Teismo valdžia 1978 m. Ispanijos Konstitucijoje

TURINYS:
I. Įvadas.
II. Dėstomoji dalis.
Teismo valdžia 1978 metų Ispanijos bei Lietuvos Respublikos konstitucijose.
Įsteigimų garantijos.

LITERATŪRA.

I. Įvadas

Šiandien niekas neginčija, jog lyginamoji teisė, kaip teisės mokslo mokslinis metodas, atlieka daugybę svarbių funkcijų. Tai išplaukia iš labai paprasto samprotavimo. Joks mokslas negali pagrįstai remtis duomenimis, gautais tik savo šalyje, kitaip sakant iš savęs paties. Tik nacionaliniai teisės mokslai ilgai tenkinosi “vidine” diskusija ir dalinai tenkinasi iki šiol. Iš šios nepakeliama tapusios situacijos išeitį randa lyginamoji teisė, kuri įveda į tarptautinį teisės mokslą.
Lyginamosios teisės objektas yra įvairios naacionalinės teisės sistemos, todėl šiame darbe atliekamas Ispanijos ir Lietuvos teisinės valdžios instituto lyginimas gali suteikti praktinės naudos vertinant bei galimai ir tobulinant teisinę sistemą, kuri šiuo metu Lietuvoje yra reformų kryžkelėje, nes dar niekam nėra žinoma kokia bus situacija po kelių metų. Tuo tarpu Ispanijos, kuri turi didžiulę istorinę vertę bei patirtį, teisinė valdžia, jos reglamentai ir atliekamos procedūros jau pakankamai senei susiformavo, o reiškia jų analizė bei palyginimas su Lietuvoje esančią situaciją gali suteikti praktinės naudos Lietuvai, reformuojant joos pačios teisinę sistemą bei atitinkamas struktūras.

II. Dėstomoji dalis.
Teismo valdžia 1978 metų Ispanijos bei Lietuvos Respublikos konstitucijose
1978 metų Ispanijos konstitucijos, toliau IK, šešto skirsnio “Apie teismo valdžią” 117 straipsnyje nurodyta, kad teismo valdžia Ispanijoje yra deleguota liaudės ir realizuojama Karaliaus vardu teisėjais ir ma

agistratais, kurie yra nepriklausomi, nekeičiami, atsakingi prieš įstatymą ir pavaldus tik įstatymui.
Teisėjai ir magistratai negali būti atliesti nuo savo pareigų ir atleisti į atsargą, pervesti iš vienų pareigų į kitas arba į pensiją, išskyrus priežastis ir atsižvelgiant į sąlygas, numatytas įstatymo .
Teismo valdžios vykdymas visose teisingumo stadijose, teismo sprendimų ir nuosprendžių priėmimas bei jų vykdymo užtikrinimas yra išskirtinė teisėjų ir teismų prerogatyva, apibrėžta įstatymo, sutinkamai su nustatyta jurisdikcija ir teismo aiškinimosi tvarka.
Teisėjai ir teismai nevykdo jokių kitų, negu aukščiau paminėtos, funkcijos, o taip pat ir tas, kurios yra paskirtos jų žinion įstatymu turint tikslą garantuoti bet kokią teisę.
Teismo valdžios vienybės principas yra teismų organizacijos bei veiklos pagrindas. Ypatingųjų teismų steigimas draudžiamas.
Panašios nuostatos yra ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, toliau LRK, kuruos 109 bei 110 straipsniai skamba: “Teisingumą Liietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.
Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.”
Pagal IK (118-121 straipsniai) įsigaliojusių nuosprendžių bei kitų teisėjų bei teismų sp
prendimų vykdymas, o taip pat jiems reikiamos pagalbos suteikimas teisminio nagrinėjimo metu bei vykdant teismo sprendimus yra būtinas.
Įstatymo nustatytais atvejais teisingumas vykdomas nemokamai, o taip pat visais kitais atvejais, kada asmenys, dalyvaujantys teisminiame nagrinėjime, pateiks įrodymus, kad neturi pakankamai lėšų bylinėjimuisi .
Teismo nagrinėjimas yra viešas, išskyrus proceso įstatymų numatytus atvejus. Jis vykdomas dažniausia žodžiu, ypatingai baudžiamosiose bylose. Teismo sprendimai visada turi būti motyvuoti ir turi būti skelbiami viešai.
Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.
Nuostolis, padarytas dėl teisminės klaidos, o taip pat kitas nuostolis, padarytas neteisingų veiksmų vykdant teisingumą pasiekoje, dengiamas valstybės sąskaita, įstatymo nustatyta tvarka.
Savo ruožtu LRK 117 straipsnis skelbia identišką, nurodytą aukščiau, viešumo principą – visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.
IK 122 bei 123 straipsniai nurodo, kad tiesioginis teismo valdžios įstatymas nustato ir reglamentuoja teismų įkūrimo, veiklos bei valdymo tvarką, teisėjų ir magistratų, sudarančių vientisą korpusą, o taip pat ir asmenų, dirbančių teisingumo sistemoje, teisinį statusą.
Teismo valdžios generalinė taryba yra valdymo organas šioje srityje. Tiesioginis įstatymas nustato jos statusą, funkcijas, narių atsakomybę bei karjerą.
Teismo valdžios generalinė taryba sudaroma iš Aukščiausiojo teismo pirmininko, ku
uris jai vadovauja, ir dvidešimties narių, skiriamų karaliaus penkių metų terminui. Iš jų dvylika skiriami iš visų kategorijų teisėjų ir magistratų skaičiaus, esant tiesioginio įstatymo numatytoms sąlygoms; keturi – Kongresso deputatams pasiūlius ir dar keturi – Senatui pasiūlius, abejais atvejais trijų penktadalių balsų dauguma. Visi jie privalo būti advokatais ar kitais pripažintos kompetencijos juristais ir turėti virš penkiolikos metų teisinio darbo stažą.
Aukščiausiasis teismas, kurio jurisdikcija apimą visą Ispanijos teritoriją, yra aukščiausiasis teisminis organas visose bylose, išskyrus tas, kurios liečia konstitucines garantijas.
Aukščiausiojo teismo pirmininkas skiriamas Karaliaus pagal Teismo valdžios Generalinės tarybos teikimą Tiesioginio taikymo įstatymo nustatyta tvarka .
Tuo tarpu LRK 111-112 straipsniai nurodo, kad Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.
Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai. Teismai su ypatingais įgaliojimais taikos metu Lietuvos Respublikoje negali būti steigiami. Teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas.
Teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai.
Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu.
Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.
Apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.
Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pa
areigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija. Asmuo, paskirtas teisėju, įstatymo nustatyta tvarka prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą.
Reglamentuojant išskirtinį teisėjų statusą LRK 114-116 straipsniai skelbia, kad Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.
Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo .
Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais:
1) savo noru;
2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus;
3) dėl sveikatos būklės;
4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą;
5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą;
6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai.
Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.
Reglamentuojant priežiūros funkcijas, IK 124 straipsnis skelbia, kad prokuratūros uždavinys, nepriklausomai nuo funkcijų, vykdomų kitų organų, – užtikrinti teisingumo proceso funkcionalumą, pilietinių teisių bei visuomeninių interesų, saugomų įstatymo, apsaugą, savo pareigų sferoje bei pagal suinteresuotų asmenų ieškinius, o taip pat vykdyti teismų nepriklausomybės ir visuomeninių interesų jose laikymosi sąlygų priežiūrą.
Prokuratūra savo funkcijas atlieka struktūrinių organų pagalba, vadovaujantis veiksmų vientisumo ir hierarchinio pavaldumo principais, visada besilaikant teisėtumo ir nešališkumo principų. Prokuratūros statusas reguliuojamas įstatymo.
Valstybės generalinis prokuroras skiriamas Karaliaus Vyriausybės teikimu, atsižvelgiant į Teismo valdžios Generalinės tarybos nuomonę.
IK 125 straipsnis suteikia teisę piliečiams dalyvauti teisingumo vykdymo procese: “piliečiai gali dalyvauti teisingumo vykdymo procese būdami teismo tarėjais nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kaip tai yra numatyta įstatyme bei tradicinės ir bendrosios teisės pagrindu.”
Pagal IK 126 straipsnį teismo policija savo veiksmuose tiriant nusikaltimus, išaiškinant teisės pažeidėjus ir įrodant jų kaltumą atskaitinga teisėjams, teismams ir prokuratūrai.
Panašios nuostatos yra ir LRK 118 straipsnyje: “Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai. Parengtinį tardymą atlieka tardytojai. Prokurorų ir tardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas .”
IK 127 straipsnis aiškina, kad teisėjai, einantys pareigas, magistratai ir prokurorai negali eiti kitų oficialių pareigų arba būti politinių partijų ar profsąjungų nariais. Teisėjų, magistratų ir prokurorų profesinių junginių sistemą ir rūšis nustato įstatymas. Įstatymas nustato teisminės valdžios atstovų pareigų nesuderinamumo režimą, kuris turi garantuoti jų visišką nepriklausomumą.
LRK 113 straipsnis reglamentuoja, kad teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje .

Įsteigimų garantijos

Priskiriant kai kurių sferų reguliavimą įstatymo leidėjo kompetencijai, Konstitucija suteikia konstitucinę reikšmę toms institucijoms, garantijoms ir principams, kurie priklauso įstatymų kūrybos sričiai.
1. Tokie yra reikalai dėl socialinio piliečio statuso, pavyzdžiui tai, kas susiję su paveldėjimo teise, vedybinių ir šeimos santykių bei jaunavedžių turtu, socialiniu aprūpinimu. Tai tokios institucijos, kuriose įstatymų leidėjas nustato taisykles, apibrėžia pagrindinius principus, kurių jis neturi teisės panaikinti; taigi palikimo, santuokos ir socialinio aprūpinimo tvarkos panaikinimas prieštarautų Konstitucijai.
2. Tokiu pat būdu garantuojamos ir nuosavybės teisės: pagrindiniai nuosavybės teisės principai nustatomi įstatymo, bet pati nuosavybės instancija negali būti panaikinta. Nors įstatymo tvarka gali būti įvykdyta įmonių nacionalizacija, lygiai kaip įmonių nuosavybės perdavimas iš viešojo visuomeninio sektoriaus į privatųjį, Konstitucija tvirtai saugo patį šių dviejų sektorių buvimą.
3. Prie konstituciškai garantuotų institucijų priklauso taip pat laisvos savivaldos vietinės bendrijos, turinčios savų išteklių, bei jas atstovaujančių instancijų rinkiminis pobūdis.
4. Pagaliau, naudojantis viešosiomis laisvėmis, piliečiai ir valstybės tarnautojai turi teisę į “pagrindines garantijas”, kai kiekvienas dirbantysis naudojasi profsąjungų teisėmis.

LITERATŪRA:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija: LR piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume. – Vilnius, 1996.
2. Zweigert K., Kotz H. Lyginamosios teisės įvadas. – Vilnius, 2001.
3. Konstituciji gosudarstv Evropejskogo Sojuza. – Maskva, 1999.

Leave a Comment