TEISES TEORIJA

TEISĖS SAMPRATA

Teisės sampratos būtinybė kildinama iš praktinio reikalo:

1) pažinti galiojančią teisę,
2) jos laikytis,
3) taikyti ją praktiškai,
4) prognozuoti jos raidą.

Teisės samprata – įstatymų įvairovės vienovė – pažindami kas yra teisė
kartu pažįstame, kas yra esmingiausia, stabiliausia kiekviename ir visuose
įstatymuose.
Totalitariniuose režimuose teisė remiasi įstatymu, o įstatymas –
valdančiosios jėgos valia.
Demokratinės visuomenės teisė remiasi ne tik įstatymu, bet ir teise
(precedento teisė, teismų savarankiškumas įgyvendinant teisingumą,
konstitucinė ir administracinė teisės aktų kontrolė).

Teisė padeda žmogui tapti žmogumi ne kaip biologinei rūšiai, o kaip
socialinei būtybei, sugebančiai būti ne tik savimi, bet ir drauge su
kitais.

Teisės terminas nevienareikšmis: žmogaus teisė, prigimtinė teisė,
objektinė teisė (teisės normų sistema), pozityvioji teisė (valstybės
sukurta), subjektinė teisė (pareigų vykdymu konkretaus asmens susikurtą
leistiną elgesį).

Iš to galima pabrėžti:

teisė – socialinis interesas, paverstas visuotinai privaloma elgesio
taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus.

TRYS TEISINĖS BŪTIES LYGMENYS

Teisinės būties lygmenys:

I. Teisinė idėja – tai pageidaujamo socialinių santykių modelio
vaizdiniai;
II. Teisės norma – tas pats idėjinis elgesio taisyklės projektas
(modelis), tik jau oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas
su valstybės prievarta ir dėl to tapęs visuotinai privaloma
elgesio taisykle, pajėgia daryti tiesioginį poveikį žmonių
elgesiui;
III. Teisiniai santykiai – teisės normų formuluojami leidimai ir
imperatyvai (moralinės normos, taisyklės) virtę praktiniu žmonių
elgesiu.

Teisės, kaip interesų juridizavimosi formulė:

Teisė kaip procesas:

TI TN TS
TI – užtikrina teisės sąmoningumą;
TN – to sąmoningumo norminį pobūdį ir privalomumą;
TS – praktinį jos funkcionavimą.

TEISINIS PERSONALIZMAS* – ŠIUOLAIKINĖS TEISĖS SAMPRATOS VARIANTAS

ŠIUOLAIKINĖS TEISĖS SAMPRATOS TERMINO SĄVOKOS RELIATYVUMAS (santykis,
priklausomumas nuo ko nors)

Neturint aiškios teisės sampratos:

1) negalima sukurti sąmoningos teisinės doktrinos;
2) vargu ar būtų galima moderniai skaityti Konstitucijos straipsnius,
atpažinti jų autentišką teisinę prasmę;
3) sunku būtų visais atvejais vykdyti teismuose teisingumą;
4) būtų neįmanoma aiškiai skirti teisinius argumentus nuo neteisinių;
5) pati jurisprudencija nustotų būti mokslu.

Kaip suprasime teisę, tokią turėsime –

➢ teisinę doktriną,
➢ taip interpretuosime Konstituciją ir kitus įstatymus,
➢ tokią turėsime administracinę ir konstitucinę valdžios aktų teisėtumo
kontrolę,
➢ “ bendruosius teisės principus”,
➢ jų pagrindu vykdomą teismų teisėkūrą ad hoc,
➢ tokią turėsime teisinę valstybę bei realią žmogaus teisių
apsaugą.

Apibrėžti teisę totalitariniuose režimuose – tai apibrėžti valdžios
teisę (teisinis pozityvizmas ir jo atmainos: normatyvizmas ir institucinis
arba reliatyvistinis** pozityvizmas*** )

Apibrėžti teisę demokratiniuose režimuose – tai apibrėžti žmogaus
teisę ( žmogaus teisę apibrėžiančios teorijos: prigimtinė teisė,
psichologinė, teologinė, sociologinė, visuomeninės sutarties, “socialinių
priklausomybių” arba solidarumo ir kt.).
*testinė šiuolaikinė filosofijos kryptis, asmenybę laikanti pirmine
tikrovės forma ir aukščiausia dvasine vertybe, o pasaulį laikanti
absoliučios asmenybės – Dievo kūrybine apraiška; personalizmas susiformavo
XIX a. pabaigoje Rusijoje ir JAV, vėliau išplito ir kitose šalyse;
remdamasis krikščioniškąja žmogaus samprata, personalizmas laiko, kad
asmenybė galinti susiformuoti tik izoliuodamasi nuo socialinės aplinkos ir
nuolat save tobulindama; kritikuodami kapitalizmą, personalizmo atstovai
iškelia viduramžių bendruomenės idealą ir propaguoja asmens revoliuciją,
kuri turi vykti per vidinį asmenybių tobulėjimą
** Reliatyvizmas- filosofijos pažiūra, teigianti, kad loginės ir pažintinės
vertybės (tiesa, melas), etinės (gėris, blogis) ir estetinės bei su jomis
susijusios normos ir vertinimai yra santykinio pobūdžio)
*** (XIX–XX a. filosofijos kryptis (jos pradininkas Ogiustas Kontas (Comte;
1798–1857), prancūzų filosofas)), teigianti, kad mokslas yra faktų tyrimas,
paremtas gamtos mokslų metodika; neigiantis moksle bet kokią metafiziką. ).

DU TEISĖS SEMANTINIAI (reikšminiai) LYGMENYS: VERTYBINIS IR NORMINIS

Teisės struktūrą sudaro du jos elementai:

1) vertybinis – asmens egzistenciniai interesai – vertybės, kurias jis
nori apsaugoti, susikurti ar įsigyti norminant savo ir kitų asmenų
ar institucijų elgesį (teisės objektas);
2) norminis – tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo
egzistencinėms vertybėms (teisės objektui).

TEISĖ KAIP SUBJEKTINIŲ TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ

Teisė – tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai.
Filosofinėmis kategorijomis – tai egoizmo ir altruizmo vienovė.
Teisės kategorijomis – subjektinių teisių ir pareigų vienovė.

Todėl:

Teisės atskirtos nuo pareigų virsta privilegijomis;
Pareigos, atskirtos nuo teisės – prievolėmis (pavergimu).
Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo visuomenei
(pareigų absoliutinimo), o visuomenę – nuo konkretaus individo agresijos
(teisių absoliutinimo).
Teisių ir pareigų vienovė yra prigimtinė, o ne nustatyta valstybės
(pvz. teisės į gyvybę absoliutinimas).
Tokia teisės samprata – pilietinė, arba societarinė.

TEISINIS PERSONALIZMAS KAIP SUBJEKTINĖS TEISĖS TEORIJA

TEISINIS PERSONALIZMAS KAIP SUBJEKTINĖS TEISĖS TEORIJA

Teisės kilmė ir jos specifika grindžiama keturių aksiomų modeliu:

1) pripažinimas, jog visi asmenys (individai), savo vertybėmis, savo
laisvėmis, interesais yra vienodai vertingi ir šia prasme lygūs;

2) kiekvienas asmuo yra kultūriškai pats sau nepakankamas garantuoti savo
interesų įvairovės įgyvendinimo;

3) poreikis įveikti šį kultūrinį nepakankamumą verčia individą bendrauti
su kitais individais – keistis su jais paslaugomis;

4) laisvi ir lygiateisiai asmenys negali keistis paslaugomis kitaip, kaip
tik tų paslaugų lygiavertiškumo pagrindu.

Teisinis personalizmas yra šiuolaikinė teisės samprata, besiremianti
keturių aksiomų modeliu ir siekianti suorganizuoti į sistemą individo
loginį pirmumą su demokratinio veikimo vertybėmis.

Išvada:

Šiuolaikinės demokratinės teisės esmę išreiškia personalistinė teisės
samprata, kuri, grįsdama subjektinės teisės pirmumą, o jo specifiką
siedama su leidimų ir paliepimų vienove, duoda pagrindo objektinės teisės
(valstybės kuriamos specifiką “išvesti” iš subjektinės teisės specifikos:
objektinė teisė kuriama subjektinei teisei ir jos formuluojamiems
principams konkretinti, sankcionuoti, ir jų įgyvendinimui organizuoti.

TEISĖS PRINCIPAI

Principium (lot.) – pradžia, kilmė, pagrindas

UNIVERSALŪS ŽMOGIŠKO SUGYVENIMO PRINCIPAI:
demokratiškumas, humaniškumas, lygiateisiškumas

GRYNIEJI TEISĖS PRINCIPAI

• įstatymui ir teisei visi lygūs;

• visų asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis
neatskiriamą teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo;

• privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas;

• socialinio kompromiso (arba saiko) derinantis priešingus
interesus;

• žalos atlyginimo privalomumas.

TEISINGUMAS – visiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir tėra tik jos
sinonimas.

BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI

1. Žmogus nėra priemonė siekti tikslo, o visada tikslas. Visi gimsta
laisvi ir lygūs savo laisve.

2. Įstatymas yra tai, ką tauta per savo atstovus arba per referendumą
nustato ir įsako.

3. Pilietis, paklūstantis įstatymui, turi turėti galimybę priversti
laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat teisę reikalauti, kad
kiti piliečiai laikytųsi įstatymų.

4. Teisėtumas – užtikrinti teisės paliepimų vykdymą, įgyvendinimą.
Požymiai:

• teisėtumo vieningumas,

• įstatymo taikymo visuotinumas,

• įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgiu.

5. Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).

6. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

7. Nemo contra factum proprium venire potest (niekas negali ginčyti
padarinių veiksmo, kurį atliko pats savo naudai).

8. Ex in juria non oritur jus (iš neteisės neatsiranda teisė).

TEISĖS FUNKCIJOS

Pagrindinės funkcijos:

1) reguliavimo – asmens teisės (vertybės) saugomos nustatant vieno
teisinio santykio dalyvio teisę į tam tikrą vertybę, o kitiems –
pareigą susilaikyti nuo žalingų veiksmų tų vertybių turėtojo
atžvilgiu;
2) priešingų interesų derinimo arba socialinio kompromiso – saugomos
visų visuomenės narių, dažnai turinčių priešingus interesus teisės;
3) valstybės prievartos (sankcijų) legalizavimo ir normavimo
(represinė) – imperatyvas – bausti.Ji nustato valstybės prievartos
pobūdį ir mąstą, kurį leidžiama taikyti už reguliacinių teisės
normų nustatomų įpareigojimų, draudimų nevykdymą.

Išvestinės iš pagrindinių funkcijų:

4) informavimo – nurodo, kokio teisinio santykių dalyvių elgesio
reikalauja konkreti teisės norma ir kokios sankcijos taikomos
tiems, kurie nevykdys nustatytų pareigų;
5) Auklėjamoji, arba teisės pažeidimo prevencijos – skatina apmąstyti
tą žalą, kurią patirs asmuo nepaklusdamas imperatyvams, arba gaus
naudą, jei juos vykdys.
TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTAS

Teisinis reguliavimas – praktiškai funkcionuojanti, veikianti teisės
samprata.

Teisės normomis reguliuojami:

1) turtiniai žmonių santykiai (biologinė + kultūrinė egzistavimo
priemonė, žmogaus teisių ir laisvių gerovės pagrindas);
2) žmonių santykiai, atsirantys valdant valstybę (valdingųjų įgalinimų
atsiradimas valdomiesiems);
3) teisėsaugos santykiai užkertantys kelią visuomeninės tvarkos
pažeidimams, patraukiant teisės pažeidėjus teisinėn atsakomybėn.

TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Jis atsako į klausimą: Kaip? Kokiu būdu? Kiek? reguliuojami
visuomeniniai santykiai.
Įstatymų leidėjas, norėdamas pakreipti visuomeninius santykius kokia
nors vertybine linkme gali suformuluoti visuomeninių santykių dalyviams
vieną iš trijų paliepimų:
1) elkitės tik šitaip (įpareigojimas);
2) taip nesielkite (draudimas);
3) elkitės taip, kaip manote reikalinga (įgalinimai).
(R.Z. Lifšicas)
Du pagrindiniai metodai:
1) imperatyvusis (direktyvinis) – įpareigojimai ir draudžiamieji
paliepimai. Visuomeniniai santykiai negali atsirasti anksčiau, negu
leidžia teisės norma (AT, BT);
2) dispozityvusis – leidžiamųjų ir draudžiamųjų paliepimų sąveika. Kas
nedraudžiama įstatymo – leidžiama. Visuomeniniai santykiai eina
pirmiau teisės normos (CT, ŽT, TPr.T).
Kiti:
1) subordinacijos ir valdingojo įsakymo (AT);
2) pagyrimo (DT);
3) šalių lygiateisiškumo ir autonomijos (CPrT, BPrT, APrT).

TEISĖKŪRA

TI ( TN ( TS

teisėkūra

Teisėkūra – tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria
siekiama:

o sukurti,
o pakeisti,
o panaikinti TN.

TEISĖKŪROS SUBJEKTAI

1. Įgaliotos valstybės institucijos (parlamentas, prezidentas,
vyriausybė, ministrai, ministerijos, savivaldybių tarybos, teismai).
2. Tauta (valia pareiškiama referendumu).
3. Kitos valstybės institucijos ir piliečių susivienijimai (tik tada, kai
kompetentingos valstybės institucijos sankcionuoja jų kuriamas teisės
normas).

TEISĖKŪROS BŪDAI
1. Originalioji kūryba – sukuriama nauja, visuomenėje neegzistavusi
teisės reguliavimo priemonė – elgesio taisyklė.
2. Sankcionavimas – oficiali kompetentingos valstybės institucijos
procedūra, kuria patvirtinama jau esama elgesio taisyklė, suteikiant
jai teisės normos statusą.
3. Ratifikavimas – sankcionavimo procedūra, kai parlamentas,
vadovaudamasis tam tikra procedūra patvirtina tarptautinių teisės aktų
nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią, įtraukia ją į
nacionalinės teisės sistemą.

TEISĖKŪROS RŪŠYS

1. Originalioji teisėkūra – kompetentingų valstybės institucijų kūrybinė
veikla, kuria sukuriama nauja teisės norma.
Pagal subjektą:

• tautos (referendumas) (LRK 9str.). Referendumo esmę nusako:
– tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis pasireiškimas;
– priimtų aktų speciali juridinė galia.
Referendumai skirstomi:
– sprendžiamieji;
– patariamieji;
– ratifikaciniai.

• deleguota arba įgaliota teisėkūra – kai kompetentinga valstybės
institucija paveda kitai valstybės institucijai išleisti įstatymo
galią turintį teisės normų aktą (Lietuvoje nėra).

2. Sankcionuota teisėkūra – nesukuria originalios teisės normos, o tik
sankcionuoja jau egzistuojančią elgesio taisyklę – skelbia ją teisės
norma.

TEISĖKŪROS STADIJOS

1. Teisės normų akto parengimas:
a) įstatymo leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas:
• įstatymų iniciatyvos teisė (LRK 68 str.);
• projekto įregistravimas.
b) projekto svarstymas pagal tam tikras procedūras:
• svarstymas Seimo komisijose ir komitetuose;
• derinimas su Vyriausybe ir kitomis suinteresuotomis valstybės
institucijomis;
• svarstymas Seimo posėdyje.
c) projekto priėmimas:
• įstatymas priimtas, jei balsavo dauguma posėdyje dalyvavusių Seimo
narių;
• konstituciniai įstatymai – jeigu balsavo daugiau kaip 1/2 visų Seimo
narių, keičiami ne mažiau 3/5 Seimo narių;
• referendumu priimtos nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu(LRK
69 str. 3-4 d.).

2.Teisės normų akto priėmimas ir paskelbimas:

a) teisės normų akto pasirašymas ir paskelbimas;
b) teisės normų akto įsigaliojimas.

Teisėkūros principai

1) Teisėtumas (neviršyti kompetencijos).

2) Demokratiškumas ir viešumas.

3) Profesionalumas.

4) Socialinis kompromisas.

5) Išsamumas.

6) Daugumos.

7) Ekonomiškumas.

“Įstatymą galima laikyti geru, jeigu jis tikslus, jeigu jo reikalavimai
teisingi, jeigu jis lengvai vykdomas, jeigu jis suderintas su valstybės
forma, jeigu skatina piliečius gėriui” (F.Bekonas).

TEISĖS NORMA

Teisės normos požymiai:

1. Norminamasis pobūdis;
2. Formalus apibrėžtumas;
3. Visuotinis privalomumas:
• abipusė nauda;
• valstybės prievarta;
4. Sistemingumas;
5. Bendrumas (nebūtinas).

Apibendrinimas:

Teisės norma – tai tautos arba kompetentingų valstybės institucijų
sukurta, formaliai apibrėžta visuotinai privaloma elgesio taisyklė, kurios
vykdymas garantuojamas santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės
prievarta.

Formalūs teisės normos požymiai:
• norminamasis pobūdis;
• formalus apibrėžtumas;
• visuotinis privalomumas;
• sistemingumas.

Turiningieji teisės normos požymiai:
• laisvė;
• lygybė;
• teisingumas.

SOCIALINĖS NORMOS
Norma – riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė, pavyzdys,
kriterijus.
Elgesio norma – tai žmonių tarpusavio santykių standartas,
schema, matrica, leidžiamo elgesio riba.

Techninės normos – reguliuoja žmonių santykius su gamta.
Religinės normos – reguliuoja žmonių santykius su dievu.

Socialinės normos – reguliuoja žmonių tarpusavio santykius.

Norminimo tikslas – vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis
apsaugoti visų žmonių teises ir lemti tų teisių įgyvendinimą.

Socialinių normų klasifikacija:

o moralės,

o papročiai,

o visuomeninių organizacijų (korporatyvinės),

o teisės.
TEISĖS NORMOS VIDINĖ STRUKTŪRA

Teisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija
apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę.
Tai:
1. Hipotezė – teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai,
nurodantys kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią
taisyklę;
2. Dispozicija – elgesio taisyklė (išdėstymas);
3. Sankcija – padariniai, atsirandantys teisės subjektui,
nepaklususiam teisės normų reikalavimams.

Struktūros išraiškos formulė:
Jei įvyksta tam tikri teisiniai faktai gyvenimo aplinkybės (H), tai
visuomeninių santykių dalyviai turi elgtis taip ir taip (D), priešingu
atveju jų teisės bus siaurinamos arba likviduojamos(S).

Loginės ir tekstinės teisės normos struktūros santykis

Loginė normos struktūra – tai sistema teisės normos elementų, kurių
padedama konkreti teisės norma, sąveikaudama su kitomis teisės normomis,
tampa pajėgi įgyvendinti visai teisės sistemai skirtas funkcijas:
• suformuluoti elgesio taisyklę;
• nurodyti faktus, kurių pagrindu santykio dalyviams atsiranda,
pasikeičia ar išnyksta subjektinės teisės ir pareigos, taip pat
veiksmus, kuriais gali būti pažeidžiama ši taisyklė;
• užtikrinti tokios taisyklės įsakmumą – jos pažeidimų baudžiamumą.
Tekstinė normos struktūra yra ne teisės esmė, o teisinės technikos
kategorija, skirta išplėtoti loginę normos struktūrą atsižvelgiant į tai,
kuri teisės funkcija įgyvendinama šia teisės norma.

TEISĖS NORMŲ KOLIZIJA

Teisės normų kolizija – tai atvejis, kai tą patį visuomeninį santykį
reguliuoja kelios, viena kitai prieštaraujančios normos.

Taisyklės:

1. Kai viena kitai prieštarauja tos pačios institucijos išleistos ir tą
pačią juridinę galią turinčios teisės normos, tai galioja vėliau
išleista teisės norma.

Lex posteriori derogat priori

2. Jei viena kitai prieštarauja skirtingos kompetencijos institucijų
išleistos teisės normos, tai galioja aukštesnę kompetenciją turinčios
institucijos išleista teisės norma.

3. Jei specialioji teisės norma prieštarauja bendrajai, tai galioja
bendroji.

Lex generali derogat lex speciali

➢ Specialiosios normos primatas prieš bendrąją galimas tik normų
konkurencijos atveju (teisės normų konkurencija esti tada, kai
įstatymų leidėjas sąmoningai nustato kelias teisės normas,
reguliuojančias tuos pačius visuomeninius santykius).

➢ Specialiosios normos primatas bus ir tais atvejais, kai
bendroji norma turi dispozityviosios normos prasmę.

TEISĖS NORMŲ IŠRAIŠKOS FORMOS

Teisės normų išraiškos formos:

1. Teisinis paprotys – kompetentingos institucijos sankcionuota elgesio
taisyklė, susiformavusi visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio
kartojimosi.
2. Teisinis precedentas – tai valstybės institucijos, dažniausiai teismo
sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą (ad hoc) ir
vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas bylas.
3. Ratifikuotos tarptautinės sutartys.
4. Teisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių
asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame
yra suformuluotos teisės normos.

Rūšys:

o Bendrųjų teisės normų aktas;
o Individualių teisės normų aktas;
o Interpretuotų teisės normų aktas.
Visi norminiai teisės aktai funkcionuoja kaip vientisa sistema, kuriai
būdingi tokie požymiai:
• suderinamumas,
• abipusė sąveika,
• hierarchiškumas,
• specializacija ir diferenciacija pagal teisės šakas.

5.Norminės sutartys.

NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ RŪŠYS

1. Įstatymai – tai Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka
išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę
galią, formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas reguliuoti
svarbiausius žmonių santykius.

Pagal juridinę galią įstatymai skirstomi:

Pagrindiniai:

o Konstitucija (LRK 7str).
o Konstituciniai įstatymai (LRK 69str).
o Ratifikuotas tarptautinės sutartys (LRK 138str. 3 dalis).

Paprastieji:

o Programiniai įstatymai.

o Organiniai, arba kodifikaciniai, įstatymai.

o Ypatingieji įstatymai.

2. Poįstatyminiai aktai – tai teisės aktai, priimami remiantis įstatymais,
jiems neprieštaraujantys, juos konkretinantys ir užtikrinantys jų
įgyvendinimą. Tai vykdymo aktai:

o Seimo nutarimai;
o Prezidento dekretai;
o Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai;
o Konstitucinio teismo nutarimai, jei NTA pripažįstami
prieštaraujantys konstitucijai;
o Ministro Pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos;
o Ministerijų, departamentų instrukcijos ir įsakymai;
o Savivaldybių tarybų sprendimai;
o Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai, turintys
bendrųjų teisės normų;
o Apskričių viršininkų įsakymai;
o Įmonių, įstaigų, organizacijų norminiai teisės aktai.

NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ GALIOJIMAS LAIKO ATŽVILGIU

Norminių teisės aktų galiojimo laikas – laikotarpis nuo akto
įsigaliojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos.

Galiojimo pradžia:

a) nuo akto priėmimo momento;
b) nuo akto patvirtinimo dienos (patvirtina įsakymu vadovas);
c) nuo akto paskelbimo dienos (įstatymai);
d) kitą dieną po akto paskelbimo “Valstybės žiniose”
(poįstatyminiai aktai);
e) nuo teisės akto faktinio gavimo dienos (kanc. knygos, kurjeris,
el. paštas);
f) nuo datos, nurodytos pačiame akte;
g) atsiradus tam tikroms aplinkybėms.

Galiojimo pabaiga:

a) baigiasi akto galiojimo laikas, jei nurodytas tame pačiame
teisės akte;
b) kompetentinga institucija kitu teisės aktu tiesiogiai
panaikina norminį teisės aktą;
c) išleidžiamas naujas norminis teisės aktas, kuris reguliuoja
tuos pačius visuomeninius santykius;
d) Konstitucinis Teismas nutarimu pripažįsta įstatymą,
prieštaraujantį Konstitucijai.

Lex retro non agit !

Išimtis: BA ir AA:

a) panaikina veikos baudžiamumą;
b) švelnina bausmę.

NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ GALIOJIMAS TERITORIJOS ATŽVILGIU

Galioja teisinėje Lietuvos teritorijoje:
o valstybės sienomis apribota sausumos teritorija;
o vidaus ir teritoriniai Baltijos jūros vandenys;
o oro erdvė virš sausumos;
o žemės gelmės;
o Lietuvos ambasadų teritorijos užsienio valstybėse;
o visi laivai su Lietuvos vėliava, esantys atviroje jūroje;
karo laivai, esantys kitų šalių teritoriniuose vandenyse;
o skraidančių ir kosminių aparatų kabinos, esančios atmosferoje.

NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ GALIOJIMAS ASMENŲ ATŽVILGIU

Norminių teisės aktų galiojimo riboms turi reikšmės:

a) teisės subjekto amžius:
o nuo 18 m. visi teisės aktai;
o nuo 16 m. administracinė atsakomybė;
o nuo 16 m. baudžiamoji atsakomybė;
o nuo 14 – 16 m. baudžiamoji atsakomybė (BK 13str.);
o nuo 14 – 18 m. civilinė atsakomybė.
o

b) asmens neliečiamybės teisė:
o diplomatiniai imunitetai;
o aukščiausiųjų valstybės institucijų pareigūnų asmens
neliečiamybės teisė.

TEISĖS SISTEMA

TEISĖS SISTEMOS SKIRTUMAS NUO TEISĖS NORMŲ SISTEMOS

Teisės normų sisteminimas – tai teisės normų telkimas į tarpusavyje
susijusius teisės institutus, teisės pošakius, teisės šakas pagal
reguliavimo objektą ir metodą.

Teisės sistema – tai teisės normų egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos
teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas,
susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos
veiksmingumą.

TEISĖS SISTEMOS SUDARYMO METODAI

Subordinacijos pagrindu teisės normos telkiamos į vis bendresnius darinius.

Koordinacijos arba koreliacijos paskirtis – suvienyti teisės šakas pagal jų
atliekamas funkcijas, kur teisės šakos papildytų viena kitą, garantuotų
viena kitos funkcionalumą, imperatyvų įsakmumą.

Visos teisės šakos skirstomos į:
• materialiąsias,
• proceso.

Materialiosios teisės šakų normos reguliuoja tarp žmonių ir jų
susivienijimų realiai susiklosčiusius santykius.

Proceso teisės šakų normos nustato įvairias teisines procedūras, būtinas
siekiant įgyvendinti materialiosios teisės normų reikalavimus.

Vertikaliuoju (subordinacijos) požiūriu teisės sistema – tai teisės normų,
sujungtų į teisės institutus, pošakius ir šakas hierarchija, o
horizontaliuoju (koordinacijos) požiūriu – tai teisės šakų tarpusavio
sąveikos organizacija.

TEISĖS NORMOS KAIP TEISĖS SISTEMINIMO OBJEKTAI

TEISĖS SISTEMOS SANTYKIS SU TEISINE SISTEMA

Teisės sistema yra teisės normų ir šakų vidinė organizacija.

Teisinė sistema – teisės sistemos sujungimas su teisėkūros ir teisės
įgyvendinimo (teisėsaugos) institucijomis bei jų veikla.

Jos struktūrai būdingi trys lygmenys:

o ideologinis doktrininis (teisės samprata);

o norminis (teisės sistema);

o organizacinis institucinis (valstybės institucijų sistema,
kurianti ir įgyvendinanti teisę).

o

TEISINĖS SISTEMOS VIDAUS STRUKTŪRA

TEISINĖS TEISĖS TEISINIAI

IDĖJOS NORMOS SANTYKIAI

Teisinių sistemų rūšys (šeimos):

o romanų – germanų;
o anglosaksų;
o musulmonų, judėjų, induistų;
o socialistinė (iki 1991 m.).

TEISĖS AKTŲ SISTEMINIMAS IR JO RŪŠYS

Norminių teisės aktų sisteminimas – tai įvairių teisės subjektų
veikla, kuria siekiama sugrupuoti teisės normų aktus į vientisą sistemą,
siekiant palengvinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų
nurodymus.

Teisės aktų sisteminimo principai:
• informacijos išsamumas;
• informacijos patikimumas;
• naudojimosi patogumas.

RŪŠYS
1. Norminių teisės aktų apskaita – tai subjektų veikla, kuria kaupiami,
apdorojami tam tikra tvarka išdėstomi ir saugomi galiojantys
norminiai teisės aktai.

2. Teisės aktų inkorporacija – tam tikri teisės aktai chronologine,
abėcėline, sistemine, dalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies
sujungiami į rinkinius (ypatumas – nekeičiamas jungiamų į rinkinį
aktų turinys).
Pagal leidžiamų rinkinių juridinę galią skirstoma: oficialioji,
oficiozinė, neoficiali.

3. Teisės aktų konsolidacija – daugelis teisės aktų, reguliuojančią tą
pačią socialinių santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrintą
(sustambintą) norminį teisės aktą (ypatumas – nekeičiamas teisinio
reguliavimo turinys).

4. Teisės aktų kodifikacija – tai esminis tam tikrų socialinių santykių
sritį reguliuojančių teisės aktų turinio ir formos perdirbimas
(kodeksas –tai stambus suvestinis tiesioginio taikymo aktas, detaliai
ir konkrečiai reglamentuojantis tam tikrą santykių sritį).
Rūšys:
– visuotinė kodifikacija – siekiama susisteminti visus pagrindinius
teisės šakų normų aktus;
– šakinė – apima vienos teisės šakos įstatymus (CK, BK, DK);
– speciali- tai išleidimas aktų, reguliuojančių tam tikram
teisės institutui būdingus socialinius santykius (Miškų
kodeksas).

TEISINIAI SANTYKIAI

Teisinių santykių požymiai

1. Atsiranda ir funkcionuoja tik teisės normų pagrindu.

2. Teisiniai santykiai – tai teisės normų įgyvendinimo forma (būdas), tai
veikianti teisės norma.

3. Teisės norma – idėjinis, norminių teisinių santykių modelis.

4. Teisės norma nesukuria visuomeninių santykių, o tik suteikia teisės
formą ir vertybinę kryptį.

5. Valstybė, remdamasi TN negali savavališkai keisti pradinio vienų ar
kitų santykių pobūdžio ar laisvai savo nuožiūra jų sukurti. Teisė nėra
visuomeninių santykių kūrėja, ji tik juos reguliuoja.

6. Teisės norma ir teisiniai santykiai yra sudedamos teisinio reguliavimo
mechanizmo dalys.

Teisinių santykių atsiradimo prielaidos

o Teisės norma;
o Teisiniai faktai;
o Teisinis subjektiškumas.

Teisiniai faktai – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, įvykiai, su kurių
buvimu teisės norma sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą,
pasikeitimą arba pasibaigimą.

Pagal žmogaus valios dalyvavimą skirstomi:

o įvykiai;
o veiksmai (veikos).

Pagal santykį su teisės normomis:

o teisėti;
o neteisėti.

Pagal sukeliamų padarinių pobūdį:

o kuriais remiantis atsiranda teisiniai santykiai;
o kuriais remiantis pasikeičia teisiniai santykiai;
o kuriais remiantis pasibaigia teisiniai santykiai.

Prie teisinių faktų priskiriamos trunkamosios teisinės būsenos ir kelių
teisinių faktų sutaptis.

TEISINIŲ SANTYKIŲ STRUKTŪRA

Trys struktūriniai elementai:

I. Teisinių santykių objektas – tai, kuo to santykio
dalyviai gali legaliai naudotis. Tai materialinės
ir dvasinės vertybės.

II. Teisinių santykių subjektai (dalyviai) – tai
teisės subjektai, turintys vienas kito atžvilgiu
įstatymo ginamas teises ir pareigas.

Požymis – teisinis subjektiškumas:

o Teisnumas – galėjimas turėti subjektines teises ir pareigas
(visuotinumas);
o Veiksnumas – galėjimas savo veiksmais įgyti subjektines
teises, jas įgyvendinti atitinkamų pareigų vykdymu.

Teisinių santykių subjektų rūšys:

o Individualūs (fiziniai asmenys);
o Kolektyviniai (juridiniai asmenys):
– valstybė,
– valstybės institucijos,
– visuomeniniai ir religiniai susivienijimai,
– gamybinės organizacijos,
– užsienio firmos,
– savivaldybių įstaigos ir pan.

III. Teisinių santykių turinys – tai teisinių santykių
subjektų subjektinės teisės ir pareigos.

TEISINIŲ SANTYKIŲ TURINYS

Teisinis santykis yra priemonė paversti bendruosius teisės normų
nurodymus konkrečiomis (subjektinėmis) visuomeninio santykio dalyvių
teisėmis ir pareigomis.

Teisės prasmės:
• objektinė teisė – sistema pozityviosios teisės normų, kurios nustato
visiems subjektams bendras elgesio taisykles;
• subjektinė teisė – tai konkrečiam asmeniui įstatymo leisto ar
neuždrausto elgesio, ginamo valstybės prievarta, rūšis ir mastas.
Subjektinės teisės struktūra:
• leidimas pačiam elgtis taip, kaip nustatyta teisės akte(naudotis
subjektinės teisės objektu);
• leidimas reikalauti, kad kiti asmenys teisės turėtojo atžvilgiu
susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų arba vykdytų jo naudai pozityvią
pareigą;
• leidimas kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją, kad ši
pasinaudodama valstybės prievarta, priverstų antrąją santykio šalį
įvykdyti pareigą, kurią ši privalo atlikti subjektinės teisės
turėtojui pagal įstatymą arba sutartį.

Teisinė pareiga – rūšis ir mastas privalomo elgesio, kuriuo yra
legalizuojama visuomenėje konkretaus asmens subjektinė teisė – leidimas
naudotis tam tikru gėriu.
Pareigą sudaro tokie įpareigojimai:
• atlikti kito asmens (bendrijos) naudai tam tikrus pozityvius veiksmus;
• nekliudyti subjektinės teisės turėtojui naudotis teisės objektu, į
kurį jis turi teisę;
• atlyginti žalą kito asmens teisėms, kurią asmuo padaro naudodamasis
savo subjektine teise.

Teisinė pareiga yra subjektinės teisės – leidimų įgyvendinimo,
legalizavimo visuomenėje priemonė.

TEISĖTAS ELGESYS IR JO RŪŠYS

Požymiai:
• konkretaus asmens elgesys atitinka teisės normų reikalavimus
ir reiškiasi toje socialinių santykių srityje, kuri yra
reguliuojama teisės normų;
• elgesys visuomenei būdingas ar bent pageidautinas;
• daugiau ar mažiau sąmoningas elgesys: asmuo žino ko ir kodėl
siekia savo elgesiu.

RŪŠYS

Pagal aktyvumo laipsnį:
• veiksmais ir neveikimu (pasyvus elgesys).

Pagal elgesio motyvus:
• įsisąmonintas elgesys remiasi asmens įsitikinimu, kad
naudinga elgtis teisei nepriešingu būdu;
• marginalinis arba ribinis elgesys;
• konformistinis arba prisitaikėliškas elgesys;
• socialiai aktyvus elgesys:
– aktyvus dalyvavimas savanoriškų organizacijų veikloje;
– aktyvumas teisėkūros srityje;
– aktyvus dalyvavimas sudarant alternatyvius arba gretutinius
visuomenės ar valstybės darinius, taip pat dalyvavimas jų
veikoje;
– saviveiklinis asmenybės aktyvumas teisės srityje.

TEISĖS PAŽEIDIMAS

TEISĖS PAŽEIDIMO POŽYMIAI

1. Teisės pažeidimo subjektais gali būti tik žmonės arba jų
susivienijimai, nes teisės pažeidimas yra sąmoninga veika.

2. Teisė gali būti pažeista veikimu arba neveikimu.

3. Teisės pažeidimas – priešinga teisei veika.

4. Teisės pažeidimas – pavojinga visuomenei veika.

TEISĖS PAŽEIDIMO SUDĖTIS

1. Teisės pažeidimo subjektas –asmuo (fizinis arba juridinis),
pažeidęs teisės normų reikalavimus (amžius, specialieji
požymiai,pakaltinamumas).

2. Teisės pažeidimo objektas – teisės normomis saugomos asmeninės
(biologinės), socialinės, materialinės ar kitokios vertybės.

3. Teisės pažeidimo objektiniai požymiai:

• veika;
• veikos padariniai;
• priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių;
• vieta, laikas, įrankiai ir pan.

4. Teisės pažeidimo subjektiniai požymiai:

• motyvai;
• tikslas;
• kaltė.

Teisės pažeidimo rūšys:

▪ nusikaltimas;
▪ nusižengimai: AT pažeidimai, CT pažeidimai, drausminiai
pažeidimai, baudžiamieji nusižengimai.
TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

Atsakomybės įgyvendinimo būdai:
1) vykdant pareigas, kuriomis legalizuojamas naudojimasis
subjektinėmis teisėmis;
2) siaurinant subjektines teises, kai atsisakoma vykdyti teisėms
proporcingas pareigas.

Teisinės atsakomybės skirstymas

POZITYVIOJI – asmens suvokimas, kad naudodamasis subjektinėmis
teisėmis jis privalo vykdyti atitinkamas pareigas ir savanoriškai
atlyginti žalą, jei ši bus padaryta, kito asmens teisėms.
Elementai:
1. Naudojimasis subjektinėmis teisėmis.
2. Pareiga naudotis teisėmis kito asmens teisėms nepavojingu būdu.
3. Pareiga savanoriškai atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą,
atsiradusią nesugebėjus naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kito
asmens teisių.

NEGATYVIOJI – tai valstybės akcija, kai valstybė priverčia vieną iš
teisinio santykio šalių įvykdyti kitos šalies naudai pareigą arba
susiaurina teisės pažeidėjo subjektines teises iki jo paties susiaurintų
pareigų apimties.
Negatyvioji teisinė atsakomybė yra pozityvios atsakomybės turinys ir
garantas.

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS STADIJOS

Teisinė atsakomybė kildinama iš teisių ir pareigų vienovės. Ši vienovė
padeda suprasti, kad yra ne dvi savarankiškos teisinės atsakomybės formos,
o viena, tęstinė teisinė atsakomybė – procesas, kuris prasideda pozityviąją
ir baigiasi negatyviąja:

1. Pozityvioji atsakomybė – nuolatinis asmens įsipareigojimas ir
įpareigojimas garantuoti naudojimąsi teisėmis atitinkamų pareigų
vykdymu.

2. Negatyvioji atsakomybė – kompensuoti pozityviosios nepakankamumą, t.y.
susiaurinti asmens teises tokia apimtimi, kokia tų teisių turėtojas
atsisakė vykdyti pareigas, kuriomis jis privalėjo legalizuoti
naudojimąsi savo teisėmis.

Valstybės prievarta nesukuria pačios teisinės atsakomybės, o tik
garantuoja ją!

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS ATSIRADIMO SĄLYGOS

1. Pozityviosios atsakomybės atsiradimo pagrindai:

• teisės norma, kurios pagrindu atsiranda konkreti subjektinė teisė ir
įpareigojimas garantuoti ją atitinkamu pareigų vykdymu;

• naudojimasis subjektine teise;

• žalos padarymas naudojantis šia teise.

2. Negatyviosios atsakomybės atsiradimo pagrindai:
• teisės norma, įpareigojanti teisės subjektą vykdyti pareigas,
legalizuojančias jo teises;

• teisės pažeidimas (atsisakymas vykdyti pareigas, su kuriomis įstatymas
sieja naudojimąsi teisėmis);

• negatyviosios atsakomybės subjektas gali būti tik kaltas asmuo,
organizacija (nepakaltinamas nėra subjektas );

• teisės taikymo aktas.

Negatyviosios teisinės atsakomybės rūšys

• baudžiamoji atsakomybė;

• administracinė atsakomybė;

• civilinė atsakomybė;

• drausminė atsakomybė;

• materialinė atsakomybė.

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS PRINCIPAI

1. Sutarčių reikia laikytis.

2. Žala turi būti atlyginama.

3. Teisėtumo.

4. Pagrįstumo.

5. Teisingumo:

• neleistina taikyti baudžiamosios atsakomybės už nusižengimus;

• jeigu teisės pažeidimu padaroma žala, kurią galima realiai atkurti, tai
taikomos sankcijos privalo garantuoti tokį teisės atkūrimą;

• teisinės atsakomybės (sankcijų) griežtumas turi atitikti padarytos žalos
mastą ir neteisėtos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį;

• asmuo, padaręs teisės pažeidimą, teisine tvarka atsako tik už savo
konkrečius neteisėtus veiksmus;

• įstatymas, nustatantis baudžiamumą arba sunkinantis atsakomybę atgal
negalioja;

• už vieną teisės pažeidimą galima tik viena teisinė bausmė.

6. Tikslingumo.

7. Atsakomybės neišvengiamumo.

8. Veiksmingumo.

———————–
Psichologinė, ekonominė, politinė ir kita žmogaus būtis (socialiniai
interesai) => Teisinė būtis (teisinės idėjos -> teisės normos -> teisiniai
santykiai) => Socialinių interesų įkūnijimas visuotinai privalomu žmonių
elgesiu.

Teisė – tai humanistinė idėja (įsisąmoninti žmonių interesai) paversta
visuotinai privaloma elgesio taisykle (TN), o galiausiai žmonių elgesio
realybe (TS).

Teisė – visuomeninė sutartis (konvencija): konvencialumas – pati teisės
esmė; tik dėl jo teisė ir pajėgia sukurti bei palaikyti individų gebėjimą
gyventi santarvėje (socialumą), pasiekti tam tikros interesų įvairovės
vienovę, mažinti prievartos poreikį individų tarpusavio santykiuose.

Teisės funkcijos – tai teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ar būdai

Teisinio reguliavimo objektas – tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam
daromas poveikis teisės normomis.

Teisinio reguliavimo metodas – tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų
ir priemonių sistema

Teisės institutas

Teisiniai santykiai – tai teisės normomis sureguliuoti ir dėlto
socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti
privalomos abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė.

Teisės pažeidimas – tai priešinga teisei, kalta asmenų ar organizacijų
veika, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms piliečių teisėms, teisėtiems
interesams, arba apskritai teisinei tvarkai.

Teisėsaugos institucijos (policija, ombudsmenas, prokuratūra, teismai,
inspekcijos (mokesčių, vartotojų teisių, darbo saugos, ekologijos ir kt.)

Teisės norma – tai teisėkūros subjektų (valstybės) suformuluota,
sankcionuota, visuotinai privaloma elgesio taisyklė, nustatanti
visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas ir garantuojama to
santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta.

Teisės forma – tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio
taisyklė tampa prieinama savo adresatui, ir iš kurio paaiškėja jos juridinė
galia – vieta kitų TN hierarchijoje.

Teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, nurodantys, kaip
konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad
įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei
demokratizuojami

Teisėkūros subjektai – valstybės institucijos: parlamentas, prezidentas,
vyriausybė, teismai, tauta

Valstybė kaip teisės kategorija
(valstybė – teisės imperatyvų įgyvendinimo garantas)

Valstybė kaip teisės kategorija
(valstybė – teisėkūros subjektas)

TEISINIŲ SANTYKIŲ TURINYS – tai teisinio santykio dalyvių
(subjektų) subjektinės teisės ir pareigos

Teisėtas elgesys – tai asmenų ir organizacijų elgesys nepriešingas teisės
normų reikalavimams

Teisinė atsakomybė – tai teisinis įsipareigojimas teisės subjektams
garantuoti naudojimąsi savo teisėmis atitinkamų pareigų vykdymu,
nurodant, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių
praradimu.

Socialinės normos – tai elgesio taisyklės, kurios skirtos norminti
(reguliuoti) žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas
santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio
poveikio priemonėmis.

Teisės pošakis

Teisės šaka(-os)

Proceso teisės šakos

Konstitucinė teisė
AT
CT
BT
FT
DT
ŽT
Ekologinė T
Komercijos T
TT ir kt.

Konstitucinio proceso teisė
APT
CPT
BPT
Arbitražinio proceso teisė

Materialiosios teisės šakos

Materialiosios teisės šakos sąveikauja su proceso teisės šakomis, kaip
tikslas su savo priemonėmis