Teisės vizija

TEISĖS SISTEMOS IR JOS SUDARYMO BŪDAI

ĮVADINĖ DALIS

Teisė yra vienas pagrindinių visuomenės gyvenimo reguliavimo mechanizmų. Teisės literatūroje vyrauja nuomone, kad teisės sistema – tai eko¬nominės ir socialinės santvarkos nulemta teisės struktūra, išreiš¬kianti vidinį teisės normų suderinamumą ir kartu jų skirstymą pagal šakas ir institutus. Teisės sistema susidaro ne spontaniš¬kai, o sąveikaudama su esamais visuomeniniais santykiais. Esa¬ma socialinė visuomenes ir valstybės santvarka galiausiai nusta¬to tam tikrą teisės sistemą.Teisės sistema parodo, iš kokių dalių susideda teisė ir kaip tos dalys tarpusavyje sąveikauja. Teisės sistemos pagrindą suda¬ro teisiniai paliepimai, grupuojami viduje kaip ištisinės kompo¬zicijos. Teisiniai paliepimai teisės sistemoje atspindi teisės nor¬mų objektyvumą, jų suderinamumą, vienovę ir skirtybes, gebė¬jimą atsiriboti ir panašiai.Teisės normos užtikrina teisės sistemos dinamiškumą, padaro jos elementus kintamus ir šitaip užtikrina visos teisės sistemos pa¬stovumą. Keičiantis visuomeniniams santykiams, kyla ir naujų tei¬sės normų, atspindinčių tuos pokyčius, būtinumas. Teisės sistema papildoma kokybiškais struktūriniais elementais, galinčiais atsiri¬boti pagal reguliuojamų visuomeninių santykių, procesų specifiką.Reikia skirti sąvokas teisės sistema ir teisinė sistema. Teisinė sistema yra plati, visą teisinę visuomenės organizaciją apimanti kategorija. Ji suvokiama kaip visuma tarpusavyje susijusių ir iš vidaus suderintų teisinių priemonių, kurių padedama valstybė tei¬sės normomis veikia visuomeninius santykius. Kaip ir bet kurioje kitoje valstybėje, Lietuvoje veikia daug įvairių įstatymų ir poįstatyminių norminių aktų. Vien tik Seimo priimtų įstatymų virš 3 tūkstančių. Juose suformuluota ir įtvirtinta nuo kelių iki kelių šimtų ar net kelių tūkstančių elgesio taisyklių – teisės normų. Tad Lietuvoje veikia daugybė teisės normų, reguliuojančių labai įvairius visuomeninius santykius, susidarančius įvairiose žmonių (visuomenės) gyvenimo, buities ir veiklos srityse. Visos tos teisės normos veikia ne pavieniui ir ne kaip mechaniškai sudarytas rinkinys, o kaip tam tikru būdu tarpusavyje susietų, suderintų ir sugrupuotų elgesio taisyklių sistema. Pagrindiniai Lietuvos teisinės sistemos struktūriniai vienetai, kuriuose grupuojamos ir sistemina¬mas teisės normos (taip pat ir norminiai aktai), yra teisės institutai ir teisės šakos.

Pavieniui teisės normos nepajėgia atlikti teisei skirtų funkcijų . Todėl reikia, kad jos tarpusavyje sąveikautų: viena kitą papildytų, užbaigtų , išplėstų, sukonkretintų, garantuotų viena kitos veiksmingumą, būtų logiškai iš vidaus sujungtos bendros teisės sampratos ir bendro tikslo. Tai reiškia, kad teisės normas reikia organizuoti į vientisą sistemą, kur jos suvienijamos abipusės priklausomybės ir organizuotai nukreipiamos strateginiam teisės tikslui – įgyvendinti žmogaus teisių saugą. Skirtingų teisės šakų normos tada suprantamos tik kaip skirtingais būdais tą patį tikslą įgyvendinančios priemonės.

TEISĖS SISTEMA

Teisės norma yra pirminis teisės sistemos elementas. Tai vals¬tybės nustatyta arba sankcionuota bendrai privaloma, formaliai apibrėžta elgesio taisyklė, suteikianti reguliuojamo santykio da¬lyviams subjektines teises ir nustatanti jiems teisines pareigas. Teisės normos reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, ku¬riuos esamu momentu būtina reguliuoti ir kurie yra svarbūs vals¬tybei.Teisės šaka – tai viduje teisės sistemos atsiskyrusi giminingų teisės normų, reguliuojančių tam tikrą artimų visuomeninių san¬tykių sritį, visuma. Giminingi vienos ar kitos srities visuomeni¬niai santykiai suponuoja atitinkamą teisės šaką (civilinės, bau¬džiamosios ir kt.). Visos teisės šakos tarpusavyje susijusios, o or¬ganiškai vientisos, nors ir nelygiareikšmės. Socialiniai ir ekono¬miniai pokyčiai lemia naujos teisės šakos susidarymą. Pamažu kaupiasi vieno tipo norminė medžiaga, ją reikia vienodinti ir at¬riboti (atsirado mokesčių, muitų, bankų teisė ir pan.).Didelių teisės šakų viduje išsiskiria pošakiai, apimantys ke¬letą tos šakos institutų. Pošakį sudaro grupė teisės normų, tu¬rinčių bendras principines nuostatas, būdingas keletui teisės ša¬kos institutų. Pavyzdžiui, civilinėje teisėje – tai autoriaus teisė, valstybės teisėje – rinkimų teisė ir panašiai.Teisės institutas yra objektyviai vienos teisės šakos viduje at¬siskyrusių arba keletoje šakų tarpusavyje susijusių teisės normų, reguliuojančių nedidelę grupę rūšinių giminingų santykių, visu¬ma. Institutas yra sudedamoji teisės šakos grandis. Jis reguliuoja ne visą giminingų visuomeninių santykių visumą, o tik tam tik¬rus jų aspektus ir ypatybes.

Teisės institutai klasifikuojami įvairiai. Pagal teisės šakas ins¬titutai skirstomi į civilinius, baudžiamuosius, administracinius ir panašiai. Taip pat skirstomi į materialiuosius ir proceso, šaki¬nius ir tarpšakinius, paprastus ir sudėtingus, reguliavimo ir ap¬sauginius. Šakinis institutas susideda iš vienos konkrečios teisės šakos normų, o tarpšakinis – iš dviejų ar daugiau teisės šakų nor¬mų. Paprastas institutas neturi jokių struktūrinių padalinių, o į sudėtingo struktūrą įeina smulkūs savarankiški dariniai.Teisės šakos viduje tarp institutų gali būti subordinacijos, pa¬valdumo santykiai. Tam tikros didelio teisės instituto dalys ne¬retai sudaro savarankiškus padalinius, vadinamuosius subinsti¬tutus, pavyzdžiui, yra finansinės drausmės, darbo drausmės, tur¬tinės atsakomybės subinstitutai.

Teisės normų sistemos poreikis

Pavieniui teisės normos, nepajėgia atlikti teisei skirtų funk¬cijų, įrodyti savo gyvybingumo. Todėl reikia, kad jos tarpusavyje sąveikautų: viena kitą papildytų užbaigtų, išplėtotų, sukonkretintų ir garantuotų viena kitos veiksmingumą, būtų logiškai iš vidaus su¬jungtos vadovaujantis bendrąja teisės samprata ir bendruoju teisės tikslu.Parengti teisės normas tokiam “bendradarbiavimui” – tai organi¬zuoti jas į vientisą sistemą, kur teisės normos suvienijamos abipusės priklausomybės ir organizuotai nukreipiamos strateginiam teisės tikslui – įgyvendinti žmogaus teisių saugą. Skirtingų teisės šakų normos tada suprantamos tik kaip skirtingais būdais tą patį tikslą įgyvendinančios priemonės.Skiriame teisės normų sisteminimą kaip procesą nuo teisės nor¬mų sistemos – to proceso rezultato. Teisės normų sisteminimas – tai teisės normų telkimas į tarpu¬savyje susijusius teisės institutus, teisės pošakius, teisės šakas pagal reguliavimo objektą ir metodą. Teisės sistema – tai teisės normų visumos egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas, susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia ga¬rantuodamos viena kitos veiksmingumą.

Materialioji ir proceso teisė

Visų teisės šakų normos reguliuoti visuomeninius santykius atsižvelgiant į valstybės uždavinius ir funkcijas. Vals¬tybė, išleisdama teisės normą, nustato ir jos įgyvendinimo for¬mą ir kartu reguliuoja atitinkamų subjektų veiklą taikant ir įgy¬vendinant teisės normas. Šitaip atsiranda išskirtinės teisės nor¬mos, kurios pagal pobūdį skiriasi nuo materialiųjų paliepimų ir vadinamos proceso normomis. Jos sudaro proceso teisės ša¬kas. Proceso ir materialioji teisė sąveikauja kaip forma ir turi¬nys. Proceso norma yra materialiosios teisės normos įgyvendi¬nimo ir išraiškos forma. Pagrindinė proceso normų ypatybė yra jų subjektiškumas, o materialiosios teisės normos yra objekty¬vios. Proceso normos reguliuoja visuomeninius santykius, at¬sirandančius įgyvendinant visų teisės šakų normas. Todėl yra tokie procesai: civilinis, baudžiamasis, administracinis, konsti¬tucinis.Procesinė teisė aptarnauja materialinę teisę. Procesinė teisė padeda nustatyti teisės subjekto statusą (teises ir normas).Procesinė teisė numato procesą spręsti ginčus kylančius dėl materialinės teisės. Civilinė, baudžiamoji, šeimos, darbo – priklauso materialiai teisei. Procesinės teisės šakų yra mažiau – civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė, konstitucinio proceso teisė.

TEISĖS NORMŲ SISTEMOS SUDARYMO METODOLOGINIAI PAGRINDAI

Subordinacija ir koordinacija – teisės sistemos sudarymo metodai

Teisės normos organizuojamos į sistemą remiantis dviem loginėmis operacijomis – subordinacija ir koordinacija, arba koreliacija. Remian¬tis subordinacija teisės normos yra telkiamos į vis bendresnius darinius ir galiausiai – į teisės šakas, o remiantis koordinacija atskleidžiama vidinė teisės šakų tarpusavio priklausomybė.

Teisės normų sisteminimo lygmenys

Pirmasis teisės normų sisteminimo rezultatas yra teisės institutas. Tai teisės normų grupė, jungianti teisės normas, reguliuojančias tam tikrą visuomeninių santykių rūšį jai būdingu metodu ir sudarant teisės pošakio at teisės šakos dalį.

Nustatant, kas bendra skirtingų institutų teisės normų, sukuria¬mas antrasis, bendresnis teisės normą integracijos lygmuo – teises pošakis, jungiantis kelis teises institutus ir sudarantis santykiškai savaran¬kišką teises šakos dalį. Teisės instituto ir teisės pošakio skirtumas – reliatyvus. Teisės pošakį kai kurie autoriai vadina institutu, o institutą subinstitutu. Institutą tikslinga vadinti pošakiu nuo to momento, kai jame susi¬formuoja keli teisės institutai, sujungti bendru reguliavimo objektu ir metodu.Trečiasis teisės normų sisteminimo rezultatas – teisės šaka. Tai plačiausios apimties teisės normų grupė, apimanti teisės institutus, teises pošakius ir reguliuojanti vienos rūšies visuomeninius santykius jai būdingu metodu. Teisęs šakos kyla iš teisinio reguliavimo diferenciacijos ir integ¬racijos. Socialiniams santykiams tampant sudėtingesniems ir inten¬syvesniems, atitinkamai darosi sudėtingesnis ir jų teisinis reguliavi¬mas, daugėja tam tikro teisės instituto teisės normą dėl to instituto viduje vyksta nauja teisės normų diferenciacija ir integraci¬ja – atsiranda naujų teisės institutų arba, plečiantis apimčiai, esami teisės institutai virsta nauju, bendresniu teisinės integracijos dari¬niu – teisės pošakiu ar net atskira, savarankiška teisės šaka, kuri reguliuoja ne tik naują socialinių santykių sritį, bet ir nauju, tik jai būdingu metodu.Šitaip pastaruoju metu formavosi ekologinės teisės šaka. Iš pra¬džių ji egzistavo kaip administracinės teisės institutas, vėliau dėl intensyvėjančio neigiamo ūkinės veiklos poveikio gyvenamosios ap¬linkos kokybei kilo poreikis ekologiniu požiūriu išsamiau reglamen¬tuoti technologinį gamybos procesą. Todėl daugėjant tokios rūšies teisės normų, šis institutas transformavosi į administracinės teisės pošakį, o dar vėliau – į atskirą ekologinės teisės šaką. Panašiai komercijos teisė evoliucionavo nuo civilinės teisės instituto, pošakio iki teisės šakos.
Savarankiškai teisės šakai atsirasti neužtenka, kad ji reguliuotų santykiškai izoliuotą socialinių santykių grupę. Dar reikia, kad ta santykių grupė būtų reguliuojama ir atskiru metodu. Savarankiškos teisės šakos atsiradimo sąlygos yra: 1) visuomeninių santykių savitumo laipsnis; 2) jų socialinė svarba; 3) nebuvimas galimybės tuos santykius reguliuoti jau turimų teisės šakų normomis; 4) būtinybė taikyti šiai santykių grupei specialų teisinio reguliavimo metodą.Teisės normos jungiamos į teisės institutus, teisės pošakius ir teisės šakas atsižvelgiant į tai, kokią socialinių santykių sritį konkre¬ti norma reguliuoja (teisinio reguliavimo objektas) ir kokiu būdu reguliuoja (teisinio reguliavimo metodas).Socialinių santykių sistemoje yra santykių grupių, kurios turi tik joms būdingų požymių. Remtis vien reguliavimo objektu dažnai nepakanka, kad kurią nors teisės normą būtų galima vienareikšmiškai priskirti konkrečiai teisės šakai, pošakiui ar institutui, nes tuos pačius santykius kartais reguliuoja įvairių teisės šakų normos. Siekiant, kad į vieną darinį nepatektų skirtingų teisės šakų normos, šalia reguliavimo objekto dar reikia atsižvelgti ir į teisinio reguliavimo metodą, kuris parodo, kokiu būdu konkreti teisės norma daro poveikį visuomeniniams santykiams.Teisinio reguliavimo metodą, kaip teisės normų sisteminimo pagrindą, apibūdina tokie jo požymiai:1) Kokių teisinių faktų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta regu¬liuojami santykiai. Pavyzdžiui, administracinės, finansų teisės tei¬siniams santykiams atsirasti reikia valstybės institucijos akto.Teisės norma, reguliuojanti turtinius santykius, kurie atsiranda iš teisės normos leistų savanoriškų sutarčių, sudaromų turtinėms asmenų teisėms įgyvendinti, priskirtina civilinei teisei.2) Teisinio santykio dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu. Civilinių santykių dalyviai yra juridiškai lygiateisiai, o administracinių santykių dalyviai saistomi valdžios ir pavaldumo principo.3) Valstybes prievartos priemonių (sankcijų) už teisės normų pažeidimus taikymas, to taikymo tvarka ir sankcijų pobūdis. Civilinės teisės sankcijos – turtinės, o baudžiamosios teisės – ir įkalinimas, administracinės sankcijos – be įkalinimo. Teisės norma, kuri numato įkalinimą (“laisvės atėmimą”) kaip sankciją, priskirtina baudžia¬majai teisei. Iš sankcijų pobl1džio sprendžiama, kuriai teisės šakai konkreti teisės norma priskirtina.
Tik vadovaujantis visais šiais požymiais ir galima vienareikšmiš¬kai nustatyti, kuriai teisės šakai ar jos institutui reikės priskirti konkrečią teisės normą. Tai rodo, kad teisės sistemos kūrimas reikalauja gero teisės išmanymo, subtilios teisės normų analizės, jų funkcijų atpažinimo. Teisės šaka yra viršutinė (baigiamoji) teisės normų sisteminimo, apibendrinimo subordinacijos pagrindu riba. Subordinacijos tikslas – suorganizuoti teisės normas į atitinka¬mos struktūros (institutą pošakių) teisės šakas – sukurti vertikalius teisės normų santykius tarp teisės instituto ir teisės šakos.

LIETUVOS TEISINĖS SISTEMOS STRUKTŪRINĖS DALYS

Lietuvos teisinę sistemą sudaro šios pagrindinės teisės šakos:1. Konstitucinė teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja santykius, susiju¬sius su valstybės valdžios organizavimu ir įgyvendinimu. Šios teisės šakos normos įtvirtina Lietuvos valstybinę ir visuomeninę santvarką, jos ūkio sistemą, nustato valstybės valdžios ir valdymo institucijų sudarymo tvarką, jų kompetenciją, veiklos principus, pagrindines žmogaus teises, laisves, pareigas ir kt. 2. Administracinė teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja valstybinio val¬dymo (administravimo) institucijų sudarymo, veiklos ir likvidavimo tvarką. Šios teisės šakos normos nustato: valstybinio valdymo institucijų kompetenciją (teises, pareigas), jų atsakomybę, veiklos principus, taip pat fizinių ir juridinių asmenų tei¬ses bei pareigas, sprendžiant reikalus su administracinėmis institucijomis. 3. Civilinė teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susiju¬sius asmeninius, neturtinius santykius, susidarančius dėl materialinių vertybių turė¬jimo, naudojimo, disponavimo (perleidimo kitiems), dėl prievolių įvykdymo, žalos atlyginimo, turto paveldėjimo, taip pat įvairius teisinius šeimos santykius. 4. Civilinio proceso teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja teismo, ieško¬vo, atsakovo, liudytojų ir kitų civilinio proceso dalyvių teises bei pareigas nagrinė¬jant civilines bylas.5. Finansų teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja biudžeto sudarymų, kreditavimo, mokesčių rinkimo ir kitus su finansais susijusius santykius. Finansų teisės normos nustato lėšų kaupimą ir jų panaudojimą, paskolų suteikimą, įvairių mokesčių ir rinkliavų rinkimą, finansinės atsiskaitomybės tvarką ir t. t.

6. Darbo teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja darbuotojų ir darbdavių darbo santykius. Darbo teisės normos nustato darbuotojų priėmimo į darbą ir at¬leidimo iš jo tvarką, reguliuoja santykius, susijusius su jų darbo ir poilsio laiku, darbo užmokesčiu, darbo drausme, darbo apsauga, darbo ginčais ir kt. 7. Žemės teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja santykius, susijusius su žemės turėjimu, naudojimu ir disponavimu. Šios teisės šakos normos nustato nuo¬savybės teisės į žemę atkūrimo ir jos, taip pat miškų bei vandens telkinių naudoji¬mo tvarką, jų apsaugą ir kt. 8. Baudžiamoji teisė – teisės šaka, kurios normos nustato, kokią visuomenei pavojingą veiklą reikia laikyti nusikaltimu ir kokios bausmės taikytinos asmenims, padariusiems nusikaltimus. Tai normos, kurios numato, kokią veiką reikia laikyti nužudymu, vagyste, plėšimu ir t.t., kokios bausmės taikytinos asmenims, padariu¬siems nusikaltimus. 9. Baudžiamojo proceso teisė – teisės šaka, kurios normos reguliuoja teismo, kalti¬namojo, kaltintojo (prokuroro), ikiteisminių tyrimo institucijų ir pareigūnų veiklą tiriant bei nagrinėjant baudžiamąsias bylas. Šios teisės šakos normos nustato baudžia¬mojo proceso dalyvių – teisėjo, kaltinamojo, kaltintojo (prokuroro), gynėjo ir kitų jame dalyvaujančių asmenų – teises bei pareigas.

KORELIACIJA, ARBA HORIZONTALŪS TEISĖS ŠAKŲ SANTYKIAI, TEISĖS SISTEMOJE

Kad būtu sukurta funkcionuojanti teisės sistema vertika1iojo požiūrio nepa¬kanka, nes teisės šakos, bei jų visuma dar nėra teisės sistema. Subordinaciją dar reikia užbaigti, papildyti teisės šakos kore1iacija, kuri turi pradėti ten, kur sustojo, kur savo darbą baigė subordina¬cija. Koreliacijos paskirtis – suvienyti teisės šakas pagal jų atlieka¬mas funkcijas, kad teisės šakos viena kitą papildytų, garantuotų viena kitos funkcionalumą imperatyvų įsakmumą, kitaip sakant, būtina vertika1us teisės normų ryšius papildyti horizontaliaisiais.

Siekiant šio tikslo, visos teisės šakos pirmiausia skirstomos į mlaterialiąsias ir proceso. Praktinį naudojimąsi materialiosios teisės šakų normomis, jų taikymą reglamentuoja teisės normos, kurių sistema vadinama pro¬ceso teise. Proceso teisės normos nustato įvairių teisinių ginčų sprendimo, nusikaltimo ir kitų teisės pažeidimų tyrimo bei teisminio nagrinėjimo, bausmių skyrimo tvarką. Proceso teisei priklauso tokios teisės šakos: konsti¬tucinio proceso teisė, civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė, arbitražo proceso teisė.Materialiosios teisės šakos, sąveikauja su proce¬so teisės šakomis kaip tikslas su savo priemonėmis. Be proceso teisės materialioji teisė neveiktų, o proceso – būtų beprasmė.Grafiškai šį teisės normų sisteminimą kaip jų vertikalų telkimąsi į vis platesnės apimties teisės normų darinius, vėliau pereinantį į horizontalųjį, galime pavaizduoti taip:

Visos šios teisės šakos, tarpusavyje sąveikaudamos, įkūnija tei¬sinio reguliavimo pilnatvę (išsamumą) – aprėpia tuos socialinius santykius, kurių reguliavimo reikalauja žmogaus teisių sauga ir jų įgyvendinimas. Todėl konkrečios šalies teisės sistemoje teisės šakų yra nei daug, nei mažai, o tiek, kiek tuo metu reikia, kad teisinis reguliavimas apimtų visus žmonių santykius, kurie tokio reguliavi¬mo reikalingi ir reguliuojami taip, kaip reikalauja to laiko žmogaus teisių saugos, socialinės santarvės ir rimties poreikiai. Būtent žmo¬gaus teisių sauga demokratinėje valstybėje nustato, kiek ir kokių teisės šakų reikia konkrečiai šaliai konkrečiu laiku bei kokio detalu¬mo ir turinio turi būti pats teisinis reguliavimas, kad būtų pasiekti tokio reguliavimo tikslai, lemiami žmogaus teisių saugos poreikių.Materialiajai teisei priskirtos teisės šakos toliau gali būti skirsto¬mos taip: 1) bendrąjį teisės subjektų teisinį statusą nustatančios, arba reguliacinės 2) reguliacinių teisės šakų nustatytų impera¬tyvų įsakmumą garantuojančios, arba sankcijas nustatančios.

Civilinės teisės, civilinio proceso, komercijos teisės, darbo teisės, baudžiamojo proceso, administracinio proceso teisės normos nors ir yra reguliacinės, bet į šią klasifikaciją nepatenka, nes kai kurie jų imperatyvai garantuojami tik turtinėm.is sankcijomis, kai kurie ¬pripažinimu negaliojančiais sprendimų priimtų pažeidžiant proceso normų reikalavimus. Ir tik kai kuriuos proceso teisės draudimus gali garantuoti baudžiamosios teisės normos.

VIEŠOJI IR PRIVATINĖ TEISĖ

Kitas horizontalusis teisės šakų integracijos ir diferenciacijos varian¬tas yra mėginimas skirstyti teisę į viešąją ir privatinę. Teisės šakos čia grupuojamos pagal tai, reguliuojamo santykio dalyviai yra piliečiai ar vienas iš jų- valstybė, ir tokiu reguliavimu siekiama įgyvendinti privatų ar viešąjį (bendrąjį) interesą. Bendrąją piliečių naudą saugančias teisės šakas imta vadinti viešąja teise, o pavienio asmens naudą – privatine teise.Viešoji teisė reguliuoja: valstybės santvarką, jos ir jos institucijų veiklą, pilietinės visuomenės institucijas) savivaldos institucijas, teisinės sistemos pagrindus, teisėkūrą ir teisės sistemą, teisės tai¬kymą, tarpvalstybinių santykių ir tarptautinių organizacijų prin¬cipus, normas ir institucijas. Dalis reguliuojamų dalykų priklauso tik viešosios teisės sričiai, nes apima teisinių santykių branduolį – valdymo santykius. Kita dalis yra mišri ir patenka į visas priva¬tinės teisės šakas.Viešoji teisė plečiasi ir jos reikšmė šiuolaikiniams visuome¬niniams procesams didėja. Dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių sandūroje pastebimas dėsningas viešosios srities reikšmės pripažinimas, valstybės įtaka visuomenės pažangai, piliečių sta¬tuso pasauliniu lygiu užtikrinimas, tarptautinių normų ir tarpu¬savio veiklos institutų stiprinimas. Pripažįstamos bendros žmo¬giškosios vertybės ir būsima pasaulio tvarka pasiekiama tik or¬ganiška tarpusavio veikla ir kolektyviniais suderintais veiksmais.

Prie viešosios teisės priskirtinos tokios teisės šakos: konsti¬tucinė, administracinė, finansų teisė, administracinis procesas ir administracinė atsakomybė, baudžiamasis procesas, tarptautinė viešoji, tarptautinė humanitarinė teisė. Privatinėje teisėje vyrauja civilinė teisė. Civilinė teisė grindžiama tokiais principais: teisinis reguliavimas yra leistino pobūdžio, visiems subjektams – vienodas teisinis režimas, negalimas savavališkas ki¬šimasis į privatų gyvenimą, būdinga nuosavybės neliečiamumas, sutarčių laisvė, laisvas prekių judėjimas, laisvas paslaugų ir pini¬gų visoje teritorijoje judėjimas.Privatinė teisė yra plati sistema, apimanti civilinę, šeimos, autoriaus, būtų teisę, civilinį procesą. Kuriasi švietimo, medici¬nos teisė, skirtos žmogaus konstitucinių teisių įgyvendinimui. Viešosios teisės požymiai būtų tokie: skirta tenkinti viešuo¬sius interesus, būdinga vienašališkas teisės subjektų valios pasi¬reiškimas, plati nuožiūros sritis, hierarchiniai subjektų santykiai ir atitinkama teisės aktų ir normų subordinacija, direktyvinių pri¬valomųjų normų vyravimas, norminis orientacinis poveikis, tie¬sioginis sankcijų taikymas. Teisėtas privatus interesas negali būti priešinamas viešajam, arba bendram, interesui, nes kiekvienas interesas, jeigu tik jis teisinis, kartu yra ir viešasis, ir bendras; jis – viešasis, nes bendras, o bendras, nes įgyvendinamas pagal subjektinių teisių ir pareigų vienovę, vadinasi, suderintas su artimo nauda. Pati teisė, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, yra interesų privatumo ir bendrumo (viešumo) vienovės išraiška.Ir tik jeigu privatus interesas suprantamas įgyvendinimas kito asmens naudos mažinimo nusikalstamas ir dėl to nėra nei viešasis, nei legalus.Kur į teisę nežiūrima kaip į subjektinių teisių ir pareigų vienovę, ten reikia skirti sunkiai atskiriamus viešuosius interesus nuo privačių, o jais remiantis – viešąją teisę nuo privatinės.Teisės skirstymą į viešąją ir privatinę P. Leonas laikė “netikru” dėl trijų priežasčių: 1) Pirmiausia jis neigė patį viešųjų interesų buvimą, nes “interesų
turi tik atskiri asmenys, nes tik jie yra realios visuomenės dalys. Viešas interesas yra privačių interesų sujungimas ir todėl galima pasakyti, kad teisė saugoja tik atskirų žmonių interesus.” 2) “Teisė saugoja tik tuos atskirų asmenų interesus, kurie turi viešos reikšmės”, tokios reikšmės neturintis interesas nesąs teisės objektas. 3) “Kai kurie didelės viešos reikšmės interesai yra tvarkomi priva¬tinės teisės normų, ir priešingai, kai kurie mažos viešos reikšmės interesai yra vis dėlto tvarkomi viešosios teisės normų; pvz., neatidus daiktų pristatymas kariaujančiai kariuomenei turi dide¬lės viešos reikšmės, bet priklauso privatinei teisei. O miesto […] tarybos nario linkimai turi kur kas mažesnės viešos reikšmės, tačiau priklauso viešajai teisei.” (Leonas P. Teisės enciklopedija. P. 157.) Viešosios teisės normos yra imperatyvios ir yra įsakymų po¬būdžio ne tik kai privalomos juridiniams ir fiziniams asmenims, kuriems būdingas tarnybinis pavaldumas, bet visiems teisinių san¬tykių dalyviams. Privatinės teisės reguliavimui būdinga: dispozityvių normų vyravimas, teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumas, laisva va¬lia įgyvendinant savo teises, asmeninė atsakomybė už savo prie¬voles ir veiksmus, platus sutarčių panaudojimas, garantuota tei¬sinė apsauga, vyraujanti orientacija tenkinti asmeninius priva¬čius, korporacinius interesus. Privatinės teisės jungiamiems aktams, normoms ir teisės ša¬koms būdingas dispozityvumas. Dispozityvu¬mo principas reiškia, kad teisinių santykių dalyviai turi plačias teises. Tačiau dispozityvios normos apibūdinamos kaip santykiš¬kai dispozityvios. Elgesio taisyklės yra konkretinamos ir tiksli¬namos teisės subjekto iniciatyva arba santykio šalių susitarimu. Teisės šakose, kur susipynusios viešosios ir privatinės teisės normos, turi būti vykusiai derindami vie¬šosios ir privatinės teisės reguliavimo metodai.
Dabar tikslesnis teisės skirstymas į materialiąją ir proceso, nes jis išvengia negriežto interesų dalijimo į viešuosius ir privačius ir išreiškia teisės šakų abipusės priklausomybės ryšius.

Teisės sistemos sukūrimas yra ir teisinio reguliavimo tobulinimo prielaida, nes aprėpiant vienu “proto aktu” teisės tikslą ir jo pasiekimo priemones (teisės normas), įgyjama galimybių įsitikinti, ar turimos visos teisinės priemonės, reikalingos įvairiems žmogaus teisių saugos aspektams garantuoti ir ar jų pakanka šiam tikslui pasiekti.

TEISĖS SISTEMA IR ĮSTATYMŲ SISTEMA, JŲ SANTYKIS IR TARPUSAVIO RYŠYS

Teisės sistema ir įstatymų sistema yra glaudžiai tarpusavyje susi¬jusios savarankiškos kategorijos ir sudaro du teisės esmės aktus. Jie sąveikauja kaip forma ir turinys. Teisės sistema turinio atžvil¬giu yra vidinė teisės struktūra ir atitinka reguliuojamų visuome¬ninių santykių pobūdį. Įstatymų sistema yra išorinė teisės for¬ma, išreiškianti jos šaltinių tvarką, t. y. norminių teisės aktų sis¬temą. Teisė neegzistuoja už įstatymų, nes plačiuoju požiūriu įsta¬tymai yra teisė.Teisės struktūra yra objektyvaus pobūdžio ir nulemta visuo¬menės ekonominio gyvenimo pagrindo. Ji negali būti tvarkoma įstatymų leidėjo savivale.Teisės sistemos atnaujinimas susijęs su visuomeninių procesų tobulėjimu ir raida, todėl ir atsiranda naujų teisės institutų ir šakų.Teisės normos sudaro visų kitų teisės sistemos struktūrinių elementų teisinį pagrindą ir yra jų jungiamoji grandis. Teisės nor¬ma atspindi socialinę tikrovę, jos lygmenį ir kylančius naujus po¬reikius. Teisės sistemos struktūros neįmanoma išsamiai ir tiksliai iš¬aiškinti be teisės išorinės formos ir įstatymų sistemos organiškos vienovės. Įstatymai yra teisės normų egzistavimo forma, priemo¬nė, suteikianti joms apibrėžtumą ir objektyvumą, organizuojanti jas ir sujungianti į konkrečius teisės aktus. Tačiau įstatymų sis¬tema – tai ne paprasta teisės aktų visuma, o diferencijuota jų sistema, pagrįsta struktūrinių elementų koordinavimu ir sub¬ordinacija. Tokių įstatymų tarpusavio ryšį užtikrina įvairūs veiksniai, o svarbiausi iš jų yra reguliavimo dalykas ir įstatymų leidėjo suinteresuotumas racionaliai ir kompleksiškai sutvarkyti teisės šaltinius.

Šakinis teisės atskirumas – aukščiausias įstatymų sistemos lyg¬muo. Jis atspindi teisinio reguliavimo turinio ypatybes. Įstaty¬mų sandara suvokiama kaip posistemė todėl, kad ji yra objekty¬viai egzistuojančios teisės struktūros išorinė išraiška. Teisės struk¬tūra įstatymų leidėjui yra objektyvus dėsningumas. Todėl suda¬rant įstatymų sistemą, norminių teisės aktų struktūrą, neišven¬giamai reikia turėti galvoje savarankiškas teisės šakas, pošakius, institutus ir teisės normas. Tačiau teisės sistema ir įstatymų sis¬tema nėra tapatūs dalykai. Jos iš esmės skiriasi ir yra santykiškai savarankiškos. Pirminis teisės sistemos elementas yra norma, o pirminis įstatymų sistemos elementas yra norminis teisės aktas. Teisės šakos normos – tai tarsi statybinė medžiaga, iš kurios su¬daroma tam tikra įstatymų leidybos šaka. Tačiau, sudarant kiek¬vieną įstatymų leidybos šaką, teisės normos įvairiai derinamos ati¬tinkamame norminiame akte, todėl įstatymų leidybos šakos ne visada sutampa su teisės šakomis ir toks nesutapimas yra dvejo¬pas: vienais atvejais teisės šaka yra, o įstatymų leidybos šakos nė¬ra (finansų, socialinio aprūpinimo, agrarinė teisė ir kt.). Tokios teisės šakos nekodifikuotos, o galiojanti norminė medžiaga iš¬skirstyta po įvairius teisės aktus, kuriuos reikia kodifikuoti.Nepašalinta ir atvirkštinė padėtis, kai įstatymų leidybos ša¬ka egzistuoja be teisės šakos (muitų įstatymai, oreivystės kodek¬sas). Idealus variantas, kai teisės šaka ir įstatymų leidybos šaka sutampa (civilinė, baudžiamoji, darbo, administracinė teisė).Yra ir kompleksinių teisės šakų, susidariusių suderinus ad¬ministracinės, civilinės ir kai kurių kitų šakų normas (ūkiniai įsta¬tymai) .Įstatymai apimties atžvilgiu yra platesni už teisės sistemą, nes jų turinyje yra nuostatų, kurių negalima priskirti prie teisės.
Teisės sistemos skirstymo šakomis ir institutais pagrindas yra dalykas ir reguliavimo metodas, todėl teisės šakos normos yra vie¬narūšės. Įstatymų šakos reguliuoja atitinkamas valstybės gyveni¬mo sritis, jos išskiriamos tik dalyko reguliavimu ir neturi vieno reguliavimo metodo. Be to, įstatymų šakos dalyko struktūrą su¬daro labai įvairūs santykiai, todėl įstatymų šaka nėra tokia vie¬narūšė kaip teisės šaka.Vidinė teisės sistemos ir įstatymų sistemos struktūra nesu¬tampa. Vertikali įstatymų sistemos struktūra sudaryta pagal ati¬tinkamų norminių aktų teisinę galią ir juos išleidusios instituci¬jos kompetenciją . Verti kali yra teisės sistemos skirstymo normomis, ša¬komis, institutais struktūra.Teisės sistema yra objektyvaus pobūdžio, o įstatymų sistema labiau priklausoma nuo įstatymų leidėjo valios. Teisės sistemos ob¬jektyvumas paaiškinamas tuo, kad ji savaime išreiškia visuomeni¬nių santykių rūšis ir jų aspektus, kurie diferencijuotai pasireiškia žmonių elgesiu. Tačiau ir įstatymų subjektiškumas santykinis, nes ir juos lemia objektyvūs socialiniai ekonominiai procesai.Įstatymų sisteminimas – valstybės institucijų veikla tvarkant įstatymus, sudarant sklandžią ir logišką jų sistemą. Nustačius tei¬singą teisės sistemos ir įstatymų sistemos santykį, lengviau rasti įstatymus, mažinti jų, derinti juos ir teisingai taikyti praktiškai.

TEISĖS NORMŲ SISTEMOS SANTYKIS SU TEISINE SISITEMA

Teisės sistema skiriama nuo teisinės sistemos kaip siauresnė sąvoka nuo platesnės; pirmoji yra teisės principų ir teisės normų (teisės šakų) vidinė organizacija, antroji – teisės sistemos sujungimas su teisėkūros ir teisės įgyvendinimo (teisėsaugos) institucijomis bei jų veikla. Todėl teisinė sistema apima teisę nuo jos idėjinio būvio (doktrinos, teisėkūros subjektų) iki teisės normų (teisės sistemos) ir jų įgyvendinimo (teisinių santykių ir teisėsaugos institucijų). Jos struktūrai būdingi trys lygmenys:

1) ideologinis doktrininis (teisės samprata); 2) norminis (teisės sistema); 3) organizacinis instituci¬nis (valstybės institucijų sistema, kurianti ir įgyvendinanti teisę).