Apysaka „Sename dvare“ įdomiausias ir reikšmingiausias Šatrijos Raganos kūrinys. Šatrijos Raganos dvaras – grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Dvaras yra tarsi paskutinė senųjų tradicijų ir nykstančios kultūros sala naujos dvasios ir naujų idėjų jūroje, sala, kuri pamažu grimzta, negalėdama naujosios dvasios priimti ir ja gyventi. Seną dvarą, aplinką, gamtą ir dvariškius sieja stiprus fizinis ir dvasinis ryšys. Tokios sąsajos padeda pasakotojui tikroviškiau, labiau jaudinančiai perteikti veikejų dvasines būsenas. Dvaro, jo aplinkos, gamtos aprasymai išreiškia veikėjų būsenas. Šatrijos Raganos epigrafas, getės žodžiai Alles VergänglicheIst nur ein Gleichnis, „visa kas praeina simbolis tėra, yra svarbūs apysakos „Sename dvare“ nuotaikai ir tikėjimui, kad visa kas yra svarbiausia-išlieka. Ženklai padeda žmogui suklusti, sukelia jam ypatingą nuotaiką. Žmogus ima tokius ženklus simbolius ne tik matyti, bet ir kurti. „Sename dvare“ gamta įkūnija daugybę simbolių. Gėlė rožė kūrinyje nuolat pasikartoja. Simbolių žodyne gėlė pristatoma, kaip gėlių karalienė. Apysakoje rožė dvariškių šeimos narių simbolis, bukieto (puokštės skynimas) interpretuojamas kaip mamatės noras sujungti visus, prijungti ir tėvelį. Mamatės ryšys su gėlėmis ypač stiprus;“eina prie jų, žiūri į jas, lyti, traukia kvapą“. Gėlės mamatei, tarpininkės tarp šio ir ano pasaulio(čia svarbu prisiminti, kad Š.R. buvo religinga moteris), rožės mamatei kalba apie anapusį pasaulį, apie ypatingas grožybes, balsus, laimę. Rožė ir ateities pranašė- Irutė įsega rožę mamatei į kasas ir tarsi nujaučia atsisveikinimą – rožė“atrodė lyg sidabrinė žvaigždė“, kito pasaulio ženklas. Veikėjams artima gamta- idealas, siektinas pavyzdys. Norint išreikšti grožį, šis lyginamas, tapatinamas su didžiausiu idealu. Irutė tiesiogiai išsako mamos ir gėlių panašumą“..meilios, meilios ir taip liūdnai žiūri, kaip ir tu“. Irka labai mėgo žiūrėti į gražias, pasipuošusias ponias „Kokie jai vešlūs plaukai, kaip linai, akys lyg žibutės“.“stebėtinos ponios“. Dvaraitės suvokiamas grožis toks paprastas ir nuoširdus.
Gamta atspindi žmonių jausenas, tokia paralelė paryškina žmogaus emocinę, vidinę būseną. Mamatė nupasakodama savo nuotaiką, palyginimui naudoja esamo oro, gamtos aprašymą.:“ Pilku rūku apsiaustas visas pasaulis“ ir „mane visą apsiautė rudens nuotaika“,“ Klevų alėja nutiesta mirusių lapų auksiniu kilimu, o ant jo šen ir ten raudonuoja purpuriniai taškai, lyg kraujo lašai, išvarvėję iš sužeistos širdies.“ Gamta, įgavusi simbolinę prasmę, padeda perteikti skaitytojui autorės suvokimą apie žemiskąją būtį. Autorė sulygina žmogaus gyvenimą su paukščio gyvenimu, kuris nesibaigia mirtimi, o tęsiasi ir po jos:,, Netrukus sunkūs plyš lėlutės-kūno vysčiai, siela – drugys auksinis – nulėks pas jus į lizdą“. Žmogus, užbaigęs žemiškąją kelionę, susitinka tobulesniame pomirtiniame gyvenime su bragiausiais žmonėmis ,, Dabar visi jūs vėl drauge – lizdelį susukę ten, kame jau nieks neirsta’’ ir išgyvena begalinę laimę, kuri žemiškąjąme gyvenime duodama tik trumpomis laimės valandėlėmis. Šatrijos Raganos kūrinys ,,Sename dvare“ persunktas giliu krikščionišku tikėjimu, begaliniu noru suvokti, paaiškinti ir perduoti skaitytojui tikrąsias gyvenimo tiesas ,, gyvenimas nera kažkokia laimes duodamoji istaiga, bet sunki, varginga tarnyste.“ Tačiau autorės pasaulio suvokimas nėra pesimistiškas. Ji moko nebėgti paskui laimę galvotrūkčiais, o kiekviena šviesia valandele džiaugtis, kaip kokia dovana virš programos.Man rodos, kad pasitenkinimo gyvenimu paslaptis teatspejama tokiu budu: žmogus neprivalo per daug reikalauti iš gyvenimo. Reiktu vaikus iš pat mažens mokyti, kad gyvenimas nera kažkokia laimes duodamoji istaiga, bet sunki, varginga tarnyste. Jei jis ir duoda kartais trumpu laimes valandeliu, tai yra jo malone, ne pareiga. Jei žmogus taip žiuri i gyvenima, tai jis nebega galvotrukiais paskui ta laime, neitempia visu savo jegu vien tik tai laimei sugauti žut but, nerekia ir nesidrasko, jos nerades, o kiekviena šviesia valandele
džiaugias kaip kokia dovana virš programos.