Vertybiniai popieriai ir turtinės teisės, kaip civilinių teisių objektas

TURINYS

IŽANGA 3

1. Vertybinių popierių atsiradimo priežastys 4

2. Vertybinių popierių teisinė prigimtis pagal klasikinę doktriną 7

3. Šiuolaikinės vertybinių popierių rinko 9

4. Teisės į vertybinius popierius Lietuvoje 13

5. Konkrečių vertybinių popierių ir turtinių teisių samprata pagal Civilinį kodeksą 18

IŠVADOS 24

LITERATŪRA 26

ĮŽANGA

Jau keletą metų turime besivystančią vertybinių popierių rinkąLietuvoje, tačiau vertybinių popierių teisinės prigimties ir vietoscivilinių teisių objektų sistemoje klausimai vis dar nepagrįstainenusipelno teisininkų dėmesio. Teisės doktrina dar nėra paaiškinusi tokiospecifiško reiškinio kaip nematerialūs vertybiniai popieriai, o jais šiuometu prekiaujama daugiausiai. Nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios Lietuvoje buvoįvestas vertybinių popierių dematerializavimas, t. y. nebenaudojamimaterialūs dokumentai teisėms į vertybinius popierius pažymėti. Vietoj tospecialios institucijos, gavusios licenciją, atidaro ir tvarko asmenų,įsigijusių vertybinių popierių, sąskaitas, kuriose ir pažymima nuosavybėsteisė į šiuos vertybinius popierius. Jeigu nėra materialaus objekto, ar visdar galime kalbėti apie nuosavybės teisę? Pagrindinis šio referato tikslas – išsiaiškinti, kokia yra tokiųnematerialių vertybinių popierių teisinė prigimtis, kokią vietą šievertybiniai popieriai užima civilinių teisių objektų sistemoje. Visų pirma bus trumpai aptarta vertybinių popierių istorija. Jų reikšmėasmenims, dalyvaujantiems vertybinių popierių civilinėje apyvartoje. Busnagrinėjama kaip tokį specifinį civilinės teisės institutą kaip vertybiniaipopieriai, esantį kažkur tarp daiktinės ir prievolinės teisės, paaiškinoklasikinė doktrina jau daugiau kaip prieš 100 metų. Toliau bus nurodytos pagrindinės tendencijos šiuolaikinėje vertybiniųpopierių rinkoje, teisinės problemos dėl vertybinių popieriųdematerializavimo, išdėstoma, ko klasikinė doktrina šiuo metu negalipaaiškinti ir kaip teisininkai suvokia nematerialius vertybinius popieriuskai kuriose užsienio valstybėse. Tada bus pereinama prie Lietuvos įstatymų ir praktikos nagrinėjimo.Reikia pažymėti, kad neturime teismuose spręstų bylų, kuriose būtų buvęnagrinėjami esminiai nematerialių vertybinių popierių teisinės prigimtiesklausimai, o tai, žinoma, apsunkina pirmuosius bandymus šioje srityje. Dėlšios, taip pat ir dėl tos priežasties, kad vertybiniai popieriai teisiniupožiūriu išsamiai Lietuvoje nėra nagrinėti, straipsnyje daugiausia busremiamasi lyginamuoju metodu. Plačiau aptarsime kaip kurių vertybinių popierių, kaip civilinių teisiųobjektų, ir turtinių teisių, sąvokas ir jų turėtojams suteikiamas teises,o davėjams tenkančias pareigas.

1. Vertybinių popierių atsiradimas

Kad geriau suprastume vertybinius popierius ir nuodugniauišanalizuotume juos, kaip civilinių teisių objektus, šiame skyriuje trumpaiaptarsime jų atsiradimo priežastis, prielaidas ir vystymasi. Vertybiniai popieriai yra žinomi visose valstybėse. Seniausias apyvartinis dokumentas – tai apytiksliai 2100 m. pr. m. e.naudotas vekselis, kuriame nurodytas daugiau ar mažiau apibrėžtas mokėjimoterminas. Įdomu tai, kad dar Jogaila buvo išdavęs Vytautui vekselį, įpareigojantįsumokėti Vytautui 500 siklų arba 500 Lietuvos kalimo gryno sidabro rublių.Nors taip pat nurodoma, kad vekseliais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėjenebuvo pasitikima. Kaip nurodo N. 0. Nersesovas, aiškinant vertybinių popierių teisinęprigimtį, klaidinga būtų naudoti klasikinius romėnų teisės institutus,kadangi senovės Romoje prievolė pagal kvitų teisę buvo išimtinai asmeniniopobūdžio, todėl negalėjo asmenys prievolėje pasikeisti negalėjo.Plėtojantis civilinei apyvartai Romos juristai kaip išeitį numatė pavedima– kreditorius, norėdamas perleisti savo reikalavimo teisę, pavesdavo kitamasmeniui atstovauti jam procese. Tačiau pirminis kreditorius bet kadagalėjo atimti įgaliojimus. Vėliau imta informuoti skolininką apie tokįpavedimą, nuo to momento skolininkas privalėjo prievolę vykdyti tiknurodytam asmeniui, o ne pradiniam kreditoriui. Mirus pradiniam kreditoriuiarba patikėtiniui, pavedimo santykiai nutrūkdavo. Prancūzijoje dar XIII a. atsirado dokumentai, kuriuose, be konkretauskreditoriaus, buvo nurodoma, kad prievolė gali būti įvykdoma ir dokumentopateikėjui. Skolininkas, įsipareigodamas sumokėti pinigus dokumentopateikėjui, laikydavo šį pateikėją pradinio kreditoriaus teisių perėmėju,tam pakakdavo vien dokumento valdymo fakto. Šių dokumentų naudojimąsustabdė didėjanti Romos teisės įtaka Prancūzijos teisei ir teisėsdoktrinai. Ėmus taikyti Romos teisę, dokumento turėtojas pateikdamasdokumentą privalėjo pateikti įrodymus apie įvykusį teisių perleidimą. TaipRomos teisės įtaka panaikino šių dokumentų privalumus. XVI-XVII amžių sandūroje Prancūzijoje imti naudoti vadinamieji billetsen blanc. Juose vietoj konkretaus kreditoriaus buvo paliekama tuščia vieta.Dokumento turėtojas, norėdamas įgyvendinti savo teises į jį, įrašydavo savopavardę. Prieš tai dokumentas galėjo būti laisvai perduodamas iš rankų įrankas. Vėliau imti naudoti tikrieji pareikštiniai vertybiniai popieriai –billets au porteur. Juose joks kreditorius nebuvo nurodomas, o teisesgalėjo įgyvendinti bet koks dokumento pateikėjas. Panašiai tokie dokumentaiimti naudoti ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Aptariant akcijų atsiradimą būtina paminėti, kada gi atsirado pačiosakcinės bendrovės, kadangi be jų akcijų net negalėjo būti. Jau senovės Romoje egzistavo tam tikros asmenų bendrijos,besiverčiančios valstybės pajamų rinkimu – mokesčius už viešuosiuspastatus, kelius, tiltus, miškus ir pan. rinko ne valstybės pareigūnai, oprivatūs asmenys, kasmet valstybei mokėdami nustatytą pinigų sumą. Šiomsoperacijoms reikėjo didžiulio kapitalo. Minėtos bendrijos tapo patogiakapitalo sujungimo priemone. Priešingai nei kitose bendrijose,egzistavusiose tuo metu Romoje, aptariamose bendrijose galima buvo perimtimirusio bendrijos nario teises. Manoma, kad šių bendrijų narių pajai turėjo

savo rinkos vertę, ir galbūt juos buvo galima perleisti ne tik mirusnariui, nes bendrijos galėjo gauti teisę rinkti valstybės pajamas net 100metų. Taip pat buvo commenda arba commandita, kurios egzistavo XI a. Keletasasmenų, siekdami pasipelnyti, duodavo pinigų ar prekių išplaukiančio laivokapitonui. Iš šių įnašų buvo sudaromas bendras fondas. Tačiau manoma, kadvisoms šioms bendros veiklos formoms trūko esminio elemento – supratimoapie akcijas. Kai kurie autoriai pirmąja akcine bendrove laiko 1602 m. įsteigtąOlandijos-Ost-lndijos prekybos kompaniją. Tačiau yra ir kita nuomonė, kadpirmoji tokia bendrovė buvo 1407 m. įsteigtas Genujos bankas. Šį bankąsudarė kreditoriai, paskolinę pinigų Genujai ir už tai įgiję teisę rinktivalstybės pajamas, kuriomis buvo užtikrintas paskolų grąžinimas, taip patteisę verstis bankine veikla – priimti indėlius, leisti bilietus ir t. t.Dalys šiame banke galėjo būti perleidžiamos. Nuo XVII a. Europos valstybėse prasidėjo tikras akcinių bendroviųbumas. Lietuvoje pirmoji akcinė bendrovė įsteigta 1832 m. Klaipėdoje. Vėliaubendrovės imtos steigti ir kituose miestuose. 1872 m. įsteigtas Vilniausžemės bankas, teikęs paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą. Kaip matome, tiek societates vectigalium publicorum, tiek vėlesnėskonstrukcijos buvo panaudotos kapitalo sujungimui bendrai veiklai. Tokiaiakcinės bendrovės paskirčiai pritarė ir tie kurie, kritiškai vertinagalimybę vienam asmeniui steigti akcinę bendrovę, nes tai neatitinkabendrovės paskirties. Manoma, kad juridinio asmens kaip asmenų kolektyvo traktavimasnepaaiškina tokių dalykų kaip vieno dalyvio juridinio asmens sukūrimą arbajuridinio asmens sukūrimą atskyrus kito juridinio asmens kapitalo, o nedalyvių dalį. Dėl civilinės apyvartos poreikių prisireikė riboti juridiniųasmenų dalyvių atsakomybę tam tikrais turtiniais aktyvais. Juridiniaiasmenys evoliucionavo nuo paprastų bendrijų prie komanditinių, o vėliau –prie akcinių bendrovių. Kai daugėja juridinių asmenų ir jų dalyvių,savininkai nebekontroliuoja juridinio asmens valdymo organų priimtųsprendimų, taigi vargu ar galima reikalauti, kad jie atsakytų už juridinioasmens prievoles. Paskutiniu metu akcijos tampa ne tik priemone dalyvauti valdantjuridinį asmenį, bet tiesiog investicija – į žinomos akcinės bendrovėsakcijas investuojama ne siekiant dalyvauti jos akcininkų susirinkimuose,priimti sprendimus valdant ją, bet tikintis, kad didės akcijų vertė. Taip pat kaip ir privačios bendrovės, kurios siekdamos pritrauktikapitalo leidžia obligacijas (skolos vertybinius popierius), lėšų padengtisavo biudžeto deficitui ar išlyginti pajamų ir išlaidų svyravimus siekiapritraukti ir vyriausybės, išleisdamos skolos vertybinius popierius. Skolosvertybinių popierių pirkėjai paprastai siekia investuoti savo pinigus irgauti pastovias pajamas. Kadangi vyriausybės vertybiniai popieriai pasižymimažiausia rizika, jie yra itin patraukli investicija, tačiau paprastaiduoda ir mažesnes pajamas. Lietuviškoji Vyriausybė pirmąkart vidaus rinkojevalstybės iždo bonus ėmė platinti dar 1919 m. Siekiant patrauktiinvestuotojus, šiais bonais leista atsiskaityti mokant mokesčius ir pan.Tuo metu valstybei lėšų daugiausia reikėjo krašto gynybai (1921 m. jossudarė 55 proc. visų valstybės išlaidų). Vėliau skolintasi ir kitomsreikmėms, pavyzdžiui, keliams tiesti, žemės ūkiui plėtoti, taip pat skolosvertybiniai popieriai platinti užsienio lietuvių tarpe. 1940 m. sausio 1d.bendra valstybės skola buvo 134,1 mln. litų. Reikėtų pabrėžti, kad bendrosios teisės valstybėse vertybinių popieriųatsiradimas aiškinamas kiek kitaip. Iš pradžių terminas ,,securities” buvosuprantamas kaip tam tikra skolos grąžinimo užtikrinimo priemonė (pvz.,įkeitimas). Kai tik bendrovių leidžiamos akcijos taip pat pasidarė laisvaiperleidžiamos, išaiškėjo jų funkcinis panašumas į skolos vertybiniuspopierius, abi investicijų formos tapo žinomos kaip vertybiniai popieriai(securities).

2. Vertybinių popierių teisinė prigimtis pagal klasikinę doktriną

Nagrinėdami klaikinę doktrina ir ja pasiremdami bandysim paaiškintivertybinių popierių teisinę prigimtį, atsakyti į klausimus: ar vertybiniaipopieriai yra savarankiškas civilinių teisių objektas, ar objektu nėra tosteisės, kurias suteikia vertybiniai popieriai?

Klasikine doktrina, kalbant apie vertybinių popierių teisinėsprigimties aiškinimą, matyt reikėtų laikyti tas teorijas, kuriospretenduoja būti vienos pirmųjų, įsigilinusių į šia problemas. Deja,Lietuvoje šia tema išsamių darbų nėra pasirodę iki šiol. Dabargaliojančiuose teisės aktuose esamus vertybinių popierių apibrėžimusreikėtų sieti su kitų valstybių praktika ir doktrina. Pavyzdžiui, naujojoLietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 1.101 straipsnio 1 dalisįtvirtina, kad “vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas – taidokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimusšio dokumento turėtojui”. Tokią vertybinių popierių sampratą reikėtų sietisu anksčiau vyravusia. Vertybinių popierių apibrėžimą rasime net ne visuoselietuvių kalba išleistuose civilinės teisės vadovėliuose. Taip yra todėl,kad dar visai neseniai vertybiniai popieriai nesudarė svarbios ūkio dalies.1948 m. išleistame civilinės teisės vadovėlyje nurodoma, kad “vertybiniaipopieriai – tai dokumentai, nustatantys ir liudijantys tam tikrą turtinęteisę, kurią galima reikalauti tik pareiškus dokumentą”. 1975 m. vadovėlyjepateikta jau išsamesnė samprata, nurodoma, kad “vertybiniai popieriai – taidokumentai, kuriuos būtina nustatyta tvarka pateikti, norint įgyvendintijuose išreikštą turtinę teisę”. Ypatumai, skiriantys nuo kitų dokumentų; • juose aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiama tam tikra subjektinė teisė; • turi įstatymo nustatytą formą; • jame nurodyta turtinė teisė gali būti įgyvendinta tik pateikus vertybinį popierių. Kalbėdamas apie vertybinių popierių požymius, N. 0. Nersesovas nurodė,kad dokumentai tampa vertybiniais dėl teisės, kurią įtvirtina dokumentai.

Dokumentas civilinėje teisėje turi tris reikšmes; • dėl teisės nustatymo; • jos perdavimo; • jos įgyvendinimo. Dokumentas, kuriuo nustatoma teisė, savo ruožtu yra arba paprastaįrodinėjimo priemonė, arba jis turi esminės reikšmės tai teisei įgyvendintiir perleisti. Kalbant apie vertybinius popierius, labai svarbu, kokias teisės normastaikyti jų atsiradimui, perleidimui, kitaip tariant, ar tai yra daiktai, arprievolinės teisės. N. 0. Nersesovo manymu, kai kurie šiuolaikinėscivilinės teisės institutai, tarp jų ir vertybiniai popieriai, yra tarsiant ribos tarp daiktinės ir prievolinės teisės. Jeigu kalbama apie vertybinių popierių atsiradimą ir pasibaigimą, taibus prievoliniai santykiai. Asmuo, išduodantis vertybinius popierius, turiturėti veiksnumą ir teisnumą. Suėjus skolos vertybiniame popieriujenurodytam terminui, dokumento išleidėjas bus paprastas skolininkas,privalantis įvykdyti savo įsipareigojimą bet kokiam dokumento pateikėjui(kreditoriui), nereikalaudamas iš jo jokių įrodymų, išskyrus reikalavimąįrodyti dokumento valdymą. Vykdydamas prievolę, skolininkas turi laikytisvisų bendrų prievolių vykdymo taisyklių. Tačiau jeigu kalbama apie vertybinių popierių dalyvavimą civilinėjeapyvartoje, tai jie yra realūs daiktai. Daiktinis vertybinių popieriųpobūdis užtikrina šios prievolinės teisės kreditorių interesų gynimą,prievolinis teisinis pobūdis – skolininkų interesų gynimą. M. M. Agarkovas, remdamasis vokiečių teisininkų darbais, taip patnurodo, kad visus vertybinius popierius (vekselius, čekius, akcijas ir kt.)vienija tai, kad jų pateikimas yra būtinas norint įgyvendinti juoseišreikštas teises. Tai skiria šiuos dokumentus nuo kitų, turinčių tikįrodomąją reikšmę. Dokumentas įtvirtina teisę. Tik tas, kuris turi teisę įpopierių, gali juo disponuoti siekdamas įgyvendinti teises, kylančias išpopieriaus. Reikia sutikti, kad toks vertybinių popierių teisinės prigimtiesaiškinimas puikiai atitiko to meto civilinės apyvartos poreikius. Tačiau, kaip bus išdėstyta kitame skyriuje, naujausios vertybiniųpopierių rinkų tendencijos verčia ieškoti tolesnių paaiškinimų.

3. šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos

Per paskutinius keletą dešimtmečių vertybinių popierių rinkos pasaulyjepasikeitė itin

smarkiai. Vertybinių popierių išleidimo ir prekybos apimtys išsaugo ikididžiulių mastų.

Pavyzdžiui, 1960 m. vidutinė Niujorko vertybinių popierių biržos prekybosapimtis buvo 3 mln. akcijų per dieną, 1968 m. sis skaičius pasiekė beveik13 mln. akcijų per dieną, o 1999 m. – daugiau kaip 809 mln. akcijų perdieną. Lietuvos vertybinių popierių rinka nėra ypač didelė, taciau vertapaminėti, kad 2000 m. pirminėje vertybinių popierių rinkoje (emitentuiviešai platinant vertybinius popierius) 70 bendrovių pritraukė 543 mln.litų (219 mln. akcijomis ir 324 mln. obligacijomis). Aktyviai vidausrinkoje skolinasi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 2000 m. įvyko 60Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų, kuriuose Vyriausybė išplatino2453 mln. litų nominalios vertės vertybinių popierių. Antrinėje rinkoje(kai prekiaujama jau išleistais vertybiniais popieriais) prekyba Lietuvosvertybinių popierių biržoje 2000 m. siekė 1759 mln. litų (sandorių skaičius– 53 763). Užbiržinėje prekyboje buvo sudaryta apie 19 tūkst. sandorių(apie 16 tūkst. atsiskaityta pinigais – 268 mln. litų). Savaime suprantama, kad esant tokioms vertybinių popierių emisijų irprekybos apimtims, neįmanoma būtų prekiauti materialiomis akcijomis irobligacijomis, kaip buvo įprasta prieš keletą dešimtmečių. Siekiantsumažinti kaštus, susijusius su materialių vertybinių popierių gamyba,apsaugos priemonių taikymu, taip pat rizikas, susijusias su šių dokumentųvagystėmis (pvz., prarasti materialūs vertybiniai popieriai gali būtiperleisti sąžiningam įgijėjui, kurio teisės būtų labiau ginamos nei tikrojosavininko), buvo arba visiškai atsisakyta materialių vertybinių popierių(įvedant specializuotose institucijose tvarkomų vertybinių popieriųsąskaitų sistemas, vadinamoji vertybinių popierių dematerializacija) arbamaterialūs vertybiniai popieriai buvo atiduodami saugoti vienaiinstitucijai, kuri atidarydavo vertybinių popierių sąskaitas kitoms, o šiossavo ruožtu galėdavo tokias sąskaitas atidaryti savo klientams ir t. t.(vadinamasis vertybinių popierių imobilizavimas). Šių pakeitimų esmė yrata, kad nelieka fiziško materialių dokumentų perdavimo, vertybiniaipopieriai jau perleidžiami tik atliekant įrašus vertybinių popieriųsąskaitose. Lietuvoje nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžiospasirinktas vertybinių popierių dematerializavimas. Pagal LietuvosRespublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarkos8 punktą šie vertybiniai popieriai išleidžiami nematerialia forma. PagalLietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 41 straipsnio 1 dalįuždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios (pagal LietuvosRespublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus atspausdinti dokumentai)arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose), o akciniųbendrovių akcijos turi būti nematerialios. Šiuo metu viešąją vertybinių popierių apyvartą Lietuvoje reguliuojaLietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas beikiti teisės aktai, iš jų verta paminėti Vertybinių popierių cirkuliacijosir jų apskaitos taisykles. Pagal šiuos teisės aktus Lietuvos centrinisvertybinių popierių depozitoriumas atidaro ir tvarko bendrąsias vertybiniųpopierių sąskaitas, kuriose pažymima, kiek konkretus sąskaitų tvarkytojasturi savo ar savo klientų vertybinių popierių. Sąskaitų tvarkytojai atidaroir tvarko asmenines vertybinių popierių sąskaitas vertybinių popieriųsavininkams. Įrašas asmeninėje sąskaitoje ir pažymi konkretaus investuotojonuosavybės teisę į konkrečius vertybinius popierius. Kalbant apie tokias kelių pakopų vertybinių popierių apskaitos irlaikymo sistemas pasauliniu mastu, reikia pasakyti, kad jos yra darsudėtingesnės nei įvesta sistema Lietuvoje. Pirminę vertybinių popieriųapskaitą gali tvarkyti nacionalinis depozitoriumas, jame sąskaitą galiturėti vietos tarpininkas, savo ruožtu atidarantis sąskaitą tarptautiniamvertybinių popierių depozitoriumui, kuriame vertybinių popierių sąskaitas

turi daugybė finansinių institucijų iš įvairių valstybių. Negana to, šiosinstitucijos gali veikti tiek savo, tiek savo klientų vardu. Šiaisklientais gali būti smulkesni bankai, savo ruožtu tvarkantys savo klientų –juridinių ar fizinių asmenų vertybinių popierių sąskaitas. Jeiguvertybinius popierius, apskaitomus daugiapakopėje tarpininkų sistemoje,vienas kitam perleidžia to paties finansų tarpininko klientai, įrašaiatliekami tik to tarpininko tvarkomose vertybinių popierių sąskaitose.Jokie kiti įrašai nei depozitoriumuose, nei tuo labiau emitento registrenėra atliekami. Jeigu taip būtų daroma, tai gerokai apsunkintų vertybiniųpopierių perleidimą, padidintų tarpininkų (o galų gale – investuotojų)kaštus, pailgėtų laikas, būtinas perrašyti vertybinius popierius iš vienoinvestuotojo į kito sąskaitas, o tai visiškai neatitinka šiuolaikinėsrinkos poreikių. Dėl šios priežasties aukštesnės grandies finansųtarpininkai (o aukščiausioje grandyje – centriniai depozitoriumai, taip patbe jokios abejonės ir emitentai) neturi informacijos apie konkretiemsinvestuotojams priklausančius vertybinius popierius. Kadangi nebėra materialių dokumentų, kuriuose, klasikinių autoriųteigimu, buvo įtvirtintos išreikštos teisės, tampa neaišku, kokias teisesįgyja investuotojai, nusipirkę vertybinių popierių, kai negauna jokiųdokumentų, o tik atliekami įrašai sąskaitose. Visų pirma prieš analizuojantinvestuotojo ir jo vertybinių popierių sąskaitas tvarkančio finansųtarpininko tarpusavio santykių pobūdį, reikia išsiaiškinti, kokie yrašiuolaikinių vertybinių popierių rinkų poreikiai. Paskutiniu metu keletas tarptautinių organizacijų parengė rekomendacijųdėl valstybių finansų sistemų stabilumo. Tarptautinių atsiskaitymų bankasyra nurodęs, kad valstybėje turi būti šiuolaikinė sutarčių teisė, aiškiaiapibrėžianti įvairiausias finansines priemones perkant parduodantdalyvaujančių bei turinčių jas šalių teises ir pareigas. Teisės normos turibūti pakankamai lanksčios, kad apimtų ir naujas finansines priemones, kaitik jos atsirastų kartu pripažįstant, kad įstatymų pakeitimai turi būtiatliekami iš esmės pasikeitus rinkos sąlygoms. Turi būti užtikrinamagalimybė kreditoriams greitai perimti įkeistą ar kitaip prievolių įvykdymuiužtikrinti turimą turtą skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų.Įkeitimo ar kitų panašių užtikrinimo priemonių naudojimas praranda betkokia reikšmę, jeigu skolininkui nevykdant savo įsipareigojimų (taip pat irjo bankroto atveju) nėra galimybių greitai realizuoti ar perimti turtą.Ypač tai svarbu, kai šias užtikrinimo priemones naudoja stambūs rinkosdalyviai – jeigu vienas iš jų tampa nemokus ir kiti negali atgauti savopinigų arba greitai realizuoti turimo užstato, iškyla visos sistemosgriūties grėsmė, o tai neabejotinai gali pakenkti valstybės finansųsistemai. Vienas iš svarbiausių šiuolaikinės vertybinių popierių rinkosreikalavimų – patikima investuotojų apsauga, kad jie neprarastųpasitikėjimo šia rinka. Šis tikslas yra pasiekiamas, kai užtikrinama, kadinvestuotojų turtas (taip pat ir vertybiniai popieriai, kuriuos į sąskaitasįtraukia investuotojus aptarnaujantys finansų tarpininkai) bus išsaugotasnet ir tarpininko nemokumo (bankroto) atveju. Šiam klausimui nemažaidėmesio yra skyrusi Tarptautinė vertybinių popierių komisijų organizacija,nurodžiusi, kad nacionalinės institucijos galėtų imtis tokių priemoniųminėtam tikslui pasiekti: 1) įstatymu numatyti, kad finansų tarpininkų įsipareigojimaiinvestuotojams traktuojami kitaip nei kiti šių tarpininkų įsipareigojimai,t. y. investuotojai traktuojami kaip privilegijuoti kreditoriai arbainvestuotojų vertybiniai popieriai nepripažįstami finansų tarpininko turtu.Tam gali būti naudojamas ir patikėjimo teisės institutas, ypač bendrosiosteisės sistemos valstybėse – finansų tarpininkas laiko investuotojųvertybinius popierius patikėjimo pagrindis. Tačiau tai nepašalina rizikos,kad tarpininkas be investuotojų sutikimo parduos jų vertybinius popierius.Kur nėra patikėjimo teisės tradicijų, gali būti tiesiog nustatoma, kadinvestuotojų vertybiniai popieriai negali būti naudojami tarpininkokreditorių reikalavimams tenkinti. Šį reikalavimą turi numatyti ir bankrotoprocedūras reguliuojantys įstatymai; 2) numatyti kompensavimo sistemas nuostolių dėl finansų tarpininkunemokumo patyrusiems investuotojams arba įpareigoti finansų tarpininkusdraustis draudimo bendrovėse (didžiausi šių priemonių trūkumai –kompensuojama dažniausiai tik iki tam tikros sumos, didelės draudimoišlaidos); 3) priemonės, kurių imasi patys investuotojai (pvz., jie gali atidarytisavo sąskaitą banke ar kitoje institucijoje ir suteikti finansų tarpininkuiteisę kontroliuoti šią sąskaitą, tačiau paprastai pavieniai investuotojainėra pajėgūs išsireikalauti palankių aptarnavimo sąlygų). Investuotojų turto apsaugą numato ir 1993 m. gegužės 10 d. EuroposBendrijų Tarybos priimta direktyva dėl investicinių paslaugų vertybiniųpopierių srityje. Pastebima taip pat nauja tendencija – vertybiniai popieriai vis dažniaunaudojami prievolių įvykdymo užtikrinimui. Kreditorius, norėdamas apsaugotisavo interesus tuo atveju, jeigu skolininkas negrąžintų paskolos arneįvykdytų kitos prievolės, gali pareikalauti perduoti jam vertybiniųpopierių, kuriuos jis galėtų realizuoti, jeigu skolininkas neįvykdytųprievolės. Užsienio valstybėse taikomi keli investuotojų teisių apibrėžimo būdai.Gali būti pripažįstama, kad vertybiniai popieriai, pažymimi įrašaissąskaitose, yra tarpusavyje pakeičiami objektai (pvz., tos pačios emisijosvertybiniai popieriai), tada investuotojas gali būti traktuojamas kaip visųtos rūšies vertybinių popierių, kuriuos finansų tarpininkas laiko savoklientų vardu, bendraturtis. Gali būti ir taip, kad investuotojas neturinuosavybės teisės į vertybinius popierius, o tampa tarpininko kreditoriumi,panašiai kaip padėjus pinigų indėlį banke. Tokio investuotojo(kreditoriaus) reikalavimai gali būti apsaugoti naudojant užstatu turtą,kurį tarpininkas laiko šiam investuotojui, arba investuotojus pripažįstantprivilegijuotais kreditoriais.

4. Teisės į vertybinius popierius Lietuvoje

Kaip jau minėta, Lietuvoj įvestas visiškas vertybinių popierių, kurie

dalyvauja viešojoje apyvartoje (Vyriausybės ir akcinių bendrovių vertybiniųpopierių), dematerializavimas. Ar tokiu atveju išlieka tiesioginiaisantykiai tarp investuotojo ir emitento? Kokias teises turi investuotojas?Ar keliu to paties tarpininko klientų turimi tos pačios rūšies vertybiniaipopieriai (pvz., tos pačios emisijos vertybiniai popieriai) yra tarpusavyjesumaišomi, kaip tai atliekama kai kuriose valstybėse ir ar dėl to atsirandatokių klientų bendroji nuosavybė? Tais atvejais, kai vertybinių popierių asmenines sąskaitas tvarko patysemitentai, manytina, kad tiesioginiai teisiniai santykiai tarp investuotojoir emitento išlieka, kadangi investuotojas gali bet kada pats kreiptis įemitentą, siekdamas įgyvendinti vertybinių popierių suteikiamas teises.Panašiai ir jeigu vertybinių popierių įsigyja pats finansų tarpininkas. Kai investuotojų vertybinių popierių sąskaitas tvarko finansųtarpininkai, padėtis siek tiek keičiasi. Jau matėme, kad išsivysčiusiosevertybinių popierių rinkose tiesioginis ryšys tarp emitento ir investuotojovis labiau silpsta. Vis tiek griežtai teigti, kad Lietuvoje šio tiesioginioryšio tarp emitento ir investuotojo nėra, negalime. Priešingai, kai kuriaisatvejais įstatymai net numato, kad investuotojas pats gali tiesiogiaikreiptis į emitentą ir įgyvendinti savo teises, nepaisant to, kad jovertybinių popierių sąskaitas tvarko jau ne emitentas. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas numato, kad akcijųsavininkai yra asmenys, kurių vardu yra atidaryta vertybinių popieriųsąskaita (43 str. 2 d.). Akcininkai, norėdami įgyvendinti savo teisędalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, atvyksta į susirinkimąir, jeigu jie turi vardinių akcijų, jiems pakanka tapatybę liudijančiųdokumentų, o jeigu jie turi pareikštinių akcijų, jiems reikia pateiktitarpininko išduotą išrašą iš vertybinių popierių sąskaitos (įstatymo 24str. 4 d.). Taigi investuotojas gali įgyvendinti savo teisę dalyvautivaldant bendrovę kreipdamasis tiesiogiai į bendrovę. Ar kitą savo teisę –teisę gauti dividendus akcininkas gali įgyvendinti tiesiogiai? Įstatymo 62straipsnio 2 dalis numato, kad akcininkas turi teisę dividendą išreikalautiiš bendrovės kaip jos kreditorius. Manytina, kad akcininkui nedraudžiamakreiptis tiesiai į bendrovę ir reikalauti išmokėti jam dividendustiesiogiai, net ne per finansų tarpininką, tvarkantį jo vertybinių popieriųsąskaitas. Tačiau emitentams gali būti patogiau dividendus mokėti perfinansų tarpininkus, kurie tvarko asmenines jo išleistų vertybinių popieriųsąskaitas, todėl vertybinių popierių išleidimo sąlygose galima numatyti,kad emitentas savo įsipareigojimą išmokėti dividendus įvykdo, kai pervedaatitinkamas pinigų sumas šiems tarpininkams. Priešingu atveju emitentas,nors ir pervedęs dividendus tarpininkui, privalėtų juos dar kartą sumokėtiį jį tiesiogiai besikreipusiam investuotojui ir susigrąžinti šią dividendųdalį iš tarpininko. Šiuo atveju investuotojas dividendus gali išreikalautitik iš tarpininko. Vyriausybės vertybinių popierių savininkai turi teisę gauti palūkanasbei išpirkimo lėšas suėjus vertybinių popierių išpirkimo terminui. Šioslėšos yra visais atvejais išmokamos ne pačiam investuotojui, o tik perfinansų tarpininkus, tvarkančius asmenines šių vertybinių popieriųsąskaitas (Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarkos30 punktas). Investuotojui nesuteikiama galimybė kreiptis tiesiogiai įemitentą. Tuo labiau, kad minėtos tvarkos 32 ir 33 punktai nustato, kadinvestuotojams išpirkimo lėšas ir palūkanas sumoka tarpininkai, o emitentasar jo įgaliotas asmuo, pervedęs lėšas tarpininkams, neatsako už tai, kadtarpininkas neįvykdo šios prievolės. Tiesa, tvarkoje nenurodoma, arinvestuotojas galėtų tiesiogiai kreiptis į emitentą tuo atveju, kaiemitentas dėl savo kaltės pavėluoja išpirkti vertybinius popierius. Visdėlto manytina, kad jis tokią teisę turėtų įgyvendinti per finansųtarpininką. Kitaip emitentui reikėtų išmokėti išpirkimo lėšas kiekvienam,pateikusiam išrašą iš asmeninės Vyriausybės vertybinių popierių sąskaitos.Tai reikštų žingsnį atgal, nes vėl, kaip ir materialių vertybinių popieriųatveju, būtų susidurta su dokumentų padirbinėjimo, vagysčių ir panašiomisrizikomis. Dar aiškiau Lietuvos investuotojas praranda ryšį su vertybinių popieriųemitentu, jeigu per Lietuvos tarpininką įsigyja užsienyje išleistųvertybinių popierių. Tokiu atveju dažniausiai tarp investuotojo ir emitentoyra bent keletas finansų tarpininkų, iš kurių dažniausiai nė vienas (tuolabiau investuotojas), išskyrus patį paskutinį, negali kreiptis tiesiogiaiį emitentą, siekdamas įgyvendinti vertybinių popierių suteikiamas teises. Čia buvo kalbama apie teises, kurias investuotojui suteikia vertybiniaipopieriai. 0 kokias teises investuotojas turi į pačius vertybiniuspopierius? Kol jie buvo materialūs, buvo laikoma, kad investuotojas turinuosavybės teisę į materialų dokumentą, kuris ir yra civilinių teisiųobjektas. Dematerializavus vertybinius popierius, liko tik įrašaisąskaitose kaip nuosavybės teisės į vertybinius popierius įrodymas. Kasšiuo atveju yra civilinių teisių objektas? Įrašas sąskaitoje? Greičiausiaine, kadangi investuotojai vienas kitam perleidžia ne įrašus sąskaitose,bet, kaip numato minėti įstatymai, nuosavybės teisę į vertybiniuspopierius. Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m.balandžio 18d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankųįstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnioantrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos RespublikosKonstitucijai” nurodė, kad ,,įsigijus akcijų, dezintegruojasi akcininkoturėta nuosavybės teisė – jos pagrindu atsiranda turtinės ir neturtinėsakcininko teisės: gauti bendrovės pelno dalį (dividendus), likviduojamosbendrovės turto dalį, perleisti akcijas kitų asmenų nuosavybėn, dalyvautibendrovės valdymo organuose ir kt. Akcininko nuosavybės teisė savita tuo,kad nuosavybės teisės objektas yra ne materialus, o įstatymuose bei
bendrovės statute (įstatuose) numatytos teisės ir pareigos”. Ar taireiškia, kad civilinių teisių objektu tampa nebe patys vertybiniaipopieriai, o jų savininko turimos teisės? Autoriaus nuomone, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas,reglamentuodamas investuotojo ir finansų tarpininko tarpusavio santykius,preziumuoja, kad yra abstraktus objektas, perduotas saugoti tarpininkui, įkurį investuotojas išsaugo nuosavybės teisę”. Tokiu atveju investuotojasturi tam tikras teises emitento (pvz., dalyvauti bendrovės valdyme), taippat finansų tarpininko, tvarkančio jo vertybinių popierių sąskaitas,atžvilgiu (pvz., teisę pareikalauti dividendų, jeigu jie buvo pervestitarpininkui) – tai teisės, kurias suteikia vertybiniai popieriai. Išpasaugos teisinių santykių tarp investuotojo ir finansų tarpininko kylateisės į pačius vertybinius popierius. Taigi investuotojas turi tam tikrasteises į abstraktų objektą, perduotą finansų tarpininkui. Šį objektąvadiname nematerialiais vertybiniais popieriais. Kokio pobūdžio šiosteisės? Ar gali asmuo turėti nuosavybės teisę į tokį nematerialų objektą? Tradiciškai nuosavybės teisės objektu buvo laikomi tik daiktai, t. y.materialūs objektai. Tačiau kokias civilinei teisei žinomas formas galimasuteikti aprašytoms investuotojo teisėms? Tarpininko nemokumo (bankroto)atveju investuotojas turi turėti galimybę atsiimti savo vertybiniuspopierius, atskirti juos nuo tarpininko turto, kad į juos negalėtųišieškojimo nukreipti tarpininko kreditoriai. J. Benjamin mano, kadbendrojoje teisėje šią problemą išsprendžia patikėjimo teisės institutas,kadangi patikėjimo teisės objektu gali būti ne tik materialus turtas. Anotšios autorės, nematerialus turtas gali būti ne tik asmeninių ieškinių, betir daiktinių ieškinių objektas. Asmeniniai ieškiniai gali būti pareiškiamiasmenims, kurie ieškovui turi konkrečias prievoles, tačiau kitų asmenųatžvilgiu dėl to paties turto galimi ir daiktiniai ieškiniai. Tarp finansųtarpininko ir jo kliento egzistuoja prievoliniai teisiniai santykiai (kilęiš pasaugos sutarties šiuo atveju), tačiau tarp kliento ir tarpininkokreditorių, norinčių išsidalyti tarpininko turimą turtą (taip pat irklientų vertybinius popierius, kuriuos tarpininkas klientų vardu laiko pasaukštesnės grandies tarpininką), prievolinių teisinių santykių nėra, taigijų atžvilgiu tarpininko klientai galėtų pasinaudoti daiktinio pobūdžioieškiniais. Panašu, kad minėta konstrukcija, apginanti investuotojų teises nemokaustarpininko kreditorių atžvilgiu, galima, jeigu pripažįstame, kad daiktiniaiteisiniai santykiai yra ne asmens santykis su daiktu, bet asmenų tarpusaviosantykiai dėl tam tikru daiktų, objektų. Visiškai radikalus šiuo požiūriubuvo G. W. F. Hegelis. Jis teigė, kad “klaidingo ir sąvokos stokojančioromėnų teisės pagrindą sudarančio skirstymo į asmenų ir daiktų teisęišsamus nagrinėjimas <…> per toli nuvestų. Akivaizdu, kad tik asmenybėturi teisę į daiktus, todėl asmeninė teisė iš esmės yra daiktinė teisėbendrąja daikto kaip laisvės išoriškumo prasme, to išoriškumo, kuriampriklauso mano kūnas, mano gyvenimas. Ši daiktinė teisė yra asmenybėsteisė. <…> Tiesa, įvykdyti ką nors pagal sutartį privalo tik asmuo, taippat tik asmuo įgyja teisę įvykdyti įsipareigojimą, bet, remiantis tuo,negalima tokios teisės vadinti asmens teise; kiekviena teisių rūšispriklauso tik asmeniui, ir objektyviai teisė, grįsta sutartimi, yra neteisė į asmenį, o tik teisė į ką nors jam išoriška arba į ką nors, nuo josuišorinama, – tai visada teisė į daiktą. Kai investuotojo teises į abstraktų objektą (nematerialius vertybiniuspopierius) kėsinasi pažeisti tarpininko kreditoriai, tik daiktinio pobūdžioteisių gynimo priemonės gali pasirodyti pakankamai efektyvios. Jau minėta, kad asmenines vertybinių popierių sąskaitas Lietuvojetvarko licencijuoti finansų tarpininkai, kurie turi bendrąsias vertybiniųpopierių sąskaitas centriniame depozitoriume. Tais atvejais, kai keli vienotarpininko klientai turi tokių pačių vertybinių popierių (pvz., tos pačiosemisijos Vyriausybės vertybinių popierių), ar šie vertybiniai popieriai yratarpusavyje sumaišomi ir dėl to atsiranda bendroji tokių klientų nuosavybė?Kol kas to nepripažįsta nei įstatymai, nei teisinė praktika. Tačiaupanagrinėkime žemiau pateiktą pavyzdį. Visais atvejais, kai investuotojas savo vertybinius popierius patikifinansų tarpininkui, yra rizika, kad tarpininkas šiais vertybiniaispopieriais gali disponuoti be investuotojo sutikimo. Ne išimtis irLietuvoje – finansų tarpininkas gali sudaryti tokių vertybinių popieriųpirkimo-pardavimo sandorį su kitu tarpininku be šių vertybinių popieriųsavininko sutikimo ir pervesti kitam tarpininkui minėtus vertybiniuspopierius. Tokiu atveju centriniame vertybinių popierių depozitoriumebendrojoje pirmojo tarpininko sąskaitoje vertybinių popierių sumažės, oantrojo – padidės. Taip pat tarkime, kad pirmasis tarpininkas turėjo keletąklientų, kurie turėjo tokių pačių vertybinių popierių. Minėto neteisėtodisponavimo atveju galimos kelios išeitys. Pirma, galima pasirinkti, kadvisais tokiais atvejais vertybiniai popieriai bus grąžinti teisėtamsavininkui. Tačiau tai gali būti arba neįmanoma (pvz., vertybiniaipopieriai jau išpirkti ir naujasis jų savininkas yra panaudojęs šiasišpirkimo lėšas), arba visiškai nelogiška – jeigu naujasis savininkas yrasąžiningas vertybinių popierių įgijėjas, kodėl turėtume pažeisti jo teises?Galų gale taip būtų stabdoma ir normali civilinė apyvarta. Kitas variantas yra vertybinius popierius palikti jų naujam įgijėjui,jeigu jis yra sąžiningas. Tačiau tada reikia “nuskriausti” kažkurį pirmojotarpininko, neteisėtai pardavusio savo kliento vertybinius popierius,klientą. Teisingiausia būtų visiems klientams, turintiems tokių vertybiniųpopierių, proporcingai jų sumažinti, kadangi gali nebūti galimybės atsekti,
kurio kliento vertybiniai popieriai yra parduoti. Tokią taisyklę numatodaugelio užsienio valstybių įstatymai, praktika bei tarpininkų sutartys susavo klientais. Tačiau jeigu klientų vertybiniai popieriai yra sumaišomi,ar kartu neatsiranda šių klientų bendroji nuosavybė? Jeigu taip, tada kylaklausimas, ar gali tokie bendraturčiai disponuoti savąja dalimi neturėdamikitų bendraturčių sutikimo. Kaip matome, šiuo atveju reikėtų specialausteisinio reguliavimo. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas vertybinius popierius(įskaitant nematerialius) pripažįsta savarankišku civilinių teisių objektu(1.97 str.). Manytina, kad tai teisingas žingsnis. Vertybinių popieriųapyvartai netinka nei išimtinai daiktų, nei išimtinai prievolių teisinisrežimas. Tikslinga išskirti kokį nors civilinių teisių objektą, jeigu joteisinis režimas iš esmės skiriasi nuo kitų objektų režimo. Iš tikrųjų,turint mintyje šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos raidos tempus,galima manyti, kad šioje srityje reguliavimas turės būti specifinis.Matėme, kad nuo materialių vertybinių popierių pereita prie nematerialių.Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas įvairiomsinvesticinėms priemonėms (pvz., finansiniams būsimiesiems sandoriams,būsimiesiems palūkanų normos sandoriams, įvairiems apsikeitimo sandoriams),kurie atrodo nieko bendra neturi su tradiciniais vertybiniais popieriais,numatė taikyti teisinį vertybiniu popierių režimą (įvairios tarpininkupareigos ir kt.). 5. KONKREČIŲ VERTYBINIŲ POPIEIRŲ IR TURTINIŲ TEISIŲ SAMPTATA PAGAL CIVILINĮ KODEKSĄ (CK)

Trumpai aptarsime atskirų vertybinių popierių, kaip civilinių teisiniųsantykių objektų sampratą. CK 1.102-1.108 straipsniuose detaliau nustatytoskonkrečių vertybinių popierių, kaip civilinių teisių objektų, sąvokos ir jųturėtojams suteikiamos teisės, o davėjams tenkančios pareigos. CK 1.112straipsnyje apibrėžiamos visos turtinės teisės.

Akcijos

Akcija yra vertybinis popierius, patvirtinantis tam tikras jo turėtojo(akcininko) teise: – teisę dalyvauti valdant įmonę; – teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais; – teisę į dalį įmonės turto, likusio ją likvidavus; – taip pat kitais įstatymų numatytas teises. Akcija patvirtina tiek turines, tiek ir neturtines akcininko teises. Akcininko teisių, kurias patvirtina akcija, apimtis priklauso nuoakcijos rūšies ir įmonės, kurios akciją turi akcininkas, rūšies. Pagal disponavimo būdą akcijos skirstomos į: – vardinės; – pareikštinės. Pagal suteikiamas teises: – paprastosios; – privilegijuotos. Pagal išraiškos būdą: – materialios; – nematerialios.

Obligacijos

Obligacija yra vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisęgauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominaliąobligacijos vertę, metinių palūkanų ar kitokį ekvivalentą arba kitųturtinių teisių. Nominali obligacijos vertė yra išmokama išperkant obligaciją. Iki obligacija bus išpirkta, gali būti mokamos metinės palūkanos.Tačiau obligacija gali suteikti jos turėtojui teisę gauti ir kitokįekvivalentą arba kitas turtines teise. Akcinių bendrovių įstatymo 56 straipsnyje nustatyta, kas akcinėsbendrovės obligacija yra terminuotos skolos vertybinis popierius, pagalkurį akcinė bendrovė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininkoskolininkė ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai. Dauguma obligacijų išleidimo tvarką reglamentuojančių normų (Akciniųbendrovių įstatymo 56str, 10d.;Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3d. nutarimuNr. 1329 patvirtintos “LR Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo irapyvartos tvarkos” 8 p.)nustato, kad obligacijos išleidžiamos nematerialiaforma, o nuosavybės teisė į jas įrodoma įrašais asmeninėse vertybiniųpopierių sąskaitose.

Čekis

Čekis – dokumentas, patvirtinantis čekio davėjo įsipareigojimus čekioturėtojui. Čekio forma priklauso nuo jo rūšies, kurią reglamentuoja Čekiųįstatymas. Čekis gali būti perduodamas indosamentu (perduodamuoju įrašu čekioantroje pusėje arba jo pratąsoje, patvirtinančiu visų teisių pagal čekįperdavimą kitam asmeniui), o kai kurie čekiai gali būti perduodami tikteisių perleidimo tvarka. Čekio davejas atsako už čekio apmokėjimą, o betkuri čekyje įrašyta šios atsakomybės atsisakymo sąlyga negalioja. Čekioturėtojas yra teisėtas jo savininkas, jeigu jis įrodo šią teisęnenutrūkstama indosamentų eile, nors paskutinis iš jų būtų neužpildytas.

Vekselis

Vekseliai, būna: – paprastieji; – įsakomieji. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo,mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo irpatenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykiusnustato 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. Vekseliai, kaip ir čekiai, gali būti perduodami indosamentu, o kaikurie – tik teisių perleidimo tvarka. Įsakomąjį vekselį išrašantis asmuo (vekselio davėjas) yra atsakingas užvekselio akceptą (vekselio įrašą, patvirtinantį, kad padaręs įrašą asmuosutinka apmokėti vekselį laiku) ir apmokėjimą. Tokio vekselio davėjas galiatsisakyti atsakomybės už vekselio akceptą, tačiau bet kuri atsakomybės užvekselio apmokėjimą atsisakymo sąlyga negalioja. Akceptavęs įsakomąjįvekselį, mokėtojas įsipareigoja apmokėti vekselį pasibaigus jo mokėjimoterminui. Kaip įsakomojo vekselio akceptantas, įsipareigoja ir paprastojovekselio davėjas. Jis per tam tikrą laiką pateiktus mokėtinus vekseliusvizuoja.

Konosamentas

Konosamentas priskiriamas prie prekinių vertybinių popierių,suteikiančių nuosavybės teisę į prekės, taip pat teisę gauti prekių. 1996 m. rugsėjo 12 d. Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 14dalyje nustatyta, kad konosamentas – tai vežėjo krovinio siuntėjuiišduodamas dokumentas, įrodantis krovinių vežimo jūra sutarties sudarymo irkrovinių priėmimo faktus bei vežėjo

įsipareigojimą pristatyti krovinius į paskirties uostą bei atiduoti juoskonosamente nurodytam arba konosamentą pateikusiam asmeniui. Vadinasi, konosamentas patvirtina jame nurodyto arba jį pateikusioasmens reikalavimo teisę į konosamente nurodytus daiktus (krovinį), be to,konosamentas yra ir asmens nuosavybę į daiktus (krovinį) patvirtinantis

dokumentas, jeigu iš kitų dokumentų negalima nustatyti, kad daiktų(krovinio) savininkas yra kitas asmuo. Duomenys, kurie turi būti įrašomikonosamente, nurodyti minėto įstatymo 16 straipsnyje. Konosamentas gali būti: – pareikštinis; – orderinis; – vardinis. Nuo to, kokios rūšies konosamentas buvo išduotas, priklauso joperdavimo būdas ir krovinių išdavimas paskirties uoste.

Indėlių liudijimai (sertifikatai) Indėlio liudijimas (sertifikatas) apibrėžiamas kaip rašytinis bankopiniginių lėšų indėlio liudijimas, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjusnustatytam terminui, gauti indėlį ir palūkanas. Indėlio sertifikatas yra irvertybinis popierius, patvirtinantis indėlio sumą ir indėlininko teises įindėlį bei į palūkanas pasibaigus nustatytam indėlio terminui. Nustatytos indėlio sertifikatų rūšys: – vardiniai; – perleidžiamieji; – neperleidžiamieji.

Valstybės skolinis įsipareigojimas

Valstybės skolinis įsipareigojimas tai pareikštinis vertybinispopierius. Pagal galiojančius norminius aktus (Vyriausybės 1997 m. gruodžio3 d. nutarimu Nr. 1329 patvirtintą ,,Lietuvos Respublikos Vyriausybėsvertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarką”), reglamentuoti LietuvosRespublikos Vyriausybės serijomis išleidžiami skoliniai įsipareigojimai,kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai tai: – Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekseliai; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės obligacijos; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės taupymo lakštai. Šie vertybiniai popieriai išleidžiami nematerialia forma, o nuosavybėsteisė į vertybinius popierius tiesiogiai įrodoma asmeninių vertybiniųpopierių sąskaitų įrašais. Reikalauti vertybiniame popieriuje numatytos sumos ir palūkanų turiteisę tie asmenys, kuriems paskutinę darbo dieną iki vertybinių popieriųišpirkimo arba atkarpos išmokos (atkarpos išmoka — investuotojuipriklausančių palūkanų už vertybinius popierius mokėjimas) mokėjimo dienosnuosavybės teise priklausė vertybiniai popieriai.

Turtinės teisės

Civilinio kodekso 1.112 straipsnyje apibrėžiamos turtinės teisės. CK nustatytos trys grupės turtinių teisių, kurios yra civilinių teisiųobjektas: – daiktinės teisės; – prievolinės teisės; – teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos. Pirmoji turtinių teisių grupė – daiktinės teisės. Daiktiniai teisiniai santykiai reglamentuojami ir daiktinės teisėsnustatomos CK ketvirtojoje knygoje (valdymas – 4.22 str., nuosavybės teisė– 4.37 str., turto patikėjimo teisė – 4.106 str., servitutas – 4.111 str.,uzufruktas – 4.141 str., užstatymo teisė (superficies) –4.160 str.,ilgalaikė nuoma (emphyteusis) – 4.165 str., hipoteka – 4.170 str.,įkeitimas – 4.198 str., daikto sulaikymas – 4.229 str., kito asmens turtoadministravimas – 4.236 str.). Daiktinės teisės yra laikomos turtinėmis teisėmis, nes daiktinės teisėsturėtojas (valdytojas, savininkas, uzufruktorius ir pan.) turi teisęįgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iššių teisių. Tinkamo šių teisių įgyvendinimo rezultatas yra teisės turėtojo turtiniųporeikių patenkinimas. Kadangi daiktinėms teisėms budingas pastovumas, jųturėtojai turi pastovias turtines teises, t. Y. Tinkamai įgyvendindamidaiktines teises jie nuolat gali tenkinti savo turtinius poreikius. Pavyzdžiui, daikto savininkas net turi teisę pasisavinti daiktoduodamus vaisius, naudojant daiktą sukuriamą produkciją, jeigu įstatymai arsutartis nenustato ko kita, o servitutas suteikia servituto turėtojui teisęnaudotis svetimu daiktu ir galimybę viešpataujantįjį (vyraujantį) daiktąnaudoti pagal paskirtį ir šitaip užtikrinti jo turtinės vertės pastovumą arnet padidėjimą. Antroji turtinių teisių grupė – prievolinės teisės. Prievoliniai teisiniai santykiai reglamentuojami CK šeštojoje knygoje.CK 6.1 straipsnyje nustatyta, kad viena prievolės šalis (skolininkas)privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arbanuo jo susilaikyti, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininkoįvykdyti savo pareigą. Pagal CK 6.3 straipsnį, prievolės dalykas gali būtibet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai irkurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, taip pat – bet koksturtas. Prievolės dalykas gali būti piniginės arba nepiniginės išraiškos,tačiau turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui,esant paskolos sutarčiai kreditorius turi teisę (prievolinę) reikalauti išpaskolos gavėjo grąžinti gautą paskolos sumą ir palūkanas. Trečioji turtinių teisių grupė – teisės, atsirandančios iš intelektinėsveiklos rezultatų. Nebaigtinis intelektinės veiklos rezultatų sąrašaspateiktas CK 1.111 straipsnyje. Čia nustatyta, kad civilinių teisiųobjektais laikomi: – mokslo, literatūros ir meno kūriniai; – išradimų patentai; – pramoniniai pavyzdžiai; – kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti kuria nors objektyvia forma (rankraščiais, brėžiniais, modeliais ir kt.). Intelektinės veiklos subjektai įgyja turtines ir asmenines neturtinesteises, atsirandančias iš intelektinės veiklos rezultatų. Pavyzdžiui,Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnyje nustatytosautorių turtinės teisės. Minėto straipsnio 1 dalyje sakoma, kad ,,autoriusturi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus: atgamintikūrinį bet kokia forma ir būdu; išleisti kūrinį; versti kūrinį […]” Topaties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad autorius turi teisę gautiautorinį atlyginimą kokiu nors būdu panaudojus jo kūrinį. Turtines teises galima: – perduoti; – paveldėti. Tai būdinga visoms turtinėms teisėms. Pavyzdžiui, servituto turėtojoteisė pereina asmeniui, įgyjančiam nuosavybės teise viešpataujantįjį(vyraujantį) daiktą, kaip daiktinė teisė, gali būti perduodamas valdymas.Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 34 straipsnyje numatyta, kadautorių turtinės teisės gali būti perduodamos pagal sutartį, paveldėjimo irkita įstatymų nustatyta tvarka. CK 4.204 straipsnyje numatyta, kad galibūti įkeičiamos naudojimo, nuomos ir kitos turtinės teisės, išskyrusteises, susijusias su įkeičiamo daikto savininko asmenybe, taip pat tos,

kurias perleisti draudžia įstatymai ar sutartis. Neįvykdžius įkeitimuužtikrintos prievolės, įkaito turėtojas įgys teisę perimti minėtas įkeistasturtines teises. Turtinė teisė, kurią perleisti draudžia įstatymas,nurodyta, pavyzdžiui, CK 4.143 straipsnyje. Jame sakoma, kad uzufruktoriusneturi teisės perduoti uzufrukto kitam asmeniui.

Išvados

1. Vertybinių popierių institutas civilinėje teisėje yra itinspecifinis. Čia pastebimas tradicinio civilinės teisės dualizmo sąlyginumas– laikantis daiktinės teisės taisyklių yra perleidžiamos reikalavimoteisės. Jeigu būtų buvusi teisininkų valia, vertybiniai popieriaigreičiausiai taip niekad ir nebūtų atsiradę, tačiau civilinės apyvartosporeikiai lėmė kitaip. 2. Kai kurie vertybiniai popieriai atsirado siekiant palengvintireikalavimo teisių, dažniausiai kilusių iš paskolos sutarčių, apyvartą.Naujam tokių vertybinių popierių savininkui nereikėjo įrodinėti savo teisiųį juos legitimumo, kadangi teisių perleidimui pakako paprasto daikto(dokumento) perdavimo. Akcijų atsiradimą lėmė poreikis apjungti kapitaląbendrai veiklai, vėliau išryškėjo nauja tendencija – poreikis ribotijuridinio asmens atsakomybę. Šiuo metu formuojasi ir egzistuoja didžiulėsvertybinių popierių rinkos, kuriose visada yra asmenų, norinčių pirkti,parduoti šiuos civilinių teisių objektus, atlikti su jais kitas operacijas.Kiekvienas iš šios rinkos dalyvių turi savo tikslus – pritraukti lėšųverslui, biudžeto reikmėms, siekia investuoti ir t.t. 3. Pradžioje buvo iškelti klausimai – kokia yra vertybinių popieriųteisinė prigimtis ir kokią vietą jie užima civilinių teisių objektųsistemoje. Savo metu į šiuos klausimus atsakė klasikinė vertybinių popieriųdoktrina. Kadangi egzistavo materialūs dokumentai (popierius) buvo laikoma,kad dokumentų turėtojai turi nuosavybės teisę į juos. Savo ruožtudokumentuose tarsi buvo įtvirtintos tam tikros teisės – kas turėjodokumentus, tam priklausė ir jų suteikiamos teisės (vertybinis). 4. Per paskutinius keletą dešimtmečių vertybinių popierių rinkose įvykodaug esminių pokyčių. Vienas svarbiausių – dėl ypatingai išaugusiųvertybinių popierių emisijų ir prekybos mastų įvesti nematerialūsvertybiniai popieriai. Investuotojams vietoj materialių dokumentų liko tikįrašai vertybinių popierių sąskaitose, kurias tvarko specializuotosinstitucijos. Tai leido smarkiai sutrumpinti sandorių su vertybiniaispopieriais įvykdymo laiką, sumažinti vertybinių popierių vagysčių,padirbinėjimo rizikas. 5. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. pradėjus kurti vertybiniųpopierių rinką Lietuvoje, iš karto įvestas visiškas vertybinių popierių,kuriais prekiaujama viešojoje apyvartoje, dematerializavimas. Vertybiniųpopierių sąskaitas atidaro ir tvarko įgalioti asmenys – komerciniai bankaiir finansų maklerio įmonės. Visų vertybinių popierių bendroji apskaitavedama centriniame depozitoriume, kuriame šios institucijos turi savosąskaitas. Deja, vertybiniai popieriai teisiniu požiūriu lietuviškojeliteratūroje iki šiol išsamiai nenagrinėti. 6. Atsisakius materialių dokumentų, į kuriuos investuotojai turėdavonuosavybės teisę, liko neaišku, kas yra nuosavybės teisės objektas, kaikalbame apie nuosavybės teisę į nematerialius vertybinius popierius.Atsisakyti nuosavybės teisės (ar jai analogiškos tam tikros absoliutinėsteisės) reikštų atimti iš investuotojo galimybę atgauti savo vertybiniuspopierius iš finansų tarpininko, tvarkančio vertybinių popierių sąskaitas,jo nemokumo atveju. Remiantis šiuo metu galiojančiais įstatymais galimateigti, kad investuotojai turi nuosavybės teisę į tam tikrą abstraktųobjektą, kurį jie ,,tarsi” perduoda pasaugoti tarpininkui. Tarpininkuibankrutavus, investuotojų sąskaitų tvarkymą perima kitas finansųtarpininkas, todėl investuotojų vertybinių popierių negali išsidalytibankrutavusio tarpininko kreditoriai, o tai skatina pasitikėjimą vertybiniųpopierių rinka ir kartu užtikrina valstybės finansų sistemos stabilumą. 7. Pagal Lietuvos respublikos civilinį kodeksą vertybinis popierius,kaip civilinių teisių objektas apibrėžiamas kaip dokumentas, patvirtinantisjį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui.Civiliniam kodekse konkrečiau apibrėžiami šie vertybiniai popieriai:akcijos, obligacijos, čekiai, vekseliai, konosamentai, indėlių liudijimai(sertifikatai), valstybės skoliniai įsipareigojimai. 8. Yra trys civilinių teisių objektų grupės, kurios laikomos turtinėmisteisėmis: daiktinės teisės, prievolinės teisės, teisės, atsirandančios išintelektualinės veiklos rezultatų. 9. Materialių vertybinių popierių, kurie ilgai buvo traktuojami kaipypatinga daiktų rūšis, teisinė prigimtis išliko nepakitusi. Iš esmėspasikeitė supratimas apie nematerialius vertybinius popierius. Jų apyvartainegalima pritaikyti išimtinai nei daiktų, nei reikalavimo teisių teisiniorežimo. Tai leidžia juos išskirti kaip specifinį civilinių teisių objektą. LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius, Justitia, 2001. p. 213 –240. 2. Laurinavičius K. Vertybinių popierių vieta civilinių teisių objektų sistemoje // Jurisprudencija, 2002. – Nr. 28 (20). –P.53- 68. 3. Lietuvos respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74-2262. 4. Lietuvos respublikos akcinių bendrovių įstatymas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 64-1914. 5. Lietuvos respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas // Valstybės žinios. 2001. Nr. 112-4074. 6. Lietuvos respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 16-412. 7. Lietuvos respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas // Valstybės žinios.1999. Nr. 64-1087. 8. Lietuvos respublikos čekių įstatymas // Valstybės žinios.1999. Nr. 64-1088.