REFERATAS Tema ,,Feodalizmas viduriniais amžiais‘‘
Įvadas
Šiame referate yra aprašyta ,,Feodalizmas viduramžiais‘‘. Jiegzistavo nuo V a. iki XVI a. Viduriniais amžiais dauguma žmonių vertėsižemdirbyste ir gyveno visuomenėje santvarkoje , kuri pagrįsta žemėsnuosavybe ir vadinama feodalizmu. Šia temą pasirinkau, nes man labai buvoįdomu sužinoti apie feodalinę santvarką viduramžiais. Be to norėjaupraplėsti savo akiratį apie praeities gyvenimą. Taip pat norėjau pateiktikuo daugiau informacijos savo bendraamžiams ir juos sudominti šia tema.Tikiuosi, jog mano pateikta informacija padės jums suvokti apiežemdirbystės reikšmę viduramžiais. Neišėjo surasti informacijos apiefeodalizmą Prancūzijoje .Perskaičiau nemažai informacijos apie feodalizmą .
Įžanga
V a.Vakarų Europa susiskaldė į daugybę karalysčių . Prekybaapmirė , ir žmonės turėjo pragyventi iš žemės .Pradėjo rastis stipriųžemvaldžių ir plėtotis feodalinė sistema siejanti stambiuosius žemvaldžiusir jų vasalus .Prielaida feodalizmui atsirasti yra raitelijos (šarvuotųriterių) formavimas. Nuo VIII a. vid.ji darėsi vis reikšmingesnė. Žemėspaskola karį daro savarankišką, įgalino jį apsiginkluoti (žirgas, šarvai,ginklai). Žemėse , kurios buvo vadinamos feodais , dažniausiai akmeninėse,sustiprintose pilyse gyvendavo kilmingi senjorai arba feodalai. Ne tokiekilmingi ir pavaldūs feodalams buvo vasalai, o dar žemesnė feodalinėsvisuomenės klasė – valstiečiai. Svarbiausias dalykas šioje santvarkoje –tai žmogaus ryšys su žmogumi, vasalo ištikimybė senjorui, kuris mainaisatsidavusiam tarnui garantavo saugumą ir globą. Feodalinės visuomenėspagrindą sudaro valdymo ir klausymo santykiai. Joje niekas nėra visiškai irvisais atžvilgiais laisvas, nes kiekvienas visuomenės narys turi poną. Okad geriau suprastume feodalines epochos valdymo ir pavaldumo santykiųesmę, reikia pagvildenti tokių kategorijų kaip laisvė ir priklausomybėrealų turinį. Tikslai: 1. Rinkti ir konspektuoti medžiagą, ją susisteminti.
2. Domėtis tema ir reikalinga literatūra. 3. Įsigilinti į temą. 4. Išsamiai pateikti temą skaitytojui.DėstymasTerminas feodalizmas pirmiausia imtas vartoti Prancūzijoje nuo XVIIIa.pab.,ir juo istorikai būdino senąjį rėžimą.Pirmiausia feodalizmosantvarka įsigalėjo Prancūzijoje ir Vokietijoje ,o paskui Anglijoje ,Si-cilijoje ir Palestinoje.Ją įvedė normanai.Feodalizmas įsigalėjo ir kaikuriuose Italijos bei Ispanijos srityse.Feodalinei santvarkai būdinga: 1. Agrarinis ūkis ,kur žemė yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis . 2. Visuomenė pasiskirsčiusi į žemininkų ir jos priklausančių nelaisvųjų ar asmeniškai laisvųjų žemdirbių masę. 3. Karalius valdo valstybę per diduomenę ir yra pirmasis tarp lygiųjų. 4. Pagrindinis vienetas valstybėje yra dvaras ,kuris yra tarsi maža valstybėlė . 5. Vyrauja paprotinė ,nerašytoji teisė , paskirta sritims bei grupėms, kuri yra surizgusi su valstybine teise . Šiuos ir kitus Vakarų Europos viduramžiuose pastebėtus požymius istorikai perkelia ir į kitus kraštus ,ir tuo būdu kalbama apie įvairių ne Europos tautų feodalizmą . Tačiau ryškiausios feodalizmo žymės tebuvo Vakarų Europoje viduramžiuose ,ypač Prancūzijoje . Feodalizmo šaknys glūdėjo jau Romos imperijoje , kurioje pirmiausiais mūsų eros amžiais ėmė vyrauti agrarinė ekonomika su stambiaisiais dvarais .Stambieji dvarai pasiglemžė smulkiuosius ūkininkus ,kurie jiems pasiduodami ,tapo jų priklausomi. Tad, kuriantis viduramžių valstybėms , kūrėsi ir įvairių pavidalų feodalinė tvarka. Nors įprasta kalbėti apie feodalinę sistemą, bet iš tikrųjų jokios sistemos nebuvo. Visas feodalizmas rėmėsi papročiais ir įvairavo, destis valstybę, net sritis. Feodalizmo esmė – pasidavimas silpnesniojo pajėgesniojo globai. Asmuo , pasidavęs kito globai, nuo VIII a. imta vadinti vasalu; vasalo globėjas buvo vadinamas senjoru. Tad senjoritas ir vasalitetas dvi korelatyvinės savokos , grindusios europinį feodalizmą.Vasalas , pasiduodamas senjoro globai ,iš jo naudotis gaudavo kokią nuosavybę ,daugiausia žemę .Senjoras perleisdavo žemę lyg iš savo
malonės, tenkindamas vasalo prašymą.Ilgainiui ir pirmiausia frankuose vasalui perleista žemė pradėta vadinti feodu, iš kurio atsirado ir pačios santvarkos pavadinimas . Senjoras perleisdavo žemę vasalui tam tikromis apeigomis, vadinamomis investitūra bei homagiumu. Vasalas, pripažindamas už gautąjį feodą esąs senjoro žmogumi, atsiklaupęs įdėdavo savo rankas į jojo rankas. Po to, senjoro pakeltas ir pabučiuotas, vasalas padėjęs rankas ant Šventraščio ar relikvijų, atlikdavo priesaikos aktą. Naujam vasalui senjoras duodavo lazdą, ietį, šakelę arba žemės gniūžtę, simbolizuojančią feodą, ir tą feodą aprodydavo. Vėliau aprodymą pakeitė rašytinė charta. Viduramžių socialiniuose santykiuose didžiausią reikšmę turi abipusiškumoprincipas . Vasalas randa sau senjorą . Jų sudaromi ryšiai jau nenatūralūs, kaip barbarų visuomenėje, o grynai socialiniai(nors irfeodalizmo laikais organinės grupės nepraranda ankstesnės reikšmės,pavyzdžiui, šeima, arba bent jau ją ilgai išlaikai, pavyzdžiui, giminystėssąjungos).Be to, ne taip, kaip kolektyvinius barbarų visuomenės ryšius,feodalinius ryšius lėmė individualios žmogaus savybės. Užmegzti ryšius tarpsenjoro ir vasalo, globėjo ir globotinio – tai prisiimti abipusiusįsipareigojimus. Vasalas turėjo tarnauti savo senjorui, teigti jamvisokeriopą pagalbą, būti jam ištikimas ir atsidavęs, o senjoras savoruožtu įsipareigodavo globoti vasalą, ginti jį, būti jo atžvilgiuteisingas; užmegzdami šiuos santykius, jiedu duodavo vienas kitamiškilmingas priesaikas ir atlikdavo omažo, darančio jų ryšį neišardomą,ritualą. Vienai pusei pažeidus įsipareigojimus, jų neprivalėjo laikytis irkita feodalinės sutarties pusė. Neturtingas, bejėgis žmogus, suradęs saupatroną, prašydavo jo apsaugos ir paramos, už tai įsipareigodamas būtivisiškai jam klusnus, o užtarėjas įsipareigodavo savo ginamąjį maitinti irgloboti. Valstietis, atsisakydamas valdos teisių bažnyčios arba pasauliečiomagnato naudai ir tapdamas priklausomu, turėjo teisę būti jo ginamas irglobojamas ir tikėtis, jog turtingas žemvaldys išvaduos jį nuo valstybiniųprievolių. Koks tikrasis santykių tarp pono ir priklausomo žmogaus turinys?Pirmasis, aišku, išnaudojo antrąjį, bet šalių įsipareigojimų ir paslaugųabipusiškumo principas reguliavo šiuos santykius. Bažnyčia mokė, kadpavaldiniai besąlygiškai turi paklusti Dievo nustatytai valdžiai ir kadsvarbu kiekvieno tarnyba ir pareigos, o ne pats jas einantis individas.Tačiau iš tikrųjų feodalinė teisė reguliavo santykius tarp asmenų,stovinčių skirtingose hierarchijos pakopose, tačiau vienodai paklūstančiųteisei : kiekvienas asmuo individualiai atsakingas už savo įsipareigojimųvykdymą. Žinoma, senjorų ir vasalų santykiuose, tarkim, barono ir riterio,abipusiškumo principas buvo kur kas ryškesnis negu žemvaldžio ir valstiečiosantykiuose, tačiau visais atvejais šių santykių pagrindą sudarė tam tikrasasmeninis ryšys. Šia prasme feodalinė valstiečio priklausomybė iš esmėsskyrėsi nuo vergo priklausomybės: pastarąjį jo savininkas laikė daiktu,naudojimo ir eksploatacijos objektu, bet ne asmenybe. Senjoro ir vasalo sutartis saistė tik juos ir turėjo būti atnaujinama,vienam kuriam mirus. Kaip vasalitetas, taip ir feodas pradžioje negalėjobūti paveldimi ir po vasalo mirties turėjo grįžti senjorui. Tačiau nuo IXa. paprotys feodalams paveldėti vis labiau plito ir, jam įsigalėjus, ryšiaitarp senjoro ir vasalo paliko daugiau formaliojo pobūdžio. Juos primindavotik vasalinė priesaika, kuri negalėjo būti paveldima ir kiekvieno feodoįpedinio turėjo būti kartojama. Feodai, kai juos paveldėdavo keli įpėdiniaiar jų dalis dalydavo žemesniems vasalams, nuolat skaldėsi, ir tuo būdufeodalinė žemė atsidūrė daugybės senjorų ir vasalų rankose. Išdava- pačiosvalstybės susiskaldymasį senjorijas, kur valstybės galva – karalius arbakunigaikštis – tebuvo vienas didesnių senjorų su savo tiesioginiaisvasalais. Išplitus feodaliniams santykiams, vienas ir tas pats vasalas galėjoturėti kelis senjorus. Šiuo atveju kuriam vienam senjorui vasalas duodavopirmenybę prieš kitus, jam didžiausiai įsipareigodamas. Pagrindinės vasalo pareigos senjorui dalyvavimas senjoro taryboje,paprastai šaukiamoje tris kartus metuose, kur buvo sprendžiami viešireikalai ir vykdomi jam lygiųjų vasalų teismai. Antroji pareiga – karotarnyba, pagrindinė feodalinėje santvarkoje, iš kurios, pasak kaikuriųistorikų, išriedėjęs ir pats feodalizmas. Karo tarnyboje, saugojant pilisar žygiuojant, turėjo dalyvauti pats vasalas su savo vasalais pradžiojeneribotą laiką. Vėliau laikas buvo apribotas daugiausia 40 dienų. Betvasalui buvo palikta teisė atsipirkti nuo karinės tarnybos, ir jo vietojesenjoras galėjo samdytis karius. Pagaliau vasalas turėjo mokėti mokesčiussenjorui, paprastai, keturiais atvejais: senjorui žygiuojant į kryžiauskarą, vyriausiąjį sūnų riteriu šventinant, vyriausią dukterį ištekinant irjį iš nelaisvės išperkant. Dar svarbus vasalo įsipareigojimas buvo priimtikeliaujantį senjorą su palydovais. Senjoras irgi vasalui turėjo pareigų, nusakomų dviem žodžiais: pagalba irpatarimas . jis turėjo ginti užpultąjį vasalą ir jį visokiariopai remti.Jeigu senjoras palikdavo vasalą, šis galėjo nutraukti jam duotąjąpriesaiką. Taip pat ir senjoras iš vasalo galėjo atimti feodą ir nutrauktivasalinius saitus, jei šis jam buvo neištikimas. Senjoras ir vasalas – tai įvairaus pavadinimo ir laipsnių didikų luomas,grindęs savo valdžią ir teises žeme. Į feodalinių didikų luomą įsijungė iraugštesnieji dvasininkai kaip vyskupai, arkivyskupai, abatai, tapęsenjorais ir vasalais. Tačiau jie negalėjo įsipareigoti svarbiausiaitarybai, būtent, karo, nes, ypač nuo XI a., bažnytiniai nuostatai jiemsdraudė vartoti ginklą. Dvasininkų feodalų karo tarnybaą gražiai atstojo jųmalda. Dvasinio vasalo žemė priklausė iš tikrųjų ne tiek jam, kiekBažnyčiai, ir senjoras, priimdamas tokio vasalo priesaiką, savaimeįsikišdavo į bažnytinius reikalus. O ir bažnytiniai didikai, susirišdamivasaliniais saitais su pasauliniais senjorais, taip pat pasaulėjo. Iš šiobažnytinių ir pasaulinių didikų tarpusavio susipynimo ir kilo vadinamojikova dėl investitūros. Feodalinėje visuomenėje bažnyčia plėtojo visuomenės organinės sandarosteoriją, pasak kurios, kiekvienas žmogus sudaro būtiną visumos dalį irprivalo atlikti jam patikėtas pareigas. Kartu su feodaline santvarkaatsirado mokymas apie trilypę visuomenės sandarą, kurią sudaro tryssutvarkytos klasės: dvasininkija rūpinasi valstybės dvasine sveikata,riterija, ją saugo, o artojai, dirbantieji – maitina. Pažeidus šiąharmoningą sąveiką iškyla pražutingų visam organizmui pavojų. Visuomenėstrejopo padalijimo schemą, kurioje kiekviena sudėtinė dalis atliekakonkrečią funkciją, butiną visuomenės gerovei. Ištikimybė viduramžiais –svarbiausia krikščionybių dorybė. Feodalinėj santvarkoj didikai savo dvaruose daug kur virto tikraisiaisvaldovais, sau visiškai palenkę vasalus ir žemdirbius – vilanus ir servus.Šie turėjo savo ponams eiti baudžiavą, duoti duokles ir mokėti piniginiusmokesčius. Pasinaudojęs imunitetu, senjoras arba siuzerenas turėjonevaržomą teisę teisti savo dvarų gyventojus ir juos savo valia ekonomiškaiišnaudoti. Dvaras su priklausomais bei nelaisvaisiais buvo feodalinėsvisuomenės branduolys. Šalia jo užtinkamos dar dvi žemės valdymorušys:alodas ir činšas. Pirmasis reiškia visišką nuosavybę, o antrasis –nuosavybę, už kurią valdytojas moka nustatytus mokesčius. Nors feodalizme vyravo privatieji senjorų ir vasalų santykia, bet patsvalstybingumas nebuvo žuvęs. Tad nepateisinama kalba apie feodalinęanarchiją, sakant ją buvus būdingą patiems viduramžiams. Iš tikrųjų, patsfeodalizmas išaugo iš valstybinio reikalo, kai karaliai dėl vyraujančiosagrarinės ekonomikos ėmė žemes dovanoti už valstybines tarnybas. Taddaugumas didžiųjų feodalų kilo iš valstybinių pareigų. Vėliau, feodalizmuijau išplitus, daug kur feodalai paliko artimuose santykiuose su karaliumi,ar eidami pareigas dvare, ar sritis valdydami. Kaikurie feodalai buvo,viena, valstybės pareigūnai, antra – žemininkai, taip ir karalius buvovienas iš valstybės senjorų ir drauge jos suverenas. Jis turėjo dvarus irtiesioginius vasalus, kuriais daugiausia rėmėsi. Taigi Vakarų Europos feodalinės visuomenės socialinę struktūrą apibudinadu prieštaringi, bet funkciškai tarpusavy susiję organizacijos principai :viešpatavimo – pavaldumo ir korporatyviniai santykiai. Ir ponai, irpriklausomi nuo jų žmonės įėjo į korporacines grupes, kurios gynė jų teisesir garantavo tam tikrą visuomeninį ir teisinį statutą. Neigdama laisvąžmogiškosios asmenybės vystymąsi, korporacija kartu sudarė jai egzistuotitam tikrose ribose, kurios neprieštaravo kolektyvo interesams ir tikslams.Šis dvilypumas atsispindėjo viduramžių teisėje: atmesdama naujoves kaipsmerktinas ar netgi nusikalstamas, ji gynė žmogaus statutą, kuris priklausėjam kaip socialinės grupės nariui. Feodalinėj visuomenėje nėra visiškai nepriklausomų žmonių. Valstietispavaldus ponui, tačiau ir feodalas buvo aukštesnio senjorovasalas;žemvaldys – savos valdos šeimininkas, bet valda yra feodas,dovanotas už tarnybą bei klusnumą. Senjoro teisių bei vasalo pareigųderinys būdingas kiekvienam feodalinės hierarchijos nariui, net monarchui,-ir jis buvo kažkieno vasalas; arba jis duodavo ištikymybės priesaikąimperatoriui, popiežiui, arba į jį buvo žiūrima kaip į Dievo vasalą.Visiško neriboto suvereniteto ši visuomenė nežinojo. Todėl feodalinėsvisuomenės narys visada nuo ko nors priklausė, bent jau nominaliai. Kartudaugybė šios visuomenės sluoksnių juridiškai buvo laisvi. Vadinasi, laisvėtuo metu nebuvo suvokiama kaip priklausomybės analizė, laisvė irpriklausomybė viena kitos neneigė.