Turinys
Įvadas 21. Teisinio reguliavimo sąvoka 32.Teisinio reguliavimo stadijos 53. Teisinio reguliavimo priežastys 7Išvados 9Literatūra 10ĮvadasDarbo autorius palaiko A. Vaišvilos nuomonę, kad Teisinis reguliavimas yra teisės veikimo dalis, apibūdinanti teisės poveikį subjektų elgesiu ir veiklai. Teisiškai reguliuojant teisiniais įsakymais (liepimais) nustatomi reguliuojamų santykių dalyvių veiklos orientyrai ir pasiekiama faktinių teisės tikslų.Bendriausias teisės veikimo objektas yra visuomeniniai santykiai. Tiesioginis reguliavimo objektas yra įvairūs veiksmai, santykių dalyvių veikla. Teisinio reguliavimo turinys priklauso nuo veikiančių subjektų padėties ir objektų, dėl kurių kyla tarpusavio veiksmai. Teisinio reguliavimo dalyko turinys nustato teisinio reguliavimo specifiką ir galiausiai teisės struktūrą.Teisės reguliuojamų santykių pobūdis lemia teisinio poveikio šiems santykiams specifiką, t. y. nustato reguliavimo metodą. Skirtingai nuo teisinio reguliavimo dalyko, apibrėžiančio, ką teisė reguliuoja, teisinio reguliavimo metodas rodo, kaip tie santykiai reguliuojami.1. Teisinio reguliavimo sąvokaTeisinis reguliavimas gali būti suvokiamas kaip valstybinis ir kaip subjektų tiesiogiai įgyvendinama savitvarka. Yra tokių teisės veikimo sričių, kur valstybinis teisinis piliečių elgesio norminimas nereikalingas ir net žalingas. Tai tokios sritys, kur žmonių veikla yra teisinio pobūdžio, bet nesusijusi su specialiu teisiniu reglamentavimu ir tokio reglamentavimo nereikia (pvz., asmeniniai, šeimos santykiai). Čia žmonės vadovaujasi savo teisine sąmone. Teisinio reguliavimo sfera yra potencialių teisinių santykių sritis, kur santykiai ir faktai nesutvarkyti ir sureguliuoti jų be teisinių priemonių neįmanoma. Teisinio reguliavimo ir įstatymo veikimo sritis gali nesutapti. Antraip būtų ribojamos piliečių teisinės laisvės, konstruktyvi jų iniciatyva.Teisę suvokiant tik kaip įstatymų normas, teisės veikimas apsiribotų įstatymų paliepimais. Teisinio reguliavimo ribas lemia ne teisiniai veiksniai. Jų pamatas — žmonių veiklos prigimtis, priklausanti nuo bendrosios kultūros ir civilizuotumo, determinuotos esamos santykių sistemos, ekonominių, istorinių, religinių, nacionalinių aplinkybių. Su teisinio reguliavimo sritimi ir ribomis tiesiogiai susijusi teisinio reguliavimo dalyko samprata. Teisinio reguliavimo dalykas yra visuomeninių santykių įvairovė, individų, kolektyvų veiksmai, kurie teisės gali būti objektyviai sureguliuoti ir tam tikromis sąlygomis reikalingi teisinio poveikio. Ne visi veiksmai ir socialinių subjektų santykiai gali būti teisinio poveikio objektas, o tik tie, kurie tomis sąlygomis yra tipiški, kartojami, visuotiniai, galimi teisiškai kontroliuoti ir formalūs, t. y. išreikšti teisiškai.
Teisinis reguliavimas apima: 1) valstybinių teisėkuros institucijų veiklą rengiant teisės nuostatas ir teisines priemones jų galiojimui užtikrinti. Čia teisinio reguliavimo turinį sudaro įvairių teisėkuros institucijų veikla rengiant reglamentavimo tipą, metodus, būdus, nustatant normines reguliavimo priemones, reikalingas normaliam pilietinės visuomenės ir jos institucijų gyvavimui, kasdienei žmonių veiklai civilizuotais pagrindais organizuoti; 2) visuomeninių santykių dalyvių veiklą, skirtą teisinėms reguliavimo priemonėms ieškoti ir panaudoti savo elgesiui su teisės reikalavimais derinti.Teisiniam poveikiui gali būti skirti materialiųjų gėrybių paskirstymo ir naudojimo, valstybės valdžios ir valdymo įgyvendinimo, asmens ir valstybės sąlyčio, socialinės apsaugos ir kitų sričių santykiai. Tokia valstybinė, ūkinė ir socialinė veikla yra teisinio reguliavimo dalykas ir turi būti teisiškai objektyviai sutvarkyta. Pagrindinių teisinio reguliavimo būdų derinys sudaro specifinį teisinio reguliavimo metodą – direktyvinį (imperatyvųjį) arba autonominį (dispozityvųjį). Imperatyvusis yra griežtai privalomas, negalima nukrypti nuo teisės akto reikalavimų. Šio metodo pagrindinė teisinė priemonė yra įsakymas (liepimas). Kas nurodyta, turi būti nenukrypstant atlikta. Šis metodas taikomas baudžiamojoje ir administracinėje teisėje, pasitaiko ir kitose teisės šakose. Šiuo atveju juridinis faktas, lemiantis teisinių santykių atsiradimą, yra įsakymas (liepimas).Dispozityvusis metodas grindžiamas iniciatyva, reguliuojamų santykių dalyviams leidžia savarankiškai pasirinkti tam tikrą veiksmą. Šalys gali reguliuoti santykius savo nuožiūra. Įstatymai tik nustato tokios nuožiūros ribas arba tam tikrą procedūrą. Šis metodas taikomas civilinėje ir šeimos teisėje. Pagrindas – dalyvių sutartis. Imperatyvusis metodas priverčia santykių dalyvius užmegzti teisinius ryšius, o dispozityvusis leidžia piliečiams ir jų organizacijoms užmegzti santykius be privalomųjų teisinių nurodymų.Atsižvelgiant į draudimų ir leidimų suderinimą, skiriami du teisinio reguliavimo tipai: a) visuotinai leidžiamas — jo pagrindas yra bendras leidimas; konstruojamas remiantis principu „leidžiamas viskas, išskyrus tai, ką įstatymas tiesiogiai draudžia”; b) draudžiamasis – jo pagrindas yra visuotinis draudimas ir jis konstruojamas pagal principą „uždrausta viskas, išsky…rus tai, kas tiesiogiai leista įstatymo”.Vyraujantis visuotinai leistinas ar draudžiamasis teisinis reguliavimas priklauso nuo istorinių tradicijų, kultūros lygio, teisinės sistemos, santykių (civiliniai ar baudžiamieji ir pan.) ypatybių.2.Teisinio reguliavimo stadijosTeisinis reguliavimas apima dvi stadijas: 1) teisės subjektų teisinės padėties nustatymą – nuo jo prasideda norminis reguliavimas. Piliečio teisinė padėtis apibrėžta konstitucinėmis teisėmis ir pareigomis ir jomis grindžiamas teisnumas, t. y. valstybės pripažinimas asmens gebėjimo būti visuomenės teisinio gyvenimo dalyviu ir įvairių teisinių santykių subjektu. Konstitucijos nuostatos yra išplėtotos kituose teisės aktuose, kurie sudaro pagrindą piliečiams veikti įvairiose teisės srityse. Tai reiškia, kad piliečiai, siekdami patenkinti savo interesus, turi teisę naudotis įstatymuose numatytomis teisinėmis priemonėmis. Valstybės institucijų teisinis statusas yra jų kompetencija, nustatanti jų įgaliojimus ir pareigų apimtį; 2) teisinių santykių atsiradimą – prielaidos yra atitinkami gyvenimo faktai, teisinis jų pripažinimas ir teisinės reikšmės jiems suteikimas teisės normose. Atsižvelgiant į teisinių santykių pobūdį, tokie teisiniai faktai gali būti vienkartiniai veiksmai arba įvykiai, arba reikia jų sudėties tam tikros visumos (pvz., pensijai gauti reikia būti tam tikro amžiaus, turėti darbo stažą, institucijos sprendimą). Teisinis reguliavimas yra norminis rezultatyvus teisinių priemonių sistemos poveikis visuomeniniams santykiams siekiant juos sutvarkyti, apsaugoti, plėtoti pagal visuomenės poreikius. Veikdama teisinių santykių dalyvius, teisė skatina jų aktyvumą visuomenėje. Iš esmės teisinis reguliavimas yra tokios rūšies socialinis reguliavimas, kuris skirtas organizuotai įgyvendinti ištisą tikslingą priemonių sistemą, išreiškiančią rašytinę teisę, parodančią įstatymų leidėjo siekiamus tikslus.Minėta, kad teisinio reguliavimo dalykas yra įvairūs visuomeniniai santykiai. Tačiau jie iš esmės turi paklusti norminiam organizuotam poveikiui ir esamomis socialinėmis politinėmis sąlygomis jiems toks poveikis būtinas taikant teisės normas ir kitokias teisines priemones, kurios sudaro teisinio reguliavimo mechanizmą.Nuo teisinio reguliavimo dalyko turinio labai priklauso reguliavimo ypatumai. Visuomeniniai santykiai (pvz., turtiniai, baudžiamieji) teisiškai reguliuojami ne bendrai, o pagal teisės normų rūšis, teisės šakas. Teisinio reguliavimo specifikai turi įtakos visuomeninių santykių subjektai, objektų savitumas ir kita.Pagrindinė teisės reguliuojamų visuomeninių santykių ypatybė, kad jie yra teisinio poveikio dalykas tik tiek, kiek jie yra valiniai santykiai, valinis žmonių elgesys. Teisės poveikis visuomenės gyvenimui tuo reikšmingesnis, kuo stipriau teisės formos daro skatinamąjį ar įpareigojamąjį poveikį būtent žmonių valiai ir sąmonei.Teisinio reguliavimo aplinka apima ir teisės reguliuojamus valinius visuomeninius santykius bei kitus visuomeninius ryšius, taip pat šių santykių ypatumus, lemiančius teisinio poveikio priemonių savitumą, jų kompleksus ir kompleksų sudarymą.Teisinio reguliavimo kokybė priklauso nuo socialinės aplinkos, kurioje galima aktyvi veikla, susilaikymas nuo aktyvios veiklos arba jų derinimas. Socialinė aplinka dėl esamų poreikių ir interesų orientuoja žmonių poelgius į aktyvią veiklą arba pasyvumą (pvz., rinkos santykiai skatina veiklą, o planinė ekonomika ją riboja). Visuomenės socialinio aktyvumo laipsnis — tai elgesio kartotinumas ir jo visuotinumas. Teisinio reguliavimo intensyvumas priklauso ne tik nuo teisės šakos, su kuria susijęs, bet ir nuo to, ar joje pasireiškia centralizacijos arba decentralizacijos pradai, kokia socialinė aplinka, žmonių elgesio visuotinumas, ar teisė apima tuos santykius, o jeigu apima — tai kiek detaliai, imperatyviai. Visa tai ir yra vadinama reguliavimo intensyvumu. Yra intensyvaus ir neintensyvaus visuomeninių santykių reguliavimo sritys. Galimi du neintensyvaus teisinio reguliavimo atvejai: 1) visuomeninio gyvenimo sritį būtina sureguliuoti arba ji nepakankamai sureguliuota; ir 2) galimi tokie visuomeniniai santykiai, kurių nereikia teisiškai reguliuoti. Nuo to priklauso teisinių leidimų ir draudimų santykis atsižvelgiant į intensyvaus ar neintensyvaus …reguliavimo sritį. Subjektams suteikiant daugiau elgesio laisvės, teisiniai draudimai siaurėja. Teisinio leidimo nebuvimas intensyvaus reguliavimo srityje dar nereiškia, kad vienu ar kitu klausimu egzistuoja teisinis draudimas.Teisinis reguliavimas turi ir specifinį mechanizmą. Jis suvokiamas kaip bendra teisinių priemonių, kuriomis pasiekiamas rezultatyvus poveikis visuomeniniams santykiams, sistema. Skiriamos trys teisinio reguliavimo mechanizmo atsižvelgiant į stadi-jas^grandys: 1) teisės normos — teisinio reguliavimo pagrindas; 2) teisiniai santykiai, subjektinės teisės ir pareigos; 3) teisių ir pareigų įgyvendinimo aktai. Kartais atsiranda ketvirta mechanizmo grandis — teisės taikymo aktai ir individualūs aktai.Teisinis reguliavimas suponuoja aktyvią žmonių, jų kolektyvų veiklą, tačiau kai teisės funkcija dinaminė, atsiranda pareiga veikti aktyviai, o kai statinė — susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.Skiriami trys teisinio reguliavimo mechanizmo lygiai: 1) pirminių teisinių priemonių lygis — teisės normos ir subjektinės teisės ir pareigos; 2) susidariusios teisinės formos, išreikštos teisės institutuose — atskirais junginiais, teisinių režimų kompleksais arba teisiniais junginiais ir režimais, kurie yra reikšmingos gyvenimo problemų sprendimo formos (pvz., sutartis kaip darbo ir užmokesčio organizavimo būdas); 3) operacinis lygis — konkrečios subjektų disponuojamos teisinės priemonės (pvz., sutartis įsigyti gyvenamąjį namą). Teisinių priemonių paskirtis, kad, subjektų tinkamai panaudotos, jos leistų pasiekti socialinį efektą. Socialinės veiklos formos yra teisės ir pareigos. Jos ir yra pirminės teisinės priemonės. Nuo jų prasideda visos teisinių priemonių sistemos formavimas. Teisinių priemonių taikymas užtikrina santykių pastovumą ir tikrumą, reguliavimo derinimą su subjektinėmis teisėmis, jų apsaugą, būdus, garantuojančius realų teisinių pareigų atlikimą, būtiną teisinių veiksmų procedūrą, procesines formas, skirtas subjektinėms teisėms įgyvendinti esant konfliktinėms situacijoms.3. Teisinio reguliavimo priežastysSiekiant perkelti teisės sampratą iš žmonių sąmonės į jų veiksmus, paversti ją tų veiksmų norminimo priemone, susiduriama su teisinio reguliavimo sąvoka. Teisinis reguliavimas – tai praktiškai funkcionuojanti (veikianti) teisės samprata. Jis yra reikšmingas tuo, kad tampa idėjiniu visos teisinės sistemos „užsakovu”: iš jo poreikių kyla atitinkamos orientacijos teisinės idėjos, teisės normos, teisinės organizacinės procedūros. Visos teisės sąvokos įsiprasmina kaip teisimo poveikio žmonių elgesiui priemonės, o pati teisėkūra — kaip tokių priemonių gamyba.Todėl teisinis reguliavimas yra viena iš svarbiausių ir pradinių teisės teorijos kategorijų, nuo kurios pažinimo ir natūralu pradėti teisinio mąstymo sąvokų aparato pažinimą. Teisinis reguliavimas — tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis.Reguliuoti žmonių elgesį – tai jį modeliuoti subjektinėmis teisėmis (leidimais) ir pareigomis (draudimais, įpareigojimais). Šiuo modeliavimu kaip tik ir daromas tiesioginis poveikis žmonių elgesiui, jų santykiams, kreipiant tą elgesį ir visą visuomenės raidą įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme. Teisinis poveikis yra platesnė sąvoka negu teisinis reguliavimas, nes teisinis poveikis daromas ne tik teisės normomis, bet ir teisinėmis idėjomis.Teisinio reguliavimo priežastys klasinėje ir demokratinėje valstybėse yra skirtingos: klasinėje valstybėje teisinėmis priemonėmis imamasi reguliuoti žmonių elgesį siekiant legalizuoti (sunorminti) vienų socialinių grupių agresiją kitų grupių atžvilgiu, organizuotu būdu slopinti pavergtųjų pasipriešinimą; o demokratinėje valstybėje – derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu įtvirtinti bei palaikyti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį. Pirmuoju atveju teisiniu reguliavimu siekiama suteikti vienai grupei pareigomis negarantuotų teisių (privilegijų), o kitai socialinei grupei – primesti prievoles, t. y. tokius įpareigojimus, kurių vykdymas nesukuria jiems proporcingų teisių. Tokiu „teisiniu” reguliavimu įtvirtinamas vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas. Demokratinėje valstybėje teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti visų visuomenės narių laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pavergimo, o kaip visų išlaisvinimo priemonę.Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą, t. y. išsiaiškinant, koks Žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis.Išvados1. Teisinis reguliavimas — tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis.2. Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą, t. y. išsiaiškinant, koks Žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis.3. Teisinis reguliavimas suponuoja aktyvią žmonių, jų kolektyvų veiklą, tačiau kai teisės funkcija dinaminė, atsiranda pareiga veikti aktyviai, o kai statinė — susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų.4. Teisinis reguliavimas yra norminis rezultatyvus teisinių priemonių sistemos poveikis visuomeniniams santykiams siekiant juos sutvarkyti, apsaugoti, plėtoti pagal visuomenės poreikius. Veikdama teisinių santykių dalyvius, teisė skatina jų aktyvumą visuomenėje. Iš esmės teisinis reguliavimas yra tokios rūšies socialinis reguliavimas, kuris skirtas organizuotai įgyvendinti ištisą tikslingą priemonių sistemą, išreiškiančią rašytinę teisę, parodančią įstatymų leidėjo siekiamus tikslus.5. Teisinio reguliavimo sfera yra potencialių teisinių santykių sritis, kur santykiai ir faktai nesutvarkyti ir sureguliuoti jų be teisinių priemonių neįmanoma. Teisinio reguliavimo ir įstatymo veikimo sritis gali nesutapti. Antraip būtų ribojamos piliečių teisinės laisvės, konstruktyvi jų iniciatyva.Literatūra1. S. Katuoka. Valstybės ir teisės teorijos pagrindinės kategorijos. – V., 1997.2. A.Vaišvila. Dar kartą dėl pareigos ir prievolės skirtumo // Justitia. 1998. Nr.6.3. A. Vaišvila. Etatizmas – konceptuali teisinės reformos kliūtis // Justitia. 1997. Nr. 4.4. A. Vaišvila. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius, 2000.5. A.Vaišvila, teisės teorija. – V., 20006. S.Vancevičius. Valstybės ir teisės teorija. – V., 1989.7. S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. – V., 2000.