teisės ir valstybės santykis

PLANAS

1. Įvadas ………………………………………………….. 32. Dėstymas:2.1 Valstybė …………………………………………. 52.2 Teisė …………………………………………….. 133. Išvados: 3.1 Valstybės ir teisės santykis ………………. 164. Literatūra …………………………………………….. 19

ĮVADAS

Mes skaitome akivaizdžiomis tiesomis: kad visi žmonės yra sutverti Kūrėjo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvenimą, į laisvę ir laimės siekimą: kad šių teisių išsaugojimui žmonės sukuria vyriausybes, kurių teisinga valdžia grindžiama valdomųjų sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinė santvarka pažeidžia tas teises, liaudis turi teisę pakeisti ją arba sugriauti ir sukurti naują santvarką……. (Iš JAV NEPRIKLAUSOMYBĖS DEKLARACIJOS, 1767)

Valstybės ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi ir požiūris į jį. Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir vystymasis – vieningas procesas, ir sunku nustatyti, kas atsirado pirmiau. Yra požiūris, kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten, kur žmonės įsijungia į socialinius santykius, kur vystosi prekiniai santykiai, nuosavybė ir valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymas kaip civilizuotesnė ir tobulesnė teisės forma.Daug svarbiau, kad teisei reikšmingu būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normas įtvirtinti ir įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijos etapuose: teisės idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms reguliuojant teisinius santykius.Valstybinę valdžią įgyvendina specialus valstybinis aparatas, valdingų organų sistema, kurie labiausiai patiria tiek visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių, tiek savo pačios įstatymų, tai yra “politinės valdžios dėsningumų” įtaką. Štai dėl šių savo ypatybių ir dėsningumų, valstybinė valdžia suvokiama kaip negatyvus reiškinys – veikiantis per jėgą ir prievartą. Remdamasi savo monopoline prievartos teise, valstybinė valdžia gali pasukti absoliutizmo, nekontroliuojamo augimo keliu, “visko, kas dar galėtų turėti valdingą reikšmę, atmetimo” keliu. Tačiau kartu reikia nepamiršti ir kito šios problemos aspekto: “plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir humanizmo idėjoms, konkrečiuose visuomenės vystymosi etapuose demokratijos buveine ir skleidėja tampa būtent išvystyta valstybė, kur realiai įmanomas politinės valstybės valdžios ribojimas”. O tai kelias į teisės progresą. Teisė ir valstybė organiškai ir glaudžiai susiję. Jei teisė – tam tikra visuomeninė tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tą tvarką formuojantį ir palaikantį mechanizmą. Tai yra teisės institucionalizacija. O institucine teisės samprata virsta todėl, kad “nori būti socialiai veiksminga”, tai yra, kad galėtų daryti realų poveikį visuomeniniams santykiams ir kad būtų kažkas daugiau, nei moralė.

Štai kodėl teisei iškyla būtinybė vienytis su valstybe. Valstybė į teisės tapsmo procesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir priežiūros funkcijas, atitinkamai kaip parlamentas ir teisėsaugos institucijos.Labai svarbu tinkamai suvokti valstybės esmę. Kaip tai svarbu, paaiškėja, kai valstybę ištinka krizė ir jos veikla pradeda šlubuoti, kai ji metasi į kraštutinumus, griebiasi prievartos. Valstybės esmė parodo jos turinį, tikslus, funkcionavimą, t.y. valdžią, jos priklausomybę. Be valstybės būtų neįmanoma visuomenės pažanga, civilizuotos visuomenės egzistavimas ir raida. Remdamasi ekonominiais ir dvasiniais veiksniais, ji užtikrina šalies organizuotumą ir suteikia žmonėms valdžią, ekonominę laisvę, asmens autonomiją. Tada plėtojasi visos jos institucijos, socialinis potencialas. Valstybė kinta ir tobulėja ne savaime. Ją pertvarko, pritaiko prie pasikeitusių žmonių gyvenimo sąlygų pati visuomenė. Labai sunku suprasti valstybės esmę, savybes ir bruožus.Tai įmanoma tik nagrinėjant istoriją, įvairius valstybės ir ekonomikos, visuomenės socialinio, teisinės kultūros ypatumus, politinio ir dvasinio gyvenimo ryšius.

Teisės sąvokas ir normas bei jų kriterijus lemia visuomenės gyvenimo sąlygos. Teisės normų kūrimas neįsivaizduojamas be detalios pažinties su kuria nors socialinio reguliavimo sritimi. Teisės normų kūrimą lemia spec.visuomenės gyvenimo srities, kur jos bus taikomos, bruožai ir požymiai.Tad, norint tiksliai suprasti valstybės ir teisės santykį, būtina plačiau išnagrinėti valstybės ir teisės sąvokas.

VALSTYBĖ

Pačios seniausios valstybės susidarė Nilo, Tigro, Indo, Gango, Jangdzės upių žemupiuose. Čia buvo derlingi laukai ir dėl to sparčiai didėjo darbo našumas. Tai lėmė galimybė materialiai išlaikyti nieko negaminantį , bet reikalingą visuomenės raidai valdininkų aparatą. Valstybės susidarymas Rytuose – tai pirmykštės gimininės visuomenės virtimas valstybe. Pagrindinės valstybės atsiradimo priežastys: būtinumas atlikti didelius irigacijos(laistymas, drėkinimas) darbus; poreikis šiems tikslams suvienyti daug žmonių ir dideles teritorijas; būtinybė centralizuotai vadovauti darbams ir žmonėms. Europos valstybių susidarymą lėmė – visuomenės sluoksnių atsiradimas; būtinumas tobulinti visuomenės valdymą, kadangi ji darėsi vis sudėtingesnė dėl gamybos plėtros, naujų šakų atsiradimo, darbo pasidalijimo; slopinti pavergtų giminių ir savų išnaudojamųjų pasipriešinimą; palaikyti visuomenės tvarką ir užtikrinti visuomeninę gamybą, socialinį visuomenės stabilumą, o tai pasiekiama garantuojant teisinę tvarką, taikant įvairias priemones, tarp jų ir prievartos, kad visi laikytųsi naujų teisės normų, ne visada atitinkančių tam tikrų grupių interesus ir laikomų neteisingomis; kariauti – gintis ir užgrobti kaimynines teritorijas. Dėl to kaimynai buvo arba pavergiami, arba organizuojami į valstybes. Visuomenėje esanti gamybos priemonių nuosavybės forma iš esmės veikė valstybės susidarymą. Valstybė esminiais bruožais skiriasi nuo ikivalstybinių gentinių sąjungų ir bendruomenių. Pagrindiniai skirtumai yra keturi:1. Atsiranda viešoji valdžia su prievartos aparatu.2. Atsiranda aparatas, užimtas tik valdymu, t.y. valstybinis aparatas.3. Gyventojai dalinami teritoriniu principu, nepriklausomai nuo giminystės ryšių.4. Atsiranda mokesčiai ir prievolės.Valstybė – tai visi gyventojai, gyvenantys apibrėžtoje teritorijoje ir turintys suverenią valdžią. Valstybę apibudinantys požymiai:1. Geografiškai apibrėžta teritorija ir jos gyventojai.2. Aukščiausioji valdžia(suverenitetas).3. Įstatymų šaltiniai – legalus valstybės autoritetas. 4. Taisyklės įgyvendinamos su biurokratijos pagalba.5. Gyventojų santykį su valstybę nusako pilietybė. Pilietybė suteikia galimybę tvarkyti valstybės reikalus ir tikėtis valstybės paramos.6. Valstybė disponuoja išteklių ir jėgos šaltinių kontrole.Valstybė nuo kitų politinių organizacijų skiriasi:1. Ji – prievartinė organizacija, pasireiškianti per viešąją valdžią. 2. Valstybė turi politinio gyvenimo reglamentavimo monopoliją(Pvz.Sukūrus partiją reikia ją registruoti).3. Valstybės organai suverenūs, kitų politinių organizacijų atžvilgiu. Valstybės sprendimai yra aukščiausi, politinės partijos šių sprendimų panaikinti negali.4. Tik valstybė turi spec.valdymo ir prievartos aparatą( Pvz. Kariuomenę, policiją).5. Valstybė telkia, integruoja visuomenę. Vienas iš svarbiausių valstybės bruožų yra suverenitetas: egzistuoja aukščiausia, niekam nepavaldi valdžia, kurios sprendimai yra privalomi visiems gyventojams. Tačiau realiai suverenitetas būna dažnai apribojamas: viduramžių Europoje, ypač iki Reformacijos, didelę įtaką turėjo bažnyčia, šiais laikais – tarptautinė bendrija ir tarptautinės organizacijos. Dabartiniame pasaulyje žmogaus ir mažumų teisės jau nėra skaitomi išimtinai valstybės vidaus reikalu. Suverenitetą dar labiau apriboja valstybių narystė įvairiose tarptautinėse organizacijose( JTO, Europos Taryboje, ESBO ir daugelyje kitų) ir regioniniuose susivienijimuose( Pvz. Europos Sąjungoje).

Valstybei būdinga yra monopoline teisė panaudoti prievartą. Dėl tos priežasties aukščiausias pareigūnas – prezidentas arba premjeras – neretai palyginamas su vyriausiuoju policijos viršininku.Teritorija yra fizinė, materialinė valstybės bazė, erdvė, kuria apima konkreti valstybinė valdžia. Valstybės teritorija formuojasi įvairiais būdais:1. Teritorinė ekspansija, kuriantis valstybei, įjungiant į jos sudėtį iki valstybinius susivienijimus.2. Nukariavimas ir aneksija kaimyninių valstybių arba jų teritorijos dalies.3. Dinastinės sąjungos.4. Politinės sąjungos (Šveicarija).5. Buvusių imperijų administracinių sienų ribose (buvusios Europos šalių kolonijos Azijoje, Afrikoje, Amerikoje).6. Tarptautinių susitarimų, plebiscitų, ginkluotų konfliktų išdavoje.Išskyrus reta išimtis, kada valstybės sienos sutampa su jūros krantu arba aukštu kalnagūbriu (Himalajai tarp Indijos ir Kinijos, Pirėnai tarp Prancūzijos ir Ispanijos), valstybinės sienos

yra istorijos vingių ir atsitiktinumų rezultatas. Legitimumą valstybinėms sienoms suteikia laikas – kuo ji senesnė, tuo laikoma “natūralesne”, arba tarpvalstybinis konsensusas skaityti visas sienas, egzistuojančias nuo kokios nors datos (Europoje – po Antrojo pasaulinio karo) nekeistinomis. Valstybės gyventojai, arba piliečiai, yra žmonės, priklausomi nuo valstybinės valdžios. Nežiūrint etninių, religinių, kultūrinių, klasinių ir kitokių skirtumų, gyventojai sudaro bendriją, kurią valdo konkrečios šalies valstybinė valdžia. Jei kokios nors didesnės grupės, ypač tautinės ir teritorinės, nepripažįsta egzistuojančios valdžios, tai gali sudaryti pavojų valstybės egzistavimui. Galima atžymėti kaip bendrą dėsningumą, kad sociokultūrinis homogeniškumas yra svarbi valstybės tvirtumo bei stabilumo prielaida ir, atvirkščiai, religinė arba etninė fragmentacija paverčia pilietinės vienybės išsaugojimą nuolatine problema. Šiuolaikinės valstybinės valdžios struktūroje yra šie svarbiausieji elementai:1. Valstybės galva (prezidentas, monarchas);2. Legislatyviniai valdžios organai (vadinami skirtingais pavadinimais);3. Vykdomosios valdžios organai (vyriausybė, biurokratinis aparatas);4. Teisinės valdžios organai.Vyriausybė atlieka valdymo funkcijas per viešąją administraciją, kurios pagrindas dabartinėse valstybėse yra biurokratija – tarnautojų, dirbančiųjų valdžios įstaigose korpusą. Tarp valstybinių tarnautojų visose šalyse yra mokytojai (išskyrus dirbančius nevalstybinėse mokyklose), policininkai, vidutinio ir aukšto lygio valdininkai (ministrų padėjėjai, departamentų vadovai, prezidento aparatas).Max Weber atžymėjo sekančias būdingas biurokratijos ypatybes:1. Pavaldumo ir atsakomybės hierarchija: kiekvieno lygio tarnautojai yra pavaldūs ir per jį – aukštesnei įstaigai, aukštesnės instancijos atsakingos už žemesnių grandžių veiklą;2. Neasmeniškas darbo pobūdis: darbas atliekamas ir sprendimai priimami ne tarnautojo nuožiūra, o griežtai pagal taisykles.3. Profesionalizmas: biurokrato darbas reikalauja specialaus pasiruošimo, tarnautojas privalo gerai žinoti taisykles, instrukcijas.Visų įstaigų ir pareigūnų veikla turi griežtai atitikti konstituciją, įstatymus ir juos papildančius aktus pagal juose nustatytą kompetenciją. Šis principas reiškia užtikrinimą, kad visos įstaigos ir organizacijos griežtai vykdys norminių aktų reikalavimus, kovos su korupcija ir įvairiais piliečių teisių ir laisvių, visuomeninių organizacijų ir darbo kolektyvų teisių pažeidimais.

Korupcija. Ugdo cinizmą, nepagarbą įstatymui, diskredituoja politinę sistemą, padaro didžiulius ekonominius nuostolius (skaitoma, kad dėl korupcijos Italijos valstybinė skola – 1999 m. duomenimis – padidėjusi 15%, arba 200 milijardų dolerių). Teisminė valdžia. Legislatyvinės valdžios priimti įstatymai apibrėžia žmonių tarpusavio santykių normas ir elgsenos taisykles, o taip pat piliečių ir valstybės santykius. Teismai yra valstybinės institucijos, kurios nagrinėja prasižengimus įstatymui ir nubaudžia nusikaltusius. Didžiojoje Britanijoje ir jos kolonijose yra paplitusi precedentinė įstatymo (case law) sistema, išsivysčiusi paprotinės teisės pagrindu. Jos rėmuose skaitoma, kad teismai yra beveik nepriklausomi nuo valstybinės valdžios ir dalinai patys kuria įstatymus. Nagrinėdami konkrečią bylą, teismai vadovaujasi konstitucija ir kitais įstatymais, tačiau įstatymo nenumatytais atvejais, o taip pat jei įstatymas aiškiai paseno ir neatspindi laiko dvasios, priimtas sprendimas tampa precedentu, sprendžiant kitas panašias bylas. Tačiau naujas įstatymas gali pakeisti precedento nustatytą normą. Kitose Europos šalyse pagrindiniu teisinių normų šaltiniu buvo Romos teisė, kurios pagrindas yra detalus kodeksas. Jį parengia ir interpretuoja valdžia. Šią tradiciją naujaisiais laikais sustiprino Napoleono kodeksas, XIX a. pradžioje įvestas Prancūzijoje ir Napoleono nukariautose kraštuose. Kodekso įstatymų sistemoje precedentas turi mažesnę svarbą, sprendžiant bylas remiasi pirmiausia kodeksais. Teisėjas yra tik valstybinis tarnautojas, kurio tikslas nagrinėjant bylą yra nustatyti tiesą. Kodekso sistemose nėra nekaltumo prezumpcijos, teisės neliūdyti prieš save ir kitų normų, ginančių kaltinamąjį. Kodekso teisė paplitusi daugumoje šalių, kurios nebuvo Anglijos kolonijos, ji taip pat įvedama po revoliucinių perversmų.

Skirtumas tarp dviejų sistemų XX a. žymiai sumažėjo, vienai sistemai perimant kitos sistemos elementus. Konstitucionalizmo ir teisinės valstybės rėmuose kodeksų sistemos sustiprino individo teisės, ypač santykiuose su valstybe, vis plačiau pripažįstama habeas corpus teisė. Šiuolaikinėse industrinėse visuomenėse iškyla daug problemų santykiuose tarp juridinių asmenų (korporacijų, bendrovių), taip pat tarp jų ir valstybės, todėl daugelyje šalių sudaryti administraciniai teismai, kurie remiasi daugiausia teisinio precedento sistema. Kiek mažiau pastebima kodeksų sistemos įtaka precedentų sistemai, tačiau kai kuriose valstybėse šalia jos sudaromi kodeksai. Bendra tendencija yra panašios teisinės sistemos formavimasis visose demokratinėse industrinėse valstybėse.Šalyse, kur islamas yra valstybinė religija (Marokas, Tunisas, Egiptas, Pakistanas) šalia Vakarų teisinės sistemos praktikuojama musulmonų teisės sistema – šarija, kurios pagrindą sudaro tikinčiojo pareigos ir religinės normos. Todėl lyginant su Vakarų teisinės sistemomis šarija yra ne tokia lanksti, dažnai numato labai griežtą bausmę, nepriklausomai nuo nusikaltėlio padarytos žalos. Pvz. Už

vagystę nukertama ranka, nepriklausomai nuo to, kas pavogta. Šarija draudžia imti procentus už paskolą, gerti vyną. Tai buvo išvystyta teisės sistema jau X amžiuje.Valstybės funkcijos:1. Valstybė prižiūri kaip laikomasi priimtų normų ir taisyklių;2. Užtikrina nacionalinį saugumą ir visuomeninę tvarką;3. Valstybė valdo socialinius ir ekonominius procesus;4. Valstybė reguliuoja socialinius, nacionalinius ir tarptautinius santykius.Jungtinėse Amerikos Valstijose Visuomenėje ir tarp mokslininkų populiari nuomonė, kad valstybė pirmiausiai yra resursų paskirstymo institucija, o kitas dvi pagrindines funkcijų grupes sudaro reguliavimas ir administravimas. Iš tiesų resursų paskirstymas yra viena iš svarbiausių valstybės funkcijų. Valstybė per tiesioginių ir netiesioginių mokesčių sistemą sukaupia lėšas, kurios vėliau skirstomos socialiniam aprūpinimui, panaudojamos viešiems darbams atlikti, stimuliuoti atskirų šalies regionų, ūkio šakų vystymui ir t.t. tačiau ne mažiau svarbu, kad valstybė yra pagrindinė instancija, nustatant lėšų skirstymo taisykles, arba principus. Konkreti valstybinių išlaidų apimtis kiekvienoje sferoje nustatoma kasmet, priimant biudžetą.Daugumas valstybių, ypač išsivysčiusiose šalyse, rūpinasi sveikatos apsauga, socialiniu aprūpinimu senatvėje ar netekus darbo. Šiems tikslams skiriama arti pusės biudžetinių išlaidų. Neturtingų Trečiojo pasaulio valstybių tam gali skirti mažiau 10 % biudžetinių išlaidų. Šios lėšos skiriamos nemokamai medicininiai pagalbai neturtingiems gyventojams, išmokoms daugiavaikėms šeimoms.Išsivysčiusios šalys, o netolimoje praeityje taip pat komunistinės, daug dėmesio skiria sudėtingų technologijų vystymui. Nors pagrindinė technologinių inovacijų dalis tenka privačioms firmoms, labai daug lemia valstybinė parama fundamentaliems tyrimams, taip pat užsakymai, strateginės mokslinių tyrimų vystymo koncepcijos ir programos.Labai plati yra reguliavimo funkcija, kurią atlieka visos trys valdžios šakos. Legislatyva priima įstatymus, kuriuose fiksuojamos teisėtvarkos normos (tarp jų civilinius ir kriminalinius kodeksus), reguliuojami santykiai tarp individų, grupių. Legislatyva taip pat ratifikuoja tarptautines sutartis ir tuo būdu kontroliuoja užsienio politikos sferą. Teisinė valdžia interpretuoja įstatymus ir taiko juos konkrečiais teisės pažeidimo atvejais. Vykdomoji valdžia vykdo legislatyvinės ir teisinės valdžių sprendimus. Ypač svarbiais klausimais valstybinė valdžia tiesiogiai kreipiasi į piliečius, pasiūlydama

klausimą spręsti referendume arba plebiscite. 1991 m. – plebiscitas nepriklausomybės klausimu; 1992 m. referendumu priimta konstitucija.Termino administravimas reikšmė yra valdymas, Amerikoje žodis administracija vartojamas kaip “vyriausybės” sinonimas. Administravimas – tai sferos, kuriose vyriausybė dirba betarpiškai, o neapsiriboja tarpininkavimu arba lėšų paskirstymu.

Visuomenė, skirtingai nuo valstybės, egzistavo visada, bet ne visada ji buvo pilietinė. Klostantis pilietiniai visuomenei kūrėsi ir šiuolaikinė valstybė. Pilietinė visuomenė – laisvų piliečių, savarankiškų asociacijų ir organizacijų reiškimosi sfera, kuri įstatymiškai apsaugota nuo valdžios kišimosi. Pilietiniai visuomenei atsirasti sąlygos:1. Privati nuosavybė, rinkos ekonomika;2. Atstovaujamosios institucijos;3. Visų visuomenės sektorių atvirumas;4. Valstybės garantuojama veiklos, verslo, darbo laisvė;5. Teisinių normų sistema, kuri įtvirtina visų piliečių lygiateisiškumą.6. Valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse turi vyrauti nuomonių ir samprotavimų pliuralizmas.Pilietinė visuomenė yra socialinė aplinka.Be pilietinės visuomenės negali būti demokratinės teisinės valstybės. Teisinės valstybės požymiai:1. Teisinio įstatymo viršenybė. Nei viena valstybės institucija, pareigūnas, visuomeninė organizacija, nei vienas žmogus neatleidžiamas nuo įstatymų laikymosi.2. Piliečių teisių ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavio atsakomybės nustatymas.3. Valdžios organizavimas ir funkcionavimas pagal valdžių padalijimą. Įstatymus leidžia parlamentas, juos vykdo vyriausybė, teisingumą vykdo teismas.Valdžių atskyrimas nukreiptas prieš piktnaudžiavimą teise. Teisės ir valstybės vystymosi procese susiformavo tam tikros taisyklės ir procedūros teisėkūros ir jos atitikimo teisei kontrolei. Teisinės valstybės formavimasis atspindi perėjimą nuo nedemokratinių sistemų prie pilietinės visuomenės, prie teisės viršenybės, prie demokratijos.Valstybės formos susideda iš valdymo formos, valstybės sandaros formos ir politinio režimo.

Valdymo formos skiriamos atsižvelgiant į tai , aukščiausią valdžią turi vienas asmuo ar ji priklauso renkamai kolegialiai institucijai. Šitaip yra skiriamos monarchinė ir respublikinė valdymo formos. Monarchijoje valstybės vadovas paveldi sostą ir jo valdžia teisiškai laikoma nepriklausoma nuo bet kurios kitos valdžios, kitos valstybės institucijos ar gyventojų. Respublikoje valstybės vadovą renka gyventojai nustatytam laikui ir jo valdžia teisiškai priklauso nuo rinkėjų arba jį išrinkusio parlamento.Konstitucinėse monarchijose kitaip vadinamos apribotomis , taip pat parlamentinėmis monarchijomis, valstybės galva yra tik nominali, reprezentacinė figūra. Tokios monarchijos yra Didžioji Britanija, Ispanija, Belgija, Nepalas.Respublika yra dviejų rūšių: parlamentinė ir prezidentinė. Parlamentinėse respublikose prezidentas yra valstybės, bet ne vyriausybės vadovas. Vyriausybė atsako parlamentui.Prezidentinės respublikos požymiai: prezidento rankose yra valstybės vadovo ir vyriausybės įgaliojimai, vyriausybė neatsakinga parlamentui, vyriausybė atsakinga prezidentui, kurio rankose yra didelė politinė, karinė, socialinė ekonominė valdžia, parlamentas neturi teisės pareikšti vyriausybei nepasitikėjimo.Taip pat gali būti mišri valdymo forma – tarp parlamentinės ir prezidentinės respublikos ( pvz. Lietuvoje).Pagal sandarą valstybės skirstomos į unitarines, federacines ir konfederacines. Unitarinė valstybė yra politiškai vieninga ir nedaloma, yra viena konstitucija, teisės sistema, teismų sistema, pilietybė.Federacija yra sąjunginė valstybė. Kiekvienas federacijos narys turi savo valdžios ir valdymo institucijas. Federacijos nariai turi savo įstatymus, teismo, mokesčių sistemą, konstituciją ir teisės sistemą.Konfederacija – tai suverenių valstybių sąjunga, sukurta siekti tam tikrų tikslų. Suverenios valstybės konfederacijoje yra tarptautinės teisės subjektai, turi savo pilietybę, valdžios institucijų sistemą ir teismus.Politinis režimas – principų ir metodų visuma, kurią valdantieji taiko savo piliečiams. Visus režimus galima skirstyti į demokratinius ir antidemokratinius. Esant demokratiniam režimui gyventojai tiesiogiai dalyvauja sprendžiant valstybės reikalus. Demokratinis režimas garantuoja paskelbtas teises ir laisves, teisėtumą ir teisėtvarką, įvairias nuosavybės formas ir nuomonių pliuralizmą.

Antidemokratinis režimas(autoritarinis, totalitarinis) yra priešingas demokratiniam režimui. Vyrauja viena partija, oficiali ideologija, viena nuosavybės forma, yra tik politinių teisių ir laisvių minimumas, gyventojai susiskaldę į luomus, agresyvi užsienio politika; viena iš svarbiausių autoritarinių režimų atramų tampa, armija, vyksta visuomenės gyvenimo militarizacija…

Totalitarinis režimas visiškai atmeta visuomenės autonomiją, nepripažįsta pilietinės visuomenės ir siekia be išlygų kontroliuoti visas visuomeninio gyvenimo sferas, panaikindamas ribas tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo. Tuo jis skiriasi nuo autokratinio režimo.Totalitarinis režimas nepripažįsta jokios demokratijos.

TEISĖ

Plėtojantis ir didėjant susvetimėjimui, plečiantis ir stiprėjant prekiniams rinkos santykiams, suasmeninant nuosavybę ir esant privatinei nuosavybei, valstybė ir ideologinės institucijos įgavo atitinkamų bruožų ir visa tai iš esmės keitė socialinio reguliavimo sistemą, kūrė norminius institucinius darinius, t.y. teisę ir teisinį reguliavimą. Pagrindinis teisės sistemos kūrimosi pradas buvo prigimtinės teisės, t.y. teisės tiesiogine socialine prasme, socialiniai pateisinamos visuomeninių santykių dalyvių elgesio laisvės, pačių subjektų suprantamos, kas, pagal jų teisinė sąmonę, teisėta ir neteisėta, išraiška. Elementarūs ir primityvūs buvo norminiai individualūs sprendimai arba valstybės pripažinti ir ginami papročiai.Pirmieji rašytinės teisės šaltiniai yra seniausių civilizacijų (Manu įstatymai, Dvylikos lentelių įstatymai) ir viduramžių (Saliečių tiesa, Rusų tiesa).Susidarė dvi savarankiškos teisės rūšys – viešoji ir privatinė teisė.Viešoji teisė reguliuoja: valstybės santvarką, jos ir jos institucijų veiklą, pilietinės visuomenės institucijas, savivaldos institucijas, teisinės sistemos pagrindus, teisėkūrą ir teisės sistemą, normas ir institucijas…. Apima teisinių santykių branduolį – valdymo santykius. Prie viešosios teisės priskiriamos teisės šakos: konstitucinė, administracinė, finansų teisė, baudžiamasis procesas ir kt. Privatinėje teisėje vyrauja civilinė teisė. Privatinė teisė apima civilinę, šeimos, autoriaus, butų teisę, civilinį procesą.Teisės normos draudė, įpareigojo, leido veikti savo nuožiūra ir iniciatyva. Teisė tapo didelė, nes nustatė norminius pradus, pilietinę taiką, atsižvelgė į interesų įvairovę, koordinavo savitarpio nuolaidas ir kompromisus. Šitaip ji užtikrino stabilią ir tikslingą žmonių elgesio tvarką, protingai sprendė konfliktus tenkindama įvairių santykių dalyvių interesus, gynė ir garantavo subjektų teises.Pilietinės visuomenės teisė suartėja su prigimtine teise. Jos pagrindas yra įgimtos žmogaus teisės, esančios teisės normų teisėtumo matas. Pozityvioji teisė turi padėti įgyvendinti prigimtines žmogaus teises, nes jai būdingas visiems privalomas, apibrėžtas turinys, įgaliojimas atlikti veiksmus ir garantijos.Teisė – tautos sukurtų, įstatymuose ir kituose valstybės pripažintuose šaltiniuose išreikštų visuotinai privalomų teisėto leistino ir draudžiamo elgesio taisyklių (normų) sistema.

Teisė yra vertinga dėl to, kad daro žmonių veiklą organizuotą, pastovią, kontroliuojamą. Politiškai organizuota visuomenė be teisės negali suderinti materialiųjų dalykų gamybos ir daugiau ar mažiau teisingo jų paskirstymo. Ji apibrėžia asmens laisvės ribas, o ne apskritai asmens laisvę. Teisė įgyvendina socialinę laisvę, socialinį aktyvumą ir socialinę atsakomybę, nustato tokią visuomeninių santykių tvarką, kuriai esant iš žmonių gyvenimo pašalinama savivalė, užtikrinama individų ir grupių veiklos kontrolė. Teisė ir laisvė yra neatskiriamos.Teisė ir moralė yra savarankiški socialinio reguliavimo institutai. Jie sąveikauja kaip savarankiški reiškiniai ir kiekvienas vykdo savo būdingas funkcijas.

Tam tikru istorijos laikotarpiu buvo moralės normos, o vėliau įsigalėjo rašytinė teisė. Dabar Lietuvoje civilizuotos visuomenės institucijos įtvirtina etikos normas teisinėmis priemonėmis.Daugumos draudžiamųjų teisės normų šaltinis yra moralės normos ( baudžiamosios teisės). Tačiau ne visada ir ne visos moralės normos yra teigiamos. Gali būti pasenusių normų ir papročių. Teisėje turi būti išreikšti bendri žmogiškieji moralės pradai. Nagrinėjant bylą turi vadovautis ne vien rašytinės teisės normomis, bet ir privalu neužmiršti ir bendrųjų teisės principų bei prigimtinių žmogaus teisių.Teisė skirstoma į objektyviąją ir subjektyviąją. Objektyvioji teisė yra teisės normų sistema. Subjektinė teisė yra piliečių ir organizacijų turimų teisių sistema, jų teisinė galia. Subjektinė teisė užtikrina asmens laisvę, galimybę veikti savo labui, gauti materialiųjų ir dvasinių gėrybių, imtis iniciatyvos. Subjektinė teisė yra įtvirtinta teisės normose, t.y. objektyviojoje teisėje.Ten, kur valstybė aktyviai kuria įstatymus ir pagrindinis teisės šaltinis yra norminis teisės aktas, pirmesnė yra objektyvioji teisė. Nustatomos teisės normos ir jų pagrindu atsiranda atitinkamos teisės ir pareigos. Subjektinės teisės parodo šalies teisės sistemos demokratiškumą ir pažangą. Subjektinė teisė kartu su objektyviąja teise užtikrina nuosavybės teisė, laisvą verslą, galimybę naudotis materialiosiomis ir dvasinėmis gėrybėmis.Svarbiausios teisės formos pasaulio šalyse yra: teisės papročiai, valstybės institucijų norminiai teisės aktai, teisinės sutartys, visuomeninių organizacijų norminiai aktai. Musulmonų kraštuose svarbiausios teisės formos yra Koranas, Suna arba tradicijos. Visose pasaulio aukščiausią galią turi parlamento aktai.Tarp daugelio teisės formų svarbią vietą užima norminiai teisės aktai. Tai rašytine forma išreikšti valstybės institucijų sprendimai, kuriuose yra teisės normos. Tai teisėkūros aktai, nustatantys arba panaikinantys teisės normas.Visi norminiai aktai yra valstybiniai, nes juos leidžia arba

sankcionuoja valstybės institucijos. Juos pažeidus, taikoma baudžiamosios, civilinės, administracinės teisės ir kitokios teisinės poveikio priemonės. Norminiai teisės aktai – įstatymai, dekretai, vyriausybės nutarimai, ministrų įsakymai ir kiti. Teisė ir įstatymai nėra tapatūs dalykai, nes įstatymai yra viena iš teisės išraiškos formų. Įstatymas, neatitinkantis teisės idėjų, jos principų ir asmenybės prioritetų, nustatyta tvarka pripažįstamas negaliojančiu ir negali būti teisė. Norminiai teisės aktai pagal teisės šakas skirstomi į: konstitucinius, baudžiamuosius, civilinius, administracinius ir t.t. Teisės normoje išreiškiama valstybės valia, kaip turi būti reguliuojami vienos ar kitos rūšies visuomeniniai santykiai. Valstybės valia adresuota visuomeninių santykių dalyviams ir šie privalo derinti savo elgesį su normoje nustatyta pareiga ar draudimu. Norma išleidžiama galimoms gyvenimo situacijoms, kai galima pasirinkti elgesio variantus, todėl visuomeninių santykių dalyviams, galintiems pasielgti įvairiai, nurodomas reikalaujamas privalomas variantas. Dar vienas teisės normos bruožas yra valstybės apsauga. Pareigos nevykdymas ar draudimo pažeidimas sukelia valstybės prievartos taikymą. Valstybės prievartos priemonės, taikomos normų pažeidimo atvejais, yra įvairios. Jomis siekiama atkurti pažeistą teisė arba priversti atlikti neatliktą pareigą ir nubausti pažeidėją.Teisėkūra yra viena iš svarbiausių valstybės funkcijų, jos paskirtis – kurti, keisti, panaikinti arba papildyti teisės normas. Ja siekiama sukurti ir tobulinti vientisą, darnią teisės normų sistemą, reguliuojančią įvairius visuomenės santykius.

Kiekvienas norminis teisės aktas turi maksimaliai išreikšti ir atsižvelgti į materialiąsias visuomenės gyvenimo sąlygas, ekonomikos, įvairių rūšių nuosavybės lygį, skirtingų socialinių ir politinių jėgų santykį, tautinių mažumų santykį, valstybės vietą ir vaidmenį tarptautinėje teisinėje aplinkoje. Rengiant teisės normą būtina palyginti su analogiškomis kitų valstybių teisės sistemų ir kitomis savo šalies socialinėmis normomis.

IŠVADOS

VALSTYBĖS IR TEISĖS SANTYKIS

Valstybė įkūnija visuomenėje socialinį veiksnį – organizuoja politinę valdžią. Politinė valstybės valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuoja jos funkcionavimą, valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų interesus.Valstybės valdžią įgyvendina valstybės aparatas, valdžios įstaigų sistema. Valstybės valdžia turi teisę vartoti prievartą.Vystantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės idėjai – valstybės valdžia ribojama, ji tampa demokratinė, o kartu su ja tobulėja ir teisė. Teisės bruožai tiesiogiai priklauso nuo valstybės sugebėjimo primesti savo valią, savo nuostatas visiems gyventojams ir suteikti toms nuostatoms privalomąjį pobūdį. Valstybė yra kuriamasis ir garantuojamasis padarinys. Pareigos nevykdymas ar draudimo pažeidimas sukelia valstybės prievartos taikymą. Valstybės prievartos priemonės, taikomos normų pažeidimo atvejais, yra įvairios. Jomis siekiama atkurti pažeistą teisę arba priversti atlikti neatliktą pareigą ir nubausti pažeidėją. Šiuo požiūriu teisė yra valstybės reiškinys ir jaučiamas valstybės valdžios ženklas.Valstybė tam tikroms normoms, teiginiams suteikia ypatingą galią ir jie veikia savarankiškai, bet jų veikimas gali būti nukreiptas ir prieš pačią valstybę. Taip pat nubrėžia leistino elgesio ribą ir draudimais nubrėžia leidimo ribas.Teisė labai priklauso nuo valstybės politinio režimo. Politinis režimas daro įtaką teisės funkcionavimui ir raidai. Esant autoritariniam režimui teisė turi ribotas funkcijas.Autoritarinių režimų bruožai yra:1. Nėra teisinės valstybės ir netaikomos konstitucionalizmo normos;2. Apribojamas pliuralizmas ( kontroliuojama arba visai uždraudžiama nepriklausomų nuo valstybinės valdžios asociacijų, organizacijų, partijų veikla), yra būdinga valdžios centralizacija ir koncentracija vieno žmogaus arba vienos institucijos rankose;3. Neleidžiama vieša konkurencija dėl valdžios;4. Neleidžiama opozicija: uždraudžiama sudaryti opozicines partijas, bet koks pasipriešinimas valdžiai užgniaužiamas, panaudojant prievartos aparatą (policiją, armiją);5. Realiai neegzistuoja valdžios pasiskirstymo principas, valstybinę valdžią monopolizuoja vykdomoji valdžia;6. Apriboja žmogaus teises ir akcentuoja piliečių pareigas, tarp kurių svarbiausia yra laikoma lojalumas režimui, kuris sutapatinamas su valstybe ir tauta; reikalaujama absoliutaus paklusnumo valdžiai;7. Būdingas komandinis vadovavimo stilius;8. Viena svarbiausių autoritarinių režimų atrama yra armija, vyksta visuomenės gyvenimo militarizacija…Čia veikia ne teisė, o įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė, kuriai nerūpi tobulos teisės sistemos, kad egzistuotu teisė ir žmogaus laisvė bei nepriklausomas teisingumas.Demokratiniame režime vyrauja privatinė nuosavybė, piniginiai santykiai, todėl visa tai negali gyvuoti be teisingos teisės sistemos, be teisinių leidimų ir draudimų. Demokratinėse šalyse tam tikros teisės formos apriboja valstybinę valdžią, tautos valios raišką, nes kitaip demokratija gali virsti savavaliavimu ir režimu, kur viskas leidžiama.Demokratija pirmiausiai teikia dėmesį į žmogaus gyvenimą, į jo teises. Demokratinės visuomenės teisės sistemoje pirmiausia įtvirtinamos žmogaus teisės ir laisvės ir galimybė jomis naudotis. Esant demokratijai ir tobulai teisei, valstybė vis mažiau išleidžia tiesioginių paliepimų piliečiams ir jų bendrijoms, užkraunant įvairias pozityvias pareigas; leidžia patiems tvarkyti savo reikalus ir savo interesus tenkinti.

Autoritarinio režimo valstybėje galiojanti teisė yra padaroma priklausoma, riboja jos funkcijas. Teisė kuriasi ir tobulėja pagal demokratijos principus, riboja valstybės valdžią, nustato valstybės įstaigų veiklos ribas, procesines ir kitas procedūrines valdžios įgyvendinimo formas. Teisė geba pažaboti valstybę ir jos savivalę. Pozityvus teisės santykių su valstybe potencialas pasireiškia teisinėje valstybėje. Pagrindinis teisinės valstybės bruožas, kad ji reglamentuoja valstybės institucijų veiklą, nustato pareigūnams, ką jie gali atlikti tiksliai įstatymų nustatyta tvarka pagal principą “draudžiama viskas, išskyrus tai, kas tiesiogiai nustatyta”.Teisinėje valstybėje naudojama prievarta. Prievarta – tai teisinė prievarta, taikoma įstatymų nustatytomis formomis ir procedūromis. Teisė tobulėja kartu su teisine valstybe. Visuomenėje yra teisės viršenybė, teisėtumas ir teisingumas.

Trumpai apibrėžiant normatyvistinį valstybės – teisės santykį:

1. Valstybė – priemonė visuomenei valdyti.2. Teisė – valstybės nustatytos ar sankcionuotos elgesio taisyklės.3. Pagrindinis teisės šaltinis – įstatymas.4. Teisės kūrėjas – įstatymų leidybos organas.5. Teismai – valstybės organai, taikantys teisę ir taip vykdantys teisingumą.

Nuo savo atsiradimo valstybė ir teisė tarpusavy yra susiję, reikalingos viena kitos, sąlygojančios vieną kitą, jos kartu veikia ir vystosi ir todėl atskiras jų veikimas neįmanomas. Šiame ryšyje ir teisė, ir valstybė yra vertingos. Anot N.I. Matuzovo, jų vienovę “išreiškia jų kilmė, tipologija, ekonominis, kultūrinis ir kitoks determinuotumas, istorinio likimo bendrumas; tai, kad jos pasireiškia kaip socialinio reguliavimo ir tvarkos įvedimo priemonės, akumuliuoja ir balansuoja bendrus ir individualius interesus, garantuoja asmens teises”. Todėl kai kurie autoriai net teigia, kad ne tik neįmanoma, bet ir beprasmiška svarstyti, kas pirmiau ir kas svarbiau – valstybė ar teisė. Tokiu požiūriu, šio klausimo kėlimas tik išduoda išankstinį nusistatymą, o valstybė ir teisė sudaro vienovę: viena kitą lemia ir viena kitą apima. Tarp jų nėra griežtai apibrėžto priežastinio ryšio, jas sieja gilesnė abipusė priklausomybė, todėl jos neįmanomos viena be kitos. Valstybė ne sukuria teisę, bet, iš vienos pusės, kaip rašo V.V. Lazarevas, yra “jai pajungta jėga, o iš kitos – galinga teisės galią, jos potencialą visuomeninėje sistemoje palaikanti ir sustiprinanti priemonė”.Visgi valstybė ir teisė lieka gana atskirais reiškiniais. Kiekvienas jų turi savo tikslus ir metodus. Todėl veikdami kartu, jie nesusilieja, o tai neleidžia valstybės ir teisės sutapatinti.

LITERATŪRA

1. Alfonsas Vaišvila “Teisės teorija” Justitia V., 20002. Čiočys P. “Teisės pagrindai”. V., 20003. F. A.Von Hayek. “Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė”. V., 19984. K. Technologija, “Valstybės pagrindai”, 1996. 1-3 dalys.5. Riomeris M. “Suverenitetas”. V.,19956. Riomeris M. “Valstybė”. V., 19957. Stasys Vansevičius “Valstybės ir teisės teorija”.V., 2000