Teisės normos ir jų rūšys

ŠIAULIŲ KRAŠTO VADYBOS TEISĖS IR KALBŲ KOLEGIJA

VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJOS
DARBAS

TEISĖS NORMOS IR JŲ RŪŠYS

Atliko: Aurimas Kardašius

Teisė I kursas

Šiauliai, 2005

Į Ž A N G A

Ne vienam teisininkui ar teisės mokslo tyrėjui kyla klausimas kas gi yra ta teisė. Filosofine prasme ji suprantama vienaip, sociologine kitais, o teisės teorijos atstovų darbuose ne retai galima sutikti pasakymą, kad teisė – tai teisės normos. Aišku, tai pakankamai susiaurintas, sukonkretintas, tačiau kartu ir daug savyje talpinantis teisės sąvokos aiškinimas. Taigi, tam tikra prasme, šis mano darbas bus skkirtas ne tik teisės normos analizei, požymių aprašymui, tačiau ir visai teisei apskritai. Teisės normos apibrėžimas bemaž kartojasi visuose sutinkamuose šaltiniuose, todėl dėl sąvokos didelių diskusijų nekyla. Šiame darbe pasistengsiu pažvelgti į teisės normos vietą apskritai socialinių normų grupių ir teisės sistemoje. Taigi, lygindamas teisės normas pabandysiu panagrinėti valstybės vaidmens įgyvendinant teisės normas. Taip pat , manau, jog šio darbo eigoje išsiaiškinsiu, kas gi suteikia tai ar kitai elgesio taisyklai prerogatyva vadintis teisės norma. Todėl ir sakoma, kad teisė atspindi tiktam tikrą viisuomenės gyvenimo dalį, ji niekada neatspindės žmogaus emocijų, jausmų ir išgyvenimų bei netaps jų reguliatoriumi, to paties nerasime ir teisės normose. Jose realaus gyvenimo atspindžiai , santykiai kylantys iš žmonių tarpusavio bendravimo ir dalyvavimo visuomeninėje veikloje. Taip pat kyla klausimas, kas ka

am daro įtaką, teisės normos formuoja visuomeninius santykius atitinkama linkme ar visuomeninių santykių pagrindu yra kuriamos atitinkamos teisės normos. Teisės norma – pats mažiausias teisės sandaros elementas, tačiau jo reikšmė iš tiesų didelė. Kiekviena teisės norma – tai mažytis indelis į didžiulę teisinę sistemą, kaip mažytis paveikslėlis didžiuliame vitraže. Teisės normų kaita nežymiai, tačiau palaipsniui iš esmės pakeičia visos teisės turinį. Šiame darbe taip pat nemažai dėmesio skirsiu ir teisės normų klasifikacijai bei jų rūšių aptarimui. Kokios gali būti teisės normos ir kokiu pagrindu jos išskiriamos. Taigi, į daugelį šių ir dar kitų klausimų, kylančių iš teisės normos apibūdinimo pasistengsiu atsakyti viso darbo eigoje ir išsiaiškinti iš pirmo žvilgsnio visiškai paprastus ir savaime suprantamus dalykus, susijusius su teisės norma, tačiau pažvelgus į juos per visos teeisės prizmę, tampančius įdomesniais ir diskusiniais.

TEISĖS NORMOS SAMPRATA IR POŽYMIAI

Teisės norma – tai valstybės ar atitinkamų įgaliotų visuomeninių organizacijų išleistos ir saugomos visiems privalomos, formaliai apibrėžtos bendros elgesio taisyklės, kurios reguliuoja visuomeninių santykių dalyviams nustato teises ir pareigas. Tai pats paprasčiausias knyginis apibrėžimas, pateikiamas lietuviškame valstybės ir teisės teorijos vadovėlyje. Tačiau ši teisės normos sąvoka yra pats formaliausias ir konstruktyviausias jos modelis. Teisės teorijoje nėra vienareikšmio atsakymo, juo labiau vienareikšmio pasisakymo apie teisės normą. Teisės norma- pati mažiausia teisinės sistemos dalis, pa

ati teisės ląstelė, tačiau dėmesio teisės teorijoje jai toli gražu nestinga. Todėl ir aš norėčiau į teisės normą pažvelgti daugelio teisės teorijos mokslo atstovų akimis, apibūdinti ją remdamasi daugeliu teisės teorijos šaltinių. Tai, kas yra teisės norma, labai sunku suvokti perskaičius vieną jos apibrėžimą. Detali pačios sąvokos analizė, pagrindinių teisės normos požymių išdėstymas bei kai kurių autorių pateikiami moraliniai bei filosofiniai apmąstymai apie teisės normą padeda suvokti jos esmę. Todėl ir stengsiuosi palyginti keleto autorių samprotavimus apie teisės normą, kaip teisės sistemos dalį, palyginti tarpusavyje ir surasti bendruosius visų teoretikų požymius, priskiriamus teisės normai, bei tam tikrus autorių nuomonių skirtumus. Teisė yra sudaryta iš sistemos priimtų arba valstybės sankcionuotų visiems privalomų atskirų teisės normų. Kiekviena teisės norma – tai neatsiejama organinė dalelė visos teisės, jos pirmapradis taškas. Visos teisės normos bet kurioje teisės šakoje, būdamos jos dalimi, turi savyje eilę požymių, būdingų teisei, kaip visumai, kaip specifiniam visuomeniniam reiškiniui. Taip pat kaip ir visa teisė, kiekviena jos norma nustatoma arba sankcionuojama valstybės ir išreiškia visuomenės valią. Visuotinės normos vykdymo privalomumas yra garantuotas valstybės prievarta. Nors visuomenėje realizuojant teisės normas vyrauja įtikinimas, valstybė turi realią galimybę ir prievarta jas įgyvendinti, nes “teisė yra niekas be prievartos ir teisės normų priežiūros aparato”. Galiausiai teisės no
orma kaip ir visa teisė atsiremia į valstybės ekonominį lygį. Tai, kad teisės norma yra teisės dalis ir jai būdingi visi tesės požymiai, dar nereiškia, kad teisės norma neturi tik jai būdingų specifinių požymių. Teisės normą galime suprasti kaip savarankišką teisinį reiškinį ir turintį apibrėžtus, specifinius požymius, kuriais konkretizuojamos bendrosios teisės savybės. Bendrosios teisės savybės nedetalizuoja atskirų teisės normų išskirtinumo, nes bet koks bendrumas tik paliečia tam tikrus atskirus reiškinius ar daiktus. Kaip savarankišką teisinį reiškinį, besiskiriantį nuo teisės visumos, pagal N.A.Slobodnikovą, charakterizuoja sekantys požymiai: 1)subjekto neapibrėžtumas visuotinai privalomam reikalavimui. Tai yra , kad aprašanti vienokią ar kitokią galimybę ar privalomą bendrąją taisyklę, reguliuojamų visuomeninių santykių dalyviams, įtvirtinanti tam tikrą teisinę būseną, teisės norma nenukreipta kokiam nors konkrečiam vykdytojui arba į apibrėžtą visuomenės elgesį. Jos reikalavimai turi būti vykdomi visada, kada atsiranda sąlygos, reikalingos teisės normos veikimo pradžiai. Teisės normai būdingas ne daugkartinis jos naudojimas, ne jos veikimo laikas, ne jos reguliuojamoje sferoje atsidūrę asmenys, svarbu tai, kad ji skirta konkrečiai neapibrėžtam subjektui. Teisės normos pagrindu tarp subjektų yra arba gali egzistuoti tokie santykiai, kurie yra numatyti būtent tos teisės normos. Literatūroje sutinkamas ir toks požiūris, kad teisės normoje subjektas gali būti ir konkretus, personifikuotas, pvz., normos, reglamentuojančios atskirų valstybinių organų veiklą, kompetenciją. At
trodo, kad šituo atveju subjektų konkretizacija matoma. Pirmiausia normos apie vieną ar kitą instituciją, skirtos konkretiems asmenims, atstovaujantiems šią instituciją. Nepersonifikuotas duotosios taisyklės pobūdis pasireiškia ir galimybe ją taikyti ne vieną kartą. 2)Teisės normos reikalavimai neapibrėžti laike. Tuo atžvilgiu ji skiriasi nuo valstybinių reikalavimų, liečiančių konkrečius asmenis ir esančių individualiuose teisės aktuose. Konkrečių asmenų, kompetentingų institucijų sprendimu individualūs teisiniai paliepimai susideda teisės normų pagrindu, turi individualų – konkretų charakterį ir neturi savyje bendrų elgesio taisyklių, pvz., sandėriai tarp asmenų, teismų sprendimai. 3)Formalus apibrėžtumas – kaip bendrai privalomas valstybės įpareigojimas teisės norma įtvirtinta viena ar kita teisės forma – įstatyme arba poįstatyminiame teisės akte, kurie apibrėžia juridinę teisės normos galią. Teisės norma – formali taisyklė, kurioje iš anksto apibrėžtos visuomeninių santykių dalyvių teisės ir pareigos, o taip pat valstybės taikomos priemonės teisės normos pažeidimo atveju. 4)Dinamiškumas. Teisės norma nebūna normų sistemoje pastovi ir nekintama. Visuomeninių santykių kaita įtakoja teisės normų turinio kitimą. Kadangi keičiasi visuomenės poreikiai, įstatymų leidėjas įtvirtina, keičia ir papildo atskiras teisės normas, panaikina pasenusias, priima naujas. 5)Sistemiškumas kaip normos požymis pasireiškia tuo, kad kiekviena norma egzistuoja ir veikia ne izoliuotai, o sistemoje, komplekse su kitomis teisės normomis. Tiktai sistemoje iškyla detalus vaizdas apie teisės principus ir galimas visuomeninių santykių reguliavimas. Teisės norma izoliuotai nuo kitų teisės normų negali įgyvendinti savo reguliacinės ar apsauginės funkcijų, pvz., baudžiamojo įstatymo norma apie chuliganizmą gali realiai veikti tik kartu su eile kitų teisės normų. Manau kad, teisės norma – tai nustatyta arba sankcionuota valstybės ir jos saugoma visuotinai privaloma elgesio taisyklė, išreiškianti tautos valią ir skirta efektyviai ir visapusiškai reguliuoti visuomeninius santykius. Teisinėje literatūroje yra ir platesnis teisės normos supratimas. Šio požiūrio šalininkai laiko, kad teisės normos ne tik įtvirtina subjektų elgesio taisykles, bet savyje turi ir išeitines teisei pozicijas. Įstatymlų leidyboje yra valstybiniai-teisiniai nustatymai, kurie formuoja teisės apibrėžimą, teisinio reguliavimo principus, uždavinius ir tikslus, aprašo procedūrines taisykles. Tokie nustatymai neturi klasikinio teisės normos struktūros modelio. Dažniausiai jie neįtakoja subjektų elgesio, neįtvirtina jų teisių ir pareigų, jie negali būti laikomi pagrindu priimant kokį nors teisinį sprendimą. Tačiau šie nustatymai nustato bendruosius pagrindus ir principus teisiniam reguliavimui. Tai liečia, pvz.,nustatymo normatyviškumą, įtvirtinantį nusikaltimo sampratą, administracinį teisės pažeidimą, nekaltumo prezumpciją. Plataus teisės normos supratimo šalininkai teigia, kad teisės norma yra kaip ir valstybės nustatymas dėl teisingo subjektų elgesio, taip ir bendrieji, išeitiniai teisės nustatymai. Išeinant iš tokio teisės normos supratimo, jie apibrėžia teisės normą, kaip išeinančią iš valstybės, ir jos saugomo visuotinai privalomo formaliai apibrėžto nurodymo, išreikšto bendrais teisės bruožais ar elgesio taisyklės ir esanti valstybiniu visuomeninių santykiu reguliatoriumi. Galiojanti teisės norma yra objektyvus, būtinas visuomeninių santykių reguliatorius. Teisės normos, visa teisinė sistema aktyviai įtakoja valstybėje visuomeninio gyvenimo procesus. Teisės normų pagalba įgyvendinami ekonominiai santykiai, naujos nuosavybės formos, didėja demokratinių teisių ir laisvių garantijos. Teisės normos tarnauja normatyvinei struktūrai ir valstybinių institucijų veiklai. Viena iš svarbiausių sąlygų formuojant demokratinę teisinę valstybę yra efektyvios ir moksliniu pagrindu grįstos teisės normos.
Teisės normas valstybė kuria dviem būdais: 1)kai valstybė, kompetentingų institucijų asmenyje pati nustato, suformuluoja naują bendrą elgesio taisyklę; 2)kai valstybė savo kompetentingos institucijos asmenyje sankcionuoja, paverčia teisės normomis jau visuomenėje esančias įvairias bendras elgesio taisykles; papročius, moralės, visuomeninių organizacijų ir kitas normas. Teisės normos išreiškia valstybės valią. Valstybė yra visos visuomenės atstovas, turi suverenitetą, todėl jos paliepimu, t.y. teisės norma, privalomi visiems, kuriems jie skirti, nesvarbu, koks kieno požiūris į juos. Teisės normos konkrečiai, aiškiai nustato elgesio taisykles. Šios taisyklės yra ne tik tiksliai apibrėžtos, bet ir formalios. Vadinasi, teisės normos išreikštos valstybės norminių aktų oficialiuose tekstuose. Teisės normos sudaro sistemą, jos sąveikauja, galioja sistemoje. Vienos teisės normos realizavimas dažnai yra pagrindas realizuoti kitas normas. Teisės normų realizavimą garantuoja valstybė. Jei teisės normos nėra vykdomos savanoriškai, tai valstybė taikydama prievartos priemones, užtikrina jų įgyvendinimą, garantuoja teisių visuotinį privalomumą. Be abejo, teisės normos įgyvendinamos, ne tik valstybės prievarta, teisės prievartos požymis taip pat reiškia įspėjimą, kad bus galima taikyti valstybės poveikį, jei nevykdomi teisės reikalavimai.
Teisė norma tai pirminis laiptelis visoje teisėje. Kiekvienas teisės elementas vaidina savo vaidmenį, praktiškai yra nepakeičiamas ir tik visi elementai kartu paėmus sudaro teisę. Teisės normoje formuojama elgesio taisyklė. Per normą tam tikra idėja virsta visuomeniniais santykiais arba atvirkštinis variantas, susiklostę visuomeniniai santykiai koncentruojasi ir yra įtvirtinami teisės normoje. Didžiulė teorinė normatyvistinė mokykla, kurios pagrindu susiformavo daugelio juristų požiūris į teisę, suvedė visą teisę į normas. Ir nors šiandiena toks vienpusis kursas jau pasitraukė į šalį, normos tebėra būtinu teisės elementu, jo koncentruota išraiška. Teisės normos pereina per valstybės institucijas, ir kuomet idėja paverčiama į normą, ir kai norma įtvirtina nusistovėjusius visuomeninius santykius, jos formalizavimo procesas neatsietinas nuo aukščiausių valstybinio valdymo institucijų, išskyrus papročius. Papročiai tik parodo valstybės charakterį formuojant teisės normas. Nors valstybė ir formuoja teisės normas, ji pati yra šiomis normomis supančiota. Teisės turinys išreikštas teisės normomis ir atspindi visuomenės interesus. Teisės norma – tai elgesio taisyklė, privaloma visiems piliečiams. Šis privalomumo požymis išskiria ją iš kitų socialinių normų grupės. Teisės normų privalomumą pripažįsta visos teisės mokyklos. Teisė, kad ir kaip ją suprastume, savo instrumentiniu visuomeninių santykių poveikiu suprantama kaip eilė apibrėžtų elgesio taisyklių, pateiktų normų forma, įtvirtinančių didžiosios daugumos visuomenės poreikius ir atspindinčių tos dienos gyvenimą. Teisės norma – tai pripažįstama ir valstybės saugoma visiems privaloma elgesio taisyklė iš kurios išplaukia teisės ir pareigos visuomeninių santykių dalyviams, kurių veiksmai turi būti reguliuojami tam tikra elgesio taisykle. Teisės norma- teisėto elgesio vertinimo kriterijus. Čia turi reikšmės tokios teisės normos savybės, kaip jos formalus apibrėžtumas, konkretumas, leidžiantis praktikui išspręsti teisinę bylą. Turinio konkretumas dar nereiškia teisės normų kazuistinio pobūdžio, priešingai, teisinių sistemų vystymasis labiau su abstrakčiais dalykais ir perėjimu nuo individualių visuomeninių santykių ypatumų prie daugeliui bendrų taisyklių, aprėpiančių teisinės materijos esmę. Tam tikrą laiko tarpą teisės normos turinys gali būti be formalios tekstinės išraiškos, žmonės tapdami visuomeninių santykių nariais gali vienareikšmiškai pritaikyti savo teises ir pareigas, vienpusiškai traktuoti savo ir savo partnerio elgesį be jokio raštiško nutarimo ir iki kokio nors normatyvinio akto išleidimo. Vis dėlto aukščiausias normos apibrėžtumo formalizavimo laipsnis pasiekiamas žodžių materializacijos eigoje, įtvirtinant santykių dalyvių valią, įskaitant ir valstybės valią, pripažįstant ir saugant tam tikras taisykles kaip teisės normas. Valstybinės valdžios nurodymas įgaunantis logiškai išbaigtą, formaliai apibrėžtą įtvirtinimą oficialiame tekste tampa normatyviniu nutarimu. Kalba eina apie nurodymo vykdymo būtinumą, t.y. apie teisės normos turinio charakteristiką. Sistema tam tikrų normų formuoja tam tikrus teisės institutus: teisės pošakius, šakas, galų gale teisę kaip visumą. Norma yra labai sudėtingas teisinis elementas, pirmiausia – tai elgesio taisyklė. Teisės norma gali keistis, dalintis, didėti ir ją ne taip lengva ištraukti iš to žodinio konteksto, kuriuo ji apibūdinama ir suprasti. Bet tai emocianalus požiūris į teisės normą, racionaliai žvelgiant į šį institutą, viskas atrodo šiek tiek kitaip. Jau kelintą kartą pasikartosiu, kad teisės norma – tai visuotinai privaloma elgesio taisyklė, valstybės priimta arba sankcionuota, garantuota valstybės prievarta, reguliuojanti visuomeninius santykiu. Teisės norma viena iš daugelio socialinių normų, giminingą ją su socialinėmis normomis daro tikslas. Teisės norma įgyja savo bendrą privalomumą ne todėl, kad yra naudojama prievarta, o todėl, kad apima tipiškiausius, labiausiai besikartojančius, sutinkamus socialinius procesus. Teisės norma – tai norma ne atskiram atvejui, bet visai tokių atvejų organinei sumai. Ir čia slypi didžiulė jos socialinė reikšmė. Atsirasdama kaip kolektyvinio mąstymo rezultatas, realių ir socialiai reikšmingų visuomenės gyvenimo procesų visuotinis pripažinimas, teisės norma šiuos procesus nukreipia naudinga vystymosi linkme arba sustabdo, stabilizuoja tuos procesus, nustato pastovią pusiausvyros būseną, arba daro ir tai ir tai. Todėl normatyvinė teisės išraiška, teisės normų atsiradimas – tai didelis kultūrinis žmogaus pasiekimas, civilizacijos elementas. Atsiradusi teisės norma kaip reguliatorius žmonių gyvenime, kaip galimybė įvertinti darbo rezultatus ir jų padalijimą, teisės norma ėmė veikti ir politinėje, ir socialinėje srityse. Labai įdomus ir senovės juristų požiūris į teisės normą. Pampėjus tvirtino, jog reikia nustatyti taisykles teisės atvejams, kurie vyksta tankiai, o ne tiems, kurie atsitinka netikėtai. Delsas sakė, kad teisė nekyla iš to, kas gali atsitikti vieną vienintelį kartą. Ulpijanas tvirtino, kad teisės ir pareigos nustatomos neatskiriems asmenims, o visai bendruomenei. Tačiau, kad suprasti teisės normą, kaip vieną svarbiausiø ir patį mažiausią teisės elementą, neužtenka panagrinėti teisės normos sąvokos ir ją apibūdinančių požymių. Norint iš tiesų suprasti teisės normos prigimtį, esmæ ir paskirtį, teks sulyginti ją su kitomis socialinėmis normomis, išnagrinėti jos vidinę struktūrą ir pateikti teisės normų klasifikaciją.

Teisės normos turi charakteringą vidinę sandarą (struktūrą). Teisės normos struktūra parodo, iš kokių elementų (dalių) susideda norma ir kaip tos dalys yra susijusios tarpusavyje. Teisės moksle teisės normos struktūros klausimai yra ginčytini. Yra nuomonių, kad teisės normos struktūra turi tik du elementus. Manoma, kad teisės normos struktūros elementai yra: 1) hipotezė; 2) dispozicija ar sankcija. Taigi, dispozicija ar sankcija nėra savarankiški teisės normos elementai. P.Leono nuomone, teisės norma logiškai dalosi į dvi dalis: vienoje jos dalyje yra nustatomos tos sąlygos, kurioms esant vieni gali reikalauti, kiti turi eiti pareigas; antroje – nustatomas pareigų ir galėjimų reikalauti turinys. Pirmoji teisės normos dalis vadinama hipoteze (prielaida), antroji – dispozicija (liepimu). Baudžiamųjų normų sudėtinėms dalims teorijoje įsigyveno kiti vardai: jų prielaida (hipotezė) yra vadinama dispozicija, o liepimas vadinamas sankcija. Pirmoje normos dalyje esti apibrėžiamas nusikalstamas darbas, jo sudėtis, antrojoje – nustatoma bausmė. Nusikalstamojo darbo apibrėžime iš tikrųjų yra liepimas to nedaryti, todėl ir toks vardas (dispozicija) yra duodamas šiai normos daliai. Bausmė tėra teisės įžeidimo vaisius, kurį yra įprasta vadinti normos sankcija. ”Sankcijos” terminas dabar dažnai yra taikomas ne tik baudžiamųjų, bet ir kitų juridinių normų, liepimams pavadinti dėl to, kad ir kitose normose yra priverčiamumo momentas, be kurio normos būtų negyvos. Dispozicija yra reguliacinėse teisės normose, o sankcija –apsauginėse teisės normose. Tačiau daugelis teisės teoretikų pateikia nuomonę, kad teisės normą sudaro trys elementai, kurie yra: hipotezė, dispozicija ir sankcija, kuriuos dabar ir norėčiau detaliau apibūdinti.
I. Hipotezė (numatymas) – tai teisės norm/s elementas, kuriame yra nurodoma, kokioms sąlygoms esant turi būti vadovaujamasi duota taisykle. Hipotezėje yra išdėstomos tos faktinės aplinkybės, kurioms esant asmenims atsiranda juridinės teisės ir pareigos. Kaip pavyzdį paimkime civilinės teisės normą, kuri nustato išnuomotos nuosavybės nuomotojo pareigas. Hipotezė šiuo atveju yra turto išnuomojimas. Esant tokioms sąlygoms pas vieną asmenį (nuomininką) atsiranda pareiga išlaikyti išnuomotą turtą, o pas kitą (nuomotoją)- teisės reikalauti įvykdyti šį įsipareigojimą. Hipotezė nurodo, kokių reikia realių sąlygų, kad reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviams (subjektams), atsirastų konkrečios teisės ir pareigos. Paprastai hipotezė prasideda žodžiais “jei”. Kai nėra šio žodžio, jis numanomas. Jei nebūtų hipotezės, tai teisės norma netektų prasmės, ji nebūtų susijusi su realiais visuomenės santykiais. Teisės normų hipotezės yra tik apibrėžtos, vadinasi jos aiškiai, konkrečiai nurodo, teisės normų galiojimo aplinkybes, sąlygas. Teisės normų hipotezės pagal sandarą yra:
a) paprastos – tokios, kurios sieja teisės normos galiojimą tiktai su viena aplinkybe;
b) sudėtinės – numato keletą aplinkybių, kurių visuma yra teisės normų galiojimo sąlyga;
c) alternatyvios hipotezės teisės normos galiojimą sieja su vienos iš keleto nurodytų aplinkybių buvimu, kurios gali būti paprastos ir sudėtinės.
II.Dispozicija (nustatymas) – tai teisės normos elementas, kuriame yra nurodoma, koks gali būti elgesys esant hipotezėje numatytoms sąlygoms. Ji atskleidžia pačią elgesio taisyklę, asmenų juridinių teisių ir pareigų turinį. Pagal anksčiau pateiktą pavyzdį, dispozicija nustato, kad nuomotojai privalo savo sąskaita vykdyti išnuomoto turto kapitalinį remontą, jei ko nors kito nenumato įstatymas arba susitarimas, o nuomininkas, jei nuomotojas neįvykdo šio įsipareigojimo, turi teisę atlikti kapitalinį remontą ir išieškoti iš nuomotojo remonto kainą arba įskaičiuoti ją į nuomos kainą, arba nutraukti sutartį ir išieškoti nuostolius, sukeltus dėl pareigų nevykdymo. Dispozicija nurodo kaip turi elgtis reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviai, atsiradus hipotezės numatytoms aplinkybėms, todėl pagal apibrėžtumą dispozicijos yra absoliučiai apibrėžtos (aiškiai, tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra, savo valia negali pakeisti. Dažnai tokios dispozicijos vadinamos imperatyvinėmis) ir reliatyviai arba santykinai apibrėžtos (šios dispozicijos sutiekia galimybė patiems reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviams nustatyti savo teisių ir pareigų konkretų turinį. Kartu šios dispozicijos nustato dalyvių teises ir pareigas, jei patys jie nenusistato). Teisės normų dispozicijos dar klasifikuojamos pagal reiškimo būdus:
a) paprastosios – tokios, kurios nurodo reguliuojamų visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas, tačiau jų neaiškina. Tokios dispozicijos taikomos, kai elgesio taisyklės turinys aiškus, kai nereikia papildomai aiškinti;
b) aprašomosios – ne tik išreiškia elgesio taisyklę, bet ją ir dar paaiškina, nurodo esminius jos požymius. Jos taikomos tada, kai vien elgesio taisyklės formuluotė tiksliai, aiškiai neparodo teisių ir pareigų turinio;
c) nukreipiamosios – sudaromos paprastųjų ir aprašomųjų dispozicijų principu, tačiau šių dispozicijų ypatybė yra ta, kad ji ne tik nurodo tam tikrą elgesio taisyklę, tačiau dar nukreipia į kitos normos dispoziciją, kurioje ši taisyklė ar jos dalis yra tiksliai, aiškiai suformuluota;
d) blanketinės – nurodo, kad reguliuojamų visuomeninių santykių dalyviai privalo laikytis elgesio taisyklių, tačiau jų neišdėsto nei šioje dispozicijoje, nei nukreipia į kitos normos dispoziciją. Tokia elgesio taisyklė yra kito norminio akto teisės normos dispozicijoje. Todėl reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviai, norėdami suvokti tokios taisyklės prasmę, privalo jos ieškoti tame norminiame akte.
III. Sankcija – tai teisės normos elementas, kuriame yra nustatoma, kokios valstybinio pobūdžio poveikio priemonės gali būti taikomo už dispozicija nustatytos taisyklės pažeidimą. Sankcija nustato teisinės atsakomybės už atitinkamos teisės normos pažeidimą, priemones. Sankcija gali būti suprantama, kaip paskatinančios arba smerkiančios priemonės (pozityvios arba negatyvios pasekmės), kurios atsiranda po to, kai yra laikomasi, arba, priešingai, pažeidžiamos normos dispozicijoje nustatytos taisyklės. Pagal tą patį, anksčiau jau minėtą pavyzdį, nuomotojas pažeidęs savo įsipareigojimus privalo pagal įstatymą atlyginti nuomininkui nuostolius. Jei nuomotojas savanoriškai neįvykdo tų įstatyminių reikalavimų, tai kompetentingos valstybės institucijos (teismas, arbitražas) taiko atitinkamas valstybinio poveikio priemones, kurios ir užtikrina sutartinių įsipareigojimų įgyvendinimą. Sankcijos priklausomai nuo poveikio rūšies yra:
a) baudžiamosios (kriminalinės). Šias sankcijas turi baudžiamosios teisės šakos normos ir jas taiko tik teismai. Tokios sankcijos yra : laisvės atėmimas, bauda ir kt.;
b)administracines sankcijas taiko kompetentingos valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos. Tai: bauda, įspėjimas, pataisos darbai, administracinis areštas ir kt.;
c) drausmines sankcijas skiria įmonių, įstaigų, organizacijų administracijos pavaldiniams, darbuotojams. Tokios sankcijos – pastaba, įspėjimas, atleidimas iš darbo ir kt.;
d) turtines sankcijas skiria teismai ir kiti įgaliotos valstybės institucijos ir visuomeninės organizacijos (turto konfiskacija, bauda ir kt.). Jos gali būti kaip pagrindinės ir kaip papildomos (pvz. prie baudžiamųjų sankcijų) sankcijos.
Sankcijos pagal sandarą yra: – paprastosios, kurios numato tik vieną poveikį, vieną teisinę pasekmę; – sudėtinės, kurios numato keletą poveikių, pasekmių, kurie yra visi taikomi; – alternatyvios, kurios numato keletą poveikių, tačiau taikomas tik vienas iš jų.
Pagal klasikinę teisės normos schemą, teisės norma turėtų atrodyti maždaug taip: jei yra tam tikros aplinkybės (hipotezė), tai santykių dalyviai privalo elgtis taip ir taip (dispozicija), priešingu atveju jiems gresia tokia tai atsakomybė (sankcija). Todėl, pagal pateiktą pavyzdį visi analizuojami teisės normos loginiai elementai trumpai gali būti suformuluojami taip: jeigu nuomininkas išsinuomojo turtą (hipotezė), tai jis privalo išlaikyti minėtą turtą nuomotojo įstatyminių teisių ribose(dispozicija), antraip jo atžvilgiu gali būti pritaikytos valstybinio poveikio priemonės, nukreiptos atlyginti nuomotojo pažeistas teises (sankcija). Bet įstatymų leidybos praktikoje normos, suformuotos pagal tokią konstrukciją, beveik nėra sutinkamos. Hipotezė ir dispozicija, kaip taisyklė nėra atribojamos, pvz., BK ir ATPK ypatingųjų dalių straipsniuose hipotezė ir dispozicija visuomet “sulietos” viena į kitą, pats konkretaus elgesio uždraudimas (dispozicija) yra suvokiamas per jo požymių aprašymą (hipotezė). Nustatymas dėl atsakomybės (sankcija) dažniausiai išeina iš atskirų straipsnių ribų ir koncentruojasi specialiuose skyriuose ir straipsniuose, skirtuose atsakomybei, pvz., tokie straipsniai civilinėje teisėje dėl atsakomybės už pareigų nevykdymą arba darbo teisės straipsniai dėl turtinės ir drausminės atsakomybės. Galiausiai daugumas įstatymų straipsnių, tokių kaip straipsniai apie vienų ar kitų institucijų kompetenciją, apie šių institucijų vidinę struktūrą ir kt., netgi neturi nuorodų į sankcijas. Todėl, Livšico nuomone, apie hipotezę, dispoziciją ir sankciją reikia kalbėti greičiau kaip apie numanomus teisės normos elementus, o ne kaip apie būtinas (nepakeičiamas) sudėtines dalis. Bet kurios teisės normos būtinas elementas – jos turinys, tai elgesio taisyklė, kurią ta norma nustato. Literatūroje yra sutinkama nuomonė, kad ne kiekvieną teisės norma pagal savo struktūrą gali būti charakterizuojama visų trijų nurodytų elementų vidine vienybe. A.V.Rybinas pateikia nuomonę, kad baudžiamosios teisės normose nėra hipotezės, kadangi “teisės normoje, nustatančioje veikos baudžiamumą, nėra “numatymo”, kadangi “numatymai” nėra suderinami su normos kategorišku charakteriu”. Tokie tvirtinimai, V.Hrapaniuko nuomone, nėra teisingi. Teisingoje ir teisėtoje visuomenėje nėra besąlygiškų normų ir negali būti. Priešingu atveju tai reikštų tų normų taikymo sąlygų nustatymą paties taikančiojo nuožiūra, kas yra būdinga savivalės ir beteisiškumo režimui, kuriem būdinga pačios teisės normos ignoravimas ir jos atsisakymas. A.F.Šebanovas rašo, kad “be hipotezės, be nurodymo, kada taikoma norma, norma negali būti suvokiama kaipo tokia, ji netenka savo praktinės reikšmės”. Tarybinėje literatūroje pateikiama nuomonė, kad teisės norma gali būti be sankcijos. S.V.Kurylevas rašo, kad “bet kuri norma (elgesio taisyklė) susideda iš dviejų elementų: hipotezės, kaip sąlygų numatymo ir dispozicijos”. Ta ”teisės normos dalis, kurią teorijoje priimta vadinti ”sankcija” ir laikyti lygiaverte su hipoteze ir dispozicija, kaip trečią teisės normos elementą, realybėje nėra tokiu elementu, o yra kaip teisinių pasekmių įvairovė, suformuojanti ne bet kokių, o tik teisės apsauginių normų, elementą”, tai yra ir tokiose normose tai ne sankcija, o dispozicija, jos įvairovė. Iš tikrųjų teisės normų be sankcijų, kaip ir be hipotezių nebūna. Šių elementų nebūvimas normoje yra paremtas teisės normos ir teisės norminio akto straipsnio painiojimu. Iš tikrųjų daugelis Konstitucijos straipsnių ir kitų įstatymų straipsnių neturi nurodytų jų taikymo sąlygų arba pasekmių už jų pažeidimą. Tokiu atveju hipotezės arba sankcijos reikia ieškoti kituose straipsniuose arba kituose aktuose, arba tiesiog nustatyti loginiu mąstymu.
Teisės norma gali įvykdyti savo reguliacines funkcijas tik tuomet, kai yra visi trys struktūriniai elementai. Sakykime, kad normoje nenurodytos sąlygos, kuriomis esant ji egzistuoja, tai yra nėra hipotezės. Tokia teisės norma bus negyvybinga, arba neaišku, kokioms esant sąlygoms turi būti vadovaujamasi joje išdėstyta taisykle. Jei normoje nėra dispozicijos, tai tokia norma tampa “tuščia vieta”, praranda socialinės normos kategoriją apskritai. Normos struktūroje nesant sankcijos, norma netenka teisės normos savybės, kadangi pagrindiniu teisės normos požymiu yra jos valstybinė apsauga. Tokiu būdu, teisės norma gali aktyviai įtakoti visuomeninus santykius, būti jų valstybinio reguliavimo priemone, esant tik visų jos struktūrinių elementų vieningumui ir loginiams tarpusavio santykiams.
Kalbant apie tai, kad klasikiniame , tipiniame atvejyje teisės norma (elgesio taisyklė), negali egzistuoti be dispozicijos, hipotezės ir sankcijos, reikia turėti omeny, kad loginė teisės normos struktūros analizė neretai sudaro tam tikrų sunkumų. Loginis normos turinys retai sutampa su tekstine, žodine teisės norminio akto straipsnio, įstatymo, kuriame ta teisės norma įtvirtinta, išraiška. Kad įstatyme būtų galima rasti teisės normą, turi būti atsižvelgta į elgesio taisyklę, detaliai ją išanalizuoti , nustatyti kompozicinius elementus, todėl turi būti atkreiptas dėmesys į tokias aplinkybes:
Eilėje atvejų teisės aktuose yra įžangos (preambulės), kuriose yra nurodomi įstatymų leidybos tikslai ir uždaviniai, įtvirtinti kreipiniai, siekiai ir t.t. Tiesiogiai nenurodydami teisės normos, jie turi svarbią teisinę reikšmę. Tai būdinga Konstitucijai ir kitiems, “pagrindus” nustatantiems teisiniams dokumentams.
Kai kada įstatymo straipsnyje (norminio akto straipsnyje) dispozicija ir hipotezė gali sutapti. Tai leidžiama tuomet, kai iš bendro įstatymo teksto yra aiški praleisto elemento esmė. Tokiu būdu, baudžiamųjų įstatymų normų išdėstymas straipsniuose paprastai yra praleidžia dispozicija (tai yra pati elgesio taisyklė), kadangi normoje esantys draudimai padaro pačią elgesio taisyklę pakankamai akivaizdžią.jei egzistuojančiose teisės normose logiškai nuspėjamos hipotezė ir dispozicija gali būti praleidžiamos, tai sankcijos visuomet egzistuoja ir įgauna įstatyme pilną žodinę išraišką. Be sankcijos negalima nustatyti pažeidimo pasekmių ir galimo valstybinio poveikio už įstatymo pažeidimą, priemones, kaip to reikalauja teisėtumas.
Dažnai įstatyme straipsnio formulavimas pateikia tik teisės normos dalį, atskirus jos elementus, netgi elementų dalis. Kita dalis randasi to paties įstatymo kitų straipsnių tekste, o kartais ir kitame norminiame akte.
Yra tokie įstatymų straipsniai, kurie gali talpinti savyje ne vieną, o dvi ir daugiau normų. Ypatingai tai būdinga BK ir ATPK ypatingosios dalies straipsniams.
Daugelyje atvejų atskiri įstatymo straipsniai “talpina” normų elementus, dažniausiai sankciją, skirtą keletui savarankiškų teisės normų. Pvz., Rusijos FSR, asmenims nuo 16 iki 18 metų už administracinės teisės pažeidimus, nustatytus ATPK, kaip taisyklė, taikomos priemonės numatytos ne pačiame ATPK, tai yra ne administracinių teisinių normų sankcijos. Šiuo atveju sankcijos yra įtvirtintos ne pačiame ATPK, o aktų, numatančių nepilnamečių atsakomybę, straipsniuose. Tokiu atveju teisės normos paieška neretai reikalauja atitinkamo, kartais sudėtingo loginio proceso, plačių, kompleksinių žinių jurisprudencijos srityje.
Todėl įstatymų leidėjas, formuodamas normas, privalo ypatingai parašyti, išskirti kiekvieną jos dalį arba pateikti atitinkamą nuorodą, o tas, kuris realizuoja normą, turi turėti omenyje normos elementų ryšį, kad teisingai juridiškai įvertintų savo poelgius.

I Š V A D O S

Šiame darbe pabandžiau paanalizuoti pačią teisės normos sąvoką, pasigilinti į jos požymius, išskirti teisės normą iš kitų socialinių normų grupių bei pateikti ne vieno autoriaus skiriamą teisės normų klasifikaciją. Šis darbas buvo skirtas susipažinti su teisės pamatu, rėmais jeigu taip galima sakyti. Teisės normos ir yra teisė, jos atspindi materialiąją teisės išraišką. Pačios teisės kaip reiškinio nepaliesi ir neapčiuopsi, o teisės norma – tai juodu ant balto parašyti draudimai, reikalavimai, taisyklės, kurių turinys , manau, ir yra galiojančios teisės atspindys. Bet koks normų grupavimas ar jungimas į sistemas, kurias vėliau galima pavadinti teisės institutais, šakomis, bei pošakiais, pačių teisės normų nepakeičia, neiškreipia, nesunaikina jų savarankiškumo. Kokiam teisės institutui ji bepriklausytų, teisės normą galima imti ir analizuoti kaip savarankišką teisės sandaro sistemos elementą, atskirą taisyklę. Teisės normos – tai ne tik teisės atspindys, tai ir realaus gyvenimo, visuomenės poreikių, interesų įtvirtinimas. Teisės norma atstovauja tarsi didžiajai visuomenės daliai, kurios valia ir yra kuriama pati teisė. Teisės norma daugelio savanoriškai pripažįstama ir jos laikomasi kaip savaime suprantamo dalyko, kadangi teisės norma kaip ir pati teisė nėra iš kažkur atsiradusi, ji auga, keičiasi kartu su valstybe, atsiranda iš jau susiformavusių tradicijų, papročių, ar jau būna ilgai gyvavusi kaip valstybės prievarta negarantuota socialinė norma arba atitinka susiklosčiusius visuomeninius santykius ir sukuriama jiems reguliuoti. Taigi, teisės norma neateina iš niekur, jai keliami tam tikri reikalavimai , uždaviniai ir tikslai, tik efektyvi teisės norma gali sėkmingai įsilieti ir gyvuoti teisės sistemoje. Taip pat noriu pastebėti, kad dažnai įgyvendinti vieną ar kitą taisyklę atskiros teisės normos nepakanka, reikia remtis kita papildančia, ir ne viena, o dar visa eile teisės normų, skirtų tai pačiai visuomeninių santykių sričiai reguliuoti. Taigi, visiškai teisės normos, kaip savarankiško reguliavimo mechanizmo išskirti negalima, į ją reikia žvelgti kaip į savarankišką taisyklę, tačiau tik kaip į mažą didelės sistemos dalį, veikiančią ir rezultatus duodančią, paleidus į darbą visą sistemą. Taigi, norint pasiekti teisei keliamus tikslus ir uždavinius, reikia, kad kiekvienas jos sandaros, sistemos elementas būtų efektyvus, tai yra efektyviai egzistuotų teisės normų, sudarančių teisę, visetas.

Naudota literatūra:

1. Valstybės ir teisės teorija. S.Vansavičius. – V., 1989.
2. P.Leonas. Teisės enciklopedija. – V., 1995.

Leave a Comment