REFERATAS
Tema
,,Feodalizmas viduriniais amžiais‘‘
Įvadas
Šiame referate yra aprašyta ,,Feodalizmas viduramžiais‘‘. Ji egzistavo nuo V a. iki XVI a. Viduriniais amžiais dauguma žmonių vertėsi žemdirbyste ir gyveno visuomenėje santvarkoje , kuri pagrįsta žemės nuosavybe ir vadinama feodalizmu. Šia temą pasirinkau, nes man labai buvo įdomu sužinoti apie feodalinę santvarką viduramžiais. Be to norėjau praplėsti savo akiratį apie praeities gyvenimą. Taip pat norėjau pateikti kuo daugiau informacijos savo bendraamžiams ir juos sudominti šia tema.
Tikiuosi, jog mano pateikta informacija padės jums suvokti apie žemdirbystės reikšmę viduramžiais. Neišėjo surasti informacijos apie feodalizmą Prancūzijoje .Perskaičiau nemažai informacijos apie feodalizmą .
Įžanga
V a.Vakarų Europa susiskaldė į daugybę karalysčių . Prekyba apmirė , ir žmonės turėjo pragyventi iš žemės .Pradėjo rastis stiprių žemvaldžių ir plėtotis feodalinė sistema siejanti stambiuosius žemvaldžius ir jų vasalus .Prielaida feodalizmui atsirasti yra raitelijos (šarvuotų riterių) formavimas. Nuo VIII a. vid.ji darėsi vis reikšmingesnė. Žemės paskola karį daro savarankišką, įgalino jį apsiginkluoti (žirgas, šarvai, ginklai). Žemėse , kurios buvo vadinamos feodais , dažniausiai akmeninėse, sustiprintose pilyse gyvendavo kilmingi senjorai arba feodalai. Ne tokie kilmingi ir pavaldūs feodalams buvo vasalai, o dar žemesnė feodalinės visuomenės klasė – valstiečiai. Svarbiausias dalykas šioje santvarkoje –
tai žmogaus ryšys su žmogumi, vasalo ištikimybė senjorui, kuris mainais atsidavusiam tarnui garantavo saugumą ir globą. Feodalinės visuomenės pagrindą sudaro valdymo ir klausymo santykiai. Joje niekas nėra visiškai ir visais atžvilgiais laisvas, nes kiekvienas visuomenės narys turi poną. O
kad geriau suprastume feodalines epochos valdymo ir pavaldumo santykių esmę, reikia pagvildenti tokių kategorijų kaip laisvė ir priklausomybė realų turinį.
Tikslai:
1. Rinkti ir konspektuoti medžiagą, ją susisteminti.
2. Domėtis tema ir reikalinga literatūra.
3. Įsigilinti į temą.
4. Išsamiai pateikti temą skaitytojui.
Dėstymas
Terminas feodalizmas pirmiausia imtas vartoti Prancūzijoje nuo XVIII
a.pab.,ir juo istorikai būdino senąjį rėžimą.Pirmiausia feodalizmo santvarka įsigalėjo Prancūzijoje ir Vokietijoje ,o paskui Anglijoje ,Si-
cilijoje ir Palestinoje.Ją įvedė normanai.Feodalizmas įsigalėjo ir kai kuriuose Italijos bei Ispanijos srityse.Feodalinei santvarkai būdinga:
1. Agrarinis ūkis ,kur žemė yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis .
2. Visuomenė pasiskirsčiusi į žemininkų ir jos priklausančių nelaisvųjų ar asmeniškai laisvųjų žemdirbių masę.
3. Karalius valdo valstybę per diduomenę ir yra pirmasis tarp lygiųjų.
4. Pagrindinis vienetas valstybėje yra dvaras ,kuris yra tarsi maža valstybėlė .
5. Vyrauja paprotinė ,nerašytoji teisė , paskirta sritims bei grupėms, kuri yra surizgusi su valstybine teise .
Šiuos ir kitus Vakarų Europos viduramžiuose pastebėtus požymius istorikai perkelia ir į kitus kraštus ,ir tuo būdu kalbama apie įvairių ne Europos tautų feodalizmą . Tačiau ryškiausios feodalizmo žymės tebuvo Vakarų
Europoje viduramžiuose ,ypač Prancūzijoje .
Feodalizmo šaknys glūdėjo jau Romos imperijoje , kurioje pirmiausiais mūsų eros amžiais ėmė vyrauti agrarinė ekonomika su stambiaisiais dvarais
.Stambieji dvarai pasiglemžė smulkiuosius ūkininkus ,kurie jiems pasiduodami ,tapo jų priklausomi. Tad, kuriantis viduramžių valstybėms , kūrėsi ir įvairių pavidalų feodalinė tvarka.
Nors įprasta kalbėti apie feodalinę sistemą, bet iš tikrųjų jokios sistemos nebuvo. Visas feodalizmas rėmėsi papročiais ir įvairavo, destis valstybę, net sritis. Feodalizmo esmė – pasidavimas silpnesniojo pajėgesniojo globai. Asmuo , pasidavęs kito globai, nuo VIII a. imta vadinti vasalu; vasalo globėjas buvo vadinamas senjoru. Tad senjoritas ir vasalitetas dvi korelatyvinės savokos , grindusios europinį feodalizmą.Vasalas , pasiduodamas senjoro globai ,iš jo naudotis gaudavo kokią nuosavybę ,daugiausia žemę .Senjoras perleisdavo žemę lyg iš savo malonės, tenkindamas vasalo prašymą.Ilgainiui ir pirmiausia frankuose vasalui perleista žemė pradėta vadinti feodu, iš kurio atsirado ir pačios santvarkos pavadinimas .
Senjoras perleisdavo žemę vasalui tam tikromis apeigomis, vadinamomis investitūra bei homagiumu. Vasalas, pripažindamas už gautąjį feodą esąs senjoro žmogumi, atsiklaupęs įdėdavo savo rankas į jojo rankas. Po to, senjoro pakeltas ir pabučiuotas, vasalas padėjęs rankas ant Šventraščio ar relikvijų, atlikdavo priesaikos aktą. Naujam vasalui senjoras duodavo lazdą, ietį, šakelę arba žemės gniūžtę, simbolizuojančią feodą, ir tą feodą aprodydavo. Vėliau aprodymą pakeitė rašytinė charta.
Viduramžių socialiniuose santykiuose didžiausią reikšmę turi abipusiškumo principas . Vasalas randa sau senjorą .
Jų sudaromi ryšiai jau ne natūralūs, kaip barbarų visuomenėje, o grynai socialiniai(nors ir feodalizmo laikais organinės grupės nepraranda ankstesnės reikšmės, pavyzdžiui, šeima, arba bent jau ją ilgai išlaikai, pavyzdžiui, giminystės sąjungos).Be to, ne taip, kaip kolektyvinius barbarų visuomenės ryšius, feodalinius ryšius lėmė individualios žmogaus savybės.
Užmegzti ryšius tarp senjoro ir vasalo, globėjo ir globotinio – tai prisiimti abipusius įsipareigojimus.
Vasalas turėjo tarnauti savo senjorui, teigti jam visokeriopą pagalbą, būti jam ištikimas ir atsidavęs, o senjoras savo ruožtu įsipareigodavo globoti vasalą, ginti jį, būti jo atžvilgiu teisingas; užmegzdami šiuos santykius, jiedu duodavo vienas kitam iškilmingas priesaikas ir atlikdavo omažo, darančio jų ryšį neišardomą, ritualą.
Vienai pusei pažeidus įsipareigojimus, jų neprivalėjo laikytis ir kita feodalinės sutarties pusė. Neturtingas, bejėgis žmogus, suradęs sau patroną, prašydavo jo apsaugos ir paramos, už tai įsipareigodamas būti visiškai jam klusnus, o užtarėjas įsipareigodavo savo ginamąjį maitinti ir globoti.
Valstietis, atsisakydamas valdos teisių bažnyčios arba pasauliečio magnato naudai ir tapdamas priklausomu, turėjo teisę būti jo ginamas ir globojamas ir tikėtis, jog turtingas žemvaldys išvaduos jį nuo valstybinių prievolių. Koks tikrasis santykių tarp pono ir priklausomo žmogaus turinys?
Pirmasis, aišku, išnaudojo antrąjį, bet šalių įsipareigojimų ir paslaugų abipusiškumo principas reguliavo šiuos santykius. Bažnyčia mokė, kad pavaldiniai besąlygiškai turi paklusti Dievo nustatytai valdžiai ir kad svarbu kiekvieno tarnyba ir pareigos, o ne pats jas einantis individas.
Tačiau iš tikrųjų feodalinė teisė reguliavo santykius tarp asmenų, stovinčių skirtingose hierarchijos pakopose, tačiau vienodai paklūstančių teisei : kiekvienas asmuo individualiai atsakingas už savo įsipareigojimų vykdymą. Žinoma, senjorų ir vasalų santykiuose, tarkim, barono ir riterio, abipusiškumo principas buvo kur kas ryškesnis negu žemvaldžio ir valstiečio santykiuose, tačiau visais atvejais šių santykių pagrindą sudarė tam tikras asmeninis ryšys. Šia prasme feodalinė valstiečio priklausomybė iš esmės skyrėsi nuo vergo priklausomybės: pastarąjį jo savininkas laikė daiktu, naudojimo ir eksploatacijos objektu, bet ne asmenybe.
Senjoro ir vasalo sutartis saistė tik juos ir turėjo būti atnaujinama, vienam kuriam mirus. Kaip vasalitetas, taip ir feodas pradžioje negalėjo būti paveldimi ir po vasalo mirties turėjo grįžti senjorui. Tačiau nuo IX
a. paprotys feodalams paveldėti vis labiau plito ir, jam įsigalėjus, ryšiai tarp senjoro ir vasalo paliko daugiau formaliojo pobūdžio. Juos primindavo tik vasalinė priesaika, kuri negalėjo būti paveldima ir kiekvieno feodo įpedinio turėjo būti kartojama. Feodai, kai juos paveldėdavo keli įpėdiniai ar jų dalis dalydavo žemesniems vasalams, nuolat skaldėsi, ir tuo būdu feodalinė žemė atsidūrė daugybės senjorų ir vasalų rankose. Išdava- pačios valstybės susiskaldymasį senjorijas, kur valstybės galva – karalius arba kunigaikštis – tebuvo vienas didesnių senjorų su savo tiesioginiais vasalais.
Išplitus feodaliniams santykiams, vienas ir tas pats vasalas galėjo turėti kelis senjorus. Šiuo atveju kuriam vienam senjorui vasalas duodavo pirmenybę prieš kitus, jam didžiausiai įsipareigodamas.
Pagrindinės vasalo pareigos senjorui dalyvavimas senjoro taryboje, paprastai šaukiamoje tris kartus metuose, kur buvo sprendžiami vieši reikalai ir vykdomi jam lygiųjų vasalų teismai. Antroji pareiga – karo tarnyba, pagrindinė feodalinėje santvarkoje, iš kurios, pasak kaikurių istorikų, išriedėjęs ir pats feodalizmas. Karo tarnyboje, saugojant pilis ar žygiuojant, turėjo dalyvauti pats vasalas su savo vasalais pradžioje neribotą laiką.
Vėliau laikas buvo apribotas daugiausia 40 dienų. Bet vasalui buvo palikta teisė atsipirkti nuo karinės tarnybos, ir jo vietoje senjoras galėjo samdytis karius.
Pagaliau vasalas turėjo mokėti mokesčius senjorui, paprastai, keturiais atvejais: senjorui žygiuojant į kryžiaus karą, vyriausiąjį sūnų riteriu šventinant, vyriausią dukterį ištekinant ir jį iš nelaisvės išperkant. Dar svarbus vasalo įsipareigojimas buvo priimti keliaujantį senjorą su palydovais.
Senjoras irgi vasalui turėjo pareigų, nusakomų dviem žodžiais: pagalba ir patarimas . jis turėjo ginti užpultąjį vasalą ir jį visokiariopai remti.
Jeigu senjoras palikdavo vasalą, šis galėjo nutraukti jam duotąją priesaiką. Taip pat ir senjoras iš vasalo galėjo atimti feodą ir nutraukti vasalinius saitus, jei šis jam buvo neištikimas.
Senjoras ir vasalas – tai įvairaus pavadinimo ir laipsnių didikų luomas, grindęs savo valdžią ir teises žeme. Į feodalinių didikų luomą įsijungė ir augštesnieji dvasininkai kaip vyskupai, arkivyskupai, abatai, tapę senjorais ir vasalais. Tačiau jie negalėjo įsipareigoti svarbiausiai tarybai, būtent, karo, nes, ypač nuo XI a., bažnytiniai nuostatai jiems draudė vartoti ginklą. Dvasininkų feodalų karo tarnybaą gražiai atstojo jų malda. Dvasinio vasalo žemė priklausė iš tikrųjų ne tiek jam, kiek
Bažnyčiai, ir senjoras, priimdamas tokio vasalo priesaiką, savaime įsikišdavo į bažnytinius reikalus. O ir bažnytiniai didikai, susirišdami vasaliniais saitais su pasauliniais senjorais, taip pat pasaulėjo. Iš šio bažnytinių ir pasaulinių didikų tarpusavio susipynimo ir kilo vadinamoji kova dėl investitūros.
Feodalinėje visuomenėje bažnyčia plėtojo visuomenės organinės sandaros teoriją, pasak kurios, kiekvienas žmogus sudaro būtiną visumos dalį ir privalo atlikti jam patikėtas pareigas. Kartu su feodaline santvarka atsirado mokymas apie trilypę visuomenės sandarą, kurią sudaro trys sutvarkytos klasės: dvasininkija rūpinasi valstybės dvasine sveikata, riterija, ją saugo, o artojai, dirbantieji – maitina. Pažeidus šią harmoningą sąveiką iškyla pražutingų visam organizmui pavojų. Visuomenės trejopo padalijimo schemą, kurioje kiekviena sudėtinė dalis atlieka konkrečią funkciją, butiną visuomenės gerovei. Ištikimybė viduramžiais –
svarbiausia krikščionybių dorybė.
Feodalinėj santvarkoj didikai savo dvaruose daug kur virto tikraisiais valdovais, sau visiškai palenkę vasalus ir žemdirbius – vilanus ir servus.
Šie turėjo savo ponams eiti baudžiavą, duoti duokles ir mokėti piniginius mokesčius. Pasinaudojęs imunitetu, senjoras arba siuzerenas turėjo nevaržomą teisę teisti savo dvarų gyventojus ir juos savo valia ekonomiškai išnaudoti. Dvaras su priklausomais bei nelaisvaisiais buvo feodalinės visuomenės branduolys. Šalia jo užtinkamos dar dvi žemės valdymo rušys:alodas ir činšas. Pirmasis reiškia visišką nuosavybę, o antrasis –
nuosavybę, už kurią valdytojas moka nustatytus mokesčius.
Nors feodalizme vyravo privatieji senjorų ir vasalų santykia, bet pats valstybingumas nebuvo žuvęs. Tad nepateisinama kalba apie feodalinę anarchiją, sakant ją buvus būdingą patiems viduramžiams. Iš tikrųjų, pats feodalizmas išaugo iš valstybinio reikalo, kai karaliai dėl vyraujančios agrarinės ekonomikos ėmė žemes dovanoti už valstybines tarnybas.
Tad daugumas didžiųjų feodalų kilo iš valstybinių pareigų. Vėliau, feodalizmui jau išplitus, daug kur feodalai paliko artimuose santykiuose su karaliumi, ar eidami pareigas dvare, ar sritis valdydami. Kaikurie feodalai buvo, viena, valstybės pareigūnai, antra – žemininkai, taip ir karalius buvo vienas iš valstybės senjorų ir drauge jos suverenas. Jis turėjo dvarus ir tiesioginius vasalus, kuriais daugiausia rėmėsi.
Taigi Vakarų Europos feodalinės visuomenės socialinę struktūrą apibudina du prieštaringi, bet funkciškai tarpusavy susiję organizacijos principai :
viešpatavimo – pavaldumo ir korporatyviniai santykiai. Ir ponai, ir priklausomi nuo jų žmonės įėjo į korporacines grupes, kurios gynė jų teises ir garantavo tam tikrą visuomeninį ir teisinį statutą. Neigdama laisvą žmogiškosios asmenybės vystymąsi, korporacija kartu sudarė jai egzistuoti tam tikrose ribose, kurios neprieštaravo kolektyvo interesams ir tikslams.
Šis dvilypumas atsispindėjo viduramžių teisėje: atmesdama naujoves kaip smerktinas ar netgi nusikalstamas, ji gynė žmogaus statutą, kuris priklausė jam kaip socialinės grupės nariui.
Feodalinėj visuomenėje nėra visiškai nepriklausomų žmonių. Valstietis pavaldus ponui, tačiau ir feodalas buvo aukštesnio senjoro vasalas;žemvaldys – savos valdos šeimininkas, bet valda yra feodas, dovanotas už tarnybą bei klusnumą. Senjoro teisių bei vasalo pareigų derinys būdingas kiekvienam feodalinės hierarchijos nariui, net monarchui,-
ir jis buvo kažkieno vasalas; arba jis duodavo ištikymybės priesaiką imperatoriui, popiežiui, arba į jį buvo žiūrima kaip į Dievo vasalą.
Visiško neriboto suvereniteto ši visuomenė nežinojo. Todėl feodalinės visuomenės narys visada nuo ko nors priklausė, bent jau nominaliai. Kartu daugybė šios visuomenės sluoksnių juridiškai buvo laisvi. Vadinasi, laisvė tuo metu nebuvo suvokiama kaip priklausomybės analizė, laisvė ir priklausomybė viena kitos neneigė.