TurinysRinkos struktūra………………………………………………………………………………………………… 2Tobulos konkurencijos rinka………………………………………………………………………………. 8Monopolinė rinka……………………………………………………………………………………………… 10Oligopolinė rinka……………………………………………………………………………………………… 12Monopolinė konkurencinė rinka…………………………………………………………………………. 14Išvados…………………………………………………………………………………………………………….. 16Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………….. 17
Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklos organizavimo būdas.Rinka — tai prekinių ir piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, kurioje vyksta pirkimo – pardavimo sandoriai. Toks požiūris yra per siauras. Sąvokos „rinka“ reikšmė daug platesnė. Ji apibūdina sąlygų kompleksą, kuris leidžia prekės pirkėjams ir pardavėjams susisiekti vienas su kitu ir sukelia konkurenciją, vieną vertus, tarp pirkėjų, ir kita vertus, tarp pardavėjų. Kiekviena prekė turi savo rinką su savo pirkėjais ir pardavėjais, net jei ir nėra kokios nors specialios vietos, kur jie susitikinėtų.Tačiau ekonomistai supranta rinką, kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, kuris apima visus ekonominius ryšius tarp pirkėjų ir pardavėjų bei įvairias organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui susisiekti vienam su kitu. Spręsdama minėtuosius uždavinius, t y. pasirinkimo klausimus, kurie kyla dėl begalinių poreikių ir ribotų galimybių, kiekviena visuomenė privalo atsakyti į šiuos tris pagrindinius klausimus:1. Ką gaminti? Kokias gaminti prekes ir kiek, kokias teikti paslaugas ir kiek? Kurį gamybos galimybių kreivės tašką vertėtų pasirinkti? 2. Kaip bus šios prekės ir paslaugos gaminamos, naudojant turimus (dažniausiai ribotus) išteklius?3. Kam bus gaminamos prekės ir paslaugos? Kas vartos pagamintas prekes? Ką gaminti? Kokias gaminti prekes ir kiek, kokias teikti paslaugas ir kiek? Žmonės ir visuomenė gali įsigyti daiktus, gamindami juos patys, keisdamiesi anksčiau turėtais, arba gaudami juos dovanų. Kadangi visuomenė negali turėti visko, ji privalo nuspręsti, kurias prekes ir paslaugas ji įsigis dabar, kurių įsigijimą gali atidėti tolesnei ateičiai, o kurių – visai atsisakyti.
Prekių, bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti, garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla nepatenkina paklausos, tai būtent jų gamybą ir reikia plėsti. Šiuo atveju gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms. Svarbiausia šioje situacijoje — aukštesnės kainos. Taigi rinka yra išteklių passkirstymo įvairioms prekėms gaminti sistema.Siekiant tikslo, visuomenė raginama kurti daugiau pagrindinių prekių ir paslaugų, o ne prabangos dalykų.Rinka – tai sudėtingas mechanizmas, koordinuojantis ekonomikos subjektų veiklą, ekonominė mainų sistema, užtikrinanti prekių bei paslaugų (tarp jų ir išteklių) pirkimą ir pardavimą.Galutinis gamybos tikslas yra vartojimas. Savo ruožtu vartojimas turi skatinti atitinkamus gamybos pokyčius. Tik šiomis sąlygomis paklausa atitiks pasiūlą, ir ekonomikoje bus pusiausvyra. Antra, rinka turi užtikrinti pagamintų prekių bei paslaugų realizavimą ir šiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą. Jei prekė ar paslauga nebus realizuota, tai reikš jų visuomeninį nepripažinimą, visuomenės poreikių ir galimybių neatitikimą, o kartu atneš jų gamintojams nuostolių ar netgi bankrotą. Trečia, rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir paslaugų gamybos kaštus. Rinkoje sėkmingiausiai konkuruoja tie prekių ar paslaugų gamintojai, kurie išleidžia mažiausiai pinigų prekėms pagaminti, nenusižengdami, žinoma, kokybės reikalavimams. Tokie išteklių savininkai ne tik sėkmingai realizuoja savo produkciją, bet ir užsitikrina didesnes pajamas. Ketvirta, per rinką yra efektyviau įgyvendinamas ekonomikos subalansuotumas, pašalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas ir kitos administracinės – komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos. Taigi rinka, kaip save reguliuojantis mechanizmas, yra labai svarbus ekonomikos augimo, jos efektyvumo didinimo ir kuo geresnio vartotojų poreikių tenkinimo veiksnys.Rinkos atliekamas funkcijas gali perimti valstybės institucijos, vyriausybė, politinių partijų vadovai. Jie gali reikalauti, kad gamintojai gamintų atitinkamas prekes, taupytų išteklius, gerintų prekių kokybę bei asortimentą ir t. t. Tokia ekonomikos organizavimo sistema buvo būdinga administracinei – komandinei valdymo formai. Tačiau ji neįrodė savo gyvybingumo ir buvo priversta užleisti pozicijas rinkos principais pagrįstai ekonomikos valdymo sistemai. Pati rinka skirstoma į:1) prekių (paslaugų);2) išteklių rinkas. Prekių rinka, kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainų kitimą informuoja gamintojus, kokioms prekėms vartotojai išleidžia daugiausiai pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Todėl gamintojai ir stengiasi gaminti tokias prekes ir tokį jų kiekį, kurių reikalauja rinka ir kurios jiems užtikrina didžiausias pajamas.Visų šalių ištekliai riboti. Ekonominiai ištekliai – tai pagrindinės gamybos proceso sudedamosios dalys. Skiriamos šios ekonominių išteklių grupės: gamtiniai ištekliai, darbo jėga, pagrindinis kapitalas, verslininkystės galimybės, t.y. visa tai, ko reikia prekių ir paslaugų gamyboje, dėl to dažnai ekonominiai ištekliai, naudojami gamybos procese, vadinami gamybos veiksniais. Todėl būtina pasirinkti, kaip naudoti ribotus išteklius. Visada iškyla pagrindinė ekonomikos problema – rasti efektyviausius ekonominių išteklių paskirstymo būdus ir išspręsti išteklių stygiaus problemą, kuri atsiranda dėl beribių visuomenės poreikių ir ribotų išteklių.Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti, kad prekių gamybai išleidžiamos lėšos būtų kuo mažesnės, t. y. kad gamybos kaštai būtų kuo mažesni. Kadangi prekės ir ištekliai realizuojami tam tikromis kainomis, išteklių savininkai suinteresuoti taupiai naudoti turimus išteklius, o vartotojai – vartojamas prekes.Čia pavaizduotas supaprastintas ekonomikos modelis, kuris išryškina rinkos vietą.Prekės Išlaidos Pajamos Prekės
Ištekliai Pajamos Kaštai Ištekliai
Rinka, būdama tarp verslo įmonių ir vartotojų, užtikrina trijų pagrindinių ekonominių klausimų (ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti) sprendimą.Rinkos vaidmuo geriausiai atsiskleidžia per jos funkcijas:1. Rinka yra tarpinė grandis tarp gamybos ir vartojimo, kaip reprodukcijos momentų, ir tarpusavyje juos sieja. Šiuo atžvilgiu rinka aktyviai veikia gamybą, jos apimtį, struktūrą, augimo tempus, prekių kokybę, asortimentą, kitus nacionalinio produkto gamybos rodiklius ir vartojimą visais jo kiekybiniais bei kokybiniais aspektais. Nors čia pirmumas priklauso gamybai, tačiau ji privalo orientuotis į vartojimą bei jo pokyčius, kadangi galutinis gamybos tikslas yra vartojimas. Savo ruožtu vartojimas turi skatinti atitinkamus gamybos pokyčius. Tik šiomis sąlygomis paklausa atitiks pasiūlą, ir ekonomikoje bus pusiausyra.2. Rinka turi užtikrinti pagamintų prekių bei paslaugų realizavimą ir šiuo pagrindu jų visuomeninio naudingumo pripažinimą. Jei prekė ar paslauga nebus realizuota, tai reikš jų visuomeninį nepripažinimą, visuomenės poreikių ir galimybių neatitikimą, o kartu atneš jų gamintojams nuostolių ar netgi bankrotą.3. Rinka yra svarbus svertas, skatinantis mažinti prekių ir paslaugų gamybos kaštus. Rinkoje sėkmingiausiai konkuruoja tie prekių ar paslaugų gamintojai, kurie išleidžia mažiausiai pinigų prekėms pagaminti, nenusižengdami, žinoma, kokybės reikalavimams. Tokie išteklių savininkai ne tik sėkmingai realizuoja savo produkciją, bet ir užtikrina didesnes pajamas.4. Per rinką yra efektyviau įgyvendinama ekonomikos subalansuotumas, pašalinamas gamintojų diktatas, likviduojamas deficitas ir kitos administracinės – komandinės ūkio valdymo sistemai būdingos ydos.Pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio santykiai rinkoje reiškiasi per paklausą ir pasiūlą, nes paklausa ir pasiūla yra svarbiausias rinkos ekonomikos bruožas, nulemiantis produkcijos gamybos plėtimą ir mažinimą, kainų kitimą, poreikių patenkinimo lygį ir daugelį kitų ekonomikos elemntų.Paklausa yra prekių ir paslaugų kiekio, kurį nori ir gali įsigyti (turi tam pakankamai pinigų) pirkėjai, priklausomybė nuo kainos. Kitaip tariant, paklausa yra realus pirkėjų poreikis. Jei vartotojas tik nori pirkti prekę, bet jo pajamų tam neužtenka, tai jo noras nėra paklausa, taip pat ir pakankamas pinigų kiekis prekei pirkti nėra paklausa, jeigu vartotojas nenori jos pirkti.
Kainos kitimo ir perkamo prekių bei paslaugų kiekio kitimo rinkoje ryšys gana pastovus, todėl jis paprastai mikroekonomikoje formuluojamas kaip paklausos dėnis: prekių paklausos dydis kinta kainų kitimui priešinga linkme, t.y. kuo aukštesnės prekių bei paslaugų kainos, tuo mažesnė jų paklausa, ir atvirkščiai. Prekių paklausa rinkoje priklauso ne tik nuo kainų. Paklausa susijusi ir su kitais „nekaininiais“ veiksniais (mada, skoniu, pajamomis ir kt.), bet jeigu visus kitus veiksnius laikome nekintamais, kaina lemia paklausos dydį.Veisniai , turintys įtakos paklausai:Pasiūla — tai prekių kiekis, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti tam tikromis kainomis. Kadangi pasiūla yra tiesiogiai susijusi su kaina, todėl pasiūlos dėsnis formuluojamas taip:pekių pasiūlos kiekis kinta kainų kitimo linkme — prekių kainoms didėjant, atitinkamai didėja ir pasiūla, o kainoms mažėjant — pasiūla mažėja. Tai priklauso nuo gaunamo pelno dydžio. Pasiūla didėja didėjant prekės kainai, o mažėja jai mažėjant dėl atitinkamo įmonės, gaminančios tą prekę, pelno kitimo; didėjant prekės kainai, o gamybos kaštams liekant tokiems pat, gamybos priemonių savininkas gauna didesnį pelną, todėl jis didina tos prekės gamybą ir pardavimą kitų, nepabrangusių prekių, sąskaita.Veiksniai, turintys įtakos pasiūlai:
Daroma prielaida, kad atskiri vartotojai ir gamintojai kainas priima kaip nustatytas — joms paklūsta — ir tiesiog nusprendžia, ka jiems geriausia daryti esant šioms rinkos kainoms. Rinka,kurioje kiekvienas ūkio dalyvis kainai paklūsta, vadinama konkurencine.Konkurencinės rinkos prielaida paprastai grindžiama tuo, kad kiekvienas vartotojas ar gamintojas yra maža rinkos visumos dalis ir todėl rinkos kainai daro tik nereikšmingą poveikį.Konkurencinėje rinkoje rinkos kaina nuo jokio atskiro dalyvio veiksmų nepriklauso — ją nulemia visų dalyvių veiksmai. Prekės pusiausvyros kaina sulygina prekės pasiūlą su paklausa. Geometriškai — tai tokia kaina, kai paklausos ir pasiūlos kreivės susikerta. Ekonominė pusiausvyra yra tokia padėtis, kai visi dalyviai renkasi jiems geriausius įmanomus veiksmus, ir kiekvieno asmens elgesys yra suderinamas su kitų. Esant bet kokiai kitai kainai — ne pusiausvirai, kai kurių dalyvių elgesys būtų neįmanomas ir todėl turėtų keistis. Todėl ne pusiausvyros kainos negalėtų išlikti, nes kai kurie dalyviai turėtų paskatų savo elgesį keisti.
Dažnai tenka girdėti, kad, apmokestinus gamintojus, pelnas nesumažės, nes mokesčius firmos gali tiesiog perkelti vartotojams. Kiek mokesčio yra perkeliama, priklauso nuo paklausos ir pasiūlos savybių.Tai lengviauia matyti kraštutiniais atvejais: kai pasiūlos kreivė yra visiškai horizontali arba visiškai vertikali. Šie atveai dar vadinami absoliučiai elastinga ir absoliučiai neelastinga pasiūla. Jei ūkio šakos pasiūlos kreivė yra horizontali, tai reiškia, kad ūkio šaka už tam tikrą kainą pasiūlys bet kokį pageidaujamą prekės kiekį ir visiškai nieko — už bet kokią žemesnę kainą. Šiuo atveju kainą visiškai nulemia pasiūlos kreivė, o parduotą kiekį — pasiūla. Jei ūkio šakos kreivė yra vertikali, vadinasi, prekės kiekis yra pastovus. Prekės pusiausvyros kainą visiškai nulemia paklausa. Kiekviena firma privalo nuspręsti du svarbius dalykus — kiek gaminti ir kokią nustatyti kainą. Jei nebūtų pelną maksimizuojančią firmą varžančių apribojimų, tai ji nustatytų laisvai pasirinktiną aukštą kainą ir gamintų laisvai pasirinktą didelį kiekį prekės. Tačiau jokia firma neveikia apribojimų nevaržomoje aplinkoje. Jie yra dvejopi:1. technologiniai apriojimai,2. ekonominiai apribojimai.Bendras rinkos ūkyje funkcionuojančių įmonių elgsenos bruožas yra pelno siekimas. Tam tikslui jos plečia veiklą, kuri gali būti apibūdinama apimties, kaštų, pelno kategorijomis.Kainos formuojamos konkretaus produkto rinkoje. Atskiro pardavėjo požiūriu rinka — pirkėjų, perkančių jo parduodamą produktą, visuma. Pirkėjo požiūriu rinka — gamintojų visuma, sujungta į šakas pagal gaminamų materialių gėrybių paskirtį arba gamybos technologiją. Kainas, potencialias pajamas ir potencialų pelną įmonė gali žinoti žinodama individualią paklausos kreivę savo gaminamoms materialinėmis gėrybėmis. Tai žinodama, ji galėtų operuoti gamybos apimtimi, maksimaliai didindama naudą.Pagrindinės rinkos struktūros dimensijos: pardavėjų skaičius, produkto identiškumo laipsnis, įėjimo į rinką barjerų dydis, atskirų įmonių gamybos apimties lyginamasis svoris.Įmonių elgsena priklauso nuo rinkos struktūros.Tobulos konkurencijos rinkaTobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis. Jos nėra realybėje ir neturėtų būti tikslas krašto ekonomikai. Nors šis modelis pagrįstas realiomis rinkos funkcijomis, bet didelio abstraktumo dėka tėra vien tyrimo priemonė, kurią dėl jos universalumo labai patogu naudoti tiriant ekonominę tikrovę. Kaina, kaštai RK Tobulos konkurencijos rinka. D, RPQ1 QTobulos konkurencijos modelį pradėjo kurti A. Smitas, 1776 m. parašęs savo garsųjį „Tautų turtą“. Paklausos ir pasiūlos principai koordinuoja pirkėjo ir pardavėjo interesus. „Nematomoji ranka“ nukreipia skirtingus interesus turinčių pirkėjų ir pardavėjų elgseną tokia linkme, kad jiedu susitaria dėl produkto kainos. Kainos, kuri palaiko ekonomikos pusiausvyrą, savaiminio susidarymo mechanizmas yra kertinis šio modelio akmuo.Tobulos konkurencijos rinkos modelio funkcionavimo sąlygos:• Produkto homogeniškumas reiškia, kad rinkoje yra labai daug produktų, pagamintų daugybės gamintojų, tačiau visi produktai yra vienodų kokybinių charakteristikų. Vartotojas neteikia pranašumo atskiriems tos pačios rūšies produktams, jam nėra svarbu, kuris iš daugelio gamintojų pateikė į rinką jo perkamą konkretų produkta.• Neribotas išteklių mobilumas. Tobulos konkurencijos sistemoje bendrovės gali laisvai pereiti iš vienos gamybos sferą į kitą, gali staiga nutraukti vienos prekės gamybą ir pradėti gaminti kitą. Jos gali laisvai perkelti išteklius iš vienos šakos į kitą. Sakoma, kad nėra įėjimo ir išėjimo į bet kokios prekės rinką barjerų. Jeigu kurios nors prekės kaina kyla, niekas negali sutrukdyti įmonei turimus išteklius panaudoti šios prekės gamybai nutraukus kitų prekių tiekimą realizavimui.• Įmonės yra pasyvios kainų atžvilgiu. Nė vienas iš pardavėjų ar pirkėjų negali paveikti laisvos rinkos kainos, nes dėl didelio jų skaičiaus kiekvienas parduoda arba perka tik nedidelę rinkoje esančių prekių dalį. Jei vienas kuris pardavėjas padidins savo produktų kainą, pirkėjai nepirks jo produktų ir jis patirs nuostolių, o jeigu sumažins kainą — irgi patirs nuostolių, todėl nėra suinteresuotas keisti laisvoje rinkoje susidariusios kainos. Įmonė gali parduoti bet kokį pagamintą prekių kiekį nemažindama jų kainos.
• Tobulas informuotumas. Visi pirkėjai ir pardavėjai turi informaciją apie paklausos ir kaštų kreives. Jie žino, kokiomis kainomis gali pirkti ir parduoti produktus. Ši informacija ir užtikrina tai, kad tos pačos kokybės produktų kaina bus vienoda, kad ir kas jas parduotų ar pirktų.Tobulos konkurencijos modelis gali paskatinti daryti iš pirmo žvilgsnio stulbinančią išvadą, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nei galimybių, nei stimulų konkuruoti. Ši išvada nors paradoksali, tačiau yra teisinga. Jeigu pardavėjas negali veikti laisvos rinkos kainos ir kitų pardavimo sąlygų, o tegali jas priimti kaip duotas ir joms paklusti, jis savo elgsena negali paveikti ir savo likimo draugų — kitų pardavėjų, su kuriais turi tik tiek bendra, jog visi yra vienodai paklusnūs laisvos rinkos sąlygomis. Jų tarpusavio interesai nesusikerta, nes kiekvienas gali realizuoti tiek prekių, kiek jų pagamina.Vartotojo ir gamintojo elgsenos efektyvumas. Vartojimo teorija teigia, kad vartotojas maksimizuoja savo naudą, kai jo perkamų produktų ribinis naudingumas lygus tų produktų kainai. Vartotojas gali pasiekti šią sąlygą priimdamas sprendimą, kokį prekių kiekį pirkti.Visuomeninis efektyvumas. Vartotojo ir gamintojo elgsenos tobulos konkurencijos rinkoje teorijos paaiškina jų veiklos efektyvumo kriterijus.Alokacinis efektyvumas. Priėmus sąlygas RK = RKs ir RN = RNs, galima teigti, kad ir visuomenės mastu efektyvumą užtikrins tokia gamybos apimtis, kuriai esant ribinė visuomenės nauda bus lygi ribiniams visuomenėms kaštams.Technologinis ir dinaminis efektyvumas — tai geriausias paskirstytų išteklių panaudojimas produktų gamybai. Jis gali būti išreikštas minimaliomis sąnaudomis produkcijos vienetui.Tobulos konkurencijos rinkos modelyje technologinis efektyvumas užtikrinamas įmonėms siekiant mažinti gamybos kaštus. Tai priemonės, kuriomis galima maksimizuoti pelną.Monopolinė rinkaMonopolijos teorija, kaip ir tobulos konkurencijos modelis, neatspindi visos realios tikrovės, bet gali būti naudojama ekonominiams reiškiniams aiškinti. Monopolija yra vienas iš kraštutinių rinkos struktūros atvejis, kai yra vienintelis pardavėjas.
Pagrindinis monopolizuotos rinkos bruožas yra vienos įmonės viešpatavimas joje. Jeigu įmonė gamina tam tikrą prekę, neturinčią sustitutų, ji yra monopolija.Kaina, kaštaiMonopolinė rinka.
Q
Absoliučioji, arba grynoji, monopolija — tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitalų, pardavėjas.Šiuo terminu vadinamas ir vienintelis prekės pardavėjas ar gamintojas. Kadangi monopolijos gaminamas ar parduodamas produktas yra tuo unikalus, kad neturi artimų pakaitalų, vartotojui nėra alternatyvų: jis turi pirkti iš monopolininko arba išsiversti be produkto. Jeigu esama pakaitalų, tuomet reikia reklamos. Vartotojui apsispręsti padeda įtikinama reklama. Buities prekėms ir paslaugoms nėra pakaitalų, todėl joms reklamos nereikia.Grynoji monopolija yra abstrakcija. Realiame gyvenime yra labai mažai (jeigu iš viso yra) produktų, kurie neturi pakaitalų. Grynoji monopolija būdingesnė vietinėms rinkoms nei tarpnacionalinėms. Mažuose miesteliuose gali būti vienas stomatologas, vienas knygynas ir pan.Monopolijos valdžia yra tuomet, kai firma gali keisti savo produkcijos kainą keisdama gaminamą kiekį, kurį numato perduoti.Esminis skirtumas tarp monopolinės rinkos ir tobulos konkurencijos rinkos yra tas, kad monopolinėje rinkoje firma veikia kainą firma turi monopolijos valdžią, kai pati nustato kainą savo produktui, o ne priima ją kaip rinkos realybę.Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys — tai tam tikri trukdymai, kurie mažina konkurenciją ir neleidžia kitoms rinkoms įeiti į šaką.Skiriamos keturios monopolizavimo priežastys, dėl kurių atsiranda vienintelis pardavėjas:1. Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus, dažniausiai retus, išteklius. Kai veikianti firma turi reikšmingą naujos firmos nors ir norėtų patektiį veiklos sferą, bet neįstengtų to padaryti.2. Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui, kartais vienai privačiai autobusų kompanijai suteikiama išskirtinė teisė aptarnauti keleivius, važinėjančius tam tikru maršrutu.
3. Monopolija atsiranda susijungiant keliems gamintojams. Jei įstatymai nedraudžia, tai keli gamintojai (pardavėjai) gali susijungti į vieną firmą ir šitaip sustiprinti rinkos galią, pakelti prekių kainą bei padidinti gaunamą pelną. Taip sukurtai monopolijai nėra lengva išsilaikyti rinkoje. Aukštos kainos gali privilioti į rinką naujas firmas, t.y. potencialius konkurentus.4. Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda tuomet, kai masto ekonomija yra itin svarbus veiksnys, įgalinantis visą tam tikros ūkio šakos produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dviejose ir daugiau.Firma, kuri gali patenkinti visą rinkos paklausą su mažesniais vidutiniais kaštais, negu tie, kurie būtų, jei dvi ar daugiau firmų pateiktų ta patį produkcijos kiekį, vadinama natūraliąja monopolija.Natūrali monopolija atsiranda dėl ribotos žaliavų tiekimo rinkai galimybės. Ribota pasiūla sukūrė monopoliją, pakankamai stiprią pasaulinei kainai paveikti. Natūrali monopolija remiasi ekonomijos dėl svarbių gamybos mastų efektu. Kartais susidaro tokia padėtis rinkoje, jog mažiausi vidutiniai kaštai yra tada, kai visa šakos produkcija gaminama vienoje įmonėje. Jeigu šakoje bus bent dvi įmonės, nė viena iš jų negalės padengti savo kaštų, nes šakos gamybos apimčiai pasidalijus į dvi dalis, pasikeičia ryšys tarp kiekvienos įmonės paklausos ir vidutinių kaštų kreivės.Teisinė monopolija yra pripažinta ir saugoma įstatymo, kad išvengtų nesąžiningos veiklos ir gamintojams, autoriams bei išradėjams suteiktų galimybę naudotis savo pastangų vaisiais. Teisinės monopolijos yra patentai, autorinės teisės, kurios pripažįsta asmenų išimtinę teisę gauti pajamas už tam tikras prekes ir naudoti tam tikrus objektus.Socialinė monopolija susijusi su vandens, dujų, elektros energijos tiekimu, pašto ir telefono paslaugomis. Kompanijos, teikiančios šias paslaugas, turi monopoliją, kylančią iš techninių aprūpinimo sąlygų. Visai nepraktiška ir netgi neįmanoma būtų konkrečioje vietovėje verstis tokių rūšių veikla daugiau negu vienai kompanijai — tai sukeltų nepatogumų visuomenei, būtų švaistomi ištekliai.Rinkos galia gali būti sutelkta vienose rankose ne tiktai įmonių individualiomis pastangomis, joms plečiantis ir kuriant įėjimo į rinką barjerus, bet ir sujungiant savo pastangas kelioms įmonėms. Tai monopolistiniai sandoriai ir susiliejimai.Monopolininkas esant tam tikroms sąlygoms gali pasinaudoti savo padėtimi rinkoje ir padidinti savo pelną, skirtingiems pirkėjams nustatydamas skirtingas kainas.Kainų diskriminacija yra tuomet, kai tas pats produktas parduodamas daugiau nei viena kaina. Tačiau ne kiekvienas gamintojas gali taikyti kainų diskriminaciją. Tam reikia sąlygų:1. Pardavėjas turi būti monopolininkas arba turėti monopolijos valdžią, t.y. kontroliuoti gamybą ir kainas.2. Pardavėjas turi gebėti suskirstyti pirkėjus į grupes, kurių kiekvienos galimybė mokėti už produktą būtų skirtinga. Šis skirstymas remiasi skirtingu paklausos elastingumu.3. Pirkėjas negali perparduoti prekės ar paslaugos. Jeigu tie, kas perka prekę žema kaina, gali perparduoti ją aukšta kaina, tai aukštos kainos prekių ir paslaugų pasiūla padidės, o kaina kris. Kainų diskriminacija bus pažeista. Be to, tuomet pelnysis prekių perpardavinėtojai, o ne monopolija.Oligopolinė rinkaOligopolinė — tai tokia rinka, kurioje yra keletas stambių įmonių ir kiekvienos jų kainų bei apimties kitimas paveikia kitų įmonių kainas ir gamybos apimtį. Tokio ryšio tarp įmonių nėra nei tobulos konkurencijos, nei monopolinėje rinkoje. Oligopolinėje rinkoje svarbūs ne tik ryšiai tarp gamintojo ir vartotojo, bet ir tarp gamintojų.Kaina, kaštai Oligopolinė rinka.
Oligopolinėje rinkoje prekės kaina priklauso nuo to, kaip firmos išsprendžia tarpusavio priklausomybės problemą. Jeigu įmonė nežino, kokiomis kainomis prekes realizuoja jos varžovas, ji negali žinoti ir savo realizavimo apimties, nors ir gali nustatyti savo prekių kainas. Dėl šios priežasties oligopolinė įmonė nežino savo prekių paklausos kreivės. Tai neleidžia įmonėms oligopolinėje rinkoje varžytis tarp savęs keičiant prekių kainas. Dažniau varžomasi keičiant produktus, gerinant jų kokybę, reklamuojant prekes ir kitais būdais.
Kadangi oligopolinės rinkos visutinių kintamųjų kaštų kreivė yra ištęstas minimumas, ji gali reaguoti į prekės paklausos kitimą keisdama ne savo prekių kainas, o gamybos apimtį.Prekių kainų pastovumą skatina ir tai, kad jų keitimas susijęs su papildomais kaštais: prekių kainų pakeitimu, klientų informacija, keliančia jų nepasitenkinimą, apskaitos kartojimu naujomis kainomis ir pan. Kai firma gamina daug pavadinimų prekių, tie papildomi kaštai gana dideli.Kad oligopolinės įmonės ekonominė nauda nedingtų, rinka turi būti apsaugota nuo naujų firmų atėjimo. Tokios kliūtys vadinamos įėjimo barjerais, galinčiais susidaryti natūraliai arba būti sukurtais pačių oligopolininkų.Natūralios kliūtys susijusios su ekonomija dėl gamybos mastų. Jeigu šakoje yra keletas įmonių, kurių dydis joms užtikrina ekonomiją gėl gamybos mastų, jos gauna pelną. Papildomos įmonės atėjimas į rinką padidintų prekių kiekį ir, esant nekintamai paklausai, sumažintų prekės kainą. Visos įmonės prarastų pelną ir naujai į rinką įeinanti įmonė jų negautų. Todėl, tai numatydama, ji nesuinteresuota veržtis į tokią rinką, kurioje negalės užtikrinti pelno.Senosios tam tikros šakos įmonės turi pranašumą palyginti su naujomis įmonėmis, potencialiais konkurentais, kurie rengiasi ateiti į rinką. Tas pranašumas remiasi personalo patirtimi, žiniomis, per ilgą laiką sudarytais sandoriais su partneriais, o naujai įmonei pradedant verslą naujoje rinkoje, tokiems pranašumams įveikti prireiks papildomų kaštų. Tai irgi gali sulaikyti nuo oligopolinės rinkos struktūros ardymo.Oligopolistas nėra pasyvus kainos atžvilgiu — jis tyrinėja rinką, varžovų elgseną ir bando nustatyti sau naudingiausią prekės kainą.Oligopolinė rinka įspėja įmonę apie pasikeitusias sąnaudų sąlygas išteklių kainomis ir apie gaminio realizavimo sąlygų pasikeitimą ne tik kainomis, bet ir realizavimo apimtį.Kaštų augimas pakelia vidutinių bendrųjų kaštų kreivę aukštyn ir įmonė oligopolinėje rinkoje didina prekių kainas, betmažina produkcijos apimtį. Tačiau didėjanti tam tikros prekės paklausa skatina gamybos augimą. Taip rinka veikia išteklių perskirstymą prekių gamybai.Tačiau oligopolinės rinkos mechanizmo veikimo padariniai skiriasi nuo tobulos konkurencijos padarinių. Kadangi oligopolininkas nustato prekės kainą, didesnę už ribinius kaštus ir ribines pajamas, jis nesukuria tiek gaminių, kad jų skaičius tenkintų visuomeninio efektyvumo sąlygą RPv = RKv, kuri pasiekiama tobulos konkurencijos rinkoje.Monopolinė konkurencinė rinkaMonopolinės konkurencijos teorija remiasi dviem prielaidomis, paimtomis iš tobulos konkurencijos ir monopolijos modelių.Tobulos konkurencijos rinka remiasi dviem prielaidomis:1. Rinkoje yra daug tiekėjų ir vartotojų ir yra įėjimo – išėjimo kliūčių.2. Kiekvienas gamintojas yra monopolininkas savo prekės atžvilgiu, nes visos, net ir tos pačios paskirties prekės, skiriasi viena nuo kitos.Monopolinės konkurencijos rinkoje realizuojamos diferencijuotos prekės. Įmonės tokioje rinkoje yra monopolijos savo produkcijos atžvilgiu, nes jų produktai skiriasi nuo kitų gamintojų tos pačios paskirties produktų. Tačiau šie produktai, kokybiškai skirtingi, yra gana tikri substitutai (pakaitalai).Šios prielaidos lemia tai, kad monopolinės konkurencijos rinkos paklausos kreivė yra krintanti, tačiau ji elastingesnė negu monopolinės paklausos kreivė.Monopolinės konkurencijos rinkoje įmonės nustato individualias prekių kainas savo diferencijuotiems gaminiams. Jos vadovaujasi paklausa ir kaštais, kad maksimizuotų gaunamą pelną. Kadangi įmonės, diferencijuodamos prekes, išlaiko autonomiją, vienoda rinkos būsena nesusidaro. Kai paklausos kreivė yra virš vidutinių bendrųjų kaštų kreivės, gaminant indukcijos kiekį taške, kuris tenkina lygybę RK = RP, įmonė gauna ekonominį pelną. Tokia pusiausvyra galima trumpą laiką.
Kaina, kaštai
Tačiau ekonominis pelnas masina kitas įmones pereiti į finansiškai naudingą rinką, todėl individualios įmonės paklausos kreivė tampa elastingesnė ir pasislenka į kairę. Tai reiškia, kad vienos įmonės rinkos dalis ir ekonominis pelnas mažėja. Šis procesas tęsiasi iki to momento, kol ekonominis pelnas išnyksta ir lieka tik normalusis pelnas.Jeigu naujų įmonių perėjimas į rinką tęsiasi, produkcijos apimtis kiekvienoje įmonėje dar mažėja. Daugelis įmonių patiria nuostolių, nebegauna net normalaus pelno ir palieka rinką.
Monopolinės konkurencijos rinkoje įmonė pasiekia pusiausvyrą ilguoju laikotarpiu gaudama normalųjį pelną ne vidutinių bendrųjų kaštų kreivės minimumo taške. Vidutiniai bendrieji kaštai yra didesni negu minimalūs, o tai reiškia, kad neišnaudojamas įmonių gamybinis pajėgumas ir palaikomas jų perteklius.Monopolinė konkurencija nėra palankesnė efektyvumui negu tobulos konkurencijos ir monopolinės rinkos. Kadangi kaina didesnė už ribinius kaštus, o paklausos kreivė yra krintanti, galima didinti alokacinį efektyvumą didinant gamybos apimtį ir mažinant prekių kainas.Vidutinių bendrųjų kaštų kreivės ir paklausos kreivės sąlyčio taškas yra ne žemiausioje pirmosios dalyje, o tai rodo, kad yra ir technologinio efektyvumo nuostolių.Išvados
Tobulos konkurencijos prekių ir paslaugų rinkoje yra daug homogeninius (panašius) produktus gaminančių įmonių. Jos gali lengvai išeiti iš vienos prekių rinkos ir pereiti į kitą. Kainos susiformuoja rinkoje ir jų negali paveikti atskirų firmų sprendimai. Pastarosios yra paklusnios rinkos kainai.Monopolinėje rinkoje yra tik vienas gamintojas, kurio prekės neturi glaudaus substituto. Įėjimo į rinką slenkstis yra labai aukštas, todėl įeiti neįmanoma. Įmonė nustato prekių kainas valstybės nustatytų apribojimų intervale.Oligopolinėje rinkoje tik nedaugelis firmų gali gaminti mažai arba labai diferencijuotus produktus. Įėjimo kliūtys sunkiai įveikiamos. Įmonės iš dalies gali veikti prekių kainas, ir todėl ieško tokių kainų, kurios užtikrintų stabilumą rinkoje bei pajamas. Diferencijuotų produktų atveju ypač svarbi vieta tenka reklamai.Monopolinės konkurencijos rinkoje daugelis firmų, gaminančių diferencijuotus produktus, prekių kainas veikia menkai. Įėjimo kliūtys į rinką labai lengvai įveikiamos. Itin svarbu reklama.Tik tobulos konkurenijos rinkoje patenkinama lygybė RK ═ p, o kitose rinkose šios lygybės nėra. Gamybos apimtis mažinama, o kainos didinamos. Todėl joms būdingas alokacinis neefektyvumas.Be to, tik tobulos konkurencijos rinkoje produkcijos apimtis yra tokia, jog pasiekiamas vidutinių bendrųjų kaštų kreivės minimumas. Vadinasi, tik čia pasiekiamas technologinis efektyvumas.
Oligopolinėje ir monopolinės konkurencijos rinkose papildomi kaštai reikalingi produkcijai diferencijuoti ir reklamai, kurios informacinė funkcija svarbi vartotojui.be to, ekonominis pelnas oligopolinėms ir monopolinėms įmonėms leidžia mažinant kaštus skirti paramą moksliniams tyrimams ir jų rezultatams pritaikyti. Tai daryti juos verčia siekis apriboti konkurenciją.Tobulos konkurencijos firmos nenoriai digia naujoves, nes jos negali išlaikyti jų teikiamų pranašumų.Taigi tobulos konkurencijos rinka lemia didesnį efektyvumą palyginti su kitomis rinkomis tik esant tai pačiai kaštų struktūrai.LITERATŪRA1. SKOMINAS. Mikroekonomika. Vlnius, 2000
2. RASTENIENĖ A., Mikroekonomika. Vilniaus vadybos kolegija. 2002.
3. JAKUTIS, A., PETRAŠKEVIČIUS, V.,Ekonomikos teorija. Vilnius, 2005.
4. SNIEŠKA, V., STARTIENĖ, G., Mikroekonomika. Kaunas: Technologija, 1997.
5. WONNACOTT P., WONNACOTT R., Mikroekonomika. Vilnius, 1997.