uzsienio teises ist

Vilniaus Teisės universitetasteisės fakultetas

neakivaizdinės studijosI kursasxxx grupėEvelina Blankutė

1. Kuo skiriasi ir kuo panašūs V. Europos barbarų įstatymai ir “Rusų tiesa” ?2. Iš kokių komponentų susideda nerašytoji Anglijos konstitucija? Kuoji ypatinga? Kuo ji skiriasi ir kuo ji panaši nuo Prancūzijostrečiosios konstitucijos?

Vilnius 2002I dalisKuo skiriasi ir kuo panašūs V. Europos barbarų įstatymaiir “Rusų tiesa”?

Jau senovėje pradėjo kurtis teisė. Tiksliau jos pamatiniai bruožai. Negalima sakyti,kad ji buvo bloga, tai turėjo labai daug gerų savybių, kurias mes semiamės dar vis šiais laikais. Nesakau, kad ji buvo ideali, ji turėjo praeiti labai daug kol pasiekė jau mūsų laikais esančią teisę. Ji dar nėra mirusi ji visada prisimenama kaip dabartinės teisės ištakos. todėl pakalbėsime apie skirtumus ir panašumus V.Europos barbarų įstatymų ir „Rusų tiesos“. Iš pat pradžių, manau, Kijevo Rusią ir barbarus vienija jų įstatymų primityvumas. Jų Įstatymai nebuvo užrašyti, jie tiesiog ėjo iš lūpų į lūpas.Žmonės gyveno vadovaudamiesi papročiais. Be abejo papročiai skyrėsi. Galima paminėti, kad V.Europos teisė buvo gentinė, o Kijevo Rusios teritorinė. Atėjusi krikščionybė į šias tautas atnešė raštą ir davė progą užrašyti savo papročius, vietos įstatymus.V. Europos karaliai buvo susidomėję ir patys įstatymų užrašymu, nes jiems raštas sudarė galimybę koreguoti teisę norimon pusėn. Pastūmėjus krikščionybei užrašyti teisę pirmasis krikščionis frankų karalius (barbarų genties) Chlodvikas išleido Salijų įstatymą. Taip pat ir pirmieji krikščionimis tapęs Kijevo Rusios didieji kunigaikščiai pasirūpino “Rusų tiesos” atsiradimu. Tik išleistas Salijų įstatymas 469m. susidėjo iš 62 titulų. suskirstytų į straipsnius. Vėliau šis įstatymas buvo koreguojamas ir padidėjo iki 93 titulų. O “Rusų tiesos” tekstas nebuvo visiškai suskirstytas. Tik vėliau, kad būtų patogiau ši tekstas buvo suskirstytas į straipsnius.

“Rusų tiesoje” termino kaip nuosavybės teisė neturėjo, tačiau nuosavybės teisės objektais buvo pripažintas kilnojamas ir nekilnojamas turtas. Pagal įstatymus galima pastebėti kad jau skyrė nuosavybės teisę nuo turto valdymo. Salijų įstatymas skirtingai vertina kilnojamo turto, laisvai perleidžiamo ir žemės nuosavybę. tačiau dar neužsimenama apie žemės pirkimą ir pardavimą. Pastarasis įstatymas skyrė šeimos valdančios žemę ir visuomenės nuosavybės objektą, kaip to nėra “Rusų tiesoje”. Salijų įstatymas iš pradžių visus savininkus laiko lygiais ir dar nenustato išskirtinės teisinės padėties. Tik vėliau barbarų įstatymų žemės nuosavybės teisė keičias ir plečias. O “Rusų tiesoje” jau kunigaikščiai ir bajorai turėjo išskirties nuosavybės teises. Tik vėliau, besivystant teisei, žemės nuosavybę imta perdavinėti paveldėjimo būdu, tiek Kijevo Rusios įstatymuose, tiek germanų. taip pat abi šalys kaip nuosavybę laikė vergus. Salijų įstatyme yra skirta šiek tiek vietos ir sutartiniams santykiams. “Rusų tiesoje” šiek tiek didesnis dėmesys skiriamas sutartims, ypač prievolėms atsirandančioms iš sutarčių. Tiek barbarų įstatymuose, tiek “Rusų tiesoje” sutartys buvo paprasčiausios buitinės – pirkimas ir pardavimas, paskola, įkeitimas ir kt. Jos būdavo sudaromos dažniausiai žodžiu. Į vertingesnių sutarčių sudarymą buvo kviečiami “posluchai” Kijevo Rusioje, o germanų šalyse dalyvaudavo trys liudytojai, pasirašant sutartį raštu. Sutartys būdavo sudaromos tam tikrais simboliniais veiksmais. Tai rodė šalių menką teisinį išsivystymą. Ir Salijų įstatyme ir “Rusų tiesoje” aptariamos konkrečios sutarčių sąlygos. Kaip antai, išryškėjus pirkto daikto trūkumams, sutartis turėdavo būti nutraukta. Salijų įstatyme, skirtingai nei “Rusų tiesoje” jaunikio ir nuotakos tėvai susitardavo dėl santuokos. „Rusų tiesoje“ jaunieji turėjo laisvą valią , reikėjo tėvų sutikimo, buvo ribojama tam pačiam asmeniui galimų santuokų skaičius. Giminystės ir svainystės ryšiai buvo draudžiami ir germanų įstatymuose ir Kijevo Rusios. Taip pat Salijų įstatyme minima, kad tarp laisvojo ir vergo negalima. Pažeidus santuokos draudimus ji imta laikyti negaliojančia. Po žmonos mirties turtas atitekdavo vaikams, “Rusų tiesoje” minima kad turtas atitekti galėdavo tik sūnums. Dėl bažnyčios įtakos germanų įstatyme buvo įvestas bažnyčios numatytos santuokos sudarymo tvarkos laikymas. Taip pat nustatyta kad santuokos nutraukti negalima. Kijevo Rusios įstatymas leido žmonėms išsiskirti, vienam iš sutuoktinių sanguliaujant ar netinkant vedybiniam gyvenimui.
“Rusų tiesoje” minima, kad mirus šeimos galvai turto dalis atitekdavo sūnums, o kita dalis bažnyčiai. Nesant sūnų turtą paveldėdavo kunigaikštis. Bajorų dukterys galėjo paveldėti turtą taip pat. Daug mažiau dėmesio paveldėjimui skiriama germanų įstatymuose. Juose žinoma, kad turtas atitenka mirusiojo šeimai ar giminėms, bet pirmiausia paveldėti galėjo sūnūs. Kad išlaikytų žemę tos pačios giminės, moterys jos paveldėti negalėdavo. Salijų įstatymas labai daug dėmesio skyrė nusikaltimams ir bausmėms, kiek mažiau dėmesio “Rusų tiesoje”, tačiau vienodai nusikaltimas buvo laikomas ir žala padaryta asmeniui, ir skriauda turtui. Ilgą laiką moralinė žala žmogui nebuvo laikoma skriauda.Tai vienas iš primityvumo požymių. Iš pat pradžių kaip bausmė abejose šalyse gyvavo kraujo kerštas, bet greitai tai tapo praeitimi. Liko tik mirties bausmė, bet ji buvo gan reta,daugiausia vergams skiriama. Piniginės bausmės buvo naudojamos, kaip efektyvios tramdomosios priemonės. Barbarų įstatymai nustatė kaltę švelninančias aplinkybes – tai prisipažinimas, taip pat sunkinantys veiksmai – tai pavyzdžiui gaujos nužudymas laisvojo žmogaus. Abiejų šalių įstatymuose minima kad nusikaltime bendrininkavę žmonės taip pat buvo kalti ir baudžiami. Piniginių bausmių dydžiai priklausė nuo nusikaltimo sunkumo. Sunki bausmė yra vadinama vira, kuri yra lygi 40 grivinų, ši bausmė yra lygi laisvojo žmogaus nužudymui. Barbarų įstatyme tokia bausmė taip pat vadinama vira arba vergeldu. Pastarajam įstatymui už nužudymą piniginės bausmės yra skiriamos pagal nužudytojo rangą, amžių ir lytį. “Rusų tiesa” skyrė paprastą ir kvalifikuotą nužudymus. Paprastu nužudymu yra laikomas netyčinis susiginčijus ar puotaujant. O kvalifikuotas – plėšikaujant. Nuo to, žinoma, priklausė ir bausmės dydis. Taip pat “Rusų tiesa” leido savateismį, tačiau tik išskirtiniuose atvejuose. Tarkim, jei vagį užklupo vagiant namuose ar tvarte, jį buvo galima užmušti. Ši žmogžudystė buvo laikoma teisėta tada ,jei vagies kojos guli atitinkamoje patalpos ar kiemo viduje. Kalbant apie vagystes, Salijų įstatyme jos nustatytos kaip parastos ir kvalifikuotos. Paprastos buvo kokio daikto ar gyvulio pavogimu. Kvalifikuotos tai vagystės su įsilaužimu ar raktų padirbimu.
Kaip galima pastebėti, barbarų įstatymas ir “Rusų tiesa” nelabai ir tesiskiria. Be abejo įstatymai turi savo išskirtinių bruožų, kuriuos sukūrė saviti papročiai, Panašumus sukuria krikščionybės atėjimas ir žmonių siekimas vystyti teisę. Negalima pamiršti ir kitų teisių įtakojimo. Pavyzdžiui barbarų įstatymams padėjo vystytis senesnė romėnų teisė, taip kaip Kijevo Rusiai Bizantijos teisė.

II dalisIš kokių komponentų susideda nerašytoji Anglijos konstitucija? Kuo ji ypatinga? Kuo ji skiriasi ir kuo panaši nuo Prancūzijos trečiosios konstitucijos?

Kiekviena šalis turi savo teisę, savus įstatymus.Jie daugiausia priklauso nuo to, kaip susiklostė šalies istorija. Kiekvienos šalies teisė ir jos įstatymai yra, galima sakyti, unikalūs ir priklauso tik tai šaliai. Tačiau galima rasti daug panašumų, kai kada šalys ima gerus įstatymų pavyzdžius ir juos pritaiko savo valstybei. Kiekviena šalis turi jai priklausančius bruožus. Pavyzdžiui,Anglija susikūrė savo atskirą teisinę kultūrą. Jos neįtakojo Romėnų teisė kaip daugumą Europos valstybių.Anglų teisė padarė didelę įtaką Europai, tačiau Anglijoje buvo skirtinga teisės technika nei pačioje Europoje. Anglija, konstitucinės monarchijos valstybė, neurėjo teisiškai įtvirtintos rašytinės konstitucijos, kaip dauguma valstybių turėjo vientisą konstitucinį aktą. Todėl ši Anglijos konstitucija ir yra ypatinga. Ji susideda iš konstituciniais laikomų atskirų parlamento aktų, konstitucinių papročių ir precedentų. Šie konstitucijos sudedamosios dalies komponentai yra labai svarbūs. Teigiama, kad konstitucinių įstatymų Anglija turinti apie keturiasdešimt.Vienas iš pirmųjų ir svarbiausių dokumentų tapo 1689m. parlamento aktas pavadintas Teisų biliu. Jis buvo patvirtintas Vilhelmo Oraniečio ir Marijos. Pirmiausia šio bilio pradžioje teigiama jog juo yra siekiama atkurti ir patvirtinti senąsias laisves ir teises. Svarbiausias teisių bilio nuostato pirmiausia karaliaus valdžios parlamentui ribojimas. Karalius turėjo daugiau ribojimų negu, kad prieš tai Jokūbo II valdymo metais. Pavyzdžiui karaliui be parlamento sutikimo buvo draudžiama stabdyti įstatymų galiojimą ar atleisti nuo įstatymo vykdymo. Taip pat buvo draudžiama imti rinkliavas karūnos naudai be parlamento sutikimo. Po to buvo svarbios valdinių teisės, kadangi jie turi teisę kreiptis į karalių ir nebūti persekiojamiems. Taip pat ir parlamento rinkimai turi būti laisvi. Svarbi teisių bilio dalis yra teismų veiklos tobulinimas. Pavyzdžiui yra uždrausta reikalauti besaikių baudų ar taikyti žiaurias ar neįprastas bausmes. Taip pat yra neteisėtas bažnyčios teismų steigimas.

Teisų bilis, galima sakyti pagrindinis įstatymas, kuris įstatymiškai įtvirtino parlamentinės monarchijos santvarka. Karaliaus valdžia ir galios ėmė remtis pastoviomis teisės normomis.Kitas labai reikšmingas Anglijos konstitucinis aktas yra 1701m. „Santvarkos aktas“. Šiuos aktu buvo bandoma apsaugoti Anglijos interesus nuo galimos neigiamos busimų svetimšalių dinastijų įtakos Anglijos soste. Šis įstatymas atsirado dar ir todėl, kad tuo metu valdęs karalius Vilhelmas Oranietis ir karalienė Marija neturėjo vaiku.Todėl sostas turįs atitekti šoninei Stiuarų linijai.„Santvarkos akte“ yra skelbiama labai svarbi kontrasignacijos taisyklė. Ji skelbia, kad ne tik valdovas , bet ir ministrų kabinetui atsakingas atstovas, privalo perrašyti aktą, kad jis įsigaliotų. Todėl yra pripažįstamas karaliaus neatsakingumas.Norint toliau riboti karaliaus valdžią įvesta teisėjų neliečiamumo taisyklė. Jau karalius nebegalėjo skirti ir atleisti teisėjų kada nori. Teisėjai dirbdavo tol kol elgėsi nepriekaištingai. O jį atleisti iš pareigų anksčiau laiko galėjo tik abiejų parlamento rūmų pristatymu. Tokiu karaliaus apribojimu buvo įkurta nepriklausoma teismų sistema. Tam, kad butų teismų atliekamas darbas nešališkas ir nepriklausomos. Akto vietinės reikšmės reikalavimai skelbė, jog kiekvienas naujas Anglijos karalius privalo prisijungti prie anglikonų bažnyčios, kad nekiltų jokių prieštaravimų tarp tautos ir karaliaus. Todėl „Santvarkos akto“ pagrindinė idėja būtų patvirtinti parlamentą, kad jis yra pagrindinė įstatymų leidžiamosios valdžios institucija. Karaliaus vaidmuo valstybėje yra sumažinamas. Šiuo aktu yra pagilinama teisių bilio idėja. Į Anglijos nerašytąją konstituciją taip pat įėjo ir konstituciniai ir papročiai, ir papročiai, taip buvo kuriamas anglų parlamentarizmo modelis. Reikšmingiausi jų atsirado dar pradžioj XVIIIa. formuojantis Ministrų kabinetui ir iškylant parlamentui. Atsirado parlamentinio kabineto institutas, kai karalius Vilhelmas Oranietis nenorėdamas pyktis su parlamentu pamėgino sudaryti Ministrų kabinetą iš bendruomenių rūmų daugumos. Todėl, kad anksčiau parlamentas buvo nepatenkintas savo nuožiūra karaliaus renkamiems atstovams į Ministrų kabinetą. Istorijai susiklosčius tapo tradicija, kad karalius nedalyvauja posėdžiuose. Kabinetas veikė karaliaus vardu, bet jau savarankiškai.
Maždaug šie aktai yra svarbiausi nerašytoj Anglijos konstitucijoje. Be abejo ši konstitucijoj. Be abejo ši konstitucija turi daugiau aktų, konstitucinių papročių ir precedentų. Jie visi ypatingi yra tuo, kad visi yra konstituciniai. Visi yra vienodai svarbūs. Svarbiausia ypatybė šios konstitucijos, kad ji nėra surašyta į vientisą aktą, kaip kad kitų salių konstitucijos.Sulyginus Anglijos nerašytąją konstituciją su Prancūzijos trečiąja konstitucija, galima pastebėti, kad jos turi ir panašumų ir skirtumų. Pirmiausia didžiausias panašumas, kad vieną kart savo istorijoje Prancūzija turėjo nerašytą konstituciją kaip ir Anglija. Tai buvo trečioji Prancūzijos konstitucija. Tuo metu Prancūzija buvo respublika, o dauguma Europos šalių monarchijos. Jose buvo taikoma parlamento ir vyriausybes bendradarbiavimas. Respublikai iki Prancūzijos III konstitucijos buvo baimintasi tokia valdymo forma priimti. Priimta ji pasiteisino kaip gera valdymo forma. Prancūzijoje kaip ir Anglijoje įstatymų leidybą konstitucija patikėjo dviejų rūmų parlamentui. Abiejų šalių galvos turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Abiejose šalyse didžiausias, manau, panašumas yra tas, jog buvo siekiama riboti šalių valdovų valdžios galias. Todėl daug atsakomybės prisiėmė parlamentas.Kadangi Prancūzijos istorija labai spalvinga, tai ši jos trečioji konstitucija neilgai teišsilaikė šalyje. Žinoma daug bruožų šios konstitucijos liko Prancūzijos įstatymuose. O,manau, pradžią davė Anglijos nerašytoji konstitucija, nors ir turėjo savitą teisinę sistemą.

LiteratūraMindaugas Maksimaitis „Užsienio teisės istorija“ Vilnius: Justitia 2002