Teismo medicina

TURINYS

1.Teismo medicinos sąvoka 2
2.Sužalojimai bukais daiktais 2
3.Autotraumos 3
4.Sužalojimai elektra 5
5.Šautiniai sužalojimai 7
6.Apsinuodijimas narkotinėmis medžiagomis 8
7.Staigios nesmurtinės mirtys 10
8.Teismo ekspertizės įstatymas 12
9.Literatūra 14

TEISMO MEDICINA

Teismo medicinos sąvoka.
Teismo medicina – tai speciali savarankiška medicinos mokslo šaka, nagrinėjanti medicinos ir biologijos klausimus, iškylančius teisinėje praktikoje, t.y. baudžiamosiose ir civilinėse bylose.
Teismo medicinos mokslo žinios ir laimėjimai diegiami į teismo medicinos ekspertizės praktiką. Nė vieno nusikaltimo žmogaus sveikatai, gyvybei arba dorovei negalima atskleisti be be teismo medicinos ekspertizės.
Teismo medicinos ekspertizes, paskirtas tardymo, prokuratūros arba teismo, daro teismo medicinos ekspertai – gydytojai arba kiti aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai, užimantys teeismo medicinos ekspertų pareigas.
Teismo medicina kaip mokslas ir teismo medicinos ekspertizė kaip praktika kartu sudaro teismo medicinos tarnybą.
Teismo medicina ir teismo medicinos ekspertizė glaudžiai susijusios su daugeliu medicinos mokslų, pvz., su patologine anatomija, patologinefiziologija, rentgenologija, traumotologija, akušerija ir ginekologija, chirurgija, terapija, pediatrija, venerologija ir kita.
Iš juridinių disciplinų teismo medicinai labai svarbūs kriminalistika, baudžiamoji ir civilinė teisė, baudžiamasis bei civilinis procesas.

Sužalojimai bukais daiktais.

Kūno sužalojimu teismo medicinoje vadinamas organizmo audinių ir organų anatominės struktūros arba funkcijos pažeidimas, sukeltas vieno arba kelių išorinių veeiksnių.

Mokslas, nagrinėjantis išorinių veiksnių poveikio sukeltas organizmo reakcijas, vadinamas teismo medicinos traumotologija.

Organizmo vietines ir bendras reakcijas gali sukelti mechaniniai, fiziniai , cheminiai, biologiniai ir psichiniai veiksniai.

Mechaninius sužalojimus padaro mechaniniai žalojantys veiksniai.

Mechaniniams sužalojimams priskiriami sužalojimai, padaryti bukais arba aštriais daiktais bei įrankiais ir

r ginklais, sužalojimai šaunamaisiais ginklais arba sprogmenimis, sužalojimai krintant iš aukštumos arba griūvant iš savo kūno aukščio, transporto traumos, taip pat įvairūs mechaninės asfikcijos variantai.
Bukais daiktais sužalojama smūgiuojant, spaudžiant, tempiant arba trinant. Kartais sužalojimo padarymo mechanizmas būna kombinuotas-smūgis ir spaudimas; spaudimas ir trynimas; smūgis, spaudimas ir trynimas.
Bukų daiktų forma ir matmenys, masė, atsparumas ir tamprumas, paviršiaus savybės labai įvairios. Teismo medicinos diagnostikai svarbios tos bukų daiktų savybės, kurios daro tiesioginį žalojamą poveikį objekto morfologiniams požymiams.

Bukų daiktų žalojančių paviršių kvalifikacija galėtų būti sekanti:
– plokščias neribotas paviršius-didesnis už kontaktuojantį su kūno paviršiumi plotą, jo kraštai yra už šio kontakto ribų ir neatsispindi sužalojime;
– plokščias ribotas paviršius- jo forma ir kraštai visiškai arba iš dalies atsispindi sužalojime;
– sferinis paviršius;
– briauną turintis paviršius;
– tribriuanio kampo savybes turintis paviršius.
Be to, žaalojantis paviršius gali būti lygus arba reljefinis, gali turėti atsikišimų ir įdubimų.
Bukais daiktais padaromos kraujosrūvos, nubrozdinimai, žaizdos, kaulų lūžiai. Ekspertas, ištyręs šiuos sužalojimus, turi nustatyti buko daikto žalojančio paviršiaus savybes, sužalojimo padarymo mechanizmą ir identifikuoti žmogų sužalojusį įrankį.

Autotraumos.

Tai dažniausiai teismo medicinos praktikoje pasitaikanti transporto traumų rūšis. Žmogų gali sužaloti važiuojančio automobilio išorinės konstrukcijos, salono dalys, besisukantys ratai. Sužalojimo pobūdis gana ivairus: dauguma jų yra sužalojimai kietais daiktais, kiti sužalojimai padaromi suspaudžiant kūną, o kartais būna pjautinių sužalojimų arba terminio poveikio su

užalojimų užsiliepsnojus automobiliui.

Automobilių trauma-tai visuma kūno sužalojimų, kuriuos avarijų metu patiria vairuotojas, keleivis arba pėstysis. Galimi penki autotraumų padarymo būdai:

-susiduriant su pesčiuoju;

-pervažioujant jį ratais;

-susižalojant automobilio salone;

-iškrintant iš važiuojančio automobilio;

-prispaudžiant pėstyjį automobiliu prie kitų daiktų ar paviršių.
Sužalojimai susidūrus su pėsčiuoju.

Susidūrus su pėsčiuoju autotraumos ypatybės priklauso nuo automobilio rūšies-lengvasis ar sunkusis.

Šios autotraumos skiriamos 4 susižalojimo fazės:

-pirminis smūgis važiuojančio automobilio dalimis, dažniausiai buferiu arba sparnu
-kūno užmetimas ant kapoto, nes pirminis smūgis suduodamas žemiau žmogaus svorio centro, esančio ties klubo sąnariu;

-kūno nukritimas ant kelio dangos;

-kūno čiuožimas kelio danga.

Sužalojimai pervažiuojant ratu.

Automobilis gali pervažiuoti tik gulintį žmogų ir jeigu rato skersmuo didesnis už gulinčio kūno aukštį. Šio sužalojimo galima skirti 5 fazes:

-smūgis ratu susiliečiant su kūnu;

-trynimas stumiant kūną ratu;

-užvažiavimas, kurio metu audiniai trinami ir ištempiami;

-rato pervažiavimas per kūną-suspaudimas ir ištempimas;

-antrinis kūno poslinkis į priekį (užkabinus automobilio dugnu arba stumiant užpakaliniu ratu).

Kiekvienai iš fazių būdingi saviti kūno sužalojimai, tačiau sunkiausi sužalojimai padaromi automobilio ratui supaudžiant kūną. Dėl to kūno dalis, per kurią pervažiuojama, smarkiai deformuojama. Diagnuozuojama kaukolės kaulų daugiaskeveldriai lūžiai, gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai šonkaulių lūžiai, sutraiškyti plaučiai ir širdis, dubens kaulų abipusiai vertikalūs lūžiai ir kiti sužalojimai. Šių sužalojimų intensyvumas priklauso nuo automobilio svorio ir judėjimo greičio.

Sužalojimai automobilio viduje.

Sužalojimo pobūdis ir stiprumas priklauso nuo autoįvykio pobūdžio: ar susidūrimas įv
vyko su pėsčiuoju, ar su kitu automobiliu, ar su nejudria kliūtimi. Galimi trys susidūrimo variantai:

-frontalinis-automobilio ekipažas pasislenka priekin;

-šoninis smūgis- ekipažas pasislenka smūgio pusėn;

-smūgis į automobilio užpakalį-keleiviai pasislenka priekin.

Galima skirti 2 sužalojimų padarymo automobilio viduje fazes: atsitrenkimo į salono dalis ir suspaudimas deformuoto salono dalimis.

Sužalojimo intensyvumas priklauso nuo automobilio greičio.Vairuotojams ir keleiviams sužalojamos ne tos pačios kūno dalys, skiriasi sužalojimų ypatumai, todėl pagal sužalojimus galima nustatyti sėdėjimo vietas.
Vairuotojo sužalojimai: atvira muštinė kampo formos žaizda kaktos dešinėje pusėje, muštinė žaizda smakre, plėštinės žaizdos tarp 1-o ir 2-o plaštakų pirštų, taškinės kraujosrūvos žastuose, šonkaulių kremzlių ir krūtinkaulio lūžiai, vidaus organų sužalojimai, kelio sąnario sužalojimai ir kita.

Keleiviams dažniausiai sužalojamas veidas. Diagnuozuojami odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, muštinės ar pjautinės žaizdos, uždari arba atviri girnelių lūžiai, žastikaulių išnirimai, stuburo kaklinės arba juosmeninės dalių lūžiai, įvairaus pobūdžio vidaus organų sužalojimai.

Sužalojimai iškritus iš automobilio.

Tokio pobūdžio automobilių traumos pasitaiko vežant keleivius atvirais sunkvežimiais. Dažniausiai iškrinta stovinys keleiviai, kai automobilis:
– staiga stabdomas-iškrinta į priekį per kabiną. Krintant atsitrenkiama galva, paskui iš inercijos liemeniu;
– staiga pakeičia judėjimo kryptį- stovintis keleivis atsitrenkia į bortą ir iškrenta atsitrenkdamas dažniausiai galva, kartais kojomis arba sėdmenimis;
– staiga padidina greitį-iškrentama per užpakalinį bortą.
Iš lengvojo automobilio keleivis gali iškristi tiktai staigaus posūkio metu pro atsidariusias duri, jeigu būna neužsisegęs saugos diržo. Krintant dažniausiai atsitrenkiama li
iemeniu.
Sužalojimų intensyvumas priklauso nuo automobilio greičio, nes kritimo aukštis nedidelis. Atsitrenkus galva, atsiranda plačios kraujosruvos minkštuose audiniuose, galimos plėštinės žaizdos, įvairių kaulų lūžiai, smegenų sužalijimai, stuburo kaklo dalies lūžiai ir kita. Krintant ant sėdmenų lūžta sėdinkauliai, kompresinis stuburo lūžis, kartais cirkuliarinis kaukolės pamato kaulo lūžis. Krintant ant kojų lūžta pėdų ir blauzdų kaulai bei šlaunikauliai. Atsitrenkus liemeniu lūžta šonkauliai, stuburas bei sužalojami vidaus organai.
Kūno prispaudimas automobiliu prie kitų daiktų.
Tokia trauma galima sunkvežimiui važiuojant atbuline eiga.
Sužalojimo mechanizmas susideda iš nedidelio pirminio smūgio ir suspaudimo. Sužalojimo intensyvumą lemia prispaudžiančios dalies plotas ir nukentėjusiojo padėtis. Jei automobilis nedidelis, sužalojimai mažesni- žaizdos, sutraiškyti audiniai, galūnių arba dubens kaulų lūžiai. Prispaudus sunkiojo automobilio kėbulu, galimi sunkūs, neretai mirtini, galvos ir krūtinės sužalojimai.

Sužalojimai elektra.
Elektros srovė skiriasi nuo kitų žalojančių veiksnių tuo, kad gali žmogų sužaloti ne tik jam tiesiogiai kontaktuojant su srovės laidininku, bet ir per tam tikrą nuotolį nuo jo. Elektros srovės poveikis organizmui būna spcifinis, šiluminis ir mechaninis. Po elektros traumos gali ūmiai sutrikti širdies veikla ir kvėpavimas, ištikti šokas.
Techninė elektros srovė beveik visada sužaloja tiesiogiai su laidininku kontaktuojantį žmogų. Sužalojimai pasitaiko buityje ir gamyboje. Buityje susižalojama naudojantis netvarkingais buitiniais prietaisais, neatsargiai taisant sugedusiais rozetes arba kitus elektros įvadus. Gamyboje sužalojami ir žūva žmonės, dirbantys su įvairiais elektros prietaisais, nesilaikantys būtinų apsaugos priemonių.
Sužalojimo elektros srove sunkumas priklauso nuo srovės savybių, sąlyčio su kūnu sąlygų ir organizmo savybių. Organizmui pavojinga jau 0,1 A srovė, o stipresnė nei 0,1 A jau mirtina. Mirtinai žmogus sužalojamas kai srovės įtampa 110-240V. Kintamoji elektros srovė yra pavojingesnė nei nuolatinė. Labai pavojinga 50 Hz dažnio buityje naudojama kintamoji srovė. Esant 500 V įtampai, vienodai pavojinga tiek nuolatinė, tiek kintamoji srovė.
Srovės poveikis priklauso ir nuo laidininko sąlyčio su organizmu. Didelės reikšmės turi sąlyčio plotas, prispaudimo prie laido stiprumas ir trukmė, laido arba kūno drėgmė, įjungimo į elektros grandinę būdas. Labai svarbi poveikio trukmė, nes kuo ilgiau srovė veikia, tuo daugiau elektra pereina per kūną ir tuo labiau pažeidžiami vidaus organai.
Elektrostraumos sunkumui reikšmės turi ir žmogaus kūno savybės. Jautresni elektros srovei fiziškai pavargę, sergantys, po traumų, intoksikacijų, perkaitę žmonės. Jei žmogus pasiruošęs ir laukiaelektros smūgio, smūgio baigtis gali būti gerybinė.
Sužalojimo technine elektros srove mechanizmas yra sudėtingas ir priklauso nuo elektros specifinio, elktrocheminio, šiluminio, mechaninio ir nespecifinio poveikio.
Specifinis poveikis- tai skeleto ir lygiosios muskulatūros liakų, nervų, receptorių dirginimas, dėl kurio gali prasidėti toniniai skeleto raumenų traukuliai. Dėl elektros srovės poveikio lygiajai kraujagyslių muskulatūrai padidėja arterinis kraujospūdis. Paveikus elektros srovei širdies raumenį, gali įvykti skivelų fibriliacija.
Elektromechaninis paveikis pasireiškia jonų pusiausvyros sutrikimu, garų ir dujų išsiskyrimu bei odos impregnacija laido metalu.
Šiluminis poveikis tiesiogiai susijęs su audinių varža ir elektros energijos pavertimu šilumine. Dėl to galimi įvairaus laipsnio nudegimai.
Dėl mechaninio poveikio trūksta arba atsisloksniuja audiniai.
Nespecifinio poveikio rezultatas būna nudegimai nuo Volto lanko, išsilydžiusio laido arba įkaitusių drabužių.
Elektros traumos pomirtinė diagnostika remiasi specifiniais ir nespecifiniais požymiais. Specifinis šios traumos požymis yra elektros žymė. Ji atsiranda sąlyčio su srovės laidininku vietoje. Elektros žymės forma ir dydis priklauso nuo kontaktuojančios daikto dalies.

Vidaus organų pokyčiai elektros traumos atveju būna nespecifiniai. Būdingi tik greitos mirties požymiai: vidaus organų pilnakraujystė, skystas tamsus kraujas širdies ertmėse ir stambiosiose kraujagyslėse, smulkios kraujosruvos po įvairių organų dangalais.
Mirtis po elektros traumos gali ištikti tiek dėl pirminio kvėpavimo nutrūkimo, tiek ir dėl pirminio širdies sustojimo.
Atliekan žuvusiojo nuo elektros traumos teismo medicinos ekspertizę, mirties priežastis nustatoma pagal objektyvius lavono ir histologinio tyrimo duomenis. Nesant elektros žymių, apie galimą sąlytį su elektros laidininku galima spręsti iš techninės ekspertizės, įvykio vietos apžiūros duomenų bei darbo su elektros įranga pobūdžio.
Sužalojimas atmosferos elektra įvyksta paveikus žaibui. Žaibo poveikis gali būti tiesioginis, kai žaibas pataiko į žmogų tiesiai, ir netiesioginis, kai žaibas trenkia į žemę netoli žmogaus ir elektra pereina iš vienos kojos į kitą, o paskui vėl grįžta į žemę.
Žaibo sužaloti audiniai dažnai suanglėja, oda kartais trūksta, drabužiai apdega ir suplyšta, o metaliniai daiktai išsilydo.
Jeigu žaibo požymių neaptinkama, mirties priežastys nustatomos remiantis , įvykio vietos apžiūros duomenimis.

Šautiniai sužalojimai.
Šautinio sužalojimo mechanizmas yra sudėtingas ir priklauso nuo daugelio veiksnių:

Ginklo rūšies, kalibro ir šaudmenų savybių;

Sviedinio balistinių savybių;

Žalojamo kūno dalies ypatumų (anatominės struktūros, audinio tankumo-raumenys, kaulai, tuščiaviduriai organai ir kita).
Kulka yra pagrindinis, o šaunant iš tolimo atstumo vienintelis šautinio sužalojimo veiksnys.Šautiniai sužalojimai klasifikuojami į kiaurinius, kiauryminius, aklus, liečiamuosius, muštinius, sprogstamuosius ir hidrodinaminius.
Kiauriniai šautiniai sužalojimai turi kulkos įėjimo žaizdą, kanalą ir kulkos išėjimo žaizdą.

Kiauryminiai šautiniai sužalojimai neturi kulkos išėjimo žaizdos. Kulka padaro įėjimo žaizdą krūtinėje arba pilve, o šūvio kanalas baigiasi vienoje iš šių ertmių arba kuriame nors organe.
Akli šautiniai sužalojimai-tai dažniausiai galvos arba galūnių sužalojimai, kai kulka dėl nedidelės kinetinės energijos neįveikia audinių arba kaulo pasipriešinimo ir įsminga audiniuose.
Liečiamieji šautiniai sužalojimai padaromi, kai kulka skrieja kurios nors kūno dalies paviršiumi ir padaro pailgos formos sužalojimą. Tokio pobūdžio žaizdos būna griovelio arba ovalo pavidalo. Viename žaizdos gale būna nubrozdinimo juostelė, kitas žaizdos galas susiaurėjęs, aštrus arba baigiasi tik odos įtrūkimu.
Muštinis sužalojimas kulka padaromas, kai kulka praranda greitį ir kinetinę energiją. Galima muštinė žaizda, odos nubrozdinimai arba tik poodinė kraujosruva.
Kulka turi sprogstamąjį poveikį, kai šaunama į žmogų iš labai arti arba įrėmus į jį ginklą, o dažniausiai, kai šaunama apžiojus ginklo vamzdį. Dėl sprogstamojo poveikio suardoma kaukolės dėžė, o pro atvirus skliauto kaulų lūžius iš kaukolės ertmės gali išlysti smegenys.
Hidrodinaminis kulkos poveikis pasireoškia, kai didelę energiją turinti kulka pataiko į skysčio pripildytą tuščiavidurį organą( skrandį, širdį diastolės metu) ir šio organo sužalojimai būna platūs ir gausūs.

Apsinuodijimas narkotinėmis medžiagomis.
Toksikologija – medicinos mokslo šaka, tirianti nuodus ir apsinuodijimus bei ieškanti veiksmingų diagnostikos, gydymo ir profilaktikos priemonių.
Nuodų sąvoka yra sąlyginė, nes absoliučiai nuodingų medžiagų nėra. Taip pat nėra ir absoliučiai nekenksmingų medžiagų. Ta pati medžiaga vienais atvejais sukelia liguistus organizmo pokyčius, kartais net mirtį, o kitais gali būti visai nežalinga, netgi naudinga.(pvz. Morfinas, arsenas, strichninas). Todė nuodu reikia laikyti tokią medžiagą, kuri patekusi į organizmą nedidelėmis dozėmis ir kisdama pagal chemijos ir fizikos dėsnius, nuodija organizmą.
Patekusi į organizmą, medžiaga veikia kaip nuodas tik tam tikromis sąlygomis:
-sąlygos, priklausančios nuo paties nuodų savybių (nuodo kiekis, jo tirpumas, fizinė būklė, koncentracijašalutinės medžiagos);
-sąlygos, priklausančios nuo organizmo ( amžius, organizmo būklė, kūno masė, lytis, pripratimas prie nuodo);
-sąlygos, priklausančios nuo nuodo patekimo būdų;
-išorinės aplinkos sąlygos.
Apsinuodijimai gali būti ūmūs, poūmiai ir lėtiniai. Tai priklauso nuo į organizmą patekusios nuodo dozės ir patekimo greičio. Ūmiai apsinuodijama į organizmą patekus toksinėms dozėms per kelias valandas arba paras. Poūmiai apsinuodijama paprastai nuo vienkartinės nuodų dozės, tačiau apsinuodijimas išryškėja laipsniškai, per 1-3 savaites.
Lėtinį apsinuodijimą sukelia nedidelės nuodo dozės, patenkančios į organizmą per ilgesnį laikotarpį.
Toksinis nuodų poveikio mechanizmas labai įvairus. Nuodai veikia organizmo molėkules, lasteles, audinius, organus bei sistemas.
Teismo medicinoje nuodai pagal jų poveikį skirstomi į kelias grupes:
-rūgštys ir šarmai;
-destrukciniai nuodai (metalai, metaloidai ir jų organiniai junginiai);
-kraujo nuodai (hemoliziniai nuodai, smalkės);
-funkciniai nuodai (fosforo organiniai junginiai, alkoholiai, migdomieji);
-pesticidai;
-apsinuodijimas maistu.
Viena iš funkcinių nuodų rūšių yra centrinę nervų sistemą (CNS) slopinantys nuodai. Patekę į organizmą šie nuodai sutrikdo ir paralyžiuoja nervų sistemos veiklą. Jie skirstomi į tris pagrindines grupes:
-aciklinės eilės narkotinės medžiagos (alkoholiai, eteris, fluoridai, chloroformas ir kt.);
-narkoziniai alkaloidai ( morfinas, kokainas, hašišas ir kt.);
-migdomieji (barbitūrai, trankviliantai ir kt.).
Apsinuodijimai narkozinias alkaloidais dažni teismo medicinoje. Alkaloidai yra augalinės kilmės, sudėtingos cheminės struktūros, stipriai fiziologiškai veikiančios medžiagos. Labiausiai paplitęs yra opijus, kuriame yra apie 25 alkaloidai ir įvairių balastinių medžiagų. Žinomiausias yra morfinas ir jo dariniai. Medicinoje vartojamas morfino hidrochloridas-tai blyškūs adatėlių pavidalo kristalai arba balti, vandenyje lėtai tirpstantys kristaliniai milteliai. Pasižymi nuotaiką pakeliančiu poveikiu. Tai labiausiai paplitęs narkotikas. Suagusieji gali apsinuodyti suleidus į poodį 0,1g. Morfino. Didesnė jo dozė gali būti mirtina. Prie morfino priprantama. Tuomet toksinės ir letalinės dozės gali būti labai didelės. Paros dozė gali būti padidinta iki 0,3-0,5 ir net iki 3-10g. Morfinas slopina kvėpavimo centrą, sukelia pykinimą, vėmimą, padidina lygiūjų raumenų tonusą, sustiprina peristaltitą. Maždaug 90 proc. Suvartoto morfino oksiduojasi kepenyse, apie 10 proc. Pasišalina per inkstus ir virškinamąjį traktą.
Tiriant apsinuodijusiųjų opijatais lavonus, vidaus organuose apsinuodijimui būdingų požymių nenustatoma. Odoje gali būti durtinių žaizdų ir randelių po injekcijų, randų sugijus abscesams. Cheminiam tyrimui iš injekcijos vietos imama poodinės ląstelienos ir šlapimo. Morfinas ir kiti alkaloidai lavone suyra negreitai. Nors 90 proc. Preparato iš organizmo pasišalina per 3-4 paras, jo likučių, ypač šlapime, kartais aptinkama ir vėliau.
Kodeinas yra opijaus alkaloidas, vartojamas medicinos praktikoje ir toksikomanų. Teismo medicinos praktikoje mirtini apsinuodijimo kodeinu atvejai reti.
Kokainas yra gaunamas iš Pietų Amerikos augalo Erytbroxylon coca lapų. Medicinoje vartojamas kaip vietinės nejautros preparatas. Būdingi apsinuodijimo požymiai-psichinis ir motorinis susijaudinimas, pereinantis į slopiniką.
Hašišas-tai plačiai paplitęs indiškos kanapės alkaloidas. Jis vadinamas labai įvairiai: marihuana, ganža, bang, kif,dagga, machangi, anaša, plan ir kt. Pagrindinis narkonizuojantis jo komponentas yra tetrahidrokanabinolis. Apsinuodijimo kanabinoidais klinika panaši kaip ir apsinuodijus opijumi. Morfologiniam vaizdui būdinga netolygi galvos smegenų pilnakraujystė su spazmais, pabrinkusios kraujagyslių sienelės, sumažėjęs mielino kiekis nervų skaidulų mielininiuose apvalkaluose, apie kraujagysles matyti demielinizacijos ploteliai arba grūdėtas, suiręs mielinas. Didžiausi morfologiniai pokyčiai esti smegenų tilte, regos gumbure, pailgosiose smegenyse ir smegenėlėse.
Įrodyti, jog žmogus apsinuodijo hašišu, galima atlikus cheminį vidaus organų, kraujo ir šlapimo tyrimus.

Staigios nesmurtinės mirtys.
Teismo medicinoje staigiąja mirtimi vadinama nesmurtinė mirtis, ištinkantį žmogų staiga, netikėtai nuo slapta besivystančios ūmios arba lėtinės ligos, todėl gali kilti smurto įtarimas.
Staigų mirčių priežastys priklauso ir nuo amžiaus. Vienokios jos kūdikių ir vaikų, kitokios suaugusių ir senų žmonių.
Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikiai miršta nuo bronchito, bronchiolito ir jų komplikacijų-plaučių uždegimo, toksinės dispepsijos, alergijos įvairiems antigenams.
Vyresnio amžiaus vaikai gali staiga mirti nuo įvairios kilmės kvėpavimo takų, infekcinių ligų, ypač gripo, taip pat nuo reumato, įgimtų širdies arba kraujagyslių sistemos ligų.
Jauni žmonės staiga miršta retai. Tačiau pasitaiko staigiųjų mirčių nuo kvėpavimo arba centrinės nervų sistemos ligų, nuo reumatinių širdies ligų, ūmaus miokardito,nuo galvos smegenų įgimtų aneurizmų trūkimų, ūmaus meningito, parazitų sukeltų galvos smegenų ligų.
Subrendę ir pagyvenę žmonės staiga miršta daug dažniau nei jauni. Dažniausia mirties priežastis yra aterosklerozės sukelta širdies išėminė liga, taip pat hipertoninė liga ir įvairios jų komplikacijos.
Yra kelios širdies išėminės ligos formos:
-miokardo infarktas gali būti ūmus, recidyvuojantis ir pasikartojantis;
-stenokardija;
-poinfarktinė kardiosklerozė.
Dėl širdies raumens išėmijos gali sutrikti širdies ritmas, išsivystyti skilvelių virpėjimas, kardiogeninis šokas ir ūmus širdies veiklos nepakankamumas.
Sergant hipertonine liga, dėl arteriolių spazmų hipertrofuojasi kairiojo širdies skilvelio raumeninės skaidulos bei arteriolių elastinės membranos. Arteriolių sienelės dėl sklerozės sustorėja, sukietėja, hialinizuojasi, o jų spindžiai susiaurėja. Dėl to labiausiai nukenčia širdis, smegenys, inkstai.
Ateroskleroze ir hipertonine liga dažnai sergama tuo pačiu metu. Sergatiems ateroskleroze dažnai esti pakilęs kraujospūdis, o sergantiems hipertonine liga vystosi aterosklerozė. Nustatyti, kuria iš šių ligų žmogus susirgo pirmiau, būna sunku.
Sergant hipertonine liga, trūkus pažeistoms kraujagyslėms, gali ištikti smegenų hemoraginis insultas. Dėl smegenis maitinančių arterijų bei jų šakų stenozuojančios aterosklerozės, trombozės arba trombinės embolijos gali ištikti išėminis insultas.
Dėl terosklerozės arba hipertoninės ligos gali susidaryti aortos, aneurizmos, kurioms plyšus žmogus iš karto miršta.
Staigi mirtis ištinka ir plyšus įgimtoms displastinių smegenų pamato arterijų aneurizmoms.
Antra pagal dažnumą staigi mirtis yra nuo kvėpavimo organų ligų. Dažniausiai nuo šių ligų staiga miršta kūdikiai.Dėl kvėpavimo organų anatominių ir fiziologinių savitumų kūdikiai sunkiau pakelia kvėpavimo takų uždegimą ir gali mirti dar ankstyvoje ligos stadijoje. Dažniausiai pasitaiko virusinės kilmės nazofaringitų, tracheobronchitų, bronchiolitų ir peribronchitų, o jiems užsitęsus vystosi plaučių uždegimo komplikacijos.
Pagyvenę žmonės, ypač alkoholikai, kartais miršta nuo krupinio plaučių uždegimo. Jų organizmo reaktyvumas būna labai sumažėjęs, todėl uždegimas gali nesukelti jokių ryškesnių požymių ir ligonis gali staiga mirti nuo ūmaus širdies veiklos nepakankamumo. Staiga gali mirti ir žmonės, sergantys lėtinėmis plaučių ligomis: lėtiniu bronchitu, emfizema, bronchektazija, bronchine astma, pneumoskleroze. Staiga gali mirti ir sergantys piktybiniais plaučių navikais arba plaučių tuberkulioze-prasidėjus vidiniaim kraujavimui užspringstama krauju.
Staigių mirčių nuo virškinimo sistemos organų ligų pasitaiko retai. Kūdikiai miršta nuo dispepsijos, alimentinės distrofijos. Šios ligos išsekina organizmą, prasideda antrinė infekcija ir plaučių uždegimas. Galima mirti nuo ryklės flegmonos arba absceso, prakiurus skrandžio opai, įstrigus išvaržai, dėl žarnų neprainamumo, apendicito, prakiurus kirmėlinei ataugai, sergant gangreniniu tulžies pūslės uždegimu, ūmia hemoragine kasos nekroze.
Staigi mirtis gali įvykti ir sergant ūmiu arba lėtiniu inkstų uždegimu ūmiai sutrikus inkstų funkcijai.
Moterų staigios mirties priežastis gali būti nėštumo ir gimdymo patalogija.Pirmoje nėštumo pusėje moteris gali staiga mirti nuo negimdinio nėštumo, plyšus arterijai ir išsiliejus kraujui į pilvaplėvės ertmę. Antroje nėštumo pusėje ir gimdymo metu staigioji mirtis gali ištikti dėl nėštumo toksikozės ir eklampsijos. Gimdymo metu, esant placentos pirmeigai, moteris gali nukraujuoti.
Staiga mirti gali ir asmenys, sergantys nervų sistemos ligomis. Epileptikai gali mirti nuo smegenų pabrinkimo. Sergantys smegenų navikais gali mirti navikui sutrikdžius smegenų skysčio bei kraujo apytaką ir išsivysčius ūmiam smegenų pabrinkimui.
Sergantys lėtiniu alkoholizmu gali staiga mirti dėl alkoholinės kardiomiopatijos, išsivysčius ūmiam širdies veiklos nepakankamumui, hemoraginio smegenų uždegimo, lėtinio kasos uždegimo arba fibrozės, fermentinės nekrozės ir jų sukelto peritonito, ūmaus kepenų nepakankamumo, dėl kepenų cirozės sukelto nukraujavimo iš plyšusių išsiplėtusių stemplės venų.
Galimi staigių mirčių atvejai nuo gripo, rečiau nuo tymų, dizenterijos, vidurių šiltinės. Infekcinio hepatito, pasiutligės, juodligės ir kt.
Žmonės gali mirti ir nuo juos apnikusių parazitų. Gali sukelti smegenų cisticerkozę ir echinokokozę. Staigiąją mirtį gali sukelti ir askaridės. Jos gali užkimšti žarnas, tulžies latakus, patekti į širdį.
Tiriant mirusius nuo įvairių ligų, visada reikia atlikti histologinį, kartais mikrobiologinį, virusologinį, o įtariant apsinuodijimus-ir cheminį tyrimą.

Literatūra:
A.Garmus, E.Kurapka, A.Cėpla “Teismo medicina” 2000 Lietuvos teisės akademija.
Teismo ekspertizės įstatymas

Leave a Comment