Valstybes tarnyboje viesuju ir privaciu santykiu

Untitled

Turinys

Įvadas

Liberalių demokratijų, arba vadinamųjų kapitalistinių demokratinių visuomenių, sąlygomis ekonomikoje ir visuomenėje ryškiai skiriami du sektoriai – viešasis ir privatusis. Nėra kokio nors vieno būdo atskirti privačią ir viešąją sritis. Nėra taip pat vieno apibrėžimo, kuris tiksliai apibrėžtų viešojo sektoriaus sąvokos reikšmę, viešąjį sektorių galima apibrėžti keleriopai: valdžia, biurokratija, viešasis išteklių išdėstymas, visuomeninė nuosavybė, planinė ekonomika ir pan. Tačiau, kad ir kaip jį traktuotume, visiems mums daro didžiulį poveikį.

Privačiame sektoriuje viešpatauja išimtinaiprivatūs interesai.Privačiame sektoriuje tarnavimas visuomenei yra labiau skatinamas savanaudiškų paskatų, nes taai yra rinkos dalies ir pelno didinimo bei organizacijos augimo sąlyga. Kitaip sakant, privačiame sektoriuje pagrindinis apibrėžiamas tikslas – pinigų uždirbimas.

Darbo problematika: interesų konflikto, tarp viešojo ir privataus sektoriaus, valstybės tarnyboje sąvokos neapibrėžtumas.

Darbo tikslas: probleminės situacijos atskleidimas remiantis mokslininkais, tyrėjais, teisės aktais.

Darbo uždaviniai: atskleisti interesų konflikto reikšmę tarp viešojo ir privataus sektorių.

1. Valstybės tarnyba

Valstybės tarnyba paprastai yra suprantama kaip paprastas, niekuo neišsiskiriantis, fizinių asmenų darbas. Tokį darbą iš esmės reglamentuoja darbo kodeksas. Tačiau pačiame Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatyta „darbo“ sąvoka šiek tiek skiriasi nuo vaalstybės tarnybą einančių asmenų darbo sąvokos.

Šiuo atveju, darbas suprantamas ne tik kaip fizinis žmogaus darbas, kurio metu kažkas pagaminama ar sukuriama. Į darbo sąvoka įeina ir žmonių intelektualinė, vykdomoji, socialinė veikla, kuri gali būti tiek privataus pobūdžio, reguliuojama įprastų darbo įstatymų no

ormomis ir apimanti atskirų asmenų ar jų grupių poreikių tenkinimą, tiek viešoji veikla, į kurią įeina valstybinio lygmens veikla, ir kuria siekiama įgyvendinti įstatymus bei kitus teisės aktus politinėje, socialinėje, ūkio valdymo srityse. Tokią veiklą, vadinama darbu, vykdo valstybės ir savivaldybių darbuotojai-valstybės tarnautojai,einantys pareigas valstybės tarnyboje ir turintys įstatymų suteiktus atitinkamus įgaliojimus bei teisės aktų nustatytus įpareigojimus. Darbo santykiai susiklosto tarp pavaldžių vienas kitam subjektų, darbuotojams suteikiamos atitinkamos teisės, tačiau kartu nustatomos ir atitinkamos pareigos, nes nuo jų priklauso bendras šalies valdymo efektyvumas. Įstatymų leidėjas, siekdamas, kad valstybės tarnyba būtų efektyvi, nustato papildomus reikalavimus valstybės tarnautojams, kurie įtvirtinti atitinkamuose įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose, tačiau jie yra reglamentuojami tiek, kiek tai neprieštarauja, jau minėtam, pagrindiniam darbo teisės šaltiniui – Lietuvos Respublikos Darbo koodeksui.

Valstybės tarnybos sąvoka apima santykius, reguliuojamus griežtesniais reikalavimais darbuotojams, kuriems nustatomos papildomos normos apimančios: priėmimą į tarnybą, apribojimus norintiems tapti valstybės tarnautojais,o jais tapus, darbo užmokestį, karjerą ir kitus darbo įstatymais reguliuojamus klausimus, nes valstybės tarnautojas, kaip viena iš darbo subjektų šalių, veikia valstybės vardu. Vadinasi, norint užtikrinti tinkamą valstybės valdymo funkcijų įgyvendinimą, valstybės tarnautojam ir yra nustatomi atitinkami veiklos etikos principai ir jų laikymosi kontrolė, įtvirtinti Valstybės tarnybos įstatyme.

2. Problematika

2.1. Interesų konfliktas

Interesų konfliktų (angl. conflicts of interest) pasitaiko privačiame sektoriuje, nevyriausybinėse ar ta

arptautinėse organizacijose, univer­sitetuose, mokslininkų, gydytojų, teisininkų, buhalterių ir kt. profe­sijų atstovų veikloje. Interesų konfliktų rezultatas yra šališkas, su­bjektyvus ir neskaidrus sprendimų priėmimas, netinkamas pareigų atlikimas.

Interesų konfliktai gali būti analizuojami skirtingų socialinių mokslų atstovų. Sociologų dėmesys tiriant interesų konflikto situacijas būtų nukreiptas į kasdienę organizacijos narių veikimo praktiką (maži nu­krypimai nuo taisyklių, smulkios korupcijos atvejai, kurie dažnai sietini su kasdiene rutina). Politologai daugiau tiria politinius skandalus, blo­gą elgesį, turintį rimtų ir sunkių padarinių, analizuoja verslo ir aukštų valstybės tarnautojų sąveiką. Teisininkai analizuoja įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų teisminio taikymo atvejus. Specializuotame etikos žodyne interesų konflikto termino iš viso nėra, tai rodo šios problemos neaktualumą etikos kaip filosofinės disciplinos kontekste. Tarptautinė­je socialiniųmokslų enciklopedijoje interesų konfliktas apibrėžiamas taip: situacija, kai susiduria (ar susidaro toks įspūdis) valstybės tar­nautojo (visuomenės) suinteresuotumas tinkamai atlikti pareigas ir jo suinteresuotumas privačiais ekonominiais reikalais.

Taigi, nagrinėjam problema yra ta, kad kai asmuo (valstybės tarnautojas, politikas, privačios organi­zacijos darbuotojas ar bet kokios profesijos atstovas) turi privačių interesų, kurie gali daryti įtaką arba sudaryti įspūdį, kad ją daro jo tarnybinių pareigų atlikimui, įvardijama interesų konflikto terminu.

2.2. Viešųjų ir privačių santykių reguliavimas valstybės tarnyboje

Interesų konflikto atvejų pasitaiko ir Vakarų de­mokratijose. Tokio viešo interesų konflikto pavyzdžių galima rasti parlamentinėse sistemose, leidžiančiose parlamentarams tuo pačiu me

etu būti ministrais.

Suvokdamasinteresų konflikto prevencijos svarbą, britų tyrinėtojas F. F. Ridley kartu akcentuoja tokios sąvokos neapibrėžtumą: “Abejojama, ar įmanoma numatyti visas tokias situacijas, kuriose gali atsidurti valsty­bės tarnautojas”. Tar­nybinių pareigų atlikimas vadovaujantis visuomenės, privačios ben­drovės ar profesijos interesais, nesavanaudiškumas, objektyvumas, savarankiškumas – tai tik keletas reikalavimų, kurie kilus interesų konfliktui yra pažeidžiami.

Ar bandytume į problemą žvelgti teisiniu, ar etiniu požiūriu intere­sų konflikto suvokimui svarbios kelios sąvokos: viešasis (visuomeni­nis) ir privatusis interesas arba vaidmuo. Akademikai tebesiginčija dėl galimybės nubrėžti aiškią ribą tarp viešo ir privataus sektorių ir pripažįsta to­kios užduoties sunkumą, nors pirmieji bandymai tai padaryti buvo dar Romos teisėje. Žodis privatus reiškia asmeninis, susijęs su asmeniniu ko nors tvarkymu ar priklausomybe ir nesusijęs su jokia valstybės įs­taiga ar institucija. O vieša arba visuomeninė veikla vyksta skirtingame kontekste, kurį neretai apibrėžia atskiros taisyklės ar normos. Anali­zuojant valdžios atstovų veiklos aplinką, žodžio „viešas“ paralelė yra politika (politikai ir aukščiausio rango tarnautojai ją formuluoja „poli­tics“ lygmeniu, o įgyvendinti „policy“ lygmeniu pavedama ministrams ir valstybės tarnautojams). Politikui ar valstybės tarnautojui sumaišius privataus gyvenimo taisykles su visuomeninio gyvenimo normomis, kyla problemų. Viešame veiksme ėmus taikyti privataus elgesio me­todus ir motyvus, viešoji sritis, kurioje irvyksta politiko ar tarnautojo veiksmas, užsikrečia. Privačių motyvų ar metodų taikymas pažeidžia ne

ešališkumo, objektyvumo, nesavanaudiškumo principus, svarbius tiek valstybės tarnyboje, tiek viešajame gyvenime. Todėl svarbu ne tik skirti privačiuosius ir viešuosius interesus, bet ir juos atskirti, nes tokių interesų derinimas kompromituoja pačią idėją.

Pats interesas savaime nėra blogas, bet valstybės tarnautojai ir politikai negali siekti privačių interesų, naudodamiesi tarnybine padėtimi. Visuomenės (viešas) interesas yra viena kertinių sąvokų, bandant teoriniu lygmeniu gvildenti piliečių ir valdžios santykius. Viešojo administravimo etikos tyrinėtojai su­vokia visuomeninio intereso sąvokos problemiškumą. Privačiame sektoriuje tokia pat problema kyla bandant sukonkretinti „geriausių bendrovės interesų“ turinį.

Visuomenės intereso terminasturi simbolinę prasmę, kai prieš prii­mant bet kokį administracinį ir politinį sprendimą klausiama, ar tikrai vadovaujamasi bendrais interesais, ar labai konkrečiais. Klasikiniu laikomas W. Lippmano pateiktas visuomenės intereso apibrėžimas, akcentuojantis „aiškų matymą, racionalų mąstymą, nesuinteresuotą ir nešališką veikimą“. B. Bozemanas tvirtina, kad visuomenės inte­resas yra idealas ir, kitaip nei visuomeninė vertybė, neturi specifinio turinio. Visuomenės interesas nėra siejamas su tikslais, politika ar specifiniu veiksmu, bet su padariniais orientuojantis į ilgalaikį visuo­menės išlikimą ir jos gerovės užtikrinimą.

Politikas ar valstybės tarnautojas priima sprendimus, kurie turi įtakos piliečių ar atskirų grupių teisėms ir interesams. Tarnybinių pareigų atlikimas yra viešas vaidmuo, bet tuo pačiu metu tarnautojas nenustoja būti privatus asmuo (privatus vaidmuo – šeimos, giminės narys, draugas, verslo partneris ir kt.). Valstybės tarnyba pagrįsta vi­suomenės pasitikėjimu, todėl ir valstybė, ir piliečiai iš politikų ir tarnautojų tikisi profesionalios tarnybos, t. y. interesų konflikto ven­gimo, teisingo, objektyvaus, nešališko, efektyvaus elgesio, pareigų atlikimo rūpinantis visuomenine gerove. Pirmenybės atidavimas as­meniniams interesams pakerta tokį pasitikėjimą. Politiko ar tarnau­tojo privačių interesų, privačios veiklos reguliavimas sietinas ne tik su jo tarnybos, institucijos, bet ir visos valstybės tarnybos reputacija. O reputacija remiasi visuomenės nuomone. F. F. Ridley pateikta ci­tata labai vaizdingai atspindi tokių reikalavimų kartelę: „valstybės tarnautojai, kaip Cezariožmona, turi būti aukščiau bet kokių įtarinė­jimų, būti baltesni už baltus.“

Minėtos sąvokos svarbios tiek etikos, tiek teisės specialistui ban­dant suvokti šios problemos esmę, priežastis ir asmenų veiklos moty­vus. Viešojo administravimo etikos tyrinėtojai, analizuodami interesų konfliktus, valdžios atstovų elgesį bei sprendimus mato platesniame visuomenės gyvenimo kontekste, nors kartu tiria ir interesų konflik­tus reglamentuojančią teisinę bei organizacinę aplinkas. Suvokiama, kad į valstybės tarnybą, politiką ateina asmenys, turintys savo įpro­čius ir nuostatas, išmoktus šeimoje, iš draugų ar bendraminčių. To­kios nuostatos ir įpročiai daro įtaką tiesioginių pareigų atlikimui, o dilema iškyla tuomet, kai asmuo turi nešališkai, objektyviai ir teisin­gai atlikti pareigas, vadovaudamasis teisės normomis, pats būdamas suinteresuotasvadovautis asmeninėmis preferencijomis. Kuriant eti­kos kodeksus vienas svarbių akcentuotinų reikalavimų ir yra interesų konflikto vengimas.

Teisės kūrėjai pateikia viešojo ir privačiojo intereso sampratas, nors jiems mažiau rūpi asmens elgesio motyvai, bet įstatymuose neišvengiamai paliečiama tokių konfliktų kilimo organizacinė terpė (nurodomos jautrios situacijos), dažnai vardijami pažeidžiami etikos principai, nurodoma tenkanti atsakomybė. Todėl interesų konflikto vertinimas iš etikos ir teisės perspektyvos iš dalies susipina ir vienas kitą papildo – leidžia geriau suvokti problemos esmę, priežastis.

Interesų derinimas (interesų konfliktas) gali būti vertinamas ne tik iš teisinės ar etinės, bet ir iš politinės bei vadybinės perspektyvos. Aiškiai suvoktas ir įsisąmonintas savireguliacijos padiktuotas pasi­tikėjimo imperatyvas aktualus politikams, kurie ir inicijuoja tokius interesų konfliktus draudžiančių įstatymų priėmimą. Kai valdžios at­stovai supainioja interesus arba susidaro įspūdis, kad kilo toks konf­liktas, tai turi įtakos atskirų politikų ar net politinių partijų veiklos vertinimui ir atsiliepia visuomenės pasitikėjimui, daro jos elgesį ne­demokratišką (nedalyvavimas rinkimuose, politinė apatija ir kt.), o tai gali turėti įtakos šalies politinei sistemai ir demokratijos raidai. Vidinės ir išorinės aplinkos įtaka valdžios atstovų elgesiui ir sprendi­mams leidžia numatyti užkardomąsias priemones, kurios ir rodo norą iš vadybos pozicijų spręsti aktualią problemą.

Užsienio demokratinių šalių praktikoje interesų konflikto tema aptinka­ma ne tik teisėsaktuose, bet ir etikos ar elgesio kodeksuose. Kokia gi padėtis Lietuvoje? Beveik visuose atskirų profesijų etikos ir elgesio kodeksuose (išskyrus Antstolių profesinės etikos kodeksą) paliečiama interesų konflikto tema. Daugelyje kodeksų minimas ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, kuriuo remiantis buvo kuriami šie darbuotojų elgesį reglamentuojantys dokumentai. Tačiau dėmesys šiam aspektui yra skirtingas. Kai kur tik pateikiamos viešųjų ir privačiųjų interesų, interesų konflikto sąvokos, nedetalizuojant, koks turi būti tarnautojų elgesys atsidūrus psichologiš­kai dviprasmiškoje situacijoje, kai galima asmeninė nauda visuomenės sąskaita priimant tam tikrą sprendimą. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų etikos taisyklėse tarp kodekso šaltinių minimas ir interesų konfliktą reguliuojantis įstatymas,bet pačiame tekste net nėra interesų konflikto sąvokos. Tik skaitant tekstą aiškėja, kad apie tai ir kalbama 5.18 punkte reikalaujant „deklaruoti savo privačius interesus, susijusius su asmeniniais įsipareigojimais, ir spręsti visus kylančius konfliktus taip, kad būtų apginti viešieji interesai“.

2006 m. priimto Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 5 straipsnis skirtas privačių interesų deklaravimo aspektui, kartu darant nuorodas į minėtą įstatymą. Reikalavimas kurį laiką susilaikyti nuo tam tikros veiklos nustojus eiti valstybės tarnautojo pareigas dar įvardijamas kaip „besisukančių durų“ principas, pabrė­žiamas tik Valstybės kontrolės pareigūnų tarnybinės etikos ir Lietu­vos Respublikos savivaldybės kontrolės ir audito institucijos valsty­bės tarnautojų tarnybinės etikos kodeksuose. Pastarųjų dokumente teigiama, kad tarnautojui draudžiama atlikti auditą, jeigu jis yra „bu­vęs audituojamo subjekto darbuotojas ir nuo darbo santykių pabaigos yra praėję mažiau kaip 1 metai“. Draudimas nau­dotis institucijos vardu ar tarnybine padėtimi, atstovauti institucijai (fiziniams ir juridiniams asmenims, tvarkant jų reikalus) santykiuose su kitais asmenimis, jeigu darbuotojas su jais turi asmeninių interesų, minimas tik Valstybinės darbo inspekcijos darbuotojų etikos kodekse.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų minis­terijos tarnautojų tarnybinės etikos kodekse detalizuojant padorumo principą paliečiama interesų konflikto tema. Teigiama, kad „tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar neatlygintinų paslaugų, išskirtinių lengvatųir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, jeigu tai gali sukelti viešųjų ir privačių inte­resų konfliktą“. „Šis draudimas netaikomas, kai tarnautojui siūlomi tik simboliniai dėmesio ir pagarbos išraiškos ženklai – mažaverčiai suvenyrai, daiktai, susiję su veiklos reklama, gėlės“.

Bene išsamiausiai ši tema nagrinėjama Lietuvos banko tarnautojų ir Lietuvos banko valdybos (LBV) etikos kodeksuose. Pirmame doku­mente minimos tokios interesų konflikto formos (dovanos, paslaugos, kita apmokama veikla, derybos dėl būsimo įsidarbinimo), pa­brėžiama numanomo interesų konflikto žala institucijai ir reikalaujama jo vengti. Teigiama, kad „interesų konfliktai gali kilti tuomet, kai tarnautojai turi su tarnyba nesusijusių ar asmeninių interesų, kurie gali turėti įtakos (arba gali atrodyti, kad turės) nešališkai ir objektyviai vykdant pareigas“. LBV kodeksedetalizuojant taikomus apribojimus (atskiras skyrius) taip pat minimas galimas ir numanomas interesų konf­liktas. Smulkiau kalbama apie dovanas, paslaugas nurodant, kas laikoma ir kas nelaikoma dovanomis (nurodant jų vertę), honorarus, atliekamus finansinius sandorius tam tikrose situacijose, nurodoma, kad draudžiama „bet kokią veiklą (tiek už atlyginimą, tiek neatlygintinai), kuri sumažintų pasitikėjimą jo ar kito valdybos nario nepriklausomumu ar nešališkumu arba galėtų pakenkti Lietuvos banko reputacijai ir inte­resams“. Neapeinamas ir vaišingumo klausimas nurodant, kad „tarnautojai gali priimti kvietimus į su tarnyba susijusius priėmimus, kultūrinius renginius ar vaišes, jeigu tai nesukels įsipareigojimų, susiju­sių su darbine veikla“. Kad šiuose dviejuose kodeksuose daugiau nei kituose skiriama dėmesio interesų konflikto aspektui galima paaiškinti tuo, jog kuriant dokumentą vadovautasi ne tik Lietuvos tei­sės aktais, bet ir Europos centrinio banko elgesio kodeksu ir užsienio valstybių centrinių bankų praktika.

Darbas kitur ar gaunamas atlygis taip pat gali būti viena iš interesų konflikto pasireiškimo formų. Todėl kai kuriuose kodeksuose atsiranda draudimas užsiimti kita veikla. Pavyzdžiui, Muitinės pareigūnų eti­kos kodekse49 reikalaujama „nesinaudoti savo tarnybine padėtimi ir neužsiimti kita veikla, kuri galėtų sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, sudarytų prielaidas tarnybos teikiamas galimybes panaudoti ne viešajam interesui garantuoti, trukdytų atlikti tarnybos pareigas arba kenktų tarnybos autoritetui ar ją diskredituotų“.

Išvados

DaugumojeLietuvos viešajame sektoriuje esamų etikos ar elgesio kodeksų interesų konflikto tema paliečiama, nors jai skiriama nevieno­dai dėmesio. Vienur probėgšmais paminimas tik dovanų ar paslaugų nepriimtinumo aspektas, o kitur užsimenama ir apie kitas situacijas, galinčias sukelti interesų konfliktą.

Kadangi politikų ir valstybės tarnautojų vaidmenys visuomenės gy­venime kiek skiriasi, tai ir reguliuojant interesų konfliktą esama (arba turi būti) šiokių tokių skirtumų. Šalia interesų deklaravimo iš politikų reikalaujama, kad jie iš anksto praneštų apie turimą interesą ir nusiša­lintų nuo sprendimo priėmimo. Valstybės tarnautojų veikla panašiose situacijose labiau teisiškai reguliuojama draudžiant interesų konflikto situacijas: šalia teisinių draudimų, pareigų nurodymo, kitų reguliavimo priemonių dar pabrėžiami bendrieji principai, kuriepadėtų tinkamai atlikti pareigas. Bene pagrindinis politikų ir valstybės tarnautojų inte­resų konflikto situacijų reguliavimo skirtumas yra ne tik jiems taikomų draudimų skaičius, bet ir jų interesų deklaravimo tvarka.

Politikams ir valstybės tarnautojams gerai įsisąmoninus visus draudimus interesų konflikto situacijose, vadovaujantis ne tik taisy­klėmis, bet ir nurodytais principais, įmanoma susigrąžinti prarastą visuomenės pasitikėjimą, bet šio rezultato turi būti siekiama ir kolek­tyviai, ir individualiai.

Naudota literatūra

Lietuvos Respublikos Seimo statutas“, Valstybės žinios, 1994, Nr. 15-249;

Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymas“, Valstybės žinios, 1995, Nr. 33-759;

Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso patvirtinimo, įsiga­liojimo ir įgyvendinimo įstatymas“, Valstybės žinios, 2006, Nr. 102-3938;

Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarny­boje įstatymo pakeitimo įstatymas“, Valstybės žinios, 2009, Nr. 75-3066;

Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos darbuotojų etikos kodekso, Valstybės žinios 2003 08 06, Nr. 1-210; Lietuvos Banko valdybos nutarimas dėl Lietuvos Banko valdybos etikos kodekso, Valstybės žinios 2004 11 11, Nr. 175;

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. vasario 7 d. įsakymas Nr. D1-69 „Dėl Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų etikos taisyklių patvirtinimo“ Valstybės žinios 2005, Nr. 22-705;

Lipp­mann W., The public philosophy, NewYork: The New American Library, 1955;

Bozeman B., Public values and public interest. Counterbalancing economic indi­vidualism, Washington D.C.: Georgetown University Press, 2007;

F. F. Ridley, A.G. Jordan “Protest Politics: Cause Groups & Campaigns” Oxford Univ Pr.; 1988;

Clarke P., Linzey A., eds., Dictionary of ethics, theology and society, London & New York: Routledge, 1996.;

Vose C. E., „Conflict of interest“, Sills D. (ed.), International encyclopaedia of social sciences, New York: The Macmillan Company & The Free Press, London: Collier-Macmillan Publishers, 3, 1972;

Clarke P., Linzey A., eds., Dictionary of ethics, theology and society, London & New York:Routledge, 1996.

Vose C. E., „Conflict of interest“, Sills D. (ed.), International encyclopaedia of social sciences, New York: The Macmillan Company & The Free Press, London: Collier-Macmillan Publishers, 3, 1972, p. 242.

F. F. Ridley, A.G. Jordan“Protest Politics: Cause Groups & Campaigns”Oxford Univ Pr.; 1988, p. 68;

Lipp­mann W., The public philosophy, New York: The New American Library, 1955, p. 42.

Bozeman B., Public values and public interest. Counterbalancing economic indi­vidualism, Washington D.C.: Georgetown University Press, 2007, p. 12.

F. F. Ridley, A.G. Jordan, “Protest Politics: Cause Groups & Campaigns” Oxford Univ Pr.; p. 63.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. vasario 7 d. įsakymas Nr. D1-69 „Dėl Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų etikos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 22-705);

Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, (Žin., 2006, Nr. 102-3938);

Leave a Comment