TEISMŲ KOMPETENCIJA IR TEISMO SUDĖTIS. Kursinis

Turinys

I. Profesinių kompetencijų sąrašas 3
II. Įvadas 4
III. Informacijos šaltinių apžvalga 5
IV. Darbo metodai ir priemonės 6
1. Teismų kompetencijos raida 6
2. Jurisdikcinė kompetencija 10
2.1 Jurisdikcinės kompetencijos sąvoka, esmė 10
2.2 Jurisdikcinės kompetencijos rūšys 11
3. Jurisdikcinės kompetencijos institutai. Priskirtinumas 12
3.1 Sąvoka 12
3.2 Rūšys 13
4. Jurisdikcinės kompetencijos institutai. Teismingumas 14
4.1 Sąvoka 14
4.2 Rūšys 16
4.2.1 Rūšinis 17
4.2.2 Teritorinis 19
4.2.3 Funkcinis 22
5. Teismo sudėtis 24
5.1 Teismo sudėties esmė Civiliniame procese 24
5.2 Rūšys 25
5.2.1 Vienasmenė 26
5.2.2 Kolegiali 27
6. Teismo sudėties nušalinimo institutai 29
6.1 Pagrindai 29
6.2 Tvarka 30
6.3 Pasekmės 31
V. Darbo rezultatai ir jų aptarimas 32
VI. Išvados 33
VII. Literatūros sąrašas 34II. Įvadas
Būtinas pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės atributas – efektyvi žmogaus teisių apsauga. Žmogaus teisių apsaugą turi garantuoti visos valdžios šakos. Tačiau didžiausias vaidmuo atliekant šią funkciją tenka teisminei valdžiai, kuri žmogaus teises turi ginti ne tik nuo privačių asmenų, bet irr nuo pačios valstybės (jos institucijų ir pareigūnų) neteisėtų veiksmų. Mūsų Tauta, konstitucijoje išreiškusi pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį bei įtvirtinusi prigimtinių žmogaus teisių neliečiamumą, valdžios institucijas įpareigojo sukurti bei palaikyti ir tam būtiną institucinę garantiją – nepriklausomą ir kompetetingą teismą. Šį savo pasiryžimą Lietuva patvirtino įvairiais tarptautiniais įsipareigojimais. Suvokiant teisminės valdžios svarbą, Lietuvos teismų sistema ir joje kylančios problemos jau buvo tiriamos.

Atsižvelgdamas į tai, kad šis darbas nėra pirmas darbas, kuriame analizuojamos teismų kompetencijoje kylančios problemos, jame daugiausia siekiu atnaujinti annkstesniuose darbuose, knygose, dokumentuose, įstatymuose ir kt. pateiktą informaciją (atskleisti, kokia yra teismų kompetencija ir teismų sudėtis). Pastaruoju metu Lietuvos teismų kompetencija (taip pat ir Lietuvos visuomenė bei valstybė) susidūrė su rimtais išbandymais. Prieš metus ar pora išaiškėjo įtarimai dėl ka

ai kurių aukštas pareigas einančių teisėjų korupcinių ryšių, jų nekompetentingumas ir šališkumas. Dėl šių įvykių smarkiai pablogėjo teismų įvaizdis visuomenėje ir kilo pasipiktinimo banga, o su ja ir pavojus, kad į išryškėjusias problemas bus reaguojama pernelyg emocingai. Šioms problemoms spręsti būtina imtis adekvačių priemonių, kurios jokiu būdu neturėtų padaryti žalos esminiam teisinės valstybės atributui – teismų nepriklausomumui ir kompetencijai. Todėl stengiuosi maksimaliai atsižvelgti ir į dėl pastarojo meto įvykių išryškėjusias problemas. Todėl šiame savo darbe aš stengsiuosi ne iškilusias problemas spręsti, bet parodyti ar supažindinti kokia turi būti teismo sudėtis, kompetencija teoriniu ir praktiniu požiūriu.III. Informacijos šaltinių apžvalga
Šiame skyriuje apžvelgsiu pagrindinius informacijos šaltinius, kuriuose apžvelgtos su mano kursiniu darbu susijusios temos ir metodai, gauti rezultatai buvo panaudoti mano darbe. Visa informacija, kuri panaudota rašant šįį kursinį darbą buvo: knygos, teisės aktai, kitų diplomantų darbai, internetas ir žiniasklaida. Visi šie šaltiniai buvo naudingi man rašant šį kursinį darbą, kuriuose buvo mano darbui reikalinga informacija ir pagalba. Informacijos šaltinių dėka, aš šiuo metu galiu pasakyti ar pakonsultuoti apie savo rašomą temą, kurso draugus ir mano tema susidomėjusius asmenis. Informacijos šaltiniai leido man, įvade iškelta problematika apžiūrėti iš arčiau, todėl aš šiame kursiniame darbe aprašiau teismų kompetenciją ir sudėtį praktine ir teorine prasme, kad ji būtų aiškesnė besidomintiems asmenims ir
r netik.IV. Darbo metodai ir priemonės
1. Teismų kompetencijos raida
Teismų sistemos ir kompetencijos raidą pirmiausiai sąlygojo Lietuvos konstituciniai rėžimai, taip pat svarbios valstybės raidos išorinės ir vidinės sąlygos. Sąlyginai teismų sistemos raidą galėtume suskirstyti į 3 etapus:
1. Teismų sistema tarpukario Lietuvoj e (1918-1940 m.),
2. Lietuvos teismai 1940-1994 m.,
3. Dabartinė LR teismų sistema.
Remiantis eiliškumo principu, trumpai aptarsiu kiekvieną teismų sistemos išraidos etapų.
Teismų sistema tarpukario Lietuvoje (1918-1940 m.).
Lietuvos taryba 1918 m. vasario 16d. remdamasi tautų apsisprendimo teise ir Vilniaus 1917 m. konferencijos nutarimu paskelbė Nepriklausomos Demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą. Pagal tuometines konstitucija ir galiojusius teismų įstatymus teismai buvo nepriklausomi nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios galios. Teismai sprendimus priimdavo LR vardu.remdamiesi tik įstatymais ir teisėjų sąžine. Organizaciniu požiūriu LR teismų ir teisingumo vykdymo raidą šiuo laikotarpiu galima suskirstyti į du laiko tarpsnius: iki 1933 m., ir nuo 1933 m.

Iki 1933 m. veikė laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas (19190116) pakeitęs bei papildęs paveldėtos carinės Rusijos teismų santvarkos įstatymus. Pagal šį įstatymą įsteigti tokie teismai:
Vyriausiasis tribunolas. Iš pradžių Vyriausiasis tribunolas Lietuvos teisinėje sistemoje veikė kaip pirmosios instancijos teismas ir kaip apeliacinės instancijos teismas apygardos teismų sprendimams ir nuosprendžiams. Už jį aukštesnio teismo nebuvo. Kaip pirmosios instancijos VT nagrinėjo aukštųjų valdininkų tarnybinius nusikaltimų bylas, taip pat priklausė bylos dėl LR Prezidento, ministro pirmininko, ministrų tarnybinių nusikaltimų ar dėl valstybės išdavimo. To
okias bylas jis galėjo nagrinėti tik Seimui pritarus. Kaip apeliacinė instancija iš esmės nagrinėdavo apygardos teismo bylas apskųstas apeliacine tvarka (kasacinės instancijos nebuvo). Prie VT buvo valstybės gynėjas, kuris ne tuk prižiūrėdavo visų apygardų teismų valstybės gynėjus, bet ir dalyvaudavo VT teismo posėdžiuose. VT buvo būtina išklausyti jo nuomonę.
Apygardos teismai. Tai aukštesnės instancijos teismai, kaip pirmosios instancijos teismas apygardos teismas sprendė visas nepriklausomas taikos teismui bylas. Be to šis teismas buvo ir apeliacinė instancija, taikos teismų priimtiems sprendimams ir nuosprendžiams, ir nagrinėjo tik tą bylos dalį dėl kurios skundžiamasi. Taip pat apygardos teismas veikė kaip administracinis teismas. Terminas paduoti apeliaciją buvo l mėn.,o sprendimą priėmus už akių – 2 savaitės nuo tada, kai asmuo sužinodavo sprendimą.
Taikos teismai. Tai žemiausia teisinės sistemos grandis. Taikos teisėjus skirdavo ir atleisdavo teisingumo ministras. Jų kadencija nebuvo nustatyta įstatymu. Visiems piliečiams tai buvo pirmosios instancijos teismas. Kiekvienas taikos teisėjas turėjo savo nuovadą, kurią sudarė tam tikras skaičius valsčių. Bylas nagrinėdavo vienas teisėjas. Taikos teisėjai nagrinėdavo baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos galėjo būti paskirta nedidelė bausmė, t.y iki l metų. Jie tirdavo tik tas bylas, kurios priklausė pagal teritoriją (t.y. nusikaltimas buvo padarytas jo nuovadoje). Priimti taikos teisėjų sprendimai nebuvo galutiniai, juos galima buvo apskųsti apygardos teismui (p
pateikti apeliaciją).

Teismų sistema (1918-1933 m.)

Teismų kompetencija

Be to vadovaujantis minėtu įstatymu ir 1933 m. teismų santvarkos įstatymu buvo sudaryti pagalbinės teismo institucijos: valstybės gynėjas (prokuroras), teismo tardytojai, antstoliai, notarai, ir kt.

Po 1933 m. priėmus naują (l933 07 11 ) LR teismų santvarkos įstatymą buvo numatyta jog, VyriausiasisTribunolas yra kasacinė instancija karo teismų byloms, o taikos teisėjus pakeitė apylinkių teismais. Be to panaikino apygardos teismą kaip pirmą instanciją, civilinėms byloms spręsti ir visas civilines bylas pavedė spręsti apylinkės teismams.

Teismų sistema (1918-1933 m.)
po naujo teismų .santvarkos įstatymo priėmimo

Teismų kompetencija

Lietuvos teismai 1940-1994 m.

1940-1960 m. tarybų valdžios kūrimo laikotarpis. Todėl ir teismų sistema buvo kuriama iš naujo. Pakeista teismų sistema buvo reorganizuota pagal 2 grandžių sistemos modelį (po 1960 m. reformos sukurta teismų sistema veikė iki nepriklausomybės atkūrimo, faktiškai iki 1995 m. kol buvo priimtas naujas teismų įstatymas):

LTSR Aukščiausiasis Teismas. Šį teismą sudarė: AT Plenumas, AT Prezidiumas,

Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, Teisminė civilinių bylų kolegija. Be to prie

AT buvo drausminių bylų kolegija, kuri nagrinėjo teisėjų drausmines bylas.

Remdamasis LTSR Konstitucija AT išrinko: AT pirmininką, 2 pavaduotojus, 6 narius ir kartu buvo išrinkta 15 AT tarėjų.
Respublikos AT teisminės kolegijos nagrinėjo atitinkamas baudžiamąsias ir civilines bylas priskirtas, jų kompetencijai. Pirmosios instancijos bylas nagrinėjo AT narys su 2 Respublikos AT teisėjais. Teisminės kolegijos teisėjas nagrinėjo bylas ir kasacine tvarka. Ši Aukščiausiojo Teismo struktūra praktiškai lėmė trejopą bylos peržiūrėjimo priežiūros tvarka galimybę.

LTSR AT Prezidiumas nagrinėjo užprotestuotas bylas dėl įsiteisėjusių teisminių kolegijų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių. Prezidiumas susidėjo iš AT pirmininko, jo pavaduotojo ir narių, kurių skaičių nustatė pats Prezidiumas. Jis atliko ir savotišką rajonų- miestų liaudies teismų priežiūrą.
Aukščiausia Respublikos teismo instancija buvo AT Plenumas. Jo kompetencija buvo duoti teismams vadovaujamuosius išaiškinimus, svarstyti teisminės praktikos, statistikos, apibendrinimo medžiagą ir priimti atitinkamus nutarimus. Plenumas susidėjo iš AT pirmininko, jo pavaduotojo ir visų narių. Jo posėdžiuose buvo būtinas Respublikos prokuroro ir teisingumo ministro dalyvavimas. Be jų Plenumas neturėjo teisės spręsti iškeltų klausimų. Plenumas taip pat turėjo teisę pakeisti vieną ar kitą įstatymą, papildyti jį, ar sukurti naują bei pakomentuoti galiojantį.
Rajonų ( miestų) liaudies teismai. Šių teismų struktūra nebuvo sudėtinga – teismo pirmininkas, teisėjai (priklausė nuo rajono dydžio, galėjo būti ir teismo pirmininko pavaduotojas), griežtai apibrėžtas tarėjų skaičius. Liaudies teismai buvo pagrindinė teisminės sistemos grandis, kuri išspręsdavo 97-99 % civilinių ir baudžiamųjų bylų.

SOVIETŲ LIETUVOS TEISMŲ SISTEMA
1960 06 03 LTSR teismų santvarkos įstatymas 2. Jurisdikcinė kompetencija

2.1 Jurisdikcinės kompetencijos sąvoka, esmė
Teismas, kaip bet kuri valstybės institucija, veikia neperžengdamas Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytų ribų (Konstitucijos 5 str.). Be įstatymo, teismo galias riboja valstybės teritorija, jos piliečiai ir teis¬mo teritorinės veiklos ribos. Pavyzdžiui, teismo galia negali peržengti valstybės teritorijos ribų. Kad vienos valstybės teismas galėtų nagrinėti bylas, kuriose dalyvauja užsienio asmenys, reikia tarptautinių valstybių susitarimų. Teismo kompetencija gali būti ribojama ir valstybės teritorija ar jos dalimi t.y. apskritimi, nes Lietuvos teismai savo funkcijas gali vykdyti tik Lietuvoje ar tam tikroje jos dalyje (apskrityje, rajone). Antai, apylinkės, apygardos teismų veiklos teritoriją nustato įstatymas (Teismų įstatymo 14-19 str.). Pagrindinė teismų funkcija yra spręsti ginčus dėl teisės, t.y. nagrinėti administracines, baudžiamąsias, civilines bylas, o administraciniuose teismuose yra nagrinėjami ginčai, kuriuose bent viena iš šalių yra valstybė, savivaldybė arba valstybės ar savivaldybės institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, ir kurie kyla šiems subjektams įgyvendinant vykdomosios valdžios funkcijas. Teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu, vadinama jurisdikcine (lot. jurisdictio – civilinė teisena, civilinių bylų nagrinėjimas). Taigi teismui būdinga civilinė (civilinių bylų nagrinėjimas), baudžiamoji (baudžiamųjų bylų nagrinėjimas) ir administracinė (administracinių bylų nagrinėjimas) jurisdikcija. Tačiau teismas vykdo ir kitas, ne jurisdikcines funkcijas: tvarko nekilnojamojo turto, prekybos registrą, skiria arbitrus, taiko paveldimo turto apsaugos priemones, skiria globėjus, tvirtina testamentus ir t.t. Taigi plačiuoju požiūriu teismas vykdo ir jurisdikcines, ir ne jurisdikcines funkcijas. Teismui vykdyti jurisdikcines ir ne jurisdikcines funkcijas suteiktos atitinkamos teisės ir įgaliojimai. Teismo teisių ir įgaliojimų, kuriomis remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas funkcijas, visumą priimta vadinti teismo kompetencija (angl. competence, pranc. compėtence’, vok. Kompetenz).

Teismų kompetencija tiesiogiai nukreipiama į teismų sistemą Lietuvoje. Ją reglamentuoja LR Konstitucija, Teismų įstatymas ir Civilinio proceso kodeksas.2.2 Jurisdikcinės kompetencijos rūšys
Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriama jurisdikcine teismo kompetencija (teismo teisės, susijusios su bylų nagrinėjimu) ir ne jurisdikcine kompetencija (teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu).
Jurisdikcine teismo kompetenciją reglamentuoja du institutai — priskirtinumo ir teismingumo. Apie kuriuos pakalbėsiu šiek tiek vėliau, kitame skyriuje.3. Jurisdikcinės kompetencijos institutai. Priskirtinumas

3.1 Sąvoka
Priskirtinumas – tai dalis kompetencijos, kuri susijusi su ginču dėl teisės, nagrinėjimu. Sprendžiant klausimą dėl ginčo priskirtinumo, asmuo, kurio teisė ir interesas pažeistas privalo nustatyti, kokia valstybės institucija (tarp kurių yra teismas) pagal įstatymą turi teisę spręsti pažeistos teisės atstatymo. Priskirtinumas Civiliniame procese reiškia, kad tam tikri ginčai dėl teisės, bei teisinę reikšmę turinčių veiksmų pagal įstatymą yra priskiriami teismų kompetencijai. LRCPK 22 straipsnis nustato santykių rūšis ir ginčų kylančių iš tų santykių priskirtinumo teismams, tai reiškia, kad asmens pažeista teisė iš šių teisių, išimtinai gali būti ginama teisme.

Subjektines teises ir interesus gina ne tik teismas, bet ir kitos institu¬cijos. Todėl kilus ginčui visada labai svarbu tiksliai nustatyti, kokios institucijos kompetencijai priklauso nagrinėti ginčą, tai yra kieno juris¬dikcijos jis yra. Atsakyti į šį klausimą padeda priskirtinumo institutas. Priskirtinumas nusakomas kaip teisės normų, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų kompetenciją nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus, visuma. Kompetencija ir priskirtinumas – netapačios sampratos. Kompetencija yra tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma. Priskirtinumas — tik dalis kompetencijos, būtent tas jos aspek¬tas, kuris susijęs su ginčų dėl teisės nagrinėjimu, t. y. jurisdikcine veikla. Bylos priskirtinumui išsiaiškinti reikia nustatyti instituciją, turinčią teisę ją nagrinėti. Taigi civilinių bylų priskirtinumas — tai bylų visumos priskyrimas teismo kompetencijai.

Pagal priskirtinumo institutą nustačius asmens prašymą, gali būti keliose institucijose tarp kurių yra teismas, taikoma taisyklė, kad iš to pačio materialinio teisinio santykiokilęs ginčas dėlkelių teisės rūšių iš kurių viena ginama teismo, tai visos teisės yra ginamos teisme.[LRCPK 24 str.]

Priskirtinumo instituto esmė Civiliniame procese yra ta, kad kiekvienas asmuo galėtų realizuoti teisę, apginti pažeistą teisę bet kurioje institucijoje pagal jos veiklas iki teismo ir teisme. Šis institutas yra viena išprielaidų asmens pažeistą teisę ginti teisme pagal institucijų veiklos ribas ir teismų kompetenciją. Priskirtinumo instituto normassudaro sąlyga asmeniui pasinaudoti visomis įstatymo priemonėmis: atstatyti pažeistą teisę ir tą teisę išspręsti iki teismo.

4.2 Rūšys

Pagal tai, kiek institucijų – viena ar daugiau, turi teisę nagrinėti konkrečią bylą, priskirtinumas skirstomas į vienetinį ir dauginį. Esant vienetiniam priskirtinurnui, nagrinėti konkretų ginčą yra tik vienos institucijos, pavyzdžiui, teismo, kompetencija. Antai tėvų valdžios ribojimo bylos yra priskirtos tik teismo kompetencijai [CK 3.179str.]. Šios rūšies priskirtinumas kartais dar vadinamas išimtiniu, arba imperatyviuoju, nes įstatyme įtvirtinto konkretaus ginčo priskirtinumo negali pakeisti nei šalys savo susitarimu, nei kitos institucijos. Dauginio priskirtinumo atveju nagrinėti ginčą yra dviejų ar daugiau institucijų kompetencija. Pavyzdžiui, pagal 2002 m. birželio 4 d. Darbo kodekso [Žinios. 2002, Nr. 64-2569] 289 straipsnį darbo ginčus nagrinėja ir darbo ginčų komisijos, ir teismai.

Savo ruožtu dauginis priskirtinumas gali būti skirstomas į alternatyvųjį, sąlyginį ir sutartinį. Alternatyviojo priskirtinumo atveju suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią norėtų kreiptis. Esant alternatyviam institutui viena iš institucijų beveik visada būna teismas Pavyzdžiui, visi spręstini ginčai gali būti nagrinėjami arba teismo, arba arbitražo tvarka. Paprastai pasinaudojus galimybe kreiptis į vieną iš kelių galimų institucijų prarandama teisė kreiptis į kitas. Pavyzdžiui, pasirinkus priskirtinumą teismams, prarandama galimybė spręsti ginčą arbitražu, ir atvirkščiai [CPK 137 str. 2 d. 6 p, pvz.: LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartį c.b. Main Bridge L. L. C. v. UAB „Lakvita”, Nr. 3K-3-681/2002, kat. 96.].

Sąlyginio priskirt.inumo atveju galimybė kreiptis į instituciją, kuriai priklauso spręsti ginčą, atsiranda tik jeigu suinteresuotas asmuo laikėsi įstatyme nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos [CPK 22 str. l d., 137 str. 2 d. 3 p.]. Išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka gali būti įvairi. Vienais atvejais šalys prieš kreipdamosi į teismą turi pamėginti išspręsti kilusį ginčą tiesiogiai, vadinamąja pretenzijų pareiškimo tvarka, t. y. pareikšdamos viena kitai pretenziją (pvz., pretenzijų pareiškimo galimybė numatyta konkrečių rūšių transporto veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose [pvz., Geležinkelių transporto kodekso 72 str.]).
Sutartinis priskirtinumas esti tada, kai šalys tarpusavio susitarimu pasirenka jų ginčą nagrinėsiančią instituciją. Paprastai sutartinis priskirtinumas taikomas perduodant ginčus spręsti arbitražu [CPK 23 str.] ir ypač ši priskirtinumo rūšis būdinga tarptautinės prekybos santykiams. Tačiau sutartinis priskirtinumas negalimas, jeigu įstatymas nustato imperatyvųjį priskirtinumą. Pavyzdžiui, draudžiama šalių susitarimu perduoti nagrinėti arbitražu ginčus, kylančius iš darbo, šeimos, konstitucinių, administracinių, bankroto, nesąžiningos konkurencijos ir kitų teisinių santykių [Komercinio arbitražo įstatymo 11 str.].4. Jurisdikcinės kompetencijos institutai. Teismingumas

4.1 Sąvoka
Teismingumo institucija – tai antra pakopa asmeniui po priskirtinumo, nustatanti instituciją teismą (teismo rūšį pagal to teismo funkcijas ir kompetenciją), kuris spręs to asmens teisinę reikšmę turintį klausimą. Teismingumo instituto normos sudaro sąlygas išrinkti vieną teismą iš teismų sistemos į kurį turi teisę kreiptis dėl teisinę reikšmę turinčio klausimo. Teismingumo instituto pagrindas – Lietuvos teismų sistema, įtvirtinta LR Konstitucijoje, Teismų įstatyme ir CPK.

Nustačius, kad ginčas priklauso teismų kompetencijai, t. y. išsprendus ginčo dėl teisės priskirtinumo klausimą, reikia išsiaiškinti, koks konkretus teismas jį nagrinės. Kiekvienoje valstybėje veikia tam tikra teismų sistema. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis nurodo, kad Lietuvos teismų sistemą sudaro Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Dabar Lietuvoje yra penki apygardų ir penkiasdešimt keturi apylinkių teismai. Be to, 1999 m. sausio 14d. Administracinių teismų įsteigimo įstatymu Lie¬tuvoje buvo įkurta specializuotų – administracinių teismų sistema (pradėjo veikti 1999 m. gegužės l d.). Administracinių teismų kompetenciją nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas. Iki 1998 m. Lietuvoje taip pat veikė specializuotas Ūkinis teismas (likviduotas 1998 m. kovo 3 d. įstatymu)2. [Žinios. 1998, Nr. 26-672]

Siekiant sužinoti, koks teismas kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą, pirmiausiai reikia nustatyti, kurios teismų sistemos – administracinių ar bendrosios kompetencijos teismuose turi būti nagrinėjama konkreti byla.

Nustačius, kad byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teismuose, reikia išspręsti kitą klausimą – kurios grandies bendrosios kompetencijos teismas, t. y. apylinkės ar apygardos, turi nagrinėti bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Kadangi pagal galiojančius įstatymus nei Aukščiausiasis Teismas, nei Apeliacinis teismas bylų kaip pirmosios instancijos teismai nenagrinėja, tenka atriboti tik apylinkės ir apygardos teismų kompetenciją [Teismų įstatymo 15, 19 str.].

Nustačius teismų sistemos grandį, iš kelių tos grandies teismų lieka išrinkti konkretų teismą, kompetentingą nagrinėti konkrečią bylą. Pavyzdžiui, nustačius, kad byla nagrinėtina apygardos teisme, reikia išsiaiškinti, kuriam iš penkių apygardos teismų priklauso šitai daryti. Atitinkamai nustačius, kad nagrinėtina apylinkės teisme, būtina nustatyti, koks konkretus apylinkės teismas iš penkiasdešimt keturių veikiančiųjų turi tokią teisę.

Esant instancinei teismų sistemai, byla gali būti nagrinėjama ne tik pirmosios instancijos teisme – galima ir apeliacinė ar kasacinė jos nagrinėjimo tvarka. Pavyzdžiui, šalis pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, su kuriuo nesutinka, gali apskųsti. Tada reikėtų nustatyti, koks teismas turi teisę nagrinėti bylą apeliacine tvarka. Skundžiant sprendimą kasacine tvarka, reikėtų aiškintis, koks teismas ar teismai vykdo kasacinę funkciją ir kuris iš jų turi teisę nagrinėti atitinkamą bylą.

Taigi nustačius, kad ginčas priklauso nagrinėti teismui, konkretus teismas išrenkamas pagal specialias taisykles. Teismų kompetencijai priskiriamų bylų paskirstymas teismams vadinamas teismingumu. Taisyklių sistema, reguliuojanti bylų paskirstymo teismams tvarką, vadinama teismingumo institutu. Teismingumas, skirtingai nei priskirtinumas, atriboja konkretaus teismo jurisdikcinę kompetenciją nuo kitų teismų, t. y. paskirsto teismų kompetenciją teismų sistemos viduje.

Siekiant nustatyti bet kurios bylos teismingumą, reikia išsiaiškinti tris dalykus: pirma, teismų sistemos grandį ir teismo rūšį (bendrasis ar specializuotas teismas); antra, konkretų tos pačios grandies teismą; trečia, teismą, vykdantį tam tikrą funkciją, nesusijusią su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, t. y. konkretų teismą instancijų sistemoje. Atitinkamai skiriamas trijų rūšių teismingumas: rūšinis (dalykinis), teritorinis ir funkcinis.4.2 Rūšys
Siekiant nustatyti bet kurios bylos teismingumą, reikia išsiaiškinti tris dalykus: pirma, teismų sistemos grandį ir teismo rūšį (bendrasis ar specializuotas teismas); antra, konkretų tos pačios grandies teismą; trečia, teismą, vykdantį tam tikrą funkciją, nesusijusią su bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, t. y. konkretų teismą instancijų sistemoje. Atitinkamai skiriamas trijų rūšių teismingumas: rūšinis (dalykinis), teritorinis ir funkcinis. 4.2.1 Rūšinis
Rūšinis teismingumas (lot. competentia ratione materiae) reiškia tam tikros kategorijos bylų priskyrimą konkrečiai teismų sistemos grandžiai. Rūšinio teismingumo nustatymo kriterijus paprastai yra ginčo dalykas (pobūdis). Todėl rūšinis teismingumas dar vadinamas dalykiniu teismingumu (angį. subject matter jurisdiction; pranc. juridiction sur l’objet du litige; vok. sachliche Zustandigkeif). Be ginčo dalyko, galimi ir kiti rūšinio teismingumo nustatymo kriterijai, pavyzdžiui, ginčo subjektų teisinės padėties ypatumai, ginčo suma ir rūšinį teismingumą nustatančios normos yra imperatyvios, todėl šalys savo susitarimu negali keisti rūšinio teismingumo [CPK 32 str. 2 d.].
Taigi ši teismingumo rūšis padeda išspręsti du uždavinius. Pirma, nustatoma teismo rūšis, t. y. sužinoma, koks – bendrasis ar specializuotas – teismas turi nagrinėti bylą. Antra, nustatoma teismų sistemos grandis, kurios teismas nagrinės bylą kaip pirmoji instancija. Dabar remiantis rūšiniu teismingumu atribojama bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų kompetencija ir apylinkių teismų bei apygardos teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, kompetencija [CPK 25 str.].
Administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų kompetencija atribojama pagal ginčo dėl teisės pobūdį: administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš viešosios teisės (administracinės, konstitucinės, mokesčių ir pan.) reglamentuojamų santykių, o bendrosios kompetencijos teismai sprendžia ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių. Administraciniams teismas teismingus ginčus nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 18-20 straipsniai.
Tačiau atriboti administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų kompetenciją nėra paprasta. Problemų dažniausiai kyla tada, kad sujungiami keli reikalavimai, vieni iš kurių yra privataus, o kiti – viešojo pobūdžio, arba viena iš ginčo kilimo priežasčių yra administracinis aktas. Todėl dažna problema, kuriam teismui – administraciniam ar bendrosios kompetencijos, yra teisminga konkreti byla. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nustatęs, kad tokiais atvejais reikėtų vadovautis absorbcijos principu – teismingumą turi lemti pagrindinis ginčo klausimas: jeigu pagrindinis ginčo klausimas susijęs su privatine teise, ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose, jeigu su viešąja teise – administraciniuose teismuose. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. spalio 31 d. nutartyje konstatavo, kad „bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencijos atribojimas yra susijęs su viešu interesu, nes nuo šio klausimo sprendimo priklauso, ar bus užtikrinta žmogaus teisė į operatyvų teismo procesą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalis. Todėl normos, reglamentuojančios rūšinį teismingumą, privalo būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į piliečių interesus.
Rūšinio teismingumo bendra taisyklė: visos bylos nagrinėjamos apylinkės teisme, pavyzdžiui.: dėl santuokos nutraukimo, išskyrus tas bylas, kurių nagrinėjimas priskirtas apygardos teismams ir Vilniaus apygardos teismui (specialus bylos teismingumas pagal bylos kategorijas ir ginčų dalyką).
Bylų priskiriamų Apygardos teismams, taisyklės: pirma – nagrinėja visus turtinius ginčus, kurių suma didesnė nei 100.000lt, pvz.: (išimtis: turto padalijimo bylos kurios teismingos apylinkės teismams, nes tai vienas teisinių santykių rūšis ir turto vertė, jo apimtis ar dydis neleidžia šių bylų nagrinėti kitam teismui t.y. apygardos teismui). Antra – dėl autorinių neturtinių teisių, dėl įmonių bankroto ir restruktūrizavimo. Trečia – kai šalis yra užsienio valstybė ir kitos CPK 27 str. taisyklės: dėl autorinių neturtinių teisinių santykių; dėl civilinių viešo konkurso teisinių santykių; pagal banko laikinojo administratoriaus pareiškimą dėl banko akcinio kapitalo sumažinimo; pagal ieškinius dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo; pagal ieškinius dėl juridinio asmens vei.klos tyrimo; kitas civilines bylas ir kt.
Vilniaus Apygardos teismas turi specialią kompetenciją nustatyta CPK, kad bylos priskirtos jam, yra nagrinėjamos tik jam. Pvz.: dėl patento, prekių ženklų; dėl įvaikinimo, jei įvaikinti ketina užsienio šalies pilietis ir kt. [CPK 28str.].
Šis sąrašas nėra baigtinis, nes CPK 28 straipsnio 4 punkte sakoma, kad kiti įstatymai taip pat gali nustatyti išimtinę Vilniaus apygardos teismo kompetenciją. Pavyzdžiui, tik Vilniaus apygardos teismas gali nagrinėti:
1) pramoninio dizaino registravimo ir naudojimo bylas [1995 m. liepos 4 d. Pramoninio dizaino įstatymo 24 str.];
2) bylas pagal teikimus teisiškai įvertinti, ar Lietuvos Respublikos Seimo narys sąmoningai bendradarbiavo su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis [1991 m. gruodžio 17 d. įstatymo „Dėl deputatų, įtariamų sąmoningu bendradarbiavimu su kitų valstybių specialiosiomis tarnybomis, mandatų patikrinimo” 4 str.];
3) bylas pagal teisingumo ministro skundus dėl Notarų rūmų nutarimų ir sprendimų [Notariato įstatymo 11 str. 2d.];
4) bylas, numatytas 1998 m. birželio 25d. Advokatūros įstatymo414, 22-23, 29, 45 ir 50 straipsniuose;
5) bylas dėl Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimų, susijusių su puslaidininkių gaminių topografijos registravimu ir naudojimu [1998 m. birželio 18 d. Puslaidininkių gaminių topografijų teisinės apsaugos įstatymo 20 str.];
6) bylas pagal Vertybinių popierių komisijos skundus dėl asmenų, trukdančių šiai komisijai įgyvendinti pensijų fondų veiklos priežiūrą, veiksmų [l999 m. birželio 3d. Pensijų fondo įstatymo 41 str.].4.2.2 Teritorinis
Remiantis teritoriniu teismingumu (angį. territorial jurisdiction; pranc. juridiction territoriale; vok. ortliche Zustdndigkeif) kompetencija paskirstoma tos pačios grandies, pavyzdžiui, apylinkės, apygardos, teismams. Teritorinis teismingumas nustatomas iškeliant civilinę bylą, todėl teismas privalo nagrinėti bylą toliau, nors ją iškėlus teritorinis teismingumas pasikeistų, pavyzdžiui, iškėlus bylą atsakovas pakeitė gyvenamąją vietą. Teritorinis teismingumas nustatomas pagal tam tikrus kriterijus, kurie nėra susiję su bylos rūšimi, pavyzdžiui, atsakovo gyvenamąją vietą, daikto buvimo vietą ir panašiai. Teritorinis teismingumas skirstomas į bendrąjį, alternatyvųjį, išimtinį, sutartinį ir kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumą.
Bendrojo teritorinio teismingumo atveju ieškinys pareiškiamas teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą, o jeigu atsakovas yra juridinis asmuo – pagal juridinio asmens organo buveinės, nurodytos juridinių asmenų registre, vietą [CPK 29 str.], t. y. taikomas actor reąuitur forum rei (forum domicile) principas. Kai atsakovas yra valstybė ar savivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal valstybei ar savivaldybei atstovaujančios institucijos buveinės vietą.
Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta, kur asmuo iš tikrųjų dažniausiai gyvena [CK 2.16 str.]. Paprastai asmens gyvenamoji vieta nurodoma jo asmens tapatumą patvirtinančiuose dokumentuose. Pagal 1992 m. sausio 23d. Gyventojų registro įstatymą ir 1998 m. liepos 2 d. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą kiekvienas fizinis asmuo privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Nustatant asmens gyvenamąją vietą, turėtų būti remiamasi visais galimais įrodymais, tačiau asmens deklaruota gyvenamoji vieta viešame registre turėtų būti vienas iš pagrindinių jo gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų [CK 2.17 str.]. Kai asmuo turi kelias gyvenamąsias vietas ir nė vienoje iš jų nuolat negyvena, ji turi būti nustatoma vadovaujantis papildomais kriterijais, pavyzdžiui, aiškinamasi, su kuria iš kelių gyvenamųjų vietų jis labiausiai susijęs. Dažniausiai stengiamasi sužinoti, kur yra asmens turtas ar didžioji jo dalis, kur jo šeima, kurioje vietoje jis pats daugiausiai gyvena ir panašiai [CK 2.16-2.17 str.]. Asmens, nuteisto laisvės atėmimu ir atliekančio bausmę, gyvenamąja vieta laikoma paskutinė prieš nuteisiant gyvenamoji vieta. Šalys savo susitarimu gali pakeisti bendrąjį teritorinį teismingumą [CPK 32 str.].

Esant alternatyviajam teritoriniam teismingumui, įstatymas nurodo galimybę nagrinėti bylą dviejuose ar daugiau tos pačios grandies teismų. Šiuo atveju konkretų teismą pasirenka ieškovas [CPK 30 str. 12 d.]. Kreipęsis į vieną iš kelių galimų teismų, ieškovas praranda teisę su tapačių ieškiniu kreiptis į kitą teismą. Alternatyvusis teritorinis teismingumas nustatomas tokioms byloms, kur ginami ypač reikšmingi ieškovo teisės ir interesai, pavyzdžiui, išlaikymo, žalos atlyginimo ir kitoms byloms. Todėl ieškovui taikoma lengvata, suteikianti jam galimybę pasirinkti tokį teismą, į kurį jam būtų patogiau kreiptis. Alternatyvaus teritorinio teismingumo taisyklės, jų panaikinimas ir pasirinkimas yra ieškovo teisė, tai yra , kad ieškovas atsižvelgę į CPK 30 str. kriterijus gali pakeisti šį institutą.
Išimtinio teritorinio teismingumo atveju įstatymas įsakmiai įvardija teismą, turintį nagrinėti bylą, kad kilęs ginčas yra nagrinėjamas pagal turto buvimo vietą, t.y. ieškiniai dėl teisės į nekilnojamąjį daiktą ar ginčų, susijusių su tuo daiktu, nagrinėjami teisme pagal to daikto buvimo vietą, išskyrus atvejus, jei tie daiktai – santuokos nutraukimo bylos objektai, taip pat ieškiniai dėl palikimo ir ginčai, susiję su palikimu nagrinėjami teisme pagal palikimo ar jo dalies buvimo vietą. Antai pagal CPK 31 straipsnį ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo pareiškiami nekilnojamojo daikto .ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (lot. forum rei sitae). Palikėje kreditorių ieškiniai prieš įpėdiniams priimant palikimą pareiškiami palikimo ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (lot. forum here-didatis). Išimtinį teritorinį teismingumą nustatančios normos yra imperatyvios, todėl šalys savo susitarimu šio teismingumo negali keisti. Tačiau išimtinis teritorinis teismingumas gali būti pakeistas CPK 35 straipsnyje numatytais išimtiniais atvejais.
Sutartinis teritorinis teismingumas – taisyklių visuma, pagal kurias šalys (tarpusavio susitarimu) gali pakeisti teritorinį ginčo sprendimo teismingumą, t.y, kad šalys rašytine forma gali susitarti jų ginčą perduoti nagrinėti jų pasirinktam teismui [CPK 32 str. l d.]. Tačiau šalys savo susitarimu negali keisti rūšinio ir išimtinio teritorinio teismingumo [CPK 32 str. 2 d.]. Šalių susitarimas dėl teritorinio teismingumo turi būti sudarytas raštu ir pateiktas kartu su ieškinio pareiškimu. Šalys bylos teismingumą gali nustatyti ir nesudarydamos atskiro susitarimo, o aptardamos šį klausimą sudaromoje sutartyje, pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, nuomos ir kitoje. Šalys gali susitarti, kad jų bylą nagrinės konkretus teismas (toks susitarimas vadinamas prorogaciniu), arba numatyti, jog kai kurie teismai, kuriems byla teisminga, jos negalės nagrinėti (toks susitarimas vadinamas derogaciniu susitarimu) [LAT CBS teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis c. b. A. Kriukelio individuali įmonė v. ŽŪB „Nematekas”, Nr. 3K-3-748/2002, kat. 96.]. Paprastai sutartinis teismingumas būdingas tarptautinėms prekybos sutartims.
Tarpusavyje susijusių bylų teismingumas – šitos rūšies normos nustato taisykles asmeniui, besikreipiančiam į teismą, bylą nagrinėti pagal vieno atsakovo gyvenamąją vietą, kai Civiliniame procese dalyvauja keletas atsakovų (procesinis bendrininkavimas). Ši pasirinkimo teisė priklauso ieškovui [CPK 33str.]. Šios rūšies teismingumo normos nustato teismingumą prieš ieškinį – pareigą atsakovui priešieškinį (rašytinės formos) byloje pareikšti tame teisme, kuriame nagrinėjamas ieškovo ieškinys[CPK 33 str., 2 d.] Pavyzdžiui, ieškinys keliems atsakovams, gyvenantiems ar esantiems ne toje pačioje vietoje, pareiškiamas pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją ar buveinės vietą ieškovo pasirinkimu; priešinis ieškinys pareiškiamas tame teisme, kur nagrinėjamas pradinis ieškinys, tačiau, jeigu priešinio ieškinio pareiškimas keičia rūšinį bylos teismingumą, pradinį ieškinį nagrinėjantis teismas perduoda visą bylą nagrinėti pagal rūšinį teismingumą; jeigu vienas iš ieškovų reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, tai ieškinys pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo taisykles; kai vienas iš ieškovo pareikštų reikalavimų priklauso nagrinėti apygardos teismui, ieškinys dėl visų reikalavimų nagrinėjamas apygardos teisme; trečiasis asmuo, turintis savarankiškų reikalavimų, ieškinį pareiškia teisme, kuriame nagrinėjama ieškovo ir atsakovo byla [CPK 33 str.].4.2.3 Funkcinis
Remiantis funkciniu teismingumu paskirstoma teismų kompetencija instancijų sistemoje, t. y. nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti bylas kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija. Taip pat nustatoma teismo kompetencija, nesusijusi su jurisdikcine veikla ar susijusi su ja tik iš dalies, pavyzdžiui, teismų teisė pripažinti užsienio arbitražo sprendimus.
Kaip apeliacinė instancija civilines bylas nagrinėja apygardų teismai ir Apeliacinis teismas. Apygardų teismai yra apylinkių teismų sprendimų ir nutarčių apeliacinė instancija [Teismų įstatymo 19 str., CPK 301 str.]. Apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija bylų, kurias išnagrinėjo apygardų teismai kaip pirmoji instancija [Teismų įstatymo 21 str., CPK 301 str.]. Apeliacinis teismas taip pat nagrinėja skundus dėl arbitražo sprendimų, priimtų pažeidžiant pagrindinius proceso principus, ir užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo klausimus [Teismų įstatymo 21 str., Komercinio arbitražo įstatymo 39 str., CPK 809 str.].
Kasacine tvarka bylas turi teisę nagrinėti tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas [Teismų įstatymo 22 str., CPK 340 str.]. Aukščiausiasis Teismas, be kasacinės funkcijos, atlieka ir vienodos teismų praktikos aiškinant ir taikant teisę formavimo funkciją (Teismų įstatymo 23 str., CPK 4 str.).

Aukščiausiam teismui gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka Apeliacinės instancijos (t.y. apygardų teismų ir Apeliacinio teismo) sprendimai. Tą daro trijų, septynių teisėjų kolegija arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija. Svarbiausi pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: materialinės teisės normų pažeidimas, netinkamai jas taikant ar išaiškinant; procesinės teisės pažeidimas, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, jeigu teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ar aiškinimo praktikos; absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, kuriais gali būti bylos išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo, byloje trūksta teismo posėdžio protokolo, sprendimas ar nutartis be motyvų ir kt. Kasacija yra negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka; ginčuose, kylančiuose dėl komercinės – ūkinės veiklos, jei ginčijama suma mažesnė kaip 50 000 litų, o kituose turtiniuose ginčuose, jei ginčijama suma mažesnė kaip 5 000 litų; dėl pirmosios instancijos teismų nutarčių, kurios negali būti apskųstos apeliacinės instancijos teismui. Bylos nagrinėjimo trukmė nėra apibrėžta. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, tikrinamas tiek jos teisėtumas, tiek ir pagrįstumas, t.y. ji tikrinama tiek tiesiniu, tiek ir faktiniu aspektu.
Teismas, gavęs bylą ir ją perėmęs, jei jos teismingumas iš esmės atitinka bendrąsias teismingumo taisykles, turi pareigą tą bylą pabaigti išspręsti nors ir proceso eigoje ji pasidaryta neteisminga. Bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui reikalinga tam, kad byla būtų išnagrinėta operatyviau ir ekonomiškiau, išimtiniais atvejais byla gali būti perduodama kitam tos pačios pakopos teismui., taip pat klausimą dėl bylos perdavimo iš vieno apylinkės teismo kitam apylinkės teismui išsprendžia apygardos teismo, kurio teritorijoje yra apylinkės teismai, pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Klausimą dėl bylos perdavimo iš vieno apylinkės teismo kitam apylinkės teismui, esančiam kito apygardos teismo veiklos teritorijoje, arba iš vieno apygardos teismo kitam išsprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, apylinkės teismo, nagrinėjančio bylą, prašymu, apygardos teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, kurio veiklos teritorijoje yra atitinkamas apylinkės teismas, turi teisę bylą, teisminga apylinkės teismui, perduoti nagrinėti kitam apygardos teismui. Jeigu kaip byloje dalyvaujantis asmuo yra teisėjas, o byla teisminga teismui, kuriame jis dirba, arba teism.e, kuriam teisminga byla, teisėju dirba byloje dalyvaujančio asmens artimieji giminaičiai (išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą), sutuoktinis (sugyventinis), aukštesniosios pakopos teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas perduoda tokią bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. [CPK 35 str.]. Užsienio valstybės teismui civilinė byla gali būti perduota tarptautinės sutarties nustatytais atvejais ir tvarka [CPK 145 str.]. Kiekvienas teismas savo funkcinę kompetencija privalo patikrinti ex officio.5. Teismo sudėtis
5.1 Teismo sudėties esmė Civiliniame procese
Laikoma, kad sprendimas yra teisėtas, kai jį priima teisėtos sudėties teismas. Teismų įstatymas ir CPK normos nustato teismo sudėties ypatumus kiekvienoje teisminėje pakopoje, nepriklausomai nuo teisėjų skaičiaus nagrinėjusių bylą, visi jie veikia teismo vardu, sprendimą priima Lietuvos vardu, nes Lietuvos teismų kompetencija yra kompetetinga tik Lietuvos teritorijoje, ir jų priimti sprendimai galioja tik Lietuvos teritorijoje

Tai, kad civilinę bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas, yra labai svarbi teisės į tinkamą procesą ir įstatymo garantuotą teismą įgyvendinimo dalis. Aplinkybė, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, vertinama ne tik kaip absoliutus procesinis sprendimo negaliojimo pagrindas, kurį tiek apeliacinis, tiek kasacinis teismas privalo konstatuoti ex officio, bet ir neabejotinas pagrindas atnaujinti procesą [CPK 366 str. l d. 8 p.].

Teismo sudėties esmė Civiliniame procese yra ta, kad nedidelio sudėtingumo byla yra nagrinėjama mažesnio teisėjų skaičiaus, t.y. ją nagrinėja vienas teisėjas, o sudėtingesnes bylas nagrinėja teisėjų dauguma (teisėjų kolegija), todėl teismo sudėtis neapkrauna teisėjų tokiomis bylomis, kurias gali išnagrinėti ir vienas teisėjas, esant bylos sudėtingumui yra pasitelkiama kitų teisėjų pagalba, visa tai sutiekia teismui operatyvų ir efektyvų jo darbą.
Teismo sudėtis priklauso nuo instancijos rūšies, kuriame sprendžiamas konkretus klausimas, tai reiškia, kad teismo sudėtis skirstoma pagal teismų instancijas:
• Apylinkės teismuose (pirmąją instanciją) bylas nagrinėja vienas teisėjas, jei byla sudėtinga ir didelės apimties, teismo pirmininkas turi teisę nuspręsti bylą nagrinėti trijų teisėjų kolegijai.
• Apygardų teismuose pirmąją instanciją bylą nagrinėja vienas teisėjas, jei bylą didelė ir sudėtinga – trys teisėjai, kaip ir apylinkės teismuose. Apeliacine instancija bylos peržiūrimos teisėjų kolegijos, kurią aptarsiu kitame skyriuje.
• Apeliaciniame teisme (apeliacine instancija) bylos nagrinėjamos trijų teisėjų kolegija
• Aukščiausiame teisme visos bylos nagrinėjamos kasacine tvarka trijų teisėjų kolegija. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija (dideliems, sudėtingoms ir teismų praktikos formuojančioms byloms) plenarinė sesija – joje dalyvauja dauguma arba visi civilinių bylų teisėjai, visais atvejais – nelyginis teisėjų skaičius.5.2 Rūšys
Bylą nagrinėjančio teismo sudėtis gali būti vienasmenė (kai bylą nagrinėja ir sprendimą byloje priima vienas teisėjas) ir kolegiali (kai bylą nagrinėja ir sprendimą byloje priima trys ir daugiau teisėjų). Nesvarbu, kiek teisėjų – vienas ar keli, nagrinėja bylą, jie veikia teismo, o sprendimą priima – valstybės vardu. 5.2.1 Vienasmenė
Vienasmenė teismo sudėtis – tai kai procesą veda ir bylą nagrinėja vienas teisėjas. Bylos, kurios yra nagrinėjamos vienasmene teismo sudėtimi visada yra: pirmosios instancijos teismo proceso (kai byla nagrinėjama tiek apylinkių, tiek apygardų teismuose) bylos, kurią nagrinėja vienas teisėjas [CPK 62 str. 1-2 d.]. Šiuo atveju teisėjas veikia atitinkamai apylinkės arba apygardos teismo vardu. Atkreiptinas dėmesys, kad procesinius veiksmus, nesvarbu – teismo posėdyje ar ne, visada atlieka teismas, o ne teisėjas kaip pareigūnas. Dėl šios priežasties naujajame CPK atsisakyta ankstesnio teismo ir teisėjo sąvokų atskyrimo.
Įstatyme numatyta, kad teismas kaip pirmoji instancija nagrinėja bylas vienasmene teismo sudėtimi, todėl kad pirmos instancijos teismuose būna nesudėtingos ir nedidelės, jų nagrinėjimui nereikia didesnio skaičiaus teisėjų, kurie nors ir palengvintų iškilusio ginčo išsprendimą, bet šiuo atveju nėra užimami kiti teisėjai ir nėra reikalo iškilusį ginčą nagrinėti kolegialiai. Išimtis: sudėtingai bylai nagrinėti atitinkamo teismo pirmininkas arba skyriaus pirmininkas [CPK 62 str. 1-2 d.] gali sudaryti trijų teisėjų kolegiją. Atkreiptinas dėmesys, kad trijų teisėjų kolegija gali būti sudaryta tiek priėmus ieškinį, tiek vykstant procesui. Gali kilti klausimas, ar trijų teisėjų kolegija gali būti sudaryta jau po to, kai bylą pradėjo nagrinėti vienas teisėjas? Manytume, jog į šį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai, juo labiau kad ir pats bylos sudėtingumas dažniausiai išaiškės teisėjui įsigilinus į problemas. Šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas turėtų kreiptis į atitinkamo teismo pirmininką arba skyriaus pirmininką. Plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai skyriaus teisėjų. Sprendimas priimamas plenarinės sesijos posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas.
Bylą nagrinėjantis vienasmenės sudėties teismas, visus klausimus teismo vardu sprendžia vienas teisėjas. Jokio klausimo, susijusio su bylos nagrinėjimu, teisėjas negali atsisakyti spręsti motyvuodamas savo nežinojimu.5.2.2 Kolegiali
Kolegiali teismo sudėtis – kai bylą nagrinėja, ne vienas,o keletas teisėjų. Teismo sudėtis, kuri nagrinėja byla keletų teisėjų sudėtimi yra apeliacinės ar kasacinės instancijos teismai.

Kolegijos sudėtis: 1. Kolegijos pirmininkas (vadovauja proceso eigai ir teismo posedžiui); 2. kolegijos pranešėjas (teikiantis išvada kitiems bylą nagrinėjantiems teisėjams); (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas gali sutapti, bet ne visada); 3. kolegijos teisėjas.

Bylos nagrinėjamos pirmoje instancijoje – vienasmene teismo sudėtimi, išimtis: sudėtingai bylai nagrinėti atitinkamo teismo pirmininkas arba skyriaus pirmininkas (CPK 62 str. 1-2 d.) gali sudaryti trijų teisėjų kolegiją. Atkreiptinas dėmesys, kad trijų teisėjų kolegija gali būti sudaryta tiek priėmus ieškinį, tiek vykstant procesui.. Šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas turėtų kreiptis į atitinkamo teismo pirmininką arba skyriaus pirmininką su prašymu sudaryti bylai nagrinėti trijų teisėjų kolegiją. Sudaryti tokią kolegiją yra teismo pirmininko ar Civilinių bylų skyriaus pirmininko teisė, tačiau jokiu būdu ne pareiga. Jeigu trijų teisėjų kolegija yra sudaroma, o tam laikotarpiui buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, naujajame teismo posėdyje turėtų būti laikoma pasikeitus teismo sudėtį ir todėl atitinkamai taikomas CPK 16 straipsnis.
Apeliacine tvarka bylos nagrinėjamos apygardų ir Lietuvos apeliaciniame teisme. Visais atvejais apeliacine tvarka bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, išskyrus atvejus, kai tam tikrus procesinius veiksmus (pvz., pasiruošimą teisminiam apeliacinio skundo nagrinėjimui) pagal įstatymą teisėjas gali atlikti vienasmeniškai [CPK 62 str. 2 d.]. Kolegiją sudaro ir jos pirmininką skiria atitinkamo teismo ar jo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas [CPK 62 str. 5 d.]. Reikia skirti sąvokas kolegijos „pirmininkas” ir „pranešėjas”. Dažniausiai kolegijos pirmininkas yra ir pranešėjas byloje, tačiau gali būti ir kitaip. Pirmininkas yra tas kolegijos narys, ant kurio pečių gula pareiga vadovauti teismo posėdžiui, užtikrinti jame tvarką, paskelbti teismo valią ir panašiai [CPK 158-160 str.]. Tuo tarpu pranešėjas išdėsto nagrinėjamos bylos esmę. Minėta, kad dažniausiai pirmininkas yra ir pranešėjas, tačiau nebūtinai.
Vienintelis teismas, nagrinėjantis bylas kasacine tvarka, yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacijos esmė – teisės problemų sprendimas ir vienodos teismų praktikos formavimas. Tad kasacinį nagrinėjimą pasiekia pačios sudėtingiausios civilinės bylos, kuriose teisės taikymo problema ypač sudėtinga ir paini. Todėl CPK 62 straipsnio ketvirtojoje dalyje numatyta, kad Lietuvos Aukščiausiajame Teisme civilines bylas nagrinėja trijų arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija. Atkreiptinas dėmesys, kad čia išvardyta galima teismo sudėtis kasaciniame procese jokiu būdu nereiškia trejopos kasacinio proceso galimybės. Bet kuriuo atveju kalbu apie vientisą kasacinį procesą ir, pavyzdžiui, išnagrinėjus kasacinį skundą trijų teisėjų kolegijai ir priėmus byloje atitinkamą nutartį, išnyksta bet kokios kitos kasacinio bylos nagrinėjimo galimybės. Kita vertus, gali atsitikti taip, kad trijų teisėjų kolegijos kasacine tvarka pradėtą nagrinėti bylą baigs nagrinėti Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija. Šiuo atveju kalbėsiu apie tolygų teismo sudėties išplėtimą. Gali atsitikti ir taip, kad dėl bylos sudėtingumo iš karto bus sudaryta išplėstinė septynių teisėjų kolegija arba byla bus perduota Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai.

CPK 62 straipsnio šeštojoje dalyje sakoma, kad plenarinei sesijai pirmininkauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o jam nedalyvaujant posėdyje – Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai skyriaus teisėjų. Sprendimas priimamas plenarinės sesijos posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas.6. Teismo sudėties nušalinimo institutai
6.1 Pagrindai
Bylą nagrinėjantis teisėjas(i) turi būti nešališkas(i) t.y. klausyti įstatymų, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Jeigu teisėjas(i) pažeidžia anksčiau minėtas taisykles ir kt. atvejų, kurie parodo teisėjo(ų) šališkumą, tada jis(ie) tampa šališkais, todėl nebeturi teisės nagrinėti bylą.

Byloje dalyvaujantys asmenys, kuriems kyla abejonių dėl teismo nešališkumo, gali pareikšti teisėjui nušalinimą. Tačiau kalbant apie teismo nešališkumą, į nušalinimą CPK žvelgiama kaip į tam tikrą kraštutinę priemonę. Įstatymų leidėjas numato, kad jeigu teismas yra suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, jis privalo pats nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Nušalinimas pareiškiamas tik jeigu teismas nuo bylos nagrinėjimo nenusišalina savo iniciatyva. CPK 65 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyti absoliutūs teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) pagrindai. Tai reiškia, kad esant šiems pagrindams (pvz., jeigu teisėjas yra su šalimi susijęs giminystės ar svainystės ryšiais; jeigu jį su viena iš šalių ar kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis sieja santuokos, globos ar rūpybos santykiai; jeigu teismui tenka nagrinėti bylą, kurioje jis buvo arba yra vienos iš šalių arba kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovas ir pan.) teisėjas privalo pats nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, o šito nepadarius, jam gali būti pareikštas nušalinimas. Absoliučių teismo nušalinimo pagrindų buvimas jokiu būdu nereiškia, kad nušalinimas teismui gali būti pareiškiamas tik vadovaujantis šiais pagrindais. CPK 66 straipsnyje numatyta, kad teismas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. Tai reiškia, kad iš esmės nušalinimas teismui gali būti pareiškiamas bet kokiu pagrindu, kuris leidžia abejoti nešališku ir objektyviu bylos nagrinėjimu. Be abejonės, absoliutus pagrindas pareikšti teisėjui nušalinimą yra ir atvejais, kai nesilaikoma CPK 71 straipsnyje nurodyto draudimo dalyvauti tam pačiam teisėjui pakartotinai nagrinėjant bylą (pvz., CPK 71 straipsnio pirmojoje dalyje sakoma, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant ją apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant ją pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas priimtas jam dalyvaujant).6.2 Tvarka
Siekdamas išvengti galimų piktnaudžiavimų teise pareikšti nušalinimą ir užtikrinti operatyvų ir koncentruotą bylos nagrinėjimą, įstatymų leidėjas nustatė, kad teismo nušalinimai turi būti motyvuoti ir gali būti pareikšti prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės.
Teisėjo (teisėjų) nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas arba jų paskirtas teisėjas nedelsdami, bet ne vėliau kaip per tris dienas nuo nušalinimo pareiškimo dienos. Jeigu nušalinimas pareiškiamas teismo pirmininkui, nušalinimo klausimą sprendžia didžiausią teisėjo darbo stažą turintis to teismo teisėjas .Tais atvejais, kai teisme nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamas aukštesniosios pakopos teismas. Klausimas dėl teisėjo nušalinimo išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka, išklausius nušalinamo teisėjo. Eksperto, vertėjo ir teismo posėdžio sekretoriaus nušalinimo klausimą sprendžia nagrinėjantis bylą teismas. [69 str. 1-3 d.]
Dėl nušalinimo, pareikšto vienam arba keliems teisėjų kolegijos nariams, sprendžia likę(s) teisėjas arba teisėjai, kuriems nušalinimas nėra pareikštas, vadovaudamiesi minėtomis taisyklėmis [CPK 69 str. 4 d.]. Kai nušalinimo klausimą sprendžia keli kolegijos teisėjai ir jų balsai pasiskirsto po lygiai, pripažįstama, kad teisėjas yra nušalintas. Nušalinimo, pareikšto visiems kolegijos nariams, pagrįstumo klausimas sprendžiamas bendrąja tvarka, t. y. atitinkamo teismo pirmininko arba Civilinių bylų skyriaus pirmininko, arba jų įgalioto teisėjo, vadovaujantis CPK 69 straipsnio reikalavimais.6.3 Pasekmės
Jeigu nušalinimo pareiškimas nėra patenkinamas, bylą toliau nagrinėja pradinės sudėties teismas. Kai teismo nušalinimo pareiškimas patenkinamas, atitinkamo teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas pakeičia teismo sudėtį. Nesant galimybės pakeisti apylinkės teismo teisėjo kitu teisėju, byla siunčiama apygardos teismui, kurio veiklos teritorijoje yra atitinkamas apylinkės teismas, o šis savo ruožtu perduoda bylą nagrinėti kitam apylinkės teismui [CPK 70 str. l d.].
Nušalinimai gali būti pareikšti ne tik teisėjui, bet ir teismo posėdžio sekretoriui, vertėjui ar ekspertui, nes iš visų jų įstatymas reikalauja teisinio nesuinteresuotumo bylos baigtimi. Pagrindai nušalinti šiuos proceso dalyvius nurodyti CPK 65 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose. Šiuo atveju taip pat yra bendrojo pobūdžio pareiga nusišalinti, todėl teisė pareikšti nušalinimą turėtų būti vertinama kaip išvestinė iš pareigos nusišalinti. Nušalinimo pareiškimo momentas pagal CPK 68 straipsnį sutampa su tuo, kuris nustatytas teismo nušalinimui pareikšti. Apskritai visa procedūra iš esmės yra tapati, išskyrus tai, kad nušalinimo klausimą jau sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą iš esmės. Ir tai savaime suprantama, nes šiuo atveju nėra pažeidžiamas jau minėtas principas, kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje.V. Darbo rezultatai ir jų aptarimas
Rašydamas šį kursinį darbą, aš atsižvelgiau ne į tai ne kaip gaunami rezultatai, o kaip jie pateikiami, nes yra pateikiami tik galutiniai ir svarbiausi rezultatai.

Atsižvelgdamas į tai, kad šiame kursiniame darbe aš analizuoju ir aiškinuosi teismų kompetencijoje ir sistemoje kylančias problemas, jame daugiausia siekiu atnaujinti ankstesniuose darbuose, knygose, dokumentuose, įstatymuose ir kt. pateiktą informaciją (atskleisti, kokia yra teismų kompetencija ir teismų sudėtis). Todėl šiame savo darbe aš stengsiuosi nespręsti iškilusias problemas, bet parodyti ar supažindinti kokia turi būti teismo sudėtis, kompetencija teoriniu ir praktiniu požiūriu.VI. Išvados
LR teismų sistema ir jų kompetencija yra vienintelė sistema užtikrinanti teisingumo vykdymą ir įstatymų laikymąsi valstybėje. Ji veikia pagal devynis svarbiausius principus, kurių svarbiausias skelbia, kad prieš įstatymą ir teismus yra lygūs visi, taigi įstatymų ir LR Konstitucijos pagalba ši sistema veikia efektyviai ir vienodai, taikydama visiems piliečiams šalies įstatymus, o taip pat suteikdamas tokią teisę ir užsienio šalies piliečiams.

Struktūriška teismų sudėtis yra vienoda tiek bendrosios kompetencijos, tiek ir administraciniuose teismuose. Pagrindinis bylų svarstymas pirmąja instancija yra padalytas tarp žemesnės pakopos teismų -apylinkės ir apygardos. Bylas apeliacine tvarka nagrinėja apygardų teismai bei Apeliacinis teismas, o vienintelė kasacinė instancija yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacijos sukoncentravimas viename teisme – tai žingsnis efektyvesnės teismų sistemos link, nes palyginus dabar Lietuvos Aukščiausiame teisme nagrinėjamą bylų skaičių su jų skaičiumi, kuris prieš CPK pakeitimą pasiekdavo Lietuvos Aukščiausiąjį teismą , pastebimas daug efektyvesnis vienodos teisminės praktikos užtikrinimas. Be to, esant vienai kasacinei instancijai, užtikrinamas tik tam tikrų bylų nagrinėjimas kasacine tvarka, t.y. teismas neapkraunamas ne jo kompetencijoje esančiomis bylomis. Kasacinis bylų nagrinėjimas viename teisme sumažina žemesnės pakopos teismams skiriamų bylų skaičius, o tai savu ruožtu lemia efektingesnį ir teisingesnį bylų nagrinėjimą. Be to, svarbus yra Administracinių teismų įsteigimas, kuris palengvino administracinių bylų nagrinėjimą, nes buvo aiškiai apibrėžta kokiam teismui, kokios bylos yra teismingos. Taip pat administracinių bylų atskyrimas nuo civilinių ir baudžiamųjų ir sukoncentravimas jų vieno pobūdžio teismuose, rodo Lietuvos teismų sistemos asimiliaciją su Europos šalių teismais.

Užtikrinant piliečiams teisę į apeliaciją ir kasaciją, Lietuvos teismai vykdo Europos lygio teisingumą, t.y. suteikia galimybę peržiūrėti neteisingai išnagrinėtą bylą kitame, aukštesnės pakopos teismuose. Taip pat tokiu būdu teismų sistema ir jos kompetencija, kuri kaip ir kiekviena sistema, nėra apsaugota nuo klaidų, pasilieka sau galimybę jas ištaisyti, kas lemia stiprios teisinės valstybės susikūrimą.

VII. Literatūros sąrašas:

1) LR Teismų įstatymo pakeitimo įstatymas; Vilnius, 2002.
2) LR Civilinio proceso kodekso komentaras I tomas; Vilnius 2004.
3) LR Civilinis kodeksas; Vilnius, 2003.
4) LR Civilinio proceso kodeksas; Vilnius, 2002.
5) www. Litlex.lt
6) www.google.lt
7) www.lrs.lt
8) www.politika.osf.lt

Leave a Comment