TEISINIAI VERSLO REGULIAVIMO POKYČIAI ĮSTOJUS Į Europos Sajunga

2043 0

1 tema. Verslo teisės sąvoka.

1. Verslo teisės šaltiniai ir raida. 2. Verslo teisės atsiradimas, vystymosi periodai: (Olandija, Kanados Kvebeko provincija), periodų ypatumai. 3. Verslo teisės sąvoka ir vieta privatinės teisės sistemoje. 4. Verslo teisės dalykas, objektas ir principai. 5. Verslo teisės normos ir jų sandara, sistema.Kolizinės normos. 6. Verslo teisės vystymosi tendencijos.

1. Pagrindinis šaltinis – įstatymai. Taip pat ir poįstatyminiai aktai. Gali būti papročiai, tarptautinė teisė. Lietuvoje nėra Prekybos arba Komercijos kodekso. Vienas iš svarbiausių šaltinių Lietuvoje – Civilinis kodeksas. Kiti prekybos teisės šaltiniai – draudimo, konkurencijos, vartotojų teisių gynimo įstatymai, ABB ir UAB įstatymai, prekybos įstatymas, tarptautinės sutartys. Įvairiose šalyse prekybos teisinės normos skiriasi.

Teisės harmonizavimas – t.y. įvairių nacionalinių barjerų trukdančių tarptautinei prekybai šalinimas keičiant nacionalinius įstatymus.

Teisės unifikavimas – t.y. įvairių tarptautinių konvencijų ir kt. tarpt. aktų priėmimas.

Teisės unifikavimo ir harmonizavimo lygiai gali būti įvairūs:

 Pasaulinio lygio (teisės normos reguliuojančios pervežimą); Vienos konvencija

1993, Tarptautinių komercinių sutarčių principai 1993, parengė UNIDRIT organizacija.

 Regioninio lygio; Europos sąjunga ir kt.

3. Verslo teisė – civilinės teisės pošakis, kurį sudaro teisės normų, reguliuojančių verslo santykius, konkuruojančių su civilinės teisės normomis kaaip specialiosios teisės normos, sistema. Verslo teisė sukuria prielaidas formuotis ir kitoms santykinai savarankiškoms teisės šakoms įmonių teisei, prekybos teisei, konkurencijos teisei, arbitražo teisei, draudimo teisei, taip pat investicijų, įmonių bankroto bei kitiems institutams.

Teisinis verslo supratimas šiuo metu nebeatitinka ekonominio ve

erslo supratimo. Verslo subjektams taikomas teisinis reglamentavimas buvo vis plečiamas, kol pamažu apėmė visą privataus verslo veiklos reglamentavimą, todėl kokius teisinius santykius priskirti verslo teisės reguliavimo sferai, paprastai daugiausia priklauso nuo įstatymų leidėjo bei teisės doktrinos. Kai kuriose šalyse (Prancūzija, Vokietija, Estija) verslo teisė yra laikoma savarankiška privatinės teisės šaka ir yra priimti komerciniai kodeksai. Lietuvoje buvo nuspręsta eiti šiuolaikinės privatinės teisės susiliejimo vystymosi keliu (Olandija, Kanados Kvebeko provincija), ir daugelis komercinės teisės normų yra išdėstytos Lietuvos Respublikos naujajame civiliniame kodekse, kuris dar turėtų būti jomis pildomas ir ateityje.

Verslo teisės studijų pagrindą sudaro Civilinės teisės, Teisės teorijos, Ekonomikos teorijos, Tarptautinės privatinės teisės mokymo dalykai.

Užsienio valstybių civilinės ir prekybinės teisės bendra charakteristika.

Monistinė ir dualistinė civilinės teisės sistemos. Raidos tendencijos.

Dualistinė CT teeisės sistema – civilinė ir prekybos teisės laikomos savarankiškomis privatinės teisės šakomis. Valstybės, turinčios dualistinę privatinės teisės sistemą: Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir kt. Prekybos teisė iš pradžių susiklostė kaip pirklių luomo teisė. Pirkliams nebuvo naudinga laikytis visų civilinės teisės normų, kai kurios jų varžė prekybą. Palaipsniui formavosi prekybos papročiai, savitos prekybos sandorių sudarymo taisyklės, kurios vėliau buvo įtvirtintos teisės normomis, o pastarosios savo ruožtu buvo kodifikuotos atskiruose Prekybos kodeksuose.

Monistinė CT sistema. Prekybos teisė nėra savarankiška teisės šaka, nes vadinamoji prekybos te

eisė yra ne kas kita, kaip specialios civilinės teisės normos, taikomos komersantų (verslininkų) tarpusavio santykiams.

Raidos tendencijos. Olandija, Italija ir Kanados Kvebeko provincija, kuriose egzistavo dualistinė privatinės teisės sistema, ilgainiui jos atsisakė. Vieningų (unitarinių) civilinių kodeksų egzistavimas ir skirtumų tarp civilinės bei prekybos teisės išnykimas buvo pavadintas civilinės teisės “komercializacija”. Civilinės ir prekybos teisės santykio problema tebėra aktuali Lietuvoje). Pastaraisiais dešimtmečiais šalia sąvokų civilinė teisė, prekybos teisė pradėtos vartoti kitos sąvokos: biznio, arba verslo, teisė, ekonomikos teisė, ūkinė teisė ir pan. Vargu ar jos laikytinos savarankiškomis teisės šakomis. Minėtos sąvokos iš esmės reiškia ne ką kitą, o tam tikrą teisinę discipliną, kursą, kurį dėstant yra analizuojama visa, kas yra susiję su verslu (analizuojami ne tik civilinės teisės institutai – sutarčių teisė, įmonių teisė, bet ir darbo teisė, kainų ir konkurencijos teisinis reguliavimas, vartotojų teisių gynimas, bankininkystė ir kt.).

Pagrindinės užsienio šalių teisinės sistemos.

Pasaulyje egzistuoja daugybė nacionalinių teisinių sistemų. Panašumai, kuriuos nulemia istorinės, ekonominės, kultūrinės, politinės ar kitokios priežastys, leidžia išskirti kelias giminingas teisės šeimas. Literatūroje pateikiamas skirtingas pagrindinių pasaulio sistemų grupių skaičius Pvz., R. David pasaulio teisines sistemas skirsto į romanų – germanų (kontinentinę) teisės šeimą, anglų – amerikiečių (bendrąją) teisės šeimą, socialistinę teisės šeimą ir teisės šeimas, grindžiamas religijos ar tradicijų panašumu. Pagrindinės yra be
endroji ir kontinentinė teisės šeimos.

Valstybėse, atstovaujančiose kontinentinės teisės teisinei sistemai, civilinė teisė suprantama kaip vieninga teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susijusius ar nesusijusius neturtinius santykius.

Bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse civilinės teisės , kaip vieningos teisės šakos, apskritai nėra. JAV, Anglijoje ir kt. bendrosios teisės teisinės sistemos šalyse egzistuoja institucinė privatinės teisės sistema, sudaryta iš šeimos teisės, nuosavybės teisės, sutarčių teisės, deliktų teisės, įmonių teisės, paveldėjimo teisės, intelektinės nuosavybės teisės ir kt. teisės institutų.

TEISINIAI VERSLO REGULIAVIMO POKYČIAI ĮSTOJUS Į ES

Lietuvos narystė ES – istorinis faktas, kurį verslo subjektams galima ir reikia išnaudoti. Kiekviena įmonė turėtų pasinaudoti ES teikiamais instrumentais:

a) ES bendrosios rinkos privalumais;

b) ES mechanizmais gindamos savo teises prieš savo valstybę.

Į gegužės 27 d. Vilniuje vykusį seminarą „Teisiniai verslo reguliavimo pokyčiai įstojus į ES“, „Norcous ir partneriai“ pakvietė žinomiausius savo sričių specialistus, teisės praktikus skaityti pranešimus ir aptarti Lietuvos verslo bendruomenei aktualius ES teisinio reguliavimo klausimus, susijusius su apskaitos standartų, konkurencijos ir teisinės gynybos pokyčiais.

I. Mokesčiai

Pagrindinės naujovės

Tiesioginiai mokesčiai

– Keičiasi palūkanų ir honorarų mokamų tarp susijusių asmenų apmokestinimas (bus panaikinamas mokestis prie šaltinio, jeigu tokie mokėjimai bus atliekami ES įmonėms; Lietuvai suteiktas pereinamasis laikotarpis iki 2011 m.);

– Aiškiau sureguliuotas sandorių ir operacijų tarp susijusių asmenų apmokestinimas. Pagal apskaičiavimus, apie 60

0 proc. visų sandorių sudaromi būtent tarp susijusių asmenų. Tai – itin aktualu toms įmonėms, kurios veiklą vykdo per grupės įmones visoje Europoje.

Netiesioginiai mokesčiai

– Produktų išvežimas ir įvežimas į ES valstybes nebėra laikomas eksportu ar importu;

– Išplėstas PVM objektas – juo tapo prekių įsigijimas iš ES valstybės. Jeigu tokių prekių bus įsigyjama daugiau negu už 35 000 LT per metus, reikės registruotis PVM mokėtoju;

– Lietuvos subjektams teks registruotis PVM mokėtojais kiekvienoje iš ES valstybių, kurioje jų parduodamų prekių (jeigu jos parduodamos ne PVM mokėtojams jų užsakymu) vertė viršys tos valstybės nustatytą sumą. Tai bus taikoma prekėms, pvz., užsakytoms pagal katalogus, internetu ir pan.;

– Išplėstas akcizo objektas – juo tapo ne tik kuras, tabakas, alkoholis, bet ir elektros energija, akmens anglis, koksas ir kiti energetiniai produktai;

– Akciziniai sandėliai, esantys ES, sudarys galimybes visoje ES bendrojoje rinkoje vežti prekes be akcizų (pvz., iš Ispanijos vyno gamyklos į Lietuvos rinką);

– Ne tik akcizais apmokestinamų prekių sandėliai, bet ir registruoti bei neregistruoti prekybininkai turės teisę pasinaudoti „akcizų įšaldymo“ sistemos privalumais;

– Lietuva išsiderėjo pereinamuosius laikotarpius šiems akcizams:

o benzinui ir dyzelinui – iki 2011 m. ir 2013 m.

o elektros energijai – iki 2010 m.

o akmens angliai, koksui – iki 2007 m.

o tabako gaminiams – iki 2010 m.

Apskaita

– Nuo 2005 m. sausio 1 d. Lietuvos įmonės, kurių vertybiniai popieriai listinguojami vertybinių popierių biržose, privalės vadovautis tarptautiniais apskaitos standartais.

– Visos kitos Lietuvos įmonės, kurių vertybiniais popieriais nėra prekiaujama reguliuojamose rinkose, jau nuo 2004 m. sausio 1 d. privalo vadovautis verslo apskaitos standartais.

– Oficialiai pripažintas mokestinės ir buhalterinės (buhalterinė apskaita ir finansinė atskaitomybė) apskaitos atskyrimas.

II. Konkurencija

Draudžiami susitarimai

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo EB reglamentas, pakeisdamas 50 m. galiojusius konkurenciją ribojančių susitarimų ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi reguliavimo principus. Reglamentas priimtas atsižvelgiant į tai, kad Komisija nebeįstengė užtikrinti efektyvaus konkurencijos reguliavimo visoje ES teritorijoje, kurioje kasmet yra sudaromi tūkstančiai susitarimų, potencialiai galinčių riboti konkurenciją.

Pagrindinės naujovės:

1) ūkio subjektai nebeturės pareigos pranešti Europos Komisijai apie sudarytą sutartį, kuri gali varžyti konkurenciją, ir gauti tokiai sutarčiai Komisijos išimtį – sutartis, kuriai taikytina išimtis, įsigalios nuo jo sudarymo dienos. Analogiškai pakeistas ir LR konkurencijos įstatymas, numatant, kad subjektai nebeprivalės apie sandorį iš anksto pranešinėti Konkurencijos tarybai tais atvejais, kai sandoris skatina technologinę pažangą, suteikia naudos vartotojams ir pan.

2) sistema decentralizuota. Teisė spręsti, jog tam tikram konkurenciją ribojančiam susitarimui draudimas nėra taikomas, suteikta nacionalinei valstybės narės institucijai (teismui ar konkurencijos tarybai); iki reformos tik Europos Komisija turėjo išimtinę teisę suteikti išimtis konkurenciją ribojantiems susitarimams;

3) įsteigtas Europos konkurencijos institucijų tinklas – siekiant užtikrinti efektyvesnį ir vieningą konkurencijos reikalavimų taikymą, Europos Komisija ir ES valstybių konkurencijos institucijos bendradarbiaus tarpusavyje, ir pažeidimai bus tiriami tos valstybės institucijos, kuri gali tai atlikti efektyviausiai;

4) Europos Komisijai suteikiami nauji įgalinimai – iki reformos ji turėjo teisę tikrinti tik ūkio subjektų patalpas, dabar, turėdama pagrįstą įtarimą, kad namuose yra laikomi dokumentai, patvirtinantys konkurencijos pažeidimus, Komisija galės atlikti kratą ir privačiuose namuose.

Koncentracijų kontrolė

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo ir naujasis EB reglamentas dėl ūkio subjektų koncentracijos, kuris taikomas EB masto kontrolės įgijimams ir susijungimams, tad bus aktualus toms Lietuvos įmonėms, kurių veikla aprėpia kelias ES valstybes.

Naujovės:

– numatytas mokestis už koncentracijos pranešimo nagrinėjimą (planuojama, kad toks mokestis turėtų siekti apie 4000 LTL);

– nebėra termino, per kurį reikia pateikti panešimą apie koncentraciją – svarbu, kad jis Lietuvos konkurencijos tarybai būtų pateiktas iki koncentracijos užbaigimo.

III. ES teisės panaudojimas Lietuvos įmonių teisių ir interesų gynybai

Lietuvai tapus ES nare verslininkai įgijo galimybes ginti savo interesus ES institucijose, todėl Lietuvos verslo atstovus būtina supažindinti su galimybėmis kreiptis į Europos Komisiją ir ES teismines institucijas (Europos teisingumo teismą (ETT) dėl:

1) Lietuvos įsipareigojimų nevykdymo / ES teisės pažeidimų (pvz., direktyvų neįgyvendinimo);

2) ES teisės aktų ginčijimo;

3) ES institucijų neveikimo (pvz., konkretaus teisės akto nepriėmimo);

4) ES ir LR institucijų sukeltos žalos atlyginimo.

Seminaro metu išskirti šie galimi Lietuvos įmonių teisių, pažeistų Lietuvai netinkamai įgyvendinus ES teisės aktus, gynimo scenarijai:

a) kreipiantis į Europos Komisiją, kuri inicijuoja tyrimą dėl to, ar valstybė tinkamai perkėlė ES Direktyvą ir tokiu būdu pažeidė ES teisę:

a. tokiu atveju Komisija, atlikusi tyrimą, kreipiasi į ETT dėl įpareigojimo perkelti Direktyvą;

b. jeigu valstybė nepaiso ETT įpareigojimo, ETT valstybei gali skirti baudą;

arba

b) kreipiantis į Lietuvos teismą, kuris, jeigu tai – nepaskutinės instancijos teismas (bendrosios ar administracinės kompetencijos), kilus klausimui dėl ES teisės aiškinimo, gali prašyti ETT priimti dėl jo preliminarų nutarimą. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą teisme, kurio sprendimas negali būti apskundžiamas (Apeliacinis, Vyriausiasis administracinis ar Aukščiausiasis Teismas), tas teismas dėl nutarimo privalo kreiptis į ETT. Toks ETT preliminarus nutarimas – privalomas Lietuvos teismams.

Lietuvos įmonė, siekdama pasinaudoti aukščiau įvardintais būdais, turės įrodyti šias aplinkybes: a) Direktyva įmonei tiesiogiai sukuria teises; b) Lietuva tinkamai neperkėlė Direktyvos į LR teisę; c) Dėl to įmonė neteko teisės arba negali ja realiai pasinaudot.

Žalos atlyginimas

Lietuvos įmonė dėl žalos, kilusios dėl netinkamo ES Direktyvos įgyvendinimo turės kreiptis į Lietuvos teismus. Tokiu atveju ETT priimtas sprendimas taptų pagrindu žalos atlyginimui, nors įmonė patirtos žalos dydį turės įrodyti.

2 tema. Verslo teisės subjektai

1. Fiziniai asmenys: asmenys įsigiję verslo liudijimus, ūkininkai, profesine veikla besiverčiantys asmenys.

2. Juridinis asmuo, jo prigimtis. Juridinio asmens sąvoka, rūšys. Juridinių asmenų steigimo principai. Juridinio asmens organai. Juridinio asmens pabaiga ir pertvarkymas.

3. Lietuvos ūkinės sistemos vadovavimo verslui institucijos ir jų kompetencijos.

INDIVIDUALI VEIKLA

Bet kuris Lietuvos gyventojas nuo 2003-01-01 gali verstis individualia veikla. Individuali veikla – tai tęstinė, savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, (baldų gamintojai, statybininkai, remontininkai, prekeiviai ir pan.), savarankiška kūryba (dailininkai, rašytojai ir pan.), profesinė (advokatai, notarai, teismo antstoliai, gydytojai ir pan.), sporto (sportininko rengimosi varžyboms ir dalyvavimo varžybose veikla), atlikėjo (aktoriaus, dainininko, muzikanto ir pan. rengimosi viešam pasirodymui ir dalyvavimo viešame pasirodyme veikla). Individualia veikla besiverčiantis gyventojas galės būti darbdaviu ir samdyti kitus gyventojus.

Individuali veikla, vykdoma neįsigijus verslo liudijimo

Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčių administratorių pagal savo gyvenamąją vietą. Nenuolatinis Lietuvos gyventojas turi registruoti nuolatinę bazę, per kurią vykdo savo individualią veiklą.

Mokesčio administratorius gyventojo prašymu per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo dienos išduoda pažymą apie nuolatinio Lietuvos gyventojo įregistruotą ir vykdomą individualią veiklą arba nenuolatinio Lietuvos gyventojo įregistruotą nuolatinę bazę Lietuvoje.Ši pažyma reikalinga tam, kad kitas asmuo išmokėdamas jam individualios veiklos pajamas už prekes, paslaugas neišskaičiuotų pajamų mokesčio nuo išmokamos pajamų sumos.

Gyventojas, besiverčiantis individualia veikla turi teisę pasirinkti kokį pajamų mokesčio tarifą – (15 proc. ar 33 proc.) taikyti apmokestinant per kalendorinius metus gautas iš savo individualios veiklos pajamas.

Jeigu gyventojas nusprendžia iš savo individualios veiklos pajamų neatimti patirtų šiai veiklai vykdyti išlaidų, tai nuo bendros gautos pajamų sumos mokamas 15 proc. pajamų mokestis.

Kai gyventojas nusprendžia pajamų mokestį skaičiuoti iš gautų savo individualios veiklos pajamų atimdamas leidžiamus atskaitymus, jo likusi pajamų dalis (atėmus išlaidas) apmokestinama 33 proc. pajamų mokesčiu. Kas laikoma leidžiamais atskaitymais nurodyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau-GPMĮ) 18 straipsnyje. Leidžiamų atskaitymų apskaičiavimo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 303 ,,Dėl Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo” (Žin., 2002, Nr. 95-4149). Nenuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos per nuolatinę bazę pajamų gavimu susiję leidžiami atskaitymai nustatyti 2002 m. rugsėjo 25 d. įsakyme Nr. 304 ,,Dėl Nenuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos per nuolatinę bazę pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo” (Žin. 2002, Nr. 95-4150).

Išlaidos, susijusios su individualia veikla, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, sporto bei atlikėjų veikla, nėra laikomos leidžiamais atskaitymais ir apskaičiuojant apmokestinamas pajamas negali būti atskaitomos iš pajamų.

Nuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdęs individualią veiklą, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį.

Nenuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų iš individualios veiklos per nuolatinę bazę, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, iki kitų po to mokestinio laikotarpio kalendorinių metų gegužės 1 dienos privalo pateikti metinę pajamų mokesčio nuo individualios veiklos per nuolatinę bazę pajamų deklaraciją ir joje deklaruoti visas per tą mokestinį laikotarpį gautas pajamas iš individualios veiklos per nuolatinę bazę ir už jas šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoti pajamų mokestį.

Teikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją, gyventojas besiverčiantis individualia veikla, apskaičiuodamas apmokestinamas pajamas galės atimti:

– neapmokestinamas pajamas,

– pajamas, gautas iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą,

– leidžiamus atskaitymus, susijusius su individualios veiklos pajamų gavimu,

– metinius neapmokestinamų ir papildomų neapmokestinamų pajamų dydžius,

– nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtas išlaidas.

Apskaičiuojant nenuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos, vykdomos per nuolatinę bazę apmokestinamas pajamas, iš visų per nuolatinę bazę gautų pajamų atimama:

– neapmokestinamos individualios veiklos, vykdomos per tą nuolatinę bazę, pajamos ir (arba) leidžiami atskaitymai, susiję su tos individualios veiklos, vykdomos per tą nuolatinę bazę, pajamų gavimu.

Individuali veikla, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą

Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą gyventojas, pageidaujantis verstis kurios nors rūšies individualia veikla, gali ja verstis ir įsigijęs verslo liudijimą.

Pagal minėtąjį įstatymą verslo liudijimas – šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla, įtraukta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą veiklos rūšių sąrašą.

Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Šis mokestis sumokamas į biudžetą prieš išduodant verslo liudijimą.

Fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimo ir verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklės nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarimu Nr. 1797 ,,Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos “ (Žin., 2002, Nr. 112-4992) patvirtintoje Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkoje (toliau – Tvarka), kuri įsigaliojo nuo 2003-01-01.

Gyventojai, pageidaujantys verstis individualia veikla turint verslo liudijimą, valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui (toliau – vietos VMI), kurio teritorijoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą, pateikia prašymą, jame nurodo veiklos, kuria norima verstis, rūšį, duomenis, nuo kurių priklauso pajamų mokesčio dydis, taip pat kitus dokumentus, nurodytus Tvarkoje. Pajamų mokesčio dydį apskaičiuoja vietos VMI, atsižvelgdama į prašyme išduoti verslo liudijimą nurodytus duomenis ir dokumentus, patvirtinančius teisę į savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto pajamų mokesčio lengvatas. Mokėtinas pajamų mokestis apskaičiuojamas proporcingai išduodamo verslo liudijimo galiojimo laikui. Jeigu prekybos verslo liudijimas išduodamas kelioms dienoms, nustatytas metų pajamų mokestis dalijamas iš tų metų kalendorinių dienų skaičiaus ir gauta suma dauginama iš prekiauti pageidaujamų dienų skaičiaus.

Verslo liudijimai išduodami pageidaujamam mėnesių skaičiui, bet ne ilgiau kaip kalendoriniams metams ir ne trumpiau kaip mėnesiui (jeigu mėnuo, kuriam išduodamas verslo liudijimas, nesutampa su kalendoriniu mėnesiu, – ne trumpiau kaip 30 dienų), išskyrus prekybos verslo liudijimus. Prekybos verslo liudijimai gali būti išduodami bet kuriam pageidaujamam kalendorinių metų laikotarpiui, tai yra gyventojas gali įsigyti verslo liudijimą vienai ar kelioms dienoms, arba ilgesniam laikotarpiui.

Kiekvienai veiklos rūšiai verslo liudijimai išduodami atskirai.

Gyventojo vykdomoje individualioje veikloje, kuriai išduotas verslo liudijimas, gali dalyvauti ir šie į verslo liudijimą įrašyti asmenys: sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas), tačiau iš veiklos, kuriai buvo išduotas verslo liudijimas, gautas pajamas turi deklaruoti verslo liudijimą įsigijęs gyventojas.

Verslo liudijimai neišduodami jeigu vietos VMI nepateikiami visi Tvarkoje nurodyti dokumentai

Gyventojo pageidavimu verslo liudijimas, išduotas trumpesniam negu kalendorinių metų laikotarpiui, sumokėjus papildomą pajamų mokestį, gali būti pratęstas. Jeigu verslo liudijimas prarandamas, vietos VMI gali būti pateiktas prašymas išduoti verslo liudijimo dublikatą.

Gyventojas, įsigydamas verslo liudijimą, privalo įsigyti prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, kurių reikia buhalterinei apskaitai tvarkyti, knygelę.

Verslo liudijimus įsigiję gyventojai turi tvarkyti buhalterinę apskaitą. Buhalterinė apskaita tvarkoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimo Nr. 1976 ,, Dėl gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus buhalterinės apskaitos” (Žin., 2002, Nr. 120-5408) bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 415 ,,Dėl gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo formos ir jo pildymo tvarkos patvirtinimo” (Žin., 2002, Nr. 127-5760) nuostatomis.

Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus,- prekybos vietoje, o gamybos verslo liudijimus,- gamybos vietoje privalo turėti verslo liudijimus ir tokius prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus:

Gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus,- prekybos vietoje, o gamybos verslo liudijimus,- gamybos vietoje privalo turėti verslo liudijimus ir tokius prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus:

Privalomo turėti dokumento pavadinimas Kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos iš

sąskaita faktūra arba PVM sąskaita faktūra juridinių asmenų bei gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (Žin., 2002, Nr. 73-3085)

Muitinės departamento prie Finansų ministerijos nustatytos formos muitinės deklaracija užsienio

prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito pirmasis egzempliorius arba PVM sąskaita faktūra gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus verstis

prekyba, kai iš verslo liudijimus įsigijusių

gyventojų perkama jų pagaminta produkcija,

kai žemės ūkio produkcija perkama iš gyventojų

(ne PVM mokėtojų), kurie patys ją išaugino, arba

kai iš gyventojų (ne PVM mokėtojų ir neįsigijusių

verslo liudijimų) perkami asmeninės nuosavybės

teise priklausantys daiktai

Be to, galioja individualios (personalios) įmonės vardu išrašyti prekių įsigijimo dokumentai, kai verslo liudijimą įsigijęs gyventojas savo veikloje naudoja ar prekiauja:

– savo likviduotos individualios įmonės medžiagomis, žaliavomis, prekėmis;

– savo individualios įmonės, įgijusios likviduojamos įmonės statusą, medžiagomis, žaliavomis, prekėmis. Tokiu atveju šios medžiagos, žaliavos, prekės turi būti paimtos iš įmonės veiklos ir toks paėmimas turi būti įformintas atitinkamu dokumentu (aktu ir pan.).

Gyventojai, įsigiję garso ir vaizdo kūrinių ir (arba) fonogramų bet kokiose laikmenose platinimo (nuomos ir (arba) prekybos) verslo liudijimus, veiklos vietoje privalo turėti su garso ir vaizdo kūrinių prodiuseriais ir fonogramų gamintojais arba jų teisių perėmėjais sudarytas autorines licencines sutartis, suteikiančias teisę Lietuvos Respublikos teritorijoje platinti garso ir vaizdo kūrinius ir (arba) fonogramas bet kokiose laikmenose (nuomoti juos ir (arba) jais prekiauti).

Gyventojai, įsigiję kurios nors veiklos rūšies verslo liudijimus, privalo laikytis teisės aktuose nustatytų tos veiklos taisyklių.

Verslo liudijimus įsigiję gyventojai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka draudžiami valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai. Įmokų dydžiai ir jų sumokėjimo tvarka nurodyti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. V-5 patvirtintoje Atmintinėje gyventojams, pageidaujantiems įsigyti kurios nors veiklos rūšies verslo liudijimus.

Verslo liudijimus įsigiję gyventojai moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Plačiau privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumokėjimo tvarka aprašyta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2003-03-10 rašte Nr. (08-3-29)-R-2359 ,,Dėl individualia veikla besiverčiančių gyventojų privalomojo sveikatos draudimo įmokų”.

Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų iš veiklos, kuria vertėsi turėdamas verslo liudijimą, privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją.

Nenuolatinis Lietuvos gyventojas, kuris vertėsi individualia veikla, turėdamas verslo liudijimą, metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikti neprivalo.

Pirmą kartą verslo liudijimus įsigyjantiems gyventojams valstybinės mokesčių inspekcijos miestų (rajonų) skyriai įteikia Atmintinę, kurioje nurodomos verslo liudijimą įsigijusio gyventojo teisės, pareigos ir su mokestinių prievolių vykdymo tvarkos pažeidimais susijusi atsakomybė.

Verslo liudijimą įsigyjantiems gyventojams taip pat įteikiamas konkretus individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, klasifikatorius.

Individuali sporto veikla

Sporto veikla – tai sportininko savarankiška sporto veikla ir sporto veikla, vykdoma sutarčių pagrindu.

Išlaidos, susijusios su sporto veikla, nėra laikomos leidžiamais atskaitymais ir apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas negali būti atskaitomos iš pajamų. Bet kuriuo atveju sporto veiklos pajamos apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčiu.

Pagal šio įstatymo nuostatas sporto veiklos pajamas gauna sportininkai (atletai, golfo žaidėjai, jojikai, biliardo, bridžo žaidėjai, šachmatininkai, šaškininkai, taip pat komandinių sporto šakų atstovai – krepšininkai, ledo ritulininkai ir pan.). Nardytojai, alpinistai (išskyrus dalyvaujančius kopimo varžybose) ir kitais panašiais užsiėmimais pramogai užsiimantys gyventojai sportininkais nelaikomi.

Pajamų gavimo požiūriu prie sporto veiklos priskiriama ir tiesiogiai ar netiesiogiai su ja susijusi veikla, už kurią sportininkas gauna pajamų. Pavyzdžiui, reprezentacinė veikla (autografų dalijimas, dalyvavimas labdaros renginiuose, tam tikruose produkto (prekių ar paslaugų) pristatymuose), rėmėjo simbolikos vaizdavimas ant sportininko naudojamų sporto reikmenų. Tačiau i vienkartinė ar pasikartojanti veikla turi būti siejama su konkrečiais vienkartiniais ar pasikartojančiais veiksmais, t. y. sporto renginiais (jeigu sportininkas yra ne nuolatinis Lietuvos gyventojas – renginiais Lietuvoje).

Prie sporto veiklos nepriskiriama veikla, kuri nėra tiesiogiai ar netiesiogiai susieta su konkrečiu sporto renginiu, pavyzdžiui, reklama, susijusi tik su sportininko vardu ar jo sportiniais pasiekimais. Tokios veiklos pajamos apmokestinamos pagal GPMĮ normas kaip individualios (ne sporto) veiklos pajamos, arba su darbo arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, o mokėjimai gyventojui, atitinkantys honorarų sąvoką, apmokestinami taip pat atitinkamai.

Individuali atlikėjo veikla

Atlikėjo veikla – tai savarankiška atlikėjo veikla ir atlikėjo veikla, vykdoma darbo ar jų esmę atitinkančių santykių pagrindu.

Išlaidos, susijusios su atlikėjo veikla, nėra laikomos leidžiamais atskaitymais ir apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas negali būti atskaitomos iš pajamų. Bet kuriuo atveju atlikėjo veiklos pajamos apmokestinamos 15 proc. pajamų mokesčiu.

Atlikėjais nelaikomi gyventojai, dalyvaujantys kūrinio sukūrime arba rengimosi viešam pasirodymui procese, tačiau nedalyvaujantys kūrinį viešai atliekant ar pasirodant, taip pat kino aktoriai, dalyvaujantys kino kūrime, konferencijų dalyviai, televizijos programų svečiai, dalyvaujantys diskusijose spec. laidose, ir pan. Kūrinio sukūrimas, atlikėjų veiklos kontekste, neapima dailininko, skulptoriaus, kompozitoriaus ar rašytojo veiklos.

Viešas atlikimas ar pasirodymas – tai viešas kūrinio vaidinimas, dainavimas, grojimas, deklamavimas, skaitymas, šokis ar kitas kūrinio viešo atlikimo būdas tiesiogiai (gyvas atlikimas) ar pasitelkiant bet kokias priemones ar įrangą. Viešu pasirodymu taip pat laikomas dalyvavimas atlygintinai politiniuose, religiniuose, labdaringuose ar kituose panašiuose renginiuose.

Tais atvejais, kai tas pats gyventojas vykdo ir atlikėjo veiklą ir kitą su ja susietą individualią veiklą, pavyzdžiui, yra ir choreografas ir atlikėjas, tai visą jo veiklą galima priskirti veiklos rūšiai, iš kurios gaunama daugiau pajamų.

Pajamų gavimo požiūriu prie atlikėjo veiklos priskiriama ir tiesiogiai ar netiesiogiai su ja susijusi veikla, už kurią atlikėjas gauna pajamų. Pavyzdžiui, reprezentacinė veikla (autografų dalijimas, dalyvavimas labdaros renginiuose, tam tikruose produkto (prekių ar paslaugų) pristatymuose). Tačiau ši vienkartinė ar pasikartojanti veikla turi būti siejama su konkrečiais vienkartiniais ar pasikartojančiais veiksmais, t. y. viešais pasirodymais (jeigu atlikėjas yra ne nuolatinis Lietuvos gyventojas – pasirodymais Lietuvoje).

Prie atlikėjo veiklos nepriskiriama veikla, kuri nėra tiesiogiai ar netiesiogiai susieta su konkrečiu pasirodymu, pavyzdžiui, reklama, susijusi tik su atlikėjo vardu ar jo kaip atlikėjo pasiekimais. Tokios veiklos pajamos apmokestinamos pagal GPMĮ normas kaip individualios (ne atlikėjo) veiklos pajamos, arba su darbo arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, o mokėjimai gyventojui, atitinkantys honorarų sąvoką apmokestinami taip pat atitinkamai.

Gyventojų, teikiančių muzikantų paslaugas (išskyrus viešus pasirodymus) tik gyventojams, pavyzdžiui, vestuvių, pobūvių, laidotuvių, jubiliejų ir pan. atvejais, veikla nepriskiriama atlikėjų veiklai ir gali būti vykdoma kaip individuali (ne atlikėjo) veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.

Teisės aktai, reglamentuojantys individualią veiklą

Finansų ministro įsakymai

Įsakymo data Įsakymo Nr. Įsakymo pavadinimas Skelbta “Valstybės žiniose”

2003-02-17 1K-040

Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo Žin., 2003, Nr.18-785

2003-02-04 1K-024

Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. Rugsėjo 25 d. Įsakymo nr. 303 ,,Dėl nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo” pakeitimo Žin., 2003, Nr.15-623

2002-12-24 Nr. 415

Dėl gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo formos ir jo pildymo tvarkos patvirtinimo Žin., 2002, Nr.127-5760

2002-09-25 Nr. 304

Dėl Nenuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos per nuolatinę bazę pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo Žin., 2002-10-02,

Nr. 95-4150

2002-09-25 Nr. 303

Dėl Nuolatinio Lietuvos gyventojo su individualios veiklos pajamų gavimu susijusių leidžiamų atskaitymų bei jų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo Žin., 2002-10-02,

Nr. 95-4149

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai

Nutarimo data Nutarimo Nr. Nutarimo pavadinimas Skelbta “Valstybės žiniose”

2003-04-29 547

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. Lapkričio 19 d. Nutarimo Nr. 1797 “Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos” pakeitimo Žin., 2003, Nr.42-1947

2002-12-17 1976

Dėl gyventojų įsigijusių verslo liudijimus buhalterinės apskaitos Žin., 2002, Nr.120/5408

2002-11-19 1797

Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos Žin., 2000 Nr.112/4992

VMI prie FM viršininko įsakymai

Įsakymo data Įsakymo Nr. Įsakymo pavadinimas Skelbta “Valstybės žiniose”

2003-01-08 V-5

Dėl atmintinės gyventojams, pageidaujantiems įsigyti kurios nors veiklos rūšies verslo liudijimas, patvirtinimo

2002-12-31 Nr.379

Dėl prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvito formos bei šių kvitų pildymo taisyklių patvirtinimo Žin., 2003, Nr.2-67

2002-12-24 Nr. 373

Įsakymas dėl pranešimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo veiklos pradžią, šio gyventojo veiklos vykdymo pažymos, taip pat nenuolatinio Lietuvos gyventojo nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymos išdavimo taisyklių bei su tuo susijusių formų patvirtinimo Žin., 2003-01-04, Nr. 1-31

2002-12-24 Nr. 372

Įsakymas dėl individualioje veikloje naudojamo ilgalaikio materialiojo turto deklaracijos FR0457 formos ir jos užpildymo taisyklių patvirtinimo Žin., 2003-01-04, Nr. 1-30

2002-11-21 Nr. 333

Įsakymas dėl verslo liudijimo formos ir individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, klasifikatoriaus patvirtinimo (Išrašas) Žin., 2002, Nr. 114-5114

VMI prie FM paaiškinimai ir komentarai

Data Numeris Pavadinimas

2003-04-29 (18.19-08-3)-R-4111

Dėl gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 35 straipsnio komentaro (apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo)

2003-04-28 (08-3-24)-R-4073

Dėl gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1-12, 15-29, 31 dalių komentaro (apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo)

2003-03-14 (08-3-03)-R-2534

Dėl rašto apie licencijuojamą veiklą papildymo

2003-03-10 (08-3-29)-R-2359

Dėl individualia veikla besiverčiančių gyventojų privalomojo sveikatos draudimo įmokų

2003-03-06 (08-3-03)-R-2224

Dėl licencijuojamos veiklos

2003-02-07 (08-1-02)-R-1279

Dėl fizinių asmenų, įsigijusių verslo liudijimus, registravimo pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais

2003-01-23 (08-3-24)-R-686

Dėl gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnio komentaro (paaiškinimo)

2002-12-31 08-3-09-11813

Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 14 ir 26 straipsnių komentaro (paaiškinimo)

2. Juridinis asmuo

Juridinis asmuo- yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ir atsakovu teisme.

Juridinio asmens požymiai:

 organizacinis vieningumas;

 civilinis teisnumas ir veiksnumas;

 civilinis procesinis teisnumas ir veiksnumas.

Susivienijimas gali būti laikomas juridiniu asmeniu tik jeigu turi visus išvardintus požymius.

Susivienijimai pagal veiklos pobūdį:

1) Įmonė- tai susivienijimas, užsiimantis ūkine komercine veikla, kai siekiama naudos jos steigėjams

2) Įstaiga- tai susivienijimas, vykdantis įstatymų nustatytas valstybės ir savivaldybės funkcijas( švietimo, mokslo ir t.t.)

3) Organizacija- yra bet kuris susivienijimas, skirtas jį sudariusių narių poreikiams tenkinti ir tikslams įgyvendinti

Juridinių asmenų rūšys :

1) viešieji asmenys- yra valstybės ir savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas- tenkinti viešuosius interesus. Juridinio asmens steigėjas negauna jokios materialios naudos. Sąvoka “viešieji interesai” reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, taip pat žmonių gerovę.

2) privatieji asmenys- yra juridiniai asmenys , kurių tikslas tenkinti privačius interesus.

Valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys. Privačių juridinių asmenų interesai atriboti nuo juridinių asmenų interesų, saugoma juridinių asmenų valdymo organų teisė priimti savarankiškus sprendimus.

Juridiniai asmenys nėra : Advokato kontora. Notaro biurai. Ūkininko ūkis.

Juridinio asmens steigimas

Juridinio asmens steigėjas – asmuo sudaręs sandorį įsteigti juridinį asmenį. Juridinio asmens steigėjai gali būti juridiniai ir fiziniai asmenys.

1) Sudaromas sandoris dėl juridinio asmens įsteigimo

2) Juridinis asmuo turi būti įregistruotas juridinių asmenų registre (nuo šio momento laikomas įsteigtas).

Juridinių asmenų steigimo DOKUMENTAI – įstatai, steigimo sandoris arba įstatymo numatytais atvejais – bendrieji nuostatai.

Juridinio asmens pavadinimas – sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę prasmę. Jis turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos normų . Gali būti sudarytas iš raidžių, kurios negali būti suprantamos, kaip žodžiai, ir skaitmenų arba jų derinių tik tada, jeigu toks pavadinimas yra nusistovėjęs visuomenėje. Juridinio asmens steigėjai gali kreiptis į juridinių asmenų registrą dėl steigiamojo juridinio asmens pavadinimo laikino įtraukimo į registrą. Steigiamo juridinio asmens pavadinimui taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir juridinio asmens pavadinimui.

Buveinė- laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama, nurodant patalpų buvimo vietą, adresą. Pakeitęs buveinės adresą, juridinis asmuo privalo atitinkamai pakeisti steigimo dokumentus ir juos įregistruoti.

Juridinių asmenų turtas- juridiniai asmenys valdo turtą, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Turtas, kurį jis valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise, priklauso juridinio asmens steigėjui ar dalyviui nuosavybės teise.

Juridinių asmenų atsakomybė pagal prievoles:

1) juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu,

2) juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, išskyrus įstatymuose ar juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytais atvejais,

3) kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningumo, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.

4) juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis.

Juridinio asmens veiklos laikotarpis- gali būti įsteigtas ribotam ir neribotam laikui. Laiko riba gali būti nurodyta tiek data, tiek tam tikrų sąlygų buvimu ar nebuvimu. Jei steigimo dokumentuose nenurodyta, kad įsteigta ribotam laikui, skaitoma, kad įsteigta neribotam.

Juridinio asmens filialas- juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo Juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles. Tai struktūrinis padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų.

Juridinio asmens atstovybė- juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir turintis teisę atstovauti juridinio asmens interesams ir juos ginti, sudaryti sandorius bei atlikti kitus veiksmus juridinio asmens vardu, vykdyti eksporto ir importo operacijas, tačiau tik tarp užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų. Juridinio asmens atstovybė nėra juridinis asmuo.

Juridinio asmens organai – Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus. Jie sudaromi pagal steigimo dokumentus. Juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų nariais ir fiziniai ir juridiniai asmenys.

Juridinių asmenų teisnumas :

1) Privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės, kaip lytis, amžius, giminystė.

2) Viešieji juridiniai asmenys turi specialų teisnumą, t.y. jie gali įgyti ir turėti tik tokias civil. teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

Juridinio asmens teisnumo realizavimas :

 Juridinių asmenų teisnumas negali būti ribojamas kitaip kaip tik įstatymo numatyta tvarka.

 Apriboti pavienio juridinio asmens teisnumą galima tik teismo tvarka.

 Draudžiama teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas pareigas, teises ar privilegijas pavieniams JA.

Administracinių metodų draudimas – 1) Draudžiama valstybės ar vietos savivaldos institucijoms įstatymuose nenumatytais metodais reglamentuoti juridinių asmenų veiklą.

Jei įstatymų nustatyta tvarka paskelbiama nepaprastoji ar karo padėtis juridiniai asmenys privalo vykdyti Vyriausybės nurodymus.

Juridinių asmenų reorganizavimas ir likvidavimas.

Reorganizavimas- tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros. Šį sprendimą priima juridinio asmens dalyviai arba teismas. Sprendimas priimamas kvalifikuota balsų dauguma. Ją nustato steigimo dokumentai ir ji negali būti mažesnė, kaip nei 2/3 visų susirinkime dalyvaujančių dalyvių balsų. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami :

 Jungimo būdu.

 Skaidymo būdu.

Juridinių asmenų likvidavimo pagrindai :

1) JA dalyvių sprendimas nutraukti JA veiklą.

2) Teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutuojantį JA.

3) Teismo priimtas sprendimas.

4) Laikotarpio , kuriam buvo įsteigtas JA pabaiga.

5) JA dalyvių skaičiaus sumažėjimas mažiau nei įstatymų leidžiamas minimumas.

6) JA pripažinimas negaliojančiu.

Sprendimą priima kvalifikuota balsų dauguma. Priimtas sprendimas negali būti atšauktas, jei bent vienas JA dalyvis gavo dalį likviduojamo juridinio asmens turto.

KĄ REIKIA ŽINOTI APIE SUTARTIS

Sutartis yra neatsiejamas civilizuoto verslo kasdienybės elementas. Sutartimi sukuriami, nutraukiami arba pakeičiami turtiniai ir neturtiniai santykiai tarp verslo partnerių. Vystantis normaliems rinkos santykiams sutartis tapo verslo santykių stabilumo garantu; ginčo atveju sutartis yra pagrindinis įrankis ginant pažeistas teises. Tačiau ne visais atvejais sutartis verslininkų vertinama kaip teigiamas dalykas. Ginčo atvejais iškyla sutarties pasirašymo metu nepastebėtos, netikėtos sutarties sąlygos, kurių negali pakeisti net pats geriausias advokatas. Todėl minimalių teisinių žinių apie sutartis verslininkui reikėtų jau sutarties sudarymo metu.

Sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų teisės aktų nustatyta tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl civilinių teisinių santykių sukūrimo, pakeitimo arba nutraukimo. Dažnai sutarties sąvoka naudojama kaip sinonimas sandoriui. Tačiau tai nėra vienareikšmės sąvokos. Tiktai dvišaliai ir daugiašaliai

susitarimai visada yra dvišaliai ar daugiašaliai sandoriai.

Ne kiekvienas susitarimas gali būti pripažįstamas sutartimi. Tam reikia trijų esminių elementų:

• subjekto;

• turinio;

• formos.

Sutarties subjektai yra sutartį sudarantys asmenys. Praktikoje dėl šio sutarties elemento rečiausiai kyla problemų, bet vis tik sudarant sutartį reikėtų patikrinti, ar sutartį sudarantis asmuo turi teisę ją sudaryti. Tam reikia pareikalauti juridinį asmenį atstovaujantį asmenį pateikti savo įgaliojimus patvirtinančius dokumentus ir asmens tapatybę liudijantį dokumentą, o kai kita sutarties šalis yra fizinis asmuo – asmens tapatybę liudijantį dokumentą.

SUBJEKTAI

FIZINIAI ASMENYS

FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINIS TEISNUMAS IR VEIKSNUMAS

Galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (CIVILINIS TEISNUMAS) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims. Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus.

Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinys :

Fiziniai asmenys gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą, teisę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, taip pat turėti kitokias turtines ir civilinės teisės saugomas asmenines neturtines teises.

FA, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais. Kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas.

VEIKSNUMAS. FA galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų. Tais atvejais, kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti santuoką anksčiau, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. Jeigu vėliau ši santuoka nutraukiama ar pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi, nepilnametis įgyto visiško veiksnumo nenustoja.

SANTUOKINIS AMŽIUS

1. Santuoką leidžiama sudaryti asmenims, kurie santuokos sudarymo dieną yra aštuoniolikos metų.

2. Norinčio tuoktis, tačiau neturinčio aštuoniolikos metų asmens prašymu teismas supaprastinto proceso tvarka turi teisę sumažinti tokio asmens santuokinį amžių, bet ne daugiau kaip trejais metais.

3. Nėštumo atveju teismas gali leisti tuoktis asmeniui, nesulaukusiam penkiolikos metų.

4. Teismas, spręsdamas klausimą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, turi teismo posėdyje išklausyti norinčio tuoktis nepilnamečio tėvų, globėjų ar rūpintojų nuomonę ir atsižvelgti į jo psichinę bei psichologinę būklę, turtinę padėtį ir svarbias priežastis, dėl kurių būtina sumažinti santuokinį amžių. Nėštumas – svarbi priežastis sumažinti santuokinį amžių.

5. Kai sprendžiamas klausimas dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija privalo pateikti išvadą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo tikslingumo ir ar tai atitinka nepilnamečio interesus.

Nepilnamečių pripažinimas veiksniais (EMANCIPACIJA)

1. Nepilnametis, sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu (emancipuotas), jeigu yra pakankamas pagrindas leisti jam savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Visais atvejais, kad nepilnametis būtų pripažintas visiškai veiksniu, reikalingas paties nepilnamečio sutikimas.

2. Teismas gali nepilnamečio tėvų, rūpintojo ar globos (rūpybos) institucijų pareiškimu panaikinti tokį visiško veiksnumo pripažinimą, jeigu nepilnametis, savarankiškai įgyvendindamas savo teises ar vykdydamas pareigas, daro žalos savo ar kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. }

Nepilnamečių iki keturiolikos metų civilinis veiksnumas

Nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai.

Nepilnamečiai iki keturiolikos metų turi teisę savarankiškai sudaryti:

1. smulkius buitinius sandorius,

2. sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai,

3. sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma.

Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą.

Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų papildomai turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius.

FIZINIO ASMENS PRIPAŽINIMAS NEVEIKSNIU AR RIBOTAI VEIKSNIU

1. Fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu, jam nustatoma GLOBA. Tokio asmens vardu sandorius sudaro jo globėjas. Prašymą pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras.

Fizinių asmenų civilinio veiksnumo apribojimas.

Jeigu FA piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis jo veiksnumas apribojamas, jam yra nustatoma RŪPYBA.

Asmuo, kurio veiksnumas apribotas, gali sudaryti sandorius dėl disponavimo turtu, taip pat atsiimti darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių pajamas ir disponuoti jais tik turėdamas rūpintojo sutikimą, išskyrus smulkius buitinius sandorius. Be rūpintojo sutikimo asmuo, kurio veiksnumas apribotas, negali:

1) skolinti ir skolintis pinigų, jeigu suma didesnė kaip du vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai (bruto);

2) garantuoti ar laiduoti už kitą asmenį;

3) sudaryti savo turto perleidimo ar teisę į šį turtą suvaržančius sandorius;

4) sudaryti arbitražinį susitarimą;

5) pareikšti ieškinį, susijusį su ta jo civilinio veiksnumo dalimi, kur jo veiksnumas apribotas;

6) priimti arba atsisakyti priimti palikimą;

7) sudaryti statinio (buto) statybos ar kapitalinio remonto rangos sutartį;

8) sudaryti savo turto nuomos ar panaudos sutartį.

Fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą.

Teisė į atvaizdą

Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.

Fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokį ieškinį turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir tėvai.

CK 250 straipsnis. Neturtinė žala

1. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

2. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

CK 2.24 straipsnis. Asmens garbės ir orumo gynimas

1. Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą. Preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.

6. Paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla.

BK 133 straipsnis. Įžeidimas

Tyčinis asmenybės garbės arba jos orumo žeminimas žodžiu, raštu ar veiksmu –

baudžiamas pataisos darbais iki vienerių metų, arba bauda, arba užtraukia visuomeninio poveikio priemonių taikymą.

Įžeidimas spaudinyje ar kitokiu būdu paskleistame kūrinyje, taip pat įžeidimas, jeigu tai padarė asmuo, turintis teistumą už įžeidimą,-

baudžiama laisvės atėmimu iki vienerių metų, arba pataisos darbais tam pačiam laikui, arba bauda.}

ATPK 175 straipsnis. Paauglių padarytas chuliganizmas

Paauglių nuo keturiolikos iki šešiolikos metų amžiaus padarytas nedidelis chuliganizmas arba chuliganizmas, taip pat tyčinis suaugusiųjų garbės ir orumo žeminimas –

užtraukia baudą tėvams arba juos atstojantiems asmenims nuo penkiasdešimties iki vieno šimto litų.

Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą

Fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu.

Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai.

{ BK 136 straipsnis. Buto neliečiamybės pažeidimas

Neteisėta krata, neteisėtas iškeldinimas, įkeldinimas ar kitokie veiksmai, pažeidžiantys piliečių buto neliečiamybę,- baudžiami laisvės atėmimu iki vienerių metų, arba pataisos darbais tam pačiam laikui, arba bauda.}

Fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu. Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmens sutikimu. Sutikimas chirurginei operacijai turi būti išreikštas raštu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti jo globėjas, tačiau neveiksniam asmeniui kastruoti, sterilizuoti, jo nėštumui nutraukti, jį operuoti, jo organui pašalinti būtinas teismo leidimas. Toks sutikimas nereikalingas būtino reikalingumo atvejais, siekiant išgelbėti asmens gyvybę, kai jai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios.

JURIDINIAI ASMENYS

Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme.

Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.). Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus.

Juridinio asmens dokumentuose, kuriuos jis naudoja turėdamas santykių su kitais subjektais, (raštuose, sąskaitose, prekybos dokumentuose ir t. t.) privalo būti nurodyta:

1) juridinio asmens pavadinimas;

2) juridinio asmens teisinė forma;

3) juridinio asmens buveinė;

4) juridinio asmens kodas;

5) registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie tą juridinį asmenį.

2. Jeigu juridinis asmuo yra bankrutuojantis ar likviduojamas, apie tai taip pat turi būti pažymima šio straipsnio 1 dalyje nurodytuose dokumentuose.

3. Jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, tai mokėtojo kodas turi būti taip pat pažymimas šio straipsnio 1 dalyje nurodytuose dokumentuose.

JURIDINIŲ ASMENŲ TEISNUMAS

Privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė. Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t. y. jie gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

_______________________

SUTARČIŲ TEISĖ

6.154 straipsnis. Sutarties samprata

1. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

Sutartis nelaikoma apskaitos dokumentu, tačiau gali būti daugelio apskaitos d. surašymo pamatas, todėl buhalteriams yra naudinga žinoti šią paskaitą. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis sutarčių T.(išskyrus DSĮ) yra LR CK.

Sutarčių rūšys. Sutartys gali būti dvišalės ir vienašalės; atlygintinos ir neatlygintinos; konsensualinės ir realinės.

{ konsensualinė : sutartis, kuri laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitaria dėl esminių sąlygų ir nustatyta forma išreiškia savo suderintą valią);

atlygintina : Pvz. nuomininkas už nuomojamą daiktą privalo mokėti nuompinigius;

dvišalė : kiekviena iš šalių turi teises ir pareigas

realinė : Pvz. panaudos syt. – perduoda daiktą, o ne įsipareigoja perduoti, vienašalė (panaudos davėjas gavėjo atžvilgiu neturi jokių pareigų, o tik teises), neatlygintinė (tai pagrindinis jos skirtumas nuo nuomos sutarties }.

Oferta

Pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju.

Oferta gali būti adresuota konkrečiam asmeniui arba nenustatytam asmenų skaičiui (viešoji oferta). Viešąja oferta laikomas visiems skirtas pasiūlymas sudaryti sutartį, taip pat prekių pažymėtomis kainomis išdėstymas parduotuvės vitrinoje ar lentynoje arba atlyginimo pažadėjimas už tam tikrų veiksmų atlikimą.

Akceptas

Akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas,

laikomas akceptu. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu.

Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita.

Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

Svarbiausias sutarties elementas yra sutarties turinys, kurį sudaro visa sutarties sąlygų sistema. Nustatant sutarties sąlygas vadovaujamasi vienu iš pagrindinių civilinės teisės – sutarties laisvės – principų. Remiantis šiuo principu, šalys turi teisę savo nuožiūra sudaryti sutartis bei nustatyti jų sąlygas, taip pat sudaryti sutartis, kurios nėra numatytos LR Civiliniame kodekse, jeigu yra laikomasi įstatymų reikalavimų. Peržiūrėdamas sutarties turinį, verslininkas turėtų atidžiai įvertinti sutarties objektą, sutarties kainą, teisių įgyvendinimo ir (ar) pareigų įvykdymo terminus bei savo atsakomybę pagal sudaromą sutartį. Taip pat svarbu atsižvelgti į ginčų sprendimo tvarką – paprastai sutarties pabaigoje esančios sąlygos labai greitai perskaitomos. Iškilus ginčui pasirodo, kad, tarkime, buvo susitarta visus ginčus spręsti derybų keliu, o nesutarus – brangiai kainuojančiame arbitraže.

SUTARTIES TURINYS

Kai šalys sudaro sutartį, jos susitaria dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Sutartis susideda iš susitarimų. Kiekvienas susitarimas dėl šalių teisių bei pareigų ir kt. klausimų yra vadinamas sutarties sąlyga. Sutarties sąlygų visuma sudaro sutarties turinį.

Kai sudaroma sutartis, ji tampa privaloma sutarties šalims ir jos privalo ją vykdyti. Pažeistos teisės ginamos įstatymo būdais. Sutarties laisvės principas nėra absoliutus. Šalys negali pakeisti pozityvias teises. Jeigu šalys susitartų kitaip nei numato įstatymas, sutartis negaliotų.

Yra dar vienos teisės normos (dispozityvios),- kai šalys nustato pačios savo teises bei pareigas, bet jos nėra visai laisvos. Negalima numatyti tokių sąlygų, kurios prieštarautų pagrindiniams teisės principams. Valstybė pasilieka teisę įsikišti į šalių elgesį. Tai motyvuojama tuo, kad reikia apginti silpnesnę šalį.

Sutarčių spragos: dėl vienokių ar kitokių priežasčių, sutartyje gali atsirasti įvairių spragų. Tas spragas gali užpildyti teismas ar įstatymas. Pažeidžiant sutarties sąlygas gali atsirasti įvairios pasekmės. Kai pažeidžiamos esminės sąlygos, šalis gali nutraukti sutartį. Pažeidus neesmines sąlygas, sąžiningoji šalis gali reikalauti tik atlyginti nuostolius.

Lietuvos teisės doktrina sutarties turinio sąlygas skirsto į:

1) esmines (būtinos);

2) įprastines;

3) atsitiktines.

Esminiai yra tokie sutarties punktai, kurie tokiais laikomi pagal įstatymą ar yra būtini tos sutarties rūšims. Būtinos sutarties sąlygos neišvardijamos, bet jos aiškinamos pagal sutarties prigimtį.

T.p. esminės sąlygos – visos tos sąlygos, dėl kurių t.b. susitarta (to reikalauja viena šalis). Tai yra, vienos šalies esminė sąlyga (pvz.: pirkimas kreditan – viena sutartis nesutinka, sutartis nesudaroma).

Įprastinės – t.y. tos sąlygos, kurios yra sudedamoji dalis dėl jų net nesusitariant. Pvz.: jei įvykdymo vieta nenurodyta, tai prievolė turi būti įvykdyta. Tai nėra nurodyta, tačiau turi būti įvykdyta.

Atsitiktinės sąlygos – visos sąlygos, numatytos šalių susitarimu. Atsitiktinės sąlygos gali būti nustatytos nepozityvia teisės norma.

¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬_________________

Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs LR Civilinis kodeksas liberalizavo reikalavimus sutarties formai. Dabar šalys sutartį gali sudaryti žodžiu, raštu ir konkliudentiniais veiksmais.

Rašytinės formos sandoriai gali būti sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. Kodekse numatyta galimybė šalims nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos dokumento pasirašymas ir kt.).

Valios išreiškimo forma

1. Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta:

a) žodžiu,

b) raštu,

c) veiksmu;

d) kitokia valios išreiškimo forma.

2. Asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes.

3. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais.

1.72 straipsnis. Žodinė sandorių forma

1. Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu.

2. Su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai.

Rašytinė sandorių forma

1. Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:

1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu;

2) juridinių asmenų steigimo sandoriai;

3) prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys;

4) draudimo sutartys;

5) arbitražiniai susitarimai;

6) kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys;

7) preliminarinės sutartys;

8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys;

9) taikos sutartys;

10) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą.

2. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.

3. Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes. Kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris laikomas nesudarytu, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita.

1.74 straipsnis. Notarinė sandorių forma

1. Notarine forma turi būti sudaromi:

1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai;

2) vedybų sutartys ( ikivedybinė ir povedybinė );

3) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.

{ Pvz: Rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jeigu fizinis asmuo dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti, jo pavedimu sandorį gali už jį pasirašyti kitas asmuo, parašą turi patvirtinti NOTARAS arba įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurioje jis dirba ar mokosi, vadovas ar jo pavaduotojas, arba stacionarinės gydymo įstaigos, kurioje jis gydosi, vyriausiasis gydytojas ar jo pavaduotojas, arba karinio dalinio vadas ar jo pavaduotojas, kai sandorį sudaro karys, arba tolimajame plaukiojime esančio laivo kapitonas, kartu nurodydami priežastį, dėl kurios sudarantis sandorį asmuo pats negalėjo pasirašyti.

Juridinio asmens steigimo dokumentus pasirašiusių fizinių asmenų parašų tapatumas turi būti notaro patvirtintas, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

Įgaliojimo patvirtinimas notarine tvarka

1. Turi būti notaro patvirtinami šie įgaliojimai:

1) įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma;

2) įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama duoti kitokios formos įgaliojimą;

3) įgaliojimas, kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti.

2. Notaro patvirtintiems prilyginami:

1) karių įgaliojimai, patvirtinti karinių dalinių, junginių, karo įstaigų ir mokyklų vadų (viršininkų);

2) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų vadovų;

3) asmenų, esančių tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, patvirtinti tų laivų kapitonų.

Vedybų sutartis turi būti sudaryta notarine forma.

2. Vedybų sutartis, taip pat jos pakeitimai turi būti įregistruoti vedybų sutarčių registre, kurį tvarko hipotekos įstaigos, šio registro nuostatų nustatyta tvarka. Keisti vedybų sutartį galima tik teismo leidimu.

Vyras, laikantis save tėvu, turi teisę kartu su vaiko motina paduoti civilinės metrikacijos įstaigai nustatytos formos notaro patvirtintą pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo.

Sugyventinių bendrai naudojamo turto teisinis režimas. Kai daiktus ar teises į juos abu sugyventiniai bendrai naudoja, prašyme esančių sugyventinių parašų tikrumą turi patvirtinti notaras.

Sugyventiniai turi teisę sudaryti notarine tvarka sutartį, kurioje jie nustato bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui.

Sandorio sudarymo vieta

1. Vienašalio sandorio sudarymo vieta laikoma sandorio šalies valios išreiškimo vieta (įgaliojimo sudarymo, testamento patvirtinimo vieta ir t. t.).

2. Dvišalio ar daugiašalio sandorio sudarymo vieta laikoma oferento gyvenamoji ar verslo vieta, jeigu šalių susitarimo ar įstatymų nenumatyta kas kita.

3. Jeigu sandoriui sudaryti nebūtina, kad oferentas gautų pranešimą apie akceptą, tai sandorio sudarymo vieta laikoma akceptanto gyvenamoji ar verslo vieta arba akceptanto faktinių veiksmų atlikimo vieta.

Sutarties formos laikymasis nėra tik formalumas – įstatymų reikalaujamos sutarties formos nesilaikymas įstatymų nustatytais atvejais gali sąlygoti sutarties pripažinimą negaliojančia.

______________________

SUTARČIŲ NEĮVYKDYMO TEISINĖS PASEKMĖS

Šalis gali sustabdyti savo prievolių įvykdymą tol, kol kita šalis pašalina įvykdymo trūkumus, bei reikalauti atlyginti nuostolius.

Jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai.

6.210 straipsnis. Palūkanos

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

6.212 straipsnis. Nenugalima jėga (force majeure)

Šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

6.222 straipsnis. Restitucija

1. Kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.

SUTARČIŲ RŪŠYS

PIRKIMAS–PARDAVIMAS

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas į

. . .

Akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė

Norint verstis veikla, susijusia su didesne ūkine rizika, geriau pasirinkti ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį – akcinę bendrovę (AB) arba uždarąją akcinę bendrovę (UAB), t.y. tas teisinių formų (rūšių) įmones, kurios už savo prievoles atsako tik savo (bendrovės) turtu. Bendrovės akcininkas, nepasisekus sumanytam verslui, rizikuoja tik tuo turtu, kurį įneša į bendrovę.

Akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas.

Aptariant nuostatas, taikomas AB ir UAB, vartojama sąvoka “bendrovė”.

Akcinių bendrovių įstatymas nustato AB ir UAB bendrus ir skiriamuosius požymius – steigimo ir kapitalo formavimo būdą, reikalavimus steigėjams ir akcininkams, valdymo ir kontrolės organus. Bendrovės steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys.

Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles ji atsako savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.

Steigiant AB ir UAB, asmenys sujungia savo lėšas (kapitalą) bendrai veiklai.

AB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 150 tūkst. litų. Jos akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, vadovaujantis vertybinių popierių viešąją apyvartą reglamentuojančiais teisės aktais.

UAB įstatinis kapitalas negali būti mažesnis kaip 10 tūkst. litų. UAB akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai.

Kadangi AB turi teisę platinti akcijas viešai, ji turi teisę naudotis įvairiomis informacijos priemonėmis bei parduoti savo akcijas kiekvienam fiziniam ar juridiniam asmeniui. UAB akcijų platinimą įstatymas griežtai riboja, taip susiaurindamas jos potencialius lėšų (kapitalo) šaltinius.

Bendrovės steigėjai sudaro bendrovės steigimo sutartį (jeigu steigėjas vienas – jis pasirašo steigimo aktą). Ši sutartis suteikia teisę atidaryti kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą Lietuvos Respublikoje įregistruotame banke ir, steigiant AB, registruoti akcijas Vertybinių popierių komisijoje.

Steigiamos bendrovės akcijas pasirašo bendrovės steigėjai. Kai visi pradiniai įnašai už akcijas yra įmokėti, steigėjai iki bendrovės įregistravimo privalo sušaukti steigiamąjį susirinkimą. Steigiamasis susirinkimas tvirtina akcinės bendrovės steigimo ataskaitą, renka audito įmonę, renka bendrovės valdymo organų narius, sprendžia kitus visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijos klausimus. Po steigiamojo susirinkimo bendrovė įregistruojama Juridinių asmenų registre. Nuo įregistravimo dienos bendrovė yra įsteigta ir įgyja juridinio asmens teises.

Akcinių bendrovių įstatymas nustato, kad, steigiant bendrovę, pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas mokami tik pinigais į kaupiamąją steigiamos bendrovės sąskaitą. Šioje sąskaitoje esančias lėšas bendrovė gali naudoti tik po jos įregistravimo.

Bendrovės akcininkais gali būti Lietuvos Respublikos ar kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka turi įsigiję bent po vieną bendrovės akciją. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos.

Bendrovė savo veikloje vadovaujasi įstatais, kurie yra pagrindinis teisinis dokumentas.

Bendrovės organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas. AB privalomi valdymo organai yra administracijos vadovas ir ne mažiau kaip vienas kolegialus valdymo organas – stebėtojų taryba ar valdyba. UAB privalomas valdymo organas yra administracijos vadovas. Stebėtojų taryba ir valdyba UAB gali būti nesudaromos.

Esminė AB ir UAB valdymo ypatybė – AB ar UAB turto savininkai turi tiek įtakos, kiek jiems priklauso bendrovės turto (akcijų). Svarbiausius sprendimus, tarp jų ir formuojant valdymo organus, priima akcininkai balsuodami, o kiekvieno jų balsų skaičius priklauso nuo turimų akcijų.

AB ir UAB buhalterinę apskaitą tvarko pagal dvejybinę sistemą, o tai reikalauja išsamių buhalterijos žinių ir darbuotojų, turinčių atitinkamą kvalifikaciją. Finansiniams metams pasibaigus, iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo visose akcinėse bendrovėse visuotinio akcininkų susirinkimo išrinkta audito įmonė turi patikrinti finansinę atskaitomybę.

Uždarosiose akcinėse bendrovėse auditas privalo būti atliekamas, jei jos tenkina ne mažiau kaip dvi iš šių sąlygų:

• pardavimų pajamos viršija 10 mln. litų per ataskaitinius finansinius metus;

• vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius per ataskaitinius finansinius metus yra ne mažesnis kaip 50;

• balanse pateikta turto suma viršija 5 mln. litų.

Kooperatinė bendrovė

Kooperatinė bendrovė (KB) – įstatymų nustatyta tvarka fizinių ir (arba) juridinių asmenų įsteigta įmonė, skirta narių ekonominiams, socialiniams bei kultūriniams poreikiams tenkinti. Jos nariai įneša lėšas kapitalui sudaryti, tarpusavyje pasiskirsto riziką bei naudą pagal narių prekių ir paslaugų apyvartą su šia bendrove ir aktyviai dalyvauja KB valdyme.

KB yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. KB turtas yra atskirtas nuo jos narių turto. KB pagal savo prievoles atsako tik savo turtu. KB narys pagal kooperatinės bendrovės prievoles atsako už pajų priklausančiu įmokėti pajiniu įnašu.

KB turi ne mažiau kaip 5 narius bei savo pavadinimą. Pavadinime turi būti žodžiai „kooperatinė bendrovė“ arba „kooperatyvas“.

KB turi teisę:

• verstis veikla, neprieštaraujančia įstatymams ir bendrovės įstatuose nurodytiems tikslams;

• turėti sąskaitas Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių bankuose;

• valdyti jai nuosavybės teise priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti pagal įstatymus;

• jungtis į kooperatinių bendrovių sąjungas, taip pat kitų įstatymų nustatyta tvarka – į kitas organizacijas;

• sudaryti sandorius, prisiimti turtinius įsipareigojimus;

• nustatyti savo produkcijos, darbų ir paslaugų kainas, įkainius ir tarifus;

• KB įstatuose nustatyta tvarka pagal sutartį skolintis lėšų iš savo narių;

• nustatyti savo organizacinę struktūrą, steigti filialus ir atstovybes, būti kitų įmonių ir organizacijų steigėja.

KB steigimo dokumentai yra įstatai ir steigimo sutartis. KB įstatai yra dokumentas, kuriuo KB vadovaujasi savo veikloje.

KB steigėjai turi būti ne mažiau kaip 5 fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys. Kiekvienas KB steigėjas privalo tapti jos nariu. KB steigėjai sudaro KB steigimo sutartį, parengia KB įstatų projektą, sušaukia steigiamąjį susirinkimą. Steigimo sutartis yra viešas dokumentas.

KB teisinis veiklos pagrindas yra bendrovės įstatai, kuriuos parengia steigėjai ir priima steigiamajame susirinkime. KB nariais gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys.

KB steigimą ir veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas.

Ne pelno organizacijos

Jeigu asmuo ar jų grupė pageidauja dirbti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse ir jei jų veiklos tikslas nėra pelno siekimas, galima steigti vieną iš ne pelno organizacijų – viešąją įstaigą, asociaciją, labdaros ir paramos fondą, visuomeninę organizaciją.

Populiariausia ne pelno organizacija yra viešoji įstaiga (VšĮ), nes ji vienintelė iš ne pelno organizacijų gali vykdyti ūkinę komercinę veiklą. VšĮ yra viešasis juridinis asmuo, kuris nesiekia naudos sau ir gauto pelno negali skirstyti steigėjams, nariams, dalininkams.

VšĮ gali steigti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys. Steigėjų skaičius neribojamas. Valstybės ir savivaldos institucijos valstybės (savivaldybės) turtą VšĮ gali perduoti tik panaudos pagrindais. Kai kurie išskirtiniai VšĮ bruožai:

• įstaigos turi veikti socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, verslo rėmimo ar kitose panašiose srityse;

• įstaiga gali gauti pajamas už veiklą, numatytą viešosios įstaigos įstatuose, tačiau ji gauto pelno negali skirstyti savo dalininkams (savininkui), todėl didžioji dalis pajamų naudojama pagrindinei veiklai plėtoti;

• įstaiga gali gauti labdaros forma materialinę ir finansinę paramą.

Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas nustato VšĮ steigimo, valdymo, veiklos, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką.

Europos ekonominių interesų grupė

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. pradeda galioti Lietuvos Respublikos Europos ekonominių interesų grupių įstatymas (toliau – įstatymas). Šis įstatymas taikomas Europos ekonominių interesų grupėms, kurių buveinė yra Lietuvos Respublikoje (toliau – grupė). Įstatymas užtikrina 1985 m. liepos 25 d. ES Tarybos reglamento Nr. 2137/85 “Dėl Europos ekonominių interesų grupių” (toliau – reglamentas) taikymą Lietuvoje.

Europos ekonominių interesų grupė – privatus juridinis asmuo, kurio tikslas padėti savo nariams vykdyti arba plėsti ekonominę veiklą, pasiekti geresnių veiklos rezultatų, tačiau jos tikslas nėra pelno siekimas. Grupės veikla susijusi su jos narių ekonomine veikla ir ją tik papildo. Todėl grupei neleidžiama:

• tiesiogiai arba netiesiogiai valdyti arba prižiūrėti savo narių arba kitų įmonių veiklos, ypač personalo vadybos, finansų ir investicijų srityse;

• tiesiogiai arba netiesiogiai bet kokiu pagrindu turėti savo narių akcijų; turėti kitų įmonių akcijų leidžiama tik tiek, kiek to reikia siekiant grupės tikslų, ir tik jeigu tai daroma grupės narių naudai;

• samdyti daugiau nei 500 darbuotojų;

• būti kitos Europos ekonominių interesų grupės nariu ir kt.

Grupės nariais gali būti bendrovės ir kiti juridiniai asmenys, kurių buveinė ir centrinė administracija yra ES teritorijoje. Grupės nariais taip pat gali būti fiziniai asmenys, užsiimantys pramonine, komercine, amatų arba žemės ūkio veikla, arba teikiantys ES profesines ar kitas paslaugas.

Kalbant apie narių skaičių, grupę turi sudaryti mažiausiai:

• dvi bendrovės ar kiti juridiniai asmenys, kurių centrinės administracijos yra skirtingose valstybėse narėse, arba

• du fiziniai asmenys, kurie savo pagrindine veikla užsiima skirtingose valstybėse narėse, arba

• bendrovė ar kitas juridinis asmuo, kurio centrinė administracija yra vienoje valstybėje narėje, ir fizinis asmuo, kuris savo pagrindine veikla užsiima kitoje valstybėje narėje.

Norinčios jungtis į grupę šalys privalo sudaryti grupės steigimo sutartį. Steigimo sutartis su kitais dokumentais turi būti pateikta VĮ “Registrų centras”, kuri tvarko Juridinių asmenų registrą. Grupės įregistravimo tvarką reglamentuoja Juridinių asmenų registro nuostatai (nuostatų pakeitimai dėl grupių įregistravimo bus patvirtinti artimiausiu metu). Grupė nuo jos įregistravimo dienos Juridinių asmenų registre gali savo vardu įgyti ir turėti visas teises ir pareigas, sudaryti sandorius, atlikti kitus teisinius veiksmus. Grupės nariai prisiima neribotą bendrąją ir individualiąją atsakomybę už grupės skolas ir kitus įsipareigojimus.

Grupės steigimo sutartyje turi būti nurodyta: grupės pavadinimas, oficialus grupės adresas, grupės steigimo tikslai, grupės veiklos laikotarpis (jei jis ribotas), kiekvieno grupės nario-fizinio asmens pavardė, juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, nuolatinis adresas, registracijos numeris ir vieta.

Grupės oficialus adresas turi būti ES.

Registruojamos grupės pavadinime turi būti žodžiai “Europos ekonominių interesų grupė” arba santrumpa “EEIG”.

Informacija apie registruojamą grupę turi būti paskelbta oficialiame leidinyje “Valstybės žinios”. Po to ši informacija skelbiama Europos Bendrijų oficialiame leidinyje.

Reglamente ir įstatyme nenumatytas reikalavimas minimaliam grupės kapitalui.

Iš grupės veiklos gautas pelnas laikomas jos narių pelnu ir jiems paskirstomas grupės steigimo sutartyje nustatytomis dalimis, o jeigu tokios dalys sutartyje nenustatytos – lygiomis dalimis. Bet kuris grupės narys gali visą arba ne visą savo dalį perduoti kitam grupės nariui arba trečiajai šaliai, tačiau tik tada, kai tam vieningai pritaria kiti grupės nariai.

Grupė nemoka pelno mokesčio, o jos veiklos rezultatų apmokestinimas yra perkeliamas jos dalyviams. Todėl grupės veiklos rezultatai yra apmokestinami priskiriant jos nariams grupės uždirbtas pajamas ir patirtas sąnaudas. Pajamų dalis:

• tuo atveju, kai grupės narys yra gyventojas, apmokestinama bendra Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatyta tvarka;

• tuo atveju, kai grupės narys yra juridinis asmuo, apmokestinama bendra Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme nustatyta tvarka.

Grupėms taikomos Lietuvos Respublikos teisės normos, reglamentuojančios tikrosios ūkinės bendrijos narių atsakomybę, nemokumą, likvidavimą, kiek tai leidžia reglamentas bei minėtas įstatymas.

Įstatymas leidžia steigti grupes nuo 2004 m. gegužės 1 d., tačiau realiai grupes bus galima steigti tik įsigaliojus Juridinių asmenų registro nuostatų pakeitimams.

Europos bendrovė

Jei Jūsų įmonės veiklos plėtrai nepakanka Lietuvos rinkos, norite plėtoti savo verslą kitose ES šalyse ar suvienyti keliose šalyse veikiančių įmonių valdymo struktūrą, rekomenduojame steigti Europos bendrovę (SE, pranc. Societas Europaea). SE, kurių buveinė yra Lietuvos Respublikoje, veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Europos bendrovių įstatymas bei Lietuvos Respublikos teisės normos, reglamentuojančios AB veiklą. Minėtas įstatymas užtikrina 2001 m. spalio 8 d. Europos Tarybos reglamento Nr. 2157/2001 “Dėl Europos bendrovės statuto” įgyvendinimą Lietuvoje.

SE gali būti steigiama vienu iš keturių būdų: jungimo būdu, steigiant valdymo (holdingo) Europos bendrovę, sukuriant dukterinę SE, veikiančią AB pertvarkant į SE. Steigiant SE turi dalyvauti mažiausiai dviejų valstybių narių įmonės.

SE įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis nei 120 tūkst. eurų. Įstatinis kapitalas dalijamas į akcijas. SE akcininkas neatsako didesne suma, nei jo pasirašytų akcijų vertė.

Teisės aktuose numatyta, jog SE buveinė turi būti ES teritorijoje, toje pačioje valstybėje, kurioje yra jos centrinė būstinė – nuolatinio valdymo organo buvimo vieta. Tačiau buveinė gali būti perkeliama į kitos valstybės narės teritoriją.

SE, kurių buveinė yra Lietuvoje, registruojamos Juridinių asmenų registre. Juridiniu asmeniu SE tampa nuo jos įregistravimo šiame registre dienos.

Formalus SE požymis – prieš pavadinimą ar po jo rašoma santrumpa “SE”.

Priklausomai nuo įstatuose patvirtintos valdymo formos, SE gali būti valdoma vadovaujantis dviejų pakopų arba vienos pakopos valdymo sistema.

Nors SE įsteigimui reikalingas nemažas pradinis kapitalas, tačiau ši įmonių teisinė forma suteikia galimybes ieškoti Jūsų įmonei palankiausios aplinkos, nes mokesčiai mokami vadovaujantis tos valstybės, kurioje yra registruota SE buveinė, įstatymais. SE vedama vienos įmonės buhalterija, todėl galte sumažinti administravimo išlaidas, išlaidas teisininkams, kurios atsiranda dėl nevienodos teisinės aplinkos.

Lietuvos Respublikos Europos bendrovių įstatymas leidžia steigti SE nuo 2004 m. spalio 8 d., tačiau realiai SE bus galima steigti tik įsigaliojus su šiuo įstatymu susijusiems poįstatyminiams aktams.

Paskutinis atnaujinimas: 2005-02-07

Join the Conversation

×
×