Kodėl auklėjimas ?

Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija

Matas Kavaliauskas 1G

Kodėl auklėjimas ?

Pasaka

Kartą gyveno sodininkas. Vieną dieną jis paėmė už rankos žmoną ir pasakė: „Einam, žmona, medžio sodinti”. Žmona atsakė: „Jei tu nori, mano brangusis, sodinkime medį”. Jie nuėjo į sodą ir pasodino medį.
Neilgai trukus jau buvo matyti, kaip iš žemės kalasi pirmoji švelni .žaluma. Medis, kuris iš tiesu, dar nebuvo panašus į tikrą medį, pirmą kartą pamatė saulę. Savo lapeliais jis jautė jos spindulių, šilumą ir stiebėsi aukštyn jų, link. Jis sveikino juos, leidosi jų glostomas irr suprato, kad puiku yra būti pasaulyje ir augti.
„Žiūrėk, – tarė sodininkas žmonai, – ar jis ne gražutis, tas mūsų. medis ?” Ir žmona jam atsakė: „Taip, mielasis, yra taip, kaip tu pasakei: medis puikus!”
Medis pradėjo augti vis labiau bei plačiau ir stiebėsi vis aukščiau į saulę. Jis jautė vėją ir lietų, jo šaknys mėgavosi šiluma ir tvirta žeme, ir jis buvo laimingas. Kiekvieną kartą, kai sodininkas ir jo žmona į jį žiūrėjo, girdė jį vandeniu ir vadino gražiu medžiu, jis jautėsi gerai. Nes buvo kaažkas, kas jį mėgo, puoselėjo, saugojo ir rūpinosi juo. Jis buvo mylimas ir ne vienas pasaulyje. Taip jis augo patenkintas savimi ir nenorėjo nieko daugiau, tik gyventi ir augti, justi vėją ir lietų, žemę ir saulę, būti mylimas ir mylėti ki

itus.
Vieną dieną medis pamatė, kad ypač puiku būtų augti šiek tiek į kairę, nes iš ten saulė labiau apšvietė jo lapus. Taigi jis dabar ėmė augti šiek tiek į kairę.
„Žiūrėk, – tarė sodininkas žmonai, – mūsų medis auga kreivai! Nuo kada medžiai gali augti kreivai, juolab mūsų sode ? Lyg tyčia – mūsų medis! Dievas sukūrė medžius ne tam, kad jie kreivai augtų, ar ne tiesa, žmona?” Jo žmona, žinoma, pritarėjam. „Tu esi išmintinga ir dievobaiminga moteris, – atitarė sodininkas, – taigi atnešk žirkles, mes pataisysime savo medį”.
Medis verkė. Žmonės, kurie iki šiol taip juo rūpinosi, kuriais jis pasitikėjo, nupjovė jam šakas, buvusias arčiausiai saulės. Jis negalėjo kalbėti, todėl negalėjo ir paklausti. Jis neįstengė suprasti. Bet juk jie sakė, kad jį myli ir linki jam gero. Ir jie saakė, kad tikras medis turi augti tiesiai. Ir Dievui, sakė, nepatiktų, jeigu jis augtų kreivas. Taigi tai turėjo būti tiesa. Jis daugiau nebesistiepė į saulę.
„Ar jis ne paklusnus, tas mūsų medis?”- paklausė sodininkas žmonos. „Iš tikrųjų, vyre, – atsakė ši, – tu kaip visad teisus. Mūsų medis gerutis”.
Medis pradėjo suprasti. Jei jis darė tai, kas jam buvo malonu ir teikė džiaugsmą, tada jis, atrodo, buvo blogas medis. Jis buvo mielas ir geras tik tada, kai darė tai, ko iš jo tikėjosi sodininkas ir jo
o žmona. Taigi dabar jis uoliai augo į viršų ir rūpinosi, kad daugiau nebeaugtų kreivas.
„ Pažiūrėk, – vieną dieną tarė sodininkas žmonai, – mūsų medis įžūliai lekia į viršų! Ar taip dera tikram medžiui1?” Žmona atsakė: „O ne, mielasis, žinoma, taip nedera. Dievas nori, kad medžiai augtų pamažu ir ramiai. Ir mūsų kaimynas mano, kad medžiai turi būti kuklus. Jo medžiai irgi auga visai lėtai”. Sodininkas pagyrė žmoną ir pasakė, kad ji šį tą išmananti apie medžius. O tada jis pasiuntė ją žirklių ir vėl nugenėjo medžio šakas.
Labai ilgai verkė medis tą naktį. Kodėl jam paprasčiausiai nukirpo šakas, kurios nepatiko sodininkui ir jo žmonai”? Ir kas buvo tas Dievas, kuris lyg ir prieštaravo viskam, kas teikė malonumą f
„Pažvelk, žmona, – tarė sodininkas, – mes galime didžiuotis savo medžiu”. Ir jo žmona, kaip visada, su juo sutiko.
Medis užsispyrė. Na, gerai, kad ne į aukštį, tai nors į plotį. Jie pamatys, ką pasiekė! Galą gale jis tenorėjo tik augti, jausti saulę, vėją ir žemę, džiaugtis ir teikti džiaugsmą. Jo širdis nujautė, kad augti buvo teisinga. Taigi jis dabar augo į plotį.
„Tai neįsivaizduojama! – sodininkas pasipiktinęs paėmė žirkles ir pasakė žmonai: -Pamanyk, mūsų medis auga vien į plotį. Atrodo, jam tai patinka. Atrodo, tai jam stačiai malonu! Šito mes jokiu būdu negalime pakęsti!” Ir jo žmona pr
ritarė jam: „To mes negalime leisti. Dėl to mes vėl turime jį apkarpyti”.
Medis daugiau nebeverkė, jis nebeturėjo ašarų. Jis liovėsi augęs. Gyvenimas jam nebeteikė jokio malonumo. Užtat atrodė, kad dabar jis patiko sodininkui ir jo žmonai. Kad ir niekas nebeteiks tikro džiaugsmo, bet busiu bent mylimas. Taip galvojo medis.
Po keleto metų pro medį praėjo maža mergaitė su savo tėčiu. Medis jau buvo suaugęs, sodininkas ir jo žmona didžiavosi juo – tikru ir tvarkingu medžiu.
Mergaitė sustojo prie medžio. „Tėti, ar tu nemanai, kad šitas medis truputį liūdnas?” -paklausė ji.
„Aš nežinau, – atsakė tėvas. – Kai aš buvau toks mažas kaip tu, aš taip pat matydavau, ar medis linksmas, ar liūdnas. Dabar aš to nebematau”.
„Medis iš tiesų liūdnas, – mergaitė su užuojauta pažiūrėjo į medį. -Jo niekas iš tikrųjų nemyli. Pažiūrėk, kaip tvarkingai jis išaugęs. Aš manau, kad jis norėjo augti visai kitaip, bet negalėjo. Ir todėl jis dabar liūdnas”.
„ Galbūt, – atsakė susimąstęs tėvas, – bet kas gi gali augti taip, kaip nori ?”
„Kodėl ne? —paklausė mergaitė. -Jeigu kas nors iš tiesų myli medį, tai ir gali jam leisti augti taip, kaip jis pats nori. Ar ne? Juk jis nieko neskriaudžia”.
Nustebęs ir išsigandęs pažiūrėjo tėvas į savo vaiką. Tada pasakė: „Žinai, niekas negali augti taip, kaip nori, nes tuomet kiti pa
astebėtų, kad ir jie ne taip išaugę, kaip iš tiesų norėjo “.
„Tėti, aš nesuprantu!”
„Tikrai, vaike, tu dar negali to suprasti. Ir tu turbūt ne visada taip augai, kaip norėjai. Ir tu negalėjai”.
„Bet kodėl gi ne, tėti_? Tu juk mane myli, ir mama taip pat mane myli, ar ne f” Akimirką tėvas žiūrėjo į ją. „Taip, -pasakė, – iš tiesų, mes tave mylime”.
Jie lėtai nuėjo tolyn, o maža mergaitė dar ilgai galvojo apie šį pokalbį ir liūdnąjį
medį. Medis atidžiai abiejų klausėsi ir taip pat galvojo. Jis dar žiūrėjo įkandin, kol jų nebegalima buvo įžiūrėti. Tada medis suprato. Ir pradėjo nesutramdomai raudoti.

HEINCAS KERNERIS

Auklėjimo stiliai

Auklėjimas gali būti įvairus

Ksaveras Bogušas

„Reikia vengti kur galint kūno bausmių, nes jos žmogų, retai tetaiso, o ugdo žvėriškumą ir niekšiškumą. Reikia juos (mokinius) auklėti emuliacija (mėgdžiojimu), bausti, privačiai ir viešai sugėdinant. Jeigu atsirastų, toks nelaimingasis, kuriam panašaus akstino neužtektų, mokytojams neleidžiama duoti vienu kartu daugiau nei penki kirčiai. Už žymesnius nusikaltimus, prireikus didesnės bausmės, ji vykdoma šitaip.
Turi būti sukviestas mokyklos posėdis, ten kun. prefektas turi išdėstyti kaltinamojo nusižengimą ir įrodymus. Posėdyje dalyvaujantieji turi pareikšti nuomonę, kiek pagrįsti kaltės įrodymai, t. y. 1) ar nusikaltimas pakankamai įrodytas? 2) kaip nusikaltėlį reikia nubausti? Nesutariant dėl bausmės rūšies klausoma balsų daugumos, tačiau kada sprendžiama kūno bausmė, turi būtinai būti vienbalsiškumas. Jei nors vienas posėdžiaujančiųjų nesutiks su plakimu, jau nebegalima jo taikyti, o reikia ieškoti kitos bausmės. Jei visi sutiks su išplakimu ir šį nutarimą savo aptarimų protokole pasirašys, tada kun. prefektas turi egzekucijai suteikti kuo didžiausią iškilumą. Jei nusikaltimas buvo privataus pobūdžio, tai turi būti nubaustas privačiai prefekto bute, o jei viešas, turi būti sukviesta visa mokykla su mokytojais. Prefektas pasako prakalbą apie nusikaltimo pobūdį, jo bjaurumą, apie drįsusio jį padaryti niekšiškumą, jei turi būti baudžiamas kaip gyvulys. Per visą tą laiką nusikaltėlis turi klūpoti viduryje ir laikyti rankoje rykštę, kaip menkumo ženklą, o visi studentai, reikšdami gedulą, kad tarp jų atsirado toks nedorėlis, turi stovėti su kepurėmis. Gali kun. prefektas dar ką nors pridėti, visada atmindamas, kad baudžiant reikia žiūrėti ne į kenčiančio skausmą, o į, pavyzdį kitiems ir jo atgailojimą. Taip nubaustasis tris dienas neturi būti studentų tarpe pakenčiamas, mokykloje tenesėdi suole, bažnyčioje teklūpo vienas po lempa. Po trijų dienų prefektas jį teapvedžioja po mokyklą, kadangi jau yra visai atsipirkus savo kaltę, ir tepaskelbia, kad yra padorus ir priimtinas į draugiją.”

Aaronas Aleksandras Olizarovijus

„Tėvo pareiga išmokyti sūnų dorai elgtis savo valia, o ne iš baimės. Tuo tėvas skinasi nuo vergvaldžio. O kuris to nesugeba, tegul prisipažįsta, kad nemoka auklėti vaikų. <.>
Svarbiausias ir geriausias auklėjimo būdas -pavyzdys. Pavyzdyje slypi didžiulė jėga ir veiksmingumas, ypač tėvų pavyzdyje, nes vaikai juos stebi atidžiausiai. <.> Juk skaitėme pasakėčią apie vėžį, kuriam motina pasakė, kad jis ropoja ne tiesiai, bet kreivai ir atbulas, tada vėžiukas atsakęs: „Mama, eisiu teisingai, jei matysiu tave taip darančią.”

Lietuvių patarlės

Lenk medį, kol dar prilenki, bausk vaiką, kol dar priveiki.
Lepinamam vaikui ragai dygsta.
Jei nemušė tėvas, motina, muš visas svietas.
Koks mėnuo, toks ir laikas, koks tėvas, toks ir vaikas.

Artūras Šopenhaueris

„Apskritai vaikai turėtą pirmiausia gyvenimo mokytis iš originalo, o ne iš kopijų. Užuot skubėjus jiems į rankas įduoti knygas, reikia pamažu supažindinti juos su daiktais ir žmonių santykiais. Pirmiausia reikia juos pamokyti suprasti tikrovę, kad jie savo sąvokas visada semtą betarpiškai iš jos, o ne gautų, kur nors kitur, iš knygą, pasakų, ar kitų kalbą.”

Džonas Lokas

„Kas apskritai ketina mokyti savo vaikus, turėtą pradėti, kol jie yra dar labai maži, ir žiūrėti, kad jie visiškai paklustą tėvą valiai. Jei tu nori, kad tavo sūnus tavęs dar klausytą, kai jis jau nebebus vaikas, ir kol jis sugeba paklusti bei suprasti, kieno valdomas, klok tėvo autoriteto pamatus. Jei tu nori, kad jis į tave žiūrėtą su pagarba, įkalk ją vaikystėje, o jam artėjant prie vyro amžiaus, pasitikėk juo; tada jis tau bus (kaip dera) klusnus valdinys, kol jis dar vaikas, ir nuoširdus draugas, kai jis taps vyru. Nes laisvė ir nuolaidumas neina vaikams į sveikatą.
Turbūt bus stebimasi, kad aš kalbu apie protingą pokalbį su vaikais; bet aš tai laikau vieninteliu teisingu elgesio su jais būdu. Jie tai supranta taip anksti, kaip kad jie supranta kalbą. Ir, mano požiūriu, jie mielai nori, kad su jais būtų elgiamasi kaip su protingomis būtybėmis, beje, kur kas anksčiau, nei iki šiol manyta.”
v v

Žanas Žakas Ruso

„Iš visų žmogaus sugebėjimų protas, kuris, taip sakant, yra visų kitų sugebėjimų jungtis, vystosi sunkiausiai ir vėliausiai, ir lyg tyčia juo norima remtis plėtojant pirmuosius sugebėjimus! Teisingo auklėjimo tikslas – išugdyti protingą žmogų, ir tai norima pasiekti pačiu protu! Tai reiškia, kad norima pradėti nuo pabaigos ir tikslą paversti įrankiu. Jeigu vaikai suvoktų protu, jų nereikėtų auklėti.
Šis pavyzdys glausčiausiai perteikia visus moralus, kurie sakomi vaikams ir kuriuos galima sakyti trumpiausia forma:
Mokytojas. To daryti negalima.
Vaikas. Kodėl negalima ?
Mokytojas. Todėl, kad taip neteisinga.
Vaikas. Neteisinga! Ką aš neteisingai darau ?
Mokytojas. Ką tau draudžia.
Vaikas. Kas čia tokio, jei aš darau tai, ką man uždraudė?
Mokytojas. Tave nubaus už neklausymą.
Vaikas. Tada aš darysiu taip, kad niekas to nepastebėtų.
Mokytojas. Tai išaiškės.
Vaikas. Aš nieko nepasakysiu.
Mokytojas. Tavęs klausinės.
Vaikas. Aš pameluosiu.
Mokytojas. Meluoti negalima.
Vaikas. Kodėl negalima meluoti ?
Mokytojas. Todėl, kad tai neteisinga. ir t. t.
Mes turime neišvengiamą ratą. Nukrypkite nuo jo, ir vaikas jūsų nebesupras. Ar tai nėra puikūs pamokymai ?
Gamta nori, kad vaikai, kol jie taps suaugusiais, būtų vaikais. Jeigu mes pabandysime pakeisti šią tvarką, tai sulauksime anksti sunokusių vaisių, tačiau neatsparių, greitai supusiančių, – taigi mes „gaminsime” vaikus-senius.
Visos priemonės yra išbandytos, išskyrus vieną vienintelę, kuri žada sėkmę, – protingai sutvarkytą laisvę.”

Cuni indėnai

Cuni indėnai turi septynmečių vaikų priėmimo į suaugusiųjų tarpą ritualą. Mergaitės įvesdinamos į moterų, berniukai – į vyrų būrį. Indėnų manymu, mergaitei, moteriai lengviau sekasi pažinti save pačią. Moteriškumas remiasi atsivėrimu, davimu ir saugojimu. Vyrams būdingas tyrinėjimas. Berniukai nuo to laiko turi stengtis susivokti, tyrinėti savo sapnus, kad suprastų save ir savo paskirtį. Berniukai daugeliui dienų pasitraukia į vienatvę, pasninkauja ir meldžiasi, kad Didžioji Dvasia apreikštų jiems skirtą kelią.
Visą gyvenimą vyrai ir moterys turi ieškoti išminties ir brandos; nes kaip gamtoje viskas auga ir bręsta, taip ir žmogus turi rūpintis, kad tobulėtų ne tik jo kūnas, bet ir dvasia-siela. Siekdamas išskleisti ir išplėtoti šią vidinę būtį, žmogus pirmiausia turi ją suprasti. Kadangi visi žmonės skirtingi, tai tik kiekvienas pats gali save iš tiesų suprasti. Tik jis gali leisti savo sielai augti – daugiau niekas. Kita indėnų gentis teigė:
– Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir turi teisę būti savimi.
– Kiekvienas žmogus turi gyventi taip, kaip jam to linkėjo Didžioji Dvasia.
– Vaikai mokosi iš savo patyrimo.
Tėvai turi ne auklėti savo vaikus, bet su jais gyventi.
– Tėvai niekad nesikiša į vaikų reikalus.

Paulas ir Žana Riteriai

Paulas ir Žana Riteriai savo šešis vaikus išauklėjo laisvus. Nuo pat gimimo dienos vaikai mokėsi savo poreikius valdyti patys. Knygoje „Laisvas vaikų auklėjimas šeimoje” vyresnieji šeimos vaikai apie tai pasakoja:
Erika: „Mūsų gerus santykius, mano nuomone, lėmė tai, kad aš visada jaučiuosi tikra, jog Žana ir Paulas yra mano pusėje. Jie visada pabrėždavo, kad jie, tėvai, yra tik žmonės ir dėl to – klystantys. Tačiau jie dėl manęs dalyvavo daugelyje mūšių (daugiausia su mokytojais) ir laimėjo, todėl aš tikrai buvau nusivylusi, kai pirmą kartą nė vienam jų nepavyko išspręsti sunkumų, kilusių man bendraujant su žmonėmis. Tada aš supratau, kad jie kentėjo taip pat, kaip ir aš, ir aš žinojau, kad jie vis dar buvo mano pusėje.”
Penny: „Kadangi su mumis visą laiką buvo elgiamasi kaip su lygiais ir visuomet buvo gerbiamos mūsų žmogiškos teisės, mums buvo lengva gerbti ir savo tėvų teises. Ir kadangi mūsų tėvai visada buvo pasirengę prisipažinti klydę, mes nesunkiai galėjome parodyti suprantą ir jų klaidas.
Daugelį kartų mūsų stiprumas (mūsų auklėjimo pasekmė) kompensuodavo mūsų tėvų silpnumą. Kartais man atrodydavo, kad tėvai kritikuoja nepagrįstai, ypačjeijie būdavo tiesiog supykę. Aš tada dažniausiai jiems to aiškiai neparodydavau, nes supratau, kad ir tėvai yra žmonės ir taip pat, kaip ir aš, turi ant kažko išlieti susikaupusius jausmus.
Man visada buvo pavyzdys, kaip mano tėvai priima mūsų pagalbą namų ūkyje. Nesvarbu, ar mes dirbome noriai, ar ne, Žana ir Paulas po to visada padėkodavo už darbą. Tik lygiateisiškumu paremtas tėvų ir vaiko santykis gali lemti tokią pozityvią poziciją.”

Naudota literatūra :

„Alma Litera‘‘ 1997
Etika 9/10 Kl.
Čiaslovas Kalianda

Leave a Comment