Obligacijos ir jų skirstymas

ĮVADAS

Piniginių – kreditinių santykių sistemoje ypatingą vietą užima operacijos su vertybiniais popieriais, duodančiais fiksuotas einamąsias pajamas palūkanų, o kartais ir dividendų pavidalu. Tokiems popieriams visų pirma priklauso obligacijos, įvairių rūšių sertifikatai, vekseliai ir kitos įsipareigojimų rūšys. Čia galima priskirti ir privilegijuotas akcijas, pagal kurias išmokamos iš anksto sąlygotos pajamos. Kokios rūšies bebūtų popieriai, duodantys fiksuotas einamąsias pajamas, paskutinės paprastai sudaro nuolatinį anuitetą. Ši bendra savybė leido įvykdyti jų daugiaplanę kiekybinę analizę. Tikriausiai nė vienas kitas piniginės – kreditinės rinkos objektas nėra išnagrinėtas taaip detaliai, kaip vertybiniai popieriai su fiksuotomis pajamomis. Labiausiai paplitusi vertybinių popierių su fiksuotomis pajamomis rūšis yra obligacija.

1. KAS YRA OBLIGACIJA?
Obligacija – tai vertybinis popierius, kuris jo savininkui suteikia teisę gauti nustatyto dydžio periodines palūkanas, o pasibaigus skolos terminui – skolos sumą. Obligacijos vertė, kurią emitentas privalo sumokėti jos savininkui obligacijos galiojimo terminui pasibaigus, vadinama išperkamąja verte. Išperkamoji vertė ir yra nominalioji vertė. Kadangi obligacijos yra jų emitento skola savininkui, skolos galiojimo terminui pasibaigus, savininkui grąžinama išperkamoji vertė, nepriklausomai nuo to, kurio kaaina ji buvo parduota pradžioje. Bet kuriuo obligacijos galiojimo laikotarpiu ją galima parduoti diskontuota (bet kuria, bet mažesne už nominaliąją) arba (bet kuria, bet didesne už nominaliąją) kaina.

Obligacijos paprastai išleidžiamos fiksuotam mokėjimo laikotarpiui. Dauguma obligacijų turi 10 ar net 20 metų mokėjimo te

erminus, bet yra tokių valstybės obligacijų, kurios niekada nebus išpirktos (padengtos). Padengimo laikas dažniausiai nurodomas obligacijos titule. Laikui bėgant likęs obligacijos mokėjimo periodas trumpėja. Todėl obligacijas įprasta skirti pagal jų likutinį mokėjimo terminą. Obligacijos su padengimo laiku iki 1 metų laikomos trumpalaikėmis, 1 – 10 metų – vidutinės trukmės ir daugiau kaip 10 metų – ilgalaikėmis.

Kol obligacijos galiojimo laikas dar nepasibaigęs, ją išleidusi vyriausybė ar įmonė nustatytais intervalais (dažniausiai kartą arba du per metus) moka tam tikro dydžio palūkanas. Periodinės palūkanų išmokos vadinamos kupolinėmis išmokomis. Kupolinės išmokos yra pagrįstos obligacijos išleidimo metu nustatyta kupono norma ir apskaičiuojamos kupono normą padauginus iš obligacijos nominalios vertės. Jei kupolinės išmokos mokamos du kartus per metus, vienu kartu sumokama ½ išmokos dalis.

Išleidus obligaciją rinkos sąlygos gali taip pasikeisti, kaip kupono norma gali taapti nepatraukli. Tuomet ji bus parduodama su nuolaida, siekiant adaptuotis prie rinkos palūkanų normos. Kadangi kuponas yra fiksuotas, obligacijos rinkos kaina turi svyruoti priešingai rinkos palūkanų normai. Jeigu rinkos palūkanų norma didėja, visuomenė noriau laiko naujas, didesnes palūkanas duodančias, o ne jau egzistuojančias obligacijas. Pastovios bus parduodamos ir jų kainos sumažės. Pagaliau funkcionuojančios obligacijos su įvairiais kuponais bus noriai laikomos, bet tik tada, kai jų kaina sumažės iki tokio lygio, kai kuponas, kaip momentinis obligacijos kainos procesas, prilygs rinkos palūkanų no
ormai.

Pagal pagrindines obligacijų ypatybes (dažniausiai atspindinčių riziką) jas galima suskirstyti į keletą rūšių:
1. Įprastos obligacijos;
2. Pajamų obligacijos;
3. Apdraustos obligacijos;
4. Neapdraustos obligacijos;
5. Antraeilės obligacijos;
6. Nulinio kupono (pateiktinės),
7. „Šiukšlinės“ (didelio rizikos laipsnio) obligacijos,
8. Euroobligacijos;
9. Nuolatinės obligacijos;
10. Obligacijos iki pareikalavimo.
Įprastos obligacijos garantuoja jų savininkui sutartyje numatytas fiksuotas pajamas, nepriklausomai nuo emitento gaunamų pajamų. Viena vertus, vyriausybės obligacijos yra laikomos nerizikingais vertybiniais popieriais, nes garantuotas jų išpirkimas ir palūkanų mokėjimas. Kita vertus, didėjant (mažėjant) rinkos palūkanų normai, obligacijos kaina mažėja (didėja), t.y. egzistuoja atvirkštinė kainos ir palūkanų normos priklausomybė. Apsisaugojimui nuo įmonės obligacijų rizikos jos yra laiduojamos komercinių bankų arba investicinių bendrovių.
Pajamų obligacijos – tai vertybiniai popieriai, kurių palūkanos mokamos tik tais atvejais, kai įmonė gauna pakankamai pelno. Pajamų obligacijos dėl kupono normos priklausomybės nuo emitento pajamų išleidžiamos labai retai.
Obligacijos gali būti apdraustos ir neapdraustos emitento turtu. Obligacijų savininkai visada patiria mažesnę riziką, jei įsigyja apdraustų obligacijų, nes emitentui nevykdant įsipareigojimų dėl likvidumo, jie gali priklausančią sumą susigrąžinti, pardavę užstatytą turtą.
Antraeilių obligacijų savininkų pretenzijos gali būti pareikštos tik po to, kai patenkintos kitų kreditorių ar obligacijų savininkų pretenzijos.
Nulinio kupono (pateiktinės) obligacijos neteikia palūkanų. Vienintelės investuotojo įplaukos – obligacijos nominaliosios vertės galiojimo terminui pasibaigus ir pirkimo kainos skirtumas. Kadangi šios obligacijos neteikia palūkanų, tai emitentas jas pardavinėja su didele nuolaida. Nulinio kupono obligacijos adekvačios vekseliams.
„Šiukšlinės“ obligacijos – menkos kokybės, be
et dideles palūkanas teikiančios obligacijos, kurias išleidžia silpnos įmonės. Menkas obligacijos įvertinimas reiškia didelę tikimybę, kad obligacija ištikus bankrotui nebus išpirkta.
Euroobligacijos išleidžiamos ir pardavinėjamos valstybėje, kurios valiuta yra skirtinga negu obligacijų. Pavyzdžiui, jei JAV bendrovė išleidžia obligacijas Lietuvoje ir ši skola dengiama bei palūkanos mokamos doleriais, tokios obligacijos vadinamos euroobligacijomis.
Nuolatinės obligacijos yra išleidžiamos be nustatyto galiojimo termino. Jos teikia nustatyto dydžio palūkanas per neapibrėžtą laiką, bet be įsipareigojimų jas išpirkti. Kadangi pinigų srautai yra pastovūs ir gaunami neapibrėžtą laiką, nuolatinė obligacija traktuojama kaip perpetuitetas.
Rinkose funkcionuoja ir obligacijos iki pareikalavimo, kurios gali būti išimtos iš apyvartos dar nepasibaigus jų galiojimo terminui. Tai reiškia, kad obligacija gali būti atšaukta ją išleidusios įmonės pasirinkimu. Kaina, kuria įmonė emitentė gali atšaukti obligacijas, būna žinoma ją perkant.
Visos obligacijos ypatybės – kupono norma, galiojimo terminas, apdraudimas, konversija, pretenzijų eiliškumas, įmonės teisė ją atšaukti pirma laiko detaliai aprašomos obligacijos sutartyje.

Pagrindinės obligacijų charakteristikos yra:
• Nominali obligacijos vertė – iš anksto nustatyta suma, kurią investuotojas skolina bendrovei, pirkdamas vieną obligaciją.
• Obligacijų išpirkimo data – data, kurią bendrovė turi grąžinti investuotojui jo paskolintą pinigų sumą
• Palūkanų norma – tai bendrovės mokamos palūkanos už pasiskolintas lėšas. Dažniausiai bendrovės palūkanos išreiškiamos procentais – skaičiuojant nuo nominalios obligacijos vertės .
Be pagrindinių obligacijos charakteristikų, investuotojui reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitas iš

š anksto nustatytas sąlygas. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta bendrovės teisė išpirkti obligaciją nepasibaigus terminui. Tokia pati teisė gali būti suteikta ir investuotojui – t.y. investuotojas gali turėti teisę reikalauti, kad bendrovė išpirktų obligaciją prieš išpirkimo terminą. Tačiau net ir tuo atveju, kai jeigu tokia teisė investuotojui nenustatyta, jam nebūtina laukti išpirkimo termino. Investuotojas kada panorėjęs gali parduoti kitam investuotojui.
Savo ruožtu bendrovė gali skolintis ne iš vieno, o iš daugelio investuotojų tokiomis pat sąlygomis, tokiu būdu po truputį susirinkdama būtiną pinigų kiekį verslui plėtoti.

Kas parduoda (leidžia) obligacijas
Obligacijas gali leisti bendrovės arba – valstybės vardu – Vyriausybė. Lietuvoje obligacijas leidžia akcinės bendrovės, uždaros akcinės bendrovės ir Vyriausybė.

Kodėl obligacijos yra perkamos

Asmuo, investavęs į obligacijas, gali planuoti savo būsimas įplaukas – grąžinamą sumą ir palūkanas. Taip pat jis iš anksto žino, kada paskolinti pinigai jam bus grąžinti ir kokiomis datomis jam bus sumokamos palūkanos. Patogu ir tai, kad, kaip jau buvo minėta, investuotojui nebūtina laikyti obligacijos iki išpirkimo datos. Jis gali bet kada parduoti ją kitam investuotojui, jei to pageidauja.
2.OBLIGACIJŲ SKIRSTYMAS
2.1 Įmonių obligacijos

Obligacija su fiksuota palūkanų norma – tai obligacija, kurią įsigydamas investuotojas tiksliai žino, kokio dydžio palūkanos jam bus sumokėtos.Palūkanų mokėjimo terminai yra aptarti ir nustatyti iš anksto – jos gali būti mokamos visos iškart, išperkant obligacijas, kartą per metus, kitais nustatytais laikotarpiais.

Diskontuota obligacija – tai taip pat obligacija su fiksuota palūkanų norma, bet parduodama ji žemesne kaina nei nominali vertė, o išperkama, sumokant sumą lygią nominaliai vertei, tokiu būdu išpirkimo momentu sumokamos ir visos palūkanos.

Obligacija su kintama palūkanų norma – tai obligacija, kurią įsigydamas investuotojas negali tiksliai apskaičiuoti būsimos palūkanų sumos, tačiau jam yra nurodyta taisyklė (formulė), kuria remiantis, suėjus palūkanų mokėjimo terminui, bus apskaičiuojamos jo gautinos palūkanos.paprastai nurodytoje formulėje yra vienas kintamas dydis, kurio tiksli reikšmė nustatoma palūkanų mokėjimo dieną.
Konvertuojamosios obligacijos – tai tokios obligacijos, kai, atėjus obligacijos išpirkimo laikui, vietoj paskolintos sumos investuotojas gauna ne pinigus, o atitinkamą skaičių bendrovės akcijų. Dažnai investuotojui suteikiama teisė pasirinkti, ar gauti akcijas, ar paskolintą pinigų sumą. Tačiau kartais iš anksto tiksliai įvardijama, kiek akcijų investuotojas gaus už vieną obligaciją. Obligacijos galiojimo laikotarpiu investuotojui mokamos palūkanos.

2.2 VALSTYBĖS (-IŲ) IŠLEIDŽIAMOS OBLIGACIJOS

Šiuo atveju skolinasi ne bendrovė, bet valstybė, ir būtent valstybė prisiima įsipareigojimą iš anksto sutartu terminu išpirkti obligaciją bei sumokėti nustatytas palūkanas. Laikoma, kad valstybės išleidžiamos obligacijos yra saugesnės ar net visiškai saugios, nes valstybė visada vykdo savo įsipareigojimus – t.y. laiku išperka obligacijas ir sumoka palūkanas. Tik išimtiniais atvejais dėl perversmų ar kataklizmų – valstybės obligacijų išpirkimas gali būti atidėtas. Kaip tik dėl to, kad valstybės obligacijos laikomos saugiomis, už jas paprastai mokamos mažesnės palūkanos nei už įmonių obligacijas.

Valstybės vardu Vyriausybės išleidžiamos obligacijos yra vadinamos Vyriausybės vertybiniais popieriais. Lietuvos Vyriausybės vertybiniai popieriai yra Vyriausybės obligacijos, iždo vekseliai ir taupymo lakštai.

Obligacijos, kurių išpirkimo terminas ilgesnis nei vieneri metai, yra vadinamos Vyriausybės obligacijomis. O tos, kurių išpirkimo terminas yra trumpesnis nei vieneri metai, vadinamos iždo vekseliais. Tiek Lietuvos Vyriausybės obligacijas, tiek iždo vekselius gali įsigyti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Abi Vyriausybės vertybinių popierių rūšys gali būti išleidžiamos ir su fiksuotomis, ir su kintamomis palūkanų normomis. Vyriausybė platina savo vertybinius popierius ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Atskira Vyriausybės vertybinių popierių rūšis– vadinamieji taupymo lakštai. Tai Vyriausybės obligacijos, skirtos tik fiziniams asmenims, skatinant gyventojus taupyti. Taupymo lakštų antrinė apyvarta negalima, tačiau investuotojas gali, išleidimo momentu nustatytomis sąlygomis, pareikalauti, kad taupymo lakštai būtų išperkami pirma laiko.

IŠVADOS

Viena iš alternatyvų, kuria gali pasinaudoti bendrovė, siekdama prisitraukti lėšų, yra skolos vertybinių popierių, t.y. obligacijų, leidimas. Pastaraisiais metais Lietuvos bendrovės tokia altenatyva sėkmingai naudojasi.

Obligacijos skirtingai nei banko paskolos, pasižymi apyvartumo savybe. Jų savininkai gali įsigyti ir perleisti jas pagal pirkimo – pardavimo ar kitas sutartis, taigi obligacijos gali būti ne tik pirminės, bet ir antrinės vertybinių popierių apyvartos objektas.

Obligacijų išleidimas bendrovei leidžia pasisikolinti lėšų iš didesnio skaičiaus subjektų, tačiau sąlyginai mažesniais kiekiais iš kiekvieno jų pigiau. Išleistas obligacijas gali įsigyti ir tokie subjektai, kurie didelių paskolų suteikti negalėtų.

Skolos vertybinių popierių išleidimas leidžia skolintis lėšas tiesiogiai iš paskolas norinčių suteikti subjektų, šitaip išvengiama kredito įstaigų tarpininkavimo paslaugų, dėl kurių atsiranda atitinkamų išlaidų.

Bendrovė taip pat turi galimybę pasirinkti terminą, kuriam ji ketina skolintis – egzistuoja trumpalaikės, vidutinės ir ilgos trukmės obligacijos.

Skolintis išleisdamos obligacijas gali tiek akcinės, tiek uždarosios akcinės bendrovės, tačiau tik tuo atveju, jei įstatuose nėra draudimo leisti obligacijas.

Teisės aktai taip pat neriboja skolinimosi sumos, tačiau reikėtų atsižvelgti į tai, ar bendrovės įstatuose nėra numatyta limitų.

Bendrovių obligacijos gali būti siūlomos viešai ir neviešai. UAB, kitaip nei AB, negali siūlyti obligacijų viešai.

Lietuvos obligacijos gali būti tik nematerialios ir yra fiksuojamos įrašais jų savininkų vertybinių popierių sąskaitose.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Rasa Norvaišienė „Įmonės investicijų valdymas“, Kaunas, Technologija, 2004
2. Eimutis Valakevičius „Investicijų mokslas“, Kaunas, Technologija, 2002
3. Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas „Ekonomikos pagrindai“, Kaunas, Technologija, 2001
4. Aleksandras Vytautas Rutkauskas „Finansų ir komercijos kiekybiniai modeliai“, Vilnius, Technika, 2000
5. R.C. Epping „Pasaulio ekonomikos ABC“
6. www.verslozinios.lt

Leave a Comment