Užsienio reikalų valdymas

Užsienio reikalų valdymo samprata

Lietuvos Respublikos užsienio politiką pirmiausia reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo. Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama ( K 135 str.). Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei ( K 136 str.). Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio vvalstybių karinių bazių ( K 137 str.).
Įgyvendinant užsienio politiką, vadovaujamasi tokiais tarptautinės teisės principais:
1) suverenios lygybės,
2) sienų neliečiamumo,
3) atsisakymo naudoti jėgą,
4) valstybės teritorinio vientisumo,
5) ginčų sureguliavimo taikiu būdu,
6) nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus,
7) tautų lygiateisiškumo,
8) teisė savarankiškai tvarkyti valstybės vidaus reikalus,
9) įsipareigojimų, kurie kyla iš tarptautinių sutarčių įsipareigojimų, vykdymu, integracijos į Europos Sąjungą ir transatlantines organizacijas principai.

Užsienio reikalų valdymo institucijos

Svarbiausius užsienio politikos klausimus sprendžia Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė.
Seimas ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus ( K 67 str. ). Denonsavimas – pranešimas kitai valstybei apie nutraukiamą sudarytą sutartį. Ratifikavimas – Seimo aktas, kuriuo tvirtinama tarptautinė sutartis, pasirašyta atitinkamo atstovo.
Prezidentas – 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką; 2) pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; 3) Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus u

užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuoius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus ( K 84 str.).
Vyriausybė užmezga diplomatinius santykius ir palaiko santykius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis ( K 94 str. ).
Centrinis šakinis valstybės valdymo organas – Užsienio Reikalų Ministerija (URM). Savo veikloje URM vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais Seimo aktais, Vyriausybės nutarimais, Prezidento dekretais, savo nuostatais, patvirtintais Vyriausybėje. URM uždaviniai ir funkcijos vykdomi aparato pagalba. Tam sudaryta atitinkama ministerijos struktūra:
Ministras vadovauja URM. Pagal Konstituciją ministrą skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų Lietuvos Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Užsienio reikalų ministrą gali laikinai pavaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas Lietuvos Respublikos Vyriausybės narys, tačiau pavaduojančio ministro funkcijos apribotos. Ministras yra atsakingas LLietuvos Respublikos Seimui, Prezidentui ir tiesiogiai pavaldus Ministrui Pirmininkui. Ministras vadovauja ministerijos administracijos padaliniams tiesiogiai ar per viceministrus ir ministerijos sekretorių, o departamentams, tarnyboms ir inspekcijoms prie ministerijos, kitoms jos įsteigtoms ir jai priskirtoms įstaigoms, valstybės įmonėms – per šių institucijų vadovus. Ministras asmeniškai veda derybas, pasirašo sutartis, duoda nurodymus diplomatiniams atstovams, skiria darbuotojus dirbti diplomatinėse atstovybėse, suteikia kai kuriuos diplomatinius rangus.
Viceministrai yra tiesiogiai atsakingi ministrui, kuris nustato jų kompetenciją. Viceministrai rūpinasi jiems ministro skirtais ministerijos darbo barais, per ministerijos sekretorių i
ir atitinkamus ministerijos įstaigų vadovus koordinuoja ir užtikrina jų įgaliojimams paskirtose srityse ministro nustatytos politikos įgyvendinimą, teikia ministrui įstatymų ir kitų teisės aktų projektus.
Sekretorius vadovauja administracijai.adminisracija susideda iš departamentų, skyrių ir kitų padalinių. Sekretorius atsako už ministerijos vadybą, teisės aktų (projektų) rengimo organizavimą ir kokybę, organizuoja ir kontroliuoja visų ministerijos administracijos padalinių veiklą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, atsako už ministerijos ūkinę ir finansinę veiklą, teikia ministrui tvirtinti ministerijos administracijos struktūrą ir etatų sąrašą, organizuoja ministro įsakymų projektų rengimą, pagal savo kompetenciją leidžia vykdomojo pobūdžio potvarkius, ministro pritarimu skiria pareigoms ir atleidžia savo pavaduotojus, ministerijos administracinių padalinių, ministerijos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų vadovus, taip pat karjeros tarnautojus bei aptarnaujantį personalą, vykdo kitas ministro jam pavestas funkcijas.
Ministerijoje yra specifiniai struktūriniai padaliniai, sudaryti pagal valstybės grupes arba stambias šalis.
Kolegija – ministro patariamoji institucija. Kolegijos pirmininkas yra ministras, o viceministrai, sekretorius, sekretoriaus pavaduotojai, departamentų direktoriai – kolegijos nariai. Į ministerijos kolegijos posėdžius gali būti kviečiami Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo, be to, kitų ministerijų, valstybės ir kitų institucijų bei organizacijų atstovai ir mokslininkai. Užsienio reikalų ministerijos kolegijos narių skaičių nustato ir kolegijos personalinę sudėtį bei darbo reglamentą tvirtina ministras. Jis taip pat teikia klausimus kolegijai svarstyti.
Atestacijos komisija svarsto d
darbuotojų profesinį pasirengimą, kompetenciją, dalykines savybes ir praktinę veiklą, jų parinkimą bei atitikimą skiriamosioms bei einamosioms pareigoms, dėl darbo Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, atstovybėse prie tarptautinių organizacijų ir konsulinėse įstaigose užsienyje, dėl diplomatų siuntimo mokytis ar stažuotis užsienio valstybėse, diplomatinių rangų suteikimo ir teikia rekomendacijas užsienio reikalų ministrui. Atestacijos komisijos nuostatus tvirtina ir jos pirmininką bei narius skiria užsienio reikalų ministras.

Užsienio reikalų ministerijos funkcijos ir kompetencija

Pagrindiniai URM uždaviniai ir funkcijos:
1) ginti Lietuvos Respublikos politinius ir ekonominius interesus;
2) vykdyti sutarčių ir susitarimų su užsienio valstybėmis įsipareigojimus;
3) atstovauti Lietuvos Respublikai užsienyje ir tarptautinėse organizacijose;
4) tiesiogiai vadovauti diplomatinių atstovybių ir konsulatų veiklai;
5) spręsti išvykimo į užsienį ir atvykimo klausimus;
6) koordinuoti ministerijų ir kitų organizacijų ryšius su užsieniu;
7) parengti sutarčių, susitarimų ir kitų aktų, kuriuose numatyti santykiai su kitomis šalimis, projektus;
8) priimti užsienio valstybių diplomatinius atstovus.
Prioritetinė URM kompetencija – vadovauti tarptautinių sutarčių, įtvirtinančių užsienio prekybos režimus ir kitaip reguliuojančių prekybos santykius su kitomis valstybėmis, jų grupėmis ar tarptautinėmis organizacijomis, taip pat tarptautinių sutarčių dėl investicijų skatinimo bei apsaugos rengimui, deryboms dėl jų, šių sutarčių sudarymui ir vykdymui.
URM kolegijos ir Atestacijos komisijos kompetencija, susijusi su Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos veikla:
1) Užsienio reikalų ministerijos kolegija svarsto pagrindinius Užsienio reikalų ministerijos veiklos klausimus ir teikia rekomendacijas užsienio reikalų ministrui. Kolegijai vadovauja ir jos sudėtį tvirtina užsienio r

reikalų ministras. Užsienio reikalų ministerijos kolegijos kompetenciją ir darbo tvarką nustato Užsienio reikalų ministerijos kolegijos nuostatai, kuriuos tvirtina užsienio reikalų ministras.
2) Atestacijos komisija svarsto diplomatų kandidatūras, taip pat ar diplomatai tinka skiriamoms ar einamoms pareigoms, diplomatų siuntimo mokytis ar stažuotis užsienio valstybėse, diplomatinių rangų suteikimo klausimus ir teikia rekomendacijas užsienio reikalų ministrui. Atestacijos komisijos nuostatus tvirtina užsienio reikalų ministras.

Diplomatinės atstovybės, konsulatai ir atašė

Diplomatijos esmė yra bendravimas – pasikeitimas mintimis ir idėjomis tarp valstybių vyriausybių ir vis dažniau tarp vyriausybės ir tarptautinės organizacijos. Bendraujama tiesiogiai – tai yra susitinka valstybių vadovai, arba netiesiogiai – laiškais arba per ambasadorius. Kadangi diplomatiniai santykiai yra tokie įvairūs ir sudėtingi, dažniausiai jie tegali būti įgyvendinti netiesiogiai.
Užsienio šalyse veikia Lietuvos Respublikos diplomatinės ir konsulinės atstovybės, kurių teisinis statusas nustatytas specialiais įstatymais ir kitais teisės aktais. Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos teisinį pagrindą sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija, LR diplomatinės tarnybos įstatymas (1998.12.29), LR konsulinis statutas ir kiti LR įstatymai, LR tarptautinės sutartys, tarp jų 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių ir kiti teisės aktai. LR specialiųjų atašė skyrimą bei veiklą reglamentuoja LR specialiųjų atašė nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė.
Diplomatinę atstovybę sudaro diplomatinis atstovas, kurį paskiria viena valstybė ir priima kita, ir atstovybės personalas (jei toks yra). Atstovybė įkuriama diplomatinėje atstovybės sostinėje. Priimančios valstybės požiūriu yra tik vienas asmuo, galintis atstovauti kitai valstybei – tai valstybės vadovas arba jo pareigas einantis diplomatas, kuris yra vienintelis atsakingas už visos valstybės veiklą; atstovybės personalas iš tiesų neturi jokių atstovavimo funkcijų ir tik padeda savo vadovui.
Diplomatiniai santykiai tarp valstybių gali būti užmezgami draugiškais šių valstybių vyriausybių kontaktais. Šie kontaktai gali būti labai įvairūs. Tačiau laikoma, kad nuolatiniai diplomatiniai santykiai užmezgami tik įkūrus diplomatinę atstovybę, arba, dar geriau, įkūrus diplomatines atstovybes abiejose valstybėse. Atstovybės įkuriamos abiem valstybėm sutikus ir remiantis vienodu atstovybių funkcijų supratimu.
Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius ir ginti Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijai ¹.

Esant susitarimui, užsienio valstybė gali atstovauti LR interesams kitose valstybėse, jeigu šios valstybės sutinka. Sprendimą dėl tokio atstovavimo priima Vyriausybė užsienio reikalų ministro teikimu, Seimui pritarus. Diplomatinį atstovą užsienio valstybėje skiria ir atšaukia Respublikos Prezidentas. Diplomatas gina LR politinius, ekonominius ir kitus interesus, atstovauja Lietuvos Respublikai, vykdo LR įmonių, organizacijų, pareigūnų, esančių užsienio šalyje, priežiūrą.

Diplomatas ir jo šeimos nariai naudojasi imunitetu nuo teismų jurisdikcijos, tai yra nuo baudžiamosios jurisdikcijos, taip pat nuo civilinės ir administracinės jirisdikcijos, išskyrus kai kuriuos atvejus. Diplomatinės atstovybės ir diplomato privačios rezidencijos patalpos neliečiamos. Neliečiama oficiali atstovybės korespondencija ir diplomatinis paštas. Atstovybės patalpos yra atleidžiamos nuo visų mokesčių, išskyrus mokesčius už konkrečias suteiktas paslaugas.
Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės užsienio valstybėje funkcijos:
1. LR diplomatinė atstovybė užsienio valstybėje, kurioje ji akredituota, vykdo šias funkcijas:
1) atstovauja LR ir palaiko su valstybe oficialius santykius;
2) įgyvendina LR užsienio politikos uždavinius;
3) derasi su valstybės vyriausybe;
4) gina LR, jos piliečių, įmonių, kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus;
5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie valstybės politinį, ekonominį gyvenimą bei įvykius;
6) skatina LR ir šios valstybės draugiškus santykius ir dalyvauja plėtojant ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą, taip pat LR ir šios valstybės bendradarbiavimą dėl saugumo ir taikos užtikrinimo;

1. Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas // VŽ, 1999. Nr.7-140

7) platina informaciją apie LR, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas.
2. LR diplomatinei atstovybei užsienio valstybėje užsienio reikalų ministras gali pavesti vykdyti konsulines ir kitas funkcijas, atitinkančias diplomatinės atstovybės statusą pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ir viešąją tarptautinę teisę.
LR diplomatinei atstovybei vadovauja LR diplomatinis atstovas arba LR laikinasis reikalų patikėtinis. LR diplomatinis atstovas vienu metu gali būti akredituotas keliose užsienio valstybėse, gavus tų valstybių sutikimą. LR diplomatinės atstovybės vadovas gali būti paskirtas atstovauti LR ir tarptautinėje organizacijoje.
LR diplomatinės atstovybės užsienio valstybėje personalo nariai bei jų šeimos nariai, akredituoti toje valstybėje, naudojasi privilegijomis ir imunitetais, numatytais 1961 m. Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių, taip pat LR ir valstybės, kurioje yra LR diplomatinė atstovybė, susitarimuose.

Konsulatai – steigiami stambiose užsienio valstybėse ir tuose miestuose, kur daugiausia gyvena tautiečių. Konsulus skiria ir atšaukia užsienio reikalų ministras. Jų teisės ir pareigos nustatytos konsulų nuostatuose, įstatymuose, tarptautinėse sutartyse (1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių). Konsulai, kaip ir diplomatai, atstovauja savo valstybei kitoje valstybėje, tačiau, skirtingai nuo diplomatų, jie nėra susiję su politiniais dviejų valstybių santykiais. Kai kuriomis neliečiamumo teisėmis naudojasi ir konsulai, tačiau jos siauresnės nei diplomatų.
Konsuliniai santykiai tarp valstybių užmezgami abipusiu sutikimu. Konsulines funkcijas vykdo konsulinės įstaigos, taip pat diplomatinės atstovybės.
Konsulinės funkcijos yra šios:
1) Lietuvos Respublikos, jos piliečių ir juridinių amenų interesų gynimas;
2) prekybinių, ekonominių, kultūrinių ir mokslinių ryšių plėtojimas bei kitų draugiškų santykių skatinimas;
3) informacijos apie prekybinį, ekonominį, kultūrinį ir mokslinį gyvenimą bei įvykius rinkimas teisėtomis priemonėmis, šios informacijos perdavimas LR Užsienio reikalų ministerijai;
4) pasų ir kelionės dokumentų išdavimas LR piliečiams, taip pat vizų ar atitinkamų dokumentų išdavimas asmenims, ketinantiems vykti į LR;
5) notarinių, civilinės registracijos ir panašių veiksmų atlikimas;
6) LR piliečių ir juridinių asmenų interesų apsauga palikimo atsiradimo atveju užsienio valstybėje;
7) nepilnamečių ir kitų asmenų, neturinčių visiško veiksnumo, interesų gynimas nepažeidžiant užsienio valstybės įstatymų;
8) atstovavimas LR piliečiams užsienio valstybės teismuose, jei šie piliečiai negali tinkamu laiku pradėti ginti savo teisių ir interesų;
9) teisminių ir neteisminių dokumentų perdavimas;
10) LR įstatymuose numatytų teisių, prižiūrėti ir inspektuoti laivus ir orlaivius bei jų įgulų narius, įgyvendinimas;
11) pagalbos teikimas laivams ir orlaiviams bei jų įgulų nariams, pareiškimų apie laivo kelionę priėmimas, laivo dokumentų nagrinėjimas ir tvirtinimas ir kt.;
12) vykdymas bet kokių kitų funkcijų, kurios pavedamos atlikti konsulinei įstaigai.

Lietuvos Respublikos specialusis atašė – Lietuvos Respublikos pilietis, pagal jį delegavusios ministerijos kompetenciją, padedantis įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politiką. Specialiajam atašė gali būti paskirtas pavaduotojas ar padėjėjas arba tiek pavaduotojas, tiek padėjėjas. Specialusis atašė, jo pavaduotojai ir padėjėjai savo veikloje vadovaujasi LR Konstitucija, 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, LR įstatymais bei kitais teisės aktais. Specialusis atašė, jo pavaduotojas ir padėjėjas privalo gerbti valstybės, kurioje jie akredituoti (buvimo valstybės), įstatymus. Specialusis atašė ir jo pavaduotojas buvimo valstybėje yra LR diplomatinės atstovybės diplomatinio personalo nariai, tiesiogiai pavaldūs juos paskyrusiam ministrui ir diplomatinės atstovybės vadovui. Specialiajam atašė ir kartu su juo buvimo valstybėje gyvenantiems šeimos nariams nustatytaja tvarka išduodamas diplomatinis pasas.
Specialusis atašė vykdo šias funkcijas:
1) pagal jį delegavusios ministerijos kompetenciją, padeda įgyvendinti LR užsienio polotiką;
2) teisėtais būdais gauna, renka ir kaupia jį delegavusią ministeriją dominančią informaciją apie valstybę, kurioje jis yra akredituotas, ir perduoda ją ministerijai jį paskyrusio ministro nustatyta tvarka;
3) informuoja jį delegavusią ministeriją apie valstybės ar (ir) tarptautinės organizacijos, kurioje jis yra akredituotas, iniciatyvas, pasiūlymus bei nuostatas delegavusios ministerijos kompetencijai priskirtais klausimais;
4) padeda organizuoti jį delegavusios ministerijos pareigūnų vizitus į valstybę, kurioje jis yra akredituotas, ir šios valstybės pareigūnų vizitus į LR;
5) teikia LR diplomatinės atstovybės valstybėje ar (ir) prie tarptautinės organizacijos, kurioje jis yra akredituotas, vadovui konsultacijas specialiojo atašė kompetencijos klausimais;
Specialusis atašė gali vykdyti ir kitas jį delegavusios ministerijos pavestas jam funkcijas, neprieštaraujančias Lietuvos Respublikos ir buvimo valstybės įstatymams, šiems nuostatams bei tarptautinei teisei.
Lietuvos Respublikos gynybos atašė yra LR krašto apsaugos sistemos atstovas toje valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje, kurioje jis yra akredituotas.
Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė ir konsulinė įstaiga finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto per Užsienio reikalų ministeriją.

LITERATŪRA

1) Lietuvos Respublikos Konstitucija // Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992, Nr. 33-1014
2) Akehurst, Michael. Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas. Vilnius, 2000
3) R.G. Feltham. Diplomatijos vadovas. Vilnius, 1997
4) Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas // VŽ, 1999. Nr.7-140
5) 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių
6) 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių

Leave a Comment