Ižanga
Jau keletą metų turime besivystančią vertybinių popierių rinką
Lietuvoje, tačiau vertybinių popierių teisinės prigimties ir vietos civilinių teisių objektų sistemoje klausimai vis dar nepagrįstai nenusipelno teisininkų dėmesio. Teisės doktrina dar nėra paaiškinusi tokio specifiško reiškinio kaip nematerialūs vertybiniai popieriai, o jais šiuo metu prekiaujama daugiausiai.
Nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios Lietuvoje buvo įvestas vertybinių popierių dematerializavimas, t. y. nebenaudojami materialūs dokumentai teisėms į vertybinius popierius pažymėti. Vietoj to specialios institucijos, gavusios licenciją, atidaro ir tvarko asmenų, įsigijusių vertybinių popierių, sąskaitas, kuriose ir pažymima nuosavybės teisė į šiuos vertybinius popierius. Jeigu nėra materialaus objekto, ar vis dar galime kalbėti apie nuosavybės teisę?
Pagrindinis šio referato tikslas – išsiaiškinti, kokia yra tokių nematerialių vertybinių popierių teisinė prigimtis, kokią vietą šie vertybiniai popieriai užima civilinių teisių objektų sistemoje.
Visų pirma bus trumpai aptarta vertybinių popierių istorija. Jų reikšmė asmenims, dalyvaujantiems vertybinių popierių civilinėje apyvartoje. Bus nagrinėjama kaip tokį specifinį civilinės teisės institutą kaip vertybiniai popieriai, esantį kažkur tarp daiktinės ir prievolinės teisės, paaiškino klasikinė doktrina jau daugiau kaip prieš 100 metų.
Toliau bus nurodytos pagrindinės tendencijos šiuolaikinėje vertybinių popierių rinkoje, teisinės problemos dėl vertybinių popierių dematerializavimo, išdėstoma, ko klasikinė doktrina šiuo metu negali paaiškinti ir kaip teisininkai suvokia nematerialius vertybinius popierius kai kuriose užsienio valstybėse.
Tada bus pereinama prie Lietuvos įstatymų ir praktikos nagrinėjimo.
Reikia pažymėti, kad neturime teismuose spręstų bylų, kuriose būtų buvę nagrinėjami esminiai nematerialių vertybinių popierių teisinės prigimties klausimai, o tai, žinoma, apsunkina pirmuosius bandymus šioje srityje. Dėl šios, taip pat ir dėl tos priežasties, kad vertybiniai popieriai teisiniu požiūriu išsamiai Lietuvoje nėra nagrinėti, straipsnyje daugiausia bus remiamasi lyginamuoju metodu.
Plačiau aptarsime kaip kurių vertybinių popierių, kaip civilinių teisių objektų, ir turtinių teisių, sąvokas ir jų turėtojams suteikiamas teises, o davėjams tenkančias pareigas.
1. Vertybinių popierių atsiradimas
Kad geriau suprastume vertybinius popierius ir nuodugniau išanalizuotume juos, kaip civilinių teisių objektus, šiame skyriuje trumpai aptarsime jų atsiradimo priežastis, prielaidas ir vystymasi.
Vertybiniai popieriai yra žinomi visose valstybėse.
Seniausias apyvartinis dokumentas – tai apytiksliai 2100 m. pr. m. e.
naudotas vekselis, kuriame nurodytas daugiau ar mažiau apibrėžtas mokėjimo terminas.
Įdomu tai, kad dar Jogaila buvo išdavęs Vytautui vekselį, įpareigojantį sumokėti Vytautui 500 siklų arba 500 Lietuvos kalimo gryno sidabro rublių.
Nors taip pat nurodoma, kad vekseliais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo pasitikima.
Kaip nurodo N. 0. Nersesovas, aiškinant vertybinių popierių teisinę prigimtį, klaidinga būtų naudoti klasikinius romėnų teisės institutus, kadangi senovės Romoje prievolė pagal kvitų teisę buvo išimtinai asmeninio pobūdžio, todėl negalėjo asmenys prievolėje pasikeisti negalėjo.
Plėtojantis civilinei apyvartai Romos juristai kaip išeitį numatė pavedima
– kreditorius, norėdamas perleisti savo reikalavimo teisę, pavesdavo kitam asmeniui atstovauti jam procese. Tačiau pirminis kreditorius bet kada galėjo atimti įgaliojimus. Vėliau imta informuoti skolininką apie tokį pavedimą, nuo to momento skolininkas privalėjo prievolę vykdyti tik nurodytam asmeniui, o ne pradiniam kreditoriui. Mirus pradiniam kreditoriui arba patikėtiniui, pavedimo santykiai nutrūkdavo.
Prancūzijoje dar XIII a. atsirado dokumentai, kuriuose, be konkretaus kreditoriaus, buvo nurodoma, kad prievolė gali būti įvykdoma ir dokumento pateikėjui. Skolininkas, įsipareigodamas sumokėti pinigus dokumento pateikėjui, laikydavo šį pateikėją pradinio kreditoriaus teisių perėmėju, tam pakakdavo vien dokumento valdymo fakto. Šių dokumentų naudojimą sustabdė didėjanti Romos teisės įtaka Prancūzijos teisei ir teisės doktrinai. Ėmus taikyti Romos teisę, dokumento turėtojas pateikdamas dokumentą privalėjo pateikti įrodymus apie įvykusį teisių perleidimą. Taip
Romos teisės įtaka panaikino šių dokumentų privalumus.
XVI-XVII amžių sandūroje Prancūzijoje imti naudoti vadinamieji billets en blanc. Juose vietoj konkretaus kreditoriaus buvo paliekama tuščia vieta.
Dokumento turėtojas, norėdamas įgyvendinti savo teises į jį, įrašydavo savo pavardę. Prieš tai dokumentas galėjo būti laisvai perduodamas iš rankų į rankas. Vėliau imti naudoti tikrieji pareikštiniai vertybiniai popieriai –
billets au porteur. Juose joks kreditorius nebuvo nurodomas, o teises galėjo įgyvendinti bet koks dokumento pateikėjas. Panašiai tokie dokumentai imti naudoti ir kitose Vakarų Europos valstybėse.
Aptariant akcijų atsiradimą būtina paminėti, kada gi atsirado pačios akcinės bendrovės, kadangi be jų akcijų net negalėjo būti.
Jau senovės Romoje egzistavo tam tikros asmenų bendrijos, besiverčiančios valstybės pajamų rinkimu – mokesčius už viešuosius pastatus, kelius, tiltus, miškus ir pan. rinko ne valstybės pareigūnai, o privatūs asmenys, kasmet valstybei mokėdami nustatytą pinigų sumą. Šioms operacijoms reikėjo didžiulio kapitalo. Minėtos bendrijos tapo patogia kapitalo sujungimo priemone. Priešingai nei kitose bendrijose, egzistavusiose tuo metu Romoje, aptariamose bendrijose galima buvo perimti mirusio bendrijos nario teises. Manoma, kad šių bendrijų narių pajai turėjo savo rinkos vertę, ir galbūt juos buvo galima perleisti ne tik mirus nariui, nes bendrijos galėjo gauti teisę rinkti valstybės pajamas net 100
metų.
Taip pat buvo commenda arba commandita, kurios egzistavo XI a. Keletas asmenų, siekdami pasipelnyti, duodavo pinigų ar prekių išplaukiančio laivo kapitonui. Iš šių įnašų buvo sudaromas bendras fondas. Tačiau manoma, kad visoms šioms bendros veiklos formoms trūko esminio elemento – supratimo apie akcijas.
Kai kurie autoriai pirmąja akcine bendrove laiko 1602 m. įsteigtą
Olandijos-Ost-lndijos prekybos kompaniją. Tačiau yra ir kita nuomonė, kad pirmoji tokia bendrovė buvo 1407 m. įsteigtas Genujos bankas. Šį banką sudarė kreditoriai, paskolinę pinigų Genujai ir už tai įgiję teisę rinkti valstybės pajamas, kuriomis buvo užtikrintas paskolų grąžinimas, taip pat teisę verstis bankine veikla – priimti indėlius, leisti bilietus ir t. t.
Dalys šiame banke galėjo būti perleidžiamos.
Nuo XVII a. Europos valstybėse prasidėjo tikras akcinių bendrovių bumas.
Lietuvoje pirmoji akcinė bendrovė įsteigta 1832 m. Klaipėdoje. Vėliau bendrovės imtos steigti ir kituose miestuose. 1872 m. įsteigtas Vilniaus žemės bankas, teikęs paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą.
Kaip matome, tiek societates vectigalium publicorum, tiek vėlesnės konstrukcijos buvo panaudotos kapitalo sujungimui bendrai veiklai. Tokiai akcinės bendrovės paskirčiai pritarė ir tie kurie, kritiškai vertina galimybę vienam asmeniui steigti akcinę bendrovę, nes tai neatitinka bendrovės paskirties.
Manoma, kad juridinio asmens kaip asmenų kolektyvo traktavimas nepaaiškina tokių dalykų kaip vieno dalyvio juridinio asmens sukūrimą arba juridinio asmens sukūrimą atskyrus kito juridinio asmens kapitalo, o ne dalyvių dalį. Dėl civilinės apyvartos poreikių prisireikė riboti juridinių asmenų dalyvių atsakomybę tam tikrais turtiniais aktyvais. Juridiniai asmenys evoliucionavo nuo paprastų bendrijų prie komanditinių, o vėliau –
prie akcinių bendrovių. Kai daugėja juridinių asmenų ir jų dalyvių, savininkai nebekontroliuoja juridinio asmens valdymo organų priimtų sprendimų, taigi vargu ar galima reikalauti, kad jie atsakytų už juridinio asmens prievoles.
Paskutiniu metu akcijos tampa ne tik priemone dalyvauti valdant juridinį asmenį, bet tiesiog investicija – į žinomos akcinės bendrovės akcijas investuojama ne siekiant dalyvauti jos akcininkų susirinkimuose, priimti sprendimus valdant ją, bet tikintis, kad didės akcijų vertė.
Taip pat kaip ir privačios bendrovės, kurios siekdamos pritraukti kapitalo leidžia obligacijas (skolos vertybinius popierius), lėšų padengti savo biudžeto deficitui ar išlyginti pajamų ir išlaidų svyravimus siekia pritraukti ir vyriausybės, išleisdamos skolos vertybinius popierius. Skolos vertybinių popierių pirkėjai paprastai siekia investuoti savo pinigus ir gauti pastovias pajamas. Kadangi vyriausybės vertybiniai popieriai pasižymi mažiausia rizika, jie yra itin patraukli investicija, tačiau paprastai duoda ir mažesnes pajamas. Lietuviškoji Vyriausybė pirmąkart vidaus rinkoje valstybės iždo bonus ėmė platinti dar 1919 m. Siekiant patraukti investuotojus, šiais bonais leista atsiskaityti mokant mokesčius ir pan.
Tuo metu valstybei lėšų daugiausia reikėjo krašto gynybai (1921 m. jos sudarė 55 proc. visų valstybės išlaidų). Vėliau skolintasi ir kitoms reikmėms, pavyzdžiui, keliams tiesti, žemės ūkiui plėtoti, taip pat skolos vertybiniai popieriai platinti užsienio lietuvių tarpe. 1940 m. sausio 1d.
bendra valstybės skola buvo 134,1 mln. litų.
Reikėtų pabrėžti, kad bendrosios teisės valstybėse vertybinių popierių atsiradimas aiškinamas kiek kitaip. Iš pradžių terminas ,,securities” buvo suprantamas kaip tam tikra skolos grąžinimo užtikrinimo priemonė (pvz., įkeitimas). Kai tik bendrovių leidžiamos akcijos taip pat pasidarė laisvai perleidžiamos, išaiškėjo jų funkcinis panašumas į skolos vertybinius popierius, abi investicijų formos tapo žinomos kaip vertybiniai popieriai (securities).
2. Vertybinių popierių teisinė prigimtis pagal klasikinę doktriną
Nagrinėdami klaikinę doktrina ir ja pasiremdami bandysim paaiškinti vertybinių popierių teisinę prigimtį, atsakyti į klausimus: ar vertybiniai popieriai yra savarankiškas civilinių teisių objektas, ar objektu nėra tos teisės, kurias suteikia vertybiniai popieriai?
Klasikine doktrina, kalbant apie vertybinių popierių teisinės prigimties aiškinimą, matyt reikėtų laikyti tas teorijas, kurios pretenduoja būti vienos pirmųjų, įsigilinusių į šia problemas. Deja,
Lietuvoje šia tema išsamių darbų nėra pasirodę iki šiol. Dabar galiojančiuose teisės aktuose esamus vertybinių popierių apibrėžimus reikėtų sieti su kitų valstybių praktika ir doktrina. Pavyzdžiui, naujojo
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 1.101 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad “vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui”. Tokią vertybinių popierių sampratą reikėtų sieti su anksčiau vyravusia. Vertybinių popierių apibrėžimą rasime net ne visuose lietuvių kalba išleistuose civilinės teisės vadovėliuose. Taip yra todėl, kad dar visai neseniai vertybiniai popieriai nesudarė svarbios ūkio dalies.
1948 m. išleistame civilinės teisės vadovėlyje nurodoma, kad “vertybiniai popieriai – tai dokumentai, nustatantys ir liudijantys tam tikrą turtinę teisę, kurią galima reikalauti tik pareiškus dokumentą”. 1975 m. vadovėlyje pateikta jau išsamesnė samprata, nurodoma, kad “vertybiniai popieriai – tai dokumentai, kuriuos būtina nustatyta tvarka pateikti, norint įgyvendinti juose išreikštą turtinę teisę”.
Ypatumai, skiriantys nuo kitų dokumentų;
• juose aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiama tam tikra subjektinė teisė;
• turi įstatymo nustatytą formą;
• jame nurodyta turtinė teisė gali būti įgyvendinta tik pateikus vertybinį popierių.
Kalbėdamas apie vertybinių popierių požymius, N. 0. Nersesovas nurodė, kad dokumentai tampa vertybiniais dėl teisės, kurią įtvirtina dokumentai.
Dokumentas civilinėje teisėje turi tris reikšmes;
• dėl teisės nustatymo;
• jos perdavimo;
• jos įgyvendinimo.
Dokumentas, kuriuo nustatoma teisė, savo ruožtu yra arba paprasta įrodinėjimo priemonė, arba jis turi esminės reikšmės tai teisei įgyvendinti ir perleisti.
Kalbant apie vertybinius popierius, labai svarbu, kokias teisės normas taikyti jų atsiradimui, perleidimui, kitaip tariant, ar tai yra daiktai, ar prievolinės teisės. N. 0. Nersesovo manymu, kai kurie šiuolaikinės civilinės teisės institutai, tarp jų ir vertybiniai popieriai, yra tarsi ant ribos tarp daiktinės ir prievolinės teisės.
Jeigu kalbama apie vertybinių popierių atsiradimą ir pasibaigimą, tai bus prievoliniai santykiai. Asmuo, išduodantis vertybinius popierius, turi turėti veiksnumą ir teisnumą. Suėjus skolos vertybiniame popieriuje nurodytam terminui, dokumento išleidėjas bus paprastas skolininkas, privalantis įvykdyti savo įsipareigojimą bet kokiam dokumento pateikėjui (kreditoriui), nereikalaudamas iš jo jokių įrodymų, išskyrus reikalavimą įrodyti dokumento valdymą. Vykdydamas prievolę, skolininkas turi laikytis visų bendrų prievolių vykdymo taisyklių.
Tačiau jeigu kalbama apie vertybinių popierių dalyvavimą civilinėje apyvartoje, tai jie yra realūs daiktai. Daiktinis vertybinių popierių pobūdis užtikrina šios prievolinės teisės kreditorių interesų gynimą, prievolinis teisinis pobūdis – skolininkų interesų gynimą.
M. M. Agarkovas, remdamasis vokiečių teisininkų darbais, taip pat nurodo, kad visus vertybinius popierius (vekselius, čekius, akcijas ir kt.)
vienija tai, kad jų pateikimas yra būtinas norint įgyvendinti juose išreikštas teises. Tai skiria šiuos dokumentus nuo kitų, turinčių tik įrodomąją reikšmę. Dokumentas įtvirtina teisę. Tik tas, kuris turi teisę į popierių, gali juo disponuoti siekdamas įgyvendinti teises, kylančias iš popieriaus.
Reikia sutikti, kad toks vertybinių popierių teisinės prigimties aiškinimas puikiai atitiko to meto civilinės apyvartos poreikius.
Tačiau, kaip bus išdėstyta kitame skyriuje, naujausios vertybinių popierių rinkų tendencijos verčia ieškoti tolesnių paaiškinimų.
3. šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos
Per paskutinius keletą dešimtmečių vertybinių popierių rinkos pasaulyje pasikeitė itin
smarkiai. Vertybinių popierių išleidimo ir prekybos apimtys išsaugo iki didžiulių mastų.
Pavyzdžiui, 1960 m. vidutinė Niujorko vertybinių popierių biržos prekybos apimtis buvo 3 mln. akcijų per dieną, 1968 m. sis skaičius pasiekė beveik
13 mln. akcijų per dieną, o 1999 m. – daugiau kaip 809 mln. akcijų per dieną.
Lietuvos vertybinių popierių rinka nėra ypač didelė, taciau verta paminėti, kad 2000 m. pirminėje vertybinių popierių rinkoje (emitentui viešai platinant vertybinius popierius) 70 bendrovių pritraukė 543 mln.
litų (219 mln. akcijomis ir 324 mln. obligacijomis). Aktyviai vidaus rinkoje skolinasi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 2000 m. įvyko 60
Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų, kuriuose Vyriausybė išplatino
2453 mln. litų nominalios vertės vertybinių popierių. Antrinėje rinkoje (kai prekiaujama jau išleistais vertybiniais popieriais) prekyba Lietuvos vertybinių popierių biržoje 2000 m. siekė 1759 mln. litų (sandorių skaičius
– 53 763). Užbiržinėje prekyboje buvo sudaryta apie 19 tūkst. sandorių (apie 16 tūkst. atsiskaityta pinigais – 268 mln. litų).
Savaime suprantama, kad esant tokioms vertybinių popierių emisijų ir prekybos apimtims, neįmanoma būtų prekiauti materialiomis akcijomis ir obligacijomis, kaip buvo įprasta prieš keletą dešimtmečių. Siekiant sumažinti kaštus, susijusius su materialių vertybinių popierių gamyba, apsaugos priemonių taikymu, taip pat rizikas, susijusias su šių dokumentų vagystėmis (pvz., prarasti materialūs vertybiniai popieriai gali būti perleisti sąžiningam įgijėjui, kurio teisės būtų labiau ginamos nei tikrojo savininko), buvo arba visiškai atsisakyta materialių vertybinių popierių (įvedant specializuotose institucijose tvarkomų vertybinių popierių sąskaitų sistemas, vadinamoji vertybinių popierių dematerializacija) arba materialūs vertybiniai popieriai buvo atiduodami saugoti vienai institucijai, kuri atidarydavo vertybinių popierių sąskaitas kitoms, o šios savo ruožtu galėdavo tokias sąskaitas atidaryti savo klientams ir t. t.
(vadinamasis vertybinių popierių imobilizavimas). Šių pakeitimų esmė yra ta, kad nelieka fiziško materialių dokumentų perdavimo, vertybiniai popieriai jau perleidžiami tik atliekant įrašus vertybinių popierių sąskaitose.
Lietuvoje nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios pasirinktas vertybinių popierių dematerializavimas. Pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarkos
8 punktą šie vertybiniai popieriai išleidžiami nematerialia forma. Pagal
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 41 straipsnio 1 dalį uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios (pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus atspausdinti dokumentai)
arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose), o akcinių bendrovių akcijos turi būti nematerialios.
Šiuo metu viešąją vertybinių popierių apyvartą Lietuvoje reguliuoja
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas bei kiti teisės aktai, iš jų verta paminėti Vertybinių popierių cirkuliacijos ir jų apskaitos taisykles. Pagal šiuos teisės aktus Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas atidaro ir tvarko bendrąsias vertybinių popierių sąskaitas, kuriose pažymima, kiek konkretus sąskaitų tvarkytojas turi savo ar savo klientų vertybinių popierių. Sąskaitų tvarkytojai atidaro ir tvarko asmenines vertybinių popierių sąskaitas vertybinių popierių savininkams. Įrašas asmeninėje sąskaitoje ir pažymi konkretaus investuotojo nuosavybės teisę į konkrečius vertybinius popierius.
Kalbant apie tokias kelių pakopų vertybinių popierių apskaitos ir laikymo sistemas pasauliniu mastu, reikia pasakyti, kad jos yra dar sudėtingesnės nei įvesta sistema Lietuvoje. Pirminę vertybinių popierių apskaitą gali tvarkyti nacionalinis depozitoriumas, jame sąskaitą gali turėti vietos tarpininkas, savo ruožtu atidarantis sąskaitą tarptautiniam vertybinių popierių depozitoriumui, kuriame vertybinių popierių sąskaitas turi daugybė finansinių institucijų iš įvairių valstybių. Negana to, šios institucijos gali veikti tiek savo, tiek savo klientų vardu. Šiais klientais gali būti smulkesni bankai, savo ruožtu tvarkantys savo klientų –
juridinių ar fizinių asmenų vertybinių popierių sąskaitas. Jeigu vertybinius popierius, apskaitomus daugiapakopėje tarpininkų sistemoje, vienas kitam perleidžia to paties finansų tarpininko klientai, įrašai atliekami tik to tarpininko tvarkomose vertybinių popierių sąskaitose.
Jokie kiti įrašai nei depozitoriumuose, nei tuo labiau emitento registre nėra atliekami. Jeigu taip būtų daroma, tai gerokai apsunkintų vertybinių popierių perleidimą, padidintų tarpininkų (o galų gale – investuotojų)
kaštus, pailgėtų laikas, būtinas perrašyti vertybinius popierius iš vieno investuotojo į kito sąskaitas, o tai visiškai neatitinka šiuolaikinės rinkos poreikių. Dėl šios priežasties aukštesnės grandies finansų tarpininkai (o aukščiausioje grandyje – centriniai depozitoriumai, taip pat be jokios abejonės ir emitentai) neturi informacijos apie konkretiems investuotojams priklausančius vertybinius popierius.
Kadangi nebėra materialių dokumentų, kuriuose, klasikinių autorių teigimu, buvo įtvirtintos išreikštos teisės, tampa neaišku, kokias teises įgyja investuotojai, nusipirkę vertybinių popierių, kai negauna jokių dokumentų, o tik atliekami įrašai sąskaitose. Visų pirma prieš analizuojant investuotojo ir jo vertybinių popierių sąskaitas tvarkančio finansų tarpininko tarpusavio santykių pobūdį, reikia išsiaiškinti, kokie yra šiuolaikinių vertybinių popierių rinkų poreikiai.
Paskutiniu metu keletas tarptautinių organizacijų parengė rekomendacijų dėl valstybių finansų sistemų stabilumo. Tarptautinių atsiskaitymų bankas yra nurodęs, kad valstybėje turi būti šiuolaikinė sutarčių teisė, aiškiai apibrėžianti įvairiausias finansines priemones perkant parduodant dalyvaujančių bei turinčių jas šalių teises ir pareigas. Teisės normos turi būti pakankamai lanksčios, kad apimtų ir naujas finansines priemones, kai tik jos atsirastų kartu pripažįstant, kad įstatymų pakeitimai turi būti atliekami iš esmės pasikeitus rinkos sąlygoms. Turi būti užtikrinama galimybė kreditoriams greitai perimti įkeistą ar kitaip prievolių įvykdymui užtikrinti turimą turtą skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų.
Įkeitimo ar kitų panašių užtikrinimo priemonių naudojimas praranda bet kokia reikšmę, jeigu skolininkui nevykdant savo įsipareigojimų (taip pat ir jo bankroto atveju) nėra galimybių greitai realizuoti ar perimti turtą.
Ypač tai svarbu, kai šias užtikrinimo priemones naudoja stambūs rinkos dalyviai – jeigu vienas iš jų tampa nemokus ir kiti negali atgauti savo pinigų arba greitai realizuoti turimo užstato, iškyla visos sistemos griūties grėsmė, o tai neabejotinai gali pakenkti valstybės finansų sistemai.
Vienas iš svarbiausių šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos reikalavimų – patikima investuotojų apsauga, kad jie neprarastų pasitikėjimo šia rinka. Šis tikslas yra pasiekiamas, kai užtikrinama, kad investuotojų turtas (taip pat ir vertybiniai popieriai, kuriuos į sąskaitas įtraukia investuotojus aptarnaujantys finansų tarpininkai) bus išsaugotas net ir tarpininko nemokumo (bankroto) atveju. Šiam klausimui nemažai dėmesio yra skyrusi Tarptautinė vertybinių popierių komisijų organizacija, nurodžiusi, kad nacionalinės institucijos galėtų imtis tokių priemonių minėtam tikslui pasiekti:
1) įstatymu numatyti, kad finansų tarpininkų įsipareigojimai investuotojams traktuojami kitaip nei kiti šių tarpininkų įsipareigojimai, t. y. investuotojai traktuojami kaip privilegijuoti kreditoriai arba investuotojų vertybiniai popieriai nepripažįstami finansų tarpininko turtu.
Tam gali būti naudojamas ir patikėjimo teisės institutas, ypač bendrosios teisės sistemos valstybėse – finansų tarpininkas laiko investuotojų vertybinius popierius patikėjimo pagrindis. Tačiau tai nepašalina rizikos, kad tarpininkas be investuotojų sutikimo parduos jų vertybinius popierius.
Kur nėra patikėjimo teisės tradicijų, gali būti tiesiog nustatoma, kad investuotojų vertybiniai popieriai negali būti naudojami tarpininko kreditorių reikalavimams tenkinti. Šį reikalavimą turi numatyti ir bankroto procedūras reguliuojantys įstatymai;
2) numatyti kompensavimo sistemas nuostolių dėl finansų tarpininku nemokumo patyrusiems investuotojams arba įpareigoti finansų tarpininkus draustis draudimo bendrovėse (didžiausi šių priemonių trūkumai –
kompensuojama dažniausiai tik iki tam tikros sumos, didelės draudimo išlaidos);
3) priemonės, kurių imasi patys investuotojai (pvz., jie gali atidaryti savo sąskaitą banke ar kitoje institucijoje ir suteikti finansų tarpininkui teisę kontroliuoti šią sąskaitą, tačiau paprastai pavieniai investuotojai nėra pajėgūs išsireikalauti palankių aptarnavimo sąlygų).
Investuotojų turto apsaugą numato ir 1993 m. gegužės 10 d. Europos
Bendrijų Tarybos priimta direktyva dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje.
Pastebima taip pat nauja tendencija – vertybiniai popieriai vis dažniau naudojami prievolių įvykdymo užtikrinimui. Kreditorius, norėdamas apsaugoti savo interesus tuo atveju, jeigu skolininkas negrąžintų paskolos ar neįvykdytų kitos prievolės, gali pareikalauti perduoti jam vertybinių popierių, kuriuos jis galėtų realizuoti, jeigu skolininkas neįvykdytų prievolės.
Užsienio valstybėse taikomi keli investuotojų teisių apibrėžimo būdai.
Gali būti pripažįstama, kad vertybiniai popieriai, pažymimi įrašais sąskaitose, yra tarpusavyje pakeičiami objektai (pvz., tos pačios emisijos vertybiniai popieriai), tada investuotojas gali būti traktuojamas kaip visų tos rūšies vertybinių popierių, kuriuos finansų tarpininkas laiko savo klientų vardu, bendraturtis. Gali būti ir taip, kad investuotojas neturi nuosavybės teisės į vertybinius popierius, o tampa tarpininko kreditoriumi, panašiai kaip padėjus pinigų indėlį banke. Tokio investuotojo (kreditoriaus) reikalavimai gali būti apsaugoti naudojant užstatu turtą, kurį tarpininkas laiko šiam investuotojui, arba investuotojus pripažįstant privilegijuotais kreditoriais.
4. Teisės į vertybinius popierius Lietuvoje
Kaip jau minėta, Lietuvoj įvestas visiškas vertybinių popierių, kurie dalyvauja viešojoje apyvartoje (Vyriausybės ir akcinių bendrovių vertybinių popierių), dematerializavimas. Ar tokiu atveju išlieka tiesioginiai santykiai tarp investuotojo ir emitento? Kokias teises turi investuotojas?
Ar keliu to paties tarpininko klientų turimi tos pačios rūšies vertybiniai popieriai (pvz., tos pačios emisijos vertybiniai popieriai) yra tarpusavyje sumaišomi, kaip tai atliekama kai kuriose valstybėse ir ar dėl to atsiranda tokių klientų bendroji nuosavybė?
Tais atvejais, kai vertybinių popierių asmenines sąskaitas tvarko patys emitentai, manytina, kad tiesioginiai teisiniai santykiai tarp investuotojo ir emitento išlieka, kadangi investuotojas gali bet kada pats kreiptis į emitentą, siekdamas įgyvendinti vertybinių popierių suteikiamas teises.
Panašiai ir jeigu vertybinių popierių įsigyja pats finansų tarpininkas.
Kai investuotojų vertybinių popierių sąskaitas tvarko finansų tarpininkai, padėtis siek tiek keičiasi. Jau matėme, kad išsivysčiusiose vertybinių popierių rinkose tiesioginis ryšys tarp emitento ir investuotojo vis labiau silpsta. Vis tiek griežtai teigti, kad Lietuvoje šio tiesioginio ryšio tarp emitento ir investuotojo nėra, negalime. Priešingai, kai kuriais atvejais įstatymai net numato, kad investuotojas pats gali tiesiogiai kreiptis į emitentą ir įgyvendinti savo teises, nepaisant to, kad jo vertybinių popierių sąskaitas tvarko jau ne emitentas.
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas numato, kad akcijų savininkai yra asmenys, kurių vardu yra atidaryta vertybinių popierių sąskaita (43 str. 2 d.). Akcininkai, norėdami įgyvendinti savo teisę dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, atvyksta į susirinkimą ir, jeigu jie turi vardinių akcijų, jiems pakanka tapatybę liudijančių dokumentų, o jeigu jie turi pareikštinių akcijų, jiems reikia pateikti tarpininko išduotą išrašą iš vertybinių popierių sąskaitos (įstatymo 24
str. 4 d.). Taigi investuotojas gali įgyvendinti savo teisę dalyvauti valdant bendrovę kreipdamasis tiesiogiai į bendrovę. Ar kitą savo teisę –
teisę gauti dividendus akcininkas gali įgyvendinti tiesiogiai? Įstatymo 62
straipsnio 2 dalis numato, kad akcininkas turi teisę dividendą išreikalauti iš bendrovės kaip jos kreditorius. Manytina, kad akcininkui nedraudžiama kreiptis tiesiai į bendrovę ir reikalauti išmokėti jam dividendus tiesiogiai, net ne per finansų tarpininką, tvarkantį jo vertybinių popierių sąskaitas.
Tačiau emitentams gali būti patogiau dividendus mokėti per finansų tarpininkus, kurie tvarko asmenines jo išleistų vertybinių popierių sąskaitas, todėl vertybinių popierių išleidimo sąlygose galima numatyti, kad emitentas savo įsipareigojimą išmokėti dividendus įvykdo, kai perveda atitinkamas pinigų sumas šiems tarpininkams.
Priešingu atveju emitentas, nors ir pervedęs dividendus tarpininkui, privalėtų juos dar kartą sumokėti į jį tiesiogiai besikreipusiam investuotojui ir susigrąžinti šią dividendų dalį iš tarpininko. Šiuo atveju investuotojas dividendus gali išreikalauti tik iš tarpininko.
Vyriausybės vertybinių popierių savininkai turi teisę gauti palūkanas bei išpirkimo lėšas suėjus vertybinių popierių išpirkimo terminui. Šios lėšos yra visais atvejais išmokamos ne pačiam investuotojui, o tik per finansų tarpininkus, tvarkančius asmenines šių vertybinių popierių sąskaitas (Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarkos
30 punktas). Investuotojui nesuteikiama galimybė kreiptis tiesiogiai į emitentą. Tuo labiau, kad minėtos tvarkos 32 ir 33 punktai nustato, kad investuotojams išpirkimo lėšas ir palūkanas sumoka tarpininkai, o emitentas ar jo įgaliotas asmuo, pervedęs lėšas tarpininkams, neatsako už tai, kad tarpininkas neįvykdo šios prievolės. Tiesa, tvarkoje nenurodoma, ar investuotojas galėtų tiesiogiai kreiptis į emitentą tuo atveju, kai emitentas dėl savo kaltės pavėluoja išpirkti vertybinius popierius. Vis dėlto manytina, kad jis tokią teisę turėtų įgyvendinti per finansų tarpininką. Kitaip emitentui reikėtų išmokėti išpirkimo lėšas kiekvienam, pateikusiam išrašą iš asmeninės Vyriausybės vertybinių popierių sąskaitos.
Tai reikštų žingsnį atgal, nes vėl, kaip ir materialių vertybinių popierių atveju, būtų susidurta su dokumentų padirbinėjimo, vagysčių ir panašiomis rizikomis.
Dar aiškiau Lietuvos investuotojas praranda ryšį su vertybinių popierių emitentu, jeigu per Lietuvos tarpininką įsigyja užsienyje išleistų vertybinių popierių. Tokiu atveju dažniausiai tarp investuotojo ir emitento yra bent keletas finansų tarpininkų, iš kurių dažniausiai nė vienas (tuo labiau investuotojas), išskyrus patį paskutinį, negali kreiptis tiesiogiai į emitentą, siekdamas įgyvendinti vertybinių popierių suteikiamas teises.
Čia buvo kalbama apie teises, kurias investuotojui suteikia vertybiniai popieriai. 0 kokias teises investuotojas turi į pačius vertybinius popierius? Kol jie buvo materialūs, buvo laikoma, kad investuotojas turi nuosavybės teisę į materialų dokumentą, kuris ir yra civilinių teisių objektas. Dematerializavus vertybinius popierius, liko tik įrašai sąskaitose kaip nuosavybės teisės į vertybinius popierius įrodymas. Kas šiuo atveju yra civilinių teisių objektas? Įrašas sąskaitoje? Greičiausiai ne, kadangi investuotojai vienas kitam perleidžia ne įrašus sąskaitose, bet, kaip numato minėti įstatymai, nuosavybės teisę į vertybinius popierius.
Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m.
balandžio 18d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40
straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai” nurodė, kad ,,įsigijus akcijų, dezintegruojasi akcininko turėta nuosavybės teisė – jos pagrindu atsiranda turtinės ir neturtinės akcininko teisės: gauti bendrovės pelno dalį (dividendus), likviduojamos bendrovės turto dalį, perleisti akcijas kitų asmenų nuosavybėn, dalyvauti bendrovės valdymo organuose ir kt. Akcininko nuosavybės teisė savita tuo, kad nuosavybės teisės objektas yra ne materialus, o įstatymuose bei bendrovės statute (įstatuose) numatytos teisės ir pareigos”. Ar tai reiškia, kad civilinių teisių objektu tampa nebe patys vertybiniai popieriai, o jų savininko turimos teisės?
Autoriaus nuomone, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, reglamentuodamas investuotojo ir finansų tarpininko tarpusavio santykius, preziumuoja, kad yra abstraktus objektas, perduotas saugoti tarpininkui, į kurį investuotojas išsaugo nuosavybės teisę”.
Tokiu atveju investuotojas turi tam tikras teises emitento (pvz., dalyvauti bendrovės valdyme), taip pat finansų tarpininko, tvarkančio jo vertybinių popierių sąskaitas, atžvilgiu (pvz., teisę pareikalauti dividendų, jeigu jie buvo pervesti tarpininkui) – tai teisės, kurias suteikia vertybiniai popieriai.
Iš pasaugos teisinių santykių tarp investuotojo ir finansų tarpininko kyla teisės į pačius vertybinius popierius. Taigi investuotojas turi tam tikras teises į abstraktų objektą, perduotą finansų tarpininkui. Šį objektą vadiname nematerialiais vertybiniais popieriais. Kokio pobūdžio šios teisės? Ar gali asmuo turėti nuosavybės teisę į tokį nematerialų objektą?
Tradiciškai nuosavybės teisės objektu buvo laikomi tik daiktai, t. y.
materialūs objektai. Tačiau kokias civilinei teisei žinomas formas galima suteikti aprašytoms investuotojo teisėms? Tarpininko nemokumo (bankroto)
atveju investuotojas turi turėti galimybę atsiimti savo vertybinius popierius, atskirti juos nuo tarpininko turto, kad į juos negalėtų išieškojimo nukreipti tarpininko kreditoriai. J. Benjamin mano, kad bendrojoje teisėje šią problemą išsprendžia patikėjimo teisės institutas, kadangi patikėjimo teisės objektu gali būti ne tik materialus turtas.
Anot šios autorės, nematerialus turtas gali būti ne tik asmeninių ieškinių, bet ir daiktinių ieškinių objektas. Asmeniniai ieškiniai gali būti pareiškiami asmenims, kurie ieškovui turi konkrečias prievoles, tačiau kitų asmenų atžvilgiu dėl to paties turto galimi ir daiktiniai ieškiniai.
Tarp finansų tarpininko ir jo kliento egzistuoja prievoliniai teisiniai santykiai (kilę iš pasaugos sutarties šiuo atveju), tačiau tarp kliento ir tarpininko kreditorių, norinčių išsidalyti tarpininko turimą turtą (taip pat ir klientų vertybinius popierius, kuriuos tarpininkas klientų vardu laiko pas aukštesnės grandies tarpininką), prievolinių teisinių santykių nėra, taigi jų atžvilgiu tarpininko klientai galėtų pasinaudoti daiktinio pobūdžio ieškiniais.
Panašu, kad minėta konstrukcija, apginanti investuotojų teises nemokaus tarpininko kreditorių atžvilgiu, galima, jeigu pripažįstame, kad daiktiniai teisiniai santykiai yra ne asmens santykis su daiktu, bet asmenų tarpusavio santykiai dėl tam tikru daiktų, objektų. Visiškai radikalus šiuo požiūriu buvo G. W. F. Hegelis.
Jis teigė, kad “klaidingo ir sąvokos stokojančio romėnų teisės pagrindą sudarančio skirstymo į asmenų ir daiktų teisę išsamus nagrinėjimas <…> per toli nuvestų. Akivaizdu, kad tik asmenybė turi teisę į daiktus, todėl asmeninė teisė iš esmės yra daiktinė teisė bendrąja daikto kaip laisvės išoriškumo prasme, to išoriškumo, kuriam priklauso mano kūnas, mano gyvenimas.
Ši daiktinė teisė yra asmenybės teisė. <…> Tiesa, įvykdyti ką nors pagal sutartį privalo tik asmuo, taip pat tik asmuo įgyja teisę įvykdyti įsipareigojimą, bet, remiantis tuo, negalima tokios teisės vadinti asmens teise; kiekviena teisių rūšis priklauso tik asmeniui, ir objektyviai teisė, grįsta sutartimi, yra ne teisė į asmenį, o tik teisė į ką nors jam išoriška arba į ką nors, nuo jo suišorinama, – tai visada teisė į daiktą.
Kai investuotojo teises į abstraktų objektą (nematerialius vertybinius popierius) kėsinasi pažeisti tarpininko kreditoriai, tik daiktinio pobūdžio teisių gynimo priemonės gali pasirodyti pakankamai efektyvios.
Jau minėta, kad asmenines vertybinių popierių sąskaitas Lietuvoje tvarko licencijuoti finansų tarpininkai, kurie turi bendrąsias vertybinių popierių sąskaitas centriniame depozitoriume. Tais atvejais, kai keli vieno tarpininko klientai turi tokių pačių vertybinių popierių (pvz., tos pačios emisijos Vyriausybės vertybinių popierių), ar šie vertybiniai popieriai yra tarpusavyje sumaišomi ir dėl to atsiranda bendroji tokių klientų nuosavybė?
Kol kas to nepripažįsta nei įstatymai, nei teisinė praktika. Tačiau panagrinėkime žemiau pateiktą pavyzdį.
Visais atvejais, kai investuotojas savo vertybinius popierius patiki finansų tarpininkui, yra rizika, kad tarpininkas šiais vertybiniais popieriais gali disponuoti be investuotojo sutikimo. Ne išimtis ir
Lietuvoje – finansų tarpininkas gali sudaryti tokių vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sandorį su kitu tarpininku be šių vertybinių popierių savininko sutikimo ir pervesti kitam tarpininkui minėtus vertybinius popierius.
Tokiu atveju centriniame vertybinių popierių depozitoriume bendrojoje pirmojo tarpininko sąskaitoje vertybinių popierių sumažės, o antrojo – padidės. Taip pat tarkime, kad pirmasis tarpininkas turėjo keletą klientų, kurie turėjo tokių pačių vertybinių popierių.
Minėto neteisėto disponavimo atveju galimos kelios išeitys. Pirma, galima pasirinkti, kad visais tokiais atvejais vertybiniai popieriai bus grąžinti teisėtam savininkui.
Tačiau tai gali būti arba neįmanoma (pvz., vertybiniai popieriai jau išpirkti ir naujasis jų savininkas yra panaudojęs šias išpirkimo lėšas), arba visiškai nelogiška – jeigu naujasis savininkas yra sąžiningas vertybinių popierių įgijėjas, kodėl turėtume pažeisti jo teises?
Galų gale taip būtų stabdoma ir normali civilinė apyvarta.
Kitas variantas yra vertybinius popierius palikti jų naujam įgijėjui, jeigu jis yra sąžiningas. Tačiau tada reikia “nuskriausti” kažkurį pirmojo tarpininko, neteisėtai pardavusio savo kliento vertybinius popierius, klientą.
Teisingiausia būtų visiems klientams, turintiems tokių vertybinių popierių, proporcingai jų sumažinti, kadangi gali nebūti galimybės atsekti, kurio kliento vertybiniai popieriai yra parduoti. Tokią taisyklę numato daugelio užsienio valstybių įstatymai, praktika bei tarpininkų sutartys su savo klientais. Tačiau jeigu klientų vertybiniai popieriai yra sumaišomi, ar kartu neatsiranda šių klientų bendroji nuosavybė? Jeigu taip, tada kyla klausimas, ar gali tokie bendraturčiai disponuoti savąja dalimi neturėdami kitų bendraturčių sutikimo. Kaip matome, šiuo atveju reikėtų specialaus teisinio reguliavimo.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas vertybinius popierius (įskaitant nematerialius) pripažįsta savarankišku civilinių teisių objektu
(1.97 str.). Manytina, kad tai teisingas žingsnis. Vertybinių popierių apyvartai netinka nei išimtinai daiktų, nei išimtinai prievolių teisinis režimas. Tikslinga išskirti kokį nors civilinių teisių objektą, jeigu jo teisinis režimas iš esmės skiriasi nuo kitų objektų režimo. Iš tikrųjų, turint mintyje šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos raidos tempus, galima manyti, kad šioje srityje reguliavimas turės būti specifinis.
Matėme, kad nuo materialių vertybinių popierių pereita prie nematerialių.
Lietuvos
Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas įvairioms investicinėms priemonėms (pvz., finansiniams būsimiesiems sandoriams, būsimiesiems palūkanų normos sandoriams, įvairiems apsikeitimo sandoriams), kurie atrodo nieko bendra neturi su tradiciniais vertybiniais popieriais, numatė taikyti teisinį vertybiniu popierių režimą (įvairios tarpininku pareigos ir kt.).
5. KONKREČIŲ VERTYBINIŲ POPIEIRŲ IR TURTINIŲ TEISIŲ SAMPTATA PAGAL CIVILINĮ
KODEKSĄ (CK)
Trumpai aptarsime atskirų vertybinių popierių, kaip civilinių teisinių santykių objektų sampratą. CK 1.102-1.108 straipsniuose detaliau nustatytos konkrečių vertybinių popierių, kaip civilinių teisių objektų, sąvokos ir jų turėtojams suteikiamos teisės, o davėjams tenkančios pareigos. CK 1.112
straipsnyje apibrėžiamos visos turtinės teisės.
Akcijos
Akcija yra vertybinis popierius, patvirtinantis tam tikras jo turėtojo (akcininko) teise:
– teisę dalyvauti valdant įmonę;
– teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais;
– teisę į dalį įmonės turto, likusio ją likvidavus;
– taip pat kitais įstatymų numatytas teises.
Akcija patvirtina tiek turines, tiek ir neturtines akcininko teises.
Akcininko teisių, kurias patvirtina akcija, apimtis priklauso nuo akcijos rūšies ir įmonės, kurios akciją turi akcininkas, rūšies.
Pagal disponavimo būdą akcijos skirstomos į:
– vardinės;
– pareikštinės.
Pagal suteikiamas teises:
– paprastosios;
– privilegijuotos.
Pagal išraiškos būdą:
– materialios;
– nematerialios.
Obligacijos
Obligacija yra vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metinių palūkanų ar kitokį ekvivalentą arba kitų turtinių teisių.
Nominali obligacijos vertė yra išmokama išperkant obligaciją.
Iki obligacija bus išpirkta, gali būti mokamos metinės palūkanos.
Tačiau obligacija gali suteikti jos turėtojui teisę gauti ir kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teise.
Akcinių bendrovių įstatymo 56 straipsnyje nustatyta, kas akcinės bendrovės obligacija yra terminuotos skolos vertybinis popierius, pagal kurį akcinė bendrovė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininkė ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai.
Dauguma obligacijų išleidimo tvarką reglamentuojančių normų (Akcinių bendrovių įstatymo 56str, 10d.;Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3d. nutarimu
Nr. 1329 patvirtintos “LR Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarkos” 8 p.)nustato, kad obligacijos išleidžiamos nematerialia forma, o nuosavybės teisė į jas įrodoma įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose.
Čekis
Čekis – dokumentas, patvirtinantis čekio davėjo įsipareigojimus čekio turėtojui.
Čekio forma priklauso nuo jo rūšies, kurią reglamentuoja Čekių įstatymas.
Čekis gali būti perduodamas indosamentu (perduodamuoju įrašu čekio antroje pusėje arba jo pratąsoje, patvirtinančiu visų teisių pagal čekį perdavimą kitam asmeniui), o kai kurie čekiai gali būti perduodami tik teisių perleidimo tvarka. Čekio davejas atsako už čekio apmokėjimą, o bet kuri čekyje įrašyta šios atsakomybės atsisakymo sąlyga negalioja. Čekio turėtojas yra teisėtas jo savininkas, jeigu jis įrodo šią teisę nenutrūkstama indosamentų eile, nors paskutinis iš jų būtų neužpildytas.
Vekselis
Vekseliai, būna:
– paprastieji;
– įsakomieji.
Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius nustato 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas.
Vekseliai, kaip ir čekiai, gali būti perduodami indosamentu, o kai kurie – tik teisių perleidimo tvarka.
Įsakomąjį vekselį išrašantis asmuo (vekselio davėjas) yra atsakingas už vekselio akceptą (vekselio įrašą, patvirtinantį, kad padaręs įrašą asmuo sutinka apmokėti vekselį laiku) ir apmokėjimą. Tokio vekselio davėjas gali atsisakyti atsakomybės už vekselio akceptą, tačiau bet kuri atsakomybės už vekselio apmokėjimą atsisakymo sąlyga negalioja. Akceptavęs įsakomąjį vekselį, mokėtojas įsipareigoja apmokėti vekselį pasibaigus jo mokėjimo terminui. Kaip įsakomojo vekselio akceptantas, įsipareigoja ir paprastojo vekselio davėjas. Jis per tam tikrą laiką pateiktus mokėtinus vekselius vizuoja.
Konosamentas
Konosamentas priskiriamas prie prekinių vertybinių popierių, suteikiančių nuosavybės teisę į prekės, taip pat teisę gauti prekių.
1996 m. rugsėjo 12 d. Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 14
dalyje nustatyta, kad konosamentas – tai vežėjo krovinio siuntėjui išduodamas dokumentas, įrodantis krovinių vežimo jūra sutarties sudarymo ir krovinių priėmimo faktus bei vežėjo
įsipareigojimą pristatyti krovinius į paskirties uostą bei atiduoti juos konosamente nurodytam arba konosamentą pateikusiam asmeniui.
Vadinasi, konosamentas patvirtina jame nurodyto arba jį pateikusio asmens reikalavimo teisę į konosamente nurodytus daiktus (krovinį), be to, konosamentas yra ir asmens nuosavybę į daiktus (krovinį) patvirtinantis dokumentas, jeigu iš kitų dokumentų negalima nustatyti, kad daiktų (krovinio) savininkas yra kitas asmuo. Duomenys, kurie turi būti įrašomi konosamente, nurodyti minėto įstatymo 16 straipsnyje.
Konosamentas gali būti:
– pareikštinis;
– orderinis;
– vardinis.
Nuo to, kokios rūšies konosamentas buvo išduotas, priklauso jo perdavimo būdas ir krovinių išdavimas paskirties uoste.
Indėlių liudijimai (sertifikatai)
Indėlio liudijimas (sertifikatas) apibrėžiamas kaip rašytinis banko piniginių lėšų indėlio liudijimas, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui, gauti indėlį ir palūkanas. Indėlio sertifikatas yra ir vertybinis popierius, patvirtinantis indėlio sumą ir indėlininko teises į indėlį bei į palūkanas pasibaigus nustatytam indėlio terminui.
Nustatytos indėlio sertifikatų rūšys:
– vardiniai;
– perleidžiamieji;
– neperleidžiamieji.
Valstybės skolinis įsipareigojimas
Valstybės skolinis įsipareigojimas tai pareikštinis vertybinis popierius. Pagal galiojančius norminius aktus (Vyriausybės 1997 m. gruodžio
3 d. nutarimu Nr. 1329 patvirtintą ,,Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarką”), reglamentuoti Lietuvos
Respublikos Vyriausybės serijomis išleidžiami skoliniai įsipareigojimai, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai tai:
– Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekseliai;
– Lietuvos Respublikos Vyriausybės obligacijos;
– Lietuvos Respublikos Vyriausybės taupymo lakštai.
Šie vertybiniai popieriai išleidžiami nematerialia forma, o nuosavybės teisė į vertybinius popierius tiesiogiai įrodoma asmeninių vertybinių popierių sąskaitų įrašais.
Reikalauti vertybiniame popieriuje numatytos sumos ir palūkanų turi teisę tie asmenys, kuriems paskutinę darbo dieną iki vertybinių popierių išpirkimo arba atkarpos išmokos (atkarpos išmoka — investuotojui priklausančių palūkanų už vertybinius popierius mokėjimas) mokėjimo dienos nuosavybės teise priklausė vertybiniai popieriai.
Turtinės teisės
Civilinio kodekso 1.112 straipsnyje apibrėžiamos turtinės teisės.
CK nustatytos trys grupės turtinių teisių, kurios yra civilinių teisių objektas:
– daiktinės teisės;
– prievolinės teisės;
– teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos.
Pirmoji turtinių teisių grupė – daiktinės teisės.
Daiktiniai teisiniai santykiai reglamentuojami ir daiktinės teisės nustatomos CK ketvirtojoje knygoje (valdymas – 4.22 str., nuosavybės teisė
– 4.37 str., turto patikėjimo teisė – 4.106 str., servitutas – 4.111 str., uzufruktas – 4.141 str., užstatymo teisė (superficies) –4.160 str., ilgalaikė nuoma (emphyteusis) – 4.165 str., hipoteka – 4.170 str., įkeitimas – 4.198 str., daikto sulaikymas – 4.229 str., kito asmens turto administravimas – 4.236 str.).
Daiktinės teisės yra laikomos turtinėmis teisėmis, nes daiktinės teisės turėtojas (valdytojas, savininkas, uzufruktorius ir pan.) turi teisę įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių.
Tinkamo šių teisių įgyvendinimo rezultatas yra teisės turėtojo turtinių poreikių patenkinimas. Kadangi daiktinėms teisėms budingas pastovumas, jų turėtojai turi pastovias turtines teises, t. Y. Tinkamai įgyvendindami daiktines teises jie nuolat gali tenkinti savo turtinius poreikius.
Pavyzdžiui, daikto savininkas net turi teisę pasisavinti daikto duodamus vaisius, naudojant daiktą sukuriamą produkciją, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, o servitutas suteikia servituto turėtojui teisę naudotis svetimu daiktu ir galimybę viešpataujantįjį (vyraujantį) daiktą naudoti pagal paskirtį ir šitaip užtikrinti jo turtinės vertės pastovumą ar net padidėjimą.
Antroji turtinių teisių grupė – prievolinės teisės.
Prievoliniai teisiniai santykiai reglamentuojami CK šeštojoje knygoje.
CK 6.1 straipsnyje nustatyta, kad viena prievolės šalis (skolininkas)
privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba nuo jo susilaikyti, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti savo pareigą. Pagal CK 6.3 straipsnį, prievolės dalykas gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, taip pat – bet koks turtas.
Prievolės dalykas gali būti piniginės arba nepiniginės išraiškos, tačiau turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, esant paskolos sutarčiai kreditorius turi teisę (prievolinę) reikalauti iš paskolos gavėjo grąžinti gautą paskolos sumą ir palūkanas.
Trečioji turtinių teisių grupė – teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. Nebaigtinis intelektinės veiklos rezultatų sąrašas pateiktas CK 1.111 straipsnyje. Čia nustatyta, kad civilinių teisių objektais laikomi:
– mokslo, literatūros ir meno kūriniai;
– išradimų patentai;
– pramoniniai pavyzdžiai;
– kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti kuria nors objektyvia forma (rankraščiais, brėžiniais, modeliais ir kt.).
Intelektinės veiklos subjektai įgyja turtines ir asmenines neturtines teises, atsirandančias iš intelektinės veiklos rezultatų. Pavyzdžiui,
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnyje nustatytos autorių turtinės teisės. Minėto straipsnio 1 dalyje sakoma, kad ,,autorius turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus: atgaminti kūrinį bet kokia forma ir būdu; išleisti kūrinį; versti kūrinį […]” To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą kokiu nors būdu panaudojus jo kūrinį.
Turtines teises galima:
– perduoti;
– paveldėti.
Tai būdinga visoms turtinėms teisėms. Pavyzdžiui, servituto turėtojo teisė pereina asmeniui, įgyjančiam nuosavybės teise viešpataujantįjį (vyraujantį) daiktą, kaip daiktinė teisė, gali būti perduodamas valdymas.
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 34 straipsnyje numatyta, kad autorių turtinės teisės gali būti perduodamos pagal sutartį, paveldėjimo ir kita įstatymų nustatyta tvarka. CK 4.204 straipsnyje numatyta, kad gali būti įkeičiamos naudojimo, nuomos ir kitos turtinės teisės, išskyrus teises, susijusias su įkeičiamo daikto savininko asmenybe, taip pat tos, kurias perleisti draudžia įstatymai ar sutartis. Neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, įkaito turėtojas įgys teisę perimti minėtas įkeistas turtines teises. Turtinė teisė, kurią perleisti draudžia įstatymas, nurodyta, pavyzdžiui, CK 4.143 straipsnyje. Jame sakoma, kad uzufruktorius neturi teisės perduoti uzufrukto kitam asmeniui.
Išvados
1. Vertybinių popierių institutas civilinėje teisėje yra itin specifinis. Čia pastebimas tradicinio civilinės teisės dualizmo sąlyginumas
– laikantis daiktinės teisės taisyklių yra perleidžiamos reikalavimo teisės. Jeigu būtų buvusi teisininkų valia, vertybiniai popieriai greičiausiai taip niekad ir nebūtų atsiradę, tačiau civilinės apyvartos poreikiai lėmė kitaip.
2. Kai kurie vertybiniai popieriai atsirado siekiant palengvinti reikalavimo teisių, dažniausiai kilusių iš paskolos sutarčių, apyvartą.
Naujam tokių vertybinių popierių savininkui nereikėjo įrodinėti savo teisių į juos legitimumo, kadangi teisių perleidimui pakako paprasto daikto (dokumento) perdavimo. Akcijų atsiradimą lėmė poreikis apjungti kapitalą bendrai veiklai, vėliau išryškėjo nauja tendencija – poreikis riboti juridinio asmens atsakomybę. Šiuo metu formuojasi ir egzistuoja didžiulės vertybinių popierių rinkos, kuriose visada yra asmenų, norinčių pirkti, parduoti šiuos civilinių teisių objektus, atlikti su jais kitas operacijas.
Kiekvienas iš šios rinkos dalyvių turi savo tikslus – pritraukti lėšų verslui, biudžeto reikmėms, siekia investuoti ir t.t.
3. Pradžioje buvo iškelti klausimai – kokia yra vertybinių popierių teisinė prigimtis ir kokią vietą jie užima civilinių teisių objektų sistemoje. Savo metu į šiuos klausimus atsakė klasikinė vertybinių popierių doktrina. Kadangi egzistavo materialūs dokumentai (popierius) buvo laikoma, kad dokumentų turėtojai turi nuosavybės teisę į juos. Savo ruožtu dokumentuose tarsi buvo įtvirtintos tam tikros teisės – kas turėjo dokumentus, tam priklausė ir jų suteikiamos teisės (vertybinis).
4. Per paskutinius keletą dešimtmečių vertybinių popierių rinkose įvyko daug esminių pokyčių. Vienas svarbiausių – dėl ypatingai išaugusių vertybinių popierių emisijų ir prekybos mastų įvesti nematerialūs vertybiniai popieriai. Investuotojams vietoj materialių dokumentų liko tik įrašai vertybinių popierių sąskaitose, kurias tvarko specializuotos institucijos. Tai leido smarkiai sutrumpinti sandorių su vertybiniais popieriais įvykdymo laiką, sumažinti vertybinių popierių vagysčių, padirbinėjimo rizikas.
5. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. pradėjus kurti vertybinių popierių rinką Lietuvoje, iš karto įvestas visiškas vertybinių popierių, kuriais prekiaujama viešojoje apyvartoje, dematerializavimas. Vertybinių popierių sąskaitas atidaro ir tvarko įgalioti asmenys – komerciniai bankai ir finansų maklerio įmonės. Visų vertybinių popierių bendroji apskaita vedama centriniame depozitoriume, kuriame šios institucijos turi savo sąskaitas. Deja, vertybiniai popieriai teisiniu požiūriu lietuviškoje literatūroje iki šiol išsamiai nenagrinėti.
6. Atsisakius materialių dokumentų, į kuriuos investuotojai turėdavo nuosavybės teisę, liko neaišku, kas yra nuosavybės teisės objektas, kai kalbame apie nuosavybės teisę į nematerialius vertybinius popierius.
Atsisakyti nuosavybės teisės (ar jai analogiškos tam tikros absoliutinės teisės) reikštų atimti iš investuotojo galimybę atgauti savo vertybinius popierius iš finansų tarpininko, tvarkančio vertybinių popierių sąskaitas, jo nemokumo atveju. Remiantis šiuo metu galiojančiais įstatymais galima teigti, kad investuotojai turi nuosavybės teisę į tam tikrą abstraktų objektą, kurį jie ,,tarsi” perduoda pasaugoti tarpininkui. Tarpininkui bankrutavus, investuotojų sąskaitų tvarkymą perima kitas finansų tarpininkas, todėl investuotojų vertybinių popierių negali išsidalyti bankrutavusio tarpininko kreditoriai, o tai skatina pasitikėjimą vertybinių popierių rinka ir kartu užtikrina valstybės finansų sistemos stabilumą.
7. Pagal Lietuvos respublikos civilinį kodeksą vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas apibrėžiamas kaip dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui.
Civiliniam kodekse konkrečiau apibrėžiami šie vertybiniai popieriai:
akcijos, obligacijos, čekiai, vekseliai, konosamentai, indėlių liudijimai (sertifikatai), valstybės skoliniai įsipareigojimai.
8. Yra trys civilinių teisių objektų grupės, kurios laikomos turtinėmis teisėmis: daiktinės teisės, prievolinės teisės, teisės, atsirandančios iš intelektualinės veiklos rezultatų.
9. Materialių vertybinių popierių, kurie ilgai buvo traktuojami kaip ypatinga daiktų rūšis, teisinė prigimtis išliko nepakitusi. Iš esmės pasikeitė supratimas apie nematerialius vertybinius popierius. Jų apyvartai negalima pritaikyti išimtinai nei daiktų, nei reikalavimo teisių teisinio režimo. Tai leidžia juos išskirti kaip specifinį civilinių teisių objektą.
Literatūra
1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga.
Bendrosios nuostatos. Vilnius, Justitia, 2001. p. 213 –240.
2. Laurinavičius K. Vertybinių popierių vieta civilinių teisių objektų sistemoje // Jurisprudencija, 2002. – Nr. 28 (20). –P.53-
68.
3. Lietuvos respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios.
2000. Nr. 74-2262.
4. Lietuvos respublikos akcinių bendrovių įstatymas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 64-1914.
5. Lietuvos respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas //
Valstybės žinios. 2001. Nr. 112-4074.
6. Lietuvos respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 16-412.
7. Lietuvos respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas
// Valstybės žinios.1999. Nr. 64-1087.
8. Lietuvos respublikos čekių įstatymas // Valstybės žinios.1999.
Nr. 64-1088.