Turinys
1.Įvadas…………………………………………………………….………………………………………………………………….22. Konstitucijos atsiradimoaplinkybės……………………………………………………………………………………33. 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijosbruožai…………………………………………………………………53.1 Perversminis konstitucijos pobūdis Josįžangoje…………………………………………………………..………63.2 Dvi tautos atstovybės 1928 m.Konstitucijoje……………………………………………………..…………………73.3 Prezidento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijųsusiaurinimas 1928m. ValstybėsKonstitucijoje……………………………………………………..…………………………………………………………………..73.4 Ministrų Kabineto vaidmuo 1928mkonstitucijoje……………………………………………………..…………113.5 Valstybės Taryba- nauja institucija 1928mKonstitucijoje…………………………………………………….124. Konstitucijos nuostatųįgyvendinimas………………………………………………………………………………..135.Išvados……………………………………………………………………………………………………………………………..16
6.Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………17
Įvadas
Konstitucija – (lot. constitutio – teisių nustatymas) pagrindinisnormatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių teisės aktų visuma,turinti aukščiausią teisinę galią ir nustatanti šalies politinės, teisinėsir ekonominės sistemos pagrindus. Teisinis valstybės funkcionavimas,juridinė aukščiausiųjų politinės valdžios organų veikla, betarpiškaįstatymų leidyba įmanoma tik priėmus konstituciją, kuri nustato valstybėssantvarkos pobūdį, pagrindines institucijas, jų kompetencijas, reguliuojareikšmingiausius visuomenės gyvenimo, socialinius santykius. Valstybėspolitinės sistemos veikimas, jos sudėtinių dalių sąveikos galimybėspriklauso būtent nuo šio pagrindinio valstybės įstatymo. XXa. I pusės nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimas pasižymėjobandymais tobulinti šalies politinės sistemos pagrindus. Po laikinųjųvalstybės konstitucinių aktų, pagaliau buvo priimta nuolatinė- 1922m.Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tačiau joje įtvirtinta parlamentokratijapamažu evoliucionavo į autokratiją, kurios pagrindus įtvirtino naujoji1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Šios evoliucijos posūkio tašku tapo 1926m. gruodžio 17d. perversmas,kurio viena iš priežasčių buvo išaugusi opozicija parlamentarizmui irapskritai šios valdymo formos krizė Lietuvoje, kurią sukėlė neišsprendžiamipartijų nesutarimai, paralyžiavę normalią Seimo veiklą. Autoritarinisrežimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės sistemos ir siekdamasįtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė naująKonstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją. Nors joje ir buvo formaliai pripažinta demokratinių principų viršenybėir įteisinta demokratinė santvarka, vis tik Konstitucijos įtvirtintasrežimas akivaizdžiai krypo diktatūrinio valdymo link, taip atmesdamas1922m. Konstitucijos suponuotą parlamentinės valdymo formos įteisinimoschemą. Tai buvo viena iš ilgiausiai galiojusių ir labiausiai Lietuvospolitinį gyvenimą įtakojusių Konstitucijų.
Šiame darbe bus bandoma apžvelgti 1928m. Lietuvos ValstybėsKonstitucijos atsiradimo sąlygas, aptarti joje įtvirtintos politinėssistemos pagrindinius bruožus, šiek tiek giliau panagrinėti konstituciniųaukščiausiųjų valstybės organų veikimą, tų organų tarpusavio ryšį. Taip patbus aptariamas Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas.
Konstitucijos atsiradimo aplinkybės
Po I-ojo Pasaulinio karo visoje Europoje nuvilnijusi demokratijospakilimo banga netrukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinisjudėjimas, propaguodamas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvarką, ir tainegalėjo nesukelti priešingos reakcijos, pasireiškusios klasių kovosnepripažįstančios tautos vienybės idėjų, propagavimu ir tendencijasiaurinti demokratiją, sudarančią palankias sąlygas destruktyviemsjudėjimams.[1] Lietuvoje, konstituciškai įtvirtinusioje seiminį režimą, taip patgreitai išryškėjo gilėjantis visuomenės susiskaldymas, vertęs valstybėsgyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis partinėmis koalicijomis,kęsti nuolat besikeičiančius ministrų kabinetus, politinį nestabilumą,balansuojantį ant krizės ribos. Todėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesniųrezultatų stiprinant jauną valstybę, krašte ėmė stiprėti konservatyviosnuotaikos, paplito didesnio pastovumo ir ramybės troškimas, visuomenėjedidėjo nusivylimas parlamentarizmo negaliomis. Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parlamentarizmą jau pirmajamSeimui atskleidus savo nesugebėjimą atlikti pagrindinių jam skirtųfunkcijų. Jis telkėsi apie niekada parlamentarizmui nesimpatizavusiąLietuvių tautos pažangos partiją (1924 m. pasivadinusią Lietuvių tautininkųsąjunga), ir apie krikščionis demokratus, praktiškai patyrusius, kad jųpolitinė platforma nesulaukia kaip tikėtasi pastovesnio rinkėjų pritarimo.Dešiniesiems pralaimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicineiliaudininkų ir socialdemokratų Vyriausybei, šios jėgos susivienijo.[2] Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų konservatyvesniopobūdžio įstatymų lietusių kai kuriuos Baudžiamojo statuto, Susirinkimųįstatymo straipsnius, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kaliniųamnestiją. Valstybės aparato kai kurie valdininkai imti keisti „savais”žmonėmis, vyriausybiniai sluoksniai planavo mažinti aukštųjų pareigybiųetatus kariuomenėje, nebemokėti algų dvasininkams, imtis kai kurių kitųpriemonių.[3] Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes
politines sąlygas komunistinei veiklai reikštis, pagausėjo streikų,mitingų, demonstracijų ir politinių susirinkimų. Komunistai stengėsipajungti sau profsąjungas. Vyriausybė, neturėdama Seime absoliučios balsų daugumos paramos irsuvokdama, kad jos likimas nemažai priklauso nuo tautinių mažumų atstovųpozicijos, darė joms, ypač lenkams, kai kurių nuolaidų. Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikaidiskredituoti, pirmiausiai kaltindama ją krašto bolševizavimu irpolonizavimu. Parlamentinio valdymo laikotarpį Lietuvoje nutraukė valstybėsperversmas. 1926 m. gruodžio mėnesio naktį iš 16 į 17 d. grupė karininkųnutraukė užtrukusį Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, oRespublikos prezidentui K. Griniui paskyrė namų areštą. Po tosąmokslininkai tautininkų veikėją A. Smetoną paskelbė nekonstituciniuValstybės vadu. Ir nors perversmas įvyko be pasipriešinimo, jis reiškėkonstitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimą jau vien dėl to, kad valdžiospasikeitimas šįkart vyko aiškiai prieštaraujant Konstitucijos dvasiai. Siekdamos stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį,perversmininkų pastatytos į valdžią politinės jėgos tuojau pat pamėginolegalizuoti perversmo padarinius ir sukurti valdžios tęstinumo regimybę.Tam buvo gautas nuverstųjų liaudininkų ir socialdemokratų vadovybėssutikimas, sudaręs sąlygas formaliai išsaugoti tas pačias politinėsvaldžios institucijas – Seimą ir dvinarę Vyriausybę, susidedančią išRespublikos prezidento ir Ministrų kabineto. Personaliniai pakeitimai šioseinstitucijose buvo padaryti taip pat formaliai laikantis Konstitucijojenustatytos tvarkos: jau tą pačią gruodžio 17 d. apie atsistatydinimąpareiškė liaudininkų ir socialdemokratų Ministrų kabinetas, joatsistatydinimą priėmęs prezidentas K. Grinius formuoti naują Ministrųkabinetą pavedė tautininkų veikėjui A. Voldemarui, o po to, patvirtinęsnaujo Ministrų kabineto, į kurį šįkart įėjo Tautininkų sąjungos,krikščionių demokratų bloko bei liaudininkams artimos Ūkininkų partijosatstovai, sudėtį, atsistatydino; gruodžio 19 d. posėdyje, nedalyvaujantpašalintų nuo valdžios partijų žmonėms, 38 savo narių balsais konstituciniuprezidentu Seimas išrinko A. Smetoną. Perrinkta ir Seimo vadovybė, iš esmėssutelkiant ją krikščionių demokratų bloko rankose.[4] Taip formaliai politinės valdžios konstitucinės institucijos buvosudalytos nepažeidžiant Konstitucijoje nustatytos tvarkos. Tačiau faktiškaibuvo pažeistas esminis Konstitucijos reikalavimas, kad Respublikosprezidentas ir Ministrų kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą: turėjusiremtis Seimo dauguma, tos daugumos Vyriausybė neturėjo, ją sudarė politinėsgrupės, Seime disponuojančios 38 (iš 85) balsais. Šioje situacijoje Seimo funkcionavimas buvo įmanomas tik todėl, kadnuo valdžios nušalintoji Seimo dauguma nesiryžo peržengti nuosaikiosparlamentinės opozicijos ribų. Tokia savo laikysena ji sudarė naujomspolitinėms jėgoms sąlygas laimėti laiko ir įsitvirtinti valdžioje. Irtiktai tarp opozicinės Seimo daugumos ir Vyriausybės kilus konfliktui dėlSeimo nario liaudininko J. Pajaujo, apkaltinto sąmokslo rengimu, arešto,pažeidžiant jo imunitetą, parlamentas 1927 m. balandžio 12 d. buvopaleistas, ir, o tai šiuo atveju svarbiausia, neskiriant, kaip toreikalaujama pagal Konstituciją, naujų jo rinkimų. Šis faktas buvo aiškus1922m. Konstitucijos sulaužymas ir konstitucinės santvarkos suardymas. Jislaikomas antruoju konstituciniu perversmu Lietuvoje. Skirtingai nuopirmojo, šis perversmas priemonių atžvilgiu buvo blankesnis t.y jame nebuvopanaudota jokių smurto priemonių, tačiau savo esme buvo daug gilesnis irgriežtesnis: pirmojo perversmo padarinius buvo galima „legalizuoti“, buvoišlaikyta bent konstitucingumo fikcija, o 1927 04 12 perversmo užglaistytijau niekas nebemėgino, nes, pasak M. Rėmerio „ jis buvo tyčia ir sąmoningainukreiptas prieš formalinę konstitucinę santvarką, […] o Seimo visiškonebuvimo iš viso nebuvo galima legalizuoti“. [5] Į perversmą iš karto neigiamai sureagavo jau pradėjusios irtivyriausybinės koalicijos tautininkų partneriai, ir tai lėmė visišką josgriuvimą. Taigi, Pašalinus Seimą, tautininkų užmačioms įgyvendinti trukdė ganademokratiška 1922m. Konstitucija. Iš dviejų alternatyvų – pažeidinėti esamąKonstituciją ar keisti ją nauja – tautininkų vadovybė pasirinko pastarąjįvariantą. 1928m. gegužės 15d. Respublikos Prezidentas su Ministrų Kabinetopritarimu paskelbė naują Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri, norsformaliai nenutraukė ryšių su demokratija, pasuko autoritarizmo link.Naujos Konstitucijos paskelbimą A. Smetona argumentavo kaip poreikįteisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnę valdžią, galinčią išsaugotitautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį, krašto būdą ir tradicijasatitinkantį valdymą. Lietuvai parlamentarizmas, anot A. Smetonos, yrasvetimas, nes tai svetur sukurta sistema, todėl, kaip ir kiekvienassvetimas reiškinys, Lietuvai nepritaikomas. A.Merkelis gruodžio 17d.perversmą ir naujos konstitucinės santvarkos įtvirtinimą vertina kaiprevoliucinį žygį, įvykdytą patriotizmo dvasia.[6]1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos bruožai
Tautininkai buvo neigiamai nusistatę dėl parlamento viršenybėsvalstybės institucijų sistemoje ir buvo pasiryžę siekti prezidentiniovaldymo. Todėl, likę valdžioje vieni, jie atvirai ir plačiai ėmė skelbti,jog būtina reformuoti perversmo jau sulaužytą 1922 m. Konstituciją, kuriojelegaliai per visą galiojimo laikotarpį nebuvo padaryta nė vienos pataisos.Imta tvirtinti, kad ši konstitucija buvusi priimta revoliucinio pakilimosąlygomis, jos autoriams neturint reikiamos patirties ir neatsižvelgiant įtikrąją Lietuvos padėtį. Apie teisėtą, bet reikalaujančią sutelktų plačių politinių pajėgų irtodėl sudėtingą pačios Konstitucijos nustatytą jos peržiūrėjimo tvarką,panaudojant tam reikalui naują išrinktą Seimą, šįkart nedrąsiai buvoužsiminta tik dar iki išyrant koalicijai. Koalicijai kritus ir nebelikusjokių tokių ketinimų sėkmės iliuzijų, dar kurį laiką tikėtasi Konstitucijąreformuoti referendumu. Tačiau nesulaukusi tam dalykui būtino platesniokitų politinių jėgų pritarimo, Vyriausybė valdančiųjų valia nuėjolengviausiu ir pačiu paprasčiausiu, bet neturinčiu nieko bendra suSteigiamojo seimo nustatytais Konstitucijos keitimo tvarkos reikalavimaiskeliu: 1928 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai paskelbtas prezidento suministro pirmininko kontrasignacija dekretuotas dokumentas, pavadintasLietuvos Valstybės Konstitucija.[7] Tokiu būdu trylika mėnesių, antrajamperversmui įvykus (nuo 1927.IV.12 iki 1928.V. 14), išlaikiusi neaiškią irkiek paradoksinę konstitucinę būklę, perversminė faktinė vyriausybėpagaliau ryžosi atvirai pasireikšti kaip tokia ir iš karto trumpamevienuolikos dienų laikotarpyje nuo 1928.05.14 iki 1928.05.25 iš savofaktinės perversminės galios padarė visas išvadas, kurias tuo tarpu ji jaubuvo slaptai paruošusi.[8] Sandaros požiūriu naujoji Konstitucija nesiskyrė nuo 1922 m.Konstitucijos, susidėjo iš tų pačių 15 skirsnių, tik šįkart apimančių ne108, o 107 straipsnius. Taip pat turinio požiūriu ji pažodžiui kartojodaugelį ankstesniosios, 1922m. Konstitucijos nuostatų. Tačiau savo esme abikonstitucijos labai skyrėsi. Būdingiausias skiriamasis 1928 m.Konstitucijos bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausiai Respublikosprezidento galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymąįdiegimas, tuo pat metu išsaugant pagrindinių demokratinių institutų,skyrium imant – parlamentarizmo regimybę, netgi demonstruojant didesnįpasitikėjimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu kaip referendumas.
Perversminis Konstitucijos pobūdis Jos įžangoje
Atsižvelgiant į 1928 m. konstitucijos preambulės tekstą, galimateigti, kad ši konstitucija yra faktinės perversminės valdžios oktrojuota:joje pasakyta, kad Konstituciją nusprendęs paskelbti būtent Respublikosprezidentas, pritariamas viso Ministrų kabineto, susirinkusio į iškilmingąposėdį kariuomenės šventės dieną. Tad konstitucija yra skelbiama kaipRespublikos Prezidento imperatyvinis sprendimas, Prezidento steigiamosiosgalios, tad diktatūros, aktas.Tai ypatingai pabrėžia perversminę šios konstitucijos kilmę, nes tik abu –1926.12.17 ir 1927.04.12 perversmai galėjo Respublikos Prezidentui su jampritariančiu Ministrų Kabinetu suteikti tą galią, kurią jis iš jokiųankstyvesnių teisinių aktų įgyti nebūtų galėjęs.[9] Tai patvirtino ir tautininkų spauda, kurioje, paskelbus Konstituciją,imta teigti, kad šiuo atveju teisės šaltiniu, teisę kuriančiu veiksniubuvęs gruodžio 17 dienos faktas, naujajai Lietuvos vyriausybei davęspagrindą savo nuožiūra, nesilaikant nustatytos tvarkos, keistiKonstituciją. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos oktrojavimo faktuisušvelninti į ją buvo įtraukta nuostata: „Ši Konstitucija veikia nuo jospaskelbimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimtį metų tautosatsiklausimo keliu” (106Str.). Dėl šios aplinkybės minima Konstitucijaliteratūroje dažnai traktuojama kaip laikinas aktas, pasak M. Rėmerio,„konstitucinis pasiūlymas tautai“ arba „konstitucinis provizoriumas“-laikinoji konstitucija, turinti veikti ir iki jos patikrinimo. Taip pat M.Rėmeris šį straipsnį interpretuoja kaip panaikinantį prielaidą, kad šikonstitucija- oktrojuota, teigdamas kad jis suteikia konstitucijaidemokratinio pobūdžio. Šis pobūdis glūdi būtent šiame straipsnyje apie
konstitucijos „patikrinimą“ „tautos atsiklausimo keliu“[10]. Tad M.Rėmeristai yra labiau linkęs traktuoti kaip konstitucinį pasiūlymą tautai, o nekaip Prezidento oktrojuotą konstituciją. Beje, „Tautos atsiklausimo“terminas, konstitucijoje vartotas ne kartą, M. Rėmerio traktuojamas kaiptautos sankcija referendumu ar plebiscitu.Dvi tautos atstovybės 1928 m. Konstitucijoje
Politinė galia 1928m. konstitucijoje tradiciškai yra atstovaujamaSeimo ir Vyriausybės. Pastaroji susideda iš Respublikos Prezidento irMinistrų Kabineto. Ši nuostata buvo įtraukta ir į 1922 m. konstituciją;tačiau tų veiksnių, pasak M.Rėmerio, tiek konstrukcija, tiek funkcinissantykis naujoje konstitucijoje žymiai skiriasi. 1922 m. konstitucijoje šių organų struktūra bendrais bruožais buvotokia, kad tiktai Seimas vienas buvo kilęs iš teisinės tautos ir jo vienobuvo monopolizuojamas Tautos Atstovybės vardas. Vyriausybė RespublikosPrezidento asmenyje buvo kilusi iš Seimo, kuris Prezidentą rinko ir galėjošalinti (,,atstatyti”); antras Vyriausybės veiksnys – Ministrų Kabinetas –buvo surištas su Seimu griežtu vienašališko Seimo pasitikėjimoreikalavimu. 1928 m. konstitucija iš esmės keičia šią konstrukciją. Tiek Seimą,tiek Vyriausybę ji suriša tiesiog su teisine tauta ir tuo pačiu sumažinaVyriausybės priklausomumą nuo Seimo. Ji steigia dvi paralelias Tautosatstovybes kurių vieną sudaro Seimas (24str. „Seimą sudaro tautosatstovai”),antrą, skiriamą Respublikos Prezidento rinkimų funkcijai, sudaro„ypatingieji tautos atstovai” (43str.: „Respublikos Prezidentas renkamasypatingų Tautos atstovų…”) Šios dvi skirtingos tautos atstovavimo kolegijos jokio kontakto tarpsavęs neturi: viena yra tam tikras funkcinis įsteigtosios valdžios organas,antra jokios tam tikros funkcijos neturi, išskyrus Prezidento išrinkimą t.yji sudaroma tiktai pastarajam tikslui. [11]
Prezidento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų susiaurinimas 1928m. Valstybės Konstitucijoje
Stiprinant Respublikos prezidento galią, pirmiausiai jį buvo pamėgintaatpalaiduoti nuo priklausomybės Seimui. Tam tikslui prezidento kadencijaišplėsta iki septynerių metų ir jau visiškai nebesiejama su seimų kaita,atsisakyta prezidento rinkimų Seime, nustatant, kad jis bus renkamasspecialiai tam tikslui išrinktų rinkikų, vadinamųjų ypatingųjų tautosatstovų, kolegijos, taigi, nors netiesiogiai, jis imtas kildinti iš pačiostautos. Prezidento rinkimų būdą ir tvarką pavesta nustatyti specialiamįstatymui (43 str.). Esminiu prezidento teisinės padėties pasikeitimu taip pat buvo tai,kad šioje konstitucijoje jis buvo jau ne tik vienas Vyriausybės, t. y.vykdomosios valdžios, komponentas, bet ir aktyvus, savarankiškas įstatymųleidžiamosios valdžios subjektas: „Respublikos Prezidentas turi teisę paleisti Seimą. Seimo nesant arba Seimo sesijų tarpe, Respublikos Prezidentas galileisti įstatymus, turinčius galios ligi Seimas juos pakeis. Seimui nesantarba negalint sušaukti nepaprastos sesijos, Respublikos Prezidentas vykdoSeimo teises, numatytas §§ 31, 32 ir 64″(53 str.).[12]Įstatymų leidžiamoji galia, kurios pamatiniu konstituciniu organu išprincipo yra Seimas, perkeliama į Prezidento instituciją ne tik taisatvejais, kai Seimo nėra, t.y kada jis nėra išrinktas, bet ir tarp Seimosesijų, kada būtų galima sušaukti nepaprastą seimo sesiją. Seimui nesantarba tarp Seimo sesijų Respublikos Prezidentas tampa eilinis, normaluskonstitucinis įstatymų leidėjas. Tokiu būdu konstitucija numato dualternatyvius įstatymų leidėjus: • Seimo sesijos metu – Seimas; • Visais kitais atvejais – Respublikos Prezidentas. 1928 m. konstitucijoje Vyriausybės galia Prezidento asmenyje yraryškesnė ir stipresnė, negu kad buvo ankstesniuose konstituciniuose aktuose(1918m., 1919m. laikinosios konstitucijos, 1922m. nuolatinė Konstitucija).Dabar visa įstatymų leidžiamoji funkcija ,,Seimui nesant ir tarp Seimosesijų” be jokių sąlygų ir procedūros koncentruota RespublikosPrezidento galioje. Tiesa, šie Prezidento leidžiamieji įstatymai, kaip irkiti Prezidento aktai, yra negalimi be ministrų kontrasignacijos, todėlformaliai Ministrų Kabinetas taip pat turi šią galią. Tačiau šiojekonstitucijoje kontrasignacija neturi to varžančio pobūdžio, kurio jiturėjo ankstesnėse Lietuvos konstitucijose. Jokios sąlygos, jokiorezervo, kuris Seimui suteiktų šių Prezidento leidžiamųjų įstatymų kontrolęir subordinuotų juos Seimo galiai, konstitucija nenustato. Beje,Konstitucijos tekste minima, kad šie Prezidento įstatymai turi galios „ligiSeimas juos pakeis”, tačiau tai didelės reikšmės neturi, nes ne tiktaiPrezidento, bet ir paties Seimo leidžiamieji įstatymai turi galios tik„ligi Seimas juos pakeis”; o antra vertus, kadangi Prezidento leidžiamiems
įstatymams jokia riba nenustatyta, vadinasi, kadangi Prezidentas gali savoleidžiamaisiais įstatymais keisti esamus įstatymus, tai lygiai taip patbūtų galima pasakyti, kad ne tiktai Prezidento leidžiamieji įstatymai turigalios ,,ligi Seimas juos pakeis”, bet ir Seimo leidžiamieji įstatymai turigalios ,,ligi Prezidentas juos pakeis”[13]. Aišku kad kiekvienas įstatymasturi galios tol, kol įstatymų leidėjas jo nepakeičia arba nepanaikina, okadangi ši konstitucija numato du įstatymų leidėjus, kurių vienas, Seimas,juos leidžia savo sesijų metu, o antras, Respublikos Prezidentas, kitu metu(kuomet sesijos nėra), tai jie abu savo veikimo metu gali keisti tiek savopaties, tiek savo kolegos anksčiau išleistus įstatymus. Tokia įstatymų leidimo tvarka, be abejo, užtikrina šios funkcijosnenutraukiamą nuolatinumą, nepalikdamas jokių spragų šiai funkcijaiapmirti, kas būtų tada, jei įstatymus galėtų leisti tiktai laikinomissesijomis veikiąs Seimas.[14] Tačiau, M. Rėmerio teigimu, jeigu imsime lyginti pirmojo ir antrojoįstatymų leidėjo pajėgumą tai pastebėsime, kad Prezidentas, kuris yraantrasis įstatymų leidėjas (įgyja tą funkciją tiktai Seimui negalint josvykdyti), yra savo įstatymų leidime pajėgesnis už pirmąjį įstatymų leidėjąSeimą. Seimo galia įstatymų leidime yra aprėžta Respublikos Prezidentoreliatyviniu veto ir Prezidento bei 50 000 piliečių rinkikų apeliavimu įreferendumą. Tai reiškia, kad Seimo, priimtas įstatymas dar nėra galutinis-jis gali būti pakeistas arba atmestas. Tuo tarpu Respublikos Prezidentopriimtas įstatymas jau tuo pačiu yra išleistas – jis jį ir skelbia, niekasnegali jo vetuoti, niekas negali jo užprotestuoti ir pavesti tautosreferendumui patikrinti. Vienintelis Prezidento formalus suvaržymas joįstatymų leidime yra ministro kontrasignavimas, kuris seka iš bendroprincipo, jog visi Prezidento aktai iš tikrųjų yra visos Vyriausybės aktaiir, kaip tokie, pavedami parlamentinei valdymo kontrolei. Tačiau šiosuvaržymo reikšmė- tik formali, kadangi šioje konstitucijoje Vyriausybė yraPrezidentui priklausantis organas ir todėl rimtai jo varžyti negali, oantra vertus, parlamentinė kontrolė, kuriai skiriama Prezidento aktųkontrasignacija, čia iš viso nedaug turi reikšmės, nes ir be šios kontrolėsPrezidento leidžiamieji įstatymai yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo,dispozicijoje jo sesijos metu.[15] Esant taip formuluotam įstatymų leidybos dualizmui, kiekvieno įstatymųleidybos subjekto – Seimo ir prezidento – veiklos rezultatų lyginamasissvoris priklausė taip pat nuo Seimo posėdžiavimo trukmės. Konstitucijojenustatyta, kad Seimas nebėra nuolat dirbanti institucija, o dirba kasmetšaukiamomis dviem sesijomis, kurios kartu galėjo trukti iki šešių mėnesių(28 str.). Be to, prezidentas savo iniciatyva arba 3/5 Seimo atstovųsiūlymu gavo teisę sušaukti Seimą nepaprastajai sesijai spręsti iš ankstonumatytus klausimus (36 str.). Sesijas prezidentas galėjo baigti pirmalaiko, taip pat paleisti Seimą (53 str.).Ypač reikšmingas buvo Konstitucijos 28 straipsnis, nustatęs, kadterminai sušaukti pirmąjį Seimą nenumatomi, kartu akivaizdžiai devalvavęsvisas demokratiškąsias Seimui skirtas konstitucines nuostatas. Šis 28 Konstitucijos straipsnis- pereinamoji nuostata, kuri, šiojekonstitucijoje buvo labai svarbi. Ji sudarė teisinį pagrindą aštuoneriusmetus Seimo rinkimų išvis nerengti, visą tą laiką naudojantis ta galia,kurią ši konstitucija vyriausybei pavedė tarp kadencinių Seimo spragų metu. Tai buvo tiesioginio perversminio vyriausybės ir pačios konstitucijospobūdžio padarinys, skiriamas perversminių elementų įsitvirtinimuivaldžioje, nekliudant tiems, kurie galėtų pasireikšti iš demokratinių Seimorinkimų. O kadangi perversmas buvo įvykdytas būtent prieš Seimo galią, taiSeimu ir nebuvo pasitikėta ir buvo rasta „nepaprasta konstitucinė formulė,kuri leistų veikti Šiai konstitucijai, neveikiant vienam konstitucinėsvaldžios veiksniui, kad ir numatytam pačioje konstitucijoje.“ [16] Pasak M. Rėmerio, Seimo sušaukimo atidėjimą neapibrėžtam laikuiįgalino būtent 53str. 2-as abzacas. Dėka jo, Seimo buvimas nėra būtinas,nes ir be jo visos valstybės funkcijos yra konstitucingai aprūpintos.[17]Seimo atsisakymas Lietuvą faktiškai iškart pavertė vienpartinės sistemosvalstybe, nes nesant Seimo rinkimų ir valdžia monopolizavus tautininkam,kitos politinės partijos neteko galimybių teisiniu būdu siektivaldžios.[18]
Atidžiau panagrinėjus, 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje galima
pastebėti žymias Seimo galių, sutarčių ratifikavimo srityje, reformas. 1922 m. Konstitucijoje, 30 straipsnyje, Seimo tvirtinimas(ratifikacija) buvo reikalinga daugeliui Vyriausybės sudaromų tarptautiniųsutarčių (taikos sutartys, Valstybės teritorijos įgijimo, išsižadėjimo arperleidimo sutartys, prekybos sutartys su kitomis valstybėmis, užsieniopaskolos, sutartys, kurios visai ar dalinai naikina arba pakeičiaesamuosius įstatymus, sutartys, kurios uždeda pareigų Lietuvos piliečiams,sutartys, kurios nustato tiesiogines arba netiesiogines monopolijos arbanusavinimo teises). Visos šios sutarčių kategorijos buvo išvardintoskonstitucijoje. Tačiau 1928 m. konstitucijoje Seimas neratifikuoja jokiųsutarčių- visas sutartis ratifikuoja Respublikos Prezidentas (48 str). Irtiktai tuo atveju, kada Lietuvos sudaryta tarptautinė sutartis liečiadalykus, kurie šiaip turi būti tvarkomi įstatymų keliu, reikalinga tamtikra Seimo, kaip pagrindinio įstatymų leidėjo, intervencija. Tačiau iršiuo atveju sutartį ratifikuoja ne Seimas, bet Respublikos Prezidentas.Seimo rinkimams pagal 1928 m. Konstituciją nustatyti tie patysvisuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo ir proporcinės rinkimųsistemos reikalavimai, bet rinkėjams pakeltas amžiaus cenzas iki 24 metų, orenkamiesiems – iki 30 metų. Seimas turėjo būti renkamas penkeriems metams.Seimo atstovų skaičių, jo priimtų įstatymų skelbimo tvarką ir kai kuriuoskitus dalykus turėjo nustatyti atskiri įstatymai.
1928 m. Lietuvos konstitucija, kaip ir ankstesnioji, formaliaiįtvirtino atstovaujamąją demokratiją o tiesioginės demokratijos elementujoje net gausiau nei ankstesnėje: tautos įstatymų iniciatyvos sąlygosabiejose konstitucijose liko tos pačios, bet gerokai išplėsta referendumonaudojimo sritis. Pirmiausiai ši konstitucija nustatė du konkrečiusprivalomo referendumo atvejus: mažinant valstybės teritoriją ir, minėta,„tikrinant” pačią konstituciją. Antra, leisdama skelbti referendumą dėlSeimo priimtų ar atmestų įstatymų, iš jų dėl Seimo atmestų Konstitucijospakeitimų ir papildymų (104 str. ir 105 str.), ir nenumatydama galimybėskreiptis į tautą dėl Respublikos prezidento priimtų ar atmestų įstatymų,Konstitucija referendumo institutą pavertė dar viena priemone riboti Seimogalią. Šią išvadą patvirtina tai, kad Konstitucija nepripažino Seimoatstovų teisės patiems inicijuoti tokį referendumą, tepalikdama ją 50tūkstančių piliečių grupei ir Respublikos prezidentui (dėl Konstitucijos)arba Vyriausybei (dėl paprastų įstatymų).[19]
Ministrų Kabineto vaidmuo 1928m konstitucijoje
Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Prezidentas gavoteisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu – ir kitusministrus, taip pat atleisti Ministrų kabinetą arba ministrus. Pastaruojuatveju prezidento nuožiūros niekas nevaržė, nes Ministrų kabinetokontrasignacijos nebuvo reikalaujama: „Visi Respublikos Prezidento aktai, išskyrus Ministerių Kabinetopaleidimą, privalo turėti Ministerio Pirmininko arba atitinkamo ministerioparašą. Atsakomybė už aktą tenka jį pasirašiusiam ministeriui”. (57 str.)[20]
Iš šios nuostatos galima daryti išvadą, kad Ministrų Kabinetopaleidimas sudaro grynai asmeninės Prezidento galios prerogatyvą. Kitaipsakant, Prezidentas savo iniciatyva ir savo vienašališku absoliučios galiosaktu gali pašalinti kabinetą, kada tik panorėjęs. Šis Prezidento aktas yravienintelis, kuris nėra pavestas parlamentinei valdymo kontrolei, nesniekas už šį aktą neatsako. Prezidentas šioje konstitucijoje, išskyrus tamtikrą baudžiamąją atsakomybę, iš viso nėra atsakingas. Šis 57 straipsnis 1928 m. konstitucijoje yra vienas iš ryškiausiųRespublikos Prezidento galios išplėtimo požymių.[21] Šiuo atžvilgiu josvarba yra ryški ypač dėl to, kad jis atiduoda Ministrų Kabinetą tikrajaiPrezidento dispozicijai. Ministrų Kabinetas, kuris yra Prezidento skiriamasir praktiškai bet kada be jokių sąlygų ir ceremonijų gali būti jopašalintas, tampa tikru Prezidento agentu. Iš tikrųjų jisai netenkavaldančiojo organo pobūdžio ir priverstas daryti tai, ko jo tarnybinisviršininkas- Prezidentas, nuo kurio jisai priklauso, pageidauja. Nors 57 straipsnyje numatyta, kad visiems Prezidento aktams, išskyrustą vieną Ministrų Kabineto paleidimo aktą, yra reikalinga ministrųkontrasignacija, tačiau kaip tik ši vienintelė išimtis dezorganizuoja visąinstituciją. Ministrai, kurių likimas yra visiškoje Respublikos Prezidentodispozicijoje, nebus linkę atsakyti Prezidentui kontrasignacijos, kai jibus iš jų pareikalauta, išskyrus nebent tuos atvejus, kada jiems už taigalėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė. Tokiomis aplinkybėmis Respublikos Prezidentas tampa ne tik grynaiformaline vyriausybės viršūne, bet ir tarnybine Ministrų Kabineto
vyresnybe. Tai jau yra žymus žingsnis į prezidentinį konstitucinį režimą,kuriame vyriausybė tampa vienasmeninė Prezidento asmenyje.[22]Konstitucijoje nustatytas tam tikras Ministrų kabineto priklausomumasir nuo Seimo: buvo reikalaujama, kad Ministrų kabinetas turėtų Seimopasitikėjimą, tačiau pareikšti nepasitikėjimą dabar jau buvo būtinakvalifikuota (3/5) Seimo atstovų balsų dauguma. Realiai nesančio Seimo teisių, ypač įstatymų leidybos srityje,koncentravimas prezidento rankose, taip pat prezidento teisė bekontrasignacijos paleisti Ministrų kabinetą – tai pagrindinės Konstitucijosnuostatos, Respublikos prezidentą vertusios centrine konstitucineinstitucija.
Valstybės Taryba- nauja institucija 1928m Konstitucijoje
Tam tikrą įstatymų leidybos vaidmenį 1928 m. Konstitucija skyrėpagalbinei, iš specialistų sudarytai institucijai – Valstybės tarybai: „Įstatymams tvarkyti ir jų sumanymams ruošti bei svarstyti steigiamaValstybės Taryba. Jos sudėtį, teises ir pareigas nustato atskirasįstatymas”(54 str.)[23] Tokios politinės institucijos 1922 m.konstitucijoje nebuvo. Sprendžiant iš jos funkcijų suformulavimokonstitucijoje, Valstybės Taryba buvo sukurta kaip taryba įstatymų leidimoreikalams. Pasak M. Rėmerio jos konstitucinės funkcijos gali būtiklasifikuojamos: 1) esamų įstatymų tvarkymas; tai yra kodifikacijos funkcija,kuri kartais taip pat gali būti reikalinga tam tikrų įstatyminių aktų,išeinančių iš Valstybės Tarybos galios ribų, tačiau surišamų su jos antrąjafunkcija; 2) įstatymų sumanymų ruošimas bei svarstymas; čia turima galvojene įstatymų iniciatyva, kuri, pagal konstituciją, pavedama tiktai MinistrųKabinetui ir, žinoma, pačiam Seimui, ir taip pat ne tas įstatymų projektosvarstymas, kuris betarpiškai veda į apsvarstyto įstatymo projekto priėmimąir sudaro paties įstatymų leidėjo prerogatyvą; čia turimas galvoje tiktaiparuošiamasis darbas Vyriausybės įstatymų leidžiamosios iniciatyvos ribose,neperžengiąs šių ribų ir negalįs peržengti; tai seka iš to, kadkonstitucinis nuostatas, liečiąs Valstybės Tarybą ir šias jos funkcijas,yra patalpintas skyriuje apie Vyriausybę, o kadangi Vyriausybėje įstatymųiniciatyvą turi Ministrų Kabinetas, tai aišku, kad Valstybės Tarybosvykdomas įstatymų sumanymų ruošimas ir svarstymas turi aptarnauti tąMinistrų Kabineto įstatymų iniciatyvą.[24] Kiek vėliau, 1928 m. rugsėjo 21 d., Valstybės tarybos kompetencijabuvo patikslinta Valstybės tarybos įstatymu. Įstatyme buvo nurodyta, kadTaryba, kurios narius skiria prezidentas, „rengia įstatymų kodifikacijossumanymus, praneša Kabinetui ar atitinkamam ministrui apie pastebėtusprasilenkimus su Konstitucija vykdomosios valdžios organų aktuose, keliaklausinių dėl naujų įstatymų reikalingumo, svarsto Kabineto ar įstatymųleidimo įstaigos pateikiamus įstatymų sumanymus, reikalaujant prezidentuiteikia nuomonę apie veikiančius įstatymus”. Taigi, galima daryti išvadą, kad Valstybės Taryba tampa tarnybiniuMinistrų Kabineto organu, aptarnaujančiu jo įstatymų iniciatyvą, taip patir jo funkciją vykdyti įstatymus, nes kodifikacinė Tarybos funkcija daropoveikį teisės aiškumui ir palengvina įstatymų veikimą bei jų vykdymą.Konstitucijoje numatytą Valstybės Tarybą dr. J.Jakštas vadina tiesiogantraisiais rūmais.[25]
Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas
Nepaisant prezidento prioriteto valstybės institucijų sistemojekonstitucinio įtvirtinimo, pirmuosius po Konstitucijos įsigaliojimo metusrealią valdžią ir toliau savo rankose mėgino tradiciškai išlaikytiministras pirmininkas A. Voldemaras. Tačiau šitaip realiame gyvenimekilusios dviejų pretendentų į lyderius varžybos baigėsi prezidento pergale:pasinaudojęs konstitucine nuostata, suteikiančia prezidentui teisę paleistiMinistrų kabinetą ir šiais atvejais, tarsi iš anksto numačiussusidarysiančią situaciją, nereikalaujančia Ministrų kabinetokontrasignacijos, A. Smetona, varžovui netikėtai, 1929 m. rugsėjo 12 d.pasirašė aktą dėl Ministrų kabineto paleidimo. Rugsėjo 23 d. buvopatvirtintas naujas Ministrų kabinetas, vadovaujamas J. Tūbelio.[26] Nuo šiol Konstitucijos nustatyta centrinių valstybės institucijųhierarchija su prezidentu jos viršūnėje tapo realybe. Galiojant 1928 m. Konstitucijai, Lietuvoje išleista jos konstitucineiteisei reikšmingų įstatymų. Iš jų pažymėtini bent du: vienas skirtasRespublikos prezidento, kitas – Seimo rinkimų tvarkai. Prisimenant, kad 1926 m. gruodžio mėn. prezidentu A. Smetona buvoišrinktas formaliai laikantis 1922 m. Konstitucijos, jo kadencija turėjotrukti trejus metus ir galėjo būti pratęsta tik kartu pratęsiant Seimokadenciją. Naujoji Konstitucija, minėta, prezidento kadenciją pailgino irnustatė, kad jis renkamas ypatingų tautos atstovų. Detaliau prezidentorinkimų tvarką nustatė paties prezidento išleistas ir 1931 m. lapkričio 25d. paskelbtas Prezidento rinkimų įstatymas. Naujojo įstatymo esmė ta, kad
piliečiai prezidento rinkimuose galėjo dalyvauti ne tiesiogiai, o tik persavo išrinktų savivaldybių – valsčių, miestų ir apskričių tarybų – narius,o Klaipėdos krašte – apskričių ir Klaipėdos miesto seimelių narius,įrašytus į specialius apskričių viršininkų sudarytus sąrašus; bet irpastariesiems prezidentą rinkti buvo patikėta netiesiogiai: apskrityse,vadovaujant apskričių viršininkams, jiems tebuvo pavesta iš savo tarpoišrinkti prezidento rinkikus – ypatinguosius tautos atstovus. Ministropirmininko sukviesti į specialų susirinkimą, slaptu balsavimu, iš tamepačiame susirinkime ne mažiau kaip dvidešimties ypatingųjų tautos atstovųpasiūlytų kandidatų jie turėjo išrinkti prezidentą. Taigi prezidentuirinkti nustatyti trijų laipsnių rinkimai, pagal schemą rinkėjai →savivaldybių tarybos → ypatingieji tautos atstovai → prezidentas.[27] Remiantis šiuo įstatymu A. Smetona prezidentu buvo perrenkamas 1931 m.ir 1938 metais. Kitą svarbų konstitucinį institutą – Seimą – Lietuvos vyriausybė ilgąlaiką apskritai delsė šaukti, prezidentas vienas leido įstatymus ir vykdėkitas parlamento funkcijas. Tuo tarpu žymi visuomenės dalis aktyviaireikalavo demokratijos ir Seimo rinkimų, opozicija su jais siejo vienintelęviltį legaliu būdu susigrąžinti valdžią. Naujas Seimo rinkimų įstatymas buvo priimtas tik 1936 m. kovo 6 dieną. 1928 m. Konstitucija rinkėjams buvo pakėlusi amžiaus cenzą, ir taimatyti naujajame įstatyme. Be to, nustatyta, kad balsavimo teisės neturiasmenys, iš kurių teismas atėmė arba kurių apribojo teises; kaltinaminusikaltimais, už kuriuos gali būti atimtos teisės; priklausantysorganizacijoms, siekiančioms „atimti Lietuvai nepriklausomybę arba atplėštiLietuvos teritorijos dalį”, jei organizaciją turint šiuos tikslus pripažinoteismas ir nuo teismo sprendimo dienos nepraėjo 10 metų sustabdytų aruždarytų organizacijų nariai, neišėję iš jų bent prieš šešis mėnesius ikisustabdymo arba uždarymo. Be to, rinkti negalėjo asmenys, rinkimų dienąlaikomi suimtųjų namuose. Visiškai nauja šiame Seimo rinkimų įstatyme buvo tai, kad tarp savęsrinkimuose turėjo varžytis ne partiniu pagrindu sudaryti, o savivaldybių-apskričių (arba miestų), įeinančių į rinkimų apygardą, – tarybų teikiamikandidatų sąrašai. Rinkėjai balsuodami galėjo savo nuožiūra rinktiskandidatą iš bet kurio apygardos sąrašo. Rinkimų rezultatai apygardose buvonustatomi paskirstant tarp sąrašų mandatus proporcingai paduotiems užkiekvieno sąrašo kandidatus balsus. Kiekviename sąraše pirmenybė buvoteikiama kandidatams, gavusiems daugiau balsų.[28] Nustatyta rinkimų rezultatų skaičiavimo tvarka, vietoje partinėspripažindama tik teritorinę kandidato priklausomybę, praktiškai nepalikogalimybės būsimajame Seime susidaryti organizuotai opozicijai. Seimo rinkimai įvyko 1936 m. birželio 9-10 dienomis. Net 85 procentaišiuo būdu išrinktų Seimo narių priklausė Tautininkų sąjungai. Viena iš pagrindinių išrinkto Seimo funkcijų vėl liko įstatymųleidyba. Tačiau tai nebebuvo išimtinė Seimo teisė, nes ja toliau naudojosiir prezidentas. Per visą Seimo veikimo laiką jo išleisti įstatymai tesudarėapie 53 procentus per tą laiką įsigaliojusių įstatymų. Įstatymų iniciatyvossrityje pagrindinį vaidmenį vaidino Ministrų kabinetas: per 90 procentųvisų įstatymų projektų, svarstytų Seime, buvo pasiūlyta Ministrų kabinetoir tik likusią dalį tesudarė paties Seimo projektai. Taigi bendras Prezidento ir Seimo rinkimų įstatymų reglamentuotųrinkimų bruožas buvo tas, kad svarbiausia vieta juose buvo skirtasavivaldybėms. Jų patikimumą valdantiesiems lėmė tuomet galiojęs 1931 m.gegužės 2 d. Vietos savivaldybės įstatymas, be kita ko, reikalavęs, kad jųrinkėjai mokėtų ar privalėtų mokėti nekilnojamojo turto, žemės, prekybos,pramonės, amato, asmens pajamų ar buto savivaldybės mokesčius (reikalavimasnetaikytas tik valstybės ar savivaldybės įstaigų tarnautojams beibaigusiesiems aukštąjį arba specialųjį žemės ūkio mokslą), t. y.savivaldybės buvo išrinktos ne visuotiniais, o cenziniais rinkimais, ovadinamoji teisinė tauta neturėjo galimybių dalyvauti šiuose didelėspolitinės svarbos aktuose.[29] Tokių rinkimų rezultatai, suprantama, turėjo įtakos ir prezidentorinkikų rinkimams, ir kandidatų į Seimo atstovus iškėlimui. [30]Išvados
Politinės sistemos, įtvirtintos 1922m. ir 1928m. konstitucijose,funkcionavimas neišvengė kraštutinumų. 1922m. konstitucijoje įtvirtintaparlamentinio tipo Vyriausybė suponavo plačią Seimo hegemoniją, vedusią įparlamentarizmo krizę, kuri baigėsi 1926m. perversmu ir autoritarinių
principų įteisinimu naujojoje Konstitucijoje, kurioje buvo stipriaiišplėstos Valstybės Prezidento galios. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija – vienas iš pirmųjų Europojekonstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą, tačiaugriežtos autoritarinės sistemos nesukūrė. Dr. K.Račkauskas 1928 m.Konstitucijos nelaikė visiškai originalia. Jis sakė, kad ji, įvesdamakeletą esminių nuostatų, kartoja 1922 m. Konstitucijos tekstą. Vis tik 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimas buvoreikšmingas tuometinės politinės valdžios žingsnis, apsprendęs tolimesnękonstitucinę valstybės raidą. Naujos konstitucijos paskelbimą A. Smetonaargumentavo kaip poreikį teisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnęvaldžią, galinčią išsaugoti tautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį,krašto būdą ir tradicijas atitinkantį valdymą.1928m. Konstitucija, pasak M.Rėmerio, – iš perversmų kilęs irpoperversminei diktatūrai likviduoti skirtas konstitucinis provizoriumas.Neribotų Prezidento galių išplėtimas šioje konstitucijoje įteisinoautoritarinę valdymo sistemą, ilgainiui privedusią prie pačios valstybėsžlugimo. Teisus buvo K.Grinius, dar 1929m. sakydamas, jog tokį diktatūrinį,visuomenę nupolitinantį režimą palaikanti valstybė, kilus konfliktui suužsieniu, tampa nepajėgi išsilaikyti.Taigi šis 1928m. konstitucinės Lietuvos politinės sistemos sąrangosišbandymas nepasiteisino, versdamas dabartinės 1992m. konstitucijos kūrėjusieškoti tobulesnio, Lietuvos politinėms sąlygoms tinkamesnio konstitucinėsvalstybės sistemos varianto.
Literatūra
1. Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis J. S, ŠenavičiusA. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002, 542p.2. Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“,Justitia, Vilnius 1997, 304p.3. Maksimaitis M. “Vingiuotas kelias žemyn”/politika. – 1991.-Nr.1.- 15p.4. Merkelis A. Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. – NewYork, N.Y., 1964. – 740p.5. Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989, 239p.6. Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius:Mintis,1990.-511p.7. Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. – Vilnius, 1990. – 216p.
———————–[1] Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“,Justitia, Vilnius 1997[2] Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis S, ŠenavičiusA. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002[3] Ten pat[4] Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“,Justitia, Vilnius 1997
[5] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990[6] Merkelis A. Smetona. – New York, 1964[7] Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“,Justitia, Vilnius 1997[8] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990[9] Ten pat (t.p.)[10] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990[11] T.p.[12] Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989[13] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990[14] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990[15] T.p.[16] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990[17] T.p.[18] Maksimaitis M. “Vingiuotas kelias žemyn” politika. – 1991[19] Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis S, ŠenavičiusA. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002[20] Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989[21] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990[22] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990[23] Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989[24] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990[25] Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. – Vilnius, 1990. – P. 216.[26] Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis S, ŠenavičiusA. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002[27] Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis S, ŠenavičiusA. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002[28] T.p.[29] Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisėsistorija“, Justitia, Vilnius 1997[30] T.p.