Valstybės sienų apsaugos raida

Valstybės sienų apsaugos raida

1 tema. (VSAR-1) Sienų apsauga ir gynimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK).

Mokomieji klausimai:

1. Politinė situacija LDK laikotarpiu. 2. Teritorijos buvusios LDK sudėtyje. 3. Valstybės sienų apsaugos vykdymas.

Šaltiniai: 1. Red. A.Šapoka Lietuvos istorija, 1990. 2. A.Liekis Lietuvos sienų raida 1, 1997. 3. A.Liekis Lietuvos sienų raida 2, 1997. MOKOMOJI MEDŽIAGA

Romos filosofas ir oratorius Markas Tulijus Ciceronas kategoriškai teigė: “Žmonės, nežinantys savos istorijos, visada lieka vaikai”.Valstybės sienų apsauga turi ilgaamžę istorija. Ji glaudžiai susijusi su pačios valstybės atsiradimu bei egzistavimu žmonijos istorijoje, nes valstybė pirmiausia pasireiškia kaip tam tikras teritorinis darinys, turintis konkrečiai apibrėžtas savo sienas. Jų apsauga visada buvo ir tebėra viena iš pagrindinių pačios valstybės priedermių.Apie mūsų valstybės sienų apsaugos praeitį žinome palyginti nedaug ir ne visada tiesą. Pirmiausia todėl, kad senovėje ilgą laiką mūsų valstybė neturėjo savo rašto, o rašytiniai kaimynų šaltiniai dažniausiai buvo tendencingi, rašomi priešininkų.Lietuvos valstybės sienų apsaugos istorija siekia gilius viduramžius, pačios valstybės susikūrimą. Nuo to laiko valstybės sienų apsauga buvo ir tebėra kiekvienos visuomenės, taip pat ir dabartinės, vienas iš svarbiausių rūpesčių bei uždavinių. Dažniausiai juos spręsti buvo pavedama specialiems kariuomenės daliniams.Lietuvių sukurtai valstybei priklausė žemės nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuvių žemių plotai ne kartą smarkiai kito. Jų protėvių – baltų gyvenamos teritorijos iki VI a. tęsėsi nuo Baltijos vos ne iki dabartinės Maskvos, nuo Vyslos iki Volgos ir Okos. liet pradėjusios iš pietų veržtis galingos slavų bangos pamažu spaudė, mažino baltų genčių žemes ir jau XIII a. baltų gyvenami plotai beaprėpė apie 215 tūkst. kv. km. XIII a. pirmojoje pusėje karaliaus Mindaugo suvienytų baltų – lietuvių genčių valstybė iš pradžių turėjo apie 125 tūkst. kv. km ir dar nemažus gudų gyvenamus plotus.Karaliaus Mindaugo XIII a. sukurta Lietuvos valstybė, kaip ir kitos to meto valstybės, saugojo ir gynė savo sienas.Vakarų Europos šalių pavyzdžiu jau XIII a. antroje pusėje Lietuvoje buvo steigiamos muitinės, samdomi ginkluoti muitinių sargai, kurie kovojo su kontrabanda ir privalėjo užtikrinti, kad pirkliai gabentų prekes tik nustatytais keliais. Sienos priedangos būriai, saugantys valstybės sieną bei muitinių sargai buvo dabartinių pasieniečių pirmtakai.Vytauto Didžiojo laikais, pasiekusi šlovės ir didybės zenitą, būdama didžiausia Europos valstybė, Lietuva turėjo tik apie 2 mln. gyventojų. Tuo tarpu valstybės teritorija, nusitęsusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, maždaug 15 kartų pranoko dabartinę Lietuvos teritoriją. Todėl suprantama, kad valstybės sienos negalėjo būti saugomos kas kilometrą. Mūrinių pilių sistema gynė valstybės branduolį nuo Rytų (Medininkai, Lyda, Naugardukas, Krėva ir kt.). Nemuno gynybinė tvirtovių linija (Kaunas, Punia, Liškiava, Gardinas ir kt.) saugojo kraštą nuo Kryžiuočių ordino antpuolių. Valstybės sienų apsaugą papildė stebėjimo bokštai, sargybos. Pavojingas kryptis pridengdavo raitųjų patrulių būriai, kurie apie pavojų galėdavo greitai pranešti artimiausios pilies įgulai.Už įvežamas ir išvežamas prekes jau nuo XIII a. Lietuvoje pradėta imti muitus. Pradžioje jie buvo imami prekėmis, vėliau -tik pinigais. Pradėjo kurtis muitinės. Tikras muitinių kūrimosi bumas vyko XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, t. y. Vytauto laikais. Tada buvo steigiamos muitinės ir valstybės periferijoje -Chorticoje, Tamanėje ir kitur.Karaliaus Vytauto Didžiojo mirties metais (1430 m.) Lietuvos valstybės teritorija aprėpė apie 900 tūkst. kv. km, nors tik aštuntoje tos teritorijos dalyje gyveno lietuviai.Po Vytauto Didžiojo mirties Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės teritorija nuolat mažėjo. Jau 1432 m. Lietuva prarado Padolę, Voluinę.Tačiau labai sparčiai tvirtėjo dvi ypač agresyvios kaimynės -Rusija ir Turkija, todėl Lietuvos valstybei buvo vis sunkiau apginti savo žemes. Turkija Lietuvą atstūmė nuo Juodosios jūros teritorijos tarp Dnepro ir Dnestro. Pralaimėjimus lėmė ir tai, kad nebebuvo ir tokių genialių vadų kaip Mindaugas, Gediminas, Vytautas ir kai kurių kitų. Ypač valdant neveikliam Aleksandrui (1492-1506), Maskva pradėjo atiminėti iš Lietuvos rytines jos žemes. Tiesa, iŠ pradžių taikiai. Kai 1494 m. Aleksandro delegacija nuvyko pas Maskvos earą Ivaną III prašyti jo dukros Elenos rankos, už tai jis pareikalavo iš Lietuvos atiduoti Maskvai Okos aukštupio žemes – per 87 lūkst. kv. km. Lietuva suliko ir dėl to gerokai atsitraukė nuo Maskvos. Bet rusams to buvo maža. 1499 m. rusų kariuomenė net trijose vielose įsiveržė į Lietuvą ir užėmė Toropecą, Slarodubą, Seversko Naugardą, Dorogobužą, IJrianską, Putivlį ir net Černigovu prie Desnos žemupio, netoli Kijevo. Taip “gerasis” uošvis atėmė iš žento vos ne ketvirtadali žemių – apie 210 000 kv. km.Užgrobusi tiek žemių, Maskva šešerius metus kaupė jėgas naujiems puolimams prieš Lietuvą. Pulti vėl pradėjo 1507 m., bet karas ypač įsiliepsnojo 1512 m., kai Rusija ėmė pulti Smolensko žemes. 1514 m. vasarą krito pati didžiausia Lietuvos tvirtovė prie Dnepro -Smolenskas ir Lietuva vėl neteko apie 56 000 kv. km savo Žemių.Maskvos sustiprėjimą lėmė lai, kad ji 1480 m. atsikratė politinės priklausomybės nuo totorių, užkariavo didelius žemes plotus šiaurėje ir rytuose ir jos valstybės teritorijos plotas padidėjo nuo 587 000 kv. km (1462 m.) iki 2 372 000 kv. km (1521 m.), o gyventojų skaičius iki 10 mln. (Lietuvoje tuo metu buvo apie 3,8 mln. žmonių). Bet Maskvos valdovai ir toliau siekė prisijungti visas slaviškąsias tautas, sukurti galingą rusų valstybę, kurioje būtų tik vienas valdovas – earas, vienas tikėjimas – stačiatikių, viena kalba – rusų. Rusai veržėsi į Lietuvos žemes ne tik ginklu, bet ir apgaule, siuntė daugybę šnipų, kad žadėdami turtų ir visokiausių laisvių įkalbėtų vietinius gyventojus susijungti su “motinėle” Rusija. Nukariaudama naujas žemes, Maskva vis stiprėjo, o Lietuva silpo. Ir jau 1522 m. beveik visas rusiškąsias Lietuvos sritis Maskva buvo atėmusi iš Lietuvos.

Liublino unijos pasirašymo išvakarėse (1569 m.) Lietuvai dar priklausė apie 18 500 kv. km gudų gyvenamų žemių, 190 000 kv. km – ukrainiečių ir 10 000 kv. km – lenkų. Taigi iš viso – apie 485 000 kv. km ploto, kuriame gyveno 2,4 mln. žmonių (lietuvių – apie 35 %). ‘liesa, būta prošvaisčių. 1561 m. Livonija, neįstengdama apsiginti nuo rusų, pasidavė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto globai. Ir iki 1569 m. Lietuvai priklausė visa Latvija ir pusė Estijos -apie 85 000 kv. km. Lietuvos teritorija išsiplėtė iki 520 000 kv. km. liet prie Baltijos toliau visomis išgalėmis veržėsi Rusija.Kad atsilaikytų prieš Rusiją, Lietuvai neliko nieko kita kaip 1569 m. pasirašyti sau nenaudingą uniją su Lenkija, kuri buvo patvirtinta Liublino bendrame abiejų valstybių seime. Jo nutarimu Livonija buvo paskelbta bendrai Lietuvos ir Lenkijos valdoma, o ūk-rainietiškąsias Lietuvos žemes – Kijevo, Volynės, Podolės ir kitas (apie 170 000 kv. km) paprasčiausiai užėmė “bendražygė” Lenkija. Lietuvos plotai sumažėjo iki 320 tūkst. kv. km, t.y. prilygo dabartinės Italijos, Lenkijos, DJBritanijos plotams.Tačiau ir praradusi savarankiškumą po Liublino unijos 1569 m. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė turėjo savo iždą, kariuomenę, saugojo ir savo teritoriją.1655 m. Maskvos armija pirmą kartą istorijoje įsiveržė ir į Vilnių. Beveik tris savaites ji naikino miestą, plėšė ir žudė žmones. Panašiai buvo ir kitose Lietuvos vietose, kur įsiverždavo rusų kariuomenė. Krašte ėmė siausti maras. Dėl jo ir rusų vykdytų žudynių Lietuva neteko apie trečdalio gyventojų. Tas periodas istorijoje pavadintas Tvanu. Pagaliau 1667 m. 4 Andrusove tarp Lietuvos ir Rusijos buvo pasirašyta taika, pagal kurią Rusijai atiteko Smolenskas, Starodubas, Černigovas – didžiulė Lietuvos valstybės rytų teritorija. Daugelis to krašto ir rusakalbių, bijodami rusų teroro, pasitraukė į Lietuvą tarp Dysnos, Vileikos ir Nemuno aukštupio. Todėl gerokai pakito ir tų rajonų etnografinė sudėtis. Bet skaudžiausia, kad Andrusovo taikos sutartyje Lietuva (tiksliau Lietuvos-Lenkijos Respublika) buvo priversta pripažinti agresoriaus teises į jo užgrobtas žemes.Per paskutinį XII a. trečdalį kiek atsigavusi Lietuva naujo amžiaus pradžioje (1703 m.) vėl buvo įtraukia į karus su Švedija ir patyrė naujas rusų ir Švedų okupacijas. Kraštas vėl buvo nusiaubtas svetimšalių kariuomenių, badų, marų ir vėl neteko apie trečdalio gyventojų. Kartu Rusija stengėsi visai sugriauti ir Lietuvos valstybingumo pamatus. Jos reikalavimu, 1717 m. vadinamajame nebyliajame Respublikos seime Rusijos caras Petras privertė pasirašyti sutikimų, kad Lietuva turės ne daugiau kaip 6000, o Lenkija -18 000 karių. Tuo tarpu Rusija jau turėjo 270 000 kareivių, Austrija – 200 000, Prūsija -146 000.Dėl to Lietuva, o kartu ir Lenkija nebegalėjo nepaklusti Rusijos ir iškilusios Prūsijos diktatui. Valstybės teritoriją grobikiškieji kaimynai vis labiau ėmė naudoti kaip savo pereinamąjį kiemą, kol pagaliau 1772 m. rugpjūčio 5 d. Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė trišalę sutartį dėl (pirmojo) Respublikos padalijimo – Prūsijos siūlymu taip kompensuoti Rusijai už atiduotas Turkijai žemes Ukrainos pietuose. Prūsija ir Austrija leido Rusijai prisijungti naujas rytines Lietuvos teritorijas iki Dauguvos ir Dnepro (Latgalą, Polocką ir šiaurinę jo dalį, beveik visas Vitebsko ir Mstislauko vaivadijas, dalį Minsko vaivadijos). Neliko nuskriaustos ir Rusijos bendražygės: Austrija pasiėmė dali Mažlenkių ir Galicijos, o Prūsija – Lenkijos Pavysi} ir Varmijos vyskupyste. Lenkijai Prūsijoje buvo paliktas tik siauras vadinamasis Dancigo koridorius prie Baltijos. Po pasidalijimo Lietuvai liko 250 000 kv. km ir 2,5 mln. gyventojų. Šitoje teritorijoje Lietuva dar gyvavo 21 metus, t.y. iki antrojo padalijimo 1793 m. Beje, padalijimas vykdytas kaip ir pirmasis susitarus su Prūsija ir motyvuojant, kad reikia apginti Respublikos gyventojų “laisves”, rusų žmones, rusų kareivius ir kt. Dėl viso to, girdi, Rusija ir prisijungianti 117 500 kv. km Lietuvos žemių, kuriose gyveno apie 0,7 mln. žmonių.Iš Lietuvos pasigrobtų žemių Rusija sudarė labai didele Minsko guberniją, kuriai priskyrė dar Dysnos ir Vileikos apskritis; kai kuriuos užgrobtus rajonus priskyrė Mogiliovo ir Vitebsko gubernijoms. Lietuvai beliko 132 500 kv. km teritorijos ir 1,8 mln. gyventojų. Lietuvos rytinį pasienį žymėjo llreslauja, Vidžiai, Tverečius, Pašto vys, Naručio ežero rytinis krantas, Naročios upė, Valožinas, Nalibokai, Myras, Ščoros versmės, Švetyčio ežeras, o nuo čia siena suko lanku į vakarus, eidama Bobriškių ežero pietiniu krantu, po to vėl į pietus, Rusijai palikdama Pinską, o Lietuvai – Janovą, Nobelį (už Pripetės), Kobriną, Lietuvos Brastą prie Bugo.Bendros Lietuvos-Lenkijos Respublikos egzistavimo laikais Lietuvos valstybės sienų apsaugos funkcijas vykdė lengvosios kavalerijos arba taip vadinami priešakinės sargybos pulkai. XVIII a. antroje pusėje jų buvo penki, juose tarnavo apie 2,7 tūkst. karių.Turime duomenų apie tai, kaip buvo saugoma valstybės siena Lietuvoje XVIII a. Šis uždavinys teko vadinamiesiems lengviesiems, arba priešakinės sargybos pulkams, kurių buvo penki (nuo 1793 m. – šeši). Kiekvieną pulką sudarė 6 vėliavos (viename pulke – 8). Vėliavoje raitelių skaičius svyravo nuo 28 iki 98. Dvi vėliavos sudarė eskadroną. Vėliavai paprastai vadovaudavo rotmistras, tačiau faktiškai visus jos reikalus tvarkė poručikas.Per susidūrimus ir kautynes kovinės rikiuotės pirmoje gretoje jodavo bajorai, ginkluoti trumpomis ietimis, kardais ir pistoletais. Antroje gretoje rikiavosi eiliniai raiteliai, ginkluoti kardais, pistoletais ir karabinais. Pažymėtina, kad priešakinės sargybos pulkuose tarnavo nemažai totorių. Tarp jų buvo karininkų, pulko vadų.Bendras karių skaičius priešakinės sargybos pulkuose dažnai keitėsi. 1786 m. minėtuose pulkuose tarnavo iš viso 2676 kariai.1793 m. rugpjūčio mėn. DLK kariuomenėje jau buvo šeši priešakinės sargybos pulkai, o juose 3491 karys:

I Jo Karališkosios Didenybės pulke – 8 vėliavos (4 eskadronai),724 kariai;II DLK didžiojo etmono pulke – 6 vėliavos (3 eskadronai),578 kariai;III DLK lauko etmono pulke – 6 vėliavos (3 eskadronai), 557kariai,1794 m. pabaigoje Rusijos carienė Jekaterina įsakė prijungti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prie imperijos, o kunigaikščiui Rcpninui nurodė padalyti Lietuvą į tris gubernijas paskelbus, jog taip pasielgti Rusija buvo priversta todėl, kad … apgintų gyventojų laisves, gerove, apsaugotų juos nuo maištininkų, kurie pakėlė ginklą prieš rusų karius. 1794 m. lapkričio mėn. Lietuvoje įvedami Rusijos pinigai, paskelbiamas priesaikos “Jos Didenybei” tekstas buvusios LDK gyventojams, o Repninui nurodoma užleisti pagal susitarimą su Prūsija lietuviškas žemes, esančias kairiajame Nemuno krante. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nebeliko. Prūsija ir Austrija taip pat okupavo dalį Lenkijos (Lietuva be-veikvisa atiteko Rusijai).Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo Lietuvos teritorija, išskyrus Užnemunę, pateko į Rusijos imperijos sudėtį.Po Lietuvos-Lenkijos valstybės trečiojo padalijimo 1795 metais Lietuva buvo prijungta prie carinės Rusijos imperijos. Vakarinė Rusijos valstybės siena su Prūsija tapo kartu ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės siena. Tik prie šios vakarinės sienos ir buvo steigiamos Rusijos muitinės. Joms buvo pavaldžios pasienio sargybos, kurios tvarkėsi pagal karini statutą. Muitinių apygardoms buvo priskirti karininkai, kurie koordinavo muitinės ir pasienio sargybų priemones kovoje su kontrabanda. Visos Lietuvos teritorijoje visos muitinės priklausė vienai Virbalio muitinės apygardai. Rusijos-Prūsijos sieną Virbalio muitinės apygardoje saugojo dvi pasienio sargybos: Tauragės ir Virbalio. Jos atitinkamai kontroliavo 245 km ir 374 km ilgio valstybinės sienos ruožus, jose tarnavo 2,1 tūkst. ir 2,4 tūkst. eilinių sargybinių. Mūsų nagrinėjamos temos rėmuose būtų galima paminėti tik tą faktą, kad Rusijos imperija saugojo savo sieną su Vokietija, o ji sutapo su Vytauto Didžiojo laikų Lietuvos su Kryžiuočių ordino siena. Pavyzdžiui, sienos ruožą tarp Palangos ir Jurbarko (160 varstų, l varstas 1067 m) saugojo I ešelono rusų pasienio atskirojo korpuso Tauragės brigados 4 kuopos (1262 kareiviai, 16 vachmistrų, 57 karininkai). Dieną kiekvieną kilometrą saugojo 1-2 kariai, naktį – 2 – 3 kariai. II ešelone (2-7 varstai nuo sienos) buvo du batalionai (8 sumažintos kuopos), arba 50 karininkų ir 1000 kareivių. Taigi kiekvieną varstą saugojo vidutiniškai 14 kareivių. Kariai gaudavo viliojantį atlyginimą: trečdalį sulaikytos kontrabandos vertės. Tačiau kontrabanda iš Prūsijos klestėjo, ypač audimų.1812 m. Napoleonui paskelbus karą Rusijai ir užėmus Lietuvą, jis sudarė Laikinąją vyriausybę, kurios žiniai skyrė Kauno, Vilniaus, Gardino ir Minsko gubernijas, t.y. apie 40 000 kv. km. Tačiau didelė tų laikų bajorijos dalis jau nebesuvokė savarankiškos Lietuvos valstybės reikšmės ir rūpinosi unijos su Lenkija atnaujinimu. Bet pats Napoleonas visoms toms pastangoms buvo abejingas. Jam ir sudarytos vyriausybės reikėjo lik todėl, kad ji padėtų geriau aprūpinti kariuomenę, suorganizuotų daugiau vyrų į ją kariauti prieš Rusiją. Bet Napoleonas pralaimėjo. Su jo kariuomenės likučiais pasitraukė ir Lietuvos laikinoji vyriausybė. Į Lietuvą sugrįžo senoji Rusijos valdžia. Po karo Vienos kongrese (1815 m.) Varšuvos kunigaikštija paskelbta Lenkijos karalyste, jos karaliumi – Rusijos caras, o Lietuva – “neatskiriama” Rusijos dalimi, išskyrus tik Užnemunę, kuri buvo įjungta į Lenkijos karalystės Baltstogės departamentą.Nuo 1893 metų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną su Rytų Prūsija saugojo Rusijos Finansų ministerijai pavaldaus pasienio apsaugos korpuso 6-oji Tauragės ir 7-oji Virbalio brigados. Jos Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 metais, kartu su Rusijos kariuomene pasitraukė į Rytus.Ši sienos apsauga, kaip dabar sakoma, buvo gana skylėta. Tai akivaizdžiai rodo tas faktas, kiek spaudos draudimo laikais mūsų knygnešiai pernešdavo per sieną draudžiamos lietuviškos spaudos iš Prūsijos.Valstybės sienos apsauga glaudžiai susijusi su valstybės ribų problemomis. O dėl to kyla valstybingumo klausimas.Siekis atstatyti ribotą valstybingumą buvo išsakytas dar 1905 m. lapkričio 21 – 22 d. Didžiajame Vilniaus seime. Seimo nutarime rašoma: “Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos; savivaldos) ir kadangi norima, idant kitos Lietuvoje begyvenančios tautos galėtų pilna laisve naudotis, Lietuvių suvažiavimas nutarė:Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo”. Etnografinei Lietuvai Seimas priskyrė Vilniaus, Kauno, Gardino ir Seinų gubernijas.1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. į Vilniaus konferenciją susirinkę atstovai iš visos etnografinės Lietuvos jau reikalavo visiškos nepriklausomybės.Pirmojo pasaulinio karo pabaiga ir tolesni įvykiai smarkiai pakeitė Europos žemėlapį. Tai paspartino Lietuvos Respublikos nepriklausomybės akto paskelbimą 1918 m. vasario 16 d., bet kartu sužlugdė daugelio lietuvių viltis atkurti Lietuvos valstybe su 1772 metų ribomis.Paskelbus nepriklausomą Lietuvą, pirmiausia susirūpinti reikėjo valstybės sienų apsauga, nes be to sunku įsivaizduoti valstybę. Lietuva, turėdama labai skirtingo valstybingumo kaimynus, atsižvelgdama į politinę-ekonominę bei karinę padėti, atitinkamai organizavo valstybės sienų apsaugą. Jas saugojo ginkluota sargyba, pavaldi muitinėms, samdomieji sargai, apskričių karo komendantų patrulinė sienų apsauga, kariuomenės daliniai, nepriklausoma nuo Vyriausybės milicija. Buvo ir visai nesaugomų sienų atkarpų (Rokiškio ruože iki 1919 06 01).Geriausiai valstybės sienos klausimus sekėsi spręsti su Latvija. Po ilgai trukusių derybų pagaliau buvo susitarta, kad pagrindu bus laikoma buvusi Rusijos imperijos Kauno ir Kuršo gubernijų siena. Dar 1497 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero ir Livonijos ordino magistro B. fon Boreko patvirtintoje sutartyje bendra siena nuo Baltijos jūros ties Bartuvos žiotimis, t. y. šiauriau Šventosios, ėjo į rytus maždaug dabartinės sienos ribomis, bet ties dabartiniais Saločiais (Pasvalio r.) darė platų vingį į šiaurę, palikdama Bauskę Lietuvai. Įvykiai taip susiklostė, kad tokios sienos ribos neįsitvirtino.Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, 1819 m. caras Aleksandras I, tenkindamas Kuršo vokiečių baronų reikalavimus, kad jiems būtų patogiau susisiekti su Prūsija, prie Kuršo gubernijos prijungė visą Palangos valsčių. Tai, ką žemaičiai savo krauju tris šimtmečius gynė nuo Ordinų, buvo panaikinta vienu plunksnos brūkštelėjimu. Deryboms galutinai įstrigus, buvo nutarta ginčą spręsti tarptautiniame arbitraže vyriausiuoju arbitru pasikvietus tarptautinės teisės žinovą Edinburgo profesorių Johną Simpsoną. 1921 m. valstybės siena pagaliau buvo nustatyta. Palangai (tuo metu Rucavos vis.) atgauti už 1905 dešimtines teko atiduoti Alūkstės valsčiuje 2745 dešimtines. Valstybės siena buvo išvesta 4,5 km į šiaurę nuo Šventosios žiočių. Lietuva gavo 19,5 km Baltijos jūros pakrantės. Ši valstybės sienos atkarpa yra kartu kalbos, etnografijos ir religijos riba. Ji teisinga ir istoriniu požiūriu.Buvusi carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos valstybės siena nebuvo kalbinė ir etnografinė riba, nes abiejose pusėse gyveno baltų kilmės gyventojai.Visa 230 km ilgio tuometinė siena su Vokietija, ėjusi Nemunu ir išlikusi apie 500 metų, politiniu ir istoriniu požiūriu tapo natūraliausia. Gaila, tačiau jau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje į pietus nuo Nemuno tik 10 proc. gyventojų temokėjo lietuviškai. Kad ir kaip sparčiai buvo vykdoma germanizacija Klaipėdos krašte (Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskrityse), apie 90 proc. gyventojų savo kilmę laikė lietuviška. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl 1919 m. Versalio tarptautine taikos sutartimi nuo Vokietijos buvo atskirtas ketvirtadalis Mažosios Lietuvos dešiniajame Nemuno krašte – 2848 kv. km plotas. Įdomu pastebėti, kad Klaipėdos kraštas, 1923 m. įtrauktas į Lietuvos sudėtį, smarkiai skyrėsi nuo Lietuvos kultūra ir religija: tik 15 proc. gyventojų buvo katalikai, 80 proc. – liuteronai, 40 proc. gyventojų oficialiai save laikė vokiečiais. Daug sudėtingiau valstybės siena buvo nustatoma pietinėse ir rytinėse žemėse.Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, JAV prezidentas Vudro Vilsonas paskelbė tautų apsisprendimo teise. Prezidento paskirtas komisijos pirmininkas rytinėms Lietuvos sienoms nustatyti Harvardo universiteto Rytų Europos istorijos profesorius Golderis pasiūlė tokias nuostatas:1. Kai XIII a. lietuviai, būdami pagonys, pradėjo savo ekspansijąį Rytus, kur gyveno slavai, šie jau kelis šimtmečius buvoapsikrikštiję pagal Rytų bažnyčios apeigas, t.y. buvostačiatikiai.2. 1387 metais lietuviai buvo apkrikštyti ir tapo katalikais.3. Tik išimtiniais atvejais lietuviai priimdavo stačiatikių tikėjimą, taip pat retas slavas pereidavo į pagonių ar katalikų tikėjimą.Profesoriaus Golderio nuomone, katalikybės ribą Lietuvos rytuose ir reikia laikyti lietuvybės riba, todėl tuos valsčius, kur katalikai sudarė daugumą, buvo pasiūlyta priskirti Lietuvai, o kur daugumą sudarė stačiatikiai, – Gudijai. Laikantis Šių principų, 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartimi buvo nustatyta siena su sovietų Rusija. Rytinė Lietuvos siena ėjo nuo Dauguvos (ties Drujos mstl.) per Breslaują, Pastovus, Naručio ežerą, Molodečną, Voložiną, Beržuonos žemupiu, Nemunu iki Gardino, toliau iki Stablino. Lietuvai atiteko Ašmena, Lyda, Gardinas. Po sutarties pasirašymo Lietuva turėjo apie 88 tūkst. kv. km (be Klaipėdos krašto) teritoriją.

2 tema. (VSAR-2) Lietuvos Respublikos sienos apsauga atkūrus nepriklausomybę (1918-02-16).

Mokomieji klausimai:1. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.2. Valstybės sienos apsaugos organizavimas po nepriklausomybės atkūrimo. Šaltiniai: 1. Red. A.Šapoka Lietuvos istorija, 1990. 2. A.Liekis Lietuvos sienų raida 1, 1997. 3. A.Liekis Lietuvos sienų raida 2, 1997.

MOKOMOJI MEDŽIAGA

1. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje subyrėjo trys didžiosios imperijos – Austrija-Vengrija, Rusija ir Vokietija, kurios nuo Vienos kongreso 1815 m. viešpatavo ir diktavo savo valią pajungtoms mažosioms tautoms. Vidurio ir šiaurės Europoje susikūrė tautinės valstybės, kurios dėl savo laisvės ir nepriklausomybės buvo pakilę į kovą jau nuo XIX a. To bendrojo proceso dėsninga išraiška taip pat buvo Lietuvos Respublika, kuri apie savo atsiskyrimą nuo Rusijos ir protestą dėl laikinos Vokietijos okupacijos viešai pareiškė Lietuvos Tarybos vardu 1918 m. vasario 16 d.Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimasis vyko sunkiomis sąlygomis. Dar nebuvo pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas ir krašte tebešeimininkavo vokiečių okupacinė kariuomenė bei karinė administracija. Atkurti Rusiją jos senosiomis sienomis siekė rusų generolai bei po 1917 m. spalio valdžioje įsitvirtinantys bolševikai. Rusų ir vokiečių valdančiosioms partijoms sutikus po karo suteikti nepriklausomybę Lenkijai, pastarųjų politiniai veikėjai siekė, kad būtų atkurta iki XVIII a. pabaigos padalijimų buvusi Lenkijos ir Lietuvos vieninga valstybė. Besikuriančiai Lietuvai teko ne tik diplomatinėmis priemonėmis veikti vokiečių bei rusų politines grupuotes. Joms pralaimėjus karą Paryžiaus taikos konferencijoje ir Antantės šalių sąjungininkių valstybių sostinėse teko įrodinėti Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo siekį ir jos būtinumą geopolitinėje Rytų Europos situacijoje. Greta to – ginklu kovoti su visais savo kaimynais – sovietinės Rusijos Raudonąja armija ir vietos bolševikais, lenkų legionieriais bei Lenkijos diplomatija, vokiečių užsisėdėjusiais generolų Bermonto-Avalovo, fon der Golzo ir kitais daliniais. Teko kovoti net ir su susikūrusia nepriklausoma Latvijos respublika dėl kelių žemės lopinėlių pasienio ruože.1917 m. gruodžio 3 d. RSFSR vyriausybė buvo priversta pradėti separatines taikos derybas su Vokietijos vyriausybe. Gruodžio 15 d Breste pasirašytos paliaubos tarp RSFSR ir Vokietijos. Pastaroji siekė atplėšti nuo Rusijos Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją. Oberosto ir centrinės vokiečių vyriausybės tonas santykiuose su Lietuvos Taryba vis griežtėjo. Ruošdamasi deryboms Breste, kanclerio Hertlingo vyriausybė gruodžio l d. sudarė pirmąją sutartį su Lietuvos Taryba. Jos esmė buvo ta, jog Lietuvos Taryba, remdamasi Vilniaus konferencijos nutarimais, galėjo skelbti nepriklausomybę nuo kitu šalių, tačiau turėjo pažadėti priklausomybę Vokietijai. To reikalavo ir Oberostas, ir reichstago dauguma, ir Vokietijos vyriausybė. Lietuvos Taryba pažadėjo, kad Lietuvą su Vokietija sies kariniai ryšiai (tačiau Lietuvos kariuomenė bus tvarkoma savarankiškai), komunikacijos (su savarankiškumu administracijoje) ir muito bei pinigų bendrumas. Tačiau galutinai visa tai spręsti numatė pavesti būsimajam Steigiamajam seimui.

Vokiečiai ėmė spausti Tarybos prezidiumą. 1917 m. gruodžio 10 d. Oberosto atstovai Kaune padiktavo lietuvių veikėjams savąją formuluotę. Sekančią dieną, t. y. gruodžio 11 d. Tarybos delegacijos nariai šį dokumentą, kaip Tarybos pareiškimą, įteikė vokiečių karinei vadovybei. Lietuvos Taryba skelbė, kad ji „vidaus ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 m. rugsėjo 18-23 dienomis Vilniuje įvykusios lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji yra turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimą”. Tačiau antrajame pareiškimo straipsnyje Taryba buvo priversta prašyti iš Vokietijos apsaugos ir pagalbos, siekiant „apginti jos interesus taikos derybose” ir pareikšti, kad ji „stoja už Lietuvos valstybės amžinus, tvirtus sąjunginius ryšius su Vokietija”. To reikalavo okupantai.1917 m. gruodžio ll d. aktas sukėlė Lietuvos žmonių nepasitenkinimą. Protestavo lietuviaiRusijoje ir JAV, nerimas kilo ir pačioje Lietuvos Taryboje, kuri jautė, kad jos prestižas krito,Tuomet l918m. sausio 8 d. posėdyje Taryba pakartojo gruodžio 11 d. formuluotės pirmąją dalį irpabaigoje pridėjo reikšmingą P. Klimo suredaguotą pataisą apie Steigiamąjį seimą: „LietuvosTaryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, atsirėmusi pripažintąja tautų apsisprendimoteise ir lietuvių konferencijos nutarimu Vilniuje rugsėjo mėn. 17-22 d 1917 m., skelbia atstatantinepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tavalstybė atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis.Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams sukaimynais nustatyti yra reikalinga kiek galima greičiau sušaukti Steigiamąjį Seimą, visųLietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktu.” Už šią sausio 8 d. rezoliuciją balsavo 12 josnarių, 2 susilaikė, o 3 balsavo prieš (3 Tarybos nariai posėdyje nedalyvavo). Tie, kurie balsavoprieš ar susilaikė, nebuvo prieš Lietuvos nepriklausomybę, bet manė, kad dar anksti apie taiatvirai kalbėti, bijodami represijų iš vokiečių pusės.1918 m. sausio 8 d. nutarimu Tarybos dauguma norėjo be vokiečių žinios ir pritarimosavarankiškai deklaruoti Lietuvos nepriklausomybę ir nusikratyti slegiančių konvencijų. Šiątendenciją, be S. Kairio, ėmė palaikyti J. Staugaitis, A. Petrulis, P. Klimas, K Bizauskas. Tačiautą pačią dieną paaiškėjo, jog Oberostas nenusileidžia ir nesutinka, jog kas nors būtų pakeistagruodžio ll d. formuluotėje. Sausio 9 d. pirmame ir paskutiniame bendrame oficialiame posėdyjesu vokiečių okupacinės valdžios atstovais paaiškėjo, jog vokiečiai numato Lietuvos Tarybąpadaryti tik patariamuoju organu.Tarybos nariams, pasisakiusiems už nuolaidas vokiečiams, buvo smūgis, jog vokiečiai ne tik neliko patenkinti Tarybos skilimu, bet ir nerado reikalinga priimti Lietuvos Tarybos delegacijos į Bresto taikos derybas su RSFSR. Aiškėjo, kad okupantai nesiruošia pripažinti net ir ribotos Lietuvos nepriklausomybės. A. Smetona atsistatydino iš Tarybos pirmininko pareigų. Juo, kaip Lietuvos atgimimo pradininku ir aušrininku, buvo išrinktas J. Basanavičius. 1918 m. vasario 16 d. 12 val. 30 min. visi 20 Tarybos narių susirinko Vilniaus Didžiosios gatvės 30 name (Lietuvių komiteto patalpos). Čia pasirašė naują, Vasario 16 d. nutarimą, kuris skelbė:„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas. Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vilnius, vasario 16 d 1918 m”Vasario 16 d. aktas buvo nugabentas į Berlyną ir įteiktas Reichstago partijų frakcijų vadovams. Vasario 18 d. jo tekstas buvo išspausdintas vokiečių laikraščiuose „Das Neue Litauen”, „Vossische Zeitung”, „Taegliche Rundschau” ir „Kreuzzeitung”. Aktą Reichstage perskaitė katalikų centro pirmininkas Grioberis.Vokiečių okupantai bematant suprato Vasario 16 d. akto prasmę. Lietuvoje jį uždraudė skelbti. Vasario 19 d. „Lietuvos Aido” 22 numeris su atspausdintu akto tekstu okupacinės valdžios buvo konfiskuotas. Tai nujausdamas laikraščio redaktorius P. Klimas nedidelį kiekį (apie 60) laikraščio egzempliorių spėjo paslėpti. Daugiausia Vasario 16 aktas po Lietuvą sklido slaptai spausdintais lapeliais.Lietuvos Taryboje ir už jos prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės akto realizavimo. 1918 m. vasario 16 d. deklaruotą Lietuvos valstybės sukūrimą reikėjo įkūnyti. Akto gimimo data skiria dvi Lietuvas. Iki jo Lietuva egzistavo tik idėjų pasaulyje, o po jo pasirašymo pradeda materializuotis, -Lietuva tampa jau ne vien geografine sąvoka.Akto signatarai, Lietuvos Tarybos nariai, šiuo dokumentu išreiškė lietuvių tautos troškimą nutraukti „amžinus ryšius” su Vokietija. Vasario 16 d. aktas buvo didelis žingsnis į priekį lyginant su gruodžio 11 d. dokumentu. Akto formuluotė „… ir tą valstybę atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis…” reiškė, kad Lietuva atsisako nuo unijinių Lenkijos pretenzijų ir nenori kurti bendrą federacinę ar kitokios formos Lenkijos-Lietuvos valstybę. Nepageidavo ji vienokia ar kitokia forma likti ir Rusijos valstybėje.

2. Valstybės sienos apsaugos organizavimas po nepriklausomybės atkūrimo.

Pirmiausia pradėta saugoti sieną su Vokietija. Jau 1918 m. pabaigoje buvo pradėtos steigti muitinės, atidaromi sienos perėjimo punktai. 1919 m. Vokietijoje ir Lietuvoje prasidėjus neramumams, valstybės sienos apsaugą perėmė kariuomenė (1-asis DLK Gedimino pėstininkų pulkas, 5-asis pėstininkų pulkas, 8-ojo Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko batalionas).1920 m. sieną su Vokietija pradėjo saugoti 1-asis Parubežinis (vėliau pavadintas 1-uoju Pasienio) pulkas, pradėtas formuoti1920 m. vasario 14 d. Pulko vadu buvo paskirtas pik. Itn. Petras Kubiliūnas.Pulkas saugojo sieną su Vokietija nuo sienos su Latvija (šiaurėje) iki Vištyčio ež. Jį sudarė 15 apsaugos kuopų, atskiroji Kybartų kuopa, mokomoji ir ryšių kuopos. Iš viso jame buvo 1148 kariai, iš jų 1027 eiliniai, 55 puskarininkiai. Pulko vado pastangomis pasieniečiai tapo profesionaliais pasienio policininkais. Pulko vadavietė iki pat pulko išformavimo 1924 m. buvo Tauragėje. Pik. Itn. P Kubiliūnas sugebėjo įvesti drausmę ir tvarką visuose daliniuose. Norėtųsi tarti kelis žodžius apie tolesnį Petro Kubiliūno likimą. Dar būnant pulko vadu jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Likviduojant Pirmąjį pasienio pulką, jis jau ėjo tankų bataliono vado pareigas, o baigęs Aukštuosius karininkų kursus, tapo Šarvuočių rinktinės vadu. 1927 m., baigdamas Prahos karo akademiją, buvo paskirtas Generalinio štabo valdybos viršininku. 1929 m. 35 metų P. Kubiliūnas tapo vyriausiojo štabo viršininku ir faktišku kariuomenės vadu. Tais pačiais metais dar ėmė vadovauti Aukštųjų karininku kursams. Kariuomenės dienos proga jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis ir įteiktas “Vyčio kryžiaus” ordinas. Tai buvo P. Kubiliūno šlovės metai. 1934 metais prasidėjus valdemarininkų perversmui, į jį buvo įtrauktas ir gen. Itn. P. Kubiliūnas. Kartu su delegacija buvo atvykęs pas prezidentą A. Smetoną įteikti jam kariškių reikalavimus. Žlugus perversmui, jis buvo nuteistas mirties bausme, tačiau po 2 metų bausmė buvo dovanota. 1941 m. generolui buvo lemtingi. Vokiečių okupacijos metais jis sutiko užimti Pirmojo generalinio tarėjo postą, nors kiek palengvinti okupuotos Lietuvos likimą. 1945 m. gruodžio mėn. sovietinė kontržvalgyba ir NKVD suorganizavo generolo pagrobimą iš anglų okupacinės zonos. P. Kubiliūnas buvo atgabentas į Maskvą. Tolesnį generolo likimą galima tik įsivaizduoti. Nors pagal KGB pažymą generolas sušaudytas 1946 m. rugpjūčio 22 d., tačiau tikslios jo mirties datos turbūt niekada nesužinosime.1920 m. pasibaigus kovoms dėl nepriklausomybės ir iš Lietuvos išvijus bolševikus bei bermontininkus, pasienyje su Latvija buvo ramu, išskyrus Palangą bei kelis miestelius (Kriukai, Žeimelis), kuriuos buvo užėmusi latvių kariuomenė.Siena su Latvija buvo saugoma labai įvairiai. Kovojant su bolševikais ir bermontininkais, pasienio zonoje dažnai vykdavo bendros lietuvių ir latvių operacijos. Joms pasibaigus, kariuomenės daliniai kurį laiką likdavo savo pozicijose. Kai kuriose vietose pradėjo dirbti muitinių sargai. 1922 m. kovo 28 d. prie Kretingos, Mažeikių, Šiaulių, Biržų ir Rokiškio komendantūrų buvo suformuoti vadinamieji „skrajojamieji būriai” – raitoji pasienio patrulinė tarnyba. 1922 m. rugpjūčio mėnesį Biržuose pradėtas formuoti 2-asis pasienio pulkas. Jis perėmė valstybės sienos su Latvija apsaugą. Minėtas pulkas jau kitų metų lapkričio mėn. buvo išformuotas, tačiau dalis patyrusių karių vėliau perėjo į pasienio policiją.1920 m. Lietuvos kariuomenė buvo įtraukta į konfliktą su Lenkija. Tose atkarpose, kur nevyko mūšiai su lenkais arba nemanevravo Raudonosios armijos ar lenkų daliniai, dirbo apskričių komendantų vadovaujama vietos milicija. Kadangi Tautų Sąjungos kontrolės komisija kaskart nustatydavo vis naują sieną su Lenkija (pridursime, kiekvieną kartą ne Lietuvos naudai), tai Lietuvos kariuomenė būdavo priversta nuosekliai užimti vis naujas jau ne apsaugos, bet gynybines pozicijas.1920 m. lapkričio mėn. mūšiais ties Širvintomis ir Giedraičiais buvo sulaikyta gen. L. Želigovskio invazija, o lapkričio 29 d. tarp kariaujančių pusių nustatyta neutrali zona. Neutralios zonos 6 km ruožas susidarė, kai, tarpininkaujant tautų Sąjungos kontrolės komisijai, lietuvių ir lenkų kariuomenės atsitraukė po 3 km. Prasidėjus nežabotam lenkų plėšikavimui neutralioje zonoje, buvo nutarta įkurti nepriklausomą nuo Vyriausybės miliciją. Ši milicija ne tik saugojo 4 rajonų gyventojus, bet ir padėjo saugoti valstybės sieną. Iš viso neutralioje zonoje tarnavo 250 milicininkų. Tokia padėtis išsilaikė iki 1923 m., kai buvo nustatyta demarkacinė linija, padalijusi neutraliąją zoną pusiau. 1929 m. minėta linija pavadinta administracine. Ji išsilaikė iki 1939 m. rudens.Pasibaigus kovoms dėl nepriklausomybės, buvo svarstoma, kaip toliau saugoti ir kontroliuoti valstybės sieną. Vyravo nuomonė, kad sienos apsaugą reikia perduoti specializuotiems kariuomenės daliniams. Vietinės kariuomenės brigados vado Antano Merkio siūlymu 1922 m. nutarta įkurti pasienio apsaugos brigadą. Po ilgų svarstymų ir susirašinėjimų 1923 m. birželio 22 d. KAM įsakymu 4-oji pėstininkų divizija buvo performuota į pasienio apsaugos diviziją ir jos vadu paskirtas pik. Konstantinas Žukas. Diviziją sudarė 10-asis Marijampolės, 11-asis Vilniaus ir 12-asis Kauno pėstininkų pulkai. Minėtų pulkų pavadinimai pakeisti atitinkamai į 2-asis, 3-iasis ir 4-asis pasienio pulkai. Į diviziją įtrauktas ir aukščiau minėtas 1-asis pasienio pulkas.Vadinasi, nuo 1923 m. visą Lietuvos valstybės sieną saugojo vienas specializuotas sienos apsaugos vienetas. 1-asis pulkas toliau saugojo sieną su Vokietija, kiti divizijos pulkai kartu sudivizijai priskirta Baltgudžių kuopa – sieną su Lenkija nuo Vištyčio ež. iki sienos su Latvija rytuose ir sieną su Latvija. Tačiau reikėjo toliau spręsti valstybės sienos apsaugos problemas, nes apie 7 tūkst. karių taikos metu valstybei buvo nepakeliama našta. Jau 1923 m. liepos 2 d. Generalinio štabo viršininko rašte Nr. 785 nurodoma, kad nuo liepos l d. sienos su Latvija apsaugą perima Vidaus reikalų ministerija, o 2-ąjį pasienio pulką Kretingos ir Mažeikių apskrityse pakeičia pasienio milicija. Buvo nustatyta kareivių tarnybos pasienio apsaugos divizijoje trukmė 3 metai.1923 m. lapkričio mėn. pasienio apsaugos pulkai buvo performuoti į atskirus pasienio apsaugos batalionus, o divizija -į brigadą. Tačiau ir šioms formuotėms nebuvo lemta ilgai gyvuoti, nes 1924 m. sausio l d. valstybės sienos apsauga buvo perduota Vidaus reikalų ministerijai. 1924 m. sausio 10 d. KAM įsakymu Nr. l Pasienio brigados štabas, 1-asis, 2-asis, 3-iasis ir 4-asis pasienio apsaugos batalionai išformuoti. Taip pasibaigė Lietuvos kariuomenės sienos apsaugos ir prasidėjo pasienio policijos sienos apsaugos istorija.

1924 m. sausio 2 d. visą Lietuvos Respublikos valstybės sieną saugojo pasienio policija. Pažymėtina, kad kariuomenė svariai prisidėjo prie valstybės sienos apsaugos: nuo 1924 m. sausio l d. visi šauktiniai, kuriems dar nebuvo pasibaigęs nustatytas tarnybos laikas (iš viso 1260 karių), tapo pasienio policininkais. Iš kariuomenės į pasienio policiją perėjo: 8 karininkai į aukščiausias-barų viršininkų pareigas, 69 karininkai į I eilės rajonų viršininkų pareigas ir II eilės rajonų viršininkų pareigas, 40 puskarininkių į vyresniųjų sargybinių pareigas. Buvo perduota visa ginkluotė ir šaudmenys (po 50 šovinių vienam šautuvui) bei 110 žirgų su balnais ir kitais reikmenimis. Taigi 1924 m. daugiau kaip 95 proc. buvusių pasienio apsaugos karių perėjo tarnauti pasienio policininkais.Nuo 1924 m. sausio mėn. pasienio policija administraciniu požiūriu buvo skirstoma į sienas, barus, rajonus ir sargybas. Sienos buvo vadinamos valstybių, su kuriomis Lietuva ribojasi, pavadinimais.Mažiausias pasienio policijos taktikos ir vykdomasis vienetas buvo pasienio sargyba, vadovaujama sargybos viršininko. Priklausomai nuo vietovės ir padėties pasienyje sargybą sudarydavo nuo 5 iki 10 sargybinių. Sargybiniai buvo pėstieji ir raitieji, saugodavo paprastai ne didesnę kaip 5 km sienos atkarpą. Pėstieji sargybiniai būdavo ginkluoti šautuvais, raitieji – šautuvais ir kardais. 3-4 sargybos sudarydavo pasienio policijos rajoną. Rajonai turėjo savo numerius. Rajono viršininkas buvo ginkluotas pistoletu. Jei viršininkas vykdavo raitas, jis prisisegdavo kardą. Paprastai rajonas saugodavo ne daugiau kaip 15 km valstybės sienos.Barą sudarė nuo 4 iki 10 rajonų. Jis saugojo valstybės sienos atkarpą, sutampančią su apskrities ribomis ir kaimynine valstybe. Baras buvo ne tik organizacinis, bet ir administracinis vienetas. Pasienio policijos baro viršininkas buvo pavaldus atitinkamos apskrities viršininkui.Kadangi Lietuvos ir Latvijos ekonominės sąlygos skyrėsi palyginti nedaug, tai sienos apsauga buvo minimali; visą sieną saugojo tik 200 sargybinių. Sargybų kaip vienetų nebuvo, sargybiniai sudarė atskirą žvalgų tarnybą, pavaldžią rajonų viršininkams. Latvijos sienos apsaugos rajonas saugojo 25 km valstybės sienos atkarpą, t. y. didesnę negu Vokietijos ar Lenkijos pasienyje. Latvijos pasienio rajono viršininkas gavo 8 kategorijos tarnautojo, o Vokietijos ir Lenkijos pasienyje – 10 kategoriją. Be to, Latvijos pasienyje barų viršininkų pareigas ėjo apskričių policijos viršininkai.Esant tokiai simbolinei apsaugai, būdavo sulaikoma ne daugiau kaip 5 proc. kontrabandos. Tai būdavo konservai (daugiausia žuvies), medikamentai, smulki galanterija.Daug didesnį rūpestį Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai kėlė kontrabanda iš Vokietijos, atplukdoma Baltijos jūra. Nors sienos apsauga buvo tobulinama ir stiprinama, kontrabandos srautai nemažėjo. Šakių ir Vilkaviškio sienos apsaugos barai buvo sustiprinti -juose tarnavo 200 policininkų, t. y. tiek, kiek visame pasienyje su Latvija. Kurį laiką Vokietijos valdžia net skatino kontrabandą, taip darydama žalą Lietuvos valstybei. Pelnas, ypač nuo spirito, buvo fantastiškas, siekė net 1400 proc. Kitos prekės Lietuvoje taip pat turėjo didelę paklausą: eteris (liaudyje – anodija), muilas, manufaktūra, galanterija, sacharinas, dviračiai, siuvamosios mašinos. Nepaisant intensyvios apsaugos, buvo sulaikoma tik 10 proc. kontrabandos (80 tūkst. Lt per metus).Klaipėdos krašto sieną (Nemunu, Kuršių mariomis, Kuršiu nerija, Baltijos jūra) 1923 m. birželio 18 d. pradėjo saugoti policija. Visas kraštas iki 1931 m. buvo suskirstytas į rajonus -komisariatus. Pasienio policija buvo pavaldi Klaipėdos krašto pasienio policijos vadui. Vėliau Klaipėdos krašto pasienio policija buvo suskirstyta (pagal apskričių skaičių) į Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių sektorius.Ypač daug kontrabandos prekių buvo atgabenama jūra. Todėl 1923 m., tik atgavus Klaipėdos kraštą, buvo įsigyti motorlaiviai “Savanoris”, “Lietuvaitė”, “Šaulys”. Jūros sieną saugojo vadinamasis Vandens rajonas, pavaldus Klaipėdos pasienio policijos komisariatui. Gaudami didžiulį pelną, kontrabandininkai galėjo įsigyti greitaeigių motorlaivių, gerų ginklų, net kulkosvaidžiu bei granatų. Būta dažnų ginkluoto pasipriešinimo atvejų. Tarnauti pasienyje tapo pavojinga. 1926 m. pasienio policijai perdavus Vokietijoje įsigytą minininkų klasės laivą „Antanas Smetona”, pagaliau persvarą įgijo pasieniečiai. Vėliau laivas buvo atiduotas kariuomenei. Tokia padėtis išsilaikė iki 1939 m. kovo mėn., kai Lietuva neteko Klaipėdos krašto.Laikina Lietuvos valstybės siena su Lenkija (nuo 1923 m. demarkacinė, nuo 1929 m. administracinė linija) buvo mūsų valstybei primesta ir iki pat 1939 m. rugsėjo mėn. labai nerami. Nuolat buvo šaudoma iš lenkų pusės, grobiami pasienio policininkai, perstatinėjamos sienos gairės, nesankcionuotai kertama siena, gana intensyviai gabenama kontrabanda. Įvairių provokacijų metu buvo sužeista ir nušauta kelios dešimtys pasienio policininkų. Nuo 1927 m. iki 1939 m. rugsėjo mėn. lenkų pasieniečiai nušovė 7, sužeidė 13 ir buvo pagrobę 22 Lietuvos pasienio policininkus. Per sieną su Lenkija gabenamos kontrabandos apimtis buvo tolygi kontrabandai per sieną Šakių ir Vilkaviškio baruose. Matyt, dėl nuolat gresiančio pavojaus sargybiniai būdavo budresni, nes sulaikydavo 15 proc. kontrabandos. Sienos su Lenkija apsauga buvo padalyta į 7 barus (pagal apskričių pavadinimus): Zarasų, Utenos, Trakų, Alytaus, Seinų, Marijampolės ir Vilkaviškio. Iš viso sieną saugojo apie l tūkst. policininkų. Vienam sienos apsaugos kilometrui teko 2 sargybiniai. 1939 rn. atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, valstybės siena atitinkamai buvo perkelta į rytus. Atsirado nauji barai: Vilniaus, Švenčionėlių, Eišiškių.Lietuvos Respublikos valstybės sienų apsauga 1924 – 1940 m. priklausė nuo politinės, karinės, ekonominės situacijos bei vietovės. Sienas saugojo, palyginti su kariuomene, nedaug pasienio policininkų: 1924 m. – 1460,1931 m. – 1656,1933 m. -1934. Dar 1922 – 1923 m. suformuota valstybės sienos apsaugos koncepcija rėmėsi prielaida, kad Lietuvai, kaip mažai valstybei su palyginti menka pramone, nedideliu pramonės gaminių eksportu didelė pasienio apsauga nereikalinga, nes ji tik eikvotų lėšas, o silpna, “skylėta” apsauga menkintų valstybingumą. Buvo nutarta iš pagrindų reorganizuoti sienos apsaugą ir atsisakyti būtinosios karo tarnybos karių, nes toks sienos saugojimo būdas buvo neefektyvus. Mat prieš savo valią į tarnybą pašauktas žmogus jaučiasi lyg lažininkas ir jam labiausiai rūpi kuo greičiau baigti tarnybą. Per trumpą tarnybos laiką karys nepajėgus perprasti sienos pažeidėjų gudrybių, kuriems kontrabanda -verslas ir patirtis, dažnai perduodama iš kartos į kartą. 1924 m. sausio l d. būtinosios karo tarnybos kariai tapo pasienio policininkais ir ėmė gauti tais laikais gana didelę 130 Lt algą, tačiau jų požiūris į tarnybą nepasikeitė. Todėl pasibaigus būtinosios tarnybos laikui, toliau tarnybą tęsė tik 10 proc. karių.Dėl šių ir kai kurių kitų priežasčių pasienio apsauga buvo formuojama iš savanorių profesionalų. Jie po kurio laiko jau galėjo kovoti su kontrabandininkais kaip lygiaverčiai priešininkai. Prieškario statistika rodo, kad pasienio policija sulaikydavo apie 65 – 70 proc. visos sulaikytos kontrabandos. Įdomu pastebėti, jog Lietuvos pasienio policija, turėdama maždaug 10 kartų mažiau žmonių nei caro laikų pasienio apsaugos kariuomenė, sulaikydavo tiek pat – apie 10 proc. viso kontrabandos srauto. Tikrai neblogas rezultatas. Kalbant apie prieškario Lietuvos valstybės sienos apsaugą, būtina paliesti ir drausmės klausimą.Pirmajame pasienio pulke drausmė buvo gana griežta. 1919 m. “Pasienio sargybos ginkluotos milicijos instrukcija” skelbė: “Už prasižengimus tarnyboje, už kyšius, už kontrabandos praleidimą, už kyšių reikalavimą ir t. p. prasižengimus milicionieriai liuosuojami iš tarnybos iš pirmo sykio. Milicionieriai, paliuosuoti už prasižengimą tarnyboje, negali būti priimti atgal į pasienio tarnybą…” Šie reikalavimai buvo perkelti ir į 1924 m. pasienio policijos instrukciją.Būtų galima daug cituoti prieškario pasienio policijos instrukcijų, cirkuliarų, kuriuose daug humaniškų reikalavimų, pvz.: “Policininkas, vartodamas ginklą, turi atminti, kad žmogaus gyvastis visada brangesnė, nekaip gabenama kontrabanda. Net esant sudėtingai situacijai Lenkijos pasienyje 1922 m. spalio mėn. Generalinis štabas 4-osios pėstininkų divizijos vadui cirkuliare nurodo: “Neutralios zonos gyventojai, turį reikalą peržengti mūsų kariuomenės prieškarines užtvarų linijas, perleidžiami, einant tam tikrais savo valsčiaus valdybos liudijimais, patvirtintais vietinės (neutralios zonos) milicijos”.1939 m. kovo mėn. Lietuvos pasienio policijai, kaip ir visai lietuvių tautai, teko išgerti karčią netekties taurę – Vokietija užgrobė Klaipėdą. Valstybės siena buvo nukelta į ankstesnes -1923 m. ribas. Pasienio policijos motorlaiviai paliko Klaipėdą ir persikėlė į Šventosios uostą.

3 tema. (VSAR-3) Klaipėdos krašto siena (Nemunu, Kuršių mariomis ir Baltijos jūra).

Mokomieji klausimai:1. Klaipėdos krašto sienos (Nemunu, Kuršių mariomis ir Baltijos jūra) apsaugos organizavimas.2. Pagrindinės problemos su kuriomis buvo susiduriama šiame pasienyje.

Šaltiniai: 1. Red. A.Šapoka Lietuvos istorija, 1990. 2. A.Liekis Lietuvos sienų raida 1, 1997. 3. A.Liekis Lietuvos sienų raida 2, 1997.

MOKOMOJI MEDŽIAGA

Iki XIII a. antros pusės Klaipėdos kraštas priklausė baltų gentims – šiaurėje kuršiams, pietuose skalviams (prūsų gentis), dalis išvis nebuvo gyvenama. Prasidėjus ordino agresijai sembai (prūsai) ir žemaičiai, kovodami prieš vokiečius, visada padėdavo vieni kitiems, naudodamiesi keliu per skalvių žemę (Klaipėdos krašto pietūs) arba per Kuršių marias. Vokiečiai nutarė perskirti sembus ir žemaičius ir 1252 m. Livonijos ordino pavestas Eberhardt von Seyne įkūrė Memelburgo (Memel -vokiškas Nemuno pavadinimas, bet senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda) pilį. Žemaičiai tuojau suprato statomos pilies pavojingumą ir ėmė pulti ją tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie nesugebėjo jos išgriauti. Tai pavyko tik sembams didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274), bet ordinas netruko pilies atstatyti. Nuo tada iki XX a. Klaipėdos kraštas praktiškai priklausė vokiečiams. Tiesa, Livonijos ordinui buvo sunku susisiekti su Klaipėda, todėl 1328 m. ši pilis buvo perduota Prūsų kryžiuočiams. Klaipėdos kraštas buvo labai retai gyvenamas, todėl XV a. ordinas ėmėsi jo kolonizacijos, bet po Tomo taikos (1466 m.) nebebuvo ryšio tarp vokiečių žemių ir Klaipėdos krašto. Taigi kolonizuojant šį kraštą daugiausia buvo naudotasi vietos gyventojais – kuršiais ir jų žemėse gausiai gyvenusiais žemaičiais. Kolonizacijos mastą rodo tai, kad XV a. pirmoje pusėje be Klaipėdos šiame krašte buvo vos trys sodybos: Nida, Nemerzatė ir Vite,- o 1540 m. čia gyveno jau 8000 žmonių, iš kurių vokiečių buvo palyginus mažai. Tačiau vokiečių kolonizacija nuo XVII a. palaipsniui stiprėjo. Pradžioje lietuviškoji kolonizacija dar galėjo atsispirti vokiškajai, bet po pirmojo Žečpospolitos padalijimo, kai tarp Rytprūsių ir Vokietijos atsirado ryšys, vokiečiai tiesiog užplūdo Klaipėdos kraštą. Lietuvių kultūra laikėsi stipriai, bet nuo XIX a. pradžios prasidėjo stiprus nutautėjimo procesas, kuriam lietuviai XIX a. pabaigoje visgi sugebėjo atsispirti.Klaipėdos krašto statusas, jo priklausomybė keitėsi kartu su ordino statuso kitimu, jo vystymosi į Prūsijos kunigaikštystę, kuri vėliau tapo visos Vokietijos lydere. Nors Vytautas ir labai stengėsi, bet Melno taika (1422 m.) jis nepajėgė prisijungti Klaipėdos krašto. Nuo 1466 m. Tomo taikos ordinas tapo Lenkijos vasalu, atidavė jai dalį savo žemių, bet lietuviai nesutiko prisidėti prie 13 metų karo, todėl vėliau negalėjo pretenduoti į dalį ordino žemių. Visgi Tomo taika sustabdė Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaipėdos krašto) germanizaciją, nes perkirto ryšį tarp Vokietijos žemių ir Rytprūsių. Ordino statusas pasikeitė ir po 1525 m. ordino sekuliarizacijos, kai ordino žemėse buvo įkurta Prūsijos kunigaikštystė, o ordino magistras tapo kunigaikščiu. Klaipėdos kraštas tapo dalimi vis stiprėjančios Prūsijos, kuri nuo 1701 m. susijungusi su Brandenburgo kunigaikštyste tapo karalyste, o nuo 1871 m. vadovavo Vokietijos reichui. Beje, nors savo gyvavimo pradžioje Prūsija buvo vasališkai priklausoma nuo Lenkijos, jau 1772 m. ji dalyvavo Žečpospolitos padalijime ir atsiėmė dar Torno taikos metu prarastąsias žemes.Taigi XX a. pradžioje Klaipėda – sudėtinė Vokietijos imperijos dalis, tačiau ši šalis visiškai nesistengė šio krašto vystyti. Vokietijai daug svarbesnis buvo Karaliaučiaus uostas, o Klaipėdos kraštas buvo užkampis. Dar XIX a. nebuvo net tinkamo kelio iš Prūsijos į Klaipėdos kraštą. Šis vokiečių nerūpestingumas buvo pragaištingas šio krašto ekonomikai, bet, kita vertus, tai stabdė krašto germanizacijos procesą. Taigi XX a. pradžioje atgavę nepriklausomybę lietuviai stengėsi kelti Klaipėdos krašto problemą, remdamiesi tuo, kad prūsų gentys buvo labai artimos lietuviams, jog šiame krašte didelė lietuvių koncentracija, kad priėjimas prie jūros būtinas Lietuvos ekonominiam savarankiškumui. 1919 m, kovo 24 d. Lietuvos delegacija, kuriai vadovavo A.Voldemaras, Paryžiaus konferencijoje pareikalavo sujungti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes į vieną valstybę. Tačiau Klaipėdos klausimas iškilo jau anksčiau, kai 1919 m. vasario 12 d. pradėjo darbą “Commission dės affaires polonaises” (Lenkijos reikalų komisija), kuri tų metų kovo 19 d. pateikė ataskaitą Keturių Tarybai (Wilson, Clemenceau, :Lloyd George ir Orlando), kurioje siūlė Klaipėdos kraštą pavesti sąjungininkų žiniai. Vokietija visgi stengėsi neatiduoti krašto, bet šios pastangos buvo bergždžios ir 99 Versalio sutarties straipsnis, numatantis Klaipėdos likimą, nebuvo pakeistas. Vokietija, 1919 m. gegužės 28 d., pasirašydama Versalio taikos sutartį atsižadėjo savo teisių į Klaipėdos kraštą ir šis tapo didžiųjų valstybių kodominiumu. Sąjungininkai ne kartą pareiškė, kad sprendimas laikinas ir Klaipėdą didžiosios valstybės valdys tol, kol bus išspręstas klausimas dėl Lietuvos valstybės. Taigi lietuviai tikėjosi, kad vos paaiškėjus Lietuvos teisinei būklei, Klaipėdos kraštas automatiškai teks Lietuvai, bet sąjungininkams (o ypač prancūzams) labiau rūpėjo Lietuvos būsimieji santykiai su Lenkija ir kraštas turėjo virsti lyg ir spaudimo priemone Lietuvai ir tekti jai tik tuo atveju, jei būtų sugebėta susitarti su Lenkija, kuri siekė unijos. Versalio taikos sutarties vykdymo priežiūra buvo pavesta Ambasadorių Konferencijai, kuri buvo sudaryta 1919 m. gruodžio 13 d. Į jos sudėtį įėjo Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai, pirmininkavo Prancūzijos atstovas, JAV ambasadorius dalyvavo kaip stebėtojas. Po Versalio sutarties Klaipėdos visuomenė sudarė tam tikrą steigiamąjį seimą, kuris pasivadino “Vorparlament” (Priešparlamentas). Į jį įėjo tik vokiečiai, kurie ir išrinko vykdomąjį komitetą. Šis nusprendė sudaryti 12 narių komisiją ir pavesti jai sudaryti “Klaipėdos Respublikos” konstitucijos projektą. Pastaroji idėja vokiečių partijoms atrodė vienintelė galimybė išvengti krašto prijungimo prie Lietuvos, bet vokiečių svajonei sukurti nepriklausomą respubliką sukliudė prancūzų desanto pasirodymas Klaipėdoje.

Pereinamuoju laikotarpiu Klaipėdoje administracijai vadovavo Vokietijos paskirtas komisaras, grafas Lamsdorf. Jis valdė kraštą sąjungininkų vardu, bet atstovavo Vokietijos interesams. Tačiau 1920 m. vasario 12-15 dienomis įvyko valdžios pasikeitimas – Vokietijos komisaras perdavė valdžią prancūzų generolui D.Odri (mandatą kraštui administruoti sąjungininkų vardu gavo Prancūzija). Visgi teisinė sistema beveik nepasikeitė, tik kartais ji buvo keičiama gen. D.Odri įstatymais. Krašto tvarka galutinai nusistovėjo, kai sąjunginkų atstovu Klaipėdos krašte su vyr. komisaro titulu buvo paskirtas G.Petisnė, kuris valdant D.Odri buvo paskirtas prefektu. Pamažu aprimo ir krašto gyvenimas. Beje, ir tautinių klausimų Klaipėdoje nekilo, nes nei vokiečiai, nei lietuviai nebuvo labai patriotiški, o jiems labiau rūpėjo ekonominiai interesai. Tuo metu vis daugiau įtakos įgijo komisaras G.Petisnė, kuris pamažu ėmė vykdyti savarankišką politiką: šios esmė buvo Freistaat’o (laisvojo miesto) idėja. Šią idėją G.Petisnė įpiršo ir sąjungininkams, ir Klaipėdos vokiečiams, kurie ėmė ją vykdyti, nors tai ir labai nepatiko Vokietijai, kuri mažesne blogybe laikė šio krašto prijungimą prie Lietuvos, nes atsižvelgiant į lenkų pavojų buvo norima stiprinti Lietuvą. Visgi šiai G.Petisnė idėjai buvo lemta žlugti: pradžioje Klaipėdos kraštas klestėjo dėl gausių prekybos, importo, eksporto lengvatų, kurias teikė Vokietija, bet aštrėjant santykiams su pastarąja bei su Lietuva krašto ekonominė padėtis ėmė blogėti, nes nuo 1922 m. birželio mėn. Vokietija pradėjo taikyti eksportuojamiems iš Klaipėdos krašto į Vokietiją žemės ūkio gaminiams tuos pačius muito mokesčius, kaip ir iš kitų šalių, be to, buvo prarastos Lietuvos (nuo 1922 m. rugsėjo), vėliau ir Latvijos rinkos, galiausiai prieita net prie priverstinės duonos tvarkos. Taigi tretiems prancūzų valdymo metams besibaigiant Klaipėdos klausimas atsidūrė lyg ir uždarame rate: sąjungininkai, lenkų (ir jiems draugiškų prancūzų) spiriami, ruošėsi sutikti su Freistaat’o idėja, krašto vokiečiai, nors ir smerkiami Vokietijos, šiam sumanymui pataikavo, bet ši idėja neišlaikė ekonominės krizės jai surengtų egzaminų. Lietuvos nuostata buvo nedvejotina. Nors Užnemunės Lietuvos jau nebegalėjo gauti, nes ši buvo atiduota Vokietijai, bet Klaipėdos krašto ji aiškiai ir kryptingai siekė. Dėl to kovojo ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurie 1918 m. lapkričio 16 d. įkūrė Prūsų Lietuvių Tautos Tarybą (PLTT). Šiai organizacijai vadovavo dr. Gaigalaitis. Kadangi buvo aišku, kad Užnemunė liks Vokietijai, tai Prūsų lietuviai visomis jėgomis stengėsi padėti Lietuvai atgauti bent Klaipėdos kraštą. 1923 metų sukilimas. 1922 m gruodžio 22 d. Klaipėdoje įsikūrė Krašto Gelbėjimo Komitetas, kuriam vadovavo Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis ir Jurgis Brūvėlaitis. Jau kitą dieną visas kraštas pasidavė naujajai valdžiai, o prancūzai išsilaikė tik Klaipėdoje, bet iki sausio 15 d. Jono Budrio (J.Polovikskio (tai tikra pavardė)) vadovaujami sukilėliai (beje, tarp jų buvo nemažai ir perrengtų civiliais drabužiais reguliariosios armijos dalinių) užėmė miestą. Tada naujoji direktorija, sudaryta iš Simonaičio, Reisgio ir Toleikio, persikėlė į Klaipėdą. Iš karto po sukilimo sąjungininkai ir Ambasadorių Konferencija pradėjo protestuoti ir kvietė Lietuvos vyriausybę imtis priemonių prieš judėjimą Klaipėdos krašte. Tačiau ministras pirmininkas E.Galvanauskas sugebėjo įtikinti didžiąsias valstybes, kad sukilimas buvo nukreiptas ne prieš jų valdžią krašte, bet prieš direktoriją, kuri 3 metus kraštą valdė prieš gyventojų daugumos interesus. Pasistengė ir Gelbėjimo Komitetas: 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje buvo sušauktas bendras komiteto susirinkimas, kuris priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos. Ši deklaracija skelbė, kad “Klaipėdos kraštas jungiasi su Lietuvos Respublika, kaip josios autonominė dalis, likdamas visiškai savarankišku mokesčių, švietimo, kulto, teismų sutvarkymo, žemės ūkio, socialinės apsaugos ir kitose vidaus administraciją liečiančiose srityse, kaip tatai anksčiau jau buvo Klaipėdos krašto organizacijų deklaruota ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucijos iš 1921 m. lapkričio mėn. 11 d. patvirtinta”. Tada Lietuvos Seimas sausio 24 d. priėmė rezoliuciją, “sveikindamas Klaipėdos krašto gyventojus, kurie viso pasaulio akivaizdoje proklamavo savo tvirtą valią amžinai susijungti su Lietuvos Respublika”, Visa tai reiškė krašto prijungimą prie Lietuvos de facto, juo labiau, kad sąjungininkai labai nebesipriešino. Kitų suinteresuotų šalių požiūris buvo toks: Vokietija, matydama, kad Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos gali pakenkti Lenkijai, žiūrėjo labai palankiai ir jos atstovas Klaipėdos krašte ramino ten gyvenančius vokiečius; tačiau Lenkija buvo labai įžeista ir buvo pasiruošusi panaudoti karinę jėgą sukilimui numalšinti, bet jos kėslams sutrukdė Tarybų Sąjunga – Tarybų Rusija jau 1922 m. gruodį pareiškė, kad nepripažins jokio Klaipėdos klausimo išsprendimo, kuris bus padarytas be jų sutikimo, Tarybų Sąjunga tęsė politiką ir nenorėjo Lenkijos laimėjimo – tai ji davė nedviprasmiškai suprasti, savo žodžius paremdama nemaža armijos dalinių koncentracija Lenkijos pasienyje – šie TSRS veiksmai privertė Lenkijos Seimą sausio 25 d. pasitenkinti kuklia rezoliucija, kuri rekomendavo Lenkijos vyriausybei stengtis, kad sukilimas butų likviduotas bei siekti lenkų interesų Klaipėdos krašte apsaugojimo. Lietuvos vyriausybės diplomatija privertė sąjungininkus sutikti su Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Jie siekė tik vieno – atstatyti prestižą krašte ir Lietuvos sutikimo, jog Klaipėdos kraštas jai atitektų iš sąjungininkų rankų. Buvo iškelti konkretūs reikalavimai: sukilėlių būrių likvidavimas, lietuvių ginkluotųjų pajėgų atitraukimas, sudarymas naujos laikinos valdžios, kurioje būtų asmenys, nedalyvavę sukilime. Lietuvos vyriausybės vardu reikalavimų vykdymo ėmėsi ypatingasis įgaliotinis A.Smetona. Buvo sudaryta nauja V.Galiaus vadovaujama direktorija ir jau vasario 11 d. ministras pirmininkas E.Galvanauskas gavo sąjungininkų notą, kad Ambasadorių Konferencija netrukus perduosianti Klaipėdos kraštą Lietuvai, palikdama kraštui autonomijos teises ir tranzito laisvę. Sąjungininkų prestižas buvo atstatytas, klausimas tam kartui išspręstas, todėl 1923 m. vasario 19 d. naktį prancūzų desantas buvo išvestas. Tą pačią dieną Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas perėmė sukilėlių kariuomenės vadas J.Budrys, kuris vėliau pradėjo eiti Lietuvos Įgaliotinio pareigas. Jau vasario 18 d. (Ambasadorių Konferencija sprendimą priėmė vasario 16 d.) sąjungininkai E.Galvanauskui įteikė notą, kurioje išdėstė krašto perdavimo sąlygas (tranzito laisvė, autonomija, oficialus 2-jų valstybinių kalbų Klaipėdos krašte pripažinimas, krašto administracijos išlaidų grąžinimas) – tai lyg ir buvo pirminis Lietuvos teisių į Klaipėdos kraštą pripažinimas. Atrodytų, kad viskas jau nutarta, bet derybos dėl oficialaus Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai užsitęsė maždaug pusantrų metų, nes sąjungininkai norėjo įpiršti vasario 16 d. nutarime nenumatytų nuostatų bei patenkinti lenkų interesus Klaipėdos krašte. Visgi 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija (Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 30 d., ratifikaciją deponavo rugsėjo 27 d., o Anglijos, Italijos, Japonijos ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.). Įsigaliojus šiai konvencijai Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, kuri šiosios buvo įgaliota tvarkytis plačios teritorinės savivaldybės pagrindais. Beje, 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį dėl sienų, kuria Vokietija savanoriškai pripažino tą kraštą Lietuvai. Klaipėdos konvencija susidėjo iš 4 dalių: pačios konvencijos ir trijų priedų; Klaipėdos krašto Statuto, Klaipėdos Uosto ir Tranzito. Pati konvencija nustatė sąlygas, kuriomis didžiosios valstybės perdavė kraštą Lietuvai – sąlygos buvo Klaipėdos krašto autonomija, okupacijos ir administracijos išlaidų atlyginimas, vietos gyventojų atleidimas nuo karinės prievolės iki 1930 m. sausio l d., leidimas naudotis uostu tomis pačiomis teisėmis kaip vietos, taip ir svetimų šalių juridiniams ar fiziniams asmenims. Po konvencijos pasirašymo prasidėjo Vokietijos palaikomas Klaipėdos krašto vokiečių politinės organizacijos augimas. Tai ypač sustiprėjo į valdžią Vokietijoje atėjus nacionalsocialistams. Beje, jau 1932 m. direktorijos pirmininkas O.Biotcheris buvo atleistas, nes ėmė savarankiškai tvarkyti reikalus su Vokietija nepaisydamas centrinės Lietuvos valdžios. Vokietija iškėlė bylą Tautų Sąjungoje, bet Hagos tribunolas pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte, tačiau Vokietija nenusileido. Ji pradėjo ekonominį spaudimą, kuris skaudžiai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, tačiau Lietuva pertvarkė ją, vis daugiau produktų eksponavo į Angliją ir nenusileido. 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J.Ribentropas priėmė Lietuvos užsienio reikalų ministrą J.Urbšį ir ultimatyviai pareiškė: arba Lietuva pati atiduosianti Klaipėdos kraštą, arba Vokietijos kariuomenė peržengsianti Lietuvos sieną ir nežinia kur sustosianti. Susitarus geruoju Vokietijos vyriausybė žadėjo atsižvelgti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos krašte. Kovo 21 d. J.Urbšys grįžo į Kauną ir informavo vyriausybę apie Vokietijos ultimatumą. Vokietijos pasiuntinys E.Cechlinas pareikalavo, kad Lietuvos delegacija atvyktų į Berlyną ne vėliau kaip kovo 22 d. Kovo 21 d. ultimatumas buvo priimtas ir J.Urbšys su įgaliojimais išvyko į Berlyną. 1939 m. kovo 22 d. 23 vai. 55 min. J.Urbšys ir Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K.Škirpa pasirašė su J.Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai; iš Klaipėdos krašto nedelsiant išvedama kariuomenė ir policija; Klaipėdos uoste Lietuva gauna laisvą zoną savo užsienio prekybai; abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos, taip pat neremti prieš vieną kurią nukreiptos trečios jėgos. Tačiau dauguma sutarties straipsnių (zona uoste, jėgos nevartojimas) liko tik popieriuje. Jau kovo 22 d. apie 19-21 vai. dar nepasirašius sutarties Vokietijos karinės dalys per Tilžės tiltą peržengė Lietuvos-Vokietijos sieną ir kovo 23 d. 8 vai. buvo Klaipėdoje. Tuo tarpu Klaipėdos krašto nacionalsocialistinės organizacijos kartu su vietos policija užėmė centrinės Lietuvos vyriausybės įstaigas. Kovo 22 d. rytą iš Berlyno traukiniu A.Hitleris išvyko į Rytų Prūsiją iki Svinemiundės uosto. Ten sėdo į kreiserį “Deutschland’ ir, laukdamas Lietuvos vyriausybės galutinės kapituliacijos, 19 vai. išplaukė į Baltijos jūrą. Kovo 23 d. naktį, apie l vai. 30 min., J.Ribentropas telegrafavo A.Hitleriui, kad sutartis pasirašyta. 10 vai. ryto “Deutschland’ su palyda įplaukė į Klaipėdos uostą. Ši kelionė turėjo dar kartą pasauliui pademonstruoti Vokietijos karinę galią. Taip Lietuva vėl neteko Klaipėdos krašto, dėl kurio taip ilgai kovojo. Klaipėdos kraštą Lietuva atgavo jau būdama Lietuvos TSR. 1945 m. sausio 28 d. Pabaltijo fronto IV smogiamoji armija užėmė Klaipėdą, o visas Klaipėdos kraštas buvo užimtas iki vasario 4 d. Klaipėdos kraštas jau nebeturėjo autonomijos, o tapo tikrąja LTSR dalimi. Politinė, administracinė, teisinė, ekonominė ir etnografinė krašto specifika išnyko. Tačiau Lietuva jau nebebuvo laisva.

4 tema. (VSAR-4) Lietuvos Respublikos sienų apsaugos organizavimas Latvijos pasienyje.

Mokomieji klausimai:1. Sienos su Latvija apsaugos organizavimas.2. Sienos tarp Lietuvos ir Latvijos nustatymas.

Šaltiniai: 1. Red. A.Šapoka Lietuvos istorija, 1990. 2. A.Liekis Lietuvos sienų raida 1, 1997. 3. A.Liekis Lietuvos sienų raida 2, 1997.

MOKOMOJI MEDŽIAGA

Valstybės istorija yra neatskiriama nuo jos sienų istorijos. Tauta, valstybė gali egzistuoti tik tam tikroje teritorijoje. Tad nuo seno sienų klausimai turėjo didelės reikšmės tautų bei valstybių gyvenimui. Tačiau mažai tėra tautų, kurių tiek etnografinis, tiek valstybinės sienos visą laiką būtų išlikusios pastovios – jos kito priklausomai nuo tautos, valstybės agresyvumo, gyvybingumo, nuo kaimyninių tautų ir valstybių agresyvumo, kultūringumo.

Lietuvos – Latvijos sieną galima apibūdinti kaip labiausiai etnografišką. Beje, ši siena istoriniu požiūriu yra pastoviausia -ji nedaug skiriasi nuo Lietuvos – Livonijos sienos.XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įsisiūbavus lietuvių ir latvių nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui, ryšiai tarp abiejų tautų gerokai sustiprėjo. Plito baltų vienybės idėja, buvo keliama mintis sukurti bendrą valstybę su respublikos santvarka. Respublikos idėja labiausiai išpopuliarėjo per Pirmąjį pasaulinį karą tarp JAV lietuvių. 1918 m. J. Šliūpas Stokholme išleido knygelę „Lietuvių-latvių respublika ir Šiaurės tautų sąjunga” Joje ir buvo išdėstytas konkretus bendros respublikos sukūrimo planas. Bendros respublikos idėja labai kompromitavo vieno kito lietuvių politiko pretenzijos į Latgalą ir kai kurias Kuršo žemes. Latvijoje kilo nepasitenkinimas, net įtarimas, ar bendros valstybės planas nėra tų teritorinių pretenzijų priedanga. Faktiškai latvių politikai nepalaikė J, Šliūpo idėjos. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Lietuvai ir Latvijai susidarė sąlygos kurti valstybingumą, nė viena iš jų visai nesiėmė organizuoti bendros respublikos, o iš karto steigė atskiras, savarankiškas valstybes. Šiame politiniame procese natūraliai iškilo abiejų valstybių bendros sienos klausimas, kurį abi valdžios derino daugiau kaip du metus. Santykiai tarp šių dviejų broliškų tautų nebuvo itin draugiški. 1920 m. rugsėjo 25 d. pokalbyje su žurnalistais Latvijos užsienio reikalų ministras Z. Mejerovicas pareiškė: „90% visų nesutarimų tarp Latvijos ir Lietuvos kyla dėl nenustatytos sienos”.Lietuvos ir Latvijos delegacijos nesugebėjo susitarti per 1919 m. balandžio 14-17 d, Paryžiuje įvykusias pirmąsias derybas dė! sienos. Per šias derybas Lietuvos delegacija, A. Voldemaro paraginta, net pareiškė pretenzijas į Liepoją, Daugpilį bei visą Latgalą. Tokias pretenzijas Latvijos atstovai griežtai atmetė. Jie ir patys pretendavo į Mažeikius, taip pat atsisakė be jokių išlygų tuoj pat perduoti Lietuvai Palangą, kurį, kaip buvusi Kuršo gubernijos dalis, tuomet priklausė Latvijai, Šitaip išsiskyrus nuomonėms, derybos nutrūko. Lietuvos delegacija savo pretenzijas pirmiausia grindė istorine praeitimi, nes Lietuvos-Lenkijos unijos laikais dalis Kuršo ir Latgala priklausė Lietuvai, Be to, ir pats A Voldemaras, pirmasis Lietuvos premjeras, abejojo dėl Latvijos nepriklausomybės perspektyvos. Lietuvių politikų teritorines pretenzijas apsprendė ir ekonominis faktorius. 1919 m. gegužės 7 d. M. Sleževičiaus vyriausybė konstatavo, kad per Liepojos uostą eina „90% Lietuvos prekybos”, Lietuvos politikų pretenzijos į Latvijos teritorijas daugiau turėjo ambicijos pobūdį, nes Lietuva nei ėmėsi, nei turėjo kokių nors realių priemonių įsigalėti Daugpilyje ar Latgaloje. Dar daugiau. Lenkijos nuolatinis dėmesys Latvijai ir neapdairi Lietuvos vyriausybės politika prisėdėjo prie to, kad 1920 m. pradžioje Latvijos politiniai santykiai su Lenkija tapo geresni nei su Lietuva. Pasak lietuvių politinio veikėjo J. Šaulio, „tai taktas, kurį mes turime įsirašyti mūsų diplomatijos nepasisekimo sąskaiton”.Nenustačius sienų, Lietuvos ir Latvijos valstybės, žinoma, negalėjo dorai sureguliuoti tarpusavio santykių, 1920 m. sausio mėn. Jelgavoje ir vasario-kovo mėn. Kaune įvykusios Lietuvos ir Latvijos derybos dėl sienų baigėsi nesėkmingai. Per jas Latvijos atstovai už Palangos perdavimą griežtai reikalavo Mažeikių, nes per juos ėjo latviams labai svarbi geležinkelio linija Liepoja-Mažeikiai Jelgava. Lietuvos atstovai aiškino, jog ir Palanga, ir Mažeikiai yra lietuvių žemės, todėl niekaip negalima iškeisti „savo teritorijų”. Taip pat atkakliai ginčytasi ir nieko nesutarta dėl Alūkštos apskrities. 1920 m. rugsėjo 28 d Lietuvos ir Latvijos atstovai, tarpininkaujant D. Britanijos misijos Pabaltyje vadovui S. Talensui, Rygoje pasirašė sutartį dėl sienos nustatymo perdavimo Arbitražo komisijai, susidedančiai iš keturių narių ir pirmininko, kuris turi būti D. Britanijos pilietis. D. Britanijos vyriausybė Arbitražo komisijos pirmininku paskyrė Edinburgo universiteto profesorių Dž. J. Simpsoną, dirbantį D. Britanijos užsienio reikalų ministerijoje, 1920 m. gruodžio 21 d. jis atvyko į Kauną, o gruodžio 27 d – į Rygą, kur gruodžio 27 d. prasidėjo Arbitražo komisijos posėdžiai. Lietuvos delegacijos pirmininkas šioje komisijoje buvo A. Smetona, narys – M Yčas ir sekretorius – P. Bielskus. Kaip ekspertai komisijoje dar dalyvavo profesorius K. Būga, rašytojas J. Tumas-Vaižgantas, kariuomenės vadas S. Žukauskas. Latvijos atstovams vadovavo pramonės ir prekybos ministras A Berzinis, o nariai buvo A Bergas bei J. Feldmanis, ekspertas statistikos specialistas M. Skujeniekas. Abiejų valstybių teritorinius reikalavimus pirmiausia lėmė jų ekonominiai bei politiniai interesai, kurie ir susidūrė nustatant sieną. Tačiau komisija pirmiausia stengėsi atsižvelgti į ginčijamų teritorijų etninę pusę. Tačiau etninė riba ne visur sutapo su Kauno ir Kurso gubernijų siena, kuri laikinai atstojo ribas taip Latvijos ir Lietuvos. Dar 1819 m. caro valdžia daugiausia lietuvių gyvenamą Palangą su siauru pajūrio ruožu nuo Šventosios upės iki Prūsijos sienos buvo prijungusi prie Kuršo gubernijos, kuri po karo atiteko Latvijai. Pagal 1920 m. birželio 14 d. surašymo duomenis, Palangos mieste gyveno 808 lietuviai, 452 žydai, 100 latvių, 39 vokiečiai ir 39 lenkai, o valsčiuje – 1032 lietuviai, 673 latviai. Toliau į rytus nuo Šventosios iki vadinamo Aknystos kyšulio (į Šiaurę nuo Rokiškio) – Kauno ir Kuršo gubernijų siena* kaip rodė latvių kalbininko ir etnografo A. Bylenšteino tyrimai, beveik sutapo su etnine riba. Apskritai šiame pasienio ruože Kauno gubernijoje latvių gyveno daugiau negu lietuvių Kurše. Kauno gubernijai priklausęs Aknystos kyšulys buvo aiškiai latviškas. A Bylenšteino nubrėžta lietuvių etninė riba nuo Aknystos kaulio buvo gerokai įsikišusi į Kuršo guberniją ir ėjo beveik per Alūkštos apskrities vidurį. Ši riba siekė maždaug Aknystos-Kalkuonės-Bemenės liniją. Alūkštos apskrityje nė latviai, nė lietuviai nesudarė daugumos. Pagal 1897 m. surašymo duomenis lietuvių kalbą čia vartojo 6986 žmonės -tai 10,51% visos apskrities gyventojų: latvių buvo gerokai daugiau – 18 955 (28,52%), lenkų (17,12%), gudų (17, 27%), rusų (15,23%), žydų (9,56%).Nei Lietuvos, nei Latvijos atstovai Arbitražo komisijoje savo pagrindinių reikalavimų neatsisakė. Todėl Simpsonas pats nustatė sieną ginčijamose vietose. 1921 m. kovo 13 d. vakare abiejų šalių atstovams jis įteikė sienos projektą, o kovo 20 d paskelbė galutini sprendimą. Pagal jį Lietuvos siena su Latvija Baltijos pajūryje buvo išvesta 4,5 km į šiaurę nuo Šventosios žiočių ir ėjo palei Nidos pelkes beveik tiesiai į Šventosios upę, kur jos alkūnė labiausiai įlinkusi į vakarus. Dž Simpsonas buvo suinteresuotas sudaryti Lietuvai sąlygas įsitaisyti uostą. Tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl jis nusprendė perduoti Lietuvai ne tik Palangos pajūrį iki Šventosios, bet ir nedidelę pajūrio teritoriją (19 km2) dešiniajame Šventosios krante, kur pagal Latvijos statistiką gyveno 662 latviai ir nė vieno lietuvio. Lietuviai išlaikė ir Mažeikius. Tuo tarpu Latvijai atiteko beveik visa Alūkštos apskritis ir buvusios Kauno gubernijos pakraščiai viduriniame pasienyje, nes čia Arbitražo komisija rado daugiausia gyvenant latvių. Iš viso prie Latvijos buvo prijungta daugiau kaip 208 tūkst dešimtinių Kauno gubernijos, o prie Lietuvos – 19 tūkst. dešimtinių Kuršo žemių. Nustatydamas visą Lietuvos ir Latvijos sieną, prof. DŽ. Simpsonas daugiausia ir laikėsi etninės ribos. Arbitražo komisijos darbų eigą ir sprendiniai rodė, jog jos pirmininkas taip pat stengėsi atsižvelgti į abiejų šalių ekonominius bei strateginius interesus, suderinti juos kompensacijos būdu. Sienos nustatymu iš esmės baigėsi Lietuvos ir Latvijos santykių formavimasis, ją pripažino abiejų valstybių vyriausybės. Tad ilga ir sudėtinga Lietuvos-Latvijos siena buvo nustatyta taikiai, diplomatiniu būdu, išvengiant karinio konflikto. Teritoriniai nesutarimai taip dviejų gretimų valstybių liovėsi visiems laikams. Šiandieninio Lietuvos ir Latvijos žengimo į nepriklausomybę nesustabdė ir nesuteršė teritoriniai ginčai, nes jie jau buvo likviduoti 1921 metais.

5 tema. (VSAR-5) Administracinės linijos su Lenkija apsaugos ypatumai.

Mokomieji klausimai:1. Administracinės linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos apsauga.2. Problemas šiame pasienyje.

Šaltiniai: 1. S. Vaitekūnas. „Lietuvos teritorija ir gyventojai“, 1998.2. Red. A.Šapoka Lietuvos istorija, 1990. 3. A.Liekis Lietuvos sienų raida 1, 1997. 4. A.Liekis Lietuvos sienų raida 2, 1997.

MOKOMOJI MEDŽIAGA

Lietuvos sieną su Lenkija nustatyti sunkino vadinamasis Vilniaus klausimas, kuris prasidėjo nuo to, kad kuriantis nepriklausomai Lietuvai 1919 m., kai dar tik formuojama lietuvių kariuomenė kovojo su bolševikais, Lenkijos kariuomenė, vadovaujama generolo J. Pilsudskio, užėmė pietinę ir pietrytinę Lietuvos dalį nuo Gardino iki Vilniaus, bandė veržtis į Lietuvą. Tik įsikišus specialiai Prancūzijos karo misijai, kurią ginčo spręsti pasiuntė tuo metu posėdžiavusi Versalio konferencija, 1919 m., birželio 18 d. pavyko nustatyti laikiną demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos. Liepos mėnesį sąjungininkų kariuomenės vadas maršalas F. Fošas tą liniją pakoregavo. Bet Lenkai ir šios linijos nesilaikė: užėmė Punską, Šeinius, Butrimonis, Stakliškes, Širvintas, Molėtus. Kaune ir kitur pradėjo veikti Karinė lenkų organizacija – POW (Polska organizacja wojskowa), kuri turėjo inspiruoti sukilimą ir prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Bet 1919 m. rugpjūčio 28 29 d. sąmokslas buvo demaskuotas, o sąmokslininkai suimti.Tik Lenkijai įsivėlus į tiesioginį karą su Sovietų Rusija ir Raudonajai armijai priartėjus prie Varšuvos, sąjungininkų Aukščiausioji taryba pasiūlė Sovietų Rusijai paliaubas, o Lenkiją privertė pasirašyti Spa mieste (Belgija) protokolą, kuriuo ji įpareigota atsitraukti už vadinamosios Dž. Kerzono (J. Curzon) linijos, kurią nustatė ta pati tarnyba 1919 m. gruodžio 8 d. Pagal protokolą Vilnius ir visas Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Suvalkų derybose Lietuvos ir Lenkijos atstovai savo parašais patvirtino Kerzono liniją, padarė nedidelių pakeitimų.Stiprėjant Lenkų agresijai, Lietuvos vyriausybė atkakliai ieškojo būdų spręsti ginčijamus teritorinius klausymus taikiu būdu. 1920 m. rugsėjo 16 d. Kalvarijoje prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos. Jos nutrūko, kai Lietuvos delegacija atsisakė pripažinti lenkų užgrobtas Suvalkų, Augustavo apskritis teisėtomis Lenkijos žemėmis. Lietuvą palaikė ir Tautų Sąjunga, pasiuntusi Lenkijai notą. Lenkija, spaudžiama tautų sąjungos , turėjo sėsti už derybų stalo su Lietuva ir rugsėjo 30 d. jas atnaujino Suvalkuose. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose buvo pasirašyta sutartis, nustačiusi demarkacijos liniją “tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių”. Ta linija turėjo eiti nuo Juodosios Ančios ir Nemuno upių santakos Nemunu iki įtekant į jį Gravės upeliui. Gravės upeliu riba vedama iki perkertant Merkinės – Rantyčios plentą ir toliau iki Merkio ir Skroblo santakos. Nuo čia riba eina iki Derežnicos upelio įtekėjimo, paliekant Salavarčių kaimą Lietuvai, o Maledubno – Lenkijai. Derežnicos upeliu einanti riba perkerta Vilniaus – Varėnos geležinkelį maždaug du kilometrus į rytus nuo Varėnos geležinkelio stoties. Toliau riba vedama keliu per Bartelius, Kinčius, Naujadvarį, Eišiškes, Paditvę, Gorodnianką ir Bastūnų stotį, paliekant tą kelią ir stotį lenkams. Lietuvos delegacija (Br. Balutis, V. Čarneckis, M. Biržiška ir kiti) su tokiu sprendimu sutiko, nes, viena, Lietuvos kariuomenė sunkiai galėjo priešintis lenkų puolimams, o antra, Vilnius ir didelė Vilniaus krašto dalis atiteko Lietuvai. Be to, šita sutartis nereiškė, kad Lietuva ateityje negalės reikšti teorinių pretenzijų, nes ir sutartyje buvo fiksuojama, kad ta “linija nei kiek neapsprendžia vienos ar kitos puses teritorinių teisų”. Suvalkų sutartis buvo įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate. Tačiau Suvalkų sutartis juridiniu požiūriu paliko daug “skylių”, kuriomis pasinaudojo Lenkija. Tarp tokių neapgalvotų punktų buvo tai, kad sutartis pradėjo veikti ne nuo pasirašymo dienos, o žymiai vėliau. Tai lenkams leido tęsti agresiją.Lietuvos kariuomenė, 1920 m. rugpjūčio pabaigoje įžengusi į išvaduotą iš lenkų Vilnių, čia rado Rusų armijos dalis. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartį Vilnius ir visas Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. Tačiau jau trečią dieną po Suvalkų sutarties pasirašymo gen. L;. Želigowskio (L. ZeHgovvski) armija ją sulaužė, užgrobdama Vilnių ir didelę Rytų Lietuvos dalį. Maskuodama šią agresiją, Lenkijos vyriausybė iš okupuoto Vilniaus krašto ir užgrobtos Vakarų Baltarusijos dalies sudarė tariamai savarankišką valstybę Vidurio Lietuvą.

Politiniu požiūriu šiandien įdomus bei svarbus yra toks faktas, kad J. Pilsudskis, užėmęs Vilnių, išleido atsišaukimą „ į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystes gyventojus”. Taigi į Vilniaus gyventojus jis net nedrįso kreiptis kaip į lenkus. Vidurio Lietuvos ir Didžiosios kunigaikštystės vardai tik patvirtina, kad Lenkijos valstybė neturėjo jokio realaus pagrindo okupuoti svetimos valstybės teritoriją. Netgi Lenkijos Seimas pradžioje buvo priverstas pasmerkti agresijos aktą kaip tariamai nesuderintą su valdžia.Tautų Sąjunga, Lietuvos prašymu sprendusi šį klausimą, konstatavo, kad Lenkija pažeidė savo įsipareigojimus, ir siūlė spręsti jį plebiscito būdu, bet prieš tai iš Vilniaus krašto išvesti Lenkijos kariuomenę. Lenkija atsisakė. Vilniaus klausimo neišsprendė ir Belgijos atstovo prof. Himanso pasiūlytas projektas, numatęs federacinius Lietuvos ir Lenkijos ryšius, grąžinus Lietuvai Vilniaus kraštą. Tokį pasiūlymą atmetė Lietuva. Matydama klausimo krizę, Tautų Sąjunga atsisakė toliau svarstyti Vilniaus krašto klausimą, o Lietuva, protestuodama prieš Lenkijos jėgos ir smurto naudojimą, nutraukė bet kokius ryšius su ja. Ir tik 1938 m. kovo 17 d., gavusi Lenkijos ultimatumą, Lietuva užmezgė su ja abipusius ryšius, tačiau sienų klausimas taip ir liko neišspręstas.1939 m. spalio 10 d. Lietuvos – SSRS savitarpio pagalbos sutartimi Vilnius ir dalis buvusio Vilniaus krašto buvo grąžinta Lietuvai. Tuo metu retas kas žinojo apie pražūtingą Lietuvai Molotovo – Ribentropo paktą, pasirašytą tų pačių metų rugpjūčio 23 d., ir rugsėjo 28 d. sudarytą SSRS – Vokietijos draugystės ir sienų sutartį.Grąžindama Vilnių Lietuvai, jau tada SSRS planavo prisijungti Lietuvą. Vilniaus perdavimas Lietuvai buvo tiktai bandymas užmigdyti Lietuvių tautos ir taikingai nusiteikusios Europos tautų budrumą. SSRS privertė Lietuvos vyriausybę pasirašyti vadinamąjį Savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Lietuvoje kuriamose SSRS karinėse bazėse atsirado apie 20.000 ginkluotų Raudonosios armijos karių. Sis skaičius nuolat buvo didinamas.Lietuvos sienos buvo šiek tiek pakeistos, kai ji buvo inkorporuota į SSRS sudėtį. Kai vadinamasis Liaudies seimas be tautos sutikimo SSRS paprašė, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą, Maskvoje SSRS Aukščiausiosios Tarybos VIII sesijoje (1940 m. rugpjūčio 3 d.) buvo nutarta: „Priimti Baltarusijos SSR pasiūlymą perduoti Lietuvos Sovietų Socialistiniai Respublikai Švenčionių rajoną ir Vidžių, Adutiškio, Astravo, Varenavo, Rodūnios rajonų dalis, kur yra lietuvių gyventojų dauguma”. Faktiškai Lietuva atgavo ne šešis rajonus, o tik dviejų rajonų ekvivalentą, iš viso 2647 km2 keliose vietose.Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos okupacinė valdžia sukūrė Lietuvos generalinę sritį, apėmusią ir tuos rajonus, kuriuos Lietuvai buvo pažadėjusi Baltarusijos SSR. Šioje teritorijoje 82% gyventojų sudarė lietuviai. Karo pabaigoje Potsdamo konferencijoje nustačius valstybių sienas, Lietuva Maskvos valia vėl prarado šias vokiečių okupacinės valdžios prijungtas žemes, o svarbiausia, neatgavo visos istorinės savo žemės – Mažosios Lietuvos, kurios dalis buvo įjungta į naujai sudarytą RSFSR Kaliningardo sritį. Taigi Lietuva prarado svarbia savo žemių dalį ne tik istorinių, bet ir kultūriniu požiūriu. Mažoji Lietuva – rašytinės lietuvių kultūros lopšys. Ten parengta ir išspausdinta pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, ten pirmą kartą į lietuvių kalbą išversta ir išleista Biblija, pasirodė pirmieji lietuvių periodikos leidiniai, pradėta rinkti ir skelbti lietuvių tautosaka. Mažojoje Lietuvoje gyveno ir kūrė lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis.Šiandien Lietuvos teritorija yra tokia, kokia liko Lietuvai po antrojo pasaulinio karo. Postdamo konferencijoje Pabaltijo kraštų, likusių SSRS teritorijoje, nevyko didesnių diskusijų: užteko J. Stalino pažado, kad jis pats sutvarkys visus klausimus, susijusius su Lietuva, Latvija ir Estija.Karo pabaigoje Lietuvos teritorija ir sienos patyrė kai kurių pakitimų. Klaipėdos kraštas iki Nemuno buvo priskirtas Lietuvai. Jai atiteko Nemuno delta. Tai atitiko Jungtinių Tautų 1934 m. sprendimą.Mažosios Lietuvos dalis esanti į pietus nuo Nemuno, ir ruožas Prūsijos, kurią Vytautas Didysis visada laikė savo tėvų žeme, pateko į naują administracinį teritorinį darinį – RSFSR Kaliningrado sritį. Visi buvę lietuviški vietovardžiai buvo pakeisti į rusiškus. Čia buvo atkelti rusų kolonistai, sritis tapo viena labiausiai militarizuotų SSRS teritorijų ir Baltijos jūros akvatorijų.Lietuvai nebuvo grąžintos ir dar 1940 m. pažadėtos lietuvių gyvenamosios žemės prie rytinių Respublikos sienų. Per praėjusį pusšimtį metų šių teritorijų gyventojai dėl SSRS vykdomos tautinės politikos žymiai nutautėjo. Kai kurios pietryčių sritys priskirtos gudams, tarp jų ir Gardinas. Suvalkų žemės dalis, buvusi prieš karą lenkų okupuota, buvo priskirta Lenkijai. Lietuva ir po karo liko viena iš Sovietų Sąjungos Respublikų, visiškai priklausoma nuo Maskvos politikos su visomis to pasekmėmis.1991 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybingumo ir tautos istorijoje įvyko nepaprastai svarbus dalykai: tą dieną paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimo aktas. Tas svarbus tautos gyvenimo faktas sietinas ir su valstybės teritorija, jos sienomis. Valstybės atkūrimo procese buvo svarbu tai, kad SSRS liaudies deputatų antras suvažiavimas 1989 m. gruodžio 25 d. pripažino, kad Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. sutartys (Molotovo Ribentropo paktas) ir jų slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei ir yra niekiniai. Tuo pripažinta ir neteisėta SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija bei aneksija, pripažinta 1920 m. taikos sutartis ir joje nurodytos Lietuvos rytinės sienos.Po valstybės atkūrimo Lietuvos valstybė, pasirašydama įvairius tarptautinius susitarimus ir prisijungdama prie jau ankščiau priimtų, patvirtino savo nuostatą dėl istoriškai susiklosčiusių sienų stabilumo ir nepareiškė jokių pretenzijų kaimynams. Taigi Lietuva pasielgė kitaip negu Estija ar Latvija, kurios pareiškė teritorines pretenzijas Rusijai, negrąžinusiai dalies teritorijų. Lietuvoje tai padarė kai kurios visuomenės organizacijos (Lietuvos geografų draugija), užsienio lietuvių organizacijos.Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo” sakoma, kad Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkio baigiamajame akte. Kiek vėliau Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos valstybės sienų ženklinimo”, kuriuo įpareigojo Vyriausybę pradėti sienų ženklinimo darbus. 1991 m. rugpjūčio 24 d. pasirodė jos naujas nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos sienų”, numatęs sienų apsaugą, pasienio rėžimą, vizų išdavimo, piliečių ir krovinių judėjimo per sieną tvarką.1992 m. birželio 25 d. šalies Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos valstybės sienų įstatymą. Jame apibrėžiama, kad „valstybės sienos yra linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis Lietuvos Respublikos teritoriją -sausumos, vandenų, žemės gelmių, oro erdvės ribas […] Lietuvos Respublika teritorinė jūra yra 12 jūrmylių pločio vandenys prie Lietuvos pakrančių. Teritorinės jūros ribos nustatomos matuojant nuo tiesės, jungiančios du labiausiai įsikišusius pakrantės taškus”.Pirmojo tarpvalstybinė sutartis, numatanti išspręsti ir valstybės sienų klausimą, buvo pasirašyta 1991 m. liepos 29 d. su Rusija. Šią „sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir RTFSR dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų” pasirašė V. Landsbergio ir B. Jelcinas. Pirmame sutarties straipsnyje sakoma, kad susitariančios Šalys įsipareigoja „nesikišti į viena kitos vidaus reikalus, gerbti suverenitetą, teritorinį vientisumą ir sienų neliečiamybę pagal Saugumo ir bendradarbiavimo Europos principus”.1992 m. balandžio 26 d. Vilniuje Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas ir Lenkijos Respublikos Prezidentas L. Valensa pasirašė „Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį”. Joje pripažįstamos abiejų valstybių teritorijos su jų sostinėmis Vilniuje ir Varšuvoje, įsipareigojama „gerbti jų suverenumą ir teritorinį vientisumą. Šalys patvirtina, kad neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų, taip pat nereikš jokių pretenzijų ateityje“. Panašias sutartis Lietuva 1992 m. kovo 27 d. pasirašė su Baltarusija ir 1994 m. birželio 29 d. su Latvija. Tačiau su Latvija iki šiol nenustatyta siena Baltijos jūroje. 1997 m. Lietuvos ir Rusijos prezidentai pasirašė sutartį dėl Lietuvos – Rusijos sienų nustatymo.Ypač dideles diskusiją sukėlė jūrinė Lietuvos siena su Latvija, kurios nustatymą apsunkino jūros pasienio zonoje rastas naftos telkinys. Jis turėtų priklausyt Lietuvos ekonominei zonai.Valstybės sienų delimitacijai ir demarkacijai Lietuvos vyriausybė sudarė Darbo grupę Lietuvos Respublikos teritorinių vandenų riboms nustatyti. Vėliau tokios atskiros komisijos buvo sudarytos sienai su Rusija, Lenkija, Baltarusija ir Latvija nustatyti. 1993 m. kovo 23 d. LR Vyriausybė priėmė nutarimą ,,Dėl valstybinės komisijos Lietuvos Respublikos valstybės sienai delimituoti ir demarkuoti bei ekonominei zonai Baltijos jūroje nustatyti sudarymo”. Nei nutarimuose, nei pavedimuose darbo grupėms ar komisijoms nėra net užuominų apie kitokias valstybės sienas, negu jos yra dabar.Taigi dabartinės Lietuvos Respublikos sienos po demarkacijos ir delimitacijos praktiškai liks tokios pat, gal tik su nedideliais jų pataisymais. Tie pataisymai susiję daugiausiai su žemėnauda, kai iš vienos pusės Lietuvos, iš kitos pusės Baltarusijos kolūkiai ar miškų ūkiai patogumo dėlei prisijungdavo žemes ar miškus, įeinančius į kitos respublikos teritoriją. Siena tarp respublikų sovietmečiu neturėjo jokios reikšmės. Pasirašytos tarpvalstybinės geros kaimynystės ir tarpusavio bendradarbiavimo sutartys su kaimyninėmis Rusijos, Latvijos, Baltarusijos ir Lenkijos valstybėmis leidžia tikėtis, kad ateityje Lietuvos teritorija liks nepakitusi. Galvojant bent apie dalinį Lietuvos teritorijos išplėtimą, ypač pagal 1920 m. sutartį su Rusija, galime tai daryti tik vienu būdu – sėsti už derybų stalo visoms suinteresuotoms šalims. Tokios derybos galimos ir dėl to, kad, pavyzdžiui, Baltarusijos teritorijoje liko Gerviečiai, Pelesa, kiti lietuviški kaimai, vietoves.

6 tema. (VSAR-6) Lietuvos Respublikos sienų apsaugos atkūrimas 1990 m., organizavimo ypatumai, istoriniai momentai. Europos Sąjungos sienos apsauga.

Mokomieji klausimai: 1. Lietuvos Respublikos sienų apsaugos atkūrimas 1990 m., organizavimo ypatumai, istoriniai momentai.

Šaltiniai: 1. Red. A.Šapoka Lietuvos istorija, 1990. 2. A.Liekis Lietuvos sienų raida 1, 1997. 3. A.Liekis Lietuvos sienų raida 2, 1997.

MOKOMOJI MEDŽIAGA

1. Lietuvos Respublikos valstybinės sienos apsaugos organizavimas nuo 1990 m.iki šių dienų.

1990m. kovo ll d. atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, panašiai kaip ir 1918 m., krašto geopolitinė padėtis buvo ne mažiau sudėtinga ir pavojinga, nes atkūrimo aktas buvo tik žodžiai. Krašte, kaip ir anksčiau, buvo okupacinė sovietų kariuomenė, veikė represiniai organai.Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, suprasdamas valstybės sienos apsaugos svarbą, jau ketvirtą dieną po Nepriklausomybės atkūrimo priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienos kontrolės postų įsteigimo”. Šiuo nutarimu Vidaus reikalų ministerijai buvo pavesta steigti valstybės sienos kontrolės postus, parengti šių postų nuostatus.LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 20 d. nutarimu “Dėl Lietuvos valstybės sienos ženklinimo” Ministrų Tarybai buvo pavesta pradėti parengiamuosius valstybės sienos ženklinimo darbus.Tų pačių metų balandžio 25 d. buvo įsteigtas Krašto apsaugos departamentas prie Ministrų Tarybos ir Audrius Butkevičius paskirtas jo direktoriumi. Ši nauja institucija sprendė tolesnius valstybės sienos įtvirtinimo ir apsaugos klausimus.1990 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą “Dėl papildomų laikinų priemonių Lietuvos Respublikos rinkai apsaugoti”. Tų pačių metų spalio l d. nutarta formuoti Krašto apsaugos tarnybą. Ji pavadinta KAD Pasienio apsaugos skyriumi, o pirmasis viršininkas buvo Virginijus Česnulevičius. Tos pačios dienos KAD įsakymu sudaryta labai veiksminga ir autoritetinga priėmimo į darbą pasienio apsaugos tarnyboje mandatinė komisija. Jos pirmininku paskirtas Jonas Paužolis.Jau kitos dienos KAD įsakymu į tarnybą buvo priimti pirmieji pasieniečiai, pasienio užkardų, patrulinių tarnybų viršininkai, kiti pareigūnai.Ypatingą reikšmę pasienio apsaugos tarnybai turėjo 1990 11 15 KAD įsakymas “Dėl pasienio kontrolės postų išstatymo”, kuriame nuo lapkričio 19 d. tarnyba turi būti pradėta visuose 64 pasienio postuose. Lietuvos žemėlapis su pažymėtais kontrolės postais buvo išspausdintas valstybės laikraštyje “Lietuvos aidas”. Schemą braižė Lietuvos patriotas Petras Maštavičius, tarnavęs KAM Generaliniame štabe. Labai gaila, kad ši relikvija tapo sovietų desantininkų grobiu, užėmus KAD pastatą Viršuliškių g.19.

Nuo pat pirmųjų pasienio kontrolės postų darbo dienų jų pareigūnai buvo puldinėjami sovietų desantininkų, ypatingos paskirties milicijos (OMONo) būrių. Jie terorizavo beginklius pasieniečius, tyčiojosi iš jų, degino ir sprogdino postų namelius, grobė ir naikino valstybinį ir asmeninį turtą. Nuo smurto nukentėjo ar gavo traumas 40 pasieniečių.Tai buvo nežinios kupinos dienos ir naktys, kai ryžto ir pasiaukojimo kaina beginkliai žmonės rodė visam pasauliui, kad egzistuoja Nepriklausoma Lietuva ir jos sienos saugomos.Kokios sunkios tai buvo dienos kontrolės postų pareigūnams, įsitikinsime apžvelgę 1991 m. gegužės pabaigos ir birželio pradžios įvykius: gegužės 19 d. nukautas Šalčininkų užkardos Krakūnų posto pamainos viršininkas Gintaras Žagunis; 22 d. užpultas Germaniškių postas (Biržų užkarda): posto namelis sudegintas, posto viršininkas sumuštas; 23 d. dar kartą užpultas Germaniškių postas, Vegerių (Akmenės užkarda), sudeginti Smėlynės (Zarasų užkarda) nameliai su visa įranga, asmeniniais daiktais, sumušti pasieniečiai; 24 d. užpultas Kalvių postas (Joniškio užkarda): padegtas vagonėlis, nusiaubtos posto patalpos, esančios gyvenamajame name; 25 d. užpulti Lavoriškių, Šumsko ir Medininkų postai: sudeginti postų nameliai su visa įranga, asmeniniais daiktais, pasieniečiai sumušti.Šiuos nusikaltimus gegužės 22 – 25 d. įvykdė Vilniaus OMONas. Birželio 3 d. sovietiniai desantininkai užpuolė Saločių postą (Pasvalio užkarda): sudegino namelį, pasieniečius sumušė. Tą pačią dieną Rygos OMONas, užpuolęs Smėlynės postą, sudegino namelį, sumušė pasieniečius. Šį siautėjimą filmavo skandalingai pagarsėjęs A. Nevzorovas. Liepos 31 d. įvyko tragiškiausias įvykis pasienyje – iki šiol nenustatyti ginkluoti asmenys užpuolė Medininkų postą, išžudė ten budėjusius policijos ir muitinės pareigūnus. 1991 08 02 KAD įsakymu Nr. 117 “Dėl pasienio kontrolės stiprinimo” pasieniečiams pradėta išduoti šaunamuosius ginklus bei specialiąsias priemones, aptverta pasienio postų teritorija, įrengtas apšvietimas, aprūpinta ryšio priemonėmis. Po kruvinų įvykių Medininkuos pasienio postų užpuolimai baigėsi, tačiau Maskvos pučo dienomis jie vėl ėmė bręsti, bet išsiplėtoti nespėjo. Atmintinas tik rugpjūčio 22 d. Kybartų posto užpuolimas, kai sovietų desantininkai terorizavo tada dar beginklius pasieniečius.Ypatingą reikšmę Lietuvos valstybės sienos apsaugai turėjo 1991 m. rugpjūčio 25 d. Vyriausybės nutarimas “Dėl valstybės sienos apsaugos ir KAD pasienio apsaugos tarnybos (PAT) pareigūnų apginklavimo”. Nuo šiol pasieniečiai prireikus galėjo panaudoti ginklą.Kadangi Krašto apsaugos departamentas buvo reorganizuotas į Krašto apsaugos ministeriją, 1991 10 30 KAD įsakymu vietoj Pasienio apsaugos skyriaus buvo įsteigta Pasienio apsaugos tarnyba (PAT). Jos viršininku paskirtas S. Stančikas. 1992 m. pradėtas leisti Pasienio apsaugos tarnybos laikraštis “Užkarda”, priimti “Valstybės sienos” ir “Valstybės sienos apsaugos” įstatymai. Per šiuos metus valstybės siena buvo galutinai suskirstyta į rinktines ir užkardas bei pasienio kontrolės punktus.Nuo 1992 m. birželio 4 d. iki 1993 m. gegužės 25 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybai vadovavo pik. J. Paužolis.1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, remdamasi Seimo patvirtinu “Valstybės sienų apsaugos įstatymu”, priėmė nutarimą “Dėl Krašto apsaugos ministerijos Valstybės sienos apsaugos tarnybos reorganizavimo į Pasienio policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos”.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Prezidento 1994 01 24 dekretu Nr. 215 ir KAM 1994 01 31 įsakymu Nr. 35K, valstybės sienos apsaugos tarnybos viršininku paskirtas pulkininkas Stanislovas Stančikas. Iki 1994 01 31 jis tarnavo Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 2-ojo pulko vadu.Arkikatedroje pašventinus Pasienio policijos vėliavą, terminas “Valstybės sienos apsaugos tarnyba” formaliai išnyko.Po 70 metų pertraukos valstybės sienos apsauga vėl perduota Vidaus reikalų ministerijai. Kaip ir prieš 70 metų, valstybės sieną saugo tie patys vakarykščiai būtinosios tarnybos kareiviai ir karininkai. Į Vidaus reikalų ministerijos priklausomybę iškart perėjo maždaug trečdalis Krašto apsaugos ministerijos būtinosios tarnybos karių, taip pat gausus būrys karininkų ir liktinių, kurių gretose 398 asmenys apdovanoti Sausio 13-osios medaliais, 555 atėję tarnauti į pasienį iki 1991 m. rugpjūčio karinio pučo Maskvoje.1996 metais Švedijos Karalystės Pakrančių apsaugos tarnyba pagal Švedijos Vyriausybės programą “Baltijos šalių suvereniteto plėtra” policijos departamento padaliniams perdavė pakrančių apsaugos laivus, Lenkijos Respublikos pasienio apsaugos vyriausioji komendantūra – devynis jūrų katerius.1996 metais žengtas pirmas žingsnis tobulinant departamento struktūrą. Marijampolės pasienio policijos rinktinė ir Lazdijų pasienio policijos kontrolės punktų rinktinė reorganizuota i Pietvakarių pasienio policijos rinktinę. 1996 metais Vidaus reikalų ministras vyriausiojo pasienio policijos komisaro pavaduotoju kadrų ir socialiniams klausimams paskyrė pulkininką Audronį Beišį, anksčiau ėjusį Lietuvos Respublikos Prezidento adjutanto pareigas. Greitojo reagavimo bataliono (GRB) bazėje įsteigtas Užsieniečių registracijos centras (URC), GRB etatai ir dalis materialinių išteklių panaudota Vilniaus PPP reikmėms. 1996 10 28 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Stanislovas Stančikas buvo atleistas iš vyriausiojo pasienio policijos komisaro pareigų. Tos pačios dienos Vyriausybės nutarimu pulkininkas Audronis Beišys paskirtas vyriausiuoju pasienio policijos komisaru.Nuo 1997 m. pradėti reorganizuoti Pasienio policijos struktūriniai padaliniai. Pirmiausia panaikintos pasienio policijos kontrolės rinktinės, kurios anksčiau buvo įsikūrusios Vilniuje, Klaipėdoje ir Lazdijuose. Lietuvos-Baltarusijos valstybės sienos apsauga ir kontrolė perduota trims pasienio policijos rinktinėms: Visagino, Vilniaus ir Varėnos. Reorganizuota Pietvakarių pasienio policijos rinktinė, perėmusi dar ir valstybės sienos su Lenkijos Respublika kontrolę. Ji persikėlė iš Marijampolės į Lazdijų rajoną, Dumblių kaimą.Reorganizavus Klaipėdos pasienio policijos rinktinę ir Klaipėdos pasienio policijos kontrolės punktų rinktinę (Pakrančių apsaugos pasienio policijos rinktinę), į jos sudėtį įėjo Neringos ir Palangos užkardos, Klaipėdos jūrų uosto kontrolės tarnyba, Pakrančių apsaugos divizionas bei Palangos oro uosto pasienio kontrolės punktas. Reorganizuotai Šiaulių pasienio policijos rinktinei priklauso Skuodo, Mažeikių, Akmenės, Joniškio, Pasvalio, Biržų, Rokiškio, Zarasų kontrolės tarnybos ir Zoknių oro uosto pasienio kontrolės punktas. Taip pat reorganizuota Ignalinos atominės elektrinės apsaugos policijos rinktinė.1997 05 10 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsakymu Nr. 209 patvirtinti Pasienio policijos departamento nuostatai. Tais pačiais metais pradėti sienos su Baltarusijos Respublika demarkavimo darbai. Sienos linija nužymėta laikinais mediniais stulpeliais. Pagal dvišalį susitarimą nuo Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos Respublikų sienų sankirtos iki Dieveniškių sąsmaukos 307,5 km sienos demarkavimo darbus atliks Baltarusijos Respublika, o nuo Dieveniškių sąsmaukos iki Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos Respublikų sienų sankirtos – 342,5 km sieną demarkuoja Lietuvos Respublika. 1997 06 12 netoli Šalčininkų pasienio kontrolės punkto pastatytas pirmasis sienos ženklas(stulpas), žymintis Lietuvos ir Baltarusijos sienas.Lietuvos jėgomis iki 1998 m. vidurio jau įrengta 162 km pasienio ruožas su pasienio stulpais. Jį kontroliuoja Šalčininkų, Varėnos ir Druskininkų pasienio užkardos. Pagaminti 505 pasienio stulpai ir 400 poligonometrinių stulpelių komplektų. Baltarusijos Respublikos atliekami pasienio įrengimo darbai vykdomi lėčiau, tačiau tikėtina, kad šie darbai bus užbaigti iki 1999 m. pabaigos.Pagal abipusį Lietuvos ir Latvijos susitarimą Lietuva jau baigė 291 km sienos demarkavimo darbus nuo Baltijos jūros iki 24 meridiano. Latvija darbus numato užbaigti šiais metais. 1997 m, spalio 24 d. Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl Lietuvos ir Rusijos sienos. Tokiu būdu turime tarptautines sutartis dėl sausumos sienos su visomis kaimyninėmis šalimis (1993 06 29 pasirašyta sutartis su Latvijos Respublika, 1995 02 06 -su Baltarusija, 1996 07 02 su Lenkija). 1997 -1998 m. vykos teigiami pokyčiai, aprūpinant valstybės sienos apsaugą įvairia technika. Pagal sutartis su firmomis EVA AUTO ir LAND ROVER EXPORT LTD gauti ir paskirstyti pasienio policijos padaliniams 36 VW Transporter ir 76 DEFENDER automobiliai. Suomijos Respublikos sienos apsaugos tarnyba Lietuvos Respublikos pasienio policijai dovanojo greitaeigį pakrančių apsaugos laivą “K1HU”. Lietuvos ir Baltarusijos sienos ruože sumontuota Vokietijos Vyriausybės padovanota radijo ryšio sistema “MOTOROLA”, pastatyti 6 stebėjimo bokštai. Tęsiama Medininkų, Pabradės, Šalčininkų pasienio užkardų statyba, Europos Sąjungos narių ekspertai suderino 6 naujų pasienio užkardų statybos pagal PHARE programą projektą. Vokietijos vidaus reikalų ministerija padėjo įdiegti radijo ryšio sistemą. Šiam projektui buvo skirta 1,4 mln. Vokietijos markių.Departamente lankėsi Ukrainos valstybės sienos apsaugos komiteto pirmininkas V. Banychas. Buvo pasirašytas abiejų šalių pasienio apsaugos tarnybų bendradarbiavimo protokolas.1998 m. atidarytas naujas Vilniaus PPP Pabradės PU pastatas Pavoverėje. Šis pastatas galėtų būti būsimų užkardų prototipas.Tais pačiais metais Pasienio policijos departamente įvyko Vokietijos Federacinės Respublikos vidaus reikalų ministerijos pagalbos perdavimo pasienio policijai ceremonija.1998 07 21 Prezidentas Valdas Adamkus lankėsi Pasienio policijos departamente ir Lietuvos – Baltarusijos pasienyje. Prezidentas apžiūrėjo Šalčininkų pasienio kontrolės punktą ir statomą Šalčininkų pasienio užkardos pastatą, susipažino su sienos demarkavimo darbais ir apsauga, su tarptautinio Medininkų pasienio kontrolės punkto infrastruktūra ir darbo technologija. Šie darbai susilaukė teigiamo šalies vadovo įvertinimo.1998 09 02 – 03 Klaipėdoje ir Vilniuje įvyko Baltijos ministrų tarybos Sienų apsaugos vyresniųjų pareigūnų komiteto posėdžiai. Šis komitetas įkurtas Baltijos šalių bendradarbiavimui saugant sienas stiprinti. Daugiausia dėmesio skiriama rytinės sienos apsaugai, Baltijos šalių sienų apsaugos integracijai į Europos Sąjungą, vykimo per vidines Baltijos valstybių sienas procedūrų ir technologijų derinimui ir keitimuisi informacija sienų apsaugos klausimais. Komitetą sudaro Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasienio apsaugos struktūrų vadovai. Lietuvos Respublikos sienos ilgis – 1724 km, 422 kilometrus ji eina miškais, 163 km – pelkėmis. Ją kerta 61 upė ir upelis, 166 plentai ir vieškeliai, 16 geležinkelių, 32 tiltai. Be to, valstybės siena tęsiasi 44 upėmis, iš jų 123 km Nemunu, 72 km Nemunėliu, 60 km Širvinta, 10 km Drūkšių ežeru bei 24 kilometrus Kuršių mariomis (Baltijos jūros įlanka Nemuno upės žiotyse).Sienos su Latvija sudaro 576 km, su Baltarusija – 650 km, su Lenkija -103 km, o su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi-255 kilometrų ilgio. Bendras sienos su kaimyninėmis valstybėmis ilgis -1584 kilometrai.Lietuvos Respublikos vakarų pakrantės 99 km ilgio siena eina Baltijos jūra. Jūros sienos ilgis (teritorinis jūros išorinis perimetras) sudaro apie 140 km, arba 75 jūrmyles. Galutinai jūros sienos ilgis paaiškės pasirašius tarptautines sutartis su Latvijos Respublika ir Rusijos Federacija. Žvelgiant į artimiausią ateitį, realu, kad šiais metais Latvijos Respublika baigs demarkavimo darbus Lietuvos – Latvijos pasienyje. Reikia tikėtis, kad ir Baltarusija kitais metais įvykdys savo įsipareigojimus dėl Lietuvos – Baltarusijos pasienio. Galutinai nustatant jūros sienas su Latvijos Respublika ir Rusijos Federacija, būtini kompromisiniai politikų sprendimai. Visa tai pagaliau sudarytų realias sąlygas užkirsti kelią nelegalių emigrantų srautui per Lietuvą, pašalintų dar vieną iš kliūčių greičiau integruotis į Europos ekonomines ir saugumo struktūras.

6 tema(2). (VSAR-6) Lietuvos Respublikos sienų apsaugos atkūrimas 1990 m., organizavimo ypatumai, istoriniai momentai. Europos Sąjungos sienos apsauga.

Mokomieji klausimai:1. Lietuvos Respublikos sienų apsaugos atkūrimas 1990 m., istoriniai momentai.2. Europos Sąjungos sienos apsauga.

Šaltiniai: 1. Red. A.Šapoka Lietuvos istorija, 1990. 2. A.Liekis Lietuvos sienų raida 1, 1997. 3. A.Liekis Lietuvos sienų raida 2, 1997.

MOKOMOJI MEDŽIAGA

1. Lietuvos Respublikos sienų apsaugos atkūrimas 1990 m., organizavimo ypatumai.

1990 metų pabaigoje, Sovietų Sąjunga dar laikė save galinga valstybe, todėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą bei pradėtą savo valstybinės sienos apsaugą palaikė nerimtu žaidimu, kurį tikėjosi nutraukti SSRS pasieniečiu ir ypatingos paskirties milicijos būrio(OMON-o) padedama. Į tai, kad Lietuva pradeda kontroliuoti savo sieną, pirmieji sureagavo teroro aktų organizatoriai – Lietuvoje dislokuoti SSRS pasieniečiai. Jau 1990 m. gruodžio mėn. pabaigoje prasidėjo Lietuvos pasieniečiu terorizavimas įvairiose Lietuvos vietose. Lietuvos pasienyje siautėjo SSRS kariškiai, Vilniaus ir Rygos OMON-o padaliniai. Jų „veiklos” rezultatai buvo kraupūs: sudaužyti bei sudeginti pasieniečiu vagonėliai, pagrobti ir susprogdinti automobiliai, sumušti bei pažeminti Lietuvos pasieniečiai.

1990 m. pradžioje įvyko eiliniai respublikų Aukščiausiųjų Tarybų rinkimai. Juos didele persvara laimėjo nepriklausomybės šalininkai ir Sąjūdis, gavęs daugiau nei 90% vietų. Tai buvo svarbiausia prielaida legaliai išstoti iš SSRS ir atkurti nepriklausomybę. 1990 m, kovo 11 d. Lietuvos AT, pirmininkaujant V. Landsbergiui, priėmė Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas ir M. Gorbačiovas ėmė reikalauti jį atšaukti ir neketino taikstytis su įvykusiu faktu. SSRS nutraukė naftos tiekimą Lietuvai. Lietuvos AT buvo priversta 1990 m. birželio 23 d. priimti Nepriklausomybės atkūrimo akto moratoriumą. Jis buvo priimtas su išlyga, kad po jo prasidės tarpvalstybinės Lietuvos ir Maskvos derybos. Jis nereiškė, kad atsisakoma pagrindinio politinio tikslo – nepriklausomybės. Baltijos šalių ir Kremliaus santykiai atsidūrė aklavietėje. Maskvos pozicijos nepriklausomybės siekiančiose respublikose vis akivaizdžiau silpnėjo. Tapo visiškai aišku, kad demokratinėmis priemonėmis, įtikinėjimais ar propaganda atsiskyrimo proceso nepavyks sustabdyti.Sovietai ginkluotam puolimui pasirinko laiką, kai 1991 m. pradžioje Vakarų valstybių dėmesys buvo nukreiptas į karą Persų įlankoje. Sustiprėjo propagandinis karas. SSRS žiniasklaidos priemonės nuolat skelbė prasimanymus apie Baltijos respublikas. 1991 m. sausio 2 d. kariškiai užgrobė Rygos spaudos rūmus, sužeidė keletą žmonių. Į Vilnių atvyko desantininkai iš Pskove dislokuotos divizijos. Sovietų vidaus reikalų ministerijos ir desantiniai daliniai užiminėjo pastatus Vilniuje, tuo keldami vis didesnę įtampą ir provokuodami konfliktus. Sausio 11 d. jie, šaudydami į orą, užėmė Vilniaus spaudos rūmus. Keturi žmonės buvo sužeisti. Iš visos Lietuvos į Vilnių rinkosi žmonės palaikyti savo valdžią ir nuo galinio puolimo ginti Parlamentą, radijo ir televizijos komiteto pastatą, televizijos bokštą. Į visus armijos išpuolius buvo atsakoma tik taikiomis demonstracijomis. Prieš pradedant didžiausią smurto akciją pasaulio ir Rusijos visuomenei suklaidinti buvo paskelbta, kad Lietuvoje valdžią perima “nacionalinis gelbėjimo komitetas”, niekam neatstovaujanti ir nežinoma organizacija. Naktį iš sausio 12 į 13 d. Vilniuje SSRS kareiviai, šaudydami į beginklę minią, užėmė televizijos bokštą, radijo ir televizijos komiteto pastatą. Trylika žmonių žuvo po tankų vikšrais ar nuo kulkų, keli šimtai buvo sužeisti. Po 1991 m. sausio 13-osios įvykių sovietiniai ekstremistai dar aktyviau vykdė jaunos Lietuvos valstybės pasienio postų teroro akcijas, pasižyminčias barbarišku žiaurumu ir cinizmu. 1991 m. kovo 12 d. buvo susprogdintas pasieniečių namelis Šalčininkų kontrolės poste. Po savaitės Rygoje karinės pajėgos šturmavo VRM pastatą. Rygoje 1991 m. rugpjūčio 21 d. penki beginkliai žmonės žuvo, kai sovietiniai kariškiai bandė užimti vyriausybinius pastatus. Šiais desperatiškais veiksmais Maskva siekė įbauginti Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus. Kraujo praliejimo ir kitų Maskvos priemonių poveikis buvo visiškai priešingas: Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai šimtatūkstantiniuose mitinguose palaikė savo demokratiškai išrinktą valdžią. Atsirado Vakarų visuomenę stebinantis reiškinys – neapykanta reformatoriui Gorbačiovui. 1991 m. gegužės 19 d. Lietuvos-Baltarusijos pasienyje tarnybos metu buvo nušautas Krakūnų pasienio posto pamainos viršininkas Gintaras Žagunis. Sovietinio keršto auka tapęs G. Žagunis yra pirmasis Lietuvos pasienietis, žuvęs atkūrus Nepriklausomybę. Gintaras Žagunis gimė 1957 metais birželio 20 diena Pakruojo rajone, Rozalimo kaime. 1976- 1978 m. tarnavo sovietinėje armijoje. Atlikęs tarnybą grįžo į Lietuvą ir 1980 m. baigė mokslus statybos technikume, įgydamas statybos techniko kvalifikaciją. Dirbo darbų vykdytoju, inžinieriumi statybininku, vyresniuoju techniku statybininku. Nuo 1984m. praddėjo tarnauti VRM Vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugoje. 1989 m. už politinę veiklą buvo atleistas iš tarnybos, nes būrė Sąjūdžio rėmimo grupę. G. Žagunis – vienas pirmųjų Lietuvos demokratų partijos narių, taip pat vėliau tapo Šaulių sąjungos nariu. Tų pačių metų rugsėjį pradėjo dirbti statybos bendrovėje statybos meistru. Pasienio tarnybą Gintaras Žagunis pradėjo 1990 m. lapkričio 11 d. 1991 m. vasario 19d. paskiriamas Krašto apsaugos departamento Šalčininkų užkardos Dieveniškių ruožo patrulinės tarnybos baro pamainos viršininku. Pusmetį iki žūties budėjo Krakūnų kelio poste. Tuo metu SSRS kariškiai, specialioji milicija padeginėjo Lietuvos pasienio postus, terorizavo čia dirbančius pareigūnus. 1991 m. gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga situacija. Nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Niekur neradę technikos Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. “Jei žūti tai vienam, o ne visiems”, – pridūrė jis. Lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį pasieniečio Gintaro Žagunio tykojo mirtis-iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti vyrai nutraukė jauno žmogaus gyvybę.G. Žagunis apdovanotas Krašto apsaugos departamento padėkos raštu. Po mirties apdovanotas Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, taip pat Šaulių Žvaigždės ordinu, Sausio 13-osios atminimo medaliu. Įamžinant pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo žuvusio pasieniečio atminimą Vilniaus pasienio policijos rinktinės užkarda Poškonių kaime pavadinta Gintaro Žagunio vardu.Sovietų kariškių teroras, pasireiškęs Lietuvos pasieniečių ir kitų pareigūnų terorizavimu bei grobimu, viršūnę pasiekė 1991 m. liepos 31 d. Tai buvo Lietuvą ir visą pasaulį sukrėtusios Medininkų žudynės. Tą naktį iki šiol nenustatyti asmenys iš Vilniaus ir Rygos OMON-o iš pasalų žiauriai sušaudė septynis Medininkų pasienio poste budėjusius „Aro”, kelių policijos ir muitinės pareigūnus: Mindaugą Balavaką, Algimantą Juozaką, Algirdą Kazlauską, Juozą Janonį, Antaną Musteiki, Stanislovą Orlavičių, Ričardą Rabavičių. Liko gyvas tik vienas šios kraupios tragedijos liudininkas – muitininkas Tomas Šernas. Paminėti įvykiai rodo, kad nebaudžiamas pasienio postų užpuldinėjimas ir jų niokojimas buvo galimas tik todėl, kad Pasienio apsaugos tarnybos pareigūnai buvo neginkluoti, tarnyba organizuota nepakankamai gerai, o patys postai nebuvo parengti vykdyti tarnybą.Po šių kruvinųjų Medininkų įvykių Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė visuose pasienio postuose įvesti sugriežtintą pasienio kontrolės režimą, apsaugai sustiprinti buvo sudarytos mobilios grupės. Tik 1991 m. rugpjūčio 2 d. Krašto apsaugos departamento įsakymu Nr. 117 „Dėl pasienio kontrolės sustiprinimo” pasienyje budintys žmonės buvo aprūpinti ginklais bei specialiomis priemonėmis; pasienio postai buvo aptverti, aprūpinti ryšio priemonėmis, juose įrengtas apšvietimas. Vietoj Pasienio apsaugos skyriaus 1991 m. spalio 30 d. buvo įsteigta Pasienio apsaugos tarnyba. Vėliau buvo sustiprinta ir Lietuvos Respublikos jūros sienos apsauga. 1991 m. gruodžio 31 d. Krašto apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 352 buvo įkurta Pasienio apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinė. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. liepos l d. nutarimu Nr. 1-2705 Valstybės sienos apsaugos tarnybos karininkai, viršilos, puskarininkiai ir kiti darbuotojai už drąsą ir pasiaukojimą Lietuvos Respublikai, pasižymėję gindami Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, buvo apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais. Iš viso buvo apdovanoti 398 žmonės.

7 tema. (VSAR-7) VSAT rinktinių ir Visagino pasieniečių mokyklos vėliavos, emblemos. Žinybiniai apdovanojimai. Pasieniečių muziejus. Pasieniečių dienos minėjimas, varžybų organizavimas ir kitos tradicijos.

Mokomieji klausimai: 1. VSAT rinktinių ir Visagino pasieniečių mokyklos vėliavos, emblemos. Žinybiniai apdovanojimai. Pasieniečių muziejus. Pasieniečių dienos minėjimas, varžybų organizavimas ir kitos tradicijos.

Šaltiniai: 1. Red. A.Šapoka Lietuvos istorija, 1990. 2. A.Liekis Lietuvos sienų raida 1, 1997. 3. A.Liekis Lietuvos sienų raida 2, 1997.

MOKOMOJI MEDŽIAGA1. VSAT rinktinių ir Visagino pasieniečių mokyklos vėliavos, emblemos. Žinybiniai apdovanojimai. Pasieniečių muziejus. Pasieniečių dienos minėjimas, varžybų organizavimas ir kitos tradicijos.

Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugą, vykstančių per valstybės sieną asmenų ir transporto priemonių kontrolę vykdo 7 VSAT rinktinės. Sieną su Baltarusijos Respublika saugo VSAT Ignalinos, Vilniaus, Varėnos ir Lazdijų rinktinės, su Lenkijos Respublika – Lazdijų, su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi – Pagėgių, Lazdijų ir Pakrančių apsaugos rinktinės, su Latvijos Respublika – Pakrančių apsaugos, Šiaulių ir Ignalinos rinktinės. Lietuvos Respublikos jūros sieną ir teritorinius vandenis saugo VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė, kuriai priklauso Klaipėdoje dislokuotas Patrulinių laivų būrys. Ypatingos paskirties objektą – Ignalinos atominę elektrinę – nuo 1996 m. balandžio mėn. saugo Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė. Tuometinis Krašto apsaugos ministerijos Atskirasis Ignalinos atominės elektrinės apsaugos batalionas įkurtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 metų spalio 24 d. potvarkiu. Tų pačių metų lapkričio 7 dieną Krašto apsaugos ministerijos įsakymu prasidėjo bataliono formavimas. Pirmasis bataliono įsakymas buvo pasirašytas 1991 metų lapkričio 18 dieną – priimant pirmuosius bataliono pareigūnus. 1991 metų gruodžio 1 dieną batalionas buvo suformuotas ir dislokuotas tuometiniame Sniečkaus (dabar Visaginas) mieste. Bataliono struktūra buvo panaši į SSRS kariuomenės padalinio, kuris iki tol saugojo elektrinę. Suformavus batalioną pradėtas pareigūnų apmokymas, kol 1992 metų sausio 10 d. Ignalinos atominę elektrinę pradėjo saugoti Atskirojo Ignalinos AE apsaugos bataliono kariai. Iki tol šį ypatingos paskirties objektą saugojo SSRS VRM Vidaus kariuomenės 6-os atskirosios brigados 95-ojo atskirojo bataliono kariškiai. 1991 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Krašto apsaugos ministro pirmasis pavaduotojas N. Vidrinskas patvirtino bataliono įstatus. 1996 balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu nusprendė KAM Atskirąjį Ignalinos AE apsaugos batalioną reorganizuoti į Pasienio policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Ignalinos AE apsaugos policijos rinktinę. Ignalinos atominę elektrinę saugantys pasieniečiai užtikrina Ignalinos atominės elektrinės perimetro saugumą, kontroliuoja transporto priemonių ir žmonių judėjimą. Ignalinos AE apsaugos policijos rinktinė užtikrina patikimą saugomo objekto gynybą nuo diversinių grupių, prižiūri riboto patekimo zoną. Tai yra visi objektai, esantys 3 km spinduliu nuo objekto perimetro.Valstybės sienos apsaugos tarnybos sudėtyje taip pat yra Visagino pasieniečių mokykla ir Užsieniečių registracijos centras Pabradėje.Užsieniečių registracijos centras (URC) Pabradėje įkurtas vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 30 d. nutarimą. Savo veiklą URC pradėjo 1997 m. sausio 1 d. būdamas tiesiogiai pavaldus Vidaus reikalų ministerijai. Iki tol URC teritorijoje buvo įsikūręs Pasienio policijos departamento prie VRM Greitojo reagavimo būrys. Dabar tai vienintelis Lietuvoje centras, skirtas laikinai apgyvendinti neteisėtai esančius ir neteisėtai atvykusius į Lietuvą užsieniečius. VSAT Ignalinos rinktinė saugo 242,433 km ilgio valstybės sienos ruožą su Latvijos Respublika (57,973 km) ir Baltarusijos Respublika (184,460 km). Iš jų valstybės siena eina: miškais 46,290 km, laukais 63,858 km, upėmis, upeliais 66,350 km, ežerais 25,308 km, pelkėmis 13,370 kmmelioracijos grioviais – 27,257 km. Saugomą valstybės sienos ruožą kerta 5 upės ir upeliai, 10 kelių ir vieškelių, 2 tiltai ir 2 geležinkeliai. VSAT Vilniaus rinktinė saugo 214,9 km ilgio valstybės sienos ruožą su Baltarusijos Respublika. Iš jų valstybės siena eina: miškais-116,4 km; laukais – 59,8 km; upėmis, upeliais – 24,7 km; pelkėmis-13,93; melioracijos grioviais – 47,4 km. Saugomą valstybės sienos ruožą kerta 11 upių ir upelių, 35 keliai ir vieškeliai, 2 tiltai ir geležinkelis.

VSAT Pagėgių rinktinė saugo 212,4 km ilgio valstybės sienos ruožą su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Iš jų valstybės siena eina: miškais-6 km; laukais-3,5 km; upėmis, upeliais -196,9 km; melioracijos grioviais – 6 km. Saugomą valstybės sienos ruožą kerta 5 upės ir upeliai, 5 keliai ir vieškeliai, 7 tiltai ir 3 geležinkeliai.VSAT Pakrančių apsaugos rinktinė saugo Lietuvos Respublikos teritorinius vandenis bei valstybės sienos ruožus su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi (42,5 km) bei Latvijos Respublika (40,987 km). Iš jų valstybės siena eina: miškais-2,3 km; laukais, kopomis-1,146 km; melioracijos grioviais-3,650 km; teritorine jūra-119,7 km; Kuršių mariomis-18,5 km. Saugomą valstybės sienos ruožą kerta 4 upės ir upeliai, 9 keliai ir vieškeliai, 7 tiltai ir 1 geležinkelis. Rinktinės ruože valstybės siena taip pat eina 2 ežerais.VSAT Šiaulių rinktinė saugo 511,331 km ilgio valstybės sienos ruožą su Latvijos Respublika. Iš jų valstybės siena eina: miškais -66,495 km; laukais – 58,426 km; upėmis, upeliais – 284,583 km; ežerais-4,754 km; pelkėmis -4,60 km; melioracijos grioviais – 85,676 km; tvenkiniais – 6,797 km. Saugomą valstybės sienos ruožą kerta 3 upės ir 62 upeliai, 33 keliai ir vieškeliai, 15 tiltai ir 5 geležinkeliai.

VSAT Varėnos rinktinė saugo 217,45 km ilgio valstybės sienos ruožą su Baltarusijos Respublika. Iš jų valstybės siena eina: miškais-57,95 km; laukais-39,28 km; upėmis, upeliais-87,09 km; pelkėmis- 0,21 km; melioracijos grioviais-19,48 km. Saugomą valstybės sienos ruožą kerta 13 upių ir upelių, 8 keliai ir vieškeliai, ir 3 geležinkeliai.Saugomą valstybės sienos ruožą kerta 5 upės ir upeliai, 10 kelių ir vieškelių, 2 tiltai ir 2 geležinkeliai.VSAT Lazdijų rinktinė saugo 176,95 km ilgio valstybės sienos ruožą su Baltarusijos Respublika (34,25 km), Lenkijos Respublika (103,7 km) ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi {39 km). Iš jų valstybės siena eina: miškais -68,1 km; laukais – 36 km; upėmis, upeliais – 43,65 km; melioracijos grioviais – 6 km; ežerais-18,8 km; pelkėmis -10,4 km.Lietuvos Respublika ribojasi su keturiomis valstybėmis: šiaurėje – su Latvijos Respublika, rytuose – su Baltarusijos Respublika, pietvakariuose – su Lenkijos Respublika, vakaruose – su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi bei Baltijos jūra. Bendra Lietuvos Respublikos valstybės siena yra 1735 km ilgio. Sieną kerta 54 upės ir upeliai, 306 plentai, keliai ir vieškeliai (59 pravažiuojami ir 247 nepravažiuojami), 15 geležinkelių, 83 tiltai. Lietuvos valstybės sienos ilgis su kaimyninėmis valstybėmis: – Latvija- 588 km (su jūros siena-610,3 km);– Baltarusija – 653,5 km;-Lenkija-103,7 km;– Rusijos Federacija – sausuma -249,3 km, Kuršių mariomis -18,5 km, jūra – 22,2 km; Su kaimyninėmisvalstybėmis ribojasi 9 iš 10 Lietuvos Respublikos apskričių.

1999 m. birželio 29 d. Pasieniečių diena, kaip profesinė šventė buvo paminėta VilniujeArkikatedroje Bazilikoje, kur buvo pašventintos keturios rinktinės, kurioms buvo įteikta pirmosioskarinės Pasieniečių vėliavos. Vėliavas gavo Vilniaus, Lazdijų, Pakrančių apsaugos ir Šiauliųrinktinės.2000 m. birželio 29 d. antrą kartą minint Pasieniečių dienos buvo įteiktas dar trims rinktinėskovinės vėliavos, tai Pagėgių, Ignalinos ir Varėnos rinktinėms.2002 m. kovinę vėliavą VSAT vadas A. Songaila įteikė Visagino pasieniečių mokyklai. Be pasieniečių dienos minėjimo Visagino pasieniečių mokykloje tarp padalinių vyksta daug sportinių varžybų – tai poledinės žūklės, imtynių, futbolo, krepšinio, orientavimo varžybos. Įvairios varžybos pasieniečių tarpe vyksta ir per dideles šventes: Velykas, Kalėdas ir kt. Dažniausiai vyksta šaudymo varžybos, kuriose siekiama tobulinti pareigūnų meistriškumą ir įgūdžius.Be sportinių varžybų vyksta geriausio pasieniečio varžybos, kurios vyksta VSAT tarnybos vado iniciatyva.Pagrindiniai varžybų tikslai ir uždaviniai yra skatinti VSAT prie LR VRM pareigūnus gerinti profesinį pasirengimą, siekti geresnių darbo rezultatų, gilinti žinias ir taikyti jas praktinėje veikloje, ugdyti tarnybinę atsakomybę, stiprinti drausmę ir tarpusavio santykius, tobulinti fizinį ir kovinį pasirengimą, kelti darbo bei asmeninės kultūros lygį.Geriausio pasieniečio varžybų metu siekiama nustatyti geriausią pasienietį ir geriausią rinktinės komandą, dalintis patirtimi, pažangiausiais organizavimo ir vykdymo būdais bei metodais gerinti bendradarbiavimą tarp VSAT padalinių, populiarinti pasieniečių profesiją.Pasieniečių muziejus įsteigtas 2001 m. kovo 6 d. tuometinio vyriausiojo pasienio policijos komisaro įsakymu Nr. 57. 2002 m. birželio 25 d. atidaryta pirmoji ekspozicija, kurios pagrindą sudarė ilgalaikės ir trumpalaikės privačių kolekcijų parodos. Muziejus rinkinį sudaro muziejinės vertybės, susijusios su Lietuvos valstybės sienos apsauga ir jos istorija. Ekspozicijos Lietuvos valstybės sienos apsauga 1918-1940 m. pagrindą sudaro prieškario pasienio policininko Antano Strauko fondas: dokumentai, fotonuotraukos, apdovanojimai, uniformos detalės bei kiti asmeniniai daiktai, jo šeimos išsaugoti ir perduoti muziejui jo dukros Laimutės Straukaitės; taip pat kiti, daugiausia, fotodokumentai, atskleidžiantys to laikotarpio pasieniečių tarnybos, gyvenimo ir buities sąlygas.Ekspoziciją Valstybės sienos apsauga atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sudaro stendai ir eksponatai, supažindinantys su valstybės sienos apsaugos raida nuo 1990 m. iki šių dienų. Šią ekspozicijos dalį sudaro dokumentai ir fotonuotraukos, savadarbė pirmoji atributika ir darbo prietaisai, liudijantys pirmųjų pasieniečių pasiaukojimą ir rizikingą ryžtą, stojant į nelygią kovą su okupacinės sovietinės „karo mašinos” galybe. Ypatingą vietą užima Gintaro Žagunio – pirmojo nepriklausomos Lietuvos pasieniečio, žuvusio saugant valstybės sieną 1991 m. gegužės 19d. fondas ir jo asmeniniai daiktai.Muziejus pristato ir tolimesnę valstybės sienos apsaugos vystymosi raidą, pirmiausia Krašto apsaugos sistemos sudėtyje, vėliau pereinant LR vidaus reikalų ministerijos žinion, kai keletą kartų keitėsi šios svarbios šalies valstybingumui tarnybos struktūra ir pavadinimai. Eksponuojamos per šį palyginus trumpą laikotarpį keletą kartų pasikeitusios Lietuvos pasieniečių uniformos, pareigūnų naudota radijo ryšio technika, pirmosios lietuviškos vizos, pirmoji ir dabartinė valstybės sienos apsaugos tarnybos, jos padalinių simbolika bei pareigūnų aprangos atributika.Muziejuje rengiamos parodos, kurių tematika siejasi su sienos apsaugos istorija, VSAT veiklos ar tarnybos pareigūnų bei darbuotojų darbo pobūdžiu ir pomėgiais. Pasieniečių muziejus palaiko ryšius su Visagine veikiančia pasieniečių mokykla ir Vilniaus 2-aisiais vaikų globos namais, rengia VSAT renginius ir projektus, bendradarbiauja su Pasieniečių klubu.