TURINYSI. VALSTYBIŲ ATSAKOMYBĖ UŽ TARPTAUTINIUS TEISĖS PAŽEIDIMUS.1. Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus sąvoka ir formos.1.1. Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus sąvoka (3)1.2. Materialinės atsakomybės formos (4)1.3. Politinės atsakomybės formos (5)2. Valstybės atsakomybės pagrindas (8)3. Aplinkybės, pašalinančios valstybės atsakomybę (10)II. UŽDUOTIS (12)III. LITERATŪRA (16)
I. VALSTYBIŲ ATSAKOMYBĖ UŽ TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMUS1. Valstybių atsakomybės už tarptautinius pažeidimus sąvoka ir formos
Tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoka Siekiant užtikrinti ir įtvirtinti tarptautinės teisės normų laikymąsi, labai svarbų vaidmenį vaidina valstybių-tarptautinės teisės subjektų atsakomybės institutas. Atsakomybė tarptautinėje teisėje apibūdinama kaip sudėtingas, įvairiapusis reiškinys. Tarptautinės teisės šaltiniuose jos samprata pateikiama gana panašiai. Tarptautinė teisinė atsakomybė – tai pirmiausia tarptautinės teisės principas, kuriuo vadovaujantis teigiama, kad už tarptautinės teisės pažeidimą kyla pažeidimą padariusio tarptautinės teisės subjekto atsakomybė. (3, 178). Atsakomybė tarptautinėje teisėje reiškia tarptautinės teisės pažeidimo ir subjekto, padariusio tą pažeidimą, įvertinimą tiek nukentėjusios valstybės, tiek visos pasaulio bendrijos atžvilgiu ir tam tikrų priemonių taikymą tarptautinės teisės pažeidėjo atžvilgiu. Teisinių atsakomybės santykių turinys baigiasi tarptautinės teisės subjekto-pažeidėjo nubaudimu ir neigiamų pasekmių pažeidėjo atžvilgiu atsiradimu už padarytą tarptautinės teisės pažeidimą (4, 100). Pasak V.Vadapalo, tarptautinės teisės pažeidimas sukuria naują teisinę situaciją santykiuose tarp valstybės pažeidėjos ir nukentėjusios valstybės ar nukentėjusių valstybių, jeigu nuo pažeidimo nukentėjo daugiau nei viena valstybė. Autorius pamini Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos valstybės tarptautinės teisinės atsakomybės sampratą, kuri suprantama kaip “bet kokias naujų teisinių santykių formas, kurios gali atsirasti tarptautinėje teisėje valstybei įvykdžius teisės pažeidimą, ir tie santykiai gali apsiriboti santykiais tarp valstybės-pažeidėjos ir tiesiogiai nukentėjusios valstybės arba liesti taip pat ir kitus tarptautinės teisės subjektus ir pasireikšti kaip kaltos valstybės pareiga atstatyti nukentėjusios valstybės teisės ir atlyginti padarytą žalą arba kaip pačios nukentėjusios valstybės ar kitų subjektų teisė pritaikyti kaltos valstybės atžvilgiu sankciją, kurią leidžia tarptautinė teisė.’
Atsakomybė – tai iš vienos pusės įpareigojimas pažeidimą padariusiam subjektui nutraukti neteisėtus veiksmus, pašalinti neigiamas pasekmes ir atlyginti žalą, o iš kitos pusės – nukentėjusio tarptautinės teisės subjekto teisė reikalauti neteisėtos veikos nutraukimo ir žalos atlyginimo. (6, 257). И.И.Лукашук išskiria tarptautinės teisinės atsakomybės tikslus:1) sulaikyti, sustabdyti potencialius teisės pažeidėjus,2) įpareigoti tam tikrą pažeidėją įvykdyti savo įsipareigojimus nustatyta tvarka,3) kompensuoti nukentėjusiajai šaliai materialinę ar moralinę žalą,4) skatinti šalis geranoriškai vykdyti priimtus įsipareigojimus. Teisės, reguliuojančios valstybių atsakomybės klausimus, tikslas yra nustatyti, ar įvykdytas neteisėtas aktas, už kurį valstybė pažeidėja turi būti atsakinga ir kokios teisinės pasekmės kyla. Beje, sąvoka ‘atsakomybė taikoma ir toms valstybių pareigoms, kylančioms dėl pavojingos veikos, neuždraustos tarptautinės teisės, žalingų padarinių.(2, 309).Teigtina, kad tarptautinė teisinė atsakomybė gali būti suprantama retrospektyvine prasme(taikoma už tai, kas jau padaryta) ir pozityvine prasme (kaip pareiga ateičiai).Tarptautinės teisinės atsakomybės formos Literatūroje randama skirtingų tarptautinės teisinės atsakomybės formų grupavimo, tačiau dauguma autorių išskiria dvi tarptautinės teisinės atsakomybės rūšis: 1) materialinė, 2) politinė (kai kurie autoriai ją vadina nematerialinė).Pasak prof.P.Kūrio, negalima išskirti aiškios takos tarp politinės ir materialinės atsakomybės rūšių, jos gali persipinti, tačiau literatūroje jos išskiriamos ir priklausomai nuo atsakomybės rūšių išskiriamos tam tikros tarptautinės teisinės atsakomybės formos. Materialinės atsakomybės formosMaterialinė atsakomybė reiškia pareigą atstatyti materialinę žalą, kuri gali būti realizuojama:– restitucija,– reparacija.Restitucija – tai materialinės padėties atstatymas, kuri buvo iki pažeidimo padarymo. Atstatoma realiai padaryta žala. Negauta nauda paprastai nėra atstatoma.(6,273). Pagal И.Н.Бирюков restitucijos sąvoka praplečiama: tai materialinės žalos atlyginimas natūra (pvz. gražinant neteisėtai užvaldytą turtą, transporto priemones). И.Н.Бирюков išskiria dar vieną restitucijos porūšį – substituciją. Substitucija – tai neteisėtai sunaikinto, užvaldyto ar pažeisto turto pakeitimas analogišku paskirties ir vertės atžvilgiu. (4, 105). Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo 1928m. sprendime dėl Chožuvo gamyklos konstatuota, kad “restitucija turi būti įvykdyta natūra arba, jei ji tapo neįmanoma, sumokėta suma, lygiavertė turtui, kurį būtų tekę grąžinti vykdant restituciją; jei reikia”.(1, 341).
Apibendrinant autorių nuomones, darytina išvada, kad restitucija galima: – natūra, – pinigų suma, lygiaverte turtui, jei natūra neįmanoma,– substitucija.Kita materialinės atsakomybės forma – reparacija. “Reparacija turi, kiek tai įmanoma, pašalinti visas neteisėtų veiksmų pasekmes ir atstatyti situaciją, kuri tikrai būtų egzistavusi, jei šie veiksmai nebūtų buvę įvykdyti.” – taip pateikta reparacijos sąvoka Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo 1928m. sprendime dėl Chožuvo gamyklos. (1, 342) Reparacija – tai piniginė ar kitos formos kompensacija nukentėjusiajai šaliai. Reparacija yra suprantama kaip materialinės žalos, kuri buvo padaryta tarptautinės teisės pažeidimu, atstatymas pinigais, prekėmis, paslaugomis. Reparacija yra taikoma tais atvejais, kai padėties, buvusios iki tarptautinės teisės pažeidimo padarymo, atstatyti, taikant restituciją, neįmanoma ir siekiama atstatyti padarytą žalą.(4, 104). Politinės atsakomybės formos Skiriamos tokios politinės atsakomybės rūšys:– satisfakcijos,– retorsijos,– represalijos,– sankcijos.Satisfakcija – nukentėjusios šalies atsiprašymas, patikinimas, kad tokie teisės pažeidimai daugiau nepasikartos, apgailestavimas, konkrečių asmenų nubaudimas. (6, 260). Satisfakcija –tai moralinių nukentėjusiosios šalies reikalavimų patenkinimas, moralinės žalos atlyginimas.(4, 105). Jeigu pažeidimas liečia nukentėjusios valstybės garbę ar suverenias politines teises (pvz. nuplėšta ambasados vėliava ir pan.), nukentėjusi valstybė turi teisę į satisfakciją, tai yra teisę reikalauti, kad jos būtų oficialiai atsiprašyta, o jei reikia – kad būtų duotos oficialios garantijos, jog bus imtasi veiksmų, kad panašūs veiksmai nepasikartotų, kad kalti asmenys būtų nubausti, o kartais net išduoti nukentėjusiai valstybei ir t.t. Satisfakcija teikiama paprastai tada, kai užsienio valstybei padaroma moralinė žala. Pagal kodifikacijos projektą, rengiamą Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos, satisfakcija gali būti įvairi: (a) atsiprašymas, (b) nominalus žalos atlyginimas,(c) nukentėjusios valstybės teisių sunkių pažeidimų atveju – žalos atlyginimas, atspindintis pažeidimo sunkumą, (d) tais atvejais, kai pažeidimą savo neteisėtais veiksmais įvykdė pareigūnai, taip pat kai pareigūnai ar privatūs asmenys įvykdė nusikaltimą – drausminės nuobaudos ir kriminalinės sankcijos kaltų asmenų atžvilgiu (projekto 45 straipsnis). Nukentėjusi valstybė gali taip pat reikalauti, kad valstybė pažeidėja garantuotų, jog pažeidimai nepasikartos (projekto 46 straipsnis). (1, 344).Reikėtų paminėti ir kitas politinės atsakomybės formas – represalijas, retorsijas ir sankcijas. Pažymėtina, kad kai kuriuose tarptautinės teisės šaltiniuose šios trys formos išskiriamos į atskirą grupę ir vadinamos atsakomosiomis priemonėmis. Represalijos – atsakomieji prievartiniai nukentėjusios šalies veiksmai (pvz. žvejybos laivo, neteisėtai užsiimančio žvejyba, sulaikymas ir areštavimas). Represalijos yra suprantamos kaip atsakomosios priemonės santykiuose tarp dviejų valstybių. (1, 344). Tai vienašalės prievartinės priemonės, kurias pateisina tarptautinė teisė, jeigu jos yra atsakomosios priemonės. (3, 180). Represalijos leidžiamos tik prieš pažeidimą išprovokavusią valstybę. Represalijos turi būti proporcingos tiems pažeidėjo veiksmams, kuriais buvo iššauktos. (6, 260). И.И.Лукашук teigia, kad represalijos turi būti taikomos, atsižvelgiant į tarptautinės teisės normas, tačiau kadangi jos yra atsakomosios priemonės, gali išeiti iš tarptautinės teisės ribų tiek, kiek tai atitinka teisės pažeidimo pobūdį. Jos turi būti proporcingos, bet ribų peržengimas, taikant represalijas, taip pat negalimas, nes tai jau piktnaudžiavimas teise ir teisės pažeidimas. (3,181).Draudžiamos ginkluotos represalijos (intervencijos, blokados ir pan.). Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje išskiriamos tokios represalijų formos: embargo (draudimas parduoti turtą ir technologijas pažeidimą padariusiai šaliai, t.y. bet kokio importo į šalį pažeidėją įvežimo uždraudimas), boikotas (draudimas pirkti ir įvežti prekes, pagamintas iš nurodytos valstybės pažeidėjos), valstybės-pažeidėjos sąskaitų užšaldymas bankuose ir pan. (4, 110).Retorsijos – tai atsakomosios akcijos į nedraugiškus veiksmus, kurie nėra teisės pažeidimai. Retorsijos taikomos kaip atsakomosios vienos valstybės priemonės kitai, siekiant įtakoti kitą valstybę taip, kad ji nutrauktų nedraugiškus, neteisingus, diskriminuojančius, tačiau teisėtus veiksmus. (3, 180). Retorsijos suprantamos kaip atsakomosios priemonės, kurios formaliai neapriboja sutartyje ar paprotyje įtvirtintų valstybės-pažeidėjos teisių, bet tiesiogiai pažeidžia jos interesus, daugiausia ekonominius. V.Vadapalas pateikia pavyzdinę retorsijos situaciją, kai valstybė, anksčiau gera valia suteikusi kaimyninės valstybės žvejybos ar prekybos laivams teisę naudotis jos uostu, kuris nėra atviras užsienio laivams, vėliau tokią teisę atšaukia,atsakydama į nedraugiškus veiksmus. (1, 345).Tarptautinės praktikos pagrindu yra susiklosčiusios šios retorsijos formos: apribojimų valstybės pažeidėjos importui nustatymas, muitų padidinimas prekėms, įvežamoms iš valstybės pažeidėjos, kvotų ir licenzijų sistemos įvedimas, prekiaujant su šalimi pažeidėja, padidintų reikalavimų šalies pažeidėjos produkcijai ir pan. Politinėmis retorsijos formomis gali būti įvairūs apribojimai, nustatomi šalies pažeidėjos diplomatams ir piliečiams, diplomatinės atstovybės atšaukimas iš šalies pažeidėjos, numatytų vizitų atšaukimas ir pan. (4, 109). Sankcijos – tai atsakomosios priemonės pagal tarptautinių organizacijų rezoliucijas, kurios sudaro atskirą politinės atsakomybės rūšį. Sankcijos gali būti taikomos tik Saugumo Tarybos sprendimu tų valstybių atžvilgiu, kurių veiksmai kelia grėsmę taikai ir saugumui. Pagal Įstatų 39 straipsnį Saugumo Taryba, nustačiusi, kad atsirado grėsmė taikai arba taika buvo pažeista ar įvykdytas agresijos aktas, parengia rekomendacijas arba sprendžia, kokių priemonių imtis tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ir atkurti. Saugumo Taryba gali nuspręsti, kad:1) bus taikomos tokios nesusijusios su ginkluotos jėgos panaudojimu sankcijos, kaip visiškas ar dalinis ekonominių santykių, geležinkelio, jūros, pašto telegrafo, radijo ir kitų susisiekimo priemonių, o taip pat diplomatinių santykių nutraukimas (Įstatų 41 straipsnis);2) bus imamasi karinių priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti ar atkurti, jei nepakanka aukščiau minėtų priemonių (Įstatų 42 straipsnis).Pažymėtina, kad sankcijų taikymas be Saugumo Tarybos leidimo yra neteisėtas. Tačiau valstybė agresijos atveju turi teisę į individualią ir kolektyvinę savigyną, kuri nėra priskiriama sankcijoms. Savigyna nuo ginkluoto užpuolimo nėra atsakomybės tarptautinėje teisėje dalis. Neginkluotas tarptautines sankcijas turi teisę taikyti ir regioninės organizacijos ir ne tik jų regiono valstybių atžvilgiu, tačiau tik tais atvejais, kai pažeidimas liečia visų sankcijas taikančių valstybių interesus, tai yra kiekviena tokia valstybė turėtų būti laikoma nukentėjusia nuo pažeidimo valstybe.Kai kurie autoriai prie politinės atsakomybės formų priskiria ir tokias kaip formas kaip valstybės suvereniteto apribojimas, deklaratyvūs sprendimai. (4, 105). Valstybės suvereniteto apribojimas gali pasireikšti įvairiomis formomis. Vienas iš geriausių pavyzdžių yra fašistinė Vokietijos atvejis. Po antrojo pasaulinio karo Vokietija neteko didelės dalies savo žemės, kitoje dalyje buvo nustatytas pokarinės okupacijos režimas, Vokietijos demilitarizacija ir pan. Deklaratyvūs sprendimai – tai tarptautinių institucijų ar organizacijų sprendimai, kurių pagrindu tam tikra veika yra pripažįstama tarptautinės teisės pažeidimu. Aptariant tarptautinės teisinės atsakomybės formas, pastebėtina, kad šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje valstybių atsakomybės formos ir jų realizavimo būdai yra labai įvairūs; taikant šias formas, atsakomybės klausimą siekiama pirmiausia išspręsti taikiu būdu ir tik tais atvejais, kai nepavyksta to padaryti, galimos griežtesnės priemonės.2. Valstybės atsakomybės pagrindasBet koks valstybės įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas sukelia jos tarptautinę atsakomybę. Tam, kad valstybės veika (veikimas ar neveikimas) būtų kvalifikuota kaip tarptautinės teisės pažeidimas, ši veika turi turėti visus būtinus pažeidimo požymius. Teisės pažeidimo sudėtis tarptautinėje teisėje skiriasi nuo teisės pažeidimo sudėties nacionalinėje teisėje. Tarptautinės teisės komisija išskiria du būtinus elementus:1) subjektyvus elementas, kurį sudaro veika, kurią butų galima priskirti ne atskiram žmogui ar žmonių grupei, iš tikrųjų atlikusiems šią veiką, bet pačiai valstybei, kaip tarptautinės teisės subjektui,2) objektyvus elementas, kuris parodo, jog valstybė, kuriai ši veika priskiriama, šia veika pažeidė savo tarptautinį įsipareigojimą. (1, 354).Valstybė ir tarptautinėje, ir nacionalinėje teisėje veikia per savo institucijas ir pareigūnus, todėl ji turi atsakyti ir atsako už jų veiksmus ar neveikimą nepriklausomai nuo to, ar šios institucijos yra žemiausios ar aukščiausios grandies, ar jos priklauso įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar teisminei valdžiai. Tad valstybės institucijos elgesys turi būti pagal tarptautinę teisę laikomas šios valstybės veika nepriklausomai nuo tos institucijos priklausomybės steigiamajai, įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar kitai valdžiai, taip pat nepriklausomai nuo to, ar ta institucija vykdo tarptautinio ar vidaus pobūdžio funkcijas, ar ji yra aukščiausia ar žemiausia institucija valstybės vidaus aparato sistemoje.
“Taip pat pagal tarptautinę teisę tam tikro asmens ar grupės asmenų veika laikoma valstybės veika, jeigu: a) nustatyta, kad šis asmuo ar grupė asmenų veikė valstybės vardu arba b) šis asmuo ar grupė asmenų faktiškai vykdė valstybinės valdžios prerogatyvas tada, kai oficiali valdžia neturėjo galimybių vykdyti savo funkcijas ir esant tokioms aplinkybėms, kai tokių funkcijų vykdymas yra pateisinamas.” (1, 355).Tarptautinės teisės pažeidimas pasireiškia valstybės organų ar pareigūnų veikimu ar neveikimu, kuriuo pažeidžiamas valstybės tarptautinis įsipareigojimas, o pagal projekto 17 straipsnį bet kokio valstybės įvykdyto tarptautinio įsipareigojimo nevykdymas yra tarptautinės teisės pažeidimas, sukeliantis jos atsakomybę, nepriklausomai nuo įsipareigojimo šaltinio: ar tai būtų sutartis, paprotys, vienašalis įsipareigojimas ir pan. В.И.Кузнецов ir Ю.М.Колосов nuomone, politinei atsakomybei kilti užtenka vien to fakto, kad pažeista tarptautinės teisės norma, kuri saugo kito subjekto interesus. Ji iškyla netgi tuo atveju, kai tarptautinės teisės pažeidimu nepadaroma materialinė žala ir neatsiranda jokių neigiamų pasekmių. Tuo tarpu materialinė atsakomybė atsiranda, kai pažeidus tarptautinės teisės normą, atsiranda ir tam tikra materialinė žala. Politinė ir materialinė atsakomybė gali atsirasti vienu metu, padarius vieną tarptautinės teisės normos pažeidimą: politinė atsakomybė – už patį tarptautinės teisės normos pažeidimo faktą, materialinė – dėl šiuo pažeidimu padarytos materialinės žalos.Tarptautinės teisės pažeidimas yra pagrindas tarptautinei teisinei atsakomybei atsirasti. Teisės pažeidimas yra tai tokia kategorija, kuri apibūdina mažiausiai dvi veikas – tarptautinius nusikaltimus ir deliktus, kai kurie autoriai be minėtų veikų išskiria ir tarptautinio pobūdžio nusikaltimus. Tarptautiniai nusikaltimai – tai tarptautinės teisės pažeidimas, kurį įvykdo valstybė, pažeisdama tarptautinį įsipareigojimą, turintį tokią esminę reikšmę tarptautinės bendrijos fundamentaliems interesams, dėl kurios šį pažeidimą nusikaltimu pripažįsta visa tarptautinė bendrija. (1, 361). Tai veikos, kurias tarptautinė bendrija pripažįsta tarptautiniais nusikaltimais tam tikrose konvencijose. Jie yra ypatingi savo mastu, laipsniu ir pan. Šiai grupei priskiriami tie teisės pažeidimai, kuriais keliamas pavojus patiems svarbiausiems tarptautinės bendrijos interesams, todėl jie ir kvalifikuojami kaip tarptautiniai nusikaltimai.(3, 178) Galima išskirti tris pagrindines tarptautinių nusikaltimų grupes:– tarptautiniai karo nusikaltimai,– nusikaltimai taikai (pvz. agresija, karo planavimas),– nusikaltimai žmogiškumui (pvz. genocidas, vergovė). Už šiuos nusikaltimus atsako valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas ir taip pat asmenys, įvykdę tuos nusikaltimus. Tarptautinio pobūdžio nusikaltimai – tai bet kokie nusikaltimai, kurie yra įvardijami konkrečios valstybės baudžiamajame įstatyme, tačiau tarptautiniais juos daro atitinkamas užsienio elementas. Tarptautinio pobūdžio nusikaltimams galima priskirti visą eilę nusikaltimų, kurių būdingiausi – pasikėsinimas į asmenis, kurie naudojasi valstybės apsauga, išdavystė, neteisėtos operacijos, naudojant branduolinį ginklą, įkaitų paėmimas, piniginių ženklų padirbinėjimas ir pan. И.Н.Бирюков pateikia tarptautinio nusikaltimo ir tarptautinio pobūdžio nusikaltimo palyginimą. Kriterijai Tarptautinis nusikaltimas Tarptautinio pobūdžio nusikaltimasSubjektas Valstybė, jos įgalioti asmenys, kurie, veikdami valstybės vardu, padaro tarptautinius nusikaltimus, taip pat tiesioginiai vykdytojai Fiziniai asmenysObjektas Tarptautinė taika ir saugumas, visos žmonijos interesai Dviejų ar daugiau valstybių interesaiAtsakomybė Valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto atsakomybė ir vykdytojo baudžiamoji atsakomybė Individuali baudžiamoji atsakomybėJurisdikcija Tarptautinė ir vidinė atsakomybė Valstybės vidaus atsakomybėPaskutinis tarptautinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra deliktai. Deliktai yra apibūdinami kaip visi tie pažeidimai dėl tarptautinės teisės subjektų veikos (veikimo arba neveikimo), kurie nelaikomi nusikaltimais, tačiau už kuriuos numatoma tarptautinė subjekto atsakomybė.(4, 112)
3. Aplinkybės, pašalinančios valstybės atsakomybęKiekvienoje teisės sistemoje yra normų, kurios nustato, kad tam tikroms išimtinėms aplinkybėms esant išoriškai panaši į pažeidimą veikla vis dėlto nėra kvalifikuojama teisės pažeidimu.(1, 361). Atleidimas nuo atsakomybės – subjekto pareigos pašalinti dėl padaryto teisės pažeidimo, kurio pagrindu kyla atsakomybė, iškilusias žalingas pasekmes panaikinimas. (6, 279).Tarptautinėje teisėje išskiriamos dvi aplinkybių, pašalinančių valstybės atsakomybę, kategorijos: 1) Aplinkybės, kurios rodo, kad valstybė pasinaudojo savo subjektyvia teise nevykdyti tam tikro tarptautinio įsipareigojimo.
2) Aplinkybės, kurios liudija, kad valstybės elgesys buvo priverstinis.Pirmosios kategorijos aplinkybėms yra priskiriama: – sutikimas (pvz. viena valstybė leidžia kitai valstybei pervežti per savo teritoriją ginkluotąsias pajėgas),– savigyna – kiekviena valstybė turi teisę apsiginti nuo ginkluoto užpuolimo,– atsakomųjų priemonių taikymas – valstybė gali imtis atsakomųjų priemonių prieš valstybę, pažeidusią jos teises. Teisė taikyti atsakomąsias priemones gali atsirasti ir iš Saugumo Tarybos ar Generalinės Asamblėjos rezoliucijos. Antrosios kategorijos aplinkybės yra šios: – nenumatytas įvykis (pvz. situacija, kai dėl prietaisų gedimo vienos valstybės karinis lėktuvas pažeidžia kitos valstybės sieną),– nenugalima jėga (force majeure) yra visų teisinių sistemų bendra kategorija, pagrįsta tuo, kad teisė negali reikalauti neįmanomų dalykų, Force majeure – nenumatytos, nenugalimos ir neišvengiamos išorinio pasaulio aplinkybės: stichinės nelaimės, epidemijos, ginkluoti konfliktai ir pan.(6, 267) – nelaimė – aplinkybė, būdinga tik tarptautinei teisei. Tai situacija, kai siekiant išgelbėti žmogaus gyvybę, pažeidžiama valstybės siena.Pabrėžtina, kad net ir esant tam tikroms minėtoms aplinkybėms, galimi reikalavimai suteikti kompensaciją už padarytą žalą, nors tokioms aplinkybėms esant pats valstybės elgesys būtų teisėtas.Paminėtina, kad prie aplinkybių, pašalinančių valstybės atsakomybę, taip pat priskiriama kaltė pačios nukentėjusios valstybės. (6, 265).II. UŽDUOTIS (7, 414-430) 1. Atsakant į klausimą, ar turėjo teisę Vengrija 1989 m. sustabdyti projekto įgyvendinimo darbus, pažymėtina Teismo nuostata: kadangi Vengrijos elgesys aiškiai rodo jos nenorą laikytis tam tikrų sutarties sąlygų ir siekį sutrukdyti įgyvendinti dalį projekto, kuris 1977m. sutartyje apibūdinamas kaip vieningas ir nedalomas, Vengrija pažeidė 1977m. sutartį. Dėl tokio Vengrijos elgesio tapo neįmanoma toliau vykdyti darbų sistemą. Todėl teismas nesutinka su Vengrijos argumentu, kad Vengrijai sustabdžius darbus, už kuriuos ji buvo atsakinga, pati sutartis nebuvo nutraukta.
Vengrija savo sprendimą sustabdyti projekto įgyvendinimo darbus aiškino ekologiniu būtinumu, nes jos teigimu darbų nesustabdžius būtų sukeltas pavojus aplinkai (pablogėtų vandens kokybė, sunyktų dalis floros ir faunos ir pan.). Vengrija kaip vieną iš argumentų, lėmusių darbų sustabdymą, pateikė tai, kad ji veikė būtinojo reikalingumo būklėje. Teismas pripažįsta, kad būtinojo reikalingumo situacija pagal paprotinę tarptautinę teisę yra aplinkybė, šalinanti valstybės atsakomybę už aktus, prieštaraujančius tarptautinei teisei, tik išimtinais atvejais. Tarptautinės Teisės komisija Valstybių atsakomybės straipsnių projekte numato pagrindines sąlygas, kurioms esant, būtinojo reikalingumo būklė gali būti pripažinta kaip šalinanti valstybės atsakomybę. Numatomos šios būtinosios sąlygos:– valstybės, besielgiančios nesuderinamai su tarptautiniais įsipareigojimais, elgesys turi būti sąlygojamas jos esminio intereso,– valstybės esminiam interesui turi grėsti didelis ir neišvengiamas pavojus,– toks valstybės elgesys turi būti vienintelė priemonė, apsaugant tokį interesą,– savo elgesiu valstybė negali šiurkščiai pažeisti kitos valstybės, kurios atžvilgiu egzistavo tarptautinis įsipareigojimas, esminio intereso,– valstybė, besielgianti tokiu būdu, neturi būti prisidėjusi prie tokios situacijos iškilimo. Teismas konstatavo, kad Vengrijos susirūpinimas dėl gresiančio pavojaus gamtinei aplinkai, kuri yra įtakojama šio projekto, gali būti prilyginamas jos “esminiam interesui”. Ekologinis aplinkos saugumas yra esminis valstybės interesas. Sąlygose numatyta, kad pavojus turi būti didelis ir neišvengiamas. Teismas, remdamasis ekspertų išvadomis, konstatuoja, jog pavojus nebuvo nei pakankamas, nei neišvengiamas, todėl nėra pagrindo manyti, kad projekto įgyvendinimas didelį, nepataisomą pavojų aplinkai ir kad tam pavojui negali būti užkirstas kelias kitomis priemonėmis. Nurodoma, kad Vengrija tuo metu galėjo vietoj šių darbų sustabdymo ar nutraukimo imtis kitų priemonių, siekiant kovoti prieš ekologinį pavojų, juo labiau, kad būtent tuo metu vyko derybos, kurių metu projektas galėjo būti peržiūrėtas ir jo nebūtų reikėję nutraukti. Teismas konstatavo, kad Vengrija savo veiksmais pažeidė tarptautinę teisę it nėra aplinkybės (būtinojo reikalingumo), šalinančios šių veiksmų neteisėtumą. Siekiant išsiaiškinti, ar turėjo teisę Vengrija 1992 metais nutraukti 1977 metų sutartį su Čekoslovakija, paminėtina, kad Vengrija pateikė penkis argumentus, kuriais aiškino sutarties nutraukimo teisėtumą:– būtinasis reikalingumas,– negalimumas įvykdyti sutartį,– esminių aplinkybių pasikeitimas,– esminis sutarties pažeidimas iš Čekoslovakijos pusės,– naujų tarptautinės teisės normų aplinkos apsaugos srityje atsiradimas. Būtinasis reikalingumas. Tarptautinis Teismas nurodo, kad net “būtinojo reikalingumo būklė” negali būti pagrindu vienašališkai nutraukti sutartį. Būtinuoju reikalingumu gali remtis valstybė, dėl to negalinti įvykdyti sutarties ir siekianti būti atleista nuo atsakomybės.Negalimumas įvykdyti sutartį, kuris apibrėžtas Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 61 straipsnyje. Nagrinėdamas Vengrijos argumentą, kad bendras sutarties objektas – bendras investicinis projektas – išnyko, Teismas nurodo, kad tiek objektas, tiek pati sutartis išlieka ir leidžia šalis bet kuriuo metu pradėti konsultacijas ir derybas, kad projektas būtų priderintas prie ekologinių sąlygų. Teismas konstatuoja, kad bendras investicinis projektas nebegali būti įgyvendinamas dėl pačios Vengrijos vienašalio darbų nutraukimo. Todėl Teismas dar išvadą, kad pačios Vengrijos elgesys sąlygojo negalimumą įvykdyti sutartį, todėl šis argumentas negali būti pagrindu nutraukti sutartį. Esminių aplinkybių pasikeitimas. Šiuo argumentu galima remtis tuo atveju, kai yra dvi sąlygos: 1) tai tokia situacija, kurios neįmanoma numatyti, sudarant sutartį, 2) šios aplinkybės turi būti esminis šalių susitarimo ir jų prisiimamų įsipareigojimų, sudarant sutartį, pagrindas, sąlyga. Teismas mano, kad politinė situacijos Čekoslovakijoje pasikeitimas nėra taip tampriai susijęs su sutarties objektu bei šalių įsipareigojimais, kad sudarytų esminę sąlygą šalių sutikimui ir dėl jos pasikeitimo šalių įsipareigojimai radikaliai nesikeičia. Teismo nuomonė analogiška ir dėl ekologinių reikalavimų, kurių vystymasis negalėjo būti visiškai nenumatomas, įvertinant tai, kad pati sutartis galėjo būti keičiama, atsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes. Esminis sutarties pakeitimas iš Čekoslovakijos pusės. Teismas, įvertinęs šalių argumentus, konstatavo, kad Čekoslovakija, įgyvendindama projektą C, pažeidė sutartį tik 1992 metų spalį, kai ji pradėjo nukreipti Dunojaus vandenį į kanalą, tuo tarpu Vengrija, nutraukdama sutartį 1992 metų gegužį, tai padarė per anksti, kai Čekoslovakija dar nebuvo sutarties pažeidusi. Todėl Vengrija neturėjo teisės sutarties nutraukti. Naujų tarptautinės teisės normų aplinkos apsaugos srityje atsiradimas. Paneigdamas Vengrijos argumentą dėl sutarties nutraukimą lėmusių naujų tarptautinės teisės reikalavimų aplinkos apsaugos srityje, pateikia nuomonę, kad nebuvo jokių priežasčių, neleidžiančių šalims įtraukti naujas ekologinės teisės normas į sutartį.Teismas konstatavo, kad abiejų šalių neteisėtas veikimas ir sutarties pažeidimas nekeičia ir nenutraukia 1997m. sutarties, todėl ji gali būti nutraukta tik šalių susitarimu. 2. Atsakant įklausimą, ar teisėtai Čekoslovakija projektavo ir įgyvendino variantą C, nurodoma, kad Čekoslovakija projekto C įgyvendinimą grindžia tokiais argumentais: 1) artimiausio, panašiausio į pirminį projekto įgyvendinimas, 2) būtinybė minimizuoti žalą, 3) teisė į atsakomąsias priemones. Čekoslovakijos nuomone, Vengrija, atsisakydama pratęsti savo darbus, užkirto kelią Čekoslovakijai pratęsti savo darbus, kurie numatyti 1977m. sutartyje, todėl Čekoslovakija turėjo teisę savo jėgomis realizuoti panašiausią į pradinį projektą. Be to, varianto C pagalba, Čekoslovakija tikėjosi minimizuoti nuostolius, kurie dėl sutarties nevykdymo, Čekoslovakijos paskaičiavimais, galėjo būti gana dideli.Teismas nurodo, kad 1977m. sutarties esminis bruožas yra tai, kad projekto išlaidos bus dengiamos bendrai, o sukurta įrenginių sistema bus vieninga ir nedaloma. Dėl to darbai negalėjo būti vykdomi vienašaliais veiksmais, nes projekto įgyvendinimas pagal sutartį neįmanomas, nedalyvaujant vienai iš šalių. Nors variantas C iš išorės ir panašus į pradinį projektą, iš esmės jis kardinaliai nuo jo skyrėsi savo teisinėmis charakteristikomis, todėl Čekoslovakija, įgyvendindama variantą C, pažeidė 1977m. sutartį. Teismas iš reiškia nuomonę ir dėl antrojo Slovakijos argumento, kad Čekoslovakija siekė minimizuoti patirtą žalą. Teismo nuomone, siekimas minimizuoti žalą negali būti pagrindu atlikti kitą teisei priešingą veiką, galima tik nustatyti neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydį. Teismas taip pat atmetė ir kitą Slovakijos argumentą, kad varianto C įgyvendinimas buvo atsakomoji priemonė į Vengrijos veiksmais patirtus nuostolius. Teismas konstatavo, kad šis principas taikomas, atsakant į kitos šalies neteisėtus veiksmus, kai pareikalavus juos nutraukti arba atlyginti padarytą žalą, pastaroji tokių priemonių nesiima. Be to, atsakomosios priemonės turi būti proporcionalios, siekiant pažeidėją vykdyti savo įsipareigojimus. Visos šios sąlygos yra būtinos. Teismas nustatė, kad Čekoslovakijos veiksmai nebuvo proporcingi, kadangi Čekoslovakija, įgyvendindama projektą C, nukreiptų 80-90 proc. Dunojaus vandens. Todėl Teismas daro dvi išvadas: 1) Čekoslovakija, iš vienos pusės, turėjo teisę pradėti įgyvendinti variantą C, kad priverstų Vengriją laikytis sutarties, 2) 1992 metais įgyvendintas vienašališkas Dunojaus vandens nukreipimas yra 1977m sutarties pažeidimas. 3. Atsakant į trečiąjį klausimą, paminėtina, jog Teismas konstatavo, kad 1977 metų sutartis yra galiojanti ir ji kaip lex specialis reguliuoja santykius tarp valstybių, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartis nevykdoma jau daug metų ir į susidariusią faktinę situaciją. Teismas mano, kad sutartis bendru šalių sutarimu gali būti pritaikytas esamai situacijai ir įpareigoja šalis pareikšti geranoriškumą, ieškant priimtiniausių sutarties pakeitimo variantų ir atsižvelgiant į Teismo išvadas bei naujus ekologinius reikalavimus, įvertinant poveikį Dunojaus vandens kokybei bei aplinkai. Kadangi Teismas nustatė, kad abi šalys įvykdė tarptautinės teisės pažeidimus, kiekviena iš jų privalo sumokėti kompensaciją ir turi teisę ją gauti. nuostolių klausimas turėtų būti sprendžiamas bendru sutarimu, kadangi Vengrija ir Čekoslovakija padarė žalos viena kitai. Tačiau jei šalys nesusitars, Vengrija privalės atlyginti Slovakijai nuostolius, patirtus Čekoslovakijos ir Slovakijos dėl Vengrijos darbų nutraukimo, tuo tarpu Slovakija turės atlyginti Vengrijos patirtus nuostolius už varianto C įgyvendinimą. LITERATŪRA1. V.Vadapalas, Tarptautinė teisė: bendroji dalis, Vilnius, 1998m.2. M.Akehurst, P.Malanczuk, Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas, Vilnius, 2000m.3. И.И.Лукашук, Междудародное право/ общая часть, Москва, 1996.4. И.Н.Бирюков, Междудародное право, Москва, 2000.5. Словарь междудародного права, Москва, 19866. В.И.Кузнецов, Ю.М.Колосов, Междудародное право, Москва, 1998.7. Прецеденты междудародного права, Москва, 1999.8. 1997m. Tarptautinio teismo sprendimas Gabčikovo-Nagymaros projekto byloje tarp Vengrijos ir Slovakijos.