Veiklos rezultatai, kaip civilinių teisių objektai

Įvadas

Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius

Civilinių teisių objektų rūšys – civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

Veiksmai ir jų rezultatai – civilinių teisių objektai yra įvairūs veiksmai ir jų rezultatai (krovinių gabenimas, daiktų remontas, patarnavimai ir kt.).

Pasauga

Bendrosios pasaugos sutarties nuostatos

Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kilos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (CK

6.830 str.).

Pasaugos sutartis paprastai yra realinė, nes laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo momento (CK 6.830 str. 4 d.). Saugotojo pareigos saugoti daiktą ir grąžinti jį išsaugotą atsiranda tik nuo to momento, kai daiktas perduodamas.

Pasaugos sutartis gali būti ir konsensualinė. Konsensualine sutartimi profesionalus saugotojas įsipareigoja priimti iš davėjo daiktą per sutartyje nustatytą terminą. Tokia pareiga gali būti numatyta ir juridinio asmens steigimo dokumentuose (6.830 str. 3 d.), profesionaliu saugotoju laikomas juridinis asmuo (verslininkas), kurio viena iš veiklos sričių yra saugojimas. Pasaugos sutarties pripažinimas realine ir konsensualine nėra naujiena. Atlygintinė konsensualinė pasaugos sutartis yra dvišalė, nes abi šalys turi priešpriešines teises ir pareigas. Saugotojas įsipareigoja priimti daiktą iš davėjo, išsaugoti jį ir grąžinti, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą.

Pasaugos sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė (CK 6.830 str. 2

d.). Neatlygintinės pasaugos sutartys yra ir vienašalės, nes davėjas neįsipareigoja atsilyginti (sumokėti) už saugojimą, pasaugos sutarties priskyrimas vienai iš šių rūšių turi teisinę reikšmę, pavyzdžiui, neatlygintinės pasaugos saugotojo atsakomybė yra švelnesnė. Saugotojas privalo rūpintis saugomu daiktu taip pat kaip savo daiktais (CK 6.836 str.

3 d.). Tuo tarpu sutartyje atlygintinės pasaugos atveju saugotojas privalo laikytis visų sutartyje nustatytų saugojimo sąlygų, o jei jos nenustatytos arba nustatytos ne visos, saugotojas privalo saugoti daiktą tokiomis sąlygomis, kurios maksimaliai užtikrintų daikto išsaugojimą (CK 836 str. 2

d.).

Pasaugos sutartis turi būti rašytinės formos, jei ją sudaro fiziniai asmenys ir daikto arba daiktų vertė yra didesnė nei penki tūkstančiai litų.

Raštu privalo būti sudaryta ir konsensualinė pasaugos sutartis, numatanti saugotojo pareigą priimti daiktą saugoti ateityje (CK 6.831 str. 2 d.).

Rašytinės pasaugos sutarties sudarymą, kai daiktas perduodamas saugotojui, patvirtina saugotojo išduotas davėjui kvitas arba kitas dokumentas, taip pat žetonas arba kitoks ženklas (CK 6.831 str. 3 d.). Tačiau formos nesilaikymas nedaro pasaugos sutarties negaliojančios ir neatima iš šalių teisės remtis liudytojų parodymais kilus ginčui dėl perduoto saugoti ir grąžinto daikto tapatybės.

Pasaugos sutarties šalys yra pasaugos davėjas ir saugotojas. Davėjas turi būti perduodamo turto savininkas arba asmuo, valdantis daiktą kitais pagrindais.

Pasaugos sutartis yra prievolė, kurios dalykas yra veiksmai (facere).

Saugotojas įsipareigoja saugoti jam perduotus daiktus ir imtis visų prieinamų priemonių jiems išsaugoti, pasaugos sutarties dalykas yra pasaugos davėjui teikiamos saugojimo paslaugos. Pasaugos objektas paprastai yra kilnojamieji daiktai (CK 6.830 str. 1 d.). Tačiau specialios pasaugos rūšies – sekvestracijos objektu gali būti ir nekilnojamieji daiktai (CK

6.863 str. 2 d.). Jei pasaugos sutartyje numatytais atvejais priimti saugoti daiktai sumaišomi su kitais tos pačios rūšies ir kokybės daiktais, kuriuos saugoti yra perdavę kiti asmenys, davėjui grąžinamas sutartyje numatytas tokios pat rūšies ir kokybės daiktų kiekis (CK 6.835 str.).

Pasaugos sutartis gali būti terminuota ir neterminuota. Jei sutartis neterminuota, laikoma, jog ji sudaryta iki pareikalavimo, paimti daiktą turi teisę pasaugos davėjas arba kitas tokią teisę turintis asmuo, pavyzdžiui, pasaugos davėjo atstovas.

Šalių teisės ir pareigos. Saugotojas privalo imtis visų jam prieinamą priemonių užtikrinti jam perduoto daikto išsaugojime}.

Saugotojas neturi teisės be pasaugos davėjo naudoti saugomą daiktą arba leisti juo naudotis kitiems asmenims, jeigu ko kita nenustato sutartis (CK

6.832 str. 2 d.).

Saugotojas privalo saugoti daiktą laikydamasis sutartyje nustatytų saugojimo sąlygų. Jeigu saugojimo sąlygos sutartyje nenustatytos arba nustatytos ne visos, saugotojas privalo saugoti daiktą tokiomis sąlygomis, kurios maksimaliai užtikrintų daikto išsaugojimą (CK 6.836 str.).

Saugodamas daiktą saugotojas privalo užtikrinti įstatymų arba kitų teisės aktų nustatytų saugojimo priemonių laikymosi reikalavimus (priešgaisrinės saugos, sanitarinius ir kt.).

Neatlygintinės pasaugos atveju saugotojas privalo rūpintis saugomu daiktu taip pat kaip savo daiktais (CK 6.836 str. 3 d.).

Saugotojas privalo nedelsdamas pranešti davėjui apie tai, kad būtina pakeisti saugojimo sąlygas ir gauti šio nurodymus. Saugotojas turi teisę keisti saugojimo būdą, vietą ir kitas sąlygas be davėjo nurodymų, jei saugojimo sąlygas būtina nedelsiant pakeisti, kad daiktas nežūtų arba nesugestų (CK 6.837 str. 1 d.).

Saugotojas taip pat turi teisę parduoti daiktą arba jo dalį saugojimo vietovės rinkos kaina, jeigu iškyla grėsmė, kad daiktas žus, arba daiktas atiduodamas saugoti jau sugadintas, taip pat jei atsiranda kitų aplinkybių, neleidžiančių užtikrinti daikto saugumo, o ir negalima tikėtis, kad davėjas imsis neatidėliotinų priemonių. Tokiu atveju saugotojas turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su daikto pardavimu, jeigu nurodytos aplinkybės įvyko dėl priežasčių, už kurias saugotojas neatsako.

Saugotojas privalo grąžinti daiktą davėjo reikalavimu. Ši saugotojo pareiga nepriklauso nuo to, ar sutartyje nustatytas saugojimo terminas yra pasibaigęs, ar ne.

Saugotojas turi teisę reikalauti, kad atsiimantis daiktą asmuo pateiktų kvitą arba kitą dokumentą, patvirtinantį pasaugos sutartį ir asmens teisę atsiimti daiktą, tačiau neturi teisės reikalauti, kad davėjas arba asmuo, kuriam daiktas turi būti grąžintas, įrodytų, kad yra saugomo daikto savininkas arba turi kitokią teisę į tą daiktą (CK 6.832 str. 3 ir 5 d.).

Jei pasaugos sutartis konsensualinė, įsipareigojęs priimti daiktą saugoti saugotojas neturi teisės reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam saugoti. Tačiau saugotojas turi teisę reikalauti, kad davėjas, neperdavęs daikto saugoti per sutartyje nustatytą terminą, atlygintų saugotojui nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl to, kad daiktas saugoti nebuvo perduotas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pasaugos davėjas neatlygina nuostolių, jeigu apie savo atsisakymą perduoti daiktą saugoti praneša saugotojui per protingą terminą (CK 6.833 str.). Saugotojas pagal konsensualinę sutartį turi teisę atsisakyti priimti saugoti daiktą, jeigu jis nebuvo perduotas per sutartyje nustatytų terminą.

Pavojingų (degių, sprogstamųjų, chemiškai agresyvių ir pan.) daiktų saugojimas reikalauja ypatingų saugojimo priemonių bei sąlygų. Todėl saugotojas turi būti informuojamas apie tai, kad saugoti perduoti daiktai yra pavojingi. Jei tokios informacijos pasaugos davėjas nesuteikia, jam tenka neigiamų pasekmių rizika. Saugotojas turi teisę bet kuriuo metu padaryti nekenksmingas arba sunaikinti degius, sprogstamuosius ar kitus pavojingus daiktus (CK 6.838 str.). Dėl to atsiradę nuostoliai davėjui neatlyginami, jeigu davėjas, perduodamas pavojingus daiktus saugoti, neįspėjo saugotojo apie pavojingas tų daiktų savybes.

Jei pavojingi daiktui buvo perduoti saugoti profesionaliam saugotojui, tai šis dėl neutralizavimo arba sunaikinimo patirtus pasaugos davėjo nuostolius privalo atlyginti tik tais atvejais, jei tokie daiktai buvo perduoti saugoti neteisingai nurodžius ji; pavadinimą ir saugotojas, juos priimdamas ir išoriškai apžiūrėdamas, negalėjo nustatyti pavojingų daiktų savybių (CK

6.838 str. 2 d.).

Jei pavojingus daiktus saugotojas priima saugoti žinodamas apie pavojingas daikto savybes, tai kilus grėsmei saugotojo ar aplinkinių gyvybei arba turtui saugotojas turi teisę tuos daiktus padaryti nekenksmingus arba sunaikinti ir davėjui nuostolių neatlyginti, jeigu saugotojo reikalavimo nedelsiant juos atsiimti davėjas neįvykdė. Tokiais atvejais pasaugos davėjas neatsako saugotojui ir tretiesiems asmenims už jų nuostolius, patirtus dėl tokių daiktų saugojimo (CK 6.838 str. 4 d.).

Saugotojas privalo saugoti daiktus pats, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis arba nėra pasaugos davėjo sutikimo, išskyrus atvejus, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių būtina apsaugoti davėjo interesus, o gauti davėjo sutikimą saugotojas neturi galimybių (CK 6.839 str.). Tokiu atveju perdavęs saugoti daiktus trečiajam asmeniui saugotojas privalo apie tai nedelsdamas pranešti pasaugos davėjui. Daiktų perdavimas saugoti trečiajam asmeniui neturi įtakos pasaugos sutarties galiojimui. Už trečiojo asmens veiksmus pasaugos davėjui atsako saugotojas.

Saugotojas neturi teisės į atlyginimą ir privalo grąžinti sumokėtų atlyginimą, jei pasaugos sutartis baigiasi dėl aplinkybių, už kurias jis atsako (CK 6.840 str. 3 d.).

Saugotojas privalo grąžinti tą patį daiktą, kinis buvo priimtas saugoti, išskyrus atvejus, kai pasaugos sutartis leido sumaišyti rūšiniais požymiais apibūdintus daiktus (CK 6.844 str. 1 d.). Daiktas turi būti grąžintas tokios pat būklės, kokios ir buvo atiduotas saugoti, atsižvelgiant j jo normalų susidėvėjimą, amortizaciją arba pokyčius dėl natūralių jo savybių.

Kartu su daiktu saugotojas privalo grąžinti ir jo vaisius bei pajamas, jeigu ko kita nenustato sutartis. Saugotojas taip pat privalo sumokėti daikto grąžinimo išlaidas, jeigu sutartis yra atlygintinė ir nenustato kitaip.

Saugotojo atsakomybė. Saugotojas privalo atlyginti pasaugos davėjui nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl to, kad perduoti daiktai buvo prarasti, jų trūko arba jie sugedo. Jeigu pasaugos sutartis yra atlygintinė arba jei saugotojas yra profesionalus saugotojas, tai šie nuostoliai turi būti atlyginti visais atvejais, išskyrus nenugalimos jėgos atvejus. Jei pasaugos sutartis neatlygintinė, saugotojas atsako tik esant jo kaltei (CK 6.845

str. 2 d.).

Už daikto praradimą, trūkumą arba sugedimą po to, kai atsirado davėjo pareiga atsiimti daiktą, saugotojas atsako tik esant jo tyčiai arba dideliam neatsargumui. Jeigu saugotojo įpėdinis arba atstovas pagal įstatymą saugomą daiktą parduoda nežinodamas ir neturėdamas žinoti, kad jis nepriklauso saugotojui, tai įpėdinis arba atstovas pagal įstatymą privalo grąžinti tik tai, ką jis gavo pardavęs daiktą, arba perleisti reikalavimo teisę davėjui, jeigu sąžiningas pirkėjas už daiktą dar nėra sumokėjęs (CK

6.846 str. 5 d.).

Saugotojas privalo atlyginti pasaugos davėjui visus nuostolius, susijusius su daikto praradimu, trūkumu arba sugedimu. Jei pasaugos sutartis buvo neatlygintinė, saugotojas privalo atlyginti tik tiesioginius nuostolius.

Tokiu atveju jis atsako:

1) už daikto praradimą arba trūkumą – daikto arba jo trūkstamos dalies verte;

2) už daikto sugedimą – daikto vertės sumažėjimo suma.

Jeigu dėl daikto sugadinimo, už kurį saugotojas atsako, daikto vertė sumažėjo taip, kad jo nebegalima naudoti pagal ankstesnę paskirtį, tai davėjas turi teisę atsisakyti atsiimti daiktą ir reikalauti, kad saugotojas atlygintų daikto vertę ir visus nuostolius, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Pasaugos davėjo teisės ir pareigos. Jei pasaugos sutartis atlygintinė, t.

y. sutartyje nustatyta pasaugos davėjo pareiga sumokėti atlyginimą, jis privalo saugotojui sumokėti atlyginimą pasibaigus saugojimui. Atlyginimas gali būti mokamas ir dalimis (periodiškai). Jei pasaugos davėjas nesumoka atlyginimo daugiau kaip už vieną laikotarpį, saugotojas turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti, kad pasaugos davėjas paimti) daiktą (CK

6.840 str. 2 d.). Ši taisyklė nėra imperatyvi, ją šalys gali pakeisti sutartimi.

Jei pasaugos sutartis baigiasi prieš joje nustatytą terminą dėl aplinkybių, už kurias saugotojas neatsako, jis turi teisę į atlyginimo dalį, kuri atitinka saugojimo trukmę. Jeigu sutartis baigėsi dėl to, kad perduoti saugoti pavojingi daiktai, apie kuriuos saugotojas nebuvo įspėtas, buvo sunaikinti arba neutralizuoti, saugotojas turi teisę į visą atlyginimą.

Pasaugos davėjas privalo mokėti atitinkamą atlyginimą už tolesnį daikto saugojimą, jeigu pasibaigus pasaugos sutartyje numatytam daikto atsiėmimo terminui arba pasaugos sutarties terminui jis daikto neatsiima.

Pasaugos davėjas privalo atlyginti saugotojui būtinąsias išlaidas, jeigu kitaip nenustato įstatymas arba sutartis. Jei sutartis atlygintinė, šios išlaidos yra įskaitomos į atlyginimą (CK 6.841 str.).

Pasaugos davėjas privalo atlyginti ypatingas pasaugos išlaidas, jeigu davėjas leido daryti tokias išlaidas arba jas patvirtino vėliau, taip pat kitais pasaugos sutartyje numatytais atvejais. Ypatingomis pasaugos išlaidomis laikomos išlaidos, kurios viršija normalias tokios rūšies saugojimo išlaidas ir kurių pasaugos sutarties sudarymo momentu šalys negalėjo numatyti (CK 6.842 str. 1 d.).

Pasaugos davėjas privalo laiku atsiimti daiktą. Daikto atsiėmimo terminas gali būti nustatytas sutartimi arba siejamas su sutarties termino pabaiga.

Jeigu pasaugos davėjas laiku neatsiima daikto, saugotojas turi teisę, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, raštu įspėjęs davėją savarankiškai parduoti saugomą daiktą už saugojimo vietovės rinkos kainą. Jeigu saugomo daikto vertė didesnė nei du tūkstančiai litų, saugotojas turi teisę jį parduoti tik aukciono būdu. Suma, gauta už parduotą daiktą, atskaičius saugotojui priklausančias sumas perduodama davėjui. Saugotojo teisė parduoti daiktą gali būti apribota pasaugos sutartimi.

Pasaugos davėjas privalo atlyginti daikto grąžinimo išlaidas, jei pasaugos sutartis yra neatlygintinė (CK 6.844 str. 4 d.).

Saugotojas turi teisę sulaikyti perduotą saugoti daiktą, kol davėjas nesumokės priklausančio atlyginimo už saugojimą arba neatlygins saugojimo išlaidų, jeigu kitaip nenustato pasaugos sutartis.

Jei pasaugos sutartis konsensualinė, pasaugos davėjas, neperdavęs daikto saugoti per sutartyje nustatytą terminą, turi atlyginti saugotojui nuostolius, kuriuos šis patyrė dėl to, kad daiktas saugoti nebuvo perduotas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.833 str. I d.).

Pasaugos davėjas privalo atlyginti nuostolius, jeigu dėl pavojingų daiktų saugojimo jie buvo padaryti saugotojui ir tretiesiems asmenims, o apie pavojingas daiktų savybes pasaugos davėjas saugotojo neįspėjo (CK 6.838

str. 1 d.).

Pasaugos davėjas taip pat privalo atlyginti dėl saugomo daikto savybių padarytus saugotojui nuostolius, jeigu saugotojas, priimdamas daiktą saugoti, apie tas savybes nežinojo ir negalėjo žinoti, o davėjas apie jas žinojo arba turėjo žinoti (CK 6.847 str.).

Pasaugos davėjas turi teisę reikalauti bet kada grąžinti perduotą saugoti daiktą (CK 6.848 str.).

Sandėliavimas

Sandėliavimo sutartis yra speciali pasaugos sutarties rūšis. Pagal prekių sandėliavimo sutartį prekių sandėlis (saugotojas) įsipareigoja už atlyginimą saugoti prekių savininko (davėjo) jam perduotas prekes ir išsaugotas grąžinti nurodytam asmeniui (CK 6.851-6.862 str.)

Saugotojas yra juridinis asmuo (verslininkas), kurio pagrindinė veiklos rūšis yra saugoti prekes ir teikti kitas su prekių saugojimu susijusias paslaugas.

Sandėliai gali būti skiriami į dvi grupes: bendrojo naudojimo ir specialios paskirties. Sandėlis pripažįstamas bendrojo naudojimo sandėliu, jeigu jis pagal įstatymą arba savo veiklos dokumentus privalo priimti prekes saugoti iš bet kurio prekių savininko. Prekių sandėliavimo bendrojo naudojimo sandėlyje sutartis pripažįstama viešąja sutartimi (CK 6.852 str.).

Specialios paskirties, pavyzdžiui, muitinės, licencijavimo ir kt., sandėliai aptarnauja tam tikrą veiklą vykdančius subjektus. Be CK, sandėliavimo sutartims taikomi ir kiti teisės aktai. Pavyzdžiui,

Licencijuojamų sandėlių ir sandėliavimo dokumentų įstatymas, Muitinės sandėlių steigimo ir veiklos taisyklės ir kt.

Prekių priėmimas ir grąžinimas. Priimdamas prekes prekių sandėlis privalo savo sąskaita patikrinti prekes priimdamas jas saugoti ir nustatyti prekių kiekį (skaičių, tūrį, svorį ir kt.) bei jų išorinę būklę. Ši saugotojo pareiga gali būti pakeista arba panaikinta sandėliavimo sutartimi.

Saugojimo metu prekių sandėlis privalo sudaryti galimybę prekių savininkui apžiūrėti saugomas prekes, imti prekių mėginius bei imtis kitų priemonių, būtinų prekių saugumui užtikrinti. Saugotojas taip pat turi teisę savarankiškai imtis reikiamų priemonių, jeigu prekių saugumui užtikrinti būtina pakeisti jų saugojimo sąlygas. Jei dėl to tenka iš esmės pakeisti nustatytas sandėliavimo sutartyje saugojimo sąlygas, prekių sandėlis privalo apie tai pranešti prekių savininkui (CK 6.854 str. 1 d.). Nustačius, kad prekės pasikeitė ir tokie pokyčiai nėra numatyti sandėliavimo sutartyje, saugotojas privalo surašyti aktą ir pranešti apie tai tą pačią dieną prekių savininkui.

Prekės grąžinamos asmeniui, sudariusiam sandėliavimo sutartį su sandėliu, arba kitam teisę paimli prekes turinčiam asmeniui (pvz., atstovui, sandėliavimo liudijimo turėtojui ir pan.). Prekių gavėjas ir prekių sandėlis turi teisę reikalauti apžiūrėti grąžinamas prekes ir patikrinti jų kiekį. Tikrinimo išlaidas apmoka šalis, reikalaujanti apžiūrėti arba patikrinti prekes.

Prekių patikrinimas turi reikšmės pareiškiant reikalavimus sandėliui dėl prekių sugadinimo arba stokos. Jeigu prekės, jas atsiimant, nebuvo patikrintos, rašytinis pareiškimas apie prekių stoką arba sugadinimą turi būti pateiktas atsiimant prekes arba per tris dienas nuo jų atsiėmimo, jeigu trūkumas ar sugadinimas negalėjo būti pastebėti normaliai apžiūrint prekes. Tokiu atveju prekių stokos arba sugadinimo įrodinėjimo pareiga tenka prekių gavėjui. Jeigu pareiškimas nėra pateikiamas, galioja prezumpcija, kad prekės buvo perduotos pagal sandėliavimo sutarties sąlygas.

Sandėliavimo sutartis sudaroma raštu. Sutartis patvirtinama saugotojo išduodamu dvigubu sandėliavimo liudijimu, paprastu sandėliavimo liudijimu arba sandėlio kvitu.

Dvigubas sandėliavimo liudijimas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, suteikiantis teisę disponuoti prekėmis. Šis liudijimas susideda iš dviejų dalių – sandėliavimo liudijimo ir įkeitimo liudijimo. Tiek sandėliavimo liudijimas, tiek jo dalys pripažįstami vertybiniais popieriais

(CK 6.856 str. 3 d.). Sandėliavimo ir įkeitimo liudijimas gali būti perduoti kitam asmeniui kartu arba atskirai juos indosuojant.

Kiekviena iš dvigubo sandėliavimo liudijimo dalių patvirtina atitinkamas jo turėtojo teises į saugomas prekes. Sandėliavimo liudijimo, atskirto nuo įkeitimo liudijimo, turėtojas turi teisę disponuoti prekėmis,tačiau neturi teisės atsiimti jų iš prekių sandėlio tol, kol nebus grąžintas kreditas, kurio grąžinimas užtikrintas įkeitimo liudijimu. Įkeitimo liudijimo turėtojas turi įkeitimo teisę į prekes tokios vertės, kokia atitinka pagal įkeitimo liudijimą išduoto kredito ir palūkanų už jį dydį. Apie prekių įkeitimą pažymima sandėliavimo liudijime.

Pagal dvigubą sandėliavimo liudijimą perduotos saugotojui prekės gali būti išduotos tik pateikus abi liudijimo dalis. Įkeitimo liudijimo neturinčiam asmeniui prekės gali būti išduotos, jei jis sumokėjo visą skolą ir prekių sandėliui pateikė sandėliavimo liudijimą bei dokumentą, patvirtinantį, jog skola sumokėta.

Paprastas sandėliavimo liudijimas yra pareikštinis dokumentas, suteikiantis teisę atsiimti prekes jį pateikusiam asmeniui. Šis liudijimas, kaip ir dvigubas sandėliavimo liudijimas, yra vertybinis popierius. Tačiau, kitaip nei dvigubo sandėliavimo liudijimas, kuris yra vardinis vertybinis popierius, paprastas sandėliavimo liudijimas yra pareikštinis vertybinis popierius.

Specialios pasaugos rūšys

CK Šeštosios knygos XLII skyriaus antrame skirsnyje reglamentuojamos specialios pasaugos sutarties rūšys: daiktų, esančių ginčo objektu, laikinoji pasauga (sekvestracija) (CK 6.863 str.), daiktų saugojimas lombarde (CK 6.864 str.), daiktų saugojimas viešbučiuose (CK 6.865 str.), daiktų saugojimas banke (CK 6.866 str.), vertybių saugojimas individualiame banko seife (CK 6.867 str.), daiktų saugojimas transporto įmonių saugojimo kamerose (CK 6.868 str.), daiktų saugojimas drabužinėse (CK 6.868 str.).

CK 1.101 straipsnio 10 dalis taip pat numato, kad tuo atveju, kai išleidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai ir įstatymai nenustato kitaip, pagal CK laikoma, kad vertybinių popierių savininkas yra patikėjęs juos saugoti sąskaitas tvarkančiam asmeniui pagal pasaugos sutartį.

KROVINIŲ IR KELEIVIŲ VEŽIMAS. EKSPEDICIJA

Vežimo sutartys teisinėje doktrinoje skirstomos pagal: 1) kelių ir transporto priemones: j sausumos (geležinkelio, kelių transporto), jūros, vidaus vandenų, oro, vamzdynų. Išskirtinas ir vežimas mišriu transportu, kurį CK įvardija kaip mišrų susisiekimą (CK 6.811 str.).

Kiekviena transporto rūšis pasižymi savo techniniais, ekonominiais ir organizaciniais ypatumais bei vežimo santykių teisiniu reguliavimu; 2) vežimo objektą: į keleivių, bagažo, krovinių, pašto vežimus; 3) teritoriją: į vietinius (nacionalinius) ir tarptautinius.

Vežimai pagal tai, kiek transporto rūšių įtraukta į vežimą, skirstomi į: tiesioginio susisiekimo, vietinio susisiekimo bei tiesioginio mišraus susisiekimo (pastarasis reglamentuojamas atskiru CK 6.811 str.) vežimus. Be to, kiekviena vežimų rūšis skiriama į nesutartinius ir sutartinius vežimus, o pastarieji – j atlygintinus bei neatlygintinus. CK 6.822 straipsnis taip pat numato vežimų organizavimo sutarčių sudarymo galimybę, jeigu kroviniai vežami nuolat ir reikia nustatyti transporto priemonių bei krovinių pateikimo terminus ir tvarką.

Krovinių vežimas

Bendrosios nuostatos. Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktų ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas)

įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.807

str.).

Kroviniai gali būti vežami sausumos (geležinkeliu arba keliais), vandens, oro, vamzdynų transportu. CK reglamentuoja bendrąsias nuostatas. Atskirų vežimo sutarčių ypatumus pagal tai, kokiu transportu krovinys vežamas, reglamentuoja atskiri įstatymai, kodeksai arba tarptautinės sutartys (konvencijos).

Krovinių vežimo sutartis paprastai esti dvišalė, atlygintinė. Krovinio vežimo sutartis dažniausiai patvirtinama važtaraščiu (sudarant jūros transporto sutartį – konosamentu) arba kitokiu dokumentu. Važtaraštis atsižvelgiant į Lietuvos nacionalinėje teisėje ilgą laiką vyravusią nuostatą, jog vežimo sutartis yra tik realinė, t. y. šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo krovinio perdavimo vežėjui momento, ir į tai.

jog jis laikomas vienintele šios sutarties forma, neretai prilyginimas pačiai vežimo sutarčiai. Važtaraštis paprastai laikomas įrodymu prima facie, patvirtinančiu vežimo sutarties sudarymą, jos sąlygas bei krovinio perėjimą vežėjo dispozicijon.

Tačiau pažymėtina, jog, pavyzdžiui, krovinių sausumos kelių transportu vežimo tarptautinės CMR konvencijos 4 straipsnis numato, jog važtaraščio nebuvimas, pametimas arba neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei jos veikimui. Be to, vežimo sutarties šalys krovinio vežimo sąlygas dažniausiai suderina prieš surašydamos važtaraštį.

Derybos dėl krovinio vežimo dažniausiai prasideda siuntėjo užsakymu, gaunamu faksu arba telefonu, ir baigiasi pasirašant sutartį, kuria vežėjas įsipareigoja pateikti siuntėjui transporto priemonę, nugabenti siuntėjo jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį turinčiam teisę gauti asmeniui (gavėjui), o siuntėjas įsipareigoja pateikti krovinį bei už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

Taigi sutartiniai šalių įsipareigojimai dažnai atsiranda anksčiau, nei vežėjui perduodamas krovinys ir surašomas važtaraštis. Todėl vežimo sutartis dažnai yra konsensualinė, kurios forma gali būti ir rašytinė, ir žodinė.

Vežimo terminas ir užmokestis už vežimą paprastai nustatomas šalių susitarimu, tačiau kai kurių krovinių vežimo tam tikromis transporto priemonėmis bei tam tikrais būdais atvejais vežimo terminas, ypač užmokestis, gali būti nustatomas krovinių vežimą atskiromis transporto rūšimis reglamentuojančiomis taisyklėmis (pvz., krovinių vežimas geležinkelio transportu, kai sudaroma viešoji vežimo sutartis ir pan.).

Vežimo sutarties dalykas. Vežimo sutarties dalykas – paslaugos, kurias suteikia vežėjas, gabendamas krovinį. Tai ne tik paties krovinio vežimas, bet ir jo saugojimas, o kai kuriais atvejais ir pakrovimas, iškrovimas, priėmimas išdavimas ir pan. Kiekviena iš šių paslaugų gali būti ir kitų sutarčių dalyku, pavyzdžiui, rangos, pasaugos, tačiau pervežimo esmę ir prigimtį lemia jo tikslas – saugiai ir laiku nuvežti krovinį į paskirties punktų, todėl būtent toks vežimo rezultatas ir sudaro vežimo sutarties dalykų.

Vežimo sutarties šalys. Viena iš vežimo sutarties šalių laikomas krovinio siuntėjas – fizinis arba juridinis asmuo, perduodantys vežti krovinį jo nurodytam gavėjui. Vežimo sutartį galima įvardyti kaip sutartį trečiojo asmens (gavėjo) naudai, nes krovinio siuntėjas su gavėju sutartyje nesutampa.

Kita sutarties šalis – vežėjas – juridinis asmuo, turintis atitinkamą licenciją (leidimą) vežti krovinius tam tikru transportu. Taigi vežėjui būdinga tai, jog tai yra ūkinės komercinės veiklos subjektas, kurio tikslas

– vežti krovinius ir siekti pelno. Pažymėtina, jog paprastai vežėju laikoma sutarties šalis, kuri organizuoja vežimą neatsižvelgdama į tai, ar ji veža krovinį pati (jai priklausančiomis transporto priemonėmis), ar per kitus asmenis – subvežėjus (agentus), nes, pavyzdžiui, CMR konvencijos 3

straipsnis numato, jog „vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ir kiti asmenys vykdo jo įsipareigojimus”.

Vežėju gali būti ir juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis viešojo transporto paslaugas, t. y. kai jis pagal įstatymą arba leidimą (licenciją)

privalo vežti krovinius arba keleivius bet kurio asmens pageidavimu nustatytais maršrutais ir nustatytu laiku. Tokiu atveju vežimo viešuoju transportu sutartis yra viešoji sutartis.

Identifikuojant vežėjų dažnai kyla problemų, kai tarp siuntėjo ir vežėjo įsiterpia ekspeditorius. CK 6.824-6.829 straipsniai reglamentuoja ekspedijavimo santykius, leidžiančius atskirti vežėjų bei ekspeditorių krovinių vežimo metu. Bendras principas, padedantis atskirti vežėjų nuo ekspeditoriaus, yra tas, kad ekspeditorius pats neveža krovinių, o tik veikia kaip profesionalus tarpininkas tarp krovinio siunlėjo arba gavėjo ir vežėjo (nors ekspeditorius sutartyse dažnai įvardijamas kaip vežėjas).

Tačiau kai kuriais atvejais ekspeditorius veikia kaip vežėjas (visame krovinio vežimo procese arba jo dalyje) ir tada ekspedijavimo ir vežimo sutartis atskirti sunku. Tokias atvejais reikėtų atsižvelgti į šiuos kriterijus: 1) sutartyje numatytus šalių įsipareigojimus. Jeigu sutartyje vežėjas vadinamas vežėju ir atitinkamai apibūdinamos jo teisės ir pareigos, sutartis siuntėjo sutikimu turėtų būti pripažįstama vežimo sutartimi; 2) sutarties kainą. Jeigu mokėjimų, kuris mokamas pagal sutartį, sudaro vežimo kaina, mokama vežėjui, bei atitinkamas komisinis mokestis, mokamas ekspeditoriui, tokia sutartis dažniausiai bus laikoma ekspedijavimo sutartimi.

Šalių teisės ir pareigos. Vežimo sutarties šalių teisės ir pareigos sudaro šios sutarties turinį, pagrindinės šalių teisės ir pareigos atsispindi krovinio vežimo sutarties apibrėžime, kitos nustatomos atitinkamais CK, kitų kodeksų bei įstatų straipsniais, taip pat šalių susitarimu.

Pagrindinės vežėjo pareigos: a) pateikti transporto priemonę; b) laiku paimti krovinį ir nugabenti jį trumpiausiu keliu į paskirties punktą per nustatytą arba protingų terminą; c) išduoti jį turinčiam teisę gauti asmeniui; d) apsaugoti vežamą krovinį; e) laikytis siuntėjo nurodymų ir kt.

Šių pareigų pobūdį lemia jų paskirtis užtikrinti, kad vežimo sutartis būtų įvykdyta laiku bei tinkamai.

Pagrindinės siuntėjo pareigos: a) sumokėti už vežimą; b) laiku perduoti vežėjui sutartą krovinį; c) tinkamai ir laiku pakrauti krovinį ir kt.

Vienos vežimo sutarties šalies pareigos atitinka kitos sutarties šalies teises, todėl kiekviena iš vežimo sutarties šalių pirmiausia turi teisę patikrinti, kaip kita šalis vykdo reikalavimus, pavyzdžiui, vežėjas turi teisę patikrinti krovinio būklę bei su kroviniu susijusius dokumentus ir pan.

Šalių atsakomybės pagal vežimo sutartis ypatumai. Už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą sutartį šalys atsako vežimo sutarties, CK, taip pat atskirų transporto šakų kodeksų ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Šalių atsakomybės reglamentavimas yra gana specifiškas, pirmiausia šalių atsakomybė susijusi su vežimo sutarties nevykdymu arba netinkamu vykdymu, pavyzdžiui, dalies arba viso krovinio praradimu arba jo sužalojimu bei pavėlavimu pristatyti krovinį sutartu laiku, taigi šalių atsakomybė už sutarties pažeidimų yra sutartinė.

Civilinės sutartinės atsakomybės, kaip turtinės prievolės, kylančios dėl netinkamo sutarties vykdymo arba nevykdymo, pagrindinė funkcija ir paskirtis – kompensuoti nukentėjusiajai šaliai patirtą žalą, kuri sutartinėje atsakomybėje gali pasireikšti dviem formomis: nuostolių atlyginimu ir netesybomis. Bendras civilinės atsakomybės principas reiškia, kad nuostoliai sutartinės atsakomybės atveju turi būti atlyginti visiškai.

Tačiau vežimo santykiuose šalių atsakomybė specifiška tuo, kad ji yra ribota, t. y. netaikomas visiškos atsakomybės principas.

Atsakomybė paprastai ribojama keliais budais: a) kai krovinys sužalojamas arba prarandamas, gali būti atlyginami tik teigiami (pozityvūs) nuostoliai, o negautos pajamos nekompensuojamos; b) gali būti atlyginami tik neviršijantys tam tikro dydžio teigiami nuostoliai krovinio sužalojimo ir praradimo atvejais bei neviršijantys tam tikro dydžio nuostoliai, jei krovinys vėluojamas pristatyti, pirmasis nuostolių atlyginimo apribojimas susijęs su galimybe išsiieškoti iš vežėjo nuostolius, neviršijančius krovinio vertės, užmokesčio už vežimą, muitų rinkliavų ir mokesčių bei kitų su krovinio vežimu susijusių išlaidų, kai krovinys sužalojamas arba prarandamas. Antrasis vežėjo atsakomybės ribojimas susijęs su galimybe išieškoti tik nustatyto maksimalaus dydžio pozityvius nuostolius krovinio sužalojimo arba praradimo atvejais. Pavyzdžiui, toks apribojimas numatytas

CMR konvencijos, reglamentuojančios tarptautinio pobūdžio krovinių vežimą sausumos keliais, 23 straipsnio 3 dalyje, t. y. nuostoliai už visišką arba dalies krovinio praradimą bei sužalojimą, kad ir kokiu dydžiu jie būtų įvertinti, negali būti didesni kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.

Tam tikrais atvejais atsakomybė gali būti ribojama nustatant ir išimtines netesybas, t. y. kai atsakomybė nustatoma baudomis, delspinigiais, leidžiama išieškoti tik netesybas, o ne nuostolius.

Trečiasis vežimo sutarties šalių atsakomybės ypatumas yra tas, kad vežėjo, kaip sutarties šalies, atsakomybei pagal sutartį atsirasti paprastai netaikomas kaltės principas. Be to, paties vežėjo atsakomybė paprastai nustatoma už atskirus vežimo prievolės pažeidimus imperatyviomis normomis, todėl bet kokios vežimo sutarties sąlygos, panaikinančios arba ribojančios vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, pavyzdžiui, vežant krovinius jūra tam tikrais atvejais šalys turi teisę susitarti dėl atsakomybės ypatumų.

Pažymėtinas ir ketvirtasis atsakomybės reglamentavimo ypatumas, t. y.

pretenzinė nuostolių atlyginimo tvarka – paprastai prieš pareiškiant ieškinį vežėjui, kylantį iš vežimo sutartinių santykių pažeidimo, reikalaujama pareikšti jam pretenziją. Pretenzijų pareiškimo ir atsakymų į juos tvarka nustatoma atskirų transporto rūšių kodeksais bei įstatymais.

Esminiai vežimo sutarties pažeidimai pasireiškia transporto priemonių nepateikimu ir jų nepanaudojimu, krovinio neišsaugojimu (praradimą, trūkumą, sužalojimą) bei pavėlavimu jį pristatyti.

Vežėjas už transporto priemonių nepateikimą, o siuntėjas už krovinių nepateikimą arba už pateiktų transporto priemonių nepanaudojimą atsako vežimo sutarties arba įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. CK 6.818

straipsnis numato, jog vežėjas ir siuntėjas atleidžiami nuo atsakomybės už transporto priemonių nepateikimą arba jų nepanaudojimą, jeigu tai įvyko dėl: 1) nenugalimos jėgos; 2) krovinių vežimo nutraukimo arba apribojimo tam tikrais maršrutais transporto įstatymų nustatyta tvarka; 3) kitais atskirų transporto šakų kodeksų arba kitų įstatymų numatytais atvejais.

CK 6.820 straipsnis numato, jog vežėjas atsako už krovinio neiš-saugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą) po krovinio priėmimo iki jų išdavimo gavėjui arba kitam Įgaliotam asmeniui, t. y. vežėjas atsako už krovinį tuo laikotarpiu, kai jis yra jo žinioje.

Krovinio arba bagažo praradimu laikomas jų nepristatymas nustatytu laiku į paskirties vietą, trūkumu -jo kiekio sumažėjimas, o sužalojimu -jo kokybinių savybių pablogėjimas.

Krovinio neišsaugojusio vežėjo kaltė preziumuojama, tačiau tam tikrais atvejais, susijusiais su krovinio arba jo pakuotės pobūdžiu, taip pat tais atvejais, kai krovinys buvo pakrautas paties siuntėjo ir pan. (pvz., KTK 51

str.). Tokiais atvejais vežėjo atsakomybė gali būti mažinama arba jis iš viso atleidžiamas nuo atsakomybės.

CK ir atskirų transporto rūšių kodeksai bei įstatymai paprastai taip pat numato atvejus, kai vežėjas neatsako už krovinio visišką ar dalinį praradimą arba sužalojimą dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti ir kurių pašalinimas nuo jo nepriklauso (pvz., nenugalimos jėgos atveju ir pan.). Antai pagal CMR konvencijos, reglamentuojančios tarptautinius kroviniu vežimus sausumos kelių transportu, 17 straipsnio 2 punktą vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už krovinio praradimą, sužalojimą ar pavėluotą pristatymą, jei jis įrodo bent vieną iš minėtame straipsnyje nurodytų pagrindų, t. y. jei tai įvyko: dėl ieškovo netinkamų veiksmų ar aplaidumo;

dėl ieškovo duotų nurodymų, o ne dėl vežėjo netinkamų veiksmų ar aplaidumo (netinkamos pervežti transporto priemonės užsakymas laikytinas nurodymu).

Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės ir tada, jei įrodo, kad reikalingi (būtini) nurodymai apskritai nebuvo pateikti. Bet jei nurodymai buvo netikslūs arba neaiškūs, o vežėjas nepaprašė jų paaiškinti, vežėjas gali būti pripažintas atsakingu dėl krovinio paslėptų trūkumų, tokiu atveju nustatinėjama, kad buvo trūkumų, įprastinėmis sąlygomis nebūdingų tokio pobūdžio kroviniams. Vežėjas turi įrodyti, kad jis tinkamai, kaip įprasta, rūpinosi kroviniu; dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo numatyti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio. Šiuo atveju vežėjas turi įrodyti būtent tokias aplinkybes ir pasekmes, laip pat priežastinį ryšį tarp aplinkybių ir krovinio praradimo, sugadinimo arba pavėlavimo pristatyti.

Pažymėtina, jog tam tikrais atvejais vežėjui negali būti laikomos nuostatos, atleidžiančios jį nuo atsakomybės arba ją ribojančios, arba atsakomybę perkeliančios antrajai šaliai, jei nustatoma, kad vežėjas žalą padarė sąmoningai, tyčia (pvz., atliekant vežimus pagal CMR konvenciją).

Tarptautinėje praktikoje tyčiniams veiksmams prilyginamas didelis aplaidumas (neatsargumas). Pavyzdžiui, kitaip nei esant sutartiniams įsipareigojimams, perdavė krovinį neįgaliotam asmeniui; žala, padaryta kroviniui kontrabandos atveju; vežimas žinomai perkrauto krovinio;

palikimas krovinio naktį be priežiūros; vairavimas transporto priemone pervargus, nepailsėjus, kai dėl to buvo pažeistos saugaus eismo taisyklės, ir pan..

Kaip jau minėta, vežėjo atsakomybė už krovinio neišsaugojimą yra ribota, todėl vežėjas už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą pareigą paprastai atsako krovinio verte ir vežimo mokesčio dydžiu, jei jis nėra įskaitomas į krovinio vertę. Nenurodyti teigiami nuostoliai ir negautos pajamos neatlyginamos.

Vežėjas taip pats atsako už pavėluotą krovinio pristatymą. Už pavėlavimą pristatyti krovinį nustatomos netesybos (bauda, delspinigiai), paprastai nustatomos tam tikru procentu nuo vežimo mokesčio. Dažniausiai tai būna išimtinės netesybos. Ši atsakomybė taip pat atsiranda tik esant vežėjo kaltei.

Avarija vežant jūra. Nuo turtinės atsakomybės už krovinio praradimą, trūkumą, sužalojimą reikia skirti galimų išlaidų rizikos paskirstymą tarp vežimo šalių krovinio vežimo metu. Vienu iš tokių atvejų laikoma avarija, t. y. nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniui gelbstint laivą, frachtą ar krovinius dėl kokio nors įvykio. Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymas skiria bendrąją avariją, t. y. nuostolius, kai sąmoningai ir pagrįstai padaromos išlaidos arba aukojimai, kad būtų išgelbėtas nuo pavojaus laivas, frachtas ir laivu vežami kroviniai.

Bendrajai avarijai priskiriama: 1) nuostoliai dėl krovinių arba laivo priklausinių išmetimo už laivo borto, taip pat nuostoliai dėl laivo arba krovinių sužalojimo, dėl vandens prasiskverbimo į triumus per liukus, atidarytus, kad būtų galima išmesti laivo priklausiusius arba krovinius, arba per kitas šiam tikslui laive padarytas angas; nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniams gesinant gaisrą laive, tarp jų nuostoliai, padaryti užtvindžius degantį laivą; nuostoliai, padaryti laivui arba kroviniams sąmoningai užplukdant laivą ant seklumos, taip pat nutempiant laivą nuo seklumos; išlaidos, kurios susidarė laivui priverstinai įplaukus į prieglobsčio vietą arba grįžus į išvykimo uostą dėl nelaimingo atsitikimo, arba kokių nors kitų nepaprastų aplinkybių, dėl kurių prireikė priverstinai įplaukti arba grįžti į laivo išvykimo uostą saugios laivybos tikslais;

išlaidos, susijusios su laivo, vežančio pradinius krovinius arba jų dalį, išplaukimu iš laivo prieglobsčio vietos arba iš laivo išvykimo uosto, į kurį laivas buvo priverstas grįžti; kiti nuostoliai bei išlaidos, išvardyti

Prekybinės laivybos įstatymo 47 ir 48 straipsniuose.

Bendrosios avarijos nuostoliai paskirstomi tarp laivo, frachto ir krovinių proporcingai jų vertei.

Nuostoliai, nepriskiriami bendrajai avarijai, laikomi daline avarija (nuostoliai dėl dūmų arba šilumos poveikio gaisro metu; nuostoliai, susidarę nukertant laivo dalių nuolaužas arba laivo dalis, kurios anksčiau buvo nugriautos arba pamestos dėl nelaimingo atsitikimo; kiti nuostoliai, išvardyti PLVĮ 49 str.). Tokie nuostoliai nedalijami proporcingai laivo, krovinių ir frachto vertei. Jie tenka tam, kas juos patyrė, arba tam, kas yra už juos atsakingas.

Atskirų vežimo rūšių ypatumai

Atskiras vežimo sutarčių sąlygas nustato CK, atskirų transporto šakų kodeksai ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys bei kiti transporto teisės aktai: Lietuvos geležinkelių transporto kodeksas

(1996 m. birželio 4 d., Nr. 1-1361); Kelių transporto kodeksas (1996 m.

lapkričio 19 d., Nr. T-l 628); Vidaus vandenų transporto kodeksas (1996 m.

rugsėjo 24 d., Nr. T—1534); Prekybinės laivybos įstatymas (1996 m. rugsėjo

12 d., Nr. I—1513); Aviacijos įstatymas (2000 m. spalio 17 d., Nr.

VIII—2066) ir susisiekimo ministro 2002 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 3-204

patvirtintos taisyklės „Dėl keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo oro transportu”.

Kadangi vežimų srityje itin svarbus yra taisyklių suvienodinimas tarptautiniu mastu, tarptautinės konvencijos egzistuoja visoms transporto rūšims, išskyrus vidaus vandenų transportą, pavyzdžiui, 1929 m. spalio 12

d. Varšuvos konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo; Ženevos 1956 m. tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR); 1995 m. Lietuva prisijungė prie

Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), o 1997 m. šios sutarties taikymo režimą geležinkeliuose išplėtė iki 634 km. Lietuva yra pasirašiusi sutartį dėl prisijungimo prie transeuropinio geležinkelio (TER)

projekto. Lietuvos Respublikoje jūrų transporto veiklą reglamentuoja

Tarptautinės jūrų organizacijos SOLAS 74/78, MARPOL 73/78, LL 66, COLREG

72, STCW 78/95, CSC 72, TON-NAGE 69, SALVAGE 89, CLC 92, FUND 92, SAR 79,

FAL 65 konvencijos.

Krovinių vežimas sausumos kelių transportu

Krovinio vežimo sutartyje vežėjas pagal priimtą užsakymą įsipareigoja priimti krovinį, pateikti transporto priemonę, pagal važtaraštį nuvežti jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja pateikti krovinį ir už jo vežimą sumokėti sutartyje nustatytą užmokestį. Sutartis atlygintinė, dvišalė, konsensualinė. Vežimo kaina ir krovinio pakrovimo, vežimo ir iškrovimo terminai nustatomi šalių susitarime.

Vežėjas privalo sutartu laiku pateikti transporto priemones kroviniui pakrauti, o užsakovas – krovinį. Krovinio perdavimas patvirtinamas važtaraščiu, kurį užpildo siuntėjas. Siuntėjas atsako už įrašomų į važtaraštį krovinį duomenų teisingumą. Jei dėl to, kad šie duomenys buvo klaidingi, netikslūs arba ne visi, vežėjas arba tretieji asmenys patyrė nuostolių, siuntėjas turi juos atlyginti.

Jei sutartyje nenurodyta kitaip, krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna gavėjas. Vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas. Vežėjas privalo pristatyti krovinį į paskirties punktą sutartyje nustatytu laiku. Jeigu toks terminas nebuvo nustatytas, krovinys turi būti nuvežtas gavėjui per tam reikalingą ir įprastą tokio pobūdžio vežimuose terminą. Atvežęs krovinį į paskirties vietą vežėjas privalo jį perduoti gavėjui kartu su antruoju važtaraščio egzemplioriumi.Krovinys laikomas atiduotu nuo gavėjo pasirašymo važtaraštyje momento.

Vežėjas, priėmęs nustatyta tvarka iš siuntėjo krovinį arba bagažą, atsako nuo jo priėmimo iki išdavimo už žalą, padarytą dėl krovinio arba bagažo praradimo, trūkumo arba sužalojimo, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės. Vežėjas už padarytą žalą kroviniui atlygina įvertinto turto suma, jeigu nėra įrodymų, kad ši suma viršija siuntėjui padarytos žalos tikrąjį dydį.

Jeigu sutartyje nenurodyta kitaip, krovinio vertė nustatoma pagal krovinio priėmimo vietoje ir krovinio arba bagažo priėmimo metu galiojusias kainas prekių biržoje arba pagal atitinkamas rinkos kainas, o jeigu lokii| kainų nėra, – pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Kompensacija už prarastą krovinį arba jo trūkumą negali viršyti 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo sutarties konvencijos nustatytų maksimalių nuostolių atlyginimo ribų.

Vežėjas, pažeidęs krovinio vežimo terminus, privalo atlyginti krovinio siuntėjui arba gavėjui turėtus nuostolius, atsiradusius dėl transporto priemonės vėlavimo, jeigu sutartyje nebuvo numatyta atsakomybė netesybomis.

Negautos pajamos neatlyginamos.

Vežėjas neatsako už žalą dėl krovinio praradimo, trūkumo arba sužalojimo, jeigu nėra įrodymų, kad imtasi visų reikiamų priemonių žalai išvengti arba kad jis negalėjo tokių priemonių panaudoti. Jei vežėjas įrodys, kad krovinio siuntėjo arba gavėjo veiksmai buvo šios žalos atsiradimo priežastis ar turėjo įtakos žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į to asmens kaltės laipsnį žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas arba vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės.

Vežėjas taip pat neatsako už krovinio praradimą, trūkumą arba sužalojimą, jeigu siuntėjas (gavėjas) neįrodo jo kaltės, kai: 1) krovinys atvežtas techniškai tvarkinga kelių transporto priemone su nepažeistomis siuntėjo plombomis, o vienetinis krovinys – su tvarkingomis krovinio siuntėjo arba gamintojo apsauginėmis žymomis, banderolinėmis plombomis; 2) krovinio trūksta arba jis sužalotas dėl natūralių priežasčių, susijusių su krovinio vežimu transporto priemonėmis (nudžiūvimo, korozijos, nubyrėjimo ir pan.);

3) krovinys buvo lydimas siuntėjo arba gavėjo atstovo; 4) krovinio trūkumas neviršijo natūralaus sumažėjimo normų arba leistinų paklaidos matavimo priemonėmis ribų, taikomų vežant kelių transporto priemonėmis.

Krovinių vežimas geležinkeliu

Kroviniams vežti sudaromos krovinių vežimo ir vežimo organizavimo sutartys.

Pagal krovinio vežimo sutartį geležinkelio įmonė įsipareigoja siuntėjo jam perduotų krovinį nugabenti į paskirties punktų ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytų užmokestį. Krovinio vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas važtaraščiu. Jeigu kroviniai gabenami nuolat ir reikia nustatyti vežimo priemonių ir krovinių pateikimo terminus bei tvarkų, geležinkelio įmonė ir krovinių siuntėjas sudaro ilgalaikę vežimo organizavimo sutartį. Vežimo organizavimo sutartyse nustatomas vežimo priemonių ir krovinių kiekis, jų pateikimo terminai, atsiskaitymo tvarka ir kitos sąlygos.

Krovinio pristatymo terminus nustato Krovinių vežimo taisyklės, jeigu siuntėjas ir geležinkelio įmonė nesusitaria kitaip. Krovinio vežimo laikas pradedamas skaičiuoti nuo 24 valandos tos dienos, kurių krovinys priimtas vežti. Už krovinių vežimų ir geležinkelio įmonės suteiktas kitas paslaugas imamas krovinių vežimo arba vežimo organizavimo sutartyje numatytas užmokestis. Krovinių vežimo tarifus nustato geležinkelio įmonė.

Krovinio perdavimas vežėjui patvirtinamas važtaraščiu bei krovinio kvitu.

Važtaraštis tampa krovinių vežimo sutarties sudarymo ir jos turinio įrodymu uždėjus pradinės stoties antspaudų arba apskaitos mašinos spaudų. Galinėje stotyje (paskirties punkte) geležinkelio įmonė privalo gavėjui išduoti važtaraštį ir krovinį. Siuntėjas (gavėjas) sumoka nustatytų krovinio vežimo užmokestį bei užmokestį už geležinkelio įmonės suteiktas kitas paslaugas krovinio vežimo sutartyje nustatyta tvarka bei sąlygomis. Kadangi geležinkelio įmonei pagal krovinių vežimo sutartį priklausantis atlyginimas užtikrinamas vežamu kroviniu, geležinkelio įmonė turi teisę šį krovinį realizuoti, jeigu siuntėjas (gavėjas) neatsiskaito su geležinkelio įmone.

Vežėjo atsakomybės ypatumai panašūs į vežėjo, gabenančio krovinius kelių transportu, atsakomybės reglamentavimų.

Krovinių vežimas jūra

Šių šalių santykius daugiau reglamentuoja dispozityvios normos, todėl krovinių vežimo jūra sutarties sudarymo, jos turinio, šalių atsakomybės ypatumai šiek tiek skiriasi nuo krovinių vežimo kitomis transporto priemonėmis reglamentavimo.

Krovinių vežimo jūra sutartis yra susitarimas, pagal kurį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotų krovinį nugabenti jūra į paskirties uostų ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimų sumokėti nustatytų frachtą.

Krovinio vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir jos turinys patvirtinamas laivo frachtavimo sutartimi (čarteriu) bei konosamentu arba kitu dokumentu.

Laivo frachtavimo sutartis – susitarimas, pagal kurį laivo valdytojas (frachtininkas) įsipareigoja kitai šaliai (frachtuotojui) už. mokestį (frachtą) leisti naudotis laivu arba jo dalimi kroviniams vežti. Čarteris yra konsensualinė, dvišalė ir atlygintinė sutartis.

Gali būti sudaroma terminuota laivo frachtavimo sutartis arba laivo frachtavimo sutartis laivo reisui.

Laivo frachtavimo sutartis sudaroma raštu. Laivo frachtavimo sutartyje turi būti nurodytos sutarties šalys, laivo pavadinimas, frachto dydis, numatomas vežti krovinys. Šalių susitarimu į laivo frachtavimo sutartį (čarterį) gali būti įrašomos ir kitos sąlygos. Laivo frachtavimo sutartį (čarterį)

pasirašo laivo valdytojas ir frachtuotojas arba jų atstovai, pagal laivo frachtavimo sutartį laivo valdytojas frachtuotojui laivų suteikia kartu su įgula. Frachtuotojas laivo kapitonui turi teisę duoti nurodymus dėl laivo naudojimo laivo frachtavimo sutartyje (čarteryje) numatytiems tikslams, tačiau frachtuotojas laivo kapitonui neturi teisės duoti nurodymų dėl tvarkos laive, laivo įgulos sudarymo, taip pat dėl laivo valdymo.

Krovinių vežimo jūra sutartis, sudaryta be sąlygos duoti visų laivų, jo dalį arba laivo patalpas, paprastai įforminama konosamentu, kuris gali būti vardinis, orderinis, pareikštinis. Jis išduodamas ir vežant krovinius čarteriu. Konosamento teisinė reikšmė trejopa: 1) juo patvirtinamas krovinio vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir sutarties sąlygos; 2) tai yra įrodymas, kad pervežėjas priėmė krovinį; 3) jis yra disponavimo kroviniu dokumentas.

Užmokesčio už vežimų (frachto) dydis nustatomas krovinių vežimo jūra sutarties šalių susitarimu. Jeigu tokio susitarimo nebuvo, frachto dydis nustatomas pagal normas, taikomas krovinių pakrovimo į laivų uoste jų pakrovimo į laivų dienų. Tuo vežimas jūra skiriasi nuo vežimo kitų rūšių transportu. Jei nesumokami važtapinigiai, vežimo jura uždelsti negalima.

Tačiau vežėjas turi teisę krovinių neišduoti krovinių gavėjui tol, kol nesumokėtas frachtas ar kiti vežėjui priklausantys mokėjimai arba kol nepateiktos mokėjimo garantijos.

Vežimo jūra sutarčiai būdinga ir tai, kad Prekybinės laivybos įstatyme numatyti specifiniai sutarties nutraukimo atvejai. Šiame įstatyme numatytais atvejais sutartis gali būti nutraukta vienos iš šalių pageidavimu sumokant ar nesumokant atitinkamo atlyginimo (25 ir 26 str.).

Prieš pateikdamas laivą kroviniams pakrauti, taip pat veždamas krovinius vežėjas privalo pasirūpinti, kad: 1) laivas būtų tinkamas plaukioti; 2)

laivas būtų tinkamai įrengtas ir sukomplektuota laivo įgula; 3) laivo triumai, refrižeratorių, šaldytuvų bei kitos laivo patalpos, kuriose vežami kroviniai, būtų pritaikyti kroviniams priimti, vežti ir saugoti. Kroviniai laive sukraunami laivo kapitono nuožiūra.

Kroviniai išduodami paskirties uoste: 1) pagal vardinį konosamentą – krovinių gavėjui, nurodytam konosamente, arba asmeniui, kuriam konosamentas buvo perduotas pagal vardinį perdavimo įrašą arba kitokia forma, laikantis taisyklių, nustatytų skoliniam reikalavimui perduoti; 2) pagal orderinį konosamentą – krovinių siuntėjui arba gavėjui atsižvelgiant į tai, ar konosamentas surašytas „siuntėjo įsakymu” ar „gavėjo įsakymu”, o esant konosamente perdavimo įrašams – asmeniui, nurodytam paskutiniame perdavimo įraše; 3) pagal pareikštinį konosamentą – konosamento pateikėjui, prieš išduodant krovinius, krovinių gavėjas arba vežėjas turi teisę reikalauti patikrinti krovinius. Su tokiu krovinių patikrinimu susijusias išlaidas apmoka šio tikrinimo reikalavęs asmuo.

Vežėjas atsako už krovinių neišsaugojimą (praradimą, trūkumą, sužalojimą), taip pat pavėluotą pristatymą, jeigu aplinkybės, dėl kurių kroviniai buvo neišsaugoti ir (ar) pavėluotai pristatyti, atsirado tada, kai kroviniai buvo vežėjo žinioje, t.y. nuo jų pakrovimo į laivą momento iki iškrovimo iš laivo momento. Už prarastus krovinius arba jų trūkstant vežėjas atsako prarastų arba trūkstamų krovinių vertės dydžiu, o krovinius sužalojus –

sumos, kuria sumažėjo jų vertė, dydžiu. Vežėjas taip pat turi grąžinti gautą frachtą, jeigu jis neįeina į prarasto arba trūkstamo krovinio kainą.

Jeigu kroviniai, vežti pagal konosamentą, nebuvo įvertinti ir jų vertė nebuvo įrašyta į konosamentą, atlyginimas už prarastą arba sužalotą krovinio vienetą negali viršyti 700 litų. Jeigu konosamente nenurodytas krovinių, sukrautų į konteinerį arba kitą įrenginį,naudojamą kroviniams vežti jūra, krovinių vienetų skaičius, laikoma, kad juose yra vienas krovinys arba vienas krovinio vienetas.

Vežėjas neatsako už žalą, jei ji atsirado dėl: 1) nenugalimos jėgos; 2)

žmonių, laivų ir krovinių gelbėjimo; 3) gaisro, kilusio ne dėl vežėjo kaltės; 4) valstybės institucijų veiksmų arba sprendimų, sukliudžiusių vežėjui laiku pristatyti krovinius; 5) karo veiksmų ir riaušių; 6) krovinių siuntėjo arba krovinių gavėjo veiksmų ar aplaidumo; 7) krovinių nematomų trūkumų, krovinių kilmės arba jų savybių; 8) netinkamos krovinių taros ir pakuotės; 9) krovinių ženklinimo trūkumų; 10) streikų arba kitų nuo vežėjo nepriklausančių aplinkybių, dėl kurių visiškai arba i.š dalies sustojo ar buvo apriboti darbai uoste arba laive.

Vežėjas taip pat neatsako už krovinių trūkumą, jeigu: 1) kroviniai buvo vežami atskirose laivo patalpose, sudėti į konteinerius arba kitus įrenginius, naudojamus kroviniams vežti, ir nebuvo pažeistos krovinių siuntėjo plombos; 2) kroviniai atvežti nepažeidus pakuotės arba kroviniams skirtuose įrenginiuose be atidarymo vežimo metu žymių; 3) vežamus krovinius lydėjo krovinių siuntėjo arba gavėjo palydovas.

Sudarius frachtavimo sutartį frachtuotojo atsakomybė numatoma laivo frachtavimo sutartyje. Frachtuotojas atsako už nuostolius, susijusius su suteikto laivo gelbėjimu, sužalojimu arba žūtimi, jeigu tie nuostoliai atsirado dėl frachtuotojo kaltės, taip pat atsako pagal prievoles, atsirandančias dėl naudojimosi suteiktu laivu. Jeigu suteiktas laivas žūva, frachtas sumokamas už laiką iki laivo žuvimo dienos, o jeigu tos dienos nustatyti negalima, – iki tos dienos, kai buvo gauta paskutinė žinia apie laivo žuvimą.

Buksyravimo jūra sutartis

Buksyravimas naudojamas kroviniams transportuoti (kai velkamas (stumiamas)

laivas, barža su kroviniais ir pan.) arba kai velkami plaukiojantys kranai, dokai ir kiti plaukiojantys objektai laivams manevruoti.

Buksyravimo jūra sutartis – susitarimas, kuriuo laivo valdytojas įsipareigoja už atlyginimą buksyruoti kitą laivą arba kitokį plaukiantį objektą.

Sutarties dalykas – plaukiojančio objekto vilkimo arba stūmimo paslaugos.

Sutarties šalys – laivą buksyruojančio laivo valdytojas ir buksyruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto valdytojas. Ši syruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto valdytojas. Ši sutartis dvišalė, atlygintino, konsensualinė.

Buksyravimo jūra sutartis gali būti sudaroma raštu arba žodžiu, tačiau visais atvejais susitarimas dėl pavedimo buksyruojančio laivo kapitonui vadovauti buksyravimui gali būti įrodomas tik rašytiniais dokumentais.

Kiekviena buksyravimo jūra sutarties šalis privalo iš anksto tinkamai parengti savo laivą arba kitą objektą buksyruoti. Buksyruojančio laivo valdytojas taip pat privalo laiku pristatyti laivą buksyruoti, per nustatytą terminą nugabenti plaukiojantį objektą į paskirties punktą arba atlikti kitą sutartą manevrą. Buksyruojamo objekto valdytojas privalo sumokėti sutartą mokestį už suteiktas paslaugas.

Buksyravimo sutarties šalių atsakomybė dėl žalos, padarytos buksyruojamam objektui ir buksyruojančiam laivui, priklauso nuo (o, kurio -buksyruojamo ar buksyruojančio objekto kapitonas vadovauja buksyravimui.

Atsakomybė už žalą, padarytą buksyruojamam laivui, kitam plaukiojančiam objektui arba juose esančiam turtui, kai buksyruojančio laivo kapitonas vadovauja buksyruojamam laivui arba kitam plaukiojančiam objektui, jei nėra kitokio šalių susitarimo, tenka buksyruojančio laivo valdytojui, jeigu jis neįrodo, kad jo kaltės nebuvo.

Atsakomybė už žalą, padarytą buksyruojančiam laivui arba jame esančiam turtui, kai buksyruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto kapitonas vadovauja buksyruojančiam laivui, jei nėra kitokio šalių susitarimo, tenka buksyruojamo laivo arba kito plaukiojančio objekto valdytojui, jeigu jis neįrodo, kad jo kaltės nebuvo.

Krovinių vežimas oro transportu

Krovinio vežimo oru sutartis – susitarimas, kuriuo vežėjas (įmonė, turinti galiojantį vežėjo pažymėjimą, t. y. dokumentą, patvirtinantį, kad vežėjas turi profesinių ir organizacinių pajėgumų saugiai verstis vežėjo pažymėjime nurodyta veikla) įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti orlaiviu į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Krovinio vežimo oru sutarties sudarymą patvirtina važtaraštis, kuriame turi būti nurodyta: išvykimo ir paskirties punktai; bent vienas sustojimo punktas, jei vienas arba keli iš jų numatyti kitos valstybės teritorijoje, o išvykimo ir paskirties punktai yra Lietuvos

Respublikos teritorijoje; krovinio svoris.

Krovinio važtaraštis, kol nebus įrodyta priešingai, yra sutarties sudarymo, krovinio priėmimo ir jame nurodytų vežimo sąlygų patvirtinimas. Važtaraštį pildo siuntėjas. Jis atsako už žalą, kurią dėl jo paties arba jo vardu pateiktų neteisingų, netikslių arba ne visų duomenų ir informacijos patyrė vežėjas arba kuris nors kitas asmuo. Prireikus atlikti muitinės bei valstybės sienos apsaugos ir kitas panašias procedūras, iš siuntėjo gali būti papildomai reikalaujama pateikti dokumentus, kuriuose aprašytas krovinio pobūdis.

Susisiekimo ministras nustato krovinių vežimo sąlygas ir tvarką. Krovinių vežimo tarifus bei jų taikymo tvarką paprastai nustato vežėjas. Krovinių vežimo pagal užsakomųjų skrydžių (čarterio) sutartį tarifai nustatomi šios sutarties šalių susitarimu.

Kroviniai dažniausiai vežami tiesioginiais reisais ir trumpiausiu maršrutu.

Atsižvelgiant j transporto ypatumus vežimo taisyklėse numatomos sutrukdymo aplinkybės, dėl kurių vežimo terminas laikomas nepažeistu (pvz., dėl meteorologinių sąlygų ir pan.). Tokiais atvejais vežimo termino eiga sustabdoma.

Siuntėjas, jei jis laikosi visų vežimo sutartyje numatytų įsipareigojimų, turi teisę disponuoti kroviniu pasiimdamas jį iš išvykimo arba atvykimo oro uosto arba sustabdydamas jį pakeliui, arba duodamas nurodymus apie jo išdavimą paskirties punktui ar pakeliui kitam asmeniui, ne krovinio važtaraštyje nurodytam gavėjui, arba reikalaudamas sugrąžinti krovinį į išvykimo oro uostą. Naudojantis šia teise neturi būti padaroma žala vežėjui arba kitiems siuntėjams ir privalu atlyginti visas su tuo susijusias išlaidas.

Keleivių ir bagažo vežimas

Pagal keleivio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį į paskirties punktą, o jeigu keleivis perdavė bagažą, – nugabenti bagažą į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę jį gauti asmeniui; keleivis įsipareigoja sumokėti už vežimą nustatytą užmokestį, o jeigu perduotas bagažas, – ir už bagažo vežimą.

Keleivio vežimo sutarties sudarymas patvirtinamas bilietu, o bagažo perdavimas – bagažo kvitu arba kitokiu dokumentu, numatytu transporto teisės aktuose. Atskirų transporto rūšių kodeksai bei įstatymai išsamiai apibūdina keleivių ir bagažo vežimo skirtingu transportu ypatumus.

Paprastai visų transporto rūšių, išskyrus oreivystės, bilietuose jų gavėjų vardai nenurodomi.

Keleivių ir bagažo vežimo sutartys – konsensualinės, dvišalės, atlygintinės.

Sutarties dalykas – keleivių ir/ar bagažo vežimo paslaugos. Šalys: keleivis (fizinis asmuo) bei vežėjas – keleivių ir bagažo vežimo verslu užsiimantis juridinis asmuo (verslininkas).

Vežimo kaina nustatoma šalių susitarimu, išskyrus keleivių vežimą viešuoju transportu, kai vežimo tarifai nustatomi teisės aktais. Vežimo mokestis paprastai mokamas iš anksto, t.y. perkant bilietą. Vežėjas turi teisę sulaikyti jam perduotus krovinius ir bagažą, kol nebus sumokėtas jam priklausantis vežimo užmokestis ir kitos sumos, jeigu įstatymas arba vežimo sutartis nenustato ko kita. Vežimo sutartis laikoma atlygintina net jeigu tam tikrų kategorijų keleiviai arba bagažas vežami nemokamai arba už mažesnę nei įprasta kainą, t. y. kai nustatytos keleivių vežimo mokesčio lengvatos. Tuomet su vežimu susijusios vežėjų išlaidos kompensuojamos įstatymų nustatyta tvarka.

Keleivių vežimo sutartyse paprastai numatomos tik pagrindinės šalių teisės ir pareigos: vežėjo – vežti keleivį ir nugabenti bagažą į paskirties punktą sutartyje arba teisės aktuose nustatytais terminais, keleivio – sumokėti už jo ir bagažo vežimą. Kitos teisės ir pareigos nustatomos CK bei atskirais įstatymais.

Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekse reglamentuojamos papildomos keleivio pareigos: saugoti bilietą ir bagažo kvitą iki kelionės pabaigos;

pateikti juos kontrolieriui; laikytis nustatytos tvarkos ir kt. Pagrindinės reglamentuojamos keleivio teisės: 1) užimti nurodytą biliete vietą; 2)

keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka nemokamai vežtis nustatyto svorio ir dydžio bagažą; 3) nemokamai vežtis du iki 7 metų vaikus, jei jie neužima atskiros sėdimos vietos, reguliarių reisų vietinio (miesto ir priemiestinio) susisiekimo maršrutų autobusais ir troleibusais bei tolimojo susisiekimo maršrutų autobusais; 4) važiuoti to paties vežėjo arba jų susitarimu kitomis transporto priemonėmis su tuo pačiu bilietu j tą patį paskirties punktą, jei biliete nurodyta transporto priemonė dėl kokių nors priežasčių negali važiuoti, ir nemokėti priemokos už pakeistą patogesnę transporto priemonę, tačiau gauti bilieto kainos skirtumą, jeigu transporto priemonė pakeista į mažiau patogią, nei buvo nurodyta keleivio biliete, o vežėjui nepateikus kitos transporto priemonės gauti atitinkamą kompensaciją Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka; 5) iki išvykimo nutraukti keleivio ir bagažo vežimo sutartį, grąžinti bilietą ir gauti už jį sumokėtus pinigus arba jų dalį Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių nustatyta tvarka.

Vežėjas/ekipažas turi teisę: 1) išlaipinti keleivius, atsisakiusius sumokėti už važiavimą; 2) nepriimti arba išlaipinti neblaivius, su nešvariais drabužiais, su draudžiamu vežti bagažu arba kitaip pažeidžiančius Keleivių ir bagažo vežimo taisykles keleivius artimiausioje bet kurio tipo stotelėje; 3) laikinai nutraukti maršrutinių autobusų eismą nepalankiomis kelio bei meteorologinėmis sąlygomis arba per stichines nelaimes, apie tai pranešęs eismo tvarkaraštyje nustatytoms stotims ir leidimą aptarnauti keleivius išdavusiai tarnybai. Vežėjas privalo: 1)

užtikrinti saugų keleivių ir bagažo vežimą; 2) kelionės metu turėti ekipažo dokumentus; 3) laikytis veikiančių maršrutų ir eismo tvarkaraščių; 4)

nepažeisdamas talpos normų paimti kito vežėjo vežtus keleivius, jeigu jo transporto priemonė sugedo kelyje arba dėl kitų priežasčių nebegali pristatyti keleivių į paskirties stotį arba stotelę.

Pažeidęs savo įsipareigojimus vežėjas turi atlyginti keleivių patirtus nuostolius. Vežėjo atsakomybė paprastai nustatoma už vėlavimą pateikti transporto priemonę vežimui, taip pat vėlavimą atvežti keleivį į paskirties punktą per sutartus arba įstatymų nustatytus terminus. Nuostolių atlyginimas vežant keleivius ir bagažą ribojami įstatymų nustatytomis netesybomis (delspinigiais arba bauda).

Pavyzdžiui, jeigu vežanti keleivius transporto priemonė nustatytu laiku neišvyksta arba pavėluoja atvykti į paskyrimo vietą (išskyrus miesto ir priemiestinio susisiekimo transporto priemones), vežėjas moka keleiviui transporto įstatymų nustatytas netesybas. Vežėjas taip pat atsako už priimto vežti bagažo praradimą, trūkumą ir sužalojimą, taip pat už pavėlavimą jį atvežti, jeigu neįrodo, kad dėl to nėra vežėjo kaltės.

Vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad prievolės buvo pažeistos dėl nenugalimos jėgos, transporto priemonės gedimo, gresiančio keleivių sveikatai arba gyvybei, šalinimo arba kitokių nuo vežėjo nepriklausančių aplinkybių. Bet kuriuo atveju, jei dėl transporto priemonės vėlavimo keleivis atsisako vežimo sutarties, vežėjas privalo grąžinti keleiviui jo sumokėtą vežimo mokestį.

Vežėjas taip pat atsako už žalą, padarytą keleivio sveikatai arba gyvybei vežimo metu. Vežėjas atsako už žalą, padarytą keleiviui kelių transporto priemonėje arba įsėdimo ar išlipimo iš jos metu nepaisydamas, ar kelių transporto priemonė vežė keleivį, ar ne.

Vežėjas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, privalo atlyginti keleiviui žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, jeigu nėra įrodymų, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios, arba didelio neatsargumo.

Žala, padaryta atėmus keleivio gyvybę arba sužalojus sveikatą atlyginama pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (CK XXII skyriaus trečiojo skirsnio 6.263-6.291 str.), jeigu įstatymas arba vežimo sutartis nenustato didesnės vežėjo civilinės atsakomybės. Vežimo sutarties sąlygos, panaikinančios arba ribojančios vežėjo civilinę atsakomybę, negalioja, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.

Krovinių ekspedicija

Krovinių gabenimo procese gana dažnai dalyvauja ne tik asmuo, tiesiogiai gabenantis krovinį, bet ir ekspeditoriai pagal krovinių ekspedijavimo sutartis. Ekspedijavimo paslaugų teikimas įstatymų lygiu pirmą kartą reglamentuotas 2000 m. CK 6.824-6.829 straipsniuose.

Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu.

Sutartis konsensualinė, dvišalė ir atlygintinė (išskyrus sutartis dėl kai kurių pašto paslaugi)). Krovinių ekspedicijos sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai ekspeditorius patvirtina gautą užsakymą.

Sutarties šalys – ekspeditorius ir užsakovas. Ekspeditorius – juridinis asmuo (verslininkas), sudaręs krovinių ekspedijavimo sutartį su užsakovu ir įsipareigojęs užsakovo (užsakovo kliento) lėšomis jo arba savo vardu gabenti jam priklausantį krovinį ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus; bei užsakovas – bet kuris fizinis arba juridinis asmuo.

Ekspedicijos sutarties dalykas – krovinių ekspedijavimo paslaugos, t. y.

krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti krovinių ekspedijavimo sutartyje.

Sutartis sudaroma šalių susitarimu. Krovinių ekspedicijos sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai ekspeditorius patvirtina gautą užsakymą.

Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatytos ekspeditoriaus pareigos organizuoti krovinių vežimą ekspeditoriaus arba kliento pasirinktu transportu ir maršrutu, ekspeditoriaus pareiga savo arba

504

kliento vardu sudaryti vežimo ir kitas sutartis, užtikrinti krovinių išsiuntimą, pakrovimą arba iškrovimą, taip pat kitos su krovinių vežimu susijusios pareigos. Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatyta, kad ekspeditorius teikia papildomas paslaugas: gauna iš atitinkamų įstaigų krovinio eksporto arba importo dokumentus, atlieka muitinės ir kitus formalumus, tikrina krovinio kiekį ir būklę, iškrauna ir pakrauna krovinius, sumoka rinkliavas, mokesčius bei kitas sumas, kurias privalo mokėti užsakovas (užsakovo klientas), saugo, sandėliuoja krovinį, bei teikia kitas paslaugas.

Sutarties forma – rašytinė arba sudaroma pateikiant užsakymą tam tikromis ryšio priemonėmis. Me lo, krovinių ekspedijavimo sutartimi gali būti laikomas ir ekspeditoriaus užpildytas krovinio vežimo važtaraštis, pasirašytas užsakovo (užsakovo kliento). Krovinių ekspedicijos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota. Kiekviena šalis turi teisę nutraukti sutartį įspėjusi kitą šalį prieš vieną mėnesį, tačiau kartu privalo atlyginti jai nuostolius.

Sutarties kaina, terminai bei tarpusavio įsipareigojimai nustatomi šalių susitarimu.

Ekspeditorius paprastai turi vykdyti prievolę pats arba turi teisę pasitelkti ir trečiuosius asmenis, jeigu sutartis nenustato, kad sutartį ekspeditorius privalo įvykdyti asmeniškai. Tačiau sutarties vykdymo visiškas arba dalinis perdavimas tretiesiems asmenims neatleidžia ekspeditoriaus nuo atsakomybės užsakovui (užsakovo klientui) už sutarties įvykdymą.

Ekspeditorius už neįvykdytą arba netinkamai įvykdytą krovinių ekspedicijos sutartį atsako sutartyje nustatyta tvarka. Jeigu ekspeditorius įrodo, kad ekspedicijos sutartis pažeista dėl to, kad vežimo sutartis buvo neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai, tai ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui (užsakovo klientui) nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas.

Pagrindinė užsakovo pareiga – pateikti ekspeditoriui dokumentus ir kitokią informaciją apie krovinio savybes, jo vežimo sąlygas, taip pat kitą būtiną informaciją, kad ekspeditorius galėtų tinkamai įvykdyti savo prievoles.

Jeigu užsakovas nepateikia būtinos informacijos, ekspeditorius turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą, kol tokia informacija bus pateikta, be to, užsakovas privalo atlyginti ekspeditoriui dėl savo pareigų nevykdymo ekspeditoriaus patirtus nuostolius.

Prekių (krovinio) gabenimas be dokumentų

Prekių (krovinio), kurių vertė yra nuo penkių iki penkiolikos minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos, gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje be jų įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių dokumentų ar su suklastotais dokumentais, kai nėra šio kodekso 210 straipsnyje numatytų požymių, – užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų su prekių (krovinio) konfiskavimu. Prekių (krovinio), kurių vertė yra nuo penkiolikos iki trisdešimties minimalių gyvenimo lygių (MGL)

dydžio sumos, gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje be jų įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių dokumentų ar su suklastotais dokumentais, kai nėra šio kodekso 210 straipsnyje numatytų požymių,- užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio penkių šimtų iki trijų tūkstančių penkių šimtų litų su prekių (krovinio) konfiskavimu. Prekių (krovinio), kurių vertė viršija trisdešimties minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumą, gabenimas

Lietuvos Respublikos teritorijoje be jų įsigijimą arba gabenimą patvirtinančių dokumentų ar su suklastotais dokumentais, kai nėra šio kodekso 210 straipsnyje numatytų požymių, – užtraukia baudą nuo trijų tūkstančių penkių šimtų iki dešimties tūkstančių litų su prekių (krovinio)

konfiskavimu. Pastaba. Prekių (krovinio) vertė nustatoma Muitinės departamento prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka. Administracinėn atsakomybėn pagal šį straipsnį netraukiami asmenys, gabenantys šio kodekso

163-2 straipsnyje nurodytas prekes, taip pat fiziniai asmenys, gabenantys savo pačių Lietuvoje pagamintas prekes, bei fiziniai asmenys (vartotojai), gabenantys prekes, iš kurių kiekio (svorio, dydžio) akivaizdžiai matyti, kad jos skirtos asmeninėms kasdienėms reikmėms tenkinti.

Išvados

Šiame darbe buvo bandoma aprašyti veiklos rezultatus , kaip civilinių teisių objektus. Civiliniame Kodekse veiksmai ir jų rezultatai įvardijami kaip „krovinių gabenimas, daiktų remontas, patarnavimai ir kt“ , taigi darbe buvo aptartos temos kaip :

o Pasauga o Sandėliavimas o Krovinių vežimas :

❖ Sausuma

❖ Geležinkeliu

❖ Jūra

❖ Oro transportu o Keleivių vežimas o Krovinių ekspedicija

Šis darbas sėkmingai apibendrino veiklos rezultatus , kaip civilinių teisių objektus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1) Civilinė teisė : vadovėlis. Kaunas , 1998. 453p.

ISBN 9986-9099-1-0

2) Sūdžius V. Sutartys : principai ir praktika. Vilnius , 2001. 265p.

ISBN 9955-04-006-8

3) Interneto šaltiniai :

a) Teisingumo ministerijos puslapis. Prieiga per Internetą:

http://www.tm.lt b) Lietuvos Respublikos Seimo puslapis. Prieiga per Internetą:

http://www.lrs.lt http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps10?Condition=33417