Bendravimo psichologija, konkrečios situacijos analizė

Bendravimo psichologija

SITUACIJA

Prieš keletą metų dirbau apsaugos policijos skyriuje. Mūsų pagrindinis uždavinys buvo reaguoti į apsaugos policijos saugomų objektų apsauginės signalizacijos suveikimus. Tačiau į mūsų, kaip policijos patrulių, pareigas įeidavo ir neblaivių piliečių pristatymas į komisariato budėtojų dalį, ir eismo kontrolė, taip pat visokeriopa pagalba kitoms policijos tarnyboms. Labai dažnas, tiksliau pasakius, mano manymu pats dažniausias, atsitikimas mūsų kasdieninėje tarnyboje – šeimyninis konfliktas, įtakotas neblaivių šeimos narių ar pašalinių asmenų. Vieną vakarą patruliuojant mieste nustatytu maršrutu, iš komisariato budėtojų dalies per radijo stotį gavome pranešimą appie tai, kad į vieną butą, spardydamas duris, bando įsibrauti neblaivus pilietis. Buto savininkai prašo pagalbos nuraminant triukšmadarį. Nuvažiavus nurodytu adresu, beje jau žinomu iš ankstesnių konfliktų, tikrai radome neblaivų jaunuolį, bespardantį, kaip jis teigė, savo buto duris. Jo antakis buvo prakirstas – į tai jis paaiškino, kad bute kartu su jais gyvenantis motinos sugyventinis jį užsipuolė, sumušė ir išstūmė iš buto. Pamačius uniformuotus policijos pareigūnus, buto duris atidarė savininkė, kuri paaiškino, kad tai jos sūnus, tačiau būdamas neblaivus, kabinėjasi prie savo patėvio, prrie jį ginančios motinos. Atidarius duris, konfliktas tarp patėvio ir neblaivaus sūnaus atsinaujino, kartu gyvenantis paauglys brolis nesikišo, nors palankumo mums tikrai nerodė. Bute laisvai, be pavadėlio ir antsnukio vaikštinėjo suaugęs rotveilerių veislės šuo, bet kuris neatrodė agresyvus. Patėvis jau pr

rieš tai buvo smarkiai sumuštas. Po ilgo pokalbio neblaivus jaunuolis truputį nurimo, tačiau su motinos sugyventiniu nesusitaikė, žadėjo anksčiau ar vėliau jį ,,užmušti“. Mums pasiūlius buto savininkei parašyti pareiškimą ir jos triukšmaujantis sūnus bus patalpintas išblaivinimui, ji tai padaryti atsisakė ir patikino mus, kad dabar visas iškilusias problemas sugebės išspręsti pati. Kadangi daugiau jokio teisėto pagrindo ilgiau pasilikti bute ar imtis kokių nors veiksmų, neturėjome, todėl grįžome tęsti patruliavimo. Po keleto valandų vėl gavome pranešimą iš budėtojų dalies, kad tuo pačiu adresu moteris vėl prašo policijos pagalbos. Nuvykus radome dar labiau sumuštą patėvį, nukentėjusią ir motiną, namuose viskas išvartyta. Dabar motina noriai parašė pareiškimą, mes nuvežėme triukšmavusį jaunuolį į budėtojų dalį, kur jis buvo patalpintas išblaivinimui.

SITUACIJOS ANALIZĖ

Pagrindiniai policijos pareigūno uždaviniai yra žmmogaus teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, nusikaltimų, kitų teisės pažeidimų prevencija, atskleidimas, tyrimas, saugaus eismo priežiūra. Tačiau svarbiausias policiją apibūdinantis bruožas – tai pagalbos teikimas visuomenei. O norint tinkamai įgyvendinti šį uždavinį,policijos pareigūnai turi būti geri psichologai, kadangi pagalba visuomenei neįsivaizduojama be bendravimo su jos nariais – atskirais individais, unikaliomis asmenybėmis. Todėl pareigūnai turi gerai pažinoti žmones, mokėti suprasti jų poelgių priežastis, kad galėtų kuo efektyviau bendrauti ir paskatinti piliečius veikti taip, kaip reikalauja įstatymai. Bendravimo psichologijos kursas pa

adeda išsiugdyti psichologinę intuiciją ir pastabumą, kultūrą.Bedravimo psichologijos išmanymas padeda kuo tinkamiau ir efektyviau išspręsti iškylančias policijos darbe problemas. Ir priešingai, jos įtakos ignoravimas ir skurdžios šios srities žinios, gali sukelti naujas bei apsunkinti jau esamas. Apžvelgsime, kas aukščiau paminėtoje situacijoje padėjo tinkamai bendrauti, o kas, priešingai – kliudė.

Policijos pareigūnas savo tarnybinėje veikloje kone kasdien susiduria su konfliktiškais žmonėmis, neigiamai nusiteikusiais pažeidėjais. Ir viena, ir kita šio tarpgrupinio bendravimo pusių yra vedama savų tikslų. Ir viena, ir kita grupė bendravime remiasi stereotipais (,,supaprastintu tam tikros žmonių grupės įvaizdžiu, tikėjimu, kad šioje grupėje visi žmonės yra vienodi“). Taip galima pasakyti ir apie mūsų ekipažą, gavusį pranešimą apie konfliktą jau žinomu( ne iš gerosios pusės) adresu. Budėtojas pranešė, kad skambino, kaip atrodė iš balso, neblaivi moteris ir nelabai aiškiai papasakojo, kad kažkas spardo jos buto duris. Turėdami visą šią informaciją ir remdamiesi savo patirtimi mes iš karto padarėme išvadas – su kokiais žmonėmis teks susitikti, kokio tipo bendravimo reikalauja ši situacija. Tačiau tokia išankstinė informacija turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių. Vieno šaltinio pateikta informacija dažniausiai būna neobjektyvi ir neišsami. Nagrinėjamu atveju, mūsų ekipažas gavęs tokias žinias į konfliktą vyko jau su išankstine nuostata, galvodami, kad žinome, kas tai per žmonės ir ko iš jų ga
alima laukti, o ko – ne. Išankstinės nuostatos, prietarai dažnai kenkia produktyviam bendravimui, trukdo girdėti pašnekovą ir susiformuoti tapatų kito vaizdą. Trukdo akceptacijai – visuminiam kito žmogaus priėmimui, stengiantis pokalbyje jį pasitikti kaip visokeriopos pagarbos vertą subjektą. Tačiau sunku bendrauti su neblaiviais, konfliktiškais žmonėmis, sunku juos priimti kaip pagarbos vertus. Alkoholis įvairius asmenis veikia labai skirtingai, tą patį žmogų skirtingos svaigalų dozės, konkrečios aplinkybės veikia skirtingai. Todėl numatyti situacijos eigą bei baigtį, bendraujant su tokiais asmenimis, labai sunku. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia įdėmiai sekti tokio žmogaus emocijas, verbalinę bei neverbalinę kalbą. Sąmoningas žmogus bendraudamas su kitais visuomenės nariais reguliuoja savo kalbą, poelgius, gestus, mimiką. Tačiau, kad ir kaip slopinami, kūno nesąmoningi signalai, išduoda mūsų tikrąsias mintis, charakterį. Ypatingai tai pastebima pas neblaivius asmenis, kadangi nuo alkoholio sutrinka psichikos procesai, sąmoninga galvos smegenų veikla, todėl emocijos slopinamos žymiai mažiau, atsiskleidžia žmogaus vidinis pasaulis, taigi jo veiksmus ir mintis galima nuspėti lengviau. Atvažiavus nurodytu adresu, mes tiksliai nežinome, ko tikėtis iš besilaužiančiojo asmens. Pažvelgę į jo akis, veidą, laikyseną, apsirengimą, elgesį bei kalbą, mes susidarome pirmąjį įspūdį apie triukšmadarį. Manau, kad policijos pareigūnui būtina bendroji empatija – ,,bendras žmogaus sugebėjimas nustatyti bei suprasti įvairiausius kitų žmonių psichinius procesus“. Mūsų nagrinėjamu konkrečiu atveju, tai padėjo nustatyti, kad tr
riukšmadarys nėra labai agresyvus, nelinkęs konfliktuoti su policijos pareigūnais ir bent jau pačios mūsų bendravimo pradžios nenutrauks nereikalingos jėgos panaudojimas nei iš vienos, nei iš kitos pusės. Tačiau visai kitokios jaunuolio savybės atsiskleidė motinai įsileidus jį į vidų su policininkais – iš karto atsinaujino konfliktas tarp patėvio ir neblaivaus jaunuolio. Tad norint toliau efektyviai spręsti problemą užkertant kelią tolesniam smurtui, teko pradžiai izoliuoti vieną konfliktuojančią pusę nuo kitos, ir pasistengti, kad dialogas toliau vyktų tik mums jį kontroliuojant. Buvo pritaikyta taip vadinama bendravimo grupėse ašies sistema. Ši sistema numato stipraus grupės lyderio( mūsų atveju, policijos ekipažas) buvimą. Mes buvome ašies centre, o kiti šios trumpalaikės grupės nariai bendravo tik per mus. Tik taip mes galėjome pakreipti situaciją mums reikiama linkme. Vadinamos daugiakanalės bendravimo sistemos (kai kiekvienas grupės narys turi galimybę tiesiogiai bendrauti su visais kitais nariais) atveju iš karto neišvengiamai kildavo konfliktas. Jo metu buvo ryškiai matoma viena pagrindinė nesutarimo priežastis – konfliktogenas. Tai jaunuolio(sūnaus) pranašumo siekimas, atviras savo pranašumo demonstravimas. Jis vis pareikšdavo patėviui, kad jis čia tik pašalinis, čia ne jo namai ir turi klausyti ,, tikrojo šių namų šeimininko“. Buvo žadama patėvį vis tiek ,,išmesti“, ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Stengėmės spręsti problema taikydami motyvaciją abiem konfrontuojančiom pusėm. Tačiau ilgą laiką vyko vien tik kito bėdų akcentavimas, nepripžįstant savųjų. Kompromiso pasiekimas atrodė labai toli arba išvis neįmanomas. Dar reikėtų paminėti, kad efektyvų mūsų bendravimą, visišką pasinėrimą į problemos sprendimą, apsunkino vienas išorinis veiksnys – kaip jau minėjau, gana nedideliame bute laikomas ir laisvai bevaikštinėjantis rotveilerių veislės šuo. Tarp pykčio ir agresijos apimtų savo šeimininkų, suaugęs kovinis šuo gali pasielgti tikrai neprognozuojamai, nors iš pradžių jis visiškai neatrodė agresyvus. Yra pasitaikę nemažai atvejų, kai rotveilerių veislės šunys užpuolė ir sužalojo žmones, visiškai netikėtai net patiems šio šuns augintojams. Mums įspėjus šeimininkus, šuo buvo uždarytas kitame kambaryje, tačiau kartas nuo karto, kam nors užėjus ginčo metu į šį kambarį, šuo trumpam vėl ištrūkdavo, nors nepuolė ir agresyvumo nerodė.

Dar viena problema šiame komunikacijos procese buvo tai, kad ankštame bute mūsų ekipažas iš trijų policinikų turėjo pažeisti kiekvieno konfliktuojančios šeimos nario asmeninę erdvę. Neišvengiamai teko peržengti pokalbiui patogiausią atstumą – asmeninę zoną ( nuo 46 cm. iki 1,2 m.), o įsiveržimas į intymią zoną (nuo 15 iki 46 cm.) buvo vertinamas kaip agresyvių užmačių pasireiškimas.

Toliau sprendžiant problemą (kadangi motina, kaip buto savininkė atsisakė rašyti pareiškimą prieš savo sūnų ir mes jo, kaip konflikto priežasties, izoliuoti negalėjome) pastebėjome, kad pamažu bendravimo lyderio pozicijas galime perleisti motinai. Šeima nusiramino, tarp pusių tarpininkaujant jai(ašinė bendravimo sistema) ir mes išvykome, šeimininkei besišypsant patikinus, kad likusias problemas sugebės išspręsti pati – ,, dar ne tokius vyrus sutvarkiau“. Vėlesni įvykiai parodė, kad tai buvo tik norėjimas parodyti save ,,šeimos galva“, neadekvačiai geras savęs vertinimas. Mums išvažiavus, sūnus pakėlė ranką ne tik prieš mamos draugą, bet ir prieš ją pačią. Atvykus antrą kartą ir paėmus pareiškimą, triukšmadarys buvo išvežtas iš namų. Buvęs išskirtinai agresyvus savo namuose, su mumis visiškai nekonfliktavo, netgi mielai paliko namus, sakydamas, kad jam čia seniai visi nusibodo ir nenori jų daugiau matyti. Visą šį laiką bendraujant su neblaiviu jaunuoliu, buvo keista, kad policijos pareigūnams jis nejautė jokio priešiškumo. Ypatingai keista, žinant jo neblaivumo lygį bei jaunimo nusistatymą prieš policininkus ir suaugusius aplamai. Matomai, jo didžiausios problemos buvo netinkamame šeimos bendravime. Manau, geriausiai būtų išspręsta ši problema, iš karto bendrauti su triukšmadariu atskirai nuo visos šeimos, įsigilinus į jo problemas, įtikinti patį bent jau tam vakarui palikti namus, praleisti naktį pas draugus ir problemas spręsti jau esant blaiviam.

Kiekvieną dieną įsitikiname bendravimo nauda – sužinodami kažką naujo plečiame savo akiratį, išsprendžiame problemas, patenkiname kitus poreikius. Tik bendraudami su kitais visuomenės nariais galime realizuoti save šiame pasaulyje kaip asmenybę, kadangi būdama tik savaime ji netenka prasmės. Mokytis niekada nevėlu, ir tai ypatingai liečia bendravimo psichologijos išmanymą. Niekada nebus per daug žinių, niekada nebus per daug supratimo ir gerumo, niekada nebus per daug draugų.,,Ir niekada mums meilės nebus per daug.“

Leave a Comment