Užsienio šalių ir Lietuvos savyvaldos sistemos palyginamoji analizė

Įvadas

Mano kursinio darbo tema yra „Europos šalių savyvaldos sistema ir Lietuvos savyvaldos sistema – palyginamoji analizė“. Aš pasirinkau būtent šia temą, nes noriu daugiau sužinoti apie Europos Sąjungas valstybes. Kadangi Lietuva irgi yra ES narė, tai mane domina kokia savivaldos sistema vadovaujasi kitos Europos Sąjungos šalis. Tokiu būdu galima patobulint Lietuvos vadovavimą, atrasti, išmokti ir pritaikyti naujoves. Dauguma Europos šalys yra gana klestančios, todėl Lietuvai vertėtų pasekti jų pavyzdžiu. Aišku aš nesiruošiu, nagrinėti visas sritys, o tiesiog palyginsiu gan įvairią ir įddomia savyvaldybės sistemą. Bandysiu atrasti bendrus bruožus, paaiškinti skirtumus. Pradžioje aš bendrai papasakosiu kas tai yra savyvaldybė, kuom jinai užsiima ir iš kur atsirado, tiesog bendra informacija.Toliau aptarsiu Lietuvos savyvaldybės sistemą, kaip jinai veikia. Sekantis žingsnis būtų susipažinti su Europos šalių savyvaldybėmis.Po to aš bandysiu palyginti , atrasti panašumus ir skirtumus. Galiausiai seks išvados ir mao nuomonės apie išnagrinėtą dalyką.
Įvairiuose oficialiuose Lietuvos ir užsienio institucijų paskelbtuose dokumentuose vietos savivalda apibrėžiama nors ir panašiai, tačiau nevienodai. Dabartiniame Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įsstatyme nurodoma, kad “vietos savivalda – tai valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės – teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas”.

Istorija
Savivaldybės mūsų krašte savo is

storiją pradėjo skaičiuoti daugiau kaip prieš 600 metų. Ją sąlyginai galėtume skirstyti į tokius etapus: savivaldumo ištakos ir tvirtėjimas, reformos ir kontrreformos carinei valdžiai viešpataujant Lietuvoje, tautinių savivaldos organų susikūrimas ir veikla, dabartinis vietos savivaldos plėtros laikotarpis. Apie pirmuosius tris savivaldos raidos etapus informacijos stokojama. Yra žinoma, kad savivaldybės Lietuvoje kūrėsi 1918 – 1919 metais. Tačiau jų atsiradimo šaknys glūdi kur kas giliau. Priešistorė siekia XIII a., kai pagal vokiečių miestų pavyzdį, remiantis Magdeburgo teise, arba jos modifikacija (Kulmo, Liūbeko), sparčiai formavosi atskirų mūsų

Šiuolaikinė valstybė K., Technologija, 1999.
krašto gyvenviečių savivalda. Magdeburgo savivaldos teisė – pati pirmoji, kelis amžius (nuo XIII iki XVII – XVIII a.) stabili ir patikima vietos savivaldos Lietuvoje forma. Bet, papročiais paremtas savivaldos supratimas atsirado dar anksčiau, pirmykštės bendruomenės santvarkos išsivystymo į klasinę visuomenę eppochoje. Juk pirmykštės bendruomeninės santvarkos egzistavimo etape tuometinė gimininė ir teritorinė bendruomenė buvo savivaldi, nes pati tvarkė visus savo gyvenimo klausimus. Tai ir buvo savivaldaus tvarkymosi užuomazga. Visa tai išsiaiškinti padeda archeologijos ir istorijos mokslai, rašytiniuose paminkluose pasilikę žinios, nors ir labai skurdžios ir ne visada, galbūt, patikimos. Formuojantis Lietuvos valstybei daugumą žmonių sudarė žemdirbių bendruomenės, kurios vėlesniuose, jau XII a., šaltiniuose, vadinosi lauku, o jos gyventojai – laukininkais. Laukininkų kolektyvas, nors ir susidėjo iš atskirų ūkių, bendrai valdė dalį gamybos pr

riemonių ir kolektyviai atliko kai kurias gamybines funkcijas. Dirbamą žemę laukininkai buvo pasidalinę – kiekviena sodyba savo dalį tvarkė kaip savo nuosavybę, pievos, miškai, vandens telkiniai naudoti bendrai. Lauko bendruomenės nariai buvo solidarūs, ginklu ir kitomis priemonėmis gynė savąjį lauką, gelbėjo ir šelpė gaisro ar kitos nelaimės ištiktą narį, rengė sudėtines vaišes, lydėjo numirėlį į savąsias kapines. Ūkiniams ir administraciniams reikalams spręsti buvo šaukiama kuopa – laukininkų sueiga. Lauko bendruomenė dar turėjo seniūną, kuopos teismą. Keli ar keliolika laukų sudarė žemę, turinčią pilį ir kunigaikštį. Stiprėjant valstybinei valdžiai, vietoj kunigaikščių valdyti žemių buvo siunčiami didžiojo kunigaikščio vietininkai (tijūnai). Žemės imta vadinti valsčiais. Laukų žmones – valsčionimis, arba valstiečiais. Laukai išnyko XVI a., kai per Valakų reformą valstiečiai buvo sukelti į gatvinius kaimus, o kaimai sujungti į vaitystes. Vėliau išliko tik lauko bendruomenės elementų (sueigos, prievolių, ypač kelių taisymo, paskirstymas). Naujas laikotarpis Lietuvos miestų ir gyvenviečių istorijoje prasidėjo su Gedimino laikais, kai jis ėmė kviestis pirklius ir amatininkus iš Vakarų Europos. Didžiausio klestėjimo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestai pasiekė XV – XVI a. kai jie naudojosi Magdeburgo savivaldos, arba jos modifikacijų, teise, stiprėjo ekonomiškai. Magdeburgo teisės arba jos modifikacijų statusas buvo juridinis ir ekonominis miestiečių laimėjimas, dėjęs pagrindus vietos savivaldai. Didysis kunigaikštis Jogaila, jau tapęs ir Lenkijos karaliumi, skelbė pr
rivilegijas, t. y. dokumentus, kuriais buvo skelbiamos ir įtvirtinamos naujakrikštų lietuvių bajorų ir katalikų bažnyčios Lietuvoje teisės ir įvairios lengvatos. Buvo teisiškai tvarkomas iš esmės besikeičiančios visuomenės gyvenimas. 1387 m. kovo 22 d. buvo paskelbta Jogailos privilegija, suteikianti Vilniaus miestiečiams vadinamąją Magdeburgo teisę, t.y. suteikianti savivaldą ir pradedanti naują miesto gyvavimo laikmetį. Istorijos šaltiniuose skelbiama, jog manytina, kad 1387 m. kovo 22 d. yra savivaldos atsiradimo Lietuvoje data. Ši savivalda kūrėsi, kai Lietuvoje klostėsi ir vėliau kelis amžius gyvavo luominė visuomenė. Jogailos privilegija Vilniui reiškė, kad jame įteisinama miestiečių bendruomenė, kuri galės naudotis miestiškąja Magdeburgo teise ir galės organizuoti miesto savivaldą. Miestui atiteko žemė, ant kurios jis buvo įsikūręs. Svarbiausi visuomeniniai tokio miesto požymiai – asmeninės miestiečių laisvės, miesto teisė ir savivalda. Lietuvoje sąlygos kurtis taip suprantamiems miestams atsirado susikūrus valstybei. Sustiprėjo pirkliai, amatininkai. Savų trūko, todėl Gediminas kvietė į Lietuvą kolonistus iš vokiečių miestų. Lietuvoje kūrybingai buvo pasinaudota regione labiausiai paplitusia Magdeburgo teise, kuria vadovaujantis imta kurti miestų savivaldą. Reikėtų pastebėti, kad seniausia savivalda Lietuvoje yra Klaipėdos miestas – nuo 1257 m. Tačiau su išlyga – Klaipėda tuo metu buvo Vokiečių ordino valstybėje. Po Vilniaus analogiškas privilegijas gavo: iš Jogailos 1390 m. Brestas, iš Vytauto 1408 m. Kaunas, panašiu laiku Trakai, Gardinas. Magdeburgo teisę gavo: 1569 m. Merkinė, 1570 m. Vištytis, 1572 m. Sk
kuodas (Kulmo teisę), 1580 m. Veliuona, 1581 m. Alytus, 1589 m. Biržai, 1590 m. Kėdainiai ir Lyda, 1593 m. Virbalis, 1597 m. Lazdijai, 1609 Kretinga, 1611 m. Jurbarkas, 1616 m. Joniškis. XVIII a. pradžioje savivaldos teisė miestams buvo suteikiama rečiau: 1626 m. Simnui, 1635 m. Varniams, 1643 m. Vladislovui (Naumiesčiui), 1654 m. Šeduvai, 1660 m. Vilkaviškiui, 1685 m. Janmarienburgui (Šventajai), 1713 m. Šiauliams, 1719 m. Liudvinavui. Taigi, Lietuvoje susiklostė savivaldžių miestų tinklas, iš pradžių retas, tačiau laikui bėgant tankėjantis.
Šiuolaikinė savivaldos samprata
Šiuolaikinėje visuomenėje svarbu, kad jos nariai būtų aktyvūs piliečiai. Valstybė suinteresuota valdymo optimizavimu. Lietuvos Respublikos Knstitucijos 10 straipsnis skelbia, kad Lietuvos Valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valsybinius darinius. Tai parodo valstybės sandoros forma. Lietuva yra unitarinė valstybė ir atskiros teritorijos dalys neturi valstybinių darinių elementų, tačiaudemokratinės valstybės valdymas negali būti sutelkiamas vienos ar kelių ar kelių institucijų atstovų rankose ir vykdomas vien centralizuotai. Esant decentralizacijai centrinės valdžios funkcijosperdaduomos savyvaldyėms, kurioms vadovauja išrinkti vadovai ir kurios dispanuoja patvirtintu biudžetu. Atskiros valstybės teritorijos dalys turi ekonominių, socialinių ir kultūrinių yptumų, todl viešųjų reikalų tvarkymas negal būti nutuolęs nuo gyventuojų bendruomenės.

Vietos savivalda įstatymais laiduojama savivaldybėms – valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Vietos savivalds suprantama kaip valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės – teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir
įstatymus per gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomasias
___________________________________________________________________________________
„Šiuolaikinė valstybė“ K., Technologija, 1999.
“Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992” Teisinės informacijos centras V., 2002.
institucijas (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).

Vietos savivalda reiškia, kad vietos institucijos pagal įstatymus turi teisę ir gali tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos visą atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais.

Vietos bendruomenės interesams atstovauja vietos savivalos institucijos, kurios nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Tais atvejais, kai su savivaldos interesais susijusius reikalus svarsto aukštesniosios valstybės institucijos, jos apie tai turi pranešti savyvaldybei. Valstybės valdžios ir vietos savivaldos institucijų atskrimas, nereiškia kad valstybė atisako remti savivaldą.

Konstitucijos 120 straipsnis numato, kad valstybė remia savivaldybes. Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis vietos savivaldos institucijų savarankiškumo principas reiškia, kad pagal savo kompetenciją jos gali laisvai reikšti iniciatyvą ir priiminėti sprendimus. Jų priimtasteisėtas sprendimasneturi būti derinamas ar vėliau tvirtinamas valstybės institucijų ir negali būti pakeistas administracine tvarka. Tačiau savivaldos institucijos veikia teritorijoje, kuri kartu yra ir valstybės teritorija, todėl vienas iš savivaldos principų yra valstybės ir savivaldybės interesų derinimas.

Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinamakaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri nėra tiesiogiai pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Konstitucinių normų analizė leidžia išskirti šiuos konstitucinius vietos savivaldos principus: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų institųcijų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių veiklos laisvės ir savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas, savivaldybės ir valstybės interesų derinimo.

Savivalda Lietuvoje grindžiama šiais principais:
1) atsakingumas rinkėjams. Savivaldybės tarybos nariai (toliau – tarybos nariai) už savo veiklą yra atsakingi ir atskaitingi rinkėjams;

2) gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus. Savivaldybės institucijos sudaro sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant sprendimų projektus, organizuojant
apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Savivaldybės institucijos diegia savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, remia visuomeninių organizacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu;

3) savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus;

4) savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus;

5) veiklos skaidrumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma;

6) bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių;

7) viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę. Gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų bei atskirų valstybės tarnautojų darbą. Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla gali būti slapta ar konfidenciali tik įstatymų nustatytais atvejais;

8) savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų
veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus;

9) žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. Savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių bei moterų ir vyrų lygių galimybių.

Savivaldybės principai nėra konstanta. Pagrindinės nuostatos, kurioms remiantis buvo organizuojama savyvaldybių veikla ir nustatomos vietos bendruomenės teisinis režimas, kito. Atkrus nepriklausomybę keletą kartu buvo daromos pataisos. Dabartiniame vietos savivaldos įstatyme nebeliko savivaldybių ekonominio savarankiškumo principo ir ypač pabrėžiamos vietos bendruomenės galios.

Savivada supanuoja tam tikrą veiklos laisvę ir savarankiškumą, nepriklausomumą nuo valstybės valdžios institucijų, tačiau ši laisvė nėra beribė, o savarankiškumas nereiškia galimybės ignoruoti valstybės interesus, todėl ypač svarbus avyvaldybių ir valstybės interesų derinimo principas. Vienu atveju tai reiškiasi valstybei įvairiais būdais ir fofrmomis remiant savivaldybes, kitu – koordinuojant bendrus veiksmus, kai siekiama reikšmingų socialinių tikslų, trečiu – valsybei prižiūrint savivaldybių veiklą įstatymo apibrėžtomis formomis.

„Šiuolaikinė valstybė“ K., Technologija, 1999.
“Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992” Teisinės informacijos centras V., 2002.
“Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Monografija” V., 2002.
Savivaldos sistemos
Šiuo metu yra žinomos trys pagrindinės vietos savivaldos sistemos:
• Anglosaksų, kurioje visiškai nėra jokių centrinės valdžios institucijų atstovų, municipaltetai savarankiškai valdo pagal savo įgaliojimus (pažeidus įgaliojimus vyriausybė gali įsikišti);
• Prancūziškoji, leidžianti centrinei valdžiai įsikišti per specialiai skiriamus atstovus arba kitomis formomis;
• Vokiškoji, pagal kurią vietos savivaldos institucijos veikia valstybės įgaliojimu, o bendruomenė savarankiškai ir savo atsakomybe sprendžia uždavinius pagal įstatymų reikalavimus.
Šios sistemos pasaulyje susikūrė XIX amžiuje ir veikia iki šiol. Atsižvelgiant į istorines aplinkybes ir savivaldybių veiklos tradicijas, Lietuvos vietos savivaldos sistemą, galime apibūdinti kaip turinčią vokiškosios ir prancūziškosios sistemos pagindų. Pagal naujausius vietos savivaldos ir valdymo teisės aktų pakeiimus r administracinės priežiūros mechanizmą šiandien lietuviškoji sistema turi daugiau prancūziškosios savivaldos sistemos bruožų.
Vietos bendruomenės teisinis statusas

Svarbiausiu savivaldos elementu laikytina vietos gyventuojų bendruomenė. Vietos bendruomenė supranatama kaip atitinkamoje teritorijoje gyvenantys žmonės, susiję bendrais viešaisiais poreikiais ir interesais. Bendruomenė steigia jai atstovaujančias institucijas, pati priima sprendimus aktualiais gyvenimo klausimais. Aktyvų vietos gyvenojų dalyvavimą savivaldos procesuose lemia visuomenės iniciatyva. Be pliečių dalyvavimo rinkimuose, yra kitos piliečių tiesiginės demokratjos forms vietos saivaldoje: sueigos, apklausos, peticijos, gyventojų tiesioginis dalyvavimas rengiant sprendimų projektus.

Gyventojų bendruomenei savivaldybėje atstovauja gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas, kuris rūpinasi bendruomenės interesais ir atstovauja bendruomenei seniūnijoje prireikus ir savivaldybės institucijose bei savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose, taip pat jis supažindina seniūnijos, kuriai priskirta bendruomenės teritorija, seniūną apie viešus bendruomenės reikalus. Jeig reikalai susiję su seniūno veikla, gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas gali
_________________________________________________________________________________
“Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Monografija” V., 2002.

apie juos pranešti merui. Gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais.

Gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas:

1) atstovauja bendruomenės interesams seniūnijoje, savivaldybės institucijose ir savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose;

2) teikia informaciją atstovaujamos bendruomenės gyventojams apie savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos ir jos padalinių, kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų,
apskrities viršininko administracijos ir jos padalinių bei Vyriausybės atstovo funkcijas, jų darbo laiką ir darbo tvarką;

3) skatina bendruomenę prižiūrėti gyvenamosios vietovės teritoriją (kelius, gatves, aikštes, kapines ir kitus infrastruktūros objektus), plėtoti bei organizuoti kaimo (miesto, miestelio) kultūrinį ir sportinį gyvenimą;

4) prireikus organizuoja gyventojų apklausas ir gyventojų susitikimus su tarybos nariais, seniūnu, savivaldybės administracijos direktoriumi arba šio įgaliotu atstovu, kitais
savivaldybės bei valstybės institucijų atstovais.

Gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas turi teisę gauti informaciją apie savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos ir jos struktūrinių padalinių, kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų, apskrities viršininko administracijos ir jos padalinių, Vyriausybės atstovo funkcijas ir darbo laiką. Šią informaciją gyvenamosios vietovės
bendruomenės atstovui teikia seniūnijos, kuriai priskirta bendruomenės teritorija, seniūnas.

Vietos savivalda yra sudėtinė demokratijos dalis ir viena iš tautos valios išraiškos formų. Būdama viena iš demokratijos formų vietos savivalda konkreizuoja ir praplečia piliečių teises ir pareigas.

Piliečių teisė dalyvautitvarkant viešuosius reikalus pripažįstama kaip vienas iš demokratijos principų, todėl Europos vietos savivaldo chartija numato, jog vietos savivaldos principą turi pripažinti šalies vidaus įstatymai, o kur būtina, ir konstitucija.

Dabar traumapai norėčiau užsimint apie Europos savivaldos chartija. Kas tai yra? Suvokdama vietos valdžios svarbą, Europos Taryba subūrė Europos vietinės ir regioninės savivaldos kongresą (CLARE). Šis vietos ir regionines savivaldas Europos Taryboje atstovaujantis organas savo veiklą grindžia Europos vietos savivaldos chartija, t. y. tarptautine konvencija, reikalaujančia, kad ją ratifikavusios Europos valstybės laikytųsi tam tikrų sąlygų, principų ir tradicijų. 1985 m. spalio 15 d. parengtoje ir nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje Europos vietos savivaldos chartijoje išdėstomi bendri europiniai standartai tam, kad būtų ginamos bei plečiamos vietos savivaldų teisės bei laisvės. 1993 m. stodama į Europos tarybą Lietuva įsipareigojo pasirašyti ir ratifikuoti Europos vietos savivaldos chartiją. 1996 m. lapkričio 26 d. Strasbūre ši Chartija buvo pasirašyta, tačiau ratifikuota tik 1999 m. gegužės mėnesį ir įsigaliojo Lietuvoje 1999 m. spalio 10 d. užimdama deramą vietą Lietuvos teisinėje sistemoje. Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimas reiškia, kad mūsų valstybė įsipareigoja suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių reikalavimų. Chartijos ratifikavimas neabejotinai buvo teigiamas žingsnis plėtojant demokratiją, įgyvendinant decentralizacijos ir subsidarumo principus Lietuvoje. Kodėl Europos vietos savivaldos chartija yra Lietuvai svarbus dokumentas? Chartija įtvirtina vietos savivaldos konstitucinio ir teisinio pagrindo principą, nustato vietos savivaldos masto, bendruomenės teritorijos ribų apsaugos, savivaldos institucijų administracinės struktūros, vietos valdymo institucijų administracinės priežiūros bei kitus svarbius vietos savivaldos organizavimo ir veiklos principus. Chartija įpareigoja šalis laikytis pagrindinių taisyklių, garantuojančių politinę, administracinę bei finansinę vietos valdžios institucijų nepriklausomybę. Joje įtvirtinta nuostata, kad savivaldos institucijos yra bet kurios demokratinės santvarkos pagrindas. Chartija dažnai vadinama “mažąja savivaldos konstitucija”, ji suteikia teisines garantijas tolesnei savivaldos plėtrai, padeda spręsti dažnai problematiškus centrinės ir vietos valdžios santykių klausimus.
Lietuvos savivaldos institucijų tvarka ir formos
Vietos savivaldą įgyvendina renkamieji ir nerenkamieji oganai pagal įstatymo ir tarybos veiklos reglamento reikalavimus. Be to, savivaldybėje derinamos tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos formos. Viais atvejais būtina, kad veiktų atstovaujamoji savivaldos institucija, o valstybės įstaigoms bei tarnautojams neleidžiama vykdyti savivaldos funkcijų. Tik tuomet, kai nesuformuojamos savivaldos institucijos ir jų funkcijos vykdomos netinkamai, įvedus tiesioginį valdymą, valstybės tarnautojai – Vyriausybės įgliotiniai – laikinai turi savivaldos įgaliojimus. Savivaldą turi teritorinį pagrindą. Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams, ją įgyvendina išrinktos savyvaldybių tarybos ir jų suformuotos vykdomosios institucijos.
Savivaldos institucijos sprendžia vietinio lgio klausimus, taip pat ir kai kurių valstybinių įgaliojimų
„Šiuolaikinė valstybė“ K., Technologija, 1999.
“Savivaldybių administracinės sistemos. Struktūra ir biudžetas. Centrinė ir Rytų Europa. Baltijos valstybės” V., 1996.
klausimus, kurie pateikiami vietos savivaldos institucijoms. Vietinės reikšmės klausimai – tai gyventojų būtinųjų poreikių tenkinimas (aprūpinimo klausimai), kuriuos geriau gali spręsti savo atsakomybe patys gyventojai ir jųsuformuotos institucijos. Taip vykdoma valstybės valdymo decentralizacija ir išplečiamos piliečių teisės spręsti gyvenimiškas problemas. Nustatydamas savivaldos institucijų įgaliojimų ribas įstatymas batsižvelgia į materialines-finansines savyvaldybės galimybes ir atitinkamų klausimų sprendimą vastybiniu lygiu.
Pgal Europos vietos savivaldos chartiją savivados teisę turi tarybos ar susirinkimai, sudaryti slaptu balsavimu, tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų būdu laisvai išrinkti nariai, kurie gali turėti joms pavaldžias vykdomasias institucijas. Ši nuostata neturi daryti įtakos piliečių galimybei rinktis į susirinkimus, rengti referendumus ir naudotis bet kuria kita tiesiogine piliečių dalyvavimo forma, kur tai leidžia statusas. Pavyzdžiui, anglosaksų teisinės sistemos šalyse vienas iš savyvaldos (municipalinės) teisės požymių apibūdinamas, kad, priešngai tarptautinei teisei, tai yra teisė, veikianti valstybėje. Lietuvos Respublikos Konstitucijojos 119 straipsnis skelbia, jog savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Jį įgyvendinama per atitinkamas savyvaldybių tarybas. 1996m. gruodžio 12d. buvo padarytas Lietuvos Respublkos Konsituijos pakeitimas, ir dabar savyvaldybių tarybų narius trejiems metams renka administracinio vieneto gyventojai – Lietuvos Respublkos piliečiai, remdamiesi visuotine, lygia ir teisiogine rinkimu teise, slaptu balsavimu. Integracijos į Europos Sąjungą laikotarpiu kreipiamas dėmesys ir į vietos savivaldos ir valdymo organizavimo procesus. Kelamas klausimas dėl pilietybės reiklavimo atsisakymo renkant savivaldybių tarybų narius.
Pagal vietos savivaldos įstatymą savivaldos institucijos yra šios: taryba,valdyba, meras. Savyvaldybės taryba (atstovaujamoji institucija) ir savyvaldybės valdyba bei savivaldybės meras (vykdomosios institucijos) įgyvendina vietos valdžios ir viešojo administravimo teises bei pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendrumenės interesams tenkint. Atstovaujamąją vietos savivaldos instituciją – tarybą sudaro savivaldybės tarybos nariai. Savivaldybės tarybos narių skaičius priklauso nuo gyventojų toje savivaldybėje skaičiaus ir svyruoja nuo 21 iki 51 nario.
Savivaldybės tarybos nariai renkami bendrais rinkimų principais pagal proporcinę rinkimų sistemą balsuojant už politinės partijos sąrašą ir iš sąrašo išrenkant tris kandidatus, kuriuos rinkėjas nori matyti sąraše.
Sprendimai taryboje priimami kolegaliai. Taryba sudaro vydomąsias institucijas, veikiančias per visą kadenciją. Iš tarybos narių renkamas savivaldybės merasir mero siūlymu – vienas ar keli mero pavaduotojai. Meras ir jo pavaduotojai renkami slaptu balsavimu. Jie laikomi išrinktais, jeigu už jų kandidatūras balsavo tarybos narių dauguma. Iš tarybos narių taip pat sudaroma kolegiali vykdomoji institucija – valdyba. Jos narių skaičių nustato pati taryba. Pirmajame naujai išrenktame tarybs posėdyje turi būti išrinktas savivaldybės meras.
Buvusių savivaldybės institucijų įgaliojimai nustoja galioti, kai į pirmąjį posėdį susrenka naujai išrinkta taryba. Pirmajame tarybos posėdyje atsistatydina meas r vadyba. Savivaldybės institucijų įgaliojimai taip pat pasibaigia, kai savivaldybės teritorjoje įvedamas tiesioginis valdymas. Tokiu atveju valdymą organizuoja Vyriausybė.
Savivaldos institucijos, vykdydamos įstatymais ir veiklos reglamentu pavestas funkcijas, veikia pagal savo kompetenciją. Savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstmos į viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo funkcijas. Viešojo administavimo funkcijas įstatymų numatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės kontrolierius, valdba, meras, savivaldybės administracija, kitos įstaigos, tarnybos, savivaldybės tarnautojai, kuriems tesės aktai ir savivaldybės tarybossprendimai suteikia vešojo administravimo teisessavivaldybės teritorijoje. Viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba kiti fiziniai bei juridiniai asmenys pagal su savyvaldybėmissudarytas sutartys. Visų jų funkcijai detaliai apibūdina Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas.
Tokia savivaldybių santvarka egzistuoja Lietuvoje. Kuom inai pranašesnė ir kuo skiriasi nuo kitų Europos Sąjungos šalių savivaldos sistemų aš toliau pabandysiu išanalizuoti. Pirmiausia norėsiu apžvelgt mūsų kaimynų Estijos, Lenkijos ir Latvijos šalių savivaldybes.
Europos šalių savivaldos institucijų tvarka ir formos
Pradedant kalbėti apie Estijos savivaldybių sistemą, norėčiau trumpai apžvelgti jos istorinę evoliuciją. Iki 1991 metų 15 regionų „grafisčių“ ir 6 miestai (Talinas, Tartu, Narva, Kohtla Jervė, Pernu ir Silamėjė), turėjo tam tikrą autonomiją, pasireiškenčią jų vadovų tiesioginiais rinkimais, 6 “respublikinio pavaldumo” miestai atliko tiek regionų, tiek savivaldos institucijų funkcijas. Nuo 1991 metų (rugpjūčio 20 dieną paskelbus nepriklausmybę)buvo įdiegtanauja rinkimų sistema, egionai „grafystės“ tapo tik administraciniais vienetais (be savų išteklių), buvo pakeista mokestinių pajamų
“Savivaldybių administracinės sistemos. Struktūra ir biudžetas. Centrinė ir Rytų Europa. Baltijos valstybės” V., 1996.

perskirstimo sistema. Savialdybių organizacija, funkcionavimasbei kometencja buvo nustatytos šiaisįstatymais: 1992 metų Konstitucija, 1993 metų įstatymais dėl savyvaldybių organizavimo, muncipalinių tarybų rinkimų, „grafysčių valdymo“, komunų ir miestų biudžetų.
Dabar norėčiau trumpai apžvelgti Estijos Konstituciją, joje skelbiama, jog Estijos valstybės teritorija, teritriniai vandenys ir oro erdvė – vientisa ir nedaloma visuma. Estija pagal savo sandarą yra vientisa valstybė, jos administracinius vienetus nustato įstatymas. Tokios pačios nuostatos galioja ir Lietuvoje. Toiau, visus savivaldos klausimus Estijoje sprendžia ir įgyvendina savyvaldybių tarybos, veikiančios kaip nustato įstatymas. Vienokios ar kitokios pareigos vietos savivaldybėms priskiriamos remiantis įstatymu ar sutartimi su vietos savivalda. Išlaidos, susijusios su valstybinių pareigų, nustatytų įstatymo, vykdymu, padengiamos iš valstybės biudžeto. Vietos savivaldos vienetai yra kaimo municipalitetai ir miestai. Kiti vietos savivaldos vienetai gali buti formuojami remiantis įstatymu. Estijos vietos savivaldos atstovaujamasis susirinkimas yra taryba, renkama laisvais rinkimais trejiems metams, remiantis visutinia, lygia, tiesiogine rinkimų teise, slapt balsavimu. Vietos savivaldybių rinkimuose įstatymo nustatyta tvarka balso teisę turi asmenys, nolat gyvenantys savyaldybės teritorijoje ir sulaukę 18 metų. Vietos savivaldybė Estijoje turi savarankišką biudžetą, kurio sudarymo pagrindus ir tvarką nustato įstatymas. Vietos savivaldybė turi įstatymo numatytą teisę nustatyti ir rinkti mokesčius, taip pat skirti prievoles. Draudžiama keisti vietos savivaldos ribas , nesuderinus jų su atitinkama savivaldybe. Vietos savivaldybės gali sudaryti sąjungas su kitomis savivaldybėmis ir steigti bendras įstaigas. Vietos savivaldybių darbo ir priežiūros organizavimą nustato įstatymas.
Viskas lyg ir tas pats kap ir Lietuvos konstitucije, bet yra ir tam tikrų skirtumų. Savyvaldybės Estijoje yra dviejų lygių: a) dekoncentruoti vienetai: 15 regionų (grafisčių), kuriems vadovauja valstybės skiriamas valdytojas; b) renkami vienetai: 255 miestai ir kaimiškosios kamunos su išrinktomis tiesioginiuose rinkimuose municipalinėmis tarybomis, kurios renka merą ir pirmininką, municipalinę tarybą sudaro 7 nariai . Pastarasis suformuoja municipalinę valdžią, sudarytą iš mero, administracijos narių ir miesto municipaliniosekretoriaus. Bendrosios savyvaldybių kompetencijos yra nustatytos įstatymų dėl savivaldybių organizavimo ir įstatymu dėl grafisčių valdymo. Po administracinės reformos, pakeitus savivaldybėms priskiriamų mokestinių pajamų sistemą, dalį funkcijų tiesiogiai perėmė valstybė: švietimą (mokytojų darbo apmokėjimą), viešąją tvarką (kovą su gaisrais), viešąjį transportą.

„Užsienio šalių konstitucijos“ V., 2004.
Savivaldybių kompetencijoje liko šios sritys: būstai, vandentiekis ir asenizacija, socialinės tarnybos (jaunimui), kelių priežiūra, žaliųjų zonų priežiūra.
Toliau nagrinėsiu savivaldybių sistemą Lenkijoje. Iki 1990 metų savivaldybių sistema Lenkijoje buvo sudaryta iš trijų lygių: 17 provincijų „vaivadijų“, 400 kantonų „poviatų“ ir 4000 komunų „gminų“. Nuo 1990 metų savivaldybės buvo restruktūrizuotos: panaikinti poviatai, padidintas vaivadijų skaičius, sumažintas „gminų“ skaičius. Vėl grįžtant prie seno, apie 1996 metus buvo numatyta atkurti vieną savivaldybių lygį. Savivaldybių funkcionavimo ir organizacijos principai nustatyti sekančiuose įstatymuose: 1990 metų Konstitucijoje, 1990 metų įstatymuose dėl: savivaldybių, valstybės administracijos teritorinių tarnybų, savivaldybių valdininkų, funkcjų padalijimo; 1990 ir 1994 metų įstatymuose dėl sostinės organizacinės struktūros, 1991 metų įstatyme dėl komunų biudžetų, 1992 metų įstatyme dėl regioninių biudžeto kontrolės padalinių, 1993 metų įstatyme dėl komunų finansavimo.
Dabar apžvelgsime Lenkijos Konstitucija, kaip joje traktuojama savivaldos sistema. Lenkiijos Respublikos teritorinė sandara užtikrina viešosios valdžios decentralizaciją. Pagrindinį valstybės teritorinį suskirstymą, kuriuo atsižvelgiama į socialinius, ūkinius ar kultūrinius ryšius ir užtikrinama, kad teritoriniai vienetai pajėgs vykdyti viešuosius uždavinius, nustato įstatymas.(I skyrius Respublika 15 straipsnis) Visi pagrindinio teritorinio suskirstymo vieneto gyventojai, remiantis teise, sudaro savivaldos bendriją. Teritorinė savivalda dalyvauja įgyvendinant viešąją valdžią. Pagal įstatymus priklausančą esminę viešųjų uždavinių dalį savivalda vykdo savo vardu ir savo atsakomybe. .(I skyrius Respublika 16 straipsnis) Įstatymu galima kurti profesines savivaldas, atstovaujančias asmenims, kurių profesinei veiklai vykdyti reikia visuomenės pasitikėjimo, besirūpinančias derama šių profesijų veikla neperžengiant visuomenės interesų ribų ir jų apsaugos labui. Įstatymungalima kurti ir kitokias savivalds rūšis. Šios savivaldos negali pažeisti profesinės veikloslaisvės ar apriboti ūkinės veiklos laisvę.(I skyrius Respublika 17 straipsnis) Lenkijoje kaip ir ituose šalyse teritorinė savivalda vykdo viešuosius uždavinius, Konstitucijos ar įstatymų nepriskirtus kitoms viešosios valdžios institucijoms. Pagrindinis teritorinės savivaldos vienetas yra gmina. Kitus regioninės arba vietinės ir regioninės savivaldos venetus nustato įstatymas. Gmina vykdo visus teritorinės savivaldos uždavinius, nepriskirtus kitiems teritorinės savivaldos vienetams. Teritoriniai savivaldos vienetai yra juridiniai asmenys. Jie turi
„Užsienio šalių konstitucijos“ V., 2004.
“Savivaldybių administracinės sistemos. Struktūra ir biudžetas. Centrinė ir Rytų Europa. Baltijos valstybės” V., 1996.
nuosavybės teisę ir kitas turtines teises. Teritorinės savivaldos vienetų savarankiškumas ginamas teisme.Viešuosius uždavinius, skirtus savivaldos bendrijos poreikiams tenkinti, teritorinės savivaldos vienetas vykdo kaip savo uždavinius. Jeigu tai kyla iš pagrįstų valstybės poreikių, įstatymas gali pavest teritorinės savivaldos vienetams vykdyti kitus viešuosius uždavinius. Įstatymas nustato pavedamų uždavinių perdavimo tvarką r vykdymo būdą. Ginčius dėl kompetencijos, kylančius tarp teritorinės savivaldos ir vyriausybės administracijos institucijų, sprendžia administraciniai teismai.Kas liečia savivaldybių pajamas, tai teritorinės savivaldos vienetams užtikrinama teisė gati viešųjų pajamų pagal jiems tenkančius uždavinius. Teritorinės savivaldos vienetų pajamos yra jų nuosavos pajamos ir bendrosios bei tikslinės dotacijos iš valstybės biudžeto. Teritorinės savivaldos vienetų pajamų šaltiniai nustatomi įstatymais. Teritorinės savivaldos vienetai turi teisę nustatyti vietinių mokesčių ir rinkliavų dydį neperžiangdami įstatymų nustatytų ribų. Savo uždavinius teritorinės savivaldos vienetai įgyvendina per per sprendimus priimančias ir vykdomąsias institucijas. Šnekant apie rinkimus į sprendimus priimančias institucijas, tai jie yra visuotiniai, lygūs, tiesioginiai ir vyksta slaptu balsavimu. Kandidatų iškėlimo ir rinkimų vykdymo principus ir tvarką, taip pat rinkimų galiojimo sąlygas nustato įstatymas. Rinkimų ir teritorinės savivaldos vienetų vykdomųjų institucijų atšaukimo principus ir tvarką nustato įstatymas. Teritorinės savivaldos vienetų vidinę sandarą nustato sprendimus priimančios jų institucijos, neperžiangdamos įstatymų nustatytų ribų. Savivaldos bendrijos nariai referendumu gali spręsti su bendrija susijusius klausimus, įskaitant klausimą dėl teritorinės savivaldos instiucijos, sudarytos tiesioginiu rinkimu būdu, atšaukimo. Vietinio referendumo vykdymo principus ir tvarką nustato įstatymas. Teritorinės savivaldos veikla prižiūrima teisėtumo požiūriu. Institucijos, prižiūinčios teritorinės savivaldos vienetų veiklą, yra Ministrų Tarybos pirmininkas ir vaivados, o finansinių reikalų srityje – regioniniai apskaitos rūmai. Seimas Ministrų Tarybos pirmininko siūlymu gali paleisti sprendimus priimančią teritorinės savivaldos instituciją, jeigu ši institucja šiurkščiai pažeidžia Konstituciją ar įstatymus. Teritorinėssavivaldos vienetai turi teisę jungtis. Jie taip pat turi teisę į tarptautinius vietinių ir regioninių bendrijų susivienijimus, taip pat bedradarbiauti su vietinėmis ir regioninėmis kitų valstybių bendrijomis. (VII skyrius Teritorinė savivalda)

Lenkijos savivaldybės, panašiai kaip ir Estijos, organizuotos dviem lygiais: a) dekoncentruotu: 49 provincijos „vaivadijos“, kuriomsvadovauja vyriausybės skiriamas prefektas „vaivada“ ir kuriose yra sudaryta komunoms atstovaujanti asamblėja; b) decentralizuotu: 2459 komunos „gminos“, tarp „Užsienio šalių konstitucijos“ V., 2004.
“Savivaldybių administracinės sistemos. Struktūra ir biudžetas. Centrinė ir Rytų Europa. Baltijos valstybės” V., 1996.
kurių yra apie 800 miestų. Visuotiniuose tiesioginiuoserinkimuose išrinkta municipalinė taryba, kuri renkama ketveriems metams irsudaryta iš 15-100 narių, iš savo narių tarpo renka administracinę komisiją, tarybos pirmininką ir merą. Sostinė Varšuva yra suskirstyta į 8 administracinius vienetus. Savivaldybių kompetencijos yra šios : pradinis mokymas, socialinė pagalba, būstai, kultūra, aplinkos apsauga, urbanistika, viešasis transportas, kelių tinklo priežiūra, šiukšlių išvežimas, viešoji tvaka, kadastras. Savivaldybėms deleguotos sekančios funkcijos: civilinė metrikacija (santuokos, gimimai, mirtis), globa bei įtevių paskyrimas, alimentų tvarkymas, valstybinio turto pardavimas aukcionuose.

Dabar glaustai aptarsiu Latvijos savivaldybių sistemą. 1990 m. rgpjūčio 20 dieną paskelbusi neprikalusomybę, Latvija ryžtingai pradėjo administracinės sistemos reformas: vietiniame sektoriuje buvo įgyvendinti specifiniai įstatymai, buvo suorganizuoti demokratiniai rinkimai, buvo sukurtos trijų tipų savivaldybės: didieji miestai, miestai ir komunos. Savivaldybių statusas, kompetencija ir finansiniai ištekliai buvo apibrėžti 1994 metais priimtais įstatmais: dėl bendros savivaldybių struktūros; dėl regionų, „didžiųjų“ miestų, miestų tarybų rinkimų; dėl finansų bei biudžeto; dėl municipalitetų deputatų statuso.

Administracinė sistema Latvijoje, kaip ir pastarosiose išnagrinėtose valstybėse, turi du lygius: a) dekoncentruotą: 26 regionai, kuriems vadovauja valdytojas, renkamas nacionalinės asamblėjos deputatų; b) decentralizuota: 7 „didieji“ miestai (Ryga, Daugpilis, Jelgava, Jūrmala, Liepoja, Rezeknė ir Vienspilis turi dvigubą statusą: tiek miesto, tiek regiono), 69 miestai ir 429 komunos, turinčos municipalinę tarybą, renkamą tiesioginiuose rinkimuose, municipalinės tarybos renkamus pirmininką bei merą. Pagrindinės savivaldybių kompetencijos pasireiškia šiose srityse: švietimas (mokytojų darbą apmoka valstybė), sveikats apsauga, socialinė pagalba, teritorinio bei ekonominio plėtojimo plano rengimas, kai kurių vietinių mokesčių surinkimas, kelių tinklas, vandentirkis ir asenizacija, kultūrinė ir sportinė veikla, viešoji tvarka.

Apžvelgus šias tris šalys norėčiau pasakyti, kad Lietuvoje irgi yra dviejų lygių savivaldybių sistema: a) dekoncentruotos struktūros: 10 regionų (apskričių), sukurtų 1995 metais, kuriems vadovauja valstybės paskirtas valdytojas, tačiau kurio vaidmuo dar nėra galutinai nustatytas; b)decentralizuotos struktūros: 12 miestų ir 44 rajonai, kurių merai skiriami tarybų iš jų narių.

Dabar nukrypkime labiau į centrinę Europą ir pažiūrėkime kokios savivaldybių sistemos veikia tuoj pusėj. Galėtume pradėti nuo Voketijos. Šios šalies sistema turi specifinių bruožų. Vietos savivaldos esmę Vokietijos Federacinėje Respublikoje sudaro: a) Savivaldybės atlieka politinių sprendimų priėmimo centrų, esančių greta piliečių ir organiškai papildačių valstybės valdymą federalinėse žemėse bei federacijose, vaidmenį. Vietos savivalda yra ne tik sudėtinė demokratinės santvarkos pagrindų dalis; ji taip pat padda stiprinti meilės jausmą Tėvynei bei formuoti politiką iš apačios į viršų; b) Vietos savivalda yra sritis, kurioje žmogui sudarytos galimybės išreikšti save kaip politinį subjektą. Dėl to vietos savivalda turi ypatingą reikšmę politinių partijų veiklai; c) Decentralizuotai atlikdamos įvairias funkcijas, savivaldybės palengvina atlikti valstybei keliamus uždavinius ir tuo pačiu laiduoja, kad tos funkcijos bus kokybiškai įgyvendintos vietose. Toks funkcijų paskirstymas vietose skatina atsakingumo jausmą, pilietinę iniciatyvą, padeda kurti gyvą politinį bendradarbiavimą ir tarnauja veiksmingumui bei demokratijai; d) Savivaldybė neabėjotinai yra institucionalizuota polečių laisvių sergėtoja. Savarankiškas ir nepriklausomas gyvenimo sąlygų laidavmas savivaldybėse labai apsaugo pilietį nuo nuostalingo valstybės ūkininkavimo bei valstybinio smulkmeniškumo.

Savivaldybės pagal įstatymus disponuoja suvereniomis galiomis: a) teritoriniu suverinimu; b) savarankiškumu atliekant priskirtas funkcijas; c) savarankiškumu finansiniais klausimais; d) savarankiškumu organizaciniais klausimais; e) savarankiškumu personalo klausimais; f) savarankiškumu planavimo klausimais; g) savarankiškumu priimdamos statutus.

VFR, kaip ir kitose valstybėse, remiantis įstatymais įvykdytos kelios teritorinės reformos, siekiant mažinti savivaldybių skaičių ir stiprinti jų valdymą. Šiuo metu galioja sekančis taisyklės, atstovaujamieji savivalodybės institucijų nariai renkami 4-6 metų kadencijai. Federalinėse žemėse siekiama sudaryti politinę daugumą, todėl renkamasi proporcinė rinkimų sistema įvedant mažoritarinės sistemos elementų. Praktikuojami griežti ir lankstūs sąrašai. Atstovus į savivaldybes gali kelti laisvųjų rinkėjų susivienijimai ir save išsikelti nepartiniai kandidatai. Savivaldybių valdžiai būdingas bruožas – diddesnė nepartinių deputatų dalis negu federacinių žemių vyriausybėse. Žemėse nustatomas 5 procentų barjeras, išskirus Brandenburgo, Žemutinės Saksonijos, Saksonijos ir Saksonijos – Anhalto federalines žemes. Atskiruose federalinėse rinkėjas turi tik vieną balsą ir jį atiduoda už vieną griežtai sudarytą sąrašą, o kitose – daug balsų ir juos skirsto. Rinkėjai gali keisti kandidatų eilės tvarką. Tai susiję su balsu kaupimo galimybe. Rinkėjai priimdami sprendimą, be psichologinių ir emocinių, yra įtakojami socialinių ir kultūrinių, poltinių ir institucinių veiksnių. VFR savivaldybių rinkėjams
„Šiuolaikinė valstybė“ K., Technologija, 1999.

būdinga: jie mažiau dėmesio skiria partijoms bei jų programoms, o daugiau – konkretiems kandidatams; jų nuomonei formuotis savivaldybėse daugiau įtakos turi ne parijų ryšiai ar ideooginiai motyvai, bet savivaldybei aktualios vietinės temos, problemos ir pasiekimai; jie ne taip ryškiai, kaip tai vyksta federalinėse žemėse ar federacijoje, skiria partijas, todėl palankumas partijai čia yra silpnesnis ir rinkėjai dažniau būna linkę eksperementuoti; savivaldybių rinkimai yra laikomi mažiau svarbiais už Landtago ar Bundestago rinkimus, todėl pirmuosiuose dalyvauja mažiau rinkėjų.

Taigi čia galima padaryrti sekančias išvadas, VFR vietos valdžia yra arčiau žmogaus, jo gyvenmo sąlygų, bet visgi rinkimai į vietos valdžią vertinami kaip mažiau reikšmingi. Kartu vietos valdžios organų rinkimai sudaro galimybę pasireikšti įvairioms inkėjų grupėms. Vietose lengvai formuojasi nepasitenkinmas esama padėtimi, todėl ir naujos politinės jėgos greičiau įsitvirtina. Rinkimų rezultatai į vietos valdžios organus – rimtas perspėjamasis signalas politikams r partijms prieš rinkimus į Landtagus ir Bundestagą.

Prancūzijoje savivaldybės vadinamos teritorinėmis bendruomenimis. Jos yra skirstamos į komunas, departamentus, regionus, bendruomenes, turinčias ypatingą statusą ir užjūrio teritorines bendruomenes. Bet kokia kita teritorinė bendruomenė prireikus įkuriama įstatymu vietoj vienos ar kelių bendruomenių. Teritorinės bendruomenės gali priimti sprendimus dėl visų įgaliojių, kurie geriausiai gali būti įgyvendinami jų lygmenyje. Įstatymo nustatytomis sąlygomis šios bendruomenės tvarkosi laisvai išsirinkdamos tarybas ir naudodamosi reglamentine valdžia savo įgaliojimams įgyvendinti. Kas susiję su užjūrio teritorinėmis bendruomenėmis, tai Respublika užjūrio teritorijų gyventojus pripažįsta prancūzų tautos dalimi, laikydamasi bendro aisvės, lygybės ir brolybės idealo. Tai yra skirta šioms teritorijoms: Gvadelupė, Gvijana, Martinika, Reunjonas, Maijota, Sen-Pjeras ir Mikalonas, Valio ir Futunos salos ir Prancūzijos Polinezija.

Pranzūzijos Konstitucijos 72 straipsnis apskritis ir kantonus priskiria prie municipalinių valdymo organų.Prancūzijoje ryški administracinė centralizacija, tačiau pastebima tendencija decentralizuotivaldymą ir suteikti daugiau kompetencijos municipalitetams. 1983 m. Savivaldos įstatymas konkretizavo ir paskirstė kompetenciją tarp komunų, departamentų ir valstybės. Panaikinta skiriamų prefektų sistema ir įvesta Respubliks komisarų pareigybė (komisaras – visos valstybės, o
„Šiuolaikinė valstybė“ K., Technologija, 1999.
„Užsienio šalių konstitucijos“ V., 2004.
prefektas – tik VRM atstovas). Departamentuose visa valdžia atiteko renamam Generalinės tarybos prezedentui. Prancūzjos administracinis paskirstymas – 22 regionai, 95 departamentai ir 36757 komunos. Aukščiausias komunos organas – municipalinė taryba, renkama komunos gyventojų 6 metų kadencijai. Tarybos narių skaičius priklauso nuo gyventojų skaičiaus. Rinkimų sistemos Penktoje Respublikoje keitėsi: proporcinė pakeista mažoritorine, o nuo 1982 m. įvesta mišri sistema. Siekiant taryboje įtvirtyinti stabilią daugumą, pusė vietų skiriama laimėjusiam rinkimų sąrašui, o kita pusė mandatų padalinima tarp sąrašų, surinkusių daugiau 5 proc. rinkėjų balsų. Merai ir pavaduotojai renkami 6 metams pirmoje tarybos sesjoje (pirmame rate būna absoliuti dauguma, trečiame santykinė). Departamentus ir komunas skiria tarpinės teritorinės grandis – kantonai ir apygardos, bet jos nėra savivaldžios. Kantonai, vienijantys kelias komunas, yra Generalinių departamentų tarybų rinkiminės apigardos. Apygardų įsteigimą lėmė centralizuoto valdymo tobulinimo procesas. Prancūzijos rinkimų sistemos ir administracinispadalijimas (ypač komunų lygmenyje) dažnai keičiami. Pokyčius sąlygoja nacionalinius rinkimus laimėjusių jėgų siekiai užsitikrinti savivaldžių administracinių grandžių paramą.

Štai kaip viskas klostosi Europos vidury, atrodo šalys kaimyninės, o vietos savivalda skiriasi koodinaliai. Toliau mes nukeliausime į Jungtynę karalystę ir pažiūrėsime, kokios savivaldos nuostatos galioja tenai. Jungtynėje Karalystėje ėra rašytinės konstitucijos, todėl jos vietos valdžios organų sistemą reglamentuoja specialūs įstatymai. Asnglijos ir Velso teritorija suskirstyta į 53 grafystes, o pastarosios – į 369 apygardas. Škotija sudaro 9 regionai ir 53 apygardos, o Š.Airiją – 26 apygardos. 39 nemetropolinės grafystės skirstomos į apygrdas. Faktiškai parlamentas vietos institucijų veiklos nereglamentuoja ir joms yra būdingi sekantys bruožai: vietiniai valdžios organai – savarankiški juridiniai vienetai, kurie remiasi statutu; vietinės valdžios įgaliojimai veikia tik jų teritorijose; vietinės valdžios organai finansuojami iš gyventojų mokesčių; vietinės valdžios organų veiklą lemia tiesioginiais rinkimais išrinkti atstovai; vietinės valdžios organai privalo kvalifikuotai atlikti valdymo funkcijas, kurias lemia jų kategorija, ištekliai, teritorjos dydis, gyventojų skaičius. JK vietinė taryba negali būti paleista iki įstatymu numatytos kadencijos pabaigos. Tarybos pirmiinkas, išreiškus jam nepasitikėjimą, lieka taryboje. Vietinio lygio valdininkas užima tokią pat padėtį kaip ir valstybės tarnautojas. Tarybų (rafysčių ir apygardų) patarėjus renka gyventojai, turintys rinkimų teisę. Patarėjo kadencijos laikas ketveri metai. Didžiojoje Britanijoje veikia rotacijos principas, todėl pirmiausiai antraisiais ir trečiaisiais keturmečio metais trečdalis tarybos patarėjų perrenkami (patarėjų kadencijų skaičius nėra ribotas). Tarybos pirmininkas renkamas iš jos narių o vicepirmininkas – skiriamas.

Išvados

Dabartinė viets savivaldossamprata suformuluota Europos vietos savivaldos chartijoje 1985 metais. „Vietos savivalda reiškia vietinių valdžios darinių teisę ir sugebėjimą atsakingai ir efektyviai spręsti ir tvarkyti dalies visuomenės svarbiausius reikalus vietos gyventojų požiūriu“. Savivalda grindžiama prncipu, kad valstybė dalį savo funcijų perleidžia teritoriniams, socialiniams arba organizaciniams padaliniams. Vietos savivaldos pagrindu sudarytos savivaldybės. Savyvaldybės yra valstybės administracinis venetas, kurio gyventojų bendruomenės turi įstatymo laiduotą savivaldos teisę. Kaip jau buvo minėta pradžioje, municipalinės sistemos skirstomos į anglosaksiškąją ir romqniškąją. Aglosaksų sistemai priklauso Didžioji Britanija, JAV, Kanada, Australija ir kitos šalys. Romanų sistemai – Prancūzija, Belgija, Olandija, Portugalyja ir kitos cvalstybės. Pagrindinis įvairių savivaldos sistemų skirtumas glūdi centrinės valdžios kontrolės lygmenyje. Daugelyje pasaulio valstybių vykdamos savivaldos reformos, kurių esmę sudaro: savivaldybių skaičiaus mažinimas; sprendimų priėmimo sutelkimas profesionalų – valdymo specialistų rankose; pastangos kurti regionines valdymo reformas, kurios taptų atsvara; dalies socialinių ir ekonominių tarnybų perdavimas aukštesnių savivaldybių padaliniams arba atitinkamų ministerijų organams. Savivaldybių skaičiaus mažinimas susijęs su išlaidų ir biurokratinio sluoksnio mažinimu, nes biurokratija linkusi išsigimti. Savyvaldybių atstovų rinkimus reglamentuoja įvairūs įstatymai, todėl rinkimų sistemosatskiruose administraciniuose vienetuose net vienoje šalyje yra skirtingos.
Aš manau, kad Lietuvos savyvaldybės sistema nėraprasčiausia, pagrindinės taisyklės ir nuostatos yra tokios pačios, kaip ir daugelyje Eurpos šalių. Skirtumai pasižymi tik tokiose srityse, kurios yra arčiausiai gyventojų, nes jie yra susiję su žmonių kultūra, papročiais. Tai yra normalu, nes kiekviena šalis turi savo istorija, kuriuos metu susiformuoja tokie dalykai. Kiekvienoje šalyje jie yra skirtingi. Kas liečia politinių veiksmų, čia irgi daug reikšmės turi šalies gyventoju susiformuotas mintalitetas. Šiuo metu, manau mūsų savyvaldos sistema tobulėja, nes Lietuva yra ES narė ir kad išlaikytų tinkamas pozicijas, turi tobulėti visose srityse, tame tarpe ir savyvaldos. Iš mažų administracinių šalies vienetų susidaro pilna šalies valdymo sistema, kuri užtikrina stabilų šalies valdymą.
Taigi kokią reikšmę vietos savyvalda turi valstybei? Vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios institucijos įstatymų nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos pilną atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais. Ši decentralizuoto politinio sprendimų priėmimo bei valdymo forma atspindi labiausiai vietos sąlygoms ir piliečiams pritaikytą demokratijos pakopą. Vietos savivalda, kaip demokratinės valstybės santvarkos pagrindas, yra svarbi mūsų demokratijos sudėtinė dalis. Vietos savivalda neutralizuoja šiuolaikinėms valstybėms būdingas tendencijas centralizuotai organizuoti visos valstybės valdymą. Sprendimus priimančių valdžios struktūrų centralizavimas smarkiai išpučia centrines institucijas, nekalbant jau apie sumažėjusias jų veiklos koordinavimo galimybes. Centralizuotai priimami sprendimai galioja visur ir apima visas gyvenimo sritis. Tačiau kad ir koks tikslus būtų vieno ar kito dalyko reglamentavimas, jis negali vienodai gerai tikti visiems regionams ar visoms vietovėms – savivaldybėms. Vietos savivalda šiuo požiūriu yra lankstesnė ir išradingesnė, geriau laiduojama laisva erdvė piliečio veiklai. Mažas vienetas greičiau sugeba patenkinti savo norus bei poreikius. Todėl darytina išvada: tik valdžia, esanti greta piliečio yra kompetetinga spręsti vietinius reikalus. Decentralizuotai atlikdamos įvairias funkcijas, savivaldybės palengvina atlikti valstybei keliamus uždavinius ir tuo pačiu laiduoja, kad tos funkcijos bus kokybiškiau įgyvendintos vietose. Toks funkcijų paskirstymas vietose skatina atsakingumo jausmą, pilietinę iniciatyvą. Vietos savivalda įtraukia pilietį į vietos uždavinių sprendimą, išplečia politinio dalyvavimo bazę, laiduoja pliuralizmą įvairiais lygiais, sudaro galimybę priimti vietos sąlygoms bei problemoms pritaikytus ir piliečiams palankius sprendimus. Savivaldybė yra ne tik ta vieta, kur balsuojama, vietos savivalda tai ta sritis, kurioje piliečiui sudarytos galimybės išreikšti save kaip politinį subjektą. Dėl to vietos savivalda turi ypatingą reikšmę politinių partijų veiklai. Vietos valdžios atstovai turi būti prieinami visiems bendruomenės gyventojams. Įvairius fizinius ir psichologinius barjerus, kurie gali atbaidyti vietos visuomenės narius nuo aktyvaus domėjimosi bendruomenės reikalais, turi pašalinti savivaldybių darbuotojai. Savo ruožtu, sprendžiant bendruomenės problemas, patys piliečiai irgi turi rodyti iniciatyvą. Nei nacionalinio, nei regioninio lygio valdžia nebus labiau prieinamos žmonėms už savivaldybes, kurių sprendimai tiesiogiai daro įtaką žmonių gyvenimui.

Literatūros sąrašas:

1. „Savivaldybių administracinės sistemos. Struktūra ir biudžetas. Centrinė ir Rytų Europa. Baltijos valstybės“ V., 1996.
2. „Užsienio šalių konstitucijos“ V., 2004.
3. „Šiuolaikinė valstybė“ K., 1999.
4. „Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Monografija“ V., 2002.
5. „Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992” V., 2002.

Leave a Comment