Veiklos rezultatai, kaip civilinių teisių objektai

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Pasauga 4

1.1. Bendrosios pasaugos sutarties nuostatos 4

1.2. Sandėliavimas 10

1.3. Specialios pasaugos rūšys 12

2. Krovinių ir keleivių vežimas.Ekspedicija. 13

2.1. Krovinių vežimas 13

2.2. Atskirų vežimo rūšių ypatumai 20

2.3. Krovinių vežimas sausumos kelių transportu 21

2.4. Krovinių vežimas geležinkeliu 22

2.5. Krovinių vežimas jūra 23

2.6. Buksyravimo jūra sutartis 26

2.7. Krovinių vežimas oro transportu 27

2.8. Keleivių ir bagažo vežimas 28

2.9. Krovinių ekspedicija 31

2.10. Prekių (krovinio) gabenimas be dokumentų 33

IŠVADOS 34

LITERATŪRA 35

ĮVADAS

Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas
kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais
susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius
santykius.Civilinė teisė – tai teisės normų ssistema, skirta teisiškai
reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių
objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su
turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei
organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą
visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti
fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius

Civilinių teisių objektų rūšys – civilinių teisių objektai yra daiktai,
pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės,
intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų
rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

Veiksmai ir jų rezultatai &##8211; civilinių teisių objektai yra įvairūs veiksmai
ir jų rezultatai (krovinių gabenimas, daiktų remontas, patarnavimai ir
kt.).

PASAUGA

Bendrosios pasaugos sutarties nuostatos

Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kilos
šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o
davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (

(CK
6.830 str.).
Pasaugos sutartis paprastai yra realinė, nes laikoma sudaryta nuo daikto
perdavimo momento (CK 6.830 str. 4 d.). Saugotojo pareigos saugoti daiktą
ir grąžinti jį išsaugotą atsiranda tik nuo to momento, kai daiktas
perduodamas.
Pasaugos sutartis gali būti ir konsensualinė. Konsensualine sutartimi
profesionalus saugotojas įsipareigoja priimti iš davėjo daiktą per
sutartyje nustatytą terminą. Tokia pareiga gali būti numatyta ir juridinio
asmens steigimo dokumentuose (6.830 str. 3 d.), profesionaliu saugotoju
laikomas juridinis asmuo (verslininkas), kurio viena iš veiklos sričių yra
saugojimas. Pasaugos sutarties pripažinimas realine ir konsensualine nėra
naujiena. Atlygintinė konsensualinė pasaugos sutartis yra dvišalė, nes abi
šalys turi priešpriešines teises ir pareigas. Saugotojas įsipareigoja
priimti daiktą iš davėjo, išsaugoti jį ir grąžinti, o davėjas įsipareigoja
sumokėti atlyginimą.
Pasaugos sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė (CK 6.830 str. 2
d.). Neatlygintinės pasaugos sutartys yra ir vienašalės, nes davėjas
neįsipareigoja atsilyginti (sumokėti) už saugojimą, ppasaugos sutarties
priskyrimas vienai iš šių rūšių turi teisinę reikšmę, pavyzdžiui,
neatlygintinės pasaugos saugotojo atsakomybė yra švelnesnė. Saugotojas
privalo rūpintis saugomu daiktu taip pat kaip savo daiktais (CK 6.836 str.
3 d.). Tuo tarpu sutartyje atlygintinės pasaugos atveju saugotojas privalo
laikytis visų sutartyje nustatytų saugojimo sąlygų, o jei jos nenustatytos
arba nustatytos ne visos, saugotojas privalo saugoti daiktą tokiomis
sąlygomis, kurios maksimaliai užtikrintų daikto išsaugojimą (CK 836 str. 2
d.).
Pasaugos sutartis turi būti rašytinės formos, jei ją sudaro fiziniai
asmenys ir daikto arba daiktų vertė yra didesnė nei penki tūkstančiai litų.
Raštu privalo bū
ūti sudaryta ir konsensualinė pasaugos sutartis, numatanti
saugotojo pareigą priimti daiktą saugoti ateityje (CK 6.831 str. 2 d.).
Rašytinės pasaugos sutarties sudarymą, kai daiktas perduodamas saugotojui,
patvirtina saugotojo išduotas davėjui kvitas arba kitas dokumentas, taip
pat žetonas arba kitoks ženklas (CK 6.831 str. 3 d.). Tačiau formos
nesilaikymas nedaro pasaugos sutarties negaliojančios ir neatima iš šalių
teisės remtis liudytojų parodymais kilus ginčui dėl perduoto saugoti ir
grąžinto daikto tapatybės.
Pasaugos sutarties šalys yra pasaugos davėjas ir saugotojas. Davėjas turi
būti perduodamo turto savininkas arba asmuo, valdantis daiktą kitais
pagrindais.
Pasaugos sutartis yra prievolė, kurios dalykas yra veiksmai (facere).
Saugotojas įsipareigoja saugoti jam perduotus daiktus ir imtis visų
prieinamų priemonių jiems išsaugoti, pasaugos sutarties dalykas yra
pasaugos davėjui teikiamos saugojimo paslaugos. Pasaugos objektas paprastai
yra kilnojamieji daiktai (CK 6.830 str. 1 d.). Tačiau specialios pasaugos
rūšies – sekvestracijos objektu gali būti ir nekilnojamieji daiktai (CK
6.863 str. 2 d.). Jei pasaugos sutartyje numatytais atvejais priimti
saugoti daiktai sumaišomi su kitais tos pačios rūšies ir kokybės daiktais,
kuriuos saugoti yra perdavę kiti asmenys, davėjui grąžinamas sutartyje
numatytas tokios pat rūšies ir kokybės daiktų kiekis (CK 6.835 str.).
Pasaugos sutartis gali būti terminuota ir neterminuota. Jei sutartis
neterminuota, laikoma, jog ji sudaryta iki pareikalavimo, paimti daiktą
turi teisę pasaugos davėjas arba kitas tokią teisę turintis asmuo,
pavyzdžiui, pasaugos davėjo atstovas.
Šalių teisės ir pareigos. Saugotojas privalo imtis visų jam prieinamą
priemonių užtikrinti jam perduoto daikto išsaugojime}.
Saugotojas neturi teisės be pa
asaugos davėjo naudoti saugomą daiktą arba
leisti juo naudotis kitiems asmenims, jeigu ko kita nenustato sutartis (CK
6.832 str. 2 d.).
Saugotojas privalo saugoti daiktą laikydamasis sutartyje nustatytų
saugojimo sąlygų. Jeigu saugojimo sąlygos sutartyje nenustatytos arba
nustatytos ne visos, saugotojas privalo saugoti daiktą tokiomis sąlygomis,
kurios maksimaliai užtikrintų daikto išsaugojimą (CK 6.836 str.).
Saugodamas daiktą saugotojas privalo užtikrinti įstatymų arba kitų teisės
aktų nustatytų saugojimo priemonių laikymosi reikalavimus (priešgaisrinės
saugos, sanitarinius ir kt.).
Neatlygintinės pasaugos atveju saugotojas privalo rūpintis saugomu daiktu
taip pat kaip savo daiktais (CK 6.836 str. 3 d.).
Saugotojas privalo nedelsdamas pranešti davėjui apie tai, kad būtina
pakeisti saugojimo sąlygas ir gauti šio nurodymus. Saugotojas turi teisę
keisti saugojimo būdą, vietą ir kitas sąlygas be davėjo nurodymų, jei
saugojimo sąlygas būtina nedelsiant pakeisti, kad daiktas nežūtų arba
nesugestų (CK 6.837 str. 1 d.). Saugotojas taip pat turi teisę parduoti
daiktą arba jo dalį saugojimo vietovės rinkos kaina, jeigu iškyla grėsmė,
kad daiktas žus, arba daiktas atiduodamas saugoti jau sugadintas, taip pat
jei atsiranda kitų aplinkybių, neleidžiančių užtikrinti daikto saugumo, o
ir negalima tikėtis, kad davėjas imsis neatidėliotinų priemonių. Tokiu
atveju saugotojas turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su
daikto pardavimu, jeigu nurodytos aplinkybės įvyko dėl priežasčių, už
kurias saugotojas neatsako.
Saugotojas privalo grąžinti daiktą davėjo reikalavimu. Ši saugotojo pareiga
nepriklauso nuo to, ar sutartyje nustatytas saugojimo terminas yra
pasibaigęs, ar ne.
Saugotojas turi teisę reikalauti, kad atsiimantis daiktą asmuo pateiktų
kvitą arba ki
itą dokumentą, patvirtinantį pasaugos sutartį ir asmens teisę
atsiimti daiktą, tačiau neturi teisės reikalauti, kad davėjas arba asmuo,
kuriam daiktas turi būti grąžintas, įrodytų, kad yra saugomo daikto
savininkas arba turi kitokią teisę į tą daiktą (CK 6.832 str. 3 ir 5 d.).
Jei pasaugos sutartis konsensualinė, įsipareigojęs priimti daiktą saugoti
saugotojas neturi teisės reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam
saugoti. Tačiau saugotojas turi teisę reikalauti, kad davėjas, neperdavęs
daikto saugoti per sutartyje nustatytą terminą, atlygintų saugotojui
nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl to, kad daiktas saugoti nebuvo
perduotas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pasaugos davėjas neatlygina
nuostolių, jeigu apie savo atsisakymą perduoti daiktą saugoti praneša
saugotojui per protingą terminą (CK 6.833 str.). Saugotojas pagal
konsensualinę sutartį turi teisę atsisakyti priimti saugoti daiktą, jeigu
jis nebuvo perduotas per sutartyje nustatytų terminą.
Pavojingų (degių, sprogstamųjų, chemiškai agresyvių ir pan.) daiktų
saugojimas reikalauja ypatingų saugojimo priemonių bei sąlygų. Todėl
saugotojas turi būti informuojamas apie tai, kad saugoti perduoti daiktai
yra pavojingi. Jei tokios informacijos pasaugos davėjas nesuteikia, jam
tenka neigiamų pasekmių rizika. Saugotojas turi teisę bet kuriuo metu
padaryti nekenksmingas arba sunaikinti degius, sprogstamuosius ar kitus
pavojingus daiktus (CK 6.838 str.). Dėl to atsiradę nuostoliai davėjui
neatlyginami, jeigu davėjas, perduodamas pavojingus daiktus saugoti,
neįspėjo saugotojo apie pavojingas tų daiktų savybes.
Jei pavojingi daiktui buvo perduoti saugoti profesionaliam saugotojui, tai
šis dėl neutralizavimo arba sunaikinimo patirtus pasaugos davėjo nuostolius
privalo atlyginti tik tais atvejais, jei tokie daiktai buvo perduoti
saugoti neteisingai nurodžius ji; pavadinimą ir saugotojas, juos priimdamas
ir išoriškai apžiūrėdamas, negalėjo nustatyti pavojingų daiktų savybių (CK
6.838 str. 2 d.).
Jei pavojingus daiktus saugotojas priima saugoti žinodamas apie pavojingas
daikto savybes, tai kilus grėsmei saugotojo ar aplinkinių gyvybei arba
turtui saugotojas turi teisę tuos daiktus padaryti nekenksmingus arba
sunaikinti ir davėjui nuostolių neatlyginti, jeigu saugotojo reikalavimo
nedelsiant juos atsiimti davėjas neįvykdė. Tokiais atvejais pasaugos
davėjas neatsako saugotojui ir tretiesiems asmenims už jų nuostolius,
patirtus dėl tokių daiktų saugojimo (CK 6.838 str. 4 d.).
Saugotojas privalo saugoti daiktus pats, jeigu ko kita nenustato pasaugos
sutartis arba nėra pasaugos davėjo sutikimo, išskyrus atvejus, kai dėl
susiklosčiusių aplinkybių būtina apsaugoti davėjo interesus, o gauti davėjo
sutikimą saugotojas neturi galimybių (CK 6.839 str.). Tokiu atveju perdavęs
saugoti daiktus trečiajam asmeniui saugotojas privalo apie tai nedelsdamas
pranešti pasaugos davėjui. Daiktų perdavimas saugoti trečiajam asmeniui
neturi įtakos pasaugos sutarties galiojimui. Už trečiojo asmens veiksmus
pasaugos davėjui atsako saugotojas.
Saugotojas neturi teisės į atlyginimą ir privalo grąžinti sumokėtų
atlyginimą, jei pasaugos sutartis baigiasi dėl aplinkybių, už kurias jis
atsako (CK 6.840 str. 3 d.).
Saugotojas privalo grąžinti tą patį daiktą, kinis buvo priimtas saugoti,
išskyrus atvejus, kai pasaugos sutartis leido sumaišyti rūšiniais požymiais
apibūdintus daiktus (CK 6.844 str. 1 d.). Daiktas turi būti grąžintas
tokios pat būklės, kokios ir buvo atiduotas saugoti, atsižvelgiant j jo
normalų susidėvėjimą, amortizaciją arba pokyčius dėl natūralių jo savybių.
Kartu su daiktu saugotojas privalo grąžinti ir jo vaisius bei pajamas,
jeigu ko kita nenustato sutartis. Saugotojas taip pat privalo sumokėti
daikto grąžinimo išlaidas, jeigu sutartis yra atlygintinė ir nenustato
kitaip.
Saugotojo atsakomybė. Saugotojas privalo atlyginti pasaugos davėjui
nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl to, kad perduoti daiktai buvo prarasti,
jų trūko arba jie sugedo. Jeigu pasaugos sutartis yra atlygintinė arba jei
saugotojas yra profesionalus saugotojas, tai šie nuostoliai turi būti
atlyginti visais atvejais, išskyrus nenugalimos jėgos atvejus. Jei pasaugos
sutartis neatlygintinė, saugotojas atsako tik esant jo kaltei (CK 6.845
str. 2 d.).
Už daikto praradimą, trūkumą arba sugedimą po to, kai atsirado davėjo
pareiga atsiimti daiktą, saugotojas atsako tik esant jo tyčiai arba
dideliam neatsargumui. Jeigu saugotojo įpėdinis arba atstovas pagal
įstatymą saugomą daiktą parduoda nežinodamas ir neturėdamas žinoti, kad jis
nepriklauso saugotojui, tai įpėdinis arba atstovas pagal įstatymą privalo
grąžinti tik tai, ką jis gavo pardavęs daiktą, arba perleisti reikalavimo
teisę davėjui, jeigu sąžiningas pirkėjas už daiktą dar nėra sumokėjęs (CK
6.846 str. 5 d.).
Saugotojas privalo atlyginti pasaugos davėjui visus nuostolius, susijusius
su daikto praradimu, trūkumu arba sugedimu. Jei pasaugos sutartis buvo
neatlygintinė, saugotojas privalo atlyginti tik tiesioginius nuostolius.
Tokiu atveju jis atsako:
1) už daikto praradimą arba trūkumą – daikto arba jo trūkstamos dalies
verte;
2) už daikto sugedimą – daikto vertės sumažėjimo suma.
Jeigu dėl daikto sugadinimo, už kurį saugotojas atsako, daikto vertė
sumažėjo taip, kad jo nebegalima naudoti pagal ankstesnę paskirtį, tai
davėjas turi teisę atsisakyti atsiimti daiktą ir reikalauti, kad saugotojas
atlygintų daikto vertę ir visus nuostolius, jeigu sutartis nenustato ko
kita.
Pasaugos davėjo teisės ir pareigos. Jei pasaugos sutartis atlygintinė, t.
y. sutartyje nustatyta pasaugos davėjo pareiga sumokėti atlyginimą, jis
privalo saugotojui sumokėti atlyginimą pasibaigus saugojimui. Atlyginimas
gali būti mokamas ir dalimis (periodiškai). Jei pasaugos davėjas nesumoka
atlyginimo daugiau kaip už vieną laikotarpį, saugotojas turi teisę
atsisakyti sutarties ir reikalauti, kad pasaugos davėjas paimti) daiktą (CK
6.840 str. 2 d.). Ši taisyklė nėra imperatyvi, ją šalys gali pakeisti
sutartimi.
Jei pasaugos sutartis baigiasi prieš joje nustatytą terminą dėl aplinkybių,
už kurias saugotojas neatsako, jis turi teisę į atlyginimo dalį, kuri
atitinka saugojimo trukmę. Jeigu sutartis baigėsi dėl to, kad perduoti
saugoti pavojingi daiktai, apie kuriuos saugotojas nebuvo įspėtas, buvo
sunaikinti arba neutralizuoti, saugotojas turi teisę į visą atlyginimą.
Pasaugos davėjas privalo mokėti atitinkamą atlyginimą už tolesnį daikto
saugojimą, jeigu pasibaigus pasaugos sutartyje numatytam daikto atsiėmimo
terminui arba pasaugos sutarties terminui jis daikto neatsiima.
Pasaugos davėjas privalo atlyginti saugotojui būtinąsias išlaidas, jeigu
kitaip nenustato įstatymas arba sutartis. Jei sutartis atlygintinė, šios
išlaidos yra įskaitomos į atlyginimą (CK 6.841 str.).
Pasaugos davėjas privalo atlyginti ypatingas pasaugos išlaidas, jeigu
davėjas leido daryti tokias išlaidas arba jas patvirtino vėliau, taip pat
kitais pasaugos sutartyje numatytais atvejais. Ypatingomis pasaugos
išlaidomis laikomos išlaidos, kurios viršija normalias tokios rūšies
saugojimo išlaidas ir kurių pasaugos sutarties sudarymo momentu šalys
negalėjo numatyti (CK 6.842 str. 1 d.).
Pasaugos davėjas privalo laiku atsiimti daiktą. Daikto atsiėmimo terminas
gali būti nustatytas sutartimi arba siejamas su sutarties termino pabaiga.
Jeigu pasaugos davėjas laiku neatsiima daikto, saugotojas turi teisę, jeigu
ko kita nenustato pasaugos sutartis, raštu įspėjęs davėją savarankiškai
parduoti saugomą daiktą už saugojimo vietovės rinkos kainą. Jeigu saugomo
daikto vertė didesnė nei du tūkstančiai litų, saugotojas turi teisę jį
parduoti tik aukciono būdu. Suma, gauta už parduotą daiktą, atskaičius
saugotojui priklausančias sumas perduodama davėjui. Saugotojo teisė
parduoti daiktą gali būti apribota pasaugos sutartimi.
Pasaugos davėjas privalo atlyginti daikto grąžinimo išlaidas, jei pasaugos
sutartis yra neatlygintinė (CK 6.844 str. 4 d.).
Saugotojas turi teisę sulaikyti perduotą saugoti daiktą, kol davėjas
nesumokės priklausančio atlyginimo už saugojimą arba neatlygins saugojimo
išlaidų, jeigu kitaip nenustato pasaugos sutartis.
Jei pasaugos sutartis konsensualinė, pasaugos davėjas, neperdavęs daikto
saugoti per sutartyje nustatytą terminą, turi atlyginti saugotojui
nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl to, kad daiktas saugoti nebuvo
perduotas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.833 str. I d.).
Pasaugos davėjas privalo atlyginti nuostolius, jeigu dėl pavojingų daiktų
saugojimo jie buvo padaryti saugotojui ir tretiesiems asmenims, o apie
pavojingas daiktų savybes pasaugos davėjas saugotojo neįspėjo (CK 6.838
str. 1 d.).
Pasaugos davėjas taip pat privalo atlyginti dėl saugomo daikto savybių
padarytus saugotojui nuostolius, jeigu saugotojas, priimdamas daiktą
saugoti, apie tas savybes nežinojo ir negalėjo žinoti, o davėjas apie jas
žinojo arba turėjo žinoti (CK 6.847 str.).
Pasaugos davėjas turi teisę reikalauti bet kada grąžinti perduotą saugoti
daiktą (CK 6.848 str.).

Sandėliavimas

Sandėliavimo sutartis yra speciali pasaugos sutarties rūšis. Pagal prekių
sandėliavimo sutartį prekių sandėlis (saugotojas) įsipareigoja už
atlyginimą saugoti prekių savininko (davėjo) jam perduotas prekes ir
išsaugotas grąžinti nurodytam asmeniui (CK 6.851-6.862 str.)
Saugotojas yra juridinis asmuo (verslininkas), kurio pagrindinė veiklos
rūšis yra saugoti prekes ir teikti kitas su prekių saugojimu susijusias
paslaugas.
Sandėliai gali būti skiriami į dvi grupes: bendrojo naudojimo ir specialios
paskirties. Sandėlis pripažįstamas bendrojo naudojimo sandėliu, jeigu jis
pagal įstatymą arba savo veiklos dokumentus privalo priimti prekes saugoti
iš bet kurio prekių savininko. Prekių sandėliavimo bendrojo naudojimo
sandėlyje sutartis pripažįstama viešąja sutartimi (CK 6.852 str.).
Specialios paskirties, pavyzdžiui, muitinės, licencijavimo ir kt.,
sandėliai aptarnauja tam tikrą veiklą vykdančius subjektus. Be CK,
sandėliavimo sutartims taikomi ir kiti teisės aktai. Pavyzdžiui,
Licencijuojamų sandėlių ir sandėliavimo dokumentų įstatymas, Muitinės
sandėlių steigimo ir veiklos taisyklės ir kt.
Prekių priėmimas ir grąžinimas. Priimdamas prekes prekių sandėlis privalo
savo sąskaita patikrinti prekes priimdamas jas saugoti ir nustatyti prekių
kiekį (skaičių, tūrį, svorį ir kt.) bei jų išorinę būklę. Ši saugotojo
pareiga gali būti pakeista arba panaikinta sandėliavimo sutartimi.
Saugojimo metu prekių sandėlis privalo sudaryti galimybę prekių savininkui
apžiūrėti saugomas prekes, imti prekių mėginius bei imtis kitų priemonių,
būtinų prekių saugumui užtikrinti. Saugotojas taip pat turi teisę
savarankiškai
imtis reikiamų priemonių, jeigu prekių saugumui užtikrinti būtina pakeisti
jų saugojimo sąlygas. Jei dėl to tenka iš esmės pakeisti nustatytas
sandėliavimo sutartyje saugojimo sąlygas, prekių sandėlis privalo apie tai
pranešti prekių savininkui (CK 6.854 str. 1 d.). Nustačius, kad prekės
pasikeitė ir tokie pokyčiai nėra numatyti sandėliavimo sutartyje,
saugotojas privalo surašyti aktą ir pranešti apie tai tą pačią dieną prekių
savininkui.
Prekės grąžinamos asmeniui, sudariusiam sandėliavimo sutartį su sandėliu,
arba kitam teisę paimli prekes turinčiam asmeniui (pvz., atstovui,
sandėliavimo liudijimo turėtojui ir pan.). Prekių gavėjas ir prekių
sandėlis turi teisę reikalauti apžiūrėti grąžinamas prekes ir patikrinti jų
kiekį. Tikrinimo išlaidas apmoka šalis, reikalaujanti apžiūrėti arba
patikrinti prekes. Prekių patikrinimas turi reikšmės pareiškiant
reikalavimus sandėliui dėl prekių sugadinimo arba stokos. Jeigu prekės, jas
atsiimant, nebuvo patikrintos, rašytinis pareiškimas apie prekių stoką arba
sugadinimą turi būti pateiktas atsiimant prekes arba per tris dienas nuo jų
atsiėmimo, jeigu trūkumas ar sugadinimas negalėjo būti pastebėti normaliai
apžiūrint prekes. Tokiu atveju prekių stokos arba sugadinimo įrodinėjimo
pareiga tenka prekių gavėjui. Jeigu pareiškimas nėra pateikiamas, galioja
prezumpcija, kad prekės buvo perduotos pagal sandėliavimo sutarties
sąlygas.
Sandėliavimo sutartis sudaroma raštu. Sutartis patvirtinama saugotojo
išduodamu dvigubu sandėliavimo liudijimu, paprastu sandėliavimo liudijimu
arba sandėlio kvitu.
Dvigubas sandėliavimo liudijimas yra nuosavybės teisę patvirtinantis
dokumentas, suteikiantis teisę disponuoti prekėmis. Šis liudijimas susideda
iš dviejų dalių – sandėliavimo liudijimo ir įkeitimo liudijimo. Tiek
sandėliavimo liudijimas, tiek jo dalys pripažįstami vertybiniais popieriais
(CK 6.856 str. 3 d.). Sandėliavimo ir įkeitimo liudijimas gali būti
perduoti kitam asmeniui kartu arba atskirai juos indosuojant.
Kiekviena iš dvigubo sandėliavimo liudijimo dalių patvirtina atitinkamas jo
turėtojo teises į saugomas prekes. Sandėliavimo liudijimo, atskirto nuo
įkeitimo liudijimo, turėtojas turi teisę disponuoti prekėmis,tačiau neturi
teisės atsiimti jų iš prekių sandėlio tol, kol nebus grąžintas kreditas,
kurio grąžinimas užtikrintas įkeitimo liudijimu. Įkeitimo liudijimo
turėtojas turi įkeitimo teisę į prekes tokios vertės, kokia atitinka pagal
įkeitimo liudijimą išduoto kredito ir palūkanų už jį dydį. Apie prekių
įkeitimą pažymima sandėliavimo liudijime.
Pagal dvigubą sandėliavimo liudijimą perduotos saugotojui prekės gali būti
išduotos tik pateikus abi liudijimo dalis. Įkeitimo liudijimo neturinčiam
asmeniui prekės gali būti išduotos, jei jis sumokėjo visą skolą ir prekių
sandėliui pateikė sandėliavimo liudijimą bei dokumentą, patvirtinantį, jog
skola sumokėta.
Paprastas sandėliavimo liudijimas yra pareikštinis dokumentas, suteikiantis
teisę atsiimti prekes jį pateikusiam asmeniui. Šis liudijimas, kaip ir
dvigubas sandėliavimo liudijimas, yra vertybinis popierius. Tačiau, kitaip
nei dvigubo sandėliavimo liudijimas, kuris yra vardinis vertybinis
popierius, paprastas sandėliavimo liudijimas yra pareikštinis vertybinis
popierius.

Specialios pasaugos rūšys

CK Šeštosios knygos XLII skyriaus antrame skirsnyje reglamentuojamos
specialios pasaugos sutarties rūšys: daiktų, esančių ginčo objektu,
laikinoji pasauga (sekvestracija) (CK 6.863 str.), daiktų saugojimas
lombarde (CK 6.864 str.), daiktų saugojimas viešbučiuose (CK 6.865 str.),
daiktų saugojimas banke (CK 6.866 str.), vertybių saugojimas individualiame
banko seife (CK 6.867 str.), daiktų saugojimas transporto įmonių saugojimo
kamerose (CK 6.868 str.), daiktų saugojimas drabužinėse (CK 6.868 str.).
CK 1.101 straipsnio 10 dalis taip pat numato, kad tuo atveju, kai
išleidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai ir įstatymai nenustato
kitaip, pagal CK laikoma, kad vertybinių popierių savininkas yra patikėjęs
juos saugoti sąskaitas tvarkančiam asmeniui pagal pasaugos sutartį.

KROVINIŲ IR KELEIVIŲ VEŽIMAS. EKSPEDICIJA

Vežimo sutartys teisinėje doktrinoje skirstomos pagal: 1) kelių ir
transporto priemones: j sausumos (geležinkelio, kelių transporto), jūros,
vidaus vandenų, oro, vamzdynų. Išskirtinas ir vežimas mišriu transportu,
kurį CK įvardija kaip mišrų susisiekimą (CK 6.811 str.). Kiekviena
transporto rūšis pasižymi savo techniniais, ekonominiais ir organizaciniais
ypatumais bei vežimo santykių teisiniu reguliavimu; 2) vežimo objektą: į
keleivių, bagažo, krovinių, pašto vežimus; 3) teritoriją: į vietinius
(nacionalinius) ir tarptautinius. Vežimai pagal tai, kiek transporto rūšių
įtraukta į vežimą, skirstomi į: tiesioginio susisiekimo, vietinio
susisiekimo bei tiesioginio mišraus susisiekimo (pastarasis
reglamentuojamas atskiru CK 6.811 str.) vežimus. Be to, kiekviena vežimų
rūšis skiriama į nesutartinius ir sutartinius vežimus, o pastarieji – j
atlygintinus bei neatlygintinus. CK 6.822 straipsnis taip pat numato vežimų
organizavimo sutarčių sudarymo galimybę, jeigu kroviniai vežami nuolat ir
reikia nustatyti transporto priemonių bei krovinių pateikimo terminus ir
tvarką.

Krovinių vežimas

Bendrosios nuostatos. Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja
siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktų ir išduoti
turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas)
įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.807
str.).
Kroviniai gali būti vežami sausumos (geležinkeliu arba keliais), vandens,
oro, vamzdynų transportu. CK reglamentuoja bendrąsias nuostatas. Atskirų
vežimo sutarčių ypatumus pagal tai, kokiu transportu krovinys vežamas,
reglamentuoja atskiri įstatymai, kodeksai arba tarptautinės sutartys
(konvencijos).
Krovinių vežimo sutartis paprastai esti dvišalė, atlygintinė. Krovinio
vežimo sutartis dažniausiai patvirtinama važtaraščiu (sudarant jūros
transporto sutartį – konosamentu) arba kitokiu dokumentu. Važtaraštis
atsižvelgiant į Lietuvos nacionalinėje teisėje ilgą laiką vyravusią
nuostatą, jog vežimo sutartis yra tik realinė, t. y. šalių teisės ir
pareigos atsiranda tik nuo krovinio perdavimo vežėjui momento, ir į tai.
jog jis laikomas vienintele šios sutarties forma, neretai prilyginimas
pačiai vežimo sutarčiai. Važtaraštis paprastai laikomas įrodymu prima
facie, patvirtinančiu vežimo sutarties sudarymą, jos sąlygas bei krovinio
perėjimą vežėjo dispozicijon. Tačiau pažymėtina, jog, pavyzdžiui, krovinių
sausumos kelių transportu vežimo tarptautinės CMR konvencijos 4 straipsnis
numato, jog važtaraščio nebuvimas, pametimas arba neteisingas užpildymas
neturi įtakos nei sutarčiai, nei jos veikimui. Be to, vežimo sutarties
šalys krovinio vežimo sąlygas dažniausiai suderina prieš surašydamos
važtaraštį. Derybos dėl krovinio vežimo dažniausiai prasideda siuntėjo
užsakymu, gaunamu faksu arba telefonu, ir baigiasi pasirašant sutartį,
kuria vežėjas įsipareigoja pateikti siuntėjui transporto priemonę,
nugabenti siuntėjo jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį
turinčiam teisę gauti asmeniui (gavėjui), o siuntėjas įsipareigoja pateikti
krovinį bei už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Taigi
sutartiniai šalių įsipareigojimai dažnai atsiranda anksčiau, nei vežėjui
perduodamas krovinys ir surašomas važtaraštis. Todėl vežimo sutartis dažnai
yra konsensualinė, kurios forma gali būti ir rašytinė, ir žodinė.
Vežimo terminas ir užmokestis už vežimą paprastai nustatomas šalių
susitarimu, tačiau kai kurių krovinių vežimo tam tikromis transporto
priemonėmis bei tam tikrais būdais atvejais vežimo terminas, ypač
užmokestis, gali būti nustatomas krovinių vežimą atskiromis transporto
rūšimis reglamentuojančiomis taisyklėmis (pvz., krovinių vežimas
geležinkelio transportu, kai sudaroma viešoji vežimo sutartis ir pan.).
Vežimo sutarties dalykas. Vežimo sutarties dalykas – paslaugos, kurias
suteikia vežėjas, gabendamas krovinį. Tai ne tik paties krovinio vežimas,
bet ir jo saugojimas, o kai kuriais atvejais ir pakrovimas, iškrovimas,
priėmimas išdavimas ir pan. Kiekviena iš šių paslaugų gali būti ir kitų
sutarčių dalyku, pavyzdžiui, rangos, pasaugos, tačiau pervežimo esmę ir
prigimtį lemia jo tikslas – saugiai ir laiku nuvežti krovinį į paskirties
punktų, todėl būtent toks vežimo rezultatas ir sudaro vežimo sutarties
dalykų.
Vežimo sutarties šalys. Viena iš vežimo sutarties šalių laikomas krovinio
siuntėjas – fizinis arba juridinis asmuo, perduodantys vežti krovinį jo
nurodytam gavėjui. Vežimo sutartį galima įvardyti kaip sutartį trečiojo
asmens (gavėjo) naudai, nes krovinio siuntėjas su gavėju sutartyje
nesutampa.
Kita sutarties šalis – vežėjas – juridinis asmuo, turintis atitinkamą
licenciją (leidimą) vežti krovinius tam tikru transportu. Taigi vežėjui
būdinga tai, jog tai yra ūkinės komercinės veiklos subjektas, kurio tikslas
– vežti krovinius ir siekti pelno. Pažymėtina, jog paprastai vežėju laikoma
sutarties šalis, kuri organizuoja vežimą neatsižvelgdama į tai, ar ji veža
krovinį pati (jai priklausančiomis transporto priemonėmis), ar per kitus
asmenis – subvežėjus (agentus), nes, pavyzdžiui, CMR konvencijos 3
straipsnis numato, jog „vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas,
bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių
paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ir kiti asmenys
vykdo jo įsipareigojimus”.
Vežėju gali būti ir juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis viešojo
transporto paslaugas, t. y. kai jis pagal įstatymą arba leidimą (licenciją)
privalo vežti krovinius arba keleivius bet kurio asmens pageidavimu
nustatytais maršrutais ir nustatytu laiku. Tokiu atveju vežimo viešuoju
transportu sutartis yra viešoji sutartis.
Identifikuojant vežėjų dažnai kyla problemų, kai tarp siuntėjo ir vežėjo
įsiterpia ekspeditorius. CK 6.824-6.829 straipsniai reglamentuoja
ekspedijavimo santykius, leidžiančius atskirti vežėjų bei ekspeditorių
krovinių vežimo metu. Bendras principas, padedantis atskirti vežėjų nuo
ekspeditoriaus, yra tas, kad ekspeditorius pats neveža krovinių, o tik
veikia kaip profesionalus tarpininkas tarp krovinio siunlėjo arba gavėjo ir
vežėjo (nors ekspeditorius sutartyse dažnai įvardijamas kaip vežėjas).
Tačiau kai kuriais atvejais ekspeditorius veikia kaip vežėjas (visame
krovinio vežimo procese arba jo dalyje) ir tada ekspedijavimo ir vežimo
sutartis atskirti sunku. Tokias atvejais reikėtų atsižvelgti į šiuos
kriterijus: 1) sutartyje numatytus šalių įsipareigojimus. Jeigu sutartyje
vežėjas vadinamas vežėju ir atitinkamai apibūdinamos jo teisės
ir pareigos, sutartis siuntėjo sutikimu turėtų būti pripažįstama vežimo
sutartimi; 2) sutarties kainą. Jeigu mokėjimų, kuris mokamas pagal sutartį,
sudaro vežimo kaina, mokama vežėjui, bei atitinkamas komisinis mokestis,
mokamas ekspeditoriui, tokia sutartis dažniausiai bus laikoma ekspedijavimo
sutartimi.
Šalių teisės ir pareigos. Vežimo sutarties šalių teisės ir pareigos sudaro
šios sutarties turinį, pagrindinės šalių teisės ir pareigos atsispindi
krovinio vežimo sutarties apibrėžime, kitos nustatomos atitinkamais CK,
kitų kodeksų bei įstatų straipsniais, taip pat šalių susitarimu.
Pagrindinės vežėjo pareigos: a) pateikti transporto priemonę; b) laiku
paimti krovinį ir nugabenti jį trumpiausiu keliu į paskirties punktą per
nustatytą arba protingų terminą; c) išduoti jį turinčiam teisę gauti
asmeniui; d) apsaugoti vežamą krovinį; e) laikytis siuntėjo nurodymų ir kt.
Šių pareigų pobūdį lemia jų paskirtis užtikrinti, kad vežimo sutartis būtų
įvykdyta laiku bei tinkamai.
Pagrindinės siuntėjo pareigos: a) sumokėti už vežimą; b) laiku perduoti
vežėjui sutartą krovinį; c) tinkamai ir laiku pakrauti krovinį ir kt.
Vienos vežimo sutarties šalies pareigos atitinka kitos sutarties šalies
teises, todėl kiekviena iš vežimo sutarties šalių pirmiausia turi teisę
patikrinti, kaip kita šalis vykdo reikalavimus, pavyzdžiui, vežėjas turi
teisę patikrinti krovinio būklę bei su kroviniu susijusius dokumentus ir
pan.
Šalių atsakomybės pagal vežimo sutartis ypatumai. Už neįvykdytą arba
netinkamai įvykdytą sutartį šalys atsako vežimo sutarties, CK, taip pat
atskirų transporto šakų kodeksų ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir
tvarka.
Šalių atsakomybės reglamentavimas yra gana specifiškas, pirmiausia šalių
atsakomybė susijusi su vežimo sutarties nevykdymu arba netinkamu vykdymu,
pavyzdžiui, dalies arba viso krovinio praradimu arba jo sužalojimu bei
pavėlavimu pristatyti krovinį sutartu laiku, taigi šalių atsakomybė už
sutarties pažeidimų yra sutartinė.
Civilinės sutartinės atsakomybės, kaip turtinės prievolės, kylančios dėl
netinkamo sutarties vykdymo arba nevykdymo, pagrindinė funkcija ir
paskirtis – kompensuoti nukentėjusiajai šaliai patirtą žalą, kuri
sutartinėje atsakomybėje gali pasireikšti dviem formomis: nuostolių
atlyginimu ir netesybomis. Bendras civilinės atsakomybės principas reiškia,
kad nuostoliai sutartinės atsakomybės atveju turi būti atlyginti visiškai.
Tačiau vežimo santykiuose šalių atsakomybė specifiška tuo, kad ji yra
ribota, t. y. netaikomas visiškos atsakomybės principas. Atsakomybė
paprastai ribojama keliais budais: a) kai krovinys sužalojamas arba
prarandamas, gali būti atlyginami tik teigiami (pozityvūs) nuostoliai, o
negautos pajamos nekompensuojamos; b) gali būti atlyginami tik
neviršijantys tam tikro dydžio teigiami nuostoliai krovinio sužalojimo ir
praradimo atvejais bei neviršijantys tam tikro dydžio nuostoliai, jei
krovinys vėluojamas pristatyti, pirmasis nuostolių atlyginimo apribojimas
susijęs su galimybe išsiieškoti iš vežėjo nuostolius, neviršijančius
krovinio vertės, užmokesčio už vežimą, muitų rinkliavų ir mokesčių bei kitų
su krovinio vežimu susijusių išlaidų, kai krovinys sužalojamas arba
prarandamas. Antrasis vežėjo atsakomybės ribojimas susijęs su galimybe
išieškoti tik nustatyto maksimalaus dydžio pozityvius nuostolius krovinio
sužalojimo arba praradimo atvejais. Pavyzdžiui, toks apribojimas numatytas
CMR konvencijos, reglamentuojančios tarptautinio pobūdžio krovinių vežimą
sausumos keliais, 23 straipsnio 3 dalyje, t. y. nuostoliai už visišką arba
dalies krovinio praradimą bei sužalojimą, kad ir kokiu dydžiu jie būtų
įvertinti, negali būti didesni kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną
trūkstamą kilogramą bruto svorio.
Tam tikrais atvejais atsakomybė gali būti ribojama nustatant ir išimtines
netesybas, t. y. kai atsakomybė nustatoma baudomis, delspinigiais,
leidžiama išieškoti tik netesybas, o ne nuostolius.
Trečiasis vežimo sutarties šalių atsakomybės ypatumas yra tas, kad vežėjo,
kaip sutarties šalies, atsakomybei pagal sutartį atsirasti paprastai
netaikomas kaltės principas. Be to, paties vežėjo atsakomybė paprastai
nustatoma už atskirus vežimo prievolės pažeidimus imperatyviomis normomis,
todėl bet kokios vežimo sutarties sąlygos, panaikinančios arba ribojančios
vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja, išskyrus įstatymo nustatytas
išimtis, pavyzdžiui, vežant krovinius jūra tam tikrais atvejais šalys turi
teisę susitarti dėl atsakomybės ypatumų.
Pažymėtinas ir ketvirtasis atsakomybės reglamentavimo ypatumas, t. y.
pretenzinė nuostolių atlyginimo tvarka – paprastai prieš pareiškiant
ieškinį vežėjui, kylantį iš vežimo sutartinių santykių pažeidimo,
reikalaujama pareikšti jam pretenziją. Pretenzijų pareiškimo ir atsakymų į
juos tvarka nustatoma atskirų transporto rūšių kodeksais bei įstatymais.
Esminiai vežimo sutarties pažeidimai pasireiškia transporto priemonių
nepateikimu ir jų nepanaudojimu, krovinio neišsaugojimu (praradimą,
trūkumą, sužalojimą) bei pavėlavimu jį pristatyti.
Vežėjas už transporto priemonių nepateikimą, o siuntėjas už krovinių
nepateikimą arba už pateiktų transporto priemonių nepanaudojimą atsako
vežimo sutarties arba įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. CK 6.818
straipsnis numato, jog vežėjas ir siuntėjas atleidžiami nuo atsakomybės už
transporto priemonių nepateikimą arba jų nepanaudojimą, jeigu tai įvyko
dėl: 1) nenugalimos jėgos; 2) krovinių vežimo nutraukimo arba apribojimo
tam tikrais maršrutais transporto įstatymų nustatyta tvarka; 3) kitais
atskirų transporto šakų kodeksų arba kitų įstatymų numatytais atvejais.
CK 6.820 straipsnis numato, jog vežėjas atsako už krovinio neiš-saugojimą
(praradimą, trūkumą, sužalojimą) po krovinio priėmimo iki jų išdavimo
gavėjui arba kitam Įgaliotam asmeniui, t. y. vežėjas atsako už krovinį tuo
laikotarpiu, kai jis yra jo žinioje.
Krovinio arba bagažo praradimu laikomas jų nepristatymas nustatytu laiku į
paskirties vietą, trūkumu -jo kiekio sumažėjimas, o sužalojimu -jo
kokybinių savybių pablogėjimas.
Krovinio neišsaugojusio vežėjo kaltė preziumuojama, tačiau tam tikrais
atvejais, susijusiais su krovinio arba jo pakuotės pobūdžiu, taip pat tais
atvejais, kai krovinys buvo pakrautas paties siuntėjo ir pan. (pvz., KTK 51
str.). Tokiais atvejais vežėjo atsakomybė gali būti mažinama arba jis iš
viso atleidžiamas nuo atsakomybės.
CK ir atskirų transporto rūšių kodeksai bei įstatymai paprastai taip pat
numato atvejus, kai vežėjas neatsako už krovinio visišką ar dalinį
praradimą arba sužalojimą dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti
ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso (pvz., nenugalimos jėgos atveju ir
pan.). Antai pagal CMR konvencijos, reglamentuojančios tarptautinius
kroviniu vežimus sausumos kelių transportu, 17 straipsnio 2 punktą vežėjas
atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio praradimą, sužalojimą ar pavėluotą
pristatymą, jei jis įrodo bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų
pagrindų, t. y. jei tai įvyko: dėl ieškovo netinkamų veiksmų ar aplaidumo;
dėl ieškovo duotų nurodymų, o ne dėl vežėjo netinkamų veiksmų ar aplaidumo
(netinkamos pervežti transporto priemonės užsakymas laikytinas nurodymu).
Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės ir tada, jei įrodo, kad reikalingi
(būtini) nurodymai apskritai nebuvo pateikti. Bet jei nurodymai buvo
netikslūs arba neaiškūs, o vežėjas nepaprašė jų paaiškinti, vežėjas gali
būti pripažintas atsakingu dėl krovinio paslėptų trūkumų, tokiu atveju
nustatinėjama, kad buvo trūkumų, įprastinėmis sąlygomis nebūdingų tokio
pobūdžio kroviniams. Vežėjas turi įrodyti, kad jis tinkamai, kaip įprasta,
rūpinosi kroviniu; dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo numatyti, o
pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio. Šiuo atveju vežėjas
turi įrodyti būtent tokias aplinkybes ir pasekmes, laip pat priežastinį
ryšį tarp aplinkybių ir krovinio praradimo, sugadinimo arba pavėlavimo
pristatyti.
Pažymėtina, jog tam tikrais atvejais vežėjui negali būti laikomos
nuostatos, atleidžiančios jį nuo atsakomybės arba ją ribojančios, arba
atsakomybę perkeliančios antrajai šaliai, jei nustatoma, kad vežėjas žalą
padarė sąmoningai, tyčia (pvz., atliekant vežimus pagal CMR konvenciją).
Tarptautinėje praktikoje tyčiniams veiksmams prilyginamas didelis
aplaidumas (neatsargumas). Pavyzdžiui, kitaip nei esant sutartiniams
įsipareigojimams, perdavė krovinį neįgaliotam asmeniui; žala, padaryta
kroviniui kontrabandos atveju; vežimas žinomai perkrauto krovinio;
palikimas krovinio naktį be priežiūros; vairavimas transporto priemone
pervargus, nepailsėjus, kai dėl to buvo pažeistos saugaus eismo taisyklės,
ir pan..
Kaip jau minėta, vežėjo atsakomybė už krovinio neišsaugojimą yra ribota,
todėl vežėjas už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą pareigą paprastai
atsako krovinio verte ir vežimo mokesčio dydžiu, jei jis nėra įskaitomas į
krovinio vertę. Nenurodyti teigiami nuostoliai ir negautos pajamos
neatlyginamos.
Vežėjas taip pats atsako už pavėluotą krovinio pristatymą. Už pavėlavimą
pristatyti krovinį nustatomos netesybos (bauda, delspinigiai), paprastai
nustatomos tam tikru procentu nuo vežimo mokesčio. Dažniausiai tai būna
išimtinės netesybos. Ši atsakomybė taip pat atsiranda tik esant vežėjo
kaltei.
Avarija vežant jūra. Nuo turtinės atsakomybės už krovinio praradimą,
trūkumą, sužalojimą reikia skirti galimų išlaidų rizikos paskirstymą tarp
vežimo šalių krovinio vežimo metu. Vienu iš tokių atvejų laikoma avarija,
t. y. nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniui gelbstint laivą, frachtą
ar krovinius dėl kokio nors įvykio. Lietuvos Respublikos prekybinės
laivybos įstatymas skiria bendrąją avariją, t. y. nuostolius, kai
sąmoningai ir pagrįstai padaromos išlaidos arba aukojimai, kad būtų
išgelbėtas nuo pavojaus laivas, frachtas ir laivu vežami kroviniai.
Bendrajai avarijai priskiriama: 1) nuostoliai dėl krovinių arba laivo
priklausinių išmetimo už laivo borto, taip pat nuostoliai dėl laivo arba
krovinių sužalojimo, dėl vandens prasiskverbimo į triumus per liukus,
atidarytus, kad būtų galima išmesti laivo priklausiusius arba krovinius,
arba per kitas šiam tikslui laive padarytas angas; nuostoliai, padaryti
laivui arba kroviniams gesinant gaisrą laive, tarp jų nuostoliai, padaryti
užtvindžius degantį laivą; nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniams
sąmoningai užplukdant laivą ant seklumos, taip pat nutempiant laivą nuo
seklumos; išlaidos, kurios susidarė laivui priverstinai įplaukus į
prieglobsčio vietą arba grįžus į išvykimo uostą dėl nelaimingo atsitikimo,
arba kokių nors kitų nepaprastų aplinkybių, dėl kurių prireikė priverstinai
įplaukti arba grįžti į laivo išvykimo uostą saugios laivybos tikslais;
išlaidos, susijusios su laivo, vežančio pradinius krovinius arba jų dalį,
išplaukimu iš laivo prieglobsčio vietos arba iš laivo išvykimo uosto, į
kurį laivas buvo priverstas grįžti; kiti nuostoliai bei išlaidos, išvardyti
Prekybinės laivybos įstatymo 47 ir 48 straipsniuose.
Bendrosios avarijos nuostoliai paskirstomi tarp laivo, frachto ir krovinių
proporcingai jų vertei.
Nuostoliai, nepriskiriami bendrajai avarijai, laikomi daline avarija
(nuostoliai dėl dūmų arba šilumos poveikio gaisro metu; nuostoliai,
susidarę nukertant laivo dalių nuolaužas arba laivo dalis, kurios anksčiau
buvo nugriautos arba pamestos dėl nelaimingo atsitikimo; kiti nuostoliai,
išvardyti PLVĮ 49 str.). Tokie nuostoliai nedalijami proporcingai laivo,
krovinių ir frachto vertei. Jie tenka tam, kas juos patyrė, arba tam, kas
yra už juos atsakingas.

Atskirų vežimo rūšių ypatumai

Atskiras vežimo sutarčių sąlygas nustato CK, atskirų transporto šakų
kodeksai ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys bei
kiti transporto teisės aktai: Lietuvos geležinkelių transporto kodeksas
(1996 m. birželio 4 d., Nr. 1-1361); Kelių transporto kodeksas (1996 m.
lapkričio 19 d., Nr. T-l 628); Vidaus vandenų transporto kodeksas (1996 m.
rugsėjo 24 d., Nr. T—1534); Prekybinės laivybos įstatymas (1996 m. rugsėjo
12 d., Nr. I—1513); Aviacijos įstatymas (2000 m. spalio 17 d., Nr.
VIII—2066) ir susisiekimo ministro 2002 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 3-204
patvirtintos taisyklės „Dėl keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo oro
transportu”.
Kadangi vežimų srityje itin svarbus yra taisyklių suvienodinimas
tarptautiniu mastu, tarptautinės konvencijos egzistuoja visoms transporto
rūšims, išskyrus vidaus vandenų transportą, pavyzdžiui, 1929 m. spalio 12
d. Varšuvos konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais
vežimais oru, unifikavimo; Ženevos 1956 m. tarptautinio krovinių vežimo
keliais sutarties konvencija (CMR); 1995 m. Lietuva prisijungė prie
Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), o 1997 m. šios
sutarties taikymo režimą geležinkeliuose išplėtė iki 634 km. Lietuva yra
pasirašiusi sutartį dėl prisijungimo prie transeuropinio geležinkelio (TER)
projekto. Lietuvos Respublikoje jūrų transporto veiklą reglamentuoja
Tarptautinės jūrų organizacijos SOLAS 74/78, MARPOL 73/78, LL 66, COLREG
72, STCW 78/95, CSC 72, TON-NAGE 69, SALVAGE 89, CLC 92, FUND 92, SAR 79,
FAL 65 konvencijos.

Krovinių vežimas sausumos kelių transportu

Krovinio vežimo sutartyje vežėjas pagal priimtą užsakymą įsipareigoja
priimti krovinį, pateikti transporto priemonę, pagal važtaraštį nuvežti jam
patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį gavėjui, o siuntėjas
įsipareigoja pateikti krovinį ir už jo vežimą sumokėti sutartyje nustatytą
užmokestį. Sutartis atlygintinė, dvišalė, konsensualinė. Vežimo kaina ir
krovinio pakrovimo, vežimo ir iškrovimo terminai nustatomi šalių
susitarime. Vežėjas privalo sutartu laiku pateikti transporto priemones
kroviniui pakrauti, o užsakovas – krovinį. Krovinio perdavimas
patvirtinamas važtaraščiu, kurį užpildo siuntėjas. Siuntėjas atsako už
įrašomų į važtaraštį krovinį duomenų teisingumą. Jei dėl to, kad šie
duomenys buvo klaidingi, netikslūs arba ne visi, vežėjas arba tretieji
asmenys patyrė nuostolių, siuntėjas turi juos atlyginti.
Jei sutartyje nenurodyta kitaip, krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna
gavėjas. Vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir
tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo
sąlygas. Vežėjas privalo pristatyti krovinį į paskirties punktą sutartyje
nustatytu laiku. Jeigu toks terminas nebuvo nustatytas, krovinys turi būti
nuvežtas gavėjui per tam reikalingą ir įprastą tokio pobūdžio vežimuose
terminą. Atvežęs krovinį į paskirties vietą vežėjas privalo jį perduoti
gavėjui kartu su antruoju važtaraščio egzemplioriumi.Krovinys laikomas
atiduotu nuo gavėjo pasirašymo važtaraštyje momento.
Vežėjas, priėmęs nustatyta tvarka iš siuntėjo krovinį arba bagažą, atsako
nuo jo priėmimo iki išdavimo už žalą, padarytą dėl krovinio arba bagažo
praradimo, trūkumo arba sužalojimo, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado
ne dėl jo kaltės. Vežėjas už padarytą žalą kroviniui atlygina įvertinto
turto suma, jeigu nėra įrodymų, kad ši suma viršija siuntėjui padarytos
žalos tikrąjį dydį. Jeigu sutartyje nenurodyta kitaip, krovinio vertė
nustatoma pagal krovinio priėmimo vietoje ir krovinio arba bagažo priėmimo
metu galiojusias kainas prekių biržoje arba pagal atitinkamas rinkos
kainas, o jeigu lokii| kainų nėra, – pagal to paties asortimento ir kokybės
prekių vertę. Kompensacija už prarastą krovinį arba jo trūkumą negali
viršyti 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo sutarties konvencijos
nustatytų maksimalių nuostolių atlyginimo ribų.
Vežėjas, pažeidęs krovinio vežimo terminus, privalo atlyginti krovinio
siuntėjui arba gavėjui turėtus nuostolius, atsiradusius dėl transporto
priemonės vėlavimo, jeigu sutartyje nebuvo numatyta atsakomybė netesybomis.
Negautos pajamos neatlyginamos.
Vežėjas neatsako už žalą dėl krovinio praradimo, trūkumo arba sužalojimo,
jeigu nėra įrodymų, kad imtasi visų reikiamų priemonių žalai išvengti arba
kad jis negalėjo tokių priemonių panaudoti. Jei vežėjas įrodys, kad
krovinio siuntėjo arba gavėjo veiksmai buvo šios žalos atsiradimo
priežastis ar turėjo įtakos žalai atsirasti arba jai padidėti, tai
atsižvelgiant į to asmens kaltės laipsnį žalos atlyginimo dydis gali būti
sumažintas arba vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės.
Vežėjas taip pat neatsako už krovinio praradimą, trūkumą arba sužalojimą,
jeigu siuntėjas (gavėjas) neįrodo jo kaltės, kai: 1) krovinys atvežtas
techniškai tvarkinga kelių transporto priemone su nepažeistomis siuntėjo
plombomis, o vienetinis krovinys – su tvarkingomis krovinio siuntėjo arba
gamintojo apsauginėmis žymomis, banderolinėmis plombomis; 2) krovinio
trūksta arba jis sužalotas dėl natūralių priežasčių, susijusių su krovinio
vežimu transporto priemonėmis (nudžiūvimo, korozijos, nubyrėjimo ir pan.);
3) krovinys buvo lydimas siuntėjo arba gavėjo atstovo; 4) krovinio trūkumas
neviršijo natūralaus sumažėjimo normų arba leistinų paklaidos matavimo
priemonėmis ribų, taikomų vežant kelių transporto priemonėmis.

Krovinių vežimas geležinkeliu

Kroviniams vežti sudaromos krovinių vežimo ir vežimo organizavimo sutartys.
Pagal krovinio vežimo sutartį geležinkelio įmonė įsipareigoja siuntėjo jam
perduotų krovinį nugabenti į paskirties punktų ir išduoti turinčiam teisę
gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už
krovinio vežimą sumokėti nustatytų užmokestį. Krovinio vežimo sutarties
sudarymas patvirtinamas važtaraščiu. Jeigu kroviniai gabenami nuolat ir
reikia nustatyti vežimo priemonių ir krovinių pateikimo terminus bei
tvarkų, geležinkelio įmonė ir krovinių siuntėjas sudaro ilgalaikę vežimo
organizavimo sutartį. Vežimo organizavimo sutartyse nustatomas vežimo
priemonių ir krovinių kiekis, jų pateikimo terminai, atsiskaitymo tvarka ir
kitos sąlygos.
Krovinio pristatymo terminus nustato Krovinių vežimo taisyklės, jeigu
siuntėjas ir geležinkelio įmonė nesusitaria kitaip. Krovinio vežimo laikas
pradedamas skaičiuoti nuo 24 valandos tos dienos, kurių krovinys priimtas
vežti. Už krovinių vežimų ir geležinkelio įmonės suteiktas kitas paslaugas
imamas krovinių vežimo arba vežimo organizavimo sutartyje numatytas
užmokestis. Krovinių vežimo tarifus nustato geležinkelio įmonė.
Krovinio perdavimas vežėjui patvirtinamas važtaraščiu bei krovinio kvitu.
Važtaraštis tampa krovinių vežimo sutarties sudarymo ir jos turinio įrodymu
uždėjus pradinės stoties antspaudų arba apskaitos mašinos spaudų. Galinėje
stotyje (paskirties punkte) geležinkelio įmonė privalo gavėjui išduoti
važtaraštį ir krovinį. Siuntėjas (gavėjas) sumoka nustatytų krovinio vežimo
užmokestį bei užmokestį už geležinkelio įmonės suteiktas kitas paslaugas
krovinio vežimo sutartyje nustatyta tvarka bei sąlygomis. Kadangi
geležinkelio įmonei pagal krovinių vežimo sutartį priklausantis atlyginimas
užtikrinamas vežamu kroviniu, geležinkelio įmonė turi teisę šį krovinį
realizuoti, jeigu siuntėjas (gavėjas) neatsiskaito su geležinkelio įmone.
Vežėjo atsakomybės ypatumai panašūs į vežėjo, gabenančio krovinius kelių
transportu, atsakomybės reglamentavimų.

Krovinių vežimas jūra

Šių šalių santykius daugiau reglamentuoja dispozityvios normos, todėl
krovinių vežimo jūra sutarties sudarymo, jos turinio, šalių atsakomybės
ypatumai šiek tiek skiriasi nuo krovinių vežimo kitomis transporto
priemonėmis reglamentavimo.
Krovinių vežimo jūra sutartis yra susitarimas, pagal kurį vežėjas
įsipareigoja siuntėjo jam perduotų krovinį nugabenti jūra į paskirties
uostų ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o
siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimų sumokėti nustatytų
frachtą.
Krovinio vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir jos turinys patvirtinamas
laivo frachtavimo sutartimi (čarteriu) bei konosamentu arba kitu dokumentu.
Laivo frachtavimo sutartis – susitarimas, pagal kurį laivo valdytojas
(frachtininkas) įsipareigoja kitai šaliai (frachtuotojui) už. mokestį
(frachtą) leisti naudotis laivu arba jo dalimi kroviniams vežti. Čarteris
yra konsensualinė, dvišalė ir atlygintinė sutartis.
Gali būti sudaroma terminuota laivo frachtavimo sutartis arba laivo
frachtavimo sutartis laivo reisui.
Laivo frachtavimo sutartis sudaroma raštu. Laivo frachtavimo sutartyje turi
būti nurodytos sutarties šalys, laivo pavadinimas, frachto dydis, numatomas
vežti krovinys. Šalių susitarimu į laivo frachtavimo sutartį (čarterį) gali
būti įrašomos ir kitos sąlygos. Laivo frachtavimo sutartį (čarterį)
pasirašo laivo valdytojas ir frachtuotojas arba jų atstovai, pagal laivo
frachtavimo sutartį laivo valdytojas frachtuotojui laivų suteikia kartu su
įgula. Frachtuotojas laivo kapitonui turi teisę duoti nurodymus dėl laivo
naudojimo laivo frachtavimo sutartyje (čarteryje) numatytiems tikslams,
tačiau frachtuotojas laivo kapitonui neturi teisės duoti nurodymų dėl
tvarkos laive, laivo įgulos sudarymo, taip pat dėl laivo valdymo.
Krovinių vežimo jūra sutartis, sudaryta be sąlygos duoti visų laivų, jo
dalį arba laivo patalpas, paprastai įforminama konosamentu, kuris gali būti
vardinis, orderinis, pareikštinis. Jis išduodamas ir vežant krovinius
čarteriu. Konosamento teisinė reikšmė trejopa: 1) juo patvirtinamas
krovinio vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir sutarties sąlygos; 2) tai
yra įrodymas, kad pervežėjas priėmė krovinį; 3) jis yra disponavimo
kroviniu dokumentas.
Užmokesčio už vežimų (frachto) dydis nustatomas krovinių vežimo jūra
sutarties šalių susitarimu. Jeigu tokio susitarimo nebuvo, frachto dydis
nustatomas pagal normas, taikomas krovinių pakrovimo į laivų uoste jų
pakrovimo į laivų dienų. Tuo vežimas jūra skiriasi nuo vežimo kitų rūšių
transportu. Jei nesumokami važtapinigiai, vežimo jura uždelsti negalima.
Tačiau vežėjas turi teisę krovinių neišduoti krovinių gavėjui tol, kol
nesumokėtas frachtas ar kiti vežėjui priklausantys mokėjimai arba kol
nepateiktos mokėjimo garantijos.
Vežimo jūra sutarčiai būdinga ir tai, kad Prekybinės laivybos įstatyme
numatyti specifiniai sutarties nutraukimo atvejai. Šiame įstatyme
numatytais atvejais sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių
pageidavimu sumokant ar nesumokant atitinkamo atlyginimo (25 ir 26 str.).
Prieš pateikdamas laivą kroviniams pakrauti, taip pat veždamas krovinius
vežėjas privalo pasirūpinti, kad: 1) laivas būtų tinkamas plaukioti; 2)
laivas būtų tinkamai įrengtas ir sukomplektuota laivo įgula; 3) laivo
triumai, refrižeratorių, šaldytuvų bei kitos laivo patalpos, kuriose vežami
kroviniai, būtų pritaikyti kroviniams priimti, vežti ir saugoti. Kroviniai
laive sukraunami laivo kapitono nuožiūra. Kroviniai išduodami paskirties
uoste: 1) pagal vardinį konosamentą – krovinių gavėjui, nurodytam
konosamente, arba asmeniui, kuriam konosamentas buvo perduotas pagal
vardinį perdavimo įrašą arba kitokia forma, laikantis taisyklių, nustatytų
skoliniam reikalavimui perduoti; 2) pagal orderinį konosamentą – krovinių
siuntėjui arba gavėjui atsižvelgiant į tai, ar konosamentas surašytas
„siuntėjo įsakymu” ar „gavėjo įsakymu”, o esant konosamente perdavimo
įrašams – asmeniui, nurodytam paskutiniame perdavimo įraše; 3) pagal
pareikštinį konosamentą – konosamento pateikėjui, prieš išduodant
krovinius, krovinių gavėjas arba vežėjas turi teisę reikalauti patikrinti
krovinius. Su tokiu krovinių patikrinimu susijusias išlaidas apmoka šio
tikrinimo reikalavęs asmuo.
Vežėjas atsako už krovinių neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą),
taip pat pavėluotą pristatymą, jeigu aplinkybės, dėl kurių kroviniai buvo
neišsaugoti ir (ar) pavėluotai pristatyti, atsirado tada, kai kroviniai
buvo vežėjo žinioje, t.y. nuo jų pakrovimo į laivą momento iki iškrovimo iš
laivo momento. Už prarastus krovinius arba jų trūkstant vežėjas atsako
prarastų arba trūkstamų krovinių vertės dydžiu, o krovinius sužalojus –
sumos, kuria sumažėjo jų vertė, dydžiu. Vežėjas taip pat turi grąžinti
gautą frachtą, jeigu jis neįeina į prarasto arba trūkstamo krovinio kainą.
Jeigu kroviniai, vežti pagal konosamentą, nebuvo įvertinti ir jų vertė
nebuvo įrašyta į konosamentą, atlyginimas už prarastą arba sužalotą
krovinio vienetą negali viršyti 700 litų. Jeigu konosamente nenurodytas
krovinių, sukrautų į konteinerį arba kitą įrenginį,naudojamą kroviniams
vežti jūra, krovinių vienetų skaičius, laikoma, kad juose yra vienas
krovinys arba vienas krovinio vienetas.
Vežėjas neatsako už žalą, jei ji atsirado dėl: 1) nenugalimos jėgos; 2)
žmonių, laivų ir krovinių gelbėjimo; 3) gaisro, kilusio ne dėl vežėjo
kaltės; 4) valstybės institucijų veiksmų arba sprendimų, sukliudžiusių
vežėjui laiku pristatyti krovinius; 5) karo veiksmų ir riaušių; 6) krovinių
siuntėjo arba krovinių gavėjo veiksmų ar aplaidumo; 7) krovinių nematomų
trūkumų, krovinių kilmės arba jų savybių; 8) netinkamos krovinių taros ir
pakuotės; 9) krovinių ženklinimo trūkumų; 10) streikų arba kitų nuo vežėjo
nepriklausančių aplinkybių, dėl kurių visiškai arba i.š dalies sustojo ar
buvo apriboti darbai uoste arba laive.
Vežėjas taip pat neatsako už krovinių trūkumą, jeigu: 1) kroviniai buvo
vežami atskirose laivo patalpose, sudėti į konteinerius arba kitus
įrenginius, naudojamus kroviniams vežti, ir nebuvo pažeistos krovinių
siuntėjo plombos; 2) kroviniai atvežti nepažeidus pakuotės arba kroviniams
skirtuose įrenginiuose be atidarymo vežimo metu žymių; 3) vežamus krovinius
lydėjo krovinių siuntėjo arba gavėjo palydovas.
Sudarius frachtavimo sutartį frachtuotojo atsakomybė numatoma laivo
frachtavimo sutartyje. Frachtuotojas atsako už nuostolius, susijusius su
suteikto laivo gelbėjimu, sužalojimu arba žūtimi, jeigu tie nuostoliai
atsirado dėl frachtuotojo kaltės, taip pat atsako pagal prievoles,
atsirandančias dėl naudojimosi suteiktu laivu. Jeigu suteiktas laivas žūva,
frachtas sumokamas už laiką iki laivo žuvimo dienos, o jeigu tos dienos
nustatyti negalima, – iki tos dienos, kai buvo gauta paskutinė žinia apie
laivo žuvimą.

Buksyravimo jūra sutartis

Buksyravimas naudojamas kroviniams transportuoti (kai velkamas (stumiamas)
laivas, barža su kroviniais ir pan.) arba kai velkami plaukiojantys kranai,
dokai ir kiti plaukiojantys objektai laivams manevruoti.
Buksyravimo jūra sutartis – susitarimas, kuriuo laivo valdytojas
įsipareigoja už atlyginimą buksyruoti kitą laivą arba kitokį plaukiantį
objektą.
Sutarties dalykas – plaukiojančio objekto vilkimo arba stūmimo paslaugos.
Sutarties šalys – laivą buksyruojančio laivo valdytojas ir buksyruojamo
laivo arba kito plaukiojančio objekto valdytojas. Ši syruojamo laivo
arba kito plaukiojančio objekto valdytojas. Ši sutartis dvišalė,
atlygintino, konsensualinė.
Buksyravimo jūra sutartis gali būti sudaroma raštu arba žodžiu, tačiau
visais atvejais susitarimas dėl pavedimo buksyruojančio laivo kapitonui
vadovauti buksyravimui gali būti įrodomas tik rašytiniais dokumentais.
Kiekviena buksyravimo jūra sutarties šalis privalo iš anksto tinkamai
parengti savo laivą arba kitą objektą buksyruoti. Buksyruojančio laivo
valdytojas taip pat privalo laiku pristatyti laivą buksyruoti, per
nustatytą terminą nugabenti plaukiojantį objektą į paskirties punktą arba
atlikti kitą sutartą manevrą. Buksyruojamo objekto valdytojas privalo
sumokėti sutartą mokestį už suteiktas paslaugas.
Buksyravimo sutarties šalių atsakomybė dėl žalos, padarytos buksyruojamam
objektui ir buksyruojančiam laivui, priklauso nuo (o, kurio -buksyruojamo
ar buksyruojančio objekto kapitonas vadovauja buksyravimui.
Atsakomybė už žalą, padarytą buksyruojamam laivui, kitam plaukiojančiam
objektui arba juose esančiam turtui, kai buksyruojančio laivo kapitonas
vadovauja buksyruojamam laivui arba kitam plaukiojančiam objektui, jei nėra
kitokio šalių susitarimo, tenka buksyruojančio laivo valdytojui, jeigu jis
neįrodo, kad jo kaltės nebuvo.
Atsakomybė už žalą, padarytą buksyruojančiam laivui arba jame esančiam
turtui, kai buksyruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto kapitonas
vadovauja buksyruojančiam laivui, jei nėra kitokio šalių susitarimo, tenka
buksyruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto valdytojui, jeigu jis
neįrodo, kad jo kaltės nebuvo.

Krovinių vežimas oro transportu

Krovinio vežimo oru sutartis – susitarimas, kuriuo vežėjas (įmonė, turinti
galiojantį vežėjo pažymėjimą, t. y. dokumentą, patvirtinantį, kad vežėjas
turi profesinių ir organizacinių pajėgumų saugiai verstis vežėjo pažymėjime
nurodyta veikla) įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti
orlaiviu į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį
asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą
sumokėti nustatytą užmokestį. Krovinio vežimo oru sutarties sudarymą
patvirtina važtaraštis, kuriame turi būti nurodyta: išvykimo ir paskirties
punktai; bent vienas sustojimo punktas, jei vienas arba keli iš jų numatyti
kitos valstybės teritorijoje, o išvykimo ir paskirties punktai yra Lietuvos
Respublikos teritorijoje; krovinio svoris.
Krovinio važtaraštis, kol nebus įrodyta priešingai, yra sutarties sudarymo,
krovinio priėmimo ir jame nurodytų vežimo sąlygų patvirtinimas. Važtaraštį
pildo siuntėjas. Jis atsako už žalą, kurią dėl jo paties arba jo vardu
pateiktų neteisingų, netikslių arba ne visų duomenų ir informacijos patyrė
vežėjas arba kuris nors kitas asmuo. Prireikus atlikti muitinės bei
valstybės sienos apsaugos ir kitas panašias procedūras, iš siuntėjo gali
būti papildomai reikalaujama pateikti dokumentus, kuriuose aprašytas
krovinio pobūdis.
Susisiekimo ministras nustato krovinių vežimo sąlygas ir tvarką. Krovinių
vežimo tarifus bei jų taikymo tvarką paprastai nustato vežėjas. Krovinių
vežimo pagal užsakomųjų skrydžių (čarterio) sutartį tarifai nustatomi šios
sutarties šalių susitarimu.
Kroviniai dažniausiai vežami tiesioginiais reisais ir trumpiausiu maršrutu.
Atsižvelgiant j transporto ypatumus vežimo taisyklėse numatomos sutrukdymo
aplinkybės, dėl kurių vežimo terminas laikomas nepažeistu (pvz., dėl
meteorologinių sąlygų ir pan.). Tokiais atvejais vežimo termino eiga
sustabdoma.
Siuntėjas, jei jis laikosi visų vežimo sutartyje numatytų įsipareigojimų,
turi teisę disponuoti kroviniu pasiimdamas jį iš išvykimo arba atvykimo oro
uosto arba sustabdydamas jį pakeliui, arba duodamas nurodymus apie jo
išdavimą paskirties punktui ar pakeliui kitam asmeniui, ne krovinio
važtaraštyje nurodytam gavėjui, arba reikalaudamas sugrąžinti krovinį į
išvykimo oro uostą. Naudojantis šia teise neturi būti padaroma žala vežėjui
arba kitiems siuntėjams ir privalu atlyginti visas su tuo susijusias
išlaidas.

Keleivių ir bagažo vežimas

Pagal keleivio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į
paskirties punktą, o jeigu keleivis perdavė bagažą, – nugabenti bagažą į
paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui; keleivis
įsipareigoja sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį, o jeigu perduotas
bagažas, – ir už bagažo vežimą.
Keleivio vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas bilietu, o bagažo
perdavimas – bagažo kvitu arba kitokiu dokumentu, numatytu transporto
teisės aktuose. Atskirų transporto rūšių kodeksai bei įstatymai išsamiai
apibūdina keleivių ir bagažo vežimo skirtingu transportu ypatumus.
Paprastai visų transporto rūšių, išskyrus oreivystės, bilietuose jų gavėjų
vardai nenurodomi.
Keleivių ir bagažo vežimo sutartys – konsensualinės, dvišalės,
atlygintinės.
Sutarties dalykas – keleivių ir/ar bagažo vežimo paslaugos. Šalys: keleivis
(fizinis asmuo) bei vežėjas – keleivių ir bagažo vežimo verslu užsiimantis
juridinis asmuo (verslininkas).
Vežimo kaina nustatoma šalių susitarimu, išskyrus keleivių vežimą viešuoju
transportu, kai vežimo tarifai nustatomi teisės aktais. Vežimo mokestis
paprastai mokamas iš anksto, t.y. perkant bilietą. Vežėjas turi teisę
sulaikyti jam perduotus krovinius ir bagažą, kol nebus sumokėtas jam
priklausantis vežimo užmokestis ir kitos sumos, jeigu įstatymas arba vežimo
sutartis nenustato ko kita. Vežimo sutartis laikoma atlygintina net jeigu
tam tikrų kategorijų keleiviai arba bagažas vežami nemokamai arba už
mažesnę nei įprasta kainą, t. y. kai nustatytos keleivių vežimo mokesčio
lengvatos. Tuomet su vežimu susijusios vežėjų išlaidos kompensuojamos
įstatymų nustatyta tvarka.
Keleivių vežimo sutartyse paprastai numatomos tik pagrindinės šalių teisės
ir pareigos: vežėjo – vežti keleivį ir nugabenti bagažą į paskirties punktą
sutartyje arba teisės aktuose nustatytais terminais, keleivio – sumokėti už
jo ir bagažo vežimą. Kitos teisės ir pareigos nustatomos CK bei atskirais
įstatymais.
Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse reglamentuojamos papildomos
keleivio pareigos: saugoti bilietą ir bagažo kvitą iki kelionės pabaigos;
pateikti juos kontrolieriui; laikytis nustatytos tvarkos ir kt. Pagrindinės
reglamentuojamos keleivio teisės: 1) užimti nurodytą biliete vietą; 2)
keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka nemokamai vežtis
nustatyto svorio ir dydžio bagažą; 3) nemokamai vežtis du iki 7 metų
vaikus, jei jie neužima atskiros sėdimos vietos, reguliarių reisų vietinio
(miesto ir priemiestinio) susisiekimo maršrutų autobusais ir troleibusais
bei tolimojo susisiekimo maršrutų autobusais; 4) važiuoti to paties vežėjo
arba jų susitarimu kitomis transporto priemonėmis su tuo pačiu bilietu j tą
patį paskirties punktą, jei biliete nurodyta transporto priemonė dėl kokių
nors priežasčių negali važiuoti, ir nemokėti priemokos už pakeistą
patogesnę transporto priemonę, tačiau gauti bilieto kainos skirtumą, jeigu
transporto priemonė pakeista į mažiau patogią, nei buvo nurodyta keleivio
biliete, o vežėjui nepateikus kitos transporto priemonės gauti atitinkamą
kompensaciją Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka; 5) iki
išvykimo nutraukti keleivio ir bagažo vežimo sutartį, grąžinti bilietą ir
gauti už jį sumokėtus pinigus arba jų dalį Keleivių ir bagažo vežimo
taisyklių nustatyta tvarka.
Vežėjas/ekipažas turi teisę: 1) išlaipinti keleivius, atsisakiusius
sumokėti už važiavimą; 2) nepriimti arba išlaipinti neblaivius, su
nešvariais drabužiais, su draudžiamu vežti bagažu arba kitaip
pažeidžiančius Keleivių ir bagažo vežimo taisykles keleivius artimiausioje
bet kurio tipo stotelėje; 3) laikinai nutraukti maršrutinių autobusų eismą
nepalankiomis kelio bei meteorologinėmis sąlygomis arba per stichines
nelaimes, apie tai pranešęs eismo tvarkaraštyje nustatytoms stotims ir
leidimą aptarnauti keleivius išdavusiai tarnybai. Vežėjas privalo: 1)
užtikrinti saugų keleivių ir bagažo vežimą; 2) kelionės metu turėti ekipažo
dokumentus; 3) laikytis veikiančių maršrutų ir eismo tvarkaraščių; 4)
nepažeisdamas talpos normų paimti kito vežėjo vežtus keleivius, jeigu jo
transporto priemonė sugedo kelyje arba dėl kitų priežasčių nebegali
pristatyti keleivių į paskirties stotį arba stotelę.
Pažeidęs savo įsipareigojimus vežėjas turi atlyginti keleivių patirtus
nuostolius. Vežėjo atsakomybė paprastai nustatoma už vėlavimą pateikti
transporto priemonę vežimui, taip pat vėlavimą atvežti keleivį į paskirties
punktą per sutartus arba įstatymų nustatytus terminus. Nuostolių
atlyginimas vežant keleivius ir bagažą ribojami įstatymų nustatytomis
netesybomis (delspinigiais arba bauda). Pavyzdžiui, jeigu vežanti keleivius
transporto priemonė nustatytu laiku neišvyksta arba pavėluoja atvykti į
paskyrimo vietą (išskyrus miesto ir priemiestinio susisiekimo transporto
priemones), vežėjas moka keleiviui transporto įstatymų nustatytas
netesybas. Vežėjas taip pat atsako už priimto vežti bagažo praradimą,
trūkumą ir sužalojimą, taip pat už pavėlavimą jį atvežti, jeigu neįrodo,
kad dėl to nėra vežėjo kaltės.
Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad prievolės buvo
pažeistos dėl nenugalimos jėgos, transporto priemonės gedimo, gresiančio
keleivių sveikatai arba gyvybei, šalinimo arba kitokių nuo vežėjo
nepriklausančių aplinkybių. Bet kuriuo atveju, jei dėl transporto priemonės
vėlavimo keleivis atsisako vežimo sutarties, vežėjas privalo grąžinti
keleiviui jo sumokėtą vežimo mokestį.
Vežėjas taip pat atsako už žalą, padarytą keleivio sveikatai arba gyvybei
vežimo metu. Vežėjas atsako už žalą, padarytą keleiviui kelių transporto
priemonėje arba įsėdimo ar išlipimo iš jos metu nepaisydamas, ar kelių
transporto priemonė vežė keleivį, ar ne. Vežėjas, kaip didesnio pavojaus
šaltinio valdytojas, privalo atlyginti keleiviui žalą, padarytą didesnio
pavojaus šaltinio, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado dėl nenugalimos
jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios, arba didelio neatsargumo. Žala,
padaryta atėmus keleivio gyvybę arba sužalojus sveikatą atlyginama pagal
deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (CK XXII skyriaus
trečiojo skirsnio 6.263-6.291 str.), jeigu įstatymas arba vežimo sutartis
nenustato didesnės vežėjo civilinės atsakomybės. Vežimo sutarties sąlygos,
panaikinančios arba ribojančios vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja,
išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.

Krovinių ekspedicija

Krovinių gabenimo procese gana dažnai dalyvauja ne tik asmuo, tiesiogiai
gabenantis krovinį, bet ir ekspeditoriai pagal krovinių ekspedijavimo
sutartis. Ekspedijavimo paslaugų teikimas įstatymų lygiu pirmą kartą
reglamentuotas 2000 m. CK 6.824-6.829 straipsniuose.
Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už
atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba
organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu.
Sutartis konsensualinė, dvišalė ir atlygintinė (išskyrus sutartis dėl kai
kurių pašto paslaugi)). Krovinių ekspedicijos sutartis laikoma sudaryta nuo
to momento, kai ekspeditorius patvirtina gautą užsakymą.
Sutarties šalys – ekspeditorius ir užsakovas. Ekspeditorius – juridinis
asmuo (verslininkas), sudaręs krovinių ekspedijavimo sutartį su užsakovu ir
įsipareigojęs užsakovo (užsakovo kliento) lėšomis jo arba savo vardu
gabenti jam priklausantį krovinį ir atlikti kitus su tuo susijusius
veiksmus; bei užsakovas – bet kuris fizinis arba juridinis asmuo.
Ekspedicijos sutarties dalykas – krovinių ekspedijavimo paslaugos, t. y.
krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti krovinių
ekspedijavimo sutartyje.
Sutartis sudaroma šalių susitarimu. Krovinių ekspedicijos sutartis laikoma
sudaryta nuo to momento, kai ekspeditorius patvirtina gautą užsakymą.
Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatytos ekspeditoriaus pareigos
organizuoti krovinių vežimą ekspeditoriaus arba kliento pasirinktu
transportu ir maršrutu, ekspeditoriaus pareiga savo arba
504
kliento vardu sudaryti vežimo ir kitas sutartis, užtikrinti krovinių
išsiuntimą, pakrovimą arba iškrovimą, taip pat kitos su krovinių vežimu
susijusios pareigos. Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatyta,
kad ekspeditorius teikia papildomas paslaugas: gauna iš atitinkamų įstaigų
krovinio eksporto arba importo dokumentus, atlieka muitinės ir kitus
formalumus, tikrina krovinio kiekį ir būklę, iškrauna ir pakrauna
krovinius, sumoka rinkliavas, mokesčius bei kitas sumas, kurias privalo
mokėti užsakovas (užsakovo klientas), saugo, sandėliuoja krovinį, bei
teikia kitas paslaugas.
Sutarties forma – rašytinė arba sudaroma pateikiant užsakymą tam tikromis
ryšio priemonėmis. Me lo, krovinių ekspedijavimo sutartimi gali būti
laikomas ir ekspeditoriaus užpildytas krovinio vežimo važtaraštis,
pasirašytas užsakovo (užsakovo kliento). Krovinių ekspedicijos sutartis
gali būti terminuota arba neterminuota. Kiekviena šalis turi teisę
nutraukti sutartį įspėjusi kitą šalį prieš vieną mėnesį, tačiau kartu
privalo atlyginti jai nuostolius.
Sutarties kaina, terminai bei tarpusavio įsipareigojimai nustatomi šalių
susitarimu.
Ekspeditorius paprastai turi vykdyti prievolę pats arba turi teisę
pasitelkti ir trečiuosius asmenis, jeigu sutartis nenustato, kad sutartį
ekspeditorius privalo įvykdyti asmeniškai. Tačiau sutarties vykdymo
visiškas arba dalinis perdavimas tretiesiems asmenims neatleidžia
ekspeditoriaus nuo atsakomybės užsakovui (užsakovo klientui) už sutarties
įvykdymą.
Ekspeditorius už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą krovinių ekspedicijos
sutartį atsako sutartyje nustatyta tvarka. Jeigu ekspeditorius įrodo, kad
ekspedicijos sutartis pažeista dėl to, kad vežimo sutartis buvo neįvykdyta
arba įvykdyta netinkamai, tai ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui (užsakovo
klientui) nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui
atsako atitinkamas vežėjas.
Pagrindinė užsakovo pareiga – pateikti ekspeditoriui dokumentus ir kitokią
informaciją apie krovinio savybes, jo vežimo sąlygas, taip pat kitą būtiną
informaciją, kad ekspeditorius galėtų tinkamai įvykdyti savo prievoles.
Jeigu užsakovas nepateikia būtinos informacijos, ekspeditorius turi teisę
sustabdyti sutarties vykdymą, kol tokia informacija bus pateikta, be to,
užsakovas privalo atlyginti ekspeditoriui dėl savo pareigų nevykdymo
ekspeditoriaus patirtus nuostolius.

Prekių (krovinio) gabenimas be dokumentų

Prekių (krovinio), kurių vertė yra nuo penkių iki penkiolikos minimalių
gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos, gabenimas Lietuvos Respublikos
teritorijoje be jų įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių dokumentų ar su
suklastotais dokumentais, kai nėra šio kodekso 210 straipsnyje numatytų
požymių, – užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio penkių
šimtų litų su prekių (krovinio) konfiskavimu. Prekių (krovinio), kurių
vertė yra nuo penkiolikos iki trisdešimties minimalių gyvenimo lygių (MGL)
dydžio sumos, gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje be jų įsigijimą
arba gabenimą patvirtinančių dokumentų ar su suklastotais dokumentais, kai
nėra šio kodekso 210 straipsnyje numatytų požymių,- užtraukia baudą nuo
vieno tūkstančio penkių šimtų iki trijų tūkstančių penkių šimtų litų su
prekių (krovinio) konfiskavimu. Prekių (krovinio), kurių vertė viršija
trisdešimties minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumą, gabenimas
Lietuvos Respublikos teritorijoje be jų įsigijimą arba gabenimą
patvirtinančių dokumentų ar su suklastotais dokumentais, kai nėra šio
kodekso 210 straipsnyje numatytų požymių, – užtraukia baudą nuo trijų
tūkstančių penkių šimtų iki dešimties tūkstančių litų su prekių (krovinio)
konfiskavimu. Pastaba. Prekių (krovinio) vertė nustatoma Muitinės
departamento prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka. Administracinėn
atsakomybėn pagal šį straipsnį netraukiami asmenys, gabenantys šio kodekso
163-2 straipsnyje nurodytas prekes, taip pat fiziniai asmenys, gabenantys
savo pačių Lietuvoje pagamintas prekes, bei fiziniai asmenys (vartotojai),
gabenantys prekes, iš kurių kiekio (svorio, dydžio) akivaizdžiai matyti,
kad jos skirtos asmeninėms kasdienėms reikmėms tenkinti.

IŠVADOS

Šiame darbe buvo bandoma aprašyti veiklos rezultatus , kaip civilinių
teisių objektus. Civiliniame Kodekse veiksmai ir jų rezultatai įvardijami
kaip „krovinių gabenimas, daiktų remontas, patarnavimai ir kt“ , taigi
darbe buvo aptartos temos kaip :

o Pasauga

o Sandėliavimas

o Krovinių vežimas :

❖ Sausuma

❖ Geležinkeliu

❖ Jūra

❖ Oro transportu

o Keleivių vežimas

o Krovinių ekspedicija

Šis darbas sėkmingai apibendrino veiklos rezultatus , kaip civilinių teisių
objektus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1) Civilinė teisė : vadovėlis. Kaunas , 1998. 453p.

ISBN 9986-9099-1-0

2) Sūdžius V. Sutartys : principai ir praktika. Vilnius , 2001. 265p.

ISBN 9955-04-006-8

3) Interneto šaltiniai :

a) Teisingumo ministerijos puslapis. Prieiga per Internetą:

http://www.tm.lt

b) Lietuvos Respublikos Seimo puslapis. Prieiga per Internetą:

http://www.lrs.lt

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps10?Condition=33417

Leave a Comment