ARBITRAŽAS
I tema. Teisinė arbitražo prigimtis.1.Arbitražas ir kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai.Arbitražas – tai vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Be arbitražo,kiti alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra:1) tiesioginės derybos;2) tarpininkavimas;3) taikinimo procedūra ir kt.Arbitražas yra pats populiariausias iš visų alternatyvių ginčų sprendimobūdų. Kai kuriose valstybėse komerciniai ginčai daugiausia ir yrasprendžiami arbitraže, o ne teisme. Pvz., Olandijoje apie 80% verslo ginčųyra sprendžiami būtent arbitraže. Lietuvoje arbitražas žengia pirmuosiusžingsnius. Pvz., arbitražinis teismas prie Tarptautinių Pramonės irPrekybos Rūmų Lietuva 2001 metais išnagrinėjo 20 bylų.
Arbitražas atsirado kaip alternatyva teismo procesui. To priežastis buvoegzistuojantys teismo proceso trūkumai, dalis kurių buvo labai dideli.
Pagrindiniai teismo proceso trūkumai:1) Formalizmas. Visas teismo procesas yra detaliai sureglamentuotas teisės normomis. Yra labai formalių reikalavimų, kurių laikytis privaloma. Bylos dažniausiai pralaimimos vien dėl formalių taisyklių nesilaikymo.2) Ilgi bylinėjimosi terminai. Tiek formalizmas, tiek ilgi terminai yra labai nepalankūs verslininkams, todėl imta ieškoti naujų ginčų sprendimo būdų. Lietuvoje teismo procesas pirmoje instancijoje vidutiniškai užtrunka apie 8-12 mėnesių, o arbitražinis procesas – apie 2 mėnesius. Kadangi teismo procese yra instancinė sistema, todėl visas procesas gali tęstis net 3 metus. Arbitraže instancinės sistemos nėra, todėl arbitraže ginčas gali būti sprendžiamas labai greitai. Užsienio valstybėse teisminis bylos nagrinėjimas gali užtrukti apie 0.5-6 metus, o tarptautiniame arbitraže – 4-12 mėnesių.3) Dideli bylinėjimosi kaštai (žyminis mokestis ir kt. teismo išlaidos). Brangumas – tai vienas iš esminių neigiamų teismo proceso bruožų. Tai brangus ginčų sprendimo būdas todėl, kad: a) reikia mokėti žyminį mokestį valstybei; b) ilga bylinėjimosi trukmė lemia, jog reikia turėti pakankamai lėšų advokatams ir pan. Vien teismo išlaidos gali viršyti sumą, kuri bus laimėta. Tai verčia ieškoti paprastesnių ginčų sprendimo būdų. Vienas iš arbitražo požymių – jo pigumas, tačiau ir tai tėra sąlyginis momentas. Bylinėjimasis arbitraže yra pigesnis, kadangi nuolatinės arbitražo institucijos patvirtina tarifus, kurie yra gerokai žemesni už tuos, kurie nustatyti kreipiantis į teismą. Tarptautiniai Pramonės ir Prekybos Rūmai Lietuva yra nustatę, pvz., kad, jei ginčo suma yra 100 tūkst. – 500 tūkst.Lt, tai: a) administracinės išlaidos bus 2000 Lt + 0,5% nuo sumos, viršijančios 100 tūkst. Lt; b) arbitro honoraro minimumas bus 2000 Lt, o maksimumas bus 2000 Lt + 0,5% nuo sumos, viršijančios 100 tūkst. Lt.4) Ginčą nagrinėjantys asmenys. Teismo procese ginčo šalys negali pasirinkti ginčą nagrinėjančių asmenų, šalys negali įtakoti jų priimamo sprendimo. Be to, teisėjų specializacija nėra pakankamai išvystyta, teisėjas gali ir nebūti pakankamai geru tam tikros konkrečios srities specialistu. Arbitražinis teismas formuojamas pačių ginčo šalių, jos pačios skiria arbitrus, todėl jos gali parinkti ir tokius asmenis, kurie nebūtinai yra teisininkai, bet yra kompetentingi tam tikros srities žinovai. Taigi arbitražinis teismas gali turėti labai kvalifikuotą sudėtį. Arbitrai taip pat turi būti nešališki ir nepriklausomi ginčo sprendėjai. Jei jie nėra nešališki ir objektyvūs, šalys gali juos nušalinti.5) Šalys neturi jokios įtakos teismo proceso eigai ir formai. Teismo procesas yra formalizuotas. Šalys negali daryti jokių pakeitimų. Teisme procesas vyksta pagal taisykles, kurias numato įstatymas, ir tų taisyklių šalys įtakoti negali. Arbitraže ginčo šalys yra proceso šeimininkai. Šalys gali nulemti visą ginčo sprendimo tvarką: raštu ar žodžiu bus nagrinėjamas ginčas, kokios bus naudojamos įrodinėjimo priemonės, ar arbitrai turės priimti sprendimą su motyvais ar be jų, kiek laiko turės trukti arbitražinis procesas, kurioje vietoje arbitrai turės spręsti ginčą, kokia bus naudojama kalba (kalba ypač svarbi tarpt. ginčams) ir pan. Visa tai yra įmanoma todėl, kad arbitražinis procesas yra ne valstybinis, bet privatus procesas. Jei šalys dėl minėtų aspektų nesusitaria, tuomet arbitražas vadovausis reglamentais ar taisyklėmis, kurias patvirtina nuolatinės arbitražinės institucijos ar tarpt. arbitražo organizacijos, kurios tvirtina vienkartines taisykles ad hoc.6) Teismas tik išsprendžia ginčą, tačiau neatstato taikos tarp šalių. Versle tai yra neigiamas dalykas. Arbitražiniame procese šalys gali pavesti arbitrams išspręsti ginčą kaip draugiškiems tarpininkams. Dėl to arbitrai gali netaikyti materialinės teisės normų (teismas materialinės teisės normas privalo taikyti). Teismas gali pritaikyti tokią materialinės teisės normą, kuri gali būti šaliai labai nepalanki ir net apskritai neteisinga. Tuo tarpu arbitrai nėra saistomi materialinės teisės normų. Arbitrai ginčą sprendžia pagal teisingumo principą, o savo sprendimo materialinės teisės normomis jie gali ir negrįsti. Jie yra draugiški tarpininkai. Jei kilęs ginčas yra tarptautinio pobūdžio, tai arbitrai remsis tarpt. prekybos papročiais, tokiu atveju jie nėra saistomi Tarptautinės Privatinės Teisės taisyklių ir normų, t.y. kolizinių normų (šalys tai turi numatyti sutartyje). Tarpt. prekyboje tai yra labai svarbu.
Bet kokiu atveju klaidinga manyti, kad arbitražas yra panacėja, ir kadteismo procesas yra nereikalingas. Šalia privalumų, arbitražas turi irtrūkumų.
Pagrindiniai arbitražo trūkumai:1) Arbitražas yra privatus ginčų sprendimo būdas, o arbitrai – privatūs asmenys. Dėl to arbitrai neturi jokių svertų, kurių pagalba jie galėtų taikyti prievartinio pobūdžio priemones. Praktikoje dažnai tenka įvairias užtikrinimo priemones, pvz., ieškinio užtikrinimą, tačiau arbitrai to daryti negali, kadangi jie yra privatūs asmenys. Jei atsakovas nevykdys arbitražinio sprendimo, arbitrai negalės jo priversti jį įvykdyti. Taigi arbitražinis procesas yra efektyvus tik tiek, kiek šalys jam paklūsta. Jei šalys nepaklūsta, reikalingas valstybės įsikišimas, teismo parama. Jei reikia užtikrinti ieškinį, šalis turi kreiptis į teismą, jei sprendimas nebus vykdomas, reikia kreiptis į teismo antstolių kontorą, prašant išduoti vykdomąjį raštą. Kuomet ginčas yra tarptautinis, o sprendimas turi būti įvykdytas kitoje valstybėje, reikia kreiptis į tą užsienio valstybę, kad ši arbitražinį sprendimą pripažintų.2) Arbitražas ne visais atvejais yra galimas. Valstybė nustato tam tikras kategorijas ginčų, kurių negalima spręsti arbitražine tvarka, pvz.: a) viešosios teisės reglamentuojami santykiai, b) kai kurie ginčai, kylantys iš privatinės teisės, t.y. šeimos ginčai, c) santykiai, susiję su bankrotu; d) santykiai, susiję su konkurencija ir pan. Visi tie ginčai, kurių negalima spręsti arbitražine tvarka, vadinami nearbitruotinais ginčais. Taigi arbitražas ne visais atvejais yra alternatyva teismui.3) Arbitražas įmanomas tik šalių susitarimu. Tai savanoriškas procesas. Jei viena iš šalių to nenori – arbitražas bus neįmanomas, tuomet teks kreiptis į teismą. Arbitražinis nagrinėjimas bus įmanomas, kai šalys: a) arba iš anksto yra dėl to susitarusios; b) arba šalys susitaria dėl to kilus ginčui (kompromisas). Jei nėra nė vieno iš šių dviejų atvejų, tenka eiti teisminiu keliu.4) Kompleksinis bylinėjimasis. Teismo proceso keliu nagrinėjamame ginče dalyvauja nebūtinai tik du asmenys, tačiau yra galimas procesinis bendrininkavimas ir pan. Arbitražas galimas, jei yra dviejų šalių susitarimas ginčą spręsti arbitražine tvarka. Tretieji asmenys to šalių susitarimo negali būti įtakojami. Tretieji asmenys į arbitražinį procesą gali įstoti tik savo noru.5) Ginčas nagrinėjamas tik vieną kartą ir nėra galimybės patikrinti, ar jis teisingas. Kartais šis arbitražo bruožas įvertinamas kaip teigiamas dalykas. Tačiau niekas nėra apsaugotas nuo klaidos galimybės. Arbitražiniame procese nėra galimybės ištaisyti padarytos fakto klaidos. Teismas tegali įsikišti, jei yra pažeistos elementarios sąžiningo proceso taisyklės. Tik dėl šios priežasties galima kreiptis į teismą ir skųsti arbitražinį sprendimą, o apskritai teismas arbitražinio proceso nekontroliuoja. Teismo procesas yra pranašesnis todėl, kad pirmos instancijos teismo padarytą klaidą galima ištaisyti.6) Dideli kaštai. Kai kada teigiama, kad arbitražinis procesas yra pigus. Nors arbitražas ir pigesnis, tačiau tai yra santykis vertinimas. Lietuvoje bylinėjimasis teisme yra brangus dėl žyminio mokesčio tarifų (turtiniuose ginčuose – 5%). Jei pakeisti CPK ir įvesti nuostatą, kad teismo procesas yra nemokamas, teismas tokiu atveju turėtų pranašumą prieš arbitražą. Arbitraže visada reikia mokėti administracines išlaidas, kadangi arbitražas – privati institucija. Arbitraže ad hoc tokių išlaidų nebus, bus tik honoraras ad hoc. Arbitražas prie Tarptautinių Prekybos Rūmų Paryžiuje (ICC) – tai arbitražas Nr.1. Šiame arbitraže yra labai didelės administracinės išlaidos arba yra tokie arbitrai, kurių honorarai labai dideli. ICC nustatyti įkainiai: c) jei ginčo suma yra 1 mln. – 2 mln.$, tai administracinės išlaidos bus 0,5% nuo šios sumos; d) jei ginčo suma yra 1 mln. – 2 mln.$, tai arbitro honoraro minimumas bus 0,3% nuo šios sumos, o maksimumas bus 1,5% nuo šios sumos. Svarbu ir tai, kad šalys neapsieina ir be advokatų pagalbos, tai taip pat kainuoja daug. Taigi bylinėtis arbitražine tvarka ICC arbitraže gali būti ypač brangu. Šalys, prieš įrašydamos arbitražinę išlygą, tai turi labai gerai apsvarstyti. Lietuvos privatizavimo sandoriuose su užsienio investuotojais buvo įrašyta arbitražinė išlyga, kad ginčai bus nagrinėjami tarpt. arbitraže (tam Lietuva neišdrįso pasipriešinti). Tarptautinių Pramonės ir Prekybos Rūmų Lietuva patvirtinti įkainiai: jei ginčo suma yra iki 10 tūkst. Lt, tai administracinės išlaidos bus 500 Lt, o arbitro honoraro minimumas bus 500 Lt, o maksimumas bus 1000 Lt. Taigi ginčo suma įtakos turi tik administracinėms išlaidoms ir arbitrų honorarui. Arbitrų honoraras priklauso nuo valstybės, pvz., Prancūzijoje, Švedijoje jis yra žymiai didesnis nei Lietuvoje.
Nepaisant visų arbitražo trūkumų, vis dėlto jis yra pranašesnis už teismoprocesą, ir kasmet arbitražas tampa vis populiaresnis, ypač tarptautinėjepraktikoje.
2.Arbitražo samprata.Arbitražo samprata yra problematiška, nes žodis “arbitražas” turi keletąreikšmių.Žodžio “arbitražas” reikšmės: • Arbitražas – tai ginčo sprendimo būdas, kuomet dviejų šalių ginčą sprendžia ne valstybės teismas, bet privatūs asmenys (arbitrai). Tai teismo proceso priešybė. Arbitražas – tai privačių asmenų privataus ginčo sprendimas privačiame procese. Tai dažniausiai pasitaikanti arbitražo samprata. • Arbitražas – tai arbitras arba arbitrai, kurie nagrinėja konkretų ginčą, t.y. arbitražo teismas, arbitrų kolegija. • Arbitražas – tai nuolatinė arbitražo institucija, t.y. juridinis asmuo, kuris yra įsteigtas tam tikrai specialiai veiklai, paslaugoms teikti. Tokia institucija padeda šalims susirasti arbitrus, patalpas, dokumentus. Tokias institucija kuria kiti juridiniai asmenys. Taigi šia prasme arbitražas – tai nuolatinė institucija, kuri teikia paslaugas. Lietuvoje žinomesnės yra tokios nuolatinės arbitražo institucijos: 1) Arbitražo teismas prie Tarptautinių Pramonės ir Prekybos Rūmų Lietuva (įsteigė Lietuvos Banko asociacija, Pramonės ir Prekybos Rūmų asociacija, verslininkų asociacija ir kt.); 2) Vilniaus komercinis arbitražas prie teisininkų draugijos; 3) Vilniaus Tarptautinis komercinis arbitražas. Žinomos tokios tarptautinės nuolatinės arbitražo institucijos: 1) ICC (Paryžiuje); 2) Londono Tarptautinis arbitražo teismas; 3) Stokholmo Tarptautinis arbitražas prie Pramonės ir Prekybos Rūmų; 4) Rusijos Tarptautinis arbitražas prie Rusijos Pramonės ir Prekybos Rūmų. Gali būti ir specializuotų nuolatinių arbitražo institucijų, pvz., Jūrų arbitražas. • Arbitražas – tai visuma teisės normų, kurios reglamentuoja arbitražinį procesą. Šia prasme arbitražas yra teisės šaltinių visuma. • Arbitražas – tai disciplina, tam tikra teisės mokslo šaka, kuri nagrinėja, analizuoja arbitražo teisinį reglamentavimą ir praktiką.Žodis “arbitražas” gali turėti ir kitų prasmių. Istoriškai TSRSspecializuoti valstybės teismai ginčams tarp įmonių buvo vadinamivalstybiniai arbitražais. Lietuvoje taip pat buvo valstybinis arbitražas,kuris funkcionavo iki ūkinio teismo įsteigimo. Dabar šio teismo Lietuvojenėra, tačiau jis yra išlikęs Rusijoje, Ukrainoje. Rusijoje yraarbitražiniai teismai, t.y. valstybės specializuoti teismai, skirtikomerciniams ūkiniams ginčams. Tačiau tai nėra arbitražo teismai bendrąjaprasme, tai yra specializuoti valstybės teismai. Dėl to kyla įvairiųnesusipratimų. Kuomet kyla tokio Rusijos arbitražinio teismo sprendimopripažinimo klausimas, 1958 m. Niujorko konvencijos taikyti negalima, turibūti taikoma dvišalė teisinės pagalbos sutartis. Pažymėtina, kad Rusijaturi arbitražą, tačiau jis vadinamas Trečiųjų teismu. LR CPK toks terminastaip pat yra, be to yra ir priedas “Trečiųjų teismo nuostatai”. Tai ir yraarbitražas.
3.Arbitražo rūšys.Arbitražo rūšys skiriamos remiantis įvairiais kriterijais.
Priklausomai nuo to, koks ginčas sprendžiamas, skiriamas:1) Komercinis arbitražas. Jis skirtas spręsti ginčus tarp privačių asmenų arba tarp privataus ir viešojo asmens su sąlyga, kad jis veikė kaip privatus asmuo ir kad ginčas yra kilęs iš ūkinės-komercinės veiklos.2) Nekomercinis arbitražas. Tai yra viešasis arbitražas, kuriame sprendžiami ginčai, kilę iš viešosios teisės, tarp viešųjų asmenų. Pvz., toks arbitražas yra Tarptautinis arbitražo teismas Hagoje, kuris sprendžia ginčus tarp valstybių. Taigi nekomerciniai arbitražai yra skirti spręsti viešo pobūdžio ginčus tarp viešųjų asmenų. Tą reguliuoja ir analizuoja Tarptautinė Viešoji Teisė.
Komerciniai arbitražai yra tokie:1) Institucinis arbitražas. Taip arbitražas vadinamas tada, kai šalys perdavė ginčą spręsti arbitrams, prieš tai pasinaudodamos nuolatinės arbitražo institucijos paslaugomis. Šiuo atveju ginčą nagrinės ne nuolatinė arbitražo institucija, ji tik atlieka aptarnavimo funkciją. Nuolatinės arbitražo institucijos teikiamos paslaugos: • Ji parengia reglamentą ar taisykles. Šalims tai yra palengvinimas, kadangi joms pačioms nereikia kurti taisyklių arbitrams. • Ji sudaro rekomendacinį arbitrų sąrašą. Tai taip pat palengvinimas šalims. • Ji persiunčia dokumentus tarp šalių kol paskiriami arbitrai. Paskyrus arbitrus, dokumentai persiunčiami per juos. • Ji skiria arbitrus, kai viena iš šalių vengia paskirti savo arbitrą. Arbitražai, kurie nagrinėja ginčą, perduotą per nuolatinę arbitražo instituciją, vadinami institucinių arbitražu.2) Ad hoc (vienkartinis arbitražas). Šiuo atveju šalys arbitrus paskiria pačios, nesikreipdamos į nuolatinę arbitražo instituciją.
Komerciniai arbitražai pagal tai, ar jų sprendžiamas ginčas yratarptautinis ar vidaus, yra:1) Tarptautinis arbitražas. Tarptautinis arbitražas nagrinėja tarptautinius ginčus. Jis išeina už valstybės ribų. Čia kyla kitos pasekmės, kadangi toks arbitražinis sprendimas reikalauja pripažinimo, antraip jo nebus galima įvykdyti. Turi būti vadovaujamasi 1958 m. Niujorko konvencija.2) Nacionalinis arbitražas. Nacionalinis arbitražas nagrinėja vidaus ginčus. Toks sprendimas pripažinimo nereikalauja. Turi būti vadovaujamasi LR komercinio arbitražo įstatymu.
Skirstymas arbitražo į tarptautinius ir nacionalinius yra labai svarbus dėl2 priežasčių: 1) Kai kuriose valstybėse yra skirtingas teisinis reguliavimas tarptautinio ir nacionalinio arbitražo, LT Komercinio arbitražo įstat. yra normų, skirtų tarptautiniam arbitražui; 2) Pripažinimo ir vykdymo klausimai. Jei arbitražas buvo nacionalinis, tai jo priimtas dokumentas vykdomas bendrais pagrindais kaip ir teismo sprendimas. Jei ginčą išnagrinėjo tarptautinis arbitražas, tai norint įvykdyti valstybėje, kuri nebuvo arbitražo vieta, tai valstybei reikia sprendimą pripažinti ir vykdyti. Arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimus reglamentuoja 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.Problema – nėra vieningos nuomonės, kas yra tarptautinis arbitražas. 1958m. Niujorko konvencijos 1 str. 1 d. Užsienio arbitražu laikomas arbitražas,kai arbitrų sprendimas buvo įvykdytas kitoje valstybėje nei kurioje prašomaįvykdyti. [Sprendimą reikės pripažinti, kreipiantis į LT Apeliacinįteismą].
LT Komercinio arbitražo įstat. 4 str. 1 d. numato 6 atvejus, kai arbitražaslaikomas tarptautiniu Lietuvos teisės požiūriu: 1) ginčo šalių komercinės įmonės sudarant arbitražinį susitarimą buvo skirtingose valstybėse; 2) arbitražo vieta, jeigu ji nurodyta arbitražiniame susitarime ar aptarta kokiu nors kitu jį atitinkančiu būdu, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų; 3) vieta, kurioje turi būti įvykdyta didelė dalis prievolių, kylančių iš šalių komercinių santykių, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų; 4) vieta, labiausiai susijusi su ginčo dalyku, yra už valstybės, kurioje šalys turi savo komercinių įmonių, ribų; 5) šalys susitarė, kad arbitražinio susitarimo dalykas yra susijęs daugiau nei su viena valstybe; 6) viena ar abi ginčo šalys yra Lietuvos ūkio subjektai, į kuriuos investuotas užsienio kapitalas.Šis 4 str. yra labai archaiškas. Pakaktų tik vieno kriterijau, t.y. ginčosprendimo vietos ir arbitrų buvimo vietos. Tada tokį arbitražą turėtumelaikyti tarptautiniu.Reikalinga pripažinimo procedūra.Jei sprendimas priimtas LT, nepaisant išvardintų kriterijų, arbitražasnelaikytinas tarptautiniu, nes šalims reiktų kreiptis į Apeliacinį teismą.Reikia tikėtis, kad ateityje 4 str. bus panaikintas ir taip pat atsisakytatokio plataus tarptautinio arbitražo supratimo.
4.Pagrindinės arbitražo teisinės prigimties aiškinimo teorijos.
Žodis “Arbitražas” vartojamas keliomis prasmėmis. Dažniausiai arbitražas –procesas, ginčo sprendimo procedūros apibūdinimas.
Skiriamos 4 teorijos, aiškinančios arbitražo teisinę prigimtį: 1) sutartinė; 2) jurisdikcinė; 3) mišrioji; 4) autonominė.
Sutartinė teorija
Istoriškai atsirado pirmoji. Arbitražo prigimtį aiškina per sutartį,teigiant, kad arbitražas atsiranda tik per sutartį. Šalys sudaro sutartį suarbitrais, teorija teigia, kad pats sprendimas yra sutartinis, nes jie yrašalių įgalioti atstovai.Šios doktrinos silpnoji vieta – šiuolaikinė teisė reikalauja, kad arbitraibūtų nepriklausomi asmenys, kurie turi būti nešališki sprendžiant ginčą,jei arbitrai buvo priklausomi, yra pagrindas pripažinti sprendimąneteisėtu.Teigiamas dalykas – akcentas į sutartinius dalykus, jei nėra susitarimonegali būti arbitražo. Arbitražinis susitarimas yra civilinė sutartis, tikjos dalykas yra specifinis (šalys tariasi dėl procesinių dalykų).Arbitrų sprendimas nėra sutartis. Arbitrai yra nepriklausomi, nešališki,sprendimas priimamas balsų dauguma, arbitras gali pareikšti atskirąnuomonę. Nagrinėjant kolegialiai sprendimas gali būti priimtas nepasiekuskonsensuso.
Jurisdikcinė teorija
Arbitražas – privatus teismo procesas. Aiškinama ieškant panašumų tarpteismo proceso ir arbitražo. Panašumų yra daug.Arbitražas – teismo procesas, bet ne valstybės, privačių asmenųorganizuojamas teismo procesas. Veikiantys asmenys yra ne valstybėspareigūnai, o privatūs asmenys – arbitrai.Arbitražas pripažintas kaip alternatyva teismo procesui.Teigti, kad arbitražas yra privatus ne visada teisinga. Arbitražoformavimas, proceso tvarka – yra daug skirtumų nuo teismo proceso. Teismasturi remtis įstatymu, o arbitrai gali spręsti ginčą nesiremdami kurios norsšalies teise, o prekybos papročiais, gali vadovautis teisingumo principu.Jei arbitražą padarytume panašų į teismą, jis būtų nepatrauklus. Lyginantarbitražą su kt. alternatyviais ginčo sprendimo būdais, jis turi minusų(pvz., lyginant su tarpininkavimu).
Mišrioji teorija
Sujungė tai, kas iki jos padaryta. Ji sujungė sutartinės ir jurisdikcinėsteorijos teiginius. Arbitražui yra būdingi tiek sutartiniai, tiek irjurisdikciniai elementai. Arbitražas – samplaika šalių susitarimo irperimtų teismo proceso bruožų. Šalys ne visada gali įtakoti arbitražo eigą,todėl arbitražui būdingi teismo proceso bruožai. Daugelis palaiko šiąteoriją, bet ir ji visų neįtikino.
Autonominė teorija
Pati naujausia, pirmieji darbai pasirodė XX a. 7-ajame dešimtmetyje.Arbitražo teisinės prigimties neįmanoma suvokti nei analizuojantsutartinius, nei jurisdikcinius elementus.Arbitražas yra savarankiškas institutas, kuris egzistuoja nepriklausomainuo CP ir CT.
Priklausomai nuo to, kokia doktrina valstybėje vyrauja galima surastiįvairių pavyzdžių, pvz., jei vyrauja jurisdikcinė teorija, tai arbitražąreguliuos (jo veiklą) atskira CK dalis (Austrija, Olandija, Prancūzija).Kitose valstybėse tie klausimai nėra reguliuojami, o priimtas atskirasArbitražo įstatymas (Švedija) ir teismo proceso kodeksas šių klausimųnenagrinėja.LT buvo siūlymų papildyti CK nauju skyriumi, reglamentuojančiu arbitražo
veiklą, bet ta idėja neįgyvendinta, o priimtas specialus įstatymas.CPK naujame (priimtame 2002 02 28) to nėra.II tema. Arbitražo teisė.
1.Arbitražo teisės šaltiniai
Teisės šaltiniai yra dvejopo pobūdžio: 1) nacionaliniai; 2) tarptautiniai.Arbitražas yra populiarus tarptautinėje prekyboje, todėl neapsieinama benacionalinių šaltinių vienodinimo.Kadangi arbitražui būdingas privatumas ir uždarumas valstybė nesiimareguliuoti smulkmeniškai, tik nustato pagrindinius principus. Detalessureguliuoti paliekama privačiais arbitražo veiklos šaltiniais – arbitražotarptautinės organizacijos gali priimti kt. įstatymus, nuolat veikiančiosarbitražo institucijos gali priimti reglamentus.
Valstybės nustatytos taisyklės – nacionaliniai šaltiniai
(1) LT teisės šaltiniai – LR Komercinio arbitražo įstatymas, kuriame yra 43str. (arbitražo formavimas, arbitrų skyrimo, arbitražo sprendimų priėmimasir kt. klausimai). Jis priimtas panaudojant 2 svarbius tarptautiniusšaltinius – 1958 m. Niujorko konvenciją ir JT Tarptautinės prekybos teisėskomisijos parengtas pavyzdinis Tarptautinio komercinio arbitražo įstatymas.UNCITRAL funkcija – vienodinti teisę, reglamentuojančią tarptautinęprekybą. Joje labai svarbus ginčų sprendimas. Tas įstatymas yra kaipmodelis valstybėms rengiant savo nacionalinius įstatymus. Daugelisvalstybių šiuo įstatymu rėmėsi, taip pat ir LT.LT įstatyme yra daug spragų. Pagrindinė spraga – susijusi su arbitražosamprata (2 str.). Apibrėžimas neatsako į svarbiausią klausimą – ararbitražas yra tik ginčo dėl teisės sprendimo būdas, ar yra ir kt. pobūdžiosprendimo būdas (kokybės arbitražas). Šis klausimas skirtingai sprendžiamaskt. valstybėse. Pvz., pirkėjas gauna prekes iš pardavėjo. Prekės priimamospagal 2 kriterijus – kiekį ir kokybę. Sutartyje nustatoma procedūra kokybeipatikrinti. Ar tai yra arbitražas? Vienose valstybėse – tokie ginčosprendimai nelaikomi arbitražu. Kt. valstybėse – tai irgi yra arbitražas.Pvz., Švedijos naujasis arbitražo įstatymas – arbitražu laikomas fakto artechninių klausimų sprendimas. Tas sprendimas gali būti pripažįstamas irvykdomas bendrais pagrindais.LT įstatymas dėl to nepasisako. LT kai arbitražas sudaromas tik dėl ginčodėl teisės sprendimo (ne dėl fakto).
(2) CPK yra svarbus arbitražo teisės šaltinis, todėl, kad nustato santykįtarp teismo proceso ir arbitražo. CPK 150 str. – teismas atsisako priimtiieškininį pareiškimą, jei šalys susitarė dėl ginčo sprendimo arbitraže.Vadinasi arbitražas yra alternatyva teismo procesui, šalys pasirinkusiosarbitražą netenka teisės kreiptis į teismą.Arbitražinis susitarimas yra atsisakymas kreiptis į teismą. Šalys turiapsispręsti: ar pasirinks arbitražą atsisakydamos teisės kreiptis į teismą,ar atvirkščiai. Tai nėra absoliutu: 1) arbitražinio susitarimo galima atsisakyti arba panaikinti bendru susitarimu; 2) arbitražinis gali būti ydingas ir galioti.CPK 239 str. – savarankiškas bylos nutraukimo pagrindas, jei yrasusitarimas perduoti ginčą spręsti arbitražine tvarka.CPKn – nutraukimo pagrindas – galiojantis arbitražinis sprendimas priimtasdėl tapataus ginčo. Pagrindas nutraukti bylą yra ne arbitražinissusitarimas, o arbitražo sprendimas, priimtas dėl tapataus ginčo.CPK yra priedas Nr. 2 – Trečiųjų teismo nuostatai. Tai savotiškas arbitražoteisės šaltinis, nes nuostatai nustato bendrą tvarką ad hoc arbitraže ginčųnagrinėjimui ir sprendimų priėmimui. CPKn to nebeliks. Jei šalys sudaro adhoc – jos arba pačios pasirinks nagrinėjimo procedūrą, arba turėspasirinkti arbitražo sudarytą procedūrą.CPK 481 str. – funkcinis teisingumas, sprendžiant klausimą dėl užsienioarbitražų sprendimų pripažinimo. Tai sprendžia Apeliacinis teismas, kurionutartį galima skųsti Aukščiausiam teismui.
(3) Arbitražo teisės šaltinis yra ir materialinė teisė (CK) – sprendžiantarbitražinių susitarimų galiojimo klausimus. CK svarbus šaltinis taikytinosteisės prasme (tai svarbu, kai ginčas turi užsienio (tarptautinį) elementą,sprendžiant, ar arbitražinis susitarimas galioja pagal užsienio teisę, arpagal nacionalinę teisę). Šalys yra laisvos pasirinkti taikytiną teisęarbitražiniam susitarimui (pvz., Prancūzijos teisę).
(4) Teismų praktika – svarbus šaltinis, nes statutinis arbitražoreguliavimas yra žymiai menkesnis, susiduriama su spragomis, teisiniaisprieštaravimais. Precedentas svarbus ta prasme, kad turim naują Komercinioarbitražo įstatymą ir jį taikant kyla daug problemų (santykio teismo irarbitražo – ar teismas gali atlikti pagalbinę funkciją nagrinėjant ginčąarbitraže; ar teismas gali arbitražo prašymu taikyti ieškinio užtikrinimopriemones).Precedentas yra svarbus dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.
(5) Teisės doktrina – svarbus šaltinis ypač tose valstybės, kur arbitražasyra populiarus (pvz., Olandija).
Tarptautiniai šaltiniai
Ilgą laiką arbitražo reguliavimas buvo nacionalinės teisės prerogatyva.Vėliau vystantis prekybai reikėjo vienodinti tuos klausimus. ✓ 1923 m. susitarimas dėl arbitražinių išlygų – sutartyse esantys šalių susitarimai dėl ginčo sprendimo arbitražine tvarka, turi būti pripažįstami ir gerbiami tos sutarties dalyvių. ✓ Pripažinus arbitražines išlygas, reikėjo sudaryti susitarimą – 1927 m. Ženevos konvencija – pirmoji teisinė sutartis, kuri pripažino, kad reikia kartu su teismų sprendimai vykdyti ir arbitražo priimtus sprendimus (tarptautinėje prekyboje). ✓ Tarpukario laikai tuščia terpė. ✓ 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo. Ji pakeitė 1927 m. Konvenciją. Šios konvencijos dalyvėmis yra dauguma pasaulio valstybių (daugiau nei 150). Ši konvencija yra parengta tinkamai ir rodo arbitražo populiarumą. Praėjo 44 m. kaip konvencija galioja, todėl paaiškėjo spragų, reikia ją revizuoti (UNCITRAL tą realizuoja, posėdžiauja 2 kartus per metus, rengia šios konvencijos papildymus ar pakeitimus. Kyla klausimai – ar ši konvencija taikoma tik galutiniams arbitražo sprendimams, ar ir preliminariems sprendimams?). ✓ 1961 m. Europos Ženevos konvencija dėl arbitražo ✓ 1965 m. Vašingtono konvencija – nustatė ginčų, kylančių tarp investuotojų ir valstybių sprendimo tvarką (ją ratifikavo ir LT). ✓ 1966 m. EU Taryba parengė ir buvo pasirašyta konvencija dėl tipinio arbitražo įstatymo. Šis įstatymas nesusilaukė populiarumo. Šią konvenciją pasirašė tik Belgija. ✓ 1976 m. UNCITRAL – arbitražo taisyklės – procesinis dokumentas, skirtas kaip pavyzdinis, kai ginčas sprendžiamas ad hoc arbitraže. ✓ 1985 m. UNCITRAL – pavyzdinis įstatymas. ✓ Yra Panamos konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo, Afrikos susitarimas ir kt.
Privatūs arbitražo teisės šaltiniaiPats arbitražas yra privataus pobūdžio, todėl pripažįstama šalių teisėtarpusavio susitarimu nustatyti ginčo nagrinėjimo procedūras. Kuriamosmišrios organizacijos, kurios teikia pagalbą šalims nustatyti ginčonagrinėjimo procedūras. Viena iš tokių pagalbos priemonių – arbitražo miniproceso kodekso parengimas.
Arbitražinis susitarimas.Arbitražinį susitarimą sudaro šalys. Šalys yra laisvos, todėl tokssusitarimas gali būti dvejopo pobūdžio: 1) Šalys gali pasirinkti tam tikrą jau egzistuojantį modelį, pvz., arbitražiniame susitarime šalys nurodo, kad ginčą spręs Stokholmo arbitražo institutas prie Stokholmo prekybos rūmų. 2) Šalys gali pačios sudaryti išsamų arbitražinį susitarimą, kuriame nustato visą tvarką dėl arbitražo sudarymo, pačio proceso, kalbos, sprendimo priėmimo ir pan.
Arbitražinis susitarimas – tai arbitražo proceso šaltinis. Tačiau šalysnėra absoliučiai laisvos, kadangi arbitražinis susitarimas – tai sutartis.Sutarčių laisvės principas taip pat turi ribas, pvz., egzistuoja bendriejisąžiningo proceso principai. Tai reiškia, kad: • Šalys negali sukurti tokių procedūrų, kurios reikštų nesąžiningą procesą. • Turi būti užtikrintas nepriklausomumo ir objektyvumo principas.1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. nurodo, kad vienas iš pagrindųatsisakyti pripažinti ir įvykdyti užsienio arbitražo sprendimą yra atvejis,kai yra pažeistos pagrindinės sąžiningo proceso taisyklės. Be to, šalys yrasaistomos imperatyvių teisės normų tos šalies, kurioje vyksta arbitražinisprocesas. 1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. analizė leidžia teigti, kadjei arbitražinis procesas prieštaravo valstybės vidaus teisės normoms, taiyra pagrindas nepripažinti tokio arbitražinio sprendimo.
Atvejų, kuomet šalys pačios sudaro išsamų arbitražinį susitarimą, būnalabai retai, kadangi arbitražas daugiau skirtas verslo ginčams, overslininkai tam laiko neturi. Verslininkai daugiausiai naudojasi taisšaltiniais, kurie yra parengti nuolatinių arbitražo institucijų ar kitųinstitucijų; tai įvairios taisyklės bei reglamentai.
Lietuvoje yra dvi nuolatinės arbitražo institucijos: 1) Arbitražo teismas prie asociacijos Tarptautiniai prekybos rūmai Lietuva. Jį įsteigė bankų asociacija, pramoninkų asociacija, tarptautinių prekybos rūmų asociacija. Ši institucija yra patvirtinusi reglamentą, kuris reguliuoja ginčų nagrinėjimą tais atvejais, kuomet šalys numato, kad arbitražinis procesas bus organizuojamas pagal šios institucijos parengtą reglamentą. Šis reglamentas turi 40 straipsnių. Taip pat ši institucija turi savo statutą, arbitrų sąrašo sudarymo principus, administravimo išlaidų ir arbitrų honorarų taisykles. Jei šalys nurodo šią instituciją, tuomet minėti dokumentai bus arbitražo proceso šaltiniu. 2) Lietuvos teisininkų draugijos įkurtas Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas. Jis yra patvirtinęs reglamentą, kurį sudaro 38 straipsniai. Taip pat yra sudarytos arbitražinių rinkliavų taisyklės. Kai šalys pasirenka šią instituciją, tuomet tai bus arbitražinio proceso šaltinis. Taip pat dar yra Lietuvos Jūrų arbitražas, tačiau, anot prof. V.Mikelėno, neaišku, ar jis funkcionuoja.
Užsienio nuolatinės arbitražo institucijos: 1) Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo teismas Paryžiuje (ICC). Jis yra patvirtinęs Arbitražo taisykles. Proceso šaltinis tokiu atveju bus ICC patvirtintos arbitravimo taisyklės. 2) Londono tarptautinis arbitražo teismas. Vienas iš jo steigėjų – Londono municipalitetas. 3) Stokholmo arbitražo institutas prie Stokholmo prekybos rūmų. Jis yra patvirtinęs arbitravimo taisykles. Tarybų Sąjungos gyvavimo metu šią arbitražo instituciją rinkdavosi TSRS įmonės sudarydamos sutartis su užsienio įmonėmis. Švedijoje yra daug advokatų, kurie gerai žino rusų kalbą, teisę ir pan. Dėl to yra daug atvejų, kuomet ir Lietuvos įmonės sudarydamos sutartis numatydavo arbitražinę išlygą spręsti ginčus šiame Stokholmo arbitraže. 4) Danijos arbitražo teismas prie Danijos prekybos rūmų. Veikia Kopenhagoje. 5) Vokietijos arbitražo institutas. Jis yra patvirtinęs arbitravimo taisykles, arbitravimo administravimo išlaidų ir arbitrų honorarų taisykles. 6) Amerikos arbitražo institutas. Jis vienija kitas nuolatines arbitražo institucijas. 7) Yra labai daug specializuotų arbitražo institucijų, ypač jūrinėse valstybėse. • Arbitražą jūriniams ginčams turi Olandija, Danija, Anglija, Švedija. • Taip pat yra arbitražas ginčams statybos srityje.
• Yra arbitražas ir ginčams, kylantiems iš prekybos kava, riešutais (Olandija).Arbitražo proceso teisė žymiai svarbesnė, kai kalbame apie privačius teisėsšaltinius. Arbitražo procesas daugiausiai vyksta pagal nuolatinių arbitražoinstitucijų parengtas taisykles, vadovaujantis: 1) sąžiningo proceso principais; 2) 1958 m. Niujorko konvencija; 3) valstybės imperatyviom teisės normoms.
2.Taikytina teisė.Šis klausimas turi du aspektus, kadangi taikytina teisė gali būti: 1) teisė, kurią taiko arbitrai spręsdami ginčą ir spręsdami proceso klausimus (lex arbitri); 2) materialinė taikytina teisė, t.y. tam tikros konkrečios valstybės teisė, kurią taiko arbitrai spręsdami ginčą iš esmės.
Taikytina teisė – tai teisė, kurią taiko arbitrai, spręsdami ginčą beiprocesinius klausimus.Arbitražo procesą reglamentuoja: 1) arba šalių sukurta procedūra, 2) arba šalių pasirinkti reglamentai ar taisyklės, kurias priima nuolatinės arbitražo institucijos.Jei nėra nė vieno iš šių atvejų, tuomet arbitrai nagrinėja bylą taikydamiarbitražo vietos valstybės teisę (lex loci arbitri). Taigi arbitrainagrinėdami ginčą tam tikroje valstybėje turi atsižvelgti į imperatyviastos valstybės vidaus teisės normas, kurios reglamentuoja arbitražą.Reikia žiūrėti, ar tai nacionalinis, ar tarptautinis arbitražas, ir ar ištikro tai imperatyvios teisės normos. Pvz., LR komercinio arbitražoįstatymo 13 str. 3 dalis sako, kad visais atvejais arbitrų skaičius turibūti nelyginis. Sakykime, yra nagrinėjama byla tarp Lietuvos ir Prancūzijosįmonių, taigi arbitražas yra tarptautinis. Procesas vyksta Vilniuje. Ginčąnagrinėja du arbitrai, kadangi taip susitarė šalys. Kyla klausimas, ar toksminėtos normos pažeidimas yra esminis, ar arbitražas yra neteisėtas ir arLietuva tokio arbitražinio sprendimo nevykdytų. Tarptautinio arbitražoatveju negalima laikyti, kad tai yra pagrindas nepripažinti ir nevykdytitokio arbitražinio sprendimo, nebent yra kitų argumentų (objektyvumo,nešališkumo principų pažeidimas). Šį klausimą reik spręsti visais atvejais,atsižvelgiant į sampratą, ką mes laikome tinkamu arbitražo procesu.Lyginamuoju aspektu galima pamatyti, kad tarptautinėje praktikoje šisdalykas nėra esminis, ir toks pažeidimas negali būti pagrindu nepripažintitokio arbitražinio sprendimo. Nors 1996 m. LR komercinio arbitražoįstatymas pagal UNCITRAL pavyzdinį įstatymą, vis dėl to mūsų įstatyme yranovelų, kurios yra „lietuviškos kūrybos“ rezultatas. Tarptautiniokomercinio arbitražo praktika rodo, kad nagrinėdami tarptautinį ginčąarbitrai turi teisę tam tikrus proceso klausimus spręsti ne pagal vietosvalstybės teisę, ypač jei tai nėra imperatyvios teisės normos. Yrasusiklostę tam tikri papročiai. Todėl lex loci arbitri turi būti taikomasir aiškinamas liberaliai, lanksčiai.
Taikytina teisė – tai materialinė teisė, kurią taiko arbitrai, spręsdamiginčą.Jei yra šalių susitarimas dėl taikytinos teisės, tuomet arbitrai taikošalių pasirinktą teisę. Problemų nekyla ir tada, jei ginčas yranacionalinio pobūdžio. Tačiau tam tikrų sunkumų atsiranda tada, kaiginčas turi tarptautinį pobūdį. Jei ginčas, turintis užsienioelementą, būtų nagrinėjamas teisme, tai atsakymą dėl taikytinos teisėspateiktų Tarptautinė privatinė teisė. Atsakymo tokiu atveju ieškotumeLR CK 1 knygoje. Rengiant LR komercinio arbitražo įstatymą, manyta,kad tą patį principą reikia taikyti ir arbitražui. Minėto įstatymo 31str. nurodo, kad, jei nėra konkretaus šalių nurodymo, tarptautiniokomercinio arbitražo atvejais arbitražinis teismas taiko teisę,nustatytą kolizinių teisės normų, kurios taikytinos konkrečiam ginčuispręsti. Nacionalinis komercinis arbitražas tokiu atveju taikoLietuvos Respublikos teisę. Tačiau ši norma, pagal kurią, nesant šaliųsusitarimo, ginčą reikia spręsti taikant kolizines normas,kritikuotina. Praktika rodo, kad arbitrai nėra saistomi kolizinėsteisės taip, kaip teismai. Yra galimybė taikyti tarptautinės prekybospapročius (lex mercatoriae). Sąvoka „taikytina teisė“ turi būtiaiškinama žymiai plačiau, nes tai yra ne vien valstybės teisė, bet irtarptautinė praktika. Arbitrai nėra saistomi kolizinės teisės taip,kaip teismai. Šiuo atžvilgiu jie yra laisvesni. Net tada, kai arbitrainusprendžia taikyti valstybės teisę, jie turi žiūrėti ir įtarptautinės prekybos teisės dvasią. LR komercinio arbitražo įstatymo31 str. norma atsirado, nes buvo manoma, kad Lietuvos subjektai negalipasirinkti užsienio teisės. Jau dabar ši nuostata neatitinka LR CK,nes Lietuvos subjektams nėra draudžiama pasirinkti užsienio teisę,kuomet tam yra pakankamas pagrindas.Vienas iš arbitražo ypatumų tas, kad labai dažnai, kilus problemai dėltaikytinos teisės, arbitrai ar ginčo šalys turi teisę pasikviestiekspertus. Arbitražinio proceso atveju tokia ekspertizė yra galima. Tačiauteisme ji būtų negalima. Teismo proceso atveju ekspertizė galima tiksprendžiant dėl taikytinos teisės turinio nustatymo. Arbitraže arbitraigali spręsti klausimą ir dėl to, kokia teisė turi būti taikoma. Ekspertaiskviečiami teisės profesoriai, kurie pateikia nuomonę. Ta nuomone remdamiesiarbitrai išsprendžia ginčą ir priima arbitražinį sprendimą.Dar vienas iš arbitražo ypatumų yra tas, kad arbitrai ginčą gali išspręstinetaikydami jokios teisės. Šiuo atveju arbitrai yra kaip draugiškitarpininkai. Tai įmanoma, jei pačios šalys numatė, kad arbitrai turiišspręsti ginčą kaip draugiški tarpininkai, vadovaudamiesi teisingumoprincipu.
III tema. Arbitražinis susitarimas.1.Arbitražinio susitarimo esmė ir rūšys.Arbitražinis susitarimas – tai centrinė šios disciplinos tema.Arbitražas – tai privatus procesas, todėl jis gali prasidėti, jei yra ginčošalių susitarimas. Tas susitarimas – tai būtina prielaida arbitražoprocesui prasidėti. Tas susitarimas vadinamas arbitražiniu susitarimu.Arbitražinis susitarimas – tai sutartis. Jam taikomi visi sutartieselementai. Tai civilinė sutartis, bet jos dalykas yra specifinis – šalyssusitaria dėl procesinių dalykų (ginčų nagrinėjimo būdo ir kitų procesiniųdalykų), o ne dėl materialinės teisės klausimų. Arbitražiniams susitarimuitaikomi bendri sutarties reikalavimai. Arbitražinis susitarimas gali būtipripažintas negaliojančiu bendrais sandorių negaliojimo pagrindais. Tačiaušios sutarties dalykas yra specifinis (procesiniai teisiniai klausimai),todėl arbitražinis susitarimas gal;i būti pripažįstamas negaliojančiu irdėl tokių priežasčių, kurios nežinomos sutartims dėl materialinės teisiniųklausimų.
Šalys arbitražiniu susitarimu gali susitarti dvejopai: 1) šalys gali susitarti „avansu“, kad visi kilsiantys ginčai bus sprendžiami arbitražine tvarka; 2) šalys gali susitarti, kad ginčas bus nagrinėjamas arbitražine tvarka tada, kai ginčas jau yra kilęs.
Priklausomai nuo šalių sudaryto susitarimo, arbitražiniai susitarimai yradviejų rūšių: 1) susitarimas dėl būsimų ginčų sprendimo arbitražinė tvarka; 2) susitarimas dėl kilusio ginčo sprendimo arbitražine tvarka.
Arbitražinis susitarimas dėl būsimų ginčų sprendimo arbitražinė tvarka.Toks susitarimas vadinamas arbitražine išlyga. Toks arbitražinissusitarimas ypatingas tuo, kad jis yra sudėtinė kitos sutarties dalis. Tokssusitarimas galimas, kai šalis sieja sutartiniai santykiai. Šaliųsudarytoje sutartyje viena iš sudėtinių dalių šiuo atveju yra arbitražinėišlyga. Kadangi arbitražinis susitarimas tokiu atveju yra kitos sutartiesdalis, gali kilti problema tuo atveju, kai pagrindinė sutartis pripažįstamanegaliojančia. Kyla klausimas, ar arbitražinė išlyga taip pat negalioja.Šis klausimas sprendžiamas taikant arbitražinės išlygos autonomijos(savarankiškumo) doktriną, kuri sako, kad arbitražinė išlyga yraautonomiškas reiškinys ir pagrindinės sutarties negaliojimas automatiškainereiškia ir arbitražinio susitarimo negaliojimo. Ginčą spręsti arbitražegalima ir tada, kai ginčas kilęs i negaliojančios sutarties (dėlrestitucijos ir pan.). Taigi procesinis susitarimas galios. žinoma, galibūti ir tokio arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindų. Pvz., jei šalisbuvo neveiksni, tokia išlyga negalios ir minėta doktrina nebus taikoma.Gali būti, kad asmuo neveiksnus arbitražinio susitarimo atžvilgiu, betpagrindinės sutarties atveju veiksnus. Tai atvejai, kai tam tikriemsasmenims įstatymas draudžia sudaryti arbitražinius susitarimus.Arbitražinis susitarimas dėl kilusio ginčo sprendimo arbitražine tvarka.Toks susitarimas vadinamas kompromisu. Tai savarankiškas susitarimas.Kompromisas atsirado anksčiau už arbitražinę išlygą. XIX a. kai kuriosevalstybėse buvo draudžiama susitarti dėl ginčų sprendimo iš anksto, tebuvoleidžiamas susitarimas tik dėl jau kilusių ginčų. Kai kuriose šalyse dar irdabar draudžiama įrašyti arbitražines išlygas į vartojimo sutartis, bet jaukilusį ginčą leidžiama perduoti nagrinėti kompromiso būdu.
Šios dvi arbitražinių susitarimų rūšys svarbios tuo, kad joms taikomiskirtingi reikalavimai. Pvz., skiriasi turinio, formos reikalavimai ir pan.
2.Arbitražinio susitarimo turinys.Arbitražinio susitarimo turinys svarbus, nes, nepaisant rūšies, vienas išarbitražinio susitarimo galiojimo sąlygų – apibrėžtumas (aiškumas). Jeiarbitražinis susitarimas suformuluotas taip, kad nėra aiškiai išreikštasšalių ketinimas perduoti ginčą nagrinėti arbitražine tvarka, sakom, kadarbitražinis susitarimas negalioja. Arbitrai pasakytų, kad jienekompetentingi, nes iš to susitarimo neaišku, kad šalys perduoda ginčąnagrinėti arbitražine tvarka. Turi būti aiškiai išreikštas šalių ketinimasatsisakyti teisminės tvarkos ir perduoti ginčą nagrinėti arbitražinetvarka. Arbitražiniai susitarimai, kurie yra neaiškūs, dažnai vadinami„patologiniai“ arbitražiniais susitarimais. Tokių arbitražinių susitarimųpriežastys gali būti labai įvairios, pvz., neišmanymas, nesąžiningumas,advokatų „mandrumas“.
Arbitražiniai susitarimai gali būti: 1) labai trumpi (vos vieno sakinio); 2) labai ilgi (per kelis puslapius).Arbitražinio susitarimo turinys ir sudėtingumas priklauso nuo pačių ginčošalių.
Teoriškai arbitražiniame susitarime šalys gali susitarti mažiausiai dėl 13dalykų: 1) Arbitražiniame susitarime turi būti aiškiai atspindėtas šalių ketinimas spręsti ginčą arbitraže. 2) Turi būti šalių susitarimas dėl arbitražo rūšies (ad hoc ar institucinis). Jei tai yra arbitražinė išlyga, tuomet kaip taisyklė šalys renkasi institucinį arbitražą, t.y. nurodo konkrečią arbitražinę instituciją (dažni atvejai, kai šalys pasirenka neegzistuojančią
instituciją, ar instituciją, kuri yra nekompetentinga, taip pat gali būti taip, kad nurodyta institucija, kuri veikia, bet kilus ginčui ji jau neegzistuoja). Jei tai yra kompromisas, tai kaip taisyklė formuojamas ad hoc arbitražas. 3) Turi būti nurodytas ginčo dalykas, t.y., kokius ginčus šalys perduoda arbitražui. Nuo to, kaip ginčo dalykas bus apibrėžtas, priklauso arbitrų kompetencija. Tai labai svarbu. Reikia žiūrėti, ką šalys perduoda ir koks ginčo dalykas bei dėl ko šalys susitarė. 4) Arbitražo kompetencija. Šalys turi teisę susitarti, kokias teises jos suteikia arbitrams. 5) Taisyklės dėl ginčo sprendimo tvarkos. Šalys yra laisvos sukurti savo mini proceso kodeksą. 6) Šalys gali susitarti dėl arbitrų skaičiaus. Reik paanalizuoti valstybės teisę, ar nėra specifinių reikalavimų arbitrų skaičiui. 7) Arbitražinio teismo formavimo procedūra. Dažniausiai nurodoma, kad kiekviena šalis skiria po vienodą skaičių arbitrų ir vieną arbitrą abi šalys skiria bendrai. 8) Arbitražo vieta. Jei procesas žodinis, tai labai svarbu, kad arbitražo vieta būtų palanki abiem šalims. Jei tai rašytinis procesas, arbitražo vieta taip pat yra labai svarbi, svarbi jos teisinė reikšmė. Pagal arbitražo vietos teisę galima nustatyti, ar arbitražinis sprendimas galioja. Tai svarbu ir arbitražinio sprendimo pripažinimui. 9) Kalba. Tai ypač svarbu tarptautinio komercinio arbitražo atvejais, nors gali būti svarbus ir nacionalinio komercinio arbitražo atveju. Reikia susitarti, kokia kalba vyks arbitražas, kokia kalba bus priimtas sprendimas, surašyti dokumentai ir pan. Tai susiję ir su papildomom išlaidom. 10) Šalys į arbitražinį susitarimą gali įjungti materialinės teisės klausimą, t.y. taikytinos teisės klausimą. Kompromiso atveju šalys gali dėl to susitarti. Arbitražinės išlygos atveju tokie dalykai dažniausiai atskiriami. 11) Bylos nagrinėjimo išlaidos ir jų paskirstymas. Tai paprastai daroma ir kompromiso, ir arbitražinės išlygos atveju, bet jei tik neorganizuojama nuolatinė arbitražo institucija. Jei ginčą sprendžia nuolatinė arbitražo institucija, tai išlaidos yra aiškiai nustatytos. Šalys tegali susitarti dėl jų paskirstymo. 12) Procesiniai terminai. Šalys gali susitarti dėl to, per kiek laiko bus suformuotas arbitražinis teismas, kokiais intervalais vyks arbitražo posėdis, dėl sprendimo priėmimo termino ir pan. 13) Arbitrų sprendimas. Šalys gali tartis dėl to, ar jis bus su motyvais ar be jų, dėl arbitrų sprendimo apskundimo (tai galutinis ar ne sprendimas) ir pan.Būtinos arbitražinio susitarimo dalys yra: 1) Susitarimas dėl arbitravimo. Arbitražinis susitarimas turi būti aiškus ir apibrėžtas, turi būti aiškiai išreikštas šalių ketinimas perduoti ginčą spręsti arbitražine tvarka. 2) …
Dažniausiai arbitražinis susitarimas yra iš vieno sakinio. Arbitražų irteismų praktika patvirtina, kad tokio susitarimo pakanka.Nuolatinės arbitražo institucijos rengia tipines arbitražines išlygas irsiūlo ginčą spręsti sudarytose arbitražinėse institucijose.Problemų kyla dėl arbitražinių išlygų tada, kai nurodomos tokios arbitražoinstitucijos, kurių iš tikrųjų nėra.Bylos:1. LT v. Lichtenšteinas2. Prisijungimo būdu sudaryto sutartys:Problema tada, kai standartinės sutarties sąlygos nėra atskleidžiamos arbaatskleidžiama tik dalis jų (ir arbitražinė išlyga yra toje kitoje dalyje)Prisijungiančioji šalis gali net nepastebėti tos arbitražinės išlygos.
Konkreti byla:LT įmonė ir Olandijos įmonė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį atsiuntusfaksu ofertą. Nurodyta, kad standartinės sutarties sąlygos yra. Oferta buvoakceptuota. Kilo ginčas iš Olandijos pusės. Po to buvo atsiųstastandartinių sutarties sąlygų ištrauka (kur buvo ir arbitražinė išlyga). LTįmonė laikė, kad tai nėra arbitražinis susitarimas. AT leido vykdytiOlandijos sprendimą. Pagal Olandijos teisę pakanka nurodyti, kad sutartissudaryta pagal standartines sutarties sąlygas. Akceptantas turi rūpintistuo, kad susipažinti su sutarties sąlygomis.
Pagal CK 6.185 str. 3 d., supažindinimo pareiga, kai abi sutarties šalysyra juridiniai asmenys (verslininkai) laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu:1. standartines sutarties sąlygas paruošusi šalis įteikia kitai šaliai raštu standartines sutarties sąlygas iki sutarties pasirašymo ar jos pasirašymo metu,2. arba iki sutarties pasirašymo informuoja kitą šalį, kad sutartis bus sudaroma pagal standartines sutarties sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje,3. arba pasiūlo, kitai šaliai pageidaujant, atsiųsti tų sąlygų kopiją.
Kitas atvejis, kai ofertoje apie arbitražą nieko nebūtų kalbama. SuveiktųCK 6.186 str., kuriame kalbama apie netikėtas sutarčių sąlygas. Sakoma, kadnegalioja netikėtos (siurprizinės) standartinės sutarties sąlygos, t.y.tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje.Nepripažįstamos netikėtomis (siurprizinėmis) sąlygos, su kuriomis šalisaiškiai sutiko, kai tos sąlygos jai buvo tinkamai atskleistos.
Turi būti aiškiai išreikšta šalių valia, kad atsisakoma nuo teismo.
3.Arbitražinio susitarimo forma.
Kaip ir bet kokios sutarties, taip ir arbitražinio susitarimo atveju kylaklausimas, ar yra įstatyme nustatyta privaloma forma? – taip.LR KAĮ 9 str. nustato rašytinę formą. Nurodoma, kad arbitražinissusitarimas sudaromas raštu.
CK 1.73 str. 1 d. 5 p. Nurodo, kad paprasta rašytine forma turi būtisudaromi arbitražiniai susitarimai.
LR KAĮ 9 str. 2 d. nurodo, kad arbitražinis susitarimas sudaromas raštu irlaikomas sudarytu, jeigu:1)įformintas bendru šalių pasirašytu dokumentu; arba2)sudarytas šalims apsikeičiant raštais, telegramomis, telefaksais arkitais dokumentais, kuriuose fiksuojamas tokio susitarimo sudarymo faktas;arba3)šalys apsikeičia ieškininiu pareiškimu ir atsiliepimu į ieškinį, kuriuoseviena iš šalių tvirtina, o kita šalis neneigia, kad tarp jų sudarytasarbitražinis susitarimas, arba yra kitokių rašytinių įrodymų, kad šalys yrasudariusios ar pripažįsta arbitražinį susitarimą.Šios nuostatos yra perimtos iš 1958 m. Niujorko konvencijos 2 straipsnio(…). Reikia aiškinti, atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, kad ryšiopriemonės yra kitokios (ne tik telegramos, bet ir telefaksas ir pan.).
CK 1.73 str. 2 d. aiškina, kad kai yra rašytinė sandorio forma. Nurodoma,kad rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą,pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskiraisdokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašytidokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ar kitokiaistelekomunikacijų įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galimaidentifikuoti parašą. Taigi ir el.paštu atsiųsta informacija, kuri yraišsaugota, bus arbitražinis susitarimas.
Žiūrint lyginamuoju aspektu, galima rasti ir kitokių reglamentavimų dėlarbitražinio susitarimo formos:1. Yra valstybių, kur apskritai nenumatoma arbitražinio susitarimo forma. Čia pripažįstama ir žodinė forma (Švedija, Danija ir pan.). To susitarimo buvimas patvirtinamas tuo, kad jei viena šalis inicijuos, kita šalis neprieštaraus, bus laikoma, kad tai arbitražinis susitarimas.2. Yra valstybių, kur yra labiau kvalifikuoti reikalavimai dėl arbitražinio susitarimo formos. Tai Lotynų Amerikos valstybės (Peru, Brazilija ir pan.). Arbitražiniai susitarimai turi būti ne tik sudaromi raštu, bet juos reikia ir notariškai patvirtinti.
4.Arbitražinio susitarimo negaliojimas.
Kaip ir bet kuri kita sutartis, arbitražinis susitarimas gali būtipripažįstamas negaliojančiu bendrais sandorio negaliojimo pagrindais. Betkadangi arbitražinio susitarimo dalykas yra specialus, yra ir specifiniaijo negaliojimo pagrindai.
Pagrindai:
1) Šalys susitarė perduoti nagrinėti arbitražo tvarka ginčus, kurie negali būti nagrinėjami arbitraže. Bet kuri valstybė dėl įvairių priežasčių numato sąrašą ginčų, kurie negali būti sprendžiami arbitražine tvarka, o gali būti sprendžiami tik teismine tvarka. Tokie ginčai vadinami nearbitruotinais ginčais.
Yra kelios grupės tokių ginčų: A: LR KAĮ 11 str. 1 d. nurodo, kad arbitražui negali būti perduotiginčai, kylantys iš:a) konstitucinių,b) darbo,c) šeimos,d) administracinių teisinių santykių,e) taip pat ginčai, susiję su konkurencija,f) patentais,g) prekių ir paslaugų ženklais,h) bankrotu,i) bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių.Ši norma taikoma tik komerciniams santykiams. Ši norma negali būti perkeltaį viešąją teisę. Valstybės gali susitarti su kita valstybe perduotinagrinėti ginčą arbitražui. Tai bus arbitražas viešojoje teisėje.Ginčai, kylantys iš administracinių teisinių santykių – tai ginčai, susijęsu viešo intereso gynimu. Bet ši norma negali būti aiškinama tiesmukiškai.Dėl žalos atlyginimo kilęs ginčas gali būti perduotas nagrinėti arbitražuitoms įmonėms sudarius kompromisą.Ginčas dėl žalos atlyginimo yra grynai komercinis ginčas. Konkurencijostaryba sprendžia, ar buvo pažeidimai.Tas pats su prekių (paslaugų) ženklais, patentais ir pan. Tai valstybėsmonopolija. Patentų biuro veiksmus gali skųsti teismui, bet arbitražinetvarka gali būti nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl nuostolių atlyginimo.Taigi, tai ginčai, kurie yra nearbitruotini dėl savo pobūdžio.
B: Kita grupė – tai ginčai, kurių viena iš šalių (ar abi) yra viešasJA (dėl būtinumo ginti viešąjį interesą). Pagal LR KAĮ 11 str. yra dutokie atvejai: 1) Arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu tokiam susitarimui nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas. 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija bendra tvarka gali sudaryti arbitražinį susitarimą dėl ginčų, susijusių su Vyriausybės ar jos įgaliotos valstybės institucijos sudarytomis komercinėmis ir ūkinėmis sutartimis.Valstybė gali sudaryti arbitražinį susitarimą, bet reikia žiūrėti, kadsudaro. Jei LRV ar jos įgaliota institucija – apribojimų nėra. O jei sudarokažkas kitas, reikia žiūrėti, ar yra sutikimas.
Ir užsienio valstybėse tų nearbitruotinų ginčų sąrašas yra panašus. Tamtikra specifika yra tik dėl vartojimo sutarčių. Nustatyti specialūs
reikalavimai: į vartojimo sutartį arbitražinės išlygos įrašyti negalima,bet jau kilus ginčui dėl vartojimo sutarties galima sudaryti kompromisą(Švedija).Arbitražui taikytina teisė. Pagal taikytiną teisę ginčas gali būtiarbitruotinas, bet 1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. numato, kad ginčoarbitruotinumo klausimą galima spręsti ir pagal valstybės teisę, kursprendžiamas arbitražo pripažinimo klausimas (o ne tik pagal arbitražinįsusitarimą ar vietos teisę).Taigi Apeliacinis teismas turi patikrinti ar tas ginčas yra arbitruotinasir pagal LT teisę.
Taigi arbitruotinumo klausimas komplikuotas, nes jį galima spręsti pagalkelių valstybių teisę.
2) Nepakankamas arbitražinio susitarimo aiškumas, apibrėžtumas, dėl ko negalima jo vykdyti:
a) nesuformuluota šalių valia; b) perduotas nuolatinei arbitražinei institucijai, kurios išvis nėra.Tai dažniausiai pasitaikantys negaliojimai pagrindai.
3) Vienos ar abiejų šalių neveiksnumas. Šis arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindas numatytas 1958 m. Niujorko konvencijos 5 str., pagal kurį arbitražinis susitarimas negalioja, kai šalys, neturėjo teisės sudaryti arbitražinio susitarimo (buvo tam tikru mastu neveiksnios).LR KAĮ 11 str. Tai atvejai, kai viena ar abi šalys yra viešieji asmenys (sutam tikromis išimtimis). Neveiksnumą reikia nustatyti pagal šaliaitaikytiną teisę.Kalbant apie valstybę, reikia taikyti tos valstybės teisę. Problema kylatada, kai viena iš šalių yra iš besivystančių šalių. Šį klausimą reikiaspręsti atsižvelgiant į tarptautinę teisę.
4) Formos nesilaikymas. Tai atsitinka retai, nes reikalavimai yra labai liberalūs. Yra net numanomas arbitražinis susitarimas (iš konkliudentinių veiksmų).LR KAĮ 9 str. 2 d. 3 punkte tai iš dalies yra įtvirtina. Problema yra tiktada, kai arbitražiniam susitarimui taikoma tokios valstybės teisė, kurreikalinga kvalifikuota forma.Problema kyla ir tada, kai arbitražinis susitarimas įrašytas į sutartį.Šiuolaikinio arbitražo praktikoje ir teisėje pripažįstama. Arbitražiniosusitarimo atskirumo doktrina.
Arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina.Švedijos 1999 m. įstatyme nurodoma, kad kai arbitražinis susitarimas yrasudėtinė kitos sutarties dalis, jos negaliojimas nedaro negaliojančio irarbitražinio susitarimo. Bet yra ir išimčių, pvz., Turkijos teisė minėtosdoktrinos nepripažįsta. Tokių valstybių yra vienetai.O šiaip arbitražinis susitarimas – tai savarankiškas susitarimas. Jodalykas yra kitas nei pagrindinės sutarties. Jos negaliojimas nedaronegaliojančio ir arbitražinio susitarimo. Tai vadinama arbitražinės išlygosautonomija.Bet ši doktrina negali būti taikoma absoliučiai ir beatodairiškai. Yraatvejų, kai negalioja pagrindinė sutartis ir negalioja arbitražinė išlyga,pvz., sandoris buvo sudarytas neveiksnaus asmens – negalios ir arbitražinėišlyga.
(5) Literatūroje nurodomas laisvanoriškumo principo pažeidimas. Tai labairetai pasitaiko.Kadangi sutartis yra tam tikras konsensusas, gali būti, kad arbitražinissusitarimas neišreiškia tikrosios šalies valios dėl to, kad jis buvoišgautas panaudojant apgaulę, prievartą ir pan.Taip gali būti, kai sutartis sudaryta prisijungimo būdu pagal standartinessutarties sąlygas.NCK normoje, kur kalbama apie sandorių negaliojimą dėl apgaulės, kalbama irapie ekonominę prievartą. Šiuos dalykus labai sunku įrodyti. Tai daugiaulaikoma rizikos prisiėmimu.
5.Arbitražiniam susitarimui taikytina teisė.
Taikytinos teisės klausimas iškyla tarptautinio komercinio arbitražoatveju, kai byla turi tarptautinį elementą.Taikytinos teisės klausimai sprendžiami taikant bendras TPT taisykles.Šalys turi teisę pasirinkti arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę.Kaikurios tipinės arbitražo taisyklės rekomenduoja į arbitražinį susitarimąįrašyti nuostatą dėl taikytinos teisės.CK 1.37 str. 1 dalis nurodo, kad sutartinėms prievolėms taikoma prievolėsšalių susitarimu pasirinkta teisė.Jei šalys nepasirinko arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės,klausimas sprendžiamas pagal kolizines normas.CK 1.37 str. 7 dalis nurodo, kad: • arbitražiniam susitarimui taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę sutartį, • o jei ši negalioja, arbitražinio susitarimo sudarymo vietos teisė, • o kai sudarymo vietos nustatyti neįmanoma – arbitražo vietos valstybės teisė.
Šios kolizinės normos visų problemų neišsprendžia. Gali būti, kad ginčaskilo X valstybėje, arbitražas vyko Y valstybėje, o sprendimą įvykdytireikia Z valstybėje. Gali būti, kad reikia spręsti klausimą, ar šalis buvoveiksni. Kokią teisę reikia taikyti šalies veiksnumui nustatyti.Literatūra: teoriškai gali būti, kad arbitražiniam susitarimui gali tektitaikyti 5 valstybių teisę.
Susiduriame su išskaidymo problema. Tarptautinėje praktikoje šie dalykaiyra gana komplikuoti. Tenka spręsti sudėtingus taikytinos teisės klausimus.
Mūsų LT teismai su komentuojamom problemom taip pat susiduria, bet iš kitospusės šie dalykai gali būti labai įdomūs.
IV tema. Arbitražo teismo formavimas.
Arbitražo teismą reikia sudaryti:
1. laikantis arbitražinio susitarimo nuostatų;2. laikantis valstybės, kur vyks arbitražas, imperatyvių teisės normų reikalavimų.
Tai labai svarbu, nes nesilaikant minėtų dviejų reikalavimų gali iškiltiproblema dėl arbitražo sprendimo galiojimo.
1958 m. Niujorko konvencijos 5 str. nurodoma, kad vienas iš pagrindųatsisakyti pripažinti ir vykdyti arbitražo sprendimą yra minėtų dviejųreikalavimų nesilaikymas.
Imperatyvios normos gali būti dėl šalių lygiateisiškumo principo laikymosiužtikrinimo ir pan.
Arbitražo teismo formavimo tvarka: • Šalys turi galimybę susitarti dėl arbitrų skaičiaus.LR KAĮ 13 str. nurodo, kad visais atvejais arbitrų skaičius turi būtinelyginis. Tačiau svarbu ne tai, kiek buvo arbitrų, bet tai, ar jie buvonešališki ir nepriklausomi ir ar juos skiriant nebuvo pažeistas šaliųlygiateisiškumo principas. Tačiau lyginis arbitrų skaičius gali lemti, kadbus sunkiai priimtas sprendimas (balsai gali pasiskirstyti po lygiai).Jei dėl arbitrų skaičiaus šalys arbitražiniame susitarime nesusitarė,reikia žiūrėti į įstatymą ar į arbitražo taisykles, jei šalys pasirinkonuolatinę arbitražo instituciją.LR KAĮ nurodoma, kad jei šalys nėra pasirinkusios arbitrų skaičiaus, ginčąnagrinėja 3 arbitrai (tai nuostata, perimta iš UNCITRAL pavyzdinioįstatymo).Kai kuriose valstybėse numatyta, kad tokiais atvejais ginčą sprendžia 1arbitras. • Šalys turi teisę susitarti dėl arbitrų skyrimo tvarkos.Jei šalys tos procedūros nėra suderinusios, atsakymą rasime įstatyme ararbitražo taisyklėse.LR KAĮ 14 str. nurodoma, kad jeigu šalys nesusitaria kitaip, tai:1) kai arbitražinis teismas sudaromas iš trijų arbitrų, kiekviena šalisskiria po vieną arbitrą, o šie du skiria trečiąjį arbitrą;2) kai arbitražinis teismas sudaromas iš vieno arbitro ir šalys negalisusitarti dėl jo paskyrimo, arbitrą bet kurios iš šalių prašymu paskiriaarbitražo pirmininkas;3) jei viena iš šalių nepaskiria arbitro per 30 dienų nuo to momento, kaigavo atitinkamą kitos šalies prašymą, arba du šalių paskirti arbitrai per30 dienų nuo jų paskyrimo nesusitarė dėl trečiojo arbitro skyrimo, tai betkurios iš šalių prašymu arbitrą paskiria arbitražo pirmininkas.
Jei šalis vengia vykdyti pareigą paskirti arbitrą, tada arbitrą paskiriaskiriančioji institucija. Kas ja bus priklauso nuo valstybės. Dažniausiaitai būna teismai. Yra atvejų, kai ja yra pramonės rūmai. LR atveju tai busatitinkama nuolatinė arbitražo institucija, tiksliau – jos pirmininkas.
Arbitrai skiriami iš sąrašo. Arbitru gali būti bet koks veiksnus asmuo.Kitokie reikalavimai nėra keliami, nebent dėl jų susitaria šalys, pvz., kadarbitru nebus skiriamas nei vienos iš šalių valstybės pilietis, arba kadprivalo mokėti tam tikrą kalbą.
Šalių autonomijos principas leidžia arbitražiniame susitarime numatytireikalavimus arbitrams (pvz., pilietybės, kalbos, kvalifikacijosreikalavimai ir pan.).Dažniausiai arbitrais skiriami teisininkai, o iš teisininkų arbitraisdažniausiai skiriami advokatai. Tačiau, jei tai yra techninio pobūdžioarbitražas (kokybės arbitražas), arbitrais skiriami asmenys, turintys tamtikrų specialių žinių.
Kiekvienoje valstybėje nustatomi skirtingi reikalavimai arbitrams.Lietuvoje šiuos klausimus reguliuoja LR KAĮ 13-18 straipsniai. Pvz., LR KAĮ14 str. nurodo, kad: • arbitru gali būti paskirtas bet koks veiksnus fizinis asmuo, nepaisant jo pilietybės, jei šalys nesusitaria kitaip; • visais atvejais reikalingas asmens sutikimas būti arbitru (taigi arbitras negali būti skiriamas prievarta).Kažkokių specifinių reikalavimų nėra.
Paskiriant arbitrą susiklosto sutartiniai santykiai, kartu susitariama dėlhonoraro, nors honoraro arbitrai gali ir neimti. Pvz., LR KAĮ 14 str. 2dalis nurodo, kad asmenys, kuriems Lietuvos Respublikos įstatymai draudžiadirbti kitą apmokamą darbą, negali verstis nuolatine arbitravimo praktika,taip pat imti atlyginimo (išskyrus proceso išlaidas) už arbitravimą. Šitaisyklė netaikoma advokatams ir jų padėjėjams.
Sutikęs būti arbitru asmuo prisiima tam tikras teises ir pareigas.Pagrindinės pareigos yra: 1) būti nešališkam; 2) būti objektyviam; 3) operatyviai išspręsti ginčą.Šių pareigų pažeidimas gali sukelti teisinius padarinius, kadangi arbitrasgali būti nušalintas.
LR KAĮ 15 str. 1 dalis nurodo, kad, kai kreipiamasi į bet kurį asmenį dėljo galimo skyrimo arbitru, pastarasis turi pranešti šalims apie visasaplinkybes, galinčias kelti abejonių dėl jo nepriklausomumo ar nešališkumo.Pranešti apie tokias aplinkybes jis privalo ir po paskyrimo ar arbitražinionagrinėjimo metu, jeigu to nepadarė anksčiau.
LR KAĮ 15 str. 2 dalis nurodo, kad apie nušalinimą arbitrui gali būtipareikšta tik tada, kai yra šios aplinkybės, keliančios abejonių dėl jonepriklausomumo ar nešališkumo: 1) arbitras yra tarnybiškai ar kitaip nuo vienos iš šalių priklausomas; 2) yra vienos iš šalių giminaitis; 3) yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi vienos kurios nors šalies naudai; 4) dalyvavo ikiarbitražinio tarpininkavimo procedūroje; 5) yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo.Apie nušalinimą arbitrui taip pat gali būti pareikšta, jei paaiškėja, kadjis neturi šalių susitarime aptartos kvalifikacijos. Apie nušalinimąarbitrui, kurį šalis paskyrė pati arba kartu su kita šalimi, gali būtipareikšta tik dėl tokių aplinkybių, kurias ji sužinojo po jo paskyrimo.
Sutikęs būti arbitru, asmuo negali keisti savo pozicijos. Sutikimas reiškiasutartį, kurios nutraukimas reikštų proceso vilkinimą. Tačiau pažymėtina,kad esant tam tikroms aplinkybėms, kurių arbitras nežinojo sutikimo davimometu ar apie kurias sužinojo vėliau, atsisakymas arbitruoti būtų pagrįstas.
Arbitro teisė į atlyginimą. • Jei arbitražas yra institucinis, šalis negali honoraro sumokėti tiesiogiai. Tokiu atveju šalis honorarą sumoka nuolatinei arbitražo institucijai, o ši atsiskaito su arbitrais. • Jei arbitražas yra ad hoc, tuomet šalis honorarą arbitrui sumoka tiesiogiai.
Pažymėtina, kad honoraras išmokamas tik tada, kai yra priimtas sprendimas.Honoraras avansu nėra mokamas. Tačiau institucinio arbitražo atveju galibūti taip, kad susitariama dėl avansinio honoraro išmokėjimo (užtikrinimasar pervedimas avansu).
Honoraro dydis galio būti susitarimo reikalas (šalis ir arbitras gali dėlto tartis).Yra neetiška, jei arbitras vėliau pradeda kelti sąlygas (didinti honorarosumą). Tai prieštarauja arbitro profesinei etikai.Derėtis dėl honoraro reikia prieš sutinkant tapti arbitru.Taip pat honorarai gali būti nustatomi ir nuolatinės arbitražoinstitucijos. Tam naudojami įvairūs kriterijai, pvz.: 1) gali būti nustatomas fiksuotas dydis už kiekvieną sugaištą valandą (pvz., 100$); 2) gali būti atskirai nustatomas vienas tarifas už darbą nagrinėjant bylą posėdžio metu, ir kitas tarifas už pasiruošimą nagrinėjimui ir pan.; 3) gali būti nustatomas procentinis dydis nuo ginčo sumos (instituciniame arbitraže).
Arbitrų veikla reglamentuojama ne tik įstatymais, arbitražo reglamentais(taisyklėmis), bet taip pat ir Arbitrų profesinės etikos kodeksu, o ypač jųatsakomybės klausimas.LR KAĮ atsakomybės klausimų nereguliuoja. Todėl apie tai gali būti kalbamalyginamuoju aspektu.
Arbitrai praktiškai naudojasi tokiu pat imunitetu kaip ir teisėjai, t.y.savo turtu neatsako.1969 m. Vašingtono konvencijos 21 str. nurodo, kad arbitrai naudojasiimunitetu.Apie 13 valstybių numato, kad arbitrai naudojasi imunitetu.Tačiau kai kuriose valstybėse nustatyta, kad arbitrai gali būti traukiamiatsakomybėn ir atsako turtu už bylos vilkinimą, jei šalys patyrė dėl tonuostolių. Tačiau ir šiais atvejais arbitrai už sprendimą neatsako, nebentyra įrodyta arbitro tyčia.Kai ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė arbitražo institucija, kylaklausimas, ar jos neatsako. Bendras principas yra tas, kad nuolatinėsarbitražo institucijos taip pat naudojasi imunitetu nuo civilinėsatsakomybės. Londono tarptautinio arbitražo teismo taisyklėse pasakyta, kadši institucija naudojasi imunitetu nuo civilinės atsakomybės.
Vienas iš arbitražinio susitarimo elementų yra arbitrų skaičius. Tai yrašalių reikalas. Tačiau šalys dažnai to klausimo arbitražiniame susitarimeneaptaria, o ypač, kai tai yra arbitražinės išlygos atvejais. Į pagalbątokiu atveju ateina arbitražo vietos teisė, kuri nustato, kiek arbitrų turibūti, jei šalys dėl to nesusitaria. Pagrindinė taisyklė beveik visosevalstybėse yra ta, kad kai šalys nesusitaria dėl arbitrų skaičiaus, ginčąnagrinėja 3 arbitrai (taip numatyta UNCITRAL pavyzdiniame įstatyme, taip LRKAĮ 13 str. 2 dalyje). Kitose šalyse, pvz., Anglijoje, tokiais atvejaisbūna nustatyta, kad ginčą nagrinėja vienas arbitras.
Tiek vienas arbitras, tiek kolegialus arbitrų skaičius turi ir pliusų, irminusų.
Kolegialus arbitrų skaičiaus pliusai yra tokie: 1) tokiu atveju įmanoma užtikrinti kvalifikuotesnę arbitrų sudėtį, įmanoma užtikrinti aukštą arbitražo teismo kvalifikaciją; 2) tokiu atveju užtikrinamas didesnis nešališkumo ir objektyvumo lygis.
Tačiau kolegialus arbitrų skaičius turi ir minusų: 1) didesnės išlaidos; 2) gali būti ilga formavimo tarka; 3) ilgiau užtrunka bylos nagrinėjimas (kiekvienam arbitrui reikia parengti bylos dosjė; dažnai jie būna iš skirtingų valstybių, todėl reik 3 segtuvų; gali susiformuoti trys pozicijos); 4) yra tam tikras prielankumas tam arbitrui, kurį šalis paskyrė, ir tas arbitras būna palankesnis tai šaliai, kuri jį paskyrė. Trečiasis arbitras tokiu atveju turi rinktis vieną iš dviejų pozicijų, t.y. vieno iš arbitrų nuomonę.
Šie minusai rodo vieno arbitro privalomumus ir dėl to kai kurios valstybėspasirenka tokį principą, kai arbitražas formuojamas iš vieno arbitro.
Tačiau ir vieno arbitro principas turi trūkumų: 1) jis turi būti paskirtas šalių susitarimu, tačiau, jei viena iš šalių tai vilkina, tuomet suformuoti tokį arbitražą būna labai sunku. Jei šalys per 30 dienų konsensuso nepasiekia, jos gali kreiptis į skiriančiąją instituciją, kuri tą arbitrą ir paskiria (taigi gali būti sudėtinga skyrimo procedūra, nes šalys dėl to nesusitaria, ir arbitrą tokiu atveju paskiria skiriančioji institucija); 2) sunki galimybė suformuoti kvalifikuotą arbitražo sudėtį. Taigi kvalifikacijos prasme vienas arbitras yra silpnesnis.
Tam, kad palengvinti šalims pasirinkimą, nuolatinės arbitražo institucijospublikuoja arbitrų sąrašus. Tuose arbitrų sąrašuose nurodoma konkretausarbitro pilietybė, kalba, kvalifikacija, specializacija.
Lietuvoje pagal LR KAĮ 14 str. arbitrų skyrimo procedūra yra tokia: jeigušalys nesusitaria kitaip, tai, kai arbitražinis teismas sudaromas iš trijųarbitrų, kiekviena šalis skiria po vieną arbitrą, o šie du skiria trečiąjįarbitrą. Pirmąjį arbitrą paprastai paskiria proceso iniciatorius(ieškovas). Kita šalis savo arbitrą turi paskirti per 30 dienų nuo kitosšalies prašymo pateikimo. Jei viena iš šalių nepaskiria arbitro per 30dienų nuo to momento, kai gavo atitinkamą kitos šalies prašymą, kita šalisturi teisę kreiptis į skiriančiąją instituciją. Taip yra ir tuo atveju, kaidu šalių paskirti arbitrai per 30 dienų nuo jų paskyrimo nesusitarė dėltrečiojo arbitro skyrimo, tuomet vėlgi gali būti kreipiamasi į skiriančiąjąinstituciją.Jei tai yra tarptautinis arbitražas, tai reikia žiūrėti, kokia konkrečiojevalstybėje skiriančioji institucija yra. Dažniausiai tai būna teismai.
Suformavus arbitražo teismą, organizacinė funkcija pasibaigia. Visa su bylasusijusi medžiaga perduodama arbitrui. Vėliau arbitrai gali prašytipatalpų, kitos techninės pagalbos (pvz., vertėjo suradimas ir pan.).
Formuojant arbitražo teismą, šalys gali pasinaudoti nušalinimo teise, jeitam yra pakankamas pagrindas. Pagal LR KAĮ dėl nušalinimo turi būtipareiškiama tuoj pat po aplinkybių sužinojimo. Nušalinimas turi būtipareiškiamas iki posėdžio pradžios. Nušalinimo sprendimo tvarkąreglamentuoja arbitražo taisyklės, taip pat LR KAĮ 16 straipsnis,reglamentuojantis nušalinimo procedūrą.
LR KAĮ 16 straipsnis: Arbitro nušalinimo tvarka1. Šalys gali susitarti dėl arbitro nušalinimo tvarkos, laikydamosi šiostraipsnio trečiosios dalies reikalavimų.2. Kai nesusitariama dėl arbitro nušalinimo tvarkos, šalis, norintipareikšti arbitrui apie nušalinimą, turi per 15 dienų nuo to momento, kaisužinojo apie arbitražinio teismo sudarymą arba apie aplinkybes, nurodytasšio įstatymo 15 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse, pranešti raštuarbitražiniam teismui nušalinimo motyvus. Jei arbitras, kuriam pareikštaapie nušalinimą, nenusišalina pats arba kita šalis nesutinka su nušalinimu,nušalinimo klausimą sprendžia arbitražinis teismas.3. Jei šalių susitarime arba šio straipsnio antrojoje dalyje nustatytatvarka nušalinimas atmetamas, šalis, pareiškusi apie nušalinimą, gali per30 dienų nuo pranešimo apie nušalinimo atmetimą gavimo dienos prašytiarbitražo pirmininką priimti galutinį sprendimą dėl nušalinimo. Arbitražopirmininko sprendimas šiuo klausimu yra neskundžiamas. Kol tokį šaliesprašymą svarsto arbitražo pirmininkas, arbitražinis teismas, įskaitantarbitrą, kuriam pareikšta apie nušalinimą, gali tęsti arbitražinįnagrinėjimą, tačiau sprendimas turi būti priimamas po to, kai arbitražopirmininkas galutinai išsprendžia nušalinimo klausimą.
Paskirtų arbitrų statusas galioja tol, kol jie išnagrinės ginčą ir priimssprendimą.Arbitro darbas nėra nuolatinis. Baigus bylą, savo įgaliojimo asmuo netenkair grįžta prie įprastinės savo veiklos.
Arbitrai sprendimo priėmimo metu turi būti arbitrais ir turi turėtiatitinkamus įgaliojimus. Pažeidus tokį reikalavimą, tai būtų vienas išnegaliojimo pagrindų.
V tema. Arbitražo procesas.1.Arbitražo proceso principai. • Pagrindinis principas – šalių autonomija.Arbitražas įmanomas tik esant šalių susitarimui. Šalys susitaria ir dėlvisų kitų dalykų. Tai matyti ir LR KAĮ 22 straipsnio 1 dalyje, kuri nurodo,kad šalys gali susitarti dėl tvarkos, kuri bus taikoma nagrinėjant jų ginčąarbitražiniame teisme.Arbitražo procesas formalus yra tiek, kiek tai nusprendžia pačios šalys irkiek tai nustato imperatyvios normos.
Pažymėtina, kad šalių autonomijos principas nėra absoliutus. Yra tam tikrosribos, kurios nustato kitus principus.
• Vienas pagrindinių principų lygiateisiškumas.Jei šis principas pažeidžiamas, tai pats arbitražinis susitarimas gali būtipripažintas negaliojančiu arba nebus pripažintas arbitražinis sprendimas. • Kitas ribojimas – imperatyvios teisės normos, kurios nustato arbitražo vietos teisę (lex fori). • Trečias reikalavimas – sąžiningumo principas.Arbitražinis procesas turi būti sąžiningas. Jei šis principas pažeidžiamas,arbitrų sprendimas gali būti nepripažįstamas ir nevykdomas arba patsarbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu.
Taip pat yra ir kitų arbitražo proceso principų, tačiau jie atėję išcivilinio proceso: • Dispozityviškumos principas. • Rungtyniškumo principas. Šie principai pasireiškia taip pat, kaip ir teisminiame procese.
• Specifinis principas – konfidencialumas.Negalioja viešumo principas. Ginčas nagrinėjamas už uždarų durų. Niekasnesužino, kur vyks posėdis ir ar jis apskritai vyks. Arbitrai privalosaugoti visą informaciją, kurią jie sužino. Jie negali skleisti tosinformacijos. Jų sprendimas taip pat nėra viešai skelbiamas, išskyrusatvejus, kai abi šalys sutinka, kad sprendimas ar jo ištrauka būtųpaskelbta. Dėl šios priežasties statistikos apie arbitražą nežinome,išskyrus, kai tą skelbia institucijos, tačiau nenurodant šalių vardų,pavadinimų ir pan. Teisės doktrina šia prasme nukenčia.
• Kitas principas – operatyvumas.Ne visais atvejais procesas yra operatyvesnis nei teismo procesas. Tačiauišnagrinėjama greičiau. Užsienio šalyse arbitražas visada operatyvus (2m.ir 6 mėn.).Arbitražo procesas operatyvus, nes: 1) arbitražo procesas nėra toks formalus ir šalys turi galimybę formalumus sumažinti iki minimumo (pvz., jos gali susitarti, kad nebus žodinio proceso); 2) arbitražo procesas nėra instancinis, t.y. arbitražo tvarka ginčas nagrinėjamas vieną kartą ir sprendimas yra galutinis; 3) pati procedūra įgalina operatyviai nagrinėti bylą (rašytiniai liudytojų parodymai ir pan.).
2.Arbitražo proceso stadijos.Yra trys arbitražo proceso stadijos: 1) Bylos iškėlimas ir pasirengimas bylos nagrinėjimui; 2) Bylos nagrinėjimas; 3) Sprendimo priėmimas.
Šiuo atveju nėra tokių stadijų (kurios yra civiliniame procese): 1) sprendimo vykdymo stadijos, nes arbitrų įgaliojimai baigiasi priėmus sprendimą. Jei sprendimas nevykdomas savanoriškai, ieškovas turi kreiptis į teismą, kad vykdytų sprendimą pagal CPK; 2) nėra apeliacinės, kasacinės ir proceso atnaujinimo stadijų.
Jei sprendimas būtų naikinamas, tai vyktų teismo proceso rėmuose, o nearbitražo proceso rėmuose.
Bylos iškėlimas ir pasiruošimas bylos nagrinėjimui.Byla iškeliama, jei ginčo nagrinėjimas organizuojamas institucijojepranešimu apie arbitražą arba paduodant ieškininį pareiškimą.
Pranešimas – tai rašytinis dokumentas, kuriame ieškovas turi nurodytireikiamą informaciją, kad nuolatinė arbitražo institucija galėtų pradėtiparengiamuosius veiksmus prieš arbitražo procesą. Turi būti nurodyta: 1) adresai, telefonai; 2) nuoroda į arbitražinį susitarimą; 3) nuoroda į sutartį, iš kurios kilo ginčas; 4) ginčo esmė; 5) ginčo suma ir jos apskaičiavimo suma; 6) ieškovo reikalavimų esmė; 7) siūlomų arbitrų skaičius, jų skyrimo tvarka, arbitražo vieta bei kalba, jei tai nėra aptarta arbitražiniame susitarime, arbitrai ir jų adresai.Taip pat reikia pridėti tam tikrus dokumentus: 1) patį arbitražinį susitarimą; 2) sutartį.
Institucija, gavusi pranešimą, jį persiunčia atsakovui su savo surašytudokumentu, kur nurodo, ką turi padaryti atsakovas: 1) atsiliepimas, 2) arbitro paskyrimas, 3) įrodymų pateikimas ir pan.
Galimas ir kitas būdas – surašytas ieškininis pareiškimas. Visainformacija yra įtraukiama į ieškininį pareiškimą. Šis būdas naudojamas,nes nereikia dveijų dokumentų. Ieškinio turinys turi būti toks pat.
LR KAĮ 24 str. pripažįsta, kad, jeigu šalys nesusitaria kitaip,arbitražinio nagrinėjimo procedūra laikoma pradėta tą dieną, kuriąatsakovas gavo pranešimą dėl ieškinio perdavimo arbitražui nagrinėti.
Kai kada procesiniai terminai siejami su arbitražo proceso data (pvz.,maksimalus terminas išnagrinėti).
Lietuvoje – kai atsakovas gauna pranešimą (?).
Jei ginčas nagrinėjamas ad hoc arbitraže, reikia inicijuoti taip, kaipnumatyta arbitražiniame susitarime.Bus tiesioginis kontaktavimas – pranešimą ar pareiškimą siųs atsakovuitiesiogiai.
Šalys per instituciją bendradarbiauja tol, kol bus sudarytas arbitražas. Irtada ji atliks tam tikras paslaugas tik arbitrų prašymu.
Bylos iškėlimas užsibaigia, kai yra suformuotas arbitražo teismas.Arbitrai pradeda rengtis bylos nagrinėjimui.
Bylos nagrinėjimas.Bylos nagrinėjimas gali vykti dviem būdais: 1) raštu (apsikeičia rašytiniais pareiškimais); 2) paruošiamasis posėdis.
Praktikoje tai dažniausiai vyksta raštu. Šalys apsikeičia savo rašytiniaispareiškimais. Pirmiausia apsikeitimas įvyksta dar iki arbitražo suformavimo(atsiliepimas per 30 dienų). Tada arbitrai sprendžia, kiek dar kuri šalisturi apsikeisti savo rašytiniais pareiškimais – ar pakaks vieno ar reiksdaugiau. Tai priklauso nuo arbitrų ir šalių pozicijos (šalys gali taiaptarti ir susitarime).
Jei byla yra sudėtinga, prieš pradedant ją nagrinėti, reikia išspręsti daugkitų dalykų, arbitrai gali skirti paruošiamąjį posėdį. Taip būnatarptautiniame komerciniame arbitraže (gali būti ir ne vienas paruošiamasisposėdis).
Ar yra pasirengta, sprendžia arbitrai kartu su šalimis.Jei arbitrai mano, kad galima pradėti nagrinėjimą, tai jie nustato joslaiką ir datą, jei byla bus nagrinėjama žodžiu, nes gali būti dvejopasnagrinėjimas: 1) žodžiu (galioja žodiškumo principas); 2) rašytinis procesas (byla nagrinėjama pagal turimą medžiagą, posėdis neskiriamas, liudytojų parodymai nebus įrodinėjimo priemonė, nebent jie bus pateikti raštu. Arbitrai gali net nesusirinkti į vieną patalpą).Dažniausiai tarptautinis komercinis arbitražas praktiškai vyksta žodžiu, onacionaliniame arbitraže yra atvirkščiai – vyrauja rašytinis procesas.Tarptautinis komercinis arbitražas vyksta dažniausiai žodžiu, kadangi šalysdažnai yra iš skirtingų valstybių ir yra skirtingas požiūris į liudytojųparodymus, rašytinius įrodymus ir pan. Žodiniai posėdžiai vykstanustatytoje vietoje, o jei šalys nėra pasirinkę tos vietos, tai tąnusprendžia arbitrai, atsižvelgę į šalių interesus. Tokią praktiką lemia irkiti faktai – politinis stabilumas ir pan.
3.Įrodymai arbitražo procese.Šiuo aspektu yra labai daug panašumų su teismo procesu. Įrodinėjimopriemonės yra tokios pačios. Bet kai kurios priemonės, rinkimo, pateikimotarka skiriasi.
Vienas iš skirtumų išryškėja kalbant apie įrodymų sąsajumą, jų leistinumąbei vertinimą, nes čia galioja šalių autonomijos principas ir šalys galisusitarti, pvz., kokie įrodymai bus neleistini. Taip pat šalys galisusitarti dėl kitų klausimų, pvz., bus priimtini tik originalai, ar irkopijos ir pan.Jei susitarimo nėra, tą sprendžia arbitrai.
Arbitrai gali būti nesaistomi materialinės teisės normų, nes jie galitaikyti ne konkrečios valstybės teisę, o pagal tarptautines prekybostaisykles gali veikti kaip draugiški šalių tarpininkai.
Skiriasi įrodinėjimo priemonės: 1) eksperto išvada; 2) liudytojų parodymai.
Eksperto išvada. • Skirtingai nei teismo proceso atveju gali būti paskirta ekspertizė ir teisės klausimu, nes arbitrai gali būti ne teisininkai. Ekspertais skiriami mokslininkai, kurie pateikia išvadą. • Skirtingai nei teismo proceso metu, kada būtina skirti ekspertizę, arbitražo procese tokiais atvejais ekspertizė gali būti neskiriama, nes arbitrai patys gali būti specialistai. • Kitas skirtumas susijęs su ekspertų skyrimu – ekspertai gali būti paskiriami ne tik arbitrų, bet taip pat ir šalių. • Kita vertus, skirtinga ir skyrimo tvarka, nes ekspertai nėra įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės. Juos skirti galima tik su jų sutikimu. Priversti tai daryti jų negalima.
Liudytojų parodymai. • Liudytojai taip pat nėra įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės. • Jie gali būti kviečiami ne tik arbitrų, bet ir šalių. • Skiriasi jų apklausos tvarka, priklausomai nuo to, koks yra susitarimas, apklausti gali ir šalys, ir arbitrai. • Vienais atvejais gali būti leidžiami rašytiniai liudytojų parodymai, kitais atvejais – ne. • Parodymai galimi tik tuo atveju jei įstatymas neeliminuoja jų kaip įrodinėjimo priemonės.
Kiti įrodymai – rašytiniai įrodymai.Arbitraže negalioja tos taisyklės, kurios galioja teisme. Tų taisykliųarbitraže nėra.
Šalys gali susitarti dėl dokumentų kopijų, kaip jie turi būti patvirtinti.
Įrodymų vertinimas. Šalys gali susitarti dėl vertinimo principų. Jeinesusitaria – tai priklauso nuo arbitrų.
Gali kilti problema dėl įrodymų gavimo ar surinkimo, pvz., kai šalisatsisako pateikti tam tikrus įrodymus.Galimi 2 atvejai: 1) galima kreiptis į teismą, prašant suteikti pagalbą ir tuos įrodymus išreikalauti, tačiau tai nėra privalu, nes 2) arbitrai gali laikyti, kad tas faktas yra neįrodytas.
4.Proceso dalyviai.Yra trys proceso dalyvių rūšys: 1) arbitrai; 2) šalys ir jų atstovai; 3) kiti proceso dalyviai.
Šalimis procese gali būti tik arbitražinio susitarimo šalys. Jei jįpasirašė daugiau kaip 2 asmenys, tai procese galimas procesiniobendrininkavimo institutas.
Procesinis teisių perėmimas arbitražiniame reglamentavime nutylimas ( – taip pat), todėl tą klausimą sprendžia arba teismas, arba praktika. Jipatvirtina, kad teisių perėmimas galimas. Tai grindžiama tuo, kad įvykusteisių perėmimui pagal sutartį, įvyksta teisių perėmimas ir pagalarbitražinį susitarimą.Yra vienas teismo precedentas, kur ši problema buvo sprendžiama (suUkrainos įmone).Taigi teisių perėmimas galima, nebent tik jei šalys pačiame arbitražiniamesusitarime numatytų, kad tas arbitražinis susitarimas saisto tik jas.
Tretieji asmenys. Klausimas nėra specialiai aptartas. Tik dažniausiaiužsimenama, kad teoriškai tokia galimybė yra, bet tik sutinkant ginčošalims.
Kiti proceso dalyviai, panašiai kaip ir teisme, yra asmenys, kurie atliekapagalbines funkcijas – ekspertai, liudytojai, gali būti ir vertėjai.
5.Arbitražo išlaidos.Arbitražo procese priklausomai nuo to, koks yra arbitražas, skiriamos kelioišlaidų rūšys.
Instituciniame arbitraže yra tokios išlaidos: 1) administracinės išlaidos (jos mokamos nuolatinei arbitražo institucijai, kuri organizuoja visą nagrinėjimą); 2) arbitrų honoraras; 3) išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (tai ekspertų, liudytojų, arbitrų ir kitos išlaidos, susijusios su kelione, nakvyne ir pan. Šios išlaidos yra susitarimo dalykas).
Administracines išlaidas ir honorarą patvirtina tos nuolatinės arbitražoinstitucijos priklausomai nuo ginčo sumos.Paprastai stengiamasi tas išlaidas nustatyti tam, kad jos būtų mažesnės užžyminį mokestį. Honoraras irgi yra nustatomas, bet niekas netrukdosusitarti dėl didesnio honoraro. Arbitrai gali iškelti tokią sąlygą.
Išlaidos turi būti sumokamos avansu (arba visa suma, arba dalis). Baigusbylos nagrinėjimą, honorarą išmokės ne šalis, o institucija. Jeireikalavimai nėra vykdomi, institucija gali atsisakyti organizuoti procesą.
Ad hoc arbitražo atveju administracinių išlaidų nėra – tik honoraras irkitos išlaidos. Honorarą šalys išmoka arbitrams tiesiogiai.
Išlaidų paskirstymas priklauso nuo to, kur nagrinėjamas ginčas.Daugelyje valstybių laimėjusi šalis turi teisę į patirtų išlaidųatlyginimą.JAV ir kitose valstybėse yra įtvirtinamas priešingas principas – kiekvienašalis privalo padengti savo išlaidas.
VI tema. Arbitražo sprendimas.1.Arbitražo sprendimas.Arbitražo sprendimui keliami panašūs reikalavimai, kaip ir teismosprendimui – jis turi būti sudaromas raštu, motyvuotas (vienose valstybėsesprendime nurodyti motyvus reikalaujama imperatyviai, kitose visiškainereikalaujama. Vadovaujantis LR KAĮ 34 str. 2 d. įtvirtinama taisyklė, kadarbitražo sprendime turi būti nurodomi motyvai, išskyrus atvejus, kai šalyssusitaria, jog motyvacija nebūtina.Be to, reikia pastebėti, kad sprendimomotyvavimo principas nesaisto arbitrų taip, kaip yra įstatymo saistominacionalinio teismo teisėjai), turi būti laikomasi terminų sprendimuipriimti (įvairiose valstybėse šie terminai skiriasi), turi būti laikomasiskitų formalumų (pvz., pagal LR KAĮ sprendime turi būti nurodoma sprendimopriėmimo vieta ir data, turi būti arbitrų parašai ir t.t.).
2.Sprendimo priėmimo tvarka
Priklauso nuo to, ar vienas nagrinėja bylą, ar kolegija. Sprendimaspriimamas paprastai balsuojant, tačiau gali būti nustatyta ir kitokiasprendimo priėmimo tvarka. Bet kokiu atveju, esant kolegijai, pasirašyti
sprendimą turi visi arbitrai, nepriklausomai nuo to, kokią poziciją jiepalaiko. Arbitrai, kurių nuomonė liko mažumoje, turi teisę surašytiatskirąją nuomonę (ne visose valstybėse deklaruojama tokia galimybė).3.Sprendimų rūšys
1) galutinis arbitražo sprendimas – kai arbitrai išsprendžia klausimą(ginčą) iš esmės ir priima sprendimą;
2) Dalinis sprendimas – kuriuo yra išsprendžiama tik dalius ginčo arba tamtikras klausimas, turintis prejudicinę reikšmę tolesniam bylosnagrinėjimui;3) Preliminarus/tarpinis sprendimas. Dažniausiai priimamas dėl arbitražokompetencijos, dėl taikytinos teisės, dėl laikinųjų apsaugos priemoniųtaikymo. Beje, kalbant apie laikinąsias apsaugos priemones, jos nėraanalogiškos valstybės teismo taikomoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Suarbitražo teismo taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis šalys turisutikti ir jas vykdyti. Jei šalys ar viena iš šalių nesutinka, gali būti a)kreipiamasi į nacionalinį teismą pagalbos, prašant taikyti laikinąsiasapsaugos priemones arba b) arbitrams priėmus preliminarųjį sprendimą dėllaikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gali būti duodamas prašymas dėl tokiopreliminaraus sprendimo pripažinimo. Kalbant apie šias dvi galimybes irturint omenyje Niujorko konvenciją, yra dvi pozicijos. Viena jų teigia, kada) Niujorko konvencija yra taikoma ir prašyti nacionalinio teismopripažinti ir vykdyti galima tik galutinius arbitražo sprendimus, į kuriųsąvoką preliminarūs sprendimai neįeina; b) kita pozicija teigia, kadkonvenciją reikia aiškinti plečiamai ir ja vadovaujantis turi būti priimamivisi arbitražų priimami sprendimai. Pvz., byloje Fertlizers v. “Lifosa”Lietuvos apeliacinis teismas rėmėsi pirmąja pozicija, kurią LietuvosAukščiausiasis teismas atmetė, nors antrosios neapgynė. Taigi, liekaneaišku, kokią poziciją palaiko LR teismų praktika. Pats Mikelėnas palaikoantrąjį variantą.
4.Dėl sprendimo klaidų taisymo. Papildomo sprendimo priėmimas
Kalbant apie Lietuvos situaciją – į KAĮ 36 str. nukopijuota CPK dalis,reguliuojanti teismo sprendimų klaidų taisymą ir papildomų teismo sprendimųpriėmimą.
5.Sprendimo įsiteisėjimas
Vienose valstybėse pakanka sprendimo priėmimo ir jei neapskundžiamas –įsiteisėja. Atskirose valstybėse reikalaujama arbitražo sprendimodeponavimo tam tikros instancijos (paprastai žemiausios) teisme. Reikiaprisiminti, kad sprendimų publikavimo (viešumo) principas arbitražo procesenegalioja – sprendimas gali būti skelbiamas viešai tik abiem šalimssutikus.Šalys gali susitarti, kad arbitražo priimamas sprendimas nebus galutinis,t.y. gali numatyti, kad jis gali būti peržiūrimas. Kalbant apie įstatyminįreguliavimą – tik Prancūzijoje yra įtvirtinta absoliuti arbitražo sprendimoapeliacija (t.y. bet kokiu atveju arbitražo sprendimas gali būtiapskundžiamas). Kitose valstybėse yra priešingas principas – apeliacijanegalima, nebent šalys iš anksto susitarė kitaip. Praktikoje tokiesusitarimai sudaromi labai retai.Tai neapima šalies teisės apskųsti arbitražo sprendimą nacionaliniamteismui, esant tam tikriems įstatyme nustatytiems pagrindams.Įsiteisėjęs arbitražo sprendimas yra nukreipiamas vykdyti. Atsakovas galijį vykdyti gera valia, o jei nevykdo – sprendimas yra vykdomaspriverstinai. Atskiros valstybės gali numatyti skirtingus priverstiniovykdymo mechanizmus. Pvz., Lietuvoje dėl priverstinio arbitražo sprendimovykdymo reikėtų kreiptis į apylinkės teismą, kuris išduotų vykdomąjį raštą,kurio pagrindu teismo antstolių kontora imtųsi atitinkamų veiksmų.
6.Atsisakymas vykdyti arbitražo sprendimą
Sprendimą galima atsisakyti vykdyti, jeigu yra pripažįstama atitinkamosinstitucijos, kad yra pagrindai, numatyti Niujorko konvencijoje (analogiškiKAĮ 37 str. 2 dalyje įtvirtintiems pagrindams): 1) viena iš arbitražinio susitarimo šalių, sudarant 9 straipsnyjenurodytą susitarimą, buvo tam tikru mastu neveiksni arba susitarimasnegalioja pagal įstatymus, kuriuos šalys susitarė taikyti, o jei tokiosnuorodos nėra, – pagal tos šalies, kur buvo priimtas arbitražinio teismosprendimas, įstatymus; arba 2) šalis nebuvo tinkamai informuota apie arbitro paskyrimą ararbitražinį nagrinėjimą arba dėl kitų svarbių priežasčių ji negalėjopateikti arbitražiniam teismui savo paaiškinimų; arba 3) sprendimas priimtas dėl ginčo, nenumatyto arbitražiniamesusitarime ar neatitinkančio jo sąlygų, arba tame sprendime yra nuostatųklausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas; arba 4) arbitražinio teismo sudėtis arba arbitražinio nagrinėjimoprocedūra neatitiko šalių susitarimo, jei susitarimas neprieštaravo šioįstatymo nuostatoms, nuo kurių šalys negalėjo nukrypti, arba jei tokiosusitarimo nėra, arbitražinio teismo sudėtis ar arbitražinio nagrinėjimoprocedūra neatitiko šio įstatymo reikalavimų. 5) ginčo objektas negalėjo būti arbitražinio nagrinėjimo dalykaspagal Lietuvos Respublikos įstatymus; arba 6) arbitražinio teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikosįstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.Skundus dėl atsisakymo vykdyti arbitražo sprendimą nagrinėja LietuvosApeliacinis Teismas. Paskutiniuosiuose dviejuose punktuose nurodytuspagrindus teismas privalo tikrinti savo iniciatyva, o pirmuosiuoseketuriuose numatytus privalo įrodyti jais besiremianti šalis.
7.Bylos pabaiga nepriimant sprendimoByla gali baigtis ir be sprendimo, t.y. ji gali būti nutraukta šiaisatvejais:1) ieškovas atsisako savo reikalavimo, jei atsakovas tamneprieštarauja; arba2) šalys susitaria nagrinėjimą nutraukti; arba3) arbitražinis teismas nusprendžia, kad tolesnis nagrinėjimas dėl kokiųnors priežasčių tampa nereikalingas arba neįmanomas. Išnykus aplinkybėms,dėl kurių nagrinėjimas buvo nutrauktas remiantis šiuo punktu, šalis galipakartotinai kreiptis į arbitražą dėl ginčo išsprendimo.Palikimo ieškinio nenagrinėtu instituto čia nėra.
VII tema. Užsienio arbitražo sprendimų pripažinimas ir vykdymas.Paprastai valstybėje yra speciali institucija (pripažįstančiojiinstitucija), kuri pagal tam tikras taisykles pripažįsta užsienio arbitražosprendimus ir tik po to juos galima vykdyti pripažįstančioje valstybėje.Lietuvoje tokia institucija – Lietuvos Apeliacinis Teismas.Šiuo atveju vėl reikia vadovautis konvencija dėl užsienio arbitražųsprendimų pripažinimo ir vykdymo. Tai viena skaitlingiausių konvencijų,prie kurios yra prisijungę per 100 valstybių. Konvencija numato ganaliberalią sprendimų pripažinimo ir vykdymo tvarką.Kalbant apie konvencija, galima pastebėti keletą probleminių momentų:1. kas yra laikoma užsienio arbitražu? Pavyzdžiui, KAĮ 4 str. numatokriterijus, kuriems esant arbitražas laikomas tarptautiniu. Vienas tokiųkriterijų – kai arbitražas vyksta už valstybės, kurioje šalis turi įmonių,ribų. Yra ir nelogiškų kriterijų – pvz. laikoma, kad arbitražas bustarptautinis, jeigu ginčas tarp šalių-įmonių, kai bent į vieną yrainvestuota užsienio kilmės kapitalo. Pvz. Bitė GSM ir TELE2, jei spręstųginčą arbitraže, nors ir Lietuvoje, lietuvių arbitrų, dėl Lietuvojevykdomos prievolės ir t..t, arbitražas būtų laikomas tarptautiniu. Tokiasnormas reikia arba keisti, arba aiškinti taip, kad būtų galima privestiprie nacionalinio arbitražo, nes neprotingai bus užvilkintas sprendimovykdymas.2. Koks santykis tarp tarptautinio arbitražo ir užsienio arbitražo? AnotV.M, tai identiškos sąvokos.3. Ar pripažinti reikia tik galutinius sprendimus, ar gali būtipripažįstami ir preliminarūs sprendimai (jau kalbėjom).
Pripažinimo procedūra
Pagal Niujorko konvencijos 4 str., išieškotojas pripažįstančiajaiinstitucijai turi pateikti: a) sprendimą arba jo patvirtintą kopiją vertimu(jeigu reikia); b) arbitražinį susitarimą arba jo kopiją ir vertimą (jeireikia). Be abejo, turi būti pateiktas prašymas pripažinti sprendimą.
Pagal konvencijos 5 str., skolininkas turi teisę gintis nurodydamas, kadyra pagrindai, darantys sprendimą negalimu pripažinti (apie tuos 6pagrindus kalbėta anksčiau). 4 jų įrodinėjami skolininko, o 2 privalopatikrinti pripažįstančioji institucija savo iniciatyva. Vienas pastarųjų –sprendimas negali būti pripažintas, jei jo pripažinimas ir vykdymasprieštarautų viešajai tvarkai. Beje, reikėtų atkreipti dėmesį, kad turibūti atsižvelgiama ne tik į nacionalinės viešosios tvarkos interesus, betir į tarptautinę viešąją tvarką. Lietuvoje buvo tik viena nutartis dėlviešosios tvarkos (jau minėta Fertlizers v. “Lifosa”).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad konvencija,įtvirtina tik galimybęatsisakyti pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimą, esantnurodytiems pagrindams ar vienam iš jų, o ne imperatyvius nurodymus. Taigi,teismas gali atmesti prašymą nevykdyti arbitražo sprendimo net jeiformaliai egzistuoja bent vienas iš minėtų pagrindų (pvz., Lietuvojeesantis arbitražas nesilaiko nelyginio arbitrų skaičiaus principo.Abejotina, ar koks Švedijos teismas dėl to atsisakytų pripažinti arbitražosprendimą, jei visa kita yra idealu). Taigi, pagrindas ne tik turiformaliai egzistuoti, bet ir pats pažeidimas turi būti esminis.
Pripažinus sprendimą, jis gali būti nukreiptas vykdymui (po vykdomojo raštoišdavimo), jeigu skolininkas tokios Lietuvos Apeliacinio teismo nutartiesneapskundžia kasacine tvarka.Reikia pastebėti, kad kalbant apie arbitražą gali kilti pačio arbitražosąvokos problema. Pvz., yra valstybių, kuriose arbitražas laikomasspecializuotu valstybės teismu (Rusijos federacijoje yra Ūkinis arbitražoteismas). Tokių teismų sprendimai nelaikomi užsienio arbitražų sprendimaisir negali būti vykdomi vadovaujantis Niujorko konvencija (nors tokiųbandymų ir kuriozų buvo). Tokie sprendimai vykdytini kaip teismųsprendimai, vadovaujantis teisinės pagalbos tarptautinėmis sutartimis,konvencijomis ir kt. Tiesa, buvo pasitaikę ir atvirkštinių situacijų, kaiužsienio komercinių arbitražų sprendimus bandyta pripažinti ir vykdytivadovaujantis tarpvalstybinėmis teisinės pagalbos sutartimis, o ne Niujorkokonvencija.