Viskas apie Arbitraza

ARBITRAŽAS

I tema. Teisinė arbitražo prigimtis.

1.Arbitražas ir kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai.

Arbitražas – tai vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Be arbitražo, kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra:

1) tiesioginės derybos;

2) tarpininkavimas;

3) taikinimo procedūra ir kt.

Arbitražas yra pats populiariausias iš visų alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Kai kuriose valstybėse komerciniai ginčai daugiausia ir yra sprendžiami arbitraže, o ne teisme. Pvz., Olandijoje apie 80% verslo ginčų yra sprendžiami būtent arbitraže. Lietuvoje arbitražas žengia pirmuosius žingsnius. Pvz., arbitražinis teismas prie Tarptautinių Pramonės ir

Prekybos Rūmų Lietuva 2001 metais išnagrinėjo 20 bylų.

Arbitražas atsirado kaip alternatyva teismo procesui. To priežastis buvo egzistuojantys teismo proceso trūkumai, dalis kurių buvo labai dideli.

Pagrindiniai teismo proceso trūkumai:

1) Formalizmas. Visas teismo procesas yra detaliai sureglamentuotas teisės normomis. Yra labai formalių reikalavimų, kurių laikytis privaloma. Bylos dažniausiai pralaimimos vien dėl formalių taisyklių nesilaikymo.

2) Ilgi bylinėjimosi terminai. Tiek formalizmas, tiek ilgi terminai yra labai nepalankūs verslininkams, todėl imta ieškoti naujų ginčų sprendimo būdų. Lietuvoje teismo procesas pirmoje instancijoje vidutiniškai užtrunka apie 8-12 mėnesių, o arbitražinis procesas – apie 2 mėnesius.

Kadangi teismo procese yra instancinė sistema, todėl visas procesas gali tęstis net 3 metus. Arbitraže instancinės sistemos nėra, todėl arbitraže ginčas gali būti sprendžiamas labai greitai. Užsienio valstybėse teisminis bylos nagrinėjimas gali užtrukti apie 0.5-6 metus, o tarptautiniame arbitraže – 4-12 mėnesių.

3) Dideli bylinėjimosi kaštai (žyminis mokestis ir kt. teismo išlaidos).

Brangumas – tai vienas iš esminių neigiamų teismo proceso bruožų. Tai brangus ginčų sprendimo būdas todėl, kad:

a) reikia mokėti žyminį mokestį valstybei;

b) ilga bylinėjimosi trukmė lemia, jog reikia turėti pakankamai lėšų advokatams ir pan.

Vien teismo išlaidos gali viršyti sumą, kuri bus laimėta. Tai verčia ieškoti paprastesnių ginčų sprendimo būdų. Vienas iš arbitražo požymių –

jo pigumas, tačiau ir tai tėra sąlyginis momentas. Bylinėjimasis arbitraže yra pigesnis, kadangi nuolatinės arbitražo institucijos patvirtina tarifus, kurie yra gerokai žemesni už tuos, kurie nustatyti kreipiantis į teismą. Tarptautiniai Pramonės ir Prekybos Rūmai Lietuva yra nustatę, pvz., kad, jei ginčo suma yra 100 tūkst. – 500 tūkst.Lt, tai:

a) administracinės išlaidos bus 2000 Lt + 0,5% nuo sumos, viršijančios

100 tūkst. Lt;

b) arbitro honoraro minimumas bus 2000 Lt, o maksimumas bus 2000 Lt +

0,5% nuo sumos, viršijančios 100 tūkst. Lt.

4) Ginčą nagrinėjantys asmenys. Teismo procese ginčo šalys negali pasirinkti ginčą nagrinėjančių asmenų, šalys negali įtakoti jų priimamo sprendimo. Be to, teisėjų specializacija nėra pakankamai išvystyta, teisėjas gali ir nebūti pakankamai geru tam tikros konkrečios srities specialistu. Arbitražinis teismas formuojamas pačių ginčo šalių, jos pačios skiria arbitrus, todėl jos gali parinkti ir tokius asmenis, kurie nebūtinai yra teisininkai, bet yra kompetentingi tam tikros srities žinovai. Taigi arbitražinis teismas gali turėti labai kvalifikuotą sudėtį. Arbitrai taip pat turi būti nešališki ir nepriklausomi ginčo sprendėjai. Jei jie nėra nešališki ir objektyvūs, šalys gali juos nušalinti.

5) Šalys neturi jokios įtakos teismo proceso eigai ir formai. Teismo procesas yra formalizuotas. Šalys negali daryti jokių pakeitimų. Teisme procesas vyksta pagal taisykles, kurias numato įstatymas, ir tų taisyklių šalys įtakoti negali. Arbitraže ginčo šalys yra proceso šeimininkai.

Šalys gali nulemti visą ginčo sprendimo tvarką: raštu ar žodžiu bus nagrinėjamas ginčas, kokios bus naudojamos įrodinėjimo priemonės, ar arbitrai turės priimti sprendimą su motyvais ar be jų, kiek laiko turės trukti arbitražinis procesas, kurioje vietoje arbitrai turės spręsti ginčą, kokia bus naudojama kalba (kalba ypač svarbi tarpt. ginčams) ir pan. Visa tai yra įmanoma todėl, kad arbitražinis procesas yra ne valstybinis, bet privatus procesas. Jei šalys dėl minėtų aspektų nesusitaria, tuomet arbitražas vadovausis reglamentais ar taisyklėmis, kurias patvirtina nuolatinės arbitražinės institucijos ar tarpt.

arbitražo organizacijos, kurios tvirtina vienkartines taisykles ad hoc.

6) Teismas tik išsprendžia ginčą, tačiau neatstato taikos tarp šalių.

Versle tai yra neigiamas dalykas. Arbitražiniame procese šalys gali pavesti arbitrams išspręsti ginčą kaip draugiškiems tarpininkams. Dėl to arbitrai gali netaikyti materialinės teisės normų (teismas materialinės teisės normas privalo taikyti). Teismas gali pritaikyti tokią materialinės teisės normą, kuri gali būti šaliai labai nepalanki ir net apskritai neteisinga. Tuo tarpu arbitrai nėra saistomi materialinės teisės normų. Arbitrai ginčą sprendžia pagal teisingumo principą, o savo sprendimo materialinės teisės normomis jie gali ir negrįsti. Jie yra draugiški tarpininkai. Jei kilęs ginčas yra tarptautinio pobūdžio, tai arbitrai remsis tarpt. prekybos papročiais, tokiu atveju jie nėra saistomi Tarptautinės Privatinės Teisės taisyklių ir normų, t.y.

kolizinių normų (šalys tai turi numatyti sutartyje). Tarpt. prekyboje tai yra labai svarbu.

Bet kokiu atveju klaidinga manyti, kad arbitražas yra panacėja, ir kad teismo procesas yra nereikalingas. Šalia privalumų, arbitražas turi ir trūkumų.

Pagrindiniai arbitražo trūkumai:

1) Arbitražas yra privatus ginčų sprendimo būdas, o arbitrai – privatūs asmenys. Dėl to arbitrai neturi jokių svertų, kurių pagalba jie galėtų taikyti prievartinio pobūdžio priemones. Praktikoje dažnai tenka įvairias užtikrinimo priemones, pvz., ieškinio užtikrinimą, tačiau arbitrai to daryti negali, kadangi jie yra privatūs asmenys. Jei atsakovas nevykdys arbitražinio sprendimo, arbitrai negalės jo priversti jį įvykdyti. Taigi arbitražinis procesas yra efektyvus tik tiek, kiek šalys jam paklūsta.

Jei šalys nepaklūsta, reikalingas valstybės įsikišimas, teismo parama.

Jei reikia užtikrinti ieškinį, šalis turi kreiptis į teismą, jei sprendimas nebus vykdomas, reikia kreiptis į teismo antstolių kontorą, prašant išduoti vykdomąjį raštą. Kuomet ginčas yra tarptautinis, o sprendimas turi būti įvykdytas kitoje valstybėje, reikia kreiptis į tą užsienio valstybę, kad ši arbitražinį sprendimą pripažintų.

2) Arbitražas ne visais atvejais yra galimas. Valstybė nustato tam tikras kategorijas ginčų, kurių negalima spręsti arbitražine tvarka, pvz.:

a) viešosios teisės reglamentuojami santykiai, b) kai kurie ginčai, kylantys iš privatinės teisės, t.y. šeimos ginčai, c) santykiai, susiję su bankrotu;

d) santykiai, susiję su konkurencija ir pan.

Visi tie ginčai, kurių negalima spręsti arbitražine tvarka, vadinami nearbitruotinais ginčais. Taigi arbitražas ne visais atvejais yra alternatyva teismui.

3) Arbitražas įmanomas tik šalių susitarimu. Tai savanoriškas procesas. Jei viena iš šalių to nenori – arbitražas bus neįmanomas, tuomet teks kreiptis į teismą. Arbitražinis nagrinėjimas bus įmanomas, kai šalys:

a) arba iš anksto yra dėl to susitarusios;

b) arba šalys susitaria dėl to kilus ginčui (kompromisas).

Jei nėra nė vieno iš šių dviejų atvejų, tenka eiti teisminiu keliu.

4) Kompleksinis bylinėjimasis. Teismo proceso keliu nagrinėjamame ginče dalyvauja nebūtinai tik du asmenys, tačiau yra galimas procesinis bendrininkavimas ir pan. Arbitražas galimas, jei yra dviejų šalių susitarimas ginčą spręsti arbitražine tvarka. Tretieji asmenys to šalių susitarimo negali būti įtakojami. Tretieji asmenys į arbitražinį procesą gali įstoti tik savo noru.

5) Ginčas nagrinėjamas tik vieną kartą ir nėra galimybės patikrinti, ar jis teisingas. Kartais šis arbitražo bruožas įvertinamas kaip teigiamas dalykas. Tačiau niekas nėra apsaugotas nuo klaidos galimybės.

Arbitražiniame procese nėra galimybės ištaisyti padarytos fakto klaidos.

Teismas tegali įsikišti, jei yra pažeistos elementarios sąžiningo proceso taisyklės. Tik dėl šios priežasties galima kreiptis į teismą ir skųsti arbitražinį sprendimą, o apskritai teismas arbitražinio proceso nekontroliuoja. Teismo procesas yra pranašesnis todėl, kad pirmos instancijos teismo padarytą klaidą galima ištaisyti.

6) Dideli kaštai. Kai kada teigiama, kad arbitražinis procesas yra pigus.

Nors arbitražas ir pigesnis, tačiau tai yra santykis vertinimas.

Lietuvoje bylinėjimasis teisme yra brangus dėl žyminio mokesčio tarifų (turtiniuose ginčuose – 5%). Jei pakeisti CPK ir įvesti nuostatą, kad teismo procesas yra nemokamas, teismas tokiu atveju turėtų pranašumą prieš arbitražą. Arbitraže visada reikia mokėti administracines išlaidas, kadangi arbitražas – privati institucija. Arbitraže ad hoc tokių išlaidų nebus, bus tik honoraras ad hoc. Arbitražas prie

Tarptautinių Prekybos Rūmų Paryžiuje (ICC) – tai arbitražas Nr.1. Šiame arbitraže yra labai didelės administracinės išlaidos arba yra tokie arbitrai, kurių honorarai labai dideli. ICC nustatyti įkainiai:

c) jei ginčo suma yra 1 mln. – 2 mln.$, tai administracinės išlaidos bus

0,5% nuo šios sumos;

d) jei ginčo suma yra 1 mln. – 2 mln.$, tai arbitro honoraro minimumas bus 0,3% nuo šios sumos, o maksimumas bus 1,5% nuo šios sumos.

Svarbu ir tai, kad šalys neapsieina ir be advokatų pagalbos, tai taip pat kainuoja daug. Taigi bylinėtis arbitražine tvarka ICC arbitraže gali būti ypač brangu. Šalys, prieš įrašydamos arbitražinę išlygą, tai turi labai gerai apsvarstyti. Lietuvos privatizavimo sandoriuose su užsienio investuotojais buvo įrašyta arbitražinė išlyga, kad ginčai bus nagrinėjami tarpt. arbitraže (tam Lietuva neišdrįso pasipriešinti).

Tarptautinių Pramonės ir Prekybos Rūmų Lietuva patvirtinti įkainiai: jei ginčo suma yra iki 10 tūkst. Lt, tai administracinės išlaidos bus 500 Lt, o arbitro honoraro minimumas bus 500 Lt, o maksimumas bus 1000 Lt.

Taigi ginčo suma įtakos turi tik administracinėms išlaidoms ir arbitrų honorarui. Arbitrų honoraras priklauso nuo valstybės, pvz., Prancūzijoje,

Švedijoje jis yra žymiai didesnis nei Lietuvoje.

Nepaisant visų arbitražo trūkumų, vis dėlto jis yra pranašesnis už teismo procesą, ir kasmet arbitražas tampa vis populiaresnis, ypač tarptautinėje praktikoje.

2.Arbitražo samprata.

Arbitražo samprata yra problematiška, nes žodis “arbitražas” turi keletą reikšmių.

Žodžio “arbitražas” reikšmės:

• Arbitražas – tai ginčo sprendimo būdas, kuomet dviejų šalių ginčą sprendžia ne valstybės teismas, bet privatūs asmenys (arbitrai). Tai teismo proceso priešybė. Arbitražas – tai privačių asmenų privataus ginčo sprendimas privačiame procese. Tai dažniausiai pasitaikanti arbitražo samprata.

• Arbitražas – tai arbitras arba arbitrai, kurie nagrinėja konkretų ginčą, t.y. arbitražo teismas, arbitrų kolegija.

• Arbitražas – tai nuolatinė arbitražo institucija, t.y. juridinis asmuo, kuris yra įsteigtas tam tikrai specialiai veiklai, paslaugoms teikti.

Tokia institucija padeda šalims susirasti arbitrus, patalpas, dokumentus.

Tokias institucija kuria kiti juridiniai asmenys. Taigi šia prasme arbitražas – tai nuolatinė institucija, kuri teikia paslaugas.

Lietuvoje žinomesnės yra tokios nuolatinės arbitražo institucijos:

1) Arbitražo teismas prie Tarptautinių Pramonės ir Prekybos Rūmų Lietuva (įsteigė Lietuvos Banko asociacija, Pramonės ir Prekybos Rūmų asociacija, verslininkų asociacija ir kt.);

2) Vilniaus komercinis arbitražas prie teisininkų draugijos;

3) Vilniaus Tarptautinis komercinis arbitražas.

Žinomos tokios tarptautinės nuolatinės arbitražo institucijos:

1) ICC (Paryžiuje);

2) Londono Tarptautinis arbitražo teismas;

3) Stokholmo Tarptautinis arbitražas prie Pramonės ir Prekybos Rūmų;

4) Rusijos Tarptautinis arbitražas prie Rusijos Pramonės ir Prekybos

Rūmų.

Gali būti ir specializuotų nuolatinių arbitražo institucijų, pvz., Jūrų arbitražas.

• Arbitražas – tai visuma teisės normų, kurios reglamentuoja arbitražinį procesą. Šia prasme arbitražas yra teisės šaltinių visuma.

• Arbitražas – tai disciplina, tam tikra teisės mokslo šaka, kuri nagrinėja, analizuoja arbitražo teisinį reglamentavimą ir praktiką.

Žodis “arbitražas” gali turėti ir kitų prasmių. Istoriškai TSRS

specializuoti valstybės teismai ginčams tarp įmonių buvo vadinami valstybiniai arbitražais. Lietuvoje taip pat buvo valstybinis arbitražas, kuris funkcionavo iki ūkinio teismo įsteigimo. Dabar šio teismo Lietuvoje nėra, tačiau jis yra išlikęs Rusijoje, Ukrainoje.

Rusijoje yra arbitražiniai teismai, t.y. valstybės specializuoti teismai, skirti komerciniams ūkiniams ginčams. Tačiau tai nėra arbitražo teismai bendrąja prasme, tai yra specializuoti valstybės teismai. Dėl to kyla įvairių nesusipratimų. Kuomet kyla tokio Rusijos arbitražinio teismo sprendimo pripažinimo klausimas, 1958 m. Niujorko konvencijos taikyti negalima, turi būti taikoma dvišalė teisinės pagalbos sutartis.

Pažymėtina, kad Rusija turi arbitražą, tačiau jis vadinamas Trečiųjų teismu. LR CPK toks terminas taip pat yra, be to yra ir priedas “Trečiųjų teismo nuostatai”. Tai ir yra arbitražas.

3.Arbitražo rūšys.

Arbitražo rūšys skiriamos remiantis įvairiais kriterijais.

Priklausomai nuo to, koks ginčas sprendžiamas, skiriamas:

1) Komercinis arbitražas. Jis skirtas spręsti ginčus tarp privačių asmenų arba tarp privataus ir viešojo asmens su sąlyga, kad jis veikė kaip privatus asmuo ir kad ginčas yra kilęs iš ūkinės-komercinės veiklos.

2) Nekomercinis arbitražas. Tai yra viešasis arbitražas, kuriame sprendžiami ginčai, kilę iš viešosios teisės, tarp viešųjų asmenų. Pvz., toks arbitražas yra Tarptautinis arbitražo teismas Hagoje, kuris sprendžia ginčus tarp valstybių. Taigi nekomerciniai arbitražai yra skirti spręsti viešo pobūdžio ginčus tarp viešųjų asmenų. Tą reguliuoja ir analizuoja Tarptautinė Viešoji Teisė.

Komerciniai arbitražai yra tokie:

1) Institucinis arbitražas. Taip arbitražas vadinamas tada, kai šalys perdavė ginčą spręsti arbitrams, prieš tai pasinaudodamos nuolatinės arbitražo institucijos paslaugomis. Šiuo atveju ginčą nagrinės ne nuolatinė arbitražo institucija, ji tik atlieka aptarnavimo funkciją.

Nuolatinės arbitražo institucijos teikiamos paslaugos:

• Ji parengia reglamentą ar taisykles. Šalims tai yra palengvinimas, kadangi joms pačioms nereikia kurti taisyklių arbitrams.

• Ji sudaro rekomendacinį arbitrų sąrašą. Tai taip pat palengvinimas šalims.

• Ji persiunčia dokumentus tarp šalių kol paskiriami arbitrai. Paskyrus arbitrus, dokumentai persiunčiami per juos.

• Ji skiria arbitrus, kai viena iš šalių vengia paskirti savo arbitrą.

Arbitražai, kurie nagrinėja ginčą, perduotą per nuolatinę arbitražo instituciją, vadinami institucinių arbitražu.

2) Ad hoc (vienkartinis arbitražas). Šiuo atveju šalys arbitrus paskiria pačios, nesikreipdamos į nuolatinę arbitražo instituciją.

Komerciniai arbitražai pagal tai, ar jų sprendžiamas ginčas yra tarptautinis ar vidaus, yra:

1) Tarptautinis arbitražas. Tarptautinis arbitražas nagrinėja tarptautinius ginčus. Jis išeina už valstybės ribų. Čia kyla kitos pasekmės, kadangi toks arbitražinis sprendimas reikalauja pripažinimo, antraip jo nebus galima įvykdyti. Turi būti vadovaujamasi 1958 m. Niujorko konvencija.

2) Nacionalinis arbitražas. Nacionalinis arbitražas nagrinėja vidaus ginčus. Toks sprendimas pripažinimo nereikalauja. Turi būti vadovaujamasi

LR komercinio arbitražo įstatymu.

Skirstymas arbitražo į tarptautinius ir nacionalinius yra labai svarbus dėl

2 priežasčių:

1) Kai kuriose valstybėse yra skirtingas teisinis reguliavimas tarptautinio ir nacionalinio arbitražo, LT Komercinio arbitražo įstat.

yra normų, skirtų tarptautiniam arbitražui;

2) Pripažinimo ir vykdymo klausimai. Jei arbitražas buvo nacionalinis, tai jo priimtas dokumentas vykdomas bendrais pagrindais kaip ir teismo sprendimas. Jei ginčą išnagrinėjo tarptautinis arbitražas, tai norint įvykdyti valstybėje, kuri nebuvo arbitražo vieta, tai valstybei reikia sprendimą pripažinti ir vykdyti. Arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimus reglamentuoja 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.

Problema – nėra vieningos nuomonės, kas yra tarptautinis arbitražas. 1958

m. Niujorko konvencijos 1 str. 1 d. Užsienio arbitražu laikomas arbitražas, kai arbitrų sprendimas buvo įvykdytas kitoje valstybėje nei kurioje prašoma įvykdyti. [Sprendimą reikės pripažinti, kreipiantis į LT Apeliacinį teismą].

LT Komercinio arbitražo įstat. 4 str. 1 d. numato 6 atvejus, kai arbitražas laikomas tarptautiniu Lietuvos teisės požiūriu:

1) ginčo šalių komercinės įmonės sudarant arbitražinį susitarimą buvo skirtingose valstybėse;

2) arbitražo vieta, jeigu ji nurodyta arbitražiniame susitarime ar aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;

3) vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių, kylančių iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;

4) vieta, labiausiai susijusi su ginčo dalyku, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų;

5) šalys susitarė, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs daugiau nei su viena valstybe;

6) viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos investuotas užsienio kapitalas.

Šis 4 str. yra labai archaiškas. Pakaktų tik vieno kriterijau, t.y. ginčo sprendimo vietos ir arbitrų buvimo vietos. Tada tokį arbitražą turėtume laikyti tarptautiniu.

Reikalinga pripažinimo procedūra.

Jei sprendimas priimtas LT, nepaisant išvardintų kriterijų, arbitražas nelaikytinas tarptautiniu, nes šalims reiktų kreiptis į Apeliacinį teismą.

Reikia tikėtis, kad ateityje 4 str. bus panaikintas ir taip pat atsisakyta tokio plataus tarptautinio arbitražo supratimo.

4.Pagrindinės arbitražo teisinės prigimties aiškinimo teorijos.

Žodis “Arbitražas” vartojamas keliomis prasmėmis. Dažniausiai arbitražas –

procesas, ginčo sprendimo procedūros apibūdinimas.

Skiriamos 4 teorijos, aiškinančios arbitražo teisinę prigimtį:

1) sutartinė;

2) jurisdikcinė;

3) mišrioji;

4) autonominė.

Sutartinė teorija

Istoriškai atsirado pirmoji. Arbitražo prigimtį aiškina per sutartį, teigiant, kad arbitražas atsiranda tik per sutartį. Šalys sudaro sutartį su arbitrais, teorija teigia, kad pats sprendimas yra sutartinis, nes jie yra šalių įgalioti atstovai.

Šios doktrinos silpnoji vieta – šiuolaikinė teisė reikalauja, kad arbitrai būtų nepriklausomi asmenys, kurie turi būti nešališki sprendžiant ginčą, jei arbitrai buvo priklausomi, yra pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu.

Teigiamas dalykas – akcentas į sutartinius dalykus, jei nėra susitarimo negali būti arbitražo. Arbitražinis susitarimas yra civilinė sutartis, tik jos dalykas yra specifinis (šalys tariasi dėl procesinių dalykų).

Arbitrų sprendimas nėra sutartis. Arbitrai yra nepriklausomi, nešališki, sprendimas priimamas balsų dauguma, arbitras gali pareikšti atskirą nuomonę. Nagrinėjant kolegialiai sprendimas gali būti priimtas nepasiekus konsensuso.

Jurisdikcinė teorija

Arbitražas – privatus teismo procesas. Aiškinama ieškant panašumų tarp teismo proceso ir arbitražo. Panašumų yra daug.

Arbitražas – teismo procesas, bet ne valstybės, privačių asmenų organizuojamas teismo procesas. Veikiantys asmenys yra ne valstybės pareigūnai, o privatūs asmenys – arbitrai.

Arbitražas pripažintas kaip alternatyva teismo procesui.

Teigti, kad arbitražas yra privatus ne visada teisinga. Arbitražo formavimas, proceso tvarka – yra daug skirtumų nuo teismo proceso. Teismas turi remtis įstatymu, o arbitrai gali spręsti ginčą nesiremdami kurios nors šalies teise, o prekybos papročiais, gali vadovautis teisingumo principu.

Jei arbitražą padarytume panašų į teismą, jis būtų nepatrauklus. Lyginant arbitražą su kt. alternatyviais ginčo sprendimo būdais, jis turi minusų (pvz., lyginant su tarpininkavimu).

Mišrioji teorija

Sujungė tai, kas iki jos padaryta. Ji sujungė sutartinės ir jurisdikcinės teorijos teiginius. Arbitražui yra būdingi tiek sutartiniai, tiek ir jurisdikciniai elementai. Arbitražas – samplaika šalių susitarimo ir perimtų teismo proceso bruožų. Šalys ne visada gali įtakoti arbitražo eigą, todėl arbitražui būdingi teismo proceso bruožai. Daugelis palaiko šią teoriją, bet ir ji visų neįtikino.

Autonominė teorija

Pati naujausia, pirmieji darbai pasirodė XX a. 7-ajame dešimtmetyje.

Arbitražo teisinės prigimties neįmanoma suvokti nei analizuojant sutartinius, nei jurisdikcinius elementus.

Arbitražas yra savarankiškas institutas, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo CP ir CT.

Priklausomai nuo to, kokia doktrina valstybėje vyrauja galima surasti įvairių pavyzdžių, pvz., jei vyrauja jurisdikcinė teorija, tai arbitražą reguliuos (jo veiklą) atskira CK dalis (Austrija, Olandija, Prancūzija).

Kitose valstybėse tie klausimai nėra reguliuojami, o priimtas atskiras

Arbitražo įstatymas (Švedija) ir teismo proceso kodeksas šių klausimų nenagrinėja.

LT buvo siūlymų papildyti CK nauju skyriumi, reglamentuojančiu arbitražo veiklą, bet ta idėja neįgyvendinta, o priimtas specialus įstatymas.

CPK naujame (priimtame 2002 02 28) to nėra.

II tema. Arbitražo teisė.

1.Arbitražo teisės šaltiniai

Teisės šaltiniai yra dvejopo pobūdžio:

1) nacionaliniai;

2) tarptautiniai.

Arbitražas yra populiarus tarptautinėje prekyboje, todėl neapsieinama be nacionalinių šaltinių vienodinimo.

Kadangi arbitražui būdingas privatumas ir uždarumas valstybė nesiima reguliuoti smulkmeniškai, tik nustato pagrindinius principus. Detales sureguliuoti paliekama privačiais arbitražo veiklos šaltiniais – arbitražo tarptautinės organizacijos gali priimti kt. įstatymus, nuolat veikiančios arbitražo institucijos gali priimti reglamentus.

Valstybės nustatytos taisyklės – nacionaliniai šaltiniai

(1) LT teisės šaltiniai – LR Komercinio arbitražo įstatymas, kuriame yra 43

str. (arbitražo formavimas, arbitrų skyrimo, arbitražo sprendimų priėmimas ir kt. klausimai). Jis priimtas panaudojant 2 svarbius tarptautinius šaltinius – 1958 m. Niujorko konvenciją ir JT Tarptautinės prekybos teisės komisijos parengtas pavyzdinis Tarptautinio komercinio arbitražo įstatymas.

UNCITRAL funkcija – vienodinti teisę, reglamentuojančią tarptautinę prekybą. Joje labai svarbus ginčų sprendimas. Tas įstatymas yra kaip modelis valstybėms rengiant savo nacionalinius įstatymus. Daugelis valstybių šiuo įstatymu rėmėsi, taip pat ir LT.

LT įstatyme yra daug spragų. Pagrindinė spraga – susijusi su arbitražo samprata (2 str.). Apibrėžimas neatsako į svarbiausią klausimą – ar arbitražas yra tik ginčo dėl teisės sprendimo būdas, ar yra ir kt. pobūdžio sprendimo būdas (kokybės arbitražas). Šis klausimas skirtingai sprendžiamas kt. valstybėse. Pvz., pirkėjas gauna prekes iš pardavėjo. Prekės priimamos pagal 2 kriterijus – kiekį ir kokybę. Sutartyje nustatoma procedūra kokybei patikrinti. Ar tai yra arbitražas? Vienose valstybėse – tokie ginčo sprendimai nelaikomi arbitražu. Kt. valstybėse – tai irgi yra arbitražas.

Pvz., Švedijos naujasis arbitražo įstatymas – arbitražu laikomas fakto ar techninių klausimų sprendimas. Tas sprendimas gali būti pripažįstamas ir vykdomas bendrais pagrindais.

LT įstatymas dėl to nepasisako. LT kai arbitražas sudaromas tik dėl ginčo dėl teisės sprendimo (ne dėl fakto).

(2) CPK yra svarbus arbitražo teisės šaltinis, todėl, kad nustato santykį tarp teismo proceso ir arbitražo. CPK 150 str. – teismas atsisako priimti ieškininį pareiškimą, jei šalys susitarė dėl ginčo sprendimo arbitraže.

Vadinasi arbitražas yra alternatyva teismo procesui, šalys pasirinkusios arbitražą netenka teisės kreiptis į teismą.

Arbitražinis susitarimas yra atsisakymas kreiptis į teismą. Šalys turi apsispręsti: ar pasirinks arbitražą atsisakydamos teisės kreiptis į teismą, ar atvirkščiai. Tai nėra absoliutu:

1) arbitražinio susitarimo galima atsisakyti arba panaikinti bendru susitarimu;

2) arbitražinis gali būti ydingas ir galioti.

CPK 239 str. – savarankiškas bylos nutraukimo pagrindas, jei yra susitarimas perduoti ginčą spręsti arbitražine tvarka.

CPKn – nutraukimo pagrindas – galiojantis arbitražinis sprendimas priimtas dėl tapataus ginčo. Pagrindas nutraukti bylą yra ne arbitražinis susitarimas, o arbitražo sprendimas, priimtas dėl tapataus ginčo.

CPK yra priedas Nr. 2 – Trečiųjų teismo nuostatai. Tai savotiškas arbitražo teisės šaltinis, nes nuostatai nustato bendrą tvarką ad hoc arbitraže ginčų nagrinėjimui ir sprendimų priėmimui. CPKn to nebeliks. Jei šalys sudaro ad hoc – jos arba pačios pasirinks nagrinėjimo procedūrą, arba turės pasirinkti arbitražo sudarytą procedūrą.

CPK 481 str. – funkcinis teisingumas, sprendžiant klausimą dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo. Tai sprendžia Apeliacinis teismas, kurio nutartį galima skųsti Aukščiausiam teismui.

(3) Arbitražo teisės šaltinis yra ir materialinė teisė (CK) – sprendžiant arbitražinių susitarimų galiojimo klausimus. CK svarbus šaltinis taikytinos teisės prasme (tai svarbu, kai ginčas turi užsienio (tarptautinį) elementą, sprendžiant, ar arbitražinis susitarimas galioja pagal užsienio teisę, ar pagal nacionalinę teisę). Šalys yra laisvos pasirinkti taikytiną teisę arbitražiniam susitarimui (pvz., Prancūzijos teisę).

(4) Teismų praktika – svarbus šaltinis, nes statutinis arbitražo reguliavimas yra žymiai menkesnis, susiduriama su spragomis, teisiniais prieštaravimais. Precedentas svarbus ta prasme, kad turim naują Komercinio arbitražo įstatymą ir jį taikant kyla daug problemų (santykio teismo ir arbitražo – ar teismas gali atlikti pagalbinę funkciją nagrinėjant ginčą arbitraže; ar teismas gali arbitražo prašymu taikyti ieškinio užtikrinimo priemones).

Precedentas yra svarbus dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.

(5) Teisės doktrina – svarbus šaltinis ypač tose valstybės, kur arbitražas yra populiarus (pvz., Olandija).

Tarptautiniai šaltiniai

Ilgą laiką arbitražo reguliavimas buvo nacionalinės teisės prerogatyva.

Vėliau vystantis prekybai reikėjo vienodinti tuos klausimus.

✓ 1923 m. susitarimas dėl arbitražinių išlygų – sutartyse esantys šalių susitarimai dėl ginčo sprendimo arbitražine tvarka, turi būti pripažįstami ir gerbiami tos sutarties dalyvių.

✓ Pripažinus arbitražines išlygas, reikėjo sudaryti susitarimą – 1927

m. Ženevos konvencija – pirmoji teisinė sutartis, kuri pripažino, kad reikia kartu su teismų sprendimai vykdyti ir arbitražo priimtus sprendimus (tarptautinėje prekyboje).

✓ Tarpukario laikai tuščia terpė.

✓ 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo. Ji pakeitė 1927 m. Konvenciją. Šios konvencijos dalyvėmis yra dauguma pasaulio valstybių (daugiau nei

150). Ši konvencija yra parengta tinkamai ir rodo arbitražo populiarumą. Praėjo 44 m. kaip konvencija galioja, todėl paaiškėjo spragų, reikia ją revizuoti (UNCITRAL tą realizuoja, posėdžiauja 2

kartus per metus, rengia šios konvencijos papildymus ar pakeitimus.

Kyla klausimai – ar ši konvencija taikoma tik galutiniams arbitražo sprendimams, ar ir preliminariems sprendimams?).

✓ 1961 m. Europos Ženevos konvencija dėl arbitražo

✓ 1965 m. Vašingtono konvencija – nustatė ginčų, kylančių tarp investuotojų ir valstybių sprendimo tvarką (ją ratifikavo ir LT).

✓ 1966 m. EU Taryba parengė ir buvo pasirašyta konvencija dėl tipinio arbitražo įstatymo. Šis įstatymas nesusilaukė populiarumo. Šią konvenciją pasirašė tik Belgija.

✓ 1976 m. UNCITRAL – arbitražo taisyklės – procesinis dokumentas, skirtas kaip pavyzdinis, kai ginčas sprendžiamas ad hoc arbitraže.

✓ 1985 m. UNCITRAL – pavyzdinis įstatymas.

✓ Yra Panamos konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo,

Afrikos susitarimas ir kt.

Privatūs arbitražo teisės šaltiniai

Pats arbitražas yra privataus pobūdžio, todėl pripažįstama šalių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti ginčo nagrinėjimo procedūras. Kuriamos mišrios organizacijos, kurios teikia pagalbą šalims nustatyti ginčo nagrinėjimo procedūras. Viena iš tokių pagalbos priemonių – arbitražo mini proceso kodekso parengimas.

Arbitražinis susitarimas.

Arbitražinį susitarimą sudaro šalys. Šalys yra laisvos, todėl toks susitarimas gali būti dvejopo pobūdžio:

1) Šalys gali pasirinkti tam tikrą jau egzistuojantį modelį, pvz., arbitražiniame susitarime šalys nurodo, kad ginčą spręs Stokholmo arbitražo institutas prie Stokholmo prekybos rūmų.

2) Šalys gali pačios sudaryti išsamų arbitražinį susitarimą, kuriame nustato visą tvarką dėl arbitražo sudarymo, pačio proceso, kalbos, sprendimo priėmimo ir pan.

Arbitražinis susitarimas – tai arbitražo proceso šaltinis. Tačiau šalys nėra absoliučiai laisvos, kadangi arbitražinis susitarimas – tai sutartis.

Sutarčių laisvės principas taip pat turi ribas, pvz., egzistuoja bendrieji sąžiningo proceso principai. Tai reiškia, kad:

• Šalys negali sukurti tokių procedūrų, kurios reikštų nesąžiningą procesą.

• Turi būti užtikrintas nepriklausomumo ir objektyvumo principas.

1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. nurodo, kad vienas iš pagrindų atsisakyti pripažinti ir įvykdyti užsienio arbitražo sprendimą yra atvejis, kai yra pažeistos pagrindinės sąžiningo proceso taisyklės. Be to, šalys yra saistomos imperatyvių teisės normų tos šalies, kurioje vyksta arbitražinis procesas. 1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. analizė leidžia teigti, kad jei arbitražinis procesas prieštaravo valstybės vidaus teisės normoms, tai yra pagrindas nepripažinti tokio arbitražinio sprendimo.

Atvejų, kuomet šalys pačios sudaro išsamų arbitražinį susitarimą, būna labai retai, kadangi arbitražas daugiau skirtas verslo ginčams, o verslininkai tam laiko neturi. Verslininkai daugiausiai naudojasi tais šaltiniais, kurie yra parengti nuolatinių arbitražo institucijų ar kitų institucijų; tai įvairios taisyklės bei reglamentai.

Lietuvoje yra dvi nuolatinės arbitražo institucijos:

1) Arbitražo teismas prie asociacijos Tarptautiniai prekybos rūmai

Lietuva. Jį įsteigė bankų asociacija, pramoninkų asociacija, tarptautinių prekybos rūmų asociacija. Ši institucija yra patvirtinusi reglamentą, kuris reguliuoja ginčų nagrinėjimą tais atvejais, kuomet šalys numato, kad arbitražinis procesas bus organizuojamas pagal šios institucijos parengtą reglamentą. Šis reglamentas turi 40 straipsnių.

Taip pat ši institucija turi savo statutą, arbitrų sąrašo sudarymo principus, administravimo išlaidų ir arbitrų honorarų taisykles. Jei šalys nurodo šią instituciją, tuomet minėti dokumentai bus arbitražo proceso šaltiniu.

2) Lietuvos teisininkų draugijos įkurtas Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas. Jis yra patvirtinęs reglamentą, kurį sudaro 38

straipsniai. Taip pat yra sudarytos arbitražinių rinkliavų taisyklės.

Kai šalys pasirenka šią instituciją, tuomet tai bus arbitražinio proceso šaltinis.

Taip pat dar yra Lietuvos Jūrų arbitražas, tačiau, anot prof. V.Mikelėno, neaišku, ar jis funkcionuoja.

Užsienio nuolatinės arbitražo institucijos:

1) Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo teismas Paryžiuje (ICC). Jis yra patvirtinęs Arbitražo taisykles. Proceso šaltinis tokiu atveju bus ICC

patvirtintos arbitravimo taisyklės.

2) Londono tarptautinis arbitražo teismas. Vienas iš jo steigėjų –

Londono municipalitetas.

3) Stokholmo arbitražo institutas prie Stokholmo prekybos rūmų. Jis yra patvirtinęs arbitravimo taisykles. Tarybų Sąjungos gyvavimo metu šią arbitražo instituciją rinkdavosi TSRS įmonės sudarydamos sutartis su užsienio įmonėmis. Švedijoje yra daug advokatų, kurie gerai žino rusų kalbą, teisę ir pan. Dėl to yra daug atvejų, kuomet ir Lietuvos įmonės sudarydamos sutartis numatydavo arbitražinę išlygą spręsti ginčus šiame Stokholmo arbitraže.

4) Danijos arbitražo teismas prie Danijos prekybos rūmų. Veikia

Kopenhagoje.

5) Vokietijos arbitražo institutas. Jis yra patvirtinęs arbitravimo taisykles, arbitravimo administravimo išlaidų ir arbitrų honorarų taisykles.

6) Amerikos arbitražo institutas. Jis vienija kitas nuolatines arbitražo institucijas.

7) Yra labai daug specializuotų arbitražo institucijų, ypač jūrinėse valstybėse.

• Arbitražą jūriniams ginčams turi Olandija, Danija, Anglija,

Švedija.

• Taip pat yra arbitražas ginčams statybos srityje.

• Yra arbitražas ir ginčams, kylantiems iš prekybos kava, riešutais (Olandija).

Arbitražo proceso teisė žymiai svarbesnė, kai kalbame apie privačius teisės šaltinius. Arbitražo procesas daugiausiai vyksta pagal nuolatinių arbitražo institucijų parengtas taisykles, vadovaujantis:

1) sąžiningo proceso principais;

2) 1958 m. Niujorko konvencija;

3) valstybės imperatyviom teisės normoms.

2.Taikytina teisė.

Šis klausimas turi du aspektus, kadangi taikytina teisė gali būti:

1) teisė, kurią taiko arbitrai spręsdami ginčą ir spręsdami proceso klausimus (lex arbitri);

2) materialinė taikytina teisė, t.y. tam tikros konkrečios valstybės teisė, kurią taiko arbitrai spręsdami ginčą iš esmės.

Taikytina teisė – tai teisė, kurią taiko arbitrai, spręsdami ginčą bei procesinius klausimus.

Arbitražo procesą reglamentuoja:

1) arba šalių sukurta procedūra,

2) arba šalių pasirinkti reglamentai ar taisyklės, kurias priima nuolatinės arbitražo institucijos.

Jei nėra nė vieno iš šių atvejų, tuomet arbitrai nagrinėja bylą taikydami arbitražo vietos valstybės teisę (lex loci arbitri). Taigi arbitrai nagrinėdami ginčą tam tikroje valstybėje turi atsižvelgti į imperatyvias tos valstybės vidaus teisės normas, kurios reglamentuoja arbitražą.

Reikia žiūrėti, ar tai nacionalinis, ar tarptautinis arbitražas, ir ar iš tikro tai imperatyvios teisės normos. Pvz., LR komercinio arbitražo įstatymo 13 str. 3 dalis sako, kad visais atvejais arbitrų skaičius turi būti nelyginis. Sakykime, yra nagrinėjama byla tarp Lietuvos ir Prancūzijos įmonių, taigi arbitražas yra tarptautinis. Procesas vyksta Vilniuje. Ginčą nagrinėja du arbitrai, kadangi taip susitarė šalys. Kyla klausimas, ar toks minėtos normos pažeidimas yra esminis, ar arbitražas yra neteisėtas ir ar

Lietuva tokio arbitražinio sprendimo nevykdytų. Tarptautinio arbitražo atveju negalima laikyti, kad tai yra pagrindas nepripažinti ir nevykdyti tokio arbitražinio sprendimo, nebent yra kitų argumentų (objektyvumo, nešališkumo principų pažeidimas). Šį klausimą reik spręsti visais atvejais, atsižvelgiant į sampratą, ką mes laikome tinkamu arbitražo procesu.

Lyginamuoju aspektu galima pamatyti, kad tarptautinėje praktikoje šis dalykas nėra esminis, ir toks pažeidimas negali būti pagrindu nepripažinti tokio arbitražinio sprendimo. Nors 1996 m. LR komercinio arbitražo įstatymas pagal UNCITRAL pavyzdinį įstatymą, vis dėl to mūsų įstatyme yra novelų, kurios yra „lietuviškos kūrybos“ rezultatas. Tarptautinio komercinio arbitražo praktika rodo, kad nagrinėdami tarptautinį ginčą arbitrai turi teisę tam tikrus proceso klausimus spręsti ne pagal vietos valstybės teisę, ypač jei tai nėra imperatyvios teisės normos. Yra susiklostę tam tikri papročiai. Todėl lex loci arbitri turi būti taikomas ir aiškinamas liberaliai, lanksčiai.

Taikytina teisė – tai materialinė teisė, kurią taiko arbitrai, spręsdami ginčą.

Jei yra šalių susitarimas dėl taikytinos teisės, tuomet arbitrai taiko šalių pasirinktą teisę. Problemų nekyla ir tada, jei ginčas yra nacionalinio pobūdžio. Tačiau tam tikrų sunkumų atsiranda tada, kai ginčas turi tarptautinį pobūdį. Jei ginčas, turintis užsienio elementą, būtų nagrinėjamas teisme, tai atsakymą dėl taikytinos teisės pateiktų Tarptautinė privatinė teisė. Atsakymo tokiu atveju ieškotume

LR CK 1 knygoje. Rengiant LR komercinio arbitražo įstatymą, manyta, kad tą patį principą reikia taikyti ir arbitražui. Minėto įstatymo 31

str. nurodo, kad, jei nėra konkretaus šalių nurodymo, tarptautinio komercinio arbitražo atvejais arbitražinis teismas taiko teisę, nustatytą kolizinių teisės normų, kurios taikytinos konkrečiam ginčui spręsti. Nacionalinis komercinis arbitražas tokiu atveju taiko

Lietuvos Respublikos teisę. Tačiau ši norma, pagal kurią, nesant šalių susitarimo, ginčą reikia spręsti taikant kolizines normas, kritikuotina. Praktika rodo, kad arbitrai nėra saistomi kolizinės teisės taip, kaip teismai. Yra galimybė taikyti tarptautinės prekybos papročius (lex mercatoriae). Sąvoka „taikytina teisė“ turi būti aiškinama žymiai plačiau, nes tai yra ne vien valstybės teisė, bet ir tarptautinė praktika. Arbitrai nėra saistomi kolizinės teisės taip, kaip teismai. Šiuo atžvilgiu jie yra laisvesni. Net tada, kai arbitrai nusprendžia taikyti valstybės teisę, jie turi žiūrėti ir į tarptautinės prekybos teisės dvasią. LR komercinio arbitražo įstatymo

31 str. norma atsirado, nes buvo manoma, kad Lietuvos subjektai negali pasirinkti užsienio teisės. Jau dabar ši nuostata neatitinka LR CK, nes Lietuvos subjektams nėra draudžiama pasirinkti užsienio teisę, kuomet tam yra pakankamas pagrindas.

Vienas iš arbitražo ypatumų tas, kad labai dažnai, kilus problemai dėl taikytinos teisės, arbitrai ar ginčo šalys turi teisę pasikviesti ekspertus. Arbitražinio proceso atveju tokia ekspertizė yra galima. Tačiau teisme ji būtų negalima. Teismo proceso atveju ekspertizė galima tik sprendžiant dėl taikytinos teisės turinio nustatymo. Arbitraže arbitrai gali spręsti klausimą ir dėl to, kokia teisė turi būti taikoma. Ekspertais kviečiami teisės profesoriai, kurie pateikia nuomonę. Ta nuomone remdamiesi arbitrai išsprendžia ginčą ir priima arbitražinį sprendimą.

Dar vienas iš arbitražo ypatumų yra tas, kad arbitrai ginčą gali išspręsti netaikydami jokios teisės. Šiuo atveju arbitrai yra kaip draugiški tarpininkai. Tai įmanoma, jei pačios šalys numatė, kad arbitrai turi išspręsti ginčą kaip draugiški tarpininkai, vadovaudamiesi teisingumo principu.

III tema. Arbitražinis susitarimas.

1.Arbitražinio susitarimo esmė ir rūšys.

Arbitražinis susitarimas – tai centrinė šios disciplinos tema.

Arbitražas – tai privatus procesas, todėl jis gali prasidėti, jei yra ginčo šalių susitarimas. Tas susitarimas – tai būtina prielaida arbitražo procesui prasidėti. Tas susitarimas vadinamas arbitražiniu susitarimu.

Arbitražinis susitarimas – tai sutartis. Jam taikomi visi sutarties elementai. Tai civilinė sutartis, bet jos dalykas yra specifinis – šalys susitaria dėl procesinių dalykų (ginčų nagrinėjimo būdo ir kitų procesinių dalykų), o ne dėl materialinės teisės klausimų. Arbitražiniams susitarimui taikomi bendri sutarties reikalavimai. Arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu bendrais sandorių negaliojimo pagrindais. Tačiau šios sutarties dalykas yra specifinis (procesiniai teisiniai klausimai), todėl arbitražinis susitarimas gal;i būti pripažįstamas negaliojančiu ir dėl tokių priežasčių, kurios nežinomos sutartims dėl materialinės teisinių klausimų.

Šalys arbitražiniu susitarimu gali susitarti dvejopai:

1) šalys gali susitarti „avansu“, kad visi kilsiantys ginčai bus sprendžiami arbitražine tvarka;

2) šalys gali susitarti, kad ginčas bus nagrinėjamas arbitražine tvarka tada, kai ginčas jau yra kilęs.

Priklausomai nuo šalių sudaryto susitarimo, arbitražiniai susitarimai yra dviejų rūšių:

1) susitarimas dėl būsimų ginčų sprendimo arbitražinė tvarka;

2) susitarimas dėl kilusio ginčo sprendimo arbitražine tvarka.

Arbitražinis susitarimas dėl būsimų ginčų sprendimo arbitražinė tvarka.

Toks susitarimas vadinamas arbitražine išlyga. Toks arbitražinis susitarimas ypatingas tuo, kad jis yra sudėtinė kitos sutarties dalis. Toks susitarimas galimas, kai šalis sieja sutartiniai santykiai. Šalių sudarytoje sutartyje viena iš sudėtinių dalių šiuo atveju yra arbitražinė išlyga. Kadangi arbitražinis susitarimas tokiu atveju yra kitos sutarties dalis, gali kilti problema tuo atveju, kai pagrindinė sutartis pripažįstama negaliojančia. Kyla klausimas, ar arbitražinė išlyga taip pat negalioja.

Šis klausimas sprendžiamas taikant arbitražinės išlygos autonomijos (savarankiškumo) doktriną, kuri sako, kad arbitražinė išlyga yra autonomiškas reiškinys ir pagrindinės sutarties negaliojimas automatiškai nereiškia ir arbitražinio susitarimo negaliojimo. Ginčą spręsti arbitraže galima ir tada, kai ginčas kilęs i negaliojančios sutarties (dėl restitucijos ir pan.). Taigi procesinis susitarimas galios. žinoma, gali būti ir tokio arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindų. Pvz., jei šalis buvo neveiksni, tokia išlyga negalios ir minėta doktrina nebus taikoma.

Gali būti, kad asmuo neveiksnus arbitražinio susitarimo atžvilgiu, bet pagrindinės sutarties atveju veiksnus. Tai atvejai, kai tam tikriems asmenims įstatymas draudžia sudaryti arbitražinius susitarimus.

Arbitražinis susitarimas dėl kilusio ginčo sprendimo arbitražine tvarka.

Toks susitarimas vadinamas kompromisu. Tai savarankiškas susitarimas.

Kompromisas atsirado anksčiau už arbitražinę išlygą. XIX a. kai kuriose valstybėse buvo draudžiama susitarti dėl ginčų sprendimo iš anksto, tebuvo leidžiamas susitarimas tik dėl jau kilusių ginčų. Kai kuriose šalyse dar ir dabar draudžiama įrašyti arbitražines išlygas į vartojimo sutartis, bet jau kilusį ginčą leidžiama perduoti nagrinėti kompromiso būdu.

Šios dvi arbitražinių susitarimų rūšys svarbios tuo, kad joms taikomi skirtingi reikalavimai. Pvz., skiriasi turinio, formos reikalavimai ir pan.

2.Arbitražinio susitarimo turinys.

Arbitražinio susitarimo turinys svarbus, nes, nepaisant rūšies, vienas iš arbitražinio susitarimo galiojimo sąlygų – apibrėžtumas (aiškumas). Jei arbitražinis susitarimas suformuluotas taip, kad nėra aiškiai išreikštas šalių ketinimas perduoti ginčą nagrinėti arbitražine tvarka, sakom, kad arbitražinis susitarimas negalioja. Arbitrai pasakytų, kad jie nekompetentingi, nes iš to susitarimo neaišku, kad šalys perduoda ginčą nagrinėti arbitražine tvarka. Turi būti aiškiai išreikštas šalių ketinimas atsisakyti teisminės tvarkos ir perduoti ginčą nagrinėti arbitražine tvarka. Arbitražiniai susitarimai, kurie yra neaiškūs, dažnai vadinami „patologiniai“ arbitražiniais susitarimais. Tokių arbitražinių susitarimų priežastys gali būti labai įvairios, pvz., neišmanymas, nesąžiningumas, advokatų „mandrumas“.

Arbitražiniai susitarimai gali būti:

1) labai trumpi (vos vieno sakinio);

2) labai ilgi (per kelis puslapius).

Arbitražinio susitarimo turinys ir sudėtingumas priklauso nuo pačių ginčo šalių.

Teoriškai arbitražiniame susitarime šalys gali susitarti mažiausiai dėl 13

dalykų:

1) Arbitražiniame susitarime turi būti aiškiai atspindėtas šalių ketinimas spręsti ginčą arbitraže.

2) Turi būti šalių susitarimas dėl arbitražo rūšies (ad hoc ar institucinis). Jei tai yra arbitražinė išlyga, tuomet kaip taisyklė šalys renkasi institucinį arbitražą, t.y. nurodo konkrečią arbitražinę instituciją (dažni atvejai, kai šalys pasirenka neegzistuojančią instituciją, ar instituciją, kuri yra nekompetentinga, taip pat gali būti taip, kad nurodyta institucija, kuri veikia, bet kilus ginčui ji jau neegzistuoja). Jei tai yra kompromisas, tai kaip taisyklė formuojamas ad hoc arbitražas.

3) Turi būti nurodytas ginčo dalykas, t.y., kokius ginčus šalys perduoda arbitražui. Nuo to, kaip ginčo dalykas bus apibrėžtas, priklauso arbitrų kompetencija. Tai labai svarbu. Reikia žiūrėti, ką šalys perduoda ir koks ginčo dalykas bei dėl ko šalys susitarė.

4) Arbitražo kompetencija. Šalys turi teisę susitarti, kokias teises jos suteikia arbitrams.

5) Taisyklės dėl ginčo sprendimo tvarkos. Šalys yra laisvos sukurti savo mini proceso kodeksą.

6) Šalys gali susitarti dėl arbitrų skaičiaus. Reik paanalizuoti valstybės teisę, ar nėra specifinių reikalavimų arbitrų skaičiui.

7) Arbitražinio teismo formavimo procedūra. Dažniausiai nurodoma, kad kiekviena šalis skiria po vienodą skaičių arbitrų ir vieną arbitrą abi šalys skiria bendrai.

8) Arbitražo vieta. Jei procesas žodinis, tai labai svarbu, kad arbitražo vieta būtų palanki abiem šalims. Jei tai rašytinis procesas, arbitražo vieta taip pat yra labai svarbi, svarbi jos teisinė reikšmė. Pagal arbitražo vietos teisę galima nustatyti, ar arbitražinis sprendimas galioja. Tai svarbu ir arbitražinio sprendimo pripažinimui.

9) Kalba. Tai ypač svarbu tarptautinio komercinio arbitražo atvejais, nors gali būti svarbus ir nacionalinio komercinio arbitražo atveju.

Reikia susitarti, kokia kalba vyks arbitražas, kokia kalba bus priimtas sprendimas, surašyti dokumentai ir pan. Tai susiję ir su papildomom išlaidom.

10) Šalys į arbitražinį susitarimą gali įjungti materialinės teisės klausimą, t.y. taikytinos teisės klausimą. Kompromiso atveju šalys gali dėl to susitarti. Arbitražinės išlygos atveju tokie dalykai dažniausiai atskiriami.

11) Bylos nagrinėjimo išlaidos ir jų paskirstymas. Tai paprastai daroma ir kompromiso, ir arbitražinės išlygos atveju, bet jei tik neorganizuojama nuolatinė arbitražo institucija. Jei ginčą sprendžia nuolatinė arbitražo institucija, tai išlaidos yra aiškiai nustatytos.

Šalys tegali susitarti dėl jų paskirstymo.

12) Procesiniai terminai. Šalys gali susitarti dėl to, per kiek laiko bus suformuotas arbitražinis teismas, kokiais intervalais vyks arbitražo posėdis, dėl sprendimo priėmimo termino ir pan.

13) Arbitrų sprendimas. Šalys gali tartis dėl to, ar jis bus su motyvais ar be jų, dėl arbitrų sprendimo apskundimo (tai galutinis ar ne sprendimas) ir pan.

Būtinos arbitražinio susitarimo dalys yra:

1) Susitarimas dėl arbitravimo. Arbitražinis susitarimas turi būti aiškus ir apibrėžtas, turi būti aiškiai išreikštas šalių ketinimas perduoti ginčą spręsti arbitražine tvarka.

2) …

Dažniausiai arbitražinis susitarimas yra iš vieno sakinio. Arbitražų ir teismų praktika patvirtina, kad tokio susitarimo pakanka.

Nuolatinės arbitražo institucijos rengia tipines arbitražines išlygas ir siūlo ginčą spręsti sudarytose arbitražinėse institucijose.

Problemų kyla dėl arbitražinių išlygų tada, kai nurodomos tokios arbitražo institucijos, kurių iš tikrųjų nėra.

Bylos:

1. LT v. Lichtenšteinas

2. Prisijungimo būdu sudaryto sutartys:

Problema tada, kai standartinės sutarties sąlygos nėra atskleidžiamos arba atskleidžiama tik dalis jų (ir arbitražinė išlyga yra toje kitoje dalyje)

Prisijungiančioji šalis gali net nepastebėti tos arbitražinės išlygos.

Konkreti byla:

LT įmonė ir Olandijos įmonė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį atsiuntus faksu ofertą. Nurodyta, kad standartinės sutarties sąlygos yra. Oferta buvo akceptuota. Kilo ginčas iš Olandijos pusės. Po to buvo atsiųsta standartinių sutarties sąlygų ištrauka (kur buvo ir arbitražinė išlyga). LT

įmonė laikė, kad tai nėra arbitražinis susitarimas. AT leido vykdyti

Olandijos sprendimą. Pagal Olandijos teisę pakanka nurodyti, kad sutartis sudaryta pagal standartines sutarties sąlygas. Akceptantas turi rūpintis tuo, kad susipažinti su sutarties sąlygomis.

Pagal CK 6.185 str. 3 d., supažindinimo pareiga, kai abi sutarties šalys yra juridiniai asmenys (verslininkai) laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu:

1. standartines sutarties sąlygas paruošusi šalis įteikia kitai šaliai raštu standartines sutarties sąlygas iki sutarties pasirašymo ar jos pasirašymo metu,

2. arba iki sutarties pasirašymo informuoja kitą šalį, kad sutartis bus sudaroma pagal standartines sutarties sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje,

3. arba pasiūlo, kitai šaliai pageidaujant, atsiųsti tų sąlygų kopiją.

Kitas atvejis, kai ofertoje apie arbitražą nieko nebūtų kalbama. Suveiktų

CK 6.186 str., kuriame kalbama apie netikėtas sutarčių sąlygas. Sakoma, kad negalioja netikėtos (siurprizinės) standartinės sutarties sąlygos, t.y.

tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje.

Nepripažįstamos netikėtomis (siurprizinėmis) sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai tos sąlygos jai buvo tinkamai atskleistos.

Turi būti aiškiai išreikšta šalių valia, kad atsisakoma nuo teismo.

3.Arbitražinio susitarimo forma.

Kaip ir bet kokios sutarties, taip ir arbitražinio susitarimo atveju kyla klausimas, ar yra įstatyme nustatyta privaloma forma? – taip.

LR KAĮ 9 str. nustato rašytinę formą. Nurodoma, kad arbitražinis susitarimas sudaromas raštu.

CK 1.73 str. 1 d. 5 p. Nurodo, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi arbitražiniai susitarimai.

LR KAĮ 9 str. 2 d. nurodo, kad arbitražinis susitarimas sudaromas raštu ir laikomas sudarytu, jeigu:

1)įformintas bendru šalių pasirašytu dokumentu; arba

2)sudarytas šalims apsikeičiant raštais, telegramomis, telefaksais ar kitais dokumentais, kuriuose fiksuojamas tokio susitarimo sudarymo faktas;

arba

3)šalys apsikeičia ieškininiu pareiškimu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuose viena iš šalių tvirtina, o kita šalis neneigia, kad tarp jų sudarytas arbitražinis susitarimas, arba yra kitokių rašytinių įrodymų, kad šalys yra sudariusios ar pripažįsta arbitražinį susitarimą.

Šios nuostatos yra perimtos iš 1958 m. Niujorko konvencijos 2 straipsnio

(…). Reikia aiškinti, atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, kad ryšio priemonės yra kitokios (ne tik telegramos, bet ir telefaksas ir pan.).

CK 1.73 str. 2 d. aiškina, kad kai yra rašytinė sandorio forma. Nurodoma, kad rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ar kitokiais telekomunikacijų įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. Taigi ir el.paštu atsiųsta informacija, kuri yra išsaugota, bus arbitražinis susitarimas.

Žiūrint lyginamuoju aspektu, galima rasti ir kitokių reglamentavimų dėl arbitražinio susitarimo formos:

1. Yra valstybių, kur apskritai nenumatoma arbitražinio susitarimo forma.

Čia pripažįstama ir žodinė forma (Švedija, Danija ir pan.). To susitarimo buvimas patvirtinamas tuo, kad jei viena šalis inicijuos, kita šalis neprieštaraus, bus laikoma, kad tai arbitražinis susitarimas.

2. Yra valstybių, kur yra labiau kvalifikuoti reikalavimai dėl arbitražinio susitarimo formos. Tai Lotynų Amerikos valstybės (Peru, Brazilija ir pan.). Arbitražiniai susitarimai turi būti ne tik sudaromi raštu, bet juos reikia ir notariškai patvirtinti.

4.Arbitražinio susitarimo negaliojimas.

Kaip ir bet kuri kita sutartis, arbitražinis susitarimas gali būti pripažįstamas negaliojančiu bendrais sandorio negaliojimo pagrindais. Bet kadangi arbitražinio susitarimo dalykas yra specialus, yra ir specifiniai jo negaliojimo pagrindai.

Pagrindai:

1) Šalys susitarė perduoti nagrinėti arbitražo tvarka ginčus, kurie negali būti nagrinėjami arbitraže. Bet kuri valstybė dėl įvairių priežasčių numato sąrašą ginčų, kurie negali būti sprendžiami arbitražine tvarka, o gali būti sprendžiami tik teismine tvarka.

Tokie ginčai vadinami nearbitruotinais ginčais.

Yra kelios grupės tokių ginčų:

A: LR KAĮ 11 str. 1 d. nurodo, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš:

a) konstitucinių, b) darbo, c) šeimos, d) administracinių teisinių santykių, e) taip pat ginčai, susiję su konkurencija, f) patentais, g) prekių ir paslaugų ženklais, h) bankrotu, i) bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių.

Ši norma taikoma tik komerciniams santykiams. Ši norma negali būti perkelta į viešąją teisę. Valstybės gali susitarti su kita valstybe perduoti nagrinėti ginčą arbitražui. Tai bus arbitražas viešojoje teisėje.

Ginčai, kylantys iš administracinių teisinių santykių – tai ginčai, susiję su viešo intereso gynimu. Bet ši norma negali būti aiškinama tiesmukiškai.

Dėl žalos atlyginimo kilęs ginčas gali būti perduotas nagrinėti arbitražui toms įmonėms sudarius kompromisą.

Ginčas dėl žalos atlyginimo yra grynai komercinis ginčas. Konkurencijos taryba sprendžia, ar buvo pažeidimai.

Tas pats su prekių (paslaugų) ženklais, patentais ir pan. Tai valstybės monopolija. Patentų biuro veiksmus gali skųsti teismui, bet arbitražine tvarka gali būti nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl nuostolių atlyginimo.

Taigi, tai ginčai, kurie yra nearbitruotini dėl savo pobūdžio.

B: Kita grupė – tai ginčai, kurių viena iš šalių (ar abi) yra viešas

JA (dėl būtinumo ginti viešąjį interesą). Pagal LR KAĮ 11 str. yra du tokie atvejai:

1) Arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu tokiam susitarimui nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas.

2) Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija bendra tvarka gali sudaryti arbitražinį susitarimą dėl ginčų, susijusių su Vyriausybės ar jos įgaliotos valstybės institucijos sudarytomis komercinėmis ir ūkinėmis sutartimis.

Valstybė gali sudaryti arbitražinį susitarimą, bet reikia žiūrėti, kad sudaro. Jei LRV ar jos įgaliota institucija – apribojimų nėra. O jei sudaro kažkas kitas, reikia žiūrėti, ar yra sutikimas.

Ir užsienio valstybėse tų nearbitruotinų ginčų sąrašas yra panašus. Tam tikra specifika yra tik dėl vartojimo sutarčių. Nustatyti specialūs reikalavimai: į vartojimo sutartį arbitražinės išlygos įrašyti negalima, bet jau kilus ginčui dėl vartojimo sutarties galima sudaryti kompromisą

(Švedija).

Arbitražui taikytina teisė. Pagal taikytiną teisę ginčas gali būti arbitruotinas, bet 1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. numato, kad ginčo arbitruotinumo klausimą galima spręsti ir pagal valstybės teisę, kur sprendžiamas arbitražo pripažinimo klausimas (o ne tik pagal arbitražinį susitarimą ar vietos teisę).

Taigi Apeliacinis teismas turi patikrinti ar tas ginčas yra arbitruotinas ir pagal LT teisę.

Taigi arbitruotinumo klausimas komplikuotas, nes jį galima spręsti pagal kelių valstybių teisę.

2) Nepakankamas arbitražinio susitarimo aiškumas, apibrėžtumas, dėl ko negalima jo vykdyti:

a) nesuformuluota šalių valia;

b) perduotas nuolatinei arbitražinei institucijai, kurios išvis nėra.

Tai dažniausiai pasitaikantys negaliojimai pagrindai.

3) Vienos ar abiejų šalių neveiksnumas. Šis arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindas numatytas 1958 m. Niujorko konvencijos 5 str., pagal kurį arbitražinis susitarimas negalioja, kai šalys, neturėjo teisės sudaryti arbitražinio susitarimo (buvo tam tikru mastu neveiksnios).

LR KAĮ 11 str. Tai atvejai, kai viena ar abi šalys yra viešieji asmenys (su tam tikromis išimtimis). Neveiksnumą reikia nustatyti pagal šaliai taikytiną teisę.

Kalbant apie valstybę, reikia taikyti tos valstybės teisę. Problema kyla tada, kai viena iš šalių yra iš besivystančių šalių. Šį klausimą reikia spręsti atsižvelgiant į tarptautinę teisę.

4) Formos nesilaikymas. Tai atsitinka retai, nes reikalavimai yra labai liberalūs. Yra net numanomas arbitražinis susitarimas (iš konkliudentinių veiksmų).

LR KAĮ 9 str. 2 d. 3 punkte tai iš dalies yra įtvirtina. Problema yra tik tada, kai arbitražiniam susitarimui taikoma tokios valstybės teisė, kur reikalinga kvalifikuota forma.

Problema kyla ir tada, kai arbitražinis susitarimas įrašytas į sutartį.

Šiuolaikinio arbitražo praktikoje ir teisėje pripažįstama. Arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina.

Arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina.

Švedijos 1999 m. įstatyme nurodoma, kad kai arbitražinis susitarimas yra sudėtinė kitos sutarties dalis, jos negaliojimas nedaro negaliojančio ir arbitražinio susitarimo. Bet yra ir išimčių, pvz., Turkijos teisė minėtos doktrinos nepripažįsta. Tokių valstybių yra vienetai.

O šiaip arbitražinis susitarimas – tai savarankiškas susitarimas. Jo dalykas yra kitas nei pagrindinės sutarties. Jos negaliojimas nedaro negaliojančio ir arbitražinio susitarimo. Tai vadinama arbitražinės išlygos autonomija.

Bet ši doktrina negali būti taikoma absoliučiai ir beatodairiškai. Yra atvejų, kai negalioja pagrindinė sutartis ir negalioja arbitražinė išlyga, pvz., sandoris buvo sudarytas neveiksnaus asmens – negalios ir arbitražinė išlyga.

(5) Literatūroje nurodomas laisvanoriškumo principo pažeidimas. Tai labai retai pasitaiko.

Kadangi sutartis yra tam tikras konsensusas, gali būti, kad arbitražinis susitarimas neišreiškia tikrosios šalies valios dėl to, kad jis buvo išgautas panaudojant apgaulę, prievartą ir pan.

Taip gali būti, kai sutartis sudaryta prisijungimo būdu pagal standartines sutarties sąlygas.

NCK normoje, kur kalbama apie sandorių negaliojimą dėl apgaulės, kalbama ir apie ekonominę prievartą. Šiuos dalykus labai sunku įrodyti. Tai daugiau laikoma rizikos prisiėmimu.

5.Arbitražiniam susitarimui taikytina teisė.

Taikytinos teisės klausimas iškyla tarptautinio komercinio arbitražo atveju, kai byla turi tarptautinį elementą.

Taikytinos teisės klausimai sprendžiami taikant bendras TPT taisykles.

Šalys turi teisę pasirinkti arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę.Kai kurios tipinės arbitražo taisyklės rekomenduoja į arbitražinį susitarimą įrašyti nuostatą dėl taikytinos teisės.

CK 1.37 str. 1 dalis nurodo, kad sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė.

Jei šalys nepasirinko arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės, klausimas sprendžiamas pagal kolizines normas.

CK 1.37 str. 7 dalis nurodo, kad:

• arbitražiniam susitarimui taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę sutartį,

• o jei ši negalioja, arbitražinio susitarimo sudarymo vietos teisė,

• o kai sudarymo vietos nustatyti neįmanoma – arbitražo vietos valstybės teisė.

Šios kolizinės normos visų problemų neišsprendžia. Gali būti, kad ginčas kilo X valstybėje, arbitražas vyko Y valstybėje, o sprendimą įvykdyti reikia Z valstybėje. Gali būti, kad reikia spręsti klausimą, ar šalis buvo veiksni. Kokią teisę reikia taikyti šalies veiksnumui nustatyti.

Literatūra: teoriškai gali būti, kad arbitražiniam susitarimui gali tekti taikyti 5 valstybių teisę.

Susiduriame su išskaidymo problema. Tarptautinėje praktikoje šie dalykai yra gana komplikuoti. Tenka spręsti sudėtingus taikytinos teisės klausimus.

Mūsų LT teismai su komentuojamom problemom taip pat susiduria, bet iš kitos pusės šie dalykai gali būti labai įdomūs.

IV tema. Arbitražo teismo formavimas.

Arbitražo teismą reikia sudaryti:

1. laikantis arbitražinio susitarimo nuostatų;

2. laikantis valstybės, kur vyks arbitražas, imperatyvių teisės normų reikalavimų.

Tai labai svarbu, nes nesilaikant minėtų dviejų reikalavimų gali iškilti problema dėl arbitražo sprendimo galiojimo.

1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. nurodoma, kad vienas iš pagrindų atsisakyti pripažinti ir vykdyti arbitražo sprendimą yra minėtų dviejų reikalavimų nesilaikymas.

Imperatyvios normos gali būti dėl šalių lygiateisiškumo principo laikymosi užtikrinimo ir pan.

Arbitražo teismo formavimo tvarka:

• Šalys turi galimybę susitarti dėl arbitrų skaičiaus.

LR KAĮ 13 str. nurodo, kad visais atvejais arbitrų skaičius turi būti nelyginis. Tačiau svarbu ne tai, kiek buvo arbitrų, bet tai, ar jie buvo nešališki ir nepriklausomi ir ar juos skiriant nebuvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Tačiau lyginis arbitrų skaičius gali lemti, kad bus sunkiai priimtas sprendimas (balsai gali pasiskirstyti po lygiai).

Jei dėl arbitrų skaičiaus šalys arbitražiniame susitarime nesusitarė, reikia žiūrėti į įstatymą ar į arbitražo taisykles, jei šalys pasirinko nuolatinę arbitražo instituciją.

LR KAĮ nurodoma, kad jei šalys nėra pasirinkusios arbitrų skaičiaus, ginčą nagrinėja 3 arbitrai (tai nuostata, perimta iš UNCITRAL pavyzdinio įstatymo).

Kai kuriose valstybėse numatyta, kad tokiais atvejais ginčą sprendžia 1

arbitras.

• Šalys turi teisę susitarti dėl arbitrų skyrimo tvarkos.

Jei šalys tos procedūros nėra suderinusios, atsakymą rasime įstatyme ar arbitražo taisyklėse.

LR KAĮ 14 str. nurodoma, kad jeigu šalys nesusitaria kitaip, tai:

1) kai arbitražinis teismas sudaromas iš trijų arbitrų, kiekviena šalis skiria po vieną arbitrą, o šie du skiria trečiąjį arbitrą;

2) kai arbitražinis teismas sudaromas iš vieno arbitro ir šalys negali susitarti dėl jo paskyrimo, arbitrą bet kurios iš šalių prašymu paskiria arbitražo pirmininkas;

3) jei viena iš šalių nepaskiria arbitro per 30 dienų nuo to momento, kai gavo atitinkamą kitos šalies prašymą, arba du šalių paskirti arbitrai per

30 dienų nuo jų paskyrimo nesusitarė dėl trečiojo arbitro skyrimo, tai bet kurios iš šalių prašymu arbitrą paskiria arbitražo pirmininkas.

Jei šalis vengia vykdyti pareigą paskirti arbitrą, tada arbitrą paskiria skiriančioji institucija. Kas ja bus priklauso nuo valstybės. Dažniausiai tai būna teismai. Yra atvejų, kai ja yra pramonės rūmai. LR atveju tai bus atitinkama nuolatinė arbitražo institucija, tiksliau – jos pirmininkas.

Arbitrai skiriami iš sąrašo. Arbitru gali būti bet koks veiksnus asmuo.

Kitokie reikalavimai nėra keliami, nebent dėl jų susitaria šalys, pvz., kad arbitru nebus skiriamas nei vienos iš šalių valstybės pilietis, arba kad privalo mokėti tam tikrą kalbą.

Šalių autonomijos principas leidžia arbitražiniame susitarime numatyti reikalavimus arbitrams (pvz., pilietybės, kalbos, kvalifikacijos reikalavimai ir pan.).

Dažniausiai arbitrais skiriami teisininkai, o iš teisininkų arbitrais dažniausiai skiriami advokatai. Tačiau, jei tai yra techninio pobūdžio arbitražas (kokybės arbitražas), arbitrais skiriami asmenys, turintys tam tikrų specialių žinių.

Kiekvienoje valstybėje nustatomi skirtingi reikalavimai arbitrams.

Lietuvoje šiuos klausimus reguliuoja LR KAĮ 13-18 straipsniai. Pvz., LR KAĮ

14 str. nurodo, kad:

• arbitru gali būti paskirtas bet koks veiksnus fizinis asmuo, nepaisant jo pilietybės, jei šalys nesusitaria kitaip;

• visais atvejais reikalingas asmens sutikimas būti arbitru (taigi arbitras negali būti skiriamas prievarta).

Kažkokių specifinių reikalavimų nėra.

Paskiriant arbitrą susiklosto sutartiniai santykiai, kartu susitariama dėl honoraro, nors honoraro arbitrai gali ir neimti. Pvz., LR KAĮ 14 str. 2

dalis nurodo, kad asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia dirbti kitą apmokamą darbą, negali verstis nuolatine arbitravimo praktika, taip pat imti atlyginimo (išskyrus proceso išlaidas) už arbitravimą. Ši taisyklė netaikoma advokatams ir jų padėjėjams.

Sutikęs būti arbitru asmuo prisiima tam tikras teises ir pareigas.

Pagrindinės pareigos yra:

1) būti nešališkam;

2) būti objektyviam;

3) operatyviai išspręsti ginčą.

Šių pareigų pažeidimas gali sukelti teisinius padarinius, kadangi arbitras gali būti nušalintas.

LR KAĮ 15 str. 1 dalis nurodo, kad, kai kreipiamasi į bet kurį asmenį dėl jo galimo skyrimo arbitru, pastarasis turi pranešti šalims apie visas aplinkybes, galinčias kelti abejonių dėl jo nepriklausomumo ar nešališkumo.

Pranešti apie tokias aplinkybes jis privalo ir po paskyrimo ar arbitražinio nagrinėjimo metu, jeigu to nepadarė anksčiau.

LR KAĮ 15 str. 2 dalis nurodo, kad apie nušalinimą arbitrui gali būti pareikšta tik tada, kai yra šios aplinkybės, keliančios abejonių dėl jo nepriklausomumo ar nešališkumo:

1) arbitras yra tarnybiškai ar kitaip nuo vienos iš šalių priklausomas;

2) yra vienos iš šalių giminaitis;

3) yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi vienos kurios nors šalies naudai;

4) dalyvavo ikiarbitražinio tarpininkavimo procedūroje;

5) yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo.

Apie nušalinimą arbitrui taip pat gali būti pareikšta, jei paaiškėja, kad jis neturi šalių susitarime aptartos kvalifikacijos. Apie nušalinimą arbitrui, kurį šalis paskyrė pati arba kartu su kita šalimi, gali būti pareikšta tik dėl tokių aplinkybių, kurias ji sužinojo po jo paskyrimo.

Sutikęs būti arbitru, asmuo negali keisti savo pozicijos. Sutikimas reiškia sutartį, kurios nutraukimas reikštų proceso vilkinimą. Tačiau pažymėtina, kad esant tam tikroms aplinkybėms, kurių arbitras nežinojo sutikimo davimo metu ar apie kurias sužinojo vėliau, atsisakymas arbitruoti būtų pagrįstas.

Arbitro teisė į atlyginimą.

• Jei arbitražas yra institucinis, šalis negali honoraro sumokėti tiesiogiai. Tokiu atveju šalis honorarą sumoka nuolatinei arbitražo institucijai, o ši atsiskaito su arbitrais.

• Jei arbitražas yra ad hoc, tuomet šalis honorarą arbitrui sumoka tiesiogiai.

Pažymėtina, kad honoraras išmokamas tik tada, kai yra priimtas sprendimas.

Honoraras avansu nėra mokamas. Tačiau institucinio arbitražo atveju gali būti taip, kad susitariama dėl avansinio honoraro išmokėjimo (užtikrinimas ar pervedimas avansu).

Honoraro dydis galio būti susitarimo reikalas (šalis ir arbitras gali dėl to tartis).

Yra neetiška, jei arbitras vėliau pradeda kelti sąlygas (didinti honoraro sumą). Tai prieštarauja arbitro profesinei etikai.

Derėtis dėl honoraro reikia prieš sutinkant tapti arbitru.

Taip pat honorarai gali būti nustatomi ir nuolatinės arbitražo institucijos. Tam naudojami įvairūs kriterijai, pvz.:

1) gali būti nustatomas fiksuotas dydis už kiekvieną sugaištą valandą (pvz., 100$);

2) gali būti atskirai nustatomas vienas tarifas už darbą nagrinėjant bylą posėdžio metu, ir kitas tarifas už pasiruošimą nagrinėjimui ir pan.;

3) gali būti nustatomas procentinis dydis nuo ginčo sumos (instituciniame arbitraže).

Arbitrų veikla reglamentuojama ne tik įstatymais, arbitražo reglamentais (taisyklėmis), bet taip pat ir Arbitrų profesinės etikos kodeksu, o ypač jų atsakomybės klausimas.

LR KAĮ atsakomybės klausimų nereguliuoja. Todėl apie tai gali būti kalbama lyginamuoju aspektu.

Arbitrai praktiškai naudojasi tokiu pat imunitetu kaip ir teisėjai, t.y.

savo turtu neatsako.

1969 m. Vašingtono konvencijos 21 str. nurodo, kad arbitrai naudojasi imunitetu.

Apie 13 valstybių numato, kad arbitrai naudojasi imunitetu.

Tačiau kai kuriose valstybėse nustatyta, kad arbitrai gali būti traukiami atsakomybėn ir atsako turtu už bylos vilkinimą, jei šalys patyrė dėl to nuostolių. Tačiau ir šiais atvejais arbitrai už sprendimą neatsako, nebent yra įrodyta arbitro tyčia.

Kai ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė arbitražo institucija, kyla klausimas, ar jos neatsako. Bendras principas yra tas, kad nuolatinės arbitražo institucijos taip pat naudojasi imunitetu nuo civilinės atsakomybės. Londono tarptautinio arbitražo teismo taisyklėse pasakyta, kad ši institucija naudojasi imunitetu nuo civilinės atsakomybės.

Vienas iš arbitražinio susitarimo elementų yra arbitrų skaičius. Tai yra šalių reikalas. Tačiau šalys dažnai to klausimo arbitražiniame susitarime neaptaria, o ypač, kai tai yra arbitražinės išlygos atvejais. Į pagalbą tokiu atveju ateina arbitražo vietos teisė, kuri nustato, kiek arbitrų turi būti, jei šalys dėl to nesusitaria. Pagrindinė taisyklė beveik visose valstybėse yra ta, kad kai šalys nesusitaria dėl arbitrų skaičiaus, ginčą nagrinėja 3 arbitrai (taip numatyta UNCITRAL pavyzdiniame įstatyme, taip LR

KAĮ 13 str. 2 dalyje). Kitose šalyse, pvz., Anglijoje, tokiais atvejais būna nustatyta, kad ginčą nagrinėja vienas arbitras.

Tiek vienas arbitras, tiek kolegialus arbitrų skaičius turi ir pliusų, ir minusų.

Kolegialus arbitrų skaičiaus pliusai yra tokie:

1) tokiu atveju įmanoma užtikrinti kvalifikuotesnę arbitrų sudėtį, įmanoma užtikrinti aukštą arbitražo teismo kvalifikaciją;

2) tokiu atveju užtikrinamas didesnis nešališkumo ir objektyvumo lygis.

Tačiau kolegialus arbitrų skaičius turi ir minusų:

1) didesnės išlaidos;

2) gali būti ilga formavimo tarka;

3) ilgiau užtrunka bylos nagrinėjimas (kiekvienam arbitrui reikia parengti bylos dosjė; dažnai jie būna iš skirtingų valstybių, todėl reik 3 segtuvų; gali susiformuoti trys pozicijos);

4) yra tam tikras prielankumas tam arbitrui, kurį šalis paskyrė, ir tas arbitras būna palankesnis tai šaliai, kuri jį paskyrė. Trečiasis arbitras tokiu atveju turi rinktis vieną iš dviejų pozicijų, t.y.

vieno iš arbitrų nuomonę.

Šie minusai rodo vieno arbitro privalomumus ir dėl to kai kurios valstybės pasirenka tokį principą, kai arbitražas formuojamas iš vieno arbitro.

Tačiau ir vieno arbitro principas turi trūkumų:

1) jis turi būti paskirtas šalių susitarimu, tačiau, jei viena iš šalių tai vilkina, tuomet suformuoti tokį arbitražą būna labai sunku. Jei šalys per 30 dienų konsensuso nepasiekia, jos gali kreiptis į skiriančiąją instituciją, kuri tą arbitrą ir paskiria (taigi gali būti sudėtinga skyrimo procedūra, nes šalys dėl to nesusitaria, ir arbitrą tokiu atveju paskiria skiriančioji institucija);

2) sunki galimybė suformuoti kvalifikuotą arbitražo sudėtį.

Taigi kvalifikacijos prasme vienas arbitras yra silpnesnis.

Tam, kad palengvinti šalims pasirinkimą, nuolatinės arbitražo institucijos publikuoja arbitrų sąrašus. Tuose arbitrų sąrašuose nurodoma konkretaus arbitro pilietybė, kalba, kvalifikacija, specializacija.

Lietuvoje pagal LR KAĮ 14 str. arbitrų skyrimo procedūra yra tokia: jeigu šalys nesusitaria kitaip, tai, kai arbitražinis teismas sudaromas iš trijų arbitrų, kiekviena šalis skiria po vieną arbitrą, o šie du skiria trečiąjį arbitrą. Pirmąjį arbitrą paprastai paskiria proceso iniciatorius (ieškovas). Kita šalis savo arbitrą turi paskirti per 30 dienų nuo kitos šalies prašymo pateikimo. Jei viena iš šalių nepaskiria arbitro per 30

dienų nuo to momento, kai gavo atitinkamą kitos šalies prašymą, kita šalis turi teisę kreiptis į skiriančiąją instituciją. Taip yra ir tuo atveju, kai du šalių paskirti arbitrai per 30 dienų nuo jų paskyrimo nesusitarė dėl trečiojo arbitro skyrimo, tuomet vėlgi gali būti kreipiamasi į skiriančiąją instituciją.

Jei tai yra tarptautinis arbitražas, tai reikia žiūrėti, kokia konkrečioje valstybėje skiriančioji institucija yra. Dažniausiai tai būna teismai.

Suformavus arbitražo teismą, organizacinė funkcija pasibaigia. Visa su byla susijusi medžiaga perduodama arbitrui. Vėliau arbitrai gali prašyti patalpų, kitos techninės pagalbos (pvz., vertėjo suradimas ir pan.).

Formuojant arbitražo teismą, šalys gali pasinaudoti nušalinimo teise, jei tam yra pakankamas pagrindas. Pagal LR KAĮ dėl nušalinimo turi būti pareiškiama tuoj pat po aplinkybių sužinojimo. Nušalinimas turi būti pareiškiamas iki posėdžio pradžios. Nušalinimo sprendimo tvarką reglamentuoja arbitražo taisyklės, taip pat LR KAĮ 16 straipsnis, reglamentuojantis nušalinimo procedūrą.

LR KAĮ 16 straipsnis: Arbitro nušalinimo tvarka

1. Šalys gali susitarti dėl arbitro nušalinimo tvarkos, laikydamosi šio straipsnio trečiosios dalies reikalavimų.

2. Kai nesusitariama dėl arbitro nušalinimo tvarkos, šalis, norinti pareikšti arbitrui apie nušalinimą, turi per 15 dienų nuo to momento, kai sužinojo apie arbitražinio teismo sudarymą arba apie aplinkybes, nurodytas šio įstatymo 15 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse, pranešti raštu arbitražiniam teismui nušalinimo motyvus. Jei arbitras, kuriam pareikšta apie nušalinimą, nenusišalina pats arba kita šalis nesutinka su nušalinimu, nušalinimo klausimą sprendžia arbitražinis teismas.

3. Jei šalių susitarime arba šio straipsnio antrojoje dalyje nustatyta tvarka nušalinimas atmetamas, šalis, pareiškusi apie nušalinimą, gali per

30 dienų nuo pranešimo apie nušalinimo atmetimą gavimo dienos prašyti arbitražo pirmininką priimti galutinį sprendimą dėl nušalinimo. Arbitražo pirmininko sprendimas šiuo klausimu yra neskundžiamas. Kol tokį šalies prašymą svarsto arbitražo pirmininkas, arbitražinis teismas, įskaitant arbitrą, kuriam pareikšta apie nušalinimą, gali tęsti arbitražinį nagrinėjimą, tačiau sprendimas turi būti priimamas po to, kai arbitražo pirmininkas galutinai išsprendžia nušalinimo klausimą.

Paskirtų arbitrų statusas galioja tol, kol jie išnagrinės ginčą ir priims sprendimą.

Arbitro darbas nėra nuolatinis. Baigus bylą, savo įgaliojimo asmuo netenka ir grįžta prie įprastinės savo veiklos.

Arbitrai sprendimo priėmimo metu turi būti arbitrais ir turi turėti atitinkamus įgaliojimus. Pažeidus tokį reikalavimą, tai būtų vienas iš negaliojimo pagrindų.

V tema. Arbitražo procesas.

1.Arbitražo proceso principai.

• Pagrindinis principas – šalių autonomija.

Arbitražas įmanomas tik esant šalių susitarimui. Šalys susitaria ir dėl visų kitų dalykų. Tai matyti ir LR KAĮ 22 straipsnio 1 dalyje, kuri nurodo, kad šalys gali susitarti dėl tvarkos, kuri bus taikoma nagrinėjant jų ginčą arbitražiniame teisme.

Arbitražo procesas formalus yra tiek, kiek tai nusprendžia pačios šalys ir kiek tai nustato imperatyvios normos.

Pažymėtina, kad šalių autonomijos principas nėra absoliutus. Yra tam tikros ribos, kurios nustato kitus principus.

• Vienas pagrindinių principų lygiateisiškumas.

Jei šis principas pažeidžiamas, tai pats arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu arba nebus pripažintas arbitražinis sprendimas.

• Kitas ribojimas – imperatyvios teisės normos, kurios nustato arbitražo vietos teisę (lex fori).

• Trečias reikalavimas – sąžiningumo principas.

Arbitražinis procesas turi būti sąžiningas. Jei šis principas pažeidžiamas, arbitrų sprendimas gali būti nepripažįstamas ir nevykdomas arba pats arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu.

Taip pat yra ir kitų arbitražo proceso principų, tačiau jie atėję iš civilinio proceso:

• Dispozityviškumos principas.

• Rungtyniškumo principas.

Šie principai pasireiškia taip pat, kaip ir teisminiame procese.

• Specifinis principas – konfidencialumas.

Negalioja viešumo principas. Ginčas nagrinėjamas už uždarų durų. Niekas nesužino, kur vyks posėdis ir ar jis apskritai vyks. Arbitrai privalo saugoti visą informaciją, kurią jie sužino. Jie negali skleisti tos informacijos. Jų sprendimas taip pat nėra viešai skelbiamas, išskyrus atvejus, kai abi šalys sutinka, kad sprendimas ar jo ištrauka būtų paskelbta. Dėl šios priežasties statistikos apie arbitražą nežinome, išskyrus, kai tą skelbia institucijos, tačiau nenurodant šalių vardų, pavadinimų ir pan. Teisės doktrina šia prasme nukenčia.

• Kitas principas – operatyvumas.

Ne visais atvejais procesas yra operatyvesnis nei teismo procesas. Tačiau išnagrinėjama greičiau. Užsienio šalyse arbitražas visada operatyvus (2m.

ir 6 mėn.).

Arbitražo procesas operatyvus, nes:

1) arbitražo procesas nėra toks formalus ir šalys turi galimybę formalumus sumažinti iki minimumo (pvz., jos gali susitarti, kad nebus žodinio proceso);

2) arbitražo procesas nėra instancinis, t.y. arbitražo tvarka ginčas nagrinėjamas vieną kartą ir sprendimas yra galutinis;

3) pati procedūra įgalina operatyviai nagrinėti bylą (rašytiniai liudytojų parodymai ir pan.).

2.Arbitražo proceso stadijos.

Yra trys arbitražo proceso stadijos:

1) Bylos iškėlimas ir pasirengimas bylos nagrinėjimui;

2) Bylos nagrinėjimas;

3) Sprendimo priėmimas.

Šiuo atveju nėra tokių stadijų (kurios yra civiliniame procese):

1) sprendimo vykdymo stadijos, nes arbitrų įgaliojimai baigiasi priėmus sprendimą. Jei sprendimas nevykdomas savanoriškai, ieškovas turi kreiptis į teismą, kad vykdytų sprendimą pagal CPK;

2) nėra apeliacinės, kasacinės ir proceso atnaujinimo stadijų.

Jei sprendimas būtų naikinamas, tai vyktų teismo proceso rėmuose, o ne arbitražo proceso rėmuose.

Bylos iškėlimas ir pasiruošimas bylos nagrinėjimui.

Byla iškeliama, jei ginčo nagrinėjimas organizuojamas institucijoje pranešimu apie arbitražą arba paduodant ieškininį pareiškimą.

Pranešimas – tai rašytinis dokumentas, kuriame ieškovas turi nurodyti reikiamą informaciją, kad nuolatinė arbitražo institucija galėtų pradėti parengiamuosius veiksmus prieš arbitražo procesą. Turi būti nurodyta:

1) adresai, telefonai;

2) nuoroda į arbitražinį susitarimą;

3) nuoroda į sutartį, iš kurios kilo ginčas;

4) ginčo esmė;

5) ginčo suma ir jos apskaičiavimo suma;

6) ieškovo reikalavimų esmė;

7) siūlomų arbitrų skaičius, jų skyrimo tvarka, arbitražo vieta bei kalba, jei tai nėra aptarta arbitražiniame susitarime, arbitrai ir jų adresai.

Taip pat reikia pridėti tam tikrus dokumentus:

1) patį arbitražinį susitarimą;

2) sutartį.

Institucija, gavusi pranešimą, jį persiunčia atsakovui su savo surašytu dokumentu, kur nurodo, ką turi padaryti atsakovas:

1) atsiliepimas,

2) arbitro paskyrimas,

3) įrodymų pateikimas ir pan.

Galimas ir kitas būdas – surašytas ieškininis pareiškimas. Visa informacija yra įtraukiama į ieškininį pareiškimą. Šis būdas naudojamas, nes nereikia dveijų dokumentų. Ieškinio turinys turi būti toks pat.

LR KAĮ 24 str. pripažįsta, kad, jeigu šalys nesusitaria kitaip, arbitražinio nagrinėjimo procedūra laikoma pradėta tą dieną, kurią atsakovas gavo pranešimą dėl ieškinio perdavimo arbitražui nagrinėti.

Kai kada procesiniai terminai siejami su arbitražo proceso data (pvz., maksimalus terminas išnagrinėti).

Lietuvoje – kai atsakovas gauna pranešimą (?).

Jei ginčas nagrinėjamas ad hoc arbitraže, reikia inicijuoti taip, kaip numatyta arbitražiniame susitarime.

Bus tiesioginis kontaktavimas – pranešimą ar pareiškimą siųs atsakovui tiesiogiai.

Šalys per instituciją bendradarbiauja tol, kol bus sudarytas arbitražas. Ir tada ji atliks tam tikras paslaugas tik arbitrų prašymu.

Bylos iškėlimas užsibaigia, kai yra suformuotas arbitražo teismas.

Arbitrai pradeda rengtis bylos nagrinėjimui.

Bylos nagrinėjimas.

Bylos nagrinėjimas gali vykti dviem būdais:

1) raštu (apsikeičia rašytiniais pareiškimais);

2) paruošiamasis posėdis.

Praktikoje tai dažniausiai vyksta raštu. Šalys apsikeičia savo rašytiniais pareiškimais. Pirmiausia apsikeitimas įvyksta dar iki arbitražo suformavimo (atsiliepimas per 30 dienų). Tada arbitrai sprendžia, kiek dar kuri šalis turi apsikeisti savo rašytiniais pareiškimais – ar pakaks vieno ar reiks daugiau. Tai priklauso nuo arbitrų ir šalių pozicijos (šalys gali tai aptarti ir susitarime).

Jei byla yra sudėtinga, prieš pradedant ją nagrinėti, reikia išspręsti daug kitų dalykų, arbitrai gali skirti paruošiamąjį posėdį. Taip būna tarptautiniame komerciniame arbitraže (gali būti ir ne vienas paruošiamasis posėdis).

Ar yra pasirengta, sprendžia arbitrai kartu su šalimis.

Jei arbitrai mano, kad galima pradėti nagrinėjimą, tai jie nustato jos laiką ir datą, jei byla bus nagrinėjama žodžiu, nes gali būti dvejopas nagrinėjimas:

1) žodžiu (galioja žodiškumo principas);

2) rašytinis procesas (byla nagrinėjama pagal turimą medžiagą, posėdis neskiriamas, liudytojų parodymai nebus įrodinėjimo priemonė, nebent jie bus pateikti raštu. Arbitrai gali net nesusirinkti į vieną patalpą).

Dažniausiai tarptautinis komercinis arbitražas praktiškai vyksta žodžiu, o nacionaliniame arbitraže yra atvirkščiai – vyrauja rašytinis procesas.

Tarptautinis komercinis arbitražas vyksta dažniausiai žodžiu, kadangi šalys dažnai yra iš skirtingų valstybių ir yra skirtingas požiūris į liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus ir pan. Žodiniai posėdžiai vyksta nustatytoje vietoje, o jei šalys nėra pasirinkę tos vietos, tai tą nusprendžia arbitrai, atsižvelgę į šalių interesus. Tokią praktiką lemia ir kiti faktai – politinis stabilumas ir pan.

3.Įrodymai arbitražo procese.

Šiuo aspektu yra labai daug panašumų su teismo procesu. Įrodinėjimo priemonės yra tokios pačios. Bet kai kurios priemonės, rinkimo, pateikimo tarka skiriasi.

Vienas iš skirtumų išryškėja kalbant apie įrodymų sąsajumą, jų leistinumą bei vertinimą, nes čia galioja šalių autonomijos principas ir šalys gali susitarti, pvz., kokie įrodymai bus neleistini. Taip pat šalys gali susitarti dėl kitų klausimų, pvz., bus priimtini tik originalai, ar ir kopijos ir pan.

Jei susitarimo nėra, tą sprendžia arbitrai.

Arbitrai gali būti nesaistomi materialinės teisės normų, nes jie gali taikyti ne konkrečios valstybės teisę, o pagal tarptautines prekybos taisykles gali veikti kaip draugiški šalių tarpininkai.

Skiriasi įrodinėjimo priemonės:

1) eksperto išvada;

2) liudytojų parodymai.

Eksperto išvada.

• Skirtingai nei teismo proceso atveju gali būti paskirta ekspertizė ir teisės klausimu, nes arbitrai gali būti ne teisininkai. Ekspertais skiriami mokslininkai, kurie pateikia išvadą.

• Skirtingai nei teismo proceso metu, kada būtina skirti ekspertizę, arbitražo procese tokiais atvejais ekspertizė gali būti neskiriama, nes arbitrai patys gali būti specialistai.

• Kitas skirtumas susijęs su ekspertų skyrimu – ekspertai gali būti paskiriami ne tik arbitrų, bet taip pat ir šalių.

• Kita vertus, skirtinga ir skyrimo tvarka, nes ekspertai nėra įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės. Juos skirti galima tik su jų sutikimu. Priversti tai daryti jų negalima.

Liudytojų parodymai.

• Liudytojai taip pat nėra įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės.

• Jie gali būti kviečiami ne tik arbitrų, bet ir šalių.

• Skiriasi jų apklausos tvarka, priklausomai nuo to, koks yra susitarimas, apklausti gali ir šalys, ir arbitrai.

• Vienais atvejais gali būti leidžiami rašytiniai liudytojų parodymai, kitais atvejais – ne.

• Parodymai galimi tik tuo atveju jei įstatymas neeliminuoja jų kaip įrodinėjimo priemonės.

Kiti įrodymai – rašytiniai įrodymai.

Arbitraže negalioja tos taisyklės, kurios galioja teisme. Tų taisyklių arbitraže nėra.

Šalys gali susitarti dėl dokumentų kopijų, kaip jie turi būti patvirtinti.

Įrodymų vertinimas. Šalys gali susitarti dėl vertinimo principų. Jei nesusitaria – tai priklauso nuo arbitrų.

Gali kilti problema dėl įrodymų gavimo ar surinkimo, pvz., kai šalis atsisako pateikti tam tikrus įrodymus.

Galimi 2 atvejai:

1) galima kreiptis į teismą, prašant suteikti pagalbą ir tuos įrodymus išreikalauti, tačiau tai nėra privalu, nes

2) arbitrai gali laikyti, kad tas faktas yra neįrodytas.

4.Proceso dalyviai.

Yra trys proceso dalyvių rūšys:

1) arbitrai;

2) šalys ir jų atstovai;

3) kiti proceso dalyviai.

Šalimis procese gali būti tik arbitražinio susitarimo šalys. Jei jį pasirašė daugiau kaip 2 asmenys, tai procese galimas procesinio bendrininkavimo institutas.

Procesinis teisių perėmimas arbitražiniame reglamentavime nutylimas (

– taip pat), todėl tą klausimą sprendžia arba teismas, arba praktika. Ji patvirtina, kad teisių perėmimas galimas. Tai grindžiama tuo, kad įvykus teisių perėmimui pagal sutartį, įvyksta teisių perėmimas ir pagal arbitražinį susitarimą.

Yra vienas teismo precedentas, kur ši problema buvo sprendžiama (su

Ukrainos įmone).

Taigi teisių perėmimas galima, nebent tik jei šalys pačiame arbitražiniame susitarime numatytų, kad tas arbitražinis susitarimas saisto tik jas.

Tretieji asmenys. Klausimas nėra specialiai aptartas. Tik dažniausiai užsimenama, kad teoriškai tokia galimybė yra, bet tik sutinkant ginčo šalims.

Kiti proceso dalyviai, panašiai kaip ir teisme, yra asmenys, kurie atlieka pagalbines funkcijas – ekspertai, liudytojai, gali būti ir vertėjai.

5.Arbitražo išlaidos.

Arbitražo procese priklausomai nuo to, koks yra arbitražas, skiriamos kelio išlaidų rūšys.

Instituciniame arbitraže yra tokios išlaidos:

1) administracinės išlaidos (jos mokamos nuolatinei arbitražo institucijai, kuri organizuoja visą nagrinėjimą);

2) arbitrų honoraras;

3) išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (tai ekspertų, liudytojų, arbitrų ir kitos išlaidos, susijusios su kelione, nakvyne ir pan. Šios išlaidos yra susitarimo dalykas).

Administracines išlaidas ir honorarą patvirtina tos nuolatinės arbitražo institucijos priklausomai nuo ginčo sumos.

Paprastai stengiamasi tas išlaidas nustatyti tam, kad jos būtų mažesnės už žyminį mokestį. Honoraras irgi yra nustatomas, bet niekas netrukdo susitarti dėl didesnio honoraro. Arbitrai gali iškelti tokią sąlygą.

Išlaidos turi būti sumokamos avansu (arba visa suma, arba dalis). Baigus bylos nagrinėjimą, honorarą išmokės ne šalis, o institucija. Jei reikalavimai nėra vykdomi, institucija gali atsisakyti organizuoti procesą.

Ad hoc arbitražo atveju administracinių išlaidų nėra – tik honoraras ir kitos išlaidos. Honorarą šalys išmoka arbitrams tiesiogiai.

Išlaidų paskirstymas priklauso nuo to, kur nagrinėjamas ginčas.

Daugelyje valstybių laimėjusi šalis turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą.

JAV ir kitose valstybėse yra įtvirtinamas priešingas principas – kiekviena šalis privalo padengti savo išlaidas.

VI tema. Arbitražo sprendimas.

1.Arbitražo sprendimas.

Arbitražo sprendimui keliami panašūs reikalavimai, kaip ir teismo sprendimui – jis turi būti sudaromas raštu, motyvuotas (vienose valstybėse sprendime nurodyti motyvus reikalaujama imperatyviai, kitose visiškai nereikalaujama. Vadovaujantis LR KAĮ 34 str. 2 d. įtvirtinama taisyklė, kad arbitražo sprendime turi būti nurodomi motyvai, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria, jog motyvacija nebūtina.Be to, reikia pastebėti, kad sprendimo motyvavimo principas nesaisto arbitrų taip, kaip yra įstatymo saistomi nacionalinio teismo teisėjai), turi būti laikomasi terminų sprendimui priimti (įvairiose valstybėse šie terminai skiriasi), turi būti laikomasis kitų formalumų (pvz., pagal LR KAĮ sprendime turi būti nurodoma sprendimo priėmimo vieta ir data, turi būti arbitrų parašai ir t.t.).

2.Sprendimo priėmimo tvarka

Priklauso nuo to, ar vienas nagrinėja bylą, ar kolegija. Sprendimas priimamas paprastai balsuojant, tačiau gali būti nustatyta ir kitokia sprendimo priėmimo tvarka. Bet kokiu atveju, esant kolegijai, pasirašyti sprendimą turi visi arbitrai, nepriklausomai nuo to, kokią poziciją jie palaiko. Arbitrai, kurių nuomonė liko mažumoje, turi teisę surašyti atskirąją nuomonę (ne visose valstybėse deklaruojama tokia galimybė).

3.Sprendimų rūšys

1) galutinis arbitražo sprendimas – kai arbitrai išsprendžia klausimą (ginčą) iš esmės ir priima sprendimą;

2) Dalinis sprendimas – kuriuo yra išsprendžiama tik dalius ginčo arba tam tikras klausimas, turintis prejudicinę reikšmę tolesniam bylos nagrinėjimui;

3) Preliminarus/tarpinis sprendimas. Dažniausiai priimamas dėl arbitražo kompetencijos, dėl taikytinos teisės, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Beje, kalbant apie laikinąsias apsaugos priemones, jos nėra analogiškos valstybės teismo taikomoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Su arbitražo teismo taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis šalys turi sutikti ir jas vykdyti. Jei šalys ar viena iš šalių nesutinka, gali būti a)

kreipiamasi į nacionalinį teismą pagalbos, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba b) arbitrams priėmus preliminarųjį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gali būti duodamas prašymas dėl tokio preliminaraus sprendimo pripažinimo. Kalbant apie šias dvi galimybes ir turint omenyje Niujorko konvenciją, yra dvi pozicijos. Viena jų teigia, kad a) Niujorko konvencija yra taikoma ir prašyti nacionalinio teismo pripažinti ir vykdyti galima tik galutinius arbitražo sprendimus, į kurių sąvoką preliminarūs sprendimai neįeina; b) kita pozicija teigia, kad konvenciją reikia aiškinti plečiamai ir ja vadovaujantis turi būti priimami visi arbitražų priimami sprendimai. Pvz., byloje Fertlizers v. “Lifosa”

Lietuvos apeliacinis teismas rėmėsi pirmąja pozicija, kurią Lietuvos

Aukščiausiasis teismas atmetė, nors antrosios neapgynė. Taigi, lieka neaišku, kokią poziciją palaiko LR teismų praktika. Pats Mikelėnas palaiko antrąjį variantą.

4.Dėl sprendimo klaidų taisymo. Papildomo sprendimo priėmimas

Kalbant apie Lietuvos situaciją – į KAĮ 36 str. nukopijuota CPK dalis, reguliuojanti teismo sprendimų klaidų taisymą ir papildomų teismo sprendimų priėmimą.

5.Sprendimo įsiteisėjimas

Vienose valstybėse pakanka sprendimo priėmimo ir jei neapskundžiamas –

įsiteisėja. Atskirose valstybėse reikalaujama arbitražo sprendimo deponavimo tam tikros instancijos (paprastai žemiausios) teisme. Reikia prisiminti, kad sprendimų publikavimo (viešumo) principas arbitražo procese negalioja – sprendimas gali būti skelbiamas viešai tik abiem šalims sutikus.

Šalys gali susitarti, kad arbitražo priimamas sprendimas nebus galutinis, t.y. gali numatyti, kad jis gali būti peržiūrimas. Kalbant apie įstatyminį reguliavimą – tik Prancūzijoje yra įtvirtinta absoliuti arbitražo sprendimo apeliacija (t.y. bet kokiu atveju arbitražo sprendimas gali būti apskundžiamas). Kitose valstybėse yra priešingas principas – apeliacija negalima, nebent šalys iš anksto susitarė kitaip. Praktikoje tokie susitarimai sudaromi labai retai.

Tai neapima šalies teisės apskųsti arbitražo sprendimą nacionaliniam teismui, esant tam tikriems įstatyme nustatytiems pagrindams.

Įsiteisėjęs arbitražo sprendimas yra nukreipiamas vykdyti. Atsakovas gali jį vykdyti gera valia, o jei nevykdo – sprendimas yra vykdomas priverstinai. Atskiros valstybės gali numatyti skirtingus priverstinio vykdymo mechanizmus. Pvz., Lietuvoje dėl priverstinio arbitražo sprendimo vykdymo reikėtų kreiptis į apylinkės teismą, kuris išduotų vykdomąjį raštą, kurio pagrindu teismo antstolių kontora imtųsi atitinkamų veiksmų.

6.Atsisakymas vykdyti arbitražo sprendimą

Sprendimą galima atsisakyti vykdyti, jeigu yra pripažįstama atitinkamos institucijos, kad yra pagrindai, numatyti Niujorko konvencijoje (analogiški

KAĮ 37 str. 2 dalyje įtvirtintiems pagrindams):

1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių, sudarant 9 straipsnyje nurodytą susitarimą, buvo tam tikru mastu neveiksni arba susitarimas negalioja pagal įstatymus, kuriuos šalys susitarė taikyti, o jei tokios nuorodos nėra, – pagal tos šalies, kur buvo priimtas arbitražinio teismo sprendimas, įstatymus; arba

2) šalis nebuvo tinkamai informuota apie arbitro paskyrimą ar arbitražinį nagrinėjimą arba dėl kitų svarbių priežasčių ji negalėjo pateikti arbitražiniam teismui savo paaiškinimų; arba

3) sprendimas priimtas dėl ginčo, nenumatyto arbitražiniame susitarime ar neatitinkančio jo sąlygų, arba tame sprendime yra nuostatų klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas; arba

4) arbitražinio teismo sudėtis arba arbitražinio nagrinėjimo procedūra neatitiko šalių susitarimo, jei susitarimas neprieštaravo šio įstatymo nuostatoms, nuo kurių šalys negalėjo nukrypti, arba jei tokio susitarimo nėra, arbitražinio teismo sudėtis ar arbitražinio nagrinėjimo procedūra neatitiko šio įstatymo reikalavimų.

5) ginčo objektas negalėjo būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; arba

6) arbitražinio teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.

Skundus dėl atsisakymo vykdyti arbitražo sprendimą nagrinėja Lietuvos

Apeliacinis Teismas. Paskutiniuosiuose dviejuose punktuose nurodytus pagrindus teismas privalo tikrinti savo iniciatyva, o pirmuosiuose keturiuose numatytus privalo įrodyti jais besiremianti šalis.

7.Bylos pabaiga nepriimant sprendimo

Byla gali baigtis ir be sprendimo, t.y. ji gali būti nutraukta šiais atvejais:

1) ieškovas atsisako savo reikalavimo, jei atsakovas tam neprieštarauja; arba

2) šalys susitaria nagrinėjimą nutraukti; arba

3) arbitražinis teismas nusprendžia, kad tolesnis nagrinėjimas dėl kokių nors priežasčių tampa nereikalingas arba neįmanomas. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių nagrinėjimas buvo nutrauktas remiantis šiuo punktu, šalis gali pakartotinai kreiptis į arbitražą dėl ginčo išsprendimo.

Palikimo ieškinio nenagrinėtu instituto čia nėra.

VII tema. Užsienio arbitražo sprendimų pripažinimas ir vykdymas.

Paprastai valstybėje yra speciali institucija (pripažįstančioji institucija), kuri pagal tam tikras taisykles pripažįsta užsienio arbitražo sprendimus ir tik po to juos galima vykdyti pripažįstančioje valstybėje.

Lietuvoje tokia institucija – Lietuvos Apeliacinis Teismas.

Šiuo atveju vėl reikia vadovautis konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo. Tai viena skaitlingiausių konvencijų, prie kurios yra prisijungę per 100 valstybių. Konvencija numato gana liberalią sprendimų pripažinimo ir vykdymo tvarką.

Kalbant apie konvencija, galima pastebėti keletą probleminių momentų:

1. kas yra laikoma užsienio arbitražu? Pavyzdžiui, KAĮ 4 str. numato kriterijus, kuriems esant arbitražas laikomas tarptautiniu. Vienas tokių kriterijų – kai arbitražas vyksta už valstybės, kurioje šalis turi įmonių, ribų. Yra ir nelogiškų kriterijų – pvz. laikoma, kad arbitražas bus tarptautinis, jeigu ginčas tarp šalių-įmonių, kai bent į vieną yra investuota užsienio kilmės kapitalo. Pvz. Bitė GSM ir TELE2, jei spręstų ginčą arbitraže, nors ir Lietuvoje, lietuvių arbitrų, dėl Lietuvoje vykdomos prievolės ir t..t, arbitražas būtų laikomas tarptautiniu. Tokias normas reikia arba keisti, arba aiškinti taip, kad būtų galima privesti prie nacionalinio arbitražo, nes neprotingai bus užvilkintas sprendimo vykdymas.

2. Koks santykis tarp tarptautinio arbitražo ir užsienio arbitražo? Anot

V.M, tai identiškos sąvokos.

3. Ar pripažinti reikia tik galutinius sprendimus, ar gali būti pripažįstami ir preliminarūs sprendimai (jau kalbėjom).

Pripažinimo procedūra

Pagal Niujorko konvencijos 4 str., išieškotojas pripažįstančiajai institucijai turi pateikti: a) sprendimą arba jo patvirtintą kopiją vertimu (jeigu reikia); b) arbitražinį susitarimą arba jo kopiją ir vertimą (jei reikia). Be abejo, turi būti pateiktas prašymas pripažinti sprendimą.

Pagal konvencijos 5 str., skolininkas turi teisę gintis nurodydamas, kad yra pagrindai, darantys sprendimą negalimu pripažinti (apie tuos 6

pagrindus kalbėta anksčiau). 4 jų įrodinėjami skolininko, o 2 privalo patikrinti pripažįstančioji institucija savo iniciatyva. Vienas pastarųjų –

sprendimas negali būti pripažintas, jei jo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų viešajai tvarkai. Beje, reikėtų atkreipti dėmesį, kad turi būti atsižvelgiama ne tik į nacionalinės viešosios tvarkos interesus, bet ir į tarptautinę viešąją tvarką. Lietuvoje buvo tik viena nutartis dėl viešosios tvarkos (jau minėta Fertlizers v. “Lifosa”).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad konvencija,įtvirtina tik galimybę atsisakyti pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimą, esant nurodytiems pagrindams ar vienam iš jų, o ne imperatyvius nurodymus. Taigi, teismas gali atmesti prašymą nevykdyti arbitražo sprendimo net jei formaliai egzistuoja bent vienas iš minėtų pagrindų (pvz., Lietuvoje esantis arbitražas nesilaiko nelyginio arbitrų skaičiaus principo.

Abejotina, ar koks Švedijos teismas dėl to atsisakytų pripažinti arbitražo sprendimą, jei visa kita yra idealu). Taigi, pagrindas ne tik turi formaliai egzistuoti, bet ir pats pažeidimas turi būti esminis.

Pripažinus sprendimą, jis gali būti nukreiptas vykdymui (po vykdomojo rašto išdavimo), jeigu skolininkas tokios Lietuvos Apeliacinio teismo nutarties neapskundžia kasacine tvarka.

Reikia pastebėti, kad kalbant apie arbitražą gali kilti pačio arbitražo sąvokos problema. Pvz., yra valstybių, kuriose arbitražas laikomas specializuotu valstybės teismu (Rusijos federacijoje yra Ūkinis arbitražo teismas). Tokių teismų sprendimai nelaikomi užsienio arbitražų sprendimais ir negali būti vykdomi vadovaujantis Niujorko konvencija (nors tokių bandymų ir kuriozų buvo). Tokie sprendimai vykdytini kaip teismų sprendimai, vadovaujantis teisinės pagalbos tarptautinėmis sutartimis, konvencijomis ir kt. Tiesa, buvo pasitaikę ir atvirkštinių situacijų, kai užsienio komercinių arbitražų sprendimus bandyta pripažinti ir vykdyti vadovaujantis tarpvalstybinėmis teisinės pagalbos sutartimis, o ne Niujorko konvencija.