TEISINIS TARPTAUTINIŲ VEŽIMŲ ORU REGULIAVIMAS

TEISINIS TARPTAUTINIŲ VEŽIMŲ ORU REGULIAVIMAS
TURINYS:
1. Įvadas.
2. Daugiašalis komercinės veiklos reguliavimas vežant krovinius oro transportu.
3. Krovinių vežimo reikalavimai.
4. Dvišalės tarpvyriausybinės sutartys tarptautinių oro vežimų kontrolei
5. Tarpvyriausybinės sutartys
6. Susitarimai tarp aviakompanijų, skirtų sutartinių avialinijų aptarnavimui.
7. Literatūra

1. Įvadas
Oro transportas, kuris atsirado šio amžiaus pradžioje, turu labai didelį oro linijų tinklą, kuris apima reguliarius keleivių vežimus, pašto ir krovinių ne tik tarp kaimyninių šalių, bet ir tarp visų didžiųjų pasaulio miestų.
Palyginus per nedidelį laiko tarpą (apie 40 metų) keleivių vežimai oro transportu tarptautinėmis oro linijomis išaugo 42 kartus, tuo tarpu krovinių vežimas 1119 kartų, tai yra bendras vežimų skaičius kas 10 metų didėjo 2 kartus.
Lėktuvas tapo vienas svarbiausių transporto priemonių ir išsprendė techninius, saugumo ir tarptautinių skrydžių reguliavimo klausimus. Sprendžiant šias problemas labai aktyviai dalyvauja įvairios tarptautinės vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos.
Iki antrojo pasaulinio karo egzistavo tik 5 tokios organizacijos. Iki 1997 metų jų jau buvo daugiau nei 50.Viena svarbiausių organizacijų oro transporto srityje yra tarptautinė civilinės aviacijos organizacija – ICAO. Ši organizacija sukurta pagal Čikagos konvenciją, kuri įsigaliojo 1947m. balandžio 4 dieną, štabas – Monrealyje.
ICAO įgyvendina savo funkcijas įvvairiais būdais. Labiausiai paplitę yra:
– tarptautinių konvencijų ruošimas oro transporto teisės pagrindais;
– standartizavimas, taip pat nurodymai tam tikroms oro navigacijos saugos problemoms spręsti bei aplinkos apsauga
– įvairių oro transporto problemų analizė bei rezultatų pateikimas įvairioms šalims.
ICAO tvirtina tarptautinius oro transporto standartus, rengia praktines be

ei procedūrines rekomendacijas techniniais, ekonominiais bei juridiniais klausimais. Kartu įvairių šalių vyriausybines institucijas, oro transporto priemonių gamintojus bei specialistus skatina keistis informacija bei koordinuoti veiksmus.
Tarptautinė oro teisės veikla vykdoma kuriant naujas tarptautines oro teisės normas pagal tarptautine konvencijas ar jų projektus. Nuo ICAO įkūrimo skiriama labai daug dėmesio kuriant oro teisės normas, kurios reglamentuoja oro erdvės naudojimą transportavimo tikslais.
Pirmą kartą daugiašalė sutartis sudaryta dar 1944 metais Čikagos konvencijoje. Vienu metu su Čikagos konvencija atsirado ir daugiašalės sutartys nustatančios veiklos rūšis reguliariems oro pranešimams „Dėl tarptautinių tranzitinių oro pranešimų“ ir „Dėl tarptautinių oro pervežimų“.
Pagal pirmąjį susitarimą šalys suteikia teisę tranzitiniams skrydžiams per jų teritoriją (be nusileidimų) ir skrydžiams su nusileidimu nekomerciniais tikslais (t.y. be leidimo paimti ar išlaipinti keleivius ar vežti krrovinius, taip pat ir paštą).
Antrasis susitarimas apima visą kompleksą teisių, susijusių su „laisva oro erdve“, kartu su teise vežti į šalių teritorijas keleivius, krovinius, paštą iš trečiųjų šalių ir išvežti iš šalies į bet kurią šalį. Šis susitarimas, dėl tranzitinių oro pranešimų yra ratifikuotas daugiau nei 100 šalių.
Susitarimą dėl tarptautinių oro vežimų iš pradžių pasirašė 20 šalių, šiuo metu tik 12 šalių pasirašiusios šį susitarimą, todėl ICAO skatina tokių sutarčių sudarymą. Oficialios ICAO kalbos: Anglų, Ispanų, Rusų, Prancūzų.

2. Daugiašalis komercinės veiklos reguliavimas vežant krovinius oro tr

ransportu
Tarptautiniai krovinių gabenimai oro transportu, tai tokie gabenimai kai išsiuntimo vieta ir tikslo vieta yra skirtingose valstybėse arba toje pačioje šalyje jei numatyti nusileidimai kitose šalyse.
Prie tarptautinių transporto sutarčių taip pat priklauso ir kai kurių teisių unifikavimo konvencija, kuri susijusi su tarptautiniais gabenimais. Ji pasirašyta 1929 metais Varšuvoje, o papildyta protokolais 1955, 1971 ir 1975 metais.
Konvencija numato tam tikras sąlygas oro pervežimams, pagal kurias vežėjas turi pristatyti krovinių gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja apmokėti už krovinio transportavimą pagal nustatytus tarifus, kurie buvo nustatyti prieš vežant krovinį.
Dokumentas kuriuo patvirtinama krovinio vežimo sutartis yra oro transporto važtaraštis. Oro transporto važtaraštis išrašomas, bet kuriuo atveju, net ir tuo atveju jeigu kuri nors šalis nėra ratifikavusi konvencijos.
Varšuvos konvencija nustato vežėjo atsakomybę už krovinio sugadinimus, kurie gali būti padaryti transportuojant krovinį. Varšuvos konvencija nustato atsakomybę tik tarptautiniams vežimams: vežėjas atsakingas už bet kokį krovinio sugadinimą. Konvencija taip pat nustato maksimalias sumas, kurios išreiškiamos Prancūzijos auksiniais (1 Frankas – 65,5mg aukso, kurio praba 0,900). Priklausomai nuo krovinio dydžio maksimalus yra 250 frankų suma už kilogramą krovinio, tačiau padarytos žalos dydis turi būti įrodytas.
Visiškas vežėjo atleidimas nuo atsakomybės numatytas tik tais atvejais, kai jis įrodo, kad sugadinimai įvyko dėl siuntėjo ar gavėjo kaltės, o taip pat sugadinimai buvo padaryti nors vežėjas ėmėsi visų pr
riemonių, kad taip neįvyktų. Konvencija taip pat nustato skundų pateikimo terminus dėl krovinio sugadinimų. Visi skundai turi būti pateikiami vežėjui laikantis tokių terminų:
1. krovinio sugadinimo atveju – ne ilgiau 14 dienų po krovinio atidavimo gavėjui;
2. krovinio praradimo atveju – per 120 dienų po lėktuvo nusileidimo į paskirties vietą;
3. pavėlavus pristatyti krovinį – ne ilgiau 21 dienos, kai krovinys buvo pristatytas gavėjui.
Ieškinio senaties terminas 2 metai, skaičiuojant nuo lėktuvo nusileidimo į paskirties punktą arba nuo dienos, kai krovinys buvo pristatytas gavėjui.
IATA – tarptautinė nevyriausybinė organizacija kuri įkurta Havanoje 1945 m. Balandžio 16-19 dienomis vykusioje konferencijoje, kurioje dalyvavo 50 šalių aviakompanijos, pagrindinė IATA būstinė – Monrealyje (Kanada). 1990 m. sausio 1 d. IATA nariais buvo 127 aviakompanijos iš 86 šalių. 1993 m . kovo 8 d. “Lietuvos avialinijos” įstojo į Tarptautinę oro transporto asociaciją. IATA daugiausiai užsiima klausimais susijusiais su komercinėmis aviakompanijomis.
IATA ruošia rekomendacijas, taisykles tarifų panaudojimui keleivių pervežimams oro transportu, taip pat bagažui ir kroviniams, tvirtina oro vežimų taisykles, reglamentuoja nuolaidų taikymą, taip pat keleivių aptarnavimo standartus, vykdo finansinius apskaičiavimus tarp kompanijų – narių per savo specialųjį atsiskaitymų centrą.
Kliringo mokestis, sukurtas 1947 m. Londone IATA finansinio komiteto iniciatyva, ženkliai palengvina atsiskaitymus tarp kompanijų, kurios yra IATA narės. Jis garantuoja reguliarų ir tikslų sumokėjimų vykdymą, pašalina klaidingą dokumentų perrašymą, ženkliai sumažiną valiutų naudojimą ir apsaugą nuo valiutų devalvacijos. Aviakompanijos atleidžiamos nuo įnešimo visos skolos iš ka
arto, apmokama kas mėnesį. Kliringo mokestis tiksliai seka savalaikius apmokėjimus.

IATA taip pat yra įkūrusi biurą, kuris seka ar nebuvo atlikti kokie nors pažeidimai. Kontrolės biuras yra New York‘e. Inspektoriai nuolat dirba su tam tikromis šalimis, kiti važinėja nepriklausomai nuo to kur jie yra reikalingi.
Aviakompanijos privalo pateikti bet kuriuos dokumentus, kurių pareikalaus inspektoriai su tikslu patikrinti ar nebuvo padaryti pažeidimai. Patikrinimai gali būti atliekami ir kompanijos direktoriaus noru (pvz.: tam tikros atstovybės tikrinimas).
IATA taip pat įkūrusi grupę, kuri kovoja su sukčiavimais, dėl to kad nesunkiai buvo galima gauti blankų, nuo ko prasidėjo bilietų bei krovinių dokumentų padirbinėjimas.
Dėl didelių oro krovinių srautų IATA taip pat įkūrė grupę, kuri skiria didelį dėmesį konteinerių taip pat palečių panaudojimui pervežant krovinius.
IATA didelį dėmesį skiria dokumentų standartizavimui, o taip pat darbo grafikų sudarymui aviakompanijoms, kurios yra IATA narės.

3. Krovinių vežimo reikalavimai
Kiekviena šalis nustato reikalavimus krovinių vežimui , kurie atliekami toje šalyje. Aviakompanijos taip pat nustato tokias taisykles krovinių vežimams. Tipinės krovinių vežimo oro transportu taisyklės yra paruoštos IATA. Reikalavimai kiekvienai šaliai pateikiami AIR CARGO TARIF skyriuje „Klasifikacija pagal šalis“.
Pagrindiniai reikalavimai krovinių vežimui tarptautinėmis oro linijomis:
1. įvežimas, išvežimas ar tranzitas krovinių turi būti atliekamas laikantis tos šalies įstatymų ir taisyklių, kurioje vykdomas atitinkamas veiksmas;
2. kroviniai ar jų pakuotė nekelia grėsmės lėktuvui, žmonėms ar daiktams; prie krovinių pridėti visi reikalingi dokumentai;
3. krovinio vežėjas turi laikytis įstatymų, muitinės ir kitų valstybinių organizacijų taisyklių reikalavimų. Jis pravalo pateikti visus krovinio dokumentus. Nesilaikant krovinio priėmimo taisyklių, visa atsakomybė atitenka krovinio siuntėjui, o po krovinio atvykimo – krovinio gavėjui. Krovinys turi būti supakuotas taip, kad transportavimo metu ar perkraunant krovinį nebūtų padaryti krovinio pažeidimai. Tara ar įpakavimas turi būti plombuojamas, visi kroviniai turi turėti markiravimą (pristatymo vieta ir kt.). Pavojingi, radioaktyvūs ar greitai gendantys kroviniai bei visi kiti, kuriems vežti laikomasi specialių taisyklių pateikti – pavojingų krovinių vežimųtaisyklėse (ICAO).
Kroviniai, kurie pervežami krovininiais lėktuvais turi būti ne didesni nei nurodyta. Negabaritinių krovinių vežimas gali būti vykdomas tik specialiais lėktuvais, kurie skirti kroviniams gabenti. Krovinių vežimo apiforminimas turi būti atliekamas tik laikantis tam tikrų taisyklių ir procedūrų.
Tonažo rezervavimas vienas svarbiausių aspektų forminant krovinio dokumentus. Juo patvirtinamas krovinio tonažas. Šis veiksmas svarbus tuo, kad aviakompanijos, dar iki krovinio dokumentų galutinio apiforminimo prisiima atsakomybę prieš krovinio siuntėją, kurios įvykdymas kiekvienai kompanijai yra prestižo reikalas. Rezervavimas – tai yra krovinio vežimo garantas pagal nustatytą terminą, siuntėjas kreipiasi į rezervavimo biurą, kurie yra aviakompanijose. Rezervavimui reikia pateikti tokius dokumentus apie krovinį:
1. krovinio pavadinimas, ir bendras svoris;
2. vietų skaičius, svoris ir matmenys konkrečiai vietai;
3. galutinis punktas ir vežimo data;
4. siuntėjo pavadinimas ir jo adresas;
5. kiti krovinio duomenys.
Rezervavimo biuro dispečeris patikrina ar yra galimybė pagal nurodytą laiką pristatyti krovinį į reikiamą vietą, atlikdamas užklausą kompiuterio pagalba ar pagal rezervavimo lapą reiso kortelėje. Jei vieta yra. Tokiam krovinius tvarkomi krovinio dokumentai.
Tuo atveju kai krovinys bus vežamas keliais lėktuvais, reikia atlikti visų reisų rezervavimą tam kroviniui. Tokiais atvejais agentas siunčia užklausas į visus oro uostus per kuriuos krovinys keliaus arba į aviakompanijų rezervavimo centrus. Gavęs teigiamą atsakymą iš visų centrų atsakomas rezervavimas tam reisui.
Automatizuotas rezervavimo sistemomis yra sujungtas į telekomunikacinę sistemą SITA, kurios pagalba sujungiami su visomis pasaulio agentūromis. Kiekviena kompanija turi savo rezervavimo terminalus bilietų pardavimo vietose, o taip pat oro uostuose, kuriuose realiu laiku atliekama daugybė operacijų:
1. skrydžių tvarkaraščiai, tarifai, vietų skaičius reise;
2. Rezervavimo pardavimas ir anuliavimas;
3. užklausimų vykdymas ir pan.;
4. sistema leidžia komplektuoti bei kontroliuoti reisus;
5. reiso apkrovimo kontrolė;
6. svorio apskaičiavimas ir lėktuvo centravimas;
7. dokumentacijos paruošimas;
8. duomenų perdavimas apie atliktus rezervavimus.
Be šių sistemų, kiekviena kompanija turi krovinio paiešką.

4. Dvišalės tarpvyriausybinės sutartys tarptautinių oro vežimų kontrolei
Bendrieji dvišaliai dokumentai, kurie reguliuoja tarptautinius krovinių vežimus oro transportu:
1. tarpvyriausybinė sutartis dėl oro pervežimų;
2. sutartis tarp aviakompanijų dėl avialinijų panaudojimo;
3. komercinės sutartys.

5. Tarpvyriausybinės sutartys

Reguliarių reisų vykdymas oro transportu turi būti vykdomas pasirašius tarpvyriausybines sutartis dėl oro pranešimų. Čarteriniai reisai gali būti vykdomi pagal atskirą leidimą. Specialius leidimus išduoda vyriausybinės organizacijos.
Tarpvyriausybinės sutarties turinį sudaro susitarimai, kuriuose šalys duoda viena kitai leidimus oro pranešimams.
Dėl klasifikacijos patogumo sutartines linijas priimta skirstyti į taip vadinamas „oro laisves”. Šiuo metu dėl susiklosčiusios tarptautinės praktikos tokių laisvių yra septynios.
Pirmoji oro laisvė – teisė atlikti tranzitinį skrydį be teisės nusileisti valstybės, kuri suteikia šią teisę, teritorijoje.
Antroji oro laisvė – teisė praskristi per svetimą teritoriją ir nusileisti ne komerciniais tikslais (kuro papildymui, remontui, techniniam aptarnavimui ir t.t.) be teisės iškrauti ar pakrauti krovinį, imti keleivius ar paštą.
Trečioji oro laisvė – teisė užsienio teritorijoje imti ar išlaipinti keleivius, krauti krovinius ar paštą, kurie buvo paimti tos valstybės teritorijoje, kuriai priklauso lėktuvas.
Ketvirtoji oro laisvė – teisė užsienio teritorijoje imti keleivius, vykstančius į tą valstybę, kuriai priklauso lėktuvas, o taip pat ir krovinius bei paštą.
Penktoji oro laisvė – teisė užsienio teritorijoje imti keleivius, vykstančius į bet kurią trečią šalį, kuri nėra susitarimo dalyvė, o taip pat ir krovinius bei paštą, siunčiamus iš bet kurios teritorijos.
Šeštoji oro laisvė – teisė pervežinėti keleivius, krovinius ir paštą tarp trečių šalių kertant savo teritoriją.
Septintoji oro laisvė – teisė pervežinėti keleivius, krovinius ir paštą tarp trečių šalių, nekertant valstybės teritorijos, kuriai priklauso lėktuvas.
Komercinių teisių naudojimo tvarka konkretizuojama komerciniuose susitarimuose tarp orobendrovių.
Nustatydamos bendrą vienas kitam teikiamų komercinių teisių visumą, susitarimo šalys paprastai siekia, kad jos būtų beveik vienodos, t.y., kad būtų laikomasi lygybės principo gaunant ekonominę naudą.

6. Susitarimai tarp aviakompanijų, skirtų sutartinių avialinijų aptarnavimui.
Pagrindinės susitarimų tarp aviakompanijų, skirtų sutartinių avialinijų eksploatacijai, rūšys yra sutartys dėl abipusio paslaugų teikimo; susitarimai dėl pagrindinio agento; kiti susitarimai, kuriuos betarpiškai sudaromos tarp aviakompanijų, skirtų sutartinių avialinijų eksploatacijai. Šie susitarimai apibrėžia daugelį klausimų: suteiktų komercinių teisių panaudojimas, gabenimų apimtys, skrydžių tvarkaraštis, tarifai, technikinio ir komercinio aptarnavimo uostai ir atsiskaitymas už tai, abipusis atsiskaitymas už parduotus vežimus ir t.t.
Komerciniai susitarimai.
Ekonominius santykius tarp aviakompanijų ir jų agentų, vykdančių aviavežimus, reguliuoja sudaryti tarp jų komerciniai susitarimai, kurių pagrindiniai yra komercinio bendradarbiavimo, aviavežimų įforminimo ir krovinio susitarimai.
Komercinio bendradarbiavimo susitarimai,
t.y. dėl abipusio vežimo dokumentų pripažinimo ir atsiskaitymo tvarkos pagal juos, sudaromi tiek tarp šalies aviakompanijų, kurios tarpusavy nesusijusios pastoviu oro susisiekimu, tiek tarp šalių aviakompanijų, turinčių tarpusavio susitarimus dėl oro susisiekimo, bet nepaskirtos sutartinių avialinijų eksploatacijai. Atitinkamai pagal komercinio bendradarbiavimo susitarimą pvz. krovinys gali būti išsiųstas į bet kurį žemės tašką pagal tą patį lydraštį aviakompanijose, kurios pasirašė tokį susitarimą.
Pulo susitarimas – ypatinga komercinių susitarimų rūšis.

Bendras pulo principas, kad kiekvienas partneris į „bendrą katilą“ įneša nustatytą pelno nuo avialinijų eksploatacijos sumą, kuri paskaičiuojama remiantis pulo statomąja suma nuo transporto produkcijos vieneto ar kokiu kitu susitartu pagrindu. Iš šių įnašų susidaro pulo fondas, kuris per tam tikrus laiko tarpus padalinamas susitartomis proporcijomis pule dalyvaujantiems partneriams.

7. Literatūra:
Baublys, A. Transporto sistema. Vilnius, Technika, 1995 m.
Baublys, A. Krovinių vežimai geležinkelių, vandens ir oro transportu.
Vilnius, Technika, 1995 m.
Jarašūnienė, A. Transporto geografija. Vilnius, Technika, 2003 m.

Leave a Comment