TEISĖS NORMOS SOCIALINIŲ NORMŲ SISTEMOJE

Turinys

1. Įvadas ..............................3 psl
2. Socialinių normų sąvoka ir klasifikacija....................4 psl
3. Teisės normų ir kitų socialinių neteisinių normų skirtumai. Tapatūs ir
skiriamieji teisės normų ir moralės normų požymiai.............4 psl
4. Teisės normų ir moralės normų skirtumai....................4 psl
5. Teisės ir moralės sąveika............................6 psl
6. Teisės normų ir papročių normų santykis...................7 psl
7. Teisės normų santykis su korporacijų normomis................7 psl
8. Techninės normos ir jų virtimo teisinėmis sąlygos...............8 psl
9. Techninių normų virtimas socialinėmis teisinėmis normomis..........9 psl
10. Išvados..............................11 psl
11. Literatūra..............................12 psl

Įvadas

Visuomenė kuria įvairias elgesio taisykles priklausomai nuo to, kokius santykius ir kokiomis priemonėmis ji nori reguliuoti. Vienos normos reguliuoja žmonių saantykius su gamta (techninės normos), kitos – žmonių santykius su Dievu (religinės normos), trečios – žmonių tarpusavio santykius (moralės, estetikos, mados, teisės ir kitos normos).
Norma lotyniškai reiškia riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė, pavyzdys. Elgesio norma – tai žmonių tarpusavio santykių standartas, schema, metrica, leidžiamo elgesio riba, aprėpianti leidimą ir draudimą.
Socialines normas sukuria arba valstybė, arba konkreti organizacija, kolektyvas siekdami įgyvendinti konkrečios organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Atitinkamai visos socialinės normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina (standartizuoja) žmmonių elgesį – suteikia jam teisių ir pareigų santykio pavidalą. Norminimo tikslas – vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teisės ir lemti tų teisių įgyvendinimą. Skirtingos socialinės normos tai daro skirtingu būdu.

SOCIALINIŲ NORMŲ SĄVOKA IR KLASIFIKACIJA

Socialinės normos – tai elgesio taisyklės, kurios sk

kirtos norminti (reguliuoti) žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis.
Atsižvelgiant į tai, kas nustato socialinę normą ir kuo garantuoja jos vykdymą, socialinės normos yra skirstomos į moralės normas, papročius, visuomeninių organizacijų, arba korporatyvines, normas, teisės normas.

TEISĖS NORMŲ IR KITŲ SOCIALINIŲ NETEISINIŲ NORMŲ SKIRTUMAI

Teisinės idėjos yra glaudžiai susijusios su morale ir suprantama kodėl. Moralė – tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Moraliniu laikomas toks elgesys, kuris yra naudingas ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir visuomenei, ne tik konkrečiai tautai, bet ir žmonijai.
Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba, nors moralė visada suponuoja visų asmenų principinės lygybės ir vienodo vertingumo prielaidą.
Teisės ir moralės normos sutampa tookiais požymiais:
1. Ir vienos, ir kitos yra socialinio žmonių elgesio reguliatoriai.
2. Teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą, t.y. išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo individų tarpusavio agresijos, siekia įtvirtinti žmonių santykiuose tarpusavio pagarbą, priešingų interesų kompromisą ir galiausiai – saocialinę santarvę ir rimtį.
Teisė sutampa su morale tais atvejais, kai išreiškia vienodą pagarbą konkretaus santykio dalyviams – visų asmenų formaliąją lygybę, socialinį kompromisą.

TEISĖS NORMŲ IR MORALĖS NORMŲ SKIRTUMAI

Teisės normų ir moralės normų skirtumus lemia tokie požymiai:

br />Kilmė
Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks socialinių jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu – ir atitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, į garbę, žmogaus orumą, teisingumą. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tik kai visuomenės narių dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą ir ima pagal jas norminti kasdienį savo elgesį. Tuo tarpu teisės normas paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iš karto pasidaro visiems privalomas. Vien todėl, kad teisės normų privalomumas atsiranda nepriklausomai nuo normos turinio, teisė ir moralė išsiskiria ir kartu devalvuojasi, sunyksta moralės įtaka teisei. Jeigu teisė – tik elfesio taisyklė, jeigu „neįdomu“ jos turinys, tai moralei nėra vietos teisėje. Teisė pasidaro nepriklausoma nuo moralės, nes moralė tampa tarsi ir neprivaloma teisei. Ignoruojant elgesio taisyklės turinį, teisė kartu „apsivalo“ nuo moralės, nuo bendrų žmogiškų vertbių.
Šiandien, teisinės valstybės ir pagrindinių žmogaus teisių koncepcijai atsigręžiant į teisės turinį, į teisę grįžta ir moralė. Kas priešinga moralei, tas demokratinėje visuomenėje turi būti priešinga ir teisei.
Reguliavimo apimtis
Teisės normos reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, be to, tik tuos, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimą vykdymą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie ne patenka į teisinio reguliavimo lauką (meilės, draugystės, pasaulėžiūros įsitikinimų ir kitus). Bičiulį, neatėjusį į sutartą pasimatymą, galima pasmerkti vadovaujantis morale, bet ne teisės no
ormomis, nes tokie santykiai nėra teisinio reguliavimo sritis. Tai rodo, kad moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių negu teisės normos. Teisė yra siauresnė sąvoka negu moralė. Teisė yra tik ta moralės dalis, kuri paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle ir galiausiai garantuojama valstybės prievarta.
Bet ir moralė neapima visų visuomeninių santykių. Ji nereguliuoja tokių santykių, kurie yra grynai techninio pobūdžio ir kuriems negali būti tiesiogiai taikomas moralinio vertinimo matas. Pavyzdžiui, proceso norma, reikalaujanti, kad Seimo sesijos protokolą pasirašytų Seimo pirmininkas ir posėdžio sekretorius, negali būti vertinama kaip morali ar amorali, nes čia tiesiogiai nėra paliečiamos kitų asmenų teisės.Moralės normų požiūriu negali būti tiesiogiai vertinamos ir teisės normos, nustatančios vienų valstybės institucijų pavaldumą kitoms, nes čia yra reglamentuojami techninio elgesio elementai, iš kurių yra neaišku – juose yra įkūnyta pagarba artimo teisėms ar agresija prieš tas teises. Taigi į moralės ir teisės veikimo sritį patenka tik tie žmonių veiksmai, kurie tam tikru būdu (agresijos ar pagarbos) paliečia kitų žmonių teisės ir todėl tų teisių atžvilgiu gali būti vertinami kaip moralūs (naudingi) ar amoralūs (žalingi), teisėti ar neteisėti.
Elgesio taisyklės ( teisių ir pareigų) detalizavimo laipsnis
Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik be
endra pareiga (nevok; nekalbėk netiesos; mylėk savo artimą kaip save patį ir kt.). Moralės imperatyve mylėk savo artimą kaip save patį nenurodoma, kokiais konkrečiais veiksmais ta meilė turi pasireikšti. Tai paliekama spręsti pačiam paliepimo vykdytojui. Todėl moralės normos veikiau yra žmonių elgesio principai negu programos, planai, išplėtotos elgesio taisyklės. Be to, čia formuluojama pareiga artimui ir nieko nesakoma, kokias teises tokios pareigos vykdymas sukuria pačiam vykdytojui. Čia gali būti pareiga be teisės, bet tai tokia pareiga, kurią vykdyti asmuo gali atsisakyti.

Normos išraiškos forma
Moralės normos paprastai „gyvena“ žmonių sąmonėje. Jos nefiksuotos specialiuose valstybės aktuose. Jos neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus, nors toks skirstymas ir neprieštarautų moralės esmei. Bet tam nėra reikalo vien dėl to, kad jos visuotinai neprivalomos. Teisės normos, atvirkščiai, yra suformuluotos oficialiuose valstybės aktuose ir sudaro vientisą sistemą vien todėl, kad jos visuotinai privalomos ir, šitaip pateiktų, jų paprasčiau laikytis.
Būdai, kuriais užtikrinamas teisės normų ir moralės vykdymas
Teisės normų vykdymas užtikrinamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų – pačių piliečių vidiniu įsitikinimu, abipuse nauda ir visuomeninio poveikio priemonėmis.

TEISĖS IR MORALĖS SĄVEIKA

Teisės ir moralės santykis nėra formalus ir išorinis. Jos viena kitą papildo, viena kita remiasi. Moralės skelbiamos vertybės yra tas orientyras, kuriam turi paklusti įstatymų leidėjas formuluodamas konkrečias teisės normas. Pripažinus, kad pozityvioji teisė turi neprieštarauti prigimčiai, padidėja teisės normų priklausomybė nuo moralės normų. Moralė formuluoja pageidaujamą reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. Todėl teisė normos dažnai yra ir moralės normos. Amoralus įstatymas negali būti teisinis įstatymas.
Šis ryšys galioja ne tik kuriant, bet ir taikant teisę. Pavyzdžiui, juridinis tėvystės ar motinystės teisių praradimo įforminimas turi būti argumentuojamas ir moralės teiginiais. Moralės kategorijomis reikia operuoti ir prireikus aiškinti tokias praktikoje sutinkamas sąvokas kaip cinizmas, įžeidimas ir kitos. Teismai, skirdami teisė normų pažeidėjams konkrečias sankcijas, atsižvelgia ir į moralines pažeidėjo savybes.

TEISĖS NORMŲ IR PAPROČIŲ NORMŲ SANTYKIS

Papročiai – tai bendros elgesio taisyklės, susidariusios dėl daugkartinio kartojimosi ir tapusios žmonių įpročiais. Papročių normų pavyzdžiai gali būti etiketo taisyklės, įvairių apeigų, ypač vestuvių, laidotuvių, normos. Pavienio žmogaus elgesio taisyklė, kuri tapo jo įpročiu, nėra papročių norma, nes ji nėra visų ar bent daugumos tam tikro regiono žmonių bendra elgesio taisyklė.
Papročiai susidaro tautoje palengva ir nereikia kokios nors išorinės jėgos, kuri garantuotų jų vykdymą. Žmonės laikosi papročių normų dėl to, kad įprato šitaip elgtis, kad šitaip elgdamiesi jie pasiekia tam tikros asmeninės naudos, įprasmina savo gyvenimą arba išlieka visaverčiai tam tikros bendrijos nariai. Geri papročiai padeda stiprinti teisėtumą. Papročių ir moralės normų skirtumas sunkiai nustatomas. Paprotys dažniausiai tėra moralės forma, o moralė – papročio turinys (kaip ir teisės normos).

TEISĖS NORMŲ SANTYKIS SU KORPORACIJŲ NORMOMIS

Kiek kitoks yra teisės normų santykis su korporacijų (politinių partijų, visuomeninių organizacijų, įvairių ūkinių, profesinių, religinių ir kitokių susivienijimų) normomis.
Korporacijų normos skiriasi nuo teisės normų subjekto atžvilgiu: teisės normas išleidžia valstybė, o korporacijų – konkreti korporacija ar jai atstovaujanti valdyba.
Šios normos skiriasi ir reguliavimo apimties atžvilgiu –teisės normų privalo laikytis visi Lietuvos gyventojai, taip pat užsieniečiai, esantys Lietuvos teritorijoje, o korporacijų normų – tik konkrečios korporacijos nariai. Teisės normų vykdymą galiausiai garantuoja valstybės prievarta, o korporacijų – tos organizacijos turimos poveikio priemonės (pastaba, papeikimas, pareigų pažeminimas, pašalinimas iš korporacijos ir kt.). Bet pagrindinis korporacijų normų garantas yra ta nauda, kurią asmuo gauna laikydamasis korporacijos normų ir dėl to išlikdamas joje. Juk būtent dėl tam tikros asmeninės naudos, kad patikimiau apsaugotų ir įgyvendintų savo teises, konkretus asmuo ir įsitraukė į tam tikrą korporaciją.
Teisės normos ir korporacijų normos sutampa tik elgesio taisyklės formulavimo atžvilgiu: korporacijų normos taip pat yra formaliai apibrėžtos (išdėstytos raštu), jos sudaro tam tikrą sistemą, kuri įvardijama kaip tos korporacijos įstatai, statutas ir nuostatai. Juose yra fiksuojami organizacijų tikslai, jų valdybų ar tarybų kompetencija, įstojimo į organizaciją tvarka, narių teisės ir pareigos bei kita.

TECHNINĖS NORMOS IR JŲ VIRTIMO TEISINĖMIS SĄLYGOS

Be socialinių normų, žmonės dar sukuria technines normas. Techninės normos – tai elgesio taisyklės, nurodančios, kaip žmogus turi elgtis su daiktais, darbo įrankiais ir technologijomis, taip pat su gamtos reiškiniais, kad užtikrintų savo paties ir gyvenamosios aplinkos saugumą, kuo ekonomiškiau pasiektų praktinių tikslų. Prie techninių normų priskirtinos statybos darbų taisyklės, įrengimų, mechanizmų eksploatavimo instrukcijos, elektros energijos vartojimo, degalų, žaliavų naudojimo, gamybos atliekų saugojimo, jų išmetimo į aplinką ir kitos normos.
Techninių normų turinį lemia objektyvūs gamtos dėsniai. Tų dėsnių pažinimas, jų pavertimas elgesio taisykle kaip tik yra techninė norma.
Technines normas nuo socialinių normų skiria tokie požymiai:
Reguliavimo objektas
Socialinės normos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, o techninės – žmonių santykius su gamta, su darbo įrankiais ir technologijomis. Techninės normos išdėstomos įvairiose naudojimosi daiktais instrukcijose.
Kūrybos objektas
Technines normas kuria konkretūs tam tikros srities specialistai, o socialines normas – tam tikras žmonių kolektyvas: valstybė, tauta, korporacija.
Formuluojamos elgesio taisyklės pobūdis
Socialinės normos išreiškia bendrą subjektyviai privalomo elgesio taisyklę, o techninės normos – objektyviai privalomą elgesio taisyklę, pagrįstą būtina gamtos reiškinių priklausomybe.
Poveikio už taisyklės nesilaikymą pobūdis
Pažeidus techninę normą neišvengiamai atsiranda neigiamų padarinių, ir dažniausiai tuojau pat. Pavyzdžiui, pažeidus dalių surinkimo technologiją, mechanizmas neveiks arba, pilant vandenį į sieros rūgštį, įvyks „sprogimas“ – pavojingas poveikis techninės normos pažeidėjui. Tuo tarpu pažeidęs socialinę normą, pažeidėjas gali ir nesulaukti valstybinio ar visuomeninio poveikio, jeigu nebus nustatytas ir patrauktas teisinėn arba korporacinėn atsakomybėn.

TECHNINIŲ NORMŲ VIRTIMAS SOCIALINĖMIS TEISINĖMIS NORMOMIS

Techninės normos nėra socialinės, nes jos nereguliuoja žmonių tarpusavio santykių. Tačiau kai kurios techninės normos tam tikromis sąlygomis gali virsti socialinėmis. O šitaip atsitinka todėl, kad, naudodamiesi darbo įrankiais, technologijomis, vieni žmonės tampa pavojingi kitiems, o kartais – ir patys sau tiesiogiai arba dėl poveikio gyvenamosios aplinkos kokybei. Pavyzdžiui, atominės technologijos eksploatavimo taisyklės iš prigimties yra techninės, bet dėl procesų, kuriuos valdo tos taisyklės, pavojingumo daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai jos virsta socialinėmis, teisinėmis. Tokiomis jos virsta nuo to momento, kai kompetentingos valstybės institucijos jas sankcionuoja – suteikia joms teisės normų galią. Už jų pažeidimą nustatoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Kelių eismo taisyklės iš prigimties taip pat yra techninės normos, bet, patvirtintos valstybės institucijų, jos tampa teisės normomis. Už jų pažeidimą irgi numatyta administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, nes asmuo, naudodamasis savo subjektine teise vairuoti automobilį, yra pavojingas kitų asmenų teisėms. Teisinės atsakomybės nustatymas įpareigoja jį naudotis šia teise atsakingai, t.y. nedarant žalos kitų žmonių teisėms.
Šios rūšies techninės normos dažnai vadinamos techninio turinio socialinėmis teisinėmis normomis.
Tendencija versti technines normas socialinėmis teisinėmis normomis darosi itin ryški dėl šiuolaikinės mokslo ir technikos pažangos, kai gamybai ir žmonių buičiai vis plačiau ir intensyviau naudojama sudėtinga, naši, bet kartu vis pavojingesnė žmogui ir jo gyvenamajai aplinkai technika ir technologija. Siekinat sumažinti techniškai apsiginklavusio žmogaus pavojingumą sau pačiam ir gyvenamajai aplinkai, kaip tik ir kuriamos techninio turinio socialinės teisinės normos. Tai rodo ir tokios naujos teisės šakos kaip ekologinė teisė atsiradimas bei sparti jos plėtra.

Išvados

Visuomenė kuria įvairias elgesio taisykles priklausomai nuo to, kokius santykius ir kokiomis priemonėmis ji nori reguliuoti. Vienos normos reguliuoja žmonių santykius su gamta (techninės normos), kitos – žmonių santykius su Dievu (religinės normos), trečios – žmonių tarpusavio santykius (moralės, estetikos, mados, teisės ir kitos normos).
Teisės normos yra teisinio reguliavimo priemonės, norminiai visuomeninio santykio modelis, dažniausiai nustatytas ir garantuojamas valstybės. Tai lemia ypatingą jų vietą plėtojantis teisei. Teisės normos, anot R. Z. Lifšico, yra „juridiškiausias“, matomiausias teisės elementas. Šiame teisės objektyzavimosi tarpsnyje teisė organiškai susivienija su valstybe (valstybine valdžia), iš kurios ji gauna visuotinį privalomumą ir to privalomumo garantą. Teisė tada pasirodo ne tik kaip elgesio taisyklė, bet ir kaip visuotinai privaloma taisyklė. Šitaip ji įgyja galią tiesiogiai veikti socialinį žmonių elgesį.
Teisininkai dėl profesijos ypatumų pirmiausia turi reikalą su teise ne kaip su procesu, o kaip su teisės normomis. Tai ir yra psichologinis pagrindas, dėl kurio linkstama laikyti teisės normas pagrindiniu teisės lygmeniu – šitaip atsiranda ir gyvuoja normatyvistinė teisės samprata, tapatinanti teisę su viena jos stadija – teisės normomis.

Literatūra

1. A. Vaišvila Teisės teorija.Vilnius: Justitia, 2000
2. S. Vansevičius Valstybės ir teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000

Leave a Comment