Operatyvinės veiklos teisinis reguliavimas

PLANAS

I. ĮŽANGA
II. DĖSTOMOJI DALIS
1. Operatyvinės veiklos teisinis pagrindas
2. 2002 m. rugsėjo 19 d. Konstitucinio teismo nutarimas
3. Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso sąveika

III. IŠVADOS

LITERATŪRA

I. ĮŽANGA
Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę bei 1992 m. priėmus pirmąją Operatyvines veiklos įstatymo redakciją, ilgus dešimtmečius tik slaptomis instrukcijomis reglamentuota operatyvinė veikla pagaliau įgavo teisinį pagrindą, priėjo legalizacijos procesą. Išplėtus teisinę viešųjų operatyvinių priemonių, skirtų rengiamam, daromam ar padarytam nusikaltimui užfiksuoti, sistemą tapo pilnutinai įmanoma realizuoti didžiąją dalį operatyvinės veiklos galimybių potencialo.

Neperseniausiai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė naujos redakcijos Operatyvinės veiklos įsstatymą, kuris momentaliai sukėlė aibę diskusijų įvairiausiais kontekstais. Pavyzdžiui tezė, kad naujasis įstatymas, skirtingai nei ankstesnioji jo redakcija, nedraudžia slaptosioms tarnyboms verbuoti aukščiausius valstybės pareigūnus, advokatus, žurnalistus arba, kad nuo šiol slaptosioms tarnyboms bus galima verbuoti net dvasininkus. Į diskusijas plačiai įsitraukė net ir Lietuvos vyskupų konferencija, kuri nebuvo labai sužavėta naujuoju įstatymu. Ji išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, esą dvasininkai neturėtų būti verbuojami net ir pačiais kilniausiais sumetimais. Naujasis įstatymas nereglamentuoja, kas negali būti slaptosios veiklos dalyviai – jis tik draudžia taikyti opperatyvinę veiklą prieš šalies Prezidentą. Prieš visus kitus – premjerą, Seimo pirmininką, ministrus, seimo narius – operatyvinę veiklą taikyti kaip ir galima, tačiau egzistuoja viena išlyga – naujosios redakcijos įstatyme yra uždrausta operatyvinės veiklos subjektams provokuoti asmenis padaryti nusikalstamas veikas.

Šiai dienai tapo labai ma

adinga kritikuoti Lietuvos slaptąsias tarnybas, esą jos nesugeba sugauti nei kriminalinių nusikaltėlių, nei finansinių aferistų, nei užsienio valstybių žvalgų. Tačiau dažniausiai aršūs kritikai nepasidomėdavo, kas gi kaltas, kad slaptųjų tarnybų rankos tarsi surištos. Vos tik sugaunamas koks nors sukčius, čia pat pasipila kaltinimai dėl pažeistų žmogaus teisių. Vos tik pabandoma išsiaiškinti esamą padėtį firmoje ar uždaroje akcinėje bendrovėje, banke ar privačiame viešbutyje, tuoj koks nors žurnalistas puola aiškinti, jog pažeista nekaltumo prezumpciją. Specialiosioms tarnyboms iki šio įstatymo buvo leidžiama labai mažai. O reikalaujama – itin daug. Tik niekas nepaaiškindavo, kaip sučiupti nusikaltėlį ar šnipą surištomis rankomis, užrištomis akimis.

II. DĖSTOMOJI DALIS
1. Operatyvinės veiklos teisinis pagrindas

XX a. dešimtajame dešimtmetyje operatyvinei veiklai tapus nebepogrindine bei duomenims, suriktiems vykdant operatyvinę veiklą, praradus viešai neskelbiamų duomenų arrba medžiagos, kuri buvo traktuojama kaip gauta neskelbtinu būdu ir neturinčia įrodomosios galios, įvaizdį bei įstatymais išplėtus viešųjų operatyvinių priemonių, skirtų rengiamam, daromam ar padarytam nusikaltimui užfiksuoti, sistemą, operatyvinės veiklos sąveika su įstatyminiu reglamentavimu ir iš šios sąveikos kylančios problemos pastaruoju metu tapo ypač aktualios. Juk operatyvinė veikla yra socialiai nulemta visuomenei reikšminga žmogaus veikla, kurios pagrindinis tikslas – apsaugoti visuomenę ir be abejo valstybės pilietį nuo nusikalstamų veikų.
Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatyme priimtame 2002 m. birželio 20 d. Nr. IX-965 (toliau &#

#8211; OVĮ) operatyvinė veikla apibrėžiama kaip operatyvinės veiklos subjektų vieša ir slapta žvalgybinio pobūdžio veikla, vykdoma OVĮ nustatyta tvarka (3 str. 1 d.). Kitaip tariant, operatyvinę veiklą galėtume apibrėžti kaip valstybės įgaliotų institucijų žvalgybinio pobūdžio veiksmų sistemą, skirtą pirminei informacijai apie nusikalstamas veikas ir šias veikas padariusius asmenis surinkti ar įtariamiems nusikaltimo padarymu asmenims surasti. Iš įstatymo apibrėžimo matyti, kad operatyvinė veikla – tai visų pirma pažintinė veikla, skirta pirminei informacijai apie nusikalstamas veikas ir šias veikas įvykdžiusius asmenis ieškoti ir fiksuoti, tai jokiu būdu neprocesinė veikla, kurią atlieka valstybės įgaliotos institucijos (operatyvinės veiklos subjektai) iki baudžiamosios bylos iškėlimo. Tuo tarpu teismui ar parengtinio tyrimo organui iškėlus baudžiamąją bylą, operatyvinės veiklos subjektai tokioje baudžiamojoje byloje pradeda veikti jau kaip kvotos organai, kurių diskreciją tiriant baudžiamąją bylą griežtai riboja baudžiamojo proceso įstatymas. Parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje atliekantis pareigūnas, kai ši baudžiamoji byla yra perduota jo žinion, bei prokuroras, kontroliuojantis kvotos organų veiklą. Galiojantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) suteikia operatyvinės veiklos subjektui – kvotos organui galimybę vykdyti operatyvines paieškos priemones ir iškėlus baudžiamąją bylą, siekiant iškeltoje baudžiamojoje byloje nustatyti (surasti) nusikaltimo padarymu įtariamą asmenį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 135 str. 5 d.).
Operatyvinė veikla yra sudėtingas ir daugialypis procesas. Sudėtingas vien dėl to, kad tai yra žv
valgybinio pobūdžio veikla, kuri vykdoma derinant viešas ir slaptas informacijos paieškos priemones. Operatyvinės veiklos uždaviniai yra šie:
1) nusikaltimų prevencija;
2) nusikaltimų išaiškinimas, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikaltimus asmenų nustatymas;
3) asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio;
4) asmenų, kurie slapstosi nuo kvotos, tardymo ar teismo, taip pat dingusių be žinios asmenų paieška;
5) veikų, keliančių grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui ar kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams, prevencija ir išaiškinimas;
6) daiktų, pinigų, vertybinių popierių, kito turto, susijusio su nusikaltimų padarymu, paieška;
7) valstybės paslapčių apsauga;
8) kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklos tyrimas;
9) operatyvinės veiklos subjektų saugumo bei imuniteto užtikrinimas. (OVĮ 5 str.).
Taip pat prie operatyvinės veiklos objektų yra priskiriama nusikalstamų struktūrų narių įterpimas į teisėsaugos, krašto apsaugos ir kitas valstybės valdžios institucijas, kitų valstybių specialiųjų tarnybų veikla (OVĮ 3 str. 2 d.). Nei asmens, nors ir priklausančio nusikalstamai struktūrai, teisėtas darbas valstybės tarnyboje, nei kitų valstybių specialiųjų tarnybų veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje neleidžia teigti, kad tokia veikla yra nusikalstama, nes Lietuvos Respublikos baudžiamasis įstatymas nenumato atsakomybės už darbą valstybės tarnyboje, nei už teisėtą užsienio valstybių specialiųjų tarnybų veiklą Lietuvos Respublikos ar jai prilygintoje teritorijoje. Tiek nusikalstamų struktūrų narių įterpimas į teisėsaugos, krašto apsaugos ir kitas valstybės valdžios institucijas viso labo yra tik socialiai sąlygoti, neigiami visuomeniniai reiškiniai, kaip ir alkoholizmas ar valkatavimas, ku
urie su nusikaltimu ar bendrai su nusikalstamumu yra susiję kaip priežastys ar sąlygos, bet ne kaip nusikalstamumo infrastruktūra, kurios gali nulemti konkretaus nusikaltimo ar atskirų nusikaltimų rūšių padarymą. Todėl dažnai daroma operatyvinės veiklos objektų analizė, kuri leidžia daryti išvadą, kad operatyvinė veikla iš esmės yra prilyginta kontržvalgybinei veiklai, kadangi ne operatyvinės veiklos, bet tik kontržvalgybinės veiklos objektu gali ir turi būti užsienio valstybių slaptųjų tarnybų (jokiu būdu ne specialiųjų tarnybų) veikla. Kitaip tariant, kaip ir operatyvinė veikla galėtų būti laikoma sudėtine vidinės žvalgybos (kriminalinės žvalgybos) dalimi.
Mokslininkų nuomone, toks neleistinas operatyvinės veiklos objekto išplėtimas ateityje, sprendžiant operatyvinės veiklos subjektų kompetencijos ribų pasiskirstymo klausimą, gali sukelti sumaištį. Šiuo metu beveik visi operatyvinės veiklos subjektai, vadovaudamiesi OVĮ bei 2002 m. spalio 3 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr. 1559 ,,Dėl operatyvinės veiklos subjektų sąrašo patvirtinimo ir jų operatyvinės veiklos masto nustatymo“, gali visiškai teisėtai, siekdami išaiškinti užsienio valstybių specialiųjų tarnybų veiklą Lietuvos Respublikos ar jai prilygintoje teritorijoje, vykdyti kontržvalgybinę veiklą, nors tai ir prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų, Valstybės saugumo departamento, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir Karo tarnybos įstatymams.
Operatyvinės veiklos objekto išgryninimo problema yra labai svarbi siekiant suvokti operatyvinės veiklos sąveiką su kitais teisės aktais, atrasti jų sankirtos taškus.
Manoma, kad operatyvinės veiklos objektas yra daug siauresnis negu aprašytasis OVĮ (3 str. 2 d.). Iš esmės operatyvinės (kaip ir parengtinio tyrimo) veiklos objektas turėtų būti tas pats, t.y. nusikalstama veika, jos padarymu įtariamas ar ją padaręs asmuo, ir tai nuosekliai išplauktų iš operatyvinės veiklos prigimties, reguliuojamų visuomeninių santykių, besiklostančių operatyvinės veiklos sferoje, t.y. atskleidžiant padarytus nusikaltimus, vykdant nusikaltimų prevenciją, paieškant besislapstančių nusikaltėlių. Tuo tarpu kontržvalgybinės veiklos objektas yra priešiška Lietuvai užsienio valstybių slaptųjų (žvalgybos) tarnybų veikla.
2. 2002 m. rugsėjo 19 d. Konstitucinio teismo nutarimas
Konstitucinis Teismas pagal Seimo narių grupių prašymus išnagrinėjo, ar kai kurios Telekomunikacijų įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso ir Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatos nepažeidžia Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisės į privatumą, taip pat nuosavybės neliečiamumo ir jos apsaugos reikalavimų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 22 straipsnį informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Telekomunikacijų įstatymo nuostata, jog telekomunikacijų operatoriai „privalo fiksuoti visus telekomunikacijų įvykius ir jų dalyvius“ reiškia, kad telekomunikacijų operatoriams nustatyta pareiga fiksuoti ne tik tai, kas reikalinga jų ūkinei veiklai užtikrinti, bet ir apskritai visus telekomunikacijų įvykius bei jų dalyvius, t. y. daugiau negu reikia telekomunikacijų operatorių ūkinei veiklai užtikrinti. Taip sudaromos prielaidos rinkti informaciją ir apie privatų asmens gyvenimą be motyvuoto teismo sprendimo, todėl yra pažeidžiamas Konstitucijos 22 straipsnis.

Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, jog Telekomunikacijų įstatymo nuostata, kad telekomunikacijų operatoriai privalo Vyriausybės nustatyta tvarka teikti operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams nusikaltimų užkardymui, tyrimui, nustatymui reikalingą Vyriausybės nustatytos apimties informaciją, reiškia, kad įgaliojimus nustatyti teiktinos informacijos ir apie privatų asmens gyvenimą apimtį bei jos teikimo tvarką turi Vyriausybė.
Pagal Konstituciją tai turi būti nustatoma tik įstatymu. Todėl tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas Konstitucijos 22 straipsnis. Telekomunikacijų įstatyme telekomunikacijų operatoriams – ūkinės veiklos subjektams nustatyta pareiga savo lėšomis užtikrinti bei nuolat palaikyti technines galimybes ir tokios įrangos, kuri reikalinga ne telekomunikacijų operatorių ūkinėje veikloje, o tam, kad būtų užtikrinta ir nuolat palaikoma galimybė operatyvinės veiklos subjektams kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją telekomunikacijų operatoriams – ne valstybės nuosavybės subjektams negali būti nustatyta pareiga tokios įrangos, kuri nėra reikalinga telekomunikacijų ūkinėje veikloje, technines galimybes palaikyti savo lėšomis. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo ir jos apsaugos principas.

Konstitucinio Teismo nutarime nurodoma, kad Operatyvinės veiklos įstatymo nuostata, jog operatyvinės veiklos subjektams suteikta teisė Vyriausybės nustatyta tvarka naudotis įmonių, įstaigų ir organizacijų turima informacija, reiškia, jog operatyvinės veiklos subjektai turi teisę Vyriausybės nustatyta tvarka naudotis informacija ir apie privatų asmens gyvenimą.
Konstitucinis Teismas nutarė, jog toks teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos reikalavimo, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, darydamas parengtinį tardymą, tardytojas visus sprendimus dėl tardymo krypties ir dėl tardymo veiksmų atlikimo priima savarankiškai, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato, jog turi būti gaunama prokuroro sankcija, reiškia ir tai, kad tam tikrus tardymo veiksmus, kuriais įsiterpiama ir į privatų asmens gyvenimą, tardytojas gali priimti ir be motyvuoto teismo sprendimo. Konstitucinis Teismas nutarė, jog tai prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, pagal kurį informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Konstitucinis Teismas taip pat nutarė, kad minėtomis įstatymų nuostatomis pažeistas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.
3. Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso sąveika
Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1992 m. liepos 15 d. priėmus tuomet dar pirmąją Operatyvinės veiklos įstatymo redakciją, o taip pat papildžius BPK naujais straipsniais (BPK 1981, 1982,1141 ir kt. straipsniai) bei praplėtus įrodymų šaltinių (priemonių) sąrašą, baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) ir operatyvinės veiklos atribojimo bei sąveikos problema tapo ypač aktuali. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jokios problemos čia lyg ir nėra, tereikia tik susiaurinti operatyvinės veiklos objektą, t.y. tai, į ką yra nukreipta ši veikla, ir baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) bei operatyvinės veiklos sąveikos problema sėkmingai būtų išspręsta. Tiek baudžiamojo proceso, tiek operatyvinės veiklos objektas būtų tas pats – nusikalstama veika, jos padarymu įtariamas ar ją padaręs asmuo, uždaviniai tie patys – greitai išaiškinti nusikaltimus, tikslai irgi tie patys – apsaugoti visuomenę (atskirą žmogų) nuo nusikalstamų veikų ir kartu vykdyti nusikaltimų prevenciją, net parengtinio tyrimo organus galėtume sutapatinti su operatyvinės veiklos subjektais vartodami bendrą sąvoką ikiteisminio tyrimo organai. Taigi lyg ir galėtume teigti, kad tiek operatyvinė, tiek baudžiamojo proceso veikla yra valstybinių ikiteisminio tyrimo organų veikla siekiant greitai išaiškinti nusikaltimus, apsaugoti visuomenę ar atskirą žmogų nuo priešingų teisei, pavojingų veikų. Deja, toks teiginys galėtų būti pagrįstas tik tuo atveju, jei operatyvinė veikla būtų sudėtinė (fakultatyvinė) baudžiamojo proceso veiklos dalis (stadija). Vien tik argumentas, kad operatyviniais veiksmais gauta informacija BPK nustatytais atvejais ir tvarka gali būti panaudota kaip įrodymai baudžiamojoje byloje, dar neduoda pagrindo dėti lygybės ženklo tarp operatyvinės ir baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) veiklų ar susieti šias veiklas vartojant visą ikiteisminę veiklą apimančią sąvoką ikiteisminis tyrimas. Tai akivaizdu, nes įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti pripažinti bet kokie faktiniai duomenys, jei tik jie atitinka įrodymų reikalavimus. Be to, Baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teisė teikti įrodymus bet kokiai valstybinei ar visuomeninei įstaigai, įmonei, organizacijai ar piliečiui, net ir nedalyvaujantiems byloje, nepaverčia jų ikiteisminio tyrimo organais, o jų veiklos teikiant parengtinio tyrimo organui įrodymus – ikiteisminiu tyrimu. Sąvoka ikiteisminis tyrimas galėtų būti suprantama kaip procesinė parengtinio tyrimo organų veikla renkant, tiriant ir vertinant įrodymus.

Tas pats objektas, uždaviniai bei tikslai rodo tik šių veiklų sankirtos taškus, bet ne jų tapatumą. Beje, kalbant apie šių veiklų sankirtos taškus, reikia pažymėti, kad jas sieja ir kai kurie faktinių duomenų paieškos būdai bei metodai, pavyzdžiui, apklausa. eksperimentas. pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas, specialisto išvados gavimas ir pan. Tačiau pagal savo atlikimo pobūdį, turinį ir reikšmę šie faktinių duomenų paieškos būdai ir metodai iš esmės skiriasi.

Ilgą laiką vieni iš pagrindinių kriterijų, kuriais operatyvinė veikla būdavo atskiriama nuo baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) veiklos, buvo: slaptų informacijos (duomenų) paieškos būdų, metodų bei priemonių naudojimas tik operatyvinėje veikloje, skirtingas operatyvinės ir baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) veiklos teisėtumo kontrolės mechanizmas, skirtingas operatyvinę ir parengtinį tyrimą vykdančių subjektų ratas, skirtingas operatyvinės ir baudžiamojo proceso veiklų reglamentavimas bei nutarimo iškelti baudžiamąją bylą priėmimo momentas. Nutarimo iškelti baudžiamąją bylą priėmimas ir buvo ta menama riba. kuri padėdavo atskirti operatyvinių veiksmų pabaigą nuo tardymo veiksmų pradžios. Operatyviniai veiksmai dažnai (bet ne visada) būdavo atliekami iki baudžiamosios bylos iškėlimo, todėl ir operatyviniais veiksmais surinkta informacija (duomenys) dažnai būdavo legalizuojama (transformuojama), baudžiamosios bylos iškėlimo momentu, t.y. vados ar pagrindo iškelti baudžiamąją bylą pavidalu. Baudžiamojo proceso moksle terminas legalizavimas yra suprantamas kaip informacijos, gautos operatyviniais veiksmais, įteisinimas, tačiau pastaruoju metu, operatyvinei veiklai išėjus iš pogrindžio, vis dažniau teisinėje literatūroje pradedamas vartoti transformacijos terminas, todėl šiuos terminus mes vartosime kaip tapačius. Pavyzdžiui, BPK 125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma (kuri nuo BPK priėmimo išliko nepakitusi), įpareigojanti parengtinio tyrimo organus ir pareigūnus iškelti baudžiamąją bylą tik tais atvejais, kai pakanka duomenų, rodančių, kad yra nusikaltimo požymiai. Taigi, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad įstatymas baudžiamosios bylos iškėlimo galimybę susiejo (ir šiuo metu tebesieja) tik su pakankamų duomenų buvimu, o asmens patraukimą kaip kaltinamąjį – jau su pakankamų įrodymų buvimu (BPK 161 str.), galime teigti, kad įstatymas suteikė galimybę operatyviniais veiksmais gautus duomenis naudoti kaip pagrindą baudžiamajai bylai iškelti.
OVĮ įtvirtinus nuostatą, kad operatyviniais veiksmais gauta informacija Lietuvos Respublikos BPK nustatytais atvejais ir tvarka gali būti panaudota kaip įrodymai baudžiamojoje byloje ir, atsižvelgiant į BPK pakeitimus bei papildymus [BPK: 74. 1981. 1982, 1141 ir kt. Straipsniai), riba, kuri padėdavo atskirti operatyvinių veiksmų pabaigą nuo tardymo veiksmų pradžios, pradėjo nykti.
Keletą dešimtmečių slaptų informacijos (duomenų) paieškos būdų, metodų bei priemonių naudojimas tik operatyvinėje veikloje buvo išskirtinis operatyvinės veiklos bruožas, kurį nulėmė objektyvi priežastis: sovietiniais metais operatyvinę veiklą reglamentavo slaptos instrukcijos. Dėl šios priežasties baudžiamojo proceso teisės moksle įsivyravo nuomonė, kad operatyviniais veiksmais gauta informacija (duomenys) negali turėti įrodomosios reikšmės.
Bet kokie duomenys (informacija) įrodymais gali tapti tik iškėlus baudžiamąją bylą, kadangi įrodymai yra renkami atliekant tardymo veiksmus (BPK 75 str.). Sprendimą dėl duomenų (informacijos) pripažinimo įrodymais įstatymo nustatyta tvarka priima asmuo, kurio žinioje yra baudžiamoji byla (BPK 74 str. 1 d., 75-76 str.). OVĮ įtvirtinus nuostatą, kad operatyviniais veiksmais gauta informacija gali būti panaudota kaip įrodymai baudžiamojoje byloje, operatyviniai veiksmai iš esmės buvo sutapatinti su tardymo veiksmais. Šie veiksmai buvo sutapatinti, kadangi, BPK nesant įtvirtintam baigtiniam įrodymų šaltinių sąrašui. OVĮ operatyviniais veiksmais surinktus duomenis priskyrė įrodymų kategorijai. Žinant, kad net atliekant tardymo veiksmus ne visi duomenys (informacija) gali būti pripažinti įrodymais, toks operatyviniais veiksmais gautų duomenų (informacijos) išankstinis priskyrimas įrodymams kelia pagrįstų abejonių. Įstatymų leidėjas, priskirdamas operatyviniais veiksmais surinktus duomenis (informaciją) įrodymams, kartu reziumavo, kad šie duomenys atitinka vieną iš įrodymų požymių – informacijos leistinumo požymį (pagrindinį požymį, kuris lemia, ar gauti duomenys bus pripažinti įrodymais, ar ne). Taip baudžiamosios bylos parengtinį tyrimą atliekančiam pareigūnui, gavus iš operatyvinės veiklos subjekto operatyviniais veiksmais surinktus duomenis, belieka tikrinti tik šių duomenų (informacijos) liečiamumo ir tinkamo įforminimo požymius, nors tai akivaizdžiai prieštarauja baudžiamojo proceso teisės teorijai.
Toks operatyviniais veiksmais surinktų faktinių duomenų prilyginimas tardymo veiksmais surinktiems faktiniams duomenims yra nepateisinamas dėl kelių priežasčių.
Visų pirma todėl, kad operatyviniais veiksmais surinkti faktiniai duomenys nuo tardymo veiksmais surinktų faktinių duomenų skiriasi savo forma: skirtingi faktinių duomenų šaltiniai bei skirtinga jų paieškos ir rinkimo tvarka. Faktinių duomenų, surinktų vykdant operatyvinę veiklą, šaltinis visų pirma yra agentūrinė-operatyvinė ir kita operatyvinė medžiaga, kai tuo tarpu tardymo veiksmais surinktų faktinių duomenų šaltiniai yra liudytojo, nukentėjusiojo. įtariamojo, kaltinamojo parodymai, specialisto išvada, ekspertizės aktas ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme išvardyti šaltiniai (BPK 74 str. 2 d.). Operatyvinės veiklos faktinių duomenų šaltiniai gali būti slaptieji operatyvinės veiklos dalyviai (operatyvinės veiklos subjektų etatiniai slaptieji darbuotojai ir slaptai bendradarbiaujantys fiziniai asmenys) (BPK 5 str. 2 d.), etatiniai operatyviniai darbuotojai, kiti fiziniai asmenys, dokumentai, daiktai ir kiti materialūs objektai, gauti iš viešai neskelbtinų šaltinių arba gauti taikant specialias informacijos (duomenų) paieškos priemones bei metodus.

Be to, skirtinga operatyviniais ir tardymo veiksmais renkamų faktinių duomenų paieška, rinkimo tvarka bei būdai (metodai). Operatyviniai faktiniai duomenys yra renkami vykdant operatyvinius veiksmus, kurių atlikimo tvarkos daugeliu atveju įstatymas nereglamentuoja (pvz., operatyvinio eksperimento, specialisto išvados gavimo, žvalgybinės apklausos ir kt). Tuo tarpu atliekant tardymo veiksmus, faktiniai duomenys yra renkami griežtai laikantis BPK nustatytos tvarkos, t.y. garantuojant, kad nebus pažeistos asmenų teisės ir teisėti interesai.
Antra, papildžius BPK slapto garso ir vaizdo įrašymo priemonėmis, BPK atsirado perteklinės normos, kurios praktikoje, priešingai nei buvo tikėtasi, ne pagreitino, o sulėtino baudžiamosios bylos parengtinį tyrimą. Taip atsitiko dėl to, kad praktikoje operatyviniais veiksmais surinkti faktiniai duomenys (pvz., garso ir vaizdo įrašai, atlikti vykdant operatyvinius veiksmus) į baudžiamąjį procesą perkeliami atliekant tardymo veiksmus, t.y. baudžiamosios bylos parengtinį tyrimą vykdantis pareigūnas operatyviniais veiksmais surinktus ir jam operatyvinės veiklos subjekto pateiktus duomenis į baudžiamąją bylą perkelia pildydamas daiktinių įrodymų apžiūros arba poėmio protokolą, kaip ir pats rinkdamas faktinius duomenis, nors jie jau yra surinkti atliekant operatyvinius veiksmus.
Šios normos perteklinėmis vadinamos todėl, kad, esant BPK 74 straipsnio 2 dalyje ir 90 straipsnyje nebaigtam dokumentų ir daiktinių įrodymų (faktinių duomenų) sąrašui (..kiti dokumentai, visi kiti daiktai), vaizdo ir garso įrašymo priemones apima terminai ,,kiti dokumentai“ arba ,,visi kiti daiktai”. Trečia, susikerta baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos principai (pvz., baudžiamojo proceso viešumo principas su operatyvinės veiklos viešumo ir konfidencialumo (slaptumo) derinimo principu).
Ketvirta, operatyviniais veiksmais surinktų duomenų priskyrimas įrodymų kategorijai neišsprendė šių duomenų atskleidimo tiriant baudžiamąją bylą problemos.
Norėdami įsitikinti, ar praktikoje egzistuoja operatyviniais veiksmais surinktų duomenų (informacijos) panaudojimo tiriant baudžiamąją bylą problema, žvilgtelėkime į nedidelį nereprezentatyvų sociologinį tyrimą (ekspertinę apklausą). „Ekspertinei apklausai atsitiktinės atrankos būdu buvo atrinkti aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys asmenys, savo darbe tiesiogiai susiduriantys su faktinių duomenų rinkimu, patikrinimu bei vertinimu ir turintys ne mažesnį kaip trejų metų praktinio darbo teisėsaugos institucijose stažą. Apklausa buvo atliekama didžiuosiuose Lietuvos miestuose bei rajonuose: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje Alytuje, Druskininkuose, Rokiškyje, Šilutėje ir Trakuose. Ekspertinės apklausos metu buvo apklausti 103 respondentai. Iš apklaustų respondentų 51,6 proc. dirba Vidaus reikalų sistemoje, 20,2 proc. – prokuratūroje, 15,8 proc. – advokatai ir 12,4 proc. – dirba kitose teisėsaugos institucijose (teisėjai, VSD, muitinės darbuotojai ir kt). Vidutinis respondentų amžius – 44 metai, vidutinis darbo stažas teisėsaugos institucijose – 21.5 metų. Ekspertinės apklausos metu respondentams buvo užduoti du klausimai, tiesiogiai susiję su šio straipsnio tema. Duomenys, gauti apibendrinus ekspertinės apklausos rezultatus, buvo gana netikėti.
Pateikiant klausimą, ,,ar operatyviniais veiksmais surinkti duomenys gali būti pa-naudoti kaip įrodymai baudžiamojoje byloje”, buvo siekiama išsiaiškinti ne tai, ar respondentai išmano įstatymus, bet jų vidinį įsitikinimą. Į šį klausimą asmenys, dirbantys skirtingose teisėsaugos institucijose, atsakė taip:
1 lentelė

Kaip matome, daugelis asmenų, dirbančių prokurorais, bei VRM atstovų, dirbančių tardytojais ir kvotėjais, į pateiktą klausimą atsakė ,,Taip” – 92,8 proc., tačiau advokatais dirbantys asmenys šiuo klausimu turėjo priešingą nuomonę, t.y. 100 proc. atsakė ,,Ne”. kaip, beje. ir nedidelė dalis prokurorų bei VRM atstovų. Asmenų, dirbančių teisėjais bei kvotėjais kitose institucijose. nuomonė pateiktu klausimu taip pat išsiskyrė.
Dar labiau respondentų nuomonė išsiskyrė atsakant į antrąjį klausimą: ar neišslaptinti duomenys gali būti panaudoti kaip Įrodymai baudžiamojoje byloje?
2 lentelė

Taip

Ne

Nežinau

Advokatai



100 proc.

Prokurorai

49.9 proc.

42.95 proc.

7,15proc.

VRM atstovai

76,2 proc.

16,65 proc.

7,15 proc.

Kitų institucijų atstovai

75 proc.

16,7 proc.

8.3 proc.

Antrasis klausimas buvo užduotas kaip kontrolinis, siekiant išsiaiškinti respondentų požiūrį į slaptų duomenų panaudojimo baudžiamojoje byloje galimybę. Tokį klausimą už-duoti paskatino tai, kad: a) operatyvinė veikla yra vykdoma derinant viešas ir slaptas informacijos (duomenų) paieškos priemones; b) OVĮ operatyviniais veiksmais surinktus duomenis (informaciją), priskyrė įrodymams; c) operatyviniais veiksmais gauta informacija patenka į valstybės paslaptimi laikomos informacijos sąrašą (Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 str. 1 d. 20-21 punktai).
Prokurorų bei VRM atstovų nuomonė pirmuoju klausimu beveik sutapo, o antruoju klausimu – smarkiai skyrėsi. Smarkiai išsiskyrė net ir toje pačioje sistemoje dirbančių asmenų nuomonės, pavyzdžiui, beveik pusė apklaustų prokurorų laikėsi nuomonės, kad įslaptinti duomenys gali būti naudojami kaip Įrodymai baudžiamojoje byloje, ir beveik tiek pat prokurorų laikėsi priešingos nuomonės arba neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Ekspertinės apklausos duomenys tik patvirtino straipsnio autorių hipotezę, kad iš tikrųjų praktikoje egzistuoja operatyviniais veiksmais surinktų duomenų (informacijos) panaudojimo baudžiamosios bylos tyrime problema, nes kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad net dirbančių toje pačioje sistemoje ir einančių vienodas pareigas asmenų nuomonė tuo pačiu kiausimu iš esmės yra skirtinga.
Tačiau operatyviniais veiksmais surinktų duomenų (informacijos) panaudojimo tiriant baudžiamąsias bylos problema yra tik sudėtinė baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) ir operatyvinės veiklos sąveikos problemos dalis.“*1
Siekiant išspręsti baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) ir operatyvinės veiklų sąveikos problemą, visų pirma būtina konkrečiai apibrėžti operatyvinės veiklos ribas ir „išgry-ninti“ operatyvinės veiklos objektą. Tai atlikus galima būtų rinktis kurį nors vieną iš dviejų alternatyvių problemos sprendimo būdų. Vienas minėtos problemos sprendimo būdas būtų operatyvinės veiklos ir baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) veiklos išgryninimas, t.y. baudžiamajame procese visi tardymo veiksmai, siekiant garantuoti asmenų, dalyvaujančių baudžiamajame procese teises bei teisėtus interesus, turėtų būti atliekami viešai, o operatyviniai veiksmai turėtų būti vykdomi derinant viešas ir slaptas informacijos paieškos priemones.
______________________________________________________________
*1 Jurisprudencija, 2000 t (17) 9

Teisės normos, reglamentuojančios operatyvinius veiksmus, neturėtų būti įtraukiamos į BPK tačiau, siekiant užtikrinti teisėtumą neviešame darbe, visi operatyviniai veiksmai (tiek vieši, tik slapti) turėtų būti įtvirtinti OVĮ. Viešais būdais ir priemonėmis surinkta operatyvinė informacija (duomenys) galėtų būti BPK nustatyta tvarka pripažįstama įrodymais, tuo tarpu slaptomis priemonėmis ir būdais (metodais) surinkta operatyvinė informacija galėtų būti naudojama tiriant baudžiamąją bylą kaip orientacinę (pagalbinę) reikšmę turinti informacija. Ši informacija neturėtų būti pripažįstama įrodymais, tačiau ji galėtų padėti parengtinį tyrimą atliekančiam pareigūnui iš anksto planuoti parengtinio tyrimo veiksmus (kelti tyrimo versijas, jas tikrinti ir pan.).
Kitas (alternatyvus) baudžiamojo proceso (parengtinio tyrimo) ir operatyvinės veiklos sąveikos problemos sprendimo būdas būtų organiškas operatyvinių veiksmų bei tardymo veiksmų suliejimas, t.y. į BPK, kaip vientisą nusikaltimų tyrimo teisės aktą, turėtų būti įtraukti slapti tyrimo būdai, metodai ir tokiais būdais bei metodais surinkta informacija (duomenys) turėtų būti pripažįstama kaip turinti įrodomąją galią, tuo užtikrinant sėkmingą nusikaltimo tyrimą. Tačiau toks slaptų operatyvinių veiksmų įtraukimas į BPK sukeltų daugelį kitų procesinių problemų.

III. IŠVADOS
Ir vėl gi grįžtant, 2002 m. rugsėjo 19 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, jog kai kurios Telekomunikacijų įstatymo, Operatyvinės veiklos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto sudaryta darbo grupė, apsvarsčiusi šio Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, parengė Telekomunikacijų įstatymo naujos redakcijos, kuri įsigalios nuo 2003 m. sausio 1 d., bei dabar galiojančio Telekomunikacijų įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso ir Operatyvinės veiklos įstatymo pataisas.
Pateiktuose Telekomunikacijų įstatymų pakeitimo projektuose įtvirtinama imperatyvi nuostata, jog tik esant motyvuotam teismo sprendimui telekomunikacijų operatoriai ir paslaugų teikėjai privalo sudaryti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį. Iki šiol Telekomunikacijų įstatymuose galiojo nuostatos, įpareigojančios telekomunikacijų operatorius ir telekomunikacijų paslaugų teikėjus fiksuoti daugiau informacijos, nei jiems reikia ūkinei veiklai, ir savo lėšomis bei įranga užtikrinti techninę galimybę operatyvinės veiklos subjektams, kvotos ir tardymo organams kontroliuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinį.
Atsižvelgiant į siūlomus pakeitimus, keistinos ir atitinkamos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos.
Taigi, Operatyvinės veiklos įstatyme įtvirtinus nuostatą, kad operatyviniais veiksmais gauta informacija gali būti panaudota kaip įrodymai baudžiamojoje byloje ir įvertinus Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimus bei papildymus, vis sunkiau sekasi atrasti ribą, kuri padėtų atskirti operatyvinių veiksmų pabaigą nuo tardymo veiksmų pradžios. Šiuo metu pagal savo reikšmę operatyviniai veiksmai iš esmės yra prilyginti tardymo veiksmams, tačiau, toks operatyvinių veiksmų prilyginimas tardymo veiksmams ne visada yra pagrįstas, nes: nesutampa operatyvinių ir tardymo veiksmų atlikimo (vykdymo) laikas, skiriasi (pagal formą) faktiniai duomenys, surinkti operatyviniais ir tardymo veiksmais, kertasi baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos principai, aštrėja operatyviniais veiksmais surinktų duomenų panaudojimo tiriant baudžiamąją bylą problema. Baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos sąveikos problema galėtų būti sprendžiama dviem alternatyviais būdais. Vienas iš sprendimo būdų būtų išsamus operatyvinės veiklos reglamentavimas ir baudžiamojo proceso veiklos išgryninimas, kitas – organiškas operatyvinių ir tardymo veiksmų suliejimas.
Papildomai siūloma Operatyvinės veiklos įstatyme ir Baudžiamojo proceso kodekse įteisinti nuostatą, kad operatyviniam tyrimui reikalingą konkrečią informaciją apie buvusius telekomunikacijų įvykius iš telekomunikacijų operatorių ir telekomunikacijų paslaugų teikėjų operatyvinės veiklos subjektai turi teisę gauti motyvuota apylinkės teismo teisėjo nutartimi. Informacijos, tiesiogiai susijusios su abonentų turimais telefono numeriais ar tinklo galiniais įrenginiais, telefono numerio ar tinklo galinio įrenginio priklausomybe, gavimui teismo sankcija nebūtų reikalinga.

LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas// Valstybės žinios. 1992. Nr. 22-639.
2. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas// Valstybės žinios. 1997. Nr. 50-1190.
3. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas//Valstybės Žinios, 2002.06.28, Nr.: 65;
4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 3 d. nutarimas Nr. 1559 „Dėl operatyvinės veiklos subjektų sąrašo patvirtinimo ir jų operatyvinės veiklos masto nustatymo“;
5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. redakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija) 57 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegužės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir 75 straipsnio 1 dalies (1975 m. sausio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos RespublikosKonstitucijai“;
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas//Valstybės Žinios, 1996.03.06, Nr.: 20);
7. 1992 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 179 „Dėl operatyvinės veiklos organizavimo muitinių (muitinės postų) teritorijoje bei pasienio ruože“;
8. Canadian Security Intelligence Service Act – CHAPTER C-23. 1984.;
9. Executive Order 12333. – USA. 1981 12 04. – 3.4.(e).;
10. Jurisprudencija, 2000 t (17) 9;
11. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. -V., 1999;
12. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. – V., 1999;
13. Skapcevičius V. Operatyvinės veiklos esmė // Teisės apžvalga. 1991. Nr. 4;
14. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas//Valstybės žinios. 1998. Nr. 45-1325;

15. Закон РОССИЙСКОЙ Федерации об органах федеральной службы безопасности в Российской Федерации № 40 – ФЗ. 1995;

16. О внешней разведке № 5 – ФЗ. – Российсская Федерация, 1996;

17. Советская контрразведка: Научно-практическое пособие / Под. ред. С. К. Цвигуна. -Москва, 1976;
18. Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas// Valstybės žinios. 1997. Nr. 2-16;
19. Jankovski Z. Apie operatyvinės veiklos teisinio reguliavimo formavimosi pagrindus // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1994. T. 2;
20. Palskys E. Operatyvinės informacijos legalizavimas ir jos įrodomosios reikšmės problema // Lietuvos baudžiamųjų įstatymų reforma: respubl. moksl. konferencijos pranešimų tezės. -V., 1990;
21. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas // Valstybės žinios. 1999. Nr. 105-3019;
22. Čiočys P. Operatyvinės veiklos įstatymas: asmens konstitucinių teisių apribojimo problemos // Teisės problemos. 1994. Nr. 1;
23. Šimkus K. Policijos operatyvinė veikla ir piliečių teisės // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1996. T. 5;
24. Šimkus K. Operatyvinės veiklos panaudojimo kovoje su organizuotu nusikalstamumu problemos ir perspektyvos // Kriminalinė justicija: LPA mokslo darbai. 1994. T. 2;
25. Карасев Ю. Ф. Возбуждение уголовного дела о государственных преступлениях. -Москва, 1976;
26. Михайлов В. И. Контролируемая поставка как оперативно-розыскная операция: научно-практическое пособие. – Москва, 1998;
27. Тетерин Б. С. Легализация оперативных данных. – Москва, 1975.

Leave a Comment