feodalizmas viduramziais

REFERATAS

Tema

,,Feodalizmas viduriniais amžiais‘‘

Įvadas

Šiame referate yra aprašyta ,,Feodalizmas viduramžiais‘‘. Ji
egzistavo nuo V a. iki XVI a. Viduriniais amžiais dauguma žmonių vertėsi
žemdirbyste ir gyveno visuomenėje santvarkoje , kuri pagrįsta žemės
nuosavybe ir vadinama feodalizmu. Šia temą pasirinkau, nes man labai buvo
įdomu sužinoti apie feodalinę santvarką viduramžiais. Be to norėjau
praplėsti savo akiratį apie praeities gyvenimą. Taip pat norėjau pateikti
kuo daugiau informacijos savo bendraamžiams ir juos sudominti šia tema.
Tikiuosi, jog mano pateikta informacija padės jums suvokti apie
žemdirbystės reikšmę viduramžiais. Neišėjo surasti informacijos apie
feodalizmą Prancūzijoje .Perskaičiau nemažai innformacijos apie feodalizmą .

Įžanga

V a.Vakarų Europa susiskaldė į daugybę karalysčių . Prekyba
apmirė , ir žmonės turėjo pragyventi iš žemės .Pradėjo rastis stiprių
žemvaldžių ir plėtotis feodalinė sistema siejanti stambiuosius žemvaldžius
ir jų vasalus .Prielaida feodalizmui atsirasti yra raitelijos (šarvuotų
riterių) formavimas. Nuo VIII a. vid.ji darėsi vis reikšmingesnė. Žemės
paskola karį daro savarankišką, įgalino jį apsiginkluoti (žirgas, šarvai,
ginklai). Žemėse , kurios buvo vadinamos feodais , dažniausiai akmeninėse,
sustiprintose pilyse gyvendavo kilmingi senjorai arba feodalai. Ne tokie
kilmingi ir pavaldūs feodalams buvo vasalai, o dar žemesnė feodalinės
visuomenės klasė – valstiečiai. Svarbiausias dalykas šioje ssantvarkoje –
tai žmogaus ryšys su žmogumi, vasalo ištikimybė senjorui, kuris mainais
atsidavusiam tarnui garantavo saugumą ir globą. Feodalinės visuomenės
pagrindą sudaro valdymo ir klausymo santykiai. Joje niekas nėra visiškai ir
visais atžvilgiais laisvas, nes kiekvienas visuomenės narys turi poną. O
kad geriau suprastume feodalines e

epochos valdymo ir pavaldumo santykių
esmę, reikia pagvildenti tokių kategorijų kaip laisvė ir priklausomybė
realų turinį.

Tikslai:

1. Rinkti ir konspektuoti medžiagą, ją susisteminti.

2. Domėtis tema ir reikalinga literatūra.

3. Įsigilinti į temą.

4. Išsamiai pateikti temą skaitytojui.

Dėstymas
Terminas feodalizmas pirmiausia imtas vartoti Prancūzijoje nuo XVIII
a.pab.,ir juo istorikai būdino senąjį rėžimą.Pirmiausia feodalizmo
santvarka įsigalėjo Prancūzijoje ir Vokietijoje ,o paskui Anglijoje ,Si-
cilijoje ir Palestinoje.Ją įvedė normanai.Feodalizmas įsigalėjo ir kai
kuriuose Italijos bei Ispanijos srityse.Feodalinei santvarkai būdinga:

1. Agrarinis ūkis ,kur žemė yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis .

2. Visuomenė pasiskirsčiusi į žemininkų ir jos priklausančių nelaisvųjų

ar asmeniškai laisvųjų žemdirbių masę.

3. Karalius valdo valstybę per diduomenę ir yra pirmasis tarp lygiųjų.

4. Pagrindinis vienetas valstybėje yra dvaras ,kuris yra tarsi maža

valstybėlė .

5. Vyrauja paprotinė ,nerašytoji teisė , paskirta sritims bei grupėms,

kuri yra surizgusi su valstybine teise .

Šiuos ir kitus Vakarų Europos viduramžiuose pastebėtus požymius istorikai

perkelia ir į kitus krraštus ,ir tuo būdu kalbama apie įvairių ne Europos

tautų feodalizmą . Tačiau ryškiausios feodalizmo žymės tebuvo Vakarų

Europoje viduramžiuose ,ypač Prancūzijoje .

Feodalizmo šaknys glūdėjo jau Romos imperijoje , kurioje pirmiausiais

mūsų eros amžiais ėmė vyrauti agrarinė ekonomika su stambiaisiais dvarais

.Stambieji dvarai pasiglemžė smulkiuosius ūkininkus ,kurie jiems

pasiduodami ,tapo jų priklausomi. Tad, kuriantis viduramžių valstybėms ,

kūrėsi ir įvairių pavidalų feodalinė tvarka.

Nors įprasta kalbėti apie feodalinę sistemą, bet iš tikrųjų

jokios sistemos nebuvo. Visas feodalizmas rėmėsi papročiais ir įvairavo,

destis valstybę, net sritis. Feodalizmo esmė – pasidavimas silpnesniojo

pajėgesniojo globai. Asmuo ,

pasidavęs kito globai, nuo VIII a. imta

vadinti vasalu; vasalo globėjas buvo vadinamas senjoru. Tad senjoritas ir

vasalitetas dvi korelatyvinės savokos , grindusios europinį

feodalizmą.Vasalas , pasiduodamas senjoro globai ,iš jo naudotis gaudavo

kokią nuosavybę ,daugiausia žemę .Senjoras perleisdavo žemę lyg iš savo

malonės, tenkindamas vasalo prašymą.Ilgainiui ir pirmiausia frankuose

vasalui perleista žemė pradėta vadinti feodu, iš kurio atsirado ir pačios

santvarkos pavadinimas .

Senjoras perleisdavo žemę vasalui tam tikromis apeigomis,

vadinamomis investitūra bei homagiumu. Vasalas, pripažindamas už gautąjį

feodą esąs senjoro žmogumi, atsiklaupęs įdėdavo savo rankas į jojo

rankas. Po to, senjoro pakeltas ir pabučiuotas, vasalas padėjęs rankas

ant Šventraščio ar relikvijų, atlikdavo priesaikos aktą. Naujam vasalui

senjoras duodavo lazdą, ietį, šakelę arba žemės gniūžtę, simbolizuojančią

feodą, ir tą feodą aprodydavo. Vėliau aprodymą pakeitė rašytinė charta.

Viduramžių socialiniuose santykiuose didžiausią reikšmę turi abipusiškumo
principas . Vasalas randa sau senjorą . Jų sudaromi ryšiai jau ne
natūralūs, kaip barbarų visuomenėje, o grynai socialiniai(nors ir
feodalizmo laikais organinės grupės nepraranda ankstesnės reikšmės,
pavyzdžiui, šeima, arba bent jau ją ilgai išlaikai, pavyzdžiui, giminystės
sąjungos).Be to, ne taip, kaip kolektyvinius barbarų visuomenės ryšius,
feodalinius ryšius lėmė individualios žmogaus savybės. Užmegzti ryšius tarp
senjoro ir vasalo, globėjo ir globotinio – tai prisiimti abipusius
įsipareigojimus. Vasalas turėjo tarnauti savo senjorui, teigti jam
visokeriopą pagalbą, būti jam ištikimas ir atsidavęs, o senjoras savo
ruožtu įsipareigodavo globoti vasalą, ginti jį, būti jo atžvilgiu
teisingas; užmegzdami šiuos santykius, jiedu duodavo
vienas kitam
iškilmingas priesaikas ir atlikdavo omažo, darančio jų ryšį neišardomą,
ritualą. Vienai pusei pažeidus įsipareigojimus, jų neprivalėjo laikytis ir
kita feodalinės sutarties pusė. Neturtingas, bejėgis žmogus, suradęs sau
patroną, prašydavo jo apsaugos ir paramos, už tai įsipareigodamas būti
visiškai jam klusnus, o užtarėjas įsipareigodavo savo ginamąjį maitinti ir
globoti. Valstietis, atsisakydamas valdos teisių bažnyčios arba pasauliečio
magnato naudai ir tapdamas priklausomu, turėjo teisę būti jo ginamas ir
globojamas ir tikėtis, jog turtingas žemvaldys išvaduos jį nuo valstybinių
prievolių. Koks tikrasis santykių tarp pono ir priklausomo žmogaus turinys?
Pirmasis, aišku, išnaudojo antrąjį, bet šalių įsipareigojimų ir paslaugų
abipusiškumo principas reguliavo šiuos santykius. Bažnyčia mokė, kad
pavaldiniai besąlygiškai turi paklusti Dievo nustatytai valdžiai ir kad
svarbu kiekvieno tarnyba ir pareigos, o ne pats jas einantis individas.
Tačiau iš tikrųjų feodalinė teisė reguliavo santykius tarp asmenų,
stovinčių skirtingose hierarchijos pakopose, tačiau vienodai paklūstančių
teisei : kiekvienas asmuo individualiai atsakingas už savo įsipareigojimų
vykdymą. Žinoma, senjorų ir vasalų santykiuose, tarkim, barono ir riterio,
abipusiškumo principas buvo kur kas ryškesnis negu žemvaldžio ir valstiečio
santykiuose, tačiau visais atvejais šių santykių pagrindą sudarė tam tikras
asmeninis ryšys. Šia prasme feodalinė valstiečio priklausomybė iš esmės
skyrėsi nuo vergo priklausomybės: pastarąjį jo savininkas laikė daiktu,
naudojimo ir eksploatacijos objektu, bet ne asmenybe.

Senjoro ir vasalo sutartis saistė tik juos ir turėjo būti atnaujinama,
vienam kuriam mirus. Kaip vasalitetas, taip ir feodas pradžioje n
negalėjo
būti paveldimi ir po vasalo mirties turėjo grįžti senjorui. Tačiau nuo IX
a. paprotys feodalams paveldėti vis labiau plito ir, jam įsigalėjus, ryšiai
tarp senjoro ir vasalo paliko daugiau formaliojo pobūdžio. Juos primindavo
tik vasalinė priesaika, kuri negalėjo būti paveldima ir kiekvieno feodo
įpedinio turėjo būti kartojama. Feodai, kai juos paveldėdavo keli įpėdiniai
ar jų dalis dalydavo žemesniems vasalams, nuolat skaldėsi, ir tuo būdu
feodalinė žemė atsidūrė daugybės senjorų ir vasalų rankose. Išdava- pačios
valstybės susiskaldymasį senjorijas, kur valstybės galva – karalius arba
kunigaikštis – tebuvo vienas didesnių senjorų su savo tiesioginiais
vasalais.

Išplitus feodaliniams santykiams, vienas ir tas pats vasalas galėjo
turėti kelis senjorus. Šiuo atveju kuriam vienam senjorui vasalas duodavo
pirmenybę prieš kitus, jam didžiausiai įsipareigodamas.

Pagrindinės vasalo pareigos senjorui dalyvavimas senjoro taryboje,
paprastai šaukiamoje tris kartus metuose, kur buvo sprendžiami vieši
reikalai ir vykdomi jam lygiųjų vasalų teismai. Antroji pareiga – karo
tarnyba, pagrindinė feodalinėje santvarkoje, iš kurios, pasak kaikurių
istorikų, išriedėjęs ir pats feodalizmas. Karo tarnyboje, saugojant pilis
ar žygiuojant, turėjo dalyvauti pats vasalas su savo vasalais pradžioje
neribotą laiką. Vėliau laikas buvo apribotas daugiausia 40 dienų. Bet
vasalui buvo palikta teisė atsipirkti nuo karinės tarnybos, ir jo vietoje
senjoras galėjo samdytis karius. Pagaliau vasalas turėjo mokėti mokesčius
senjorui, paprastai, keturiais atvejais: senjorui žygiuojant į kryžiaus
karą, vyriausiąjį sūnų riteriu šventinant, vyriausią dukterį ištekinant ir
jį iš nelaisvės išperkant. Dar svarbus vasalo įsipareigojimas buvo priimti
keliaujantį senjorą su palydovais.

Senjoras irgi vasalui turėjo pareigų, nusakomų dviem žodžiais: pagalba ir
patarimas . jis turėjo ginti užpultąjį vasalą ir jį visokiariopai remti.
Jeigu senjoras palikdavo vasalą, šis galėjo nutraukti jam duotąją
priesaiką. Taip pat ir senjoras iš vasalo galėjo atimti feodą ir nutraukti
vasalinius saitus, jei šis jam buvo neištikimas.

Senjoras ir vasalas – tai įvairaus pavadinimo ir laipsnių didikų luomas,
grindęs savo valdžią ir teises žeme. Į feodalinių didikų luomą įsijungė ir
augštesnieji dvasininkai kaip vyskupai, arkivyskupai, abatai, tapę
senjorais ir vasalais. Tačiau jie negalėjo įsipareigoti svarbiausiai
tarybai, būtent, karo, nes, ypač nuo XI a., bažnytiniai nuostatai jiems
draudė vartoti ginklą. Dvasininkų feodalų karo tarnybaą gražiai atstojo jų
malda. Dvasinio vasalo žemė priklausė iš tikrųjų ne tiek jam, kiek
Bažnyčiai, ir senjoras, priimdamas tokio vasalo priesaiką, savaime
įsikišdavo į bažnytinius reikalus. O ir bažnytiniai didikai, susirišdami
vasaliniais saitais su pasauliniais senjorais, taip pat pasaulėjo. Iš šio
bažnytinių ir pasaulinių didikų tarpusavio susipynimo ir kilo vadinamoji
kova dėl investitūros.

Feodalinėje visuomenėje bažnyčia plėtojo visuomenės organinės sandaros
teoriją, pasak kurios, kiekvienas žmogus sudaro būtiną visumos dalį ir
privalo atlikti jam patikėtas pareigas. Kartu su feodaline santvarka
atsirado mokymas apie trilypę visuomenės sandarą, kurią sudaro trys
sutvarkytos klasės: dvasininkija rūpinasi valstybės dvasine sveikata,
riterija, ją saugo, o artojai, dirbantieji – maitina. Pažeidus šią
harmoningą sąveiką iškyla pražutingų visam organizmui pavojų. Visuomenės
trejopo padalijimo schemą, kurioje kiekviena sudėtinė dalis atlieka
konkrečią funkciją, butiną visuomenės gerovei. Ištikimybė viduramžiais –
svarbiausia krikščionybių dorybė.

Feodalinėj santvarkoj didikai savo dvaruose daug kur virto tikraisiais
valdovais, sau visiškai palenkę vasalus ir žemdirbius – vilanus ir servus.
Šie turėjo savo ponams eiti baudžiavą, duoti duokles ir mokėti piniginius
mokesčius. Pasinaudojęs imunitetu, senjoras arba siuzerenas turėjo
nevaržomą teisę teisti savo dvarų gyventojus ir juos savo valia ekonomiškai
išnaudoti. Dvaras su priklausomais bei nelaisvaisiais buvo feodalinės
visuomenės branduolys. Šalia jo užtinkamos dar dvi žemės valdymo
rušys:alodas ir činšas. Pirmasis reiškia visišką nuosavybę, o antrasis –
nuosavybę, už kurią valdytojas moka nustatytus mokesčius.

Nors feodalizme vyravo privatieji senjorų ir vasalų santykia, bet pats
valstybingumas nebuvo žuvęs. Tad nepateisinama kalba apie feodalinę
anarchiją, sakant ją buvus būdingą patiems viduramžiams. Iš tikrųjų, pats
feodalizmas išaugo iš valstybinio reikalo, kai karaliai dėl vyraujančios
agrarinės ekonomikos ėmė žemes dovanoti už valstybines tarnybas. Tad
daugumas didžiųjų feodalų kilo iš valstybinių pareigų. Vėliau, feodalizmui
jau išplitus, daug kur feodalai paliko artimuose santykiuose su karaliumi,
ar eidami pareigas dvare, ar sritis valdydami. Kaikurie feodalai buvo,
viena, valstybės pareigūnai, antra – žemininkai, taip ir karalius buvo
vienas iš valstybės senjorų ir drauge jos suverenas. Jis turėjo dvarus ir
tiesioginius vasalus, kuriais daugiausia rėmėsi.

Taigi Vakarų Europos feodalinės visuomenės socialinę struktūrą apibudina
du prieštaringi, bet funkciškai tarpusavy susiję organizacijos principai :
viešpatavimo – pavaldumo ir korporatyviniai santykiai. Ir ponai, ir
priklausomi nuo jų žmonės įėjo į korporacines grupes, kurios gynė jų teises
ir garantavo tam tikrą visuomeninį ir teisinį statutą. Neigdama laisvą
žmogiškosios asmenybės vystymąsi, korporacija kartu sudarė jai egzistuoti
tam tikrose ribose, kurios neprieštaravo kolektyvo interesams ir tikslams.
Šis dvilypumas atsispindėjo viduramžių teisėje: atmesdama naujoves kaip
smerktinas ar netgi nusikalstamas, ji gynė žmogaus statutą, kuris priklausė
jam kaip socialinės grupės nariui.

Feodalinėj visuomenėje nėra visiškai nepriklausomų žmonių. Valstietis
pavaldus ponui, tačiau ir feodalas buvo aukštesnio senjoro
vasalas;žemvaldys – savos valdos šeimininkas, bet valda yra feodas,
dovanotas už tarnybą bei klusnumą. Senjoro teisių bei vasalo pareigų
derinys būdingas kiekvienam feodalinės hierarchijos nariui, net monarchui,-
ir jis buvo kažkieno vasalas; arba jis duodavo ištikymybės priesaiką
imperatoriui, popiežiui, arba į jį buvo žiūrima kaip į Dievo vasalą.
Visiško neriboto suvereniteto ši visuomenė nežinojo. Todėl feodalinės
visuomenės narys visada nuo ko nors priklausė, bent jau nominaliai. Kartu
daugybė šios visuomenės sluoksnių juridiškai buvo laisvi. Vadinasi, laisvė
tuo metu nebuvo suvokiama kaip priklausomybės analizė, laisvė ir
priklausomybė viena kitos neneigė.

Leave a Comment