TURINYS
1. INFLIACIJA2. 2001M. INFLIACIJA ATITIKO PROGNOZES3. INFLIACIJA IR DEFLIACIJA4. ĮMONIŲ BANKROTAS5. BANKROTO PROCEDŪROS6. NEDARBAS7. NEDARBAS IR GYVENTOJŲ UŽIMTUMAS8. NEDARBO LYGIS 2003M. GRUODŽIO 1 DIENAI9. SITUACIJO DARBO RINKOJE TRUMPA APŽVALGA10. DIDĖJANTIS BANKRUTUOJANČIŲ ĮMONIŲ SKAIČIUS IŠŠAUKIA NEIGIAMAS EKONOMINES IR SOCIALINES PASEKMES11. PENSIJOS
ĮVADAS
Valstybė ir jos žmonės susiduria ir sprendžia dešimtis klausimų, nuolat susiduria su sudėtingomis problemomis. Ekonomikos mokslas mums leidžia susipažinti, ir pasirinkti kuo geresnį variantą. Visi mes svarstome: kokį darbą pasirinkti, kodėl ir kiek už jį apmokama, kodėl ir kokius mokesčius turime mokėti valstybei, galiausiai – kaip naudingiau panaudoti savo pajamas.
INFLIACIJA
Pastaraisiais metais Lietuvoje išlaikytas žemas infliacijos lygis. 1998m. Gruodį infliacija buvo 2,4 proc. (palyginti su ankstesniu metu gruodžio mėnesio kainų lygiu). 1999m. gruodį dvylikos mėnesių infliacija sudarė 0,3 proc., 2000m. gruodį – 1,4 proc. (vidutinė metinė infliacija 2000m. buvo 1 proc.). Infliacijos sulėtėjimą tiesiogiai lėmė JAV dolerio vertės kilimas euro atžvilgiu ir sumažėjusi maisto produktų paklausa Rytų rinkose. Metinė infliacija Lietuvoje buvo 0,1 proc., o per septynis šių metų mėnesius užfiksuota 0,9 proc. defliacija. Infliacija Lietuvoje ir toliau lieka gana žemame lygyje. Tikriau tariant, vyksta defliacija. Per 2002 metų sausio – birželio mėnesius vartojimo prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje sumažėjo 0,7 procento (2002 metų birželis palygintas su 2001 metų gruodžiu); Nuo 1997m. Lietuvoje laikosi žema infliacija. 1999-2000m. dėl eksporto sumažėjimo į Rytų rinkas ir sumažėjusios vidaus paklausos kainos ėmė mažėti. Todėl metinės infliacijos lygis 1999m.-pirmąjį 2000m. pusmetį buvo ties defliacijos riba. Be šių veiksnių, analizuojamu periodu infliacijai įtakos turėjo JAV dolerio stiprėjimas euro atžvilgiu bei santykinė kainų konvergencija dėl nepakankamai įvertinto lito kurso.
1 lentelė. Pagrindiniai makroekonominiai rodikliai 1994-2000m.
Rodiklis 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000Infliacija (gruodžio mėnesį palyginti su ankstesnių metų gruodžio mėnesiu), procentais 45,1 35,7 13,1 8,4 2,4 0,3 1,4Vidutinė metinė infliacija, procentais
72,2
39,6 24,6 8,9 5,1 0,8 1,0Bruto vidutinis atlyginimas, procentais vidutinis metinis prieaugis 95,9 47,8 28,6 25,9 19,5 6,2 2,1
Prognozuojama, kad 2001m. pabaigoje infliacija turėtų būti tarp 2,2 ir 2,6 proc., 2002m. – tarp 1,9 ir 2,3 proc., 2003m. – tarp 1,8 ir 2,1 proc., o 2004 ir 2005m. pabaigoje turėtų nusistovėti apie ECB siektiną 2 proc. lygį.
2001m. INFLIACIJA ATITIKO PROGNOZES
2001m. metinė infliacija sudarė 2% – beveik tiek, kiek ir prognozavo dauguma finansų analitikų. Užpernai ji buvo kiek mažesnė – 1,4%. Statistikos departamento duomenimis, 2001-ųjų metinės infliacijos lygiui daugiausia įtakos turėjo per praėjusius metus 6,2% pabrangę maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai, 21,1% – ryšių grupės prekės ir paslaugos. 2001m. vidutinė metinė infliacija (pernai, palyginti su 2000m.) sudarė 1,3%, tuo tarpu užpernai, palyginti su 1999m., – 1%. Vadimas Titarenko, Vilniaus banko (VB) vyriausiasis analitikas, teigė, jog infliacijos dydis normalus, jokio stebuklo neįvyko – kainos turėjo truputį didėti. Gruodį kalbėjo pats Titarenko, infliacija, jei ne pigę degalai, galėjo būti dar didesnė. 2002m., anot VB analitikų, infliacija turėtų būti 2,8%, TVF prognozuoja 2,2%.INFLIACIJA IR DEFLIACIJA
Gyvenime šie terminai nusako daugelį ekonominių ir politinių sąlygų, vidinių ir išorinių priežasčių. Praktinėje ūkinėje veikloje ilgesnis kainų kilimo laikotarpis, kai piniginio vieneto, pavyzdžiui, lito, vertė kinta, vadinamas infliacija, o kainų mažėjimo laikotarpis, kai lito vertė kyla, vadinamas defliacija. Stiprios ekonomikos požymiai pasaulio rinkose sukelia euforiją. Jeigu įmonės produkciją gamina visu pajėgumu, sumažėja bedarbių skaičius, tai šalyje tokios žinios sutinkamos su džiaugsmu ir viltimi, kad, kylant šalies ekonomikai, geriau bus kiekvienam piliečiui. Tačiau per greitai auganti ekonomika, ypač po nepakeliamos, žmones išgąsdinusios pastarųjų dešimtmečių infliacijos, kai kainos pasidarė nereguliuojamos, kaop pripažino vyriausybės ir centriniai bankai, gali būti ir blogas reiškinys. Sumažėjus nedarbui, firmos būna priverstos mokėti didesnius atlyginimus net prastiems darbuotojams, o prekių ir paslaugų kainos kyla dėl to, kad reikia padengti padidėjusias jų gamybos išlaidas. Šis ryšys tarp nedarbo ir infliacijos yra didžiausia valstybių vidaus politikos našta jų prezidentams ir ministrams pirmininkams, o makroekonomikos teorijoje – tai atkakliausių ginčų ir mokslininkų nesutarimų arena. Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams.
I n f l i a c i j a – piniginio vieneto perkamosios galios smukimas, pasireiškiantis bendrojo kainų lygio kilimu per tam tikrą laikotarpį.Infliacija yra pastebimas ir ilgai trunkantis kainų kilimas. Kol kainos didėja nedaug,tarkime, ne daugiau kaip 1 procentą per metus, nėra prasmės kalbėti apie infliaciją, panašiai kaip neverta žmogui rūpintis dėl padidėjusio svorio, jeigu jis ėmė sverti 100 gramų daugiau negu rekomenduojama sveikatos norma. Be to, kainų indeksai nėra labai tikslūs, nes nepakankamai atsižvelgiama į kokybės gerėjimą ir tą naudą, kurią suteikia naujos prekės. Taigi jei vartojamų kainų indeksas (VKI) per metus padidėjo, tarkime, 5 procentais, tai anaiptol dar nėra tikra, kad vyksta infliacija. Nors daugelis žmonių bet kurį pastebimą kainų padidėjimą ir vadina infliacija, tačiau ekonomikos teorijoje šis terminas vartojamas tiktai ilgai trunkančiam kainų kilimui apibūdinti. Kiek ilgai kainos turi kilti, kad jau būtų galima kalbėti apie infliaciją, – gana subjektyvus dalykas. Vieni ekonomistai mano, kad tai turi trukti bent jau trejus metus, kiti linkę apsiriboti vieneriais metais. Ilgai trunkantį kainų kilimą būtina skirti nuo epizodinio dėl to, kad vienu atveju remiamasi viena teorija, kitu atveju – kita. Daugelis veiksnių, sukeliančių epizodinį kainų padidėjimą, visai nedaro poveikio ilgai trunkančiam kainų kilimui. D e f l i a c i j a – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio sumažėjimas per tam tikrą laikotarpį.
Kitaip tariant, defliacijos laikotarpiu kainos krinta, o pinigų vertė kyla ir jie tampa vertingesni. Defliacija reiškia ekonominį smukimą. Jeigu valstybės infliacijos tempai yra per greiti arba prekybos deficitas per didelis, tai vyriausybė gali nuslopinti ekonominį aktyvumą, padidindama mokesčius ir sumažindama vartojimą. Defliacijos metu menkiau skatinamos išlaidos, todėl sustabdomas kainų kilimas, sumažėja importas. Taigi defliacija gali privesti prie deinfliacijos – kainų kritimo, t.y. priešingo infliacijai proceso. Kainų kritimas, jeigu jis toks didelis, kad pasireiškia kaip defliacija, šalies ūkį taip pat veikia neigiamai, nes slopina jo aktyvumą, kenkia verslui. Sumažindamas arba išvis likviduodamas pelno galimybę, kainų smukimas slopina verslininkystę, verčia siaurinti gamybą ir didina nedarbą. Kai kainos ima mažėti, jau pagamintos prekės turi būti parduotos mažesnėmis kainomis, nei buvo manyta imantis gamybos. Numatytas pelnas sumažėja arba jo visai nelieka, gamyba apribojama, įmonėms darosi sunku išmokėti atlyginimus, nes jie nemažėja taip greitai kaip kainos, pridėtinės išlaidos, skaičiuojant produkcijos vienetui, ir gamybos išlaidos, palyginti su realizavimo kainomis, santykiškai padidėja, gamyklos lieka nevisiškai apkrautos, didėja nedarbas ir sumažėja dividentai. Todėl apskritai mažėja visuomenės bendroji perkamoji galia ir gamyba ima smukti. Skolų grąžinimas ir palūkanų mokėjimas tampa didele našta kaip tik tuo metu, kai gamintojai mažiausiai pajėgūs tai daryti, todėl nemažai jų bankrutuoja. Tačiau yra viena visuomenės dalis, kuri turi iš to naudą. Fiksuotas pajamas gaunantys žmonės dabar gali pirkti mažesnėmis kainomis daugiau, ir jų gyvenimo lygis turi tendenciją kilti. Taigi tiek pinigų vertės kritimas, tiek pinigų pabrangimas valstybės ūkį veikia neigiamai. Tik pinigų perkamosios galios pastovumas gali laiduoti viso valstybės ūkio ir jo atskirų narių gerovę.
ĮMONIŲ BANKROTAS
Pastarųjų 3 metų laikotarpiui būdinga tendencija – greitais tempais augantis bankrutuojančių įmonių skaičius – išlieka. 1998m. bankrutavo 99 įmonės, 1999m. – 250, o 2000m. – 415. Tačiau dėl ilgai trunkančių ir neefektyvių bankroto procedūrų vis didėjo neužbaigtų bylų skaičius. Šiuo metu yra iškeltos 1005 bankroto bylos. Didėjantis įmonių bankrotų skaičius darbui imliuose sektoriuose (apdirbamoji pramonė, prekyba),kuriose dirba daug moterų, veikia kaip papildomas faktorius, komplikuojantis situaciją darbo rinkoje. Nuo 1993m. iki 2001m. rugpjūčio 1d. bankrutavusių įmonių turtaspagal bankroto pradžioje apskaičiuotą balansinę vertę sudarė 3,6 mlrd. litų, tačiau turtas paprastai parduodamas 2 – 2,5 karto mažesne verte.
Pagrindinės bankroto procesų nepakankamo efektyvumo priežastys: netobuli teisės aktai, nepakankamai išplėtota turto rinka, neatitikimas tarp parduodamo turto pasiūlos ir paklausos.BANKROTO PROCEDŪROS
Per 2001 metus bankrotas inicijuotas 587 įmonėse, iš jų 573 įmonėms iškeltos bankroto bylos teisme, o 14 įmonių bankroto procedūra taikoma ne teismo tvarka. Lyginant 2001 metus su 2000 metais bankrutuojančių įmonių skaičius padidėjo 42%, o baigtų bankroto procedūrų padaugėjo 123%. Palyginus kelių pastarųjų metų bankrutuojančių įmonių skaičių pastebimas ženklus didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių bankrotų skaičiaus augimas, o pramonės įmonių – keliais procentais mažėjimas. Nuo 1993 metų iki 2002m. balandžio 1d. bankrotas buvo paskelbtas 14 bankų ir 1771 įmonėse, iš jų 538 įmonėse bankroto procedūros jau baigtos (510 likviduotos, 4 reorganizuotos, 9 sanuotos, kitose 15-oje bankroto bylos nutrauktos arba sudarytos taikos sutartys). 2002m. balandžio 1d. bankroto procesas vykdomas visuose 14 bankų ir 1233 įmonėse, kuriose likvidavimo procedūra vyksta 833 įmonėse, reorganizavimas – 3 įmonėse, bei sanavimas – 3 įmonėse, 394 įmonėse sprendimas dėl bankroto procedūros vykdymo dar nepriimtas. Iš visų bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių š.m. balandžio 1d. 1704 įmonėms iškeltos bankroto bylos teisme (t.y. 96%), o 67 įmonėms bankroto procedūra taikoma ne teismo tvarka. Preliminariais duomenimis per 2002 metų I ketvirtį bankrotas inicijuotas 165 įmonėse, iš kurių visoms įmonėms iškeltos bankroto bylos teisme. Iš šių įmonių 5 įmonėms jau taikoma likvidavimo procedūra. Lyginant 2002 metų I ketvirtį su 2001 metų I ketvirčiu, bankrutuojančių įmonių skaičius padidėjo 33%,o lyginant su dar ankstesniais 2000m. – 54%. Tačiau prognozuojama, kad šiais metais bankrutuojančių įmonių skaičius dar augs. Išankstiniais duomenimis baigtų bankroto procedūrų per šių metų I – jį ketvirtį buvo 91įmonėje, iš jų 19 įmonių, kurioms bankroto procesas buvo pradėtas 2001 metais. Lyginant 2002 ir 2001 metų I ketvirčio baigtas bankroto procedūras, šiais metais jų padaugėjo beveik 1,8 karto. Įgyvendinant naujai priimtą įmonių bankroto įstatymą, kuris įsiteisėjo 2001m. liepos 1d., greitėja bankroto procesai ir dabartiniu metu daugiausia bankrotas tęsiasi tik du (39%) arba tris (35%) metus. Per visą laiką nuo 1993 metų iki š.m. balandžio 1d. 10% bankrutavusių įmonių bankroto procesas užtruko ilgiau kaip 5 metus. Šiuo metu vis dar yra užsitęsusių bankroto bylų skaičius. Bankroto procesai pradėti 1993-1997 metais iki šių 2002 metų balandžio 1dienos dar yra vykdomi 102 įmonėse. Per 2002 metų I ketvirtį bankroto procesų daugiausia pradėta didžiųjų Lietuvos miestų apskrityse: Vilniaus apskrityje – 23% ir Kauno apskrityje- 21%. Klaipėdos ir Šiaulių apskrityse bankrutuojančios įmonės sudaro po 10%. Taip pat didelis bankrutuojančių įmonių skaičius (15%) yra Telšių apskrityje.
NEDARBAS
Ūkio restruktūrizavimas, privatizavimas, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus bei išorės veiksniai sąlygojo užimtumo sumažėjimą bei nedarbo, pirmiausia struktūrinio, augimą. 2000m., skaičiuojant TDO metodika, nedarbas sudarė 15,4 procento, darbo biržoje registruotas nedarbas – 11,5 procento. nedarbas visų pirma palietė neturintį darbo patirties jaunimą, asmenis be tinkamų įgūdžių ir kvalifikacijos. Vidutinis metinis užimtųjų skaičius 2000m. sudarė 1586 tūkst. Asmenų ir, palyginti su 1999m., sumažėjo 61,5 tūkst. (3,7 proc.). Tuo tarpu vidutinis metinis įregistruotų Lietuvos darbo biržoje bedarbių skaičius per šį laikotarpį padidėjo nuo 148,7 tūkst. Iki 204,9 tūkst. (37,8 proc.). Santykinai aukštas nedarbo lygis tampa viena opiausių socialinių problemų, trukdančių visiems visuomenės sluoksniams pasinaudoti rinkos ekonomikos privalumais ir ekonominių reformų rezultatais, trukdančių mažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Vidutinis registruoto nedarbo lygis nuo 6,4 proc. 1998m. pakilo iki 11,5 proc. 2000m. Pagal TDO apibrėžimą (gyventojų apklausos duomenimis) nedarbo lygis 1998m. siekė 13,3 proc., o 2000m. – 15,4 proc. Nedarbą lėmė struktūrinės priežastys – ribotas darbo jėgos mobilumas, kvalifikacijos ir rinkos poreikių neatitikimas. 2000m. apie 80 proc. bedarbių buvo nekvalifikuoti ar turėjo tik bazinį profesinį išsilavinimą. 2002 metų sausio – birželio mėnesiais pastebima nedarbo lygio mažėjimo tendencija – sausio mėn. Nedarbo lygis buvo 13,1 proc., birželio mėn. Pabaigoje – 10,7 proc. (2001 metų birželio mėn. – 12,1 proc.);
baltijos šalių valstybinių užimtumo tarnybų duomenimis, nedarbo lygis per praėjusį mėnesį Lietuvoje ir Estijoje nepakito, tuo tarpu Latvijoje – padidėjo 0,1 procentinio punkto. Oficialus nedarbas Lietuvoje šio mėnesio pradžioje siekė 10,7 proc., Latvijoje – 8,0 proc., Estijoje – 5,5 procento. Rugpjūčio 1-ąją Lietuvoje buvo 186,5 tūkst., Latvijoje – 94,5 tūkst., Estijoje – 45,2 tūkst. Oficialiai registruotų bedarbių. Per metus nuo 2001-ųjų liepos nedarbas labiausiai sumažėjo Lietuvoje, tuo tarpu Latvijoje prieš metus bedarbių buvo mažiau. Praėjusių metų paskutinio vasaros mėnesio pradžioje nedarbas Lietuvoje siekė 12,1 proc., Latvijoje – 7,7 proc., Estijoje – 6,0 procentus. Gegužę nedarbas Lietuvoje sumažėjo 0,7 punkto ir birželio 1-ąją buvo 11,1 procento. Per metus nedarbas šalyje sumažėjo dar daugiau – 1,2 punkto. Pasak Lietuvos darbo biržos pranešimo, birželio 1-ąją šalyje buvo užregistruota 194,3 tūkst. Bedarbių – 11,8 proc. mažiau nei pernai tuo pat metu. Pernai birželio 1-ąją nedarbo lygis buvo 12,3 proc., vidutinis nedarbas per visus metus – 12,5 proc., o vidutinis bedarbių skaičius – 223,5 tūkst. Anksčiau Vyriausybė prognozavo, kad šiemet nedarbas sieks 11,3 proc., o Vilniaus bankas – 12 procentų. Nors nedarbo lygis gegužę sumažėjo visose rajonuose, didžiausias nedarbas birželio pradžioje išliko Druskininkuose (24,7 proc.), Mažeikiuose (23,4 proc.) ir Lazdijuose (21,9 proc.). Mažiausias nedarbas buvo Kretingos (5,5 proc.), Trakų (6,3 proc.) rajonuose. Vilniuje nedarbas birželio pradžioje buvo 7,2 proc., Kaune – 8,0 proc., Klaipėdoje – 8,5 proc., Šiauliuose – 12,3 proc., Panevėžyje – 15,3 procento. Per mėnesį buvo įdarbinta 13tūkst. Bedarbių – 5,9 proc. mažiau nei balandį ir 3,5 proc. mažiau nei pernai gegužę. Praėjusį mėnesį, kaip ir balandį, buvo užregistruota beveik 16,3 tūkst.laisvų darbo vietų. Darbo biržos duomenimis, 2002 metų pradžioje nedarbo lygis buvo 12,9 procento. Sausio pabaigoje pasiekė aukščiausią ribą – 13,1 procento, ir nuo šio mėnesio mažėjo. Antrojo ketvirčio pabaigoje nedarbas nukrito iki 10,7 procento ir buvo1,4 punkto mažesnis negu prieš metus. 2002 metų antrąjį ketvirtį mažėjo bedarbių, tačiau išliko aukštas užregistruotų laisvų darbo vietų skaičius. Nedarbo lygis nuo metų pradžios sumažėjo 2,2 punkto iki 10,7 procento. Per 2002 metų II ketvirtį užregistruota 57,2 tūkstančio bedarbių. Bedarbių vyrų užregistruota mažiau negu moterų ir struktūroje jų dalis praktiškai susilygino (atitinkamai 49,8 ir 50,2 procento). Per 2002 metų II ketvirtį užregistruota 38,5 tūkstančio laisvų darbo vietų. Palyginti su 2001 metų tuo pačiu laikotarpiu, registruotų darbo vietų skaičius nežymiai sumažėjo. Tuo tarpu dešimtadaliu išaugo naujų darbo pasiūlymų neterminuotam darbui (iki 26,1 tūkstančio). Vidutiniškai per mėnesį šiemet buvo užregistruojama po 11,25 tūkstančio darbo vietų (0,3 tūkstančio daugiau negu 2001 metais). Didžiausia darbo vietų pasiūla paslaugų sektoriaus (21,4 tūkstančio) ir pramonės (12,7 tūkstančio) įmonėse. Palyginti su 2001 metų II ketvirčio duomenimis, išaugo paklausos dalis statyboje 0,6 punkto (iki 8,5 procento), nepakito – paslaugose ir nežymiai sumažėjo – pramonėje ir žemės ūkyje. Pagal kvalifikaciją, augo darbo vietų pasiūla turintiesiems aukštas profesines kvalifikacijas. Su aukštuoju išsilavinimu jų dalis išaugo 1,1 punktu (iki 11,0 procento) ir turintiesiems aptarnavimo bei darbininko profesines kvalifikacijas 2,2 punkto (iki 56,5 procento). Darbui be profesinio mokymo pasiūla sumažėjo 2,3 punkto (iki 22,1 procento). Lietuvos darbo biržos duomenimis, rugsėjo 1 dieną šalyje buvo užregistruota 186,6 tūkstančio bedarbių, o bedarbio pašalpą gavo 19,8 tūkstančio asmenų. Didžiausias nedarbas rugsėjo pradžioje išliko Druskininkuose (23,8 procento), Mažeikiuose (23,3 procento) ir Lazdijuose (20,9 procento). Mažiausias nedarbas buvo Kretingos (4,4 procento), Trakų (5,2 procento) ir Kėdainių (5,9 procento) rajonuose. Vilniuje nedarbas rugsėjo pradžioje buvo 7, Kaune – 8, Klaipėdoje – 8,1 procento, Šiauliuose – 11,3 procento, Panevėžyje – 15,2 procento. Nuo metų pradžios darbo biržos įdarbinimo 89,3 tūkstančio, į aktyvias darbo rinkos programas nukreipė 86,2 tūkstančio asmenų. Tačiau pramonininkai priminė, jog ši informacija renkama tik pagal užsiregistravusiųjų darbo biržose duomenis. Pridėjus dirbančiuosius nelegaliai, išvažiuojančiuosius dirbti į užsienį ir tiesiog nesikreipiančiuosius į darbo biržą, nedarbo lygis gali būti keliais procentais didesnis.NEDARBAS IR GYVENTOJŲ UŽIMTUMAS
Tarp daugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas, nes jis – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo šaltinis. Visos ekonomikos požiūriu darbas duoda riboto ištekliaus – darbo jėgos – naudojimo prekių ir paslaugų gamybai efektą. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė apskritai laimi, kai visi, kurie gali,dirba. Ekonomikos mokslas, kaip ir visos kitos pažinimo sritys, reikalauja konkrečių apibrėžimų. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl, kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą,darbo jėga yra darbingo amžiaus dirbantys ar aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėgai nepriskiriami ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys speceliose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės, nors darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių firmose ir įstaigose, t.y. tiesiogiai gamyboje. B e d a r b i a i – tai žmonės, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įsidarbinimo įstaigose kaip norintys ir galintys dirbti. Kaip minėta, darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykiu, išreikštu procentais: Bedarbių skaičius Nedarbo lygis=————————–= 100%. Darbo jėgos skaičius
N e d a r b o l y g i s – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais (darbo jėga).
Taigi nedarbo lygis parodo, koks yra bedarbių procentas visos darbo jėgos požiūriu. Apskritai, kuo nedarbo lygis mažesnis, tuo didesnis ekonominis aktyvumas. Nedarbo mastas panašus į vandens baseiną: jis kyla, kai pritekėjimas (t.y. nauji bedarbiai) viršija nuotekį (t.y. žmonės, gaunančius darbą). Tai galima pavaizduoti schema:
PRITEKĖJIMAS:∙ DARBO ATSISAKĘ∙ LAIKINAI NEDIRBANTYS∙ PRIVERSTINAI PALIKĘ DARBĄ∙ NAUJAI TAPĘ DARBO JĖGA
NEDARBO MASTAS
NUOTĖKIS: ∙ SUGRĮŽĘ Į DARBĄ ∙ NAUJAI PASAMDYTI ∙ NEBELAIKOMI DARBO JĖGA
1 pav. Nedarbo masto shcema.
Iš 1 pav. Shcemos matyti, kad nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš įvairių šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais, ieškodami kito darbo, darbo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš jo priverstinai, pavyzdžiui, kai į prekių bei paslaugų paklausos sumažėjimą verslininkai reaguoja ne kainų ir darbo užmokesčio, bet gamybos apimties ir darbuotojų skaičiaus mažinimu. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą – daugiausia dėl baigusiųjų mokyklas. Nedarbo nuotekio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti – naujai parsisamdo, treti – sulaukia pensinio amžiaus arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia ir daugiau nedirba. Nedarbo lygio įvertinimo praktinės problemos gana komplikuotos, ir ne visuomet statistikos darbuotojams pavyksta parodyti tikrąjį nedarbo vaizdą. Nedarbo problemomis užsiima solidžios vyriausybinės įstaigos. Statistikos departamentas, pateikdamas įvairius klausimus, pavyzdžiui, kas iš šeimos narių dirba, kas neteko darbo, ar ieško jo, ar neieško ir t.t., ir, naudodamas atrankinių tyrimų būdą, kas mėnesį apklausia daugelį šalies šeimų. Net ir tolimiems nuo nedarbo statistikos problemų asmenims aišku, jog atsakymai į minėtus klausimus paprastai labai nevienareikšmiai. Visuomeniniuose reiškiniuose, kaip ir gamtoje, negali būti vienodumo, todėl, kalbant apie nedarbą, reikia pripažinti, kad ir jam būdinga sava įvairovė. Taigi kokios nedarbo rūšys lemia nedarbo lygio nustatymo paklaidas? Visų pirma – tai “prislėgtasis‘‘ nedarbas. Plaukti pasroviui likimo upe pasiryžę ne visi. Tada tenka ieškoti bet kokio darbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, žemesnės kvalifikacijos darbas. Toks nedarbas vadinamas ‘‘paslėptiniu‘‘ nedarbu. Šis į oficialiąją statistiką taip pat neįtraukiamas.
Trečia, būna ir priešingai – nedarbo lygis gali būti ir neteisėtai padidintas. Bedarbio statusas dažnai suteikiamas ir nenusipelniusiems tokio ‘‘garbės‘‘. Mat dalis nedirbančių respondentų (apklausiamųjų asmenų) meluoja ir tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo paieškų. Pavyzdžiui, moteriai pravartu apgauti inspektorių, kad gautų bedarbio pašalpą ir galėtų ramiai auginti vaikus. Juk pakanka tik keletą kartų per mėnesį nueiti į darbo biržą! Toks nedarbas vadinamas “šešėliniu“. Oficialų nedarbo lygį gali padidinti ir “šešėlinė“ ekonomika. Vadinasi, nedarbo lygį nusakyti gana sunku, nors atranka atliekama kruopščiai, patikimais apklausos metodais. Vieni nedarbo statistikos rodikliai apima tik tuos, kurie ieško darbo, o kiti – visus tuo momentu nedirbančius gyventojus. Gautoji statistinė informacija kai kurių ekonomistų kritikuojama, nes neparodo tikrojo nedarbo lygio. Aptarus nedarbo tipus, pagrįstai kyla klausimas apie visišką užimtumą. Kaip ir visi žmonės, ekonomistai norėtų išvengti nedarbo, arba, kitaip sakant, jie norėtų kad ekonomika veiktų visiško užimtumo sąlygomis. Tačiau, kalbėdami apie visišką užimtumą, jie neturi galvoje visiško nedarbo likvidavimo. Visiškas užimtumas negali būti lygus šimtaprocentiniam. Reguliuojamos rinkos ekonomikos sąlygomis kiekybinis visiško užimtumo sąvokos išraiškos parinkimas šiandieną tebėra gana problematiškas. Visišku užimtu konkrečiai ekonomistai laiko padėtį, kai nedarbo lygis sudaro 4 – 5 proc.V i s i š k a s u ž i m t u m a s – tai ekonomikos situacija, kai nedarbo lygis yra kuo žemesnis ir nesąlygoja infliacijos padidėjimo; tai maksimalus gyventojų (darbo jėgos) ekonominio panaudojimo lygis.
Kitaip sakant, šiuolaikinės ekonomikos teorijoje visiškas užimtumas yra sąvoka, apibūdinanti šalies ekonomikos būklę, kai nėra nedirbančių savo valia. Praktiškai tokia būsena nereali. Dėl darbo jėgos kaitos ir dėl to, kad žmonės kurį laiką nedirba, ieškodami ir rinkdamiesi naują darbą, taip pat dėl struktūrinių ekonomikos pokyčių – darbo vietų sumažėjimo, mažėjant kai kurių profesijų paklausai, – visuomet neišvengiamai esama daugiau ar mažiau bedarbių. Dėl išvardytųjų priežasčių žmonės priversti pereiti į naują darbą tose srityse, kurios plečiasi ir stiprėja. Todėl visišką užimtumą būtų daug tikriau apibrėžti taip: visiškas užimtumas pasiekiamas tada, kai registruotų bedarbių skaičius atitinka laisvų darbo vietų skaičių. Tačiau ir šitoks apibūdinimas nėra visiškai tikslus, nes tam tikrų žmonių grupės, pavyzdžiui, namų šeimininkės ar senyvo amžiaus žmonės, nesiregistruoja kaip bedarbiai, jei laisva darbo vieta nežada jiems nieko gero, nors iš esmės tie žmonės ir nori dirbti (“paslėptinis“ nedarbas). Tačiau dėl makroekonomukos politikos tikslų daugelio šalių vyriausybės teigia esant visišką užimtumą, kai leistinas tam tikras nedarbo lygis.
NEDARBO LYGIS 2003M. GRUODŽIO 1 DIENAI
IKI
Kretinga; Plungė; Klaipėda; Šiauliai; Pakruojis; Biržai; Kupiškis; Anykščiai; Zarasai; Kėdainiai; Kaunas; Molėtai; Kaišiadorys; Prienai; Trakai; Vilnius; Iki 9 %. Palanga; Telšiai; Šilalė; Radviliškis; Raseiniai; Panevėžys; Utena; Ukmergė; Širvintos; Marijampolė; Alytus; Varėna;Nuo 9 iki 12%. Šilutė; Tauragė; Kelmė; Rokiškis; Ignalina; Švenčionys; Vilkaviškis;Nuo12 iki 15%. Skuodas; Akmenė; Joniškis; Jurbarkas; Šakiai; Jonava; Šalčininkai;Nuo15 iki 18%. Mažeikiai; Pasvalys; Lazdijai; Druskininkai;Per 18%.
SITUACIJOS DARBO RINKOJE TRUMPA APŽVALGA
SITUACIJOS DARBO RINKOJE TRUMPA APŽVALGA2003 m. lapkritis
F a k t a i i r s k a i č i a i
Lapkričio mėnesį: Gruodžio 1 d.: Įregistruota bedarbių 20027 Nedarbo lygis 9,7 %Įdarbinta asmenų 9386 Moterų 10,6 %iš jų pagal neterminuotas darbo sutartis 7568 Vyrų 8,8 %
Paskirta bedarbio pašalpų 3561 Jaunimo 12,3 %Įregistruota laisvų darbo vietų 12720 Įregistruota bedarbių 157171iš jų neterminuotam darbui 10856 iš jų: moterų 85695 (54,5)*Nukreipta į aktyvias darbo rinkos politikos programas 9884 vyrų 71476 (45,5)* jaunimo 17978 (11,4)*Nuo metų pradžios: ilgalaikių bedarbių 40261 (25,6)*Įregistruota bedarbių tūkst. 224,8 gyvenančių kaimo vietovėse 62678 (39,9)*Įdarbinta asmenų tūkst. 122,1 gaunančių bedarbio pašalpą 18651 (11,9)*Nukreipta į programas tūkst. 139,0 * proc. įregistruotų bedarbiųTe n d e n c i j o sLapkričio mėnesį sumažėjo darbo jėgos paklausa Lapkričio mėnesį, dėl darbų sezoniškumo daugiau kaip penktadaliu sumažėjus darbo vietų ir laikino užimtumo priemonių pasiūlai, šalyje išaugo bedarbių skaičius. Ypatingai, daugiau kaip 60 proc., sumažėjo viešųjų darbų pasiūla, trečdaliu – terminuoto įsidarbinimo galimybės. Laisvų darbo vietų pasiūla nuolatiniam darbui, lyginant su spaliu, sumažėjo 14 proc.
Gruodžio 1 d. teritorinėse darbo biržose buvo įregistruota 157,2 tūkst. bedarbių. Tai 7 tūkst. arba beveik 5 proc. daugiau negu prieš mėnesį, tačiau 29,4 tūkst. mažiau negu praeitų metų gruodžio pradžioje. Gruodžio 1 d. 18,7 tūkst. arba 12 proc. visų bedarbių gavo bedarbio pašalpas. Per vienuolika šių metų mėnesių į darbo biržas kreipėsi 224,8 tūkst. bedarbių. Lyginant su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, darbo jėgos pasiūla sumažėjo 2,7 tūkst. Darbo jėgos pasiūloje apie 40 proc. sudaro bedarbiai, gyvenantys kaimo vietovėse, kas trečias bedarbis neturi profesinio pasirengimo. Iš lapkričio mėnesį įsiregistravusių bedarbių, daugiau kaip 16 proc. registravosi pakartotinai per vienerių metų laikotarpį. 14 proc. darbo biržos klientų – priešpensinio amžiaus asmenys Darbo rinkoje papildomai remiamų priešpensinio amžiaus asmenų, kuriems liko ne daugiau kaip 5 m. iki senatvės, skaičius gruodžio 1 d. sudarė per 27 tūkst. Iš jų 13,2 tūkst. asmenų, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus liko ne ilgiau kaip dveji metai, atsisakė aktyvios darbo paieškos ir pasirinko priešpensinę bedarbio pašalpą, kuri bus mokama iki senatvės pensijos amžiaus.Kita dalis priešpensinio amžiaus asmenų (13,9 tūkst.) buvo bedarbiai, aktyviai ieškantys darbo ir dalyvaujantys darbo rinkos programose. Deja, jiems sunkiau konkuruoti darbo rinkoje. Iš visų nuolatiniam darbui įdarbintų bedarbių priešpensinio amžiaus asmenys sudaro 3-4 proc., tuo tarpu jaunimas iki 25 m. amžiaus – apie 20 proc. Jaunų bedarbių gruodžio pradžioje buvo įregistruota beveik 18 tūkst. Jų dalis per lapkričio mėnesį sumažėjo 0,5 procentinio punkto ir gruodžio 1 d. tesudarė 11,4 proc. bedarbių arba 9 proc. visų darbo biržos klientų. Nedarbo lygis išaugo 0,5 procentinio punktoRegistruotas nedarbo lygis Lietuvoje per lapkričio mėnesį išaugo puse procentinio punkto ir gruodžio 1 d. sudarė 9,7 proc. šalies darbo jėgos. Praeitų metų gruodžio pradžioje nedarbas šalyje siekė 10,7 proc. Lapkritį vyrų nedarbo lygis augo sparčiau negu moterų – atitinkamai 0,6 ir 0,3 procentinio punkto. Gruodžio 1 d. registruoti vyrų ir moterų nedarbo lygiai sudarė atitinkamai 8,8 ir 10,6 proc. Jaunimo nedarbas per lapkričio mėnesį padidėjo tik 0,1 punkto iki 12,3 procento. Nedarbas labiausiai augo Marijampolės ir Telšių apskrityseLapkričio mėnesį nedarbo lygis išaugo visose šalies apskrityse, tačiau nevienodai. Marijampolės, Telšių, Panevėžio ir Šiaulių apskrityse nedarbo lygis išaugo 0,9-0,8 proc. punkto, tuo tarpu Vilniaus ir Kauno apskrityse jis padidėjo tik 0,1-0,2 punkto. Didžiausias nedarbo lygio augimas buvo Pasvalio (1,8 punkto), Skuodo (1,6 punkto) ir Telšių (1,5 punkto) rajonuose. Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybėse nedarbas lapkričio mėnesį nežymiai sumažėjo. Didžiausias nedarbas gruodžio 1 d. buvo registruotas Druskininkuose – 22,6 proc., Mažeikių rajone – 20,4 proc. ir Pasvalio rajone – 18,8 proc. Mažiausias nedarbo lygis išliko Elektrėnų ir Kretingos (po 5 proc.) bei Trakų ir Molėtų (po 5,2 proc.) rajonų savivaldybėse. Didžiausių šalies miestų savivaldybėse registruotas nedarbo lygis buvo: Vilniuje – 5,1 proc., Kaune – 7,1 proc., Klaipėdoje – 8,3 proc., Šiauliuose – 7,8 proc. ir Panevėžyje – 10,6 proc.
Darbo jėgos paklausa sumažėjo paslaugose ir pramonėjeLapkričio mėnesį neterminuoto darbo pasiūla sumažėjo 14 proc., terminuoto darbo – daugiau kaip 33 proc. Lyginant su spaliu, darbo vietų pasiūla paslaugų sektoriuje sumažėjo daugiau kaip 1100 vietų, pramonėje – 950 vietų. Iš visų 12,7 tūkst. darbo pasiūlymų lapkričio mėnesį 15 proc. sudarė darbo vietos terminuotam darbui, 85 proc. – neterminuotam darbui.Per lapkritį, darbo biržai tarpininkaujant, įsidarbino 9,4 tūkst. asmenų. Lyginant su spaliu, įdarbinimas sumažėjo penktadaliu. Kas trečiam per mėnesį įregistruotam bedarbiui buvo pasiūlytas darbas pagal neterminuotą darbo sutartį, kas dešimtam – terminuota darbo sutartis. Nuo metų pradžios iš viso įsidarbino 122,1 tūkst. darbo biržos klientų. Lyginant su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu, įdarbinimas nuolatiniam darbui išaugo 6 proc., o įdarbinimas pagal terminuotas darbo sutartis sumažėjo 21 proc.Beveik 800 bedarbių lapkričio mėnesį pradėjo savo verslą įsigiję verslo liudijimus, o nuo metų pradžios tokia veikla užsiėmė 13,5 tūkst. bedarbių. Kas trečias bedarbis nukreipiamas į mokymo programasLapkričio mėnesį, lyginant su spaliu, nukreiptųjų į mokymo programas skaičius išaugo daugiau kaip 7 proc. Iš beveik 10 tūkst. per mėnesį įtrauktų į programas asmenų, kas penktas buvo nukreiptas į profesinio mokymo programą įsigyti paklausią darbo rinkoje profesiją ar pakelti kvalifikaciją, per 7 proc. programų dalyvių lankė ilgalaikių bedarbių įgūdžių atnaujinimo kursus, 4 proc. dalyvavo verslo pagrindų mokyme. Nuo metų pradžios į aktyvias darbo rinkos politikos programas darbo birža nukreipė per 139 tūkst. asmenų. Tai 19,7 tūkst. arba 16,5 proc. daugiau negu 2002 m. per tą patį laikotarpį. Populiariausia 2003 m. buvo Viešųjų darbų programa, kurioje buvo sukurta per 50 tūkst. laikinų darbo vietų.Lapkričio pabaigoje laikino užimtumo priemonėse dalyvavo per 22 tūkst. bedarbių. Tai leido sumažinti galimą nedarbo lygį šalyje 1,4 procentinio punkto.A k t u a l i j o sApie atleidimus įspėti beveik 300 darbuotojų2003 m. lapkričio mėnesį keturios teritorinės darbo biržos gavo pranešimus iš darbdavių apie numatomus penkis grupės darbuotojų atleidimus. Per mėnesį apie atleidimą iš darbo įspėti 276 darbuotojai. Dėl įmonei iškeltos bankroto bylos 120 darbuotojų numato atleisti Kauno akcinė bendrovė “Neveronių šiltnamiai”. Dėl tos pačios priežasties darbuotojų grupės atleidimai numatomi AB “Kauno statybininkas” (įspėta 19 darbuotojų) ir Varėnos UAB “Lyvida” (įspėti 35 darbuotojai). Dėl darbo organizavimo bei struktūrinių pertvarkymų AB “Vievio paukštynas” atleidžia 102 darbuotojus, o V. Stradomskio TŪB “Victum” Panevėžyje – 17 darbuotojų. Lapkričio mėnesį teritorinės darbo biržos parengė ir suderino tris atleidimų pasekmes švelninančias programas su įspėjusių apie grupės darbuotojų atleidimus įmonių vadovais. Įspėti apie atleidimą 15 asmenų dalyvaus prevencinio profesinio mokymo programoje, išsaugant jiems ankstesnes darbo vietas. Atleistiems iš įmonių darbuotojams numatomas dalyvavimas darbo klubų programoje (80 asmenų), viešųjų darbų programoje (25 asmenys). Profesinio mokymo programoje įsigyti paklausių darbo rinkoje profesijų bus nukreipta 15 asmenų.
DIDĖJANTIS BANKRUTUOJANČIŲ ĮMONIŲ SKAIČIUS IŠŠAUKIA NEIGIAMAS EKONOMINES IR SOCIALINES PASEKMES
Viena tokių problemų didėjanti šalyje bedarbystė. Bankrutuojančiose ir bankrutavusiose (1993 – 2001m.) 1604 įmonėse bankroto paskelbimo dienai išankstiniais duomenimis dirbo 58674 darbuotojų, o iki 2001 metų pabaigos buvo atleisti 49019 darbuotojai, t.y. 83,5%. Nagrinėjant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto proceso trukmę duomenys rodo, kad labai didelis užsitęsusių bankroto bylų skaičius. 2001metais buvo tirtos įmonių nemokumo bei bankroto bylų užsitęsimo priežastys bei pasekmės. Atliktos apklausos bei surinktos informacijos rezultatai parodė, kad pagrindinės įmonių bankroto procedūrų užsitęsimo priežastys yra įmonių vadovams ar kitiems asmenims iškeltos baudžiamosios bylos, maža bankrutuojančių įmonių turto paklausa bei visiškas turto nebuvimas įmonės administravimo išlaidoms padengti. Sukaupta ir išanalizuota informacija apie nemokias ir nuostolingas įmones parodė, kad pagrindinės įmonių nemokumo ir nuostolingos veiklos priežastys yra:
∙ žemas įmonių gamybinių pajėgumų panaudojimas;∙ kuro, energetinių resursų, vietinių žaliavų ir kitų materialinių išteklių neracionalus panaudojimas;∙ įmonių valdymo organų neveikimas, laiku nesiimant priemonių spręsti klausimo dėl bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimo, bendrovės likvidavimo ar įstatinio ir nuosavo kapitalo skirtumo padengimo akcininkų papildomais įnašais, ko pasekoje įmonės eilę metų kaupia nuostolius;∙ įmonių nesugebėjimas prisitaikyti prie rinkos sąlygų bei konkuruoti;∙ lėtas didelių įmonių restruktūrizavimas, agresyvumo, ieškant naujų rinkų, stoka;∙ teikiamų įmonių finansinių atskaitomybių (balansų) griežtos kontrolės, nustatant pažeidimus, nebuvimas.
Apibendrinus 2001m. tyrimų rezultatus,nustatytas teigiamas pokytis – nemokumo ribą pasiekusių bei turinčių balanse apskaitytus nuostolius įmonių mažėjimo tendencija.
PENSIJOS
Iš viso socialinio draudimo pensijoms išleidžiama apie 7,5 proc. BVP. Bendras socialinio draudimo įmokų tarifas nuo 2000m. sausio 1d. padidintas 3 proc. punktais ir dabar siekia 34 proc., iš jų 25 proc. punktai yra skirti pensijoms finansuoti. “Sodros“ biudžeto deficitas ypač padidėjo 1999m. pabaigoje. Iš dalies tai nulėmė ekonomikos recesija, mažėjantis apdraustųjų skaičius. Nedarbo lygis išaugo iki 11,6 proc., padvigubėjo bankrutuojančių įmonių skaičius, nemokių įmonių įsiskolinimas “Sodrai“ padidėjo 14 mln. Lt ir sudarė daugiau kaip 342,7 mln. Lt. Latvijos pensininkai šių metų sausį – kovą gaudavo 4,9 proc., o Estijos – 4,1 proc. daugiau nei prieš metus. Palyginti su paskutiniu 2001 – ųjų ketvirčiu, pirmąjį 2002 metų ketvirtį vidutinė senatvės pensija Lietuvoje padidėjo 0,2 proc., Estijoje – 1,2 proc., Latvijoje – 2,4 procento. Socialinio draudimo senatvės pensijos yra nedidelės, vidutinė nedirbančio pensininko senatvės pensija siekia 310 Lt. Vidutinis pajamų aqtkūrimo koeficientas (vidutinės nedirbančio senatvės pensininko pensijos ir vidutinio netto darbo užmokesčio santykis) yra apie 40 proc. Kukliausia senatvės pensija Baltijos šalyse tebėra Lietuvoje, o mažiausiai skųstis jos dydžiu gali Latvijos pensininkai. Latvijos centrinės statistikos valdybos duomenimis, vidutinė mėnesio senatvės pensija Latvijoje pirmąjį 2002 metų ketvirtį siekė 95 JAV dolerius, Estijoje – 90 dolerių, Lietuvoje – 80 dolerių. Rugpjūčio mėnesį Valstybinio socialinio draudimo fondas surinko 362,9 mln. litų socialinio draudimo įmokų, 99,4 proc. planuotos sumos. Tai 2,5 proc. daugiau, palyginus su 2001 –ųjų metų atitinkamu laikotarpiu. VSDF išlaidos rugpjūtį siekė 360,4 mln.litų ir buvo 10,2 mln. Lt mažesnės už planuotas, tačiau 2,4 proc. didesnės, palyginus su 2001-ųjų metų atitinkamų laikotarpiu. Negalutiniais duomenimis, per aštuonis šių metų mėnesius gauta 2 940,4 mln. Lt įplaukų, t.y. 46 mln. litų arba 1,6 proc. daugiau, nei planuota, ir 114,4 mln. daugiau nei per 2001-ųjų metų tą patį laikotarpį. 98,3 proc. visų lėšų sudarė draudėjų ir apdraustųjų privalomosios socialinio draudimo įmokos. Savarankiškai dirbančių asmenų įmokos tesudarė 30 mln. litų, vis dėlto tai 7,3 mln. litų daugiau, nei šie asmenys sumokėjo per 2001m. aštuonis mėnesius sudaro tik 0,3 mln. litų. Per aštuonis 2002-ųjų metų išlaidos siekė 2 903,5 mln. litų ir buvo 5,3 mln. litų mažesnės nei planuotos. Ypač akivaizdžiai – net 35,2 mln. litų – buvo mažesnės ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokos. Tai lėmė naujojo ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo normos ir griežčiau kontoliuojamas nedarbingumo pažymėjimų išdavimas. Per 2002 metų aštuonis mėnesius VSDF biudžeto pajamos viršijo išlaidas 36,9 mln. litų, nors buvo planuojamas 54,4 mln.Lt deficitas. Teigiamus VSDF biudžeto vykdymo rezultatus sąlygoja keletas veiksnių: Seimo priimtos valstybinį socialinį draudimą reglamentuojančios pataisos, atkaklus “Sodros“ specialistų darbas renkant įmokas, augantis apdraustų visomis socialinio draudimo rūšimis darbuotojų skaičius. Negalutiniais duomenimis, per aštuonis 2002 –ųjų metų mėnesius priimtų dirbti asmenų skaičius buvo apie 28 tūkst. Didesnis nei atleistų iš darbo. Gaila, kad naujai priimtų dirbti asmenų buvo ne tiek daug, kaip tikėtasi, ir kad šis padidėjimas vis dar neatsveria ankstesniais, ypač 2000 metais, sumažėjusio apdraustųjų skaičiaus.
IŠVADOS
Su ekonomikos klausimais susiduriame kasdieną, visose gyvenimo srityse. Daugelis jų susiję su konkrečiu asmens darbu, nuo kurio priklauso ir šalies ekonominė padėtis. Ekonominės žinios turi padėti pasirinkti, priimti ekonominius sprendimus ir ūkininkavimo metodus.
Infliacija yra viena sudėtingiausių šiuolaikinių makroekonominių problemų. Ji pasireiškia kaip prekių bei paslaugų kainų kilimas bei pinigų nuvertėjimas ir neigiamai veikia ekonomiką. Infliacija sukelia žmonėms ir vyriausybei nemaža rūpesčių. Pažaboti didelę infliaciją – vienas svarbiausių valstybės uždavinių. Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, visavertiškumo pagrindas. Žinome, kad ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus naudujimas, gaminant norimas prekes bei teikiant paslaugas. Dėl to ir atskiras asmuo, ir visuomenė gauna didžiausias pajamas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.LITERATŪRA
I. Martinkus B.; Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas.Technologija.1997. 269-276; 431-438.II. Lietuvos darbo biržos duomenys. www.ldb.ltIII. Ekonomikos ministerijos duomenys. www.ekm.ltIV. Ukio banko duomenys. www.ub.ltV. Finansų ministerijos duomenys. www.finmin.ltVI. Socialinės ministerijos duomenys. www.socmin.lt