VAIKŲ TEISIŲ APSAUGOS INSTITUCIJOS

TURINYS

1. Įvadas.............................. 3
2. Vaiko teisių konvencija........................ 4
1) Pagrindiniai principai..................... 4
3. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.. 7
1) Vaiko teisių apsaugos institucijų sistema........... 7
4. Vaiko teisių sergėtojai.......................... 8
1) Nepriklausomų veiksmingų vaiko kaip žmogaus teisių institucijų esminiai bruožai..........................8
2) Santykiai su vyriausybe.....................11
3) Santykiai su parlamentu....................12
4) Santykiai su vaikais........................12
5) Santykiai su nevyriausybinėmis organizacijomis........13
5. Išvados..............................14
6. Literatūra..............................15

ĮVADAS

Vaiko teisių deklaracijos principai radosi ilgai ir sunkiai. Pirmosios apie vaikų teises prabilo moterys. 1923 m. Didžiojoje Britanijoje E. Džeb įkūrė organizaciją „Gelbėkit vaikus“. Ši organizacija tapo tarptautine sąjunga. E. Džeb manė, jog moterys turi kovoti užž vaikų teises, kad jos būtų pripažintos visame pasaulyje, ir suformulavo penkis vaikų teisių teiginius. Už tokias idėjas kai kurios moterys pateko į kalėjimą, tačiau kova dėl vaikų teisių tęsėsi. E. Džeb pasiūlyti teiginiai 1924 m. buvo priimti Tautų Lygoje. Taip pirmą kartą vaikų teisės buvo paskelbtos pasauliui. Pirmieji teiginiai dėl vaikų teisių:
1. Turi būti sudarytos palankios materialinės ir dvasinės sąlygos normaliam vaiko vystymuisi.
2. Alkaną vaiką reikia pamaitinti, sergančiam, išsigandusiam vaikui reikia padėti, teisės pažeidėją reikia perauklėti, našlaitį bei benamį reikia priglausti ir jam paadėti.
3. Nelaimės atveju pirmiausia reikia padėti vaikui.
4. Reikia sudaryti sąlygas, kad vaikas užsidirbtų pragyvenimui, reikia ginti jį nuo bet kokių išnaudojimo formų.
5. auklėjant vaiką reikia turėti omenyje tai, kad jo gabumai turi būti nukreipti į darbą tėvynainių labui.
1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nuo karo ba

aisumų nukentjo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Daugelis jų liko be tėvų, be pastogės, be duonos kąsnio. Jų likimu susirūpino organizacijos, kurios savo darbe vadovavosi paskelbtais penkiais principais. Šios organizacijos aptarė karo padarinius ir pirmuosius penkis teiginius papildė dar dviem.
1948 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja, suprasdama, jog žmogaus teises privalo ginti įstatymas, paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklarcią, kurioje pripažino visiems žmonėms lygias teises ir laisves nepriklausomai nuo rasės, lyties, kalbos, religijos, tautybės, tautinės ar kitos padėties.
Vis daugiau įvairių organizacijų domėjosi vaikų teisėmis ir pasisakė už tai, kad būtų užtikrinta jų laiminga vaikystė. Atsižvelgdama į tai, kad vaikams labiau nagu suaugusiems reikalinga parama ir globa, nes jie dar nesavarankiški, Generalinė Asamblėja 1959 m. lapkričio 20 d. paskelbė Vaikų teisių deklaraciją. Šis dokumentas kvietė viisus vyrus ir moteris, valdžios atstovus ir visuomenės organizacijas pripažinti ir ginti vaikų teises. O 1989 m. buvo pasirašyta Vaiko teisių konvencija.

Vaiko teisių konvencija

Nuo vaiko teisių konvencijos įsigaliojimo 1990 m. įvyko nemažai reikšmingų pokyčių. Su vaiko teisėmis susiję klausimai buvo įtraukti į politinę darbotvarkę. Neįgalūs vaikai, vaikų darbas, vaikų (ypač mergaičių) galimybė lankyti mokyklą, seksualinis išnaudojimas, vaikų sergamumas ŽIV ir karo veiksmuose dalyvaujantys vaikai jau nėra užslėptos problemos. Šiuos klausimus plačiai svarsto tiek tarptautinių, tiek nacionalinių formų dalyviai. Tai svarbi pažanga.
Jungtinių Tautų Va

aiko teisių komitetas (atsakingas už Konvencijos įgyvendinimo kontrolę institucija) parengė strategiją, kaip praktiškai įgyvendinti vaiko teises. Ši strategija apima principų apibrėžimą siekiant palengvinti Konvencijos ir jos pagrindinių dėjų aiškinimą; įvairių veiksmų, padedančių sutelkti pilietinę visuomenę ir visą Jungtinių Tautų sidtemą vaiko teisių įgyvendinimo darbui, inicijavimą ir pasiūlymus, kokių politinių veiksmų reikėtų imtis siekiant užtikrinti, kad vaiko teisės būtų įtrauktos į visų lygių poitinius sprendimus.
Pagrindiniai principai. Konvencijoje yra pateikiamos kelios pagrindinės elgesio su vaikais, jų apsaugos ir dalyvavimo visuomenės gyvenime vertybės. Visų pirma jos yra išreikštos 2, 3, 6 ir 12 straipsniuose.
2 straipsnis.
1. Valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų ar teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitoki pažiūrų, tautybės, etinės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių.
2. Valstybės dalyvės imasi visų reikalingų priemonių, kad vaikas būyų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių dėl vaiko tėvų, teisėtų globėjų ar kitų šeimos narių statuso, veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų.
3 straipsnis.
1. Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvabu ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų laidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.
2. Valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, at
tsižvelgdamas į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių.
3. Valstybės dalyvės rūpinasi, kad tiek už vikų globą ar apsaugą atsakingos įstaigos, tarnybos ir organai, ypač saugumo, sveikatos apsaugos srityse, jų darbuotojų skaičius bei tinkamumas, bei kompetetingą jų priežiūra atitiktų kompetetingų organų nustatytas normas
6 straipsnis.
1. Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko neatimamą teisę gyventi.
2. Valstybės dalyvės užtikrina didžiausią galimybę vaikui gyventi ir sveikai vystytis.

12 straipsnis.
1. Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo brandumą, skiriama daug dėmesio.
2. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.
Minėtų straipsnių nuostatos formuoja požiūrį į vaiko teises, kuris gai būti nacionalinių programų pagrindas.
1991 m. pirmos sesijos metu Vaio teisių komitetas nusprendė ypatingą dėmesį skirti šiems keturiems straipsniams. Komitetas parengė gaires, kad padėtų vyriausybėms struktūriškai apibrėžti jų pradines ataskaitas, ir šiuos straipsnius pavadino bendra antrašte. Gairėse reikalaujama pateikti informaciją apie keturių principų įgyvendinimą ir taikumą siejant su visais Konvencijos straipsniais.
Diskriminacijos uždrudimas. Konvencija pagrįsta filosofine visų vaikų lygybė nuostata. Būdami žmonės, jie turi tas pačias prigimtines teises ka
aip ir suaugusieji. Vienas iš pagrindinių principų – vaikai turi rurėti galimybę naudotis savo teisėmis ir nepatirti diskriminacijos. Pareiga užtikrinti visiems vaikams lygias teises ir galimybes išreikšta 2 straipsnyje dėl diskriminacijos uždraudimo. Mergaitės turi turėti tokias pat galimybes kaip berniukai. Pabėgelių vaikai it vietinių gyventojų ar mažumų grupių vaikai turi turėti tokias pačias galimybes gyventi visavertį gyvenimą. Neįgalūs vaikai taip pat turi turėti galimybę gyventi visavertį gyvenimą. Komitetas nediskriminacijos principą aiškina raidos požiūriu. Vin diskriminaciją drudžinančių įstatymų nepakanka; siekiant užtikrinti, kad visi vaikai turėtų realią galimybę naudotis savo teisėmis, būtina imtis veiksmingų priemonių.
Svarbiausia – vaiko interesai. Vaikas, ypač labai mažas, yra pažeidžiamas, todėl jam yra reikalinga speciali pagalba, kad jis galėtų naudotis savo teisėmis. Kaip pasiekti, kad vaikas būyų lygiavertis ir visgi jam būtų suteikta reikalinga apsauga? Dalis atsakymo slypi vaiko intereso pirmenybės principe (3.1 str.). priimant vaiko gyvenimui turinčius įtakos sprendimus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į jo interesus. Tėvų, visuomenės ir valstybės interesai neturi būti laikomi viršesniais. Aiškindamas šį principą, Komitetas pabrėžė sprendimų priėmimo procedūrų, kurių metu atsižvelgiama į individualius vaikų interesus, svarbą. Jis paskatino vyriausybes prieš priimant vaikams turinčius įtakos sprendimus dažniau atlikti poveikio vaikams analizę.
Teisė gyventi ir vystytis. Šis principas, tiesiogiai susijęs su vaiko ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis, yra suformuluotas 6 straipsnyje dėl teisės gyventi. Straipsnio nuostatos yra daugiau nei paprastas pripažinimas, kad vaikas turi teisę būti nenužudytas. Jis turi teisę išlikti ir sveikai vystytis. Rengėjai pavartojo terminą „išlikimas“, kad pabrėžtų dinamišką teisės gyventi aspektą, įskaitant būtinumą imtis prevencijos priemonų. Tai sanitarinių sąlygų priežiūra, maitinimo krūtimi skainimas, skiepijimas ir nelaimigų atsitikimų prevencija. Terminu „vystymasis“ šiai nuostatai suteikiamas kokybinis matas. Jis yra susijęs su kiekvienu vaiku ir turėtų būti aiškinamas plačiau, turint omenyje jo fizinę ir protinę svekatą, dvasinę, moralinę, socialinę ir kultūrinę raidą.
Vaiko pažiūros. Konvencijos 12.1 straipsnyje teigiama, kad vaikas turi teisę reikšti nuomonę turinčiais jam įtakos klausimais. Be to, šioms pažiūroms, atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą, turi būti skiriamas reikiamas dėmesys. Tik nedaugelio vyriausybių Komitetui pateiktose ataskaitose šis principas, kuris kartais vadinamas dalyvavimo visuomenės gyvenime principu, visapusiškai aptartas. Jis ne tik turi įtakos visiems vaiko gyvenimo aspektams, bet gali būti laikomas pricipu, skatinančiu išgirsti vaikų balsą politikų pasaulyje. Be abejo, kiekviena demokratinė visuomenė, siekdama atsižvelgti į savo jaunųjų piliečių poreikius, turėtų juos išklausyti.

LIETUVOS RESPUBIKO VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ ĮSTATYMAS

X SKYRIUS

VAIKO TEISIŲ APSAUGOS INSTITUCIJŲ SISTEMA

58 straipsnis. Vaiko teisių apsaugos institucijos ir jų veiklos organizavimas.
1. Vaiko teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje užtikrina:
1) valstybė ir jos institucijos;
2) vietos savivaldos institucijos;
3) visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.
2. Valstybė ir vietossavivaldos institucijos skatina ir remia savanorišką visuomeninių organizacijų, taip pat tradicinių bei valstybės pripažintų religinių bendruomenių veiklą vaiko teisių apsaugos srityje.
3. Valstybė ir vietos savivalos institucijos steigia ir finansuoja vaiko teisių apsaugos institucijas (tarnybas), organizuoja jų veiklą.

59 straipsnis. Valstybės institucijos ir vaiko teisių apsauga.
1. Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, ministerijos, teismai, prokuratūra, kitos valstybės institucijos įgyvendina priemones vaiko teisių apsaugos ir jų gynimo srityje pagal savo kompetencija, kurią nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai.
2. Už vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų bei kitų teisės aktų vykdymo organizavimą, kontrolę ir priežiūrą atsako vaiko teisių apsaugos institucijos (tarnybos).
3. Bylos dėl vaiko teisių pažeidimų, bylos, susijusios su vaiko teisių apsauga, jų gynimu, taip pat bylos dėl vaikų padarytų teisės pažeidimų turi būti nagrinėjamos kiek įmanoma trumpiau. Jas turi nagrinėti tam skirti specializuoti teisėjai arba pagal įstatymą įsteigti specializuoti teismai.

60 straipsnis. Vietos savivaldos institucijos ir vaiko teisių apsauga.
1. Vaiko teisių apsaugą savivaldybėse garantuoja atitinkamos savivaldybių tarnybos, vietos savivaldos vykdomosios institucijos, vaiko teisių apsaugos institucijos (tarnybos), policijos nepilnamečių (jaunimo) reikalų inspektoriai, taip pat mokyklos ir kitos institucijos, kurios rengia ir įgyvendina vaiko teisių apsaugos, vaikų teisės pažeidimų prevencijos piemones.
2. šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytų institucijų veiklą bei kompetenciją nustato atitinkami įstatymai bei kiti teisės aktai.
61 straipsnis. Visuomeninė vaiko teisių apsauga.
Visuomeninė vaiko teisių apsauga vykdoma bendradarbiaujant visuomeninėms organizacijoms su valstybės, vietos savivaldos institucijomis, laikantis šio įstatymo bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių apsaugą, nuostatų.

VAIKO TEISIŲ SERGĖTOJAI

Būtina dėti daug pastangų, kad kiekvienoje valstybėje būtų įsteigtos nepriklausomos institucijos, turinčios teisinius įgaliojimus bei įpareigotos kontroliuoti, propaguoti ir ginti vaiko kaip žmogaus teises. Jungtinės Tautos pripažįsta, kad reikalingos institucijos, kurios gintų kiekvieno asmens teises. Vaikų atveju esama ypatingų papildomų motyvų.
Nepriklausomų veiksmingų vaiko kaip žmogaus teisių institucijų esminiai bruožai. Įvairiose šalyse vaiko kaip žmogaus teises kontroliuoja, propaguoja ir gina įvairios nepriklausomos institucijos. Tai neišvengiamas ir teigiamas dalykas. Jų įvairovė priklauso nuo santykių su vyriausybe, valstybės dydžio ir gyventojų skaičiaus, socialinio ir ekonominio išsivystyno lygio, pilietinės visuomenės organizacijų stiprumo, nuo egzistuojančių nepriklausomų žmogaus teisių institucijų, jų galimybių ir įgaliojimų.
Deja, dalis šių institucijų buvo įsteigtos neapibrėžus esminių ar pageidaujamų jų bruožų, be reikiamo planavimo ir pasirengimo. Griežtų reikalavimų nebuvimas gali būti teigiamas dalykas, skatinantis aktyviai propaguoti ir ginti vaiko teises, tačiau kyla ir pavojų. Nepriklausomų teisėtų organizacijų painiojimas su valdžios įstaigomis, parlamento iniciatyvomis ar su nevyriausybinėmis organizacijomis nieko gero vaikams neduoda.
Vaikams reikalingos įtakingos valstybės institucijos, kurios koordinuotų Konvencijos įgyvendinimą ir teiktų bei plėtotų valstybines paslaugas, įskaitant susijusias su vaikų apsauga.
Vaikams reikalingi parlamento struktūriniai padaliniai ir veiksmai, sutelkiantys dėmesį į vaikus ir jų kaip žmonių teise. Tai specialūs parlamento komitetai, posėdžiai, periodiškai parlamentui rengiamos vaikų padėties ataskaitos. Vaikams reikia tiek įvairių nevyriausybinių organizacijų, propoguojančių žmogaus teises, tiek nepriklausomų ir veiksmingų institucijų, kurios teisiškai įgaliotos ir įpareigotos atlikti vaiko kaip žmogaus teisių stebėseną, propagandą ir apsaugą. Tam tikromis aplinkybėmis, ypač kai vaikams neprieinami alternatyvūs pažeistų teisių atkūrimo būdai, gali būti reikalingas mechanizmas vaikų individualiems ar grupiniams skundams paduoti.
Kad nacionalinės institucijos veiktų aktyviai, jos turi:
• būti kompetetingos, kad galėtų propaguoti ir ginti žmogaus teises;
• turėti kuo platesnius konstitucijoje ar įstatymuose įtvirtintus įgaliojimus, kuriose nurodyta institucijos struktūra ir kompetencijos sritis;
• teikti parlamentui, vyriausybei ir kitai kompetetingai institucijai nuomones, rekomendacija, pasiūlymus ir ataskaitas dėl kiekvieno dalyko, susijusio žmogaus teisių propogavimu ir apsauga; tai gali būti daroma gavus paklausimą arba vadovaujantis institucijos įgaliojimais spręsti klausimą neatsiklausus aukštesnės institucijos;
• turėti teisę savarankiškai publikuoti nuomones ir ataskaitas, įskaitant tisinės situacijos ir aplinkybių, turinčių poveikio žmogaus teisėms ir jų pažeidimams, komentarus.
Kalbant apie bendras pareigas ir būtinus įgaliojimus, Paryžiaus principuose teigiama, kad nacionalinės institucijos turi:
• skatinti ir užtikrinti nacionalinių istatymų, teisės aktų ir praktikos atitikimą tarptautiniams valstybės pasirašytiems žmogaus teisių dokumentams bei jų veiksmingą įgyvendinimą;
• skatinti tokių dokumentų ratifikavimą ar jų pasirašymą;
• padėti rengti ataskaitas Jungtinių Tautų institucijoms, komitetams ir regioninėms institucijoms ir, kai būtina, išreikšti savo nuomonę „tinkamai atsižvelgiant į savo nepriklausomą padėtį“;
• bendradarbiauti su Jungtinėmis Tautomis ir kitomis organizacijomis, susijusiomis su Jungtinėmis Tautomis, bei regioninėmis ir nacionalinėmis žmogaus teisių mokymo ir tyrimų programomis, padėti jas vykdyti mokyklose, universitetuose, įtraukti specialistus;
• skelbti žmogaus teises ir informuoti apie pastangas kovoti su diskriminacija didinant visuomenės sąmoningumą, pirmiausia skleidžiant informaciją ir šviečiant visuomenę per žiniasklaidos priemones.
Veiklos metodai turi būti susiję su oficialiomis galimybėmis:
• laisvai apsvarstyti kiekvieną institucijos kompetencijai priklausantį klausimą;
• išklausyti kiekvieną asmenį bei gauti informaciją ir dokumentus, būtinus vertinant institucijos kompetencijai priklausiančią situaciją;
• laisvai išsakyti savo nuomonę per žiniasklaidos priemones;
Paryžiaus principuose siūlomos konkrečios nepriklausomybės garantijos:
• įgaliojimai užmegzti veiksmingus bendradarbiavimo ryšius su atitinkamų nevyriausybinių, profesinių sąjungų, suinteresuotų socialinių ir profesinių organizacijų atstovais (pavyzdžiui, teisininkų, gydytojų, žurnalistų ir iškilių kokslininkų asociacijomis); įvairių filosofinių ar religinių pažiūrų atstovais; universitetais ir kvalifikuotais ekspertais; parlamentarais, vyriausybių departamentais (svarstant klausimus jie turėtų dalyvauti tik kaip patarėjai);
• reikiamas finansavimas, kuris leistų institucijai turėti savo personalą ir patalpas, kad ji būtų nepriklausomą nuo vyriausybės ir nepavaldi finansinei kontrolei, galinčiai daryti įtaką jos nepriklausomybei;
• institucijos narių skyrimas oficialiu aktu, kuriame būtų nurodyta jų įgaliojimų trukmė.

Santykiai su vyriausybe. Valstybės institucija negali atlikti nepriklausomo ir nešališko vaiko teisių sergėtojo vaidmens. Lygiai taip pat nepriklausoma institucija negali atlikti vyrieusybės – vykdomosios valdžios – vaidmens. Bendri valstybės ir ir nepriklausomų vaikų institucijų tikslai yra bent jau turi būti tie patys: skatinti įgyvendinti visas Konvencijos nuostatas ir visapusiškai gerinti vaikų gyvenimą.

Vaiko teisių komisaro vaidmuo yra nešališkai kontroliuoti, kaip valstybė įgyvendina savo įpareigojimus; kai būtina, atkreipti dėmesį į naują požiūrį ir atlikti eksperimentus; ieškoti būdų, kaip pašalinti žmogaus teisių pažeidimus. Akivaizdu, kad nepriklausoma institucija, norėdama veiksmingai dirbti, turi palaikyti artimus abipusiu pasitikėjimu pagrįstus santykius su pagrindiniais vyriausybės struktūriniais padaliniais. Taigi nacionalinės institucijos susiduria su dilema, kaip išlikti nepriklausomoms palaikant glaudžius santykius, būtinus įsipareigojimams įgyvendinti, su valsybės institucijomis. Daugelis jų yra paskirtos valstybės ir netgi jų ministerijų struktūriniai padaliniai. Vienas iš dilemos sprendimų būdų yra aiškiai nustatyti nepriklausomos institucijos ir vyriausybės vaidmens skirtybes. Pavyzdžiui:
• Vyriausybė privalo kontroliuoti vaikų padėtį per reguliariai rengiamus staistinius duomenis ir kitą informaciją, kad nustatytų, ką dar privalu padaryti įgyvendinant vaikų teises. Komisaro vaidmuo yra kontroliuoti kontrolę; analizuoti ir nušviesti jos rezultatus; parodyti, kokių žinių trūksta, ir kartais paaiškinti, kokius duomenis ir kaip reikėtų rinkti. Pavyzdžiui, komisaras galėtų atkreipti dėmesį į benamių ar klajoklių vaikų problemas ar skatinti pačius vaikus atlikti tyrimus, kaip įgyvendinamos jų teisės.
• Konvencijos 42 straipsnyje reikalaujama, kad valstybė tinkamai, veiksmingai ir plačiai informuotų apie Konvenciją tiek suaugusiuosius, tiek vaikus. Komisaro vaismuo yra apsvarstyti, ar tinkamai šis įsipareigojimas vykdomas, pasiūlyti jo gyvenimo būdus ir, kai būtina, užpildyti spragas, pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į tam tikras žmonių grupes, esančias laisvės atėmimo vietose;
• Kalbant apie poveikio vaikams vertinimą, Konvencijos 3 straipsnyje reikalaujama, kad, imantis bet kokių su vaikais susijusių veiksmų, vaiko interesai būtų svarbiausi. Kad šis principas būtų įgyvendinatas, visų lygių vyriausybės institucijos privalo sukurti procedūras, kurios leistų užtikrinti, kad įstatymų ir strategijų poveikis vaikams, pavyzdžiui, Švedijoje ir Belgijoje, būtų kruopščiai įverintas juos rengiant, įgyvendinant ir įgyvendinus. Šiame procese vaikų ombudsmenas ir vaiko teisių kontrolieriai atlieka oficialų vaidmenį. Vertinant vaikams daromą poveikį, turi dalyvauti nepriklausomas tikrintojas, šio darbo negalima palikti tik vyriausybės nuožiūrai. Tačiau neabejojama, kad šis darbas yra neatskiriamas nuo vyriausybės veiklos, ir komisaras turi užtikrinti, kad jis būtų atliekamas veiksmingai, sąžiningai ir nešališkai, kad vertinimo rezultatai turėtų realų poveikį politikos plėtrai ir įgyveninimui.
Jeigu valstybė sako, kad nereikia steigti vaikų teisių komisaro institucijos, ji arba nesupranta šios institucijos vaidmens, arba arogantiškai teigia, kad vaiko kaip žmogaus teisių situacija šalyje yra pakankamai gera, – tokio pareiškimo nė viena valstybė negali sau leisti.
Santykiai su parlamentu. Parlamentas užtikrina arba turėtų užtikrinti įvairių sričių vyriausybės veiklos kontrolę. Parlamento iniciatyvos kontroliuoti, propaguoti ir ginti vaiko teises bei šį darbą dirbantys struktūriniai padaliniai yra gyvybiškai svarbūs. Kai kuriuose šalyse Konvencijos nuostatas ir jų įgyvendinimą svarsto specialiai įsteigti parlamento komitetai ir bendros įvairių partijų parlamentarų grupės. Kai parlamentams pateikiamos metinės nuostatų įgyvendinimo ataskaitos; yra atvejų, kai vaikų ir vaikų grupių klausimai svarstomi atskiruose posėdžiuose.
Nepriklausomai žmogaus teisių institucijai reikia palaikyti glaudžius ryšius su politikais, parlamentu, įtraukti į darbą jų struktūrinius padalinius bei reguliariai atsiakaityti parlamentui. Veiksmingai dirbantys parlamento struktūriniai padaliniai tik papildo nepriklausomos institucijos veiklą, tačiau nemažina jos poveikio.
Santykiai su vaikais. Konvencijos 12 straipsnyje reikalaujama skirti daug dėmesio vaikų nuomonei sprendžiant visus su jais susijusius klausimus. Taigi komisaro vaikla turio būti pagrįsta vaikų teikiama informacija. Keliose šalyse reikalavimas plėtoti tiesioginius kontaktus su vaikais nuvo įtrauktas į įstatymus, kuriais remiantis buvo įsteigtos komisaro tarnybos. Taigi danijos nacionalinė vaikų tarnyba „turi konsultuoti valdžią sprendžiant vaikų klausimus ir savo darbe vadovautis vaikų nuomone“. Vaiko teisių komisaras, dirbantis Belgijos flamandų bendruomenėje, turi užtikrinti „dialogą su vaikais“ ir „vaikų dalyvavimą visuomenės gyvenime“. Naujausi 1999 m. Švedijos vaiko teisių ombudsmeno tarnybos vertinimo rezultatai parodė, kad tai yra prioritetinė ombudsmeno darbo sritis, todėl buvo pasiūlyta įsteigti oficialią ombudsmeno pareigybę.
Vertinimo komitetas siūlo pagrindinių vaikų ombudsmeno uždaviniu laikyti atstovavimą vaikams ir jaunimui, „t.y. būti vaikų ir jaunimo „balsu“ visuomenėje, įtvirtinti jų pažiūrasir primygtinai reikalauti gerbti jų žmogaus teises. Dėl vienokios ar kitokios priežasties patekusiems į sunkią padėtį vaikams ypač sunku būti išgirstiems ir ką nors pakeisti savo gyvenime“. Komitetas teigia, kad, siekiant įgyvendinti vaikų ateities planus, ombudsmenui reikia gerai susipažinti su vaikų gyvenimo aplinkybėmis ir skirtingais įvairių amžiaus grupių poreikiais. Komiteto nuomone, ombudsmenas turi gauti kuo tikslesnes žinias apie vaikus ir jaunimą. Tai reiškia, kad svarbiausias žinių šaltinis turi būti patys vaikai ir jauni žmonės, tėvai, su vaikais ir jaunimu dirbantis personalas bei vaikų ir jaunimo organizacijos. Be to, akcentuojama būtinybė plėtoti kontaktus su vaikais ir jaunuoliais tam, kad ombudsmenas „turėtų didesnę veiksmų laisvę ir daugiau galimybių lanksčiai veikti. kontaktai su vaikais ir jaunimu negali būti plėtojami pagal bendradarbiavimo su valstybės institucijomis ir organizacijomis schemą.
Apskritai propaguoti dalyvavimo principą (Konvencijos 12str.) yra, ko gero, pats sunkiausias komisaro uždavinys visose valstybėse. Komisaras neturėtų vyriausybės atleisti nuo pareigos propoguoti pagarbą vaikų nuomonei ir ją išklausyti imantis vaikams darančių įtaką politinių veiksmų. Akivaizdu, kad komisaras neturėtų būti vaikų ir vyriausybės tarpininkas, jam derėtų patarti, kaip įtraukti vaikus į visuomenės gyvenimą ir su jais konsultuotis.
Santykiai su nevyriausybinėmis organizacijomis. Daugumoje valstybių nevyriausybinės organizacijos atlieka pagrindinį vaidmenį ginant ir propoguojant žmogaus teises. Praėjus 10 metų po Konvencijos priįmimo, atsirado daug atstovaujančių vaikams ar tam tikroms vaikų grupėms nevyriausybinių organizacijų. Įvairiose šalyse kuriamos nevyriausybinių organizacijų, siekiančių įgyvendinti Konvenciją, koalicijos. Konvencijos 45 straipsnyje pripažįstamas kontroliuojamas nevyriausybinių organizacijų vaidmuo. Šios organizacijos laikomos vienomis iš kompetentingų institucijų, padedančių veiksmingai įgyvendinti Konvenciją. Kai kurių šalių nevyriausybinės organizacijos savo atstovavimą vaikams pavadino ombudsmeno veikla. Iš tikrųjų vaikų ombudsmeno darbas yra plati sąvoka, vartojama turint omenyje visas tiek valstybės institucijų, tiek nevyriausybinių organizacijų atstovavimo vaikams ir jų sergėjimo funkcijas.
Paryžiaus principuose pabrėžiama, kad nacionalinės žmogaus teisių institucijos privalo glaudžiai bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, kadangi „nevyriausybinių organizacijų vaidmuo plėtojant nacionalinių institucijų darbą yra svarbus“. Anksčiau minėtoje nacionalinių žmogaus teisių institucijų mokymo priemonėje, kurią parengė Jungtinės Tautos, teigiama, kad bendruomenė ir nevyriausybinės organizacijos atlieka ypatingą vaidmenį kuriant visuotinę žmogaus teisių kultūrą. Nevyriausybinės organizacijos turi išraiškos laisvę, veikia lanksčiai ir laisvai, – tai tam tikromis aplinkybėmis leidžia joms atlikti užduotis, kurių valstybės institucijos ar tarptautinės organizacijos negali ar net nenori atlikti“.
Svarbus nacionalinių nevyriausybinių organizacijų vaidmuo kartais gali pakeisti parlamento sprendimu įsteigus nepriklausomą vaikų instituciją. Stiprių, gerai aprūpintų nevyriausybinių organizacijų egzistavimas nemažina poreikio įsteigti nepriklausomą instituciją, kurios įgaliojimus ir pareigas apibrėžia įstatymas. Tokia institucija paprastai užmezga glaudžius abipusio bendradarbiavimo ryšius su atitinkamomis nevyriausybinėmis organizacijomis.

IŠVADOS

Būtina steigti veiksmingas nepriklausomas vaiko kaip žmogaus teisių institucijas, kurių įgaliojimus ir pareigas apibrėžia įstatymas. Šiai vaiko teisei turi būti aiškiai ir vienareikšmiškai atstovaujama tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Tokių institucijų vaidmuo ir forma turi aiškiai skirtis nuo įprastų valstybės tarnybų, kurios rūpinasi vaiko teisėmis ir vaikų gerove, nuo parlamentų iniciatyvų ir nevyriausybinių organizacijų. Visos jos yra svarbios siekiant veiksmingai įgyvendinti vaiko teises, visos viena kitą papildo ir turi dirbti drauge.
Šių nepriklausomų vaikų gynimo institucijų įsteigimo priežastis ir konkrečias charakteristikas būtina apsvarstyti ir visuotinai priimti nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu, kad būtų veiksmingai kontroliuojamos, plėtojamos ir ginmos vaiko kaip žmogaus teisės. Ryšium su tarptautiniu šios problemos aspektu būtų naudinga, kad Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisaras, Vaiko teisių komitetas, UNICEF ir kitos suinteresuotos institucijos, vadovaudamosiParyžiaus principais, sutartų dėl tam tikrų rėmų ir bendrųjų gairių. Valstybėse ir jų regionuose reikėtų daug plačiau skleisti darbo patirtį demonstruojant akivaizdžius įsteigtų vaiko tesių ombudsmenų ir komisarų institucijų privalumus ir informuoti apie jų darbo vertinimą.

LITERATŪRA:

1. Letukienė N. Aš – žmogus tarp žmonių. Pilietinės visuomenės pagrindai. 8/7 kl. Vilnius, 2000
2. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Vilnius, 1999
3. Vaiko teisių konvencija. Vilnius, 1999
4. Vaikų teisės. Nuostatų įgyvendinimas. Vilnius, 2002

Leave a Comment