MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETOKAUNO POLICIJOS FAKULTETOTEISĖS IR VALSTYBĖS SIENOS APSAUGOSNEAKIVAIZDINIŲ STUDIJŲ I KURSO VSAbn5 GRUPĖ
Rašto darbas
TIKRINO:……………………………….
VERTINIMAS…………………………
2007KaunasTURINYS
Įvadas ……………………………………………………………………………………………………………………………….3
Atsakomybės samprata ……………………………………………………………………………………………………….4
Teisinė atsakomybė ir jos atsiradimo sąlygos ………………………………………………………………………..5
Teisinės atsakomybės principai ……………………………………………………………………………………………8
Išvados ……………………………………………………………………………………………………………………………11
Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………………………………………………13
ĮVADAS
Teisės formavimasis – tai ilgas istorinis procesas, nuėjęs sudėtingus ir konkrečių istorinių civilizacijų, tautos raidos savitumų, mokslo vienoje ar kitoje šalyje nulemtus etapus. Teisė atsirado dėl tų pačių ar panašių priežasčių kaip ir valstybė. Pirmykštėje visuomenėje teisės nebuvo ir jos nereikėjo, nes ten bendruomenės narių tarpusavio santykiai buvo reguliuojami tam tikromis elgesio taisyklėmis, visų pirma papročiais, bei moralės normomis. Tad ir pažeidus šias bendro gyvenimo normas atsakomybės klausimas buvo sprendžiamas pagal galiojančius papročius. Tačiau laikui bėgant, vystantis visuomenei, žmonių tarpusavio santykiams darantis vis sudėtingesniems, bei atsiradus ir rašytinei teisei, atsakomybės klausimas jau yra sprendžiamas remiantis galiojančiais teisės aktais. Dabartiniame pasaulyje teisinė atsakomybė yra viena iš pagrindinių teisės sistemų dalis, be to dabartinėje teisėje ši atsakomybė įgijo įvairias formas ir yra nuolat tobulinama, bei užima ypatingą vietą dabartinėje teisėje. Šiame darbe, remiantis šiuolaikiniais Lietuvos teisės mokslininkais, pagrinde bus nagrinėjama kas yra teisinė atsakomybė apskritai, jos vieta nacionalinėje teisės sistemoje, taip pat pačios teisinės atsakomybės sąvoka, jos atsiradimas, reikšmė, bei vieta dabartinėje teisėje. Be to, šiame darbe taip pat bus remiamasi ir dispozityviosios teisės šaltiniais ir kitais galiojančiais teisės aktais.Darbo tikslas:✔ įvardinti ir apibrėžti kas yra atsakomybė apskritai;✔ atskleisti teisinės atsakomybės turinį, bei dalyką;✔ glaustai apibrėžti teisinės atsakomybės rūšis ir jos vietą nacionalinės teisės sistemoje.
Darbo uždaviniai:✔ išskirti pačią teisinę atsakomybę, atsiradimo sąlygas, bei atriboti nuo kitų atsakomybės rūšių;✔ taip pat, kaip dabartinėje Lietuvos teisės sistemoje įgyvendinama teisinė atsakomybė, pagrindiniai uždaviniai ir funkcijos, veikimo ribos, bei trumpai apibrėžti šios atsakomybės principus.ATSAKOMYBĖS SAMPRATA
Atsakomybė, plačiąja prasme, gali būti suprantama kaip gebėjimas ar net prievolė atsakyti už savo veiksmus, pareigų vykdymas, įsipareigojimas ir šių įsipareigojimų sąžiningas vykdymas. Atsakyti į klausimą kas yra atsakomybė apskritai nėra labai paprasta. Įvairių šalių, skirtingi autoriai, pačią atsakomybę apibrėžia savaip ir net skirtingai. Filosofas L. Archangelskis apibrėžia „atsakomybę kaip pasirengimą atsakyti už savo poelgius“. Galima rasti ir kitų atsakomybės sąvokų, tai galėtu būti ir ši: „Atsakomybė – tai pareigos valstybei ir visuomenei suvokimas“ (I. S. Samoščenka). Pati atsakomybės sąvoka nėra tapati ir labai priklauso nuo laikmečio, epochos, pačios visuomenės, taip pat nuo pačio požiūrio į atsakomybę, bei kitų faktorių. Atsakomybė kilusi iš žodžio „atsakyti“. „Atsakyti“ – tai pateikti ataskaita apie savo veikimą ar neveikimą artimo teisių atžvilgiu: ar asmuo naudodamasis teisėmis įvykdė artimui atitinkamą pareigą, tai yra nepadarė jo teisėms žalos, o jei padarė, tai ar atlygino ją? Kitaip sakant „atsakyti“ – tai žinoti, kad naudojimąsi teisėmis būtina legalizuoti atitinkamų pareigų artimui vykdymui ir kad tokių pareigų nevykdant bus atitinkamai ribojamos nevykdančiojo teisės. Remiantis šiuolaikiniu Lietuvos teisės mokslininku A. Vaišvila galima apibrėžti, kad objektyviai atsakomybė suprantama, kaip reali naudojimosi teise priklausomybė nuo pareigų vykdymo ir tie padariniai, kurių atsiranda asmeniui atsisakius vykdyti atitinkamas pareigas. Jei asmens teisių priklausomybė nuo pareigų vykdymo ar nevykdymo būtų ne būtina, tai būtų neaišku, iš kur ir kodėl atsiranda atsakomybė, kokia yra tikroji jos paskirtis ir vieta teisės sistemoje.
Atsakomybė yra ne tik filosofinė kategorija, taip pat ji ne tik suprantama ir jaučiama visuomenėje (nors ir savaip ir skirtingu mastu), bet ir jos atsispindėjimas ypač žymus dabartinėse teisės sistemose, o ypač konkrečiuose teisės šakose. Pavyzdžiui, baudžiamosios, administracinės, iš dalies ir civilinės, bei darbo, tai pat ir kitose teisės šakose, yra suformuota atskira atsakomybės struktūra, bei samprata. Čia pati atsakomybė yra formuojama pagal teisės šakos kryptingumą, šių šakų uždavinius bei tikslus, taip pat pagal tai, ko yra siekiama nustatant tokią atsakomybę. Be to, pati atsakomybės sąvoka gali įgauti ir kitokią formą ir struktūrą. Atsakomybė skirtingose teisės šakose, gali pasireikšti ir kaip sankcija, tai daugiau būdinga baudžiamajai ir administracinei teisei. Civilinėje teisėje atsakomybė gali pasireikšti kaip prievolė, pareiga, ar net įpareigojimas. Kitose teisės aktuose atsakomybės forma ir pati atsakomybės paskirtis taip pat yra skirtinga, nors gali turėti ir dalinių panašumų. Galima teigti, kad atsakomybės sąvoka nėra tapati ir labai priklauso nuo laikmečio, epochos, pačios visuomenės, teisės sistemos, taip pat nuo pačio požiūrio į atsakomybę.TEISINĖ ATSAKOMYBĖ IR JOS ATSIRADIMO SĄLYGOS
Filosofiškai atsakomybės samprata traktuojama kaip asmens požiūris į visuomenę ir valstybę, į kitus asmenis, patenkinant atitinkamus jų reikalavimus, savo pareigos visuomenei, valstybei ir kitiems asmenims suvokimas ir teisingas suvokimas. Teisinė atsakomybė yra sudedamoji teisinės sistemos dalis. Tai teisinė priemonė, blokuojanti priešingą teisei elgesį ir skatinanti visuomenei naudingą veiklą. Pati teisinė atsakomybė kildinama iš pačios teisės prigimties. Todėl kaip bus suprantama pati teisė, toks bus požiūris ir į teisinę atsakomybę. Kol vyravo etatistinė (normatyvinė) teisės samprata ir jos lemtas padidėjęs pasitikėjimas prievartos priemonėmis garantuojant socialinę tvarką, tol teisinė atsakomybė buvo suprantama tik kaip valstybės prievarta taikoma teisės pažeidėjui asmeninio, turtinio, organizacinio pobūdžio ribojimus. Šiuo atveju, teisės imperatyvų privalomumas garantuojamas tik valstybės prievarta, tai ir teisinė atsakomybė gali būti tik valstybės akcija ir tik neigiama. Toks požiūris į teisę ir į tokią teisinę atsakomybę yra pasenęs, tačiau vis dar egzistuoja.
Tačiau, laikui bėgant, atsiradus demokratiniam požiūriui į pačią teisės samprata, atsirado ir kitoks požiūris ir į teisinę atsakomybę. Demokratinės teisės samprata formuoja pačia teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę ir ją pirmiausiai plėtoja kaip įrankį, skirtą ne įtvirtinti, palaikyti politiniam rėžimui, o žmogaus teisėms apsaugoti, abipusei santykių dalyvių naudai garantuoti. Čia jau teisinė atsakomybė suprantama kaip ne kaip valdžios, o kaip piliečių interesas ir pati atsakomybė atsiranda iš individų lygiaverčių mainų – iš subjektinių teisių ir pareigų vienovės ir ji suprantama kaip pačių piliečių ir valstybės akcija. Taip įgyvendinamas demokratijos principas, kad valstybė įsikiša į piliečių tarpusavio santykius, tik ten ir tik tada, kur ir kada piliečiai nepajėgia teisėtomis priemonėmis išspręsti savo problemų – nepajėgia vykdyti vienas kitam pareigų nedalyvaujant valstybės institucijoms. Taip suprantama teisinė atsakomybė formuoja asmens įsitikinimą, kad jis vykdo pareigas ne dėl to, kad tokio elgesio iš jo reikalauja įstatymas, o dėl to, kad pareigų vykdymu jis legalizuoja savo teises visuomenėje, kad jo teisės pareigų vykdymu susiderina su kitų asmenų teisėmis, kad atsisakydamas vykdyti pareigas praranda tų pareigų garantuojamas savo teises. Taigi, remiantis šiuolaikiniu Lietuvos teisės mokslininku A. Vaišvila, bei ir į tai kas buvo išdėstyta apie demokratinę teisės samprata, galima daryti pagrįstą išvadą, kad: „Teisinė atsakomybė – tai teisės subjektų įsipareigojimas ir teisinis jų įpareigojimas naudotis leidimais (teisėmis) vykdant atitinkamas pareigas, kartu nurodymas, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu ar siaurinimu“. Čia teisės normos privalomumas pirmiausia garantuojamas abipusio teisinio santykio dalyvių nauda, tai ir teisinė atsakomybė nebebus vien valstybinės veiklos kategorija; ji negalės būti tapatinama tik su valstybės prievartos asmeniui taikymu jau vien dėl to, kad prievarta nesukuria teisinės atsakomybės, o tik garantuoja ją. Bendrojoje teisės teorijoje išskiriamos dviejų rūšių teisės atsakomybė, tai yra: pozityvioji teisinė atsakomybė ir deliktinė (negatyvioji) teisinė atsakomybė. Pozityvioji teisinė atsakomybei būdinga tai, kad pati atsakomybė kyla iš asmens naudojimosi savo teisėmis nepažeidžiant kito žmogaus teisių, tai yra jis suvokia kad naudojasi savo teisėmis ir dėl tuo gali būti pavojingas kito žmogau teisėms ar interesams, todėl įgyvendinant savo teises jis privalo elgtis itin atsargiai, kad nepažeistų ir kitų asmenų teises. Arba kitaip tariant, atsakomybė – tai asmens suvokimas, kad jis naudojasi savo teisėmis nuolat būdamas visuomenėje ir dėl to yra nuolat įpareigotas. Į šios atsakomybės sąvoką įeina asmens suvokimas visų savo subjektinių teisių santykinumo – priklausomybės nuo pareigų vykdymo. Niekas visuomenėje negali turėti absoliučių teisų, nes atleisti nuo pareigų, tai atleisti ir nuo atsakomybės. Be to, suvokimas, kad pareigų nevykdymas reikš atitinkamos subjektinės teisės neįgijimą arba net praradimą, ir yra teisinė atsakomybė. Visuomenė tik tiek civilizuota ir darni, kiek visi jos nariai yra saistomi abipusės atsakomybės vieni prieš kitus. Atsakomybė siejama su teisių ir pareigų vienove ir ji yra įgyvendinama dviem būdais, tai: 1) vykdant pareigas, kuriomis siekiama įgyti subjektinę teisę, pripažįstama ir ginama valstybės, arba kuriomis legalizuojamos naudojimasis turimomis teisėmis;2) siaurinant subjektines teises, kai atsisakoma vykdyti teisėms proporcingas pareigas. Šis siaurinimas yra vykdomas tik valstybės prievartos priemonėmis ir yra griežtai reglamentuotas. Apibendrinant, bei remiantis šiuolaikiniu Lietuvos teisės mokslininku A. Vaišvila, galima tokia išvada, kad pozityvioji teisinė atsakomybė – tai asmens suvokimas, kad naudodamasis savo subjektinėmis teisėmis jis privalo vykdyti atitinkamas pareigas ir savanoriškai atlyginti žalą, jei šios bus padaryta, kito asmens teisėms. Taip suprantama teisinė atsakomybė, ją sudaro trys struktūriniai elementai, tai yra: naudojimasis subjektinėmis teisėmis – šiuo atveju pati atsakomybė kyla iš pačio asmens subjektinių teisų, siekio jas įgyti ir arba jomis naudoti nepažeidžiant kito asmens subjektinių teisų. Kitas elementas, tai pareiga naudotis savo teisėmis kito asmens teisėmis nepavojingu būdu. Ir trečias struktūrinis elementas, tai pareiga atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą, atsiradusią nesugebėjus naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kito asmens teisių. Pozityviajai atsakomybei būdinga tai, kad ji įgyvendinama netaikant sankcijų, o savanoriškas žalos atlyginimas nėra sankcija. Čia kito asmens teisių pažeidimas yra netyčinis ir visada eina su savo kaltės pripažinimu ir savanorišku žalos atlyginimu. O jeigu tokio prisipažinimo nėra, keičiasi ir atsakomybės forma. Deliktinė atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai yra teisės pažeidimas arba kitaip tariant asmens teisės yra ribojamos tik šiam padarius teisės pažeidimą. Deliktinė atsakomybė pradeda veikti ten, kur sustojo, kur nepajėgė garantuoti teisių ir pareigų pusiausvyros pozityvioji teisinė atsakomybė, kur konkretus asmuo naudojasi savo naudojasi subjektinėmis teisėmis nevykdydami atitinkamų pareigų. Be sankcijų ši atsakomybės forma neįmanoma. Sankcija čia yra priemonė, leidžianti atstatyti teisių ir pareigų vienovę. Čia teisinė atsakomybė interpretuojama kaip valstybės reakcija į padarytą teisės pažeidimą. Tokiu požiūriu teisinė atsakomybė yra asmens pareiga iškęsti teisinio pobūdžio, numatyto įstatyme už padarytą teisės pažeidimą, atitinkamą praradimą. Šitokia teisinės atsakomybės samprata reiškia, kad atsakomybė visada yra susieta su valstybine prievarta ir tokia prievarta yra teisinės atsakomybės turinys. Visi teisės pažeidimai yra skirstomi į nusikaltimus ir nusižengimus (priklausomai nuo teisės šakos). Pagrindinis tokio skirstymo kriterijus yra žalingumo visuomenei pobūdis ir laipsnis, kurie apibūdinami pasikėsinimo objekto vertingumu, neteisėtos veiklos turiniu, aplinkybėmis, laiku, įvykdymo būdu, padarytos žalos dydžiu, teisės pažeidėjo kaltės forma ir laipsniu, neteisėtų veiksmų intensyvumu, jų motyvais, pažeidėjo asmens charakteristika ir panašiai. Kitas kriterijus yra objektyvus veiksnys, kuris turi lemiamą įtaką pripažįstant veiką neteisėtą. Veikos pripažinimas neteisėta ar nusikalstama neturi priklausyti nuo įstatymo leidėjo ar jų vykdytojų, o turi būti įkūnyta teisės sistemoje. Teisinė atsakomybė susijusi su skiriamu teisės pažeidėjui atlikti iki teisės pažeidimo nebuvusios pareigos. Ši priemonė yra valstybės valdinga veikla, kuri skirta atkurti pažeistą teisę, užtikrinti pareigos atlikimą. Paprastai kokius santykius reguliuoja atitinkama teisės šaka ir yra skirstoma teisinė atsakomybė. Ši kvalifikacija yra labiausiai paplitusi. Tad atsakomybė už padarytus teisės pažeidimus gali būti:● Civilinė teisinė atsakomybė – tai teisės pažeidėjui kito asmens interesais taikoma įstatymu numatyta poveikio priemonė, sukelianti jam nenaudingus turtinio pobūdžio padarinius: atlyginti žalą, sumokėti netesybas ir panašiai. Civilinė teisinė atsakomybė turi kompensacinį pobūdį, tai yra, jos tikslas – atkurti kreditoriaus pažeistas turtines teises.● Baudžiamoji ir administracinė atsakomybė – numatyta baudžiamosios ir administracinės normose. Ši atsakomybės rūšis yra viešo pobūdžio ir atsakomybėn patraukia pati valstybė. Baudžiamoji atsakomybė yra asmeninio veikimo priemonė, tai yra, atsako tas asmuo kuris padarė šį teisės pažeidimą.● Pažeidus drausmę (karinę, darbo ir panašiai), atsiranda drausminė atsakomybė. Ji galioja tik tiems asmenims kurie privalo šių normų laikytis ir jais vadovautis. Ją sąlyginai būtu galima išskirti į tokias rūšis: a) pagal drausmės statutus ir nuostatus, būdinga tai, kad taikoma viršininko pavaldžiam asmeniui; b) pagal vidaus darbo tvarkos taisykles; c) pavaldumo tvarka. Kaip anksčiau buvo minėta, yra dvi skirtingos atsakomybės formos, tai yra pozityvioji ir deliktinė atsakomybė. Šių dviejų atsakomybių atsiradimo sąlygos ar pagrindai tai pat yra skirtingi. Pozityviajai atsakomybei būdinga tai kad ji atsiranda tik esant šitom sąlygom, tai: pirma, pati teisės norma legalizuojanti pačią subjektinę teisę ir įpareigojanti ją garantuoti atitinkamu pareigų vykdymu. Antra sąlyga, ta naudojimasis subjektinėmis teisėmis – šiuo atveju pati atsakomybė kyla iš pačio asmens subjektinių teisų, siekio jas įgyti ir arba jomis naudoti nepažeidžiant kito asmens subjektinių teisų. Ir trečia sąlyga, tai savanoriška pareiga atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą, atsiradusią nesugebėjus naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kito asmens teisių. Deliktinei atsakomybei kilti reikalingos tokios sąlygos: pirma, tai pati teisės norma įpareigojanti subjektą vykdyti atitinkamas pareigas, legalizuojančias jo teises. Antra sąlyga, pats teisės pažeidimas, arba kitaip tariant atsisakymas vykdyti pareigas, su kuriomis įstatymas sieja naudojimąsi teisėmis. Trečia sąlyga deliktinei atsakomybei kilti, tai asmens kaltė, tai yra deliktinės atsakomybės subjektas gali būti tik kaltas asmuo. Jeigu jo veiksmuose nėra kaltės, tai jis neatsako už tokius veiksmus ir nėra teisinės atsakomybės subjektas. Ir paskutinė, ketvirta sąlyga, tai teisės taikymo aktas, kuris yra juridinis pagrindas taikyti konkrečias sankcijas konkrečiam teisės pažeidėjui. Ir tik esant visoms šioms keturioms sąlygom, atsiranda pagrindas taikyti deliktinę teisinę atsakomybę.TEISINĖS ATSAKOMYBĖS PRINCIPAI
Teisinės atsakomybės principai, bendrąja prasme, yra suprantama kaip idėjos, metodologiniai orientyrai, kuriais turi vadovautis valstybės institucijos ir pareigūnai, taikantys teisines sankcijas. Šie principai kyla iš tų tikslų, kurie keliami teisinei atsakomybei. Pozityvijai atsakomybei būdingi šie principai:✔ Sutarčių reikia laikytis. Tai reiškia, kad asmuo, naudodamasis savo subjektine teise privalo vykdyti iš tos teisės išplaukiančias konkrečias pareigas, su kuriomis įstatymas ar sutartis sieja naudojimosi legalumą.✔ Žala, kuri padaroma naudojantis savo teisėmis, privalo būti atlyginama. Šis principas kyla iš pačio asmens subjektinių teisų, siekio jas įgyti ir arba jomis naudoti nepažeidžiant kito asmens subjektinių teisų. Šie dispozityviosios teisinės atsakomybės principai yra tiesiogiai įtvirtinti dabartiniame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ir tai tiesiogiai formuoja pačią civilinę teisę kaip teisės šaką ir šie principai aiškiai atsispindi šioje šakoje. Deliktinės atsakomybės principai yra taikomi tada, kai reikia taikyti šią atsakomybę už teisės pažeidimus. Taikant atsakomybę už teisės pažeidimus yra remiamasi šiais principais:✔ Teisėtumo principas: deliktinė atsakomybė taikoma tik už teisės normų pažeidimus, tiesiogiai įtvirtintuose teisės aktuose ir toks taikymas yra griežtai reglamentuotas procesiniuose teisės normų aktuose.✔ Pagrįstumo principas: deliktinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius objektyvią tiesą – teisės pažeidimo faktą ir su juo susijusias aplinkybes. Niekas negali būti nepagrįstai apkaltintas. ✔ Teisingumo principas: reikalaujama kad teisinė atsakomybė pirmiausia reikštų atkūrimą tų teisių kurios buvo pažeistos įvykus teisės pažeidimui, taip pat, teisės pažeidėjo subjektinių teisių ir jo pareigų pusiausvyros, kuri buvo buvo pažeista teisės pažeidimu: teisės įgijo persvarą prieš pareigas. Šis principas be kitų kriterijų apima ir kitas kategorijas, tokias kaip nekaltumo prezumpcija, griežtesnio įstatymo atgal negaliojimo, už vieną pažeidimą taikoma tik viena bausmė ir panašiai.
✔ Tikslingumo principas – pasirinkta teisės pažeidėjui bausmė turi atitikti atsakomybės tikslus; šis principas reikalauja taikyti prievartą atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, pobūdį ir kitas aplinkybes, taip galimybę netaikyti prievartos priemonės, jei atsakomybės tikslų galima pasiekti ir kitomis priemonėmis.✔ Atsakomybės neišvengiamumo principas – reikalaujama kad kiekvienas asmuo padaręs teisės pažeidimą neturėtų galimybės išsisukti nuo atsakomybės. Taip pat reikalaujama, kad kiekvienas tesės pažeidimas būtų valstybės pastebėtas ir išaiškintas, taptų visuomenei žinomas ir kad teisės pažeidėjui būtu taikomos teisinio poveikio priemonės.✔ Atsakomybės veiksmingumo principas – teisinės atsakomybės poveikio žmonių teisinei sąmonei ir jų elgesiui veiksmingumas. Šis principas susijęs ir su teisinės atsakomybės taikymo operatyvumu. Jo esmė, kad teisinė atsakomybė bus tuo veiksmingesnė, juo anksčiau ji bus taikoma. Juo mažiau praeis laiko nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės skyrimo, tuo didesnis bus prevencinis bausmės poveikis. Šie deliktinės atsakomybės principai tiesiogiai ir netiesiogiai yra įtvirtinti ir dabartiniuose Lietuvos teisės aktuose. Tokie principai būdingi šiuolaikinėms demokratinėms valstybėms, taip pat jie išreikšti ir Lietuvos Respublikos konstitucijoje. Ryškiausiai ir detaliai jie atsispindi Lietuvos baudžiamajame kodekse ir baudžiamojo proceso kodekse, čia šitie atsakomybės principai apibrėžti net kaip pačios baudžiamosios teisės principai. Taip pat deliktinės atsakomybės taikymo principai vyrauja ir administracinės justicijos sferoje.IŠVADOS
Apibendrinant tai kas buvo išdėstyta, galima daryti išvadą, kad atsakomybė yra nuolat kintantis, besikeičiantis procesas ir jos samprata tiesiogiai priklauso nuo pačio požiūrio į pačią atsakomybę. Taip pat, pati atsakomybės sampratą įtakoja ir laikmetis, ir valstybės santvarka, ir papročiai, bei tradicijos. Tuo tarpu teisinė atsakomybė taip pat nėra vienalytis dalykas, ji taip pat yra įtakojama aukščiau minėtų veiksnių, bet ji yra nuolat vystoma, norminama, tobulinama ir jos turinys labai daug priklauso nuo valstybės politikos, santvarkos, valstybės teisinės sistemos ir kuo siekiama nustačius tokią teisinę atsakomybę. Taigi, viską apibendrinant daromos tokios išvados:
✔ Vieningos atsakomybės sąvokos nėra. Dėl jos yra nuolat ginčijamasi, bei pabrėžiami vieni ar kiti šios sąvokos elementai. Pats bendriausiais atsakomybė apibrėžimas plačiąja prasme, gali būti suprantama kaip „gebėjimas ar net prievolė atsakyti už savo veiksmus, pareigų vykdymas, įsipareigojimas ir šių įsipareigojimų sąžiningas vykdymas“. Tačiau toks atsakomybės suvokimas yra nėra išsamus.✔ „Teisinė atsakomybė – tai teisės subjektų įsipareigojimas ir teisinis jų įpareigojimas naudotis leidimais (teisėmis) vykdant atitinkamas pareigas, kartu nurodymas, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu ar siaurinimu“. Tokia išvada darytina remiantis šiuolaikiniu Lietuvos teisės mokslininku A. Vaišvila. Ir tokiai atsakomybei atsirasti, reikia tam tikrų sąlygų.✔ Bendrojoje teisės teorijoje išskiriamos dviejų rūšių teisės atsakomybė, tai yra: pozityvioji teisinė atsakomybė ir deliktinė (negatyvioji) teisinė atsakomybė. Pozityvioji teisinė atsakomybei būdinga tai, kad pati atsakomybė kyla iš asmens naudojimosi savo teisėmis nepažeidžiant kito žmogaus teisių, tai yra jis suvokia kad naudojasi savo teisėmis ir dėl tuo gali būti pavojingas kito žmogau teisėms ar interesams, todėl įgyvendinant savo teises jis privalo elgtis itin atsargiai, kad nepažeistų ir kitų asmenų teises. Deliktinė atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai yra teisės pažeidimas arba kitaip tariant asmens teisės yra ribojamos tik šiam padarius teisės pažeidimą. Deliktinė atsakomybė pradeda veikti ten, kur sustojo, kur nepajėgė garantuoti teisių ir pareigų pusiausvyros pozityvioji teisinė atsakomybė, kur konkretus asmuo naudojasi savo naudojasi subjektinėmis teisėmis nevykdydami atitinkamų pareigų. Be sankcijų ši atsakomybės forma neįmanoma. Sankcija čia yra priemonė, leidžianti atstatyti teisių ir pareigų vienovę.✔ Teisinės atsakomybės principai yra suprantamos kaip idėjos, metodologiniai orientyrai, kuriais turi vadovautis valstybės institucijos ir pareigūnai, taikantys teisines sankcijas. Šie principai kyla iš tų tikslų, kurie keliami teisinei atsakomybei.LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Alfonsas Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2004.2. Stasys Vansevičius. Teisės teorija. VU, 1998.3. Žemaitis V. Dorovinės sąvokos. Vilnius, 1983. 4. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992. Nr.31.5. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. // 2000 m.6. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. // 2000 m.7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. // 2000 m.