dvasingumo samprata ivairiose religijose

Dvasingumo samprata ivairiose religijose
Pasaulyje žinomos penkios pagrindinės religinės tradicijos: krikščionybės, islamo, judaizmo, budizmo, induizmo. Hinduizmo ir budizmo tradicijos čia yra apjungtos patogumo dėlei, taip pat padaryta ir su islamo bei judaizmo tradicijomis.
Krikščionybė:
Krikščionybė – monoteistinė, labiausiai paplitusi pasaulio religijų (apie 2 mlrd. tikinčiųjų), atsiradusi prieš 2 tūkst. Metų Palestinoje. Krikščionybė remiasi Jėzaus iš Nazareto mokymu ir gyvenimu, kurį Naujajame Testamente aprašė ankstyvieji jo pasekėjai. Didelę įtaką krikščionybei turėjo judaizmas, iš kurio ji perėmė dalį savo šventųjų raštų (Senasis Testamentas) ir tokias svarbias tiesas kaip moonoteizmas, tikėjimas išganytoju (mesiju) ir prisikėlimu. Tai vienintelis tikėjimas, skelbiantis Dievo įsikūnijimą ir tapimą žmogumi.
Krikčionybei būdingas teiginys jog visi žmonės prieš Dievą yra lygūs: turtas (su galimybe daugiau paaukoti), socialinė padėtis ar net aukštos religinės pareigos žmogaus prie Dievo nepriartina. Tai nėra savaime suprantamas kiekvienos religijos bruožas.
Žodis Krikščionybė kilęs iš žodžio krikščionis, kuris reiškia panašus į Kristų. Pirmą kartą krikščionimis niekinamai buvo pavadinti tikintieji iš Antiochijos. Krikščionybė atsirado Romos imperijos rytinėje provincijoje Judėjoje, o ketvirtame amžiuje tapo Romos imperijos valstybine religija.
Krikščionimis šiiuo metu save laiko daugiau nei 2,1 mlrd. žmonių. Aktyviai praktikuojančių tikinčiųjų yra mažiau.
Krikščionys yra Jėzaus Kristaus sekėjai. Šis mokytojas bei pranašas krikščionių laikomas Dievo sūnumi, atėjusiu mirti už žmonių nuodėmes.
Pamaldų pagrindas – Biblija, susidedanti iš Senojo ir Naujojo testamentų.
Religiją praktikuojančiam žmogui ti

ikėjimo klausimas gali būti labai
aktualus, sprendžiant dvasines problemas. Kartais žmogus, kuris yra tikintis ir
lanko bažnyčią, net ir joje gali nerasti ramybės, kartais mūsų apeigos, mišių
atmosfera būna šiek tiek slogi. Tam gali būti ne viena priežastis. Viena – tai
priklauso nuo kunigo, kita – nuo to, ko žmogus, būdamas bažnyčioje ieško joje ir
savyje.
Islamas:
Islamas – monoteistinė religija, antra pagal dydį pasaulyje. Daugiausia paplitusi Pietvakarių Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. Jos išpažinėjai musulmonai tiki vieninteliu ir amžinu dievu Alachu ir jo pranašu Mahometu. Musulmonų maldos namai -mečetės.
Islamo religija atsirado VII a. Arabijoje.
Šventoji musulmonų knyga – Koranas.
Koranas musulmonams apibrėžia šešis tikėjimus:
• tikėjimą Alachu(dievu);
• tikėjimą pranašais;
• tikėjimą knygomis (siųstomis Alacho);
• tikėjimą Teismo Diena (Qiyamah);
tikėjimą al Kadru (al-Qadr), gėriu ir blogiu.
Musulmonų penkios pareigos (arkanai):
• išpažinti tikėjimą;
• melstis butinai 5(penkis) kartus per dieną;
• duoti išmaldą;
• pasninkauti (Ramadanas);
• keliauti į Meką (gimtasis Mahometo miestas).
Islamas mooko, kad yra tik vienas Dievas Allahas, pasaulio ir visatos kūrėjas. Allahas yra gailestingas ir teisingas. Dėl savo užuojautos jis šaukia žmones tikėti į jį ir jį garbinti. Dėl savo teisingumo jis bus tas, kuris teis žmones Paskutiniąją Teismo Dieną pagal kiekvieno mūsų darbus. Teismo Dieną visi mirusieji prisikels ir bus jiems atlyginti dangumi arba pragaru – pagal jų nuopelnus. Žmonija yra aukščiausia Dievo kūrybos forma, tačiau vis tiek ji yra silpna, nes nepaklūsta Dievo valiai ir praranda kelią, vedantį link Jo. Žm
monijos silpnybė yra išdidumas: ji nesupranta savo ribotumo ir dėl to elgiasi savanaudiškai. Būtent, kad sustiprintų šią žmonijos silpnybę, Viešpats atsiuntė pranašus tam, kad išreikštų ir skelbtų jo valią. Šie pranašai, mirtingieji, buvo pasirinkti Dievo, kuriems Dievas kalbėjo angelo pavidalu apreiškimo metu. Žmonijos nelaimei, daugelis pranašų buvo ignoruojami. Žmonės, sugundyti Velnio (Šėtono), vis netikėjo į Allahą. Tačiau nepaisant to, Dievas visada pasiruošęs atleisti žmogui ir gražinti jį į pradinę būseną, kurioje jis pradėjo savo gyvenimą, t.y. be nuodėmės. Musulmonų bendruomenė yra bendruomenė tikinčiųjų, kurie vieni kitus laiko broliais tuo tikslu, kad galėtų džiaugtis gėriu ir naikinti blogį. Už bendruomenės ribų musulmonai turi įsteigti socialinę ir ekonominę lygybę. Taipogi jiems reikia nešti savo tikėjimo žinią pasauliui bei supažindinti kitus su Islamo tiesomis.
Induizmas:
Induizmo religija – fragmentuota, neretai apibūdinama kaip giminingų religijų kongregacija, neturinti nei bendros doktrinos, nei vieno, visų tikinčiųjų garbinamo dievo. Induizmas pasižymi panteono, kultų, sektų ir krypčių įvairovė, pranašo ar įkūrėjo bei bažnytinės organizacijos nebuvimas. Dėl tokio pliuralizmo induizmui būdinga pakantumas, sugebėjimas absorbuoti įvairius dievus, kultus, požiūrius. Induistų supratimu religinė tiesa yra transcendentinė, neišreiškiama žodžiais, todėl įvairios doktrinos vertinamos tik kaip skirtingi – ilgesni ar trumpesni – šios tiesos suvokimo keliai. Bendras induizmo pagrindas yra socialinė institucija – kastų sistema ir vedų, kaip šventųjų knygų, pripažinimas. In
nduizme svarbios samsaros, majos doktrinos – tikima, kad be matomos realybės (majos) yra amžina egzistencija be kaitos. Pagrindinis induistų siekis yra išsivaduoti iš reinkarnacijų rato (samsaros) ir patekti į amžinąją būtį.

Induistų, kaip ir kitų religijų praktika apima kasdieninius ritualus, gyvenimo ciklo įvykius ir religines apeigas šventovėse. Praktikuojantys induistai ryte ir vakare atlieka sandhja ritualą, į kurį įeina apsiplovimas, malda, šventos formulės – mantros (ypač Gajatri-mantra, iš Rigvedos), simbolinė auka (gėlės, vanduo) dievams.
Vienas specifinių induizmo bruožų yra pilgrimystės į šventas vietas: prie šventovių kalnuose, upių (ypač jų santakų). Dauguma pilgrimystės objektų vietinės reikšmės, kiti – regioninės, kai kurie sutraukia piligrimus iš visos šalies: šventasis miestas Varanasis Gango ir Džamnos santakoje, Ajodhja (laikoma Ramos rezidencija), Haridvaras (“Dievo vartai”) Himalajų priekalnėse prie Gango posūkio į lygumą, Mathura (Krišnos vaikystės ir jaunystės miestas) ir kt. Piligrimystės tikslas – apsiplovimas šventos upės vandenyje. Kiekviena šventa vietovė lankoma tam tikru laiku kasmet ar rečiau (Haridvaras kas 12 metų).
Labai griežtas bendruomenės reliatyvizmas. Induistų įsitikinimu, kiekviena visuomenė turėtų funkcionuoti savo pačios moralinių normų ribose. Išgelbėjimas yra ištrūkimas iš tragiškų atgimimų ciklų. Kaip tai padaryti? Būti pamaldžiu savo pasirinktai dievybei, nors dievybė atleisti negali, nes karma nulemta – tai vienas iš prieštaravimų, kurių induizme labai daug. Kelias į išgelbėjimą, tai paklusti savo kastos įstatymams, per kuriuos įgyjama gera karma (nesvarbu ar
r tai gera, ar bloga. Kaip jau įžangoj minėjau, blogis ir gėris interpretuojamas pagal situaciją). Ir trečias kelias – jogos disciplina, reikalinga nušvitimui, padedančiai susilieti su visa visata. Praktiškai idealūs gyvenimo tarpsniai skatina induistą pabėgti nuo fenomenalaus pasaulio, kuris traktuojamas kaip blaškanti iliuzija, kuri trukdo išsilaisvinti iš atgimimų ciklo. Toks požiūris didelę įtaką turi žmogaus šeimos bei bendruomeniniame gyvenime. Žmonės neskatinami progresui ir pokyčiams, o atvirkščiai!

Dėl tikėjimo, kad reinkarnacijos cikle kartu su žmonėmis dalyvauja ir gyvūnai, induizmas rodo didelę pagarbą gyvūno gyvybei. Žudyti gyvūnus draudžiama.
Judaizmas:

Judaizmas — judėjų kultūra ir religija. Tai vienas seniausių ir vis dar praktikuojamas monoteistinis tikėjimas. Iš judaizmo doktrinos išaugo dvi pasaulinės monoteistinės religijos – krikščionybė ir islamas.
Judaizmas sunkiai sukategorizuojamas į tokias įprastas kategorijas kaip “religija”, “kultūra”, “tautybė”, “rasė”, nes tam tikra prasme apima visus šiuos elementus.
Dešimt Dievo įsakymų Išėjimo knygoje:
• Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
• Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.
• Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą.
• Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino.
• Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria.
• Nežudysi.
• Nesvetimausi.
• Nevogsi.
• Neliudysi melagingai prieš savo artimą.
• Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.
Budizmas:
Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560-480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba reiškia “atbudęs, praregėjęs, nušvitęs”) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.
Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ardievo. Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusi, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių įsikūnijimų (Samsara) tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms; galutinis atbudimo (nušvitimo) tikslas -nirvana.

Budizmas visiškai priešingas su krikščionybe ir islamu, tvirtinančiais asmenį esant labai reikšmingą tiek istorijoje, tiek už jos ribų. Anot šių tikėjimų, žmogaus pasirinkimas padaro realų skirtumą realioje istorijoje. Krikščionybė ir islamas kviečia žmones paplaukioti vandenyne, o budizmui tai visiškai nesuprantama, kad žmogus gali turėti bent kažkokią reikšmę suteikiant vandenynui prasmę ir tikslingumą. Budizme nėra vietos tokiam ego gynimui, koks būdingas krikščioniškajai patirčiai. Pastaroji remiasi įsitikinimu, jog Kūrėjas pats susitinka su žmogumi. Budizme idealizuojamos meditacinės formos, kurios išardo asmens “aš” ir išlaisvina jį nuo dalyvavimo pasaulio veikloje.
Induizmas išskaido tam tikrus žmonių sluoksnius kaip gerus arba blogus, o islamas ir krikščionybė reikalauja priimti visus žmones. Krikščionių tikėjimas nuodėmių atleidimu, esą galima prisiimti kitų nuopelnus, induistams atrodo moralinio įstatymo panaikinimas. Dar vienas induizmo nuo krikščionybės skirtumas, kad budizmas atviras visai tiesai iš visų šaltinių. Šių dviejų religijų skirtumai stulbinantys – moralinis suvokimas bei asmens prigimties bei reikšmingumo sampratos: atgailos ir atleidimo klausimas, gyvenimo pasirinkimas, o ne lemtis, asmeniniai ryšiai ne kaip blaškymas, o gyvybiškai reikalingi, statydinantys dalykai.

Islamas, krikščionybė ir žydai tiki, jog yra tik vienas Dievas, viena žmonija, vienas moralas; tiki esant vieną laivą tikslui pasiekti! Krikščionybė nuo kitų religijų esminiai skiriasi istorijos vertinimu. Niekur kitur nerasit tiek istorinių įrodymų, kaip krikščionybėj!
Taip pat visose kitose religijos žmonės netiki Dievo pažeidžiamumu. Nei vienas iš dievų dėl mūsų nepatiria kančios. Krikščioniškos Evangelijos staigmena yra tiesiog tokia: Dievas pasirinko kentėti dėl žmonijos nuodėmės ir maišto.
Budistai ir induistai nepritaria atleidimo idėjai – karma yra nulemta.
Taigi, kiekviena religija turi savo dvasingumo principus ir supranta vis skirtingai zmogaus buvimą dvasingu.

Referatas

Leave a Comment