teisės esmė ir socialinė paskirtis

P l a n a s

1. Įžanga.
2. Teisės samprata.
3. Teisės funkcinė struktūra.
4. Teisės ir pareigos.
5. Teisės socialinė paskirtis.
6. Išvados.

Į ž a n g a

Žmonijos istorijos aušroje egzistavo primityvi socialinio reguliavimo sistema.Tuo laikotarpiu atskiro giminės nario teisės neturėjo didesnio prioriteto. Socialinio reguliavimo sistema buvo nukreipta giminės išgyvenimo klausimui spręsti, egzistavo papročių teisė, kuri buvo visiems besąlygiškai privaloma. Teisių ir pareigų vienovė pradėjo formuotis, įsivyravus darbo specializacijai. Atsiradus intelektualių žmonių, ūkinei gamybai padidinus našumą, žmonija iš pirmykštės visuomenės, perėjo į civilizaciją. Iškyla būtinybė vystyti perteklinius prekių mainus. Juos reikėjo pagrįsti lygiaverčiu daarbu, investuotu į mainų objektą. Taip atsirado privati teisė. Priešinga kryptimi formavosi viešasis visuomenės gyvenimas. Pagrindinės socialinės klasės grindė santykius ne teise, o jėga. Ekonomiškai ir politiškai stipresni, savo pareigas primetė silpnesniem. Nuo to laikotarpio visuomenės viešąjį gyvenimą reguliavo ir tvarkė ne teisė, o įstatymas, nekreipiantis dėmesio į teisę. Bet kurį sukurtą įstatymą imta vadinti teise. Todėl įvyko teisės ir įstatymo išsiskyrimas, susiformavo etatistinė teisės samprata, kurios šaltinis buvo – valstybės valia. Teisė kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovė, buvo susiaurinta iki teisės prrincipo, taikomo tik civilinėje ar privačioje teisėje. Todėl to laikotarpio visuomenėje egzistavo dvi teisės sampratos: viešoji teisė ir privačioji teisė.

Privačioji teisė rėmėsi abipusių teisių ir pareigų pusiausvyra, lygiateisiškumu, nes reguliavo laisvų piliečių santykius. Privačioji teisė reguliuojanti santykius tarp piliečių liko vi

ienintelė teisė, kurios nebuvo palietęs supriešinimas, ir iš jos prasidėjo autentiškos šiuolaikinės teisės prisikėlimas, jos sugrįžimas į žmonių santykius su valstybe, humanizuojant juos teisių ir pareigų vienove.

Viešoji teisė reguliavo santykius tarp piliečių ir valstybės, ji rėmėsi etatistinės teisės samprata, jėgos primatu ir nelygiateisiškumu.

T e i s ė s s a m p r a t a

Egzistuoja ne vienas teisės sampratos aiškinimas, nes skirtingose šalyse ar kontinentuose ji suprantama skirtingai. Teisė yra susijusi su nacionalumu ir tos šalies teisinės sistemos tradicijomis. Nors nuomonės skiriasi apie teisės sampratą, tačiau kurios šalys pripažįsta asmens primatą prieš valstybę, žmogaus teisių prigimtinį pobūdį, įgytų teisių neatimamumą, lygiateisiškumą, socialinį kompromisą, todėl galima pripažinti, kad jos orientuotos į demokratines vertybes ir šiuolaikinės teisės sampratą. Į šiuolaikinės teisės sampratą jas integravo asmens prrimato prieš valstybę pripažinimas,kuris reikalauja visą teisės sistemą pradėti ir grįsti privačia teise, versti jos principus visos teisės principais. O privati teisė pripažįsta visų santykio dalyvių lygiateisiškumą, kuris įpareigoja apibrėžti teisę, kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Tada ši vienovė individo primato sąlygomis ima reikšti šiuolaikinės teisės esmę, nes susivienija visos teisės idėjos: prigimtinės teisės pobūdis, abipusis žmonių visuomenės sąryšys, prioritetinė teisės padėtis valstybės atžvilgiu, socialinis kompromisas ir t.t. Valstybė yra viena iš lygiateisių santykių subjektų, todėl atskleidžiant teisės sampratos es

smę, reiškia paaiškinti ir pagrįsti subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Taip pat būtini du teisės sampratos elementai: norminis teisės pobūdis ir svarbiausias šio tvarkymo dalykas – įtvirtinti autonomiškos asmenybės laisvę, teisiškai leistino elgesio erdvę.

T e i s ė s f u n k c i n ė s t r u k t ū r a

Žmogus gyvena apsuptas kitų žmonių, todėl paversti savo egzistencinį interesą elgesio taisykle, išplaukia iš individo noro apsaugoti tą interesą nuo pavojų, kurie kyla gyvenant visuomenėje.Nuolatinė grėsmė skatina individą laikyti savo interesą (gyvybę, laisvę, sveikatą, ir t.t. ) reikšmingu savo gyvenimui ir jis privalo reikalauti, kad ir kiti žmonės nedarytų žalingo poveikio šio intereso atžvilgiu. Šio intereso suvokimas ir pastangos jį apsaugoti, lemia pradinės teisės struktūros elementus: vertybinį ir norminį.
Vertybinis – vertybės, kurias jis nori apsaugoti, susikurti ar įsigyti.

Norminis – subjektyvus reikalavimas pagarbos savo egzistencinėm vertybėm. Šitas reikalavimas adresuotas kitiems asmenims, kad jie nedarytų žalingo poveikio tų vertybių atžvilgiu, neliestų jų, netrukdytų įsigyti ar naudotis. Šis noras apsaugoti savo asmenį, reiškiasi žmogaus pastangomis įgyti subjektinę teisę. Teisės objektas ir valinis pagarbos jam reikalavimas tarpusavyje, santykiauja kaip tikslas ir jo pasiekimo priemonė. Vien reikalavimu, kad kiti individai rodytų pagarbą ar nedarytų žalingo poveikio jam, dar nėra subjektinė teisė.Tai gali būti suprasta, kitų as

smenų, kaip agresyvus individo egoizmas.Reikia išaiškint visuomenei, kad šitoks individo reikalavimas naudingas, o vykdyti jį taip pat naudinga. Tokios pretenzijos turėtojas turi savo reikalavimus suderinti su savo paties įsipareigojimais, gerbti ir kito žmogaus egoistinę pretenziją.Iš šitų reikalavimų išeina pradinis teisės apibrėžimas: “Teisė – tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai.” Teisės terminais – subjektinių teisių ir pareigų vienovė reiškia, kad žmogus kitaip negali apsaugoti savo intereso, kaip gerbdamas kitų individų interesus. Tai kyla ne iš altruizmo, bet iš egoizmo. Todėl teisėmis žmogus – egoistas, o pareigomis – altruistas. Egoizmas ir altruizmas yra socializuoto žmogaus ir teisės esmę išreiškiančios priešingybės, kurios atskleidžia priešybės vienybę, ir atskleidžia teisės esmę, neiškreiptą savavališkos prievartos.

Teisės vidinis prieštaringumas – autentiškas teisės egzistavimo būdas, kur slypi visuomeninė ir dinaminė teisės prigimtis. Priešybė daro tą teisę pajėgią išreikšti bendrą visuomenės naudą ir suderinti su vieno žmogaus nauda. Šią teisių ir pareigų priešingybę galima išreikšti formule:

Subjektinė teisė = leidimai ir paliepimai.

T e i s ė i r p a r e i g a

Požiūris į teisę kaip į subjektinių teisių ir pareigų vienovę, atskleidžia visų asmens teisių santykinumą, ir pačioje teisėje atranda to santykinumo priežastį. Santykinumas išplaukia iš pačios teisių ir pareigų pusiausvyros, ir yra jos būtinybė, nėra teisių be pareigų, ir nėra pareigų be teisių. Teisių ir pareigų vi

ienovė apsaugo žmogų nuo vergavimo visuomenei, o visuomenę nuo individo agresijos. Teisių ir pareigų vienovė faktiškai yra civilinės teisės esmė, todėl šiuolaikinė modernioji teisė kuriama orientuojantis į civilinę teisę.

Individų gebėjimo gyventi santarvėje, pasiekti įvairių interesų vienovės, sumažinti prievartos poreikį žmonių tarpusavio santykiuose, pajėgia tik teisė, kaip visuomeninė sutartis (konvencija), o konvencialumas – pati teisės esmė.

Demokratinės teisės prigimtis – subjektinių teisių ir pareigų vienovė. Demokratija draudžia diskriminacija, o teigia vienodą visų žmonių prigimtinį vertingumą, teisinę lygybę, įpareigoja derinti priešingus interesus ir siekti jų kompromiso, leidžiant tų interesų priešpriešą. Todėl demokratiškumas slypi pačioje teisės prigimtyje, o čia ir parodomas jos teisinis principas. Tik demokratinėje visuomenėje teisių ir pareigų koreliacija gauna galimybę pretenduoti į pačią teisės esmę. Teisių ir pareigų vienovė, kaip teisės principas, gali būti tik totalitariniuose rėžimuose, kai autentiška teisės veikla suspaudžiama tik privačioje teisėje, o viešojoje teisėje valdžia gali nesilaikyti teisių ir pareigų vienovės, o tik nustatyti jų santykį. Demokratinėje visuomenėje teisė egzistuoja tik kaip teisių ir pareigų vienovė, ir ta vienovė yra šiuolaikinės teisės esmė. Ji konkretinama atitinkamais principais, o jai tampa pavaldi ir viešoji teisė. Valdžia turi piliečio atžvilgiu tik tiek teisių, kiek jam vykdo pareigų. Pvz.: teisė rinkti mokesčius, kyla iš valdžios pareigos, kad būtų garantuotas piliečių saugumas. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (1948m.) kalbama atskirai apie teises ir atskirai apie pareigas. Nuo 1 iki 28 straipsnio kalbama apie žmogaus teises, o vienas straipsnis – apie pareigas: “Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybei”. Laikant teisių ir pareigų santykį ne atskiru teisės principu , o teisės esme, nebereikia atskirai diskutuoti apie pareigas, nes egzistuoja tik jų vienovė .Todėl ji yra ne konkrečių teisės aktų, o teisinės doktrinos reikalas . Pripažįstant individui tam tikrą teisę, netiesiogiai pasakoma, kad ta teisė tik tiek priklauso tam individui, kiek jis vykdo su ja susietas pareigas. Pvz.:suteikus teisę įkurti savo įmonę, savininkas privalo mokėti valstybei mokesčius, laikytis ekologijos reikalavimų ir t.t., tačiau šios pareigos nebūtinai turi būti išvardintos licenzijos akte.

Teise ir pareiga visuomenei galima pasakyti, kad ji yra jų bendra valia .Pripažįstant bendrą valią teisės esme, jai suteikiamas bendro socialinio reguliatoriaus kokybė, ir teisė tampa bendro susitarimo bei taikos pasiekimo priemone.

T e i s ė s s o c i a l i n ė p a s k i r t i s

Teisės socialinė paskirtis – tai tikslas, dėl kurio kuriama teisė ir dėl kurio ji egzistuoja. Tiesioginė jos priedermė – organizuotai, vienodo veiksmingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą. Istoriškai teisės socialinė paskirtis turėjo dvi pagrindines raidos stadijas: klasikinę ir bendranacionalinę (demokratinę).

Klasikinės teisės stadijoje buvo siekiama užtikrinti tik politiškai ir ekonomiškai vyraujančių grupių interesus, slopinant kitas socialines grupes.

Demokratinės teisės stadija pradėjo formuotis Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Ji siekia, kad teisė organizuotu būdu saugotų visų socialinių grupių teises, įgyvenditų jas, suderintų priešingus interesus ir taip palaikytų visuomenėje socialinę santarvę ir rimtį. Ji siekia socializuoti žmonių santykius, grįsti juos ne jėga, o abipuse nauda, lygiateisiškumu, bendradarbiavimu. Čia norima pasiekti, kad kiekvienas asmuo dalyvautų lygiaverčiuose mainuose, galėtų laisvai plėtoti savo asmenybę, būtų garantuotas dėl savo teisių saugos, net ir tais atvejais, kai pats asmuo dėl objektyvių priežasčių nepajėgia vykdymu užtikrinti minimalios savo teisių saugos.

Teisių lygybė reiškia juridinę lygybę. Pvz.: visi gali kreiptis į tą pati nepriklausomą teismą, visi vienodai traktuojami tų pačių įstatymų, visi baigę vidurinę mokyklą ir turintys atestatą gali stoti į aukštąją mokyklą. Juridinė lygybė reiškia, kad visi turi vienoda starto galimybę,visiems leidžiama imtis betkokios įstatymu neuždraustos veiklos. Naudotis vienodu teisiniu gynybos mechanizmu, būti atsakingu pagal tuos pačius įstatymus ir t.t.

Asmenų lygybės įstatymams, logika,. teorijos atžvilgiu nėra sudėtinga. Sudėtinga ji tampa taikant praktiškai, nes Lietuvos respublikos Konstitucijos 29 str. draudžia diskriminaciją. Todėl reikia apsaugoti remiantis įstatymu, valstybės priemonėmis, tas kategorijas žmonių, kurie patys nesugeba bent minimaliai garantuoti savo pagrindines žmogaus teises. Pagal Lietuvos respublikos darbo sutarties įstatymą, būtina padidinti tam tikrų asmenų teisių saugą, formuluoja kaip “papildomų garantijų labiausiai pažeidžiamų piliečių grupėms nustatyma”. Šis įstatymas šiai gyventojų grupei prideda teisių arba lengvatų valstybės priemonėmis, ir tai vadinama diferencijacija. Ši žmonių socialinė grupė nepajėgi net minimaliai garantuoti savo pagrindinių žmogaus teisių, todėl valstybė juos paremia.

Teisinė lygybė suteikia žmonėms galimybę save išmėginti savarankiška veikla, sugebėti patiem pasirūpinti savo teisių sauga. Jeigu tokia lygybė kai kam pasidaro nepakankama, kad jis susikurtų minimalią teisių saugą, jiems taikoma vartojimo lygybė, įprasminanti kaip solidarumas ir visuomenės parama. Tai reikalinga kaip žemutinė žmogaus teisių saugumo riba, kad būtų palaikoma visuomeninė socialinė santarvė ir rimtis.

Teisinė lygybė skatina asmens kultūrinį aktyvumą ir nacionalinio produkto didėjima, o ekonominė lygybė mažina socialine įtampą, atsirandančią teisinės lygybės vyravimo sąlygomis. Šios dvi lygybės: teisinė ir ekonimė, tarnauja viena kita papildydamos ir įveikdamos viena kitos ribotumą. Tik veikdamos papildymo principu, jos garantuoja socialinį stabilumą ir visuomenės rimtį, evoliuciją. Žmogaus teisės gali apriboti kito žmogaus teises, tai reikalinga, kad apsaugoti kito asmens teises. Tokia nuostata įtvirtinta visuose tarptautiniuose dokumentuose. Riboti žmogaus teises reikalinga, todėl, kad žmogaus teisės subjektas tuo pačiu yra ir agresorius kito žmogaus teisėms. Kitas žmogaus teisių apribojimas yra, kada užkirsti kelią religinės, tautinės neapykantos kurstymui, karo ir neapykantos propagandai. Visais kitais atvejais, žmogus būna laisvas pildydamas savo teises, o tos teisės negali būti apribotos, kol pats žmogus nesuteikia tam pagrindo, kada nevykdo savo pareigų.

I Š V A D O S

Tobulėjant visuomenei, vystantis ekonomikai, tobulėjo ir vystėsi teisės mokslai, jos paskirtis. Teisė tapo vertybe, nes ji yra priemonė,padaranti žmonių veiklą organizuota, pastovia, kontroliuojama ir darnia. Šiuo laiku visuomenė yra politiškai organizuota, ji be teisės negalėtu suderinti materialinių dalykų teisingo paskirstymo. Visuomenėje teisė tvarko visų visuomeninių santykių dalyvių valią, skatina atskirus visuomenės narius ir pačią visuomenę plėtoti naudingus santykius. Teisė neslopina privačių interesų, o tik suderina su visuomenės bendrais interesais. Taip pat teisė apibrėžia asmens laisvės ribas, o ne apskritai asmens laisvę. Ji įgyvendina socialinę laisvę, aktyvumą ir socialinę atsakomybę. Teisė nustato visuomeninių santykių tvarką, pašalindama savivalę ir užtikrina kontrolę. Ji – vertybė, nes ji materialinių gėrybių paskirstymo kriterijus, ji užtikrina piliečių lygybę prieš įstatymus. Teisę galima vadinti teisingumu, nes gina suderintą interesą ir priima teisingą sprendimą. Ji – pažangos veiksnys, padedantis spręsti problemas, tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu mastu, suderina interesus, nuima įtampą visuomenėje ir padeda pasiekti socialinę taiką.

Teisės teorija yra bendra ta prasme, kad ji nesiejama su kokia nors konkrečia teisine sistema arba teisine kultūra, bet siekia paaiškinti ir išryškinti teisę, kaip sudėtingą socialinį ir politinį institutą, turinti valdymo normos aspektą. Šis institutas, nepaisant jo įvairovės skirtingose kultūrose ir skirtingais laikais įgijo tokia pačią bendrą formą ir struktūrą, nors ji ir apaugo gausybe nesusipratimų, bei jos esmę užtemdančių mitų, kuriuos reikia išsklaidyti. Norint susidoroti su šia aiškinamąja užduotimi, išeities tašku reikia imti plačiai paplitusias bendrąsias žinias apie ryškiausius šiuolaikinės teisės sistemos bruožus. Teisės teorija yra morališkai neutrali,o jai nekeliami jokie tikslai ką nors pateisinti ar pagirti bendroje teisės sampratoje,apibūdinamas formas ir struktūras.
Reformuojant teisės sistemą Lietuvoje buvo padaryta klaidų, todėl daugelio žmonių požiūris į teisę šiuo metu yra neigiamas ir dėl to nesilaikoma teisinių normų. Dabartinis vaizdas tikriausiai būtu kitoks, jei Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje būtu pasirinkta moderni teisės sistema,ar bent jau žymiai pakeista paveldėta klasės valios išraiškos teisės samprata. Teisę Lietuvoje būtų galima suvokti kitaip – kaip susiformavusią tautoje, valstybės sankcionuotų ar būtinų valstybei funkcionuoti visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių visuma, kurios funkcionuotų pritariant daugumai šalies gyventojų ir būtų garantuotos valstybės sankcijomis.

Literatūros sąrašas

1. Vaišvila A. Teisės teorija. – JUSTITIA Vilnius,2000
2. HART H.L.A. Teisės samprata – PRADAI Vilnius,1997
3. S.Monsevičius Valstybės ir teisės teorija – JUSTITIA 2000

Leave a Comment