Žemės menas

AUTORIAI: Michaelas Heizeris, Robertas Smitsonas, Walteris de Maria, Andy Golsworthy, Richard Long, Denis Oppenheim, Carl Andre ir kt.

LAIKAS: 1970-ieji.

VIETA: JAV, Didžioji Britanija, Šiaurės Europa.

CHARAKTERISTIKA: meno judėjimas, kurio esmė – meno dekomercializavimas, prisijungimas prie ekologinių judėjimų, su „sugrįžimo į gamtą“, antiurbanizacijos, susirūpinimo savo planeta, idėjomis. Daugelio dailininkų kūrybos šaltinis buvo senosios civilizacijos: Egipto, neolito, majų, inkų ir kt. Žemės meno objektai dažniausiai daromi iš organinių, gamtoje egzistuojančių medžiagų. Veikiami atmosferos jie nyksta, „senėja“, virsdami autonomiškais kūriniais, kurie egzistuoja patys savaime, palaipsniui įgydami ladšafto foormas. Todėl svarbi objektų dokumentacija. Turi bendrų bruožų su konceptualiuoju menu, performansu, minimalistiniu menu, proceso menu, art povera, kūno menu ir kt.

7-ASIS DEŠIMTMETIS BUVO PERMAINŲ EUROPOJE IR AMERIKOJE LAIKAS. DAILININKAI, MUZIKANTAI, POETAI, RAŠYTOJAI AKTYVIAI REAGAVO Į LAIKO PULSĄ — NERAMUMUS RYTŲ EUROPOJE, VIETNAMO KARĄ. NORĖTA IŠPROVOKUOTI SNŪDURIUOJANČIĄ SOČIĄ VISUOMENĘ REAKCIJOMS.

Taip gimė konceptualusis menas, minimalistinis menas, proceso menas, art povera, kūno menas, perfomansas ir kt. Dailininkai ieškojo naujų erdvių, naujų išraiškos formų, daugelis meno rūšių persipynė viena su kita, viena kitą įtakojo. Tuo laaikotarpiu aiškėjo visiška meninė kakafonija, egzistavimas labai skirtingų, konfliktuojančių balsų. Vyko meno objekto „dematerializacija“ (Lucy Lippard). Menininkai stengėsi pagauti žiūrovo mintį, bet ne akį ar emocijas. Dailininkai norėjo ką nors išlaisvinti ar būti išlaisvinti iš ko nors: kai kas siekė iš

šsilaisvinti nuo paprastų patogumų, kai kas — nuo šiuolaikinio meno kalbos teorijų. Vienas dailininkas nusprendė išsilaisvinti nuo savo senų darbų, todėl juos padegė, o pelenus eksponavo parodoje Niujorko Žydų muziejuje, pavadindamas darbą „Kremuota liepos 24“ , 1970 San Diege, Kalifornija.

Tokioje meninėje ir socialinėje aplinkoje užgimė Žemės menas — nauja meno rūšis, atsiradusi Amerikoje 7-tame dešimtmetyje, vėliau išpopuliarėjusi Šiaurės Europoje, ypač Didžiojoje Britanijoje. Žemės menas taip pat atsirado kaip protestas prieš klasikinius, viešai pripažintus brangius menus, eksponuojamus žinomuose pasaulio muziejuose, kartu tai buvo ekologinis judėjimas, protestas prieš aplinkos užterštumą. Dailininkas Michaelas Heizeris rašė: „Muziejai ir kolekcijos sustingę, grindys tviskančios, tačiau reali erdvė dar egzistuoja“. Ta „reali erdvė“ buvo Amerikos Vakarai. Heizeris, vienas žemės meno pradininkų, norėjo „kurti tarsi nieko nekuriant“. Meno objektų vietą perkeldami į vietas, nesusijusias suu menu, pvz. dykumą, dailininkai nejautė kurią „tikrąjį meną“. Tokie darbai tarsi neegzistavo, nes kalbėjo visai kita menine kalba. Dažnai jie grupuojami šalia konceptualaus meno, kai meno kūrinio akcentas nuo rezultato peršoka į procesą. „Konceptualistas“ Dougle‘as Huebleris sakė: „ Pasaulis pilnas daugiau ar mažiau įdomių kūrinių. Aš nenoriu pagimdyti dar vieno tokio“.

Dauguma žemės meno kūrinių — tai milžiniškų mąstelių minimalizmo darbai. Amerikos dailininkai pirmi sukūrė darbus toli nuo meno centrų, sunkiai pasiekiamose vietose, pvz. Nevados dykumoje, kur tik tikri meno mylėtojai gali atkakti jų

ų pažiūrėti.

Janas Dibetsas, olandų dailininkas, sakė: „Staiga supratau, kad gana malonu susirasti žemėlapyje taškelį ir tada tris dienas ieškoti tos vietos, kol atradus paaiškėja, kad radau du medžius ir šunį, besišlapinintį ant vieno iš jų. Tačiau tas, kuris bandys tai iš jūsų nusipirkti bus visiškas kvailys, nes meno kūrinio esmė — vidinis pojūtis, o tai yra neįperkama“. Vienas iš naujųjų menų bruožų buvo jų neįkainojamumas. Jie nebuvo skirti kolekcininkams ar muziejams. Daugelis kūrinių, sukurti apie 70-tuosius, buvo labai efemeriški (performansas) ar neprieinami, nepasiekiami, kaip M. Heizerio darbai.

Daugelis žemės meno dailininkų įkvėpimo sėmėsi iš senųjų kultūrų: Egipto, neolito (Stounhendžio), majų, inkų civilizacijų. Net šiandien nėra gerai žinoma, kaip buvo statomos Egipto piramidės, senosios faraonų kapavietės, o Cheopso piramidė Gizoje, netoli dabartinio Kairo, yra vienas iš 7 pasaulio stebuklų. Šiaurės ir Vakarų Europoje taip pat buvo sukurta daug statinių skirtų religinėms ir kitoms iškilmingoms apeigoms. Stounhendžas Anglijoje savo sudėtingumu yra neprilygstamas: 3-iame tūkstantmetyje prieš Kristų šventovės teritorija buvo apjuosta apskritimo formos grioviu ir pylimu, o iš aplinkinių lygumų buvo suvilkti didžiuliai akmens luitai milžiniškam statiniui.

Senovės Mikėnuose 16-ame amžiuje prieš Kristų buvo statomos didelės avilio formos karalių ir didžiūnų kapavietės, panašios į šachtas, siekiančios daugiau nei 12 m gylio. Kaip žemės dailininkų įkvepimo šaltiniai, taip pat ži
inomi 3-iojo tūkstantmečio prieš Kristų šventyklų pylimai ir religinių apeigų vietos Peru bei piešiniai Peru dykumoje padaryti 800-300 m. Prieš Kristų ir priskiriami nakos kultūrai. Iš lietuviškų tokios rūšies meno pavyzdžių minėtini piliakalniai.

Kai kurios veiklos rūšys, pvz. parkų priežiūra ir planavimas, nėra tiesiogiai susijusios su žemės menu, tačiau čia naudojama ta pati medžiaga — gamta, pertvarkoma pagal tam tikrus estetinius dėsnius. Labai ryškios ir savitos estetikos turi japoniški arba prancūziški parkai. Prancūziškame parke, skirtingai nuo angliškojo ar japoniškojo, labai stipriai jaučiama architekto ranka. Medžiai, krūmai, žolė „suver-iami“ į geometrines formas, gamta lyg persiorentuoja, transformuojasi į kitus pavidalus: kubus, prizmes, rutulius. Gėlės tvarkingai suauga į margus, gigantiškus kilimus. „Sutramdyta gamta“ — taip dažnai vadinama prancūziškų parkų architektūra.

Vienas pirmųjų žemės meno kūrėjų — MICHAELAS HEIZERIS (g. 1944). Jis gimė geologų ir archeologų šeimoje Šiaurės Kalifornijoje. 21 metų jis atvyko į Nevados dykumą kurti savo „purvinų (dirty)“ darbų. Jis pradėjo nuo „piešimo“ motociklo ratais ant žemės, pigmento pilstymo. 1969 m. Sukūrė „Pakeistą, išjudintą masę“ — transportavo tris didžiulius granito akmenis (30, 52, ir 68 tonų svorio) Nevados dykumoje ir įdėjo į cementinius baseinus, iškirstus uoloje — aliuzija į geologinę evoliuciją ir refleksija į senąsias kultūras, kai didžiuliai akmens luitai buvo gabenami toli nuo originalios jų buvimo vietos, norint pastatyti kolosus Karalių slėnyje Egipte ar Velykų saloje, ar iš toli atgabenti akmenis didžiuliams st

tatiniams Bolivijoje dar iki inkų civilizacijos. Kitam M. Heizerio darbui „Dvigubas negatyvas“ Nevados dykumoje reikėjo iškasti 240 t smėlio. Nedidelis kanjonas padalino žemės pjūvį į dvi dalis, susitinkančias viena su kita. „Dykumoje aš randu tą nepaliestą, švarią, taikią, „neišprievartautą“ erdvę — tai, ką daugelis dailininkų bando įdėti į savo kūrinius“, — sakė Heizeris. Šio dailininko darbai dykumoje kvestionuoja meno „transportavimo“ idėją, kuri iki šol istoriškai dominavo mene. Jo darbai yra apie erdvę ir žmogišką patyrimą gamtoje, apie geologinį laiką ir senovės civilizacijas.

WALTERĮ DE MARIA (g. 1935) irgi domino landšaftas, tačiau pastarojo darbai, skirtingai nuo Heizerio geologinių aspiracijų, buvo labiau susiję su tvarkos ir matavimo sistemomis. 1968 m., įkvėptas Heizerio darbų dykumoje, de Maria pripildė vieną iš Miuncheno galerijų 3 t žemių, vėliau 1977 m. Tą patį pakartojo Niujorke. Atėję į galeriją žiūrovai jautė šiltą drėgnos žemės klampumą, garuojantį humuso kvapą. Šis kūrinys turėjo sukelti romantišką žiūrovo priartėjimo prie gamtos pojūtį urbanizuotoje miesto erdvėje. De Maria atsirado Niujorke 1960 m., susidomėjo Fluxus judėjimu, moderniu šokiu, grojo mušamaisiais. Nuo 1968 m. pradėjo dirbti gamtoje. Garsiausias de Maria kūrinys — „Las Vegas Piece“ — atstumo ir krypties žaismas didžiulėje erdvėje, aliuzija į linijas rastas Peru Nakos periode. Darbo procesas yra labai svarbus žemės meną kuriantiems menininkams. De Maria atveju negalima nepajusti nepaprastai didelio fizinio darbo reikalingo tokiam kūriniui sukurti.

ROBERTO SMITHSONO (1928 – 1973) žinomiausias kūrinys „Spiralinis molas“ — milžiniška spiralė iš akmenų ir žemės, besiraitanti nuo Didžiojo druskos ežero karanto Jutoje. Molas supiltas labai nuošalioje vietoje, beto ežeras vis kyla ir grasina jį užlieti. Taigi šis kūrinys, kad ir koks didžiulis bebūtų, žinomas vien iš nuotraukų, padarytų jį supylus. Jis visą laiką yra.

Panašiai atsitinka ir kitiems žemės meno kūriniams, kurie yra tolimuose kampeliuose ar sąmoningai sukurti neilgaamžiai, o kartais ir viena, ir kita. Apskritai, daugelis žemės meno kūrinių egzistuoja tik fotografijos dėka.

Nemažai garsių žemės meno atstovų yra britai. Jų darbus, pasak Edward Lucy-Smith‘o, galima traktuoti kaip romantinio peizažo, suvaidinusio svarbų vaidmenį britų meno istorijoje, trąsą. Richardo longo (g.1945) kūriniai tiesiogiai įsiveržia į peizažą, dažnai tolimose, nuošaliose vietose, kur jis sudeda, pvz. akmenis ratu (aliuzija į senąsias kultūras), dažnai panaudoja išmindymą, kad gautų paviršiuose geometrines formas (dažniausiai liniją arba apskritimą). Jis sako: „Aš domiuosi atviromis, beveik abstrakčiomis erdvėmis, kur kažkas gali įvykti tiesiog viduryje nieko. Kiekviena skulptūra nėra tik apie tuos akmenis, iš kurių ji padaryta, tačiau ji yra peizažo, atmosferos, kurioje ji egzistuoja, dalis. Dažnai skulptūrą darau greitai, spontaniškai, mano įspūdis fiksuoja dienos nuotaiką, šviesą, mano jausmus tuo metu. Skulptūros atsiranda spontaniškai, keliaujant. Mano kelionė išsirenka skuptūros vietą. Kiekvieną kartą aš nešuosi atminmą ir patyrimą tos vietos, kurioje dirbau. Geriausia būsena — dirbti apie nieką negalvojant, tiesiog jaustis laimingu ir atsipalaidavusiu. Eidamas dykuma, randu akmenis, žyminčius kelią, akmenų ratus, kurie gali būti religiniai ženklai palikti 5 ar 1000 metų prieš mus. Mano kelias anonimiškas, aš tęsiu žvėrių ar senovės žmonių paliktus ženklus. Aš einu į apleistas, nežinomas vietas, po kelių dienų buvimo pradedu jausti vietą, mano fantazija įsibėgėja, ir aš pamatau nuostabius dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau, viskas atrodo kitaip. Skulptūros tiesiog atsitinka, jos „iššoka“ iš mano galvos. Mano skulptūros neatspindi laiko, tiesiog akmenys tarp akmenų, tarp milijonų kitų akmenų. Aš taip dirbau visą gyvenimą. Dabar mano ratai egzistuoja įvairiuose peizažuose, kontekstuose, įvairiose pasaulio vietose. Tai — mano pėdsakas.“

Kitas žymus britų žemės meno dailininkas, ANDY GOLSWORTHY (g. 1956) teigia, kad žiūrėjimas, jausmas, medžiaga, vieta, forma yra netsiejamai susiję su pačiu kūriniu. Sunku pasakyti, kur viena prasideda, o kita baigiasi. „Vietą savo darbui atrandu vaikščiodamas. Vaikščiojimo kryptį nustato vėjas ir metų laikas. Darbo charakterį pasiūlo pati gamta. Kai sninga, dirbu su sniegu, rudenį dirbu su medžių lapais. Dažnai eidamas sustoju ir stebiu, nes jaučiu, kad kažką rasiu, kažką galiu patirti toje vietoje. Į kai kurias vietas aš sugrįžtu, kad giliau jas pažinčiau. Per ilgesnį laikotarpį išsivysto daugiasluoksnis santykis su vieta. Kuo ilgiau būni vienoje vietoje, tuo jautresnis tampi tos vietos pokyčiams. Judėjimas, šviesa, augimas, sunykimas yra natūrali gamtos apykaita — tai energija, kurią aš stengiuosi panaudoti savo darbams. Lytėjimo pojūtis, vietos, medžaigos, oro pasipriešinimas, žemė yra mano darbų šaltiniai. Kai liečiu akmenį, kartu liečiu jį supančią aplinką, nes jis nėra nepriklausomas nuo savo aplinkos. Stengiuosi suprasti, kodėl akmuo yra ten, kur yra, iš kur jis atsirado. Gamta nuolat yra kitimo būsenoje — tai raktas norint ją suparsti.. mano mąstymą sąlygoja oro, atmosferos pakitimai. Kitaip mano idėjos sužlunga. Kartais dėl nepalankių sąlygų idėją ir potyrius turiu atidėti į šalį, palaukti. Praleidau labai šaltą žiemą Škotijoje ir man sugrįžo idėjos, kurios liko neįgyvendintos praėjusią žiemą. Sunku iš anksto pasakyti, kur žiemą rasiu gerą ledą. Šąlant orui mano darbai darėsi vis ambicingesni, ledas užšaldavo labai greitai, padarydavau vieną darbą per dieną. Dirbau baisiame šaltyje, nors pats kaitau iš susijaudinimo. Dariau skulptūrą ir Šiaurėje. Šiaurės energija išreiškiam ledo ir sniego forma. Šiaurę sekiau iki pat ištakų — Šiaurės poliaus. Ten išgyvenau šalčio prabangą. Dirbant Didžiojoje Britanijoje reikai taikstytis su staigiais oro pokyčiais: dangus apsitraukia debesimis, sniegas greit ištirpsta, iš ramaus ryto išsivysto niūri diena. Dažnai darbai pasiseka, kai labiausiai grasina oro sąlygos, kai oro gūsis gali objektą sunaikinti — tai sustiprina objekto įtampą ir jėgą. Kartais tamsus lietingas dangus, neduodantis jokių šešėlių, leidžia pasireikšti spalvotai lapijai ar plunksnų formoms, su kuriomis aš labai mėgstu dirbti. Kurdamas kiekvieną darbą aš koncentruojuos ties konkrečios medžiagos ir vietos savybėmis. Mano darbe turi išlikti teik laisvos, chaotiškos, tiek grubios, tvarkingos medžių savybės. 1985 m. pirmą kartą panaudojau darbe sraigės formą. Nebuvo lengva su tokia forma susidoroti, nors ji labai paplitusi gamtoje ir įkūnija begalinio
augimo jausmą. Kalva, dėmė, linija, arka, viršūnė — pagrindinės mano darbų formos, lyg uolos, už kurių laikausi. Svarbiu mano darbo elementu yra skylė. Vengiu daryti gilių kiaurymių, nes susvyruoja darbo stabilumas, atsiranda juoda, agresyvi, matoma, galinga energija. Kai kurie darbai yra gyvatės formos, tačiau tai nėra gyvatė. Objekto formą lemia aplinka. Gyvatė savo formą išlaiko dėl poreikio judėti paviršiuje. Ji įkūnija erdvę, kurią užima. Gamtoje gyatės forma pasirodo dažnai, aš ją įtvirtinau įvairiose medžiagose. Tai gali būti medžio šaknis, upė, kalnų grandinė. mano kontaktas su gamta tuo sėkmingesnis, kuo labiau aš įsigilinu į ją. Dažniausiai man nepavyksta iki gelmių priartėti. Dokumentuoju kiekvieną darbą, ar jis pavyksta, ar ne. Fotografija užfiksuoja darbus, kai jie gyvybingiausi. Atsiradimas ir sunykimas lygiai svarbūs. Aš negalvoju apie tai, ar menas turi būti išliekantis. Mano darbų trapumas atspindi tai, kas egzistuoja gamtoje. niekada nesirenku medžiagų dėl jų ilgaamžiškumo. Juntu nuolatinį poreikį dirbti su žeme, liesti ją rankomis. Taip auga mano gamtos suvokimas, darausi vis jautresnis.Prieš dirbdamas darau eskizus, studijuoju aplinką. Kartais vietos pojūtį nešiojuosi savyje ilgus mėnesius, metus. Kartais iš mažų darbų išsivysto didieji. Turiu galvoje ne grubų mąstelio išdidinimą, o lėtą formos ir jausmo brendimą. Kai darau didelio mąstelio objektus stengiuosi, kad jie nedominuotų gamtoje“.

Daugelis dailininkų netiesiogiai naudoja gamtą savo kūriniuose. Iš jų pažymėtinas bulgarų kilmės dailininkas CHRISTO (Christo Javačevas, g.1935, pabėgęs per Čekoslovakiją į Vieną 1957m.), geriausiai žinomas savo garsiausiais paketais — paslaptingais minkštais objektais. Žiūrovui kartais paliekama užuomina, o kartais visai paslepiama tai, kas juose įvyniota. Labiausiai Christo išgarsėjo įspūdingais ir poetiškais įvyniotais statiniais ir peizažais. Išorinis jo objektų grožis slepia vertybių perkainavimo ir politines idėjas. 1985m. rugpjūtį Christo keturiolikai dienų supakavo Pont Neuf tiltą į virpantį smėlinį audinį. Pont Neuf tiltas, pats seniausias Paryžiuje, Henriko IV pastatytas per Senos upę 1606m., simbolizuoja amžinąją Prancūziją. Fundamentalus Christo sukurtų situacijų iracionalumas, teatrališkumas, formalus kūrinių grožis priverčia žiūrovus pažvelgti nauju žvilgsniu į save ir juos supantį pasaulį. „Projektas erzina visuomenę, — sakė Christo —ir ji atsako lyg reaguotų į naujo tilto ar greitkelio statybą. Visas skirtumas tame, kad energija atiduodama fantastiškai iracionaliam tikslui, ir tai — mano darbo esmė“.

Ar miestas yra urbonistinė landšafto dalis, ar miestas – monstras yra ne gamtos dalis ir funkcionuoja atskirai? Jei traktuosime miestą, kaip gamtos dalį, dailininkus, dirbančius urbonistinėje erdvėje, galima priskirti prie žemės meno atstovų. Šiuo atveju jiems labiau tinka aplinkos (enviromental) meno atstovų pavadinimas. Kai kada dailininkai, palikdami pedsaką mieste, jau susiformavusioje erdvėje, prisiliesdami prie istorinių statinių ar tokių miesto simbolių, kaip pvz. Berlyno reichstagas, verčia žiūrovą tarsi nustebti netgi susierzinti, kad „čia kažkas ne taip“. Tokiu būdu statinys įgauna naują kokybę, pagyvena tarsi kitokioje erdvėje ir kontekste, sukelia žiūrovui naują patyrį. Mindaugas Navakas šitaip šokiruoja vilniečius, tiesa, dažnai savo vizionieriškais nei realizuotais projektais. Vienas iš tokių — jaunimo pamėgtas „Kablys“ ant buvusių geležinkeliečių rūmų Vilniuje. Dailininkas Gediminas Urbonas projekto „Užmiršta dabartis“ metu veidrodžiais uždengė Žaliojo tilto stalininėms skulptūroms galvas, jos tapo begalvėmis-begalinėmis, vietoje jų dangumu skriejo debesys. Taip autorius pažvelgė ir į diskusiją dėl šių skulptūrų egzistavimo. Dailininkas iš Anglijos Paulas Rodgersas „aprengė“ klasicistinio pastato kolonas dėvėtais drabužiais, darbą pavadindamas „Visas išprotėjęs ir nėra kur eiti“.

Kai dailininkas neina į gamtą, kartais gamta atgabenama į muziejus. Dailininkas WOLFGANGAS LAIBAS dirba išskirtinai tik su žiedadulkėmis, kurias pats renka laukuose ir vėliau eksponuoja švytinčius žiedadulkių stačiakampius interjeruose. Saulės energijos pilnos žiedadulkės sukuria nerealią spinduliuojančią atmosferą. Dailininkas taip pat dirba ir su bičių vašku.

Šį rudenį saulės energijos ir medaus kvapo pilnas buvo ir Vilniaus Šiuolaikinio Meno Centras, kai norvegų dailininkas Hansas Hamidas Rasmunssenas eksponavo savo instaliaciją su tekančiu medumi. „Kurdamas šią instaliaciją, norėjau suteikti žiūrovui galimybę patekti į erdvę, žadinančią keletą kūno jutimų. Prisidengęs lietpalčiu ar skėčiu, žiūrovas paklius po purkštuvu, skleidžiančiu medaus purslus. Norėjau, kad mano instaliacija taptų vieta, kurioje žmonės susitiktų, patirdami pertekliaus jausmą; troškau įrengti kambarį, kuriame vizijos gimsta kartu su kvapu, skoniu, klausa“.

Žymusis konceptualistas DENNISAS OPPENHEIMAS (g. 1938), nuo 7-ojo dešimtmečio laikomas žemės meno, kūno meno, videomeno novatoriumi, yra viena iškiliausių šiuolaikinio meno asmenybių. Savo kūrybinio kelio pradžioje prisijungęs prie žemės meno sąjūdžio kartu su Walteriu De Maria, Robertu Smithsonu įkvėpimo savo darbams atrado laukuose, plačiose erdvėse toli nuo miesto šurmulio. 1968 metais Oppenheimo išraižytos Metinės rievės lede ant Džonso upės kranto reprodukuojamos beveik visuose meno istorijos leidiniuose. Pirmoji šio menininko skulptūra Europos parke, Krėslas/baseinas, pastatyta 1996 metais. Milžiniško krėslo sukūrimui panaudota apie 300 metrų vamzdžio, 100 kv. metrų cinkuoto tinklo, į jį pripilta daugiau nei 2 tonos vandens. Krėslas/baseinas – vienas iš labiausiai muziejaus lankytojų pamėgtų kūrinių. Gerianti struktūra su inksto formos baseinu – antroji Denniso Oppenheimo skulptūra Europos parke – pastatyta 1998 metais. 10 metrų aukščio, 10 metrų ilgio ir 5,5 metrų pločio “gerianti struktūra” panaši į namelį su banguotu stogu. Struktūros priekis – tarsi namelio veidas. Du lygiagretūs plieno lankai, laikantys šią struktūrą, teoriškai leidžia jai suptis ir pasilenkti, kad pasiektų vandenį. Jei, pažvelgę į “geriančią struktūrą”, pamatysime gyvą organizmą, galime net įsivaizduoti, kaip plieninis lovelis, arba liežuvis, parūpina šiai struktūrai vandens.Pasvirusi, ant vieno taško balansuojanti skulptūra – lyg namas ant lingių – įkūnija šio šimtmečio žmogaus vidinį nerimą, nestabilumo jausmą. Meno kritikės Manuelos Gandini žodžiai “meno kūrinys nėra kažkas, į ką reikia žiūrėti, bet priemonė matyti” puikiai nusako Oppenheimo kūrybą. Šis menininkas inicijuoja pokalbį su žiūrovu, palikdamas daug vietos individualiam asociacijų srautui, neribotoms vaizduotės galimybėms.

“Krėslas/baseinas”

“Gerianti struktūra”

Skulptorius Algis Lankelis, panaudodamas gamtą, Šveicarijoje yra sukūręs keletą konceptualių kūrinių. Vienas jų — nuotrauka pro studijos langą, įprastas peizažas. Tačiau ta nuotrauka — mistifikuota, jos dalys sukeistos vietomis ir taip sukurtas naujas „nelogiškas“ peizažas. Rudeninių šlapių lapų fone sausais lapais parašytas žodis „Passion“ — aistra, troškimas, kurio karštis išdžiovina lapų drėgmę. Žmogaus kūnas uždengtas lapų patalu, kyšo tik batais apautos kojos — aliuzija į antkapį.

Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad žemės meno idėjos randa dirvą kitose meno šakose. Netgi įprastoje tapyboje vietoje dažų įdomiai spalvai gauti kartais naudijami organiniai, iš gamtos paimti objektai: žolė, žiedlapiai, kaštonai, daržovės, uogos, molis, kalkės, anglis ir kt. Taip pat žinomi atvejai, kai tapybos ar kultūros kūrinai yra eksponuojami gamtoje.

j j
Strijdom van der Merwe “ Pagauk vėją”

Žemės menas supa mus įvairiomis raiškos pusėmis. Savo syvus jis semia iš gamtos ir grįžta vėl atgal į gamtą.
LITERATŪRA:

1. Jonathan Fineberg „Art since 1940. Strategies of being“, Laurence King Publ., 1995.
2. Edward Lucy-Smith „Meno kryptys nuo 1945“, R. Paknio leidykla, 1996.
3. „Probing the erath. Contemporary land projects“, Hirshorn museum and sculpture garden, Catalogue of the exhibition, 1978.
4. Andy Golsworthy, Cameron Books, 1990.
5. Bernard Rudofsky „Architecture without architects“, 1964.
6. „animal architecture“, Museum of Finnish Architecture, 1995.
7. Wolfgang Laib, parodos Bonoje katalogas, 1992.11.06-1993.01.24.
8. Mike Corbishley „Senovės pasaulis“, Alma Littera, 1996.
9. Mindaugas Navakas „Vilniaus sąsiuvinys (2)“, 1995.
10. „Stonehenge and neighbouring monuments“, English Heritage, 1995.

ILIUSTRACIJOS:

1. www.nelepets.com/./ 70-79/1970heizer-s669.jpg
2. image.guardian.co.uk/./ 01/17/ICICLE_4-372.jpg
3. www.franzdodel.ch/ haiku/haiku_bild/laib2.JPG
4. http://www.europosparkas.lt/Artists/Oppenheim-lt.html

Leave a Comment