Turinys
Įvadas…………………………………………………………………………………………..2Teisės samprata ir jos raida……………………………………………………………..3Išvados………………………………………………………………………………………….6Naudota literatūra…………………………………………………………………………..7
Įvadas
Šio darbo tikslas paaiškinti teisės atsiradimą, jos raidą, bei sampratą. Parodyti kaip ji kūrėsi, tobulėjo, kokią reikšmę turėjo anuo gyvenimo periodu ir kokia reikšmę turi dabar… Žiūrėdami dar į anų laikų teisę, matysime, kad kiekvienoje egzistavusioje gentyje visuomenė turėjo griežtai nustatytas santykių reguliavimo kažkokias tai normas, parodančias bendrus visuomeninius poreikius… Teisę iš visuomenės sutarties antikoje kildino graikų filosofas Epikūras (341-270m.pr.Kr.), vėliau ją plėtojo ir tobulino Ciceronas. Naujaisiais amžiais teisę nagrinėjo anglų filosofai, tai T. Hobsas, D. Lokas, XVIII a. prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso. Lietuvoje Cicerono veikiamas XVI a. visuomeninės sutarties teorija plėtojo teisininkas Andrius Volanas veikale „Apie pilietinę arba politinę laisvę“ (1572m.). Požiūris į laisvę, kaip įgyvendinančią visuomeninę sutartį šiandieną vyrauja vakarų Europoje ir šiaurės Amerikoje dėl demokratinių procesų raidos. Teisės, kaip ir socialinio gyvenimo reguliavimas gali būti individualus ir norminis. Individualus- tai žmonių elgesio nustatymas vienkartiniams veiksmams, konkretiems klausimams spręsti ir taikoma konkretiems asmenims. Norminis- tai visos bendros taisyklės ir visi, patekę į normų reguliuojama padėtį, privalo jų laikytis. Anuo metu, tai yra esant teisei pirmykštėje bendruomenės visuomenėje buvo labai primityvi sistema, atitinkanti to meto visuomenės gyvenimo sąlygas. Teisę tuo metu galima sakyti sudarė besąlygiškai privalomi ir ilgalaikiai papročiai, kuriu pagrindas buvo religija, etiologija ir pan. Ano meto teise atsirado neatsitiktinai, manoma, kad iš dalies buvo parengta reguliuojant pirmykštės bendruomenės socialinį gyvenimą.. Teisė galėjo save išlaikyti ir tobulėti savo pačios pagrindu, ji tapo pagrindine visuomenės socialinio reguliavimo sistemoje. Teisėje nusistovėjusios normos draudė, taip pat įpareigojo, bei leido veikti savo nuožiūra, iniciatyva. Taip teisė tapo didele vertybe, kur buvo nustatyti norminiai pradai, pilietinė taika, buvo atsižvelgiama ir į interesų įvairovę, koordinavimo savitarpio nuolaidas ir kompromisus. Tuo ji stengėsi ir įvykdė savąją užduotį, t.y. užtikrino stabilią ir tikslingą žmonių tarpusavio tvarką, protingai sprendė konfliktus ir įvairius žmonių santykių interesus, gynė ir garantavo subjektų teises.
Siekiant atsižvelgti detaliau į teisės sampratą ir jos raidą, reikia nustatyti pozityviosios teisės ir dvasinių žmogiškumo pradų (prigimtinės teisės) santykį konkrečiais raidos etapais. Pagal prigimtinę teisę, pagrindinis visuomenės gyvenime turi būti: laisvas, garbingas, suvenyrus žmogus. Ir jo teisės nėra tik paprastos prigimtinės, jos yra neatimamos, įgimtos ir išreiškia imperatyvius reikalus, visuomenės gyvenimo prasmę ir paskirtį. Taigi prigimtinės teisės reikalavimas užtikrinti asmens laisvę lemia kodeksų ir konstitucijų turinį. Įstatymų ir kodeksų paskirtis- nubrėžti asmens politines ir ekonomines laisvės ribas ir teisiškai jas užtikrinti.Teisės samprata ir jos raida
XX a. Žmogumi pripažintas Albertas Einšteinas rašė: „Svarbiausias nūdienos fizikos uždavinys suprasti pacius bendriausius gyvenimo dėsnius, pagal kuriuos būtų galima sudaryti vientisą pasaulio vaizdą“. Šiai dienai galėtume pasakyti, kad svarbiausia yra sukurti teisės sampratą, kuri būtų tvirta ir užtikrintų šiuolaikinių šakinių teisės mokslų metodologinį, vertybinį vientisumą. Šios sampratos būtinybė kildinama iš praktinio reikalo pažinti, išanalizuoti bei suvokti galiojančią teisę, jos laikytis, taikyti ją praktiškai, prognozuoti jos raidą. Žiūrint į teisės raidą, net pats geriausias įstatymų išmanymas, t.y. galėtume juos išmokti visus ir vieną paskui kitą, tačiau tai nesuteiktų bendrosios jų esmės, vidinio jų sąryšio supratimo. Visiems įstatymams yra bendra esmė- teisės samprata, kuri reikšdamasi įvairiais įstatymais, kartu visuose įstatymuose išlieka ta pati, daro juos esmės požiūriu tapačius. Ji įstatymų įvairovės vienovė. Taigi, pažindami kas tai yra teisė, tuo pačiu pažystame ir tai, kas yra esmingiausia ir stabiliausia kiekviename įstatyme atskirai ir kiekviename kartu, kad jie būtų teisiniai įstatymai, o ne kokia tai įstatymų leidėjo savivalė, įgavusi įstatymo pavidalą.
Iš esmės galime teigti, jog teisės samprata yra pagrindinė jurisprudencijos sąvoka. Kaip sakė vengrų teisininkas Felixas Samlo, ji yra tas „Atlantas, ant kurio pečių rymo visas teisinio pasaulio rutulys“. Todėl visa tai suvokdami galime pasakyti, jog jei ji bus neaiški, tai neaiškios vertės bus ir pats teisės mokslas, besiremiant šia sąvoka, drąsiai galime teigti, kad abejotinos vertės tada bus ją įgyvendinanti teisės praktika, be to, be šios sąvokos aiškumo ir supratimo neįmanoma sukurti ir stabilios teisinės tvarkos visuomenėje, pasiekti teisės laikymosi sąmoningumo. Toliau besigilinant ir nagrinėjant teisės sampratą, jos esmę bei jos raidą, bandant ją sukonkretinti, reikia susipažinti su istorijoje esamomis teorijomis, iš kurių pamatysime kaip ir kur ji atsiranda, funkcionuoja ir įsiprastina. Požiūris į teisės esmę, jos sampratą yra labai sudėtingas ir nevienareikšmis. Įvairios teisės sampratos, pasak R. Z. Lifšio, sutampa tik vienu požiūriu- idėja, kad teisė yra visuotinio gyvenimo tvarka. Toliau nagrinėjant ir gilinantis, visur prasideda skirtumai…Visas istorijoje buvusias teisės sampratas būtų galima suskirstyti pagal turinį ir formą, tačiau tai nėra griežtas skirstymas. Pavyzdžiui, jei pasirinktume teisės turinyje esamą socialinį interesą, tai tada prievarta ir kompromisas (kuriuos priskirtume teisės turiniui), faktiškai bus požymiai, kurie apibūdins teisės formą. Tai priemonės, kuriomis socialinis interesas paverčiamas teisės normomis. Visi autoriai pagrinde sutaria dėl vieno, kad teisės turinį sudaro socialiniai žmonių interesai, o nuomonės išsiskiria tada, kai pradedama aiškintis, kokiu būdu šis interesas yra sumaterializuojamas į socialinę tvarką, kieno naudai ir prieš ką ta tvarka nukreipta. Galime paanalizuoti teisės raidą ir jos sampratą; tai reikėtų pradėti daryti nuo ano meto, t.y. žiūrėti į vieno iš pačių seniausių teisės teorijų ir atitikusių pirmąjį teisės raidos etapą. Šį etapą pavadinkime- prievartos teorijos etapu. Graikų filosofai antikoje jį ir sukūrė, nes tuo metu teisė buvo kildinama iš jėgos. 1838-1909m. naujomis sąlygomis, lenkų kilmės teisininkas Liudvikas Gumplovičius, toliau plėtojo šią teoriją. Jis buvo įžymus profesorius, kuris XIXa. antroje pusėje dirbo Australijos ir Prancūzijos universitetuose. Viešoji valdžia, valstybė ir teisė jo manymu kilo iš to fakto, kai visos gentys užkariavusios kitas gentis, savo interesą smurtu pavertusios pralaimėjusiųjų elgesio taisykle. O valstybę laikė panašiai kaip organizaciją, kuri buvo reikalinga valdyti nugalėtuosius. Valstybė ir teisė buvo kaip organizacinė priemonė, per kurią buvo įgyvendinama stipriųjų valia, o jų interesas buvo paverčiamas kaip visai visuomenei privalumo elgesio taisykle. „Grubi jėgos persvara- tai valstybės ir teisės šaltinis; jėga visada eina teisės priekyje“- sako L. Gumplovičius. Štai tokia teisės samprata buvo vykdoma ankstyvosios žmonijos raidos stadijoje. Ir tuometinis šūkis buvo, kad teisė- tai jėgos persvara besinaudojančios socialinės grupės interesas, paverstas visiems privalomo elgesio taisykle. Laikui bėgant valstybė ir teisė vis labiau tobulėjo ir atsisakė po truputi tos nuostatos apie tarnavimą vienai socialinei grupei. 1818-1883m. teisininkas Karlas Marksas pakoregavo senesnę teisės sampratą ir skleidė visai kitokia jos sampratą, t.y. jis nenorėjo pripažinti teisės iš vadovėlių, tiesiog stengėsi teisę suprasti iš pačios gyvenimo tikrovės, kokia ji buvo ir yra istorijoje. K. Marksas teigė, kad teise gali virsti ne bet koks interesas, o tik disponuojantis socialine jėga- tai pirmiausia ekonomine (privačia nuosavybe). Todėl panaikinus privačią nuosavybę, išnyktų ir visuomenės sluoksniavimasis į antagonistines klases, ir tada valstybė netarnaus kuriai nors klasei. Taigi, Karlas Marksas kalbėjo apie tos teisės išnykimą, kuri rėmėsi vienintele sąvoka- prievartos priemonėmis įgyvendinti vienos klasės viešpatavimą kitai. Marksistinė teisės samprata, jos teorija adekvačiai aiškino valstybės ir teisės praeitį bei dabartį iki pat antrojo pasaulinio karo. Ir tai buvo Karlo Markso dėka, jo grindžiamos teorijos nuopelnas. Vėliau Karlo Markso sampratą pakeitė realistinės teisės samprata. R. von Iheringas mąstė šiek tiek panašiai kaip ir Karlas Marksas, tik jis į pirmą vietą pastatė tikslinę ir sąmoningą žmogaus veiklą. Stengėsi sukurti tokį mechanizmą, kuris apsaugotų žmonių interesus. Teisė, pagal R. von Iheringą yra sudaryta iš dviejų elementų, tai intereso, bei jo apsaugos mechanizmo. Taigi, jo nuomone tuo laiku teisė buvo kaip interesas, kuris buvo ginamas organizuota valstybės jėga. Ir jos pagrindinis tikslas- apsaugoti visuomenės ir žmogaus laisvę. R von Iheringas skirstė į tris nuolat trunkančios ir laiminčios kovos etapus: 1. Kova dėl sąžinės laisvės. 2. Kova dėl politinės laisvės. 3. Kova dėl ekonominės laisvės. Šiuo laikotarpiu teisė buvo siejama su jėgos sąvoka: žmogus teisės neatsineša, o turi išsikovoti jas, ir taip buvo dar gana ilgą laiką. Todėl teisė daugiau esanti jėgos negu logikos teorija. Taigi, minėtinomis istorijomis, kur teisė buvo kildinama tik iš jėgos, formavosi visuomenės sutarties, solidarumo ir kitos teorijos, kurios intereso virsmą teise siejo ne tik su nugalėtojų prievartą, o su kompromisu. Jų užsibrėžtas uždavinys buvo išvesti teisę ne iš prieštaravimo, o iš bendradarbiavimo pastangų. Bet kokia teisė tuo metu buvo laikoma kaip skirtingų socialinių grupių interesų kompromisinio derinimo rezultatas, taip išsivystė visuomenės sampratos teorija. Modernesnis požiūris atsirado XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje, tam įtakos turėjo prancūzų sociologai ir teisininkai. Įžymiausias to laiko žmogus- profesorius Leonas Duigi, kuris išlpėtojo solidarumo teoriją, kaip abipusės socialinės priklausomybės teoriją, kuria pirmiausia siekė palenkti nuosavybės teisę. Loenas Duigi labai stipriai kritikavo marksizmo teisės teoriją, jis teigė, kad žmonės yra tarpusavyje susieti solidarumo tikslų ir tarpusavio priklausomybės. Taigi, iš to galima spręsti, kad teisės normos egzistuoja nepriklausomai nuo valstybės, nes kyla iš visuomenės solidarumo. Taipogi, Leonas Duigi manė, kad teisė yra viršesnė už valstybę ir šiai privaloma. Pabandykime pažiūrėti dar į vieną, t.y. į teologinę arba kitaip tariant Dieviškąją teisės kilmės teoriją, jos sampratą. Šio teisės teorijos samprata buvo tokia, kad teisė- tai ne žmogaus, o dieviškojo intereso pavertimas elgesio taisykle. Buvo mėginama nežemiškomis priežastimis paaiškinti žemiškus dalykus. Taigi, tuo metu vystėsi toks suvokimas, kuris sakė, kad teisės paskirtis- saugoti ne tik stiprųjį, bet ir aplamai visų žmonių gerovę. Ir buvo manoma, kad teisė- kaip gerovės nešėja negali atsirasti ar kilti iš bet kokio žmogaus, tarkim kaip pavyzdį, iš kokio egoisto intereso… Todėl teisės samprata turėtų kilti iš tobulumo, galbūt net kažko auksščiau už žmogų, o iš to kiltų, kad tokia tikrovė gali būti tik Dievas, vienodai žiūrintis ir gerbiantis visų žmonių interesus. Taigi, to meto teisės samprata- teisė nėra žmogaus kūrinys, ji- dievų dovana, kuri buvo skirta sušvelninti žmonijos egoizmui, gelbėti nuo nuodėmių. Ir ji egzistuoja šalia žmogaus valios. „Dievas- tikrasis teisės kūrėjas, teisė- dieviškojo apreiškimo paminklas… „ Šiuo laikotarpiu galima sakyti, kad žmonija buvo „išplėšta iš žvėrių pasaulio“ ir pašaukta įsipareigojančiai abipusei tolerancijai bei santarvei… Vėlesnės teisės sampratos ėjo teisės demistifikavimo linkme, o teisės interesą, kaip Dievo valią perkėlė į žmogaus valią, į jo prigimtį, bei jo interesus, ir taip teisės raida priėjo prie prigimtinės teisės teorijos. Tai kova dėl teisingos teisės, kuri buvo kuriama nesavavališkai, o atsižvelgiant į objektyvias, pačiame žmoguje slypinčias vertybes. Šiuolaikinės teisės samprata yra visai kitokia. Ji nepaprastai ištobulėjo ir tapo daug sudėtingesne. Dabar teisė neša į visuomenę ne agresiją, o santarvę, pagarbos reikalavimą, įsipareigojimus… Vienas individas gerbia kito individo poreikius, tokia pačia teise kaip savąją. Šiuolaikinė teisė apsaugo žmogų nuo vergavimo visuomenei, o pačią visuomenę nuo agresijos. Taigi, drąsiai galime teigti, kad šių dienų teisėje įsivyravo vidinė pusiausvyra… Dabartinė teisė atnešė į žmonių tarpusavio santykius ne tik santarvę, bet ir socialinę rimtį. Todėl suprantama, kad teisė, civilinė teisė šiandiena yra laikoma pavyzdžiu, modeliu į kurį orientuojantis kuriama, tobulinama šiuolaikinė modernioji teisė. Šitaip suprantama teisė jau yra visuomenės sutartis. Nuo šios akimirkos viešąjį visuomenės gyvenimą tvarkyti ėmė ne teisė, o įstatymas, dažnai savivaliaujantis teisės atžvilgiu. Teisės teorikų nuomone, yra tik atskiros prigimtinės teisės: tautų apsisprendimo teisė, teisė suteikti pagalba agresijos aukai, ekvivalentinių ekonominių santykių teisė, žmogaus teisė. Pagal prigimtinę teisę, pagrindas žmonijos gyvenime turi būti laisvas, garbingas, suvenyrus žmogus. Jo teisė nėra tik paprasta prigimtinė, ji- neatimama, įgimta, išreiškia visuomenės gyvenimo prasmę ir paskirtį. Šių laikų teisėje, prigimtinės teisės reikalavimas yra užtikrinti asmens laisvę, kurią lemia kodeksai, institucijos… Įstatymų ir kodeksų paskirtis, šiuolaikinės modernios teisės sampratoje- nubrėžti žmogaus politinės ir ekonominės laisvės ribas ir teisiškai jas užtikrinti.Išvados
Taigi, pozityvioji teisė nuo savo atsiradimo nuėjo ilgą ir sudėtingą istorinės raidos kelią. Ji buvo ne tik institucijos darinys, tačiau ir žmonijos dvasinio gyvenimo reiškinys. Apėmė žmonių elgesio normas, taip pat samprotavimus apie vertybes, kultūros laimėjimus, moralės kriterijus, prigimtinės teisės reikalavimus ir žmogaus teises. Ji keitė gyvenimo papročius, bendravimo taisykles… Seniau žmonės gyveno „žvėrių pasauly“, elgėsi labai žiauriai… O besitobulinanti teisė įvedė kažkokias tai taisykles (normas, įstatymus…), kurios po truputėli ir keitė žmonių požiūrį, elgesį, bendravimą, supratimą… Nagrinėjant teisės raidą, rašytinė teisė yra socialiai vertinga ir teigiamai veikia žmonijos gyvenimą. Yra trys teisės sistemų grupės: luomų teisė, formali abstrakti teisė ir socialinė, išlaikanti bendras žmoniškąsias lygios teisės vertybes ir užtikrinanti žmogaus laisvę, jo orumą, bei įgimtas teises. Kiekviename raidos etape teisė išreiškia humanistinius ir moralinius epochos principus, atitinkančius visuomenės gyvenimo sąlygas ir reikalavimus. Skiriami keturi pozityviosios teisės raidos lygmenys: stiprioji teisė, kumščio teisė, valdžios teisė ir pilietinės visuomenės teisė. Pirmieji trys lygmenys esti neišplėtotos teisės, nes čia daugiau vyravo „jėga“. Paskutinio lygmens teisė yra jau ištobulinta, pakilusi „virš valdžios“ ir jos savivalės.
Naudota literatūra:
Alfonsas Vaišvila „Teisės teorija“ – Vilnius, 2004m.Petras Čiočys „Teisės pagrindai“ – Vilnius, 2000m.Stasys Vansevičius „Valstybės ir teisės teorija“ – Vilnius, 2000m.