Žmogaus teisės ir laisvės: klasifikacija ir apribojimai

TURINYS

ĮŽANGA 2ISTORINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ RAIDA. 3TEISĖS IR LAISVĖS. 4TEISIŲ IR LAISVIŲ KLASIFIKACIJA. 5TEISIŲ IR LAISVIŲ APRIBOJIMAI. 7ASMENINĖS TEISĖS IR LAISVĖS 8TEISĖ Į GYVYBĘ, LAISVĘ IR FIZINĘ NELIEČIAMYBĘ. 8SĄŽINĖS IR MINTIES LAISVĖ 9ASMENINIO GYVENIMO IR SUSIŽINOJIMO SLAPTUMAS, BŪSTO NELIEČIAMYBĖ. 10KILNOJIMOSI IR APSISTOJIMO LAISVĖ 11POLITINĖS TEISĖS IR LAISVĖS 11TEISĖ DALYVAUTI VALSTYBĖS VALDYME 11RINKIMŲ TEISĖS 11TEISĖ JUNGTIS Į BENDRIJAS, ASOCIACIJAS 12INFORMACIJOS LAISVĖ 12TEISĖ Į PETICIJĄ 13EKONOMINĖS, SOCIALINĖS IR KULTŪRINĖS TEISĖS IR LAISVĖS 14TEISĖ Į SVEIKĄ APLINKĄ 14TEISĖ Į SVEIKATOS APSAUGĄ 14TEISĖ Į IŠSILAVINIMĄ IR AKADEMINĘ LAISVĘ 15LITERATŪROS SĄRAŠAS: 17

ĮŽANGAŽmogaus teisės ir laisvės – konstitucionalizmo pagrindas. Konstitucijų kūrimo prasmė ir viena iš pagrindinių funkcijų kaip tik ir yra užtikrinti bei ginti žmogaus teises ir laisves. Ginti pirmiausia nuo valstybės savivalės. Tik laisvai ir saugiai jausdamasis žmogus gali būti pilnavertišku valstybės gyventoju. Valstybinės valdžios pagrindiniai tikslai – vidinis saugumas, ginyba nuo išorės priešų, išteklių paskirstymas, konfliktų prevencija ir reguliavimas, visuomenės ir asmens siekių įgyvendinimas, nuosavybės gynimas ir kt. Kaip tik šiuose tiksluose siauriau ar plačiau ir slypi žmogaus teisės ir laisvės. Žmogaus tesies užtikrina konstitucinės garantijos, t.y. metodų ir būdų visuma, kuriuos numato konstitucijos. Idėja, jog visi žmonės iš jau gimdami jau turi kai kurias prigimtines laisves ir teises, buvo pirmųjų XVII – XVIII a. Anglijos, JAV, Prancūzijos konstitucinių aktų pagrindu. Vėliau nė viena valstybė, pretenduojanti vadintis demokratiška, negalėjo į savo konstitucijas neįtraukti žmogaus teisų ir laisvių instituto. Taigi, žmogaus teisės ir laisvės, likdamos moraliniu-politiniu imperatyvu, įgavo juridinę formą ir tapo pagrindiniu konstitucinės teisės institutu. To pasekoje, tik daug vėliau, jos tapo ir tarptautinės teisės institutu.

Konstitucinę valstybinę santvarką galima charakterizuoti politinės ir pilietinės visuomenės dualizmu. Kaip pilietinės visuomenės narys, žmogus yra lygiateisis su visais kitais, tačiau kaip politinės – tik su tais, kurie, taip kaip ir jis priklauso vienai valstybei: jis turi daugiau teisių ir pareigų toje šalyje, nei tas, kuris nepriklauso tai šaliai. Nors konstitucionalizmo aušroje buvo kilę nemažai idėjų, jog nereikia daryti skirtumo tarp šių dviejų sąlyginai atskirų visuomenių teisių ir laisvių, tačiau, kaip žinome, tiek to meto, tiek šiuolaikiniuose konstituciniuose dokumentuose toks skirtumas gana ryškus. Daugumoje konstitucijų skirtumas tarp žmogaus ir piliečio teisių matomas jau straipsnių formuluotėse. Nurodant bendrą teisių subjektą, paprastai naudojami žodžiai “visi”, “kiekvienas”, “kiekvienas žmogus”, “niekas”, “nė vienas žmogus” arba beasmenė sakinio forma “garantuoja laisvė”, “pripažįstama teisė”. Šie žodžiai leidžia suprasti, jog teisių ir laisvių subjektu yra visi asmenys, esantys valstybės teritorijoje. Piliečių teisėms apibrėžti naudojami žodžiai “piliečiai turi teisę”, “piliečiai gali”. Šios žodžių sandūros siaurina asmenų, kuriems taikomos šios normos ratą ir teisių ir laisvių subjektais laiko ne visus šalies gyventojus, o tik tuos, kurie viena ar kita įstatymų nustatyta forma yra įgiję konkrečios valstybės pilietybę kartais vietoj pilietybės požymio konstitucijoje nurodoma priklausomybė tautai: “kiekvienas vokietis”, “visi ispanai”. Reikia pabrėžti, kad šiuo atveju tautybė yra ne etninė, o politinė sąvoka, valstybės atitikmuo visuomenėje. Taigi ispanai pagal Ispanijos konstituciją yra ne vien etniniai Ispanijos gyventojai, bet visi piliečiai, nepriklausomai nuo rasės ir tautybės. 1949 m. VFR konstitucijos 116 str. konkrečiai pažymi, jog vokiečiu Pagrindiniam Įstatyme laikomas kiekvienas, turintis Vokietijos pilietybę, jei kito nenumato įstatymas.Šiuo atžvilgiu gana įdomi yra Japonijos 1946 metų konstitucija. Žmogaus teises ji formuluoja kaip tautos teises. Štai pavyzdžiui 15 str.: “Tauta turi teisę rinkti viešosios valdžios pareigūnus bei atleisti juos iš pareigų.”Reikia paminėti, kad žmogaus teisių ir piliečio teisių santykis net ir demokratinių valstybių konstitucijose skirtingas. Tos pačios teisės ir laisvės vienose konstitucijose gali būti suformuluotos kaip žmonių teisės, o kitose – kaip piliečių. Štai Ispanijos konstitucija kilnojimosi teisę numato piliečiams, o Graikijos visiems gyventojams.

ISTORINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ RAIDA.Tyrinėtojai išskiria tris žmogaus teisių ir laisvių kaip konstitucinio instituto raidos etapus.Pirmasis etapas prasidėjo kartu su konstitucializmo pradžia. Pirmosiose konstitucijose dažniausiai buvo išskiriamos dvi teisių ir laisvių grupės – piliečių teisės ir gyventojų teisės. Buvo garantuojamos asmeninės – habeas corpus, turto neliečiamumas ir politinės teisės – rinkimų teisė, žodžio ir spaudos laisvės ir tt.Pirmasis XX a. ketvirtis ir ypač XX a. vidurys pasižymėjo tuo, jog į konstitucijas buvo įtrauktos ir ekonominės-socialinės teisės ir laisvės. Jos garantavo pirmiausia samdomų darbininkų teises. Tai teisė į darbą ir su juo susijusias garantijas, teisė į išsilavinimą, teisė į gydymą, teisė į kultūros vertybes. Tai antrasis žmogaus teisių ir laisvių raidos etapas.Trečiąjį etapą lėmė XX a. antroje pusėje paaštrėję globalios problemos, iš kurių svarbiausios ekologinės. Kitas aspektas, privertęs peržvelgti žmogaus teises ir laisves, buvo visuomenės įžengimas į informatizacijos era ir su tuo susiję klausimai. Šiame etape į konstitucijas buvo įtrauktos tokios teisės, kaip teisė į sveiką aplinką, teisė į informaciją ir tt. Nepaisant veiksnių, veikusių teisų ir laisvių raidą, įvairovės, galima išskirti pagrindines tendencijas, turėjusias daugiausiai įtakos šiam konstituciniam institutui. Tai socializacija, demokratizacija ir internacionalizacija.

TEISĖS IR LAISVĖS.Gana sunku rasti juridinius skirtumus tarp subjektyvių teisių ir laisvių. Iš bendrosios teisės teorijos žinome, kad subjektinė teisė – tai asmens galimo elgesio riba. Panašų apibrėžimą galima taikyti ir laisvės sąvokai. Tokį sutapatinimą galime rasti daugelio valstybių konstitucijose. Štai VFR Pagrindinio Įstatymo 11 str. teigia, kad “visi vokiečiai gali naudotis laisve kilnotis …”. O kita šio paties straipsnio dalis sako, kad “ ši teisė gali būti apribota …”.

Kartais konstitucijose galima rasti paminėtą teisę į kokią nors laisvę arba teisę laisvai ką nors daryti ar nedaryti. Štai 1947 m. Italijos konstitucija sako: “visi turi teisę laisvai reikšti savo mintis balsu, raštu ar bet kokiu kitu minčių reiškimo būdu”. Buvusios Jugoslavijos konstitucija numatė asmenims teisę neatskleisti savo tautybės.Visgi dažniausiai, kalbant apie subjektines teises, yra numatomas subjektas, kuris turi pareigą tas teises garantuoti. Sakykime, jei garantuojama teisė į sveikatos apsaugą, tokiu subjektu yra valstybinės ar nevalstybinės medicinos įstaigos ar praktikuojantys medikai. Kalbant apie laisves, omeny turimas draudimas tas laisves pažeisti ar apriboti. Subjektas šiuo atveju nėra nurodytas ar menamas, todėl juo yra kiekvienas potencialus pažeidėjas. Pavyzdžiui, jei konstitucija numato žodžio laisvę, reiškia, kad žmogus turi teisę reikalauti valstybės apsaugos nuo kiekvieno, kas trukdo jam laisvai kalbėti.Toks teisių ir laisvių atskyrimas yra gana sąlygiškas. Štai sakykime dėstymo laisvė (akademinė laisvė). Kartu su numatyta dėstytojui teise pasirinkti mokymo būdą, ši laisvė numato galima subjektą – mokymo instituciją ar jos administraciją,- kuris turi pareigą gerbti ir užtikrinti šią laisvę.

TEISIŲ IR LAISVIŲ KLASIFIKACIJA.Konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių daugėjimas verčia vienaip ar kitaip jas klasifikuoti, idant lengviau būtų nagrinėti šį konstitucinį institutą bei su juo susijusius teisinius klausimus. Klasifikuoti galima pagal daugelį kriterijų, tačiau verta pažymėti, kad bet koks grupavimas yra sąlyginis, kadangi kiekvieną teisę ar pareigą galima priskirti ne vienai, o kelioms klasifikacinėms grupėms.Apie vieną iš klasifikavimo aspektų jau buvo minėta. Tai teisių ir laisvių grupavimas remiantis subjektu – piliečiu arba bendrai žmogumi.Kitas klasifikavimo būdas taip pat susijęs su teisių subjektais. Tai teisių ir laisvių suskirstymas į individualiąsias ir kolektyvines. Žinoma, individualios teisės gali būti įgyvendinamos ir kolektyviai, tačiau nuo kolektyvinių jos skiriasi tuo, kad ir atskiras individas gali jas įgyvendinti. Tuo tarpu kolektyvinių teisių subjektas yra grupė asmenų ir atskiras individas negali jos įgyvendinti. Pavyzdžiui, teisė streikuoti yra kolektyvinė, nes individualus streikas tai tik pravaikšta.

Kitas žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimas – tai pagrindinių ir papildomų teisių ir laisvių atskyrimas. Papildomos yra išvestos iš pagrindinių ir detalizuoja jas. Štai teisė dalyvauti valstybės valdyme yra pagrindinė, o rinkimų teisė – papiloma. Ji išvesta iš pirmosios ir ją konkretizuoja.Didžiausią reikšmę turi teisių ir laisvių klasifikavimas pagal turinį. Egzistuoja įvairios klasifikacijos pagal turinį teorijos. Paprasčiausia būtų remtis atskirų valstybių konstitucijomis ir analizuoti teisių ir laisvių klasifikavimą jose. Štai Italijos 1947 m. konstitucija išskiria 5 grupes: • asmens teisės ir laisvės susijusios su pilietiniais santykiais;• asmens teisės ir laisvės susijusios su socialiniais santykiais;• asmens teisės ir laisvės susijusios su ekonominiais santykiais;• asmens teisės ir laisvės apsprendžiančios asmenų lygiateisiškumą.Indijos konstitucija skiria teises į lygybę, teises į laisvę, teises gintis nuo išnaudojimo, teises į religinę laisvę, teises kultūros ir švietimo srityje, teises į nuosavybę ir teises į konstitucines garantijas.Plačiausia pozityvistinė teisių ir laisvių klasifikavimo teorija skiria:• Asmens neliečiamybės ir fizinės laisvės teises ir laisves. Joms priklauso teisė į gyvybę, kilnojimosi teisė, laisvė nuo žiaurių bei neįprastų bausmių ir kankinimų, buto laisvė ir pan. Šios teisės ir laisvės paprastai garantuojamos visiems valstybės gyventojams.• Asmens psichinės autonomijos teisės ir laisvės. Tai minties, sąžinės, religijos, žodžio, spaudos, korespondencijos, susižinojimo ir kitos laisvės ir teisės. Prie jų priklauso ir atskiras konstitucinis tautinių mažumų teisių ir laisvių institutas.• Ūkinio – ekonominio pobūdžio teisės ir laisvės. Tai teisė į darbą ir su juo susijusios garantijos, teisė nevaržomai disponuoti savo turtu ir kt.• Politinės teisės. Jomis gali naudotis tik valstybės piliečiai. Joms priklauso teisė jungtis į politines partijas ir įgyvendinti valstybinę valdžią, teisė rinkti ir būti išrinktiems, tautos veto teisė, įstatymų iniciatyvos ir grupinės peticijos teisės ir kt.• Asmenų lygybės teisės. Tai atskira teisių ir laisvių grupė, garantuojanti asmenų lygybę prieš įstatymus, vienodų teismų ir vienodų teisminių procedūrų taikymą, luomų ir privilegijų panaikinimą.

TEISIŲ IR LAISVIŲ APRIBOJIMAI.Kadangi žmonių teisės ir laisvės realizuojamos visuomenėje ir tam reikia kelių asmenų sąveikos, egzistuoja neišvengiami apribojimai. Tokie apribojimai visų pirma reikalingi tam, kad vieno žmogaus, įgyvendindamas savo teises ir laisves, nepažeistų kito žmogaus teisių ir laisvių. Kita apribojimų priežastis – normalus kolektyvo, visuomenes ir valstybės egzistavimas. Tačiau apribojimai galimi tik tiek, kiek jie numatyti konstitucijose. Vokietijos Pagrindinio įstatymo 19 str. numato bendras teisių ir laisvių apribojimo taisykles. Jose nustatoma, kad “teisės gali būti apribojamos įstatymu arba įstatyminiu pagrindu. Toks įstatymas turi būti priimtas bendram galiojimui, o ne konkrečiam atvejui”. Konstitucinės teisių ir laisvių apribojimo formulės labai įvairios, tačiau egzistuoja bendros taisyklės. Štai 1990 m. Kroatijos konstitucijos 16 str. numato, kad teisės ir laisvės gali būti apribotos tik įstatymu ir tik kitų žmonių teisių ir laisvių, teisėtvarkos, visuomenės moralės ir sveikatos apsaugos tikslais. Taigi, įstatymų leidėjas, formuluodamas naujus teisių ir laisvių apribojimus yra suvaržytais konstitucijoje numatytais apribojimų tikslais. Egzistuoja ir konkrečios išimtys, liečiančios konkrečias teises ar laisves. Pavyzdžiui Bulgarijos konstitucija nustato, jog “žmogaus būstas yra neliečiamas. Be sąvininko sutikimo niekas negali įeiti į jį ar jame pasilikti, išskyrus įstatyme numatytus atvejus”. Šiuo atveju konstitucija įgalina įstatymų leidėją numatyti atvejus, kada teisė į būsto neliečiamybę gali būti nepaisoma.Šalia bendrų visiems subjektams teisių ir laisvių apribojimų, kai kurių šalių konstitucijos numato apribojimus tik kai kuriems subjektams, paprastai piktnaudžiaujantiems ta teise ar laisve. VFR Pagrindinis įstatymas tas, kas piktnaudžiauja žodžio, spaudos, korespondencijos, susirinkimų, dėstymo ir kitomis teisėmis, praranda šias teises ir laisves. Teisių atėmimo klausima, pagal VFR konstituciją, sprendžia Federalinis konstitucinis teismas.

Galiausiai, konstitucijos numato galimybę apriboti žmogaus teises ir laisves, iškilus tam tikroms aplinkybėms: karo, stichinių nelaimių atveju.

ASMENINĖS TEISĖS IR LAISVĖSTeisė į gyvybę, laisvę ir fizinę neliečiamybę. Ši teisių grupė sudaro žmogaus teisių ir laisvių kaip konstitucinio instituto pagrindą. Nepaminėjus šių teisių, nebelieka prasmės kalbėti ir apie visas kitas, todėl daugumoje konstitucijų viena ar kita forma yra garantuojamos žmonių teisės į gyvybę, asmens neliečiamumą, laisvę ir tt.Viena iš tiksliausių šios teisių grupės formuluočių pateikta Vokietijos Pagrindiniam įstatyme. Jo 2 str. II dalis sako, kad “kiekvienas turi teisę į gyvybę ir fizinį neliečiamumą. Asmens laisvė nepažeidžiama. Šios laisvės suvaržymas galimas tik įstatymų numatytais atvejais”. Kitų šalių konstitucijose ši teisių grupė dažnai būna išskaidyta į kelis straipsnius ir kitaip suformuluota, bet esmė paprastai ta pati. Štai kaip Vokietijos Pagrindinis įstatymas konkretizuoja šią teisę: 102 str. numato, kad “panaikinama mirties bausmė”. Tai absoliutinės teisės į gyvybę pavyzdys, kai net valstybė negali atimti iš žmogaus gyvybės, nepaisant to, ką jis padarė. Valstybėse, kur mirties bausmė įteisinta, teisė į gyvybę yra santykinė, t.y. valstybė už įstatymo numatytas veikas gali atimti gyvybę. Tačiau ir šių šalių konstitucijos numato išimtis, kam mirties bausmė negali būti taikoma (nepilnamečiams, moterims) ir kada ji gali būti skiriama.Teisę į fizinę laisvę Vokietijos Pagrindiniame įstatyme nustato 104 str., kur sakoma, jog “asmens laisvė gali būti apribota tik įstatymo nustatytais atvejais ir tik įstatymo nustatytu būdu. Suimti asmenys negali nei morališkai, nei fiziškai nukentėti”.

Sąžinės ir minties laisvėTai tartum teisės į gyvybę ir laisvę tąsa, tiktai dvasinėje plotmėje. Minties laisvė – tai visų pirma laisvė nuo bet kokios ideologinės kontrolės, kai žmogus pats gali spręsti, ką ir kaip jam galvoti, kuo tikėti ir kuo netikėti, kokias dvasines vertybes pripažinti. Taip, remiantis Ispanijos konstitucijos 16 str., individams ir bendrijoms garantuojama ideologijos, religijos, kulto laisvė be jokių jų raiškos apribojimų, išskyrus tuos, kurie reikalingi visuomeninei santvarkai palaikyti ir yra numatyti įstatymo. Nustatyta, kad niekas negali būti verčiamas pasakyti kokią ideologiją, religiją ar tikėjimą jis išpažįsta. Jokia konfesija nėra valstybinė, o viešoji valdžia tik pripažįsta egzistuojančias tikėjimus ir palaiko su jais atitinkamus santykius.

Reiktėų pabrėžti skirtumą tarp sąžinės laisvės ir tikėjimo laisvės. Pirmoji yra platesnė ir apima antrąją bei numato ateistines pažiūras. Tuo tarpu tikėjimo laisvė yra sąžinės laisvės dalis. Paminėtas Ispanijos konstitucijos straipsnis užtikrina sąžinės ir minties laisvę įvairių tikėjimų žmonėms, nepaisant stiprios katalikybės įtakos šioje šalyje.Ne visų šalių konstitucijos atskiria bažnyčią nuo valstybės ir nesuteikia pirmenybės nei vienai iš jų. Štai Bulgarijos konstitucija sako, kad “tradicinė bažnyčia Bulgarijoje yra vakarų stačiatikių bažnyčia”. Panašus straipsnis įtrauktas ir į Graikijos konstituciją, kuri, matyt, ir padarė įtaką savo kaimyninės šalies – Bulgarijos – konstitucijai. Taigi, 3 str. teigia, kad “vyraujanti Graikijoje yra vakarų stačiatikių bažnyčia”. Toliau yra nagrinėjamas šios bažnyčios statusas.

Asmeninio gyvenimo ir susižinojimo slaptumas, būsto neliečiamybė.Ilgą laiką įvairių šalių konstitucijos numatė tik būsto neliečiamumo ir susirašinėjimo laisvę. Italijos konstitucijos 14 str. skelbia: “Būstas neliečiamas”. Toliau straipsnis nustato, kad kratos ir apžiūros gali būti vykdomos tik remiantis įstatymu. Taip pat garantuojama ir susirašinėjimo bei visų kitų komunikacijos formų laisvė ir pabrėžiama, kad ji gali būti apribota tik teismo sprendimu ir remiantis įstatymu (15 str.).Paskutinio laikmečio konstituciniai aktai greta būsto neliečiamumo ir komunikacijos laisvės ypač pabrėžia asmeninio gyvenimo apsauga. Štai Olandijos konstitucija po paskutinio jos papildymo 1982 m. nustato, kad kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas yra gerbtinas, kad įstatymas nustato asmeninio gyvenimo apsaugojimo taisykles, kai tai liečia registraciją ir asmeninių duomenų paskelbimą, bei taisykles, kaip asmuo gali susipažinti su informacija apie jį bei šia informaciją koreguoti. Vengrijos konstitucija skelbia, jog “Vengrijos Respublikoje kiekvienas turi teisę į gerą vardą, į būsto neliečiamybę, o taip pat į asmeninės paslapties ir duomenų apsaugą”. 25-as Makedonijos Respublikos konstitucijos straipsnis sako, kad “kiekvienam piliečiui garantuojama jo asmeninio ir šeimyninio gyvenimo apsauga”.

Kilnojimosi ir apsistojimo laisvėTai taip pat svarbi asmeninės laisvės apraiška. Šiuolaikinis žmogus, iš kurio gyvenimo sąlygos dažnai reikalauja mobilumo ir kuriam mobilumas yra tapęs būtinybe, turi turėti galimybę laisvai judėti po šalį, o taip pat po visą planetą ir apsistoti ten, kur palankiausios sąlygos jo egzistavimui.Ši laisvė gana tiksliai suformuluota Italijos konstitucijos 16 str. Jis teigia, kad kiekvienas žmogus gali laisvai kilnotis ir apsigyventi nacionalinės teritorijos ribose, palikti šalį ir sugrįžti į ją laikydamasis atitinkamų įstatymų, o ši teisė gali būti apribota tik įstatymu visuomenės saugumui užtikrinti. Jokie apribojimai negali būti taikomi dėl politinių įsitikinimų.

POLITINĖS TEISĖS IR LAISVĖSTeisė dalyvauti valstybės valdyme Tokia bendra forma ši teisė geriausiai suformuluota Ispanijos konstitucijoje. Jos 23 str. skelbia piliečių teisę dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai arba per deleguotus atstovus, o taip pat lygias galimybes užimti valstybines pareigas.Paprastai ši teisė konstitucijose numatoma ne konkrečia norma, o atskirų teisių ir laisvių visuma.

Rinkimų teisėsTai teisių grupė, sudarančių piliečiams galimybę dalyvauti formuojant renkamus valstybės ir vietos savivaldos organus, taip pat dalyvauti tiesioginės demokratijos procedūrose: referendumuose, plebiscituose, iniciacijose).Prie šių teisių pirmiausia priklauso aktyvioji rinkimų teisė – teisė rinkti atstovaujamus organus ir pasyvioji rinkimų teisė – būti išrinktam į šiuos organus. Prie šios teisės taip pat priklauso teisė išsikelti savo kandidatūrą arba duoti sutikimą savo kandidatūros iškėlimui. Galų gale prie šių teisių priklauso teisė formuoti rinkiminius organus, ginčyti rinkimų rezultatus ir kt.Kai kurių valstybių konstitucijos ne tik suteikia rinkimų teisę, bet tuo pačiu ir uždeda atitinkamą pareigą. Štai Meksikos konstitucija nustato, kad visi Meksikos piliečiai privalo dalyvauti rinkimuose į atstovaujamus organus.

Teisė jungtis į bendrijas, asociacijasKaip taisyklė, demokratinėse valstybėse bendrijos kuriasi laisvai, nors yra ir kai kurių išimčių. Kai kurios bendrijų kategorijos yra uždraustos dėl politinių sumetimų. Pavyzdžiui Danijos konstitucija numato galimybę teismo sprendimu paleisti bendriją, siekiančių savo tikslų vartojant smurtą, raginant vartoti smurtą ar kokiais kitais įstatymo draudžiamais būdais paveikiant kitaminčius. Italijos konstitucija draudžia kurti slaptas bendrijas ir tokius visuomeninius junginius, kurie politinių tikslų siekia vykdydami karinio pobūdžio veiksmus ar net skleisdami tokias idėjas.

Informacijos laisvėTai sąlyginis grupės teisių pavadinimas. Į ją įeina žodžio laisvė, teisė laisvei reikši nuomonę, spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių laisvė, informacijos skleidimo laisvė. Štai Makedonijos konstitucijos 16 str. garantuoja labai platų laisvių ir teisių spektrą:• įsitikinimų, sąžinės, žodžio, minties ir jos viešo reiškimo laisvę;• priėjimo prie informacijos laisvę, laisvę informaciją gauti ir skleisti;• teisę į atsakymą masinėse informavimo priemonėse;• teisę į žinių paneigimą masinėse informavimo priemonėse;• teisę neatskleisti informacijos šaltinio;• cenzūros draudimą.Pastebėtina, jog šis straipsnis numato ne tik masinės informacijos priemonių apsaugą nuo valstybės, bet ir žmogaus apsaugą nuo masinėse informavimo priemonių.

Teisė į peticijąTai teisė kreiptis į valdžią, su reikalavimais, pasiūlymais, skundais. Ši subjektyvi teisė įpareigoja atitinkamą valdžios organą reaguoti atitinkama tvarka. Peticijos gali būti individualios ir kolektyvinės.Štai Italijos konstitucija nustato, kad visi piliečiai gali įteikti palatoms peticiją, reikalaudami teisinių normų arba išdėstydami visuomenės reikmes. Ispanijos konstitucija šią teisę formuluoja kiek kitaip. Ji sako, kad kiekvienas ispanas turės teisę į individualią ar kolektyvinę peticiją, asmenys, tarnaujantys karinėse pajėgose šią teisę galės vykdyti tik individualiai ir pagal atitinkamus įstatymus. Skirtingai nuo šių konstitucijų, Vengrijos konstitucija numato peticijos teisę ne tik piliečiams: “Vengrijos Respublikoje kiekvienas turi teisę asmeniškai arba kartu su kitais kreiptis su raštišku prašymu ar skundu į kompetentingą valstybinį organą”.EKONOMINĖS, SOCIALINĖS IR KULTŪRINĖS TEISĖS IR LAISVĖSTeisė į sveiką aplinkąŠios teisės įtraukimą į daugelio demokratinių valstybių konstitucija lėmė tai, kad XX a. pabaigoje ypatingai pablogėjo ekologinė padėtis. Prieštara tarp ekonominio ir technologinio vystymosi bei ekologinės būklės iškėlė būtinybę reguliuoti gamtos apsauga teisės normomis. Ši problema atsispindėjo įvairių šalių konstitucijose, nepriklausomai nuo jų politinės sistemos. Štai Ispanijos konstitucija skelbia visų teisę naudotis aplinka pagal savo poreikius, o taip pat įpareigoja aplinką saugoti. Toliau numatomos administracinės ir baudžiamosios normos, taikomos šio straipsnio pažeidėjams.

Panašiai ši teisė aprašyta ir Bulgarijos konstitucijoje: “Piliečiai turi teisę į sveiką aplinką <…> Jie privalo saugoti aplinką”.

Teisė į sveikatos apsaugąTai teisė gauti nemokamą gydymą valstybinėse ir municipalinėse gydymo įstaigose. Taip pat tai valstybės pareiga saugot ir stiprint visuomenės sveikatą.Italijos konstitucija nustato, kad “respublika saugo sveikatą kaip pagrindinę individo teisę ir garantuoja nemokamą gydymą nepasiturintiems.”Žymiai detaliau šią teisę reglamentuoja Bulgarijos konstitucija. Ji teigia, kad asmenys turi teisę į sveikatos draudimą, garantuojantį jiems medicininę pagalbą, ir į nemokamą medicininį aptarnavimą įstatymo nustatytais atvejais. Piliečių sveikatos apsauga finansuojama iš valstybės biudžeto, darbdavių įmokų, asmeninio ir kolektyvinio draudimo įmokų bei iš kitų įstatymo numatytų šaltinių. Niekas negali būti priverstas gydytis, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Valstybė vykdo visų gydymo įstaigų kontrolę, o taip pat vaistų, biopreparatų ir medicininės technikos gamybą ir prekybą.Kaip matome, abiejose šalyse egzistuoja draudiminė (nemokama) medicina tiems, kurie negali patys susimokėti už medicinines paslaugas.

Teisė į išsilavinimą ir akademinė laisvėTai teisių grupė į kurią įeina teisė gauti nemokamą pradinį ir vidurinį išsilavinimą valstybinėse ir municipalinėse mokslo įstaigose, mokslo prieinamumo laisvė, tėvų teisė parinkti savo vaikui mokymo formą, dėstymo (akademinė) laisvė mokymo įstaigų steismo laisvė ir kt.Vokietijos Pagrindinis įstatymas nustato, kad visas mokyklas kontroliuoja valstybė. Asmenys, atsakantys už vaiko auklėjimą (tėvai, globėjai) turi teisę rinktis, ar reikia vaikui religinio išsilavinimo. Garantuojama teisė steigti privačias mokyklas. Jei jos pakeičia viešąsias mokyklas, tai turi gauti valstybė leidimą ir paklūsta žemių įstatymams. Dar detaliau šią teisę aprašo Meksikos konstitucija, kur 1917 m. ši teisė buvo pirmą kartą paminėta. Joje galima pastebėti antireligines švietimo koncepcijas ir netgi socialistinio pobūdžio tendencijas. Nustatoma, kad pradinis mokslas yra privalomas, o bet koks valstybės teikiamas išsilavinimas yra nemokamas. Dėstymo teisė numatyta tik aukštosioms mokykloms.

Kitoks požiūris į šią teisę matomas Belgijos konstitucijoje. Joje teigiama, kad tėvai turi teisę parinkti vaikams išsilavinimą; valstybė organizuoja mokymą, kuris yra neutralus.

Kaip matome, žmogaus teisės ir laisvės įvairių valstybių konstitucijose pateikiamos gana įvairiai. Nors teisių ir laisvių pagrindai yra bendri, jos interpretuojamos gana laisvai ir sunku rasti daug bendrų punktų. Sparčiai didėjant valstybių ekonominei, politinei ir ginybinei integracijai tai kelia nemažai sunkumų. Todėl XX a. antrojoje pusėje, kuriantis ir stiprėjant tarptautinėms organizacijoms, atsirado ir dokumentų, deklaruojančių tarptautines žmogaus teises ir laisves. Valstybės, prisijungdamos prie vienos ar kitos tarptautinės bendrijos, privalo ratifikuoti šiuos dokeumentus ir nustatyta tvarka įjungti juos į savo teisinę sistemą. Viena reikšmingiausių ir įtakingiausių Europoje yra Europos žmogaus teisių konvencija, įsigaliojusi 1953 m. rugsėjo 3 d. Joje numatomos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Negalima neigti, kad šios konvencijos sudarymui esminę įtaką turėjo konkrečių šalių konstitucijos, tačiau dabar jau konvencija įtakoja nacionalinių konstitucinių normų raidą. Nė viena demokratiška save laikanti valstybė negali priimti konvencijai prieštaraujančios normos arba nepaisyti joje numatytų žmogaus teisių ir laisvių.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:1. Valstybės pagrindai: mokomoji knyga, Kaunas, 19962. Konstitucionnoe (gosudarstvennoe) pravo zarubežnych stran, redaktor B.A. Strašun, Moskva, 19933. Constitutional law, Geoffrey R. Stone, Boston, 1991