karas ir taika

Karas – ginkluotas susidūrimas tarp valstybių ar organizuotų visuomenės grupių vienoje valstybėje. Karai tarp valstybių kyla dėl teritorinių ginčų, ekonominių interesų, siekimo dominuoti, karinio prestižo, rasinių, ideologinių ir kitų priežasčių. Karu siekiama pakeisti esamą padėtį arba priversti kitą valstybę priimti kokį nors sprendimą. Karai tarp valstybių yra “autorizuojami”, tai yra juos skelbia aukščiausioji valstybės valdžia – monarchas, prezidentas ar krašto vadovybė. Valstybės viduje kylantis ginkluotas konfliktas tarp atskirų krašto dalių, visuomenės grupuočių, tarp vietinių gyventojų ir jų okupantu vadinamas sukilimu. Jis gali peeraugti į pilietinį karą – didelį, ilgai trunkantį, vyriausybės nekontroliuojamą konfliktą. Karas dar gali būti gynybinis, puolamasis ir prevencinis. Pastaruoju siekiama sutrukdyti priešo pasirengimą pulti.

Karas tarptautinės teisės požiūriu

Iki 1920 m., tai yra iki Tautų Sąjungos įkūrimo, karas buvo laikomas teisėta konfliktų tarp valstybių sprendimo priemone. Buvo reikalaujama vieno dalyko – kad karas būtų teisingas (bellum justum), o apsispręsti dėl jo reikalingumo buvo paliekama pačiai valstybei.

Tautų Sąjungos statutas laidavo jos narių politinę nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą. Neutralumo, nesikišimo karinį konfliktą principas pakeistas bendrų veeiksmų principu. Buvo pripažinta, kad karas ar karo grėsmė yra ne tik ginčo šalių, bet ir visos Tautų Sąjungos reikalas. Taikos palaikymas ir saugumas tapo pagrindiniais Tautų Sąjungos tikslais. Vietoj karo siūlomos ir remiamos taikios ginčų tarp valstybių sprendimų priemonės: ta

arpininkavimas, arbitražas, teismas, garantijos ir t.t. kad sustabdytų agresyvių valstybių karinius veiksmus, kitos valstybės gali imtis nekarinių sankcijų – diplomatinių ryšių, ūkinės paramos nutraukimo, prekybos su kariaujančiomis šalimis ribojimo ir panašiai.

1945 m. buvo įkurtos Jungtinės tautos. Vienas pagrindinių šios organizacijos tikslų yra taikos ir saugumo palaikymas. Iškilus karo tarp valstybių grėsmei, JT Saugumo Taryba gali pareikalauti nutraukti ugnį arba imtis kolektyvinių karinių veiksmų – pasiųsti į konflikto židinius stebėtojus arba taikos palaikymo būrius. Ypatingais atvejais JT Saugumo Taryba autorizuoja, tai yra savo vardu skelbia karo veiksmus (pavyzdžiui, prevencinį karą).

XX a. karai

XX amžius – didžiausių ir kruviniausių žmonijos istorijoje karų liudytojas. Kariniu požiūriu šių laikų ginklai yra “ypač veiksmingi” – jie gali sunaikinti daug daugiau žmonių. Visuomenės informavimo priemonės kasdien praneša apie karų aukas ir baisumus, tačiau įvvairiose pasaulio šalyse vis dar netrūksta žavėjimosi “šauniais” karo vaidais ir galinga bei “puikia” karo technika.

XX a. pradžioje 9 iš 10 karo aukų būdavo kareiviai. Dabar yra atvirkščiai: 9 iš 10 žuvusiųjų – civiliai, dauguma moterys, vaikai ir seni žmonės.

Pirmajame pasauliniame kare (1914 – 1918) žuvo beveik 9 milijonai žmonių, maždaug 21 milijonas buvo rimtai sužeisti.

Antrasis pasaulinis karas (1939 – 1945) nusinešė 15 milijonų 600 tūkstančių kareivių ir 39 milijonų 200 tūkstančių civilių gyvybes.

Dar baisesni yra kai kurie kiti faktai apie XX a. karus:
• Pirmajame mūšyje prie Somos (1916.VII.1 – XI.19) daugiau kaip 1 030 000 karių žuvo apkasuose.
• Nacių Osvencimo koncentracijos stovykloje 60

000 žydų buvo nužudyti per vieną dieną.
• 1945.VIII.6, numetus atominę bombą, Hirosimoje žuvo 140 000 žmonių.
• 1945 m. vasarį sąjungininkų kariuomenė oro antskrydžiais per keturiolika valandų visai sugriovė Dresdeno miesto centrą. Žuvo 135 000 žmonių, daugiausia civilių.

Karas luošina ne tik kūnus, bet ir protus. 1971 m. Bangladeše vykusio karinio konflikto metu buvo išniekinta nuo 200 000 iki 400 000 moterų. Dar nesuskaičiuota, kiek civilių gyventojų „dingo be žinios“ buvusios Jugoslavijos kare, bet jau aišku, kad šio karo nuostoliai – ne tik daugybė žuvusiųjų ir krašto suniokojimas. Į karą įtrauktų tautų tragedija yra iracionali, fanatiška neapykanta, nepasitikėjimas, baimė ir kaltės jausmas, kurie trukdo susitaikyti.

Branduoliniai ginklai

Nuo to laiko, kai 1945 m. pirmoji atominė bomba buvo numesta ant Hirosimos, pasaulis padarė didžiulę pažangą branduolinės technikos srityje. Beveik pusę šimtmečio siaubą kelianti branduolinių ginklų galybė kėlė pasauliui pražūties, masinio sunaikinimo grėsmę.

Nors Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstybės pastaraisiais metais sudarė nemaža sutarčių dėl radikalių nusiginklavimo priemonių, žmonijos branduolinio sunaikinimo pavojus nėra visiškai išnykęs. Pavyzdžiui, buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo 300 000 kovinių branduolinių galvučių. Branduolinius ginklus turi arba stengiasi pagaminti šios šalys: Egiptas, Prancūzija, Izraelis, Iranas, Irakas, Argentina, Indija, Pakistanas, Šiaurės ir Pietų Korėja, Taivanas, Kinija, Rusija, Ukraina, Brazilija, Didžioji Britanija, Sirija, JAV, Pietų Afrikos Respublika. Taigi daugybė šalių gamina ir laiko branduolinius ginklus ir tai vadinama branduolinių ginklų platinimu.

Šių laikų branduoliniai ginklai – didžiulis na

aikinimo potencialas:
• Trišakė raketa su aštuoniomis kovinėmis galvutėmis turi 853 kartus didesnę sprogstamąją galią negu Hirosimos bomba.
• Branduolinės galvutės, kurias neša vienas trišakis povandeninis laivas, turi tokią sprogstamąją galią, kad galėtų sunaikinti viso Šiaurės pusrutulio tautas ir visus didesniuosius miestus.
• Įvairus šių laikų branduolinių ginklų arsenalas savo galingumu prilygsta milijonui Hirosimų.

Krikščionių požiūris į branduolinius ginklus:

„Branduolinio ginklo išsigimėliška galia turės fatališkų pasekmių Žemės gyvybei. Todėl teisingumas, blaivus protas ir žmoniškumas reikalauja, kad ginklavimosi varžybos būtų nedelsiant sustabdytos, o branduolinis ginklas uždraustas.“
(Popiežiaus Jono XXIII enciklika Pacem in Terris, 1963)

Humanistų požiūris į branduolinius ginklus:

„Pasaulio bendruomenė turėtų pasmerkti smurto ir jėgos naudojimą ginčams tarp tautų spręsti. Dabar, kai žmonija turi biologinius, branduolinius ir cheminius ginklus, karas pasidarė neprasmingas. Būtina sumažinti išlaidas karo reikmėms, o sutaupytos lėšos galėtų būti naudojamos taikiems, tikriesiems žmonių poreikiams.“
(Humanistų manifestas dėl žmonijos ateities)

Psichologinė bomba

Neseniai vienoje vidurinėje mokykloje atlikta apklausa parodė, kad 60% visų penkiolikmečių yra sapnavę branduolinį karą. Ši grėsmė įsiskverbia į pačias mūsų sielos gelmes. Daugelis žmonių baimindamiesi galvoja apie ateitį. Juos kankina bejėgiškumo jausmas. Šį bejėgiškumą dar padidina tai. Kad nepaisant daugumos žmonių nuolatinio priešinimosi branduoliniam ginklavimuisi, politikai ir toliau vykdo branduolinių ginklų platinimo politiką. Kapitalo savininkų pritarimas branduoliniam ginklavimuisi yra toks didelis, kad kariniams sluoksniams negalioja jokie demokratijos principai. Tačiau, laimė, mums vis dar li

ieka viltis. Žmogaus instinktas išgyventi, išlikti yra labai stiprus, be to, žmonės sugeba pasimokyti iš savo patirties. Milijonai žmonių dabar aktyviai siekia įveikti baimę, jie trokšta naujo pasaulio, kurį sukurs taika.

Hirosima

1945 m. rugpjūčio 6 dieną bombonešis, pavadintas „Enola Gay“, numetė atominę bombą ant Japonijos miesto Hirosimos. Štai pasakojimas apie tai, kas įvyko. Jį užrašė lordas Filipas Noelis-Beikeris (Philip Noel-Baker), 1959 m. Nobelio Taikos premijos lauretas. 1980 m. šis pasakojimas buvo perskaitytas Didžiosios Britanijos Lordų rūmuose.

„Hirosima, 1945 m. rugpjūčio 6 dienos aštunta valanda 15 minučių. Skaistus vasaros rytas, švelnus vėjelis, saulė, mėlynas dangus. Mėlynas dangus Japonijoje reiškia laimę. Gatvės pilnutėlės žmonių. Žmonės eina į darbą, žmonės žingsniuoja į parduotuves, vaikai skuba į mokyklas. Pasigirsta oro pavojaus sirenos, bet niekas nebėga, neskuba pasislėpti slėptuvėse. Šita priešo ataka – vienas vienintelis bombonešis. Lėktuvas skrenda virš miesto. Miesto centre kažkas nukrinta – 20 sekundžių, 30 sekundžių, 40. ir tada staigus, deginantis akinančios šviesos blyksnis, ta šviesa karštesnė ir ryškesnė už tūkstančius saulių. Tiems, kurie į ją žvelgė, akys išdegintos iki pat akiduobių, jie daugiau niekuomet nematys nei žmonių, nei pasaulio.
Ten apačioje, gatvėse, vaikšto kiti žmonės. Daili elegantiška moteris, verslininkas, kurio galva pilna svarbių rūpesčių, talentingas mokinys, klasės pažiba, mažytė mergytė, kuri bėga ir juokiasi. Jie vaikšto gatvėje. Ūmai jų nebelieka. Dailioji dama, verslininkas, protingas moksleivis, šokinėjanti mergaitė – visi jie ūmai prapuola, juos praryja prasivėrusi liepsnos krosnis. Ant šaligatvio nelieka net pelenų krūvelės – nieko, tiktai juodi šešėliai ant akmenų.
Paskui sprogimas. Per du kilometrus visomis kryptimis visi pastatai, visi daiktai sulyginami su žeme. Viduje buvę žmonės palaidojami po namų griuvėsiais. Neišpasakyto stiprumo smūgio sukeltas verpetas pastveria sunkvežimius, automobilius, vyrus ir moteris, kūdikius, vežimėlius, įsuka juos it kulkas ir paleidžia skrieti per šimtus pėdų. Smūgio kažin kur nusviesto aukos suverčiamos į didžiules krūvas gatvių kampuose – septyni, aštuoni sluoksniai negyvų kūnų vienoje krūvoje. Pažįstu žmones, kurie septynias dienas ieškojo savo mažylio anūkėlio, paskui rado jį vienoje iš tokių krūvų, po viršutiniu negyvėlių sluoksniu. Vaikutis dar kvėpavo, bet jokie Hirosimos gydytojai jau neįstengė išgelbėti jo gyvybės.
Paskui ugnies kamuolys. Jis paliečia žemę. Gaisras, ugnies liežuviai laižo kiekvieną kvartalą. Uraganiniai vėjai įpučia vis stiprėjančią liepsną, ugniavietės susilieja į vieną ugnies audrą. Dar dešimtys tūkstančių žmonių, neišsigelbėjusių iš šių ugnies sienų, šokčiojančių aukščiau už miesto bokštą, to trumpesnės ar ilgesnės agonijos sudega. Viskas pajuoduoja. Grybo pavidalo debesis kyla iki paties dangaus skliauto. Jo masė dešimtys tūkstančių tonų.
Pirmoji atominė bomba svėrė mažiau kaip du kilogramus (mažiau kaip penkis svarus). Ji buvo ne ką didesnė už kriketo kamuoliuką. Tą rugpjūčio dieną ji užmušė 140 000 žmonių. 1978 m. dėl ilgalaikių atominio sprogimo pasekmių Hirosimoje mirė daugiau kaip 2000 žmonių.
Nemaža dabar gyvenančių jaunų, jau suaugusių žmonių atominio sprogimo tebuvo motinos įsčiose. Jie serga leukemija ir netrukus mirs. Kūdikiai tebegimsta su mažomis deformuotomis galvelėmis. O juk ta pirmoji atominė bomba tebuvo, kaip vaizdžiai yra pasakęs „The Times“ mokslinis reaktorius „branduolinis nykštukas“!
Yra daug skirtingų teorijų, aiškinančių, kodėl sąjungininkai, numetę ant Hirosimos bombą, po trijų dienų numetė dar vieną bombą ant Nagasakio. Vienas dalykas yra aiškus – nuo to laiko pasaulis jau nebėra toks, koks buvo prieš tai.“

Naudota literatūra: Joe Jenkins „Šių laikų dorovinės problemos

Leave a Comment