Visuomeninių organizacijų teisinė padėtis Lietuvoje

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

VERSLO ADMINISTRAVIMO KATEDRA

Kursinis darbas

Nevyriausybinės organizacijos

Dėst. doc. Antanas Šenavičius

Atliko: EMS- 0 gr. studentas

Kaunas, 2003

Turinys

|Įvadas.............................. |3 |
|1. Visuomeninių organizacijų funkcijos ........................ |4 |
|2. Visuomeninių organizacijų steigimo tvarka ir veiklos |5 |
|apribojimai............ | |
|3. Visuomeninių organizacijų teisinės garantijos ................... |6 |
|4.Visuomeninių organizacijų veiklos sustabdymas ir |7 |
|nutraukimas.................. | |
| IŠVADOS.............................. | |
| LITERATŪRA.............................. | |

Įvadas

Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – nevyriausybinių
organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti
vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai
reikalinga, gausa. Nevyriausybinėmis organizacijomis jos vadinamos
pabrėžiant, kad jos įkurtos ne valdžios iniciatyva. Jas galima būtų vadinti
savanoriškomis organizacijomis, pabrėžiant, kad jos įssteigtos laisva žmonių
valia, kad žmonės į tokias organizacijas buriasi ir jas remia savanoriškai.

Nevyriausybinėmis organizacijomis laikomos visuomeninės
organizacijos, asociacijos, labdaros organizacijos ir fondai, dauguma
viešųjų įstaigų, kurioms būdingi šie požymiai:

• juridinis asmuo;

• prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;

• nepelno paskirstymo principas (gautas pelnas nėra paskirstomas tarp

steigėjų, darbuotojų ar narių, o investuojamas į pagrindinę įstatuose

numatytą veiklą);

• savivalda;

• savanoriškumas (laisvas narių įstojimas ir išėjimas);

• tarnavimas visuomenės labui;

Diskutuojama, ar dera nevyriausybinėmis organizacijomis vadinti kitas ne
pelno organizacijas – profesines sąjungas, religines bendruomenes ir
bendrijos, butų savininkų bendrijas ir pan. Tikrai NVO nėra laikomos
politinės partijos ir organizacijos.

Lietuvos Reespublikos Konstitucijos preambulėje, kuriai 1992 metų spalio
mėnesį vieningai pritarė piliečių referendumas, kviečiama kurti “atvirą,
teisinę, pilietinę visuomenę”. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų veikla
skirta visuomenės labui, jos stengiasi didinti visuomenės sąmoningumą ir
neabejingumą svarbioms problemoms. Taigi, NVO mažina visuomenės
susipriešinimą bei ir didina socialinę integraciją. Nevyriausybinės
organizacijos taip pa

at gali įnešti nemažą indėlį informuodamos visuomenę,
formuodamos socialinių paslaugų tinklą, skatindamos vyriausybės veiksmų
veiksmų skaidrumą ir keldamos visuomenės sąmoningumo lygį.

Tačiau NVO sektorius Lietuvoje, iš dalies dėl ilgai trukusios tarybinės
okupacijos, dar neturi visų sąlygų aukščiau apibrėžtiems svarbiems
vaidmenims atlikti.

1.Visuomeninių organizacijų funkcijos

Nevyriausybinės organizacijos yra apibrėžiamos tokiais parametrais –
jos yra įkurtos laisva valia, nepriklausomai nuo valdžios; jos yra ne pelno
– tai yra, gauto pelno neskirsto tarp steigėjų ar narių, o panaudoja
organizacijos tikslams siekti; jos yra savanoriškos – t.y., remiasi
savanoriška naryste, savanorišku darbu ir savanoriškai duodama parama; jos
turi savivaldą ir tarnauja ne siauros asmenų grupės, o visuomenės
interesams.

Valstybėje veikia įvairios visuomeninės organizacijos, tačiau ne visos
atlieka vienodą vaidmenį valstybės gyvenime. Vienos jų daro tiesioginę
įtaką įstatymų leidėjui priimant sprendimus – tai vadinamosios lobistinės
organizacijos, o kitos savo pobūdžiu apskritai negali dalyvauti politiniame
gyvenime (pvz., meedžiotojų draugija, filatelistų sąjunga ir kt.). Tačiau,
pasak kai kurių teisininkų, visos visuomeninės organizacijos ugdo
demokratinius pradus ir visuomenės aktyvumą.

Visuomeninės organizacijos atlieka įvairias funkcijas: išreiškia
atskirų visuomenės sluoksnių ir grupių bendrus interesus; atkreipia
valstybės valdžios ir valdymo institucijų dėmesį į šiuos interesus; skatina
valdžios institucijas atsižvelgti į šiuos interesus priimant tam tikrus
sprendimus; ugdo visuomenės aktyvumą ir formuoja jos nuomone socialinio,
ekonominio, kultūrinio gyvenimo klausimais; daro tam tikrą ideologinį
(auklėjamąjį) poveikį visuomenei ir kt.

Visuomeninių organizacijų veiklos teisinis pagrindas – konstitucinė
nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę į susivienijimus. Įstatymų leidėjas,
įtvirlindamas šią nuostatą konstitucijoje, nustato vienoda t

teisinį režimą
visų rūšių visuomeniniams susivienijimams ir įtvirtina laisvės jungtis į
susivienijimus principą. Šis principas sudaro galimybę formuotis įvairioms
socialinėms grupėms ir organizacijoms pagal jų interesus ir poreikius.

Lietuvoje šiuo metu visuomeniniu organizacijų veiklą reglamentuoja
Visuomeninių organizacijų įstatymas, priimtas 1995 m. vasario 2 d. Atskirų
visuomeninių organizacijų rūšių veiklą reguliuoja specialūs įstatymai
-Profesinių sąjungų įstatymas, priimtas 1991 m. lapkričio 21 d., Meno
kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas, priimtas 1996 m. rugpjūčio 15 d.,
Asociacijų įstatymas, priimtas 1996 m. kovo 14 d., Labdaros ir paramos
fondų įstatymas, priimtas 1996 rn. kovo 14 d[1].

2.Visuomeninių organizacijų steigimo tvarka ir veiklos apribojimai

Lietuvoje visuomeninės organizacijos steigiamos pareikštine-
registracine tvarka. Jos savo veiklą turi pagrįsti įstatymo nustatyta
tvarka. Savarankiškai nustato vidinę organizacinę struktūrą, valdymo
organus ir veiklos kryptis. Bendras reikalavimas (priimant visuomeninių
organizacijų įstatus) – jie negali prieštarauti Lietuvos Respublikos
Konstitucijai ir Visuomeninių organizacijų įstatymo nustatytiems
apribojimams (pvz., draudžiama steigtis ir veikti visuomeninėms
organizacijoms, kurių tikslas arba veikimo būdai – prievarta nuversti ar
pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką arba pažeisti Lietuvos
Respublikos teritorijos vientisumą, propaguoti karą ir smurtą, autoritarinį
ar totalitarinį valdymą, kurstyti rasine, religine, socialine nesantaika,
varžyti žmogaus teises ir laisves, neleidžiama steigti visuomeninių
organizacijų, kurių nariai vienijasi organizacijų, veikusių prieš Lietuvos
Respublikos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą, pagrindu, draudžiama
visuomeninėms organizacijoms vykdyti valstybės, jos institucijų ar
pareigūnu funkcijas; vykdyli profesinės sąjungos funkcijas; ginkluoti savo
narius, organizuoti jiems karinius mokymus ir steigti karinius būrius,
išskyrus įstatymu numatytais atvejais; gauti lėšų ar kito turto, kurį
skiria kitų v

valstybių valdžios ir valdymo institucijos ar valstybinės
organizacijos, išskyrus lėšas ar kilokį turtą mokslui, studijoms, kultūrai,
švietimui, sportui ir kt.).

Įstatymas nustato, kad visuomeninių organizacijų nariais gali būti
tik tie Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys
Lietuvoje, kuriems yra sukakę 18 metu, o jei organizacija tenkina vaikų ar
jaunimo poreikius tai jos nariais gali būti ir jaunesni kaip 18 metų
asmenys. Visuomeninių organizacijų nariai turi lygias teises, nesvarbu,
kokio dydžio jie moka įstatuose nustatytą stojamąjį ir nario mokestį ar
teikia paramą. Visuomeninės organizacijos nariai gali bet kada išstoti iš
visuomeninės organizacijos.

Steigiant visuomeninę organizaciją, būtina sušaukti steigiamąjį
suvažiavimą, kuriame turi būti priimti įstatai ir išrinkti valdymo organai,
be to įstatuose turi būti numatyta: 1) pavadinimas, simbolika ir buveinės
adresas; 2) veiklos teisiniai pagrindai, tikslai, uždaviniai, veiklos
teritorija; 3) priėmimo į visuomeninės organizacijos narius ir išstojimo,
pašalinimo iš jos sąlygos bei tvarka; 4) narių teisės ir pareigos; 5)
padalinių steigimo, reorganizavimo bei veiklos nutraukimo tvarka, padalinių
santykiai su visuomeninės organizacijos valdymo organais ir padaliniu
teisės; 6) aukščiausiojo valdymo organo (suvažiavimo, konferencijos,
susirinkimo) kompetencija sušaukimo tvarka, periodiškumas; 7) kitų valdymo
organų ir jų vadovų rinkimo tvarka, jų kompetencija; 8) valdymo organų ir
jų vadovų atskaitomybės visuomeninės organizacijos valdymo organui ir jų
veiklos kontrolės tvarka; 9) lėšų ir pajamų šaltiniai, lėšų ir pajamų
kontrolės tvarka; 10) įstatų pakeitimo ir papildymo tvarka; 11) veiklos
pasibaigimo ir turto -sunaudojimo tvarka. Įstatuose gali būti numatytos ir
kitos visuomeninės organizacijos veiklos nuostatos, jeigu jos
neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, Visuomeninių
organizacijų ir kitiems įstatymams.[2]

Po to seka visuomeninės organizacijos įregistravimo procesas.
Priklausomai nuo to, kokį teritorijos plotą apima visuomeninės
organizacijos veikla, jos įstatus registruoja atitinkama valstybės ar
savivaldybės institucija (pvz., visuomeninės organizacijos, kurios veikla
apima daugiau nei vienos savivaldybės teritoriją ir kurios buveinė yra
apskrities centre ar kitoje apskrities teritorijoje – miesto ar kaimo
gyvenamojoje vietovėje, įstatus registruoja apskrities viršininkas).

Visuomeninė organizacija laikoma įsteigta nuo jos įstatų
įregistravimo dienos kompetentingoje institucijoje. Nuo to momento
visuomeninė organizacija įgyja juridinio asmens teises.

Atitinkamos organizacijos veiklą registruojančios institucijos gali
ir atsisakyti įregistruoti visuomeninę organizaciją jeigu: juose nurodyti
organizacijos tikslai ir uždaviniai, veiklos būdai prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, Visuomeninių organizacijų ar kiliems įstatymams
bei Vyriausybės nutarimams; pateiktų registruoti dokumentų duomenys
neatitinka tikrovės ir eilė kitų faktorių dėl kurių visuomeninė
organizacija neregistruojama. O atsisakymas registruoti visuomeninės
organizacijos įstatus gali būti apskundžiamas teismui per vieną mėnesį nuo
atsisakymo gavimo dienos.

3.Visuomeninių organizacijų teisinės garantijos

Kad Visuomeninei organizacijai įstatuose numatytus tikslus ir
uždavinius įgyvendinant nebūtų trukdoma jų veikimo laisvę užtikrina
Visuomeninių organizacijų įstatymo 11 str. nustatantis, jog valstybės
institucijoms ir pareigūnams, politinėms partijoms ir politinėms
organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į
visuomeninių organizacijų veiklą ir į jų vidaus reikalus, jeigu jos
nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ar kitų įstatymų.

Taip pat įstatymai leidžia Visuomeninėms organizacijoms įstatuose
numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti nekliudomai raštu, žodžiu
ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti
organizacijos tikslus ir uždavinius, steigti visuomenės informavimo
priemones, užsiimti leidyba. Visuomeninės organizacijos gali organizuoti
susirinkimus: mitingus, piketus, demonstracijas, procesijas, įvairias
eitynes, kitokius taikius beginklius susirinkimus ir masinius renginius.

Taip pat yra griežti įstatymai garantuojantys visuomeninėms
organizacijoms teisę i nuosavybę.Vadovaujantis šia teise visuomeninėms
organizacijoms gali priklausyti pastatai, įrenginiai, leidyklos,
spaustuvės, transporto priemonės, socialiniai ir labdaros objektai, taip
pat kitas turtas, kuris gali būti įgytas už visuomeninei organizacijai
priklausančias lėšas, taip pat dovanojimo, paveldėjimo ar kitokiu teisėtu
būdu. Priklausomai nuo visuomeninės organizacijos veiklos pobūdžio, jos
veiklai plėtoti lėšų gali būti skiriama ir iš valstybės fondo. Tačiau
organizacijos veikla turi būti susijusi su krečiomis kultūros, švietimo,
sporto, sveikatos ir kitomis socialinėmis ar kitokiomis tikslinėmis
programomis (14str.3d.).

O štai 14 straipsnio 4 dalis numato, kad visuomeninių organizacijų
turtas ir lėšos turi būti naudojamos tik jų įstatuose numatytiems tikslams
bei uždaviniams įgyvendinti ir jokiu būdu negali būti skirstomas tos
visuomeninės organizacijos nariams. Priešingu atveju visuomeninei
organizacijai gręsia veiklos sutabdymas ir nutraukimas.

4.Visuomeninių organizacijų veiklos sustabdymas ir nutraukimas

Siekiant užtikrinti visuomeninių organizacijų veiklos teisėtumą yra
išleisti įstatymai, kurių pagalba kompetentingos valstybės institucijos
turi teisę taikytis sankcijas (pvz., valstybinės mokesčių inspekcijos
kontraliuoja visuomeninių organizacijų finansinę veiklą, kiek tai susiję su
mokesčių mokėjimu, o Valstybės kontolė prižiūri, ar teisėtai naudojamos
valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšos).

Jei attitnkama valstybės institucija nustato, kad visuomeninė
organizacija pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, raštiškai privalo
pranešti apie tai visuomeninės organizacijos valdymo organui ir nustatyti
terminą nurodytiems pažeidimams pašalinti. Jeigu per nustatytą terminą
pažeidimas nepašalinamas, visuomeninės organizacijos įstatus įregistravusi
valstybės institucija turi kreiptis į teismą dėl visuomeninės organizacijos
veiklos sustabdymo. Visuomeninės organizacijos veiklos sustabdymo terminas
negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai. Jeigu visuomeninė organizacija,
kurios veikla sustabdyta, nesilaiko įstatyme nustatytų apribojimų, teismas,
galės valstybės institucijos, įregistravusios visuomeninę organizaciją,
pareiškimą, gali nutraukti visuomeninės organizacijos veiklą. Visuomeninės
organizacijos veikla taip pat gali būti nutraukta: 1) jeigu per metus nuo
veiklos sustabdymo termino pasibaigimo visuomeninė organizacija ar jos
padalinys vėl pažeidžia Konstituciją ir įstatymus; 2) jeigu įregistravus
visuomeninės organizacijos įstatus paaiškėja, kad juos registruojant buvo
pateikti neatitinkantys tikrovės visuomeninės organizacijos steigimo
duomenys. [3]

Tačiau sustabdymo proceso galima išvengti, jei visuomeninė
organizacija pašalina pažeidimus.

Išvados:

Šiandiena dauguma Lietuvos nevyriausybinių visuomeninių organizacijų
yra tarsi uždarame rate: neturėdamos reikalingų lėšų, jos negali pasiekti
reikšmingų rezultatų. O jeigu nėra veiklos rezultatų, neįmanoma gauti
paramos. Todėl jos stengiasi įrodinėti savo svarbą arba glaudžiai
bendradarbiauti su analogiško profilio užsienio organizacijomis. Taigi
svarbu, kad Lietuvos nevyriausybinės visuomeninės organizacijos išnaudotų
visas galimybes sustiprėti, kad galėtų pasiekti savo tikslą – kurti
“atvirą, teisinę ir darnią pilietinę visuomenę”.

Literatūra:

1. Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas

Maksimaitis, Gediminas Mesonas, Augustinas Normantas, Alvydas

Pumputis, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys

“Lietuvos Konstitucinė Teisė”,Vilnius: Lietuvos teisės

universitetas 2002, 924 psl.

2. K.L.Valančius “Lietuvos Valstybės Konstitucijos”, Vilnius: UAB

“Ekonomikos mokymo centras” 2001, 220 psl.

3. http://www.nisc.lt/ – nevyriausybinių organizacijų informacijos

ir paramos centras
———————–
[1] Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas
Maksimaitis, Gediminas Mesonas, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis,
Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys “Lietuvos Konstitucinė
Teisė”,Vilnius: Lietuvos teisės universitetas 2002-597psl.
[2] Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas
Maksimaitis, Gediminas Mesonas, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis,
Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys “Lietuvos Konstitucinė
Teisė”,Vilnius: Lietuvos teisės universitetas 2002-598-599psl.
[3] Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas
Maksimaitis, Gediminas Mesonas, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis,
Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys “Lietuvos Konstitucinė
Teisė”,Vilnius: Lietuvos teisės universitetas 2002-603psl.

Leave a Comment