KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
VERSLO ADMINISTRAVIMO KATEDRA
Kursinis darbas
Nevyriausybinės organizacijos
Dėst. doc. Antanas Šenavičius
Atliko: EMS- 0 gr. studentas
Kaunas, 2003
Turinys
|Įvadas…………………………………………………………………………………………… |3 |
|1. Visuomeninių organizacijų funkcijos ………………….……………….……………………… |4 |
|2. Visuomeninių organizacijų steigimo tvarka ir veiklos |5 |
|apribojimai……………………………… | |
|3. Visuomeninių organizacijų teisinės garantijos ………………………………………………… |6 |
|4.Visuomeninių organizacijų veiklos sustabdymas ir |7 |
|nutraukimas……………………………………………… | |
| IŠVADOS………………………………………………………………………………………… | |
| LITERATŪRA…………………………………………………………………………………… | |
Įvadas
Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – nevyriausybinių organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga, gausa. Nevyriausybinėmis organizacijomis jos vadinamos pabrėžiant, kad jos įkurtos ne valdžios iniciatyva. Jas galima būtų vadinti savanoriškomis organizacijomis, pabrėžiant, kad jos įsteigtos laisva žmonių valia, kad žmonės į tokias organizacijas buriasi ir jas remia savanoriškai.
Nevyriausybinėmis organizacijomis laikomos visuomeninės organizacijos, asociacijos, labdaros organizacijos ir fondai, dauguma viešųjų įstaigų, kurioms būdingi šie požymiai:
• juridinis asmuo;
• prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;
• nepelno paskirstymo principas (gautas pelnas nėra paskirstomas tarp steigėjų, darbuotojų ar narių, o investuojamas į pagrindinę įstatuose numatytą veiklą);
• savivalda;
• savanoriškumas (laisvas narių įstojimas ir išėjimas);
• tarnavimas visuomenės labui;
Diskutuojama, ar dera nevyriausybinėmis organizacijomis vadinti kitas ne pelno organizacijas – profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijos, butų savininkų bendrijas ir pan. Tikrai NVO nėra laikomos politinės partijos ir organizacijos.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje, kuriai 1992 metų spalio mėnesį vieningai pritarė piliečių referendumas, kviečiama kurti „atvirą, teisinę, pilietinę visuomenę”. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų veikla skirta visuomenės labui, jos stengiasi didinti visuomenės sąmoningumą ir neabejingumą svarbioms problemoms. Taigi, NVO mažina visuomenės susipriešinimą bei ir didina socialinę integraciją. Nevyriausybinės organizacijos taip pat gali įnešti nemažą indėlį informuodamos visuomenę, formuodamos socialinių paslaugų tinklą, skatindamos vyriausybės veiksmų veiksmų skaidrumą ir keldamos visuomenės sąmoningumo lygį.
Tačiau NVO sektorius Lietuvoje, iš dalies dėl ilgai trukusios tarybinės okupacijos, dar neturi visų sąlygų aukščiau apibrėžtiems svarbiems vaidmenims atlikti.
1.Visuomeninių organizacijų funkcijos
Nevyriausybinės organizacijos yra apibrėžiamos tokiais parametrais –
jos yra įkurtos laisva valia, nepriklausomai nuo valdžios; jos yra ne pelno
– tai yra, gauto pelno neskirsto tarp steigėjų ar narių, o panaudoja organizacijos tikslams siekti; jos yra savanoriškos – t.y., remiasi savanoriška naryste, savanorišku darbu ir savanoriškai duodama parama; jos turi savivaldą ir tarnauja ne siauros asmenų grupės, o visuomenės interesams.
Valstybėje veikia įvairios visuomeninės organizacijos, tačiau ne visos atlieka vienodą vaidmenį valstybės gyvenime. Vienos jų daro tiesioginę įtaką įstatymų leidėjui priimant sprendimus – tai vadinamosios lobistinės organizacijos, o kitos savo pobūdžiu apskritai negali dalyvauti politiniame gyvenime (pvz., medžiotojų draugija, filatelistų sąjunga ir kt.). Tačiau, pasak kai kurių teisininkų, visos visuomeninės organizacijos ugdo demokratinius pradus ir visuomenės aktyvumą.
Visuomeninės organizacijos atlieka įvairias funkcijas: išreiškia atskirų visuomenės sluoksnių ir grupių bendrus interesus; atkreipia valstybės valdžios ir valdymo institucijų dėmesį į šiuos interesus; skatina valdžios institucijas atsižvelgti į šiuos interesus priimant tam tikrus sprendimus; ugdo visuomenės aktyvumą ir formuoja jos nuomone socialinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo klausimais; daro tam tikrą ideologinį (auklėjamąjį) poveikį visuomenei ir kt.
Visuomeninių organizacijų veiklos teisinis pagrindas – konstitucinė nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę į susivienijimus. Įstatymų leidėjas, įtvirlindamas šią nuostatą konstitucijoje, nustato vienoda teisinį režimą visų rūšių visuomeniniams susivienijimams ir įtvirtina laisvės jungtis į susivienijimus principą. Šis principas sudaro galimybę formuotis įvairioms socialinėms grupėms ir organizacijoms pagal jų interesus ir poreikius.
Lietuvoje šiuo metu visuomeniniu organizacijų veiklą reglamentuoja
Visuomeninių organizacijų įstatymas, priimtas 1995 m. vasario 2 d. Atskirų visuomeninių organizacijų rūšių veiklą reguliuoja specialūs įstatymai
-Profesinių sąjungų įstatymas, priimtas 1991 m. lapkričio 21 d., Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymas, priimtas 1996 m. rugpjūčio 15 d.,
Asociacijų įstatymas, priimtas 1996 m. kovo 14 d., Labdaros ir paramos fondų įstatymas, priimtas 1996 rn. kovo 14 d[1].
2.Visuomeninių organizacijų steigimo tvarka ir veiklos apribojimai
Lietuvoje visuomeninės organizacijos steigiamos pareikštine-
registracine tvarka. Jos savo veiklą turi pagrįsti įstatymo nustatyta tvarka. Savarankiškai nustato vidinę organizacinę struktūrą, valdymo organus ir veiklos kryptis. Bendras reikalavimas (priimant visuomeninių organizacijų įstatus) – jie negali prieštarauti Lietuvos Respublikos
Konstitucijai ir Visuomeninių organizacijų įstatymo nustatytiems apribojimams (pvz., draudžiama steigtis ir veikti visuomeninėms organizacijoms, kurių tikslas arba veikimo būdai – prievarta nuversti ar pakeisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką arba pažeisti Lietuvos
Respublikos teritorijos vientisumą, propaguoti karą ir smurtą, autoritarinį ar totalitarinį valdymą, kurstyti rasine, religine, socialine nesantaika, varžyti žmogaus teises ir laisves, neleidžiama steigti visuomeninių organizacijų, kurių nariai vienijasi organizacijų, veikusių prieš Lietuvos
Respublikos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą, pagrindu, draudžiama visuomeninėms organizacijoms vykdyti valstybės, jos institucijų ar pareigūnu funkcijas; vykdyli profesinės sąjungos funkcijas; ginkluoti savo narius, organizuoti jiems karinius mokymus ir steigti karinius būrius, išskyrus įstatymu numatytais atvejais; gauti lėšų ar kito turto, kurį skiria kitų valstybių valdžios ir valdymo institucijos ar valstybinės organizacijos, išskyrus lėšas ar kilokį turtą mokslui, studijoms, kultūrai, švietimui, sportui ir kt.).
Įstatymas nustato, kad visuomeninių organizacijų nariais gali būti tik tie Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys
Lietuvoje, kuriems yra sukakę 18 metu, o jei organizacija tenkina vaikų ar jaunimo poreikius tai jos nariais gali būti ir jaunesni kaip 18 metų asmenys. Visuomeninių organizacijų nariai turi lygias teises, nesvarbu, kokio dydžio jie moka įstatuose nustatytą stojamąjį ir nario mokestį ar teikia paramą. Visuomeninės organizacijos nariai gali bet kada išstoti iš visuomeninės organizacijos.
Steigiant visuomeninę organizaciją, būtina sušaukti steigiamąjį suvažiavimą, kuriame turi būti priimti įstatai ir išrinkti valdymo organai, be to įstatuose turi būti numatyta: 1) pavadinimas, simbolika ir buveinės adresas; 2) veiklos teisiniai pagrindai, tikslai, uždaviniai, veiklos teritorija; 3) priėmimo į visuomeninės organizacijos narius ir išstojimo, pašalinimo iš jos sąlygos bei tvarka; 4) narių teisės ir pareigos; 5)
padalinių steigimo, reorganizavimo bei veiklos nutraukimo tvarka, padalinių santykiai su visuomeninės organizacijos valdymo organais ir padaliniu teisės; 6) aukščiausiojo valdymo organo (suvažiavimo, konferencijos, susirinkimo) kompetencija sušaukimo tvarka, periodiškumas; 7) kitų valdymo organų ir jų vadovų rinkimo tvarka, jų kompetencija; 8) valdymo organų ir jų vadovų atskaitomybės visuomeninės organizacijos valdymo organui ir jų veiklos kontrolės tvarka; 9) lėšų ir pajamų šaltiniai, lėšų ir pajamų kontrolės tvarka; 10) įstatų pakeitimo ir papildymo tvarka; 11) veiklos pasibaigimo ir turto -sunaudojimo tvarka. Įstatuose gali būti numatytos ir kitos visuomeninės organizacijos veiklos nuostatos, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Visuomeninių organizacijų ir kitiems įstatymams.[2]
Po to seka visuomeninės organizacijos įregistravimo procesas.
Priklausomai nuo to, kokį teritorijos plotą apima visuomeninės organizacijos veikla, jos įstatus registruoja atitinkama valstybės ar savivaldybės institucija (pvz., visuomeninės organizacijos, kurios veikla apima daugiau nei vienos savivaldybės teritoriją ir kurios buveinė yra apskrities centre ar kitoje apskrities teritorijoje – miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, įstatus registruoja apskrities viršininkas).
Visuomeninė organizacija laikoma įsteigta nuo jos įstatų įregistravimo dienos kompetentingoje institucijoje. Nuo to momento visuomeninė organizacija įgyja juridinio asmens teises.
Atitinkamos organizacijos veiklą registruojančios institucijos gali ir atsisakyti įregistruoti visuomeninę organizaciją jeigu: juose nurodyti organizacijos tikslai ir uždaviniai, veiklos būdai prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, Visuomeninių organizacijų ar kiliems įstatymams bei Vyriausybės nutarimams; pateiktų registruoti dokumentų duomenys neatitinka tikrovės ir eilė kitų faktorių dėl kurių visuomeninė organizacija neregistruojama. O atsisakymas registruoti visuomeninės organizacijos įstatus gali būti apskundžiamas teismui per vieną mėnesį nuo atsisakymo gavimo dienos.
3.Visuomeninių organizacijų teisinės garantijos
Kad Visuomeninei organizacijai įstatuose numatytus tikslus ir uždavinius įgyvendinant nebūtų trukdoma jų veikimo laisvę užtikrina
Visuomeninių organizacijų įstatymo 11 str. nustatantis, jog valstybės institucijoms ir pareigūnams, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į visuomeninių organizacijų veiklą ir į jų vidaus reikalus, jeigu jos nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ar kitų įstatymų.
Taip pat įstatymai leidžia Visuomeninėms organizacijoms įstatuose numatytiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti organizacijos tikslus ir uždavinius, steigti visuomenės informavimo priemones, užsiimti leidyba. Visuomeninės organizacijos gali organizuoti susirinkimus: mitingus, piketus, demonstracijas, procesijas, įvairias eitynes, kitokius taikius beginklius susirinkimus ir masinius renginius.
Taip pat yra griežti įstatymai garantuojantys visuomeninėms organizacijoms teisę i nuosavybę.Vadovaujantis šia teise visuomeninėms organizacijoms gali priklausyti pastatai, įrenginiai, leidyklos, spaustuvės, transporto priemonės, socialiniai ir labdaros objektai, taip pat kitas turtas, kuris gali būti įgytas už visuomeninei organizacijai priklausančias lėšas, taip pat dovanojimo, paveldėjimo ar kitokiu teisėtu būdu. Priklausomai nuo visuomeninės organizacijos veiklos pobūdžio, jos veiklai plėtoti lėšų gali būti skiriama ir iš valstybės fondo. Tačiau organizacijos veikla turi būti susijusi su krečiomis kultūros, švietimo, sporto, sveikatos ir kitomis socialinėmis ar kitokiomis tikslinėmis programomis (14str.3d.).
O štai 14 straipsnio 4 dalis numato, kad visuomeninių organizacijų turtas ir lėšos turi būti naudojamos tik jų įstatuose numatytiems tikslams bei uždaviniams įgyvendinti ir jokiu būdu negali būti skirstomas tos visuomeninės organizacijos nariams. Priešingu atveju visuomeninei organizacijai gręsia veiklos sutabdymas ir nutraukimas.
4.Visuomeninių organizacijų veiklos sustabdymas ir nutraukimas
Siekiant užtikrinti visuomeninių organizacijų veiklos teisėtumą yra išleisti įstatymai, kurių pagalba kompetentingos valstybės institucijos turi teisę taikytis sankcijas (pvz., valstybinės mokesčių inspekcijos kontraliuoja visuomeninių organizacijų finansinę veiklą, kiek tai susiję su mokesčių mokėjimu, o Valstybės kontolė prižiūri, ar teisėtai naudojamos valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšos).
Jei attitnkama valstybės institucija nustato, kad visuomeninė organizacija pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, raštiškai privalo pranešti apie tai visuomeninės organizacijos valdymo organui ir nustatyti terminą nurodytiems pažeidimams pašalinti.
Jeigu per nustatytą terminą pažeidimas nepašalinamas, visuomeninės organizacijos įstatus įregistravusi valstybės institucija turi kreiptis į teismą dėl visuomeninės organizacijos veiklos sustabdymo. Visuomeninės organizacijos veiklos sustabdymo terminas negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai.
Jeigu visuomeninė organizacija, kurios veikla sustabdyta, nesilaiko įstatyme nustatytų apribojimų, teismas, galės valstybės institucijos, įregistravusios visuomeninę organizaciją, pareiškimą, gali nutraukti visuomeninės organizacijos veiklą.
Visuomeninės organizacijos veikla taip pat gali būti nutraukta: 1) jeigu per metus nuo veiklos sustabdymo termino pasibaigimo visuomeninė organizacija ar jos padalinys vėl pažeidžia Konstituciją ir įstatymus; 2) jeigu įregistravus visuomeninės organizacijos įstatus paaiškėja, kad juos registruojant buvo pateikti neatitinkantys tikrovės visuomeninės organizacijos steigimo duomenys. [3]
Tačiau sustabdymo proceso galima išvengti, jei visuomeninė organizacija pašalina pažeidimus.
Išvados:
Šiandiena dauguma Lietuvos nevyriausybinių visuomeninių organizacijų yra tarsi uždarame rate: neturėdamos reikalingų lėšų, jos negali pasiekti reikšmingų rezultatų. O jeigu nėra veiklos rezultatų, neįmanoma gauti paramos. Todėl jos stengiasi įrodinėti savo svarbą arba glaudžiai bendradarbiauti su analogiško profilio užsienio organizacijomis. Taigi svarbu, kad Lietuvos nevyriausybinės visuomeninės organizacijos išnaudotų visas galimybes sustiprėti, kad galėtų pasiekti savo tikslą – kurti „atvirą, teisinę ir darnią pilietinę visuomenę”.
Literatūra:
1. Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas
Maksimaitis, Gediminas Mesonas, Augustinas Normantas, Alvydas
Pumputis, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys
“Lietuvos Konstitucinė Teisė”,Vilnius: Lietuvos teisės universitetas 2002, 924 psl.
2. K.L.Valančius “Lietuvos Valstybės Konstitucijos”, Vilnius: UAB
“Ekonomikos mokymo centras” 2001, 220 psl.
3. http://www.nisc.lt/ – nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras
[1] Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas
Maksimaitis, Gediminas Mesonas, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis,
Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys “Lietuvos Konstitucinė
Teisė”,Vilnius: Lietuvos teisės universitetas 2002-597psl.
[2] Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas
Maksimaitis, Gediminas Mesonas, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis,
Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys “Lietuvos Konstitucinė
Teisė”,Vilnius: Lietuvos teisės universitetas 2002-598-599psl.
[3] Toma Birmontienė, Egidijus Kūris, Egidijus Jarašiūnas, Mindaugas
Maksimaitis, Gediminas Mesonas, Augustinas Normantas, Alvydas Pumputis,
Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys “Lietuvos Konstitucinė
Teisė”,Vilnius: Lietuvos teisės universitetas 2002-603psl.