Teisės teorijos konspektas
1. Teisės teorijos charakteristika
Teisės teorija – reikškia teisės, kaip socialinės tikrovės reiškinio stebėjimo, tyrimą, pažinimą. Teisės teorija taip pat įvardijama jurisprudencijos arba tiesiog teisės mokslo terminais.
Teisės teorijos tyrimo objektas – yra visa teisė ir su ja susiję reiškiniai.
Teisės teorijos metodologija:
Pozityvistinė – ji remiasi tik empiriniais pažinimo būdais, kai žinios gaunamos po patyrimo. Teisės turinys priklauso ir yra lemiamas tik socialinių faktų, kaip teisę determinuojanti praktika.
Nepozityvistinis – ir empiriškai (patyrimu paremta) , ir racionaliai (protu, vertybėmis) paremtus pažinimo būdus apjungia.
Teisės teorijos funkcijos:
Nustatyti socialinės tikrovės faktus ir reiškinius, jų savybes
Juos paaiškinti
Įvertinti tiriamą tikrovę jos naudingumo ar grėsmingumo žmogaus teisių saugai požiūriu.
2.-3. Teisės tradicija
Tradicija – (perduoti (lot.)) religijos, paročių, įpročių, kultūros paveldas, turintis ypatingą reikšmę visuomenės ir individo gyvensenai.
Teisės tradicija – tai pirmiausia teisės, taip pat religijos, papročių, įpročių ir apskritai kultūros paveldas, formuojantis konkrečias teisės sistemas.
Tesiės tradicijas dažniausiai lemia:
Istorinės ištakos,
teisės šaltiniai,
teisės sąvokų apratas,
specifinis teisinis mąstymas,
pasaulėžiūra.
Civilinės teisės tradicija ir bendrosios teisės tradicija dažnai vadinama bendru vardu – Vakarų teisės tradicija. Būdingiausias požymis lyginant su kitomis teisės tradicijomis yra tai, kad čia teisiniai institutai griežtai atriboti nuo kitų tipų socialinių institutų – religijos, moralės, politikos, papročių, kurie nors ir turi įtakos teisei, bet yra atskirti. Vakarų teisės tradicijoje stengiamasi pabrėžti analitiškumą, nepriklausomumą nuo kitų kokių nors pažiūrų kaip vianą pagrindinių teisinio mąstymo principų.
Bendrosios teisės tradicija – Anglijoje iškilo kaip teisėjų kuriama teisė, savo kilme ji yra ne įstatymų, o bylų teisė. Bendrosios teisės tradicijoje svarbiausias teisės šaltinis yra precedentai. Čia galioja sare decisis (laikytis to, kas jau nuspresta) principas – bylos su vienodomis aplinkybėmis turi būti sprendžiamos vienodai. Jei panašus ginčas buvo išspręstas anksčiau, teismas privalo vadovautis argumentais, naudotais ankstesniame sprendime, ir priimti analogišką sprendimą. Tačiau jei teismas nustato, kad ginčas iš esmės skiriasi nuo visų ankstensių atvejų, jis sprendimą priima savo nuožiūra. Vėliau naujasis sprendimas tampa precedentu ir įpareigoja ateityje teismuose nagrinėti analogiškas bylas remiantis stare desisis principu.
Civilinės teisės tradicija (romanų-germanų; kontinentinės teisės tradicija) susiformavo kontinentinėje Europoje perimant ir pritaikant romėnų teisę. Istoriniu požiūriu ši tradicija siekia 450m.pr.m.e. XII lentelių išleidimo datą, tačiau lemiamą įtaką civilinės teisės tradicijai padarė 534m. Bizantijos imperatoriaus Justiniano kodifikacija. Romėnų teisės sistema pirmiausia skyrėsi nuo kitų teisės sistemų tuo, kad pasaulietinės teisės normos buvo atskirtos nuo sakralinių be to, romėnų teisės sistema buvo kuriama ne konkretiems, o apibendrinantiems atvejams. Jos sudarė darnią sistemą, kuri, pasitelkus mokslinę teisės interpretaciją, reguliavo įvairiausius turtinius ir asmeninius santykius. Taigi romėnai pirmieji sukūrė teisės sistemą, pagrįstą bendraisiais principais. Pirminis teisės šaltinis civilinės teisės tradicijoje – teisės aktai. Teisės aktų sistema kiekvienoje civilinės teisės tradicijos valstybėje sudaro hierarchinę struktūrą, kurios viršūnėje – Konstitucija ir konstituciniai įstatymai. Papročio kaip teisės šaltinio vaidmuo civilinės teisės tradicijoje nėra vienodas. Šioje tradicijoje teisės šaltiniais taip pat yra precedentai ir teisės mokslo doktrina. Šiuo metu precedento reikšmė yra gana didelė: pripažįstama, kad vienur teisėjai praktiniais sumetimais atsižvelgia, o kitur privalo atsižvelgti į ankstesnius analogiškus teismų sprendimus.
Induistinė teisės tradicija – remiasi hinduizmo pasaulėžiūra, teigiančią, kad visi fenomenai ir dievybės sudaro vienovę.
Esminiai hinduistų įsitikinimai yra:
visi hinduistai dalyvauja kastų sistemoje.
Hinduizmas remiasi karmos, arba atlygio įstatymu.
Hinduistų raštuose kasta yra skarlinė socialinė sistema, nes jos kilmė dieviška – tad kastos kritikuoti negalima. Pagrindinė jas remianti samprata yra kastos filosofija. Šiame gyvenime atlikti žmogaus darbai (karma) lemia, kokiame kūne, padėtyje ir kastoje jis atgims ateinantį gyvenimą. Perėjimas iš žemesnės kastos į aukštenę įmanomas tik po mirties per reinkarnaciją. Ši tikėjimo sistema išmaniai remia bendruomenės stabilumą ir tiksliai apibrėžtus socialinius santykius. Kiekviena grupė turi savus papročius ir jos nariai privalo paklusti tiems papročiams. Tai dharma – jų elgesio principas. Hinduistinė pasaulėžiūra tvirtina, kad asmens individualumas yra tik iliuzija. Svarbiausias tokios pažiūros padarinys – absoliutus tikėjimas fatalizmu: pats žmogus negali kontroliuoti savo gyvenimo aplinkybių. Tokia pasaulėžiūra užtikrina vakariečiams visiškai nesuprantamą susitaikyma su esama padėtimi ir nekovojimą dėl savo teisių.
Hinduistų dvaisininkai-teisininkai nėra saistomi griežtų teisinių reikalavimų. Teisnumas ir teisingumas reiškiami tik kastos įstatymo kontekste. Hinduizmas kategoriškai tvirtina visas pažiūras ir praktikas esant vienodai teisingas, jegu tam tikra grupė jas laiko teisingomis. Įstatymai ir įsakymai yra tik laikinos priemonės, nulemtos būtinybės, jos kyla iš konkrečių gyvenimo aplinkybių ir keičiasi kartu su jomis. Induistinės teisės tradicijos teismuose teisė vaidina tik rekomendacinį vaidmenį, nes net dharma nurodo bendras gaires, reikalaujančias atsižvelgti į esamas sąlygas. Indijos nacionalinio išvadavimo lyderis M.Gandhi taikiai atvedė į Indijos nepriklausomybę, siekiančią dirbti be jokių konkrečių įsipareigojimų religinių interesų grupėms, bet nepaisant to teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, šiandien ištikimybė savo religijai ir kastai vis dar užima sekuliarų valstybės idealų vietą.
Kinų ir japonų teisės tradicija remiasi kofucianistine ir budistine tradicija, o Kinijoje dar ir daoistine tradicija, kur teisei tenka tik antraeilis, susitarimus, moralę, papročius ir religiją papildantis vaidmuo.
Konfucijus (551-479m.pr.m.e.) žymus kinų mąstytojas filosofas, pirmosios filosofijos mokyklos įkūrėjas epistemologijos, etikos, socialinės ir politinės filosofijos pradininkas. Konfucijaus ir jo darbų tęsėjų išmintis virto sistema, Vakaruose žinoma kaip konfucianizmas. Konfucijaus mokymas nukreiptas į: harmoniją tarp žmogaus ir gamtos bei žmonių tarpusavio santykius. Santykiuose su gamta žmonių elgesys turi atitikti naturalią tvarką, o santykiuose tarp žmonių turi viešpatauti susitarimo ir konsenso paieška. Konfucianizmo vertybių kertinis akmuo yra šu (atjauta arba tarpusavio priklausomybė). Kinijoje ir Japonijoje teisei tenka tik papildantis – subsidiarus vaidmuo. Japonijoje kilus konfliktui būtina pamąstyti, ar anksčiau viena iš šalių nepadarė kitai kokios nors paslaugos, ar ši neturi grąžinti „dėkingumo“ skolos, dėl kurios negalima pareikšti ieškinio ir negalima kategoriškai reikalauti ją grąžinti, tačiau vis dėlto galima jos tikėtis, nes tai atitinka nerašytinę, tačiau socialinę-etinę moralaus gyvenimo elgesio normą“. Abstraktus normų pobūdis iki šiol yra svetimas Japonijai. Japonams svarbiausia yra – giri – elgesio normos, tradicijos žmonių tarpusvaio santykių rūšims ir besiremiančios tarpusavio prieraišumo jausmu – ninjo, vieninjinčiu individus. Japonams kur kas svarbiau doroviniai ryšiai, taikos, harmonijos trapusavio santykiuose išlaikymas negu kova dėl savo teisų teisme.
Tas pats taikytina ir Kinijai, manoma, kad padorus žmogus neturi gerbti teisės ir netgi galvoti apie ją, o visų pirma turi keisti save. Jis turi vadovautis ne teisiniais motyvais, o harmonijos ir taikos siekiu. Penkių konfucianizmo dorybių – žmogiškumo, teisingumo, iškilimngumo, lojalumo ir išmintingumo – bei in ir jang (gėrio blogio, moteriškumo vyriškumo, dienos ir nakties) principo. Gėris susipynęs su blogiu, ir tai, kas vienam atrodo gera, gali būti bloga kitam. Todėl niekada nevalia kategoriškai tvirtinti, kad tai esą gera, o tai bloga.
XIXa. Tam, kad galėtų bendradarbiauti su vakarais ir išlaikytų savo konkurencingumą, kinų ir japonų teisės tradicijos šalyse vakarietišku pavyzdžiu buvo priimti kodeksai, išleisti kiti teisės aktai. Tačiau tai iš esmės nepakietė tradicijos nustaytų konfliktų sprendimo būdų – susitaikymo ir kompromiso.
Islamo teisės tradicija – pagrindas islamo religija. Pradėjo formuotis apie 610m. Mahometui išvydus pirmuosius apreiškimus. Islamas yra koranas, o koranas yra islamas. Išvertus iš islamo kalbos islamas reiškia paklusimą dievo valiai. Islamo teisės tradicijos pagrindas – islamo religija, o teisė šariah – sudedamoji ir neatskiriama religijos dalis. Islamo teisės tradicijoje teisininkai vaidina gana svarbų vaidmenį, bet tai yra teisininkai-dvasiniai lyderiai. Islame nėra dvasininkų luomo, jo vietą užima visa bendruomenė ir išsilavinę jos nariai tampantys dvasiniais lyderiais dėl savo išminties. Koranu kaip pirminiu teisės šaltiniu sekama itin pedantiškai. Teisei yra svarbūs dar du šaltiniai: idžma – pirmaisiais amžiais po Mahometo mirties teisės mokslininkų atlikti Korano ir Sunos išaiškinimai, bei kijas- t.y. analoginis aiškinimas, kuriame nesant teisioginių sąsajų tarp įkvėptųjų šaltinių ir gyvenimiško atvejo, buvo derinamas apreiškimas su žmogaus protu. Teisininkui remiantis Koranu ir Suna, nesą galima priimti savarankiško, nepriklausomo sprendimo. Jo veikla turėjo apsiriboti aiškinimu ir interpretavimu tų teisinių knygų, kurioms atskirose teisės mokyklose buvo pripažintas autoritetas. Taip laipsniškai islamo teisės tradicijoje įsivyravo totalus sąstingis ir nuskurdimas. Islame yra svarbesnė ne teisių, o visuotinė pareigų doktrina, reguliuojanti visas musulmono gyvenimo sritis.
Afrikos ir Madagaskaro teisės tradicija – nors vakarietiškos teisės pavyzdžiu Afrikoje ir Madagaskare buvo sukurti ir išleisti įstatymai, vis dėlto afrikiečių gyvenimas neatskiriamas nuo tradicinių sampratų ir vertybių, kurių laikėsi protėviai. Tradicinės Afrikos religijos ir filosofijos esmė – žmogus gali egzistuoti tik bendruomenėje ir bendruomenė gali tapti tik tada, jei į ją harmoningai įsilieja žmogus. Visada stengiamasi išlaikyti hierarchijos neliečiamybę ir harmoniją. Aukščiau hierarchijoje asantys asmenys ar dvasios turi likti nepažeistos žemesniųjų keliamų iššūkių ir skaldymų. Dėl to daugelį dešimtmečių žemiau Sacharos gyvenančiose Afrikos valstybėse prezidentai būdavo renkami iš vieno kandidato. Afrikos teismuose tradicija iš esmės yra žodinė, o ne rašytinė, seniūnų taryba su gynėjais susitinka ir juos apklausia kartu bei individualiai, kol prieinama „tiesa“.
Teisės tradicijų konvergencija – tai dviejų ar daugiau skirtingų teisės tradicijų supanašėjimas. Atskiros teisės tradicijos tarpusavyje sąveikauja, darydamos stiprenę ar silpnesnę įtaką viena kitai. Dėl XXa. Globalizacijos procesų daugelis teisės tradicijų ima suartėti. Civilinės teisės tradicija ir bendrosios teisės tradicija laipsniškai artėjo primiausia supernacionalinių teismų dėka. Lietuvoje kaip ir daugelyje civilinės teisės tradicijos šalių, teismo precedentas laikomas ne teismo teise kurti teisę, o nusistovėjusia teismo praktika, teismo pareiga vienodai spręsti tas pačias bylas bei priemone nustatyti tai, ką teisė reiškia.
4. Teisės normų išreiškimo forma.
Teisės šaltiniai materialiąja prasme, teisminis procesas
Mūsų nacionaliniame teisės moksle teisės šaltiniai materialiąja prasme paprastai įvardijami kaip visuomeniniai faktiniai santykiai, kaip materialiosios, socialinės ir kitos visuomeninės gyvenimo sąlygos. Tačiau, objektyvai egzistuojantys norminiai, vertybiniai faktai (moralė, tradicijos, papročiai ar kiti socialiniai reguliatoriai), taip pat, kaip ir nevertybiniai faktai, yra nulemiantys, determinuojantys tesę, vadinasi, yra teisės šaltiniai.
Teisės šaltiniai materialiąja prasme yra visuomenės ekonominiai, socialiniai, etiniai, religiniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti veiksniai, lemiantys teisės normų turinį ir padedantys nustatyti jų prasmę, tai apima ne tik nenorminius, nevertybinius faktus (veiksnius), tiek vertybinius faktus kaip teisės šaltinius materialiąja prasme.
Nacionalinėje literatūroje nurodoma, kad teisinis procesas vyksta tokia seka: faktiniai santykiai (kurių pagrindu kuriam ir kuriems skiriama kontroliuoti teisė), teisėkūra(pasibaigianti teisės akto išleidimu, kuriame nusakomas ir oficialiai sankcijonuojamas socialinių snatykių subjektų elgesio modelis), teisinis regulaivimas( teisės poveikis socialiniams santykiams), teisinis realizavimas( faktinių socialinių santykių derinimas su oficialiuoju modeliu).
Teisė kaip interpretacija
Teisės išraiškos forma nėra tik tekstas. Teisę galima išskirti į rašytinę ir nerašytinę teisę (papročius).
Teisinis pozityvizmas teigia, kad teisė yra legalių institucijų nustatyta rašytiniuose tekstuose. Tačiau šiuolaikiniame teisės moksle tiek naudojančiuose pozityvistinę metodologiją, tiek jos nenaudojančiose yra pripažystama, kad teisė nėra tik tekstas. Nacionalinėje teisinėje literatūroje, grindžiamoje pozityvistine metodologija, nurodoma, kad yra teisės principų, kurie yra išvedami iš teksto. Taigi, teisės mokslas grindžiamas pozityvistinės ir nepozityvistinės metodologijos santarve.
Aiškinant tekstą, reikia būtinai atsižvelgti į jo kontekstą, į visuomenės tradicijas, papročius, kitus veiksnius. Joks teisės aktas nėra baigtinis, nustatytas visa apimtimi, nes joks subjektas negali to padaryti.
Teisės šaltiniai formaliąja prasme
Lietuvos Respublikoje teisės šaltiniai formaliąja prasme yra:
Konstitucija
Teisės principai
Tarptuatinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai
Nacionalinė statutinė teisė
Norminės sutartys
Teisinis paprotys
Teismų praktika
Teisės doktrina
Teisės spraga
Objektinė teisė yra principų ir normų nustatančių ir užtikrinančių socialinę norminę tvarką, sistema; šie principai ir normos turi būti kaip įmanoma efektyvūs jų veikimą lemia moralinis visuomenės įpareigojimas, taip pat valstybės prievarta bei formalūs teisėkūros reikalavimai.
Pirminė teisės spraga – kai tikri faktiškai egzistuojantys visuomeniniai santykiai apskritai nėra teisinio reguliavimo dalykas (akivaizdi teisės sparga).
Antrinė teisės spraga – kai visuomeniniai santykiai teisės normomis buvo sureguliuoti, tačiau keičiantis gyvenimui atsiranda naujų, įstatyme nenumatytų ir neaptartų situacijų.
Atsitiktinė teisės spraga – kai įstatymų leidėjas tam tikrų faktinių santykių nesureguliuoja, nes nežino jų esant.
Neatsitiktinė teisės spraga – kai įstatymų leidėjas tam tikrų faktinių santykių nesureguliuoja nors žino juos esant tačiau tai daro tikslingai dėl politinių, ekonominių ar kitokių priežasčių.
Teisinė sąmonė
Teisinių idėjų samprata – jeigu teisė žmogaus kūrinys, tai jos tapsmas prasideda ir turi prasidėti nuo teisinių idėjų ir teisinės sąmonės, iš kurios jos kyla.
Teisinės idėjos turi pasižymėti struktūra ir socialiniu kryptingumu:
Jose turi būti aiškiai išreikštas siekis virsti visuotinai privalomo elgesio taisykle.
Formos požiūriu jos turi būti tiek išplėstos, sukonkretintos, formalizuotos, kad įgytų apibrėžtų teisių ir pareigų santykio pavidalą, t.y. socialinio elegesio norminimo technikos galią.
Sąmonė apskritai – tai speciali tik žmogui būdinga reakcija į išorinę aplinką siekiant ją pažinti, o pažinus – joje orentuotis, valdyti ją žmogaus egzistencijos įtvirtinimo interesais.
Teisnė sąmonė – tai sistema vaizdinių, idėjų, teorijų, kurias tam tikrais interesais besivadovaujantys žmonės susikuria apie galiojančią ir pageidautiną teisę, apie galiojančių įstatymų sutikimą arba nesutikimą su jų interesais (teisingumu), tai pat teigiamos ar neigiamos emocijos, kurių patiria skirtingų interesų turėtojai, susidūrę su galiojančia teise, vertindami ją savo ir visuomenės interesų apsaugos požiūriu. Tai teisinių idėjų formavimosi, jų ideologinio pagrindimo ir pasirengimo tapti teisės normomis stadija.
Teisinę sąmonę sudaro:
Teisinė psichologija – jausmai, išgyvenimai kurių žmonės patiria susidurdami su įvairių valstybės institucijų veikla šioms kuriant ir taikant teisės aktus, ginančius ar siaurinančius asmens teises.
Teisinė ideologija arba teisinė doktrina – tai argumentuotas, daugiau ar mažiau sąmoningas žmonių požiūris į galiojančią ir pageidaujamą teisę, iš kurio išsiritulioja teisės normos ir visa teisinių santykių tikrovė.
Teisinės sąmonės funkcija:
Pažintinė – tikslas suvokti ir pagrįsti teisės vietą bei vaidmenį socialinio reguliavimo veiksnių sistemoje, o pagrindinė jos funkcija – apmąstyti tiek teisinius reiškinius (teisėkūrą, teisės taikymą, socialinį teisės veiksningumą) tiek paties socialinio gyvenimo raidos tendencijas, jų sąveiką su teisne tikrove.
Vertybinė – remiantis teisne sąmone konkrečios gyvenimo aplinkybės įvertinamos kaip juridiškai reikšmingos.
Reguliacinė – ji įgyvendinama remiantis sistema motyvų, vertybinių orientacijų, kurios veikia žmonių elgesį, normina jį.
Teisinė sąmonė skirstoma (pagal subjektą):
Individuali teisės sąmonė (pavienių asmenų).
Grupinė teisės sąmonė (tam tikro socialinio sluoksnio ar susivienijimo teisnė sąmonė).
Visuomeninė teisinė sąmonė ( tai visuomenės daugumos požiūris į galiojančią ir pageidaujamą teisę).
Teisinė sąmonė (pagal turimą teisinę kompetenciją):
Paprastoji arba emipirinė sąmonė (masinė, susiformuoja be pastangų, teisės studijų, emocijos nustelbia intelektą).
Profesionalioji teisnė sąmonė (tai dažniausiai teisininkų sąmonė formuojasi nuosekliai studijuojant doktrinas).
Mokslinė (teisninkų mokslininkų teisinė sąmonė, formuojasi tyrinėjant socialinius procesus, apibendrinat jų reguliavimo praktiką).
5. Teisės principai
Teisės forma – tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio taisyklė tampa prieinama savo adresatui, ir iš kurio paaiškėja jos juridinė galia – vieta teisės normų hierarchijoje.
Teisės principas- tai konkretinačios teisės sampratą bendrojo pobūdžio idėjos.
Teisės principai (pagal formulavimo pobūdį):
Principus idėjas – pagrindinės teisinės idėjos, kurios nėra įtvirintos jokioje teisės normoje ar normų grupėje, o išplaukia iš pačios teisės sampratos.
Principus normas – iš pradžių formuojasi kaip teisinė idėja, vėliau ši paverčiama įstatymo norma.
Teisės principai:
Įstatymui visi lygūs.
Visų asmens subjektinių teisių santykinumas išreiškiantis netskiriamą subjektinių teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo.
Privilegijų neleistinumas.
Socialinio kompromiso arba saiko principas.
Tiesėtumo principas (užtikrinti teisės paliepimų vykdymą, įgyvendinmą. Tai ne tik veikla, kuri nėra priešinga kito asmens teisėms, bet ir veikla atitinkanti įstatymus).
Teisės principai veikiantys keliose teisės šakose:
Niekas negali būti teisėju savo byloje.
Tebunie išklausyta ir antroji pusė.
Įrodinėjimo našta tenka tam, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia.
Neigiami teiginiai neįrodo.
Abejonės del kaltės aiškinamos silpnesnies šalies naudai.
Apgaulė sunaikina visus teisnius padarinius.
Teisės principai konkretinantys teisių ir pareigų vienovę teisės šakos lygmeniu:
Padarytą žalą būtina atlyginti.
Pats sumanymas pavogti nieko nedaro vagimi.
Niekas neturi kentėti už kitą, tik pats už save.
Nėra nusikaltimo nenurodyto įstatyme.
Niekas nėra kaltas kol teismas neįrodo kitaip.
Teisės principai yra priminis teisės sistemos šaltinis. Tai lemia jų imperatyvujį pobūdį. Viskas kas nėra uždrausta yra leidžiama. Viskas kas neleidžiama – draudžiama.
Teisės principų kolizijos atveju pirmumas teikiamas bendresniam principui. Esant teisės principo ir teisės normos kolizijai taikomas teisės principas, nes galioja nuostata: konkreti teisės norma turi sukonkretinti principą, o ne jį neigti.
6.-7. Teisės norma
Norma – tai kalbinės raiškos rezultatas, kuris daro įtaką žmonių elgesiui, nustatydamas tam tikrą elgesio modelį, standartą. Patekdamas elgesio pavyzdį ar liepiančią, draudžiančią, įgalinančią, leidžiančią taisyklę.
Teisės normos:
Techninės (kaip elgtis su daiktais).
Socialinės (kaip elgtis su žmonėmis):
Moralės – susiformavo pažiurų į gėrį, blogį, teisingumą, neteisingumą, garbingumą pagrindu.
Papročių – susiformavo dėl nuolatinio vartojimo.
Korporacinės – organizacijos vidaus elgesio taisyklės.
Religinės – susiformavo religiniu ar tikėjimo pagrindu.
Teisės normų formos:
Vidinė – struktūrinių teisės normos elementų organizacija.
Išorinė – teisės normos jutiminio egzistavimo išraiškos forma.
Teisės normos – yra teisinio reguliavimo priemonės, norminis visuomeninio santykio modelis dažniausiai nustatytas ir garantuojmas valstybės. Pozityviosios teisės norma tai teisėkūros subjektų (dažniausiai valstybės) suformuluota ar sankcijonuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė garantuojama visuomeninio santykio dalyvių abipuse nauda arba valstybės prievarta ir pajėgi veikti tik kartu su kitomis teisės normomis. Tai žmonių tarpusavio santykių elgesio standartą nustatanti bendrojo bei viešojo pobūdžio visuotinai privaloma elgesio taisyklė, veikianti kitų teisės normų sistemoje.
Teisės normos pobūdžiai:
Visuomeninis socialinis reiškinys
Elgesio standartas
Visuotinai privalomas
Egzistuoja sistemoje
Bendrojo pobūdžio standartai
Viešojo pobūdžio standartai
Techninės normos gali virsti teisinėmis normomis.
Teisės normos struktūra – tai vidinių teisės normų elementų organizacija apibūdiunati teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę.
Teisės normos struktūra:
Hipotezė – teisės normoje aprašyti realus gyvenimo atvejai, nurodantys kada teisės subjektams atsiranda normoje nurodytos teisės ir pareigos (Tas, kas nužudė kitą žmogų,).
Dispozicija – Elgesio taisyklė kaip teisių ir pareigų santykis (baudžiamas).
Sankcija – padariniai atsirandantys teisės subjektui nepaklusus teisės normos reikalvimams (laisvės atėmimunuo septynerių iki penkiolikos metų).
Formulė: jei įvyksta tam tikri teisiniai faktai – gyvenimo aplinkybės (hipotezė), tai santykio dalyviai turi elgtis taip ir taip (dispozicija), prišingu atveju jų teisės bus atitinkamai siaurinamos ar likviduojamos (sankcija).
Teisnė hipotezė – tai spėjimas, kad įvyks tokie gyvenimo įvykiai, kurių atžvilgiu reikės elgtis pagal dispozicijoje nurodytą elgesio tasyklę.
Teisnė hipotezė (struktūra):
Paprastos – sieja teisės normos galiojimą tik su vienos aplinkybės galiojimu.
Sudėtinė – sieja kelias aplinkybes, kurių visuma yra teisės normos galiojimo sąlyga.
Alterantyvios – sieja konkrečios teisės normos galijomą su viena iš kelių teisės normoje nurodytų aplinkybių
Mišrios – turi sudėtinių ir alterantyvios hipotezės požymių.
Teisinė hipotezė (pagal apibrežtumą):
Visiškai apibrėžtos – konkrečiai nurodo aplinkybes su kuriomis yra siejamos teisės normoje nurodytos teisės ir pareigos
Iš dalies apibrėžtos – išsamiai nenurodo aplinkybių su kuriomis siejamos teisės normoje nurodytos teisės ir pareigos siejamos ne tik su objektyviai nurodytomis aplinkybėmis, bet ir su jų subjektyviu vertinimu.
Teisinės hipotezės (pagal aplinkybių išdėstymo būdus):
Paprastos – pačios nurodo aplinkybes, kurioms esant atsiranda teisės normoje nurodytos teisės ir pareigos.
Nukreipainčiosios – nurodo kur yra nurodyta (teisės normų aktą, staripsnį, staripsnio dalį).
Blanketinės – daro nuorodą į kitas teisės normas tik nenurodyta konkrečiai.
Teisės normos dispozicija – joje formuoljama pati elgesio taiskylė (teisių ir pareigų pusiausvyra). Dispozicija yra pagrindinis, svarbiausias teisės normos elementas.
Dispozicijos pagal pareigų apibrėžimo laipsnį:
Absoliučiai, veinareikšmiškai apibrėžtos.
Santykinai apibrėžtos.
Dispozicijos (pagal raiškos būdus):
Paprastos.
Nukreipiančiosios (nurodo konkrečiai kur žiūrėti).
Blanketinės (konkrečiai nenurdo kur žiūrėti).
Sankcija – tai valstybės reakcija į teisėtą ar teisei priešingą asmens elgesį.
Sankcija (pagal tikslų pobūdį):
Pozityviosios – teigiama valstybės reakcija į asmens atliktą teisėtą ir valstybei itin reikšmingą pareigų vykdymą.
Negatyviąsias – neigiama valstybės reakcija į asmens siekį įgyti tam tikrą subjektinę teisę arba ja naudotis nevykdant pareigų.
Pasyviai negatyvios – tai valstybės atsisakymas ginti asmens teises, kurių jis siekė nevykdydamas pareigų.
Aktyviai negatyvios – tai sankcijos, kuriomis valstybė siaurina arba likviduoja asmens (pareigų nevykdžiusio) subjektines teises.
Baudžiamosios
Paprastos (bauda)
Sudėtinės (įkalinimas+turto konfiskavimas)
Alternatyvios (bauda arba viešieji darbai)
Administracinės
Civilinės
Drausminės
Politinės
Pareigūno atstatydinimas iš pareigų remiantis apkaltos procesu.
Nepasitikėjimo pareigūnu ar visa institucija pareiškimas (interpeliacija).
Atšaukimas atstovui nevykdančiam rinkėjų valios, suteiktų įgaliojimų.
Sankcijos (pagal sankcijų paskirtį) :
Represinės – nubausti.
Kompensacinės – užtikrinti, kad būtų atlyginta žala.
Prevencinės – siekiama užkirsti kelią naujų teisės pažeidimų padarymui.
Diskusija dėl teisės normos struktūros:
Tradicinė – trys elementai.
Kritinė – dviejų elementų hipotezė dispozicija; hipotezė sankcija.
Rusijoje tik dispozicija.
Teisės normų kolizija, konkurencija.
Teisės normų kolizija – tai atvejis kai tą patį visuomeninį santykį reguliuoja kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos.
Teisės normų kolizijos įveikimo taisyklės:
Chronologijos taisyklė – galioja vėliau išleista teisės norma.
Hierarchijos taisyklė – galioja aukštesnės galios teisės norma.
Eismiškumo taisyklė – jei spec. Norma prieštarauja bendrąjai taisyklei tai galioja bendroji.
Kai kodifikuoto įstatymo normos prieštarauja nekodifikuoto įstatymo normoms galioja kodfikuoto įstatymo normos.
Teisės normų konkurencija – situacija, kai kuri nors teisės normomis reguliuojama veika atitinka keliose normose aprašytus kai kuriuos požymius.
Teisės normų konkurencija turinio požiūriu – tai situacija kai konkuruoja dvi specialiosios normos. Bus taikoma daugiau požymių turinti norma.
Normų konkurencija (pagal apimtį):
Bendrosios
Specialiosios
Tokiu atveju taikoma specialioji.
Sprendžiant normų konkurencijos klausimą galioja taisyklės:
Taikoma ta norma, kuri apima daugiau veikos požymių ir mažiausiai veikos variantų.
Elgiamasi ne šabloniškai, o kūrybiškai t.y. atsižvelgiama į konkrečios veikos aplinkybes.
8. Teisės normų klasifikacija
Teisės normos (pagal reguliavimo objektą):
Konstitucinės
Baudžiamosios
Civilinės
Šeimos
Darbo
Finansų
Kitos
Materialiąsias
Proceso
Viešosios
Privatinės
Teisės normos (pagal turinio reguliavimo metodą):
Įpareigojamąsias
Įgaliojamąsias
Įtvitinamąsias
Deficitines
Deklaratyvias
Kolizines
Kompetencijos
Teisės normos (pagal paliepimo pobūdį):
Dispozityvios – nustato elgesio variantą, kai neperžiangiant ribų subjektams suteikiama teisė reguliuoti tarpusavio santykius savo pačių nuožiūra.
Kompetencijos – valstybės pareigūnų institucijų įgaliojimai,
Teisės normos (pagal atliekamas funkcijas):
Reguliacinės teisės normos – nustato turingąsias arba procesines teises ir pareigas (konstitucijos, admin.t. ir kt.).
Sankcijas nustatančios teisės normos (BK ir ATPK taip pat kai kurių kitų spec. Dalių kodeksų normos).
Teisės normos (pagal galiojimo apimtį):
Bendrąsias teisės normas
Specialiąsias teisės normas
Individualiąsias teisės normas
9. Teisės aktas
Teisės aktas – tautos valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių asmenų priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame yra suformuluotos teisės normos.
Teisės aktai:
Bendrųjų teisės normų aktai – tai teisėkūros subjektų spec. Tvarka išleistas dokumentas, kurio turinį sudaro teisės normos, skirtas daugiakartiniam naudojimui ir neribotam subjektų skaičiui.
Individualių teisės normų akatas – formuluojama vienkartine nors ir testinė elgesio taisyklė, skirama konkretiems asmenims arba konkrečioms situacijoms. Tai dažniausi taisės normų taikymo aktai.
Interpretuotų teisės normų aktai – kuriuos priima teisės normas aiškinati institucija.
Teisės norminių aktų požymiai:
Teisės norminiai aktai yra teisėkūros proceso rezultatas.
Teisės norminiai aktai visuomet yra privalomi.
Teisės norminiai aktai išreiškia tik bendrojo pobūdžio taisykles.
Teisės norminiai aktai yra kuriami teisėkūros subjektų.
Teisės norminiai aktai yra priimami remiantis teisės numatytomis procedūromis.
Teisės norminiai aktai yra rašytinio pobūdžio. Teisės norminiams aktams keliami:
a) formos
b) struktūros
c) turinio
d) kalbos reikalavimai.
Teisės norminiai aktai yra viešojo pobūdžio.
Teisės norminiai aktai egzistuoja hierarchinėje sistemoje:
Konstitucija
Europos Sąjungos teisės norminiai aktai bei tarptautinės sutartys
Konstituciniai įstatymai
Įstatymai
Poįstatiminiai teisės norminiai aktai.
11.-12. Teisėkūra
Teisėkūra tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pekeisti arba panaikinti teisės normas atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius.
Paltesniu požiūriu – tai procesas nuo teisinio sumąnymo, teisinės idėjos suformulavimo iki teisės normos priėmimo ir paskelbimo (promulgacijos). Teisėkūros tikslas demokratinėje visuomenėje – formuluoti teisės normas siekiant užtikrinti žmogaus teisių apsaugą ir jų įgyvendinimą.
Teisėkūros subjektai:
Tauta
Įgaliotos valstybės institucijos
Teismai
Piliečiai
Teisėkūros būdai:
Orginalioji kūryba – kai sukuriama nauja visuomenėje neegzistavusi teisinio reguliavimo priemonė – elgesio taisyklė.
Sankcijonavimas – oficiali kompetetingos valstybės institucijos procedūra, kuria patvirtinama (sankcijonuojama) jau esama elgesio taisyklė suteikiant jai teisės normos statusą.
Ratifikavimas – speciali sankcijonavimo rūšis kai parlamentas patvirtina tarptaurinės sutarties, deklaracijos, konvencijos nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią ir įtraukia ją į nacionalinės teisės sistemą.
Teisėkūros stadijos:
Teisės normų akto parengimas:
Teisės normų akto parengimas, teisinis siūlymas, projekto registravimas.
Projekto svarstymas pagal procedūras
Projekto priėmimas
Teisės normų akto priėmimas ir paskelbimas:
Teisės normų akto pasirašymas ir paskelbimas (promulgacija).
Teisės akto įsigaliojimas.
Teisėkūros principai:
Teisėtumo principas – tai teisėkūros subjektų veikla, atitinkanti įstatymų nustatytus leidimus ir draudimus. Jis reikalauja, kad valstybės institucijos kurdamos teisės aktus, neviršytų savo kompetencijos, laikytūsi nustatyos tų aktų priėmimo ir išleidimo tvarkos ir subordinacijos pagal juridinę galią. Taip pat jis reiškia ir turinio teisėtumą: teisės aktas negali prieštarauti ne tik aukštesnę galią turinčiam teisės aktui, bet ir pagrindinėms žmogaus teisėms, jis neturi įtvirtinti įstatymų leidėjo savivalės tų teisių atžvilgiu.
Demokratiškumo ir viešumo principas – jis įpareigoja parlamentą viešai skelbti rengiamų įstatymų projektus, kad piliečiai galėtų laiku susipažinti ir pareikšti nuomonę, savo siūlymus.
Teisėkūros profesionalumo principas – siekti teisės aktų kokybės ir praktinio jų veiksmingumo.
Socialinio kompromiso principas – įpareigoja leidėją įkūnyti priimamų teisės aktų normose vienodą socialinių grupių interesų apsaugą, o tiems interesams susipriešinus, jų priešpriešą įveikti kompromisu.
Išsamumo principas – įpareigojimas parlamentui laiku išleisti įstatymus, reikalingus, pagrindiniams Konstitucijos paliepimams įvykdyti, kad piliečiai turėtų visas Konstitucijoje numatytas teisines priemones savo konstitucinėms teisėms apsaugoti ir operatyviai, mažiausiomis pastangomis įgyvendinti.
Daugumos principas – priėmimo procedūros principas: priimamas įstatymo projektas, kuris susilaukė daugumos Seimo narių ar tautos pritarimo, bet daugumos principas neturi pažeisti socialinio kompromiso principo.
Ekonomiškumo principas – reikalauja, kad įstatymo projektas būtų rengiamas, o priimtas įstatymas vykdomas mažiausiomis laiko, energijos, medžiagų ir kitokiomis sąnaudomis.
Teisėkūros juridinė technika.
Teisėkūros juridinė technika – tai sistema kalbinių, loginių ir organizacinių priemonių bei procedūrų, kuriomis formuluojamos aiškinamos ir struktūriškai išdėstomos teisės normos, rengiami, sudaromi, įforminami, išleidžiami, sisteminami, saugomi ir randami teisės normų aktai.
Juridinei technikai taikomi tikslai:
Racionaliai reguliuoti visuomeninius santykius, vengti norminimo spragų, padėti taupiausiomis priemonėmis siekti bendrųjų teisėkūros tikslų.
Formuluoti bei išdėstyti teisės normas taip, kad jų adrestai aiškiai suprastų jiems nustatomų teisių ir pareigų turinį bei pobūdį, taip pat teisinius faktus, kurių pagrindu tos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia ar baigiasi.
Išorinio teisės aktų tvarkymo taisyklės:
Kiekvienas teisės aktas privalo turėti išorinius rekvizitus (požymius), rodančius jo juridinę galią, reguliavimo objektą, galiojimo sritį suteikiančius dokumentui oficialumo: rūšies pavadinimą (įst. Dekretas), sudariusios institucijos ar pareigūno pavadinimą, pavadinimą atspindintį teisės akto turinį, reguliavimo objektą. Pavadinimai turi būti kuo trumpesni. Vėliau turi būti nurodyta teisės akto sudarymo vieta ir data, eilės numeris reiklaingas nacionalinei teisės aktų paieškai.
Bendrųjų teisės normų akto struktūrai keliami reikalavimai.
Viename teisės normų akte turi būti išdėstomos tik vienos rūšies teisės normos. Toks tekstas turi būti skirtas vienarūšiams visuomeniniams santykiams reguliuoti. Bendrųjų teisės normų aktuose turi būti primiau išdėstomos bendrosios normos, paskui – specialiosios, pirmiau materialiosios, paskui proceso teisės normos.
Teisės normų kalbai keliami reikalavimai.
Stilius turi būti tikslus, vienareikšmiškas, į esmę smeigiantis taip pat lengvai suprantamas, estetiškas, gyvas, nenuobodus.
Formuluojant teisės normas, vartojami trijų rūšių terminai:
Bendrieji ne teisės terminai (asmuo, metodas, žmogus, veika).
Bendrieji teisės terminai ( teisė, teisės norma, teisinė sąmonė).
Specialieji teisės terminai (administracinė atsakomybė, įkalinimas).
Terminams keliami reikalavimai: terminų vienareikšmiškumas, teisės terminijos vienovė, teisės terminų pastovumas, teisės terminų ekonomiškumas.
Reikalavimai teisės aktui: turiniui, formai, kalbai, struktūrai.
13. Teisinis reguliavimas
Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis ar forma, kai poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis ir teisės principais. Teisinis reguliavimas tai praktiškai funkcijonuojanti (veikianti teisės samprata).
Teisinio reguliavimo priežastys klasinėje ir demokratinėje valstybėse skirtingas:
Klasinėje valstybėje teisinėmis priemonėmis reguliuojamas žmonių elgesys siekiant legalizuoti vienos socialinės grupės agresiją, kitų grupių atžvilgiu, slopinant pavergtųjų pasipriešinimą. Teisiniu reguliavimu siekiama suteikti vienai grupei pareigomis negarantuotų teisių, o kitai socialinei grupei – primesti prievoles.
Demokratinėje valstybėje siekiama teisės priemonėmis reguliuoti žmonių santykius tik tam, kad jie pasižymėtų teisingumu, būtų apsaugotos teisės ir tų, kurie rinkos ekonomikos sąlygomis nesugeba apsaugoti savo teisių bent minimaliai, kad tam tikros socialinės grupės įgyjusios ekonominės ir jos pagrindu politinės galios savo pranašumo nepaverstų viešpatavimu visuomenei.
Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinių reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą t.y. išsiaiškinant koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereiktų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten kur to galima išvengti ir pasiekti ne teisinio reguliavimo priemonėmis.
Teisinio reguliavimo objektas – yra tas socialinis žmonių elgesys, kurį reikia norminti teisės priemonėmis.
Socialinis elgesys – tai tarpusavio žmonių santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises ir interesus.
Teisė reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik svarbiausius. Teisė nereguliuoja draugystės, religinių įsitikinimų, sporto, žaidimų (išskyrus azartinių), kai kurių šeimos vidaus santykių.
Teisinio reguliavimo priklausomybė nuo teisės sampratos.
Normatyvistinė teisės samprata teisę tapatina su įstatymu, teisinio reguliavimo sritis bus ribojama tik įstatymo nurodymais. Reguliuoti čia reiškia įsakmiai nurodynėti visas įmanomas teises ir pareigas. Teisinis reguliavimas gali skverbtis į žmonių elgesį tiek, kiek įstatymų leidėjas laiko reikalinga. Objekto požiūriu normatyvistinis teisinis reguliavimas gali apimti visą žmogaus gyvenimą, o metodo požiūriu – būti imperatyvus.
Pilietinė (Demokratinė) teisės samprata, kuri pripažįsta prigimtines žmogaus teises, asmens teisių autonomiškumą, tai teisinis reguliavimas negalės būti visa apimantis. Gali būti reguliuojama pozityviosios teisės priemonėmis tik tiek, kiek tai reikalinga visų gerovei garantuoti.
Teisinio reguliavimo konkretinimas (kas įeina į reguliavimo sritį):
Turtiniai santykiai.
Žmonių santykiai atsirandantys valdant valstybę.
Teisėsaugos santykiai, atsirandantys, užkertant kelią visuomeninės tvarkos pažeidimams, patraukiant teisės pažeidėjus teisinėn atsakomybėn ir įgyvendinant jiems priskirtas teisminio poveikio priemones.
Tai pagrindinės visuomeninių santykių rūšys, kurios tiesiogiai patenka į teisinio reguliavimo sritį. Kiti visuomeniniai santykiai reguliuojami teisės priemonėmis tik tada ir tik tiek, kai jie įgauna minėtų trijų santykių pobūdį.
Socialiniai santykiai patenka į reguliavimo sritį jeigu:
Juos galima išversti į teisės kalbą.
Juos galima kontroliuoti valstybės priemonėmis.
Jie kartojasi arba yra visuotiniai.
Teisinio reguliavimo metodai – tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema. Jis atsako į klausimą kaip, kokių būdu ir kiek reguliuojami visuomeniniai santykiai.
Įstatymų leidėjas siekdamas sukurti naujus visuomeninius santykius arba pakreipti juos kuria nors linkme gali suformuluoti vieną iš trijų paliepimų arba juos derinti tarpusavyje:
Elkitės tik šitaip.
Taip nesielkite.
Elkitės taip kaip manote esant reikalinga.
Šiuos teisinio reguliavimo būdus dar gali papildyti kai kurie teisėto elgesio stimulai: pagyrimas, rekomendacija, lengvata. Šių teisinių būdų tarpusavio derinimas kaip tik ir sudaro teisinio reguliavimo metodą.
Išskyriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai:
Imperatyvusis (direktyvusis) – esmę sudaro draudžiamieji ir pozityvieji įpareigojantys paliepimai: Kas nurodyta teisės normose tą ir reikia daryti. Čia galioja principas: viskas kas nėra tiesiogiai leista įstatyme yra draudžiama. Visuomeniniai santykiai negali atsirasti anksčiau nei juos leidžia teisės norma. Šiuo metodu naudojasi AT ir BT.
Dispozityvusis – jo turinį sudaro leidžiamijei paliepimai, jų sąveika. Jie siekia ne detaliai smulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį, o tik pagrindines tokio elgesio kryptis. Toliau suteikiama laisvė patiems elgesio dalyviams savo nuožiūra konkretinti savo teises ir pareigas ir tai daryti nevaržant vienas kito teisių. Visuomeniniai santykiai atsiranda anksčiau už teisės normą. Jis vyrauja privatinėje teisėje.
Šie metodai, paprastai derinami tarpusavyje, papildo vienas kitą. Jų sąveiką išreškia principas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama įtsatymo ir nepažeidžia kito žmogaus interesų.
Teisės reguliavimo metodų ryšys su vyraujančia tesės samprata.
Juo aktyviau valstybė kišasi į žmonių santykius, tuo labiau suvalstybinamas visuomeninis gyvenimas, tuo didesnis teisinis imperatyvumas, ir atvirkščiai kuo mažesnis suvalstybinimo laipsnis, tuo didesnis piliečių elgesio dispozityvumas.
Totalitarinis rėžimas – didelis valstybės aktyvumas reguliuojant visuomenės gyvenimą. Valstybės institucijoms nustatomas dispozityvus rėžimas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama įstatymo, o valdomiesiems įvedamas imperatyvus rėžimas: elkitės taip, nes viskas, kas nėra tiesiogiai leista yra uždrausta.
Demokratinis rėžimas – galioja atvirkštinis principas valdžios institucijų įgaliojimai ribojami imperatyviai, o piliečiams nustatoma dispozityvi elgesio laisvė. Piliečio teisinis statusas apibrėžiamas tik negatyviuoju požiūriu: nepažeisti kito asmens teisių ir visuomenėje priimto padorumo normų, kurios įpareigoja žmones įgyvendinant savo teises ir interesus išlikti žmonėmis, nepiktnaudžiauti subjektinėmis teisėmis.
Teisinio reguliavimo stadijos (laiko požiūriu):
Teisės subjektų teisnės padėties pirminis nustatymas (bendrasis teisinis reguliavimas). Konstitucija ir kiti įstatymai nustato pradinę visiems įstatymams vienodą teisinę padėtį.
Asmens įtraukimas į teisinius santykius siekiant pačiam plėsti ar siaurinti savo teises (individualus teisinis reguliavimas). Asmuo priimdamas naujų pareigų artimui, plečia savo teisnę padėtį, o atsisakydamas vykdyti tam tikras pareigas – siaurina.
Teisinio reguliavimo subjektai. Valstybė ir asmuo.
Teisinis reguliavimas nėra valstybės monopolis, o vyksta sąveikaujant valstybės ir pačių asmenų valiai. Valstybės dalyvavimas vykdant teisinį reguliavimą reiškia, kad valstybė primiausia sukuria teisinio poveikio žmonių elgesiui priemones (teisės normas), įkūnija jose tam tikrą žmonių elgesio regalmentavimo tipą, taip pat sukuria institucijų sistemą, skirtą tam reguliavimui vykdyti ir prižiūrėti.
Pagrindinė žmonių savivlados priemonės – sandoriai. Jų turinys pačių santykio dalyvių valios reikalas. Pozityvioji teisė juos tik legalizuoja, nustatydama jiems tam tikrą teisinę formą (sandorių sudarymas kaip pvz.). gyventojų įtraukimas padeda įveikti valstybės monopolį kuriant teisę, užpildyti valstybinio reguliavimo spragas.
14. Teisės socialinė paskirtis ir funkcijos
Teisės socialinė paskirtis – tai tikslas dėl kurio teisė yra kuriama ir dėl ko egzistuoja. Tiesioginė jos priedermė organizuotai, vienodo vieksmingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą. Teisės socialinė paskirtis keičiasi priklausomai nuo teisės sampratos pokyčių ir ją lemiančios socialinės, ekonominės, žmonių buities sričių pokyčių.
Teisės socialinė paskirtis istoriškai perėjo dvi raidos stadijas:
Klasinę – siekiama sužtikrinti politiškai ir ekonomiškai vyraujančių socialinių grupių interesus, slopinant kitas socialines grupes. Teisė sutapatinama su įstatymu.
Bendranacionalinę (demokratinę) – pradėjo aiškiau formuotis po 2PK būdinga tai, kad teisė turi saugoti visų socialinių grupių teises, lemti jų įgyvendinimą, derinti priešingus interesus, palaikyti visuomenėje socialinę santarvę ir rimtį. Čia teisė daugiau nei įstatymai remiasi teisės viršenybe.
Teisės socialinės paskirties raida – teisės pažangos raida. Šiuolaikinį pažangos lygį teisė pasiekė su nepozityvistine teisės samprata, kai „teisė“ ėmė reikšti „žmogaus teisės“ ir jomis riboti tiek pačių piliečių, tiek valstybės institucijų elgesį.
Pagrindinę žmogaus teisių idėją naujausiais laikais išplėtojo Džonas Lokas. Jis manė, jog pagrindines teises: į gyvybę, laisvę, nuosavybę, žmonės yra įgyję iš gamtos pačioje pradžioje, kai dar nebuvo valstybės. Valstybės paskirtis ginti šias teises. Prigimtinės teisės yra biologinės prigimties (gyvybė, sveikata, orumas, laisvė ir t.t.), kitos – socialinės prigimties – paties asmens sukurtos (turtas, klasifikacija ir pan.). Šiandien žmogaus teisės yra kodifikuotos daugelyje dokumentų: Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje 1789m., Jungtinių tautų chartijoje 1945., Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje 1948m., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje 1950m.
15. Teisės įgyvendinimas
Teisės įgyvendinimas atliekamas tokiomis formomis, kai atliekamos tam tikros juridiškai vertingos veikos arba susilaikoma nuo tam tikrų juridiškai žalingų veikų veikimo:
Naudojimusi teise
Teisės laikymusi
Teisės vykdymu
Teisės taikymu
Teisės taikymas kaip valstybės pagalba ir kaip teisingumo vykdymas
Piliečiai, kai jų pastangų savo teisėms įgyvendinti ar apginti nepakanka, turi teisę kreiptis pagalbos į valstybės institucijas, turinčias vidinius įgaliojimus tarp jų ir įgaliojimus taikyti teisės normas, kad valstybė padėtų jiems pasinaudoti savo teisė arba ją apginti pažeidimo atveju.
Pozityviu požiūriu teisės taikymas – valstybės pagalba asmeniui, pasinaudoti pozityviosios teisės jam suteikta ar įgyta teise.
Negatyviu požiūriu – teisingumo vykdymas: negatyviosiomis sankcijomis siaurinimos ar likvidavimas asmens subjektinių teisių, kuriomis jis naudojasi nevykdydamas atitinkamų pareigų.
Teisę būtina taikyti tokiais atvejais:
Kai teisės normų asmeniui suteiktas leidimas (teisnumas) turėti tam tikrą gėrį negali virsti jo subjektine teise be kompetetingų valstybės institucijų ar pareigūnų dalyvavimo.
Kyla ginčas ar konkrečiam asmeniui priklauso tam tikra subjektinė teisė, o ginčo šalys pačios negali tuo klausimu susitarti arba reikia pašalinti kliūtis kliudančias asmeniui naudotis teisėmis.
Kai reikia oficialiai nustatyti būvimą ar nebūvimą faktų ir pripažinti juos juridiškai reikšmingais.
Kai visuomeninis santykis dėl visuomeninio ar asmeninio reikšmingumo turi būti patvirtintas valstybės institucijų siekiant patikrinti jo teisėtumą.
Kai reikia įpareigoti teisės subjektus, besinaudojančius subjektinėmis teisėmis, vykdyti iš šio naudojimosi kylančias pareigas, kitų asmenų naudai.
Kai reikia valstybės vardu paskatinti tam tikrą visuomenei naudingą elgesį.
Teisės taikymo stadijos:
Faktinių teisės bylos aplinkybių nustatymas ir jų analizė.
Teisinis nustatytų faktinių bylos aplinkybių (veikos) įvertinimas (kavlifikavimas) (parinkimas teisės normos ir sankcijų).
Teisės normos aiškinimas.
Sprendimo teisinėje byloje priėmimas ir išdėstymas teisės normų taikymo akte.
Teisės taikymo principai:
Kvalifikuodami konkrečią veiklą, pareigūnas ar kt. Nustato, kuri teisės šaka reguliuoja panašius santykius ir kuri norma apima nagrinėjamą gyvenimo įvykį.
Patikrinama, ar pasirinkta taikyti teisės norma galioja laiko atžvilgiu, ar galioja teritorijoje, ar galioja asmenims, kurie yra teisinio santykio subjektai.
Įstatymas atgal netaikomas.
Netaikomas teisės aktas, kurio prieštaravimas Konstitucijai ar įstatymui yra oficialiai pripažintas.
Netaikomi įstatymai prieštarujantys LR ratifikuotoms tarptautinėms sutartims.
Netaikoma neįsigaliojusi teisės norma.
Taikoma tik autentiško teksto teisės norma.
Kai pati socialinė situacija yra reguliuojama kelių teisės normų taikomos konkurencijos ar kolizijos taisyklės.
Teisės taikymo subjektas, priimdamas teisės taikymo aktą neturi viršyti jam suteiktų įgalijomų.
Galimi 3 kompetencijos viršijimo pavidalai:
Esminis įgaliojimų viršijimas, kai teisės taikymo subjektas priima sprendimą klausimu, kuris nepriklauso jo kompetencijai.
Procedūrinių įgaliojimų viršijimas – teisės subjektas priima sprendimą pažeizdamas jo priėmimo procedūras.
Piktnaudžiavimas įgaliojimais, kai pareigūno veiksmai arba neveikimas naudojami ne tarnybos interesais ar ne pagal įstatymus.
Teisės taikymo aktai yra teisės taikymo oficiali forma. Jiems būdingi šie požymiai:
Teisės taikymo aktai priimami remiantis įstatymu ir skirti jam įgyvendinti.
Teisės taikymo aktuose yra išreikštas privalomas valstybės paliepimas, kuris nustato teises ir pareigas.
Teisės taikymo aktai skirti bendrajam teisiniam reguliavimui individualizuoti t.y. derinti konkrečių asmenų subjektinėms teisėms ir pareigoms.
Teisės taikymo aktai turi įstatymo nustatytą formą.
Teisės taikymo aktai tik todėl privalomi, kad jie yra įstatymo galios (paliepimų) peradresavimas, taikymas konkretiems asmenims ir konkrečioms situacijoms. Jie gali būti klasifikuojami pačiu plačiausiu būdu.
Teisės taikymo akto struktūra:
Įžanginė dalis – akto priėmimo laikas ir vieta, akto pavadinimas, taikymo aktą priėmęs subjektas, šio akto adrestas.
Aprašomoji dalis – faktinės bylos aplinkybės.
Motyvuojamoji (konstatuojamoji) dalis – nurodomas priimamo teisės taikymo akto pagrįstumas, kokiais įrodymais ir kokiais konkrečiais teisės principais ir/ar normomis remiantis jis priimamas.
Rezoliucinė dalis – išdėstomas sprendimo turinys.
Baigiamoji dalis – nurodomis teisės taikymo aktą priėmusio pareigūno vardas, pavardė, parašas.
Teisės taikymo aktų klasifikacija:
Pagal subjektus, kurie juos priima:
Viešųjų institucijų teisės taikymo aktai
Atstovaujamųjų institucijų teisės taikymo aktai (pvz.: LRS, savivaldybių tarybų).
Valstybės ir savivaldybių valdymo institucijų taikymo aktai (pvz.: Prezidento dekretai, Ministro Pirmininko potvarkiai)
Teisėsaugos institucijų teisės taikymo aktai (pvz.: teismų, policijos, prokratūros).
Kontrolės institucijų teisės taikymo akatai (pvz.: valstybės kontrolės, Seimo kontrolierių).
Privačių subjektų teisės taikymo aktai (pvz.: antstolių, darbdavių).
Pagal teisės taikymo aktų išraiškos formą:
Rašytiniai teisės taikymo aktai (pvz.: teismų sprendimai).
Žodiniai teisės taikymo aktai (pvz.: ploicijos pareigūno asmens baudimas).
Konkliudentiniais veiksmais išreikšti teisės taikymo aktai (pvz.: policijos pareigūnas reguliuoja eismą).
Pagal teisinę reikšmę teisės taikymo aktai:
Pagrindiniai (pvz.: sprendimai, nuosprendžiai).
Pagalbiniai (procesiniai) (pvz.: teismų procesinės nutartys).
Pagal galiojimą laiko atžvilgiu teisės taikymo aktai:
Vienkartinio galiojimo
Trunkamojo galiojimo
Pagal teisinio reguliavimo objektą teisės taikymo aktai:
Administraciniai
Baudžiamieji
Civiliniai
Konstituciniai
Europos Sąjungos teisės
16. Teisės aiškinimas
Teisės aiškinimas – tai principų, normų prasmės nustatymas, t.y. pažintinis procesas.
Teisės normų aiškinimas susideda:
Teisės normos prasmės išaiškinimo
Išaiškintos teisės prasmės paaiškinimo kitiems teisės subjektams.
Teisės normų aiškinimo būdai – tai sistema giminingų loginio mąstymo priemonių, skirtų teisės normos turiniui (prasmei) atskleisti, suvokti:
Kalbinis aiškinimas – grindžiamas kalbos mokėjimu, gebėjimais naudotis tos kalbos sintaksinėmis minčių raiškos priemonėmis. Kalbinio aiškinimo taisyklės:
Kontekstu grindžiamas aiškinimas.
Vientiso aiškinimo taisyklė.
Bendrinės klabos pirmumo prezumcija.
Specialiosios kalbos pirmumo taisyklė.
Sisteminis teisės aiškinimas – reikalauja, kad teisės normų prasmė būtų atskleidžiama naudojantis žiniomis apie aiškinamos normos loginius ryšius, sąveika su kitomis teisės normomis.
Teisės normų tarpusavio santykiai (sisteminis aiškinimas):
Interpretuojamos teisės normos lokalizavimas teisės sistemoje, teisės šakoje, teisės institute.
Bendrosios ir specialiosios teisės normų santykis.
Tarptautinės teisės pirmumo principas.
Istorinis teisės aiškinimas – prasmė atskleidžiama analizuojant normas išleidimo soc. pol. tikslus, sąlygas, kurioms esant ta norma buvo priimta.
Loginis teisės aiškinimas – čia tiriami terminais žymimos sąvokos, reiškiniai, tarpusavio santykiai. Atliekami loginis teksto pertvarkymas, prieštaraujančio atvejo negalimumo įrodymas ir kita.
Teisės aiškinimo rūšys:
Atsižvelgiant į tai, kiek tikroji normos prasmė sutampa su žodine normos išraiška:
Adekvatus
Plečiamasis
Siaurinamasis
Pagal teisės normų aiškinimo subjektą arba teisinių padarinių reikšmingumą:
Oficialūs požymiai:
Oficialiai aiškinti gali tik kompetetingos institucijos.
Privalomas toks aiškinimas visiems teisės subjektams.
Oficialiu teisės aiškinimu siekiama užtikrinti vienodą teisės normų supratimą ir taikymą:
Autentiškas – kai teisės normą aiškina ją išleidęs teisės subjektas.
Deleguotas – kai teisės normą aiškina sepcialiai deleguotas teisėkūros subjektas.
17. Teisiniai santykiai
Teisiniai santykiai – tai teisės normomis arba teisės principais sureguliuoti ir dėl to socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti privalomos abipusių tesių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė. Tai subjektinių teisių įgyjimo ir įgyvendinimo sritis.
Teisinių santykių požymiai:
Teisiniai santykiai atsiranda ir funkcijonuoja tik teisės normos arba viešai pripažįstamų teisės principų pagrindu, nes teisinis santykis gali būti tik toks visuomeninis santykis, kuriam pritaria valstybė.
Teisinis santykis visada yra ne techninis, o visuomeninis santykis t.y., kad jis atsiranda ne tarp asmens ir daikto, o visada tik tarp žmonių dėl vertybių.
Teisinis santykis yra teisės normos įgyvendinimo forma (būdas).
Teisės normos paprastai nesukuria visuomeninio santykio, o tik suteikia jam teisinę formą ir vertybinę kryptį.
Valstybė remdamasi teisės normomis, negali savavališkai keisti pradinio vienų ar kitų santykių pobūdžio ar laisvai savo nuožiūra jų sukurti.
Kad atsirastų teisinis santykis, būtinos tokios prielaidos:
Teisės norma ar teisės principas
Teisiniai faktai
Teisinis subjektiškumas (teisnumas ir veiksnumas kaip santykio dalyvių teisinės cahrakteristikos, leidžiančios asmeniui tapti tam tikro santykio dalyviu).
Teisiniai faktai – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, įvykiai su kurių buvimu teisės normą sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Pripažinti faktą teisiniu, reiškia valstybės įsipareigojimą reguliuoti jo pagrindu atsirandančius socialiniu santykius.
Teisiniai santykiai klasifikuojami:
Pagal žmogaus dalyvavimą:
Įvykiai (be visuomeninio santykio subjektų atsiranda).
Veiksmai (priklauso nuo žmogaus valios).
Pagal santykį su normomis:
Teisėti
Neteisėti
Pagal sukeliamų padarinių pobūdį:
Teisiniai faktai, kuriais remiantis atsiranda teisiniai santykiai
Faktai, kuriais remiantis pasikeičia teisiniai santykiai
Faktai, kuriais remiantis nutrūksta, baigiasi teisiniai santykiai.
Kelių teisės faktų sutaptis.
Teisinių santykių struktūra:
Teisinio santykio objektas – vertybės, kurias santykio dalyviai gali legaliai įgyti ir naudotis.
Subjektas – teisinio santykio dalyviai.
Turinys – tai teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir pareigos.
Teisnumas ir veiksnumas, socialinis veiksnumas.
Teisnumas – tai teisės normų asmeniui suteiktas ar pripažintas leidimas imtis tam tikrų pareigų ir įgyti subjektinę teisę į tam tikrą gėrį. Teisnumas – tai nuolatinė ir būtina kiekvienos asmenybės būsena, asmens teisių įgyjimo, tūrėjimo jurdinė prielaida, teisinės diskriminacijos draudimas.
Teisnumas :
Politinis – leidžia turėti politinių teisių.
Civilinis – civilinių, turtinių.
Teisnumas yra ne subjektinė teisė, o tik leidimas ją įgyti, todėl skirtingai nuo subjektinės teisės, teisnumui būdinga tai, kad:
Jį asmeniui suteikia konstitucija nereikalaudama jokių išankstinių pareigų vykdymo.
Jis neatskiriamas nuo asmenybės, negalima atimti iš žmogaus bendrojo teisnumo kaip leidimo veikti savo interesų įgyvendinimo linkme.
Jis nepriklauso nuo lyties, amžiaus, profesijos, tautybės, socialinės padėties, gyvenamosios vietos.
Jis neperduodamas, jo negalima kam nors deleguoti.
Subjektinės teisės atžvilgiu jis pirmesnis, yra subjektinės teisės prielaida.
Subjektinė teisė konkreti, o teisnumas abstraktus, nes tai leidimas įgyti ne kurią nors konkrečią, o bet kurią teisę, reikalingą asmens interesams įgyvendinti.
Subjektinę teisę galima prarasti pareigybių nevykdymu, o teisnumo (bendrojo) – ne, nes jis yra ne pati subjektinė teisė, o tik jos galimybė.
Yra skiriamos kelios teisnumo rūšys:
Bendrasis: principinis leidimas asmeniui imtis bet kurių pareigų ir jų vykdymui susikurti reikšmingą gėrį ir vykdyti į jį atitinkamą subjektinę teisę.
Šakninis teisnumas: tai specializuotas leidimas įgyti tam tikros tikros teisės šakos teisę, pvz.: santuokos, darbo, rinkimų.
Specialusis: tai leidimas įgyti tokias teises, kurių įgyvendinimas reikalauja iš asmens specialaus išsilavinimo, talento (teisėjo, gydytojo, mokslininko, muzikanto…) organizacijų teisnumas taip pat yra specialus.
Veiksnumas – tai psichinis, fizinis ar socialinis gebėjimas vykdyti tam tikras pareigas ir jų pagrindu įgyti arba garantuoti tam tikras subjektines teises. Tokio gebėjimo ribas nustato įstatymas.
Socialinis veiksnumas – tai organizacinis, ekonominis asmens gebėjimas rinkos ekonomikos sąlygomis būti mainų santykių dalyviu (bedarbis, būdamas fiziškai ir psichiškai veiksnus yra neveiksnus socialiai).
Veiksnumas pagal apimtį gali būti:
Visiškas – pilnametis, yra pischiškai sveikas ir jo veika nesuvaržyta teismo nuosprendžiais.
Dalinis – nuo 14-18 metų amžiaus.
Ribotas – kai asmens sugebėjimas įgyti tam tikras teises yra apribotas teismo nuosprendžiu ar nutartimi (narkomanų, chroniškų alkoholikų).
Teisinių santykių subjektai:
Individualūs
Kolektyviniai
Teisės subjektas – tai tik potencialus (galimas) teisinių santykių subjektas, kuris gali niekada netapti konkrečių santykių subjektu.
Teisinio santykio subjektas – asmuo, kuris jau turi konkrečias teises ir pareigas.
18. Teisės pažeidimas
Teisėtas elgesys – tai asmenų ir organizacijų, elgesys nepriekaištingas teisės normų reikalavimams.
Teisėtą elgesį apibūdina tokie požymiai:
Konkretaus asmens elgesys atitinka teisės normų reikalavimus ir reiškiasi toje socialinių santykių srityje, kuri yra reguliuojama teisės normų.
Elgesys visuomenei būtinas arba bent pageidautinas.
Daugiau ar mažiau sąmoningas elgesys – asmuo žino, ko ir kodėl siekia savo elgesiu; teisėto elgesio sąmoningumą sudaro asmens elgesio motyvai, elgesio pobūdis ir elgesio tikslai.
Teisėto elgesio rūšys:
Pagal aktyvumo laipsnį:
Veikimas
Neveikimas
Pagal elgesio motyvus:
Įsisamonintas elgesys remiasi asmens įsitikinimu, kad naudinga elgtis teisei nepriešingu būdu, kad teisėtas elgesys palaiko visuomenėje socialinę santarvę ir rimtį, nes garantuoja santykio dalyviams abipusę naudą.
Marginalinis arba ribinis elgesys – tai elgesys, linkęs pažeisti, bet dėl tam tikrų priežasčių nevirstantis teisės pažeidimu.
Konformistinis arba prisitaikėliškas elgesys yra tada kai asmuo paklūsta teisės reikalavimams, giliau nesuprasdamas jų laikymosi prasmės arba sąmoningai į tai nekreipia dėmesio.
Socialiai aktyvus elgesys tai aukščiausio lygio teisėtas elgesys, pasireiškiantis visuomenei naudinga veikla, kuria siekiama įvertinti žmonių santykiuose teisės viešpatavimą ir kuri pozityviosios teisės požiūriu ne visada teisėta.
Teisės pažeidimas – tai teisei priešinga, kalta asmenų ar organizacijų veikla, kuria padaroma žalos įstatymo saugomoms piliečių teisėms, teisei – tiems interesams arba apskritai teisinei tvarkai. Teisės pažeidimas tai asmens naudojimasis subjektinėmis teisėmis sąmoningai atsisakant vykdyti pareigas, kurių vykdymą įstatymas laiko būtina asmens naudojimosi subjektinėmis teisėmis visuomenėje legalumo sąlyga.
Teisės pažeidimo požymiai:
Teisės pažeidimo subjektas – asmuo fizinis arba juridinis pažeidęs teisės normų reikalavimus.
Teisė gali būti pažeista veikimu arba neveikimu.
Teisės pažeidimas yra neteisėta t.y. teisei priešinga veikla.
Teisės pažeidimas yra pavojinga visuomenei veikla.
Teisės pažeidimo sudėtis:
Teisės pažeidimo subjektas – asmuo pažeidęs normų reikalavimus.
Teisės pažeidimo objektas – tai teisės normų saugomos asmeninės, socialinės ir kitokios vertybės.
Objektiniai tiesės pažeidimo požymiai:
Veika
Veikos padariniai
Tiesioginis priežastinis veikos ir žalos ryšys.
Subjektiniai teisės pažeidimo požymiai:
Veikos motyvai
Tikslai
Kaltė
Teisės pažeidimo rūšys (pagal pavojingumo laipsnį):
Nusikaltimai – visuomenei pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), kuri aprašyta baudžiamajame įstatyme, kuria kėsinamasi į itin svarbias teises saugomas vertybes ir už tai numatyta laisvės atėmimo bausmė.
Nusižengimai – mažiau pavojingos visuomenei veikos (neužtraukia baudžiamosios atsakomybės). Priskiriami:
Administracinės teisės pažeidimai – priešingos teisei, kaltas tyčinis ar netyčinis veikimas ar neveikimas, kuriuo kesinamasi į valstybinę arba viešają tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.
Civilinės teisės pažeidimai – deliktai (pvz.: skolininkas laiku negražina kreditoriui skolos).
Drausminiai nusižengimai – įstaigos darbo vidaus taisyklių pažeidimas.