Turtas kaip civilinių teisių objektas

1. Turinys ...........................2

2. Įvadas ............................3

3. Nuosavybė ir turtas civiliniame ir baudžiamajame kodeksuose........4

4. Įmonė – nuosavybės teisės objektas..................6

5. Vertybiniai popieriai kaip specifinis civilinių teisių objektas.......8

6. Ekonominė turto samprata....................11

7. Išvados............................13

8. 14 temos (Atstovavimas) 9 uždavinys................14

9. Literatūra............................16

Įvadas

Civilinio kodekso 1.97 straipsnyje 1- oje dalyje sakoma, jog civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.
2- oje dalyje tai, jog daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais. Daiktai, kurie yra išimti išš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota.
Taigi civilinių teisių objektai yra visa tai, su kuo yra susijusios civilinių teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos. Šiame straipsnyje pateiktas civilinių teisių objektų sąrašas nėra baigtinis,nes nurodoma, kad civilinių teisių objektas yra ir kitos turtinės ir neturtinės vertybės, kurias saugo civilinė teisė, t. y. vardas, gyvybė, sveikata, kūno neliečiamumas, garbė, orumas, žmogaus privatus gyvenimas, autoriaus vardas, daalykinė reputacija, juridinio asmens pavadinimas, prekės (paslaugų) ženklas ir kitos vertybės su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą.
Sąvoką “turtas” reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus. Siauruoju požiūriu ši sąvoka reiškia daiktą ar daiktų visumą. Plačiuoju po

ožiūriu “turtas” – tai ir daiktai, ir turtinės teisės bei pareigos, išimtinės teisės, žaliavos, prekės pastatai, pinigai, prekių ir paslaugų ženklai t.t., o taip pat veiksmai ir veiksmų rezultatai – tai paslaugų teikimas, darbų atlikimas ir panašiai. Paslauga – tai veiksmai ar veikla, atliekama pagal užsakymą, nesiekiant sukurti materialaus rezultato, pavyzdžiui saugojimas. Kai kada paslauga gali sukurti materialų rezultatą, pavyzdžiui, gydytojas stomatologas sudeda pacientui dantis, tačiau šis rezultatas neatskiriamas nuo pačios paslaugos.
Straipsnio 2-oje dalyje įtvirtinta daiktų ir turto civilinės apyvartos neribojimo prezumpcija, tai yra pripažįstama, kad daiktai ar kitas turtas nėra išimti iš civilinės apyvartos ir jų apyvarta nėra ribota. Apyvarta – tai daiktų perleidimas (pardavimas, dovanojimas), perdavimas kitiems asmenims (pvz. nuoma), jų perėjimas kitų asmenų nuosavybės universalaus (pvz. paveldėjimo) arba singuliarinio teisių peerėjimo būdu. Daiktai – tai materialūs mus supančio pasaulio dalykai, esantys kietosios, skystosios ir kitokios fizinės būsenos. Civiliniame kodekse daiktais laikoma elektros ir šilumos energija.
Turto teisinė problematika visada buvo ir tebėra aktuali įvairiose teisės šakose. Pastaruoju metu imama tolti nuo tradicinių nuosavybės ir turto doktrinų tiek Lietuvos civilinės , tiek ir baudžiamosios teisių moksluose. Į turto sampratą žiūrima kur kas plačiau, ši sąvoka nebetapatinama vien su materialiais daiktais, ir vis dažniau pabrėžiama nematerialaus turto svarba, analizuojami tokio turto priklausomumo jo turėtojui teisiniai as
spektai, kokių rūšių turtas gali ir kokių negali būti nuosavybės objektu ir ką reiškia ekonominis turinys kaip esminė turto savybė.

Nuosavybė ir turtas civiliniame ir baudžiamajame kodeksuose
Baudžiamoji teisė savais metodais saugo turtinius santykius nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir užtikrindama šią apsaugą, vartoja esmines civilistikos nuosavybės ir turto kategorijas. Kaip žinoma, viso turtinių nusikaltimų skirsnio pavadinimas yra “Nusikaltimai nuosavybei” ir tai yra imperatyvus nurodymas, prieš ką nukreipti visi šie nusikaltimai. Taigi nuosavybės teisė – tai tarsi baudžiamosios teisinės apsaugos rėmai, kurių neperžengdami turime aiškinti įvairių nusikaltimų požymius, taip pat ir turto sąvoką. Lietuvos baudžiamojoje teisėje susiformavo civiline teise pagrįsta gana aiški koncepcija, kuri nuosavybę kaip saugomą gėrį aiškina per savininkui priklausančių absoliučių teisių triadą – teises valdyti, naudotis ir disponuoti savo turtu.
Tuo tarpu pats turtas kaip nuosavybės objektas baudžiamojoje teisėje tradiciškai tapatinamas su materialiu ekonominę vertę turinčiu daiktu pasisavintu iš gamtos arba sukurtu gamybos procese. Turto kaip nusikaltimų nuosavybei požymio tapatinimas su materialiu daiktu taip pat buvo pagrįstas civilinėje teisėje vyraujančia nuostata šiuo klausimu. Pavyzdžiui, 1997 m.išleistame civilinės teisės vadovėlyje teigiama kad nuosavybės objektus tiksliausiai būtų apibrėžti kaip materialinio pasaulio dalykus, kurie yra kaip darbo produktai sukurti gamybos procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos. Nuosavybės teisė į materialius dalykus, pavyzdžiui, vertybinius popierius su kuriais yra identifikuojama. No

ors toks požiūris gana aiškiai apibūdina nuosavybės ir turto santykį, tačiau jis gerai paaiškina tik tuos nusikaltimus , kurie pasireiškia svetimo materialaus turto užvaldymu ar sunaikinimu.

Taigi šią dieną susiduriama su būtinumu tinkamai paaiškinti sudėtingesnius nusikaltimus, kurie gali pasireikšti neteisėtai įgyjant turtines teises (sukčiavimas, turto prievartavimas), pasisavinant arba įgyjant negrynuosius pinigus (svetimo turto pasisavinimas arba iššvaistymas), siekiant priversti pasidalyti komercine paslaptimi (turto prievartavimas).
Naujajame civiliniame kodekse nuosavybės teisė apibrėžta pasinaudojant tradicine “triados koncepcija” – kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų valdyti, naudoti nuosavybės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37str.). Naujas civilinis kodeksas, priešingai senai koncepcijai, griežtai nesusiaurina nuosavybės teisės objekto materialumo požymių, palieka nuosavybės teisės ribas atviras, nurodydamas, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38 str.).
Iš karto kyla klausimas, koks yra tas kitas turtas, kokius materialaus ir nematerialaus pasaulio daiktus jis apima. Juk turto samprata nėra vienareikšmė. Kaip ir minėjau, turtas gali būti suvoktas įvairiai: ir kaip materialių daiktų visuma ir plačiau.
Seniai pastebėta, kad teisinę turto prigimtį gerai atskleidžia vadinamoji juridinė turto samprata. Ši samprata turtu pripažįsta daiktų, turtinių teisių ir pareigų visumą arba turtinį asmens aktyvą ir pasyvą kaip visumą. Taip turtas suvokiamas, kai kalbama apie jo paveldėjimą ir daugelį kitų ci
ivilinės teisės institutų. Ir niekas nesiginčys, kad turtinė žmogaus sfera jokiu būdu neapsiriboja materialiais daiktais, ir į ją įeina ir vadinamieji nematerialūs daiktai, pavyzdžiui, turtinės teisės. Tačiau kyla klausimas, kokie nematerialūs pasaulio dalykai geba būti valdymo, disponavimo ir naudojimosi objektais, kol kas lieka atviras. Ši problema iki šiol nebuvo keliama teisinėje literatūroje, nors ji ir turi didelę teorinę ir praktinę reikšmę.
Pirmiausia kyla klausimas, ar turtinės teisės laikytinos nuosavybės objektu. Žymūs civilistai dar XIX amžiuje teigė, kad pati teisė įgauna objektyvumą tik kaip turėjimo dalyką, kai jos turėtojas gali pasinaudoti ja ir atlikti disponavimo aktą. Kaip turėjimo dalykas pati turtinė teisė (ne tik jos objektas) taip pat įgauna objektyvią piniginę išraišką, tampa asmens turto dalimi, gali būti perleista, įkeista ir pan. Šia prasme teisė sutampa su nematerialaus daikto samprata, t.y. su tuo, kas Romėnų teisėje buvo žinoma kaip res incorporales. Todėl teisės turėtojo padėtis pagrįstai dažnai palyginama su savininko statusu. Netiesiogiai naujas Civilinis kodeksas pripažįsta nuosavybės teisę į teises.

Įmonė kaip nuosavybės teisės objektas

Įmonė kaip turto ir turtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma laikoma nekilnojamuoju daiktu (1.110 str.) ir besąlygiškai pripažįstama nuosavybės objektu. Žinant, kad civilinėje teisėje galioja principas “Galima viskas, kas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms bei bendriesiems teisės principams”, galėtume manyti, kad skolininkai savo prievolių įvykdymą galėtų užtikrinti įkeisdami jiems priklausančias įmones. Tačiau ar teisė leidžia tai daryti? Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia visų pirma atsakyti į klausimą “kas yra įmonė? ”
Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo [ 2 ] 2 str. įmonę apibrėžia kaip savo firmos vardą turintį ūkinį vienetą, įsteigtą įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai. Pagal šį įstatymą įmonė, kaip teisės subjektas (įmonininkas), gali turėti juridinio asmens teises arba veikti kaip fizinis asmuo (būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įmonių įstatymo nuostata, numatanti, jog “įmonė.gali .veikti kaip fizinis asmuo”, nėra suderinta su CK antrosios knygos normomis. Kodekso prasme kiekviena įmonės forma yra laikoma juridiniu asmeniu. Pvz., CK 2.50 str. 4 dalyje individuali (personalinė) įmonė ir ūkinė bendrija priskiriamos prie neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų). Šios nuostatos įvardija įmonę kaip civilinių santykių subjektą.
Įmonė gali būti vadinama ir tam tikra turto dalis. Tarkime, kad viena alaus darykla, gaminanti alų, parduodamą su “Utenos alaus” prekės ženklu, yra dvi vienai akcinei bendrovei priklausančios alaus daryklos. Kiekviena iš jų sudaro atskirą, funkcionavimo prasme turtinį kompleksą, kuris neturi subjektiškumo, tačiau turi kitą svarbią savybę – duoda pajamas veikdamas kaip vientisas kompleksas, kurį sudaro pastatai, statiniai, žaliavos, atsargos, įrenginiai., produkcija ir kt. Su šiuo kompleksu susiję ir jo savininko – akcinės bendrovės turima teisė naudotis žemės sklypu, ant kurio stovi alaus darykla, reikalavimai ir skolos, atsiradusios dėl šio komplekso veiklos, teisė į prekės ženklą bei kitos turtinės ir neturtinės teisės. Toks santykinai savarankiškas, vykdantis gamybą ir duodantis pajamas turtinis kompleksas gali būti patrauklus verslo objektas.
Įmonė kartu yra sudėtingas materialaus ir nematerialaus turto bei neturtinių teisių junginys, todėl visiškai suprantama, kad jos pripažinimas civilinės apyvartos objektu lėmė būtinumą nustatyti tokio objekto teisinį režimą. Būtent tai ir buvo padaryta 2001m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Šiuo metu sąvoka “įmonė’ turi dvi reikšmes: ji gali reikšti civilinių teisinių santykių objektą arba subjektą.
Įmonės perdavimą ir nuomą reglamentuoja CK 6.23 – 28 str. 9 ir 8 skirsniai. Jeigu įmonę galima parduoti, nuomoti, tai kodėl negalima jos įkeisti? Svarbu, kad ji turėtų savo vertę ir dėl to būtų patraukli kreditoriams.
Lietuvos įstatymai nedraudžia įmonės įkeitimo bet ir nenustato jam kokių nors specialių taisyklių, todėl vertindami galimybę įkeisti įmonę turime išsiaiškinti ir šio objekto turinį.Kas sudaro įmonę? Ar teisės subjektu esanti įmonė gali būti ir teisių objektu?
Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko įmonės, kaip teisių objekto sampratą. Analizė atskleidžia CK vartojamo įmonės termino dviprasmiškumą. Jis gana detaliai reglamentuoja įmonės pirkimą – pardavimą ir nuomą . CK6.402 str. 2 ir 3 dalys. Šioje normoje nustatomas su pardavimo objektu susijusių pardavėjo teisių (teisės į firmos vardą, prekių ar paslaugų ženklą, teisių, kurias įgijo pagal leidimus) perleidimo režimas. Tokių teisių ir pareigų turėtoju gali būti tik asmuo, t.y. civilinių teisinių santykių subjektas, o tai leidžia daryti išvadą, kad perduodamas objektas (įmonė) neturi civilinio teisinio subjektiškumo. Tik tuo atveju, jei parduodamą įmonę laikysime ne juridiniu asmeniu, o turtiniu kompleksu, neturinčiu subjektiškumo 6.402 straipsnio nuostatos galės būti logiškai paaiškinamos. Perduodamos įmonės subjektiškumą paneigia ir 6.536 str., nustatantis, kad su parduodama pagal nuomos sutartį įmone kartu perleidžiamos ir reikalavimo teisės bei perkeliamos skolos. Cesija ir skolos perkėlimas yra prievolinės teisės institutai, numatantys prievolės subjektų pasikeitimo būdus. Todėl galime daryti išvadą, kad reikalavimo teisės ir skolos perduodamos su nuomojama įmone yra nuomotojo turto dalis.
Įkaito turėtojo teisė paprastai įgyvendinama parduodant įkeitimo objektą. Dėl šios priežasties į įmonę kaip į įkeitimo objektą reikėtų žiūrėti ir kaip į pirkimo – pardavimo objektą. Tokiu būdu apibrėžiant įmonę kaip įkeitimo objektą turi būti išlaikytas specialumo principas bei nustatyta įmonės vertė.

Kadangi įmonė yra vientisas turtinis kompleksas, apimantis visas turto rūšis, naudojamas pelnui gauti, – pastatus, kitą nekilnojamąjį turtą, įrenginius, žemės nuomos ar panaudos teisę ir kitas turtines teises, taip pat teises į firmos vardą, prekės ženklą, gamybines ir komercines paslaptis ir kt.
Dėl tos priežasties įmonė kaip civilinių teisių objektas pripažįstama nekilnojamuoju daiktu. Nepaisant to, ji negali būti hipotekos objektu, kadangi ją sudaro turtinio ir neturtinio pobūdžio dalykai, kurių prigimtis reikalauja skirtingo perleidimo režimo. Dėl šios priežasties įmonės įkeitimas turėtų būti atskirai reglamentuotas.

Vertybiniai popieriai kaip specifinis civilinių teisių objektas

Kitas civilinių teisių objektas yra vertybiniai popieriai. Jų yra įvairių rūšių: akcijos, obligacijos, čekiai, vekseliai, konosamentai, išvestiniai popieriai ir kt. Tai vertybiniai popieriai, kuriais daugiausia prekiaujama rinkoje, konkrečiai imant – Vyriausybės vertybiniais popieriais, akcinių bendrovių akcijomis ir obligacijomis. Per paskutinius keletą dešimtmečių vertybinių popierių rinkos pasaulyje itin pasikeitė. Jų išleidimo ir prekybos apimtys išaugo iki didžiulių mastų.
Lietuvos vertybinių popierių rinka nėra ypač didelė, tačiau verta paminėti, kad 2000 m. pirminėje vertybinių popierių rinkoje (emitentui viešai platinant vertybinius popierius) 70 bendrovių pritraukė 543 mln. litų (219 mln.akcijomis ir 324 mln. Obligacijomis). Aktyviai vidaus rinkoje skolinasi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 2000 m. įvyko 60 Vyriausybės vertybinių popierių aukcionų, kuriuose Vyriausybė išplatino 2453 mln. litų nominalios vertės vertybinių popierių. Antrinėje rinkoje (kai prekiaujama jau išleistais vertybiniais popieriais) prekyba Lietuvos vertybinių popierių biržoje 2000 m.siekė 1759 mln.litų (sandorių skaičius – 53 763) ir šie skaičiai šiandieną vis didėja.
Savaime suprantama, kad esant tokioms vertybinių popierių emisijų ir prekybos apimtims, neįmanoma būtų prekiauti materialiomis akcijomis ir obligacijomis, kaip buvo įprasta prieš keletą dešimtmečių. Taigi, siekiant sumažinti kaštus, susijusius su materialių vertybinių popierių gamyba, apsaugos priemonių taikymu, taip pat rizikas, susijusias su šių dokumentų vagystėmis (pvz., prarasti vertybiniai popieriai gali būti perleisti sąžiningam įgijėjui, kurio teisės būtų labiau ginamos nei tikrojo savininko), buvo arba visiškai atsisakyta materialių vertybinių popierių (įvedant specializuotose institucijose tvarkomų vertybinių popierių sąskaitų sistemas, vadinamoji vertybinių popierių dematerializacija), arba materialūs vertybiniai popieriai buvo atiduodami saugoti vienai institucijai, kuri atidarydavo vertybinių popierių sąskaitas kitoms, o šios savo ruožtu galėdavo tokias sąskaitas atidaryti savo klientams ir t.t. Šių pakeitimų esmė yra ta, kad nelieka fiziško materialių dokumentų perdavimo, vertybiniai popieriai perleidžiami tik atliekant įrašus vertybinių popierių sąskaitose.
Lietuvoje nuo pat vertybinių popierių rinkos kūrimo pradžios pasirinktas vertybinių popierių dematerializavimas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo ir apyvartos tvarkos 8 punktą šie vertybiniai popieriai išleidžiami nematerialia forma. Pagal akcinių bendrovių įstatymo [20] 41 str. 1 dalį uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialios (pagal LR Vyriausybės nustatytus reikalavimus atspausdinti dokumentai) arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose), o akcinių bendrovių akcijos turi būti nematerialios. Šiuo metu viešąją vertybinių popierių apyvartą Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas bei kiti teisės aktai. Kadangi nebėra materialių dokumentų, kuriuose, klasikinių autorių teigimu, buvo įtvirtintos išreikštos teisės, tampa neaišku, kokias teises įgyja investuotojai, nusipirkę vertybinių popierių, kai negauna jokių dokumentų, o tik atliekami įrašai sąskaitose. Kokias teises investuotojui suteikia vertybiniai popieriai? Kokias teises investuotojas turi į pačius vertybinius popierius? Kas šiuo atveju yra civilinių teisių objektas? Įrašas sąskaitoje?
Greičiausiai ne, kadangi investuotojai vienas kitam perleidžia ne įrašus sąskaitose, bet kaip numato minėtieji įstatymai, nuosavybės teisę į vertybinius popierius.

Lietuvos Konstitucinis Teismas 1996m. balandžio 18 d. nutarime “Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” pasakė, kad “įsigijus akcijų, dezintegruojasi akcininko turėta nuosavybės teisė – jos pagrindu atsiranda turtinės ir neturtinės akcininko teisės: gauti bendrovės pelno dalį (dividendus), likviduojamos bendrovės turto dalį, perleisti akcijas kitų nuosavybėn, dalyvauti bendrovės valdymo organuose ir k.t. Akcininko nuosavybės teisė savita tuo, kad nuosavybės teisės objektas yra ne materialus, o įstatymuose bei bendrovės statute numatytos teisės ir pareigos”, o tai reiškia, jog civilinių teisių objektu tampa ne patys vertybiniai popieriai, o jų savininko turimos teisės ir pareigos.
Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas vertybinius popierius (įskaitant nematerialius) pripažįsta savarankišku civilinių teisių objektu. Manoma, jog tai teisingas žingsnis, nes 1996 m. paskelbtame Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekte vertybiniai popieriai vis dar buvo priskiriami prie daiktų.
Materialinių vertybinių popierių, kurie ilgai buvo traktuojami kaip ypatinga daiktų rūšis, teisinė prigimtis išliko nepakitusi. Tik iš esmės pasikeitė supratimas apie nematerialius vertybinius popierius. Jų apyvartai negalima pritaikyti išimtinai nei daiktų, nei reikalavimo teisių teisinį režimą. Tai leidžia juos išskirti kaip specifinį civilinių santykių objektą.

Labai svarbu suprasti ir tiksliai suformuluoti, kai kalbama apie nuosavybės teisę į vertybinius popierius – materialūs daiktai ar turtinės teisės prasme, t.y. nematerialūs, todėl kad, baudžiamojoje teisėje šie dalykai turi būti aiškiai apibrėžti, nes nuo jų priklauso konkrečių nusikaltimų klasifikavimas.Mat vagystė ir plėšimas suponuoja tik materialaus turto pagrobimą (išimtis daroma tik įvairios rūšies energijos atžvilgiu), o turtinių teisių neteisėtas įgijimas jau kvalifikuojamas kitaip – kaip sukčiavimas arba turto prievartavimas (baudžiamasis kodeksas įteisino nuostatą, kad turtinės teisės gali būti ir svetimo turto pasisavinimo ir iššvaistymo dalyku). Jau nuo seno baudžiamojoje teisėje susiformavo aiškus požiūris į vertybinių popierių kaip nusikaltimo dalyką.

Materialiu turtu laikomas tik nepersonifikuotas vertybinis popierius, suteikiantis turtinę teisę bet kuriam šio dokumento turėtojui, bet kuriam pareiškėjui, nes toks dokumentas turi savarankišką ekonominę vertę. Tokio vertybinio popieriaus slaptas ar atviras pagrobimas gali būti kvalifikuojamas kaip materialaus turto pagrobimas (tarp jų ir vagystė, ir kaip plėšimas). Tuo tarpu personifikuotas vertybinis popierius, kuriame nurodyti jo turėtojo duomenys, negali būti laikomas materialiu turtu, o jį ir galime vadinti turtu, tai tik nematerialaus daikto prasme, turtu laikant tiktą teisę, kurią patvirtina vertybinis popierius. Todėl personifikuoto vertybinio popieriaus pagrobimas turėtų būti kvalifikuojamas kaip dokumento pagrobimas, bet ne kaip vagystė. Kaip asmeninio dokumento pagrobimą taip pat galima būtų kvalifikuoti banko mokėjimo kortelių pagrobimą, nes pati savaime tokia kortelė neturi savarankiškos piniginės vertės, o atlieka jos turėtojo teisės disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis patvirtinimo funkciją.
Taigi, kalbant apie įmonę arba vertybinius popierius kaip nuosavybės objektus, logiška išvada yra įžvelgti čia pripažinimą to, kad nuosavybės objektais gali būti ir turtinės teisės, kuris visiškai atitinka Europos žmogaus teisių komisijos praktikai, kurioje pripažįstama, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnyje vartojama nuosavybės samprata apima visas realiai egzistuojančias turtines teises (daiktines teises, intelektualinės nuosavybės teises, privačius ir viešosios teises pagrindu pagrįstus reikalavimus). Šią nuostatą sustiprina CK 4 knygos 12 skyriaus nuostatos, numatančios ne tik daikto, bet ir turtinių teisių įkeitimą. Kita vertus, sunku pasakyti, ar turtinių teisių priskyrimas prie nuosavybės objektų neprieštarauja LR CK įtvirtintai nuosavybės triados koncepcijai , ar tai nenaikina skirtumų tarp daiktinės ir prievolinės teisės.
Tačiau, kaip plačiai mes besuvoktume nuosavybės teisės “triados” doktriną vis dėlto pajėgi paaiškinti toli gražu ne bet kokio turto priklausomumą jo turėtojui. Čia reikėtų pabrėžti, kad turtinė asmens sfera neapsiriboja vien tik materialių daiktų,teisių ir pareigų visuma (juridinė turto samprata).

Ekonominė turto samprata

Mokslui yra žinoma dar platesnė, vadinamoji ekonominė turto samprata, kuri turtu pripažįsta visumą pinigais įkainojamų materialinių ir nematerialinių vertybių, taip pat pelną, kuris būtų gautas. Ši turto samprata, tarsi apsiribodama nuo turto formos ir absoliutizuodama turiningąją esminę turto savybę – galimybę jį įvertinti pinigais, suponuoja turto suvokimą tam tikru abstraktumo lygiu, lyginant jį su abstrakčia pinigine verte. Norint suprasti turto sąvokos esmę, žymus Rusijos civilistas K. Pobedonoscevas dar XIX amžiuje siūlė suvokti turtą abstrakčiai, kaip asmens ūkį, kurio vertė priklauso nuo daugybės atsitiktinumų ir nuolat keičiasi, kaip abstraktų ekonominį aktyvą ir pasyvą. Iš tiesų kiekvieno asmens ekonominis aktyvas ir pasyvas nuolat keičiasi, yra nestabilus. Pasikeičia valiutos kursas arba pasaulinė naftos kaina, kartu keičiasi ir daugybės ūkio subjektų ir šiaip žmonių aktyvas ir pasyvas. Akcijų kainų svyravimai gerai atspindi minėtą tezę.
Remiantis ekonomine turto samprata, turtu galime vadinti viską, kas tik gali turėti objektyvią piniginę vertę, būti asmens turėjimo dalyku, viena ar kita forma tapti atlygintų sutarčių objektu. Esant šiuolaikinei civilinei apyvartai, į garbę vadintis turtu pretenduoja vis daugiau nematerialių pasaulio dalykų. Čia patenka ne tik jau tesėje pripažinti nematerialūs dalykai – prekės ženklas, firmos pavadinimas, komercinės paslaptys, intelektinės veiklos rezultatai, bet ir prestižinė ūkinio objekto vieta, gaminamos prekės paklausa, aukšta personalo kvalifikacija, gera dalykinė reputacija ir k.t.. Šio turto dažnai neįmanoma apskaičiuoti ir jis neapmokestinamas, tačiau tai nereiškia, kad jis neturi piniginės išraiškos. Pavyzdžiui, įmonės ekonominis aktyvas didesnis, jei joje dirba aukštos kvalifikacijos darbuotojai arba jai vadovauja visuomenei žinomas geros reputacijos žmogus. Anglijos ir JAV komercinėje teisėje šiam turtui apibūdinti vartojama sąvoka “Goodwill”. Goodwill traktuojamas kaip neapčiuopiamas turtas, kuris piniginę vertę įgauna tik pardavus įmonę, ir sudaro skirtumą tarp parduodamo turto apskaičiuotos (popierinės) vertės ir jo pardavimo kainos. Kurios iš išvardintų turto rūšių laikytinos nuosavybes tesės objektu, o kurių neapima vadinama triada – lieka atviras klausimas ir į jį bus galima atsakyti besivystant nuosavybės tesės doktrinai civilinėje teisėje, juolab, kad naujas civilinis kodeksas tam atvėrė kelią.
Ekonominė turo samprata tampa vis aktualesnė tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje teisėje. Pavyzdžiui, naujas civilinis kodeksas numatė kaip atlygintinų sutarčių dalyką net tokias nematerialines vertybes kaip saugoma komercinė informacija, dalykinė reputacija bei komercinė paslaptis. Komercinė paslaptis – tai visų tipų ir formų ekonominė, finansinė, mokslinė, techninė, tachnologinė ir kita verslo informacija, apimanti formules brėžinius, prototipus, kompiliacijas, programas, įrenginius, metodus, technologijas, procesus, finansinius duomenis, dabartinių ar potencialių klientų arba tiekėjų sąrašus, bet neapsiribojant tik jais, kuri: a) pakankamai slapta, kad turėtų dabartinę ar potencialią komercinę vertę, nes paprastai ji nėra žinoma kitiems asmenims, kurie, ją žinodami ar naudodami, galėtų gauti iš to komercinę naudą; b)yra protingų tomis sąlygomis informacijos savininko pastangų siekiant išlaikyti jos slaptumą objektas.
Šiandieną, minėtos vertybės: dalykinė reputacija, komercinė informacija, komercinė paslaptis oficialiai įgauna prekės statusą civilinėje apyvartoje. O štai, baudžiamojoje teisėje platesnis požiūris į turto sampratą, leidžia pripažinti neteisėtą reikalavimą atskleisti komercinę paslaptį turto prievartavimu, o tarkim, įgijimą teisės naudotis svetimu prekės ženklu apgaule – sukčiavimu.
Su problema kas gali, o kas negali būti vadinama turtu, susijęs klausimas – ką reiškia ekonominė turto vertė kaip jo svarbiausia savybė. Akivaizdu , kad būtent ekonominis tam tikro objekto turinys arba, kitaip tariant, galimybė įvertinti jį pinigais, leidžia vadinti daiktus, teises, prievoles, naudą, interesą turtiniais. Tačiau aktualu atsakyti į klausimą, kokiu kriterijumi čia reikia vadovautis – objektyviu ar subjektyviu. Kitaip tariant, ar dalykas, pretenduojantis vadintis turtu, turi turėti bent potencialią reikšmę civilinėje apyvartoje (objektyvus kriterijus), ar pakanka, kad savininkas nutartų, kad tam tikras dalykas yra jam vertingas (subjektyvus kriterijus). Pabrėžtina tai, kad naujas LR CK įvedė asmeniniais tikslais pagrįstos daikto vertės sąvoką (4. 11 str.). Remiantis šiuo straipsniu, daiktas, pagrįstas vien tik asmenine verte, gali būti nuosavybės ir kitų daiktinių teisių objektu. Asmeninė daikto vertė reiškia, kad šią vertę nustatė jo savininkas vien tik “dėl savo išskirtinių ryšių su šuo daiktu”. Turint galvoje, kad Civiliniame kodekse dažnai vartojamos tokios konstrukcijos kaip “daiktai (turtas)”, kyla klausimas, ar galima vadinti turtu daiktą, kuris turi reikšmę tik vienam žmogui, bet objektyviai, negeba tenkinti kitų asmenų poreikių ir dėl to neturi jokių potencialių galimybių tapti preke? Teigiama, jog ne, nes vien tik subjektyvią vertę turintys dalykai gali būti savininko viešpatavimo objektu, tenkinti tam tikrus jo poreikius ir šia prasme būti jo nuosavybe, net ir neturėdami ekonominio turinio. Tai logiška ir natūralu,. Tačiau turto sąvoka tuo ir ypatinga, kad suponuoja galimybę įvertinti jį pinigais – visuotiniu turto ekvivalentu. Tuo nubrėžiama riba tarp turtinės ir neturtinės asmens sferos. Vien tik subjektyvią vertę turintys objektai, nors ir gali būti nuosavybe, bet negali būti turtu, nes tai panaikintų pačios sąvokos “turtas” pagrindą.

Išvados

Turtu vadinami materialūs, tiek nematerialūs daiktai, turintys objektyvų ekonominį turinį. Kokie nematerialūs pasaulio daiktai laikytini turtu, priklauso nuo to, ar šie daiktai geba tapti subjekto turėjimo dalyku, įeiti į jo ekonominį aktyvą, tapti atlygintinų sutarčių objektu.
Nors Civilinis kodeksas nurodo, kad nuosavybės objektu gali būti tiek daiktai, tiek ir kitas turtas, taip pat, netiesiogiai pripažįsta nuosavybės teisę į turtines teises, vis dėlto kyla daug neaiškumų ir abejonių, kokius nematerialaus pasaulio dalykus, turinčius ekonominį turinį, galime laikyti nuosavybės objektais. Daugelio rūšių nematerialų turtą (pvz., komercines paslaptis, “goodwill”), įmanoma vadinti tik bendrąja, o ne teisine prasme.
Remiantis Civilinio kodekso 4.11 straipsniu, daiktai, turintys asmeniniais tikslais pagrįstą vertę, bet neturintys objektyvaus ekonominio turinio, gali būti nuosavybės ir kitų daiktinių teisių objektu, tačiau negali būti vadinami turtu.

14 temos (Atstovavimas) 9 uždavinys

Vilniuje pas dukterį gyvenanti aštuoniasdešimties metų K. Pušienė išdavė įgaliojimą pažįstamam T. Briedžiui, gyvenančiam Palangoje, parduoti jai priklausantį namą, esantį taip pat Palangoje. Pusę metų T. Briedžiui nepavyko rasti namo pirkėjo. Dar po kurio laiko K. Pušienė pasiūlė leisti namo pirkėjo paieškoti pasisiūliusiam vilniečiui verslininkui D. Milkevičiui. T. Briedis buvo girdėjęs apie prastą šio verslininko reputaciją, matė kelis skelbimus laikraščiuose, kad su D. Milkevičiumi nerekomenduojama turėti jokių reikalų, nes jis vengia atsiskaityti su kreditoriais, bet K. Pušienei apie tai nieko nesakė. T. Briedžio įgaliojime buvo nurodyta teisė perįgalioti kitus asmenis atlikti įgaliojime nustatytus veiksmus, todėl jis namo savininkės prašymu perįgaliojimo tvarka išdavė įgaliojimą D. Milkevičiui parduoti K.Pušienei priklausantį namą. Netrukus D. Milkevičius surado pirkėją, su juo sudarė sutartį ir pasiėmęs už namą sumokėtus pinigus pasislėpė. Tuomet T. Briedis papasakojo iš pat pradžių abejojęs D. Milkevičiaus patikimumu, nes matė skelbimus laikraščiuose. K. Pušienė labai pasipiktino, kodėl T. Briedis jai anksčiau nieko nesakė ir pagrasino paduoti į teismą, jeigu nepavyks pinigų atgauti iš D. Milkevičiaus.

Įvertinkite, ar pagrįstos K. Pušienės pretenzijos? Ar kas nors gali grėsti T. Briedžiui, jeigu D. Milkevičiaus rasti nepavyks arba nepavyks iš jo atgauti pinigų? Atsakymus pagrįskite.

Civilinių teisinių santykių subjektai turi teisę sudaryti sandorius ne tik patys, bet ir per atstovus. Atstovavimas yra dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai. Visų pirma, tai atstovo ir atstovaujamojo tarpusavio santykiai. Jiems būdingas lojalumas, šalių tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba interesams. Atstovas privalo elgtis sąžiningai, ginti atstovaujamojo teises ir interesus.
Pagal bendrą taisyklę įgaliotojo duotus įgalinimus turi įgyvendinti tas asmuo, kuriam jie duoti. Tačiau galimi atvejai, kada juos gali įgyvendinti ne pats įgaliojimą turintis atstovas, bet kitas, t.y. įgaliotinis savo įgalinimus gali perduoti kitam asmeniui. Tuo atveju, kada atstovas savo įgalinimus perduoda kitam asmeniui, turime perįgaliojimą. Perįgaliotasis asmuo turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir atstovas tiek atstovaujamajam, tiek ir tretiesiems asmenims.
Perįgaliojimo atvejai griežtai apibrėžti įstatyme. Perįgaliojimas galimas šiais dviem atvejais:
1) jeigu atstovui tokią teisę suteikia atstovaujamojo duotasis įgaliojimas,
2) jeigu atstovas dėl susidariusių aplinkybių priverstas perduoti savo įgalinimus kitam asmeniui, kad apsaugotų įgaliotojo interesus.
Skirtingai nuo įgaliojimo, perįgaliojimas visais atvejais turi būti notariškai patvirtintas.
Atstovas, kuris perduoda įgaliojimus kitam asmeniui, turi apie tai pranešti atstovaujamajam ir pateikti jam reikiamus duomenis apie asmenį, kuriam perduodami įgaliojimai. Jeigu atstovas šios pareigos neįvykdo, jis atsako už to asmens, kuriam perįgaliojimo tvarka išduotas įgaliojimas veiksmus kaip už savo veiksmus. Atstovas neatsako už įgaliotinio veiksmus, jeigu įgaliotinis buvo paskirtas atstovaujamojo nurodymu, išskyrus atvejus, kai atstovas žinojo, kad įgaliotiniu skiriamas asmuo yra nepatikimas ar nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė atstovaujamajam.
Taigi, darytina išvada, K. Pušienės pretenzijos pagrįstos, nes T. Briedis, iš laikraščių žinodamas apie prastą K. Pušienės pasiūlyto vilniečio verslininko D. Milkevičiaus reputaciją (jo vengimą atsiskaityti su kreditoriais), apie tai, jog įgaliotinis gali pakenkti atstovaujamosios interesams, nepranešė K. Pušienei, t.y. pasielgė nesąžiningai. Todėl visa atsakomybė už D. Milkevičiaus neteisėtai pasisavintus parduoto namo pinigus tenka T.Briedžiui, jei išduotas perįgaliojimas T. Briedžio D. Milkevičiui nebuvo notariškai pavirtintas (užduotyje ši aplinkybė nenurodyta). O tai reiškia, kad T. Briedžiui, jei D. Milkevičiaus rasti nepavyks, ar nepavyks iš jo atgauti pinigų, teks atsakyti už K. Pušienei padarytą materialinę žalą įstatymų numatyta tvarka. Tačiau teisme K. Pušienė turės įrodyti, jog T. Briedis tikrai žinojo apie D. Milkevičiaus nesąžiningumą, nes T. Briedis gali tai neigti.
Taip pat manau, jog jei K. Pušienės pasiūlymu T. Briedžio išduotas įgaliojimas D. Milkevičiui buvo patvirtintas notariškai, tai atsakomybė už K. Pušienei padarytą žalą (vagystę) tenka D. Milkevičiui.

Leave a Comment