Daiktinė teisė civilinėje teisėje

TURINYS

Įžanga .............................. 3
1. Daiktų sąvokos .............................. 3
2. Daiktų rūšys .............................. 4

2.1 Nekilnojami ir kilnojami daiktai ....................... 4

2.2 Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai .................. 5

2.3 Individualiais ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai ............ 5

2.4 Suvartojami ir nesunaudojami daiktai ................... 6

2.5 Dalieji ir nedalieji daiktai ........................... 6

2.6 Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos 7

daiktai ..............................

2.7 Namų apyvokos daiktai ............................ 7
3. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai ......................... 7
4. Daiktų valdymo atsiradimas ir įgyvendinimas ................... 9

4.1 Valdymo atsiradimas ............................ 9

4.2 Valdymo pabaiga .............................. 10
5. Nuosavybės teisė .............................. 11

5.1 Bendrosios nuosavybės teisės nuostatos ................... 11

5.2 Savininkų teisių apsauga ir gynimas .................... 13
6. Servitutas .............................. 14
7. Uzufruktas .............................. 15
8. Hipoteka .............................. 16
9. Įkeitimas .............................. 17
10. Išlaidos daiktui .............................. 18
Išvados .............................. 19
Literatūros sąrašas .............................. 20

ĮŽANGA
Teisės samprata apima ne tik teisės šaaltinius, struktūrą, principus, bet ir jos socialinę paskirtį bei funkcijas, kuriomis teisė tiesiogiai įsiprasmina visuomenėje kaip socialinio elgesio reguliatorius.
Teisės socialinė paskirtis — tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja. Todėl atskleisti teisės socialinę paskirtį – tai atsakyti į klausimą, kodėl atsiranda ir egzistuoja teisė.
Jau sakėme, kad teisė tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravimo ir todėl skirta jį valdyti atsižvelgiant į visų žmonių lygybę ir jų laimės siekį. Tiesioginė jos priedermė organizuotai, vienodo veiksmingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jųų įgyvendinimą.
Anksčiau istorijoje ši teisės paskirtis buvo nusakoma panašiai: „Teisynas yra sudarytas tam kad galingas ir turtingas nesavivaliautų, kad kiekvienas akiplėša būtų pažabotas, kad jis, bijodamas teisės, nuo bet kokios savivalės susilaikytų, kad negalėtų niekinti ir engti mažesnio ir silpnesnio”: Le

eonas Sapiega (1588 m.). Toks mąstymo būdas buvo priimtinas daugeliui teisėsaugos institucijos atstovų.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinus privačią nuosavybę ir užtikrinus pagrindines asmens teises ir laisves, atsirado galimybė, o kartu kilo ir būtinumas sukurti daiktinės teisės institutą, plačiai žinomą pasaulinei teisės teorijai ir praktikai. Kai kurios daiktinės teisės buvo žinomos ir tarpukario Lietuvoje. Dabar galiojančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose pagrindinės daiktinės teisės jau įtvirtintos, kurias yra nagrinėjamos ir apibrėžiamos šiame darbe.

1. DAIKTŲ SĄVOKOS

Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių.

Daiktinių teisių teisinis režimas
Daiktinėms teisėms į nekilnojamuosius daiktus taikomas nekilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, o daiktinėms teisėms į kilnojamuosius daiktus – kilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

Daiktais laaikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai. Daiktai yra labiausiai paplitęs civilinės teisės objektas, kadangi dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda būtent dėl daiktų egzistavimo. Daiktinės teisės objektas taip pat yra daiktai . Reikia pripažinti, kad teisiniu požiūriu daiktai gali būti tiek gamtos, tiek žmogaus darbu sukurti dalykai. Neabejotina, kad anksčiau visi tokie daiktai galėjo būti panaudoti tam tikriems materialiniams arba kultūriniams žmogaus poreikiams tenkinti.
Teisiniu požiūriu daiktais nebuvo laikomi materialaus pasaulio dalykai, egzistavę gamtoje, bet, esant nepakankamam mokslo ir

r technikos lygiui, negalėję būti panaudoti žmogaus poreikiams tenkinti.
Tačiau plėtojantis mokslui ir technikai, kartu kuriant naujus daiktus, galinčius tenkinti vis didėjančius žmogaus poreikius ir būti civilinės teisės objektu , kaip neišvengiama kol kas pasekmė atsirado ir kai kurie materialaus pasaulio dalykai, negalintys tenkinti jokių materialinių arba kultūrinių žmogaus poreikių. Tai pirmiausia įvairios kenskmingos atliekos, kurių negalima perdirbti ir kokiu nors būdu pritaikyti žmogaus poreikiams tenkinti.
Todėl reikėtų pripažinti, kad teisiniu požiūriu, matyt ne kiekvienas daiktas gali tenkinti tam tikrus materialinius arba kultūrinius žmogaus poreikius. Taigi tikslingiausia būtų daiktus, kaip daiktinės teisės objektą, apibrėžti šitaip: daiktai – tai iš gamtos pasisavinti arba gaminant sukurti materialaus pasaulio dalykai.

2. DAIKTŲ RŪŠYS

Kadangi daiktai turi skirtingas fizines ir kitas savybes, įvairi jų paskirtis ir ekonominė reikšmė. Reguliuojant daiktinius teisinius santykius nevienodiems daiktams dažnai nustatomas ir skirtingas teisinis režimas. Tuo tikslu pagal įvairius kriterijus daiktai klasifikuojami į rūšis.
Daiktai skirstomi:

1. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai.
2. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai.
3. Individualiais ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai.
4. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai.
5. Dalieji ir nedalieji daiktai.
6. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai.
7. Namų apyvokos daiktai.

2.1 Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai. Aptariant daiktų skirstymą į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius, būtina paminėti, kad pagal pagrindinį šio skirstymo kriterijų, t. y. daikto sąryšį su žeme, galima daiktus skirstyti ne tik į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius, bet ir į

makrodaiktus bei mikrodaiktus. Prie makrodaiktų priskiriami lėktuvai, laivai, traukiniai, kuriems paprastai nustatomas nekilnojamiesiems daiktams būdingas teisinis režimas (pavyzdžiui, nuosavybės teisė į perduotą daiktą atsiranda jį įregistravus), nors pagal prigimtį jie yra kilnojamieji daiktai.
Todėl nustatant daiktų skirstymą tik į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, kai greta neišskiriami makrodaiktai, įtvirtinta nuostata, kad nekilnojamaisiais laikomi daiktai, kurie pagal prigimtį yra nekilnojamieji ir pagal prigimtį tie kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai.
Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemė ir su ja susiję daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Daiktai, kuriuos iš vienos vietos į kitą galima perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, yra kilnojamieji daiktai pagal prigimtį. Reikėtų nustatyti, kad kilnojamasis daiktas, inkorporuotas į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualumą, yra nekilnojamojo daikto dalis, o kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat inkorporuotas į jį, bet nepraradęs savo individualumo, gali būti laikomas nekilnojamojo daikto dalimi. Nekilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams nustatytos taisyklės gali būti taikomos kilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams ir atvirkščiai, jeigu tai nustatyta įstatymo arba šalių susitarimu, kai susitarimas neprieštarauja įstatymams.
Kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų
ų vertės. Kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamai į daiktą ir praradęs savo individualius požymius, yra nekilnojamojo daikto dalis. Kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat įeinantis į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi. Laikinai atskirtos sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys išsaugo savo, kaip nekilnojamojo daikto, savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal.
Taip pat būtų tikslinga numatyti, kad neatskiriamos nekilnojamojo daikto dalys, laikinai atskirtos, išsaugo savo, kaip nekilnojamojo daikto, savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal.

2.2 Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai (rūšiniais požymiais ir individualiais požymiais apibrėžti daiktai).
Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšies požymiais apibūdinti ir individualių požymių neturintys daiktai.
Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibūdinti daiktai
Toks daiktų skirstymas yra svarbus dėl to, kad rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai pagal teisės normas gali būti pakeičiami kitais daiktais, o individualiais požymiais apibrėžti daiktai yra nepakeičiami. Taip pat reikėtų pripažinti, kad rūšiniais požymiais apibrėžti, bet individualizuoti daiktai vienu atveju gali būti laikomi pakeičiamaisiais, kitu atveju – nepakeičiamaisiais daiktais.

2.3 Individualūs ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai. Individualiais požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų.
Rūšies požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius.
Kai kurių sutarčių dalykas gali būti tik individualiais požymiais apibrėžti daiktai, pavyzdžiui, nuomos sutartyje, panaudos sutartyje. Kitų sutarčių dalykas gali būti tik rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai, pavyzdžiui, paskolos sutartyje, tiekimo sutartyje. O dar kitų sutarčių dalykas gali būti tiek rūšiniais, tiek ir individualiais požymiais apibrėžti daiktai, pavyzdžiui, pirkimo – pardavimo, draudimo, pasaugos sutartyse.

Teisinėje literatūroje galima išskirti kai kurių autorių poziciją, pagal kurią individualiais požymiais apibrėžti daiktai kildinami iš trijų pagrindų. Pirma, kad tai vieninteliai (unikalūs) tos rūšies daiktai, pavyzdžiui, paveikslai, skulptūros ir pan. Antra, kad tai daiktai, kurie nuo panašių daiktų skiriasi kai kuriais požymiais, pavyzdžiui, pagal tą patį projektą pastatyti, bet skirtingose miesto gatvėse esantys namai ir pan. Trečia, kad tai šalių susitarimu arba vykdant administracinį aktą iš vienarūšių daiktų išskirti tam tikri daiktai, pavyzdžiui, iš bulvių krūvos atrinktos ir atskirai į rūsį arba į maišus supiltos bulvės ir pan.

2.4 Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai. Suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia.
Nesunaudojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojami pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties.
Daiktai į suvartojamuosius ir nesuvartojamuosius skirstomi pagal pasikeitimus, kurie atsiranda panaudojus daiktą pagal paskirtį. Vieni daiktai, juos panaudojus, iš karto sunaikinami arba iš esmės pasikeičia. Pavyzdžiui, maisto produktai, statybinės medžiagos ir kt. Tokie daiktai vadinami suvartojamaisiais. Kiti daiktai, juos panaudojus, išsaugo savo paskirtį ir iš esmės nepasikeičia. Jie dėvisi palaipsniui kiekvieno panaudojimo metu ir todėl išlieka ilgesnį laiką. Pavyzdžiui, pagrindinės gamybos priemonės, namų apyvokos reikmenys. Tokie daiktai vadinami nesuvartojamaisiais.
Daiktų skirstymui į suvartojamuosius ir nesuvartojamuosius įstatymai teikia teisinę reikšmę, kadangi kai kurios sutartys gali būti sudaromos tik dėl nesu vartojamųjų daiktų. Pavyzdžiui, pagal nuomos, panaudos sutartis gali būti perduodami tik nesuvartojamieji daiktai, kadangi nuomininkas ar panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą patį turtą ir netgi tos būklės, kurios jį gavo arba sutartimi sulygtos būklės, tik atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą. Kitos sutartys, pavyzdžiui, pirkimo – pardavimo, mainų, dovanojimo gali būti sudaromos tiek dėl nesuvartojamųjų, tiek ir dėl suvartojamųjų daiktų.

2.5 Dalieji ir nedalieji daiktai. Daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas.
Nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.
Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais.
Fiziniu atžvilgiu dalus yra kiekvienas daiktas, tačiau kai kurių fiziškai padalytų daiktų pasikeičia tikslinė paskirtis, t. y. atskiros dalys nebegali būti panaudotos toms pačioms funkcijoms atlikti, kurių atlikimui galėjo būti panaudotas daiktas iki pastarojo padalijimo. Pavyzdžiui, išardžius automobilį, likusios detalės negali atlikti susisiekimo priemonės funkcijų. Tokie daiktai vadinami nedaliaisiais. Be to, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms netikslinga dalyti kai kurių daiktų, nors pagal prigimtį jie yra dalieji daiktai. Todėl, matyt, kai kuriuos daiktus, nors ir daliuosius pagal prigimtį, turėtų pripažinti nedaliaisiais įstatymai, o tam tikrais atvejais – ir šalys savo susitarimu. Kitus daiktus padalijus į atskiras dalis, nepasikeičia jų tikslinė paskirtis, o kiekviena daikto dalis gali būti panaudota atlikti tas pačias funkcijas, kurias būtų galėjęs atlikti daiktas iki jo padalijimo. Pavyzdžiui, maisto produktai, naftos produktai ir pan. Tokie daiktai vadinami daliaisiais. Pagrindinis daiktų skirstymo į daliuosius ir nedaliuosius kriterijus yra padalyto daikto tikslinės paskirties pasikeitimas ar nepasikeitimas. Taigi daliaisiais laikomi daiktai, kurių tikslinė paskirtis fiziškai juos padalijus nepasikeičia ir kiekviena dalis gali egzistuoti kaip savarankiškas daiktas.

2.6 Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai.
Kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.
Išimti iš apyvartos yra tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai.
Ribotai esantys apyvartoje daiktai yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių.
Vadovaujantis Civilinio kodekso nuostata, Lietuvos Respublikoje privačios nuosavybės teise leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis Kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
Pagal tai, kokių civilinių teisinių santykių objektais daiktai gali būti, t. y. kiek ribojama jų apyvarta, daiktai skirstomi į išimtus iš apyvartos, ribotai esančius apyvartoje ir neišimtus iš apyvartos daiktus. Kiekvienas asmuo įstatymo nustatyta tvarka gali įsigyti ir nuosavybės teise turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje. Neišimti iš apyvartos daiktai yra, pavyzdžiui, drabužiai, baldai ir pan.
Remiantis Civilinio kodekso 981 straipsnio 2-ąja dalimi, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Šie daiktai negali būti perduodami kitų asmenų nuosavybėn. Kai kurių daiktų apyvarta yra ribojama dėl tam tikrų tiems daiktams būdingų savybių. Pavyzdžiui, ginklų ar nuodų apyvarta – visuomenės saugumo tikslais, narkotinių medžiagų apyvarta ribojama sveikatos apsaugos tikslais ir pan. Todėl tam tikrų savybių turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitais visuomenės poreikiais, yra ribotai esantys apyvartoje daiktai. Tokių daiktų apyvartą reguliuoja specialios taisyklės, o jiems įgyti dažniausiai reikia atitinkamų leidimų.

2.7 Namų apyvokos daiktai. Namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių ir kitas vertingas kolekcijas, taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.

3. PAGRINDINIAI IR ANTRAEILIAI DAIKTAI

Pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais.
Antraeiliai daiktai:
1. Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.
2. Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.
Esminės pagrindinio daikto dalys:
Vaisiai.
Produkcija.
Pajamos.
Priklausiniai.

Tie patys daiktai vienomis aplinkybėmis gali būti savarankiški teisinių santykių objektai, o kitomis – tik su pagrindiniu daiktu susiję daiktai, kurių teisinę padėtį dažniausiai lemia pagrindinio daikto likimas.
Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 154 straipsnyje nustatyta, kad daikto duodami vaisiai, pajamos, gyvulių prieauglis priklauso jo savininkui, jeigu įstatymas arba savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato kitaip. Būtent tai, kad antraeilio daikto likimą dažniausiai nulemia pagrindinio daikto likimas, daiktų skirstymas į pagrindinius ir antraeilius daiktus turi svarbią teisinę reikšmę.
Antraeiliai daiktai turi būti skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.
Civiliniuose teisiniuose santykiuose derėtų laikytis nuostatos, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu jis neatskirtas nuo pagrindinio daikto. Todėl pagrindinio daikto perdavimo kito asmens nuosavybėn metu iškilus ginčui dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu turėtų būti perduodamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai.
Esminėmis pagrindinio daikto dalimis reikėtų laikyti daiktus, kurie yra pagrindinio daikto sudėtyje ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nepilnaverčiu. Esminių pagrindinio daikto dalių kaip antraeilių daiktų išskyrimas turi teisinę reikšmę, pavyzdžiui, tais atvejais, kai perduodant nuosavybėn pagrindinį daiktą iškyla ginčų dėl kai kurių šio daikto sudėtyje esančių daiktų teisinio likimo. Pavyzdžiui, gyvenamojo namo pardavėjas sugalvojo išsiimti jau parduoto namo kai kurias duris ar pasiimti namo patalpų apšvietimui naudojamas elektros lempas ir pan.
Vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami nuo jo, nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties. Pavyzdžiui, vaismedžių vaisiai, gyvulių prieauglis, pienas, vilna ir pan. Atsiskyrę ar atskirti nuo pagrindinio daikto, jie jau gali būti atskirais civilinių teisinių santykių objektais.
Produkcija laikomi daiktai, kuriuos žmogus gamybos procese sukuria kaip darbo vaisių. Pavyzdžiui, pagaminti baldai, pasiūti rūbai ir pan.
Iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurios gaunamos naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje.
Bet pajamos gali būti suprantamos ir plačiąja prasme. Šia prasme pajamomis gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą, t. y. ne tik pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurios gaunamos naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje, bet taip pat ir vaisiai bei produkcija. Pajamos plačiąja prasme, pavyzdžiui, minimos Civilinio kodekso 146 straipsnyje, kuris reguliuoja atsiskaitymus, grąžinant turtą iš neteisėto valdymo.
Priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Nors Civilinio kodekso 153 straipsnyje numatyta, kad priklausinys yra susijęs su pagrindiniu daiktu ūkine paskirtimi, bet, matyt, jis gali būti susijęs su pagrindiniu daiktu ir kitokia, pavyzdžiui, kultūrine paskirtimi. Remiantis Civilinio kodekso 153 straipsniu, priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato kitaip.
Kadangi daiktas gali būti laikomas priklausiniu tik tuo atveju, jeigu jis pagal savo savybes yra nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu, vadinasi, dviejų ar daugiau daiktų sujungimas negali padaryti nei vieno iš jų kito priklausiniu, jeigu tarp jų nėra požymių, būdingų pagrindiniam daiktui ir priklausiniui.

4. DAIKTŲ VALDYMO ATSIRADIMAS IR ĮGYVENDINIMAS

4.1 VALDYMO ATSIRADIMAS
Daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tiksląjį valdyti kaip savą.
Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį.
Daikto valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas:
Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.
Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas.
Valdymo teisės objektas – kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu.

Valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę. Valdymas atsiranda fiziškai užvaldant daiktą, kai tik užvaldęs daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią. Taip pat užvaldant daiktą turi būti išreikšta asmens valia turėti tą daiktą kaip savą. Užvaldyti daiktą asmuo gali ir nesant tiesioginio ar netiesioginio fizinio kontakto tarp jo ir daikto.
Valdymas gali būti atsiradęs sąžiningai ir nesąžiningai:
a) Valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai. Sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti.
b) Nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą.

Nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir kai perduodantis valdyti nekilnojamąjį daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jeigu nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti.
Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Daikto valdymas negali būti registruojamas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė į šį daiktą.

Kilnojamojo daikto valdymas asmeniui atsiranda:
1) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, paima tą daiktą į savo rankas;
2) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, pradėjo saugoti daiktą ar tai daroma jo nurodymu;
3) kai norinčio, kad atsirastų daikto valdymas, asmens nurodymu daiktas perduotas jo nurodytam asmeniui;
4) kai daiktas padedamas į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam, kad atsirastų to daikto valdymas;
5) kai pageidaujančiam, kad atsirastų valdymas, asmeniui perduoti raktai nuo patalpos, kurioje yra daiktas;
6) kai pageidaujantis, kad atsirastų valdymas, asmuo atitinkamai pažymėjo niekieno
nevaldomą daiktą;
7) kai gaudomas daiktas pakliuvo į spąstus, tinklus ir pan.;
8) atlikus kitus veiksmus, išreiškiančius asmens valią užvaldyti daiktą.

Jeigu perduodantysis valdyti daiktą per kitą asmenį turėjo tikslą perduoti jį konkrečiam asmeniui, tai šiam perduoto daikto valdymas atsiranda ir tada, jeigu asmuo, per kurį perduodamas daiktas, norėtų įsigyti daiktą sau ar dar kitam asmeniui.

4.2 VALDYMO PABAIGA
Valdymas baigiasi, kai daikto valdytojas atsisako savo, kaip valdytojo, teisių į daiktą, t. y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip savą, ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Valdymo teisės atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas arba numanomas. Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamuoju daiktu nereiškia, kad jis atsisako šio daikto valdymo, jeigu jo noras atsisakyti valdymo negali būti numanomas iš kitų aplinkybių.
Kilnojamojo daikto valdymas baigiasi praradus valdytojui galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, kai:
1) daiktą užvaldo kitas asmuo, netgi slaptai ar per prievartą;
2) daiktą pametęs valdytojas negali jo rasti;
3) valdytojas negali daikto valdyti dėl kitų priežasčių.

Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, jeigu valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi arba tiesiog valdymas išregistruotas iš viešojo registro.

Kilus ginčui dėl daikto valdymo, kai du ar daugiau asmenų tvirtina esą to paties daikto valdytojai ir jie tai pagrindžia faktais, patvirtinančiais, kad tęsiasi jų valdymas, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, jog jis yra teisėtas daikto valdytojas. Jeigu nė vienas iš asmenų, kurie ginčijasi, nesugeba to įrodyti, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą pradėjo valdyti anksčiausiai.

5. NUOSAVYBĖS TEISĖ

5.1 BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖS NUOSTATOS
Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.
Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias teises.
Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas.
Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota.

Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu.
Bendrosios nuosavybės teisės rūšys:
1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos.
2. Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
3. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

Bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ir kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdė, naudojo ir juo disponavo ne visi bendraturčiai, tai kiti bendraturčiai turi teisę gauti iš šių ataskaitą kasmet arba iš karto po to, kai jie nustojo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdyti, naudoti bei juo disponuoti.
Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.
Bendraturčių teisių pasikeitimas padidinus bendrąją dalinę nuosavybę:
1. Jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos.
2. Jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims.
Kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kiru būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus kai kurias išimtis, numatytas Civiliniame Kodekse.
Bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių.
Dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Bendrosios nuosavybės dalies pardavėjas ir pirkėjas yra solidariai atsakingi už atsiradusių iki šio daikto dalies pardavimo prievolių, susijusių su parduodamo daikto dalimi, įvykdymą kitiems bendraturčiams.

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės:
1. Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.
2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
3. Bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išjos išieškoti.
4. Jeigu vienas iš bendraturčių yra neveiksnus ar nepilnametis, atidalijant dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės turi dalyvauti globos (rūpybos) institucija.
Jeigu bendraturtis, laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai į padidintą daiktą ar jo vertę bendrosios jungtinės nuosavybės teises įgyja lygiai visi bendraturčiai.

5.2 SAVININKŲ TEISIŲ APSAUGA IR GYNIMAS
Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą.
Draudžiama atlikti tokius veiksmus, susijusius su savininko nuosavybe:
1) paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;
2) reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe;
3) Nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo
sprendimu ar nuosprendžiu;
4) Nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant.
Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Šiuos reikalavimus savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento. Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais. Ši taisyklė taikoma ir kilnojamiesiems, ir nekilnojamiesiems daiktams. Šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.

Savininkas, išreikalaudamas daiktą pagal Civilinį Kodeksą, turi teisę reikalauti: iš asmens, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas (nesąžiningo valdytojo), grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką; iš neteisėto sąžiningo valdytojo – visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą.
Neteisėtas nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso
gautos iš daikto pajamos. Neteisėtas sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto gautos pajamos.

6. SERVITUTAS

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, pasireiškianti teisės naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) suteikimu arba to daikto savininko, valdytojo teisių juo naudotis apribojimu, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekte numatyta ir Lietuvos teisinėje sistemoje siūloma įtvirtinti dar dvi daiktines teises – uzufruktą ir valdymą.
Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias. Jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. Servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto turinį, jeigu šių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytam servitutui. Viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisą kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar labai sudėtinga.
Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir dėl servitutų nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Sandoriais nustatyti servitutus turi teise, tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas.
Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Daikto savininkas ar valdytojas gali kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu.
Nustatyti tarnaujančiajam daiktui naują servitutą leidžiama, jeigu tuo nebus pažeidžiamas pirmiau nustatytas servitutas.
Servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Nustačius servitutą viešpataujančiuoju ir tarnaujančiuoju tampantys daiktai nebūtinai privalo turėti bendrą ribą. Svarbiausia, kad dėl nustatyto servituto tarnaujančiuoju tampantis daiktas savo pastoviomis savybėmis teiktų viešpataujančiuoju tampančiam daiktui servituto nustatymu siekiamą nuolatinę naudą. Jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nurodyta daikto dalis, kuriai nustatomas servitutas, laikoma, kad servitutas nustatytas visam daiktui. Bet jeigu pagal servituto suteikiamas tarnaujančiojo daikto naudojimo teises galima vienodai gerai pasinaudoti tiek visu daiktu, tiek jo dalimi ir tuo būtų užtikrintas tinkamas viešpataujančiojo daikto naudojimas, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę nustatyti daikto dalį, kurioje gali būti naudojamasi servituto nustatytomis teisėmis.

7. UZUFRUKTAS

Uzufruktas buvo apibūdinamas kaip naudojimosi teisė, todėl kai kurie autoriai jį priskyrė prie asmeninių servitutų. Kai kurių valstybių civiliniuose įstatymuose įtvirtinti ne servitutai ir uzufruktai, kaip daiktinės teisės į svetimą turtą, bet realiniai ir asmeniniai servitutai. Latvijos civilinio kodekso 1190 straipsnyje asmeniniai servitutai suprantami kaip teisė naudotis svetimu daiktu, t. y. teisės suteikimas gauti iš svetimo daikto naudą, naudojantis tuo daiktu ir gaunant iš jo pajamas.
Vokiečių teisininko M. Kaserio nuomone, uzufruktus reikia išskirti iš kitų daiktinių teisių, pavyzdžiui, servitutų, kadangi klasikinėje Romos teisėje tai buvo atskira daiktinė teisė, o prie servitutų jie priskirti gerokai vėliau. Uzufruktas atsirado vėlesniuoju Romos respublikos laikotarpiu. Jo atsiradimą sąlygojo noras patenkinti testatoriaus valią, nes uzufruktas dažniausiai susijęs su dovanojimu ir paveldėjimu. Uzufruktas ne tik suteikė teisę naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo pajamas, ber ir tą teisę gynė nuo trečiųjų asmenų ir net nuo paties savininko pažeidimų.
Uzufruktai dabartiniu metu įtvirtinti Prancūzijos, Italijos, Vokietijos civiliniuose įstatymuose. Pavyzdžiui, Vokietijos civilinis kodeksas, reguliuodamas iš uzufrukto nustatymo kylančius teisinius santykius, nurodo, jog daiktas gali būti “apsunkintas” tokiu būdu, kad asmuo, kurio naudai nustatytas apsunkinimas, turėtų teisę iš daikto naudojimo gauti visokeriopą naudą.
Uzufruktas – tai tam tikram laikui arba iki gyvos galvos nustatyta uzufruktoriaus teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo pajamas. Uzufruktorius turi teisę daiktą valdyti ir jį naudoti pagal paskirtį. Daiktą naudojant gaunami vaisiai, produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.
Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei sandoriais. Iš uzufrukto kylančios teisės į daiktą, kuriam privaloma teisinė registracija, ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai užu fruktą nu stato įstatymas. Į kilnojamąjį daiktą, kuriam nėra nustatyta privaloma teisinė registracija, uzufruk-tas atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme (kai uzufruktą nustato įstatymas), sandoryje (kai uzufruktas nustatomas sandoriu) ar teismo sprendimo (kai uzufruktas nustatomas teismo sprendimu).
Nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas. Naujas uzufruktas gali būti nustatomas į daiktus, į kuriuos jau yra nustatytas uzufruktas, jeigu naujai nustatomo uzufrukto suteikiamos teisės nesutampa su jau nustatyto uzufrukto suteikiamomis teisėmis ir naujojo uzufrukto suteikiamų teisių įgyvendinimas nepažeis jau esamo uzufruktoriaus teisių.
Uzufruktas baigiasi:
1) jo atsisakius;
2) mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui;
3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui;
4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku;
5) žuvus uzufrukto objektui;
6) pablogėjus uzufrukto objekto būklei;
7) suėjus senaties terminui;
8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu

8. HIPOTEKA

Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Susitarimas perduoti įkeičiamą ar įkeistą daiktą kreditoriui negalioja. Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises. Paskesnis įkeisto daikto įkeitimas leidžiamas, jeigu hipotekos sutartyje (lakšte) nenumatyta kitaip.
Hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytynėse.
Kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, kad yra įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai. Kai įkeičiamas nekilnojamasis daiktas, kuriam naudoti pagal paskirtį reikalingi kilnojamieji daiktai, laikoma, kad hipotekos objektu tampa ir tokiam daiktui naudoti pagal paskirtį reikalingi kilnojamieji daiktai, įskaitant ir tuos, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje, jeigu kitaip dėl kilnojamųjų daiktų įkeitimo (neįkeitimo) nebuvo nustatyta hipotekos sutartyje ar įkeičiamo nekilnojamojo daikto savininko vienašaliame pareiškime įkeisti daiktą.
Daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visų ben-draturčių sutikimu. Įkeičiant bendrosios dalinės nuosavybės dalį, kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas, tačiau įkeičiamoji dalis turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi. Daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą.
Paprastoji hipoteka
Paprastoji hipoteka – vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.
Jungtinė hipoteka
Jungtinė hipoteka – kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.
Svetimo daikto hipoteka
Svetimo daikto hipoteka – nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą.
Maksimalioji hipoteka
Maksimalioji hipoteka – nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo įkeičiamu daiktu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities. Maksimalioji hipoteka registruojama ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui.
Bendroji hipoteka
Bendroji hipoteka – keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas, norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą. Bendrąja hipoteka įkeisto daikto savininkas, norėdamas šį daiktą įkeisti dar kartą, turi gauti rašytinį visų kitų bendrąja hipoteka įkeistų daiktų savininkų sutikimą. Bendrosios hipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilė.
Sąlyginė hipoteka
Sąlyginė hipoteka-daikto įkeitimas, norint apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, jeigu susitariama, kad hipoteka įsigalios nuo sutartyje numatytos sąlygos įvykdymo momento arba kad hipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui.
Hipotekos pasibaigimo pagrindai ir momentas – priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekų.
Įkeisto daikto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu:
1) yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas;
2) daiktui panaikinama hipoteka;
3) hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos.
Hipoteka gali baigtis hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimu ar kai hipotekos kreditorius hipotekos atsisako. Jeigu suėjus skolos grąžinimo terminui hipotekos kreditorius atsisako priimti hipoteka užtikrintos prievolės dalyką, skolininkas gali įmokėti atitinkamą sumą į hipotekos įstaigos depozito sąskaitą. Įmokėjus visą skolos sumą į depozito sąskaitą, hipoteka baigiasi.

9. ĮKEITIMAS

Įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkaito davėjui paliktas įkeitimo objektas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius.
Įkeitimas atsiranda pagal sutartį arba įstatymą. Jeigu įkeitimas atsiranda pagal įstatymą, tai įstatyme turi būti nurodyta, koks būtent turtas yra įkeičiamas.
Priverstiniam įkeitimui (kai įkeitimas atsiranda įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu) mutatis mutandis taikomos šios knygos normos, reglamentuojančios priverstinę hipoteka.
Įkeitimu gali būti užtikrintas bet kurios piniginės prievolės įvykdymas. Įkeitimas yra pagrindinės prievolės išvestinė prievolė. Įkaito turėtojo teisės yra išvestinės iš jo, kaip kreditoriaus, teisių ir šių teisių įgyvendinimas priklauso nuo įkeitimu užtikrintos prievolės likimo. Jeigu ko kita nenurodyta sutartyje arba įstatyme, įkeitimu užtikrinamas toks reikalavimas, koks yra jo patenkinimo momentu, įskaitant palūkanas, netesybas, nuostolius, padarytus dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo, taip pat būtinas išieškojimo išlaidas, kurios padengiamos pirmiausiai.
Įkeitimo objektas:
1. Įkeitimo objektu gali būti kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės.
2. Įkeitimo objektu negali būti tokie daiktai, į kuriuos pagal galiojančius įstatymus negali būti nukreipiamas išieškojimas, taip pat kilnojamieji daiktai, įkeisti kartu su nekilnojamuoju daiktu šio kodekso nustatyta tvarka.
3. Jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, daikto įkeitimas apima ir daikto priklausinius bei neatskirtus vaisius.
4. Daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka įkaito davėjui, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.
5. Įstatymo numatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti daiktai, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje. Išieškojimas į tokius daiktus gali būti nukreiptas tik įkaito davėjui įgijus šiuos daiktus nuosavybės teise.
6. Įkeisti daiktą, kuris yra bendroji nuosavybė, galima tik rašytiniu visų bendraturčių sutikimu.

Įkeitimo objektu gali būti teisės į žemę, mišką, kitus daiktus, t. y. naudojimo teisė, nuomos teisė ir kitos turtinės teisės, išskyrus teises, susijusias su įkeičiamo daikto savininko asmenybe, taip pat teises, kurias perleisti draudžia įstatymai ar sutartis. Įstatymų numatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti turtinės teisės, kurias įkaito davėjas įgis ateityje. Kai įkeičiamą turtinę teisę patvirtina vertybiniai popieriai ar specialūs dokumentai, jie perduodami įkaito turėtojui, jeigu įstatymai ar šalių susitarimas nenustato kitaip.

10. IŠLAIDOS DAIKTUI

Kiekvieno daikto naudojimas susijęs ne tik su pajamų gavimu iš jo, bet taip pat ir su išlaidomis. Išlaidos daiktui dažniausiai suprantamos kaip būtinos išlaidos, t. y. išlaidos, kurių reikia turtui išsaugoti, jam naudoti pagal paskirtį, siekiant, kad turtas nežūtų ar gerokai nepablogėtų. Tai įprastinės išlaidos. Bet tam tikrais atvejais daiktui gali būti daromos išlaidos, kuriomis yra pagerinamas daiktas, padidinama jo vertė. Tokios išlaidos jau nėra įprastinės, todėl jas būtų tikslinga vadinti ypatingomis išlaidomis.
Išlaidų daiktui skirstymas į įprastines ir ypatingas turi svarbią teisinę reikšmę, kadangi įstatymai nustato, kad vienais atvejais turi būti atlyginamos tik būtinos išlaidos, o kitais atvejais – visos išlaidos, t. y. tiek įprastinės, tiek ir ypatingos išlaidos. Pavyzdžiui, remiantis Civilinio kodekso 146 straipsnio 2-ąja dalimi, neteisėtas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas turtui tik būtinas išlaidas, o pagal šio straipsnio trečiąją dalį, sąžiningam neteisėtam valdytojui turi būti atlygintos daikto pagerinimui padarytos išlaidos (o tai ir būtų ypatingos išlaidos), jeigu pagerinimų negalima atskirti nesužalojant daikto.
Todėl įprastinėmis išlaidomis reikėtų laikyti išlaidas, būtinas daikto saugumui užtikrinti arba daikto išsaugojimui nuo žūties ar žymaus pablogėjimo. Ypatingomis išlaidomis turėtų būti laikomos išlaidos, daromos tiek paties daikto pagerinimui, tiek ir gaunamų iš daikto pajamų padidinimui.

IŠVADOS

Pačiu bendriausiu požiūriu daiktinę teisę galima apibūdinti kaip absoliučią asmens teisę į daiktą. Kuo gi daiktinės teisės skiriasi nuo prievolinių teisių, kurių objektas dažniausiai taip pat yra daiktai? Pirmiausia daiktinei teisei, kaip absoliučiai teisei, būdinga tai, kad tik vienas daiktinių teisinių santykių subjektas yra aktyvus, o kitas subjektas, kuriuo gali būti bet kuris, tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo, valstybė ar savivaldybė, yra pasyvus.
Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi pagal turinį. Jau minėta, kad plačiausia savo turiniu daiktinė teisė yra nuosavybės teisė. Ji apima visas teises, kurios įmanomos daiktinei teisei, t. y. teises daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Kitos daiktinės teisės apima kai kurias teises, įeinančias į valdymo, naudojimo teisių, o kartais net ir į disponavimo daiktu teisių visumą. Pavyzdžiui, servituto, kaip daiktinės teisės, turinį sudaro konkrečios tik naudojimosi konkrečiu daiktu ar jo dalimi teisės. Uzufruktas – tai ne tik teisė naudotis konkrečiu daiktu ar jo dalimi, bet ir teisė gauti iš to daikto pajamas. O patikėjimo teise turinti turtą valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga ar organizacija gali turėti kai kurias tiek daikto valdymo, tiek naudojimo, tiek ir disponavimo juo teises priklausomai nuo to, kokias teises joms perdavė atitinkamai valstybė ar savivaldybė, tvirtindama jų įstatus (nuostatus) ir pan. Nuosavybės teisė daiktinių teisių sistemoje užima išskirtinę vietą. Ji, kaip savarankiškas institutas, geriausiai žinoma ir plačiausiai iš visų daiktinių teisių reglamentuota Lietuvos Respublikos įstatymuose.
Dabar Lietuvos Respublikoje nuosavybės teisės ir kitų daiktinių teisių santykio problema tapo ypač aktuali tiek teisės teorijai, tiek ir praktikai, nes nuosavybės teisės, kaip vienintelės, sovietmečiu egzistavusios daiktinės teisės, vietoje formuojasi visas daiktinės teisės institutas, kuriame pagrindinę vietą, be abejo, užima nuosavybės teisė.

Leave a Comment