Teisės teorija ,,Teisės taikymas”

Teisės normos taikymo akto priėmimo etape konkretiems faktams yra pritaikomos bendros teisės normos. Priėmus teisingą teisės taikymo aktą, pasiekiami šie tikslai: visų pirma, yra įtvirtinamas teisingumas ir tuo pačiu išreiškiama valstybės valia, taip pat apsaugomos piliečių teisės, tuo pačiu skatinant gerbti įstatymus, bei ugdomas pasitikėjimas teisėtvarkos apsaugos institucijomis.

5. Teisės taikymo akte apibrėžto konkretaus valstybinio valdingo paliepimo įvykdymas.
Šioje pagalbinėje stadijoje valstybės prievarta garantuojamas priimto sprendimo įgyvendinimas tikrovėje. Tai atlieka kompetentingos, valdinius įgaliojimus turinčios institucijos, kurios privalo kontroliuoti ir užtikrinti taikymo akto įvykdymą. Joos įgalina konkretų asmenį (kuris savanoriškai nevykdo jam skirto teisės normos taikymo akto) vykdyti paliepimą, kuris jam yra pritaikytas bei privalomas. Ši papildoma teisės taikymo stadija ir būna tik tais atvejais, kai nėra žmogaus geranoriško požiūrio į įstatymus, savanoriško teisės aktų vykdymo.

5. TEISĖS NORMŲ TAIKYMO AKTAI

Teisės normų taikymo aktas – tai kompetetingų valstybės organų, pareigūnų, ar valstybės įgaliotų nevalstybinių institucijų priimtas, sprendžiant konkrečią teisinę bylą, teisinis aktas – dokumentas. Jame įtvirtintas individualus konkretus valstybinis valdingas paliepimas. Teisės taikymo aktuose vienaip ar kitaip atsispindi teeisės normų taikymo ypatybės. A.Vaišvila išskiria tokius požymius, būdingus šiems aktams:

1. Teisės taikymo aktas – daugumoje atvejų, oficialaus kompetetingo valdžios organo sprendimas – dokumentas, kurio paskirtis pagelbėti asmeniui įgyvendinti savo teises arba apribojantis asmens teises, jam atsisakius įvykdyti tam tikras pareigas.

2. Teisės taikymo akte iš

šreiškiamas privalomas valstybinis paliepimas, kuris remiantis bendrosiomis teisės normomis nustato konkretaus santykio dalyviams individualias teises ir pareigas, ir yra garantuojamas valstybės prievarta.

3. Teisės taikymo akto forma yra griežtai įstatymų reglamentuota, o naudojama kalba turi atitikti teisines formuluotes.

4. Teisės taikymo aktas skirtas derinti konkrečių asmenų teises ir pareigas, atsižvelgiant į jų elgesį konkrečių teisės normų atžvilgiu. Šis aktas įteisina kai kurias paties individo įgytas teises, taip apibrėždamas jo teisinį statusą visuomenėje. Tačiau asmeniui atsisakius įvykdyti kai kurias pareigas, teisės taikymo aktas pašalina, susiaurina jo teises.

5. Konkrečiu atveju parenkamas ir taikomas įstatymas suteikia savo įstatymišką galią ir konkrečiam teisės taikymo aktui (pats savaime aktas tokios galios neturi).
Teisės taikymo aktas yra skirtas konkretiems subjektams, ir, dažniausiai, yra vienkartinis. Kaip išskirtinį teisės taikymo akto bruožą galima pažymėti tai, kaad jis yra įforminamas ir turi tam tikrus privalomus rekvizitus:

a) Įžanga. Nurodomas subjektas, priėmęs teisės taikymo aktą, akto pavadinimas, vieta, laikas, kam yra skiriamas.

b) Konstatuojamoji (aprašomoji ) dalis – dalis, kurioje išdėstomos teisinės bylos faktinės aplinkybės.

c) Motyvuojamoji dalis – šioje dalyje pateikiamas priimto sprendimo faktinis ir juridinis pagrindas, remiantis kokiais įrodymais ir kokiomis teisės normomis priimamas sprendimas.

d) Rezoliucinė dalis – čia nurodomas priimto sprendimo turinys.

e) Baigiamoji dalis – teisės taikymo akto patvirtinimas jį priėmusio pareigūno parašu, taip pat teisės aktas, prieš siunčiant vykdyti, yra patvirtinamas to
os institucijos antspaudu.
Teisės taikymo aktus priima beveik visos valstybinės institucijos įvairiose gyvenimo srityse, šiuos aktus priima net privačių įmonių, firmų vadovai. Teisės taikymo aktai būna patys įvairiausi: įsakymai apie studentų priėmimą į aukštąsias mokyklas, socialinės rūpybos sprendimai apie pencijų skyrimą, teismo nuosprendžiai ir kt. Taigi, teisės taikymo aktai gali būti skirstomi pagal įvairiausius pagrindus:

– pagal formą – nuosprendžiai, sprendimai, nutartys, įsakymai ir t.t.

– pagal veikimo laiką – vienkartiniai ir ilgalaikiai;

– pagal teisines pasekmes – baudžiamieji, draudžiamieji, leidžiamieji;

– pagal priėmusią instanciją – atstovaujamosios valdžios, valstybės vadovo, vyriausybės, teismo ir t.t.

– pagal išorinio išreiškimo formą – aktai dokumentai ir aktai veiksmai;

– pagal teisinę galią – pagrindiniai ir pagalbiniai (pagrindiniai – galutinę valią išreiškiantys (pvz.,nuosprendis), o pagalbiniai – arba parengia pagrindinio akto išleidimą, arba reglamentuoja pagrindinio akto vykdymą.
Galimi ir kiti klasifikavimo variantai.

IŠVADOS

Teisės taikymas iš tiesų yra svarbi teisės realizavimo proceso dalis. Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, galime padaryti išvadą, kad teisės taikymas – tai tokia teisės normų įgyvendinimo forma, kai teisės normose nustatytus reikalavimus ir galimybes įgyvendina kompetentingos valstybinės valdžios institucijos, valdinga veikla priimdamos konkretiems atvejams individualius teisinius paliepimus, skirtus įgyvendinti konkrečias teises ir pareigas, remiantis valstybės prievarta ar skatinimu.
Taikant teisę kompetetingi valstybiniai valdžios organai kartais susiduria su problemomis – teisės spragomis. Žvelgiant į teisės aktų taikymą ne šabloniškai, formaliai, o kūrybiškai, galimas efektyviausias teisės pritaikymas įvairiais gyvenimo atvejais, tuo pa

ačiu užpildant įstatymų leidybos spragas. Šios spragos neišvengiamos, tačiau mums gelbsti operatyvaus jų likvidavimo būdai – įstatymo arba teisės analogijos taikymas.
Teisės taikymas turi atitikti pagrindinius – įstatymiškumo, tikslingumo ir pagrįstumo kriterijus. Kaip pastebi P.A.Čiočys – ,,taikymo teisėtumas ir pagrįstumas užtikrina šio proceso teisingumą, leidžia išvengti nukrypimų nuo teisės normų reikalavimų“ .
Visų teisės taikymo stadijų rezultatas – labai konkretaus, individualaus teisės akto išleidimas, kuris savo konkretumu labai skiriasi nuo bendras nuostatas apibrėžiančio norminio teisės akto.
Taigi, teisės taikymas ypatinga teisės realizavimo forma, atliekama kompetentingų valdžios institucijų. Vienu atveju – tai valstybės teikiama pagalba, padedanti asmeniui pasinaudoti pozityviosios teisės jam suteikta teise. Kitu atveju – tai neigiamų sankcijų taikymas asmeniui, kuris naudodamasis savo teisėmis, atsisakė vykdyti pareigas, tuo pažeisdamas kitų asmenų teises.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, 2000
2. Čiočys P.A. Teisės pagrindai.Vilnius, 2002
3. Vansevičius S., Cirtautas A., Maksimaitis M. ir kt.Valstybės ir teisės teorija.Vilnius, 1989
4. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija.Vilnius, 2000
5. Kelsen H. Grynoji teisės teorija. Vilnius, 2002

Teisės normos taikymo akto priėmimo etape konkretiems faktams yra pritaikomos bendros teisės normos. Priėmus teisingą teisės taikymo aktą, pasiekiami šie tikslai: visų pirma, yra įtvirtinamas teisingumas ir tuo pačiu išreiškiama valstybės valia, taip pat apsaugomos piliečių teisės, tuo pačiu skatinant gerbti įstatymus, bei ugdomas pasitikėjimas teisėtvarkos apsaugos institucijomis.

5. Teisės taikymo akte apibrėžto konkretaus valstybinio valdingo pa

aliepimo įvykdymas.
Šioje pagalbinėje stadijoje valstybės prievarta garantuojamas priimto sprendimo įgyvendinimas tikrovėje. Tai atlieka kompetentingos, valdinius įgaliojimus turinčios institucijos, kurios privalo kontroliuoti ir užtikrinti taikymo akto įvykdymą. Jos įgalina konkretų asmenį (kuris savanoriškai nevykdo jam skirto teisės normos taikymo akto) vykdyti paliepimą, kuris jam yra pritaikytas bei privalomas. Ši papildoma teisės taikymo stadija ir būna tik tais atvejais, kai nėra žmogaus geranoriško požiūrio į įstatymus, savanoriško teisės aktų vykdymo.

5. TEISĖS NORMŲ TAIKYMO AKTAI

Teisės normų taikymo aktas – tai kompetetingų valstybės organų, pareigūnų, ar valstybės įgaliotų nevalstybinių institucijų priimtas, sprendžiant konkrečią teisinę bylą, teisinis aktas – dokumentas. Jame įtvirtintas individualus konkretus valstybinis valdingas paliepimas. Teisės taikymo aktuose vienaip ar kitaip atsispindi teisės normų taikymo ypatybės. A.Vaišvila išskiria tokius požymius, būdingus šiems aktams:

1. Teisės taikymo aktas – daugumoje atvejų, oficialaus kompetetingo valdžios organo sprendimas – dokumentas, kurio paskirtis pagelbėti asmeniui įgyvendinti savo teises arba apribojantis asmens teises, jam atsisakius įvykdyti tam tikras pareigas.

2. Teisės taikymo akte išreiškiamas privalomas valstybinis paliepimas, kuris remiantis bendrosiomis teisės normomis nustato konkretaus santykio dalyviams individualias teises ir pareigas, ir yra garantuojamas valstybės prievarta.

3. Teisės taikymo akto forma yra griežtai įstatymų reglamentuota, o naudojama kalba turi atitikti teisines formuluotes.

4. Teisės taikymo aktas skirtas derinti konkrečių asmenų teises ir pareigas, atsižvelgiant į jų elgesį konkrečių teisės normų atžvilgiu. Šis aktas įteisina kai kurias paties individo įgytas teises, taip apibrėždamas jo teisinį statusą visuomenėje. Tačiau asmeniui atsisakius įvykdyti kai kurias pareigas, teisės taikymo aktas pašalina, susiaurina jo teises.

5. Konkrečiu atveju parenkamas ir taikomas įstatymas suteikia savo įstatymišką galią ir konkrečiam teisės taikymo aktui (pats savaime aktas tokios galios neturi).
Teisės taikymo aktas yra skirtas konkretiems subjektams, ir, dažniausiai, yra vienkartinis. Kaip išskirtinį teisės taikymo akto bruožą galima pažymėti tai, kad jis yra įforminamas ir turi tam tikrus privalomus rekvizitus:

a) Įžanga. Nurodomas subjektas, priėmęs teisės taikymo aktą, akto pavadinimas, vieta, laikas, kam yra skiriamas.

b) Konstatuojamoji (aprašomoji ) dalis – dalis, kurioje išdėstomos teisinės bylos faktinės aplinkybės.

c) Motyvuojamoji dalis – šioje dalyje pateikiamas priimto sprendimo faktinis ir juridinis pagrindas, remiantis kokiais įrodymais ir kokiomis teisės normomis priimamas sprendimas.

d) Rezoliucinė dalis – čia nurodomas priimto sprendimo turinys.

e) Baigiamoji dalis – teisės taikymo akto patvirtinimas jį priėmusio pareigūno parašu, taip pat teisės aktas, prieš siunčiant vykdyti, yra patvirtinamas tos institucijos antspaudu.
Teisės taikymo aktus priima beveik visos valstybinės institucijos įvairiose gyvenimo srityse, šiuos aktus priima net privačių įmonių, firmų vadovai. Teisės taikymo aktai būna patys įvairiausi: įsakymai apie studentų priėmimą į aukštąsias mokyklas, socialinės rūpybos sprendimai apie pencijų skyrimą, teismo nuosprendžiai ir kt. Taigi, teisės taikymo aktai gali būti skirstomi pagal įvairiausius pagrindus:

– pagal formą – nuosprendžiai, sprendimai, nutartys, įsakymai ir t.t.

– pagal veikimo laiką – vienkartiniai ir ilgalaikiai;

– pagal teisines pasekmes – baudžiamieji, draudžiamieji, leidžiamieji;

– pagal priėmusią instanciją – atstovaujamosios valdžios, valstybės vadovo, vyriausybės, teismo ir t.t.

– pagal išorinio išreiškimo formą – aktai dokumentai ir aktai veiksmai;

– pagal teisinę galią – pagrindiniai ir pagalbiniai (pagrindiniai – galutinę valią išreiškiantys (pvz.,nuosprendis), o pagalbiniai – arba parengia pagrindinio akto išleidimą, arba reglamentuoja pagrindinio akto vykdymą.
Galimi ir kiti klasifikavimo variantai.

IŠVADOS

Teisės taikymas iš tiesų yra svarbi teisės realizavimo proceso dalis. Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, galime padaryti išvadą, kad teisės taikymas – tai tokia teisės normų įgyvendinimo forma, kai teisės normose nustatytus reikalavimus ir galimybes įgyvendina kompetentingos valstybinės valdžios institucijos, valdinga veikla priimdamos konkretiems atvejams individualius teisinius paliepimus, skirtus įgyvendinti konkrečias teises ir pareigas, remiantis valstybės prievarta ar skatinimu.
Taikant teisę kompetetingi valstybiniai valdžios organai kartais susiduria su problemomis – teisės spragomis. Žvelgiant į teisės aktų taikymą ne šabloniškai, formaliai, o kūrybiškai, galimas efektyviausias teisės pritaikymas įvairiais gyvenimo atvejais, tuo pačiu užpildant įstatymų leidybos spragas. Šios spragos neišvengiamos, tačiau mums gelbsti operatyvaus jų likvidavimo būdai – įstatymo arba teisės analogijos taikymas.
Teisės taikymas turi atitikti pagrindinius – įstatymiškumo, tikslingumo ir pagrįstumo kriterijus. Kaip pastebi P.A.Čiočys – ,,taikymo teisėtumas ir pagrįstumas užtikrina šio proceso teisingumą, leidžia išvengti nukrypimų nuo teisės normų reikalavimų“ .
Visų teisės taikymo stadijų rezultatas – labai konkretaus, individualaus teisės akto išleidimas, kuris savo konkretumu labai skiriasi nuo bendras nuostatas apibrėžiančio norminio teisės akto.
Taigi, teisės taikymas ypatinga teisės realizavimo forma, atliekama kompetentingų valdžios institucijų. Vienu atveju – tai valstybės teikiama pagalba, padedanti asmeniui pasinaudoti pozityviosios teisės jam suteikta teise. Kitu atveju – tai neigiamų sankcijų taikymas asmeniui, kuris naudodamasis savo teisėmis, atsisakė vykdyti pareigas, tuo pažeisdamas kitų asmenų teises.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, 2000
2. Čiočys P.A. Teisės pagrindai.Vilnius, 2002
3. Vansevičius S., Cirtautas A., Maksimaitis M. ir kt.Valstybės ir teisės teorija.Vilnius, 1989
4. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija.Vilnius, 2000
5. Kelsen H. Grynoji teisės teorija. Vilnius, 2002

ĮVADAS

Teisė yra ne tik vienas iš svarbiausių, bet ir vienas pačių sudėtingiausių visuomeninių reiškinių. Teisė (kaip ir valstybė,visuomenė,moralė,kultūra) padeda žmogui tapti civilizuotu, padeda tapti socialine būtybe, gebančia gyventi, dirbti, kurti drauge su kitais žmonėmis. Šioji sąveika labai svarbi, kadangi be jos asmenybė negali realizuoti savęs, tuo pačiu netenka prasmės. Kiekvienoje civilizuotoje visuomenėje teisė yra aukščiausia socialinė vertybė, bet tik tada, kuomet jos principai ir normos yra įgyvendinami ir realizuojami kasdieniniame gyvenime.

Kiekvienas iš mūsų teisę suprantame skirtingai. Vieniems teisė – tai visuomenėje galiojantys įstatymai, apsauga nuo jiems galinčių pakenkti veikų. Kiti teise laiko savo teises ir pareigas,savo vietą bendruomenėje. Teisės mokslas dažniausiai pateikia tokią teisės sąvoką: teisė – tai visuma valstybės nustatytų ar sankcionuotų kiekvienam privalomų formaliai apibrėžtų bendrų elgesio taisyklių, kurios skirtos reguliuoti visuomeninius santykius, o atsiradus būtinybei, užtikrinti valstybinės prievartos naudojimą.

Valstybės ir teisės tapatinti negalima,bet ir atskirti jų neįmanoma.Valstybinę valią išreiškia teisė.Valstybė prižiūri, kad būtų laikomasi teisės normų, o prireikus priverčia jų laikytis. Teisinėje valstybėje piliečiai iš vienos pusės ir valstybė iš kitos, prisiima abipusius įsipareigojimus laikytis teisės normų.
Teisės taikymas užima ypatingai svarbią vietą visuomenės gyvenime, be jo piliečiai sunkiai įgyvendintų savo teises, nustatytas teisės normose, kadangi teisės taikymas yra kaip valstybės pagalba ir kaip teisingumo vykdymas.

1.TEISĖS TAIKYMO SAMPRATA

Įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose įtvirtintos teisės normos sukurtos tam, kad jų reikalavimai būtų įgyvendinami, nes teisė be realizavimo netenka savo prasmės, tik realizuojant pasiekiami teisės normų tikslai.Tačiau, realizuojant teisę, dažnai pasitaiko tokių momentų, kai teisės normų laikymasis, vykdymas ar naudojimasis ja, neleidžia visapusiškai ir pilnai realizuoti teisių ar pareigų, nustatytų teisės normose. Šiuo atveju atsiranda būtinybė taikyti teisę kaip išskirtinę jos realizavimo formą.
Pasak A.Vaišvilos, teisės taikymas – tai kompetentingų valstybės institucijų ar pareigūnų (taip pat įmonių, kompanijų vadovų) veikla, kuria pagelbėjama piliečiams pasinaudoti savosiomis teisėmis, jas apginti pažeidimo atvejais. Taip pat tai gali būti veikla, kuria apribojamos asmens teisės, jei jis atsisako vykdyti jam privalomas pareigas.
Remiantis P.A. Čiočio knyga ,,Teisės pagrindai“, teisės taikymą galėtume apibūdinti sekančiai: -,, tai tokia teisės realizavimo forma, kai teisės normų nustatytus reikalavimus įgyvendina valstybės kompetentingi organai ar institucijos (pareigūnai), valdinga veikla priimdami specialius aktus (sprendimus, nuosprendžius, nutarimus, įsakymus) ir esant reikalui panaudodami valstybės prievartos priemones“ . Kompetetingi subjektai, taikydami teisę, taip pat laikosi teisės normų, jas vykdo ir jomis naudojasi.
Kiekvienas pilietis vienaip ar kitaip stengiasi įgyvendinti ar apginti savo teises,tačiau ne visada pakanka vien tik piliečio pastangų. Tais atvejais jie gali kreiptis pagalbos į valstybės institucijas, kurios turi valdinius įgaliojimus taikyti teisės normas, kad valstybė padėtų jiems pasinaudoti savo teise, arba pašalintų kitų asmenų ar institucijų neteisėtai daromas kliūtis, kurios trukdo ja naudotis.
Pozityviu požiūriu teisės taikymas – tai valstybės pagalba asmeniui pasinaudoti pozityviosios teisės jam suteikta ar pripažinta subjektine teise.
Negatyviu požiūriu teisės taikymas – tai neigiamų sankcijų taikymas asmeniui, kuris naudodamasis subjektinėmis teisėmis, nevykdo (atsisako vykdyti) šias teises legalizuojančių pareigų.
Jeigu teisės realizacija užsiima bet kokie teisės subjektai, tai teisės taikymas įgyvendinamas tik kompetetingų valstybės organų, valdininkų ir specialiai įgaliotų visuomenės organų.
2. TEISĖS TAIKYMO ATVEJAI

Būtinybė taikyti teisę ( t.y. priimti specialų sprendimą, kuris suteiktų konkretiems asmenims tam tikras teises ir pareigas) atsiranda, kai neįmanomas pilnutinis ir tiesioginis teisinės normos realizavimas. Būtų galima išskirti keletą atvejų, kada teisė realizuojama ją taikant:

1. Kai konkrečių teisės subjektų teisės normomis nustatytos subjektinės teisės ir pareigos negali atsirasti be kompetentingos valdingos veiklos (pvz., norint tapti studentu (su visomis iš to išeinančiomis teisėmis), reikalingas rektoriaus įsakymas, arba norint įgyvendinti teisę į darbą, neužtenka atitikti reikalaujamų sąlygų. Dar būtinas tos įstaigos vadovo įsakymas priimti į darbą).
2. Kuomet reikia nustatyti konkretų teisinį faktą (jo buvimą ar nebuvimą), arba oficialiai užregistruoti (pripažinti reikšmigu) konkretų įvykį, konkretaus asmens tam tikrų teisių ar pareigų nutraukimo faktą (teismo nutartimi pripažystamas piliečio mirties, dingimo be žinios faktas).
3. Kada būtina pašalinti kliūtis, trukdančias naudotis subjektinėmis teisėmis, kai reikia garantuoti teisinių pareigų tinkamą įvykdymą, kai dėl tarpusavio interesų konflikto teisinio ginčo negali išspręsti besiginčijančios pusės (garbės ir orumo gynimas, turto dalybos skyrybų atveju, statomas objektas, trukdantis asmeniui patekti į savo valdas).
4. Kai padaromas teisės pažeidimas ir teisės normos pažeidėjui reikia nustatyti konkrečią poveikio priemonę, t.y.nuobaudos rūšį ir dydį (paskirti baudą ar pritaikyti baudžiamojo kodekso straipsnį).
5. Kuomet už visuomenei naudingą elgesį reikia realizuoti valstybės skatinimą, turintį teisinę reikšmę (skatinamųjų teisės normų realizavimas). Pavyzdžiui, vieša arba asmeninė padėka, asmens apdovanojimas, premijos skyrimas, laikinas atleidimas nuo tam tikrų mokesčių.
6. Kai būtina priversti teisės subjektus, kurie naudojasi subjektinėmis teisėmis, vykdyti pareigas kitų asmenų naudai, kurios kyla iš šio naudojimosi arba kai reikia teisės pažeidimo atveju apriboti teisės pažeidėjo subjektines teises – taikyti sankcijas, o kartu ir apginti, asmens nukentėjusio nuo pažeidėjo, subjektines teises (pvz., įpareigojimas atlyginti padarytą žalą, grąžinti skolą).

3. TEISĖS NORMŲ TAIKYMO POŽYMIAI

Teisės normų taikymo pagrindiniai požymiai yra šie:

1. Pirmiausiai, valstybė, taikydama teisę, atlieka šias funkcijas:

a) padeda piliečiams įgyvendinti savo teises;

b) saugo šias teises nuo pažeidimų;

c) organizuoja teisinių nurodymų vykdymą;

d) individualizuoja asmens teisinį statusą visuomenėje, kuris nustatytas bendruoju teisiniu

reguliavimu.

2. Teisės taikymo tikslas – visų tos teisės subjektų gerovė, vienodai ir atskiro individo, ir visų visuomenės narių interesų garantavimas. Svarbiausias teisės taikymo principas – „ginant vieno asmens teises, neturi būti pažeidžiamos kito asmens teisės“.

3. Teisės taikymas – tai išskirtinė veikla, kurią daugumoje atvejų gali atliekti tik valstybės organai, valstybės įgaliojimus turintys asmenys (valstybinių institucijų pareigūnai ar valstybės įgalioti asmenys, atliekantys įstatymuose numatytas funkcijas). Tačiau kai kuriais atvejais teisės taikyme dalyvauja ir kiti asmenys (ir kaip piliečiai, ir kaip nevalstybinių institucijų atstovai).

4. Teisės normų taikymas – tai veikla, kuri yra skirta priimti konkrečius, valdingus (t.y. privalomus ir esant būtinybei, valstybės prievarta garantuojamus) teisinius paliepimus (nurodymus).

5. Teisės normų taikyme dalyvaujantys ir jį atliekantys kompetetingi subjektai privalo ne formaliai, o kūrybiškai priimti individualius, konkrečius teisinius nurodymus. Juose reikia įtvirtinti pačius tinkamiausius poelgio variantus, nustatyti efektyviausias ir teisingiausias poveikio priemones, vieniems asmenims padedant įgyvendinti savąsias teises. Kitiems gi, esant reikalui, apriboti ar netgi panaikinti turimas teises.

6. Teisės normų taikymas vykdomas besiremiant tam specialiai skirtomis procedūromis. Šios specialiosios teisinės procedūros nustatomos proceso teisės normomis.

4. TEISĖS TAIKYMO STADIJOS

Teisės taikymas – tai vientisas, tačiau sudėtingas ir daugiapakopis procesas, kuriame, remiantis skirtingais teisės teorijos šaltiniais, būtų galima išskirti nuo 3 iki 5 pagrindinių teisės taikymo tarpsnių, dar kitaip vadinamų stadijų. Dažniausiai išskiriamos šios:

1.Teisinės bylos faktinių aplinkybių nustatymas ir analizė.
Tai paruošiamoji teisės taikymo stadija, kurios metu sudaromas faktinis teisės taikymo pagrindas – išsiaiškinamos konkrečios gyvenimiškos aplinkybės, tikroviški reiškiniai. Iš visų faktinių aplinkybių visumos turi būti išskirtos tik tos, kurios turi teisinę reikšmę. Geras, kruopštus aplinkybių nustatymas, išanalizavimas, padeda tinkamai pritaikyti teisės normas.,, Šia stadija pasiekiamas teisės normų taikymo akto pagrįstumas. Čia konstatuojama, buvo ar ne teisės pažeidimo faktas, ar įvykdytos sąlygos, duodančios pagrindo atsirasti subjektinei teisei,ir kita“.
Teisiškai reikšmingos aplinkybės nustatomos įvairiais faktiniais duomenimis: dokumentais, liudytojo parodymais, daiktiniais ir kitais teisiniais įrodymais. Kuo daugiau teisinei bylai reikalingų aplinkybių ar faktų bus nustatyta šiame parengiamąjame teisės taikymo tarpsnyje, tuo lengviau bus sekančiose stadijose.

2. Nustatytų faktinių aplinkybių (veikos) byloje teisinis įvertinimas.
Šioje stadijoje teisės taikymo subjektas atlieka veiksmus, susijusius su teisės taikymo teisiniu pagrindu. Pirmiausiai nustatoma teisės šaka, kuri reguliuoja atsiradusius teisinius santykius.Vėliau ieškoma konkrečios, aplinkybes atitinkančios teisės normos. Vyksta teisinis įvertinimas arba kvalifikacija. Tuo pačiu atliekamas ir teisės normos galiojimo patikrinimas: ar galiojo konkretaus atvejo metu, ar tebegalioja bylos nagrinėjimo metu ir nagrinėjimo teritorijoje, ar galioja šio konkretaus teisės pažeidimo subjektams. Negalima taikyti priimtos, bet neįsiteisėjusios teisės normos. Taip pat tikrinamas parinktos reikalingos normos teksto autentiškumas (autentišku tekstu vadinamas oficialus teisės normų akto, paskelbto oficialiame leidinyje, tekstas. Lietuvoje tai – ,,Valstybės žinios, kodeksai ir kt.)
Šioje teisės normų taikymo stadijoje sprendžiamos teisės normų kolizijos situacijos, taip pat teisės normų taikymo analogija,kai esama teisės spragų.

3. Teisės normos aiškinimas.
Teisės normos aiškinimas arba interpretavimas – tai teisės subjektų intelektinė veikla, skirta suvokti, nustatyti teisės normų turinį, prasmę, išreikštą jose valstybinę valią.

Kaip rašo A.Vaišvila – “būtent įstatymų aiškinimu kiekvienas pilietis ir pareigūnas siekia įgyti tą būtiną konkrečios įstatymų prasmės žinojimą, supratimą, kuris užtikrina teisėtą jo elgesį“. Teisės normų aiškinimas sudarytas iš dviejų etapų: teisės normos prasmės išsiaiškinimo (tai išoriškai nepasireiškianti, mąstymo stadija, kuri padeda normą taikančiam asmeniui susidaryti pilną vaizdą bei išbaigtą nuomonę apie tam tikrą normą) bei išsiaiškintos teisės normos prasmės išaiškinimo kitiems teisės subjektams (ši stadija susijusi su išorine asmens veikla, kai jis pats išanalizavęs teisės normą, dar paaiškina (raštu bei žodžiu) ją kitiems teisės subjektams.
Teisės taikymo institucijos atliekamas aiškinimas visuomet yra autentiškas – jis kuria teisę.Visi kiti teisės normų aiškinimai ( atskiro individo, jurisprudencijos) teisės nekuria.

4. Sprendimo teisinėje byloje priėmimas, šio sprendimo pagrindimas ir išdėstymas teisės normų taikymo akte.
Teisės teorijos analitikai šią stadiją vadina baigiamąja ir pagrindine teisės taikymo stadija. Visos ankstesnės – tai teisės normų taikymo paruošiamosios stadijos.
Teisės normos taikymo akto priėmimo etape konkretiems faktams yra pritaikomos bendros teisės normos. Priėmus teisingą teisės taikymo aktą, pasiekiami šie tikslai: visų pirma, yra įtvirtinamas teisingumas ir tuo pačiu išreiškiama valstybės valia, taip pat apsaugomos piliečių teisės, tuo pačiu skatinant gerbti įstatymus, bei ugdomas pasitikėjimas teisėtvarkos apsaugos institucijomis.

5. Teisės taikymo akte apibrėžto konkretaus valstybinio valdingo paliepimo įvykdymas.
Šioje pagalbinėje stadijoje valstybės prievarta garantuojamas priimto sprendimo įgyvendinimas tikrovėje. Tai atlieka kompetentingos, valdinius įgaliojimus turinčios institucijos, kurios privalo kontroliuoti ir užtikrinti taikymo akto įvykdymą. Jos įgalina konkretų asmenį (kuris savanoriškai nevykdo jam skirto teisės normos taikymo akto) vykdyti paliepimą, kuris jam yra pritaikytas bei privalomas. Ši papildoma teisės taikymo stadija ir būna tik tais atvejais, kai nėra žmogaus geranoriško požiūrio į įstatymus, savanoriško teisės aktų vykdymo.

5. TEISĖS NORMŲ TAIKYMO AKTAI

Teisės normų taikymo aktas – tai kompetetingų valstybės organų, pareigūnų, ar valstybės įgaliotų nevalstybinių institucijų priimtas, sprendžiant konkrečią teisinę bylą, teisinis aktas – dokumentas. Jame įtvirtintas individualus konkretus valstybinis valdingas paliepimas. Teisės taikymo aktuose vienaip ar kitaip atsispindi teisės normų taikymo ypatybės. A.Vaišvila išskiria tokius požymius, būdingus šiems aktams:

1. Teisės taikymo aktas – daugumoje atvejų, oficialaus kompetetingo valdžios organo sprendimas – dokumentas, kurio paskirtis pagelbėti asmeniui įgyvendinti savo teises arba apribojantis asmens teises, jam atsisakius įvykdyti tam tikras pareigas.

2. Teisės taikymo akte išreiškiamas privalomas valstybinis paliepimas, kuris remiantis bendrosiomis teisės normomis nustato konkretaus santykio dalyviams individualias teises ir pareigas, ir yra garantuojamas valstybės prievarta.

3. Teisės taikymo akto forma yra griežtai įstatymų reglamentuota, o naudojama kalba turi atitikti teisines formuluotes.

4. Teisės taikymo aktas skirtas derinti konkrečių asmenų teises ir pareigas, atsižvelgiant į jų elgesį konkrečių teisės normų atžvilgiu. Šis aktas įteisina kai kurias paties individo įgytas teises, taip apibrėždamas jo teisinį statusą visuomenėje. Tačiau asmeniui atsisakius įvykdyti kai kurias pareigas, teisės taikymo aktas pašalina, susiaurina jo teises.

5. Konkrečiu atveju parenkamas ir taikomas įstatymas suteikia savo įstatymišką galią ir konkrečiam teisės taikymo aktui (pats savaime aktas tokios galios neturi).
Teisės taikymo aktas yra skirtas konkretiems subjektams, ir, dažniausiai, yra vienkartinis. Kaip išskirtinį teisės taikymo akto bruožą galima pažymėti tai, kad jis yra įforminamas ir turi tam tikrus privalomus rekvizitus:

a) Įžanga. Nurodomas subjektas, priėmęs teisės taikymo aktą, akto pavadinimas, vieta, laikas, kam yra skiriamas.

b) Konstatuojamoji (aprašomoji ) dalis – dalis, kurioje išdėstomos teisinės bylos faktinės aplinkybės.

c) Motyvuojamoji dalis – šioje dalyje pateikiamas priimto sprendimo faktinis ir juridinis pagrindas, remiantis kokiais įrodymais ir kokiomis teisės normomis priimamas sprendimas.

d) Rezoliucinė dalis – čia nurodomas priimto sprendimo turinys.

e) Baigiamoji dalis – teisės taikymo akto patvirtinimas jį priėmusio pareigūno parašu, taip pat teisės aktas, prieš siunčiant vykdyti, yra patvirtinamas tos institucijos antspaudu.
Teisės taikymo aktus priima beveik visos valstybinės institucijos įvairiose gyvenimo srityse, šiuos aktus priima net privačių įmonių, firmų vadovai. Teisės taikymo aktai būna patys įvairiausi: įsakymai apie studentų priėmimą į aukštąsias mokyklas, socialinės rūpybos sprendimai apie pencijų skyrimą, teismo nuosprendžiai ir kt. Taigi, teisės taikymo aktai gali būti skirstomi pagal įvairiausius pagrindus:

– pagal formą – nuosprendžiai, sprendimai, nutartys, įsakymai ir t.t.

– pagal veikimo laiką – vienkartiniai ir ilgalaikiai;

– pagal teisines pasekmes – baudžiamieji, draudžiamieji, leidžiamieji;

– pagal priėmusią instanciją – atstovaujamosios valdžios, valstybės vadovo, vyriausybės, teismo ir t.t.

– pagal išorinio išreiškimo formą – aktai dokumentai ir aktai veiksmai;

– pagal teisinę galią – pagrindiniai ir pagalbiniai (pagrindiniai – galutinę valią išreiškiantys (pvz.,nuosprendis), o pagalbiniai – arba parengia pagrindinio akto išleidimą, arba reglamentuoja pagrindinio akto vykdymą.
Galimi ir kiti klasifikavimo variantai.

IŠVADOS

Teisės taikymas iš tiesų yra svarbi teisės realizavimo proceso dalis. Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, galime padaryti išvadą, kad teisės taikymas – tai tokia teisės normų įgyvendinimo forma, kai teisės normose nustatytus reikalavimus ir galimybes įgyvendina kompetentingos valstybinės valdžios institucijos, valdinga veikla priimdamos konkretiems atvejams individualius teisinius paliepimus, skirtus įgyvendinti konkrečias teises ir pareigas, remiantis valstybės prievarta ar skatinimu.
Taikant teisę kompetetingi valstybiniai valdžios organai kartais susiduria su problemomis – teisės spragomis. Žvelgiant į teisės aktų taikymą ne šabloniškai, formaliai, o kūrybiškai, galimas efektyviausias teisės pritaikymas įvairiais gyvenimo atvejais, tuo pačiu užpildant įstatymų leidybos spragas. Šios spragos neišvengiamos, tačiau mums gelbsti operatyvaus jų likvidavimo būdai – įstatymo arba teisės analogijos taikymas.
Teisės taikymas turi atitikti pagrindinius – įstatymiškumo, tikslingumo ir pagrįstumo kriterijus. Kaip pastebi P.A.Čiočys – ,,taikymo teisėtumas ir pagrįstumas užtikrina šio proceso teisingumą, leidžia išvengti nukrypimų nuo teisės normų reikalavimų“ .
Visų teisės taikymo stadijų rezultatas – labai konkretaus, individualaus teisės akto išleidimas, kuris savo konkretumu labai skiriasi nuo bendras nuostatas apibrėžiančio norminio teisės akto.
Taigi, teisės taikymas ypatinga teisės realizavimo forma, atliekama kompetentingų valdžios institucijų. Vienu atveju – tai valstybės teikiama pagalba, padedanti asmeniui pasinaudoti pozityviosios teisės jam suteikta teise. Kitu atveju – tai neigiamų sankcijų taikymas asmeniui, kuris naudodamasis savo teisėmis, atsisakė vykdyti pareigas, tuo pažeisdamas kitų asmenų teises.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius, 2000
2. Čiočys P.A. Teisės pagrindai.Vilnius, 2002
3. Vansevičius S., Cirtautas A., Maksimaitis M. ir kt.Valstybės ir teisės teorija.Vilnius, 1989
4. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija.Vilnius, 2000
5. Kelsen H. Grynoji teisės teorija. Vilnius, 2002

Leave a Comment