Vertybiniai popieriai ir turtinės teisės, kaip civilinių teisių objektas

TURINYS

IŽANGA 3

1. Vertybinių popierių atsiradimo priežastys 4

2. Vertybinių popierių teisinė prigimtis pagal klasikinę doktriną 7

3. Šiuolaikinės vertybinių popierių rinko 9

4. Teisės į vertybinius popierius Lietuvoje 13

5. Konkrečių vertybinių popierių ir turtinių teisių samprata pagal Civilinį

kodeksą 18

IŠVADOS 24

LITERATŪRA 26

ĮŽANGA

Jau keletą metų turime besivystančią vertybinių popierių rinką
Lietuvoje, tačiau vertybinių popierių teisinės prigimties ir vietos
civilinių teisių objektų sistemoje klausimai vis dar nepagrįstai
nenusipelno teisininkų dėmesio. Teisės doktrina dar nėra paaiškinusi tokio
specifiško reiškinio kaip nematerialūs vertybiniai popieriai, o jais šiuo
metu prekiaujama daugiausiai.

Nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios Lietuvoje buvo
įvestas vertybinių ppopierių dematerializavimas, t. y. nebenaudojami
materialūs dokumentai teisėms į vertybinius popierius pažymėti. Vietoj to
specialios institucijos, gavusios licenciją, atidaro ir tvarko asmenų,
įsigijusių vertybinių popierių, sąskaitas, kuriose ir pažymima nuosavybės
teisė į šiuos vertybinius popierius. Jeigu nėra materialaus objekto, ar vis
dar galime kalbėti apie nuosavybės teisę?

Pagrindinis šio referato tikslas – išsiaiškinti, kokia yra tokių
nematerialių vertybinių popierių teisinė prigimtis, kokią vietą šie
vertybiniai popieriai užima civilinių teisių objektų sistemoje.

Visų pirma bus trumpai aptarta vertybinių popierių istorija. Jų reikšmė
asmenims, dalyvaujantiems vertybinių popierių civilinėje apyvartoje. Bus
nagrinėjama kaip tokį specifinį civilinės teisės innstitutą kaip vertybiniai
popieriai, esantį kažkur tarp daiktinės ir prievolinės teisės, paaiškino
klasikinė doktrina jau daugiau kaip prieš 100 metų.

Toliau bus nurodytos pagrindinės tendencijos šiuolaikinėje vertybinių
popierių rinkoje, teisinės problemos dėl vertybinių popierių
dematerializavimo, išdėstoma, ko klasikinė doktrina šiuo metu negali
paaiškinti ir kaip teisininkai suvokia ne

ematerialius vertybinius popierius
kai kuriose užsienio valstybėse.

Tada bus pereinama prie Lietuvos įstatymų ir praktikos nagrinėjimo.
Reikia pažymėti, kad neturime teismuose spręstų bylų, kuriose būtų buvę
nagrinėjami esminiai nematerialių vertybinių popierių teisinės prigimties
klausimai, o tai, žinoma, apsunkina pirmuosius bandymus šioje srityje. Dėl
šios, taip pat ir dėl tos priežasties, kad vertybiniai popieriai teisiniu
požiūriu išsamiai Lietuvoje nėra nagrinėti, straipsnyje daugiausia bus
remiamasi lyginamuoju metodu.

Plačiau aptarsime kaip kurių vertybinių popierių, kaip civilinių teisių
objektų, ir turtinių teisių, sąvokas ir jų turėtojams suteikiamas teises,
o davėjams tenkančias pareigas.

1. Vertybinių popierių atsiradimas

Kad geriau suprastume vertybinius popierius ir nuodugniau
išanalizuotume juos, kaip civilinių teisių objektus, šiame skyriuje trumpai
aptarsime jų atsiradimo priežastis, prielaidas ir vystymasi.

Vertybiniai popieriai yra žinomi visose valstybėse.

Seniausias apyvartinis dokumentas – tai apytiksliai 2100 m. pr. m. e.
naudotas vekselis, kuriame nurodytas daugiau ar mažiau apibrėžtas mokėjimo
terminas.

Įdomu taai, kad dar Jogaila buvo išdavęs Vytautui vekselį, įpareigojantį
sumokėti Vytautui 500 siklų arba 500 Lietuvos kalimo gryno sidabro rublių.
Nors taip pat nurodoma, kad vekseliais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
nebuvo pasitikima.

Kaip nurodo N. 0. Nersesovas, aiškinant vertybinių popierių teisinę
prigimtį, klaidinga būtų naudoti klasikinius romėnų teisės institutus,
kadangi senovės Romoje prievolė pagal kvitų teisę buvo išimtinai asmeninio
pobūdžio, todėl negalėjo asmenys prievolėje pasikeisti negalėjo.
Plėtojantis civilinei apyvartai Romos juristai kaip išeitį numatė pavedima
– kreditorius, norėdamas perleisti savo reikalavimo teisę, pavesdavo kitam
asmeniui atstovauti jam procese. Tačiau pirminis kreditorius bet kada
galėjo atimti įgaliojimus. V

Vėliau imta informuoti skolininką apie tokį
pavedimą, nuo to momento skolininkas privalėjo prievolę vykdyti tik
nurodytam asmeniui, o ne pradiniam kreditoriui. Mirus pradiniam kreditoriui
arba patikėtiniui, pavedimo santykiai nutrūkdavo.

Prancūzijoje dar XIII a. atsirado dokumentai, kuriuose, be konkretaus
kreditoriaus, buvo nurodoma, kad prievolė gali būti įvykdoma ir dokumento
pateikėjui. Skolininkas, įsipareigodamas sumokėti pinigus dokumento
pateikėjui, laikydavo šį pateikėją pradinio kreditoriaus teisių perėmėju,
tam pakakdavo vien dokumento valdymo fakto. Šių dokumentų naudojimą
sustabdė didėjanti Romos teisės įtaka Prancūzijos teisei ir teisės
doktrinai. Ėmus taikyti Romos teisę, dokumento turėtojas pateikdamas
dokumentą privalėjo pateikti įrodymus apie įvykusį teisių perleidimą. Taip
Romos teisės įtaka panaikino šių dokumentų privalumus.

XVI-XVII amžių sandūroje Prancūzijoje imti naudoti vadinamieji billets
en blanc. Juose vietoj konkretaus kreditoriaus buvo paliekama tuščia vieta.
Dokumento turėtojas, norėdamas įgyvendinti savo teises į jį, įrašydavo savo
pavardę. Prieš tai dokumentas galėjo būti laisvai perduodamas iš rankų į
rankas. Vėliau imti naudoti tikrieji pareikštiniai vertybiniai popieriai –
billets au porteur. Juose joks kreditorius nebuvo nurodomas, o teises
galėjo įgyvendinti bet koks dokumento pateikėjas. Panašiai tokie dokumentai
imti naudoti ir kitose Vakarų Europos valstybėse.

Aptariant akcijų atsiradimą būtina paminėti, kada gi atsirado pačios
akcinės bendrovės, kadangi be jų akcijų net negalėjo būti.

Jau senovės Romoje egzistavo tam tikros asmenų bendrijos,
besiverčiančios valstybės pajamų rinkimu – mokesčius už viešuosius
pastatus, kelius, tiltus, miškus ir pan. rinko ne valstybės pareigūnai, o
privatūs asmenys, kasmet valstybei mokėdami nustatytą p
pinigų sumą. Šioms
operacijoms reikėjo didžiulio kapitalo. Minėtos bendrijos tapo patogia
kapitalo sujungimo priemone. Priešingai nei kitose bendrijose,
egzistavusiose tuo metu Romoje, aptariamose bendrijose galima buvo perimti
mirusio bendrijos nario teises. Manoma, kad šių bendrijų narių pajai turėjo
savo rinkos vertę, ir galbūt juos buvo galima perleisti ne tik mirus
nariui, nes bendrijos galėjo gauti teisę rinkti valstybės pajamas net 100
metų.

Taip pat buvo commenda arba commandita, kurios egzistavo XI a. Keletas
asmenų, siekdami pasipelnyti, duodavo pinigų ar prekių išplaukiančio laivo
kapitonui. Iš šių įnašų buvo sudaromas bendras fondas. Tačiau manoma, kad
visoms šioms bendros veiklos formoms trūko esminio elemento – supratimo
apie akcijas.

Kai kurie autoriai pirmąja akcine bendrove laiko 1602 m. įsteigtą
Olandijos-Ost-lndijos prekybos kompaniją. Tačiau yra ir kita nuomonė, kad
pirmoji tokia bendrovė buvo 1407 m. įsteigtas Genujos bankas. Šį banką
sudarė kreditoriai, paskolinę pinigų Genujai ir už tai įgiję teisę rinkti
valstybės pajamas, kuriomis buvo užtikrintas paskolų grąžinimas, taip pat
teisę verstis bankine veikla – priimti indėlius, leisti bilietus ir t. t.
Dalys šiame banke galėjo būti perleidžiamos.

Nuo XVII a. Europos valstybėse prasidėjo tikras akcinių bendrovių
bumas.

Lietuvoje pirmoji akcinė bendrovė įsteigta 1832 m. Klaipėdoje. Vėliau
bendrovės imtos steigti ir kituose miestuose. 1872 m. įsteigtas Vilniaus
žemės bankas, teikęs paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą.

Kaip matome, tiek societates vectigalium publicorum, tiek vėlesnės
konstrukcijos buvo panaudotos kapitalo sujungimui bendrai veiklai. Tokiai
akcinės bendrovės paskirčiai pritarė ir tie kurie, kritiškai v
vertina
galimybę vienam asmeniui steigti akcinę bendrovę, nes tai neatitinka
bendrovės paskirties.

Manoma, kad juridinio asmens kaip asmenų kolektyvo traktavimas
nepaaiškina tokių dalykų kaip vieno dalyvio juridinio asmens sukūrimą arba
juridinio asmens sukūrimą atskyrus kito juridinio asmens kapitalo, o ne
dalyvių dalį. Dėl civilinės apyvartos poreikių prisireikė riboti juridinių
asmenų dalyvių atsakomybę tam tikrais turtiniais aktyvais. Juridiniai
asmenys evoliucionavo nuo paprastų bendrijų prie komanditinių, o vėliau –
prie akcinių bendrovių. Kai daugėja juridinių asmenų ir jų dalyvių,
savininkai nebekontroliuoja juridinio asmens valdymo organų priimtų
sprendimų, taigi vargu ar galima reikalauti, kad jie atsakytų už juridinio
asmens prievoles.

Paskutiniu metu akcijos tampa ne tik priemone dalyvauti valdant
juridinį asmenį, bet tiesiog investicija – į žinomos akcinės bendrovės
akcijas investuojama ne siekiant dalyvauti jos akcininkų susirinkimuose,
priimti sprendimus valdant ją, bet tikintis, kad didės akcijų vertė.

Taip pat kaip ir privačios bendrovės, kurios siekdamos pritraukti
kapitalo leidžia obligacijas (skolos vertybinius popierius), lėšų padengti
savo biudžeto deficitui ar išlyginti pajamų ir išlaidų svyravimus siekia
pritraukti ir vyriausybės, išleisdamos skolos vertybinius popierius. Skolos
vertybinių popierių pirkėjai paprastai siekia investuoti savo pinigus ir
gauti pastovias pajamas. Kadangi vyriausybės vertybiniai popieriai pasižymi
mažiausia rizika, jie yra itin patraukli investicija, tačiau paprastai
duoda ir mažesnes pajamas. Lietuviškoji Vyriausybė pirmąkart vidaus rinkoje
valstybės iždo bonus ėmė platinti dar 1919 m. Siekiant patraukti
investuotojus, šiais bonais leista atsiskaityti mokant mokesčius ir pan.
Tuo metu valstybei lėšų daugiausia reikėjo krašto gynybai (1921 m. jos
sudarė 55 proc. visų valstybės išlaidų). Vėliau skolintasi ir kitoms
reikmėms, pavyzdžiui, keliams tiesti, žemės ūkiui plėtoti, taip pat skolos
vertybiniai popieriai platinti užsienio lietuvių tarpe. 1940 m. sausio 1d.
bendra valstybės skola buvo 134,1 mln. litų.

Reikėtų pabrėžti, kad bendrosios teisės valstybėse vertybinių popierių
atsiradimas aiškinamas kiek kitaip. Iš pradžių terminas ,,securities” buvo
suprantamas kaip tam tikra skolos grąžinimo užtikrinimo priemonė (pvz.,
įkeitimas). Kai tik bendrovių leidžiamos akcijos taip pat pasidarė laisvai
perleidžiamos, išaiškėjo jų funkcinis panašumas į skolos vertybinius
popierius, abi investicijų formos tapo žinomos kaip vertybiniai popieriai
(securities).

2. Vertybinių popierių teisinė prigimtis pagal klasikinę doktriną

Nagrinėdami klaikinę doktrina ir ja pasiremdami bandysim paaiškinti
vertybinių popierių teisinę prigimtį, atsakyti į klausimus: ar vertybiniai
popieriai yra savarankiškas civilinių teisių objektas, ar objektu nėra tos
teisės, kurias suteikia vertybiniai popieriai?

Klasikine doktrina, kalbant apie vertybinių popierių teisinės
prigimties aiškinimą, matyt reikėtų laikyti tas teorijas, kurios
pretenduoja būti vienos pirmųjų, įsigilinusių į šia problemas. Deja,
Lietuvoje šia tema išsamių darbų nėra pasirodę iki šiol. Dabar
galiojančiuose teisės aktuose esamus vertybinių popierių apibrėžimus
reikėtų sieti su kitų valstybių praktika ir doktrina. Pavyzdžiui, naujojo
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 1.101 straipsnio 1 dalis
įtvirtina, kad “vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas – tai
dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus
šio dokumento turėtojui”. Tokią vertybinių popierių sampratą reikėtų sieti
su anksčiau vyravusia. Vertybinių popierių apibrėžimą rasime net ne visuose
lietuvių kalba išleistuose civilinės teisės vadovėliuose. Taip yra todėl,
kad dar visai neseniai vertybiniai popieriai nesudarė svarbios ūkio dalies.
1948 m. išleistame civilinės teisės vadovėlyje nurodoma, kad “vertybiniai
popieriai – tai dokumentai, nustatantys ir liudijantys tam tikrą turtinę
teisę, kurią galima reikalauti tik pareiškus dokumentą”. 1975 m. vadovėlyje
pateikta jau išsamesnė samprata, nurodoma, kad “vertybiniai popieriai – tai
dokumentai, kuriuos būtina nustatyta tvarka pateikti, norint įgyvendinti
juose išreikštą turtinę teisę”.

Ypatumai, skiriantys nuo kitų dokumentų;

• juose aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiama tam tikra subjektinė

teisė;

• turi įstatymo nustatytą formą;

• jame nurodyta turtinė teisė gali būti įgyvendinta tik pateikus

vertybinį popierių.

Kalbėdamas apie vertybinių popierių požymius, N. 0. Nersesovas nurodė,
kad dokumentai tampa vertybiniais dėl teisės, kurią įtvirtina dokumentai.
Dokumentas civilinėje teisėje turi tris reikšmes;

• dėl teisės nustatymo;

• jos perdavimo;

• jos įgyvendinimo.

Dokumentas, kuriuo nustatoma teisė, savo ruožtu yra arba paprasta
įrodinėjimo priemonė, arba jis turi esminės reikšmės tai teisei įgyvendinti
ir perleisti.

Kalbant apie vertybinius popierius, labai svarbu, kokias teisės normas
taikyti jų atsiradimui, perleidimui, kitaip tariant, ar tai yra daiktai, ar
prievolinės teisės. N. 0. Nersesovo manymu, kai kurie šiuolaikinės
civilinės teisės institutai, tarp jų ir vertybiniai popieriai, yra tarsi
ant ribos tarp daiktinės ir prievolinės teisės.

Jeigu kalbama apie vertybinių popierių atsiradimą ir pasibaigimą, tai
bus prievoliniai santykiai. Asmuo, išduodantis vertybinius popierius, turi
turėti veiksnumą ir teisnumą. Suėjus skolos vertybiniame popieriuje
nurodytam terminui, dokumento išleidėjas bus paprastas skolininkas,
privalantis įvykdyti savo įsipareigojimą bet kokiam dokumento pateikėjui
(kreditoriui), nereikalaudamas iš jo jokių įrodymų, išskyrus reikalavimą
įrodyti dokumento valdymą. Vykdydamas prievolę, skolininkas turi laikytis
visų bendrų prievolių vykdymo taisyklių.

Tačiau jeigu kalbama apie vertybinių popierių dalyvavimą civilinėje
apyvartoje, tai jie yra realūs daiktai. Daiktinis vertybinių popierių
pobūdis užtikrina šios prievolinės teisės kreditorių interesų gynimą,
prievolinis teisinis pobūdis – skolininkų interesų gynimą.

M. M. Agarkovas, remdamasis vokiečių teisininkų darbais, taip pat
nurodo, kad visus vertybinius popierius (vekselius, čekius, akcijas ir kt.)
vienija tai, kad jų pateikimas yra būtinas norint įgyvendinti juose
išreikštas teises. Tai skiria šiuos dokumentus nuo kitų, turinčių tik
įrodomąją reikšmę. Dokumentas įtvirtina teisę. Tik tas, kuris turi teisę į
popierių, gali juo disponuoti siekdamas įgyvendinti teises, kylančias iš
popieriaus.

Reikia sutikti, kad toks vertybinių popierių teisinės prigimties
aiškinimas puikiai atitiko to meto civilinės apyvartos poreikius.

Tačiau, kaip bus išdėstyta kitame skyriuje, naujausios vertybinių
popierių rinkų tendencijos verčia ieškoti tolesnių paaiškinimų.

3. šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos

Per paskutinius keletą dešimtmečių vertybinių popierių rinkos pasaulyje
pasikeitė itin

smarkiai. Vertybinių popierių išleidimo ir prekybos apimtys išsaugo iki
didžiulių mastų.

Pavyzdžiui, 1960 m. vidutinė Niujorko vertybinių popierių biržos prekybos
apimtis buvo 3 mln. akcijų per dieną, 1968 m. sis skaičius pasiekė beveik
13 mln. akcijų per dieną, o 1999 m. – daugiau kaip 809 mln. akcijų per
dieną.

Lietuvos vertybinių popierių rinka nėra ypač didelė, taciau verta
paminėti, kad 2000 m. pirminėje vertybinių popierių rinkoje (emitentui
viešai platinant vertybinius popierius) 70 bendrovių pritraukė 543 mln.
litų (219 mln. akcijomis ir 324 mln. obligacijomis). Aktyviai vidaus
rinkoje skolinasi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 2000 m. įvyko 60
Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų, kuriuose Vyriausybė išplatino
2453 mln. litų nominalios vertės vertybinių popierių. Antrinėje rinkoje
(kai prekiaujama jau išleistais vertybiniais popieriais) prekyba Lietuvos
vertybinių popierių biržoje 2000 m. siekė 1759 mln. litų (sandorių skaičius
– 53 763). Užbiržinėje prekyboje buvo sudaryta apie 19 tūkst. sandorių
(apie 16 tūkst. atsiskaityta pinigais – 268 mln. litų).

Savaime suprantama, kad esant tokioms vertybinių popierių emisijų ir
prekybos apimtims, neįmanoma būtų prekiauti materialiomis akcijomis ir
obligacijomis, kaip buvo įprasta prieš keletą dešimtmečių. Siekiant
sumažinti kaštus, susijusius su materialių vertybinių popierių gamyba,
apsaugos priemonių taikymu, taip pat rizikas, susijusias su šių dokumentų
vagystėmis (pvz., prarasti materialūs vertybiniai popieriai gali būti
perleisti sąžiningam įgijėjui, kurio teisės būtų labiau ginamos nei tikrojo
savininko), buvo arba visiškai atsisakyta materialių vertybinių popierių
(įvedant specializuotose institucijose tvarkomų vertybinių popierių
sąskaitų sistemas, vadinamoji vertybinių popierių dematerializacija) arba
materialūs vertybiniai popieriai buvo atiduodami saugoti vienai
institucijai, kuri atidarydavo vertybinių popierių sąskaitas kitoms, o šios
savo ruožtu galėdavo tokias sąskaitas atidaryti savo klientams ir t. t.
(vadinamasis vertybinių popierių imobilizavimas). Šių pakeitimų esmė yra
ta, kad nelieka fiziško materialių dokumentų perdavimo, vertybiniai
popieriai jau perleidžiami tik atliekant įrašus vertybinių popierių
sąskaitose.

Lietuvoje nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios
pasirinktas vertybinių popierių dematerializavimas. Pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarkos
8 punktą šie vertybiniai popieriai išleidžiami nematerialia forma. Pagal
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 41 straipsnio 1 dalį
uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios (pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus atspausdinti dokumentai)
arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose), o akcinių
bendrovių akcijos turi būti nematerialios.

Šiuo metu viešąją vertybinių popierių apyvartą Lietuvoje reguliuoja
Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas bei
kiti teisės aktai, iš jų verta paminėti Vertybinių popierių cirkuliacijos
ir jų apskaitos taisykles. Pagal šiuos teisės aktus Lietuvos centrinis
vertybinių popierių depozitoriumas atidaro ir tvarko bendrąsias vertybinių
popierių sąskaitas, kuriose pažymima, kiek konkretus sąskaitų tvarkytojas
turi savo ar savo klientų vertybinių popierių. Sąskaitų tvarkytojai atidaro
ir tvarko asmenines vertybinių popierių sąskaitas vertybinių popierių
savininkams. Įrašas asmeninėje sąskaitoje ir pažymi konkretaus investuotojo
nuosavybės teisę į konkrečius vertybinius popierius.

Kalbant apie tokias kelių pakopų vertybinių popierių apskaitos ir
laikymo sistemas pasauliniu mastu, reikia pasakyti, kad jos yra dar
sudėtingesnės nei įvesta sistema Lietuvoje. Pirminę vertybinių popierių
apskaitą gali tvarkyti nacionalinis depozitoriumas, jame sąskaitą gali
turėti vietos tarpininkas, savo ruožtu atidarantis sąskaitą tarptautiniam
vertybinių popierių depozitoriumui, kuriame vertybinių popierių sąskaitas
turi daugybė finansinių institucijų iš įvairių valstybių. Negana to, šios
institucijos gali veikti tiek savo, tiek savo klientų vardu. Šiais
klientais gali būti smulkesni bankai, savo ruožtu tvarkantys savo klientų –
juridinių ar fizinių asmenų vertybinių popierių sąskaitas. Jeigu
vertybinius popierius, apskaitomus daugiapakopėje tarpininkų sistemoje,
vienas kitam perleidžia to paties finansų tarpininko klientai, įrašai
atliekami tik to tarpininko tvarkomose vertybinių popierių sąskaitose.
Jokie kiti įrašai nei depozitoriumuose, nei tuo labiau emitento registre
nėra atliekami. Jeigu taip būtų daroma, tai gerokai apsunkintų vertybinių
popierių perleidimą, padidintų tarpininkų (o galų gale – investuotojų)
kaštus, pailgėtų laikas, būtinas perrašyti vertybinius popierius iš vieno
investuotojo į kito sąskaitas, o tai visiškai neatitinka šiuolaikinės
rinkos poreikių. Dėl šios priežasties aukštesnės grandies finansų
tarpininkai (o aukščiausioje grandyje – centriniai depozitoriumai, taip pat
be jokios abejonės ir emitentai) neturi informacijos apie konkretiems
investuotojams priklausančius vertybinius popierius.

Kadangi nebėra materialių dokumentų, kuriuose, klasikinių autorių
teigimu, buvo įtvirtintos išreikštos teisės, tampa neaišku, kokias teises
įgyja investuotojai, nusipirkę vertybinių popierių, kai negauna jokių
dokumentų, o tik atliekami įrašai sąskaitose. Visų pirma prieš analizuojant
investuotojo ir jo vertybinių popierių sąskaitas tvarkančio finansų
tarpininko tarpusavio santykių pobūdį, reikia išsiaiškinti, kokie yra
šiuolaikinių vertybinių popierių rinkų poreikiai.

Paskutiniu metu keletas tarptautinių organizacijų parengė rekomendacijų
dėl valstybių finansų sistemų stabilumo. Tarptautinių atsiskaitymų bankas
yra nurodęs, kad valstybėje turi būti šiuolaikinė sutarčių teisė, aiškiai
apibrėžianti įvairiausias finansines priemones perkant parduodant
dalyvaujančių bei turinčių jas šalių teises ir pareigas. Teisės normos turi
būti pakankamai lanksčios, kad apimtų ir naujas finansines priemones, kai
tik jos atsirastų kartu pripažįstant, kad įstatymų pakeitimai turi būti
atliekami iš esmės pasikeitus rinkos sąlygoms. Turi būti užtikrinama
galimybė kreditoriams greitai perimti įkeistą ar kitaip prievolių įvykdymui
užtikrinti turimą turtą skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų.
Įkeitimo ar kitų panašių užtikrinimo priemonių naudojimas praranda bet
kokia reikšmę, jeigu skolininkui nevykdant savo įsipareigojimų (taip pat ir
jo bankroto atveju) nėra galimybių greitai realizuoti ar perimti turtą.
Ypač tai svarbu, kai šias užtikrinimo priemones naudoja stambūs rinkos
dalyviai – jeigu vienas iš jų tampa nemokus ir kiti negali atgauti savo
pinigų arba greitai realizuoti turimo užstato, iškyla visos sistemos
griūties grėsmė, o tai neabejotinai gali pakenkti valstybės finansų
sistemai.

Vienas iš svarbiausių šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos
reikalavimų – patikima investuotojų apsauga, kad jie neprarastų
pasitikėjimo šia rinka. Šis tikslas yra pasiekiamas, kai užtikrinama, kad
investuotojų turtas (taip pat ir vertybiniai popieriai, kuriuos į sąskaitas
įtraukia investuotojus aptarnaujantys finansų tarpininkai) bus išsaugotas
net ir tarpininko nemokumo (bankroto) atveju. Šiam klausimui nemažai
dėmesio yra skyrusi Tarptautinė vertybinių popierių komisijų organizacija,
nurodžiusi, kad nacionalinės institucijos galėtų imtis tokių priemonių
minėtam tikslui pasiekti:

1) įstatymu numatyti, kad finansų tarpininkų įsipareigojimai
investuotojams traktuojami kitaip nei kiti šių tarpininkų įsipareigojimai,
t. y. investuotojai traktuojami kaip privilegijuoti kreditoriai arba
investuotojų vertybiniai popieriai nepripažįstami finansų tarpininko turtu.
Tam gali būti naudojamas ir patikėjimo teisės institutas, ypač bendrosios
teisės sistemos valstybėse – finansų tarpininkas laiko investuotojų
vertybinius popierius patikėjimo pagrindis. Tačiau tai nepašalina rizikos,
kad tarpininkas be investuotojų sutikimo parduos jų vertybinius popierius.
Kur nėra patikėjimo teisės tradicijų, gali būti tiesiog nustatoma, kad
investuotojų vertybiniai popieriai negali būti naudojami tarpininko
kreditorių reikalavimams tenkinti. Šį reikalavimą turi numatyti ir bankroto
procedūras reguliuojantys įstatymai;

2) numatyti kompensavimo sistemas nuostolių dėl finansų tarpininku
nemokumo patyrusiems investuotojams arba įpareigoti finansų tarpininkus
draustis draudimo bendrovėse (didžiausi šių priemonių trūkumai –
kompensuojama dažniausiai tik iki tam tikros sumos, didelės draudimo
išlaidos);

3) priemonės, kurių imasi patys investuotojai (pvz., jie gali atidaryti
savo sąskaitą banke ar kitoje institucijoje ir suteikti finansų tarpininkui
teisę kontroliuoti šią sąskaitą, tačiau paprastai pavieniai investuotojai
nėra pajėgūs išsireikalauti palankių aptarnavimo sąlygų).

Investuotojų turto apsaugą numato ir 1993 m. gegužės 10 d. Europos
Bendrijų Tarybos priimta direktyva dėl investicinių paslaugų vertybinių
popierių srityje.

Pastebima taip pat nauja tendencija – vertybiniai popieriai vis dažniau
naudojami prievolių įvykdymo užtikrinimui. Kreditorius, norėdamas apsaugoti
savo interesus tuo atveju, jeigu skolininkas negrąžintų paskolos ar
neįvykdytų kitos prievolės, gali pareikalauti perduoti jam vertybinių
popierių, kuriuos jis galėtų realizuoti, jeigu skolininkas neįvykdytų
prievolės.

Užsienio valstybėse taikomi keli investuotojų teisių apibrėžimo būdai.
Gali būti pripažįstama, kad vertybiniai popieriai, pažymimi įrašais
sąskaitose, yra tarpusavyje pakeičiami objektai (pvz., tos pačios emisijos
vertybiniai popieriai), tada investuotojas gali būti traktuojamas kaip visų
tos rūšies vertybinių popierių, kuriuos finansų tarpininkas laiko savo
klientų vardu, bendraturtis. Gali būti ir taip, kad investuotojas neturi
nuosavybės teisės į vertybinius popierius, o tampa tarpininko kreditoriumi,
panašiai kaip padėjus pinigų indėlį banke. Tokio investuotojo
(kreditoriaus) reikalavimai gali būti apsaugoti naudojant užstatu turtą,
kurį tarpininkas laiko šiam investuotojui, arba investuotojus pripažįstant
privilegijuotais kreditoriais.

4. Teisės į vertybinius popierius Lietuvoje

Kaip jau minėta, Lietuvoj įvestas visiškas vertybinių popierių, kurie
dalyvauja viešojoje apyvartoje (Vyriausybės ir akcinių bendrovių vertybinių
popierių), dematerializavimas. Ar tokiu atveju išlieka tiesioginiai
santykiai tarp investuotojo ir emitento? Kokias teises turi investuotojas?
Ar keliu to paties tarpininko klientų turimi tos pačios rūšies vertybiniai
popieriai (pvz., tos pačios emisijos vertybiniai popieriai) yra tarpusavyje
sumaišomi, kaip tai atliekama kai kuriose valstybėse ir ar dėl to atsiranda
tokių klientų bendroji nuosavybė?

Tais atvejais, kai vertybinių popierių asmenines sąskaitas tvarko patys
emitentai, manytina, kad tiesioginiai teisiniai santykiai tarp investuotojo
ir emitento išlieka, kadangi investuotojas gali bet kada pats kreiptis į
emitentą, siekdamas įgyvendinti vertybinių popierių suteikiamas teises.
Panašiai ir jeigu vertybinių popierių įsigyja pats finansų tarpininkas.

Kai investuotojų vertybinių popierių sąskaitas tvarko finansų
tarpininkai, padėtis siek tiek keičiasi. Jau matėme, kad išsivysčiusiose
vertybinių popierių rinkose tiesioginis ryšys tarp emitento ir investuotojo
vis labiau silpsta. Vis tiek griežtai teigti, kad Lietuvoje šio tiesioginio
ryšio tarp emitento ir investuotojo nėra, negalime. Priešingai, kai kuriais
atvejais įstatymai net numato, kad investuotojas pats gali tiesiogiai
kreiptis į emitentą ir įgyvendinti savo teises, nepaisant to, kad jo
vertybinių popierių sąskaitas tvarko jau ne emitentas.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas numato, kad akcijų
savininkai yra asmenys, kurių vardu yra atidaryta vertybinių popierių
sąskaita (43 str. 2 d.). Akcininkai, norėdami įgyvendinti savo teisę
dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, atvyksta į susirinkimą
ir, jeigu jie turi vardinių akcijų, jiems pakanka tapatybę liudijančių
dokumentų, o jeigu jie turi pareikštinių akcijų, jiems reikia pateikti
tarpininko išduotą išrašą iš vertybinių popierių sąskaitos (įstatymo 24
str. 4 d.). Taigi investuotojas gali įgyvendinti savo teisę dalyvauti
valdant bendrovę kreipdamasis tiesiogiai į bendrovę. Ar kitą savo teisę –
teisę gauti dividendus akcininkas gali įgyvendinti tiesiogiai? Įstatymo 62
straipsnio 2 dalis numato, kad akcininkas turi teisę dividendą išreikalauti
iš bendrovės kaip jos kreditorius. Manytina, kad akcininkui nedraudžiama
kreiptis tiesiai į bendrovę ir reikalauti išmokėti jam dividendus
tiesiogiai, net ne per finansų tarpininką, tvarkantį jo vertybinių popierių
sąskaitas. Tačiau emitentams gali būti patogiau dividendus mokėti per
finansų tarpininkus, kurie tvarko asmenines jo išleistų vertybinių popierių
sąskaitas, todėl vertybinių popierių išleidimo sąlygose galima numatyti,
kad emitentas savo įsipareigojimą išmokėti dividendus įvykdo, kai perveda
atitinkamas pinigų sumas šiems tarpininkams. Priešingu atveju emitentas,
nors ir pervedęs dividendus tarpininkui, privalėtų juos dar kartą sumokėti
į jį tiesiogiai besikreipusiam investuotojui ir susigrąžinti šią dividendų
dalį iš tarpininko. Šiuo atveju investuotojas dividendus gali išreikalauti
tik iš tarpininko.

Vyriausybės vertybinių popierių savininkai turi teisę gauti palūkanas
bei išpirkimo lėšas suėjus vertybinių popierių išpirkimo terminui. Šios
lėšos yra visais atvejais išmokamos ne pačiam investuotojui, o tik per
finansų tarpininkus, tvarkančius asmenines šių vertybinių popierių
sąskaitas (Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarkos
30 punktas). Investuotojui nesuteikiama galimybė kreiptis tiesiogiai į
emitentą. Tuo labiau, kad minėtos tvarkos 32 ir 33 punktai nustato, kad
investuotojams išpirkimo lėšas ir palūkanas sumoka tarpininkai, o emitentas
ar jo įgaliotas asmuo, pervedęs lėšas tarpininkams, neatsako už tai, kad
tarpininkas neįvykdo šios prievolės. Tiesa, tvarkoje nenurodoma, ar
investuotojas galėtų tiesiogiai kreiptis į emitentą tuo atveju, kai
emitentas dėl savo kaltės pavėluoja išpirkti vertybinius popierius. Vis
dėlto manytina, kad jis tokią teisę turėtų įgyvendinti per finansų
tarpininką. Kitaip emitentui reikėtų išmokėti išpirkimo lėšas kiekvienam,
pateikusiam išrašą iš asmeninės Vyriausybės vertybinių popierių sąskaitos.
Tai reikštų žingsnį atgal, nes vėl, kaip ir materialių vertybinių popierių
atveju, būtų susidurta su dokumentų padirbinėjimo, vagysčių ir panašiomis
rizikomis.

Dar aiškiau Lietuvos investuotojas praranda ryšį su vertybinių popierių
emitentu, jeigu per Lietuvos tarpininką įsigyja užsienyje išleistų
vertybinių popierių. Tokiu atveju dažniausiai tarp investuotojo ir emitento
yra bent keletas finansų tarpininkų, iš kurių dažniausiai nė vienas (tuo
labiau investuotojas), išskyrus patį paskutinį, negali kreiptis tiesiogiai
į emitentą, siekdamas įgyvendinti vertybinių popierių suteikiamas teises.

Čia buvo kalbama apie teises, kurias investuotojui suteikia vertybiniai
popieriai. 0 kokias teises investuotojas turi į pačius vertybinius
popierius? Kol jie buvo materialūs, buvo laikoma, kad investuotojas turi
nuosavybės teisę į materialų dokumentą, kuris ir yra civilinių teisių
objektas. Dematerializavus vertybinius popierius, liko tik įrašai
sąskaitose kaip nuosavybės teisės į vertybinius popierius įrodymas. Kas
šiuo atveju yra civilinių teisių objektas? Įrašas sąskaitoje? Greičiausiai
ne, kadangi investuotojai vienas kitam perleidžia ne įrašus sąskaitose,
bet, kaip numato minėti įstatymai, nuosavybės teisę į vertybinius
popierius.

Reikia paminėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m.
balandžio 18d. nutarime ,,Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų
įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40
straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio
antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai” nurodė, kad ,,įsigijus akcijų, dezintegruojasi akcininko
turėta nuosavybės teisė – jos pagrindu atsiranda turtinės ir neturtinės
akcininko teisės: gauti bendrovės pelno dalį (dividendus), likviduojamos
bendrovės turto dalį, perleisti akcijas kitų asmenų nuosavybėn, dalyvauti
bendrovės valdymo organuose ir kt. Akcininko nuosavybės teisė savita tuo,
kad nuosavybės teisės objektas yra ne materialus, o įstatymuose bei
bendrovės statute (įstatuose) numatytos teisės ir pareigos”. Ar tai
reiškia, kad civilinių teisių objektu tampa nebe patys vertybiniai
popieriai, o jų savininko turimos teisės?

Autoriaus nuomone, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas,
reglamentuodamas investuotojo ir finansų tarpininko tarpusavio santykius,
preziumuoja, kad yra abstraktus objektas, perduotas saugoti tarpininkui, į
kurį investuotojas išsaugo nuosavybės teisę”. Tokiu atveju investuotojas
turi tam tikras teises emitento (pvz., dalyvauti bendrovės valdyme), taip
pat finansų tarpininko, tvarkančio jo vertybinių popierių sąskaitas,
atžvilgiu (pvz., teisę pareikalauti dividendų, jeigu jie buvo pervesti
tarpininkui) – tai teisės, kurias suteikia vertybiniai popieriai. Iš
pasaugos teisinių santykių tarp investuotojo ir finansų tarpininko kyla
teisės į pačius vertybinius popierius. Taigi investuotojas turi tam tikras
teises į abstraktų objektą, perduotą finansų tarpininkui. Šį objektą
vadiname nematerialiais vertybiniais popieriais. Kokio pobūdžio šios
teisės? Ar gali asmuo turėti nuosavybės teisę į tokį nematerialų objektą?

Tradiciškai nuosavybės teisės objektu buvo laikomi tik daiktai, t. y.
materialūs objektai. Tačiau kokias civilinei teisei žinomas formas galima
suteikti aprašytoms investuotojo teisėms? Tarpininko nemokumo (bankroto)
atveju investuotojas turi turėti galimybę atsiimti savo vertybinius
popierius, atskirti juos nuo tarpininko turto, kad į juos negalėtų
išieškojimo nukreipti tarpininko kreditoriai. J. Benjamin mano, kad
bendrojoje teisėje šią problemą išsprendžia patikėjimo teisės institutas,
kadangi patikėjimo teisės objektu gali būti ne tik materialus turtas. Anot
šios autorės, nematerialus turtas gali būti ne tik asmeninių ieškinių, bet
ir daiktinių ieškinių objektas. Asmeniniai ieškiniai gali būti pareiškiami
asmenims, kurie ieškovui turi konkrečias prievoles, tačiau kitų asmenų
atžvilgiu dėl to paties turto galimi ir daiktiniai ieškiniai. Tarp finansų
tarpininko ir jo kliento egzistuoja prievoliniai teisiniai santykiai (kilę
iš pasaugos sutarties šiuo atveju), tačiau tarp kliento ir tarpininko
kreditorių, norinčių išsidalyti tarpininko turimą turtą (taip pat ir
klientų vertybinius popierius, kuriuos tarpininkas klientų vardu laiko pas
aukštesnės grandies tarpininką), prievolinių teisinių santykių nėra, taigi
jų atžvilgiu tarpininko klientai galėtų pasinaudoti daiktinio pobūdžio
ieškiniais.

Panašu, kad minėta konstrukcija, apginanti investuotojų teises nemokaus
tarpininko kreditorių atžvilgiu, galima, jeigu pripažįstame, kad daiktiniai
teisiniai santykiai yra ne asmens santykis su daiktu, bet asmenų tarpusavio
santykiai dėl tam tikru daiktų, objektų. Visiškai radikalus šiuo požiūriu
buvo G. W. F. Hegelis. Jis teigė, kad “klaidingo ir sąvokos stokojančio
romėnų teisės pagrindą sudarančio skirstymo į asmenų ir daiktų teisę
išsamus nagrinėjimas <.> per toli nuvestų. Akivaizdu, kad tik asmenybė
turi teisę į daiktus, todėl asmeninė teisė iš esmės yra daiktinė teisė
bendrąja daikto kaip laisvės išoriškumo prasme, to išoriškumo, kuriam
priklauso mano kūnas, mano gyvenimas. Ši daiktinė teisė yra asmenybės
teisė. <.> Tiesa, įvykdyti ką nors pagal sutartį privalo tik asmuo, taip
pat tik asmuo įgyja teisę įvykdyti įsipareigojimą, bet, remiantis tuo,
negalima tokios teisės vadinti asmens teise; kiekviena teisių rūšis
priklauso tik asmeniui, ir objektyviai teisė, grįsta sutartimi, yra ne
teisė į asmenį, o tik teisė į ką nors jam išoriška arba į ką nors, nuo jo
suišorinama, – tai visada teisė į daiktą.

Kai investuotojo teises į abstraktų objektą (nematerialius vertybinius
popierius) kėsinasi pažeisti tarpininko kreditoriai, tik daiktinio pobūdžio
teisių gynimo priemonės gali pasirodyti pakankamai efektyvios.

Jau minėta, kad asmenines vertybinių popierių sąskaitas Lietuvoje
tvarko licencijuoti finansų tarpininkai, kurie turi bendrąsias vertybinių
popierių sąskaitas centriniame depozitoriume. Tais atvejais, kai keli vieno
tarpininko klientai turi tokių pačių vertybinių popierių (pvz., tos pačios
emisijos Vyriausybės vertybinių popierių), ar šie vertybiniai popieriai yra
tarpusavyje sumaišomi ir dėl to atsiranda bendroji tokių klientų nuosavybė?
Kol kas to nepripažįsta nei įstatymai, nei teisinė praktika. Tačiau
panagrinėkime žemiau pateiktą pavyzdį.

Visais atvejais, kai investuotojas savo vertybinius popierius patiki
finansų tarpininkui, yra rizika, kad tarpininkas šiais vertybiniais
popieriais gali disponuoti be investuotojo sutikimo. Ne išimtis ir
Lietuvoje – finansų tarpininkas gali sudaryti tokių vertybinių popierių
pirkimo-pardavimo sandorį su kitu tarpininku be šių vertybinių popierių
savininko sutikimo ir pervesti kitam tarpininkui minėtus vertybinius
popierius. Tokiu atveju centriniame vertybinių popierių depozitoriume
bendrojoje pirmojo tarpininko sąskaitoje vertybinių popierių sumažės, o
antrojo – padidės. Taip pat tarkime, kad pirmasis tarpininkas turėjo keletą
klientų, kurie turėjo tokių pačių vertybinių popierių. Minėto neteisėto
disponavimo atveju galimos kelios išeitys. Pirma, galima pasirinkti, kad
visais tokiais atvejais vertybiniai popieriai bus grąžinti teisėtam
savininkui. Tačiau tai gali būti arba neįmanoma (pvz., vertybiniai
popieriai jau išpirkti ir naujasis jų savininkas yra panaudojęs šias
išpirkimo lėšas), arba visiškai nelogiška – jeigu naujasis savininkas yra
sąžiningas vertybinių popierių įgijėjas, kodėl turėtume pažeisti jo teises?
Galų gale taip būtų stabdoma ir normali civilinė apyvarta.

Kitas variantas yra vertybinius popierius palikti jų naujam įgijėjui,
jeigu jis yra sąžiningas. Tačiau tada reikia “nuskriausti” kažkurį pirmojo
tarpininko, neteisėtai pardavusio savo kliento vertybinius popierius,
klientą. Teisingiausia būtų visiems klientams, turintiems tokių vertybinių
popierių, proporcingai jų sumažinti, kadangi gali nebūti galimybės atsekti,
kurio kliento vertybiniai popieriai yra parduoti. Tokią taisyklę numato
daugelio užsienio valstybių įstatymai, praktika bei tarpininkų sutartys su
savo klientais. Tačiau jeigu klientų vertybiniai popieriai yra sumaišomi,
ar kartu neatsiranda šių klientų bendroji nuosavybė? Jeigu taip, tada kyla
klausimas, ar gali tokie bendraturčiai disponuoti savąja dalimi neturėdami
kitų bendraturčių sutikimo. Kaip matome, šiuo atveju reikėtų specialaus
teisinio reguliavimo.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas vertybinius popierius
(įskaitant nematerialius) pripažįsta savarankišku civilinių teisių objektu
(1.97 str.). Manytina, kad tai teisingas žingsnis. Vertybinių popierių
apyvartai netinka nei išimtinai daiktų, nei išimtinai prievolių teisinis
režimas. Tikslinga išskirti kokį nors civilinių teisių objektą, jeigu jo
teisinis režimas iš esmės skiriasi nuo kitų objektų režimo. Iš tikrųjų,
turint mintyje šiuolaikinės vertybinių popierių rinkos raidos tempus,
galima manyti, kad šioje srityje reguliavimas turės būti specifinis.
Matėme, kad nuo materialių vertybinių popierių pereita prie nematerialių.
Lietuvos

Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas įvairioms
investicinėms priemonėms (pvz., finansiniams būsimiesiems sandoriams,
būsimiesiems palūkanų normos sandoriams, įvairiems apsikeitimo sandoriams),
kurie atrodo nieko bendra neturi su tradiciniais vertybiniais popieriais,
numatė taikyti teisinį vertybiniu popierių režimą (įvairios tarpininku
pareigos ir kt.).

5. KONKREČIŲ VERTYBINIŲ POPIEIRŲ IR TURTINIŲ TEISIŲ SAMPTATA PAGAL CIVILINĮ

KODEKSĄ (CK)

Trumpai aptarsime atskirų vertybinių popierių, kaip civilinių teisinių
santykių objektų sampratą. CK 1.102-1.108 straipsniuose detaliau nustatytos
konkrečių vertybinių popierių, kaip civilinių teisių objektų, sąvokos ir jų
turėtojams suteikiamos teisės, o davėjams tenkančios pareigos. CK 1.112
straipsnyje apibrėžiamos visos turtinės teisės.

Akcijos

Akcija yra vertybinis popierius, patvirtinantis tam tikras jo turėtojo
(akcininko) teise:

– teisę dalyvauti valdant įmonę;

– teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais;

– teisę į dalį įmonės turto, likusio ją likvidavus;

– taip pat kitais įstatymų numatytas teises.

Akcija patvirtina tiek turines, tiek ir neturtines akcininko teises.

Akcininko teisių, kurias patvirtina akcija, apimtis priklauso nuo
akcijos rūšies ir įmonės, kurios akciją turi akcininkas, rūšies.

Pagal disponavimo būdą akcijos skirstomos į:

– vardinės;

– pareikštinės.

Pagal suteikiamas teises:

– paprastosios;

– privilegijuotos.

Pagal išraiškos būdą:

– materialios;

– nematerialios.

Obligacijos

Obligacija yra vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę
gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią
obligacijos vertę, metinių palūkanų ar kitokį ekvivalentą arba kitų
turtinių teisių.

Nominali obligacijos vertė yra išmokama išperkant obligaciją.

Iki obligacija bus išpirkta, gali būti mokamos metinės palūkanos.
Tačiau obligacija gali suteikti jos turėtojui teisę gauti ir kitokį
ekvivalentą arba kitas turtines teise.

Akcinių bendrovių įstatymo 56 straipsnyje nustatyta, kas akcinės
bendrovės obligacija yra terminuotos skolos vertybinis popierius, pagal
kurį akcinė bendrovė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko
skolininkė ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai.

Dauguma obligacijų išleidimo tvarką reglamentuojančių normų (Akcinių
bendrovių įstatymo 56str, 10d.;Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3d. nutarimu
Nr. 1329 patvirtintos “LR Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir
apyvartos tvarkos” 8 p.)nustato, kad obligacijos išleidžiamos nematerialia
forma, o nuosavybės teisė į jas įrodoma įrašais asmeninėse vertybinių
popierių sąskaitose.

Čekis

Čekis – dokumentas, patvirtinantis čekio davėjo įsipareigojimus čekio
turėtojui.

Čekio forma priklauso nuo jo rūšies, kurią reglamentuoja Čekių
įstatymas.

Čekis gali būti perduodamas indosamentu (perduodamuoju įrašu čekio
antroje pusėje arba jo pratąsoje, patvirtinančiu visų teisių pagal čekį
perdavimą kitam asmeniui), o kai kurie čekiai gali būti perduodami tik
teisių perleidimo tvarka. Čekio davejas atsako už čekio apmokėjimą, o bet
kuri čekyje įrašyta šios atsakomybės atsisakymo sąlyga negalioja. Čekio
turėtojas yra teisėtas jo savininkas, jeigu jis įrodo šią teisę
nenutrūkstama indosamentų eile, nors paskutinis iš jų būtų neužpildytas.

Vekselis

Vekseliai, būna:

– paprastieji;

– įsakomieji.

Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo,
mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir
patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius
nustato 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas.

Vekseliai, kaip ir čekiai, gali būti perduodami indosamentu, o kai
kurie – tik teisių perleidimo tvarka.

Įsakomąjį vekselį išrašantis asmuo (vekselio davėjas) yra atsakingas už
vekselio akceptą (vekselio įrašą, patvirtinantį, kad padaręs įrašą asmuo
sutinka apmokėti vekselį laiku) ir apmokėjimą. Tokio vekselio davėjas gali
atsisakyti atsakomybės už vekselio akceptą, tačiau bet kuri atsakomybės už
vekselio apmokėjimą atsisakymo sąlyga negalioja. Akceptavęs įsakomąjį
vekselį, mokėtojas įsipareigoja apmokėti vekselį pasibaigus jo mokėjimo
terminui. Kaip įsakomojo vekselio akceptantas, įsipareigoja ir paprastojo
vekselio davėjas. Jis per tam tikrą laiką pateiktus mokėtinus vekselius
vizuoja.

Konosamentas

Konosamentas priskiriamas prie prekinių vertybinių popierių,
suteikiančių nuosavybės teisę į prekės, taip pat teisę gauti prekių.

1996 m. rugsėjo 12 d. Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 14
dalyje nustatyta, kad konosamentas – tai vežėjo krovinio siuntėjui
išduodamas dokumentas, įrodantis krovinių vežimo jūra sutarties sudarymo ir
krovinių priėmimo faktus bei vežėjo

įsipareigojimą pristatyti krovinius į paskirties uostą bei atiduoti juos
konosamente nurodytam arba konosamentą pateikusiam asmeniui.

Vadinasi, konosamentas patvirtina jame nurodyto arba jį pateikusio
asmens reikalavimo teisę į konosamente nurodytus daiktus (krovinį), be to,
konosamentas yra ir asmens nuosavybę į daiktus (krovinį) patvirtinantis
dokumentas, jeigu iš kitų dokumentų negalima nustatyti, kad daiktų
(krovinio) savininkas yra kitas asmuo. Duomenys, kurie turi būti įrašomi
konosamente, nurodyti minėto įstatymo 16 straipsnyje.

Konosamentas gali būti:

– pareikštinis;

– orderinis;

– vardinis.

Nuo to, kokios rūšies konosamentas buvo išduotas, priklauso jo
perdavimo būdas ir krovinių išdavimas paskirties uoste.

Indėlių liudijimai (sertifikatai)

Indėlio liudijimas (sertifikatas) apibrėžiamas kaip rašytinis banko
piniginių lėšų indėlio liudijimas, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus
nustatytam terminui, gauti indėlį ir palūkanas. Indėlio sertifikatas yra ir
vertybinis popierius, patvirtinantis indėlio sumą ir indėlininko teises į
indėlį bei į palūkanas pasibaigus nustatytam indėlio terminui.

Nustatytos indėlio sertifikatų rūšys:

– vardiniai;

– perleidžiamieji;

– neperleidžiamieji.

Valstybės skolinis įsipareigojimas

Valstybės skolinis įsipareigojimas tai pareikštinis vertybinis
popierius. Pagal galiojančius norminius aktus (Vyriausybės 1997 m. gruodžio
3 d. nutarimu Nr. 1329 patvirtintą ,,Lietuvos Respublikos Vyriausybės
vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarką”), reglamentuoti Lietuvos
Respublikos Vyriausybės serijomis išleidžiami skoliniai įsipareigojimai,
kai Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai tai:

– Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekseliai;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės obligacijos;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės taupymo lakštai.

Šie vertybiniai popieriai išleidžiami nematerialia forma, o nuosavybės
teisė į vertybinius popierius tiesiogiai įrodoma asmeninių vertybinių
popierių sąskaitų įrašais.

Reikalauti vertybiniame popieriuje numatytos sumos ir palūkanų turi
teisę tie asmenys, kuriems paskutinę darbo dieną iki vertybinių popierių
išpirkimo arba atkarpos išmokos (atkarpos išmoka — investuotojui
priklausančių palūkanų už vertybinius popierius mokėjimas) mokėjimo dienos
nuosavybės teise priklausė vertybiniai popieriai.

Turtinės teisės

Civilinio kodekso 1.112 straipsnyje apibrėžiamos turtinės teisės.

CK nustatytos trys grupės turtinių teisių, kurios yra civilinių teisių
objektas:

– daiktinės teisės;

– prievolinės teisės;

– teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos.

Pirmoji turtinių teisių grupė – daiktinės teisės.

Daiktiniai teisiniai santykiai reglamentuojami ir daiktinės teisės
nustatomos CK ketvirtojoje knygoje (valdymas – 4.22 str., nuosavybės teisė
– 4.37 str., turto patikėjimo teisė – 4.106 str., servitutas – 4.111 str.,
uzufruktas – 4.141 str., užstatymo teisė (superficies) –4.160 str.,
ilgalaikė nuoma (emphyteusis) – 4.165 str., hipoteka – 4.170 str.,
įkeitimas – 4.198 str., daikto sulaikymas – 4.229 str., kito asmens turto
administravimas – 4.236 str.).

Daiktinės teisės yra laikomos turtinėmis teisėmis, nes daiktinės teisės
turėtojas (valdytojas, savininkas, uzufruktorius ir pan.) turi teisę
įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš
šių teisių.

Tinkamo šių teisių įgyvendinimo rezultatas yra teisės turėtojo turtinių
poreikių patenkinimas. Kadangi daiktinėms teisėms budingas pastovumas, jų
turėtojai turi pastovias turtines teises, t. Y. Tinkamai įgyvendindami
daiktines teises jie nuolat gali tenkinti savo turtinius poreikius.

Pavyzdžiui, daikto savininkas net turi teisę pasisavinti daikto
duodamus vaisius, naudojant daiktą sukuriamą produkciją, jeigu įstatymai ar
sutartis nenustato ko kita, o servitutas suteikia servituto turėtojui teisę
naudotis svetimu daiktu ir galimybę viešpataujantįjį (vyraujantį) daiktą
naudoti pagal paskirtį ir šitaip užtikrinti jo turtinės vertės pastovumą ar
net padidėjimą.

Antroji turtinių teisių grupė – prievolinės teisės.

Prievoliniai teisiniai santykiai reglamentuojami CK šeštojoje knygoje.
CK 6.1 straipsnyje nustatyta, kad viena prievolės šalis (skolininkas)
privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba
nuo jo susilaikyti, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko
įvykdyti savo pareigą. Pagal CK 6.3 straipsnį, prievolės dalykas gali būti
bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir
kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, taip pat – bet koks
turtas.

Prievolės dalykas gali būti piniginės arba nepiniginės išraiškos,
tačiau turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui,
esant paskolos sutarčiai kreditorius turi teisę (prievolinę) reikalauti iš
paskolos gavėjo grąžinti gautą paskolos sumą ir palūkanas.

Trečioji turtinių teisių grupė – teisės, atsirandančios iš intelektinės
veiklos rezultatų. Nebaigtinis intelektinės veiklos rezultatų sąrašas
pateiktas CK 1.111 straipsnyje. Čia nustatyta, kad civilinių teisių
objektais laikomi:

– mokslo, literatūros ir meno kūriniai;

– išradimų patentai;

– pramoniniai pavyzdžiai;

– kiti intelektinės veiklos rezultatai, išreikšti kuria nors objektyvia

forma (rankraščiais, brėžiniais, modeliais ir kt.).

Intelektinės veiklos subjektai įgyja turtines ir asmenines neturtines
teises, atsirandančias iš intelektinės veiklos rezultatų. Pavyzdžiui,
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnyje nustatytos
autorių turtinės teisės. Minėto straipsnio 1 dalyje sakoma, kad ,,autorius
turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus: atgaminti
kūrinį bet kokia forma ir būdu; išleisti kūrinį; versti kūrinį [.]” To
paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad autorius turi teisę gauti
autorinį atlyginimą kokiu nors būdu panaudojus jo kūrinį.

Turtines teises galima:

– perduoti;

– paveldėti.

Tai būdinga visoms turtinėms teisėms. Pavyzdžiui, servituto turėtojo
teisė pereina asmeniui, įgyjančiam nuosavybės teise viešpataujantįjį
(vyraujantį) daiktą, kaip daiktinė teisė, gali būti perduodamas valdymas.
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 34 straipsnyje numatyta, kad
autorių turtinės teisės gali būti perduodamos pagal sutartį, paveldėjimo ir
kita įstatymų nustatyta tvarka. CK 4.204 straipsnyje numatyta, kad gali
būti įkeičiamos naudojimo, nuomos ir kitos turtinės teisės, išskyrus
teises, susijusias su įkeičiamo daikto savininko asmenybe, taip pat tos,
kurias perleisti draudžia įstatymai ar sutartis. Neįvykdžius įkeitimu
užtikrintos prievolės, įkaito turėtojas įgys teisę perimti minėtas įkeistas
turtines teises. Turtinė teisė, kurią perleisti draudžia įstatymas,
nurodyta, pavyzdžiui, CK 4.143 straipsnyje. Jame sakoma, kad uzufruktorius
neturi teisės perduoti uzufrukto kitam asmeniui.

Išvados

1. Vertybinių popierių institutas civilinėje teisėje yra itin
specifinis. Čia pastebimas tradicinio civilinės teisės dualizmo sąlyginumas
– laikantis daiktinės teisės taisyklių yra perleidžiamos reikalavimo
teisės. Jeigu būtų buvusi teisininkų valia, vertybiniai popieriai
greičiausiai taip niekad ir nebūtų atsiradę, tačiau civilinės apyvartos
poreikiai lėmė kitaip.

2. Kai kurie vertybiniai popieriai atsirado siekiant palengvinti
reikalavimo teisių, dažniausiai kilusių iš paskolos sutarčių, apyvartą.
Naujam tokių vertybinių popierių savininkui nereikėjo įrodinėti savo teisių
į juos legitimumo, kadangi teisių perleidimui pakako paprasto daikto
(dokumento) perdavimo. Akcijų atsiradimą lėmė poreikis apjungti kapitalą
bendrai veiklai, vėliau išryškėjo nauja tendencija – poreikis riboti
juridinio asmens atsakomybę. Šiuo metu formuojasi ir egzistuoja didžiulės
vertybinių popierių rinkos, kuriose visada yra asmenų, norinčių pirkti,
parduoti šiuos civilinių teisių objektus, atlikti su jais kitas operacijas.
Kiekvienas iš šios rinkos dalyvių turi savo tikslus – pritraukti lėšų
verslui, biudžeto reikmėms, siekia investuoti ir t.t.

3. Pradžioje buvo iškelti klausimai – kokia yra vertybinių popierių
teisinė prigimtis ir kokią vietą jie užima civilinių teisių objektų
sistemoje. Savo metu į šiuos klausimus atsakė klasikinė vertybinių popierių
doktrina. Kadangi egzistavo materialūs dokumentai (popierius) buvo laikoma,
kad dokumentų turėtojai turi nuosavybės teisę į juos. Savo ruožtu
dokumentuose tarsi buvo įtvirtintos tam tikros teisės – kas turėjo
dokumentus, tam priklausė ir jų suteikiamos teisės (vertybinis).

4. Per paskutinius keletą dešimtmečių vertybinių popierių rinkose įvyko
daug esminių pokyčių. Vienas svarbiausių – dėl ypatingai išaugusių
vertybinių popierių emisijų ir prekybos mastų įvesti nematerialūs
vertybiniai popieriai. Investuotojams vietoj materialių dokumentų liko tik
įrašai vertybinių popierių sąskaitose, kurias tvarko specializuotos
institucijos. Tai leido smarkiai sutrumpinti sandorių su vertybiniais
popieriais įvykdymo laiką, sumažinti vertybinių popierių vagysčių,
padirbinėjimo rizikas.

5. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. pradėjus kurti vertybinių
popierių rinką Lietuvoje, iš karto įvestas visiškas vertybinių popierių,
kuriais prekiaujama viešojoje apyvartoje, dematerializavimas. Vertybinių
popierių sąskaitas atidaro ir tvarko įgalioti asmenys – komerciniai bankai
ir finansų maklerio įmonės. Visų vertybinių popierių bendroji apskaita
vedama centriniame depozitoriume, kuriame šios institucijos turi savo
sąskaitas. Deja, vertybiniai popieriai teisiniu požiūriu lietuviškoje
literatūroje iki šiol išsamiai nenagrinėti.

6. Atsisakius materialių dokumentų, į kuriuos investuotojai turėdavo
nuosavybės teisę, liko neaišku, kas yra nuosavybės teisės objektas, kai
kalbame apie nuosavybės teisę į nematerialius vertybinius popierius.
Atsisakyti nuosavybės teisės (ar jai analogiškos tam tikros absoliutinės
teisės) reikštų atimti iš investuotojo galimybę atgauti savo vertybinius
popierius iš finansų tarpininko, tvarkančio vertybinių popierių sąskaitas,
jo nemokumo atveju. Remiantis šiuo metu galiojančiais įstatymais galima
teigti, kad investuotojai turi nuosavybės teisę į tam tikrą abstraktų
objektą, kurį jie ,,tarsi” perduoda pasaugoti tarpininkui. Tarpininkui
bankrutavus, investuotojų sąskaitų tvarkymą perima kitas finansų
tarpininkas, todėl investuotojų vertybinių popierių negali išsidalyti
bankrutavusio tarpininko kreditoriai, o tai skatina pasitikėjimą vertybinių
popierių rinka ir kartu užtikrina valstybės finansų sistemos stabilumą.

7. Pagal Lietuvos respublikos civilinį kodeksą vertybinis popierius,
kaip civilinių teisių objektas apibrėžiamas kaip dokumentas, patvirtinantis
jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui.
Civiliniam kodekse konkrečiau apibrėžiami šie vertybiniai popieriai:
akcijos, obligacijos, čekiai, vekseliai, konosamentai, indėlių liudijimai
(sertifikatai), valstybės skoliniai įsipareigojimai.

8. Yra trys civilinių teisių objektų grupės, kurios laikomos turtinėmis
teisėmis: daiktinės teisės, prievolinės teisės, teisės, atsirandančios iš
intelektualinės veiklos rezultatų.

9. Materialių vertybinių popierių, kurie ilgai buvo traktuojami kaip
ypatinga daiktų rūšis, teisinė prigimtis išliko nepakitusi. Iš esmės
pasikeitė supratimas apie nematerialius vertybinius popierius. Jų apyvartai
negalima pritaikyti išimtinai nei daiktų, nei reikalavimo teisių teisinio
režimo. Tai leidžia juos išskirti kaip specifinį civilinių teisių objektą.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga.

Bendrosios nuostatos. Vilnius, Justitia, 2001. p. 213 –240.

2. Laurinavičius K. Vertybinių popierių vieta civilinių teisių

objektų sistemoje // Jurisprudencija, 2002. – Nr. 28 (20). –P.53-

68.

3. Lietuvos respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios.

2000. Nr. 74-2262.

4. Lietuvos respublikos akcinių bendrovių įstatymas // Valstybės

žinios. 2000. Nr. 64-1914.

5. Lietuvos respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas //

Valstybės žinios. 2001. Nr. 112-4074.

6. Lietuvos respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos

įstatymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 16-412.

7. Lietuvos respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas

// Valstybės žinios.1999. Nr. 64-1087.

8. Lietuvos respublikos čekių įstatymas // Valstybės žinios.1999.

Nr. 64-1088.

Leave a Comment