Stresas

Visi esame patyrę, kad psichikos būsenos sukelia tam tikras fiziologines reakcijas. Nervindamiesi dėl svarbaus egzamino, pajuntame kirbėjimą skrandyje. Nerimaudami dėl to, kad reikės viešai kalbėti, imame lakstyti į tualetą. Susikivirčijus su šeimos nariu, ima nepakenčiamai skaudėti galvą. Jei psichologinis stresas užsitęsia, gali išberti odą, ištikti astmos priepuolis arba atsiverti opa.
Daugelis žmonių nelabai žino, kokį siaubingą poveikį gali turėti mūsų elgesys. Nuo mūsų elgesio priklauso, ar tapsime keturių labiausiai šiandien paplitusių ligų ir mirčių – širdies ligų, vėžio, insulto ir nelaimingų atsitikimų – aukomis. Naacionalinės mokslų akademijos medicinos institutas ( 1982 ) ištyrė, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiausia mirštama dėl 10 priežasčių ir pusė jų yra susijusios su žmogaus elgesiu: rūkymu, piktnaudžiavimu alkoholiu, netinkamomis reakcijomis į stresą, gydytojo nurodymų nepaisymu, mažu fiziniu aktyvumu, narkotikų vartojimu, menkaverte mityba. Jeigu žmonės suprastų, kad jų elgesys yra ligų šaltinis, ir pradėtų kitaip elgtis, sumažėtų kančių, pailgėtų gyvenimo trukmė ir pagerėtų jo kokybė.
Stresu vadinama organizmo reakcija į aplinkos veiksnius, keliančius grėsmę individo gerovei, sveikatai ar gyvybei ir sutrikdančius įprastinę psichofizinę pusiausvyrą. Stresas arba būsenos viidinės reakcijos yra vadinamos “bėgimu ar kova”. Šia bėgimo ar kovos reakcija gamta apsaugo jus iškilus pavojui.
Stresas yra natūralus gyvenimo reiškinys, skatinantis veiklumą, išradingumą, netgi kūrybiškumą ir tobulėjimą. Tačiau per stiprus, dažnai pasikartojantis ar užsitęsęs stresas gali paskatinti įvairių ligų at

tsiradimą.
Klasikinės streso teorijos kūrėjas buvo Kanados patologas fiziologas Hansas Seljė ( 1907 – 1982 ). Pasak jo sukurtos teorijos, žmogui ir gyvūnams išorinių sąlygų pokyčiai ir vidiniai sutrikimai sukelia psichinę ir fiziologinę įtampą. Ji priverčia organizmą mobilizuoti apsaugines jėgas. H. Seljė stresą laikė adaptaciniu ( prisitaikymo ) sindromu, kuris mobilizuoja organizmo apsaugines reakcijas kovai su liga.
Stresas reiškiasi fiziologiniais pokyčiais ( širdies ritmo padažnėjimu, kraujospūdžio padidėjimu, kvėpavimo padažnėjimu ir pasmarkėjimu ir kt. ), judesių ir veiksmų koordinacijos sutrikimu, emocine įtampa, baime, frustracija, kartais visiška veiklos dezorganizacija. Mokslininkas iškėlė idėją, kad stresas neatsiejamas nuo viso organizmo gyvybinės veiklos, kad be jo neįmanoma gyvybė.
Veikiamas streso žmogus darosi aktyvesnis, energingesnis, gali įveikti įvairias kliūtis, atlikti žygdarbį. Taip pat stresas padeda geriau suvokti save ir suprasti kitus.
H. Seljė įvestas streso terminas tapo XX a.. simboliu. Streso sąvoka tapo madinga, tačiau ji dažnai suprantama neteisingai. Ji painiojama su frustracija, nervingumu, nemiga, irzlumu, nerimu ir kitais psichikos reiškiniais, kuriais pasireiškia nervingumas ar neurozė.

STRESO REAKCIJOS SISTEMA
Fiziologas Walteris Cannonas ( 1929 ) įrodė, kad streso reakcija yra vieningos, psichiką ir kūną apimančios, sistemos dalis. Cannonas pastebėjo, kad įvairūs stresoriai – labai didelis šaltis, deguonies stoka, emocijas sukeliantys įvykiai – skatina išsiskirti adrenalinas ir noradrenalinas. Šių streso hormonų patenka į kraują iš simpatinių nervų galūnių, esančių vidinėje antinksčių dalyje. Gavusi signalus iš galvos smegenų ta

akų, simpatinė nervų sistema padažnina širdies ritmą, sustiprina kvėpavimą ir raumenų kraujotaką, atpalaiduoja energiją, sukauptą riebalų pavidalu,- ir taip organizmas pasirengia, Cannono žodžiais tariant, “kovai arba pabėgimui”. Cannonas tokią organizmo reakciją laikė nuostabiai prisitaikančia sistema. Fiziologai nustatė ir antrąją streso reakcijos sistemą. Gavusi tam tikrą signalą iš smegenų žievės, išorinė antinksčių dalis ( žievė ) išskiria streso hormoną kortizolį.
Organizmo ryšiai su išorine aplinka gausūs ir įvairūs. Jį nuolat veikia daugybė stipresnių ir silpnesnių įvairaus pobūdžio dirgiklių. Silpni arba trumpai veikiantys dirgikliai sukelia vietines organizmo reakcijas, dažniausiai uždegimus. Stipresnis ir ilgesnis žeidžiančio veiksnio poveikis kartu su šiam dirgikliui būdingais efektais sukelia kai kurias bendrąsias organizmo reakcijas, kurios yra stereotipinės, vadinasi, nepriklauso nuo dirgiklių kokybinių ypatumų.
Visumą būdingų stereotipinių bendrųjų atsakomųjų organizmo reakcijų į įvairiausių dirgiklių poveikį H.Seljė pavadino bendruoju prisitaikymo sindromu ( BPS ). Įvairius poveikius, galinčius sukelti vienarūšes atsakomąsias reakcijas, H.Seljė pavadino stresoriais, o stresoriaus veikiamo organizmo būseną – streso reakcija. Viename savo darbe H.Seljė apibūdina “.stresą kaip būseną, pasireiškiančią specifiniu sindromu, į kurį įeina visi biologinėje sistemoje nespecifiškai kilę pakitimai”. Vadinasi, savo pobūdžiu stresas yra specifinis sindromas, o kilme – nespecifinis. Stresas susidaro nespecifiškai, nes jis kyla, kai organizmą veikia įvairiausi dirgikliai – mechaniniai, fiziniai, cheminiai, biologiniai ir psichiniai.
H.Seljė pastebėjo, kad svetimų medžiagų ( audinių ekstraktų, formalino ) injekcijos, valyti ho
ormonai ( adrenalinas, insulinas ), fizinis poveikis ( šaltis, šiluma, x – spinduliai ), trauma, nukraujavimas, skausminis sudirginimas, stiprus raumenų įtempimas ir t. t. sukelia organizme labai panašius pakitimus: padidėja antinksčių žievinė dalis, be to, juose sumažėja lipoidų bei cholesterino, atsiranda užkrūčio liaukos limfinio aparato involiucija, eozinopenija ir skrandžio bei žarnyno trakto opos.
Pasak H.Seljė, bendrasis prisitaikymo sindromas turi tris fazes. Pirmosios fazės metu, staiga suaktyvėjus simpatinei nervų sistemai, patiriama aliarmo reakcija. Aliarmo reakcijoje vyrauja suma nespecifinių sisteminių reiškinių, kuriuos sukelia staigūs dirginimai ir prie kurių organizmas dar nespėja nei kiekybiškai, nei kokybiškai prisitaikyti. Šioje stadijoje didėja AKTH sekrecija, antinksčiuose mažėja cholesterino ir askorbino rūgšties, intensyvėja kortikosteroidų sintezė bei sekrecija, somatotropinio hormono sekrecija. Jūsų širdis ima smarkiau plakti, daugiau kraujo priplūsta į raumenis ir pajuntate tarsi žemė slystų iš po kojų. Taip sutelkę jėgas, jūs pasirengiate antrajai fazei, priešinimuisi ( rezistencijai ). Rezistencijos stadijoje organizmas maksimaliai prisitaiko prie esamos būklės. Jos metu AKTH produkcija dar labiau intensyvėja, ir dėl suaktyvėjusios antinksčių veiklos pastarieji hipertrofuojasi. Mažėja somatotropinio, gonadotropinių hormonų sekrecija, atrofuojasi kiaušidės, sutrinka laktacija. Jūsų kūno temperatūra ir kraujospūdis padidėję, kvėpavimas – sustiprėjęs, išsiskiria daugiau hormonų. Ilgai trunkanti tokia stresinė būklė gali išsekinti organizmą ( išsekimas – trečioji BPS fazė ). Susilpnėja organizmo atsparumas, ir jis nebegali prisitaikyti prie esamų sąlygų, nes ilgalaikės antinksčių hi
iperfunkcijos metu išsenka bei degeneruojasi jų ląstelės ir galiausiai antinksčiai atrofuojasi. Jeigu ši stadija ilgiau užtrunka, tai žmogus gali net mirti.

STRESĄ SUKELIANTYS VEIKSNIAI
Stresą sukeliantys aplinkos veiksniai vadinami stresoriais. Jie gali būti fiziniai ( šaltis, karštis, alkis, trauma, infekcija ir kt. ) ir psichosocialiniai ( konfliktas, nesėkmė, nelaimė, problemos šeimoje, darbe, netikrumas dėl ateities ir kt. ).

Stresoriaus poveikis gali būti teigiamas, kai jis mus aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus. Tačiau daug dažniau stresoriai kelia grėsmę mums – mūsų visuomeninei padėčiai bei saugumui darbe, mūsų mylimųjų sveikatai ir gerovei, mūsų giliems įsitikinimams. Toks stiprus arba užsitęsęs stresas gali turėti žalingų psichinių ar fiziologinių padarinių. Žalingo veiksnio ( stresoriaus ) poveikis priklauso nuo jo pobūdžio, intensyvumo ir organizmo reakcijos.
Streso ekspertai sutinka, kad tai, kaip gerai jūsų organizmas įveikia stresą, priklauso nuo to, kaip jūs suvokiate stresinę situaciją, ir nuo jūsų individualios emocinės reakcijos. Mokslininkus labiausiai domina, kokią įtaką žmogaus sveikatai turi trys stresorių rūšys: katastrofos, svarbūs gyvenimo pokyčiai ir kasdieniai sunkumai.
Katastrofos – tai didelio masto įvykiai, kurių neįmanoma numatyti, pavyzdžiui, karas ar stichinės nelaimės. Tokių įvykių metu žmonės paprastai padeda vienas kitam ir stengiasi nuraminti vienas kitą, tačiau tai gali labai sutrikdyti jų sveikatą. Po stichinių nelaimių tokių sutrikimų kaip depresija ir nerimas skaičius padidėja vidutiniškai 17 %.
Kita stresorių rūšis – tai žmogaus asmeninio gyvenimo pokyčiai, pavyzdžiui, mylimo žmogaus mirtis, prarastas darbas, vedybos ar skyrybos. Nacionalinė mokslų akademija atskleidė, kad našliai ( našlės ), žmonės, atleisti iš darbo ir išsiskyrę, yra mažiau atsparūs ligoms. Patiriant iš karto keletą krizių, mirties rizika dar labiau padidėja.
Teigiami stresoriai, pavyzdžiui, vedybos, mūsų gyvenime nėra tokie pavojingi sveikatai kaip neigiami, pavyzdžiui, atleidimas iš darbo ( Anderson ir Arnoult, 1989; Brown ir McGill, 1989 ). Be to, labai didelės gyvenimo krizės nėra dažnos, o jei jos mus ištinka, viskas priklauso nuo to, kaip mes jas vertiname. Kaip pažymi biologas Robertas Sapolsky ( 1990 ), mūsų “psichologiniai filtrai, kurie padeda suvokti išorinius įvykius, gali paveikti fiziologinius procesus taip pat kaip ir patys išoriniai įvykiai”.
Kasdieniai pykčiai gali būti svarbiausia streso priežastis. Šie kasdieniai sunkumai yra susiję su transporto kamščiais spūsties valandomis, erzinančiais įnamiais, ilgomis eilėmis banke ar parduotuvėje, užklupusiu lietumi, kai neturime skėčio. Vieni žmonės į tai paprasčiausiai nekreipia dėmesio, kitus gi tokie nepatogumai labai suerzina.
Stresai gali būti naudingi, skatinti organizmo atsparumą. Tinkamas mikroklimatas darbe ar namie veikia kaip atspara stresui, o blogos darbo sąlygos sukelia žalingą stresą. Malonūs dirgikliai sukelia gerą nuotaiką.
Stresinei būsenai pasireikšti daug įtakos turi neigiami asmenybės bruožai. Neharmoninga, psichopatinė ar kitokia asmenybė dažnai stokoja emocinės pusiausvyros ir nesugeba patenkinti savo labai jau didelių poreikių. Ji dažniau patiria stresus kaip harmoninga, santūri asmenybė. Stresinės būsenos gali pasireikšti ir dėl per didelio drovumo, nereikalingo varžymosi, bailumo, silpnavališkumo ar kitų charakterio ydų.
Manoma, kad besikeičiantis dabartinis gyvenimas silpnina žmogaus psichofiziologinius apsigynimo ir adaptacinius mechanizmus ir vis dažniau pakenkia sveikatai. Dėl to žmogus darosi viskam abejingas ir ne toks jautrus emocijoms ir išgyvenimams.
Sparčiai plėtojantis mokslui, technikai ir civilizacijai, žmogus darosi vis labiau susijęs su socialine aplinka ir vis daugiau priklauso nuo visuomeninės sistemos, kurioje jo tyko daug pavojų. Dėl to reikia ugdyti tokią asmenybę, kuri būtų atspari pavojams.
Gyvenime žmogus dažnai nepastebi, kas vyksta aplinkoje, arba su tuo apsipranta. Mes nuolat susiduriame su stresais kaip su neišvengiamu reiškiniu. Niekas neatsisako važinėti automobiliu, nors tai gana pavojinga. Ypač pavojinga važiuoti tamsiu paros laiku ir slidžiu keliu. Kiekvienas lenkimas yra susijęs su tam tikra rizika ir sukelia stresinę būseną. Tačiau su tuo apsiprantame, nes visada skubame, skaičiuojame minutes, taigi užmirštame pavojus ir riziką. Nustatyta, kad ir ramus važiavimas automobiliu padidina kraujospūdį, padažnina pulsą, sustiprina psichinę įtampą. Nepaisant skaudžių pamokų, perspėjimų, vis dar pasitaiko greito važiavimo mėgėjų, “lenktynininkų”. Ypač didelę stresinę įtampą jaučia tokių “energingų” vairuotojų automobilių keleiviai.
Daug stresų sukelia ir žaloja žmogaus psichiką gausi informacija apie socialinę aplinką ir pasaulį. Žmogų tiesiog pavergė informacija. Dėl jos didėja nervinė – psichinė įtampa, sunkėja prisitaikymas prie greit besikeičiančių gyvenimo sąlygų.

KAIP ATPAŽINTI STRESINĘ BŪSENĄ?
Stresą galima atpažinti pagal tai, kaip į jį reaguoja kūnas ir psichika. Kiekvieno žmogaus organizmas į stresą reaguoja skirtingai, taip pat turi tik jam vienam būdingų silpnų vietų, kurias gali paveikti įvairūs stresoriai.
DAŽNIAUSIAI PASITAIKANTYS FIZINIAI STRESO POŽYMIAI
Jie yra labai įvairūs; neretai jie atrodo tarpusavyje nesusiję. Pavyzdžiui, vienam gali tekti kreiptis pas neurologą dėl migrenos, kitą šlapimo pūslės problemos nuves pas urologą, dar kitą širdies skilvelių virpėjimas privers kreiptis į kardiologą arba astmos priepuoliai paskatins ieškoti alergologo pagalbos. O apie tai, kad viso to priežastis gali būti stresas, žmogus gali net nepagalvoti!
Štai klasikinių fizinių stresui būdingų simptomų sąrašas:
 Apetito pokyčiai;
 Rankų, kojų ir kūno paviršiaus šaltumas;
 Chroniškas vidurių užkietėjimas;
 Chroniškas viduriavimas;
 Galvos svaigimas;
 Burnos džiūvimas;
 Gausus prakaitavimas;
 Veido raumenų trūkčiojimai ( tikai );
 Dažnas poreikis šlapintis;
 Dažni persišaldymai, gripas ir kitos infekcijos;
 Padidėjęs jautrumas triukšmui ir irzli reakcija į jį;
 Sutrikęs virškinimas;
 Intensyvus ir ilgalaikis nuovargis;
 Nereguliarus kvėpavimas;
 Migrena;
 Pykinimas;
 Širdies skilvelių virpėjimas;
 Nesugebėjimas nustygti vietoje, nurimti ir pailsėti;
 Seksualinės problemos, kaip impotencija;
 Drebulys;
 Miego sutrikimai;
 Jautrumas alergijoms;
 Staigus svorio kritimas ar prieaugis.

DAŽNIAUSIAI PASITAIKANTYS PSICHINIAI STRESO POŽYMIAI:
 Nerimas, baimė;
 Išsiblaškymas;
 Organizuotumo stoka;
 Padidėjęs įtarumas;
 Motyvacijos stoka;
 Nepasitikėjimas savimi;
 Dėmesio koncentracijos sutrikimai;
 Išsekimo jausmas;
 Neviltis;
 Mintys apie savižudybę;
 Agresija, įniršis;
 Nuotaikos svyravimas;
 Įtampa;
 Pablogėjusi atmintis;
 Žlugimo jausmas;
 Prislėgtumas.
PATIRIAMĄ STRESĄ LIUDIJANTYS
ELGSENOS POŽYMIAI:
 Irzlumas;
 Nekantrumas;
 Pykčio protrūkiai;
 Miego sutrikimai;
 Apetito sutrikimai;
 Padidėjęs kalbumas;
 Dažnesnis rūkymas;
 Alkoholio vartojimas;
 Vaistų vartojimas;
 Asocialus elgesys – kivirčai viešoje vietoje, nejautrumas aplinkinių problemoms ir nelaimėms;
 Prastas vairavimas;
 Žemas veiklos produktyvumas;
 Savo sveikatos ignoravimas;
 Nesugebėjimas pailsėti.

GYVENIMO KRIZIŲ POVEIKIO INDIVIDUI MECHANIZMAS

Gyvenimo krizių ir dėl jų kylančių ligų ryšys gali būti labai sudėtingas. Atlikti tyrimai byloja, kad tam tikras krizių “balų” skaičius, surinktas per dviejų pastarųjų metų periodą, lemia dėl šių krizių kylančių psichinių ir fizinių ligų tikimybę.

Žemiau esančioje lentelėje pateikta gydytojų T.H.Holmes ir R.H.Rahe sudaryta gyvenimo krizių “reitingų lentelė”. Ne specialistą stebina tai, kad įvykiai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo pozityvūs, iš tiesų gali sukelti nemenką stresą. Kaip teigia pasaulinio masto streso ekspertas profesorius Cary Cooper’is, tai, ar įvykis yra malonus, ar nemalonus, ar jis susijęs su konfrontacija, ar su bendradarbiavimu, streso požiūriu neturi didesnės reikšmės.

Gyvenimo krizių lentelė
Įvykis Balai
Vyro ar žmonos mirtis 100
Skyrybos 73
Kalėjimas 63
Artimo šeimos nario mirtis 63
Asmeninė liga ar trauma 53
Vedybos 50
Darbo netekimas 47
Išėjimas į pensiją 45
Rimta liga 44
Nėštumas 40
Seksualinės problemos 39
Gimdymas, namuose atsiradęs kūdikis 39
Artimo draugo mirtis 37
Ginčai ir nesantaika šeimoje 35
Didelis užstatas ar skola 30
Sūnaus ar dukters išsikraustymas iš namų 29
Gyvenimo sąlygų pasikeitimas 25
Konfliktai su viršininku 24
Gyvenamosios vietos pakeitimas 20
Pokyčiai mokymo įstaigoje 20
Miego įpročių pokyčiai 16
Valgymo įpročių pokyčiai 15
Atostogos 13
Kalėdos 12

POLINKIS STRESAMS

Polinkį stresams nulemia keletas faktorių. Tai asmenybės savybės, mokėjimas kovoti su aplinkybėmis, savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi, aplinkinių parama, fizinis pajėgumas ir bendra sveikatos būklė. Individas, sugebantis kovoti su aplinkybėmis ir reguliariai užsiiminėjantis fiziniais pratimais, yra kur kas atsparesnis stresams negu tas, kuris nekontroliuoja savęs nei aplinkybių, kuris kovai su gyvenimo iššūkiais linkęs pasitelkti cigaretę ar stikliuką ir kuriam fizinis aktyvumas yra svetimas.
Pozityvus savęs vertinimas yra vienas svarbiausių prieš stresą nukreiptų ginklų. Jis daro didelę įtaką elgsenai, manieroms ir reakcijai į aplinką. Būdinga žemo savęs vertinimo priežastis yra bedarbystė ir iš jos kylantis nuolatinis nepritekliaus bei bejėgiškumo pojūtis. Tokios situacijos pasekmė gali būti ilgalaikis stresas, kuris gali stipriai pažeisti organizmo endokrininės sistemos pusiausvyrą. Atpalaiduojama per daug kortizolio, kuris slopina imuninę sistemą ir tuo pačiu menkina organizmo atsparumą infekcijoms bei ligoms.
Individai,kurie sugeba kontroliuoti save ir savo gyvenimą, pajėgia atlaikyti tai, kas pametusiems kontrolės svertus kelia nepakeliamą stresą.

ASMENYBĖS TIPAI IR STRESO LYGTIS
Kai kurie asmenybės tipai yra mažiau atsparūs stresams ir su jais susijusiomis ligomis. Prasčiausiai šia prasme sekasi vadinamojo A tipo žmonėms.
A tipo asmenybę pirmą kartą išskyrė San Francisko kardiologas Dr.Mejeris Friedmanas 1960 metais.

Stresą provokuojanti elgsena
A tipo individai.
 Yra reiklūs sau ir kitiems;
 Būna nekantrūs ir pikti, kai kiti dirba lėčiau ar prasčiau nei jie pageidautų; mėgsta pabaigti kitų žmonių pradėtas mintis;
 Linkę į pykčio ir agresijos protrūkius, kurie kartais stebina netgi juos pačius;
 Linkę slėpti pyktį;
 Nuolatos jaučiasi, jog gyvenime turėjo pasiekti kur kas daugiau nei yra pasiekę;
 Didesniąją laiko dalį praleidžia nekantraudami;
 Visiškai nepasitiki kitais;
 Gyvenimą laiko sunkiu ir kankinančiu išbandymu; niekur neranda ramybės;
 Stokoja tolerancijos ir pasitikėjimo; jiems sunku produktyviai spręsti konfliktus ar problemas.
Teigiama A tipo žmonių elgsenoje yra tai, kad jiems būdinga sėkminga verslo veikla, jie yra geri lyderiai. Jie labiau nei kitų tipų žmonės susitelkia užduoties atlikimui, stengiasi pasiekti kuo daugiau, nors, besiverždami į tikslą, ne vienam spėja numinti koją.
B tipo individai.
 Nesunkiai gali atsisakyti vienokios ar kitokios veiklos ar iniciatyvos;
 Priima save bei kitus tokius, kokie jie yra, ir lengviau susitaiko su esama tikrove;
 Yra atlaidesni sau už nesėkmes;
 Nėra pernelyg reiklūs sau ir kitiems;
 Sunkumų akivaizdoje neturi bendravimo problemų;
 Mėgsta dirbti tarp žmonių ir su jais;
 Su žmonėmis palaiko gerus santykius;
 Jiems reikia laiko, kad suvoktų, kas vyksta, o iškilus problemoms, jie stengiasi numatyti galimas jų pasekmes.
Kiekvienam iš mūsų, priklausomai nuo situacijos, būdingi abiejų elgesio tipų fragmentai. Stresams jautrūs individai dažniausiai pasižymi A tipo elgesio dalimi, tačiau patologiniu elgesį galima laikyti tik tuomet, kai A tipo elgesys tęsiasi nenutrūkstamai.
Iš šių dviejų tipų, be abejo, B tipas yra “sveikesnis” Tačiau nereikia pamiršti, kad žmogus retai kada būna be išimties A arba B tipo. Dažniausiai žmogus charakteris atitinka įvairių proporcijų šių tipų kombinacijas. Besikaitaliojant aplinkybėms ir įtampos lygiui, žmogus netgi tą pačią dieną po kelis kartus gali “persijungti” iš vieno elgesio tipo į kitą.
Žmones, kuriems būdinga neadekvati elgsena stresinėms aplinkybėms, galima suskirstyti į neramųjį ir perfekcionistinį asmenybės tipą.
Neramusis elgesio tipas
Šiam asmenybės tipui būdingi tokie elgesio bruožai:
 Jie visuomet tikisi, kad įvyks blogiausia;
 Visame kame įžvelgia pavojų;
 Stengiasi būti itin budrūs ir visuomet pasiruošę priimti iš aplinkos sklindančius signalus, kurie galėtų liudyti apie besiartinančią grėsmę;
 Laukdami vieno ar kito įvykio, būtinai nerimauja.
Perfekcionistinio tipo individai.
 Pernelyg daug reikalauja iš savęs ir kitų;
 Yra pernelyg kritiški tiek sau už savo, tiek kitiems už kitų klaidas.

STRESAS IR IMUNINĖ SISTEMA
Imuninė sistema yra sudėtinga priežiūros sistema, sauganti mūsų organizmą, ginanti jį nuo bakterijų, virusų ir kitų svetimkūnių. Imuninės sistemos veiklai turi įtakos amžius, mityba, paveldėjimas, kūno temperatūra, o jau dabar žinoma, kad ir stresas.
Imuninė sistema yra susijusi su smegenų veikla ir hormonus išskiriančia endokrinine sistema. Smegenys reguliuoja streso hormonų išsiskyrimą, o šie savo ruožtu slopina su ligomis kovojančių limfocitų veiklą.
Vis daugėja duomenų, kad stresas mažina žmogaus atsparumą viršutinių kvėpavimo takų infekcijoms ir pūslelinės virusui.
JAV Nacionalinės mokslų akademijos 1984 metų duomenimis, sielvartas ir depresija, kuriuos sukelia sutuoktinio mirtis, susilpnina imuninę sistemą ir padidina širdies priepuolio ar širdies smūgio tikimybę. Taip pat nustatyta, kad studentų, patiriančių didesnį stresą egzaminų laikotarpiu, ar tomis dienomis, kai yra nusiminę, atsparumas ligoms yra mažesnis ( Jemmott ir Magloire, 1988; Stone ir kt., 1987 ). Taigi, stresas susilpnina imuninės sistemos veiklą.

STRESAS IR VĖŽYS
Mokslininkai pažymi, jog apie metus laiko po patirtos depresijos, bejėgiškumo ar netekties yra didesnė tikimybė susirgti vėžiu. Dažniau vėžiu suserga našliai, išsiskyrę ar atskirti asmenys.
Vėžiu sergantys pacientai, kurie užgniaužia savo neigiamas emocijas, turi mažiau vilčių išgyventi negu tie, kurie jas išreiškia ( O’Leary, 1990 ). Remiantis Los Andželo vėžio centro ( LAVC ) atliktos apklausos, kurioje dalyvavo 649 vėžio specialistai, gydę daugiau kaip 100 000 sergančiųjų vėžiu, duomenimis, galima pasakyti, jog ligos eigai svarbios ir paties paciento nuostatos. Keturi iš penkių gydytojų “teigiamus mėginimus priimti ligos iššūkį” ir “didelį norą gyventi” laikė svarbiais ilgaamžiškumo veiksniais ( Cousins, 1989 ).
Mokslininkas Alanas Justice ( 1985 ) teigia, kad stresas nesukuria vėžinių ląstelių, tačiau jis veikia jų augimą, silpnindamas natūralią organizmo gynybą ir kovą su besidauginančiomis piktybinėmis ląstelėmis. Neįtempta, viltinga būsena šią gynybą stiprina. Pacientės, kurioms buvo pašalintos krūtys ir kurios tiki, jog įveiks krūties vėžį, dažniau išgyvena negu tos, kurios yra stoiškos ar nepuoselėja vilties išgyti ( Hall ir Goldstein, 1986; Pettingale ir kt., 1985 ).

STRESO ĮVEIKIMAS
Įveikti stresą – tai stoti akis į akį su problema arba išvengti jos ir imtis priemonių, kad ji vėl neiškiltų. Deja, šiais laikais streso išvengti neįmanoma. Šis faktas ir tai, kad mes vis labiau įsisąmoniname, jog dažnai patiriamas stresas sukelia širdies ligas, įvairius negalavimus, silpnina imunitetą, padeda suprasti, kad, jei streso pašalinti negalime, pakeisdami situaciją arba išvengdami jos, turime išmokti jį suvaldyti. Suvaldyti stresą padeda aerobika, atsipalaidavimas ir socialinė parama.
Aerobika – ilgalaikė mankšta, pavyzdžiui, lėtas bėgimas, gerina širdies ir plaučių veiklą, kartu gali sumažinti stresą, depresiją ir nerimą. Žmonės, kurie nuolatos mankštinasi, lengviau susidoroja su stresą sukeliančiais įvykiais, labiau pasitiki savimi ir yra mažiau prislėgti negu tie, kurie nesimankština. Mankšta teigiamai veikia mūsų emocijas. Net 10 minučių pasivaikščiojimas padidina energiją ir sumažina įtampą, todėl paskui dvi valandas savijauta yra geresnė.
Žmonės, mokantys medituoti, gali sumažinti savo kraujospūdį, širdies ritmą, deguonies suvartojimą ir padidinti pirštų galų temperatūrą. Eksperimentais buvo įrodyta, kad žmonių, praktikuojančių atsipalaidavimą, kraujospūdis esti žemesnis ir imuninė gynyba stipresnė. “Juokas – geriausias vaistas”. Žmogus vienintelis iš visų gyvų būtybių gali juoktis. Juokas ir humoro jausmas yra viena veiksmingiausių priemonių nuo streso. Juokiantis atsipalaiduoja raumenys, pagilėja kvėpavimas, stimuliuojama kraujotaka, palankiai veikiama imuninė sistema. Pajuokaukite, ir padėtis pasirodys ne grėsminga, o juokinga.
Socialinė parama – jausmas, kad esi mėgstamas, kad tau pritaria, kad tave padrąsina artimi draugai ir šeima – stiprina laimės jausmą ir sveikatą. Artimi ryšiai dažniau stiprina laimę bei sveikatą negu ligą. Tyrimai atskleidė, kad artimi ryšiai veikia sveikatą. Žmonės, palaikantys artimus ryšius su
draugais, šeima, religinės bendruomenės nariais, darbo ar kitomis paramos grupėmis, rečiau miršta pirma laiko lyginant su žmonėmis, kurie mažiau bendrauja. Draugystė palengvina didžiausius gyvenimo stresus.
Ryšį tarp sveikatos ir socialinės paramos galima paaiškinti keliomis priežastimis. Stipriais socialiniais ryšiais susiję žmonės galbūt geriau valgo, daugiau sportuoja, mažiau rūko ir geria. Tokie ryšiai padeda įvertinti ir įveikti stresą sukėlusius įvykius, palaikyti savigarbos jausmą. Patekusiam į kažkieno nemalonę ar netekusiam darbo žmogui draugo patarimas, pagalba ar paguoda gali būti puikus vaistas. Jei vėžiu sergančių ligonių sutuoktiniams suteikiama didelė socialinė parama, jų imuninė sistema sustiprėja ( Baron ir kt., 1990 ).
Artimai bendraujant, atsiranda galimybė pasidalyti savo skausmu. Kalbėjimas apie savo rūpesčius turi gydomosios galios.
Taip pat atsparumą stresams didina kūno grūdinimas ir stiprinimas. Dėl to patariama gerai ir sveikai maitintis, vartoti daug vaisių ir daržovių, gerti pieną, valgyti maistą, turintį pakankamą kiekį organizmui būtinų maisto medžiagų. Gerai nuteikia torto gabaliukas ar šokolado plytelė. Labai svarbu sveikai ir įdomiai praleisti laisvalaikį.

Reikia stengtis taip gyventi, kad kasdien jaustume bent valandėlę džiaugsmo ir malonumo.
Biologai, medikai ir psichologai teigia, kad kovoti su stresu padeda aktyvumas. Dėl to svarbu nuo mažens ugdyti veiklumą. Veikti – vadinasi, nepasiduoti jokiems sunkumams, niekada nepasimesti, nuolat ieškoti išeities, turėti viltį, nenusiminti.
Stresą sukeliantys įvykiai mus silpnina, tačiau streso stiprumas priklauso nuo asmens būdo ir jį supančios aplinkos. Patys įvykiai nėra stresiniai, kol mes jų taip nesuvokiame, todėl asmenybės ypatumai labai veikia reakcijas į sudėtingus įvykius. Stresą sukeliančių įvykių neigiamą poveikį gali susilpninti neįtemptas, sveikas gyvenimo būdas, paguoda bei pagalba, kurią suteikia draugai bei šeima.
H.Seljė, atlikęs daugybę bandymų, priėjo išvadą, kad nuo to, kaip žmogus sugeba reaguoti į sunkumus, labai daug priklauso jo gyvenimo trukmė. Labai svarbu į gyvenimą žiūrėti ne per daug “karštai”, išmokti valdyti emocijas, nepasiduoti jų įtakai, dėl menkniekių nenusiminti ir nepulti į paniką, nes tai neduoda nieko gero, tik trukdo surasti išeitį iš keblios situacijos. Visuomenėje yra paplitęs posakis, kad į gyvenimą reikia išmokti žiūrėti pro filosofinę prizmę. Tada gyvenimas niekada neatrodys nei baisus, nei beviltiškas.
H.Seljė, paklaustas, kaip įveikti stresą, atsakė: “.padeda fizinis aktyvumas, bet jo vieno nepakanka. Svarbiausia laikytis “elgesio kodekso”, t. y. mokėti sugyventi. Raskite savo paskyrimo uostą ir stenkitės į jį orientuotis. Mano paskyrimo uostas – kuo daugiau daryti gera žmonėms, įsigyti kuo daugiau draugų. Galima dėti viltis į gerą valią, draugystę. Jeigu jūs reikalingas ir būtinas kitiems, jūs išgelbėtas”.

Leave a Comment