1. Babilono visuomeninės santvarkos savitumų įtvirtinimas Hamurabio teisyne. Senovės Mesopotamija (tarp Tigro ir Eufrato upių – 4-3 tūkst. pr. Kr) buvo vienas iš svarbiausių senovės pasaulyje tarptautinės prekybos centrų. Pats reikšmingiausias Mesopotamijos dokumentas – Babilono valdovo Hamurabio įstatymas, rastas 1901-1902m. Hamurapio teisynas labai aiškiai išskyrė keletą socialinių grupių ir teisinė jų padėtis buvo nustatoma labai skirtingai. Labiausiai skyrėsi laisvųjų ir vergų padėtis. Laisvasis buvo laikomas pilnateisiu Mesopotamijos visuomenės nariu. Kartu įstatymui buvo būdinga tai, kad įteisintas ne tiek vergo beteisiškumas, kiek ujo teisių ribotumas. Vergas galėjo buti pirkimo ir pardavimo , dovanojimo, skolinimo, paveldėjimo objektas. Dar veina ryški Babilono visuomeninės santvarkos ypatybė buvo ta, kad laisvieji teisinės padėties atžvilgiu nesudarė vienalytės masės, o Hamurapio teisyno buvo skirstomi į avilumus, įstatyme paprastai vadinamus tiesiog žmonėmis, ir muškenumus (akadiškai-smulkus žmogus) . Kai kada teisyno normos muškenumų interesus gynė ypač išskirtinai. Tačiau nustatant atsakomybę už pasikėsinimą į laisvųjų gyvybę ar sveikatą avilumas buvo vertinamas labiau.
2. Sutarčių teisinis reguliavimas Hamurabio teisyne. Dėl palyginti aukšto prekinių piniginių santykių lygio Babilone teisinis sutartinių santykių reguliavimas Hamurapio teisyne buvo gana išplėtotas. Sutartims sudaryti nereikalauta išskirtinės formos. Sudarant pirkimo ior pardavimo, mainų ir kai kurias kitas sutartis kartais taikyta priesaika, turėjusi patvirtinti sandėrio nepažeidžiamumą. Sudarant sutarti dalyvavo du trys liudytojai, liudyjantys akto sudarymo faktą. Jau žinotos ir raštiškos sutartys – jos rašytos molio lentelėse. Svarbi vieta tarp sutarčių teko paskolos sutarčiai. Yra žinoma, kad iki Hamurapio teisyno palūkanų dydis įstatymo nebuvo ribojamas, todėl atsirado net socialinis lupikautojų, vadinamųjų damkarų, susikrovusių iš to didelius turtus, sluoksnis. Neišgalintys skolininkai buvo paverčiami vergais arba į vergovę turėjo atiduoti savo žmoną ar vaikus; skolinė vergovė terminais nebuvo ribojama. Hamurapio teisynas, siekdamas užkirsti kelią tokiam laisvųjų skaičiaus mažėjimui, suvaržė kreditorių savivalę. jis apribojo palūkanų normą, nustatydamas maksimalią jų ribą – grūdams ji tapo lygi 33, 3 proc. (100 “ka” nuo 1 “gur”; 1 “gur”=300 “ka”) , o pinigams – 20 proc. Peržengiąs šią ribą damkaras netekdavo visos skolos. Įstatymai saugojo skolininką nuo savavališkų kreditoriaus veiksmų atsiimant skolą. teisynas saugojo interesus skolininko, negalinčio atsiskaityti su kreditoriumi dėl stichinės nelaimės – audros, potvynio, sausros; ištikus dėl to nederliui, skolos mokėjimas buvo atidedamas ir už tuos metus palūkanų mokėti nereikėjo. Teisynas panaikino neterminuotą skolinę vergovę ir nustatė atidirbti už bet kokio dydžio skolą maksimalų 3 metų terminą. Buvo numatytos įvairaus turto – žemės, sodų, butų, vižimų ir kt. – nuomos sutartys. Namai ir sodai nuomoti dažniausiai 1 metų terminui už tam tikrą iš anksto fiksuotą atlyginimą arba tam tikrą derlaius dalį. Hamurapio teisynas reglamentavo pasaugos ( daiktų saugojimo) sutartį. Ši sutartis turėjo buti sudaroma dalyvaujant keliems liudytojams. Saugotojas atsakė ir už saugojamus daiktus pavogimo atveju nors ir jie butų pavogti kartu su saugotojo daiktais. O štai dovanojimo sutartis teminima apskritai vienoje kazuistinio pobūdžio normoje (165str. ) skelbiančioje, kad tėvas gali jam patinkančiam įpėdiniui dovanoti lauką, sodą ir t. t. ir tai neturi įtakos dalijant palikimą.
3. Teisinis santuokos, šeimos ir paveldėjimo reguliavimas Hamurabio teisyne. Santuoka senovės Babilone buvo sudaroma raštišku jaunikio ir nuotakos šeimos susitarimu, nereikalaujant nei santuokos sutikimo, nei tam tikro susituokiančiųjų amžiaus, nors moteris taip pat galėjo paveikti sutarties turinį, pvz. reikalaujant į ją įtraukti draudimą vyrui užkeisti ją už skolas. Nei pasaulietiškos, nei dvasinės valdžios atstovų dalyvavimas sudarant sutartį nebuvo numatytas. Skirtinga socialinė būsimųjų sutuoktinių padėtis nebuvo laikoma kliūtimi santuokai sudaryti. jaunikis kompensuodamas darbo rankų netekimą, nuotakos šeimai privalėjo mokėti išpirkos mokestį, vadinamą tirchatum, kurio dalis buvo mokama iš anksto, tarsi rankpinigiai: jaunikiui atsisakius imti nuotaką jis jų netekdavo, o sutarties atsisakiusi šeima turėjo gražinti dvigubą sumą. Asmeninių vyro ir žmonos santykių atžvilgiu vyraujantis vaidmuo priklausė vyrui, jis už savo skolas galėjo atiduoti žmoną į vergvę. Tačiau apskritai Hamurapio teisynas yra pakankamai humaniškas šiuo reikalu. Hamurapio laikų Babilono šeima buvo monogaminė, bet joje dar buvo likę nemažai poligaminės šeimos atgyvenų. teisinas pvz. laido vyrui turinčiam nevaisingą žmoną į namus parsivesti sugulovę arba pati žmona tam tikslui turėjo duoti vergę. Vyras galėjo nutraukti santuoką bet kada o žmona tik esant vienai iš priežasčių: nepagrįstai ją apkaltinus vedybine neištikimybe, vyrui palikus namus ir gyvenamąją vietovę, paėmus sugulovę dėl jos pasiligojimo, taip pat vyrui esant neištikimam ir niekinant žmoną. Žmona galėjo turėti turto, daryti dėl jo sandorius, savarankiškai versti prekyba, amatu, lupikavimu. Žymi vieta Hamurapio teisyne skiriama paveldėjimui. Paveldėjimo teisė gali būti dviejų rūšių: turto palikėjas būdamas gyvas nustatyta forma gali dėl jo pareikšti savo valią ir tai yra testamentinis paveldėjimas; mirusiam nepalikus testamento, turtą paveldi tie, kam tai priklausė pagal įstatymą. Istoriškai testamentinis paveldėjimas atsirado vėliau nei įstatyminis. Hamurapio teisynas įtvirtino keletą paveldėjimo taisyklių: vaikai nepriklausomai nuo lyties tėvo ir motinos turtą paveldėdavo lygiomis dalimis; paveldėjime nedalyvaudavo jau gavusios kraitį dukros; anksčiau mirusio sūnaus dalį lygiomis dalimis paveldėdavo jo vaikai; įvaikinti vaikai paveldėdavo lygiai su tikraisiais; tėvo pripažinti iš vergės gimę vaikai paveldėdavo lygiomis dalimis su visais vaikais bet tik kilnojamąjį turtą; iš vergės gimę bet tėvo nepripažinti vaikai paveldėjime nedalyvaudavo, bet po tėvo mirties gaudavo laisvę. Mirusios motinos kraitį paveldėdavo tik vaikai, jis neatitekdavo jų tėvui.
4. Nusikaltimas ir bausmė Hamurabio teisyne. Teisyno normų, skirtų nusikaltimams ir bausmėms turinys buvo dar labai primityvus, visai nepaisyta nusikaltimo tikslų, beveik neturėjo reikšmės kaltės forma, baudimas laikytas nukentėjusiojo, kuris galėjo dovanoti nusikaltėliui, reikalu. Prie gyvų teisyno archaizmų priklauso taip pat išlikusi kolektyvinė teritorinės bendruomenės atsakomybė: teisynas numatė visos bendruomenės ir jos seniūno rabarium atsakomybę už jos teritorijoje padarytą plėšimą, “jei plėšikas nebus sučiuptas”. Hamurapio teisyne kraujo kerštas jau yra transformuotas į talioną ir kompoziciją. Talionas buvo numatytas taikyti tada kai nusikaltėlio ir nukentėjusio padėtis buvusi vienoda: “Jei žmogus kam nors iš žmonių sužalos akį , tai reikia sužaloti jo akį”. Nuosekliai laikydamasis taliono principo teisynas prieina prie absurdo:už kai kuriuos veiksmus jis nustatė atsakomybė asmenims su nusikaltimu neturintiems nieko bendra (namas-sūnaus mirtis) . Aukštesnės visuomeninės padėties žmogui padarius nusikaltimą žemesnės padėties žmogui, Hamurapio teisynas taikė kompozicijos principą, t. y. galėjo kompensuoti žalą pinigais. Reikia išskirti nusikaltimus asmeniui. Tyčiniai nužudymai čia neminimi, bet išskiriama žmonos, “ davusios dėl kito vyriškio nužudyti savo vyrą”, gydytojo, dėl kurio nevykusios operacijos mirė pacientas, kreditoriaus savo namuose badu numarinusio skolininką ir kitų atsakomybė. Šios rūšies nusikaltimams priklauso kūno sužalojimai, šmeižtas, įžeidimas ir kitos veikos. Kitą nusikaltimų grupę sudaro nusikaltimai nuosavybei. teisynas nuosavybei skiria daug dėmesio, bet labiausiai saugota rūmų ir šventyklų nuosavybė. Gausiausią grupę sudaro nusikaltimai šeimos pagrindams – tai žmonos neištikimybė, palaidas gyvenimo būdas, iš žaginimas, kūdikio pagrobimas ir sumainymas. teisyno bausmės buvo žiaurios ir įvairios. Mirties bausmė numatoma daugiau nei 30 atvejų ir vykdoma sudeginant, prigirdant, sodinant ant baslio. Dažnai mirties bausmės įvykdymo būdas apskritai nenurodomas.
5. Senovės Atėnų teisė. Teisės raida antikinėje Graikijoje neperžengė polių ribų, rutuliojosi vietos papročių, tradicijų ir įstatymų pagrindu, pasižymėjo teisės partikuliarizmu. Polių sistemos įtvirtinimas suaktyvino juose teisės raidą. Pasirodė rašyti įstatymai (išskyrus Spartoje, kur plėtojosi nerašytoji teisė) . Labiausiai išplėtota Graikijos teisės sistema buvo Atėnuose. Seniausias teisės šaltinis Atėnuos buvo papročiai. Tačiau čia palyginti anksti, jau nuo VII a. pr. Kr. pabaigos, pagrindiniu teisės šaltiniu tapo įstatymai. Plati įstatymų leidybos veikla čia ypač siejama su archontų Drakono ir Solono vardais. Drakono įstatymai buvo išleisti 621m. pr. Kr. Iki mūsų dienų išliko tik dalis, reglamentuojanti atsakomybę už nužudymus. Bausmės buvo labai griežtos: mirties bausmė numatyta už šventvagystę ir vagystę, už svetimų daržovių pasisavinimą ir pan. Apibūdinant jų griežtumą buvo sakoma, kad buvę parašyti ne rašalu, o krauju. Drakono įstatymai, nors ir būdami žiaurūs, savo laikmečiu neabejotinai buvo teigiamas reiškinys, nes jau draudė už nužudymą keršyti žudiko giminės nariams, skyrė tyčinį nužudymą nuo netyčinio. Vienintelis didelis įstatymų leidybos darbas Atėnuose buvo Solono įstatymai, užrašyti ant šešiolikos išbaltintų besisukančių lentelių. Kai Solonas 594 m. pr. Kr. buvo išrinktas archontu (aukščiausias pareigūnas) , jis ėmėsi gelbėti visuomenę, panaikindamas skolas ir skolinę vergovę, išlaisvindamas piliečius nuo skolinių prievolių – įvykdė seistachiją, kas pažodžiui reiškė “naštos numetimą”. Reformatoriška jo veikla paveikė ir kitas visuomenės gyvenimo sritis: likvidavo monopolinę eupatridų galimybę eiti valstybines pareigas, palietė valstybės valdžios organizaciją, jo įstatymai davė akstiną prekybai ir amatams Atėnuose plėtotis. Solonas panaikino Drakono įstatymus, išskyrus keletą nuostatų dėl nužudymų. Nuo to laiko Atėnų teisė nebebuvo sisteminama, dalis net visai buvo neužrašyta ir reiškėsi kaip papročių teisė. Pagrindiniai Atėnų civilinės ir baudžiamosios teisės institutai nebuvo visiškai reglamentuoti, o reglamentuotuose liko daug gimininės santvarkos atgyvenų. Nors teisiniai turtiniai santykiai Atėnuose reguliuoti ganėtinai gerai, teisė neturėjo specialaus termino, išreiškiančio nuosavybės teisę. Pati Atėnų valstybė aktyviai dalyvavo ūkiniame gyvenime, valstybės turtas buvo atiduodamas naudotis privatiems asmenims. Šie asmenys paprastai vadinti savininkais. Nepaisant to, Atėnų teisės normose galima įžiūrėti turto valdymo, t. y. faktinio jo turėjimo su teise juo naudotis, ir nuosavybės, reiškusios turto valdymą su jo disponavimo teise, skirtumą. Žemė galėjo būti tiek privati, tiek valstybinė, tačiau vis tiek privati žemės nuosavybė laikyta esanti suteikta valstybės. Žemės ir nekilnojamo turto negalėjo turėti metekai. Atėnų teisė skyrė prievoles, kylančias iš sutarčių (laisvosios prievolės) ir iš teisės pažeidimų – deliktų (nelaisvosios prievolės) . Sutartims nebuvo taikyta specialūs formalumai, bet svarbiausios buvo sudaromos raštu. Sutarties įvykdymui iš pradžių plačiai taikytas savęs įkeitimas, vėliau, panaikinus skolinę vergovę, įkeitimo objektas galėjo būti tik turtas. Įkeičiamas kilnojamas turtas iš karto buvo perduodamas kreditoriui, ir skolininkui sutarties netesint, galėjo kreditorius jį parduoti. Taikyta ir hipoteka – žemės įkeitimas: šiuo atveju įkeista žeme ir toliau naudojosi skolininkas, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi. Plačiai paplitę buvo rankpinigiai, žinomas laidavimas, reiškęs trečiųjų asmenų įsipareigojimą materialiai atsakyti vienai susitariančių šalių, kitai šaliai sutarties nevykdant. Paplitus prekybai, labai populiari buvo pirkimo – pardavimo sutartis, kurios būtina sąlyga buvo kaina, galėjusi būti išreikšta tiek pinigais, tiek kokiomis nors vertybėmis. Pardavėjas privalėjo perduoti daiktą pirkėjui ir garantuoti, kad pretenzijų perduodamam daiktui nereikš ir to daikto iš jo neatims joks 3 asmuo (neįvyks evikcija) ; o pirkėjas , radęs paslėptą daikto trūkumą, šią sutartį galėjo nutraukti. Nuomos sutarties objektas galėjo būti kilnojami ir nekilnojami daiktai. Plačiai paplitusi buvo paskolos sutartis, paprastai duodama už palūkanas, tačiau žinoma ir beprocentė paskola. Žinoma bendrovės sutartis, pagal kurią žmonių grupė tarpusavyje susitardavo kuo nors verstis (prekyba) . Reglamentuotos ir kitos sutartys: samdos, rangos, pasaugos, panaudos. Prievolės iš deliktų atsirasdavo padarius žalą svetimam turtui. Už vergo padarytą žalą, užuot ją kompensavus, su nukentėjusiuoju galėjo būti atsiteisiama pačiu žalą padariusiu vergu. Santuoka sudaroma sutartimi, kurios šalys buvo jaunikis ir nuotakos šeimos galva. Jaunikis už nuotaką privalėjo sumokėti jos tėvams, o nuotaka gaudavo kraitį. Sudariusi santuoką moteris patekdavo vyro valdžion, likdama ir savo tėvo valdžioje. Daugpatystė nebuvo leidžiama. Nusidėjusi ištikimybei žmona buvo išvejama iš namų. Ištuoka vyrui buvo laisva, bet jei išsituokiama ne dėl žmonos neištikimybės, jis privalėjo grąžinti kraitį. Moters iniciatyva ištuoka buvo įgyvendinama sunkiau. Mirusiojo turtą pirmiausia paveldėdavo jo sūnūs, jų nesant paveldėdavo dukros. Nesant tiesioginės eilės paveldėtojų, paveldėdavo šoniniai giminaičiai. Nuo Solono laikų žinomas ir paveldėjimas pagal testamentą – jo negalėjo sudaryti moterys ir nepilnamečiai. Nusikaltimai ir bausmės reglamentuoti primityviai, kartais net leista kraujo kerštas ir savateismis. Teisė skyrė nusikaltimus valstybei ir nusikaltimus asmeniniams interesams. Sunkiausi nusikaltimai – valstybės išdavimas, dievų įžeidimas, bedievystė. Šmeižtas, žmonos neištikimybė, merginos pagrobimas ir kt. galėjo būti laikomi nusikaltimais ir valstybei ir asmeniniams interesams. Abiem atvejais – nukentėjus valstybės ar asmens interesams – teisminis persekiojimas buvo pradedamas nukentėjusiojo ar bet kurio kito piliečio iniciatyva. Už sunkiausius nusikaltimus grėsė mirties bausmė. Plačiai taikyta atimija (gėda) , reiškusi politinių teisių – teisės dalyvauti tautos susirinkime ar eiti valstybines pareigas – atėmimą. Kartais kaip bausmė taikyta pavertimas vergu. Populiariausios bausmės buvo baudos ir turto konfiskavimas. Įkalinimas galėjo būti taikoma kaip kardomoji priemonė.
6. Romėnų teisės šaltiniai ir pirmosios kodifikacijos. Seniausias romėnų teisės šaltinis buvo papročiai. Tačiau spėjama, kad jau karališkuoju laikotarpiu tam tikrą, tiesa labai kuklų, vaidmenį ėmė vaidinti karalių įstatymai. laikui bėgant įstatymai tarp teisės šaltinių ėmė įgauti vis didesnę reikšmę. Ypač svarbūs buvo V a. pr. Kr. viduryje pasirodę Dvylikos lentelių įstatymai – sutvarkytos ir konsoliduotos papročių teisės rinkinys, susidedantis iš trumpų taisyklių ir draudimų, surašytų dvylikoje varinių lentelių, kurios buvo išdėstytos miesto aikštėje: įstatymus privalėjo žinoti visi Romos piliečiai, nes be to buvo neįmanoma atlikti pilietinių pareigų. Manoma, kad lemiamą reikšmę įstatymų pasirodymui turėjo plebėjų kova su patricijais, nes šie, naudodamiesi monopoline teise eiti valstybines pareigas, buvo linkę laisvai, ignoruodami plebėjų interesus, aiškinti nerašytas papročių normas. Pirmosios romėnų teisės kodifikacijos. Pirmieji, tiesa, sudaryti privačia iniciatyva, romėnų teisės rinkiniai yra Romos teisininkų Gregorieno ir Hermogeniano kodeksai. Šiuose dviejuose kodeksuose surinkti Romos imperatorių (nuo Adriano iki Konstantino) galiojusių konstitucijų, išleistų 196-365 metais, tekstai. po tam tikro laiko, 438 metais, Rytų Romos imperijoje valdant Teodosijui II, pasirodė pirmoji oficiali imperatorių konstitucijų kodifikacija, jo įsakymu pavadinta Teodosijaus kodeksu. Šiame rinkinyje surinktos Romos imperatorių konstitucijos, pradedant imperatoriaus Konstantino (312m. ) išleistais aktais. Kodifikacija, kuriai buvo lemta padaryti milžinišką įtaką pasaulio teisės raidai, buvo išleista jau žlugus Vakarų Romos imperijai – 528-534 metais. tai buvo atlikta vieno žymiausių antikos pasaulio veikėjų, Bizantijos imperatoriaus Justiniano nurodymu, vadovaujant žinomam to meto teisininkui imperatoriaus kanceliarijos viršininkui Tribonianui. Kodifikuoti rengėjai pradėjo nuo imperatorių konstitucijų rinkimo panaudodami ankstesnių – Gregoriano, Hermogeniano, Teodosijaus – rinkinių medžiagą, taip pat jau po jų išleistas konstitucijas. Kodeksas baigtas rengti 529 metais , bet nutarta jį tobulinti toliau. Paskui imtas rengti teisinių tekstų rinkinys, Justiniano nurodymu pavadintas Digestais arba Pandektais. Kita Justiniano kodifikacijos dalis yra Institucijos arba Pagrindai. Tai išsaugojęs tradicinį pavadinimą elementarus romėnų teisės vadovėlis pradedantiems teisininkams ir teisės mokyklų mokiniams. Baigiant romėnų teisės kodifikavimo darbą, buvo koreguojamas anksčiau baigtas Justiniano Kodeksas.
7. Barbarų teisė ir barbarų įstatymai. Asmeninis teisės taikymas. Vakarų Europos tautos teisės istorija prasidėjo nuo teisės papročių. Greta papročių teisės normų tautose taip pat galiojo negausūs pavieniai centrinės valdžios išleisti įstatyminiai aktai, bažnytinės teisės normos. Teisės, kaip griežtos socialinio reguliavimo sistemos, Vakarų Europos tautų gyvenime iki 11 a. tebuvo tik užuomazgos. Į Europą atsikrausčiusios barbarų gentys atsinešė savo papročius. Net apsigyvenusios tarp žmonių, savo gyvenimą tvarkančių pagal Romos įstatymus, šios gentys liko prisirišusios prie savo papročių teisės. Todėl seniausia tautų teisė buvo ne teritorinė, bet gentinė. Visos gentys (saksai, vandalai, ostgotai, burgundai) turėjo savo papročių teisę. Tai kartu buvo ir tautų teisė. Kiekvienas genčių narys gyveno pagal savo genties papročius, jo elgesį reguliavo jo genties teisės normos, o tai paprastai vadinama asmeniniu teisės taikymu. Asmeninis teisės normų taikymo pobūdis buvo susijęs su gentine barbarų sąmone, tvirtu kiekvieno žmogaus suvokimu, kad be genties jis yra niekas. Gyvuojant asmeniniam teisės taikymui, konkretus žmogus teisę pasirinkdavo ne savo nuožiūra, o vėl vadovaudamasis papročiu, pagal kurį šį dalyką nustatydavo žmogaus kilmė: kilusysis iš teisėtos santuokos paprastai vadovaudavosi savo tėvo genties teise, pavainikis- motinos, žmona- vyro. Išlaisvintų iš vergovės žmonių teisė priklausė nuo to, kokia forma, laikantis kieno teisės jie buvo išlaisvinti. Susidūrus skirtingoms gentims priklausančių žmonių interesams, paprastai pirmenybė teikta kaltinamojo ar atsakovo genties teisei. Barbaro genties teisė nusverdavo susidūrus romėno ir barbaro interesams. Germanų priklausomybės genčiai suvokimas buvo toks, kad net užkariautiems romėnams buvo pripažinta galimybė jų tarpusavio santykius reguliuoti pagal romėnų teisė. Išskirtinė romėnų padėtis buvo atvirai pripažinta daugelio karalių nutarimuose, kai kur net greta pasirodžiusių savo gentinės teisės rinkinių buvo specialia sudaryti romėnams skirti supaprastintos teisės rinkiniai. Romėnų teisės laikėsi bažnyčia ir kunigai. Iš šio taisyklės išimtį sudarė Ostgotų karalystės teisynas, pavadintas “Karaliaus Teodoriko ediktu”, galiojęs visiems šios karalystės, įsikūrusios Apeninų pusiasalyje, gyventojams – tiek ostgotams, tiek romėnams. Atsikraustydamos į Galiją , germanų gentys atsinešė nerašytą papročių teisę, palaikančią taikingą genties gyvenimą. Tuo tarpu romėnai naudojosi rašytine teise. Tai buvo viena iš priežasčių paskatinusių germanų karalius taip pat pasirūpinti užrašyti ir savo genčių teisę. Tuo buvo suinteresuoti ir patys Karaliai, nes užrašymas sudarė galimybę pageidaujama kryptimi koreguoti teisę, tai kėlė karaliaus autoritetą. Be to didelę germanų genčių teisės raidai turėjo krikščionybė. Pirmiausia krikščionybė, tautoms atnešusi raštą, sudarė sąlygas ar net pastūmėjo centrinę karalių valdžią užrašyti genties papročius, negausius vietos įstatymus ir teismų sprendimus. Seniausi Vakarų Europoje germanų papročių teisės užrašai – vestgotų, busgundų, ripuarų, langobardų ir kitų – vadinti bendru barbarų įstatymų pavadinimu. Germanų gentys užrašant jų papročių teisę dar tebegyveno primityvų gyvenimą. Toks visuomenės gyvenimo lygis paveikė ir įstatymus. Manoma, kad šių įstatymų lygis buvo žemesnis nei Va. pr. Kr. Dvylikos lentelių įstatymuose. Primityvumą rodo :1) Barbarų teisės primityvumą rodo ta didžiulė reikšmė, kurią įstatymai skyrė įvairiems simboliams ir ritualams, reikalaujamiems atliekant teisės aktus. Pvz. . žmogus, norėdamas atsisakyti giminės turėjo teismo akivaizdoje virš savo galvos sulaužyti tris vienos uolekties ilgio virbus ir išmėtyti juos į keturias šalis- tai turėjo reikšti giminės medžio šakų sulaužymą. 2) Teisės normos barbarų papročių teisės rinkiniuose dėstytos kazuistine forma, kaip konkretūs gyvenimo faktai, be to, nesilaikant kokios nors aiškesnės sistemos. 3) Iki X a. svarbiausi visų barbarų genčių papročių bruožai buvo labai panašūs, nepaisant vietos skirtumų. 4) Bendra tai, kad ne visiškai atspindėjo visuomeninį to meto genčių gyvenimą, reguliavo tik neplačią visuomeninių santykių sferą. 5) Nors iš tikro visuomenės narių konfliktai spręsti pagal stipresniojo teisę, apskritai to meto teisei buvo skiriama taikinamoji funkcija. Buvo bendromis jėgomis ieškoma išeities iš pavojingos situacijos. 6) Asmens teisės šiuose teisės šaltiniuose dar nesiskyrė nuo kolektyvo teisių, žmogaus teisnumas nustatomas pagal jo priklausymą bendruomenei, giminei ar šeimai, o už kolektyvo ribų jis neturėjo jokių teisių.
Vienas iš ankstyviausių barbarų įstatymų – Salijų įstatymas, buvo išleistas Frankų valstybėje Merovingų dinastijos karaliaus Chlodvigo, netrukus po jo apsikrikštijimo 496 metais. 11. Nuosavybės ir sutarčių teisinis reguliavimas Salijų įstatyme. Kai kurioms šio įstatymo normoms teko suvaidinti žymų vaidmenį būsimoje Europos teisėje. Vienas ryškiausių pavyzdžių – salijo įstatymo norma, suteikianti žemės paveldėjimo teisę tik vyrams. Ši norma pavadinta “salijų taisykle”. Salijų įstatyme dar nėra vienareikšmės nuosavybės sampratos. Tačiau įstatymas skirtingai vertina kilnojamojo turto, laisvai perleidžiamo ir paveldimo, ir žemės (apie jos pirkimą net neužsimenama) nuosavybę. Aptardamas žemės nuosavybės teisę, įstatymas skyrė žemę, valdomą šeimos, nuo žemės, esančios bendruomeninės nuosavybės objektu. Salijų įstatymas visus savininkus dar laiko lygiais ir besiformuojančiam stambiajam žemės savininkui, skirtingai nuo kitų, vėliau išleistų barbarų įstatymų, dar nenustato kuo nors išskirtinės teisinės padėties. Vienu iš nuosavybės teisės objektų Salijų įstatymas laiko vergus. Nustatydamas atsakomybę už svetimų vergų vagystę, Salijų įstatymas numato kiek didesnę baudą už vergės pasisavinimą, o vėlesnis jo papildymas išskiria ir daugiua nei dvigubai didina baudą už vergo specialisto – vynuogininko, kalvio, dailidės, arklininko – vagystę; asmuo susituokęs su svetimu vergu turi toks tapti ir pats. vergui nužudžius kitą vergą, Salijų įstatymas. abiejų vergų savininkams pataria žudiką pasidalinti. Germanų visuomenėje vyravo smulkus natūralusis valstiečių ūkis, prekiniai piniginiai santykiai čia buvo labai mažai paplitę. Dėl šios priežasties sutartiniai santykiai teisiškai buvo menkai išplėtoti, buvę tik pačios paprasčiausios buitinės sutartys- pirkimas ir pardavimas, mainai, dovanojimas, paskola, panauda, įkeitimas, pasauga. Susitarimo objektas galėjo būti bet kuris objektas išskyrus žemę. bendrojo pobūdžio reikalavimų sutartims galioti Salijų įstatymas nenumato. Sutarties pažeidimas galėjo užtraukti ne tik turtinę, bet ir asmeninę skolininko atsakomybę. Salijų įstatyme reglamentuojama tam tikra dovanojimo sutartis, sudaroma trečiojo asmens naudai, vadinamoji afatomija, sudaranti sąlygas atimti paveldėjimo galimybę iš giminių: savininkas viešai, šimtinės susirinkime, griežtai laikydamasis simbolinės procedūros, reikalaujančios mesti pasirinktam patikėtiniui į skverną pagaliuką, perduodavo jam savo turtą, o šis vėliau privalėjo tą turtą atiduoti paskirtiems paveldėtojams. Kiti barbarų įstatymai: Ripuarų įstatymas, Vestgotų įstatymas (6-7 a. ) , Burgundų įstatymas (501 m. ) , Saksų įstatymas (803 m. ) . Anglosaksų įstatymai : Etelberto įstatymas (600m. ) , Inės įstatymas (7 a. ) , Alfredo Įstatymas (IX a. ) , Knuto įstatymai (XI a. )
8. Nusikaltimas ir bausmė Salijų įstatyme. Daugiausia dėmesio visuose barbarų įstatymuose skiriama nusikaltimams ir bausmėms. Kaip nusikaltimas, o tiksliau teisės pažeidimas, buvo suprantama skriauda, padaryta asmeniui arba žala turtui. Bausme paprastai buvo pripažįstama piniginė kompensacija už padarytą skriaudą ar žalą arba kitaip tariant buvo paplitusi kompozicijų sistema. Pagal seniausius barbarų įstatymus, ji buvo mokama nukentėjusiajam arba jo namams, o ne karaliui. Salijų įstatymas atlyginimą jau skaičiuoja auksinėmis ir sidabrinėmis monetomis ir nustatė tam tikrą taksą kiekvienu konkrečiu nusikaltimo atveju, suteikdamas tam atlyginimui baudos formą. Beje baudos būdavę labai didelės. salijų įstatyme jos svyravo nuo 3 sol. už paršiuko vagystę ir iki 1800 sol. už gaujos nužudytą karaliaus pareigūną. Apskritai piniginių baudų sistema daugeliu atžvilgių buvo labai protinga, nes gresianti sunki finansinė našta nusikaltėliui ir visai jo giminei buvo efektyvesnė tramdomoji priemonė, nei mirties ar luošinamųjų bausmių, vėliau pakeitusių pinigines sankcijas, grėsmė. Be piniginės baudos, Salijų įstatymas taip pat kartais numato galimybę taikyti išvarymą iš bendruomenės, paskelbimą “už karaliaus globos ribų”. Mirties bausmę salijų įstatymas. numato dažniausiai vergams. Laisviesiems ji galėjo būti taikoma tik labai retais atvejais. Už turtinius nusikaltimus, be įsipareigojimo mokėti baudą, buvo reikalaujama atlyginti nusikaltimu padarytus nuostolius; už žmogaus sužalojimą papildomai reikėjo sumokėti gydymo išlaidas. kaltę švelninančia aplinkybe laikytas nusikaltimas. Kaltę sunkinanti aplinkybė – žeminantys veiksmai. Apskritai bausmės dydis priklauso tiek nuo nusikaltėlio, tiek ir nuo nukentėjusiojo socialinės padėties. Nemažai salijų įstatymo straipsnių skiriama turtiniams nusikaltimams. Tai įvairios vagystės, apiplėšimas, padegimas, svetimo turto sužalojimas, svetimo lauko aparimas ir pan. plačiausiai reglamentuojamos vagystės – jos galėjo būti paprastos ir kvalifikuotos. Už paprastas vagystes numatomų bausmių dydis priklausė nuo vagystės objekto. Šiuo atveju įstatymų normos yra labai konkrečios. Kvalifikuotos vagystės požymiai buvo vagystė su įsilaužimu arba raktų padirbimu. Salijų įstatyme dar nekalbama apie nusikaltimus karaliui, o tiktai apie nusikaltimus karaliaus pareigūnams. Vėlesniuose Salijų įstatymo papildymuose atsiranda atsakomybė už dvasininko nužudymą. kai nusikaltėlio veiksmai baigdavosi nukentėjusiojo mirtimi, kompensaciją, kurią jam reikėta mokėti žuvusiojo giminaičiams vadinta vergeldu. Daug dėmesio barbarų įstatymuose skiriama įvairiam vergeldo dydžiui, priklaususiam nuo nužudytų žmonių amžiaus, lyties , socialinės padėties. Būdingas išskirtinis dėmesys moterų gyvybei ir sveikatai. labai detaliai ir kazuistiškai Salijų įstatymas reglamentuoja įvairių rūšių kūno sužalojimą. Taip pat Salijų įstatymas numato gana plačią skalę baudų, taikytinų už žmogaus įžeidimą arba apšmeižimą. 13. Anglosaksų įstatymai. Anglosaksų įstatymai, skirtingai nuo kontinentinėje Europoje lotyniškai užrašytų barbarų įstatymų tekstų, buvo rašomi senąja anglų kalba. tačiau anglosaksų įstatymus su kontinento barbarų įstatymais sieja daug bendrybių. pats seniausias iš jų- Etelberto įstatymas, paskelbtas apie 600 metus Kento karalystėje. Šio įstatymo pagrindą sudarė papročių teisė, bet drauge ji atspindėjo ir naujas teisės normas nustačiusias didesnes baudas už nusikaltimus karaliui ir bažnyčiai. Etelberto įstatymuos daugiausia dėmesio skiriama nusikaltimams ir bausmėms, be to , šiek tiek reglamentuojami santuoka ir paveldėjimas. Inės įstatymas- tai teisės aktai, kurie , pasak karaliaus Inės , išleisti siekiant užtikrinti tautai “teisingą teisę ir teisingą valdžią”, pakoreguotų papročių rinkinys. Inės įstatymas plačiai reglamentavo turtinius nusikaltimus. Visais atvejais žmogus, kuriam už jo padarytus nusikaltimus grėsė mirties bausmė arba nuplakimas, spėjęs pasišalinti į bažnyčią, bausmės galėjo išvengti. Pirmasis suvienytos Anglijos teisynas yra karaliaus Alfredo įstatymas. Pramintas Didžiuoju, XIa. P1abaigoje Alfredas pasiryžo surinkti ir sutvarkyti iki jo galiojusius įstatymus, tarp jų Inės ir Etelberto, atmesdamas tai, kas jam netiko. Įstatymas buvo skirtas karaliaus taikai ir bažnyčiai saugoti; jis kovojo prieš kraujo keršto atgyvenas, numatė bausmes už nužudymus, sužalojimus, užpuolimus, vagystes, saugojo laisvuosius valstiečius nuo patyčių. Daug dėmesio Alfredo įstatymas skyrė nužudymams. Be to įstatymas įtvirtino žmonių, gavusių žemės karaliaus aktu, nuosavybę ir ribojo priklausomų žmonių perėjimą iš vieno glafordo (šeimininko) pas kitą. Anglosaksų karaliaus Knuto įstatymai, pasirodę XIa. pirmoje pusėje grupuojami į pasaulietinius ir bažnytinius. Pasaulietiniuose įstatymuose jis pabrėžė, kad bus laikomasi senų tautos papročių. Vadovaudamasis nuostata- kad atkakliai būtų naikinama bet kokia neteisė, su šaknimis raunamas bet koks neteisingumas, įstatymas suformulavo keletą bendrųjų taisyklių, kaip tas teisingumas turėtų būti įgyvendinamas: neskirti dėl menko nusikaltimo mirties bausmės, kad dėl to nežūtų Dievo kūrinys ir didele kaina įgytos jo gėrybės; būtina kreipti dėmesį į tai ar nusikaltimas padarytas tyčia ar ne; silpnesnįjį patariama bausti švelnesne bausme nei stipresnįjį;skiriant bausmę atsižvelgti į amžių , padėtį, sveikatos būklę; kuo galingesnis ir aukštesnio luomo jis yra tuos stipriau jį reikia bausti. Šios nuostatos rodo, kaip krikščionybė buvo sugriovusi genčių nekintamumo mitą.
9. Bažnyčia viduramžių Europoje. Žlugus Vakarų Romos imperijai, ten buvusi bažnyčia išliko nepaliesta. Ji išlaikė romėnų tradicijas, mokslą ir civilizaciją, kunigai virto pažangiausiu to meto visuomenės sluoksniu. Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčia dar labiau sustiprėjo, padidėjo jos privilegijos ir įtaka visuomenei. Jau VI – VII a. sandūroje bažnyčios galva Grigalijus I Didysis turėjo didelę pasaulietinę valdžią. Bažnyčios atstovai kritikuodavo karalių veiklą, dvasininkai turėjo didelę įtaką renkant ir nušalinant valdovus pasauliečius. Iki pat XI a. bažnyčia buvo vertinama ne kaip politinis darinys, o pirmiausia kaip dvasinė žmonių bendrija. Valstybių teritorijoje jai vadovavo imperatoriai ar karaliai, o tiesiogiai – vyskupai, iš kurių tradiciškai svarbiausiu laikytas Romos vyskupas, kuriam V a. buvo suteiktas Romos popiežiaus titulas. Vyskupija tarsi feodalinis lenas karalių imtas perduoti atliekant vadinamąją investitūrą, t. y. savo paskirtiems aukštiems bažnyčios hierarchams įteikiant dvasinės valdžios regalijas – žiedą ir vyskupo pastoralą. Popiežių kaip vieną vyskupų, taip pat rinko Romos dvasininkai, rinkimuose aktyviai dalyvaujant pasauliečiams. Valdovai pasauliečiai ne tik aktyviai dalyvavo parenkant dvasininkus, bet ir asmeniškai šaukė bažnyčios susirinkimus bei skelbė tų susirinkimų nutarimus. Plintant feodaliniam susiskaldymui, silpninančiam karalių valdžią 1075 metais popiežius Grigalius VII uždraudė pasaulietinę bažnyčios hierarchų investitūrą ir paskelbė ne tik politinę ir teisinę popiežiaus viršenybę visoje bažnyčioje bei dvasininkų nepriklausomumą nuo pasauliečių kontrolės, bet ir pareikalavo Romos popiežių viršenybės tvarkant pasaulietinius krikščioniškojo pasaulio reikalus, tarp jų – galios šalinti iš sosto imperatorius ir karalius pripažinimo. Šiuo pagrindu prasidėjo karas tarp popiežiaus ir imperatoriaus tęsėsi iki 1122 metų. Kovodami su Europos monarchais dėl savo politinės įtakos, Romos popiežiai griebėsi ir specifinių priemonių, – interdikto, reiškiančio draudimą tam tikroje teritorijoje 3-60 metų atlikti religines apeigas neatskiriant nuo bažnyčios; kai kur interdiktas žmones įpareigojo pasninkauti, nekirpti plaukų, nesibučiuoti ir t. t. Dėl šios kovos įvykę didieji Romos katalikų bažnyčios ir jos santykių su pasaulietine valdžia pokyčiai tradiciškai vadinami popiežiaus Grigalijaus VII reformomis, arba Popiežių revoliucija. Nuo XI – XII a. Popiežių revoliucijos Romos katalikų bažnyčia virto tam tikra eksteritorine bendra europine teokratine monarchija. 1122 metų Vormso konkordatu buvo pasiektas kompromisinis Romos popiežiaus Kaliksto II ir Vokietijos imperatoriaus Henriko V susitarimas, pagal kurį asmenis dvasininko pareigoms eiti skiria popiežius, o imperatorius tik priima iš dvasininko ištikimybės priesaiką ir suteikia jam pasaulietinę valdžią toje teritorijoje, kur jis eis pareigas. Didėjantis Romos katalikų bažnyčios vaidmuo nuo šiol rėmėsi ne tik žemiškaisiais jos turtais, bet ir galinga centralizuota valdžia, griežtu dvasininkijos pavaldumu savo hierarchams, tankiu vienuolių ordinų tinklu. Didžiausios galios kaip savarankiška politinė institucija Vakarų Europos Visuomenėje katalikų bažnyčia pasiekė XIII a. valdant popiežiui Inocentui III. Jo laikais bažnyčia imta laikyti visus tikinčiuosius jungiančia monarchija. Bažnyčios įsitvirtinimas reiškė tam tikrą kliūtį pasauliečių valdovų galiai, prasidėjusiai feodalinių valstybių centralizacijai. Antai XIV a. Prancūzijos karalius pasiekė kad prancūzų dvasininkai gyventų pagal karalystės įstatymus ir būtų laikomi Prancūzijos tautos dalimi. Apskritai absoliutinės monarchijos laikais popiežius neteko nemažai savo valdžios įvairių šalių dvasininkijai. Dar didesnis smūgis buvo XVI a. Vokietijoje prasidėjusi reformacija.
10. Kanonų teisės atsiradimas, raida ir šaltiniai. Sąlygos kanonų teisei kurtis susidarė IV a. , kai krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija, nors jau iki to buvo susikaupę nemažai bažnytinių aktų. bažnytinė normos imtos įtvirtinti imperatorių įstatymuose, bažnyčios susirinkimų nutarimuose. kanonų teisę plėtojo popiežių nutarimai – dekretalijos ir reskriptai. Pradėjusi kurtis Romos imperijoje, kanonų teisė visa, kas jai atrodė reikalinga ir tinkama, perėmė iš romėnų teisės. Tačiau pretenduodama į savarankiškumą, nepriklausomumą nuo pasaulietinės valdžios, bažnyčia sukūrė savo kanonų teisę. Dvasininkija buvo raštinga, todėl bažnyčia iš karto sukūrė ne žodžiu perteikiamą, o rašytinę teisę. Ji atsirado kaip bendra visai krikščionių bažnyčiai, bet, šiai suskilus, susidarė dvi savarankiškos kanonų teisės šakos. Rytų bažnyčios teisė, Bizantijoje surinkta į nomokanonus, daugiau ar mažiau veikė Rytų Europos šalių teisę. Pirma, nors neoficiali, bet labai reikšminga kanonų teisės kodifikacija atlikta Bolonijos vienuolio Gracijono, apie 1140 metus surinkusio beveik 4000 katalikų kanonų tekstų, juos perdirbusio, savarankiškai pridedant teisinio pobūdžio intarpus, bei susisteminusio juos viename traktate, jo pavadintame “Nesuderinamų kanonų harmonija”, dažnai dar vadinamame Gracijono dekretu. Didysis Gracijono traktatas laikomas autoritetingu senosios kanonų teisės apibendrinimu ir jos sujungimu su naująja kanonų teise. Rinkinį prie pasaulietiškos teisės priartino tai, kad jame teisė nejungiama su teologija. Tačiau apskritai rinkinio sistema nebuvo tobula, jame nemažai pasikartojimų, esama istorijos, įstatymų autorių, vietovardžių ir panašių klaidų. Kanonų teisės šaltiniai buvo:-Šventasis raštas, pradedant Senuoju testamentu ir kt. ankstyvajai krikščionių literatūra-Krikščionių susirinkimų sprendimai-Bažnytiniai papročiai-Grigalijaus VII ir jo įpėdinių leidžiami aktai.
11. Nuosavybė, sutartys, santuoka, šeima ir paveldėjimas kanonų teisėje. Disponuodama didžiuliais turtais, bažnyčia savo teisinėmis normomis reglamentavo bažnytinės nuosavybės statusą ir bažnyčios žemių valdymo, bei naudojimo rėžimą, bažnyčios pajamų šaltinius ir t. t. be to, kanonų teisė taip pat neliko nuošalyje ir nuo teisių bei pareigų, susijusių su pasaulieti nuosavybe, nustatymo. Šioje srityje pasaulietinė teisė kanonų teisei darė ypač didelį poveikį, juolab kad feodalinės žemėvaldos kontekste bažnytinės nuosavybės teisė dažnai buvo neatsiejama nuo pasaulietinės nuosavybės teisės. Bažnytinės nuosavybės ypatybė ta, kad ji buvo korporacinė, t. y. priklausė ne atskiram asmeniui, o bažnytinei bendruomenei. Labai svarbią reikšmę feodalinėje visuomenėje turėjo turto valdymo teisės gynimas: žemės (leno) laikytojas buvo savo senjoro vasalas; neturinčiam žemės nuosavybės teisės reikėjo teisinio savo teisės gynimo nuo pašalinių asmenų kišimosi į ją. Kanonų teisė, reglamentuodama teisinį turto valdymo gynimą, nustatė, kad prievartos ar apgaulės būdu šios teisės netekusiam valdytojui užtenka įrodyti patį valdymo netekimo faktą nesigilinant į valdymo teisės atsiradimo pagrindus ar kitas aplinkybes. Jau vien dėl būtinumo reguliuoti daugybę ekonominio pobūdžio sandorių tarp bažnytinių korporacijų kanonų teisė įtvirtino kai kurias sutarčių teisės taisykles. Kanonų teisė neteikė esminės reikšmės sutarties formai (ji sudaryta raštu ar žodžiu, su priesaika ar be) , o štai sutarties nevykdymas buvo prilyginamas nuodėmei – melui. Tačiau tai dar nereiškė, kad visi duoti pažadai laikomi įpareigojančiais. Pagrindas nustatyti bet kokios sutarties galiojimą buvo vadinamasis teisingos kainos principas, reiškęs reikalavimą, kad pagal kiekvieną sutartį keičiami daiktai ar paslaugos privalo turėti adekvačią vertę. teisinga laikytina visuotinai priimtina kaina. kanonų teisė dėmesį kreipė ne tik į teisingą kainą, bet ir į pernelyg didelį vienos iš susitariančių šalių pelną. Neneigdama pelno galimybės apskritai, kanonų teisė smerkė tik vadinamąjį gėdingą pelną. Bažnyčia nuo seniausių laikų aktyviai pritarė monogaminei, abipusiu sutuoktinių sutikimu pagrįstai santuokai. Tik nuo XI – XII a. Popiežių revoliucijos į gyvenimo praktiką imtas plačiai diegti bažnyčios nusistatymas santuokos ir šeimos reikalu. ilgai bažnyčia laikėsi nuostatos, kad moterystės sakramentai nereikia formalumų. Tačiau buvo sunku tiksliai nustatyti kanonų teisės pripažįstamos neviešos santuokos sudarymo laiką, kartu ji sudarė sąlygas įvairiems piktnaudžiavimams ir konfliktams. Todėl neviešos santuokos ilgainiui imtos drausti, pradėta reikalauti, kad, sudarant santuoką, dalyvautų klebonas ir liudytojai. Problemą XV a. viduryje išsprendė Tridento visuotinis bažnyčios susirinkimas, leidęs tuoktis tik dalyvaujant kunigui ir dviems trims liudytojams. Kunigų santuoka, kanonų teisės iš pradžių toleruota, 1139 metais įvedus celibatą, buvo paskelbta neteisėta. Sakramentu pagrįsta nustatyta santuoka, sudaryta teisėtai, laikyta nenutraukiama iki vieno iš sutuoktinių mirties. kadangi šeimos pagrindu buvo pripažįstama santuoka, o ne kraujo giminystė, įvaikinti asmenys šeimoje įgydavo tas pačias teises kaip ir tikrieji vaikai. Tačiau vaikai , gimę tėvams nesant susituokus, laikyti gimusiais neteisėtai ir jų teisės buvo suvaržytos; jie galėjo būti įteisinti tėvams vėliau susituokus. Kanonų teisė XII a. sukūrė naują testamento teisę, pagrįstą iš dalies krikščioniškomis germanų taisyklėmis, iš dalies – klasikine romėnų teise. Teisėtu testamentu laikyti ne tik “paskutiniai žodžiai”, ištarti mirties patale nuodėmklausiui, bet ir paprasti žodiniai mirštančiojo pareiškimai girdint dvasininkui ir dar dviems asmenims. kanonų teisė taip pat įvedė naują – testamento vykdymo institutą. Kanonų paveldėjimo teisė iš esmės reiškė tiesioginį bažnyčios kišimąsi feodalinius politinius ir ekonominius santykius, todėl pasaulietinė valdžia atkakliai priešinosi ypač bažnyčios pretenzijoms reguliuoti žemės paveldėjimo tvarką. Motyvuodama politine žemės paveldėjimo reikšme, pasaulietinė valdžia privertė bažnyčią nusileisti, todėl ilgainiui visose vakarų Europos šalyse bažnytinė jurisdikcija žemės paveldėjimo reikalu pasidavė pasaulietinei teisei.
12. Inkvizicija ir inkvizicinis procesas. Iš baudžiamojo proceso kodekso pažymėtina tai, kad popiežiaus Inocento II iniciatyva Ketvirtasis Laterno susirinkimas 1215 metais įdiegė inkviziciją kaip nepaprastąją priemonę kovoti su klaidatikiais. Inkvizicinio nagrinėjimo konstrukcija iš pradžių buvo sumanyta ne procesui, skirtam nusikaltimams, kaip juos suprato pasauliečiai, o religiniam eretiko ar nusidėjėlio sielos išgelbėjimui. Pagrindinis inkvizicijos tikslas – ne įrodyti kaltinamojo kaltę, o ieškoti būdų išgelbėti sielą nuo amžino prakeikimo. tam sukurta speciali institucija – Inkvizicijos tribunolas. Inkviziciją vykdė specialūs popiežiaus deleguoti teisėjai iš pranciškonų ar dominikonų ordinų vienuolių. Kaltinti šiuose teismuose buvo pavesta specialiam žmogui – kaltintojui. Kaltinimo pagrindui užteko paskalos padarius nusikaltimą. Šiuo atveju teisėjas privalėjo organizuoti tyrimą. Įrodymai rėmėsi racionaliais metodais, pagrindinis iš kurių buvo liudytojų apklausa. Lemiamas vaidmuo čia priklausė paties teisiamojo pareiškimams ir prisipažinimui. Inkviziciniam procesui būdinga tai, kad baudžiamoji byla pranešimų ar skundų pavidalu keliama valstybės iniciatyva, teismo tardytojas renka raštiškus įrodymus, apklausdamas liudytojus ir kaltinamąjį, organizuodamas akistatas; šiame procese taip pat realizuojama formalių įrodymų teorija, kurios reikalavimai apskritai buvo naudingi teisiamajam, nes buvo galima tikėtis objektyvesnio nei pagrįsto ordalijų ar dvikovos rezultatais teismo sprendimo, bet kartu ji paskatino kankinimus visoje Europoje ir jie tebetaikyti net iki XVIII a. pabaigos.
13. Glosatoriai ir konsiliatoriai. Pirmosiose Europos mokyklose ilgai mokyta ne galiojančios teisės, bet romėnų teisės, taip pat studijų pagrindą sudarė garsioji Bizantijos imperatoriaus Justiniano kodifikacija (vadinta corpus iuris civilis) . Iš sudedamųjų dalių svarbiausi Digestai. Mokytasi lotynų kalba. Dėl sudėtingumo ir sunkumo tekstus teko aiškinti; kiek paskaitęs, profesorius aiškino (glosavo) kiekvieną perskaityto teksto žodį ir eilutę, stengdamasis atskleisti pirminę romėnų įstatymo prasmę, klasifikavo ir apibendrino teisinę medžiagą. Sunkesnės vietos aiškintos pavyzdžiais – kazusais. Glosose dėstytojai, dėl šio savo darbo stiliaus vadinami glosatoriais, taip pat nurodydavo visas kitas teksto vietas, kur kalbama apie tą patį šioje vietoje nagrinėjamą dalyką. Glosatoriai nekreipė dėmesio į istorines savo nagrinėjamų teisės šaltinių atsiradimo aplinkybes, nesidomėjo romėnų teisės istorija, todėl jiems buvo sunku suvokti įvairių institutų reikšmę. Jie net nemėgino Digestų lyginti su galiojančios teisės normomis. Lygiai taip pat jie tikėjo visiška tos teisės vidine harmonija, net neįtardami jos prieštaravimų galimybę. Kartais jų pačių nuostabai jie atskleisdavo prieštaravimus. Suprantama, kad ieškodami kaip pašalinti tuos prieštaravimus, patys to nenorėdami, glosatoriai buvo priversti savo aiškinimais keisti tikrąją romėnų teisės nuostatų prasmę, t. y. faktiškai juos iškraipyti. Visa tai- glosatorių veiklos trūkumai. Glosatoriai pasireiškė išskirtiniais savo pedagoginiais sugebėjimais. Glosatorių tikslas buvo savo mokslo medžiagos pagrindu išauklėti puikiai išsilavinusius teisininkus intelektualus. Apie 1250 metus išleistas vieno žymiausių glosatorių – Akursijaus aiškinimų rinkinys “Susisteminta glosa” tapo visuotinai pripažintu autoritetingu veikalu. Jame surinkti ir apibendrinti paskutiniojo laikotarpio glosatorių tyrinėjimų rezultatai. Akursijus savo veikalu, iki šiol tebelaikomu teisės mokslo klasika, iš esmės baigė milžinišką glosatorių darbą. XIII a. atsirado nauja romėnų teisės žinovų karta, komentuojanti ne tiek senuosius tekstus, kiek glosas, perdirbanti ir pritaikanti romėnų teisę naujiems visuomenės poreikiams. Savo komentaruose postglosatoriai, teisės moksle dabar dažnai vadinami konsiliatoriais, nors neretai nutoldavo nuo pirminių romėnų teisės konstrukcijų, bet padarė didelį darbą suderindami ją su kanonų, miestų ir papročių teisės normomis. Labai daug dėmesio konsiliatoriai taip pat skyrė ekspertinei veiklai: teisiniam politinių, diplomatinių, administracinių, privatinės teisės aktualijų aiškinimui. Žymiausiu konsilaitoriumi laikomas italų viduramžių teisininkas Bartolusas de Sasoferatas gyvenęs XIV a. Fundamentalus jo darbas buvo Justiniano kodifikacijos komentaras pavadintas “Opera omnia”, pirmą kartą išleistas Šveicarijoje 1588 metais. 14. Romėnų teisės recepcija Vakarų Europoje. Labai palankios sąlygos romėnų teisės recepcijai buvo pietinėje Prancūzijos dalyje, kur dar nevisiškai užmiršta vestgotų teisė, kuri buvo arti Italijos ir kuriai didesnę įtaką padarė glosatorių mokyklos ir skaitlingi universitetai, nors čia visada gyva buvusi ir nacionalinė teisė. šioje Prancūzijos dalyje ilgai įstatymų leidyba ir jų taikymas nuolat tiesiogiai veikti romėnų teisės sistemos, todėl čia net pirmieji teisės mokslo darbai pasirodė jau prieš italų kūrinius. O jau nuo XVI a. Prancūzija tapo pripažintu romėnų teisės studijų centru. Tada čia atsirado romėnų teisės mokykla, gavusi humanistų mokyklos pavadinimą. Manyta, kad reikia nustatyti tikrąją romėnų teisės originaliųjų tekstų prasmę, siejant juos su tomis istorinėmis sąlygomis, kuriomis jie buvo kuriami. Remdamiesi antikinės filosofijos, istorijos, menų specialistų žiniomis, humanistai sugebėjo pakylėti Justiniano kodifikacijos, Dvylikos lentelių įstatymų ir kitų senųjų romėnų teisės šaltinių studijas į gerokai aukštesnį mokslo lygį. Anglija , nors ir gerbdama romėnų teisės principus, liko ištikima savo vadinamajai bendrajai teisei ir teisingumui. Kelią romėnų teisės recepcijai čia sunkino nusistovėjusi tvarka, draudžianti vykdyti teisėjo, advokato ir prokuroro funkcijas asmenims, neišėjusiems teorinio ir praktinio anglų teisės kurso, kartu įpareigojusi teisininkus visą dėmesį skirti nacionalinei teisei. Romėnų teisė Anglijos teisės sistemos raidai padarė tik netiesioginę įtaką, visų pirma per kanonų teisę. Tačiau tikros praktinės reikšmės romėnų teisė Anglijoje neturėjo. Mažiau nei bet kurią kitą buvusios Romos imperijos dalį I tūkstantmetyje romėnų teisė buvo paveikusi Vokietiją, kurios teritorijoje romėnų gyventa nedaug. Vokietiją romėnų teisė pasiekė palyginti vėlai, tik XII a. , daugiausia dvasininkijos, neapsiribojusios veikla bažnytinės teisės sferoje, dėka, ir jau imperatorius Frydrichas I ją paskelbė “pasauline teise”. Tačiau nuo XIV – XV a. romėnų teisės ištaka šioje šalyje plėtėsi labai sparčiai. Palankias sąlygas romėnų teisės recepcijai Vokietijoje sukūrė aplinkybė, kad imperatorių valdžios nusilpimas ir didesnis vokiečių kunigaikščių savarankiškumas sutrukdė atsirasti ir konsoliduotis bendrajai privatinei vokiečių teisei. tačiau svarbiausia recepcijos priežastis – visuomeninio gyvenimo poreikis ir nepatenkinama nacionalinės teisės padėtis. Svarbiausias žingsnis praktiškai įvedant Vokietijoje romėnų teisę žengtas XV a. , kai mokyti vokiečių teisininkai sugebėjo išplėsti savo įtaką teismams ir jų sprendimams; kitas žingsnis buvęs XVI a. , kai teisininkai visiškai iš teismų išstūmė šefenus (posėdininkus) arba vis labiau nustūmė nuo teisinės veiklos senuosius šefenų teismus. 9. Bažnyčia viduramžių Europoje. Krikščionių bažnyčia pradėjo formuotis I a. pradžioje Romos imperijos teritorijoje. Valstybės politika bažnyčios atžvilgiu buvo permaininga. 3a. pab. – 4 a. pradžioje imperatoriai Decijus, Valerianas, Diokletianas ėmė persekioti krikščionis, kurie buvo persekioti tik susikūrus bažnyčiai. Tai truko, kol imperatorius Konstantinas 313 metų ediktu vėl leido viešai išpažinti krikščionybę. 4 a. pab. krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija. Bažnyčia gavo teisė be v-bės varžymo sutartimis ar testamentais įsigyti nuosavybę, įgijo jurisdikcijos galią, teisę teisti dvasininkus, vienuolius. Didžiausia taikoma bausmė – ekskomunikavimas- pašalinimas iš savo tarpo. Žlugus V. Romos imperijai bažnyčia liko nepaliesta, ji išlaikė romėnų tradicijas, kunigai tapo pažangiausiu visuomenės sluoksniu. Ypač bažnyčia sustiprėjo ankstyvaisiais viduramžiais. Barbarų karaliai priimdami krikščionybę teikė bažnyčiai dideles dovanas, žemės valdas. Taip bažnyčia virto stambiu žemvaldžiu. Valdant Karolingams ji gavo teisę iš visų žemės savininkų reikalauti privalomo mokesčio – dešimtinės. 6-7 a. bažnyčios galva Grigalius I Didysis turėjo didelę pasaulietinę valdžią. Dvasininkai turėjo didelę įtaką renkant ir nušalinant valdovus pasauliečius. Bet pasauliečių įtaka bažnyčiai dar didesnė. Valstybių teritorijoje bažnyčiai vadovavo imperatoriai ar karaliai, o tiesiogiai – vyskupai, kurių svarbiausias – Romos vyskupas, kuriam 5a. suteiktas popiežiaus titulas. 4a. vyskupų rinkimuose ėmė dalyvauti ir pasauliečiai. 9-10a. dvasininkai iš vyskupų rinkimų apskritai išmesti, nusistovėjo nuomonė, kad vyskupai gauna valdžią iš karaliaus. Dažnai tai daryta už pinigus (simonija) pradėta atlikti investitūra – paskirtiems bažnyčios hierarchams įteikiamos dvasinės valdžios regalijos – žiedas ir vyskupo pastoralės. Vakaruose bažnyčia taip pat labai priklausė nuo pasauliečių. Renkant popiežių dalyvavo Romos dvasininkai ir aktyviai kišosi pasauliečiai.
Skirtinga vakarų ir rytų Europos politinė ir ekonominė raida, Romos popiežių ir Konstantinopolio patriarchų varžybos, nuo 7a. atsiradusios dogmatikos, organizacijos ir apeigų skirtybės 1054 metais atvedė prie skilimo – Didžioji schizma – į vakarų (Romos katalikų) ir Rytų (graikų katalikų) bažnyčias. Nors bažnyčia ir dar neturėjo savo įtakingo centro, o jos galią įtakojo imperatorių ir karalių globa, Europoje paplitusio partikuliarizmo, neorganizuotumo fone ji buvo organizacijos pavyzdys. Palaipsniui, plintant feodaliniam susiskaldymui. silpstant karaliams, augo ir popiežių ambicijos. 1075 metais popiežius Grigalius VII uždraudė ir paskelbė ne tik politinę ir teisinę popiežiaus viršenybę visoje bažnyčioje bei dvasininkų nepriklausomumą, bet ir pareikalavo Romos popiežių viršenybės tvarkant pasaulietinius krikščioniškojo pasaulio reikalus, tarp jų – galios šalinti iš sosto imperatorius ir karalius pripažinimo. Imperatorius Henrikas IV Saksonietis mėgino nušalinti jį, bet pats buvo ekskomunikuotas. Įsiplieskė karas tarp popiežiaus ir imperatoriaus, kuris vyko iki 1122m. kovodami Romos popiežiai griebėsi interdikto – draudimo tam tikroje teritorijoje 3-60 metų atlikti religines apeigas. Dėl šios kovos įvykę pokyčiai vadinami Popiežių revoliucija arba popiežiaus Grigaliaus VII reformomis. 1122 Vormso konkordatu pasiektas kompromisinis Romos popiežiaus Kaliksto II ir imperatoriaus Henriko IV susitarimas, kad asmenis dvasininko pareigoms skiria popiežius, o imperatorius tik priima iš dvasininko ištikimybės priesaiką ir suteikia pasaulietinę valdžią toje teritorijoje, kur jis eis pareigas. Didžiausią galią pasiekė XIII a. , valdant popiežiui Inocentui III. Bažnyčia imta laikyti visus tikinčiuosius vienijančia monarchija. Galva paskalbtas popiežius. Dvasininkija virto savarankišku luomu. Nusistovėjo tvarka, kad Europos monarchai karūnuojami popiežiaus aktu. Tuo bažnyčia naudojosi iki 14a. 14a. pergalę prieš popiežių pasiekė Prano. karalius:pripažinta, kad Prancūzijos dvasininkai privalo gyventi pagal karalystės įstatymus, pripažinta karaliaus viršenybė tvarkant pasaulietinius reikalus ir pan. Absoliutinės monarchijos laikais popiežius neteko nemažai savo valdžios įvairių šalių dvasininkijai. Ypač didelį smūgį sudavė 16a. Vokietijoje prasidėjusi reformacija, lėmusi protestantizmo atsiradimą. Dėl to nutrūko kai kurių Europos Šiaurės, vidurio ir vakarų šalių ryšiai su Romos popiežiumi. Vok. , Anglijoje, Šveicarijoje, Olandijoje ir kt įsteigtos bažnyčios su reformuotu tikėjimu. 12. Inkvizicija ir inkvizicinis procesas. Teismo procesui pagal kanonų teisę būdinga iki smulkmenų reglamentuota instancijų tvarka ir puiki procesinė technika. Pagrindu pradėti bylą kanonų civilinis procesas laikė tik raštiškus dokumentus. Pats procesas pigesnis, nes teismo išlaidas atlygindavo pralaimėjusi šalis. Iš baudžiamojo proceso svarbu tai , kad popiežiaus Inocento III iniciatyva Ketvirtasis Laterno susirinkimas 1215 metais įdiegė inkviziciją, kaip nepaprastą priemonę kovoti su klaidatikiais. Inkvizicinio nagrinėjimo konstrukcija iš pradžių sumanyta ne procesui, skirtam nusikaltimams, o religinio eretiko ar nusidėjėlio sielos išgelbėjimui. Iš čia – slaptas tardymas. Pagrindinis inkvizicijos tikslas – ne įrodyti kaltinamojo kaltę, o ieškoti būdų išgelbėti sielą nuo amžino prakeikimo. Tam sukurta spec. institucija – Inkvizicijos tribunolas. Inkviziciją vykdė specialūs popiežiaus deleguoti teisėjai iš ordinų vienuolių. Kaltinti turėjo kaltintojas. Kaltinimo pagrindui užteko paskalos. Šiuo atveju teisėjas privalėjo organizuoti tyrimą. Įrodymams buvo svarbu liudytojų apklausa. Svarbus buvo paties kaltinamojo prisipažinimas. Inkvizicija turėjo šlovę institucijos, taikančios žiaurius kankinimus, sankcionuotus 1252m. , bet ji atmetė ordalijas. Įrodymų karaliene tapo kaltinamojo prisipažinimas. Jei kaltinamasis neprisipažindavo, jo laukdavo mirtis ant laužo. Inkviziciniam procesui būdinga tai , kad baudžiamoji byla pranešimų ir skundų pagrindu keliama v-bės iniciatyva, teismo tardytojas renka raštiškus įrodymus, apklausdamas liudytojus ir kaltinamąjį, organizuodamas akistatas, šiame procese realizuojama formalių įrodymų teorija, kurios reikalavimai naudingi teisiamajam, nes buvo galima tikėtis objektyvaus sprendimo, tačiau kartu ji paskatino kankinimus , kurie taikyti iki 18a. pab. Įdiegtos inkvizicinio proceso stadijos – parengtinis tardymas ir teisminis nagrinėjimas – išliko iki dabar. 15. Feodalų luomo formavimasis Vakarų Europoje. Feodalinė hierarchijaDaugelyje šalių feodaliniai dvarai ėmė vadintis manorais. Vidaus santykių požiūriu jie ilgainiui tapo autonomiškomis bendrijomis. Svarbus bruožas – privilegijuota dvarininko ir varginga servo padėtis. Priklausomiesiems dvarininkai vykdė administracines, finansines, teismo f-jas. Iš pradžių tai daryta karaliaus vardu, bet nepajėgiant karaliams centralizuotai valdyti savo teritorijų, nuo 6 a. žemės magnatams karalius ėmė valdyti imuniteto raštus, kurie reiškė jų turėtojams politinio ir ekonominio savarankiškumo suteikimą jų valdose. Imuniteto raštais žemvaldžių naudai karaliai atsisakė nemažai savo galių, kartu tai padėjo magnatams karaliaus vardu sutvirtinti savo valdžią priklausomiems žmonėms. Teisė valdyti tuos žmones ypač reiškėsi vykdant jiems teisingumą. Visa tai labai sumažino karalių pajamas, jie jau negalėjo išlaikyti kariuomenės. Gelbėti padėtį buvo galima tik pamėginus sustiprinti bent tam tikros dalies priklausomybę nuo karaliaus. Tuo metu tai padaryti galima buvo tik kai kurių kategorijų žmonėms suteikiant žemės už atitinkamus įsipareigojimus, pvz. tarnybą karaliui, t. y. naudoti arba valdyti sąlygiškai, t. y. leno teise. Tokiai reformai 8 a. pirmoje pusėje ryžosi frankų majordomas ir valdytojas Karolis Martelis, kuris konfiskavo labiausiai maištaujančių magnatų žemes ir taip susidariusį žemės fondą kartu su prirašytais valstiečiais iš naujo išdalijo, šįkart – laikinai sąlygiškai naudotis žmonėms, įsipareigojusiems tarnauti karaliui ir dar prireikus atsivesti būrį karių. Tokiu būdu valdos buvo suteikiamos visam gyvenimui, bet tarnybos atsisakymas ar karaliaus išdavystė lėmė tos žemės netekimą. Ši žemės nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai besąlygiškai naudoti – beneficija. Beneficijų pagrindu Frankų v-bėje susidarė kokybiškai nauja feodalinė (leninė) nereguliuojama kariuomenė, pakeitusią ankstesnę, kuri susidėjo iš laisvųjų valstiečių. Dėl šios reformos tarp senjoro, kuris šiuo atveju buvo frankų karalius, ir gavusių žemės atsirado feodalinių ryšių santykiai, žemės gavėjai tapo karaliaus vasalais. Netrukus ir kiti stambieji žemvaldžiai už tarnybą ėmė teikti beneficiją, kurios negalima buvo perleisti 3-iam asmeniui, o po jos gavėjo mirties žemė grįždavo tikrajam turėtojui. Tačiau jausdami savo reikšmę, beneficijos turėtojai pasiekė, kad po jų mirties beneficija atitektų įpėdiniams, o jau 9 a. kartu su tarnybos įsipareigojimais pradėtos perduoti paveldėjimo būdu, išskyrus Vokietiją, kur ilgai išliko taisyklė, draudžianti perduoti paveldėjimo būdu. Kartu laikinas sąlyginis valdymas išliko virto tik sąlyginiu, bet neterminuotu, ir ši feodalinė žemės nuosavybė imta vadinti feodu. Išnykus alodui – žemės nuosavybei, nesusijusiai su jokiais feodalų. ribojimais, netrukus feodas tapo pagrindine žemės nuosavybės forma. Kaip ir beneficijos, taip ir tarp feodo teikėjo ir gavėjo atsirasdavo feodalinės priklausomybės, siuzereniteto ir vasaliteto santykiai. Stambiųjų feodalų galią lėmė turimų vasalų skaičius. Stambiųjų feodalų, kaip ir karaliaus visa žemė skaidyta į 2 dalis: viena sudarė tiesioginę nuosavybę – domeną, suteikiančią savininkui teisę reikalauti rentos iš priklausomų valstiečių, kita – aukščiausiąją nuosavybę, išdalintą vasalams ir suteikiančią reikalauti iš jų ištikimybės, tarnybos ir ekonominės naudos. Feodalas, dažnai būdamas už save aukštesnio rango feodalo vasalu, kartu pats turėjo vasalų. Visa ši sudėtinga visuomenės piramidė, jungianti įvairaus rango feodalus visoje v-bėje – feodalinė hierarchija. Ant aukšč. laiptelio stovėjo karalius, bet 9-11a. , karalių valdžiai silpstant V. Europoje, daugelis aukščiausio rango feodalų laikė save lygiais su karaliumi (perais) . Ant kitų pakopų buvusiems dažniausiai priklausė įvairių karališkų pareigūnų, kadaise įpareigotų atstovauti karaliaus valdžiai vietose, pavadinimai – hercogų, grafų ir pan. , vėliau virtę paveldimais feodalų luomo titulais. Greta aukščiausio rango feodalų rikiavosi ir bažnytininkai: arkivyskupai, vyskupai ir t. t. vienas pagr. vasalo įsipareigojimų senjorui buvo jo vieno ar su karių būriu dalyvavimas senjoro karo žygiuose. Pradžioje kariauti siųsti pėstieji valstiečiai, bet keičiantis kariavimo būdui buvo priversti užleisti vietą sunkiai ginkluotam raiteliui. Parengti ir apginkluoti raitelį ir jo žirgą buvo labai brangu. Todėl 8-10 a. visuomenėje atsirado ginkluoti raiteliai profesionalai – riteriai, turėję faktišką karo meno monopoliją. Tapę vasaliteto sistemos dalimi, jie buvo įtraukti į leninio valdymo sistemą. Riteris, prisiekęs senjorui, galėjo gauti leną, kartu tapti feodalu ir užimti žemiausią feod. hierarchijos pakopą. Riterystė padėjo paplisti Europoje feodalinių dvarų – manorų – sistemai riteriai kariavo senjoro pašaukti. Be teisės iš vasalo reikalauti karo tarnybos, senjoras turėjo teisę įžengti į vasalo valdomo leno teritoriją ir būti tinkamai sutiktas, sekti jo valdymą, gauti iš vasalo piniginę paramą esant reikalui, taip pat senjoras įsipareigodavo vasalui neviršyti savo teisių ir jį ginti. Vasalo ištikimybė reiškėsi feodo valdymu ir visų savo prievolių atlikimu. Siuzereno ir vasalo santykiai nustatomi tam tikra sutartimi. Vasalas turėjo prisiekti ištikimybe, šią priesaiką sudarė ritualas:vasalas vienplaukis klaupėsi, ir savo delnus dėjo į senjoro delnus, po to iškilmingai pasižadėdavo tarnauti. Ši procedūra – omažas. Po to senjoras perduodavo leną su apeigomis – investitūra:įteikdavo vėliavą, kryžių, raktą ar žiedą. 16. Feodalinis valstiečių pajungimas Vakarų Europoje. Prekarijos ir komendacija. Frankų gentims 6-7a. užgrobiant buvusios Romos imper. Galijos provinciją, į frankų karalių, tarnybinės aristokratijos, kariauninkų rankas pateko daug galų ir romėnų dvarų su juose dirbusiais vergais ir kolonais, ir tie frankų didikai tapo stambiais dvarininkais; šių gretas papildė tie galų ir romėnų aristokratai, kurie ryžosi taip pat tarnauti frankų karaliams ar bent rodė palankumą. Pagr. gamybinė šių dvarų jėga liko vergai ir kolonai. Jau 7a. šiaurės Galijoje ėmė rastis dvarų su būdingu žemės skirstymu į dvarininkų ir valstiečių žemes. Turtiniu atžvilgiu laisvieji diferencijavosi bendruomenės viršūnei, pasisavinusiai bendruomenės žemes, tampant smulkiais dvarininkais, o nuskurdusiems nariams virstant pusiau laisvais litais. Anglosaksų šis procesas lėtesnis, vykstant turtinei diferenciacijai, 7a. iš gyventojų ėmė skirtis gimininė gentinė diduomenė (erlai) , laisvieji bendruomenės nariai (kerlai) , pusiau laisvieji (letai) ir nemų tarnai – vergai. 7-9a. visur įsitvirtino stambioji feodalinė žemėvalda, o daug buvusių bendruomenės narių neteko ne tik žemės, bet ir laisvės. Senųjų gimininių santykių nutrūkimas, visiška ekonominė smulkiojo ūkio priklausomybė, karai ir t. t. vertė nemažai smulkiųjų žemės savininkų ieškoti išsigelbėjimo pas stambiuosius žemvaldžius. Dėl šios priežasties 8a. viduryje vis daugiau nuskurdusių ir netenkančių pajamų šaltinio valstiečių ėmė atsiduoti didžiažemių globai. Tai daroma abiejų šalių susitarimu, kuriuo valstietis savo žemės nuosavybės teisę perduodavo stambiajam ir atgaudavo ją. Bet už teisę ja naudotis valstietis privalėjo atlikti tam tikras prievoles ir mokėti duoklę. Šį procesą reglamentavo barbarų Bavarų (7a. ) ir Alimanų (8a. ) įstatymai;pastarajame teigiama, kad laisvajam valstiečiui, atsidavusiam bažnyčios globai ir dėl to jai atidavusiam savo žemę, vėliau už naudojimąsi ja jau reikėjo mokėti činšą. Tokia procedūra paprastai atliekama surašant atitinkamą raštą (per cartam) ir ilgainiui pavadinta prekariumu. Greta paplito komendacijos sutartis, kuria valstietis atsiduodavo asmeninei magnato globai. To padarinys ne tik turtinės, bet ir asmeninės priklausomybės nustatymas. Šiuo atveju asmuo virsdavo savo senjoro “žmogumi”, o savo žeme galėjo naudotis tik kaip laikinas laikytojas. Prekariumas ir komendacijos sudaromos pagal parengtus pavyzdžius – formuliarus. Prekariumo rašto formulėje, kurią naudojo, pvz. , valstietis atiduodantis vienuolynui žemę, rašoma, kad jis kol gyvas, pats valdys tą perduotą žemę, bet negalės jos kam nors perduoti, o tai padaręs žemės netektų. O komendacijos formulėje rašoma, kad pasirašantis pats atsiduoda didiko globai su sąlyga, kad pastarasis juo rūpinsis ir padės. Šitaip magnato turtas ir galia padidėjo dar labiau, o žmogus atsisakęs laisvės įgydavo suinteresuotą globėją. Panašiai buvo ir tada, kai žemės magnatas pasaulietis ar bažnytininkas perleisdavo dalį žemių jos neturinčiam žemdirbiui, ir iš to gaudavo daug naudos. Šitaip su komendacijos plitimu greta laisvų valstiečių ir vergų bei kolonų atsirado priklausomų valstiečių sluoksnis – servai. Skirtingai nei vergai, jie besąlygiškai nepriklausė šeimininkui, jų negalima parduoti ar pirkti, galėjo sudaryti santuoką ir pan. ; skirtingai nei laisvieji, servai buvo prirašyti prie žemės, todėl negalėjo jos palikti be dvarininko sutikimo, turėjo eiti lažą, mirus žemė likdavo dvarininkui ir pan. Svarbiausios prievolės buvo: sėja dvarininko domene, dažnai – savo sėkla; lažas (prievolė atidirbti t. t. laiko kiekį) ; papildomi darbai per darbymetį; miško plukdymas, mėšlo vežimas, kelių ir tiltų taisymas. Finansinės prievolės: pagalvės mokestis, fiksuota žemės renta (cenzas) , įv. vienkartiniai mokesčiai bendru pavadinimu talja. Servui tuoktis reikėjo šeimininko leidimo. Servus saistė ir gausios prievolės, susijusios su banalitetu (feodalo teisė) : rinkliavomis už naudojimąsi keliais, išaugintos produkcijos pardavimą ir pan. 9-11a. susiformavusioje nuo feodalų priklausomoje valstietijoje po truputį išnyko ir buvę laisvieji barbarų visuomenės bendruomenininkai, ir pusiau laisvieji, ir kolonai su vergais. 17. Lenų teisės šaltiniai. Lenų ir dvarų teisė kūrėsi ne įstatymų, o papročių teisės pagrindu. Bet jiems išsiskirti į savarankiškas viduramžių teisės šakas didelę reikšmę turėjo 11-12a. prasidėjęs papročių teisės užrašymas. Iš pradžių jie buvo užrašomi įtraukiant į chartijas ir privilegijų raštus, kuriais senjorai įtvirtindavo vasalų ir valstiečių teises ir pareigas. Bet jau 11a. pasirodė pirmieji feodalinių papročių rinkiniai su išdėstytais pagrindiniais lenų teisės principais. Svarbus Umberto de Orto, teisės žinovo iš Milano, veikalas – “Feodų papročiai”, vėliau – “Feodų knyga”, kur autorius pirmą kartą susistemino lenų papročių teisę – papročius ir siuzereniteto ir vasaliteto santykius reglamentuojančius pavienius imperatorių LotaroII, FrydrichoI, Henriko IV nutarimus. Tai buvo lenų teisė, bendra Vakarams ir tinkanti feodaliniams santykiams apskritai. Kiek vėliau pasirodė kiti privatūs papročių teisės rinkiniai, kur buvo susisteminta dauguma fundamentalių lenų teisės principų. Tai maždaug 1200m. pasirodę Normandijos kutiumų užrašai ir mažiau nei šimtmečiu vėlesni P. de Bomanuaro “Bovės kutiumai” Prancūzijoje, taip pat kiti teisės šaltiniai Anglijoje, o iš dalies ir Prancūzijos teisės normos, reguliuojančios vasaliteto, lenų santykius, galiojo glaudžiai susijusios su kitomis feodalinės teisės normomis, to išimtį šiuo atžvilgiu sudarė Vokietija, kur lenų teisė tradiciškai buvo atskiriama nuo žemių teisės. Būtent šitaip – į žemės ir lenų – teisė buvo skirstoma apie 1221m. šiaurinėje Vokietijoje pasirodžiusiame “Saksų veidrodyje”. Be to, 1187m. Glenvilo traktate apie Anglijos įstatymus ir papročius akivaizdžiai mėginama teoriškai įprasminti lenų teisę. Nemažai aktų, reguliuojančių įv. feodalinių santykių sferas, išleido trys didžiausi 12a. Vakarų Europos monarchai – Henrikas II Anglijoje, Pilypas Augustas Prancūzijoje ir Frydrichas Barbaros Vokietijoje. Detaliai lenų santykiai reglamentuojami 13a. viduryje Ispanijoje sudarytame teisyne “Septynios išmintingojo karaliaus Dono Alfonso dalys”. Feodalai, bajorija tapo uždaru paveldimu luomu. Bajorystė paveldima tik pagal tėvo liniją. Kiekvienas vasalas galėjo tirėti tik 1 senjorą. Prancūzijoje ant aukšč. hierarchijos pakopos buvo hercogai, markizai, grafai, ant žemesnės – vikontai (vicegrafai) ir baronai, ant žemiausios – riteriai. Prancūzijoje svarbus principas: mano vasalo vasalas – man ne vasalas. Tačiau 13a. vis dėlto karaliai nustatė tiesioginį vasalų pavaldumą sau. Vokietijoje feodalinėje viršūnėje stovėjo gentiniai kunigaikščiai, virtusių stambiaisiais žemvaldžiais ir tarnybine aristokratija. 13a. atsirado pasaulietiniai ir bažnytiniai teritorijų kunigaikščiai. Feodalinė bajorija ir dvasininkija Vokietijoje suskirstyta į rangus, pasak “Saksų veidrodžio” jų buvo 7 : 1. karalius (imperatorius) ;2. aukščiausieji dvasininkijos hierarchai; 3. tiesioginiai karaliaus vasalai (hercogai ir t. t. ) , iš čia išsiskyrė kurfiurstai (rinkėjai kunigaikščių) , turėję teisę dalyvauti imperatorių rinkimuose; 4. kunigaikščių vasalai (grafai) ; 5. baronai (gavę riterio titulą) ; 6. baronų vasalai ; 7. baronų vasalų vasalai – vienaskydžiai riteriai. Vokietijoje imperatorius negalėjo laisvai disponuoti imperijos lenais. Anglijoje susiklosčiusi lenų teisė skyrėsi nuo kontinentinės Europos lenų teisės. Čia stambiausi feodalai buvo baronai. Lenai jiems skirti tokiu būdu, kad nesudarytų kompaktiškos valdos, o buvo išmėtyti nedidelėmis dalimis. 1290m. priimtu įstatymu teisė teikti žemes įtvirtinta tik karaliui, todėl visi vasalai ir pavasaliai nuo šiol tiesiogiai pavaldūs karaliui, jam turėjo duoti ištikimybės priesaiką. Anglijoje principas “mano vasalo vasalas – man ne vasalas” negaliojo. Svarbi feodalų privilegija – jų išimtinė žemės nuosavybės teisė. Feodą iš pradžių galėjo paveldėti visi vasalo sūnūs, vėliau (11-13a. ) įsigalėjo pirmagimystės (majorato) principas, kad paveldi tik vyriausiais sūnus, o sūnų nesant – vyriausias giminėje. Laikui bėgant feodo paveldimumo principą papildė vasalo teisė jį perleisti. Abiem atvejais senjoro naudai reikėjo sumokėti t. t. mokestį – reljefą. Vasalo parduotą feodą senjoras galėjo susigrąžinti pirkėjui sumokėjęs tą pačią kainą už kurią buvo nupirktas (retrakto teisė) . Labai svarbus dokumentas yra Anglijos baronų pastangomis 1215m. karaliaus J. Bežemio pasirašyta Didžioji laisvių chartija, iki šiol laikoma pirmuoju Anglijos konstituciniu aktu. Daug jos straipsnių skirta karaliaus ir baronų siuzereniteto ir vasaliteto santykiams reglamentuoti. Pvz. : čia reguliuojami atleidimas nuo prievolių, globa, santuoka, našlių padėtis, skolų klausimai. Sutartis, nustatanti santykius tarp senjoro ir vasalo, buvo sutartis dėl tam tikros padėties įgijimo. Tai buvo abipusis šalių susitarimas, įsipareigojimai nors ir abipusiai, bet ne visada vienodi, ką rodo Alfonso įstatymai. “Saksų veidrodyje” yra normų, reglamentuojančių vasalo elgesį senjoro akivaizdoje. Kilusį dviejų vasalų ginčą spendė jų bendras senjoras. Senjoro ir vasalo ginčus , pagal Alfonso įstatymą , turėjo spręsti 1 ar 2 to senjoro kiti vasalai; o pagal “Saksų veidr” – aukštesnis senjoras. Teismas spręsdavo tik vasalo su pašaliniais ginčus, arba 2-jų skirtingų senjorų vasalų ginčus. Feodalai, kaltinami nusikaltimu ar prievolių nevykdymu, turėjo teisę į vadinamąjį lygiųjų (perų) teismą. Ši taisyklė įtraukta į 1215m. Didž. laisvių chartiją. Iki 13a. senjorų teismuose kaip įrodymai prįpažystami ordalijos ir teismo dvikova. Savo senjoro teismo sprendimą vasalas galėjo apeliuoti aukštesniojo senjoro teismui. Prancūzijoje dėl visų senjorų teismų sprendimų 14a. leista pateikti apeliaciją Paryžiaus parlamentui. 18. Dvarų teisė. Dvaro papročiai, virtę dvarų teisės sistema, vadinami dar ir baudžiavine teise. Skirtingai nuo lenų teisės, reglamentavusios santykius tos pačios socialinės grupės viduje, dvarų teisė reglamentavo turtingųjų ir vargšų, valdančiųjų ir valdomųjų santykius. 11-12a. pirmą kartą buvo suformuluota teisinė servažo samprata (Anglijoje analogiška servų padėčiai buvo vilanų padėtis) . Servai vadinti prirašytais prie žemės. tai reiškė, kad ne tik palikti, bet ir išvaryti jie galėjo būti taikomi tikromis teisėje fiksuotomis sąlygomis. Nuo to laiko servo priklausomybė dvarininkui įgavo teisinį pobūdį. servažas tapo teisių ir pareigų dalyku. Servo pareigos teisiniu požiūriu suklasifikuotos į darbo prievolių, natūraliųjų rentų ir paprotinių duoklių kategorijas, buvo fiksuotos, todėl dvarininkas nebegalėjo jų keisti savo nuožiūra. Tiksliau imtos reguliuoti servo prievolės. Pvz. , lažas apribotas max dienų skaičiumi per savaitę. Pagr. servo pareiga – atlikti materialines prievoles. Servui mirus, vieninteliu jo turto paveldėtoju buvo senjoras, servo vaikai į paveldėjimą galėjo pretenduoti tik sumokėję senjorui išpirką. Panašūs ribojimai dažniausiai galiojo vienodai visiems tam tikros srities dvarams. Be servų buvo ir kitokių kategorijų valstiečių. Prancūzijoje liko negausus laisvųjų v-čių – vilanų sluoksnis. Vokietijoje laisvieji v-čiai skirstėsi į činšininkus ir nuomininkus. Pirmieji – buvo dvarininko žemės laikytojai, įpareigoti už naudojimąsi žeme mokėti tam tikras pinigines įmokas (činšą) . Antrieji naudojosi žeme trumpalaikės nuomos sąlygomis. Kai kuriose Angl. vietovėse išliko laisvųjų v-čių ir jiems artimų sokmenų, kuriems galiojo tik senjorų teismų valdžia, sluoksnis. Valstiečio konkreti padėtis paveldima pagal motinos liniją. 12a. jau visi valstiečiai turėjo įstatymų saugomas teises. Svarbiausia jų – teisė tam tikromis sąlygomis laikyti savo senjoro žemę ir naudotis jo globa. Dvaro žemė susidėjo iš 2 dalių:dvarininko domeno, kurį valdė jis pats ar jo paskirtas valdytojas ir kurį dirbo servai, ir kita dalis – kitiems v-čiams skirti žemės sklypai, jų dirbami laisvu nuo darbo šeimininko ūkyje laiku. Valstiečiai taip pat turėjo teisių, susijusių su renta, duoklėmis ir kitomis prievolėmis dvarininko naudai. Valstiečių gynybos priemonės ribotos, nes jie galėjo kreiptis tik į dvarininko teismą. Teisingumą vykdė dvaro šeimininkas, teisėtais laikyti visi sprendimai balsuojant visiems nuo senjoro iki servo. Apskritai valstiečių santykių su dvarininkais įteisinimas sudarė sąlygas mažinti dvarininkų savivalę įgyvendinant jų valdžią. Vėliau, plečiantis miestams, plintant prek. -pinig. santykiams, valstiečių teisinė padėtis pasikeitė, ėmė nykti servažas. 13a. Ispanijoje senjoras servą galėjo paleisti savo nuožiūra, nustatydamas reikalavimą, kad tai būtų atlikta viešai (bažnyčioje ir pan. ) . servas įgydavo laisvę ir vesdamas senjoro sutikimu laisvąją, ar tapdamas dvasininku. Be senjoro sutikimo servas galėjo būti išlaisvintas už “kilnų poelgį” (už pranešimą karaliui apie sunkius nusikaltimus ir pan. ) . Taip pat laisvę galėjo įsigyti pagal senatį, t. y. išgyvenęs senjoro žemėje 10, o svetimoje – 20 metų, jei jis visą tą laiką sąžiningai manė esąs laisvas. 14a. servai jau turėjo teisę išsipirkti ir tapti laisvi, nors tam turėjo gauti senjoro ir dar visų aukštesniųjų sutikimą. Iki 1450m. servažas buvo panaikintas beveik visose vakarinėse ir kurį laiką liko tik rytinėse ir centrinėse Europos srityse. Servažui nykstant, dauguma v-čių tapo asmeniškai laisvais cenzininkais, privalančiais už naudojimąsi žeme mokėti senjorui piniginę rentą – cenzą. Dar vėliau valstietis įgavo teisę tuo sklypu disponuoti. Tačiau dėl visų šių pokyčių teisinė v-čių padėtis neišsilygino, ir apskritai valstiečių padėtis nepagerėjo. Anglijoje 15a. susidarė friholderių ir kopiholderių v-čių sluoksniai. Kopiholderiai buvo prirašytųjų palikuonys ir tebeprivalėjo atlikti feodalams natūraliąsias ir pinigines prievoles. 19. Miestų Vakarų Europoje atsiradimas ir jų vieta feodalinėje visuomenėje. Gyventojų organizacija feodaliniame mieste. Labai nedaugelio viduramžių V. Europos miestų pradžia siekia Romos laikus. Iki 1050m. visoje Europoje tebuvo 2 miestai – Venecija ir Londonas, turintys daugiau nei 10000gyventojų. Beveik visos bent kiek didesnės gyvenamosios vietovės buvo kaimai ar gyvenvietės su šalia esančiu turgumi arba ir be jo. Pats terminas “miestas” taikytas tik vietovėms, laikytoms vyskupijų centrais. Įsigalėjus natūraliajam ūkiui, gamyba pirmiausia buvo skirta paties gamintojo ir jo šeimininko – feodalo poreikiams tenkinti, todėl gamybos produkcija nebuvo prekė. Negausūs amatininkai profesionalai, ieškodami darbo , paprastai keliaudavo. 10a. pab. – 11a. pradž. – ėmus tolydžio atsiskirti amatams nuo žemdirbystės, amatams ir prekybai plisti patogesnėse vietose, t. y. prie natūraliųjų susisiekimo kelių (upių, jūrų) , pilių ir t. t. feodalų žemėse ėmė rastis naujų miestų užuomazgų. Nors didesnėms gyventojų susikaupimo vietoms karai ir visuotinės epidemijos turėjo labai sunkių padarinių, dėl tuo laikotarpiu prasidėjusio spartaus žemės ūkio našumo kilimo susidarė sąlygos atsirasti kaimo gyventojų pertekliui, o kartu ir aprūpinti miestus maisto produktais ir gamybos žaliava. Tai atvėrė galimybes intensyviai plėtotis gamybai ir prekybai, augti miestams. Labiausiai miestai suklestėjo 11a. pab. – 12a. Per du šimtmečius V. Europoje atsirado tūkstančiai didelių gamybos ir prekybos centrų. Žinoma, visose savo gyvenimo sferose miestai juto feodalinės tvarkos poveikį. Mietai laikyti senjorų nuosavybe: jų gyventojai iš pradžių asmeniškai buvo pavaldūs senjorams, jų valdžiai, privalėjo atlikti tokias pačias prievoles kaip v-čiai – lažą, duoklę ir t. t. Politiniame gyvenime miestiečiai buvo linkę labiau orientuotis į ilgus metus buvusią užmirštą antikinę demokratinę tvarką, o ne feodalinius valdymo metodus. Europos miestų istorija – kova tiek už asmens ir kitas laisves bei privilegijas, tiek už politinę savivaldą, kartais už nepriklausomybę. Politinė miestų autonomija feodaliniame pasaulyje buvo įgyvendinama įvairiomis priemonėmis – nuo paprasto savivaldos teisių pirkimo iki ginkluotos kovos. Prancūzijoje didžiausią politinę autonomiją pasiekė miestų bendruomenės, įgijusios komunos, t. y. visiškos savivaldos, statusą. Komunos gaudavo imunitetą, panašų į tą, kokiu naudojosi feodalai, apimantį teisę savarankiškai skelbti karą, išlaikyti kariuomenę ir t. t. Kai kuriems Š. Italijos miestams (Venecijai, Florencijai, Genujai) dėl silpnos centrinės valstybinės valdžios pavyko įsigyti savarankiško miesto valstybės statusą ir pagal valdymo formą virsti miestais respublikomis. Siekdami jų paramos, Vokietijos imperatoriai11-12a. Italijos miestams ėmė dovanoti chartijas, suteikiančias plačią savivaldą, o jų gyventojams – įvairias laisves. Reikšmingų savarankiškumo laimėjimų pasiekė kai kurie Vokietijos miestai, pirmiausia vadinamieji imperijos (tiesioginiai imperatoriaus vasalai:Liubekas, Bremenas, Hamburgas) ir laisvieji (senieji vyskupijų centrai:Maincas, Kelnas, Triras ir kt. ) Imperijos miestai. Gindamiesi nuo feodalų savivalės ir siekdami plėsti privilegijas, Vokietijos miestai 13a. ėmė jungtis į sąjungas. 1210m. susikūrė Hamburgo ir Liubeko miestų sąjunga – Hanzos sąjunga. 1238m. Italijoje susikūrė Lombardų sąjunga) . Anglijos miestai, esant didesnei centrinei karalių valdžiai, nepasiekė tokio savarankiškumo ir buvo priversti nuolat pirkti karaliaus chartijas. Miestams jos suteikė teisę išsaugoti savo papročius arba jie galėjo sau reikalauti naudingesnių teisių, kuriomis jau naudojosi kiti miestai. Tapę savarankiški, miestai vis dėlto nesugebėjo įveikti luominio nevisavertiškumo; net miesto gyvenimo pagrindas – gamyba ir prekyba – nebuvo laisvas nuo feodalinių varžymų. Tačiau iš esmės V. Europos miestai buvo tam tikri feodalinių santykių, besiremiančių žemės ūkiu, sistemos svetimkūniai. Gyventojų organizacija feodaliniame mieste. Miestų gyventojų sudėtis buvo labai marga. Čia telkėsi dvarininkai, įvairių profesijų pasauliečiai, žmonės be profesijos, varguomenė. Daugumą sudarė kaimo žmonės, v-čiai, pabėgę nuo savo dvarininkų arba išėję iš jų su sąlyga, kad mokės duoklę. Miestiečių luomas laikytas nekilmingu, neturėjo jokių išskirtinių teisių, nebuvo apgintas nuo karaliaus administracijos ir pavienių feodalų savivalės. Ant jų pečių gulėsi v-bės mokesčių našta. Mugės, turgūs tapo ekonominiais ir visuomeniniais institutais. Genujoje 1346m. buvo įsteigtas 1-asis bankas. Neilgai trukus atsirado tokie terminai, kaip bankas, rizika, bankrotas, ėmė plėtotis kreditas ir draudimas. Dėl viso to pradėjo rastis kapitalistinių santykių užuomazgų. Tarp atsiradusių miesto gyventojų paplito įvairios pasaulietinės korporacijos, atskirai jungiančios tų pačių profesijų miestų žmones – pirklius, amatininkus ir t. t. Miestų gyventojų daugumą sudarė amatininkai. Klestint smulkiesiems amatams, gamintojai buvo suinteresuoti ne tik apsaugoti nuo senjorų savo teises, bet ir apsisaugoti nuo pirklių savanaudiškumo, nuo konkurentų. Tam tikslui jie jungėsi į cechus (meistrijas Prancūzijoje, gildijas Anglijoje) , pirmiausia ėmusius rastis 11a. Italijoje. Amatininkus jungė atskiri vilnos, odos, sidabro ir kt. produkcijos gamintojų cechai. Cechų plėtojantis gamybai vis daugėjo. Priklausyti cechui dažniausiai buvo privaloma visiems, norintiems verstis amatu. Darbo pasidalijimo ceche nebuvo. Priėmimo į cechą sąlygos buvo labai griežtos: 1-iausia ilgus metus reikėjo dirbti mokiniu, po to pameistriu, išlaikyti sunkius egzaminus, pagaminti ne mažiau sudėtingą pavyzdinį gaminį – šedevrą . Dažniausiai priklausymas cechui ir pati amatininko profesija buvo perduodami paveldėjimo būdu. Iš pradžių amatininkai patys realizavo savo gaminius, bet greitai tarp gamintojo ir vartotojo atsirado tarpininkas – pirklys. Jie sudarė turtingesnį nei amatininkai viduramžių visuomenės sluoksnį. Pirklių korporacijos (gildijos, brolijos) , labiausiai Anglijoje stengėsi saugoti savo narius nuo konkurencijos. Gildijos priėmė visus savo miesto pirklius, neatsižvelgdamos į tai , kokiomis prekėmis jie prekiavo, ir tuo skyrėsi nuo amatininkų cechų. Nors kiekviena korporacija turėjo savo taisykles, kartu tos gausios taisyklės turėjo daug bendrų visiems Vakarams bruožų. Korporacijos buvo monopoliniai ekonominiai susivienijimai, todėl jų statutai reglamentavo tokius dalykus kaip naujų narių mokymo ir priėmimo į korporaciją sąlygos, darbo ir švenčių dienų kalendorius, pardavimo sąlygos; darbo santykiai rėmėsi sutartimis, bet sutarčių sąlygos turėjo griežtai atitikti korporacijos ir miesto papročius ir taisykles. Korporacijai paprastai vadovavo seniūnas. Daugelyje Europos miestų korporacijų vadovai tapdavo ir miestų komunų pareigūnais. Svarbiausius korporacijų reikalus sprendė jos narių susirinkimas. Kai kurios korporacijos turėjo savo teismus. Laikui bėgant, didžiųjų miestų, išsivadavusių iš feodalų, visuomenės gyvenimo arenoje nuosekliai susidarė nauja įtakinga jėga – buržuazija. 20. Miestų teisės šaltiniai ir bendras apibūdinimas. Kanonų ir lenų teisė atsirado dviejų skirtingų socialinių sistemų – feodalizmo ir bažnyčios – funkcinėms reikmėms tenkinti. Romėnų teisė joms davė teisinę techniką, sąvokas, normų rengimo principus. Dvarų ir miestų teisės sistemas lėmė skirtingi ekonominiai interesai: dvarų teisė į 1-ą vietą kėlė ŽŪ valdymo reguliavimą, o miestų teisėje vyravo prekybos apyvartos interesai. Miestų teisės šaltiniai, palyginti su dvarų, buvo negausūs, bet pačios teisės lygis žymiai aukštesnis. Mietų teisė ėmė kurtis 11-12a. dideliuose Italijos miestuose, atsirandant taisyklėms, teisiškai reguliuojančioms amatinės gamybos ir prekybos santykius. Tos taisyklės daugiausia kurtos teismuose, kurių sprendimai dažnai įgydavo bendrosios teisės normos reikšmę. Vėliau keliaujantys pirkliai paskleidė tas normas į Prancūziją ir Vokietiją. Čia tos normos 1-iausia fiksuotos karalių ir kitų senjorų miestams dovanotose chartijose, išreiškiančiose tam tikrą šių feodalų ir miesto gyventojų susitarimą: jos rašytos senjorų, bet beveik visada miestiečių reikalavimu. Chartijomis rėmėsi miestų statutai. Tiek chartijose, tiek statutuose reglamentuojama feodalų ir miestų santykiai, miestų valdymas, tvarkos palaikymas, amatų veikla, civilinė ir baudž teisė, teismo procesas ir kt. Ši teisė reglamentavo apskritai viduramžių teisėje nefiksuojamas specifines miestiečių teises ir laisves (teisę į gyvybę ir t. t. ) . savarankiškos miestų teisės sistemos kūrėsi iš sprendimų, kuriuos priimdavo miestų tarybos vienu ar kitu reikalu, ir kurie įtraukti į protokolą ir vertinami kaip precedentas, tolydžio virto privalomomis elgesio taisyklėmis. Miestų teisę veikė romėnų teisė, ir ji visą laiką dažniausiai buvo rašytinė teisė. Su luomine korporacine miestų gyvenimo organizacija, įtvirtinta karalių chartijose ir kituose miestų teisės šaltiniuose, susiję daug įvairių prekybos ir gamybinės veiklos ribojimų. Teisiškai reglamentuota ne tik cechų ir pirklių prekybinė veikla, bet ir vidinė gamybos organizacija. Dėl to vėliau sustiprėjo suvaržymai, ko pasekoje nuo 16a. cechų sistema ėmė merdėti ir užleido vietą tobulesnei gamybos organizacijos formai – manufaktūrai. 17a. v-bė ribojo užsienio prekių įvežimą, uždraudė žaliavų ir skatino prekių išvežimą. Manufaktūrų organizatoriams teiktos v-bės subsidijos. Bendrajai Europos kultūrai miestų teisė buvo labai svarbi. Miestuose buvo sukurtos institucijos jų visiškai arba dalinei savivaldai įgyvendinti. Daugumą naujų miestų valdė visų piliečių susirinkimas. Vėliau atsirado miestų tarybos, disponuojančios karinėmis pajėgomis, tvarkančios miestų finansus ir t. t. tarybai vadovavo renkamas pareigūnas – Vokietijoje burmistras, o Prancūzijoje meras, Italijoje podesta. Teismo f-jas vykdė miesto taryba ar tam tikra renkamų kabinų (šefenų) kolegija. Plėtojantis amatams, stiprėjant cechams, didėjo paprastų gyventojų vaidmuo, jie pasiekė nemažai laimėjimų kovodami su diduomene. 1293m. išleisti Florencijos “Teisingumo nuostatai”, atėmę iš magnatų svarbiausias jų politines teises, užtvėrę kelią eiti v-bės pareigas. Labai dažnai, pripažindama visų miestelėnų teisinę lygybę, miestų teisė stengėsi neleisti žemiausiems sluoksniams dalyvauti savivaldos institucijų rinkimuose, pripažino teisinį cechų režimą, nustatė skirtingiems sluoksniams nevienodas teises. Pvz. , pagal Italijos miesto Padujos statutus (13a. ) , miesto pareigūnais negalėjo būti renkami nemokantys Padujos komunai mokesčių, ir nevykdantys kitų prievolių. Prekinė miestų gamyba negalėjo formaliai funkcionuoti be prekės savininko galimybės laisvai disponuoti pačiu savimi, savo laiku ir turtu. Todėl miestelėnai išsikovojo, kad būtų pripažinta asmens laisvė: reta senjorų duota miestams chartija neturėjo straipsnio, pagal kurį bet koks žmogus, išgyvenęs mieste metus ir dieną, tapdavo laisvas. Tos laisvės apėmė ir atleidimą nuo daugelio prievolių, ar bent apribojimą. Chartijos rodo miestelėnų pastangas gauti max teisę disponuoti savo turtu. Ir ilgainiui miestietis gavo teisę įsigyti žemės ar pastatų tam tikros laikymo formos – miestietiškasis laikymas – pagrindu. Skirt. nei feodalinis, šis laikymas apėmė teisę nekilnojamą turtą parduoti, įkeisti, išnuomoti. Vokietijos miestų teisė pasižymėjo griežta kova su prievolių nevykdančiais skolininkais Baudžiamoji teisė saugodama miesto taiką nustatė , kad nužudymas, namo užpuolimas ir t. t. – nukirsti galvą, kūno sužalojimai – ranką, paprasta vagystė – gėdingas bausmes (plaukų nukirpimas) . Mietų teisė nustatė racionalią teismo procedūrą, pripažįstančią lygių pagal socialinę padėtį gyventojų sprendimus, atmetančią ordalijų ir dvikovų įrodymų būdus;rūpinosi kaltinamojo teisėmis, įrodinėjimo objektyvumu. Dideliuose miestuose miestų teisė buvo išplėtota kur kas geriau nei mažuose. Dėl to smulkieji miestai dažnai kreipdavosi į didesniuosius su prašymu naudotis jų teise. Taip keliolikos vokiečių miestų teisė (Magdeburgo, Liubeko ir kt. ) teisė tapo pavyzdžiu ir oficialiai buvo priimta šimtuose kitų naujų Centr. ir R. Europos miestų, atsiradusių 12-14a. tai atrodė taip, kad naujo miesto feodalinis senjoras suteikia jam senojo, pvz. , Magdeburgo miesto teisę, įtvirtinančią teisę turėti savo valdžią (magistratą) , teismą iš miestiečių išrinktų posėdininkų – šefenų, patiems reguliuoti amatus ir prekybą. Taip susidarė vienos teisės vienijamų miestų šeimos su motininio miesto taryba, vykdančia aukščiausios instancijos f-jas. Magdeburgo teisę, norėdami sudaryti sąlygas amatams ir prekybai plėtotis, savo šalies miestams suteikdavo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. 1378m. tokią teisę gavo pirmasis Vilnius. Miestų teisė, nors ir užfiksavusi kai kuriuos tipiškus feodalinius institutus, iš esmės turinio atžvilgiu nebuvo feodalinė teisė, ji atsirado ir plėtojosi tarsi buržuazinės teisės avangardas, nuosekliai rengdamasis būsimuosius jos principus. Taigi, mietų teisė suvaidino svarbų vaidmenį bendraeuropinei teisės kultūrai. Buvo rašytinė. O svarbiausi šaltiniai šie : karalių ir kitų senjorų miestams dovanotos chartijos – čia fiksuotos tų miestų ir jų gyventojų teisės ir privilegijos; mietų ir jų gyventojų cechų, korporacijų statutai; miestų valdžios sprendimai įvairiais klausimais; papročiai, bet daugiau ne vietiniai, o tarptautiniai, nes keliaujantys pirkliai, kontaktuodami su svetimšaliais, kūrė teisę; romėnų teisė, ypač nuo 14 a. pab. {Konkretūs pvz. gali būti: “Bovės kutiumai”, “Lariso miesto Lariso chartija”, “Paryžiaus kepėjų statutai”. }21. Viduramžių prekybos ir jūrų teisė. Nuo Romos imper. žlugimo laikų prekybos santykiai V. Europoje buvo labai riboti, bet keliaujantys pirkliai toliau prekiavo kai kuriais ŽŪ produktais. Gyvavo mugės, turgūs, nors dar nedideli ir negausūs. Nuo romėnų laikų tebegyvavo kai kurie miestai, ypač uostai, bet frankai atstovavo tipiškai žemdirbių ekonominei sistemai, nebuvo aktyvi jūrų prekybos dalis. Tarp Rytų ir Vakarų jūros keliais ir sausuma keliavo tik žydai, sirai ir graikai pirkliai. Prekybos teisei atsirasti padėjo luominis to meto visuomenės pobūdis ir prasidėjusi intensyvi prekybos ir verslo plėtra. Atsirandantis pirklių luomas savo profesinėje veikloje vadovavosi papročiais, besiklostančiais 1-iausia pirklių korporacijų viduje. Taip pamažu kūrėsi prekybos apyvartos teisė. Iš pradžių ji skirta tik pirklių luomo taisyklėms nustatyti, vadinosi jus mercaturae – prekybininkų teise. Plečiantis miestams, plintant mugėms ir bankininkystei, jūrų ir sausumos prekybai, atsirado poreikis turėti teisės normas, reguliuojančias konkrečius verslo santykius, kuriuose veikia visi dalyvaujantys prekybinėje veikloje žmonės. Todėl nuo miestų teisės tolydžio atsiskyrė ir 11-12a. susikūrė naujųjų laikų Vakarų Prekybos teisės – jus mercatoria, pagrindinės sąvokos ir institutai. 11-12a. staigiai išsiplėtė ŽŪ gamyba, padidėjo bendrasis gyventojų skaičius, atsirado žmonių, ėmusių verstis prekyba. Taip susidarė naujas profesionalių prekybininkų atliekančių stambias operacijas luomas. Naujoji prekybos teisė ir buvo parengta siekiant patenkinti pirmiausia šio naujo – pirklių luomo interesus ir iš pradžių sudarė tam tikrą miestų teisės dalį. Palankiausios sąlygos prekybos teisei susiklostė viduramžių Italijoje – Vidurž. jūros prekybos centre. Prekybos teisės normos pirmiausiai klostėsi kiekvienos korporacijos viduje, papročių teisės pavidalu. Plečiantis miestų komerciniams ryšiams, juose galiojusios prekybos taisyklės po truputį suartėjo, pradėjo išeiti už vieno miesto ribų. Pirmiausia tai pasakytina apie jūrų prekybos papročius. Milane 1216m. pasirodė pirmasis prekybos papročių rinkinys “Papročių knyga”. Vėliau pirkliai tarpusavio santykiams ėmė taikyti tarptautines prekybos ir jūrų papročių normas, užrašytas Ispanijos ir Italijos miestuose. Prekyba sparčiai rutuliojosi ir Baltijos jūros pakrantėje. Prekybinio kapitalo, bankinių operacijų plėtra paskatino šiuos santykius reguliuojančių normų paplitimą. 1-ausiai reguliuoti prekybos santykius įstatymais mėginta jau Prancūzijoje 17a. Didelę reikšmę turi 1673m. išleistas prancūzų Prekybos ordonansas, parengtas Ž. B. Kolbero. Šis rinkinys gerokai suvienijo margą pranc. prekybos teisę. Kolbero ordonansas 1-ą kartą visoje v-bės teritorijoje įvedė bendrą prekybos teisę, kartu sankcionavo prekybos teisės gyvavimą kaip savarank. šakos. prekybos teisė Anglijoje plėtojosi kaip atskira, lygia greta su bendrąją teise egzistuojanti sistema, reglamentuojanti pirklių luomo veiklą. Iš pradžių kūrėsi papročių teisės pagrindu, o vėliau, skirt. nuo kontinente, į prekybos sferoje susiformavusius papročius plėtodami savo veiklą ėmė atsižvelgti bendr. teisės teismai, ir papročiai virsdavo precedentais. Didžioji anglų prekybos teisės dalis 19a. pabuvo inkorporuota į įstatymus: 1882m. Vekselių aktą, 1890m. Bendrovių aktą, 1893m. Prekių pardavimo aktą ir t. t. Taigi, prekybos teisė reglamentavo pirklių luomo veiklą mugėse, turguose, uostuose, prekybos santykius miestuose; reglamentavo ne tik pardavimą, bet ir kitus komercinių sandorių aspektus – gabenimą, draudimą ir kt. Savotiška prekybos teisės atšaka – jūrų prekybos teisė, atsiradusi plečiantis tarptautinei prekybai, kai pastaroji išėjo už nacionalinės teisės ribų ir įsigalėjo tarptautinės normos. Jos šaknys siekia antikos teisę, kuri iš Italijos ir Ispanijos išplito į Pranc. vakarų pakrantę ir Baltijos j. rajoną. 12-13a. imta plačiai naudotis Amalfio įstatymų rinkiniu, Barselonos jūrų papročių rinkiniu, Olerono prekybos ir jūrų papročių registru. Svarbus1319m. Pizos jūrų teisynas, Gotlando salos švedų uostamiesčio Visbiaus įstatymai (14a. ) : Ž. B. Kolberio iniciatyva 1681m. buvo parengtas Pranc. “Jūrų ordonansas”, neretai vadinamas Jūrų kodeksu, reglamentavęs jūrų prekybą. Jūrų prekybos teisė reglamentavo prekybos laivo kapitono padėtį, draudimo sutartis, prekybos teismą, vekselius, bankų operacijas ir kt. *** Taigi apskritai prekybos teisė sugyveno su lenų ir dvarų teise, ją taikė pasauliet. ir bažn. valdžia. teisė daug sėmėsi iš romėnų teisės (sutarčių sudarymas) . Ji yra ir 1 iš veiksnių, lėmusių v-bių centralizaciją. Tapo tarptautine ir visuotinai pripažinta prekybos taisyklių visuma. 22. Teisės partikuliarizmas Prancūzijoje. Paprotinė teisė ir rašytoji teisė. Karalių aktai kaip teisės šaltinis viduramžių PrancūzijojeNuo Prancūzijos (P) v-bės susikūrimo iki pat Didžiosios P revoliucijos teisė šioje šalyje susidėjo iš daugybės teisės sistemų. Imperatoriaus Karolio Didžiojo vaikaičiams Verdeno sutartimi 843m. pasidalijus Frankų v-bę, imperijos teisių perėmėju tapo vakarinių frankų (Pranc) Karolingų atstovai. Bet 987 mirus karaliui Liudvikui V imperatoriaus titulas perėjo rytinių frankų (Vok) valdovams, o P pradėta valdyti Kapetingų dinastijos monarchų ir virto paprasta feodaline V. Europ. v-be. Dėl teritorinio susiskaldymo ji kurį laiką vos beegzistavo, iki 11a. jos karalius buvo renkamas feodalų viršūnės. Pirmieji Kapetingai stokojo realios galios net pagrindinėms karališkosioms savo priedermėms – rūpintis v-bės ir bažnyčios palaikymu. Karalius iš tikrųjų tevaldė tik savo domeną (kuris buvo aplink vyskupysčių centrus Paryžių ir Orleaną) , tik šiai teritorijai galiojo teisminė karaliaus valdžia. Valdžią domene jis įgyvendino per savo atstovus prevus, kurie suskirstytose srityse vykdė fiskalinę, teismo ir karinę valdžią. Kita v-bės teritorija susidėjo iš hercogysčių, grafysčių ir kt. feodalinių valdų, kurie faktiškai tvarkėsi savarankiškai. Stambieji feodalai karalių laikė tik “pirmuoju tarp lygių”. Frankų v-bei subyrėjus nebeliko visai v-bės teritorijai šaltinių, kiekviena jos dalis gyveno savo gyvenimą. Faktiškai nutrūko leidyba karalių kapituliarijų, kadaise galiojusių visai Frankų v-bei. Retkarčiais išleisti karalių aktai lietė tik jų pačių domeną. Visai teritorijai galiojo tik bažnytinė teisė, kuri tvarkė tik bažnytinius reikalus. Plačiausiai paplitusiu ir vienu svarbiausių P teisės šaltiniu 10-11a. liko papročiai. Tai nebuvo senieji barbarų papročiai, nustoję galioti jau 10a. Barbarų teisę išstūmė daugybėje atskirų regionų susiformavę skitingi teritoriniai teisės papročiai, čia vadinti kutiumais. Pagal kai kuriuos papročių teisės ypatumus P teritorija dalijama į šiaurinę, arba papročių teisės sritį, ir pietinę, arba rašytinės teisės sritį. Šiaurinėje dalyje kutiumai reiškėsi grynu pavidalu. Papročiai čia formavosi žodine forma. Papročių autoritetas kilęs iš to, kad ši teisė daugiau ar mažiau buvo susijusi su atitinkamos teritorijos gyventojų reikmėmis, atitiko daugumos jų interesus. Nustatytų normų buvo laikomasi savanoriškai. Spręsdami teismai galėjo remtis tik papročiais; dėl vieno ar kito papročio tam tikroje vietovėje teismas turėjo atsiklausti “minios”, t. y. paprotį esant turėjo patvirtinti bent 10 vietos žmonių. Pietinėje P dalyje, kur taip pat taikyta papročių teisė (kutiumai) , svarbiu teisės šaltiniu buvo čia gilias istorines šaknis turėjusi romėnų teisė. Penki romėnų viešpatavimo šimtmečiai galus beveik romanizavo (1a. pr. Kr. Galiją buvo užkariavęs Cezaris) . Frankams užkariavus Galiją, jie ir užkariautieji per keletą šimtmečių po truputį susiliejo į 1 tautą. Todėl čia pėdsakus paliko papročiuose ir teisės aktuose pastebimai supaprastinta , barbarų papročių paveikta romėnų teisė, užrašyta 6a. Vestgotų karalystėje. Nuo 12a. Prancūzijoje kutiumai imti užrašinėti. Viena žym. tokių kompiliacijų, plačiai taikyta teismų praktikai, buvo 13a. pasirodę “Didieji Normandijos kutiumai” svarbus ir 14a. papročių ir teismų praktikos rinkinys “Didieji Prancūzijos kutiumai”. Tačiau žinomiausi Pilypo de Bomanuaro apie 1280m. užrašyti “Bovės kutiumai” , kurie turėjo galios ne vien tuometinėje Bovės grafystėje, bet ir taikyti visoje ŠR Prancūzijoje. Iki 15a. iš viso pasirodė per 360kutiumų rinkinių. Kutiumų kompiliacijas paprastai sudarinėjo privatūs asmenys, todėl jos dažniausiai buvo tarsi žinynai. Sąlyginis P teritorijos dalijimas į kutiumų ir romėnų teisės veikimo sritis nebuvo reiškinys be išimčių: net labiausiai į pietus nutolusiose Bordo ir Tulūzos miestuose galiojo užrašyti kutiumai, o ir šiaurėje nebuvo visiškai atsisakyta romėnų teisės. Papročių teisės nevienodumas, atspindėjęs pačios feodalinės visuomenės susiskaldymą, kliudė kurtis bendrai nacionalinės teisės sistemai. O tai buvo pagrindinė feodalinės Pranc. teisei būdingo reiškinio, vadinamo teisės partikuliarizmu, reiškusiu sritinį teisės pobūdį, priežastis. Karalių aktai, kaip teisės šaltinis viduramžių Prancūzijoje. 12a. Prancūziją valdžiusių karalių Liudviko VI ir Liudviko VII valdžiai ėmus stiprėti, po truputį pradėjo atsigauti karalių teisės aktų, kuriems reikėjo karaliaus kurijos , t. y. stambiųjų feodalų, pritarimo, leidyba. Nuo šiol vis svarbesniais teisės šaltiniais darėsi įvairių pavadinimų teisės aktai, dažniausiai vadinti ordonansais. Pirmasis didysis Prancūz. karalius Pilypas II Augustas išplėtė ne tik Pranc. teritoriją, bet ir savo domeno ribas, o pasinaudodamas feodalų nesutarimais į savo pusę patraukė daugumos stambiųjų feodalų vasalus ir nustatė jų pavaldumą pačiam sau. Pilypas II Augustas ir jo palikuonys jau aktyviai ir reguliariai leido teisės aktus ir teikė juos kurijai tvirtinti. Dažniau imti kviesti teisininkai profesionalai dėl svarbesnių klausimų. Paplito nuomonė, kad galiojančią teisę karalius privalo vis papildyti ir keisti. Nuo 13a. Prancūzijos karalių aktai jau akivaizdžiai brovėsi į anksčiau galiojusią teisę ir ją keitė. Pvz. , 1258m. Liudviko IX aktai, draudę karaliaus domene feodalų tarpusavio karus, išplėtę karalių teisę kaldinti monetas visas šaliai ir pan. Tobulinant karalių teisės aktų leidybą, iš karaliaus kurijos išskirtos specializuotos centrinės žinybos, tarp jų – mažoji karaliaus taryba, kaip nuolatinė patariamoji institucija. Vyriausybės institucijų veiklą koordinuojančia institucija tapo karaliaus kanceliarija, vadovaujama kanclerio, kuri dar redagavo karaliaus aktus, teikė juos karaliui pasirašyti ir tvirtino antspaudu. Imta pripažinti, kad karalių aktai, kuriems pritarė vasalai, yra privalomi. 13a. pab. karaliaus teisės aktams priimti jau apskritai nebereikėjo kviesti vasalų ar prašyti kurijos sutikimo. Karalių aktai buvo svarbus veiksnys bent kiek mažinti teisės partikuliarizmą, mėginant sukurti bendrą nacionalinę teisę. Stiprėjant karaliaus galiai, jo domene atsirado nauja vietos pareigūnų grandis – baljai, kurių veikla apėmė keletą administracinių apygardų. Kai kuriose Pranc. vietose pasirodė nauja – senešalo, vykdžiusio panašias į baljų f-jas, pareigybė, kuri nuo pastarojo skyrėsi didesniu savarankiškumu. Ir vieni , ir kiti skirti iš smulkiųjų dvarininkų, turinčių teisinių žinių, jų darbas buvo mokamas, ir jie užėmė tarpinę vietą tarp hercogų ir grafų. Prevai (per juos savo valdžią domene įgyvendindavo karalius) , baljai, senešalai suvaidino svarbų vaidmenį stiprinant finansinę karalių valdžios bazę. Karalių teismai, kuriems pirmininkavo pats karalius, o teisėjais kviečiami stambieji žemvaldžiai ir karūnos pareigūnai, veikė nereguliariai. 12a. keletą kartų per metus imtos šaukti periodiškos karaliaus kurijos teismo sesijos – parlamentas. 1260m. atsirado teismas, ėmęs nuolat posėdžiauti kaip nuolatinė institucija su karaliaus skiriamais teisėjais profesionalais ir pavadintas Paryžiaus parlamentu. Plečiantis karalių teisei, tolydžio nyko senjorų teisė. 13a. pabaigoje buvo nustatytas reikalavimas Paryžiaus parlamente registruoti karaliaus išleidžiamus teisės aktus, nes teismai ir kitų regionų parlamentai, priimdami sprendimus, turėjo remtis tik įregistruotais karalių aktais. Paryžiaus parlamentas, radęs karalių aktuose netikslumų, atsisakydavo juos įregistruoti. Šalia karalių leidžiamų teisės aktų svarbus teisės šaltinis buvo kanonų teisė, ypač paplitusi 12-13a. . Bet vėliau stiprėjant karalių vaidmeniui, kanonų teisės vaidmuo ėmė mažėti. 1539m. ordonansas bažnyčios teismams apskritai uždraudė nagrinėti bylas, susijusias su ne dvasininkais. Pranc. gyventojams privalomos tapo tik karaliaus sankcionuotos kanonų teisės normos. 14-15a. romėnų teisė, pripažinta bendra visai Prancūzijos teritorijai teise, virto joje pagalbiniu teisės šaltiniu. 23. Vokietijos imperija viduramžiais. 1356m. Aukso bulė. Po Karolio Didžiojo mirties jo sukurtai imperijai greitai suskilus, vakarinių frankų paveldėtas imperatoriaus titulas 10a. pab. buvo paveržtas rytinių frankų, gyvenusių teritorijoje, po daugelio šimtmečių tepusioje Vokietijoje. Dar du amžius imperija vadinosi Rytų frankų imperija. 11a. pradž. susiklostė praktika, kad po imperatoriaus mirties paveldėtojas keliaudavo į Romą gauti iš popiežiaus rankų “romėnų imperatoriaus” karūną. 12a. pati imperija ėmė vadintis Romos imperija, 13a. – Šventąja Romos imperija, 15a. – Šventąją vokiečių tautos Romos imperija. Jos imperatoriai oficialiai laikomi Romos imperatorių ir Karolio didžiojo įpėdiniais, tituluojami kaizeriais, reiškiančio nuo 4a. vartotą romėnų imperatorių titulą (cezaris) . Taigi imperijai šiuo laikotarpiu pavadinimas tinka tik sąlygiškai. Nepaisant didingo pavadinimo, įprasta prasme imperijoje monarcho nebuvo, kaizerio valdžia buvo labiau nominali. Į imperijos sudėtį įėjo 5 pagrindinės hercogystės – Saksonija, Švabija, Bavarija, Frankonija ir Lotaringija, ir daug kitų smulkesnių darinių. Stiprėdami hercogai ir kiti kunigaikščiai pasiekė teisę rinkti imperatorių ir šia teise 1-ą kartą pasinaudojo 1125m. , o to paties amžiaus pab. susiklostė praktika, kad imperatorių ėmė rinkti kolegija įtakingiausių kunigaikščių – kurfiurstų (kunigaikščių rinkėjai) . Jie, rinkdami imperatorių , netrukus nustojo paisyti mirusio imperatoriaus įpėdinių pretenzijų:valdovu galėjo tapti bet kuris kunigaikščių giminės kandidatas. Tarp kurfiurstų buvo 3 bažnytiniai ir 3-4 pasauliečiai kunigaikščiai. po 12a. karalių valdžia iš vis nusilpo, v-bė atsidūrė ant subyrėjimo ribos. Senoji imperija susidėjo iš imperatoriaus rūmų ir gentinių hercogysčių, o besikurianti naujoji – iš paties imperatoriaus nuosavos teritorijos – žemės, t. p. iš imper. kunigaikščių valdomų žemių, pamažu virtusių teritoriniais politiniais dariniais. Nuo 13a. imperatorius v-bės valdžia naudojosi tik nominaliai, faktiškai ji susitelkė kurfiurstų rankose. Imperijoje kūrėsi savarankiškai gyvuojantys teritoriniai dariniai su visiška politine kunigaikščių valdžia, pamažu ėmė virsti tikrais savo žemių monarchais. O dar labiau Šventąją vokiečių tautos Romos imperiją išsklaidė bažnytinė reformacija:pietinė dalis liko katalikiška, o šiaurinė – protestantiška. Imperija neturėjo sostinės ir imperatorius dėl to neturėjo nuolatinės savo rezidencijos, t. p. čia nebuvo centrinio valdymo aparato. Imperatorius faktiškai neteko galimybės skirti valdiniams mokesčius, o jo pajamos apsiribojo pajamomis, gaunamomis iš savo tiesiogiai valdomos žemės. Kancleris buvo jo sekretorius, jo patarėjai skiriami tik tam kartui. Bet visa tai nereiškė, kad nebuvo imperijos teisės. Imperatorius liko aukščiausiasis teisėjas, ir tai buvo susiję su tradicine karaliaus valdžios priederme palaikyti “taiką” ir prerogatyva įgyvendinti teisingumą. Imperatorius liko v-bės galva, simbolizuojančia imperijos vienybę, bet neturėjo tikros valdžios ir tik koordinavo vokiečių feodalų karo ir užsienio politiką. Tokią jo padėtį teisiškai sankcionavo “Aukso bulė”, 1356m. išleista vokiečių imperatoriaus Karolio IV (tuo metu jis buvo Čekijos karalius) . Siekdamas įveikti Austrijos, Bavarijos ir popiežiaus pretenzijas į lemiamą vaidmenį Vokietijos imperijoje ir sustiprinti Čekų karalystės padėtį, Karoli IV sukvietė Niurnbergo seimą ir jo nutarimų pagrindu paskelbė minėtą dokumentą, kuris iš pradžių vadinosi “Karolina’ imperatoriaus garbei, o po 10metų, dėl auksinio antspaudo imtas vadinti “Aukso bule”. Ji įtvirtino istoriškai jau susiklosčiusią praktiką, kad Vokietijos valdymas praktiškai koncentruojamas 7-ių kurfiurstų – Mainco, Kelno, Triro arkivyskupų ir Brandenburgo markgrafo, Čekijos karaliaus, Saksonijos hercogo ir Reino pfalcgrafo – rankose. “Aukso bulė” įtvirtino išskirtines kurfiurstų teises ir privilegijas (politinis jų savarankiškumas, jų valdų neliečiamybė ir paveldimumas, jie turėjo aukščiausios jurisdikcijos teisę) . Pasikėsinimas į kurfiurstus buvo tolygus pasikėsinimui į imperatorių. Čia nurodoma, kad išrinktasis imperatoriumi, prieš imdamasis valdžios reikalų, 1-iausia nedelsiant privalo savo raštais ir antspaudais patvirtinti visas privilegijas, teises ir laisves kiekvienam kurfiurstui, ir tai pakartoti po karūnavimo dar kartą. Kurfiurstų kolegija paskelbta nuolatiniu v-bės valdžios organu, posėdžiaujančiu kasmet po 1 mėnesį Frankfurte prie Maino ir svarstančiu svarbiausius reikalus. Kolegijai suteikta monopolinė teisė rinkti imperatorių, ji galėjo jį ir teisti bei nušalinti iš sosto. Taip “Aukso bulė”, galiojusi iki pat Šv. vokiečių tautos Romos imperijos pabaigos, teisiškai įtvirtino faktiškai jau gyvuojančią kelių stambiausių feodalų oligarchiją. Kurfiurstai savo didžiulę įtaką plėtė vis labiau:kiekvienas naujas imperatorius turėjo priimti kurfiurstų suformuluotus, jo valdžią ribojančius reikalavimus – rinkimų kapituliacijas. Imperatoriai turėjo teisę sušaukti diduomenę, dalyvauti nereguliariose politinėse asamblėjose, ši institucija, pavadinta Reichstagu, nuo 13a. virto reguliariu suvažiavimu. Nusistovėjo 3-jų kolegijų – kurfiurstų, kitų feodalų ir imperijos miestų atstovų – Reichstago struktūra. Dvasininkijos atstovai įeidavo į 1-jų dviejų sudėtį. Reichstagas – institucija, kurios padedami karaliai galėjo pasiekti bažnytinių, feodalinių, miestų magnatų pritarimą savo įstatymams. Reichstago nutarimu 1495m. įsteigtas Imperijos rūmų teismas. Jis buvo numatytas imperijos ir atskirų kunigaikštysčių valdinių civilinėms, baudž ir admin byloms nagrinėti. Pirmininkas galėjo būti didikas – kunigaikštis, grafas ar baronas, 0. 5 narių turėjo susidėti iš riterių, 0. 5 – iš teisės daktarų. Teismas turi vadovautis bendrąja teise, t. y. imperijos, skirta visoms į jos sudėtį įeinančioms žemėms, teise, o tokia buvo romėnų teisė. Šis teismas veikė iki Šv. vokiečių tautos Romos imperijai sužlungant. 14a. daugumoje atskirų kunigaikščių v-bių susiformavo atskiros luomams atstovaujančios institucijos – landtagai, o 16-18a. jos tolydžio virto absoliutinėmis monarchijomis, kurių stambiausios – Prūsija ir Austrija. Šventoji vokiečių tautos Romos imperija gyvavo iki 1806m. , kai dėl Napoleono Bonaparto kariuomenės smūgių buvo priverstas atsisakyti sosto paskutinis jos kaizeris Pranciškus II.24. Vokietijos imperinė ir žemių teisė. Vokietijos imperijoje esant daugybei praktiškai savarankiškų v-bių, apskritai viduramžių Vokietijos teisė gali būti suprantama arba kaip visos imperijos teisė (Reichsrecht) , dažnai vadinta bendrąja teise, arba kaip kiekvienos atskiros žemės – hercogystės ar kunigaikštystės teisė – žemės teisė (Landrecht) , kartu esanti partikuliarinės imperijos teisės dalimi. Rašytoji frankų imperijos teisė, šiai imperijai subyrėjus, nustojo galioti, ją pakeitė nerašyta teritorinė vietos papročių teisė. Visiškas centrinės valdžios nusilpimas lėmė didelį imperijos teisės partikuliarizmą. Iki 12-13a. bendrosios vokiečių teisės, nekalbant apie atskirais klausimais išleistus karalių aktus, formaliai nebuvo. Bet ilgainiui Vokietijoje ėmė galioti kai kurie tie bendrieji teisės principai ir nuostatai, kuriuos pripažino įvairūs politiniai jos vienetai – žemės. Tie principai formavosi vokiečių papročių teisės normų ir imperatorių įstatymų leidybos bazėje. Labai reikšmingi 12-15a. imperatorių išleisti vadinamieji taikos statutai, kuriuose, leisdamiesi į karo žygius, imperatoriai paprastai skelbė taiką savo šalies viduje ar atnaujindavo senąją, anksčiau paskelbtą tokią pat taiką. Taikos statutuose būta daug naujos teisės normų, įgyvendinamų imperijos lygiu. Imperijos taikos statutuose vyravo baudžiamosios teisės normos, numatančios atsakomybę už nusikaltimus, keliančius didžiausią grėsmę valdinių taikai. Pirmasis imperijos taikos statutas (1103m. ) daugiausia dėmesio skyrė nuosavybės ir gyvybės apsaugai. Vagys, padegėjai ar žudikai baudžiami apakinimu ar rankos nukirtimu, vėliau nustatyta mirties bausmė už nužudymą. Ilgainiui taikos pažeidimų turinys plėtėsi, plėtėsi ir atsakomybės nustatymai už įvairius nusikaltimus. Gausiuose taikos statutuose buvo nustatyta atsakomybė už nepaklusimą bažnyčios jurisdikcijai, pinigų padirbinėjimą ir t. t. Bausmės dydis priklausė nuo nusikaltimo pobūdžio ir nusikaltėlio asmenybės. Už turtinius nusikaltimus dažniausiai taikytas įpareigojimas atlyginti žalą. Statutai reikalavo, kad nukentėjusieji nesigriebtų savateismio; neteisėtas kerštas ir panašios veikos galėjo užtraukti kaltojo paskelbimą už įstatymo ribų. Vienas iš taikos statutų – imperatoriaus Maksimiliano 1495 m. paskelbta “amžinoji taika’. Taikos statutai turėjo vienyti feodalų, miestiečių, kitų visuomenės grupių pastangas kovai su įvairiais nusikalstamais kėslais. Statutuose esančios normos sudarė imperijos bendr, teisės pagrindą. 14-16a. Vokietijoje imta aktyviai receptuoti teisę, prisidėjusią prie tam tikro teisės vienodinimo. Justiniano Digestai, kiek perdirbti, buvo pripažinti pagrindiniu teisės šaltiniu Imperijos rūmų teismui. Romėnų teisę privalėjo žinoti visi teismai. Romėnų teisė, pritaikyta vokiečių visuomeninio gyvenimo reikmėms ir pagal graikišką Digestų pavadinimą praminta pandektine teise, įgijo imperijos įstatymo autoritetą ir taip pat tapo vienu svarbiausių bendrosios teisės šaltinių, užpildančių gausias spragas. Imperijos teisės šaltiniais laikyti ir Reichstago nutarimai, imperatorių rinkimų kapituliacijos, įvairios tikybinės ir taikos sutartys. Bet visos šios normos buvo daugiau rekomendacinės. Imperijos teisės aktų daugėjant, 1521m. kilęs sumanymas juos surinkti ir kodifikuoti, bet jis liko neįgyvendintas. Bet , netrukus 1532m. buvo išleistas vienintelis imperijos teisynas, pavadintas “Karolina”, kuris, Reichstago priimtas Regensburge, valdant Karoliui V, įnešė svarų indėlį kuriant visos Vokietijos baudž teisės ir baudž proceso principus. Vokietijos žemių teisė. Pagrindinį vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius vaidino Vokietijos teritorijų – žemių ir miestų – teisė. Konkrečių žemių teisė – bendros atskirų kunigaikštysčių TN, pagal kurias veikė jų teismai, ėmė sparčiai plėtotis 13 a. Kaip tik tada prasidėjo aktyvi kunigaikščių įstatymų leidyba. Kiti žemės teisės šaltiniai – vietos teismų sprendimai, kunigaikščių v-bės institucijų aktai. Žemių teisėje yra civilinės, šeimos ir kt. daugiausia “neviešų” teisės šakų normų. Iš žemės teisės šaltinių išsiskyrė keletas vietos papročių teisės rinkinių, kurios padarė įtaką ne tik konkrečios žemės, bet regiono, o kartais net ir visos Vokietijos teisės raidai. Vienas tokių –“Saksų veidrodis” (sudarytas riterio teisėjo Rephofo, 1224-1230 m. ) . Tai susisteminta Saksonijos ir iš dalies k. k. kitų Š. Vokietijos sričių paprotinė teisė, k. k. vokiečių imperatorių įstatymai; šią medžiagą papildė kanonų teisė, akivaizdi romėnų teisės įtaka. “Veidrodžio” tekstas suskirstytas į 2 dalis. Pirmojoje – “Žemės teisėje” – daugiausia dėmesio skiriama konstitucinei teisei, luominiam visuomenės suskirstymui ir su tuo susijusiam paveldėjimui, giminystės santykiams, nusikaltimams, procesui, teismų santvarkai. 1 straipsnis nustato v-bės ir bažnyčios santykius: imperatorius, padedamas teismo, privalo priversti visus paklusti popiežiui, o ir dvasinė valdžia turi padėti pasauliniam teismui. Tarp svarbiausių nuostatų – imperijos, kaip sąveikaujančių politinių darinių, koncepcija. Atsispindi nuostatose dėl teritorinių politinių padarinių – kunigaikščių, vyskupų – dalyvavimo imperatoriaus rinkimuose. Reglamentuotos gausios sutarčių rūšys: pirkimo, pardavimo, panaudos, samdos, pasaugos ir kt. Detaliau reglamentuotos prievolės, atsirandančios iš padarytos žalos (pagrindinai žemei apsaugoti nuo nuganymo, pasėlių sugadinimo ir pan. ) . Piniginių santykių raida lėmė naujų TN atsiradimą, plačiau taikomos receptuotos romėnų TN. Nemažai dėmesio skirta santuokos ir šeimos teisiniam reguliavimui. Būdinga žemesnė moters padėtis šeimoje. Be vyro sutikimo žmona negalėjo valdyti jokio turto. Paveldint stengtasi, kad žemė liktų vyrų rankose. Paveldėjimui reikalauta, kad gavėjo padėtis visuomenėje būtų ta pati arba aukštesnė. Pagal lenų teisę, leną galėjo paveldėti tik 1 sūnus, o pagal žemių – pretendavo visi sūnūs arba kiti giminaičiai lygiomis dalimis; paveldėti galima iki septintos eilės. Teisėtas tik įstatyminis paveldėjimas. Nemaža skirta kovai su “piktadarystėmis” – džn. neapsiribota žalos atlyginimu, pinigine bauda, vergeldu, numatyta mirties bausmė (kaulų laužimas ratu, korimas) , luošinamosios bausmės. Teisėjas, tinkamai nenubaudęs nusikaltėlio, pats galėjo būti nubaudžiamas jo bausme. Antroje dalyje – “Lenų teisė” – reglamentuoti siuzereniteto ir vasaliteto santykiai. Miestų (prekybos) teisės “S. veidrodis” neapima. Kazuistinės, ypač žemės teisės, normos atspindėjo to meto teismų praktiką. “Veidrodžio” reikšmė didelė: Š. Vokietijos daly laikytas savarankišku autoritetingu teisės šaltiniu. Daug nuostatų, pritaikytų piniginiams prekiniams santykiams perėjo į miestų, kt. teritorijų teisę. Juo remtasi net iki XX a. pradžios. Prisidėjo prie bendros vokiečių kalbos visiems regionams sukūrimo (pradžioje veidrodis parašytas lot, vėliau išverstas į vokiečių) . Remiantis šiuo veidrodžiu buvo parašyta keletas kitų vokiškų veidrodžių – pvz. “Vokiečių veidrodis”. 13-14 a. Livonijos svarbus teisės šaltinis buvo “Livonijos veidrodis”, o faktiškai tai tas pats perdirbtas “Saksų v. ”15 antr. pusėje-16 pirmoje k. k vokiečių žemėse pasirodė baudžiamųjų ir proceso įstatymų rinkiniai – Tirolio (1499m. ) , Niurnbergo (1526m. ) , ypač paplito Bambergo (1507m. ) rinkinys, įtvirtinęs vokiečių žemėje inkvizicinį procesą ir tapęs “Karolinos” pagrindu. Žemės teisės kūrimąsi ir raidą užbaigė vietos teisės kodifikavimo darbai. Išsamiausiai tai padaryta Bavarijoje: 1751 – išleistas baudžiamasis, 1753 – teismo proceso, 1756 – civilinis kodeksas. Specifinis vokiečių baudž. teisės bruožas – bauginantis bausmių žiaurumas. 25. Karolina. Apie Karoliną galima kalbėti dvejopai, t. y. buvo 2 tokie daiktai1. Siekdamas įveikti Austrijos, Bavarijos, ir popiežiaus pretenzijas į lemiamą vaidmenį Vokietijos imperijoje, bei sustiprinti Čekų karalystės padėtį, Karolis IV (imperat. , Čekijos /Bohemijos/ karalius) sukvietė Niunbergo seimą ir jo nutarimų pagrindu paskelbė 1356 m. “Karoliną”, kuri po 10 metų pavadinta “Aukso bule”. Jis įtvirtino praktiką, kad Vokietijos valdymas praktiškai koncentruojamas 7 kurfiurstų – Mainco, Kelno, Triro arkivyskupų, Čekijos karaliaus, Saksonijos hercogo, Reino pfalcgrafo rankose. Bulė įtvirtino išskirtines kurfiurstų teises bei privilegijas, pripažintas visiškas jų politinis savarankiškumas, valdų neliečiamybė ir kt. Kurfiurstų kolegija paskelbta nuolatiniu v-bės valdžios organu, jai suteikta monopolija rinkti imperatorių. “Aukso bulė” galiojusi iki pat Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos pabaigos, teisiškai įtvirtino faktiškai jau gyvuojančią kelių stambiausių feodalų oligarchiją. 2. Imperijos teisės aktų daugėjant, 1521 m. kilęs sumanymas juos surinkti ir kodifikuoti, bet jis liko neįgyvendintas. Užtat 1532 m. išleistas vienintelis imperijos teisynas “Karolina”, (trumpai CCC) . Teisynas priimtas Reichstago, valdant Karoliui V. Imperatorius susilaukė Reichstago pasipriešinimo dėl bandymo sukurti bendrą baudžiamosios teisės ir proceso teisyną, tad nors jis ir skelbia viršenybę konkrečių žemių teisei, tačiau Karolinos preambulė kunigaikščiams leido toliau naudotis jų teisingais papročiais. Teisės šaltiniu pripažinta visiškai arba iš dalies praktiškai visose žemėse ir galiojo iki 1870m, – Vokietijos suvienijimo. Teisynas skelbė ir bendrus baudž. teisės principus, ir konkrečius nusikaltimus bei bausmes už juos. Teisyną sudarė 219 str. (iš jų 77 baudž. TN) ; Nors preambulė kalba apie vienodą teisingumą “beturčiams ir turtingiems”, bet toliau nustatant baudž. atsakomybę, atsižvelgiama į socialinę nukentėjusio ir nusikaltėlio padėtį (pvz. : baudžiant už vagystę aukštesnės padėties personai baudž. ats. galėjo būt pakeista į civilinę teisinę atsakomybę) . Karolina aptarė kaltės formas, sunkinančias, lengvinančias, naikinančias atsakomybę aplinkybes, kėsinimąsi, bendrininkavimą. Atsakomybė pagal teisyną atsirasdavo tik esant kaltei – tyčiai ar neatsargumui. (jei barzdaskutys dėl trukdymų perpjovė greklę klientui, bet dirbo savo t. t. darbo vietoje – tai jis gali būti ir nekaltas; jei skuto gatvėje ar pan. – kaltas) . Naikinančios atsakomybę aplinkybės dėstomos nužudymo pavyzdžiu. Nužudymas laikytas teisėtu, jei padarytas ginant savo “gyvybę, kūną, garbę ir gerą reputaciją”, jei tik užmuštasis puolė mirtinu ginklu ir užpultasis negalėjo to išvengti pvz. pabėgdamas. Už nužudymą nebausta t. p. jei panašiai gintųs ir trečias asmuo bei kt. Atsakomybę švelnino tyčios nebuvimas (“nevikrumas ir kt. ”) , nusikaltimo padarymas įsikarščiavus, supykus. Vagystės atsakomybę švelnino jei pažeidėjo amžius iki 14 metų bei badas ir pan. Sunkino – grupinis nusikaltimas, įžūlumas, bloga reputacija ir t. t. Pasikėsinimas laikomas tyčinė, bet nepavykusia, veika; už ją baudžiama kaip už baigtą nusikaltimą; Teisynas skyrė bendrininkavimą iki nusikaltimo, per jį ir jį padarius. Nusikaltimo sudėčių neklasifikavo, o išdėstė daugmaž giminingomis grupėmis. Pirmavo nusikaltimai nuosavybei (19 straipsnių) – vagystės ir kt. Už vagystę su įsilaužimu vyrams grėsė kartuvės, moterims -prigirdymas, arba sušvelninant bausmę -akių išdūrimas ir pan. kūno bausmės. Specialiai aptariama vagystė bažnyčioje. Bausta už religinius nusikaltimus – raganavimą, šventvagystę, t. p. už veikas, nesiderinančias su krikščioniška morale – pinigų padirbimas, t. p. nusikaltimai dorovei – kraujomaiša, svetimavimas. V-niais nusikaltimais laikyti išdavystės, maištai ir pan. Nusikaltimai asmeniui – įv. nužudymai, savižudybė (dėl jos gali būti atimta paveldėjimo teisė iš įpėdinių) . Išskiriami nusikaltimai teisingumui – melagingas liudijimas, nepagrįstas kankinimas tardant ir pan. Karolinos nusikaltimų sudėtys kazuistinės (šito geriau gal nesakyti…) . Bausmės siekė įbauginti: mirties bausmės (ketvirčiavimas, baslys, gyvo užkasimas) , kūno sužalojimas (liežuvio nupjovimas) , kūno bausmės (rykštės) , gėdingos bausmės (statymas prie gėdos stulpo) , baudos, turto konfiskavimas ir dar įvairiausios bausmės. Baudž. procesui skirta 103 straipsniai. Išstumti posėdininkai, jie pakeisti teisininkais specialistais, dėl neaiškumų rekomenduojama kreiptis į teisininkus-mokslininkus. Įtvirtino naują inkvizicinį procesą: kaltinimą v-bės vardu pateikdavo dažniausiai teisėjas, tardymas atliekamas teismo iniciatyva ir pan. Tiesioginį dalyvavimą pakeitė slaptas ir raštiškas bylos nagrinėjimas. Remtasi formalių įrodymų teorija. Nuosprendžio netiesioginių įkalčių pagrindu negalima buvo daryti; plačiai taikytas tardymas kankinant, bet tik tuo atveju, jei buvo turima tvirtų įrodymų, jog asmenį galima įtarti esant kaltą (tam užteko 2 gerų liudininkų, arba 1 liudininko +blogos įtariamojo reputacijos; arba 2 ir daugiau netiesioginių įkalčių) ; Teisiamojo prisipažinimas lemiamos įtakos neturėjo, nes turėjo įsitikinti prisipažinimo nuoširdumu. Kankinimų tvarka ir būdai nereglamentuoti, jie uždrausti 18 a. pabaigoje. Teisė skųsti nuosprendį nenumatyta. 26. 1794m. “Prūsų žemės teisynas”. 1812m. Austrijos civilinis kodeksas. Kodifikuoti teisę Prūsijoje 1746 m. ryžosi karalius Frydrichas II. Jo pavedimo dėka 1794 atsirado “Bendroji žemės teisė prūsų provincijoms” sutrumpintai vadinama “Prūsų žemės teisynu”, kuris apėmė pagrindines teisės šakas: v-nę, administracinę, civilinę, proceso, baudž. ; teisėjai teprivalėjo tiksliai vykdyti įstatymus, jiems draudžiama savarankiškai juos aiškinti, juo labiau kurti; teisė turėjo reguliuoti visas įmanomas gyvenimo sritis ir atvejus. Nors Frydricho įstatymai turėjo būti “trumpi ir neplatūs”, tačiau užmojis detaliausiai, smulkmeniškai reglamentuoti visuom. gyvenimą, nepaisant leidėjų pastangų, teisynas išėjo gigantiškas – 19160 straipsnių – ir apskritai sunkiai taikomas praktiškai. Apimčiai turėjo reikšmės tai, kad tai buvo luominės visuomenės įstat. sąvadas, apimantis skirtingas kiekvieno luomo taisykles. Bruožai: įtvirtino individo priklausomybę nuo valdžios; nuosavybė – svarbiausia turtinė asmens teisė, ja remiasi visa civilinė teisė; atsispindi reikalavimas santuoką vertinti ne kaip neišardomą sakramentą, o kaip civilinę sutartį, kurią šalys gali nutraukti susitarusios (įvestas v-nės ištuokos procesas) ; apstu kazuistinių nuostatų, dalykai, šiuolaikinėje baudž. teisėje priskiriami prie bendrosios dalies – pvz. kėsinimasis -ten buvo prie konkrečių nusikaltimų; tačiau baudž. teisės bendroji dalis išsami ir gan tiksli. Teisynas reikšmingas tuo, kad įkvėpė ir kitas v-bes bandyti kodifikuoti savo teisę. Austrijoje kodekso rengimas prasidėjo 18a. , valdant imperatorei Marijai Teresei, norėjusiai reformuoti valdymą, sujungti paveldimas valdas į 1 v-bę. Čia eita ne universalaus teisyno keliu, o kodeksai skirti konkrečioms teisės šakoms. 1768 m. pasirodęs M. Terezės teisynas “Teresiana” skirtas baudž. teisei ir procesui. Nusikaltimai klasifikuoti į viešuosius, privačius ir mišrius (plėšimas) ; į nusikalt. Dievui, v-bei, sveikatai ir pan. ; į labai sunkius, sunkius ir lengvus. Jau ryški tendencija apriboti kankinimą: nurodomi konkret. įrankiai, kuriuos galima naudoti tik bylose, kur grėsė mirties bausmė aukštesnio teismo sutikimu. 1787 m. Teresianą pakeitė “Jozefiana”, žengęs žingsnį baudž. teisės humanizavimo link. Nusikaltimus skirstė į kriminalinius ir policinius, dekriminalizuoti Dievo niekinimas ir burtininkavimas. Nėra jau kankinimo (1776 panaikintas) . Nėra mirties bausmės (gražinta 1795) , bet yra kalėjimas iki 100 metų, statymas prie gėdos stulpo ir pan. Reikšmingas ir 1812 m. Austrijos civilinis kodeksas (pilnai “Bendras civilinis kodeksas Habsburgų paveldimoms žemėms”) . Jam didelę įtaką padarė romėnų teisė, vietos papročiai ir provincijos teisės institutai. Privalumas – teksto trumpumas (jame 1502 str. ) , tačiau yra nemažai spragų. Sandara: įžanga ir 3 dalys (asmenims, daiktams, nuostatoms) . Nors jis turėjo sudaryti palankesnes sąlygas buržuazinių teisinių santykių plėtrai, jame nebuvo kėsinamasi į gausias feodalines ir luomines privilegijas, teises. Nuosavybė vertinama kaip vientisas institutas, apimantis įv. turtą ir visus jį turinčius asmenis. Santuoka, kaip ir prancūzų civil. teisėje (ji labai imponavo austrus) , laikoma sutarties dalyku: skirtingos santuokos taisyklės katalikams, kt. krikščionims ir žydams. Santuoka su ne krikščionimis drausta. Ištekėjusi moteris turėjo daugiau laisvės (nei pranc. CK) . Nors šeimos galva vyras, jei žmona nesutiko, jos turtas neatitekdavo valdyti vyrui. Yra paveldėjimo institutai substitucija (paskyrimas antrinio, atsarginio paveldėtojo) ir fideikomisas (pavedimas įpėdiniui t. t. turto dalį perduoti 3-iam asmeniui) . Kodeksui įsigaliojus romėnų teisė neteko reikšmės Austrijos imperijoje, jos dėstymas apribotas. 1914-16 priimti 3 CK papildymai; Šiaip: kankinimai Austrijoje, Prūsijoje panaikinti 18a. , k. k. vokiečių žemėse – 19a. pradžioje.
27. Anglijos bendrosios ir teisingumo teisės susiformavimas. Statutinė teisė. 12a. karaliams sutelkus teiseną keliuose jiems pavaldžiuose teismuose, nusistovėjus važinėjančių teisėjų veiklai , susidarė sąlygos iš skirtingos teisės medžiagos, papročių kurtis bendrai visos Anglijos teritorijai teisei nacionaliniu pagrindu. Šią bendrąją teisę karalių teismai kūrė spręsdami konkrečias bylas. Iš pradžių teisė buvo ribota, skirta vad. karaliaus byloms (lobių radimas, karaliaus teisės, pan. ) , privatūs asmenys kreiptis į karaliaus teismus negalėjo, jų bylas nagrinėjo vietos teismai. Tačiau netrukus bendroji teisė apėmė ir vad. bendrąsias bylas, kurios spręstos pagal skundus, adresuotus karaliui. Privatūs asmenys tiesiogiai į karaliaus teismą kreiptis negalėjo, tai privilegija, kurios kaskart reikėjo prašyti karaliaus. Nuo Henriko II laikų tokiu atveju reikėjo lordo kanclerio spec. įsakymo, leidžiančio ginčą perkelti į karališką teismą. Įsakyme pagal t. t. pavyzdžius išdėstoma bylos esmė ir pavedama teismo valdininkui išnagrinėti ieškinį, atkurti pažeistas teises. Ši teismo procedūra primena romėnų vadinamą formuliarinį procesą. Tokia tvarka taikyta 12 a. iš pradžių kaip išimtis, tačiau ilgainiui tai virto kasdienybe; ilgainiui susidarė sąrašas aplinkybių, kuriomis asmuo galėjo tikėtis įsakymo. Greitai tapo akivaizdu, kad ieškovai ieškiniams naudoja tuos pačius, besikartojančius argumentus. Tai paskatino parengti standartinius įsakymų tekstus pagal ieškinių rūšis; įsakymai virto iš anksto parengtais konkrečiais formuliarais, į kuriuos reikėjo įrašyti šalių vardus ir adresus. Laikui bėgant ginčų rūšių daugėjo, įsakymų tipų ėmė neužtekti. 12a. kancleris naudojo ~75 tipų įsakymus, vėliau jų labai padaugėjo. 13a. pasirodė pirmieji bendr. teisės žinynai. Netrukus ieškovas pats turėjo pasirinkti tinkamą įsakymo formulę ir už t. t. mokestį ją patvirtinti, neteisingas pasirinkimas lėmė atsisakymą nagrinėti bylą arba jos pralaimėjimą. Bendr. teisė kūrėsi ir karaliaus teismų praktikos pagrindu. Nuo 13a. teismų sprendimai imti skelbti “Bylų ritinėliuose”, vėliau “Metraščiuose”, paskui teismų sprendimų rinkiniuose, kurie naudoti vienam ar kitam konkrečiam papročiui patvirtinti. Ilgainiui susiklostė precedento taisyklė:kartą priimtas tos pačios grandies ar aukštesnių teismų sprendimas laikytas privalomu pavyzdžiu vėlesnių bylų, su panašiomis aplinkybėmis, sprendimams. Bendra teisė kūrėsi ne vietoj, bet šalia feodalų ir miestų teisės, bet vėliau senoji teisė tapo vis mažiau reikalinga ir išnyko iš apyvartos. Karaliaus kanceliarijos veikla leidžiant naujus įsakymus ėmė nervuoti feodalus – praktiškai tai nekontroliuojama parlamento TN kūrimo f-ja. Nuo 13 a. pabaigos (2-uoju Vestminsterio statutu, 1285) uždrausta kancleriui leisti naujus įsakymus. Nuo tada karaliaus teismai nagrinėjo tik atitinkančius esamus įsakymus skundus.
Taigi, sustabarėjo įsakymų sistema, radosi vis daugiau skundų, kuriems negalima buvo rasti tinkamo formuliaro, o tuo pačiu ir tikėtis teismo pagalbos. 14 a. socialiniai pokyčiai, nauji rinkos santykiai pridarė daug teisės spragų, trūkumų. Ieškodami išeities, nukentėjusieji vėl per lordą kanclerį kreipėsi į karalių, kad šis įgyvendintų teisingumą. Skundų daugėjant juos vietoj karaliaus, jo vardu ėmė nagrinėti pats kancleris. Nesant reikiamos TN, jo sprendimas rėmėsi įsitikinimu, kad kaip tik tai buvo “teisinga tuo atveju”; iš čia lordo kanclerio teismas pavadintas – “teisingumo teismu”. Su teisingumo prašymu į karalių kreiptis galima buvo jei: a) pretenzijai patenkinti bendroji teisė neteikė galimybių; b) bendrosios teisės priemonės buvo nepakankamos (nevykdant sutarties galima pretenduoti tik į žalos atlyginimą, bet ne į sutarties vykdymą natūra) ; c) jei teisėjas, spręsdamas ginčą buvo šališkas. Kancleris TN nebuvo saistomas, sprendė skundus savo nuožiūra; procedūra (skirtingai nuo karaliaus teismų) buvo nevieša ir raštiška, įrodymai čia vaidmens nevaidino. Ir čia jau 18a. lordo kanclerio naudojo savo precedentą; iš jo suskurtų spec. TN atsirado “teisingumo teisė”, turinti tą pačią galią kaip ir bendroji t, tik apėmė kitus santykius ir ją galėjo taikyti tik lordo kanclerio teismas. Pastarojo veiklos sferai plečiantis, daugėjo kolizijų tarp bendrosios ir teisingumo TN; tokios kolizijos (Jokūbo I nurodymu) turėjo būti sprendžiamos teikiant viršenybę teisingumo teisės normai;Anglų statutinės teisės susiformavimasNors ir vyraujant teismo precedentui, kaip teisės šaltinis svarbūs ir įstatymai, sudarantys dar vienos teisės sistemos, statutinės teisės pagrindą. Karalių leidžiami aktai nuo Vilhelmo I Užkariautojo laikų, vadinti įvairiai – asizai, chartijos, ordonansai, statutai. Parlamento f-jos 13a. apsiribojo kilnojamo turto mokesčių nustatymu, bet toliau jis ėmė aktyviau dalyvauti įstatymų leidyboje. 14a. nusistovėjo tvarka, kad įstatymas negali būti priimtas be karaliaus ir parlamento sutikimo. Parlamento priimti ir karaliaus pasirašyti aktai vadinti statutais, jo sąvoka apibrėžta Henriko VII laikais (15 a. pab. ) – tai karaliaus aktas, išleistas parlamento valdžios abiejų rūmų sutikimu. Skirtingai nuo kitų aktų, statuto teisėtumas negalėjo būti svarstomas teismo tvarka, senesnį statutą galėjo pakeisti tik naujai išleistas. Tad įsigaliojus principui, kad teisė neturi būti keičiama be karaliaus ir parlamento, teisėjų kaip teisės kūrėjų vaidmuo kiek sumenko. Statutinės teisės įtaka darėsi vis reikšmingesnė. Nuo statutų skyrėsi Bendruomenių rūmų pasiūlyti įstatymų projektai, vad. biliai – karalius juos galėjo jiems tik pritarti arba ne, keisti negalėjo. Ordonansai – karaliaus aktai, išleisti karaliaus tarybos arba vienų lordų sutikimu. Šie aktai negalėjo prieštarauti statutams; jie leisti laikinai reikšmingiems dalykams reglamentuoti (kur nebuvo precedentų) , tad dėl savo specifikos greit pasendavo. Stiprėjant karaliaus valdžiai 1539m. parlamentas statutu suteikė jam teisę “aplinkybėms reikalaujant” leisti proklamacijas ir įsakus. Konservatyvus bendrosios teisės formalizmas, nepadedantis plėtotis rinkos santykiams lėmė tai, kad anglų teisė tiesiogiai perėmė nemažai prekybos ir kanonų teisės normų.
28. Imperatoriaus Justiniano kodifikacija Bizantijoje. Bizantija buvo paveldėjusi romėnų teisę, daugelį Romos imperijos idėjų ir įstaigų, tačiau pačioje Bizantijoje ši teisė plėtojosi veikiama specifinių besifeodalizuojančių visuomeninių santykių. Jos sudėtyje buvusios Sirija, Egiptas, Graikija ir kt. turėjo senas vietos teisės ir papročių tradicijas. VI a. Bizantijoje, valdant Justinianui, atliktas romėnų kodifikavimo darbas. Tuo metu buvo kilęs sumanymas atkurti rytinės imperijos dalies vienybę su vakarine, buvusia vestgotų rankose. Suvienodinti teisę reikalavo ir pačios Bizantijos v-bės interesai. Justiniano kodifikacija – Digestai, Institucijos ir Kodeksas, kaip vientisas teisės dokumentas įsigaliojęs 534m. gruodžio 29d. tapo išsamiausia romėnų teisės kodifikacija. Rengiant ją paprasčiausiai rengtas Bizantijos imperijoje galiojančios teisės rinkinys, skirtas praktikos tikslams, pritaikant rom. teisę naujiems visuomenės poreikiams. Kodifikacijos rengėjai kompiliatoriai turėjo imperatoriaus įgaliojimus teisės medžiagą trumpinti, šalinti prieštaravimus, pasikartojimus, įterpti naujesnes normas. Pats Justinianas naujose spec. konstitucijose reglamentavo keletą daugiausiai abejonių keliančių romėnų civilinės teisės dalykų, išsprendė teisės normų prieštaravimus. Šios konstitucijos, vad. “50 sprendimų” t. p. buvo panaudotos kodifikacijos tekste. Tekstų interpoliacijos (pakeitimai ir papildymai) papildė teisės sąvadą specifiniais Bizantijos bruožais. Skirtingai nuo romėnų teisės specialistų, Bizant. teisininkai neretai siekė supaprastinimo, termino aiškumo, paprastų apibrėžimo formulavimo. Poveikį kodifikacijai padarė krikščionybė: Institucijų ir Kodekso pradedami kreipimusi į Kristų, daugybė nuorodų į šventąsias knygas. Senų tekstų pakeitimų kompiliatoriai neaptardavo; Justinianas buvo perspėjęs, kad “niekas neturi drįsti lyginti tai, kas buvo senovėje su tuo, ką įvėdė mūsų valdžia, nes daug pakeista reikalo labui”. Interpoliaciją konstatavus, nežinomas vietoje slypintis autentiškas romėnų teisės tekstas. Senieji romėnų teisės tekstai mėginant jų turinį pritaikyti besikeičiančioms visuom. santykiams, patys buvo iškraipyti sutrumpinimais, intarpais (glosomis) . Kodifikaciją papildė 6a. išleistos naujos imperatorių konstitucijos (novelos) , atspindėjusios Bizantijos visuomenės poreikius. Viso žinomos 168 novelos (158-159 priklauso Justinianui, kitos Justinui II ir Tiberijui II) , daugelis jų graikų kalba. Oficialaus novelų rinkinio nebuvo išleista, tik vėliau įtrauktos į Justiniano kodifikaciją ir tapo 4 knyga – “Novelomis”. Europos teisininkai šį įspūdingos apimties teisyno visas 4 knygas 1583 m. oficialiai pavadino Corpus iuris civilis – Civilinės teisės sąvadu. Tuo universali pasaulietinė teisė formaliai buvo atskirta nuo bažnytinės teisės Corpus iuris canonici. Kodifikacija suvaidino pagrindinio romėnų teisės renesanso Europoje šaltinio vaidmenį. 29. 8-14 a. Bizantijos teisės paminklai. 7-8a. Bizantijoje laikina, bet gili krizė, miestų nuosmukis, barbarų apsigyvenimas pagreitino vergvaldinių santykių irimą ir feodalinių santykių formavimąsi. O naujos sąlygos reikalavo perdirbti Justiniano kodifikaciją, pritaikyti ją naujiems visuom. poreikiams. 726 m. Bizantijoje išleista Ekloga (“Rinktiniai įstatymai”) , susidedanti iš 18 titulų. Joje liko tik nedidelė Justiniano kodifikacijos medžiagos dalis, pasinaudota Novelomis ir Bizantijos papročių TN. Iš sandorių mini tik pirkimą pardavimą, paskolą, indėlį ir bendrovę, nebekalbama apie romėnų teisei žinomas palūkanas. Religijos poveikis ypač ryškus santuokos ir šeimos reglamentavime. Įvestos sužiedėtuvės, santuokinis amžius (mot-13, vyrų-15) . Imtasi priemonių sulyginti vyro ir žmonos galimybes: žmonos kraitis ir vestuvinė dovana ne vyro nuosavybė, tik jo valdomas turtas. Didelis dėmesys skirtas nusikaltimams ir bausmėms. Sunkiausiais laikyti v-niai, religiniai, turtiniai, doroviniai (kraujomaiša) nusikaltimai. Bausmės griežtesnės nei romėnų teisėje. Už nužudymą ar kūno sužalojimą Ekloga baudė atsižvelgdama ar tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo. Pagrindinis trūkumas – glaustumas, nebuvimas k. k. svarbių dalykų, t. y. spragos, kurias šiek tiek užpildė 3 įstatymai: žemdirbystės, jūrų ir karo. Žemdirbystės įstatymas reguliavo santykius, besiklostančius kaimo bendruomenėse. Kazuistine forma jame dėstomos gausios normos dėl atsakomybės už svetimų galvijų, žemės ūkio inventoriaus vagystės, svetimo miško kirtimą ir pan. Labiausiai paplitusi sankcija-turtinė. Jūrų įstatyme surinkti teisės papročiai, susiklostę jūrų prekybos, laivybos, krovinių ir keleivių gabenimo, tvarkos laive palaikymo ir pan. sferose. Karo įstatyme nustatyta kariškių atsakomybė už karinius nusikaltimus. Dėl sėkmingų karų, ekon. stabilumo, Bizantijos imperatorių valdžia dar labiau sustiprėjo, tapo faktiškai neribota, įsigalėjo autokrato titulas, jie skelbiami visatos valdovais. Imp. Vasilijaus I Makedoniečio, atmetusio savo polit. priešininkų-ankstesnių imperatorių priemones nurodymu pašalinant pasenusias normas Justiniano įstatymų sąvadas buvo perdirbtas, išverstas į graikų kalbą ir 879m. pasirodė naujas Bizantijos teisės rinkinys – Prochironas, palikęs žymų pėdsaką gretimų slavų v-bių teisės istorijoje. Palyginti su Ekloga, tai daug išsamesnis (įtraukta papild. 18 titulų) rinkinys, atspindėjęs 9a. visuom. pokyčius, todėl jame smulkiau reglamentuojama pvz. sutarčių teisė. Netrukus po šio išleidimo, siekiant ir vėl “išvalyti” senus įstatymus 884-886 išleista Epanagoga, struktūriškai sekusi pagal Digestus, bet daug kur ir Prochironą ir Eklogą. Trumpi teisės sąvadai netenkino teismų praktikos, o Justiniano sąvado normos, liečiančios tą patį dalyką buvo išsimėčiusios po 4 knygas, tad valdant imp. Liūtui Išmintingajam ~890m. užbaigta didelė kodifikacija – Bazilikos. Jame TN, skirtas tam pačiam reikalui, bandyta sutelkti vienoje vietoje. Teisyną sudaro 60 knygų iš titulų ir fragmentų. Kiekvienas titulas prasideda romėnų teisininkų darbų fragmentais (iš Digestų) , paskui seka Kodekso, Institucijų ir Novelų medžiaga. 12a. Bazilikos tapo vieninteliu galiojančios teisės sąvadu. Po jos Bizantijos teisės raidą atspindėjo tik imperatorių teisės aktai – novelos; nuo 10a. pasirodė išskirtinė jų rūšis – chrivosulės, suteikiančios vienuolynams ir t. t. asmenims mokesčių bei imunitetines privilegijas. Poveikį darė ir privatūs teisės rinkiniai, pvz. vieno teisėjo Armenopulo “Įstatymų žinynas arba Šešiaknygis” , t. p. sudarė Justiniano sąvado ištraukos. Dėl išskirtinės bažnyčios padėties v-bėje, be romėnų teisės, nuolat sudariusios Bizantijos teisės pagrindą, reikšminga sudedamoji dalis buvo bažnyčios teisė, iš kurios normų sudarinėti rinkiniai Nomokanonai. (seniausias sudarytas 6pab-7pr. a. ) . Nuo romėnų labiausiai nutolusi šeimos ir santuokos teisė, nes ją reguliavo stačiatikių bžn. TN; (ir vėl santuokinis amžius m-12, v-14, tėvų sutikimas, kitos santuokos nebuvimas) . Ištuoka tik dėl priežasčių (sanguliavimas, v-nis nusikaltimas ir pan. ) Tuoktis galima ne daugiau 3 kartų. 30. Rusų tiesa892m. įkurta ar kaip Kijevo Rusia. 989 priimta krikščionybė. Bizantija darė didelį poveikį rusų teisės raidai. Iš pradžių vienintelis Kijevo Rusios teisės šaltinis buvo papročiai, nuo kun. Vladimiro Sviatoslovičiaus laikų, X a. , ėmė plėtotis ir kunigaikščių įstatymų leidyba. Pirmasis rašytinis rusų teisės paminklas buvo Kijevo žemės papročiai, papildyti kun. įstatymais ir teismų sprendimais, surinkti ir 11a. pavadinti “Rusų tiesa”. Iš esmės ją papildė Jaroslavo sūnūs, sudarydami vad. Jaroslavičių tiesą. “Rusų tiesa” turėjo 3 redakcijas: Trumpąją (atsirado 11a. , sujungtos Jaroslavo ir Jaroslavičių tiesos) ; Plačiąją (11pab-12pr. kunigaikščių TN susistemintas rinkinys iš 2 dalių: Jaroslavo ir Vladimiro Monomacho įstatų) ; Sutrumpinta iš plačiosios (pasirodė 15a. jau Maskvos v-bėje) . Skirtingai nuo barbarų teisė jau ne gentinė, o teritorinė. Autentiškas tekstas neturi padalinimo į straipsnius. Kijevo Rusios laikotarpiu teisė dar neturi termino nuosavybei nusakyti, bet ją skiria nuo turto valdymo. Nuosavybe pripažįstamas kilnojamas turtas bei žemė. Didieji kun-čiai turėjo bajorų vasalų, kurie gaudavo žemę už tarnybą ir ilgainiui ją ėmė perdavinėti paveldėjimo būdu. Tokios žemės vadintos tėvonijomis. Sutartis, didesnės vertės nei 3 grivinos, turi būti sudaromos dalyvaujant kviestiniams – posluchams. Pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma žodiniu susitarimu, o vertingesniam daiktui turėjo dalyvauti ir posluchai. Minimas bankrotas, 3 rūšių: atsitiktinis (dėl stichinės nelaimės) , piktybinis (kai skolinasi, nors žino, kad neturi iš ko gražinti) , neatsargus (svetimų prekių pragėrimas) . Paskolos ir panaudos sutartys tapatintos. Palūkanos vadintos skirtingai (už medų-nastav, už grūdus -prisop, už pinigus – rez) . Žinoma paskola su įsikeitimu – zakupničestvo (zakupas gyveno kreditoriaus kieme ir atidirbinėjo) . Santuoką reguliavimo Bizantijos TN (sant. amžius m-12-13, v- 14-15) . Žmona patekdavo vyro valdžion, kuris galėjo ją net parduoti. Pagal “…tiesą” mirus šeimos galvai turtą paveldėjo tik sūnūs: ūkį-jaunesnysis. Nesant sūnų priklausomo žmogaus (smerdo) turtas tekdavo kunigaikščiui, o bajorų turtą galėjo paveldėti dukterys. Tiesa žino ir testamentinį paveldėjimą. Žalos padarymas (deliktinės prievolės) nuo nusikaltimų neskiriamos, vadintos abi skriauda (obida) . Bet kaip skriauda laikyta tik materialinės žalos padarymas (t. y. materialinis nusikaltimo supratimas) -primityvumo požymis. Bizantijos dvasininkai išpropagavo formalinį nusikaltimo supratimą – t. y. nusikaltimas – tai bet kokių TN pažeidimas (pvz. : gyvulių vedimas į bžn – nedaro materialinės žalos, bet pažeidžia TN) . Dar nežinomas atleidimas nuo ats. dėl amžiaus ar nepakaltinamumo. Skirtas paprastas nužudymas nuo kvalifikuoto (plėšikaujant) , daug dėmesio skiriama kūno sužalojimui, įžeidimui. Iš turtinių nusikaltimų daugiausia dėmesio skiriama tatbai ¬-slaptam turto grobimui (vagystei) . Iki Xia. pab Kijevo Rusioje pripažįstama kraujo keršto teisė, net pareiga, o jį uždraudus įtvirtintos šios pagrindinės bausmės: mirties, “išvarymo ir išgrobimo”. Atskirais atvejais leistas savateismis (pvz. galima užmušti vagį, bet jo kojos turi likti patalpos ar kiemo viduje – tuomet viskas Ok) . Žymią vietą užima piniginės baudos iš 2 dalių: bauda (kunig-čio naudai) ir kompensacijos (nukentėjusiai šaliai) . Sunki bausmė vira, mokama už laisvo žmogaus nužudymą, lygi 40 grivinų. Bauda už kitus nusikaltimus vadinta- pardavimu. Už bažn. teismo kompetencijos nusikaltimus baudos vadintos – epitemija. Miestuose teisėjai buvo miesto seniūnai, kaimuose – volosteliai (viršaičiai) , aukšč. teismo instancija – kunigaikštis. Procesui būdingas rungimasis, įrodymais laikomi prisipažinimas, liudytojai (matę vidoki) , girdėję – posluchi, ordalijos (džn. teismo dvikova – pole) , t. p. nesant kt. įrodymų – priesaika. Bizantijos poveikis ypač ryškus normose reglamentuojančiose prekybos taisykles. “Rusų tiesa” (iki 14a. ) buvo svarbiausias bendras šalies įstatymas. “Rusų tiesa” padarė didelę įtaką vėlesniems rinkiniams ir net kai kuriems “Soboro statutu” straipsniams.31. Veiksniai, įtakoję rusų teisės atsilikimą viduramžiais. Aukso ordoje galiojusi archaiška ir primityvi teisė rusams niekada nebuvo primetama, čia liko išsaugotos vietos teisės sistema. Dėl šios priežasties, nepaisant mongolų-totorių jungo ilgalaikiškumo, užkariautojų teisė rusų teisei kiek apčiuopiamo poveikio nepadarė. Mongolų-totorių jungas tetapo rusų teisės stagnacijos, t. p. cerkvės ir Bizantijos teisės sustiprėjimo priežastimi, dėl kurios net iki 17a. vid. Rusijos teisės sistema, palyginti su V. Europos v-bių, liko primityvi, sudarydama didžiulį kontrastą. Rusijoje ilgai nepasireiškė veiksniai, skatinę teisės pažangą V. Europoje. Carai t. p. neskyrė kiek daugiau dėmesio bei pastangų visuomenės gyvenimui sutvarkyti. Kiek labiau pasireiškė veiksmai reorganizuoti teismus, atsispindėję 1497 ir 1550 m. teisynuose, kurių pagrindinis tikslas – sutvarkyti teismų sistemą, apibrėžti proceso formas. Įteisintos keturios įrodymų rūšys: raštiški dokumentai, liudytojų parodymai, priesaika ir teismo dvikova. Priežastys, lėmusios rusų teisės atsilikimą viduramžiais:1) Totorių – mongolų jungas. 2) Religinis veiksnys – kai 1453 m. žlugo Bizantija, rusai vieninteliai liko stačiatikiai. Tai trukdė labiau plėstis ir vystytis teisei, nes visos vakarų Europos šalys buvo katalikiškos. 3) Rusijoje palyginti vėlai atsirado universitetai. Pirmieji apie 1755m. Maskvoje apie 1775m. Sankt Peterburge apie 1802m. 4) Teisės vystymu nebuvo suinteresuoti valdovai. Nė vienas valdovas nesistengė ir nesirūpino dėl teisės plėtros iki Petro I. 5) Iki 1864 m. administracija ir teismai neatskirti. Tai leido valdovams viską sutelkti savo rankose, ir jie nebuvo suinteresuoti prarasti valdžią.
32. Rusijos imperijos teisės sisteminimas 19 a. Petro I laikais žengtas žingsnis vienodinant teismų praktiką, diegiant teisėtumą nuosavybės teisės ir lygiateisiškumo srityje, įnešta daug nauja į jūrų, baudžiamąją ir kitas teisės šakas. Būtinus pakeitimus atliko pats caras, naudodamasis savo neribota TN leidimo galia. Pagyvėjo įstatymų leidyba, ji atliekama aukštesniu lygiu: mažiau kazuistikos, daugiau apibendrinamųjų formulių. Įstatymų pavadinimai įvairūs, pvz. ”Rangų tabelis”, “Karo artikulai”, ”plakatas” ir kt. Susikaupus gausios teisės medžiagos, Petras I įsteigė Įstatymų leidybos komisiją, kuri parengė 4 didelius teisyno tomus, bet jie taip ir neįsigaliojo. Nesėkmingai sisteminti teisę mėgino Petro I palikuonys. Jekaterina II 1766m. sudarė komisiją pertvarkyti baudž. teisei pranc. švietėjų idėjų pagrindu (Monteskje, Voltero) . , tačiau nieko nesuspėjusią nuveikti komisiją paleido. Iš viso 18 a. įstatymams kodifikuoti sušauktos ir vėl paleistos 9 komisijos. Aristokratija (bojarinai) ir tarnybiniai bajorai prieštaravo, kad įstatymai varžytų asmeninę jų valdžią, todėl įstatymų rinkiniai nei privačiai nei oficiliai Rusijoje nebuvo publikuojami. Rusijos v-bės institucijose ilgai nebuvo teisės specialistų. Dažniausiai į valdininkų ir teisėjų pareigas buvo skiriami karininkai, neturintys pakankamai teisės žinių. Tik 18a. vidury įsteigta teisės profesorių pareigybė Maskvos universitete. Iki to laiko inteligentija išsilavinimo siekė užsienio un-tų teisės f-tuose. Apie 19a. - Judėjimas už rusų teisės modernizavimą, įkvėptas pranc. teisės raidos pavyzdžio prasidėjo 19a. pradžioje. Caro Aleksandro I ministro M. Speranskio vadovaujama komisija buvo parengusi civilinio, baudž, prekybos kodeksų projektus, bet jie liko nepriimti. Caras Nikolajus I panaikino komisiją ir sudarė vad. spec. Antrą skyrių įstatymams tvarkyti. Caro pavedimu Speranskis sudarė darbo planą iš 3 dalių:1) surinkti visus esamus teisės aktus 2) susisteminti galiojančius įstatymus 3) parengti naują teisyną, besiremiantį esamais įstatymais, patobulintais atsižvelgiant į gyvenimo poreikius. Tačiau caras 3 etapo atsisakė. Rengiamas teisynas turėjo tikslą sutvarkyti galiojančius įstatymus, palengvinant juos taikyti, nekuriant naujos teisės, nekeičiant jų turinio. Šio darbo išdava – 1830 m . išspausdintas “Pilnas Rusijos imperijos įstatymų rinkinys”, kuriame chronologine tvarka sudėti rusų teisės aktai, išleisti pradedant nuo 1649m. Soboro Statuto iki Nikolajaus I atėjimo į sostą (1825m. ) . Sudarytas iš 46 tomų, išspausdinta apie 50000 teisės aktų. Tačiau tuo sisteminimo darbas nesibaigė. Iš šios medžiagos buvo išrinktos galiojančios TN, paredaguotos, k. k. įstatymai sutrumpinti, iš prieštaraujančių normų atrinktos ir paliktos naujesnės, paskui jos išdėstytos pagal Speranskio parengtą originalią šakinę sistemą ir 1832m. paskelbtos “Rusijos imperijos teisės sąvadu”, įsigaliojo 1835 sausio 1d. Sudarytas iš 15 tomų, juose ~42 tūkst. straipsnių, visi įstatymai į aštuonis pagrindinius skirsnis (knygas) . Struktūros pagrindu tapo teisės dalijimas į viešąją (čia v-nę) , privatinę (civilinę) . Kai kurios iš jų reglamentuojamos pernelyg smulkiai, kitos – per bendrai. Išliko kazuistinis pobūdis. X-tame tome, skirtame privatinei teisei galima rasti Pranc. 1804m. CK pėdsakų. Šiuo darbu atlikta greičiau rusų teisės konsolidacija, nei modernizacija. Bet tai buvo svarbus žingsnis formuojantis specialioms įstatymų leidybos šakoms: civilinei, baudžiamajai, v-nei. Paskutinė oficiali “Įstatymų sąvado” laida pasirodė 1893 m. , nors galiojančiu t. šaltiniu jis liko iki 1917m. Vakarų krašto – Vilniaus, Minsko, Gardino, Kijevo ir kt. gubernijų teisės pagrindą tuo metu dar tebesudarė Lietuvos Statutas. Caras 1840m. jį panaikino ir nuo to laiko Lietuvos teritorijoje įsigaliojo bendrieji imperijos įstatymai, tarp jų ir “Sąvadas”. Vėliau jis tapo pagrindiniu tarpukario Lietuvos receptuotosios rusų teisės šaltiniu. Judėjimas už reformas, t. p. ir teisės srity, išsiplėtė tik 19a. viduryje (valdant carui Aleksandrui II) . 1845m. patvirtintas BK – “Kriminalinių ir taisomųjų bausmių statutas”. Šis judėjimas padėjo 1861 m. panaikinti 1591m. įvestą baudžiavinę teisę ir atlikti teismų reformą (1864m. ) . Numatyta sukurti profesionalią advokatūrą, nepriklausomų teisėjų korpusą, atskirti jų f-jas nuo administracijos. CP ir BP buvo sukonstruoti pagal V. Europos (ypač Pranc. ) pavyzdį. Įvesta kaltinamojo pobūdžio baudžiamųjų bylų nagrinėjimas, proceso viešumas, žodinis principas, laisvas įrodymų vertinimas. Nors iki CK ir nebuvo prieita, bet tendenciją toliau modernizuoti Rusijos teisę V. Europos pav-džiu rodė 1903 m. BK projektas, pasižymėjęs racionalia sistema, tikslia terminija, aiškia kalba. 1906m. įsigaliojo tik jo skyriai, likusios dalies tekstas net nebuvo viešai skelbtas. Tačiau kaizeriniai okupantai šį BK įvedė per I-ą Pas. karą okupuotoje Lietuvoje, todėl tarpukary 1903 Baudž. Statutas taip ir liko neprikl. Lietuvos baudž. teisės šaltiniu. Didžiausias trūkumas rusų teisėje buvo tai, kad išsaugota vidaus reikalų ministro teisė administracine tvarka areštuoti ir tremti žmones. Vėlesniais laikai rusų teisei poveikį darė dar ir kontinentinės Europos šalių teisė.
33. Vietinės teisės sąvadų rengimas Rusijos imperijojeVakarų gubernijoms priklausanti LDK prijungta po padalinimo. Čia galiojo Lietuvos Statutas, LT-Lenkijos seimo konstitucijos, Magdeburgo teisė. Tai labai skyrėsi nuo rusų teisės. T. p. Lietuvos statutas dar tebegaliojo kairiakrantėje Ukrainoje (II statutas) , kuri savo laiku priklausė LDK (Rusijai jos atiteko 17a. pab. ) . Visose šiose Vakarų gubernijose po prijungimo prie Rusijos pradėjo galioti ir Rusijos įstatai (nauji, atsiradę jau prijungus) . Vietiniai įstatai savo laiku pradėjo sudaryti savotišką išimtį. Vis dar tų išimčių labai daug. Speranskio iniciatyva imtos rengti V. gubernijų vietinių įstatų sąvadas. Prof. Ignas Danilavičius rengė tą sąvadą. Jis parengė rinkinį lenkų kalba iš ~45000 straipsnių. Sudarytas spec. komitetas iš teisės mokslų žinovų. Tas komitetas revizavo projektą, įnešė papildymų ir pataisymų. Liko tik 2070 straipsnių. Sąvadas: įvadas ir 3 dalys – luomų padėtis, civiliniai įstatymai ir teismų santvarka bei sistema. 1837m. darbas užbaigtas. Iškilusius klausimus išsprendė įstatymų taryba. 1840 06 025 caras panaikino LT Statuto galiojimą ir įvedė V. gubernijose rusų teisę. Tai padaryta politiniais sumetimais už 1831-32 sukilimą. Taigi, projektas taip ir neįsigaliojo, bet jo reikšmė didelė: tas projektas atspindi Lietuvos teisinę sistemą, galiojusią 19a. I pusėje Lietuvoje. Tai lietuviška teisė paskutiniais jos gyvavimo metais prieš Rusija (įjungimą gal?) Buvo manoma po atkūrimo panaudoti dalį projekto. Kairiakrantė Ukrainos teisė nebuvo Lietuvos sąvade, ji buvo naujesniam Rusijos sąvade. 1917 m. Rusijos teisės sąvadas baigė galioti. Pabaltijo gubernijos 3 dalys: Estlandija, Letlandija, Kuršas. Livonijos ordinas rėmėsi vokiečių teise, t. p. šis kraštas rėmėsi vokiečių, švedų, lenkų, danų teisėmis. Įtakojo ir romėnų bei kanonų teisė. Dėl šių priežasčių reikalaujant vietinei bajorijai, parengtas Pabaltijo gubernijų vietinių įstatymų sąvadas. Nuo (1893 m. ?;1846) įsigaliojo I-oji šio sąvado dalis; gubernijų valdymo administracijos ir vietų įstaigos. Ši dalis turi 1730 straipsnių (įžanga + 6 dalys) ir skirta v-nei teisei. II dalis (3 knygos, 1502 str. ) skirta bajorų, miestiečių, dvasininkų privilegijoms bei teisei: administracinė teisė. Parengti sąvadai vokiečių kalba, t. p. buvo rusų kalba, ja tapo oficialus tekstas. Civilinių įstatymų rengimas įstrigo. Net nustota prie jo dirbti. Darbas atnaujintas 1856m. Tartu un-to prof. Ungo parašė daug darbų, jam pavyko parengti šią dalį ir ji įsigaliojo 1865m. Ši dalis, skirta civilinei teisei susideda iš 4 knygų: 1-apie šeimyniškių teises ir pareigas; 2-daiktinė teisė; 3-paveldėjimo teisei; 4-reikalavimo (prievolinė) teisė; Civilinėje teisėje viskas labai detalizuojama, daug straipsnių (4600?) Išsaugotas teisės familiarizmas, atskirų miestų teisė. Šis rinkinys – vienas pilniausių civilinės teisės rinkinių, paskutinė sąvado dalis. 4-5 skirtos CP ir BP nepasirodė. 1864m. parengti imperijos įstatymai, reglamentuojantys procesą. Jie įvesti ir Pabaltijyje. Civ. teisės (3) dalis veikė ir Lietuvoje (Palangoje, Zarasuose, ties Kuršių Nerija) .
44. 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija1789 08 26 Steigiamasis susirinkimas priėmė Žmogaus ir piliečių teisių deklaraciją, kurios turiniui didžiulį poveikį padarė demokratiškosios švietėjų idėjos ir JAV Nepriklausomybės deklaracijos nuostatos. Rengiant deklaraciją dalyvavo visų trijų luomų atstovai. Ji susidėjo iš 17 straipsnių ir čia skiriami 2 pagr. nuostatų blokai: žmogaus ir piliečio teisės ir konstitucinės santvarkos principai. Žmogaus ir piliečio teisės. Deklaracijos preambulė idėjiškai pagrindė teoriją, kad žmogaus teisės esančios įgimtos, šventos ir neatimamos. Ryžtingai atmetamos luominės privilegijos: ’’Žmonės gimsta ir lieka laisvi bei lygiateisiai’’ (1str. ) . Taigi ne valstybė sukuria žmogaus teises, ji jas tik konstatuoja ir privalo rūpintis jų užtikrinimu (2str. ) . Tuo išreiškiama viena pagrindinių prigimtinės teisės idėjų, kad visuomenės sutartimi sukurta valstybė turinti rūpintis žmogaus teisių apsauga ir gynimu. Ten pat (2str. ) įgimtomis ir neatimamomis žmogaus teisėmis skelbiama laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis priespaudai. Laisvė – tai galimybė daryti visa, kas nedaro žalos kitam (4str. ) , ‘’leidžiama daryti visa, ko įstatymas nedraudžia’’, o jis gali drausti tik ‘’visuomenei žalingas veikas’’ (5str. ) . Išplėsdama ir konkretizuodama žmogaus teisę į laisvę, Deklaracija mėgino formuluoti atskirų konkrečių laisvių sąrašą (katalogą) , kuris čia dar visai nedidelis. Tai laisvė žodžiu ir raštu reikšti mintis ir nuomones, tarp jų ir religinius įsitikinimus. Pabrėžiama, kad pagrindas varžyti šią laisvę gali būti tik įstatymo nustatytos visuomeninės tvarkos pažeidimas (10-11str. ) , o atsakomybė už piktnaudžiavimą žodžio ir spaudos laisve gali kilti tik įstatymo numatytais atvejais (14str. ) . Teisės priešintis priespaudai turinys Deklaracijoje plačiau neatskleidžiamas. Ji paprasčiausiai turėjo idėjiškai pagrįsti tai, kas tada vyko Prancūzijoje, – revoliuciją. Prigimtinės teisės teoriją Deklaracijoje atspindėjo ir įgimtų žmogaus teisių atskyrimas nuo piliečio teisių, suteikiamų valstybės. Tai piliečių teisė tiesiogiai arba per atstovus dalyvauti leidžiant įstatymus (6str. ) ir nustatant mokesčius (14str. ) , eiti visuomenines pareigas (6str. ) ; piliečiams numatyta pareiga prisidėti prie ginkluotųjų pajėgų ir administracijos išlaikymo. Konstituciniai principai. Greta individualių žmogaus ir piliečio teisių Deklaracijoje daug dėmesio skiriama tautos suverenitetui, pradedančiam jos skelbiamus konstitucinės santvarkos principus. Deklaracijos 3 str. pabrėžė, kad ‘’suvereniteto šaltinis glūdi iš esmės tautoje’’. Ir toliau: ‘’Jokia korporacija, nė vienas individas negali disponuoti valdžia, kuri aiškiai neišplaukia iš šio šaltinio’’; šios nuostatos reikšmė ta, kad ji iš karaliaus atėmė teisę pretenduoti į buvusį jo vienvaldiškumą. 16 straipsnis skelbia, kad pagrindiniai visuomenės konstitucingumo rodikliai esą galimybių naudotis teisėmis užtikrinimas ir Š. L. Monteskje valdžių padalijimo idėjos įgyvendinimas. Deklaracija, sekdama Ž. Ž. Ruso mintimis, įstatymą nustatė kaip ‘’bendrosios valios’’, kurią privalo gebėti atspindėti įstatymų leidyba, išraišką ir pabrėžė visuomenės narių lygybę prieš jį: įstatymas ‘’turi būti lygus visiems ir tada, kai jis užtaria, ir tada, kai jis baudžia’’ (6str. ) . Nuosavybės teisė. Nuosavybei skiriama kiek mažiau vietos. Nuosavybę Deklaracijos 17 str. skelbia šventa ir neatimama teise. Nuosavybei skiriama kiek mažiau vietos, tačiau čia aiškiai suformuluotas naujas požiūris į nuosavybės teisę. Deklaracijos 17 str. ne tik skelbė nuosavybę įgimta, šventa ir neatimama žmogaus teise, bet ir labai tiksliai suformulavo išimtines aplinkybes, kurioms esant leidžiama tą nuosavybę nusavinti: a) jei to reikalauja įsatatymo nustatytas visuomeninis būtinumas ir b) tik už išankstinį ir teisingą atlyginimą. Ši nuostata nepasikeitė iki mūsų dienų ir yra visuotinai pripažįstama.
Baudžiamosios teisės principai. Baudžiamosios teisės principams skiriama mažiau dėmesio. Teisė į saugumą Deklaracijoje atskleidžiama nuostatais, kuriuose formuluojami demokratiniai baudžiamosios teisės principai ir procesinės garantijos, ilgainiui virtę klasikiniais. Teisės priešintis priespaudai turinys Deklaracijoje plačiau neatskleidžiamas. Ji paprasčiausiai turėjo idėjiškai pagrįsti tai, kas tada vyko Prancūzijoje, – revoliuciją. Trečiojo luomo reikalavimas peržiūrėti senosios feodalinės baudžiamosios teisės pagrindus, užkirsti kelią savivalei atsispindėjo ir šioje deklaracijoje, kur svarbią vietą užėmė naujos baudžiamosios teisės demokratinio pobūdžio principai. Deklaracija reikalavo, kad prieš baudžiamąjį įstatymą visi būtų lygūs (6str. ) , kad niekas nebūtų apkaltintas, sulaikytas ar įkalintas kitaip, kaip įstatymo numatytais atvejai (7str. ) (t. y. nėra nusikaltimo, nenumatyto įstatyme) , kad įstatymas nustatytų tik griežtai ir neabejotinai būtinas bausmes (t. y. nėra bausmės, nenumatytos įstatyme) , bausmei būtinai atitinkant nusikaltimo sunkumą; kad niekas nebūtų nubaustas kitaip, kaip ‘’įstatymo, išleisto iki teisės pažeidimo, nustatytais atvejais’’ (8str. ) (t. y. įstatymas negali veikti atgal) . Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje skelbiami baudžiamosios teisės principai reiškė revoliucinį iššūkį feodalinei baudžiamajai teisei, buvo didžiulis žingsnis į priekį, atspindėjo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos nusistatymą prieš buvusią nelygybę ir valdžios savivalę.
45. 1793 m. Žmogaus ir pilečio teisių deklaracija ir Konstitucija Prancūzijoje. 1793 m. birželio 24 d. Nacionalinis konventas priėmė naują Prancūzijos Konstituciją, kurios įžangine sudedamąja dalimi tapo naujai suredaguota Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Pastarasis dokumentas, palyginti su to paties pavadinimo 1789 m. aktu, buvo gerokai radikalesnis ir didesnis – susidėjo iš 35 straipsnių (ankstesniame 1789 m. akte buvo 17 str. ) . Tačiau nemažai nuostatų pakartojami, kai kurie jų patikslinami ar patobulinami (Pvz. : Deklaracijoje jau buvo mėginta formuluoti atskirų konkrečių laisvių sąrašą, kuris buvo nedidelis. Tai laisvė žodžiu ir raštu reikšti mintis ir nuomones, tarp jų ir religinius įsitikinimus. O 1793 m. Deklaracijoje laisvių sąrašas jau platesnis ) . Deklaracija (1793 m. ) skelbė, kad visuomenės tikslas esanti visuotinė laimė. Pasak Deklaracijos, vyriausybė steigiama naudojimuisi žmogaus įgimtomis ir neatimamomis teisėmis užtikrinti (1str. ) . Tokiomis Deklaracija laikė lygybę, laisvę, saugumą ir nuosavybę (2str. ) . Konstatuodama teisę į lygybę, Deklaracija skelbė įgimtą lygybę ir lygybę prieš įstatymą (3str. ) . Ši Deklaracija (Jakobinų) pateikė platesnį konkrečių išvestinių laisvių sąrašą – joje skelbiamos susirinkimų laisvė, laisvė atlikinėti religines apeigas (7str. ) , peticijų teikimo teisė (32str. ) . Deklaracijoje esama (atsiranda) socialinių teisių: teisė į išsilavinimą (22str. ) , profesijos pasirinkimą (17str. ) , sutarties teikti kitiems paslaugas sudarymą (18str. ) . Skelbiama, kad visuomenė privalanti išmaitinti neturtėlius, suteikdama jiems darbą arba asmenims, neišgalintiems dirbti, teikdama lėšų pragyvenimui (21str. ) . Deklaracijoje skelbiamas liaudies suverenitetas (25str. ) , nurodoma, kad jokia liaudies dalis negali įgyvendinti valdžios, priklausančios visai liaudžiai (26str. ) ; kiekvienas, pasisavinęs liaudžiai prklausantį suverenitetą, ‘’lai laisvų piliečių nedelsiant būna pasmerktas mirti’’ (27str. ) . Tvirtinama, kad liaudis visada turi teisę peržiūrėti ir pakeisti Konstituciją, nes savo įstatymai negalima saistyti ateinančių kartų (28str. ) . Deklaracija baigiama nuostata, kad, vyriausybei pažeidinėjant liaudies teises, liaudis turi šventą teisę ir neatidėliojamą pareigą sukilti (35str. ) . Ši, 1793 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija didesnės išliekamos reikšmės neturėjo. Tiesioginė demokratija 1793 m. konstitucijoje. 1793 05 31 – 06 02 įvyko sukilimas, kuris atvedė jakobinus į valdžią. Išvalytas nuo žirondistų Nacionalinis konventas 1793 m. birželio 24 d. priėmė naują Prancūzijos Konstituciją. Ši konstitucija svarbi ir konstitucinės teisės istotijai įdomi tuo, kad ji laikosi Ž. Ž. Ruso idėjos, kad įstatyme “bendra valia” privalanti reikštis tiesiogiai, o ne per reprezentantus, kad atspindi savotišką jos kūrėjų reakciją į grynai reprezentacinį valdymą, įtvirtintą 1791 m. konstitucijoje. Tai vienintelė Europos konstitucija, kuri įkūnijo tiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje. Konstitucija skelbė, kad suverenią liaudį sudaro visuma Pranc. piliečių. Tautai – tai yra prancūzams vyrams, sulaukusiems 21 metų, išgyvenusiems tame kantone ne mažiau kaip 6 mėnesius ir kurie nėra tarnai, suteikta teisė tiesioginiais rinkimais pirminiuose susirinkimuose pagal gyvenamąją vietą atviru ar slaptu balsavimu rinkti savo atstovus į Įstatymų leidybos korpusą. Iš tikrųjų tai buvo ne įstatymus leidžianti, o tik juos projektuojanti institucija, nes Konstitucijos 53str skelbė, kad įstatymas. leidybos korpusas siūlo ir įstatymus ir leidžia dekretus. Konstitucija pavedė piliečiams priimti ir svarstyti įstatymus, ir tik jie privalėjo sankcionuoti korpuso pasiūlytus įstatymus. Tiesioginės demokratijos reglamentavimui skirti 7, 8, 10 ir kt. straipsniai. Piliečių sankcionuoti įstatymai reglamentavo CT, BT, respublikos pajamų ir išlaidų tvarkymą, nacionalinį nekilnojamą turtą, mokesčius, karo skelbimą ir kitus Konstitucijos 54 str išvardintus dalykus. Dekretais buvo vadinami teisės aktai, kurie nepriskirti prie įstatymų; juos galėjo leisti pats įstatymas. leidybos korpusas. Konstitucija atmetė valdžių padalijimo principą ir nenumatė sudaryti vyriausybės. Vadovauti bendrajam valdymui ji pavedė Vykdomajai tarybai, renkamai trijų pakopų rinkimais (pirminiuose rinkimuose išrinkti rinkikai turėjo išrinkti po vieną kandidatą, iš kurių įstatymas. leidybos korpusas – 24 šios tarybos narius) . Pusė tarybos kasmet atnaujinama. Tarybos prerogatyva – skirti valdymo žinybų vadovus, kurie tarpusavyje tarnybiškai nebuvo susiję ir nesudarė kolegialios institucijos. Dar 1792 rugsėjo 21 d. dekrete nac. konventas buvo priėmęs nuostatą, kad konstitucija turinti būti priimta tautos. Todėl šios naujos konstitucijos klausimu buvo organizuotas balsavimas, ir daugumoje pirminių susirinkimų kantonuose jai gautas pritarimas. Pati nuostata dėl konstitucijos priėmimo referendumu Prancūzijai tapo kone tradicine, o šiaip pradėta taikyti ir kituose konstitucijos keitimuose. Tarp kitko: Konvento diktatūros įteisinimas 1793 12 04 Steigiamajame įstatyme apie revoliucinę valdymo tvarką. Dėl karo aplinkybių 1793m. Konstitucijos įgyvendinimas buvo nukeltas, bet ir apskritai įgyvendinimas nebuvo pradėtas. Visa reali valdžia susitelkė Nac. konvento rankose (jakobinų valdymo metais įsigakėjęs režimas vadinamas dar konvento režimu) . Jam veikiant buvo palikta jau susiklosčiusi valstybės organų sistema, reglamentuota 1793 12 04 “Revoliucinės valdymo tvarkos steigiamuosu įstatymu”. Įstatymas aiškiai sklebė, kad nac. konventas yra 1 valdymo centras. Jis tapo įstatymų leidybos bei vykdomuoju ir teismo organu. Iš jo sudėties buvo sudaromi revoliuciniai komitetai ir komisijos. Visuomenės gelbėjimo komitetas prižiūrėjo visas įstaigas, pareigūnus, imtis gynybinių priemonių. Visuomenės saugumo komitetas buvo kovos su kontrrevoliucija institucija. 1794 ministerijos pavadintos vykdomosiomis komisijomis. Atskiri konvento deputatai, gavę reikiamus įgaliojimus, vad. komisarai, Konventui atstovavo departamentuose ir kariuomenėje. Aktyviai buvo kovojama su kontrrevoliucija. Revoliucinis tribunolas išplėtojo ypač didelę veiklą; jis buvo įsteigtas jakobinų reikalavimu dar žirondistų ir tapo pagrindiniu teroro įrankiu prieš juos pačius. Pagal 1794 06 10 dekretą, Tribunolo uždavinys buvo kovoti su liaudies priešais. Už visus nusikaltimus, teismingus Tribunolui, buvo numatyta vienintelė baismė – mirtis (apie 2. 5 tūkst. nuteista) . Visa tai padėjo palaužti vidaus opoziciją ir išvyti užsienio priešą iš Prancūzijos. Tuo pat metu jakobinai įvykdė svarbias socialines reformas: užšaldė kainas, padėjo neturtingiesiems, kaime visiškai likvidavo feodalinius santykius. 1794 m. pavasarį jakobinų socialinė bazė sparčiai ėmė siaurėti ir didėjo nesutarimai tarp jų pačių. Greit subrendo suokalbis prieš jakobinus, kuris pasibaigė 1794 07 27 (termidoro 9-osios) perversmu.
46. 1791 m. ir 1795 m. Prancūzijos konstitucijų lyginamoji charakteristika. 1791 m. konstitucija. Savo veiklą Steigiamasis susirinkimas vainikavo 1791 09 03 priimdamas pirmąją Prancūzijos Konstituciją, teisiškai šalyje įtvirtinusią konstitucinę monarchiją. Konstitucija pradedama Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, po jos eina preambulė, skelbianti luominės santvarkos ir feodalinių privilegijų Prancūzijoje likvidavimą. Netapatindamas Deklaracijos nuostatų su konstitucinėmis teisių garantijomis, Steigiamasis susirinkimas pastarąsias sklebė Konstitucijos 1 skirsnyje “Pagrindinės Konstitucijos užtikrinamos nuostatos” garantuojamos piliečių teisės eiti pareigas, skelbiamas teisingas mokesčių paskirstymas, lygybė prieš baudžiamąjį įstatymą, užtikrina įgimtas ir neatimamas žmonių teises – kilnojimosi, žodžio ir spaudos, susirinkimų, peticijų, skelbiama nuosavybės neliečiamybė. Kitame skisnyje reglamentuojamas administracinis valstybės teritorijos suskirstymas į departamentus, pastarųjų – į distriktus, o šių – į kantonus. Šis suskirstymas likvidavo feodalinio teritorijos suskirstymo į senjorijas liekanas. Konstitucijos 3 skirsnis, pavadintas ‘’Apie valstybės valdžias’’, skelbė tautos suverenitetą, kurio negali savintis jokia žmonių grupė ar asmuo. Pasak Konstitucijos, iš tautos kylančios visos valstybės galios, kurias tauta deleguojanti Nacionaliniam susirinkimui, karaliui ir teismui. Reglamentuodamas Nacionalinį įstatymų leidybos susirinkimą, kai kur Konstitucijoje dar vadinamą įstatymų leidybos korpusu, dokumentas nurodė, kad tai esanti nuolatinė iš vienų rūmų susidedanti institucija. Šį Konstitucijos autorių nusistatymą paaiškina jų nepasitikėjimas aristokratinėmis ir monarchinėmis antrųjų rūmų tradicijomis, kilusiomis Anglijoje bei įsitikinimas, kad vienų rūmų sistema palengvinsianti įstatyminį revoliucinių reformų parengimą. Nacionalinis susirinkimas turėjo būti renkamas 2 m. ir negalėjo būti prieš šį terminą karaliaus paleistas. Dalyvauti jo rinkimuose turėjo teisę tik ‘’aktyvieji’’ piliečiai, šiam reikalui rinkdamiesi į pirminius susirinkimus miestuose ir kantonuose: pirminiai susirinkimai rinko rinkikus, o šie vėliau, susirinkę savo departamentuose, rinko tam departamentui nustatytą tautos atstovų skaičių. Konstitucija pabrėžė, kad departamentuose išrinkti tautos atstovai laikomi ne to konkretaus departamento, o visos tautos atstovais, todėl rinkėjai jiems negalėjo duoti jokių priesaikų. Konstitucija skelbė tautos atstovų neliečiamumą: jie negalėjo būti persekiojami, kaltinami ir teisiami už žodžiu ar raštu pareikštas mintis arba už savo veikas, padarytas vykdant atstovo pareigas (deputatų imunitetas) . Išimtinėmis Nacionalinio susirinkimo teisėmis Konstitucija skelbė įstatymų leidybą, apimančią jų iniciatyvos ir priėmimo teises, valstybės išlaidų ir mokesčių nustatymą, išlaidų kontroliavimą ir kai kuriuos kitus dalykus. Nacionalinio susirinkimo nutarimams, išskyrus įstatymus mokesčių reikalu, karalius turėjo veto teisę. Vykdomąją valdžią Konstitucija pavedė paveldimam karaliui, įgyvendinančiam ją per savo paties skiriamus ministrus. Jis turėjo valdyti griežtai laikydamasis įstatymų: ‘’monarchas karaliauja tik įstatymo pagrindu ir tik įstatymo vardu gali reikalauti klusnumo’’. Paties karaliaus aktai įgaudavo valią, tiktai patvirtinti (kontrasignuoti) atitinkamo ministro. Kartu karaliaus asmuo skelbiamas neliečiamu ir šventu. Teismą Konstitucija laikė nei nuo Nacionalinio susirinkimo, nei nuo karaliaus priklausoma institucija. Nustatyta, kad teisėjai renkami gyventojų tam tikram terminui ir negali būti atleisti kitaip, kaip už padarytą pareiginį nusikaltimą, nustatytą teismo. Konstitucijos priėmimas revoliucijos dar neužbaigė. 1795 m. KonstitucijaPo Termidoro perversmo (1794 07 27) Nac. konvente buvo partengta ir 1795 08 22 priimta nauja PR konstitucija, žinoma, kaip III respublikos metų konstitucija. Įsigaliojo ratifikuota daugumos pirminių susirinkimų. PRK prasidėjo tradiciniu dokumentu, tik kuris jau vadinosi kitaip: Žmogaus ir piliečio teisių ir pareigų deklaracija. Nuo senesnių šis aktas skyrėsi ne tik pareigų deklaravimu, bet ir tuo, kad teisėms skiriama mažiau dėmesio, nekalbama apie žodžio ir spaudos laisves, teisę sukilti. Greta konkrečių pareigų – laikytis įstatymas-mų, ginti visuomenę, saugoti nuosavybę ir kt, skelbiamos kai kurios kitos nuostatos, pvz. : visos žmogaus ir piliečio pareigos išplaukia iš tokių principų: iš prigimties visų širdyse: nedaryti kitam to, ko pats nenori , kad tau darytų, nuolat daryti kitiems gera, ką norėtumėt pats gauti; niekas negali būti geru piliečiu, jei nėra geras sūnus ar tėvas ir pan. Ši PRK atsisakė tiesioginės demokratijos, įteisino reprezentacinį valdymą, atskyrė įstatymas. leidžiamąją valdžią nuo vykdomosios, šiuo atžvilgiu grįžo prie 1791 m. konstitucijos. Bet svarbiausia šių 2-jų konstitucijų skirtybė – tai, kad naujoji 1795 m. K-ja buvo respublikos konstitucija, šįkart joje įteisinama 2-jų rūmų įstatymų leidybos institucijos sistema, besiremianti skirtingų f-jų leidžiant įstatymus kiekvieniems rūmams pavedimu. Įstatymų leidybos korpusas pgl K-ją susidėjo iš 500 tarybos ir seniūnų tarybos. 500 tarybai suteikta išimtinė įstatymas. leidybos iniciatyvos teisė, seniūnų tarybai – pavedama priimti ar atmesti įstatymų projektus, pasiūlytus 500 tarybos. Įstatymų leidybos korpusas renkamas 2 pakopų rinkimais. Piliečiai (vyrai 21 m. ) , gyvenantys toje pačioje vietoje ne mažiau kaip 1 metus, turėjo teisę dalyvauti rinkėjų savažiavime, kasmet vykstančiame kantonuose, ten išrinkti rinkikai dalyvavo rinkikų suvažiavime, vykstančiame departamentuose, ir rinko abiejų įstatymas. leidybos korpuso rūmų narius. Į 500 tarybą renkami sulaukę 30 m. asmenys, pragyvenę respublikoje ne mažiau kaip 10 metų; į Seniūnų tarybą renkami sulaukę 40 m. ir pragyvenę bent 15 metų, ir būtinai turėjo būti vedę arba našliai. Vykdomoji valdžia pavesta direktorijai, kuri susidėjo iš 5 narių, kuriuos kasmet po 1 siūlė 500 taryba ir rinko Seniūnų taryba. Kolegijai pirmininkavo visi direktoriai po 3 mėnesius. PRK direktorijai pavedė skirti ministrus, vadovaujančius valdymo žinyboms, bet kolegijos nesudarė. 1799 11 09 (briumerio 18-ąją) Prancūzijoje įvykdytas perversmas: Napoleono kariuomenė išvaikė 500 tarybą. Bonapartui prijaučiantys abejų rūmų nariai valdžią perdavė savo iš trijų konsulų (tarp jų buvo ir Napoleonas) suformuotai laikinajai vyriausybei ir išrinko komisiją naujai konstitucijai parengri.
47. Konsulato ir imperijos konstitucinis įforminimas Prancūzijoje. 1799 m. konstitucija: įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia. 1799 m. paskubomis parengta Konstitucija 1799 12 13 buvo ratifikuota tautos (VIII respublikos metų konstitucija) . Joje jau nebebuvo tradicine tapusios teisių daklaracijos, o teisių garantijoms buvo skirta atskiro (VII) skirsnio straipsniai. Konstitucijoje Prancūzija ir toliau vadinama respublika, nors įgavo t. t. konsulato pavidalą : vyriausybės valdžią pavedė trims konsulams, Senato renkamiems 10-iai metų ir turintiems teisę būti perrinktiems. Ši tvarka numatyta ateičiai, nes K-joje pirmuoju konsulu personaliai paskirtas Napoleonas, nurodytos ir kitų konsulų pavardės. Pirmasis konsulas buvo visagalis: naudojosi išimtine įstatymų iniciatyvos ir skelbimo teise, teise skirti ir atleisti Valstybės tarybos narius, ministrus, pasiuntinius, karininkus, teisėjus. Tik pirmam konsului atliekant numatytus veiksmus, kiti konsulai turėjo patariamąjį balsą. Ministrai buvo paprasti vykd. valdžios agentai, neturintys ryšio su atstovaujamąja v-bės institucija. Prie vyriausybės numatyta V-bės taryba kaip ekspertinė, patariamoji kolegija, rengianti, redaguojanti iš vyriausybės ateinančius įstatymų sumanymus ir provizoriškai juos balsuojanti, teikianti išvadas pagal skundus dėl administracijos aktų neteisėtumo (adm. teismo f-ja) . Leisti įstatymus (kaip ir 1795 m. K-ja) turėjo dveji rūmai, kiekvieni vykdydami skirtingas f-jas: Tribunatas viešai svrastė įstatymų projektus, paskui juos priimdavo ar atmesdavo. Buvo manoma, kad įstatymo projektas, jau apsvarstytas vyriausybės (Valstybės tarybos) , toliau svarstomas tautos atstovų (Tribunato) . Po to įstatymas-mas patekdavo į įstatymų leidybos korpusą, ir šis vadinamas nebyliuoju, nes be jokių pataisų, ginčų įstatymus tvirtino arba jų netvirtino. 1799 m. K-ja įsteigė Senatą sergėtoją, kuris galėjo, motyvuodamas prieštaravimu K-jai, vyr-bės ar Tribunato teikimu, naikinti kiekvieną Įstatymų leidybos korpuso priimtą įstatymą K-ja išvardino iki gyvos galvos paskirtus Senato narius, o naują narį į atsiradusią vakansiją turėjo išrinkti pats Senatas iš 3 kandidatų, po 1 pasiūlytų įstatymas. leid. korpuso, tribunato ir pirmojo konsulo. Šios institucijos veikla reikšminga tuo, kad ne tiek saugojo konstituciją , kiek tuo, kad leido vyriausybei užsitikrinti ir be to jau lemiamą savo įtaką įstatymų leidybai (į Senato sudėtį įėjo ir konsulai) ; pats Senatas aktyviai galėjo dalyvauti kuriant teisę, nes leisdavo pirmojo konsulo pasiūlytus aktų projektus. Tokie įstatymų galią turintys Senato išleisti aktai – organiniai senatuskonsutai. Laikydamasi tautos suvereniteto idėjos, K-ja nustatė pseudemokratinę tautos dalyvavimo sprendžiant v-bės reikalus sistemą. Rinkimų teisę turėjo 21 m. sulaukę pranc. vyrai, išgyvenę t. t. vietoje metus. Kiekvienoje komunoje išrenkamas 1/10 visų rinkimų teisę turinčių pilečių į komunalinius sąrašus. Piliečiai, įtraukti į komunalinius sąrašus, departamentuose turėjo išrinkti iš savo tarpo 1/10 žmonių. Šie dar rinko 1/10 į nacionalinius sąrašus. Iš šių piliečių, Senatas turėjo parinkti Įstatymų leidybos korpusą (300 narių) , tribunatą (100 narių) , konsulus. Iš žmonių, patekusių į komunalinius ir departamentinius sąrašus, turėjo būti parenkami komunų ir departamentų pareigūnai. 1802 m. ir 1804 m. organiniai seatus – konsultai. Po Briumerio 18-osios perversmo Prancūzijoje įsigalėjęs režimas, pasižymėjęs kraštutiniu valdymu, besiremiančiu stipria asmenybe, vadinamas bonaportizmu. Napoleonas greit sutriuškino jakobinų likučius, pakirto rijalistų brandintus planus restauruoti ikirevoliucinę tvarką. Tolesnei konstitucinei v-bės raidai labai reikšmingi 2 senatuskonsultai, kurie buvo išleisti Senato po to, kai referendumai teigiamai atsakė į balsavimui pateiktus atitinkamus klausimus. Pirmasis organinis senatuskonsultas – išleistas 1802 08 04 – skelbė , kad konsulai Senato skiriami iki gyvos galvos, antrasis ir trečiasis pirmojo siūlymu, o pirmajam suteikiama teisė nurodyti savo įpėdinį. Pirmuoju konsulu čia laikomas Napoleonas. Antrasis organinis senatuskonsultas – išleistas 1804 05 18 – skelbė, kad respublikos valdymas patikimas imperatoriui, kuris priima Prancūzijos imperatoriaus titulą. Toliau dokumentas Prancūzijos imperatoriumi skelbė dabartinį pirmąjį respublikos konsulą Napoleoną Bonapartą. Nurodyta, kad imperatoriaus titulas perduodamas paveldėjimo būdu. Stiprindamas valdžią , Napoleonas 1807 panaikino Tribunatą, įstatymas. leid. korpusas imtas šaukti rečiau, valdžia susikoncentravo Senato ir jam vadovaujančio imperatoriaus rankose.
48. Legitiminės ir Liepos monarchijų Prancūzijoje konstitucinis įforminimas. 1814 m. konstitucinė chartija. 1804 m. įkurtos imperijos istorija kupina karų, ji baigėsi Napoleono kariuomenės sutriuškinimu Rusijoje. 1814 m. įžengus į Paryžių Rusijos, Anglijos, Prūsijos ir Austrijos ginkluotosioms pajėgoms, imperija žlugo. Sustiprėję rojalistai paėmė valdžią į savo rankas. Susiklostė palankios sąlygos buvusios dinastijos valdžiai restauruoti. Per 25 metus, praėjusius nuo Didž. Pranc. revoliucijos pradžios, šalis buvo iš esmės pasikeitusi. Todėl į sostą pakviestas nužudytojo karaliaus Liudviko XVI brolis Liudvikas XVIII turėjo viešai pripažinti feodalinių santykių panaikinimą, žemės perskirstymą ir naująją teisę. Tik po to buvo oficialiai restauruota legitiminė (teisėta) monarchija su Burbonų dinastijos monarchu. Liudvikas XVIII rėmė pažiūrą, kad siekiant patraukti bent dalį 3-iojo luomo ir solidarizuoti su monarchija, jau nebeimanoma grįžti prie senos ikirevoliucinės valstybės organizacijos tvarkos, kad būtina įdiegti demokratijos elementų. Ši nuostata atsispindėjo napoleoniškųjų Senato ir įstatymas. leidybos korpuso kai kurių atstovų sudarytos komisijos parengtoje ir grįžtančio į Prancūziją Liudviko XVIII 1814 m. oktrojuotoje (vienasmeniškai paskelbtoje, dovanotoje) konstitucinėje chartijoje. Prancūzija oficialiai tapo paskelbta konstitucine monarchija. Valdžia susitelkė suverenaus monarcho (karalius iš Dievo malonės) rankose. Karaliaus asmuo neliečiamas ir šventas. Svarbu, kad vykdomoji valdžia – tai išimtinė monarcho teisė: karalius skelbiamas vyriausiuoju v-bės vadovu, vadovauja ginkluotosioms pajėgoms, skelbia karą, sudaro taikos, prekybos sutartis, skiria v-bės pareigūnus, leidžia potvarkius ir įsakus. Jis savo valia tautai suteikia teisę dalyvauti vykdant karaliaus valdžią ir pasižada šią teisę gerbti. Ši teisė, pgl K-ją, reiškiasi tuo, kad įstatymas. leidžiamoji valdžia pavedama karaliui, Perų rūmams ir departamentų deputatų rūmams visiems kartu. Tautai K-ja suteikė galimybę dalytis su karaliumi teise leisti įstatymus. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklausė tik vienam karaliui, o įstatymų projektus svarstyti ir priiminėti pavesta dviejų rūmų parlamentinei institucijai. Rūmų sistema sudaryta remiantis Anglijos pavyzdžiu: aukštųjų (Perų) rūmų nariai buvo skiriami karaliaus iki gyvos galvos ar paveldėtinai, neribojant jų skaičiaus. Tauta leidžiant įstatymus dalyvavo per Deputatų rūmus, kurių rinkimuose galėjo dalyvauti sulaukę 30m. piliečiai ir mokantys ne mažiau kaip 300 frankų tiesioginių mokesčių. Tai buvo dideli reikalavimai, suteikę galimybę rinkimuose dalyvauti tik turtingiesiems, išstumti buvo inteligentai, tarnautojai, valstiečiai. Abeji rūmai svarstė tuos pačius projektus, ir tik mokesčius liečiantys projektai pirmiau patekdavo į deputatų rūmus. Priimti įstatymai įsigaliodavo tik karaliaus sutikimu. Deputatų rūmai karaliaus galėjo būti paleisti, bet per 3 mėn. turėjo būti sušaukti naujos sudėties. Ministrai skelbiami atsakingais rūmams, taigi pirmą kartą K-joje, išleistoje Europoje, buvo žengta į parlamentarizmą. Konstitucinė chartija nustatė, kad teisėjus skiria karalius ir teisėjai yra nepakeičiami. Pirmuosiuose 12 str skelbiamos konstitucinės piliečių teisių garantijos (lygybė priešįstatymus ir pan) . 1830 m. konstitucinės chartijos pagrindiniai bruožai. Su Karolio X atėjimu 1824 m. į karaliaus sostą ėmė stiprėti feodalinė reakcija. Pasirodė daug karaliaus ordonansų, kuriė numatė griežtas bausmes už nusikaltimus religijai ir pan. 1830 07 27 karalius paleido Deputatų rūmus, išleisdamas ordonanus, padidinančius turtinius reikalavimus šių rūmų rinkėjams ir renkamiesiems, per pusę sumažinančius deputatų skaičių, panaikinančius periodinės spaudos laisvę ir pan. Į šių ordonansų pasirodymą pirmiausiai sureagavo labiausiai politinėmis laisvėmis suinteresuoti parlamentarai; jiems pavyko sukalti gyventojų audringą reakciją: tą pačią dieną kilo sukilimas, privertęs Karolį X bėgti iš šalies. Legitiminė monarchija žlugo. Valdžioje atsidūrusios jėgos sugebėjo išsaugoti monarchiją. Į karaliaus sostą pakviestas Orleano kunigaikštis Liudvikas Pilypas, leidęs v-bėje šeimininkauti parlamento partijoms. Naujoji monarchija buvo pavadinta Liepos monarchija (dėl ją lėmusių įvykių) . Jau 1930 08 14 ankstesnės sudėties Deputatų ir Perų rūmai paredagavę naujai išleido konstitucinę chartiją, kuri iš esmės atkartojo 1814 m. chartiją, išskyrus kai kurias vietas. Pašalinta preambulė, skelbusi ankstesnių karalių nuopelnus Prancūzijai ir konstitucijos dovanojimą, praplėstos rūmų teisės – jie su karaliumi pasidalijo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, bivo sumažinti rinkėjų amžiaus (25 m. ) ir turto (200 frankų tiesioginių mokesčių) cenzai, atsisakyta neviešų Perų rūmų posėdžių. Vietoj nuostatos, reikalavusios minčių reiškimo laisve naudotis pagal įstatymus, privalančius persekioti piktnaudžiavimus šia laisve, – atsirado formulė leidžianti minčių reiškimo laisve naudotis tiesiog pagal įstatymus ir uždraudžianti kada nors grąžinti cenzūrą. Visa tai sudarė sąlygas parlamentiniam valdymui stiprėti. Su Liepos monarchijos įsigalėjimu palaidoti mėginimai restauruoti ikirevoliucinę tvarką. Naujoji monarchija įgavo buržuazinį pobūdį ir tai sudarė geresnias sąlygas kapitalizmo plėtotei, visuomenės progresui. 49. II – osios respublikos Konstitucija Prancūzijoje. Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia 1848 m. konstitucijoje. XIXa. viduryje ėmė stiprėti opozicija, remiama smulkiųjų ir viduriniųjų visuomenės sluoksnių. Didelį akstiną davė 1847 – 1848 m. kilusi krizė. Tai atvedė prie naujos radikalaus sąjūdžio sukeltos 1848 02 22 revoliucijos ir prie Liepos monarchijos nuvertimo. Iš karto sudaryta Laikinoji vyriausybė vasario 25 d. Prancūziją paskelbė respublika. Visuotinės rinkimų teisės pagrindu organizuoti Nacionalinio susirinkimo rinkimai. Susirinkęs lapkričio 4 d. jis priėmė naują K-ją, vadinamą Antrosios respublikos konstitucija. K-ja teisiškai įtvirtino socialinę respubliką, besiremiančią laisvės, lygybės, brolybės principais, o jos pagrindą sudarė šeima, darbas, nuosavybė. Konstitucijos įžanaga- tai savotiška teisių ir pareigų deklaracija, kur aptinkama nemažai socialinio pobūdžio deklaracijų : vienas respublikos tikslų skelbiamas laisvesnis žengimas pažangos ir civilizacijos keliu, deklaruojama teisė į darbą ir pan. II skirsnis skirtas garantuojamoms piliečių teisėms. Čia skelbiamas platus teisių ir laisvių katalogas: lygiateisiškumas, sąjungų, spaudos, tikėjimo laisvės, mokesčių priklausomybė nuo turtinės padėties. Galima via, kas nedraudžiama, ir K-ja varžo tik įstatymų leidėją, drausdama leisti įstatymus, ribojančius paskelbtas teises. K-ja skelbia, kad visa valdžia kyla iš tautos ir negali būti kam nors pavedama, suteikiant teisę ją perduoti paveldėjimo būdu. Nurodoma, kad valdžių padalijimas – tai pirmoji laisvos vyriausybės sąlyga. Iš tikrųjų valdžių padalijimo principas diegiamas itin kategoriškai. Išimtinė įstatymų leidybos teisė suteikiama Nac. susirinkimui. čia atmetama dvejų rūmų sistema. Valstybės taryba, kurios narius skyrė Nac. susirinkimas, atliko techninio pobūdžio f-jas – rengė įstatymų projektus, tikrino skundus dėl administracijos aktų. Nac. susirinkimas renkamas 3 metams visuotiniais rinkimais. Antrosios respublikos K-ja pirmą kartą Europoje įvedė tiesioginius slaptus rinkimus ir šie greit paplito kitose šalyse. Kiekvienas tautos atstovas turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
Vykdomąją valdžią, pgl K-ją, prancūzų tauta paveda vienam piliečiui, kuriam suteikiamas prezidento titulas. Tai buvo pirmas prezidentas Europoje. Prezidento rinkimams nustatyta ta pati tvarka kaip ir Nac. susirinkimo rinkimam, t. y. visuotiniais , slaptais, tiesioginiais rinkimais, tik 4 metų terminui, o ne 3-jų, neleidžiant būti perrinktam kitai kadencijai. Prezidento rankose sutelktos plačios teisės: sudaryti ir tvirtinti tarpt. sutartis, skirti ir atleisti ministrus, teisėjus, diplomatinius atstovus, aukštus valdininkus, jampavesta teikti malonę, užtikrinti v-bės išorinį saugumą, jo žinioje ir karinės pajėgos. Nac. susirinkimas galėjo nušalinti prezidentą nuo pareigų anksčiau laiko, bet, jam pasipriešinus, neturėjo jėgų priversti jį paklusti, prezidentas per ministrus galėjo Nac. susirinkimui teikti įstatymų projektus, o skelbdamas Nac. susirinkimo priimtus įstatymus naudotis nesunkiai jo įveikiama veto teise. Gi prezidentas neturėjo teisės paleisti prieš laiką Nac. susirinkimo. Tai prilyginama nusikaltimui, v-bės išdavimui. Dėl tokių veiksmų prezidentas netenka savo įgaliojimų, vykd. valdžia pereina į Nac. susirinkimo rankas. Tiek Nac. susirinkimo, tiek prezidento rinkimuose galėjo dalyvautipranc. vyrai, sulaukę 21 m. ir turį pilietines ir politines teises. 1848 12 10 įvykusiuose rinkimuose prezidentu išrinktas Napoleono Bonaparto sūnėnas Liudvikas Bonapartas. Jau valdymo pradžioje jis pareikalavo, kad Nac. susirinkimas pakeistų konst. nuostatą, draudžiančią tam pačiam asmeniui būti perrinktam prezidentu dviem kadencijom paeiliui. Kilo konfliktas. 1851 12 02 prezidentas, trokšdamas išsaugoti savo valdžią, paleido Nac. susirinkimą, o tai reiškė naują v-bės perversmą. 1852 m. konstitucija ir perėjimas prie II imperijos. Referendumo būdu gavę rinkėjų sutikimą, Liudviko Bonaparto šalininkai skubiai parengė naują Pranc. Konstituciją, kuri priimta 1852 01 14. Iš esmės tai buvo pakeistas 1799 m. K-jos variantas. Joje dar išsaugota respublikinė v-bės valdymo forma. 2str skelbė: PR valdymas 10-čiai meų patikimas Liudvikui Bonapartui, dabartiniam prezidentui. K-ja teigdama, kad ministrai pavaldūs v-bės vadovui, rodė akivaizdų nusistatymą prieš parlamentinį valdymą. Prezidentas turėjo ne vienaukščiausiąją vykdomąją valdžią, betdarė įtaką ir įstatymų leidybai, nes jam suteikta išimtinė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Įstatymū projektus rengti pavesta Valstybės tarybai. Iš čia projektai patekdavo į vienų rūmų įstatymas. leidybos korpusą, renkamą visuotiniais rinkimais iš prezidento tvirtinamų kandidatų. K-ja atnaujino Senato – K-jos sergėtojo instituciją: kiekvienas įstatymas, leidybos korpuso priimtas įstatymas, prieš paskelbiamas prezidento, patekdavo į Senatą patikrinti. Sevato, kaip ir V-bės tarybos narius skyrė prezidentas. Prezidentui buvo suteikta teisė plebiscito forma kreiptis tiesiogiai į tautą. Šis respublikos formalus pratęsimas tęsėsi neilgai, jau tų pačių metų (1852) lapkričio 21 d. , remiantis plebiscito rezultatais, Prancūzijoje atkurta imperija, o Liudvikas Bonapartas tapo imperatoriumi Napoleonu III. Pirmuosius 10 metų imperija buvo valdoma autoritariniais metodais. Imperatorius leido dekretus, valdė per ministrus, galėjo pirmininkauti V-bės taryboje ir Senate, įstatymas, leidybos korpuso rinkimai buvo visiškai kontroliuojami vyriausybės. Tik 7 dešimtmetyje, didėjant nepasitenkinimui, imperatorius buvo priverstas kiek liberalizuoti režimą, praplečiant įstatymas, leidybos korpuso ir Senato teises. Greitai nevykusi užsienio politika tiek sukomplikavo padėtį, kad imperatorius ryžosi naujoms nuolaidomis (žr. 20 kl. ) . 1870 m. konstitucija. Kai nevykusi užsienio politika stipriai sukomplikavo Prancūzijos padėtį, imperatorius ryžosi naujoms nuolaidoms: gavus plebiscito pritarimą, 1870 05 21 buvo išleista nauja Konstitucija, kuria numatyta imperiją pertvarkyti į konstitucinę monarchiją su parlamentiniu valdymu. Ši K-ja skelbė pripažįstanti, patvirtinanti ir garantuojanti principus, paskelbtus 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, ir sudarančius prancūzų viešosios teisės pagrindą. Senatas buvo paverstas antraisiais greta įstatymas. leidybos korpuso parlamento rūmais, kuriems pavestos tos pačios f-jos ir ta pati galia: įstatymų leidybos iniciatyvos, svarstymo ir balsavimo teisė. Imperatoriui suteikta teisė Įstatymų leidybos korpusą paleisti, skirti ir atleisti ministrus. 1870 m. vasarą įsivėlusi į karą su Prūsija, Prancūzija patyrė vieną pralaimėjimą po kito. Ypač skaudus smūgis rugsėjo 2 d. mūšyje ties Sedanu. Tik žinios apie pralaimėjimą pasiekė Paryžių, kilo sukilimas. Rugsėjo 4 d. imperija kartu su trumpai tegaliojusia Gegužės konstitucija žlugo. 50. III – iosios respublikos konstituciniai įstatymai ir jų pataisos. Trečiosios respublikos konstituciniai aktai: priėmimas. 1871 m. vasario mėn. susirinko Nacionalinis Susirinkimas (NS) – steigiamosios galios institucija, kuri buvo išrinkta po imperijos žlugimo. NS buvo pavesta ratifikuoti itin sunkias taikos su Prūsija sąlygas, nustatyti būsimąją valstybės santvarką. NS susirinkus buvo organizuotas laikinas parlamentinis valdymas. Leidžiamosios valdžios įgyvendintojas – NS, tuo tarpu vykdomosios valdžios – Prezidentas, kuris:buvo renkamas NS; privalėjo turėti atstovaujamosios institucijos, t. y. NS, pasitikėjimą; galėjo būti bet kada NS pašalintas. NS buvo gana ilgai diskutuojamas klausimas dėl valstybės santvarkos. Vieni pasisakė už konstitucinę monarchiją su parlamentiniu režimu, kiti už respubliką. Visgi buvo nutarta pasilikti ties antruoju variantu. Nors ir netiesiogiai ( nebuvo balsuojama “už”, “prieš” respubliką ar monarchiją, o tiesiog buvo priimtas (vieno balso persvara) įstatymas dėl respublikos prezidento rinkimo tvarkos) , NS pripažino Prancūzija respublika. Kai buvo apsispręsta dėl valstybės santvarkos, reikalai pajudėjo greičiau: 1875 m. vasario 24 d. priimtas “Senato organizavimo įstatymas”, 25 d. – “Valstybės valdžių organizavimo konstitucinis įstatymas”, birželio 16 d. – “Valstybės valdžių santykių įstatymas”. Šie trys įstatymai laikomi Prancūzijos Trečiosios respublikos konstituciniais įstatymais. Vientisos konstitucijos ši respublika neturėjo, o tai reiškė, kad kai kurie visuomeniniai santykiai, paprastai reglamentuojami konstitucijose (žmogaus ir piliečio statusas, valstybės valdžios principai) , liko nekonstitucionuoti. Būdama tokios formos konstitucija nebuvo teorinis bei sisteminis aktas, kaip daugelis ankstesnių šios valstybės konstitucijų. Į ją įtraukta tik tai kas buvo absoliučiai būtina, tenkintasi pagrindinių valstybės institucijų organizavimu ir santykių tarp jų nustatymu, neskelbiant jokių principų. Savaime suprantama, nuostatų suformuluotų 1789 m. Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje, atsisakymo. Kartu trečiosios respublikos konstitucija buvo naujas kokybinis Prancūzijos ir Europos konstitucinės raidos žingsnis. Prancūzijos konstitucijos autoriai tikėdamiesi kad ji tėra laikina, nusižengė nerašytai taisyklei ir parlamentinę valdymo tvarką pritaikė respublikai ( iki tol tik monarchinėses valstybėse) . Aukščiausiųjų valstybės organų sistema. Trečiosios respublikos konstituciniai įstatymai įstatymų leidybą patikėjo dviejų rūmų parlamentui – Deputatų rūmams ir Senatui. Prezidentui rinkti ar konstitucijos pataisoms priimti rūmai turėjo posėdžiauti drauge, sudarydami Nacionalinį susirinkimą. Deputatų rūmai buvo renkami 4 metams, visuotiniais rinkimais (smulkiai nustatyti rinkimų tvarką turėjo atskiras įstatymas) ♠. Senatas nebuvo luominis, aristokratinis, nors jo sudarymas ir nevisiškai atitiko demokratijos dėsnius: jis susidėjo iš 300 narių, kurių 225 buvo renkami 9 metams netiesioginiais rinkimais departamentuose, po vieną trečdalį atnaujinant kas treji metai, o likusius 75 iki gyvos galvos rinko NS. Abiejų rūmų vadovai turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, vienodai dalyvavo leidžiant įstatymus, kiekvienas projektas turėjo būti svarstomas bei priimamas drauge. Įstatymų iniciatyvos teisę turėjo ir prezidentas. Prezidentas skelbė rūmų priimtus įstatymus ir galėjo juos motyvuotai grąžinti naujam svarstymui (reliatyvus veto) . Prezidentui buvo pavesta:pirmininkauti ministrų tarybai;1. skirti bei atleisti ministrus;2. skirti visus civilinius ir karinius pareigūnus;3. teikti malonės teisę;4. sudarinėti bei ratifikuoti tarptautines sutartis;5. vadovauti karinėms pajėgoms;6. skelbti karą abiejų rūmų sutikimu;7. pritariant Senatui galėjo paleisti Deputatų rūmus anksčiau laiko. Įstatymų vykdomoji valdžia buvo pavesta Ministrų tarybai. Ministrai, nors ir skiriami bei atleidžiami prezidento, buvo solidariai atsakingi rūmams už bendrą vyriausybės politiką ir individualiai – už asmeninius savo veiksmus. Taigi buvo įtvirtintas vyriausybės atsakomybės institutas, kuris drauge su konstitucijos reikalavimu, kad kiekvienas prezidento aktas turėtų atitinkamo ministro kontrasignaciją, vyriausybei teikė tam tikro savarankiškumo santykių su prezidentu atžvilgiu. Konstitucija nieko nekalbėjo apie ministro pirmininko pareigybę bei statusą. ♠ Rinkimų įstatymas nustatė, kad Deputatų rūmų rinkimuose gali dalyvauti 21 metų sulaukę vyrai, pragyvenę vienoje vietoje bent pusę metų. Renkama pagal mažoritarinę ( pagrįsta daugumos principu) dviejų turų rinkimų sistemą: kad būtų išrinktas pirmajame ture, pretendentas turėjo surinkti absoliučią rinkėjų balsų, atiduotų toje rinkimų apygardoje, daugumą, o antrajame ture užteko ir santykinės daugumos. 1884 m. konstitucijos reformos1884 m. buvo priimta keletas reikšmingų Konstitucijos papildymų bei pakeitimų. Svarbiausios pataisos, kurios labai sustiprino demokratines Konstitucijos nuostatas, buvo šios:1. Draudžiama peržiūrėti respublikinę valdymo formą ( ši nuostata buvo priimta 1884 08 14) ;2. Draudžiama į prezidento postą rinkti buvusius dinastijų atstovus;3. Atsisakyta iki gyvos galvos skiriamų senatorių;4. Deklaruojamos žmogaus teisės bei laisvės. Dar svarbesni valstybinės santvarkos pokyčiai tiesiogiai įdiegti į valstybės institucijų veiklos praktiką. Pirmiausia tai palietė reikšmingą prezidento institutą: tyliu partijų vadovų sutikimu į prezidento postą imta rinkti mažai įtakingus, savarankiškai politikai netinkamus žmones; prezidentas neteko kai kurių savo prerogatyvų, pvz. neteko teisės paleisti Deputatų rūmus anksčiau laiko, taip pat neteko teisės kontroliuoti vyriausybę (ši teisė buvo pamažu užleista parlamentinei vyriausybės kontrolei) . Kalbant apie kitas valstybės institucijas, reikia paminėti, kad formavosi Deputatų rūmų ir Senato komisijų sistema, į kurias buvo perkeliama pagrindinė parlamentinė veikla. Visi šie pokyčiai padarė parlamentarizmo sistemą manevringesnę ir lankstesnę. 51. IV – osios respublikos Konstitucija. Ketvirtosios respublikos konstitucijos parengimas. Po hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo 1945 m. spalio mėn. įvykęs referendumas daugiau nei 95 % balsų dauguma atmetė Trečiosios respublikos konstitucinių įstatymų atkūrimą. Tačiau klausimu, kuo ją pakeisti, vieningos nuomonės visuomenėje nebuvo. Daugelis dešiniųjų manė, kad prieškario Prancūzijai trukdė silpna, nestabili vykdomoji valdžia, todėl prezidentas bei vyriausybė turi būti pakankamai stiprūs. Kairieji manė atvirkščiai, tarp jų vyravo nuomonė, kad visa valdžia turi būti sutelkta vienų rūmų įstatymų leidybos institucijos rankose, kuri per tam tikrą komitetą įgyvendintų ir vykdomąją valdžią. Tokie nesutarimai atsispindėjo ir rengiant konstituciją. Specialiai tam tikslui išrinktas Steigiamasis susirinkimas, kuriame daugumą turėjo kairieji (socialistai bei komunistai) , 1946 m. balandžio mėn. referendumui pateikė konstitucijos, pernelyg iškėlusios parlamento svarbą, projektą, bet jis buvo atmestas. Naujos sudėties Steigiamasis susirinkimas pataisytą, labiau kompromisinį konstitucijos projektą priėmė 1946 m. rugsėjo mėnesį. Spalio mėn. referendumas nedidele persvara jam pritarė. Aukščiausiųjų valstybės organų sistema pagal Ketvirtosios respublikos Konstituciją. Ketvirtosios respublikos konstitucija, kuri “iškilmingai” patvirtina žmogaus ir piliečio teises ir laives, aptartas 1789 m. deklaracijoje, bei greta jų skelbia būtinomis tapusias naujas socialines – ekonomines, politines teises, aukščiausiųjų valstybės institucijų sistemą konstruoja pagal parlamentinės respublikos schemą, kuri daugeliu atžvilgiu priminė buvusią Trečiojoje respublikoje. Skelbiama, kad parlamentas susideda iš NS ir Respublikos tarybos. Abiejų parlamento rūmų nariai, o taip pat ir Ministrų tarybos pirmininkas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tačiau abeji rūmai nebuvo lygiateisiai, pagrindinis vaidmuo akivaizdžiai skiriamas NS, kuris:1. turi išimtinę teisę leisti įstatymus;2. ratifikuoja tarptautines sutartis;3. pritaria vyriausybei ir reiškia jai nepasitikėjimą. Tuo tarpu Respublikos tarybai buvo pavestos konsultacinio pobūdžio funkcijos – per du mėnesius ji galėjo pareikšti savo išvadą dėl NS priimtų įstatymų; laiku išvados negavus įstatymai buvo skelbiami tokie, kokie buvo priimti NS;įstatymas, dėl kurio nesutapo rūmų nuomonės, turėjo būti pakartotinai svarstomas NS ir čia turėjo būti priimtas galutinis sprendimas. Abeji rūmai buvo renkami visuotiniais, lygiais rinkimais, slaptai balsuojant: NS – tiesioginiais rinkimais 5 metams, RT – netiesioginiais rinkimais generalinių ir municipalinių (?) tarybų 6 metams, puse narių atnaujinant kas treji metai. Rinkimuose dalyvauti galėjo abiejų lyčių piliečiai, sulaukę pilnametystės. Rinkimų rezultatai turėjo būti nustatomi laikantis proporcinės sistemos. Valstybės vadovo – respublikos prezidento rinkimų tvarka palikta be pakeitimų: jis buvo renkamas parlamento ( abejų rūmų bendrame posėdyje) 7 metams ir vieną kartą galėjo būti perrenkamas. Prezidentui buvo pavesta:1. pasirašyti bei ratifikuoti tarptautines sutartis;2. skelbti įstatymus ir savo nuožiūra reikalauti iš naujo svarstyti juos parlamente;3. siūlyti Ministrų tarybos primininko kandidatūrą. 4. galėjo priimti tam tikrus aktus, kontrasignuotus Ministrų tarybos pirmininko ar atitinkamo ministroVykdomoji valdžia priklausė Ministrų tarybai. Ypač svarbia politine figūra buvo laikomas Ministrų tarybos pirmininkas. Konkrečiai jam buvo pavedama užtikrinti įstatymų įgyvendinimą, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms. Ministrų taryba privalėjo turėt NS pasitikėjimą. Ministrai kolektyviai atsakė NS už bendrą kabineto politiką, individualiai – už asmeninę veiklą. Pažymėtina tai, kad ji neatsako RT. Konstitucijoje buvo numatytas vienintelis atvejis, kai galėjo būti paleistas anksčiau laiko NS: jeigu ministrai per paskutiniuosius 18 mėn. du kartus pareiškė nepasitikėjimą, Ministrų taryba gali NS paleisti. Paleidus NS turėjo būti sudaroma laikina koalicinė vyriausybė. Pakeitimai:1954 metais:1. Ministrų tarybos pirmininkas gavo papildomų įgaliojimų anksčiau laiko paleisti NS;2. Tapo sunkai pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe;3. Panaikinta nuostata dėl koalicinės vyriausybės, veikusios po NS paleidimo anksčiau laiko;4. RT įstatymų leidybos teisės sulygintos su NS teisėmis5. Sustiprintas prezidento vaidmuo. 52. 1804 m. Prancûzijos civilinio kodekso rengimas, jo šaltiniai ir sistemaVienas svarbiausių programinių revoliucijos reikalavimų nuo pat jos pradžios tapo ne tik unifikuotos (tuo metu Prancūzijoje vyravo teisės partikuliarizmas, kiekviena provincija, teritorinė sritis turėjo skirtingus teisės šaltinius, jose galiojo apie 360 teisynų, o tai darė teisę nepaprastai sudėtingą, įstatymuose painiodavosi net teisės žinovai, o ir pati teisės sistema trukdė esminėms socialinėms ir politinėms permainoms, mažai atitiko buržuazijos poreikius, tad ją reikėjo keisti pritaikyti naujiems poreikiams, aplinkybėms ir etc. ) , bet ir susistemintos CT įvedimas. Jau 1790 m. Steigiamasis Susirinkimas nutarė, kad civiliniai įstatymai turi būti įstatymo leidėjo peržiūrėti ir pataisyti ir kad paprastų, aiškių, atitinkančių konstituciją įstatymų pagrindu turi būti parengtas bendras “visai karalystei” teisynas. Pažadas priimti civilinių įstatymų kodeksą buvo pakartotas 1791 m. Konstitucijoje. Parengti tokį CK Nacionalinis Konventas (NK) 1792 m. pavedė savo sudarytai 48 narių komisijai, kuri, nepaisydama sudėtingos politinės padėties, dirbo labai intensyviai ir 1793 08 09 pateikė Konventui kodekso projektą, kuris buvo padalintas į 3 dalis ir susidėjo iš 719 straipsnių. Nepaisant to, kad šis projektas buvo labai atidžiai svarstomas NK, ir komisija jį tvarkė atsižvelgdama į gautas pastabas, atsitiko taip, kad šis projektas buvo sugadintas (sutrumpėjo 2/3, atsirado daug spragų, nenormuojama daug CT institutų) . Todėl vėliau NK nusprendė, kad daugiau projekto nebesvarstys, motyvuodama tuo, kad neatitiko naujai susiklosčiusių aplinkybių. Direktorijos laikais buvo parengtas kitas projektas, kuris buvo panašus į 1793 m. projektą. Naujai parengtą projektą, susidedantį iš 1104 straipsnių, komisija Penkių šimtų tarybai pateikė 1796 06 14. Jis buvo pradėtas tobulinti, bet šis darbas 1799 m. buvo vėl nutrauktas, šįkart dėl Briumerio 18 – oios perversmo. Jau kitą dieną po perversmo, atvedusio į valdžią Napoleoną Bonapartą, jo išleistoje deklaracijoje, parnešančioje apie naujos vyriausybės sudarymą, buvo nurodyta, kad vienas svarbiausių ir artimiausių jos uždavinių būsiąs sukurti CK. Kodekso sudarytojai nesistengė sukurti visai naujo kodekso. Todėl parengtas civilinio projekto variantas – tai gana vykęs įvairių Prancūzijos teisės šaltinių suderinimas. Buvo plačiai panaudoti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikotarpio įstatymai (“Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija” (1789) , “Dekretas dėl galutinio feodalinių santykių panaikinimo” (1793) , “Dekretas dėl bendruomeninių žemių” (1793) ir labai daug kitų) , kurie rėmėsi humanistiniais, demokratiniais ir individualistiniais idealais, įteisino iš feodalinės priklausomybės išlaisvintą žemės nuosavybės teisę, feodalinių prievolių atsisakymą, verslo laisvę, visišką santuokos sekuliarizavimą (civilinės santuokos įvedimas) , lygybę dalijantis paveldimą turtą ir kt. aktualius dalykus. Nemažai kodekso sudarytojai paėmė iš tolesnės praeities: jie naudojosi ir senąja savo šalies teise – karalių ordonansais (pvz. dėl dovanojimo ir testamentų) , papročių teise (pvz. paveldint pagal įstatymą, taip pat pasinaudota nuo Liudviko XIV laikų rengtos teisės reformos komisijos medžiaga. Labai didelę įtaką kodeksui padarė romėnų teisė. Prancūzų įstatymų leidėjai plačiai naudojosi romėnų teisininkų palikimu, pagrindinėmis teisinėmis jų konstrukcijomis, sąvokomis, terminija. Romėnų teisės poveikis labiausiai pastebimas reglamentuojant prievolinius santykius. . Komisijos parengtą kodekso projektą labai kruopščiai svarstė Valstybės taryba, specialiai tuo reikalu susirinkusi net 102 kartus. Bet Tribunate kodekso priėmimo procedūra užstrigo: pirmieji trys kodekso titulai buvo atmesti. Tada Napoleonas, kuris pats labai aktyviai dalyvavo šiame darbe, projekto svarstymą sustabdė ir nepaklusnius Tribunato narius pakeitė naujais. Atnaujinus po 8 mėn. projekto svarstymą, darbas Tribunate jau vyko sklandžiai. CK buvo priimtas 36 atskirais įstatymais, o 1804 m. kovo 21 d. paskelbtas atskira knyga ir įgijo įstatymo galią. Civilinis kodeksas (Code civil) , iš pradžių oficialiai vadintas Prancūzų civiliniu kodeksu, 1807 – 1816 m. ir 1852 – 1870 m. oficialiai turėjęs Napoleono kodekso (Code Napoleon) pavadinimą, buvo klasikinė naujosios CT ir pirmoji šios epochos kodifikacija. Šis kodeksas įtvirtino feodalinių santykių likvidavimą, lygų visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį. Manoma, kad Prancūzijos 1804 m. CK yra išsamiausias kodifikacijos darbas (jis apėmė visus pagrindinius CT institutus) , pasirodęs Vakarų Europoje po Corpus iuris civilis. Jame formuluojami bendrieji principai, nėra kazuistinių pobūdžio detalių. Kodeksas pasižymėjo nuosekliu dėstymu, aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu, glaustomis, be kazuistinių detalių formuluotėmis, nors retsykiais tikslumo pasigendama (nevienareikšmiškai vartojami terminai “nuosavybė”, “daiktas”, “turtas”) . Bet kalbos ir stiliaus požiūriu kodeksas laikomas šedevru. Kodeksą sudarė 2281 straipsniai. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadinį titulą ir tris knygas (dalis) . Kodekse nebuvo bendrosios dalies, o trumpame (6 str. ) Įvadiniame titule “Apie įstatymų publikavimą, galiojimą ir keitimą apskritai” , kalbama apie CK paskelbimo, galiojimo ir novelizavimo tvarką. Primoje knygoje, pavadintoje “Apie asmenis” primą kartą įtvirtintas visų lygybės prieš įstatymą principas. Čia skelbiama, kad pilietinėmis teisėmis vienodai naudojasi “kiekvienas prancūzas”, nepriklausomai nuo “piliečio kokybės”. Civilinės teisės, skelbiamos kodekse, nelietė tik svetimšalių (jų padėtį reglamentavo tarptautinės sutartys ir specialūs vyriausybės aktai) . Pirmoje knygoje yra normų, reglamentuojančių civilinės būklės aktų registraciją, atsispindi kodekso rengėjams svarbus revoliucijos iškovojimas – santuokos ir šeimos santykių sekuliarizavimas. Taip pat ši dalis reguliuoja gyvenamąją vietą (domicilį) , nežinia kur buvimą, santuokos sudarymą, ištuoką, teisėtai ir neteisėtai gimusių vaikų padėtį, įvaikinimą, tėvo (o ne tėvų) valdžią ir globą. Antroji knyga “Apie turtus ir įvairias nuosavybės atmainas” skiriama nuosavybės teisei reglamentuoti. Ji pradedama normomis apie turtą ir jo skirstymą į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, apie daiktų, vaisių ir pajamų nuosavybę. Knygoje reglamentuojami uzufruktas, naudojimosi teisė, servitutai. Visos kitos Prancūzų CK normomis, kurių dvigubai daugiau nei pirmose dviejuose, yra susistemintos trečiojoje knygoje “Apie įvairius nuosavybės įgijimo būdus”. Knyga prasideda paveldėjimo teisės ir glaudžiai su ja susijusios dovanojimo teisės normomis. Toliau bendrąja forma reglamentuojamos sutartys (veiksnumas, sutarčių formos ir kt. ) ir nesutartinės prievolės (nepagrįstas praturtėjimas ir deliktai) . Šioje knygoje reguliuojami turtiniai sutuoktinių santykiai. Čia taip pat vietos skiriama teisiniam tam tikrų rūšių sutarčių – pirkimo ir pardavimo, aminų, nuomos, rangos, samdos, prekybos bendrovių, paskolos, pasaugos, pavedimo – reglamentavimui. Knyga užbaigiama normomis, skirtomis prievolių užtikrinimui ir ieškininei senačiai. Prancūzų SK struktūra – asmenys, daiktai, prievolės – iš esmės atitinka Gajaus, taip pat Justiniano Institucijų struktūrą ir todėl vadinama institucine. Taip pat sakoma, kad kodekso struktūra pabrėžianti tris pagrindines Didžiosios Prancūzijos revoliucijos iškeltas laisves – asmens, nuosavybės ir sutarčių. 53. Nuosavybės ir sutarčių teisės turinys ir principai 1804 m. Prancūzijos CK1804 m. CK visiškai išsaugojo revoliucijos metais pasiektą nuosavybės teisės bendrumą ir principinę nuosavybės laisvę nuo feodalinių prievolių ir ribojimų. Nuosavybė šiame kodekse apibrėžiama kaip “teisė naudotis (t. y. teisė gauti daikto teikiamą naudą) ir disponuoti (t. y. teisė lemti daikto likimą) daiktais labiausiai absoliučiu būdu (tai reiškė, kad savininkas kuo mažiausiai priklauso nuo šalutinės įtakos, jis ribojamas tik tiek kiek naudojimasis ir disponavimas nuosavybe yra uždraustas įstatymais ir reglamentais) ”. Taigi nuosavybė yra preziumuojama laisva ir gali būti ribojama tik tiesioginiu įstatymo ar kito akto nurodymu. Taip šis kodekso straipsnis formuluoja laisvos nuo bet kokių feodalinių ribojimų, neribotos nuosavybės teisės principą. Sekdamas 1789 m. “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos nuostatomis, kodeksas skelbė, kad niekas negali būti verčiamas užleisti savo nuosavybę, jei tik tai nedaroma visuomenės naudai ir už teisingą, išankstinį atlyginimą. Šia nuostata įtvirtinamas nuosavybės neliečiamumo, šventumo principas. Kodekso 546 str. nusako nuosavybės teisės turinį: nuosavybė savininkui suteikia teisę “į viską, ką daiktas gamina, ir į tai, kas su tuo daiktu natūraliai arba dirbtinai jungiasi, sudarydamas jo priklausinį”. Iš nuosavybės teisės objektų kodeksas ypač išskiria nekilnojamąjį turtą. Kodeksas žemės savininkui pripažino teisę ne tik į patį sklypą, miškus, vandenį ir t. t. , bet ir į tai, kas yra po žeme ir virš žemės, t. y. į žemės gelmes, esančias po sklypu, ir į oro stulpą virš sklypo. Pastaroji nuostata labai greit paseno ir kaip tik jos peržiūrėjimu bei tikslinimu prasidėjo Kodekso novelizavimas:1810 m. įstatymas žemės gelmes pripažino valstybės nuosavybe, žemės savininkas turėtos į jos gelmes. 19 – 20 a. buvo nustatyta tvarka, pagal kurią žemės savininkai buvo įpareigoti nemokamai leisti tiesti per jiems nuosavybės teise priklausančią žemę antžeminius ir požeminius kabelius, vamzdynus ir kt. komunikacijos įrenginius. Šis, iš pradžių nedidelis nuosavybės teisės ribojimas neilgai trukus ėmė reikštis akivaizdžia nuosavybės socializacijos tendencija: , jei tik jie gali kelti grėsmę skraidymų saugumui nesant įteisintos galimybės nuosavybę panaudoti visuomenės interesams tenkinti, būtų stabdomas tos visuomenės žengimas progreso keliu. Todėl pvz. 1924 m. buvo priimtas įstatymas, skirtas aviacijos panaudojimui reguliuoti, suteikdamas skraidantiesiems aparatams galimybę skraidyti, ”nepažeidžiant žemės savininko teisių”, erdvė paskelbta vieša nuosavybe;1935 m. įstatymas dar labiau apribojo žemės savininko teises, uždraudęs žemėje, esančioje arti aerodromų, statyti pastatus, sodinti medžius…Revoliucijos metais padaugėjus smulkiųjų žemės savininkų, tapo aktualus servitutų, dar vadinamų “kaimynystės teise”, reglamentavimas, todėl jiems kodeksas skyrė nemažai dėmesio. Pvz. , 640 str. nustatė, kad žemiau esantys žemės sklypai privalo priimti vandenis, natūraliai, be žmogaus rankų pagalbos, nutekančius nuo aukščiau esančiųjų; žemiau esančio sklypo savininkas savo ruožtu negali statyti užtvankų, trukdančių tokiam nutekėjimui ir t. t. Kodeksas nustatė tris nuosavybės įsigijimo ir perdavimo būdus:1. paveldėjimą;2. dovanojimą ir testamentą;3. sutartis. Sutartis CK apibrėžiama kaip susitarimas, kuriuo asmuo arba asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba kitiems asmenims ką nors duoti, ką nors padaryti arba ko nors nedaryti. Šis kodeksas taip pat tiesiogiai ar netiesiogiai suformulavo pagrindinius sutarčių teisės principus:Susitariančių šalių lygybės principas, kuris reiškė, kad visų susitariančių šalių (kontrahentų) teisės, sudarant sutartį, yra lygios. Sutartį sudaryti galėjo bet kuris asmuo, jei tik jis įstatymo nelaikomas nesugebančiu tai atlikti (pvz. nepilnamečiai, neveiksnūs, įstatymo numatytais atvejais ir ištekėjusios moterys) . Pagrindinė bet kurio susitarimo galiojimo sąlyga – įsipareigojančios šalies sutikimas. Kodekse skelbiama, kad tikro susitarimo nėra, jei jis duotas per klaidą arba buvo išgautas prievarta ar apgaule. Sutarčių laisvės principas reiškė, kad kontrahentai turi teisę laisvai, savo nuožiūra nustatinėti bet kokį sutarties turinį. tai reiškia, kad valstybė faktiškai nesikiša į sutarties turinį, palikdama tai susitariančių šalių nuožiūrai, suteikdama šalims plačias galimybes nustatyti bet kokius santykius, išskyrus tuos, kuriuos draudžia įstatymas. Besąlygiško sutarties privalomumo principas reiškė, kad sudaryta sutartis turi būti laiku ir realiai įvykdyta (“Teisėtai sudarytas susitarimas tiems, kurie jį sudarė, reiškia įstatymą”) . Vienintelis atvejis, kai leidžiama nutraukti sutartį, yra abipusis susitarimas (išimtis: nuostolingai pardavusiajam nekilnojamą turtą leido nutraukti pardavimo sutartį, jei dėl jos patyrė didesnį nei 7/12tikrosios turto vertės nuostolį. Ši išimtis nelietė pardavusiojo kilnojamojo turto, taip pat nuostolingai daiktą pirkusiojo) . Nevykdant sutarties, kurios dalykas yra vienos šalies prievolė “kažką kitai šaliai duoti”, pastarasis kontrahentas galėjo tai išreikalauti teismo keliu, o nevykdantis susitarimo “kažką padaryti” ar “kažką nedaryti” kontrahentas privalėjo atlyginti nuostolius. 54. Sutartinių santykių raidos tendencijos ir principai. Nutolimas nuo klasikinių sutarčių teisės principųKintančios visuomeninio gyvenimo sąlygos laikui bėgant privertė naujai interpretuoti minėtus ↑ demokratinio pobūdžio sutartinių santykių principus. Antai sutarties laisvės principui prieštarauja dabar plačiai taikomas teisinis darbo santykių reguliavimas, kuriuo valstybė reglamentuoja esmines samdos sutarties sąlygas; susitariančių šalių lygybės principas nesiderina su transporte, komunalinių patarnavimų sferoje, bankuose, draudimo ir kt. srityse paplitusia sutarčių rūšimi, kuri Prancūzijoje dabar vadinama prisijungimo sutartimi ir kuriai būdinga, kad viena susitariančioji šalis parengia tipines, standartines sąlygas, paslaugų tarifus, o kita šalis, suinteresuota pasinaudoti teikiama paslauga, tegali jau parengtas sutarties sąlygas priimti ar jų nepriimti, bet neturi galimybių jų paveikti (pvz. visuomeninio transporto keleivis) . Pakito ir besąlygiško sutarties privalomumo principo turinys: Prancūzijos Valstybės taryba ir teismai, remdamiesi sena “nenumatytų aplinkybių” doktrina, vienos iš šalių prašymu leidžia šiuo pagrindu peržiūrėti sutarčių, ypač ilgalaikių, sąlygas; 1918 m. buvo priimtas net specialus įstatymas, leidžiantis nutraukti sutartis, sudarytas prieš I pasaulinį karą, kai jų įvykdymas bent vienai iš šalių padarytų žalą, kurios nebuvo galima numatyti. Tačiau apskritai daiktinė ir prievolių teisė, užfiksuota Prancūzų CK, pasikeitė mažiausiai. Svarbiausi šių sferų straipsniai, turintys principinę reikšmę, iki šiol tebegalioja primine redakcija ir tai apskritai leidžia išlaikyti kodeksą galiojantį. 55. Teisinės santuokos ir šeimos santykių reguliavimas 1804 CK. Paveldėjimas ir testamentas Prancūzijos CKNuo revoliucijos laikotarpių įstatymų, reglamentavusių santuokos ir šeimos santykius, 1804 m. CK gerokai nutolo: jis įtvirtino vyro valdžios žmonai ir turtui principą, ištekėjusi moteris tapo aiškiai nelygiateisė. moterims esant civiliniams teisiniams santykiams laikoma tarsi mažamete. Iš revoliucijos laikų kodeksas išsaugojo pasaulietinės santuokos principą. Būtina santuokos sudarymo sąlyga skelbiamas abipusis sutuoktinių sutikimas. Sūnui, neturinčiam 25 metų, ir dukrai, neturinčiai 21 metų, tuoktis reikėjo tėvų sutikimo, o pastarųjų nuomonei skiriantis užteko tėvo sutikimo. Santuoka nutrūkdavo vienam iš sutuoktinių mirus, arba esant nubaustam pilietine mirtim, taip pat išsituokus. Ištuoka buvo leidžiama esant abipusiam nesutikimui tęsti santuokinį gyvenimą, net nereikalaujant nurodyti šio nesutikimo priežasties (dabar kitaip) . Ištuoka taip pat buvo leidžiama dėl vieno sutuoktinių piktnaudžiavimų, grubaus elgesio, sunkių kito sutuoktinio įžeidimų. Ištuokai dėl vieno iš sutuoktinių svetimavimo kodeksas (iki 1884m. ) vyrui ir žmonai kėlė skirtingus reikalavimus: vyras ištuokos galėjo reikalauti visais žmonos santuokinės neištikimybės atvejais, žmona – tik vyrui bendrame name laikant sugyventinę. Kodeksas atsisakė revoliucijos laikotarpiu pripažintos galimybės išsituokti dėl charakterių neatitikimo vieno iš sutuoktinio prašymu. Legitiminės monarchijos metu ištuokos teisė buvo panaikinta, ir atgaivinta gausiais demokratinių reformų 1884 metais, bet jau išimtinai esant abiejų ar bent vieno iš sutuoktinių kaltei: santuokinei neištikimybei, piktnaudžiavimams, grubiam elgesiui, sunkiems įžeidimams. Tik 1975 m. įstatyme atsisakyta idėjos, kad ištuoka esanti sankcija už smerktiną sutuoktinio elgesį, ir pereita prie koncepcijos “ištuoka – nepavykusios santuokos konstatavimas”. Pagal šį įstatymą, ištuoka tapo galima esant bent vienai iš trijų sąlygų: abipusiam sutuoktinių susitarimui, faktiškai nutrūkus bendram gyvenimui arba dėl smerktino vieno iš sutuoktinių elgesio. Asmeninius sutuoktinių santykius nusakė Kodekso 213 str. “Vyras privalo globoti savo žmoną, žmona – klausyti vyro”. Žmona buvo įpareigota gyventi drauge su vyru ir sekti paskui jį visur, kur jis nuspręs būti. Nors sutuoktinių turtinių santykių pobūdis (bendra ar atskira nuosavybė) priklausė nuo specialaus susitarimo, sudaryto prieš santuoką be teisės vėliau keisti jo sąlygas, bet žmona, net ir turėdama atskirą nuosavybę, vyrui nedalyvaujant arba neturėdama raštiško jo sutikimo, negalėjo savo turto perleisti ar įgyti, išskyrus testamento surašymą. Vyrui tokio sutikimo neduodant, žmona galėjo kreiptis į teismą. Moterims vis plačiau įsitraukiant į profesinę veiklą, buvo plečiamos ir jų teisės. Žmonai gyvenančiai skyrium nuo vyro, 1893 m. buvo suteiktas vienodas su juo veiksnumas, 1907 m. žmona gavo teisę disponuoti savo darbo užmokesčiu, dalyvauti teismo ginčuose dėl savo nuosavybės. 1938 m. įstatymu buvo nustatyta, kad ištekėjusi moteris turi visišką teisnumą, nors vyras ir toliau lieka šeimos galva, jam palikta teisė parinkti šeimai nuolatinę gyvenamąją vietą, jis galėjo priešintis savarankiškam žmonos profesijos pasirinkimui, bet abiem šiais atvejais, nepatenkinta vyro sprendimu, žmona galėjo skųstis teismui. 1965 m. žmona gavo teisę laisvai, nepriklausomai nuo vyri valios, pasirinkti profesiją. Kodeksas tėvo valdžią įtvirtino ir vaikams; jam nusidėjusį 16 metų sulaukusį vaiką tėvas galėjo savo nuožiūra per teismą vienam mėnesiui pasodinti į kalėjimą, tuo tarpu jeigu vaikas buvo jaunesnis, tai tėvas galėdavo tiktai prašyti teismą pasodinti vaiką į kalėjimą. Tėvui taip pat buvo suteikta teisė valdyti nepilnamečių vaikų turtą. Tik laikui bėgant tėvo valdžia imta riboti. Svarbi vieta CT tenka paveldėjimui. Kodeksas skelbė paveldėjimo vienovės principą: paveldėjimo teisė ėmė vienodai galioti visokiam turtui nepriklausomai nuo jo pobūdžio ir kilmės. Buvo panaikinta išskirtinė gimininio turto paveldėjimo tvarka, pirmagimystės teisė, įpėdiniams tenkančių dalių lygybė. Kodeksas nedarė skirtumo paveldint kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą. Toks skirtumas Prancūzijoje buvo panaikintas tik 20 a. : 1938 m. iš dalies, o 1961 m. jau ir visiškai nustatyta, kad žemės ūkį ir fermą paveldi tik vienas asmuo, o kiti paveldėtojai tegali pretenduot į piniginę kompensaciją. Pagal CK, paveldėti buvo šaukiami iš eilės tiesioginiai žemutinės linijos giminaičiai (vaikai, vaikaičiai) , kurių buvimas teisę paveldėti atima iš visų kitų. Jų nesant, paveldėti kviečiami artimiausi šoninės linijos giminaičiai (broliai, seserys) , kurie paveldėjimą dalijasi su tėvais, ir šitaip iki 12 laipsnio. Esant artimesnio laipsnio giminaičiams, tolimesnieji į paveldėjimą negalėjo pretenduoti. Nesantuokiniai vaikai nebuvo laikomi paveldėtojais ir tik vėliau jie gavo teisę į piniginį išlaikymą. Pergyvenęs sutuoktinis nebuvo laikomas paveldėtoju, nebent nebuvo galinčių paveldėti kraujo giminaičių (iki 12 laipsnio imtinai) . Nuo 1917 m. teisėtais paveldėtojais laikomi giminaičiai iki 6 giminystės laipsnio. Paveldėjimą pagal testamentą kodeksas tvarkė pagal tas pačias taisykles kaip ir dovanojimą. Tiesioginių įpėdinių interesams apsaugoti buvo būdingas testamento sudarytojo (taip pat ir dovanotojo) valios laisvės ribojimas: turėdamas vieną teisėtą vaiką, palikėjas galėjo disponuoti ne daugiau kaip puse turto, du vaikus – trečdaliu, tris ir daugiau – ne daugiau kaip ketvirtadaliu. . Vaikaičiai ir kiti žemutinės eilės paveldėtojai galėjo paveldėti tą dalį, į kurią būtų pretendavę būdami gyvi jų tėvai, t. y. palikėjo sūnus ar dukros. Šiuolaikinėje Prancūzijoje savininkas, turintis tiesioginių įpėdinių, laisvai gali disponuoti taip pat tik dalimi savo turto. 56. Samdos sutarties teisinis reguliavimas Prancūzijos CK. Darbo santykių teisinio reguliavimo raidos bruožaiSamdos sutarčiai 1804 m. kodeksas skyrė tik du straipsnius. Vienas jų, mėgindamas užkirsti kelią žmogaus pavergimui ir užtikrinti deklaruojamą asmens laisvės principą, nurodė, kad samdos sutartis gali būti sudaroma tik tam tikram terminui arba tam tikram darbui atlikti, t. y. ji negali būti neterminuota, juo labiau amžina. Kitas straipsnis skelbė, kad: “Tikima šeimininko tvirtinimais apie algos dydį, atlyginimo išmokėjimą už pasibaigusios metus ir apie mokėjimus, padarytus atlyginimo už einamuosius metus sąskaita” (ši norma buvo panaikinta 1868 m. kadangi akivaizdžiai prieštaravo žmonių lygiateisiškumo principui) . Nesant platesnio reglamentavimo samdytojai sugebėjo samdomiesiems primesti itin sunkias darbo sąlygas (ilga darbo diena, mažas atlyginimas, įvairios baudos, atleidimas iš darbo) . Paplito moterų ir vaikų darbas, kuris buvo pakankamai našus ir kartu geroki pigesnis. Nuo 19 a. vidurio Prancūzijoje pasirodė pirmieji įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius. 1841 m. išleistas pirmasis įstatymas, uždraudęs vaikų, neturinčių 9 metų, darbo panaudojimą, paaugliams iki 14 metų amžiaus neleista dirbti naktį, jų darbo diena negalėjo būti ilgesnė nei 8 valandos. 1848 m. visų darbininkų darbo diena sutrumpinta iki 11 val. , tačiau netrukus prailgintas iki 12 val. . 1892 m. buvo uždrausta vaikų iki 13 metų samda, paauglių iki 16 m. darbo diena negalėjo trukti ilgiau nei 10 val. , jie, o taip pat ir moterys, negalėjo būti verčiami dirbti naktį. 1900 m. buvo nustatyta, kad ir vyrų darbo diena negali viršyti 10 val. , o 1919 m. – 8 val. . Tais pačiais metais profsąjungoms nustatyta teisė sudarinėti kolektyvines sutartis. 1898 buvo priimtas įstatymas, numatantis atsakomybę už darbininkų gamybinį traumatizmą. 1906 m. įvestas poilsis kiekvieną savaitę, 1936 m. – minimalus darbo atlyginimo lygis. Vėliau išleisti įstatymai reglamentavo kolektyvinių sutarčių sistemą, darbo užmokestį, tobulino socialinį aprūpinimą. Dar daugiau nei įstatymų leidėjai darbo santykių srityje padarė Prancūzijos teismų praktika, reglamentuodama darbo santykius toli išeidama už CK ribų. Dėl to ši ypač svarbi teisinio reguliavimo sritis tapo tiek išplėtota, kad imta vertinti kaip savarankiška teisės šaka. 57. Baudžiamosios teisės kodifikacijos???Trečiasis luomas stojęs į kovą dėl valdžios, tarp kitų daugelio reikalavimų, siekė peržiūrėti senosios feodalinės baudžiamosios teisės pagrindus, užkirsti kelią savivalei. Tai atspindėjo jau 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, kurioje svarbią vietą užėmė naujosios baudžiamosios teisės demokratinio pobūdžio principai. Deklaracija reikalavo, kad prieš baudžiamąjį įstatymą būtų visi lygūs, kad niekas nebūtų apkaltintas, sulaikytas ar įkalintas kitaip, kaip įstatymo numatytais atvejais, t. y. nėra nusikaltimo, nenumatyto įstatyme; kad įstatymas nustatytų tik griežtai ir neabejotinai būtinas bausmes, t. y. nėra bausmės nenumatytos įstatyme, bausmė būtinai turi atitikti nusikaltimo sunkumą; kad niekas nebūtų nubaustas kitaip, kaip “įstatymo, išleisto iki teisės pažeidimo, nustatytais atvejais”, t. y. baudžiamasis įstatymas negalioja atgal. Pirmiausia naujuosius baudžiamosios teisės principus buvo pamėginta įdiegti į Steigiamojo susirinkimo 1791 m. išleistą baudžiamąjį kodeksą, kuriame buvo įdiegti anksčiau paminėti principai, atsispindėjo Monteskje, Voltero ir kitų švietėjų baudžiamosios teisės idėjos. Šis kodeksas susidėjo iš 2 dalių. Pirmąją dalį (7str. ) “Apie bausmes” galima būtų laikyti bendrąją baudžiamosios teisės dalimi, skirtus bausmėms apskritai, recidyvui (tas kuris nusikalsta ne pirmą kartą) , nuteisimo padariniams, teisimųjų amžiui, nuteistųjų reabilitavimui. Bausmės, kurios galėjo būti taikomos tik įstatymo numatytais pagrindais, buvo gana griežtos. Revoliucija nepanaikino mirties bausmės, bet labai apribojo jos taikymo galimybes. Kodeksas atsisakė luošinamųjų bausmių, bet buvo paliktos tokios archaiškos bausmės kaip statymas prie gėdos stulpo ir viešas garbės atėmimas. Įteisintos katorga ir kalėjimo bausmės, bet jos negalėjo būti neterminuotos (iki gyvos galvos) . Antrojoje dalyje “Apie nusikaltimus” išsamiai išskaičiuotos veikos, laikomos nusikalstomomis. Jos buvo suskirstytos į nusikaltimus viešiesiems interesams ir nusikaltimus privatiems asmenims, pastarieji savo ruožtu dalijos į nusikaltimus nuosavybei ir nusikaltimus asmeniui. Kodekse dekriminalizuotos kai kurios veikos, kurios viduramžiais laikytos nusikalstomomis (erezijos, Dievo niekinimas, burtininkavimas, raganavimas ir kt. ) . Specifinis šio baudžiamojo kodekso ypatumas buvo tai, kad už konkrečias nusikalstamas veikas jis nustatė absoliučiai apibrėžtas sankcijas, t. y. griežtai fiksuotas bausmes. Tai darė kodeksą nelankstų, sunkiai taikomą praktiškai. Todėl 1801 m. konsulai sudarė komisiją, kuri turėjo parengti naują baudžiamąjį kodeksą. Po 3 metų, 1804 m. , komisijos darbas buvo nutrauktas, bet 1808 m. vėl atnaujintas. Po svarstymo Valstybės taryboje 1810 m. sausio mėn. jis be diskusijų buvo priimtas Įstatymų leidybos korpuso. Naujasis Prancūzijos baudžiamasis kodeksas įsigaliojo 1811 m. kartu su Baudžiamojo proceso kodeksu. Šį kodeksą sudarė Įvadiniai nuostatai (5 str. ) ir keturios knygos. Įvadiniuose nuostatuose pabrėžiama, kad baudžiami tik įstatymu uždrausti nusikalstami veiksmai, o baudžiamasis įstatymas atgal neveikia. Nusikalstamas veikas kodeksas grupavo į nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas. Primoji knyga “Apie bausmes kriminalines ir taisomąsias” pagrindinis dėmesys skiriamas bausmėms, jos tiksliai apibūdinamos ir kiek sušvelninamos. Už nusikaltimus turėjo būti taikomos kriminalinės (kankinamosios ir gėdinamosios) bausmės, kurioms kodeksas priskyrė :mirties bausmę, katorgą, deportavimą, grasos kalėjimą. Už nusižengimus buvo numatytos taikomosios bausmės – įkalinimas kalėjime, piniginė bauda. Už pažaidas kodeksas nustatė policines bausmes – trumpalaikis areštas, piniginės baudos, tam tikrų daiktų konfiskavimas. Šis kodeksas nustatė santykinai apibrėžtas bausmes. Antroji knyga “Apie baudžiamus, atleidžiamus nuo atsakomybės arba atsakingus už nusikaltimus ir nusižengimus asmenis” reglamentuoja bendrininkų atsakomybę, pakaltinamumą, amžių, kurį pasiekus atsiranda baudžiamoji atsakomybė, nenugalimą jėgą. Trečioji knyga “Apie nusikaltimus, nusižengimus ir jų baudimą” sudarė ypatingąją baudžiamosios teisės dalį. Nusikaltimai ir pažeidimai buvo grupuojami į viešuosius (nusikaltimai ir nusižengimai valstybės saugumui, konstitucijai ir visuomenės taikai) ir privačiuosius (nusikaltimai ir nusižengimai asmeniui, nuosavybei) . Ketvirtoji knyga “Policinės pažaidos ir bausmės” faktiškai iškrinta iš baudžiamosios teisės konteksto. Šioje knygoje esantys draudimai ir sankcijos yra ne baudžiamojo, o administracinio pobūdžio. Šis 1810 m. baudžiamasis kodeksas padarė didžiulę įtaką daugelio kitų šalių baudžiamosios teisės raidai. (Laikui bėgant šis kodeksas po truputį buvo taisomas, pildomas ir toliau tobulinamas. Kartą tai padaryta net konstituciniu lygiu (II respublikos konstitucija panaikino mirties bausmę už politinius nusikaltimus) …apie tai plačiau (jei bus laiko) vadovėlyje 399 psl. 58. Vokietijos imperijos 1871 m. Konstitucijos pagrindiniai bruožai. Prūsijos vadovaujančio vaidmens imperijoje konstitucinis įtvirtinimas1871 m. sausio mėn. Šiaurės Vokietijos sąjungos pagrindu buvo sukurta nauja (Antroji) Vokietijos imperija, teisiškai įtvirtinta 1871 04 16 d. Konstitucijoje. Pagal valstybės santvarkos formą Vokietijos imperija buvo federacinė valstybė, susidedanti iš 25 federacijos subjektų: 22 monarchijų ir 3 laisvų miestų. Sąjunginės valstybės išsaugojo savo konstitucijas, landtagus ir vyriausybes, tačiau joms buvo palikta tik tam tikra nedidelė valstybinių funkcijų dalis (tvarkyti bažnyčios reikalus, švietimą, tiesioginį mokesčių rinkimą, administraciją) . Konstitucija pabrėžė, kad imperijos įstatymai turi viršenybę sąjunginių valstybių įstatymams ir nusakė svarbiausias gyvenimo sritis, kurias turėjo tvarkyti imperijos įstatymai. Tai užsienio reikalai, ginkluotosios pajėgos, imperijos finansinė ir ūkinė veikla bei visų visuomeninio gyvenimo sričių teisinis reguliavimas, CT pagrindų ir baudžiamosios teisės normų leidyba, teismų veiklos organizavimas. Vadovauti imperijai Konstitucija pavedė imperatoriui, vėl gavusiam kaizerio titulą, suteikdama jam galią atstovauti imperijai tvarkant tarptautines reikalus, skelbti imperijos vardu karą (Bundesrato pritarimu) ir sudaryti taiką, sąjungas su kitomis valstybėmis, akredituoti ir priimti pasiuntinius, sušaukti, atidaryti, atidėti ir uždaryti parlamento rūmus, siūlyti įstatymų projektus, juos skelbti (įstatymams įsigalioti būtinas imperatoriaus sutikimas) ir prižiūrėti jų vykdymą, skirti imperijos kanclerį (reichskanclerį) ir kt. pareigūnus. Imperatoriaus nutarimai turėjo būti kontrasignuoti imperijos kanclerio, kuris kartu už juos ir prisiimdavo atsakomybę. Imperijos reikalai pavedami tvarkyti tiesiogiai imperijos kancleriui, atsakingam tik imperatoriui ir nereikalingam parlamento pasitikėjimo. Jis buvo vienintelis imperijos ministras, kuriam buvo pavaldžios visos imperijos žinybos, išskyrus karinę. Jam buvo pavesta skirti sau pavaldžius šių žinybų vadovus. Imperijos įstatymų leidyba pavesta dviejų rūmų parlamentui: Bundesratui (Sąjungos tarybai) ir Reichstagui. Jie turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, įstatymų priimti reikėjo abiejų rūmų narių balsų daugumos ir imperatoriaus sankcijos. Bundesratas buvo nerenkama institucija. Jis susidėjo iš sąjunginių valstybių atstovų, kurie buvo skiriami valstybių vyriausybės. (Pagrindinės f- jos:duoti administracijai nurodymus įstatymo taikymo reikalais, dalyvauti skiriant kai kuriuos imperijos pareigūnus, būti arbitru, kilus konfliktui tarp sąjunginių valstybių, jis galėjo leisti įsakus) . Tuo tarpu Reichstagas buvo atstovaujamoji parlamentinė institucija. Jis buvo renkamas visuotiniais (piliečiai, sulaukę 25 m. , nedalyvaujant moterims ir kariams) tiesioginiais, slaptais rinkimais, pagal mažoritarinę sistemą, trejiems (vėliau 5) metams. Imperatoriui sutinkant ir Bundesratui nutarus, Reichstagas galėjo būti paleistas ir anksčiau termino. (Pagrindinės f- jos: siūlyti įstatymus, juos priimti, tvirtinti imperijos biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis) . Konstitucijoje neminimas federacijos narių savanoriško įėjimo į sąjungos sudėtį principas. Atvirkščiai, ji skelbia, kad jei “valstybės, esančios sąjungos narėmis, nevykdo konstitucinių sąjunginių pareigų, jos gali būti tam verčiamos, panaudojant egzekuciją”, t. y. ginkluotąsias pajėgas. Šioje konstitucijoje nedeklaruojamos piliečių teisės ir laisvės – manyta, kad tai sąjunginių valstybių konstitucinių aktų reglamentavimo objektas. Nemažai Konstitucijos straipsnių, atmesdami federacijos narių lygiateisiškumo principą, įtvirtino akivaizdų Prūsijos prioritetą tarp sąjunginių valstybių:1. viename straipsnių buvo sakoma, kad Vokietijos imperatoriumi tampa tik Prūsijos karalius, įsitvirtino paprotys, kad imperijos kancleriu skiriamas Prūsijos ministras pirmininkas;2. vietos Bundesrate buvo paskirstytos tokiu būdu, kad sąjunginėms valstybėms priklausomai nuo gyventojų skaičiaus tekdavo 1 – 6 vietos tuo tarpu Prūsijai – 17. Tai leido blokuoti bet kokį Konstitucijos pakeitimą, kuris nebuvo galimas, nesutinkant bent 14 Bundesrato narių;3. konstitucija skelbė, kad Bundesrato pirmininkas yra imperijos kancleris, tad Prūsijos atstovas ne tik vadovavo šios institucijos veiklai, bet ir kaip jos pirmininkas galėjo neleisti Bundesrate priimti įstatymų dėl kariuomenės, laivyno ir kt. svarbiausių reikalų. Vienintelė imperijos institucija, nebuvusi prūsų galioje ir galėjusi bent kiek neutralizuoti Prūsijos hegemoniją, buvo Reichstagas. 59. Veimaro konstitucijaPo pirmojo pasaulinio karo, labai pasikeitus politinei padėčiai, 1919 08 11 buvo priimta nauja Vokietijos imperijos konstitucija, pagal savo gimimo vietą dažnai vadinama Veimaro konstitucija. Ši konstitucija Vokietiją skelbė respublika, nors išsaugojo imperijos (reicho) pavadinimą, kuris čia vartojamas kaip termino ”valstybė” sinonimas. Pagal valstybės santvarkos formą Vokietija liko federacine valstybe, bet unitarinės tendencijos, išreiškiančios kompromisą tarp federacinės ir unitarinės valstybės šalininkų, joje išplečiamos ir pabrėžiamos. Reikalavimai federacijos subjektams, Konstitucijoje vadinamiems jau ne sąjunginėmis valstybėmis, o žemėmis, nusakomi tokiu būdu, kad jos:1. turi turėti respublikines konstitucijas;2. tautos atstovybės jose turi būti renkamos visuotinių (vyrų ir moterų) , lygių, tiesioginiu ir slaptu rinkimų pagrindu, taikant proporcinį atstovavimą;3. vyriausybėms būtinas tautos atstovybių pasitikėjimas. Nustatant kompetencijos tarp imperijos ir žemių paskirstymą, laikomasi principo, kad “imperijos teisė turi pranašumą prieš žemių teisę”. Išimtinei imperijos įstatymų leidybai buvo priskirti užsienio santykiai, kolonijų reikalai, dalykai, susiję su pilietybe, gynyba, monetarinę ir muitų politiką, o taip pat pavesta CT, BT, DT, teisena, pasai, labdara, spauda, susirinkimai, demografinė politika, sveikatos apsauga, prekyba, pramonė, draudimas ir t. t. . Žemės įstatymų leidybos valdžią vykdo “tol ir tik tiek, kiek imperija nesinaudoja savo įstatymų leidybos teisėmis”, įsakmiai žemėms nebuvo leidžiama reglamentuoti tik “išimtinai imperijos įstatymų leidybai” priskirtų dalykų. Stipriausios ir ryškiausios federacinės institucijos – imperijos prezidentas, parlamentinė vyriausybė ir Reichstagas – pagal jjų sudarymą buvo, kur žemėms, kaip federacijos subjektams, nebuvo skirta jokio vaidmens, buvo unitarinio pobūdžio. Konstitucija įsteigė labai stiprią prezidento instituciją. Imperijos prezidentas, vienintelis to meto Europoje, buvo renkamas visos vokiečių tautos tiesioginiais rinkimais 7 metams, neribojant to paties asmens perrinkimo; pirma laiko jis galėjo būti nušalintas tik tautos balsavimu, Reichstago siūlymu, Jam buvo pavesta atstovauti imperijai, akredituoti ir priimti užsienio valstybių pasiuntinius, imperijos vardu sudarinėti sąjungas ir kitas sutartis, skirti ir atleisti imperijos valdininkus, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms. Visi prezidento potvarkiai ir įsakymai turėjo turėti reichskanclerio arba atitinkamo ministro kontrasignaciją, reiškiančią atsakomybės už akto turinį prisiėmimą. Imperijos vyriausybė susidėjo iš reichskanclerio ir imperijos ministrų. Reichskanclerį ir jo teikimu ministrus skyrė ir atleido prezidentas, bet jiems veikti reikėjo Reichstago pasitikėjimo. Konstitucija skelbė, kad Reichstagas susideda iš vokiečių tautos deputatų ir kad jie atstovauja visai tautai, t. y. ne atskiroms žemėms. Deputatai renkami visuotiniais, lygiais, tiesioginiais ir slaptais rinkimais pagal proporcinę atstovavimo sistemą. Rinkimuose turi teisę dalyvauti vyrai ir moterys, sulaukę 20 m. Reichstagas buvo renkamas 4 metams, prezidentas galėjo jį paleisti ir anksčiau laiko, bet dėl vienos ir tos pačios priežasties – ne daugiau kaip vieną kartą. Federalinės institucijos požymių turi tik Reichsratas (Imperijos taryba) , kuris skirtas “vokiškoms žemėms atstovauti leidžiant įstatymus ir valdant imperiją”, bet iš tikrųjų tai buvo silpniausia iš visų konstitucinių institucijų, neturinti sprendžiamojo balso nei leidžiant įstatymus, nei valdant. Žemėms atstovavo jų vyriausybės skirti nariai.60. Demokratinių Veimaro konstitucinių institutų likvidavimas nacistų valdymo metais61. 18 – 19 a. Vokietijos partikuliarinė ir bendroji teisė. 1900 m. CK rengimas ir struktūra62. Pagrindiniai Vokietijos 1900 m. CK institutai63. Vokietijos 1871m. baudžiamasis kodeksas. Partikuliarinės BT kodifikavimo darbai Vokietijos valstybėse parsidėjo jau XIX a. pradžioje. Tačiau vos tik Vokietiją suvienijus, 1871m. gegužės 15d. visai imperijos teritorijai be pakeitimų buvo priimtas Šiaurės Vokietijos sąjungai 1870 m. parengtas BK, sudarytas pagal 1851 m. prūsų BK pavyzdį, sugriežtinus už kai kuriuos nusikaltimus jo numatytas sankcijas. Įsigaliojo šis BK 1872 01. 01. BK sudarė 3 dalys: įvadiniai nuostatai ir dvi dalys. Įvadiniuose nuostatuose reglamentuojami nusikaltimų, nusižengimų ir pažaidų atribojimo, baudž. įstatymo atgalinio veikimo, Vokietijos piliečių atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus ir nusižengimus ir kt. dalykai. Pirmoji dalis “Apskritai apie nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas” – reglamentuoja bendruosius BT klausimus (pasikėsinimo baudimas, atsakomybę švelninančios ir naikinančios aplinkybės, bet nenurodyti “tyčios” ir “apsileidimo” kriterijai)
Antroji dalis – “Apie atskirus nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas” – apima normas apie konkrečių sudėčių nusikalstamas veikas ir bausmes už jas. Nusikalstamų veikų klasifikacija į nusikaltimus , nusižengimus ir pažaidas atkartojo 1810 m. Prancūzijos BK. Už nusikaltimus 2 atvejais, kai nužudomas valstybės valdovas arba už iš anksto suplanuotą nužudymą, taikoma mirties bausmė; numatytas drausmės kalėjimas, ilgesnis kaip 5 m. įkalinimas tvirtovėje. Už nusižengimus – įkalinimas tvirtovėje iki 5 metų, kalėjimas , bauda. Už pažaidas – areštas, bauda. Daugiausiai vietos skiriama valstybiniams nusikaltimams (tai: “aukščiausios ir žemių išdavystės:, imperatoriaus ir vietos valdovų įžeidimas, pinigų padirbinėjimas, nepaklusimas ir raginimas nepaklusti valstybės valdžiai) , taip pat ir nusikaltimams nuosavybei ir asmeniui. Tarp kitko (gal pravers) :1933 m. atėjus į valdžią nacistams, įvestas “Įstatymas dėl pavojingų įgudusių nusikaltėlių ir dėl saugumo bei taisymo priemonių”. 1935 m. padaryta BK pataisa, kuri leido asmenį bausti už kiekvieną veiksmą, priešingą “sveikam visuotiniam jausmui”, nors formaliai ir nepažeistų jokio galiojančio įstatymo, ir dėl to kiekvienas asmuo, kurio veiksmai buvo laikomi turinčiais politinę reikšmę, liko teisiškai visiškai neapsaugotais. Po II pasaulinio karo įsigaliojo Bonos konstitucija, kuri skelbė 2 klasikinius BT principus: “ Veika gali būti baustina tik tada, kai jos baudžiamumas buvo nustatytas įstatymo iki veikos padarymo”. Tai reškia: 1) laikomas neteisėtu bet koks bausmės skyrimas pagal analogiją arba vadovaujantis papročių teise; 2) baudžiamasis įstatymas neveikia atgal. Susikūrus 2 Vokietijos valstybėms, 1871 m. BK kurį laiką buvo pagrindinis abiejų jų teisės šaltinis. Nuo 1968 m. jis liko tik VFR BK; jame padaryta nemažai pataisymų. 1975 01. 01. įsigaliojo, nors ir ne visas ištisai, naujas BK. Nusikalstamas veikas BK skirstė į nusikaltimus ir nusižengimus. 1980 m. VFR įsigaliojo “Įstatymas dėl kovos su nusikalstamais kėsinimaisi į supančią aplinką” (numatantis baudž. atsakomybę) . 64. Fašistų valdžios priemonės likviduojant demokratinius konstitucijos nuostatus Italijoje. 1861 m. susivienijus Italija pagal valdymo formą buvo konstitucinė monarchija, besitvarkanti vienos buvusių valstybėlių (iš 8) – Pjemonto karalystės – 1848 m. kovo 4 d. karaliaus Karolio Alberto oktrojuotos konstitucijos (“statuto”) pagrindu. Ši K atspindėjo 1830 m. Prancūzijos konstitucinę chartiją. Plačiomis teisėmis visose valdymo sferose disponavo karalius, veikė dvejų rūmų – mažoritarinės sistemos pagrindu 5 metams renkamų Deputatų rūmai ir karaliaus skiriamo Senato – parlamentas. Vyriausybė, kurią premjero teikimu skyrė karalius, buvo atskaitinga parlamentui ir jai reikėjo parlamento pasitikėjimo. Po I pasaulinio karo Italija buvo kaip šalis nugalėtoja, tačiau karo metu ji labai nukentėjo, kilo badas, paplito nedarbas. Nors vyriausybė ėmėsi tam įvairių priemonių, tačiau visuomenės nepasitenkinimo judėjimas plėtėsi, o Milane ir kituose pramonės centruose prasidėjo gamyklų užgrobimai. Tokiomis sąlygomis ėmė aktyviai reikštis fašistų būriai, organizuojami B. Musolinio. Jo pirmoji organizacija – Kovos sąjunga, tapusi fašistų partijos branduoliu, įkurta 1919m. 1921 m. pabaigoje įkurta ir fašistų partija. Partijos lyderiai savo ideologijai pasinaudojo seniai egzistavusiais įsitikinimais ir idėjomis, pasirinktomis atsižvelgiant į jų emocinį poveikį. Buvo pasinaudota gundančia programa: buvo kritikuojama silpna liberalų vyriausybė, spekuliuojama antikapitalistine frazeologija, vidaus politikoje pritarė monarchijos ir aristokratinių Senato rūmų panaikinimui, respublikos įvedimui, demokratinei rinkimų teisei ir pan. žadėjo pakelti uždarbį, apriboti darbo dieną iki 8 val. , atiduoti žemę tiems, kas ją dirba, buvo žadama kovoti už “didžiąją Italiją”. Taigi, ši programa atrodė labai patraukli. 1922 m. karalius Viktoras Emanuelis Musoliniu pavedė suformuoti vyriausybę (po suorganizuoto juodmarškinių žygio iš Neapolio į Romą) . Pirmoji Musolinio vyriausybė buvo suformuota koalicijos pagrindais. 1923 m. reformuota rinkimų teisė, kurios esmė ta, kad partija, per rinkimus gavusi bent ¼ rinkėjų balsų, gauna 2/3 vietų Deputatų rūmuose. Kitos deputatų vietos turėjo būti paskirstytos kitoms rinkimuose dalyvavusioms partijoms proporcingai jų gautiems balsams. Po šios reformos fašistams pavyko gauti net 72 mandatų. Negausi opozicija po deputato Mateočio, kuris bandė įrodyti , kad rinkimai suklastoti, 1924 m. žiauraus nužudymo, protestuodama pasitraukė iš parlamento. Italijoje galiojęs 1849 m. Pjemonto karalystės statutas formaliai nebuvo panaikintas, tačiau į jį tiesiogiai nebuvo kreipiamas dėmesys, o demokratiniai jo institutai netrukus buvo likviduoti. 1925 m. parlamentas priėmė įstatymą “dėl vyriausybės vadovo įgaliojimų”, pagal kurį vykdomoji valdžia buvo sutelkta premjero rankose, už kurią jis jau nebeatsakė parlamentui, o buvo atskaitingas išimtinai karaliui. Tai sudarė sąlygas premjerui kontroliuoti visus parlamento reikalus. Tituluojamas vadu (duče) , Musolinis virto nekontroliuojamu vykdomosios valdžios vadovu. 1926 m. vyriausybės vadovas gavo plačias teises leidžiant įstatymus : įstatymas “dėl vykdomosios valdžios teisės leisti teisės normas” suskirstė jas į įstatymus, leidžiamus parlamento ir vykdomosios valdžios; dekretus įstatymus, leidžiamus vyriausybės vadovo, vyriausybės leidžiamas normas. Dėl viso to parlamentas neteko reikšmės. 1928 m. išleistas įstatymas “dėl politinės atstovybės reformos”, pagal kurį rinkimų teise naudojosi vyrai nuo 21 metų, o vedę ir turintys vaikų – nuo 18 metų. 1938 m. spalio mėn. parlamentas, tarp jų ir karaliaus skiriami Senato rūmai, buvo visiškai likviduotas. Jo vietoje sudaryta nauja institucija – Fašistinių organizacijų ir korporacijų rūmai, į kurių sudėtį įėjo vyriausybės nariai, aukščiausi fašistinės partijos funkcionieriai ir kt. ši partija palaipsniui virto sudedamąja valstybės aparato dalimi. Įstatymai aukščiausiu partijos ir valstybės organu paskelbė konstitucijos nenumatytą, vadovaujamą vyriausybės vadovo ir susidėjusią iš abejų parlamento rūmų pirmininkų, keleto ministrų, kitų aukštųjų valdininkų, fašistinės partijos sekretoriaus Didžiąją fašizmo tarybą, kuri įpareigota teikti išvadas konstituciniais klausimais. Fašizmui buvo suteikta korporacinės valstybės forma, kurios tikslas derinti darbo ir kapitalo interesus ir pan. ši korporacinė sistema pradėta organizuoti 1926 m. įstatymo “dėl kolektyvinių darbo santykių teisės organizacijos” ir 1927 m. “Darbo chartijos” pagrindu. Valstybės ir piliečių santykiai imti grįsti jau ne principu “valstybė – piliečiui” , o “pilietis – valstybei”. 65. Italijos 1930 m. baudžiamasis kodeksas. Kai 1861 m. Italija susivienijo, kurį laiką bendru baudžiamuoju teisynu buvo Pjemonto BK. Tik 1889 m. Italija gavo specialiai parengtą visai šaliai BK, kuris panaikino mirties bausmę. Fašistams atėjus į valdžią, 1926 m. įstatymas “apie valstybės gynimą” vėl leido taikyti mirties bausmę už valstybinius nusikaltimus: pasikėsinimą į karalių, vyriausybės vadovą ir pan. 1930 10. 19. priimtas ir 1931 07. 01. įsigaliojo naujas BK. Jo apimtis palyginti didelė (734 str. ) , ji suskirstyta į 3 knygas. Pirmoje knygoje – “Apie nusikalstamas veikas apskritai” – reglamentuojami BT bendrosios dalies dalykai. Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir nusižengimus. Atitinkamai vadinasi ir likusios 2 knygos: antroji – “ Atskirai apie nusikaltimus”, trečioji – “Atskirai apie nusižengimus”. Kodeksas gerai išplėtė politinio nusikaltimo sampratą, nustatydamas, kad juo laikomas kiekvienas nusikaltimas, “pažeidžiantis politinį valstybės interesą ar piliečio politinę teisę”. Kodeksas sugriežtino bausmes. 26 atvejais numatyta mirties bausmė. Mirties bausme baudžiamas asmuo, padaręs keletą nusikaltimų, kurių kiekvienas užtraukia katorgą iki gyvos galvos. Katorga iki gyvos galvos yra skiriama padarius kelis nusikaltimus, už kiekvieną kurių numatyti pataisos namai ne mažiau kaip 24 metams. Pagrindinės bausmės, skiriamos už nusižengimus, buvo areštas iki 6 metų ir bauda iki 30000 lirų. Taip pat numatyta papildomų bausmių sistema: draudimas eiti viešąsias pareigas, verstis tam tikra profesija ar verslu, veiksnumo atėmimas ir pan. Be bausmių už konkrečius nusikaltimus ir nusižengimus BK įvedė “saugumo priemonių”, kurias teismas galėjo taikyti “socialiai pavojingiems” asmenims, sistemą. “Socialiai pavojingu” laikomas tas, jei tikėtina, kad nusikaltėlis padarys naujus nusikalstamus veiksmus. “Saugumo priemonės” buvo įvairios – siuntimas į ŽŪ koloniją ar darbo namus, laikymas gydymo ar priežiūros namuose, teismo reformatoriume, atidavimas priežiūrai, draudimas gyventi t. t. vietoje ir pan. Kodekse buvo ir neretai kazuistiškai formuluojamų nusikaltimų ir nusižengimų sudėčių, pvz. ; veiksmai prieš vyriausybės vadovą Musolinį. Išskirtinė vieta tenka skirsniui apie “nusikaltimus pramonei ir prekybai”; numatyta atsakomybė už streikus, kolektyvinės sutarties sąlygų nesilaikymą ir pan. Skirsnyje “Nusikaltimai santuokai” numatyta atsakomybė už dvipatystę, santuokos sudarymą apgaule, svetimavimą, konkubinatą. 1930 m. Italijoje įsigaliojo taip pat BPK. 66. Šveicarijos 1912 m. civiliniai įstatymai. Nors Šveicarijoje CT kodifikavimo darbai prasidėjo tuo pat metu kaip ir Vokietijoje, nemažai turtinių santykių teisinio reguliavimo dalykų jų įstatymai išsprendė skirtingai. Iki 18 a. pabaigos Šveicarijos kantonuose pagrindinis teisės šaltinis buvo tautų teisė, besiremianti vietiniais teisės papročiais, ją taikė renkami teisėjai. Dėl Didžiosios Prancūzijos revoliucijos poveikio atsirado privatinės teisės kodifikavimo idėja, kurią įgyvendinant, 19 a. beveik visi kantonai po truputį priėmė savo CK-us. 19 a. 2 pusėje tapo aktualu suvienodinti privatinę teisę, nes ekonominiai ryšiai vis labiau ėmė įgauti tarpkantoninį pobūdį. Teisės unifikavimo ir sisteminimo reikalas skatino Šveicarijos CK rengimą. 1974 m. konstitucija išimtinei konfederacijos kompetencijai pavedė svarbiausius civilinės ir prekybos teisės klausimus: leisti įstatymus, skirtus prievolių teisei ir kt. tai sudarė teisines galimybes 1881 m. įvesti Bendrą šveicarų prievolių įstatymą. 1886 m. prasidėjo Šveicarijos CK rengimo darbas. 1900 m. teisininkas O. Huberis parengė CK projektą, 1907m. jį priėmė parlamentas. CK įsigaliojo 1912 01. 01. Abu minėti kodeksai – Civilinis ir Prievolių – padėjo suvienodinti Šveicarijos CT, ji tapo bendra visos valstybės teise. Abu šaltiniai išleisti prancūzų, vokiečių ir italų kalbomis. Civilinis kodeksas. (977str) . Šiame Šveicarijos kodekse kaip ir visų jos kantonų CK-se, skirtingai nei Vokietijos CK, nėra bendrosios dalies, jame apsiribojama trumpais įvadiniais nuostatais, kurie liečia ir prievolių įstatymą. CK dar susideda iš 4 knygų: I – “Teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys”, II – “Šeimos teisė”, III – “Paveldėjimo teisė”, IV – “Nuosavybės teisė”. Nauja tai, kad čia nėra atskiro prekybos kodekso. prekybos teisės dalykai čia jau reguliuojami bendrame prievolių įstatyme. Šveicarijos civilinių įstatymų reikšmę sudaro tai, kad buvo sujungti civilinės ir prekybos teisės principai. Skirtingai nei Vokietijos CK, šveicarų CK parašytas kalba, suprantama paprastiems, neturintiems teisinio išsilavinimo piliečiams, tekste nėra blanketinių normų. Teisėjams suteikta platesnė veiklos laisvė, nes leidžiama, nesant reikiamo nurodymo, laikantis papročių teisės, ar patirties ir tradicijų, priimti sprendimą pagal taisykles, kurias teisėjas taikytų būdamas įstatymų leidėju. Atsižvelgiant į fermerių ir amatininkų reikalavimus, gyvybingus patriarchalinio ūkio elementus, normose, skirtose nuosavybei, išskirta bendra, gamybinė, šeimos nuosavybė; normose skirtose šeimai išskirtinė padėtis suteikiama šeimos galvai ir išskiriama nelygiateisė ištekėjusios moters padėtis. Gerokai tiksliau šiame CK nei Vokietijos kodekse reguliuojama juridinių asmenų sąvoka, jų teisės ir pareigos. CK pabrėžia taisyklę, kad nuosavybės teisė ribojama trečiųjų asmenų teisėmis ir įstatymų nuostatomis. Dėl prievolinių santykių šveicarų, panašiai kaip Vokietijos, CK nustato, kad atsakomybė už žalą atsiranda tik esant ją padariusiojo kaltei, reikalauja kontrahentų laikytis “geros sąžinės”. CK nustato, kad teisinių padarinių turi tik civilinė santuoka. Moteris negali sudaryti naujos santuokos, po ištuokos ar vyro mirties nepraėjus 300 dienų. Šveicarijoje vyras yra bendro sutuoktinių gyvenimo galva, nustatyta bendro gyvenimo vieta, kad vyro pavardė tampa bendra sutuoktinių pavarde. Abiejų sutuoktinių turėtas, taip susituokus įgytas turtas, pagal Šveicarijos CK susijungia į santuokinį turtą, valdomą vyro, bet susidedantį iš dviejų dalių – vyro ir žmonos. Paveldint pagal testamentą CK nustatė privalomą dalį, kuria einama toliau daugumos šalių įstatymų (ši dalis gali liesti mirusiojo brolius, seseris, sutuoktinį) . Įstatyminis paveldėjimas reglamentuojamas panašiai kaip Vokietijoje, bet Vokietijos CK neribojo kraujo giminaičių grupių skaičiaus, o Šveicarijos kodeksas apsiribojo trimis; ketvirtosios atstovai galėjo pretenduoti tik į uzufruktą, o pati nuosavybės teisė tokiu atveju tekdavo valstybei. Prievolių įstatymas. Kai buvo rengiamas CK, peržiūrėta 1881 m. prievolių įstatymo dalis priderinta prie naujojo CK principų. Ji, 1911 m. priimta naujai, įsigaliojo kartu su kodeksu, bet kaip savarankiškas prievolių įstatymas, su atskira straipsnių numeracija. Iš esmės tai buvo kaip ir penktoji CK knyga (iš 880 str. ) , suskirstyta į 3 skirsnius: I – “Bendrieji prievolių nuostatai”, II – “Atskiros prievolių rūšys”, III – “Prekybos bendrovės, vertybiniai popieriai ir verslo firmos”. Kita dalis, reguliavusi kompanijų teisę, peržiūrėta ir į galiojantį prievolių įstatymą įtraukta 1936 m. Šveicarijos prievolių įstatymas nepateikia prievolės sampratos, nors jo teisinės konstrukcijos sudarytos remiantis prievolių suvokimu pagal Vokietijos įstatymus. Kilnojamo turto nuosavybės teisei perduoti, pagal bendrąją taisyklę, reikalaujama realiai perduoti daiktą. Nekilnojamo turto nuosavybės teisė turi būti perduodama viešai, įrašant tai į žemės knygas. Šiame įstatyme oferta (pasiūlymas sudaryti sutartį) laikomas prekės su kaina išstatymas parduotuvėje, tuo tarpu Vokietijos ar Anglijos teisė tai vertina tik kaip pirkėjo kvietimą ofertai. Įstatyme numatyti nauji sutarčių teisės institutai (pirkimaspardavimas pagal pavyzdžius, su mokėjimo atidėjimu ir pan. ) . Daug dėmesio skiriama asmens samdos sutarčiai. Laikantis sutarties laisvės principo, nurodoma, kad sutarties turinys gali būti nustatomas laisvu šalių susitarimu. Šis įstatymas leido neterminuotas samdos sutartis (skirtingai nuo Prancūzijos) . Įstatymas konkrečiai reglamentavo darbo užmokesčio mokėjimo periodiškumą, darbo apsaugą, sutarties atnaujinimą, nutraukimą ir kt. Įstatymo dalis, skirta darbo santykių teisiniam reguliavimui, pritaikyta šiuolaikinėms sąlygoms, 1971 m. buvo išskirta į atskirą įstatymo skyrių “Darbo sutartis”.CK ir prievolių įstatymas nekart buvo reformuojami. Esminiai jų pakeitimai padaryti 1936-1937 m. ir labiausiai lietė specifines prekybos teisės normas. Dėl savo teisinio pobūdžio privalumų 1912 m. šveicarų civiliniai įstatymai susilaukė didelio dėmesio įvairiose šalyse. Rengdamos savo nacionalinius CK, jos neretai naudojasi šveicarų patirtimi. Didelį susidomėjimą šiuo teisės šaltiniu Lietuvoje rodo tai, kad abu įstatymai išversti į lietuvių kalbą ir išleisti, tad tapo prieinami platiems visuomenės sluoksniams. Visiškai Šveicarijos CK ir Prievolių įstatymą priėmė Turkija.