Teisė

2002 01 14 I. TEISĖS SĄVOKA IR ŠALTINIAI. NORMINIAI AKTAI.

Visuomenės gyvenimas reikalauja tam tikro reguliavimo, elgesio taisyklių- socialinių normų, kurių svarbiausios yra teisinės normos, tai valstybės nustatytos ir visuotinai privalomos žmonių elgesio taisyklės.

Teisės normos gali atlikti savo pagrindinę socialinę paskirtį, t.y. reguliuoti visuomeninius santykius ir žmonių poelgius tik tada kai jos realizuojamos, o teisės normos realizuojamos kai žmogus elgiasi teisėtai, t. y. derina savo veiksmus ir poelgius su normų reikalavimais ir nesielgia, nedaro to ką teisės normos draudžia.

Pagal realizavimo būdą yra 4 formos:

1. Laikymasis.
Teisės normos laaikymasis tai tokia pasyvi realizavimo forma kai asmenys susilaiko nuo veiksmų kuriuos teisės normos draudžia. Pvz.: ženklas STOP.
2. Vykdymas.
Vykdymas tai tokia teisės normos realizavimo forma kai asmenys aktyviais veiksmais vykdo savo teisines pareigas arba įsipareigojimus. Pvz.: atostogų įstatymo laikymasis.
3. Pasinaudojimas.
Pasinaudojimas teisės norma tai galimybės pasinaudoti asmeniui suteikta teise. Pvz.: rinkiminė teisė.
4. Taikymas.
Teisės normos taikymas tai ypatinga teisės realizavimo forma kurią turi teisę taikyti specialūs valstybės organai arba pareigūnai. Pvz.: teismas pritaiko kriminalinę bausmę; kelių policininkas-už greičio viršijimą administracinę baudą.

Būtinas teisės elementas yra valstybės orrgano galėjimas priversti elgtis pagal teisės normų reikalavimus. Tačiau tai nereiškia, kad teisės normų laikomasi tik prievartos būdu. Priešingai, dauguma visuomenės narių laikosi teisės normų sąmoningai ir laisvu noru, nes jų (TN) reikalavimai ir nustatyta tvarka atitinka visuomenės interesus. Valstybė pr

rievartą taiko tik tiems visuomenės nariams (tiek piliečiams, tiek visuomenės organizacijoms), kurie pažeidinėja teisinių normų reikalavimus.

Kad teisės normos kaip bendro pobūdžio elgesio taisyklė taptų visuotinai privaloma, ji turi būti atitinkamai išreikšta ir suformuluota. Teisės normų išreiškimo būdai ir vadinasi teisės forma arba teisės šaltiniai.

Teisės istorijoje yra žinomi 3 pagrindiniai teisės šaltiniai:

1. Teisinis paprotys.
Servituto teisė- teisė pasinaudoti svetimu turtu.
2. Teisinis precedentas.
Būdingas anglų- saksams. Pvz.: vištos vagystė.

3. Norminis aktas.
Mūsų valstybės pagrindinis ir iš esmės vienintelis teisės kūrimo aktas, teisės šaltinis yra norminis aktas.

Norminis aktai, tai valstybės kompetentingų organų arba jų įgaliotų visuomeninių organizacijų taip pat savivaldybių institucijų išleisti oficialūs rašytiniai dokumentai kurie suformuluoja, nustato, pakeičia arba panaikina teisės normas. Norminiai aktai yra klasifikuojami įvairiai, dažniausiai pagal savo teisinę galią: į įstatymus ir poįstatyminius aktus.
Įstatymas yra norminis akktas turintis aukščiausią teisinę galią kitų norminių aktų atžvilgiu. Pagrindinis mūsų šalies įstatymas yra konstitucija, kuri referendumo būdu buvo priimta 1992.10.25.
Referendumas-piliečių apklausa kokiais tai klausimais.

Visus kitus įstatymus mūsų šalyje teisę turi tik seimas. Įstatymai priimami laikantis tam tikros tvarkos kurią sudaro 4 stadijos:
1. Įstatymo iniciatyvos teisė.
2. Įstatymo projekto svarstymas.
3. Įstatymo priėmimas.
4. Įstatymo paskelbimas.

Pagal savo reikšmę įstatymai taip pat yra nevienodi. Jie skirstomi į konstitucinius, kurių normos reguliuoja svarbiausius mūsų valstybės ir visuomenės santykius, ir paprastuosius.

Visi priimti įstatymai negali prieštarauti konstitucijos principams ir jos nuostatoms. Respublikos valdžios ir

r valdymo organai, centrinės žinybos (ministerijos), visuomeninės organizacijos savo kasdieninėje veikloje, taip pat priima daugybę įvairių rūšių ir paskirties norminių aktų: tai įvairūs nutarimai, sprendimai, instrukcijos, nuostatai, taisyklės ir panašiai. Visi šie dokumentai nėra įstatymai, jie tik patikslina, sukonkretina įstatymą, sudaro palankesnes sąlygas taikyti įstatymus praktikoje. Tad šiuos dokumentus dar priimta vadinti poįstatyminiais aktais.

Kiekviena teisės norma, taip pat kiekvienas norminis aktas ar tai būtų įstatymas ar poįstatyminis aktas, galioja tam tikrą laiką, tam tikroje teritorijoje, ir tam tikram asmenų ratui.

1993.04.06 priimtas LR Įstatymo “Dėl įstatymų ir kitų teisės aktų įgaliojimo tvarkos”. Šiame įstatyme numatyta bendra nuostata, kad teisės aktai įsigalioja tik oficialiai juos paskelbus. Įstatymo 2 str. nurodoma, kad LR įstatymai, tarptautinės sutartys, prezidento dekretai, vyriausybės nutarimai, konstitucinio teismo nutarimai ir išvados, taip pat svarbiausi centrinių žinybų norminiai aktai turi būti skelbiami leidinyje “Valstybės Žiniose”. Jie įsigalioja paskelbimo dieną jeigu kitas terminas nėra nurodytas pačiame norminiame akte.

Savivaldybių institucijų norminiai aktai turi būti skelbiami vietos spaudoje. Pvz.: Palangos mokestis.

Individualūs teisės aktai kur teisės normos nėra nustatomos, keičiamos ar naikinamos gali būti ir neskelbiami, o išsiunčiami tiesiogiai adresatams. Pvz.: žemės grąžinimas.

Teisės aktai, kuriuose yra valstybės ar tarnybinę paslaptį sudarančių žinių nei “Valstybės Žiniose” nei kitose žiniasklaidos priemonėse neskelbiami. Jie yra išsiunčiami toms in

nstitucijoms kurios turi teise disponuoti valstybės paslaptis sudarančiomis žiniomis.

Norminių galiojimas gali baigtis:
1. Pačiame norminiame akte nurodyta data.
2. Kai kompetentinga institucija panaikina galiojantį norminį aktą įsigaliojus naujam aktui.
3. Kai norminis aktas ar jo dalis netenka galios nors oficialiai ir nebuvo panaikintas, bet naujas įstatymas nustato kitokią normą. Šiuo atveju susidaro normų kolizija ir galioja nauja norma nors ir sena nepanaikinta.

Pagal norminių aktų galiojimą teritorijos atžvilgiu jie skirstomi į:
1. Pagal galiojančius visoje valstybės teritorijoje ir privalomas visiems subjektams tame skaičiuje ir užsienio subjektams veikiantiems mūsų teritorijoje.
2. Galiojančius ne visoje teritorijoje.
3. Privalomi tam tikrai kategorijai asmenų.
II. TEISĖ CIVILIZACIJOS RAIDOJE.

Pirmykštėje bendruomenėje buvo visuomeninė valdžia pagrįsta visuotiniu susiklausymu ir moraliniais pradmenimis. Savitarpio santykiai tarp žmonių, drausmė, darbo pasidalijimas išreikšdavo visų bendruomenės narių valią ir interesus, buvo palaikomi papročių bei tradicijų jėga. Nerašyti gimininės santvarkos papročiai buvo labai autoritetingi ir stabilūs. Papročių vieningumas pagrįstas turtine lygybe, palaikomas tradicijų kurias akylai saugojo giminės vyresnieji, sąlygoja tai, kad papročiai buvo labai retai laužomi.

Tačiau pirmykštėje visuomenėje suformavusios elgesio taisyklės negalėjo tikti naujai visuomenės formacijai valstybei, kuri savo priemonėmis ir interesais suformavo visai naujas elgesio taisykles, teisės normos ir teisės sistemos.

Teisės istorija yra žymiai trumpesnė kaip žmonijos istorija tačiau taip pat skaičiuoja tūkstantmečius. Istorijos eigoje vienos teisinės sistemos keitė kitas tačiau visumoje teisės vaidmuo vi

isuomenėje palaipsniui augo ir stiprėjo.

1901m. prancūzų archeologai kasinėdami netoli buvusio Babilono miesto atrado uolos stulpą ant kurio dantiraščiu buvo išrašyti Babilono karaliaus Chamurabio gyvenusio XVIII a. prieš mūsų erą įstatymai. Žinovus ir specialistus labiausiai nustebino šių įstatymų teisinis mechanizmas ir teisinio reguliavimo pagrįstumas. Chamurabio įstatymai patvirtino, kad senovės Babilone vyko aktyvus ūkinis gyvenimas, klestėjo verslai. Įstatymo normos smulkiai reguliavo žemės ir statinių pirkimo-pardavimo tvarką, ariamos žemės, sodų, galvijų, nuomos klausimus. Sudarant sutartis turėjo dalyvauti liudytojai. Teisės normos detaliai reglamentavo kreditorių ir skolininkų santykius taip pat turto paveldėjimo klausimus. Daug dėmesio buvo skirta šeimos teisei. Šeimoje buvo įteisinta vyro valdžia, už kriminalinius nusikaltimus buvo numatytos griežtos bausmės.

Chamurabio įstatymai nėra unikalus reiškinys. Mokslui dabar jau žinomi
· senovės indų, manų įstatymai sudaryti tarp antrojo ir pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą,
· drakono įstatymai 7 a. prieš m.e.,
· 12 lentelių įstatymas 5a. prieš m.e.
Iš šių seniausių teisės paminklų galima daryti išvadas, kad žmonijos civilizacijos pradžioje jau buvo žinoma ir mokama panaudoti daug teisinių priemonių reguliuojant visuomeninius santykius.

Senovės Graikijos istorijos įžymiu teisinės kultūros paminklu yra laikomos Solono reformos. Solonas gyvenęs VI a. prieš m.e. buvo išrinktas archontu (panašus į mūsų ministrą). Tuo periodu socialiniai prieštaravimai tarp turtingųjų ir vargingųjų sluoksnių buvo pasiekę kritinį tašką, kadangi pastarieji atsisakė mokėti didelius mokesčius ir ypač įsiskolinimus už žemės nuomą. Reformomis tikėtina, IX a. valstybės ir visuomenės istorijoje teisinėmis priemonėmis buvo pasiektas socialinis teisingumas. Reformomis buvo panaikintos visos skolos už žemę, ir vergovė- už skolas. Piliečiai buvo paskirstyti priklausomai nuo gaunamų metinių pajamų ir tuo pagrindu apmokestinti.

Tačiau didžiausią indėlį, iš senovės Graikijos, teisės išsivystymą padarė didieji mąstytojai sofistai gyvenę IV-V a. p. m.e.: Sokratas, Platonas, Krisfenas, Aristotelis.

Žymus teisės teorijos ir praktikos etapas yra romėnų teisė. Romos juristų daugiau kaip prieš 2000 metų sukurtos ir realizuotos teisinės idėjos sudaro šiuolaikinio visuomeninių santykių teisinio reguliavimo pagrindą.

Romos juristai pirmieji pagrindė teisės padalinimą į viešąją ir privačią teisę. Pagal Romos teisininką Ulpianą III a. p.m.e., viešajai teisei buvo priskirtos teisinės normos reguliuojančios valstybinės reikšmės klausimus: keliai, statiniai, įrengimai, šventyklos ir t.t. Privačiai teisei buvo priskirti nuosavybės, šeimos, paveldėjimo klausimai ir objektai. Toks teisės padalinimo principas išlaikė tūkstantmečių išbandymus ir turi neabejotiną įtaką šiuolaikinei teisei.

Romėnų teisė buvo labai sudėtinga, adekvati tuometiniams, visuomeniniams santykiams. Būtina pabrėžti, kad Romėnų teisei atstovavo beveik visos teisės šakos bei ypatingai išvystyta civilinė teisė, kuri reguliavo Ir dabar reguliuoja turtinius santykius–nuosavybės santykius.

Po senovės ir antikos pasaulio sekė stambus istorinis civilizacijos ir teisės vystymosi laikotarpis-viduramžiai, kuris tęsėsi apie 1000m. ir yra vadinamas feodalizmu. (prasidėjo nuo Romos žlugimo V a. ir tęsėsi iki XVI– XVII a.)

Beveik per visą šį laikotarpį, visuomenės dvasinį ir pasaulietinį gyvenimą koregavo ir jam viešpatavo bažnytinės dogmos, pripažintos neginčijamomis. Jurisprudencija buvo dvasininkijos globojama ir kontroliuojama, o viduramžių teisė pasižymėjo žmonių teisių nuvertinimu ir inkvizicijos procesais.

Tačiau tik taip vienareikšmiai vertinti viduramžius nėra visiškai teisingai. Ilgus amžius tarp bažnyčios ir pasaulietinės valdžios vyko arši kova dėl viešpatavimo visuomenėje ir to pasėkoje buvo sukurtos ne vien reakcinės teisinės teorijos ar teisiniai dokumentai. Pvz.: 1915m. Anglijos karalius Jonas- Bežemis pasirašė didžiąją laisvės chartiją, kurioje asmens neliečiamybė buvo pripažinta viena iš svarbiausių žmonių teisių. Chartija teigė: nei vienas laisvas žmogus negali būti uždarytas į kalėjimą, išvarytas iš šalies, jam negali būti atimtas vardas ar kitos teisės be teismo sprendimo. (tik laisviems, ne baudžiauninkams. Šis dokumentas gynė žmonių teises).

Pažangių minčių pripažįstančių žmonių prigimtinę teisę ir konkrečius įstatymus galima rasti ir XIII a. vienuolio Tomo Akviniečio teologinėje teorijoje apie valstybę ir teisę.

Viduramžius keitė nauji amžiai ir nauja jų istorija. Šį laikotarpį, XVI- XIX a, bendrais bruožais galima laikyti demokratinių tendencijų, politinių laisvių ir teisinių institutų vystymosi ir įtvirtinimo laikotarpiu. Jis pasižymėjo didžiaisiais mąstytojais ir jų giliomis pažangiomis idėjomis. Pvz.: XIII-XVII a. gyvenęs vokiečių mastytojas Hugo Grocijus padėjo teorinius pagrindus tarptautinei teisei. Jis teigė, kad tarptautiniai santykiai turi būti grindžiami ne jėga, bet teise ir teisingumu.

Anglų mastytojai: Gobsas ir Lokas gyvenę XVII-XVIII a. ir prancūzas Monteskje XVIII a. pagrindė valdžių pasidalinimo koncepciją pagal kurią siekiant, kad būtų išvengta tironijos ir piktnaudžiavimo valdžia, valstybine valdžia turi būti padalinta 3 institucijoms:

1. Įstatymų leidžiamajai.
2. Įstatymų vykdomajai.
3. Teisminei.

Visos 3 valdžios struktūros ne tik nepriklausomos ir autonominės, bet tam tikru būdu tarpusavyje sujungtos, kas užtikrina jų lygsvarą visuomenėje.

Didieji Prancūzijos švietėjai gyvenę XVIIIa Didro, Golbachas, Helvecijus, Ruso sukūrė prigimtinės teisės teoriją pagal ją visi žmonės teisiniu požiūriu (ne socialiniu) gimsta laisvi, lygūs prieš įstatymą, o valstybė sukuriama jos piliečių sutarties pagrindu ir jos veikla pirmiausia turi užtikrinti žmonių teises.

Svarbią vietą mokymu apie valstybę ir teisę užima vokiečių rašytojo Hėgelio darbai (XIX a. pab. –XX a. pr.). Pagal jį valstybė ir teisė pastoviai vystosi, praeina sudėtingą procesą, įvairius vystymosi etapus, atskleidžia ir šalina visuomenėje vidinius prieštaravimus. Valstybėje Hėgelis mato: proto, idėjų, laisvių ir teisių realizavimo galimybę.

1969m. Anglijoje buvo priimtas dokumentas pavadintas “Chobias Korpus Akt”. Šiuo dokumentu buvo duotos garantijos, kad žmogus negali būti suimtas be pakankamo teisinio pagrindo. Areštus griežtai kontroliavo teismai, o suimtasis turėjo galimybę išsiaiškinti jo arešto pagrįstumą. Šis įstatymas, kaip žmogaus laisvių garantas, Anglijoje veikia iki šiol, o jo idėjos buvo priimtos ir realizuotos daugelio šalių teisminiuose aktuose.

1804m. įsigaliojo Prancūzijos Civilinis Kodeksas, pasaulyje plačiai žinomas Napoleono Kodekso vardu. Įtvirtindamas laisvų žmonių laisvus tarpusavio santykius Konstitucija nustatė:
· tarpusavio santykių dalyvių teisinę lygybę prieš įstatymą
· sutarčių laisvę
· privačios žmogaus nuosavybės teisę
· civilinę santuoką
· skyrybų teisę
· ir uždraudė bažnyčiai kištis į civilinius teisinius santykius.

Napoleono Kodekso idėjos paplito visame vakarų pasaulyje. Jis pats jas vertino net labiau kaip savo karines pergales.

Naujaisiais istoriniais laikais iškilo naujos idėjos, naujos teisinės nuostatos. XIX a. antroje pusėje ir XX a., tai intensyvus civilizacijos vystymosi, audringo mokslinio techninio progreso ir didelių visuomeninių sukrėtimų, ir permainų laikotarpis. Šiame laikotarpyje atsirado ir vystėsi valstybinės ir teisinės marksizmo idėjos tapusios socializmo sistemos ideologiniu pagrindu. Šių idėjų veikiama vakarų Europą formavusi socialdemokratija ir eilė kitų teisinių teorijų, kurios labai įtakojo svarbiausių industrinių šalių vystymąsi.

Šiuo istoriniu laikotarpiu susiformavo ir fašistinė ideologija, kuri pripažino valstybės prioritetą visuomenei ir atskiram žmogui, neigė daugumą žmogaus prigimtinių teisių, propagavo šovinizmą ir rasizmą, pripažino karinę jėgą ir jos panaudojimą sprendžiant tarptautinius valstybinius klausimus.

Po antrojo pasaulinio karo teisiniuose ir tarpvalstybiniuose santykiuose vėl nauji esminiai pakitimai demokratizavimo prasme. Daugelyje šalių buvo priimtos naujos konstitucijos su žmogaus teisių prioritetu. 1948m. suvienytųjų nacių genocido asamblėja priėmė žmogaus teisių deklaraciją, kuri laikoma viena iš svarbiausių pokario laikotarpių demokratiniu dokumentu.

Vis didesnę reikšmę valstybių teisiniuose santykiuose įgauna tarptautiniai teisinai dokumentai. Valstybės juos ratifikuoja* ir geranoriškai jų laikosi.

Tuo pačiu XX a. paskutinieji dešimtmečiai pasižymi islamiškojo fundamentalizmo stiprėjimu ko pasėkoje, kai kuriose šalyse: Iranas, Libija, Afganistanas. Religinės nuostatos pakeliamos į valstybinį lygį ir pripažįstamos prioritetinėmis. Šiame laikotarpyje rimta krizė apima socialistinę valstybę ir teisę, o kai kurios jų idėjos ideologijoje, politikoje patirią krachą.

III. VALSTYBĖS SĄVOKA, ESMĖ IR POŽYMIAI.

Valstybė nebuvo amžina, pirmykštėje bendruomenėje tuometiniams žmonėms tokios organizacijos nereikėjo. Pirmykštėje visuomeninėje santvarkoje žmonės grupavosi giminėmis ir gentimis, visuomenės ekonominį pagrindą sudarė kolektyvinė gamybos priemonių nuosavybė, bendras darbas ir bendri darbo rezultatai, kurie atsižvelgiant į tuometinių gamybinių jėgų išsivystymą buvo labai menki, todėl tik gyvendami grupėmis žmonės galėjo užtikrinti savo egzistenciją. Pirmykštės visuomenės vystymosi raida palaipsniui, bet neišvengiamai, atvedė visuomenę į aukštesnę visuomeninę organizaciją-valstybę, kuri įvairiose tautose atsirado ne vienu laiku ir nevienodomis formomis.

Tačiau pagrindiniai kaip žmogaus bendrijos išraiškos požymiai buvo ir išlieka tokie:

1. Valstybė yra įsikūrusi tam tikroje apibrėžtoje teritorijoje.
2. Turi savo valdžią (vyriausybę).
3. Yra kitų valstybių pripažinta de-fakto ir de-jure.

Tačiau valstybė yra kažkas tai daugiau negu gyvenvietė, teritorija ir vyriausybė. Pagrindinis dalykas, kuris skiria valstybę iš kitų žmonių bendrijų, tai jos nepriklausomybė-suverenitetas.**

Būtina suvokti, kad šiuolaikiniame pasaulyje valstybės yra viena su kita susietos ekonominiais ir politiniais ryšiais, įvairiais įsipareigojimais ir sutartimis, kas dalinai apriboja jų suverenitetą. Tačiau didelė tarpvalstybinių ryšių įvairovė dar nereiškia, kad dingsta ir pati valstybės nepriklausomybė. Nepriklausomybė reiškia neatsiribojimą nuo kitų valstybių, bet galimybę laisvai ir atsižvelgiant į savo interesus tuos ryšius nustatyti arba nutraukti. Kitaip tariant, suverenitetas, tai laisvo pasirinkimo galimybė.

Valstybės kilmė, esmė, socialinė paskirtis aiškinama labai įvairiai. Yra virš 500 įvairių politinių teorijų. Valstybės klausimai todėl jie yra labai supainioti. Valstybes galima skirstyti pagal įvairius požymius. Jau vien tai, kad politiniame pasaulio žemėlapyje yra apie 200 valstybių, neišvengimai liudija apie jų įvairovę. Teisiniu požiūriu valstybes galima skirstyti pagal jų valdymo formas, santvarkos formas ir pagal jų politinius rėžimus.

IV. VALSTYBĖS VALDYMO IR SANTVARKOS FORMOS. POLITINIAI RĖŽIMAI.

Pagal valstybių valdymo formas jas priimta skirstyti į monarchijas ir respublikas.

Monarchija, tai tokia valstybės valdymo forma, kur valdžia priklauso vienam asmeniui-monarchui, kuris ją įgyja iki gyvos galvos paveldėdamas sostą arba tam tikrais rinkimais.
Vergovės laikotarpiu monarchija dažniausiai reiškėsi neribota despotija, o kartais ir teokratija*. Pvz.: senovės Roma, Egiptas, Babilonas.

Feodalizmo laikas būdinga valstybės valdymo forma buvo luominė monarchija, kurioje greta monarcho veikė ir luomo atstovaujanti taryba. Irstant feodalizmui luominė monarchija pakeitė absoliutinė monarchija, kuri tapo pusiausvyra tarp feodalizmo ir augančios buržuazijos. Šiuo metu daugumoje pasaulio valstybių dar tebėra, taip vadinamos, konstitucinės monarchijos. Jose monarcho valdžią apriboja konstitucija, deklaruojanti dalinį ar visišką tautos suverenitetą nustatantį gyventojų renkamų atstovų dalyvavimą įstatymų leidyboje, o dažnai ir valdymo kontrolėje.

Šiuolaikinės monarchijos yra skirstomos į :
1. Dualistines, kuriose įstatymus leidžia ir parlamentas ir karalius, o valdo karalius su vyriausybe, kuri nėra atsakinga parlamentui. Pvz.: Marokas.
2. Parlamentines, kur įstatymų leidyba ir valdymo kontrolė priklauso parlamentui, o vyriausybė yra atsakinga parlamentui. Karalius vykdo tik konstitucijos apibrėžtas funkcijas, kurios daugelio atžvilgiu yra tik formalios. Pvz.: UK, Japonija, Švedija.

Respublika, tai valdymo forma, kuriose visi aukščiausieji valstybės valdymo organai yra renkami arba sudaromi renkamų organų. Respublikos valdymo forma šiuo metu yra vyraujanti pasaulyje, ji atsirado senovės antikos laikais kaip priešingybė monarchijai. Respublikoje pripažįstamas tautos suverenitetas, visų piliečių teisinė lygybė prieš įstatymus, o valstybės vadovas yra prezidentas. Dvi respublikos rūšys:

1. Parlamentinėje respublikoje pripažįstama parlamento viršenybė kitų valstybės organų atžvilgiu. Parlamentas leidžia įstatymus, o vyriausybė sudaroma iš parlamente daugumą turinčios partijos atstovų. Vyriausybė atsakinga parlamentui ir privalo turėti jo pasitikėjimą. Prezidentą renka parlamentas arba specialus susirinkimas kur daugumą turi parlamentas. Pvz.: Italija Suomija, Vokietijos federacija.
2. Prezidentinėje respublikoje valstybės ir vyriausybės vadovas yra prezidentas. Jis skiria ir atleidžia ministrus, o parlamentas vyriausybei negali pareikšti nepasitikėjimo. Šiose valstybėse prezidentas renkamas jos piliečių. Pvz.: Egiptas, Prancūzija, Lotynų Amerikos valstybės. (Ji yra pažangesnės formos)

Valstybinė santvarka, tai vidinė teritorinė valstybės struktūra bei jos sudėtinių dalių teisinė padėtis. Taip pat centrinės valstybinės valdžios ir valstybės dalių valdžios tarpusavio santykis. Pagal šiuos požymius valstybės skirstomos į:

1. Paprastąsias arba unitarines.
Unitarinės valstybės turi tik vienus visai šaliai bendrus aukščiausiuosius valstybinės valdžios organus, o valstybė skirstoma tik į administracinius, teritorinius vienetus turinčius savo savivaldos organus.
2. Sudėtines: federacines ir konfederacines.
Federacinė valstybė susideda iš kelių valstybių ar kitokių valstybinių vienetų, pvz.: autonominių sričių, žemių, valstijų, todėl tokiose valstybėse kuriami federaciniai, aukščiausieji valstybiniai valdžios organai ir į federaciją įeinančių vienetų aukščiausieji valdžios organai.
Konfederacija yra savarankiškų valstybių sąjunga tam tikriems ekonominiams, politiniams ar kariniams tikslams pasiekti.

Politinis rėžimas tai būdai ir metodai kuriais tvarkoma valstybė. Politinis rėžimas valstybėje įtvirtinamas per konstituciją ir kitus įstatymus, per valdžios organų sistemą, per politinių partijų veiklą ir jų veiklos teisinį reglamentavimą. Politiniai rėžimai yra skirstomi į du pagrindinius tipus:

I. Demokratinį.

Demokratinis rėžimas kiekvienoje valstybėje turi savo individualius bruožus, tačiau priimta išskirti ir bendrus būdingus tam rėžimui bruožus:
1. Realus daugiapartiškumas politinių partijų daugiateisiškumas.
2. Realus valdžios pasiskirstymas į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę bei jų tarpusavio kontrolę.
3. Realus pagrindinių žmonių teisių ir laisvių įtvirtinimas ir įgyvendinimas.
4. Demokratinai rinkimai su tokia rinkimų sistema kaip rinkimų visuotinumas, lygiateisiškumas ir slaptumas.

II. Autoritarinį.

Autoritariniam rėžimui priskiriami tokie bendri bruožai:
1. Pagrindinių žmonių teisių ir laisvių ribojimas.
2. Visų politinių partijų uždraudimas arba jų veiklos ribojimas.
3. Valdančiosios partijos susiliejimas su valstybės aparatu, tai yra akivaizdi vienpartinė sistema.
4. Opozicinės spaudos ribojimas.
5. Valdžios koncentravimas vieno asmens arba grupės asmenų rankose.
6. Faktinis, o ne retai ir teisinis valdžių pasidalinimo principo atsisakymas.

Autoritarinis rėžimas gali būti pavadintas totalitariniu, jei jis įgyja specifinius bruožus, būtent asmenybės kulto valdžia, visos politinės valdžios sukarinimas (militarizmas), valdžios represinė veikla.

Autoritarinis rėžimas gali būti įvairių formų:

1. Fašizmas, tai politinis rėžimas kuris remiasi nacionalistine, rasistine ideologija, taip pat represiniais valdymo metodais.

2. Komunizmas remiasi komunistine ideologija ir represiniais metodais, kuriuos vykdo ne teismai, bet specialiai sukurtas prievartos aparatas.

3. Karinė diktatūra, kai sustabdoma konstitucija arba visai panaikinama, o valdžia koncentruojama karinės grupės (chuntos) rankose (~1970 Graikija).

V. PAGRINDINIS VALSTYBĖS ĮSTATYMAS IR JO PAMATINĖS NUOSTATOS.

Konstitucija, tai pagrindinis valstybės įstatymas nustatantis jos visuomeninę ir valstybinę santvarką, rinkimų sistemą, valstybinės valdžios ir valdymo organų organizaciją, bei veiklos principus, pagrindines piliečių teises ir pareigas. Konstitucija nustato šalies politinių, teisinių ir ekonominių sistemų pagrindus, turi aukščiausią teisinę galią šalyse. Konstitucijos, kaip aukščiausieji visuomenės ir valstybės įstatymai, atsirado tik naujaisiais istoriniais laikais pradėjus įgyvendinti demokratinį valdymo būdą.

Pirmoji konstitucija pasaulyje buvo surašyta ir priimta JAV 1787, o pirmoji Europoje- 1791. 1791.05.03 buvo priimta ir Žečpospolitos konstitucija.

Konstitucijų būna rašytinių ir nerašytinių.
· Rašytinės būna vienas aktas arba kelių konstitucinių aktų visuma.
· Nerašytinė konstitucija tai daugelio įstatymų konstitucinių papročių ir precedentų rinkiniai. Nerašytinė konstitucija yra Didžiojoje Britanijoje, Naujoje Zelandijoje, Australijoje.

Konstitucijos priimamos įvairiais būdais pvz.: Italijoje ji buvo priimta tautos susirinkimo, Prancūzijoje-referendumo būdu, daug kur konstitucijos priimamos aukščiausiųjų valdžios organų.

1918.02.16 paskelbus apie LT valstybingumo atstatymą buvo patvirtintos ir pagrindinės laikinos LT konstitucijos nuostatos, o pati konstitucija buvo priimta 1922.08.22. Konstitucija atitiko tokio pobūdžio dokumentams ir tarptautiniams reikalavimams. Pagal tų metų konstituciją, LT valstybei buvo nustatytas parlamentinis respublikos modelis, seimui buvo suteikta aukščiausioji valdžia , o prezidentui ir vyriausybei priskirtos vykdomosios valdžios funkcijos.
1928.05.15 buvo priimta nauja LT respublikos konstitucija, kuri sustiprino prezidento valdžią. Prezidentą rinko 7 metams ne seimas, o ypatingieji tautos atstovai. Prezidentas įgijo teisę varžyti politinių partijų veiklą ir net paleisti seimą.

1938.05.12 priimta konstitucija dar labiau sustiprino prezidento valdžią. Jis įgijo teisę skirti ir atleisti ministrą pirmininką, galėjo leisti įstatymus ne seimo sesijos metu. Konstitucijoje nebuvo numatyta galimybių pašalinti prezidentą. Taigi 1928-1938 konstitucijos įtvirtino valstybėje prezidentinę valdymo formą su autokratiniais bruožais.

Okupavus LT valstybę, 1940.08.25 buvo priimta konstitucija panaikinusi visas nepriklausomos LT valstybės teisines institucijas ir prievarta įvedė sovietinę politinę ir valdymo sistemą.

1977m. priimta tarybinė LT konstitucija iš esmės dubliavo tuo metu veikusią TSRS konstituciją.

Atgavus LT nepriklausomybę po tam tikro paruošiamojo laikotarpio, nauja valstybės konstitucija buvo priimta 1992.10.25 referendumu, o tų metų lapkričio 16d. seimas priėmė įstatymą dėl naujos konstitucijos įsigaliojimo. Tuo būdu LT valstybė gavo naują pagrindinį savo įstatymą, dalis įstatymų ir norminių aktų, veikusių tarybiniame laikotarpyje, buvo panaikinti, o kita dalis palikta galioti jei jie neprieštaravo naujai konstitucijai. Šie norminiai aktai yra palaipsniui keičiami ir tikslinami.

Respublikos konstitucijoje yra 14 skirsnių, 154 straipsniai ir baigiamosios nuostatos. Svarbiausios konstitucijos nuostatos būtų tokios:

· Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika kurios suverenitetas priklauso tautai.
· Aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus. Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo seimas, prezidentas, vyriausybė ir teismas. Svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai yra sprendžiami referendume, kurį gali skelbti seimas arba jei to reikalauja nemažiau kaip 300 000 respublikos piliečių turinčių rinkimų teisę.
· Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valstybinius darinius, o yra suskirstyta į administracinius vienetus. Respublikoje, išskyrus atskirus įstatymais numatytus atvejus, dviguba pilietybė nenumatyta. Valstybinė kalba –lietuvių kalba. Valstybės vėliavą, herbą ir himną nustato įstatymas.
· Žmonių teisės ir laisvės yra prigimtinės, prieš įstatymus visi asmenys yra lygūs. Rinkimų teisę piliečiai įgyja sulaukus 18 metų. Piliečiai priklausantys tautinėms bendrijoms turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Bendrijos savo reikalus tvarko savarankiškai.
· Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, sutuoktinių teisės yra lygios. Valstybė pripažįsta ir bažnytinės santuokos registraciją. Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvos bažnyčias bei religines organizacijas. Lietuvoje nėra valstybinės religijos.
· Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
· Seimą sudaro 141 narys. Seimas renkamas 4 metams lygia, tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Seimo nariui gali būti Lietuvos pilietis ne jaunesnis 25 metų amžiaus. Seimas gali funkcionuoti kai yra išrinkti ne mažiau kaip trys penktadaliai seimo narių.
· Seimo nario asmuo yra neliečiamas. Seimas dirba 2 sesijomis: pavasario ir rudens. Gali būti šaukiamos ir neeilinės sesijos. Tai gali padaryti prezidentas arba ne mažiau kaip 3dalis seimo narių. Pagrindinė seimo veiklos forma yra posėdžiai, o veiklos funkcija yra įstatymų leidyba. Pirmalaikiai seimo rinkimai gali būti paskelbti, jei to reikalauja ne mažiau kaip trys penktadaliai seimo narių, juos gali paskelbti ir prezidentas. Seimo kompetenciją nustato 66 konstitucijos straipsnis.
· Respublikos prezidentas yra valstybės vadovas, aukščiausia valstybės pareigūnas. Prezidentą 5 metams renka respublikos piliečiai tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Kandidatu į prezidentus gali būti Lietuvos pilietis pagal kilmę, gyvenęs Lietuvoje ne mažiau 3 pastaruosius metus ir iki rinkimų dienos sulaukęs 40 metų. Tas pats asmuo gali būti renkamas prezidentu ne daugiau kaip 2 kartus. Prezidentas prisiekia tautai seimo akivaizdoje. Prezidentas negali būti seimo nariu, negali užimti jokių kitų pareigų, turi sustabdyti veiklą partijose ir politinėse organizacijose. Respublikos prezidento asmuo neliečiamas kol eina savo pareigas. Jis gali būti pašalintas prieš laiką tik šiukščiai pažeidęs konstituciją, sulaužęs priesaiką ar padaręs nusikaltimą. Pašalinti gali seimas ne mažiau kaip trys penktadaliai visų seimo narių.

· Prezidentui mirus ar jį pašalinus iš pareigų, jo pareigas laikinai eina seimo pirmininkas. Prezidento įgaliojimus ir jo veiklą nustato konstitucijos 84 straipsnis.

Lietuvos vyriausybę sudaro ministrų pirmininkas ir ministrai. Ministrų pirmininką, seimo pritarimu skiria ir atleidžia prezidentas. Ministrus, ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia prezidentas. Naujas ministrų pirmininkas ir ministrai prisiekia teisme, o įgaliojimus veikti jie gauna, kai seimas pritaria vyriausybės programai. Vyriausybės pagrindines funkcijas nusako konstitucijos 94 straipsnis.

Viena iš svarbiausių demokratinės valstybės institucijų yra konstitucinis teismas, kurio pagrindinė funkcija yra spręsti ar įstatymai neprieštarauja konstitucijai arba įstatymams. Mūsų respublikos konstitucinį teismą sudaro 9 teisėjai skiriami 9 metams, teismo sudėtis kas 3 metai atnaujinama vienu trečdaliu. Teisėjai gali dirbti tik vieną kadenciją. Į konstitucinio teismo teisėjus po 3 kandidatus skiria prezidentas, seimo pirmininkas ir aukščiausiojo teismo pirmininkas, o sudėtį patvirtina seimas. Teismo pirmininką skiria prezidentas. Konstitucinio teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Teisėjais gali būti tik respublikos piliečiai priklausomai nuo jų rango skiria prezidentas arba seimas. Teisėjai privalo prisiekti, negali užimti kitų pareigų, neturi tesiės dalyvauti politinėje veikloje, negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir suimti be prezidento ar seimo žinios.

Respublikoje teisingumą vykdo tik teismai. Respublikoje yra aukščiausiasis teismas, apeliacinis teismas (būstinė Vilniuje), 5 apygardų teismai, apylinkių teismai. Be to, respublikoje veikia 5 administraciniai teismai apygardose ir vyriausias administracinis teismas (buveinė Vilniuje).

Valstybės kontrolė yra institucija kuriai pavesta prižiūrėti ar teisėtai valdomas ir panaudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. Valstybės kontrolei vadovauja valstybės kontrolierius, kurį 5 metams prezidento teikimu skiria seimas. Miestuose ir rajonuose valstybės kontrolė turi savo skyrius.

Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių. Respublikoje karo propaganda yra draudžiama. Valstybės gynimas nuo ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno respublikos piliečio teisė ir pareiga.
Krašto apsaugos tarnybos tvarką nustato atskiri įstatymai. Asmenys atliekantys karinę tarnybą taip pat kitų sukarintų ir saugumo organizacijų pareigūnai negali būti seimo nariais, užimti pareigų civilinėje tarnyboje, negali dalyvauti partijų ir politinių organizacijų veikloje.

Vyriausiasis valstybės ginkluotų pajėgų vadas yra prezidentas. Jeigu valstybei, jos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai iškyla grėsmė, tai seimas gali dalyje arba visoje teritorijoje iki 6 mėn. laikotarpiui įvesti nepaprastąją arba karinę padėtį, kurią jau reguliuoja specialūs įstatymai. Nepaprastosios ar karo padėties metu negali būti keičiama arba taisoma konstitucija, negali vykti seimo ar prezidento rinkimai.

VI. SAVIVALDA .SAVIVALDYBĖS.

Savivalda, tai valstybės teritorinio (administracinio) padalinio, pvz.: raj., miesto, apskrities valsčiaus, bendruomenės teisė savarankiškai spręsti tam tikrais specialiais įstatymais numatytus vietos arba vidaus reikalus. Savivaldos principai gali būti taikomi taip pat nacionalinei arba religinei gyventojų grupei. Savivalda yra žemesnis už autonominę valstybinės valdžios decentralizacijos laipsnis. Jis grindžiamas principu, kad valstybės dalį savo funkcijų perleidžia teritoriniams arba socialiniams padariniams ir tai yra savotiška nuolaida gyventojų pastangoms demokratizuoti valstybinę santvarką, valstybės valdymą.

Lietuvoje savivalda atsirado feodalizmo laikais. Pirmosios savivaldos buvo gyvenvietėse kurios gavo miestų teises. Pirmoji savivalda Lietuvoje 1254m. buvo suteikta Klaipėdai, 1336-Vilniui, 1408-Kaunui.

XIV a. pabaigoje savivalda Lietuvoje gavo žydų bendruomenė (kachalas), o XV a. viduryje savivaldą gavo karaimai. Lietuvos bajorai savivaldos neteko po 1863 Lenkijos-Lietuvos sukilimo prieš carinę Rusiją. Panaikinus baudžiavą savivaldą įgavo ir kai kurios valstiečių bendruomenės. Visos minėtos savivaldos formos buvo feodalinio pobūdžio, o tai reiškia kad savivalda buvo duodama tik tam tikro luomo ar socialinės grupės žmonėms, o kiti tos teritorijos gyventojai savivaldos organų jurisdikcijai nepriklausė. XIX a. antroje pusėje savivaldą imta teikti ne luominiu, o teritoriniu principu ir taip susiformavo buržuazinės vietos savivaldos bendruomenės taip vadinamos savivaldybėmis. Pirmosios buržuazinės savivaldos susiformavo Mažojoje Lietuvoje, truputį vėliau Užnemunėje ir dar vėliau Kauno ir Vilniaus gubernijoje.

Laikotarpyje iki antrojo pasaulinio karo, Lietuvos valstybėje buvo tokios savivaldybės: valsčių, apskričių ir mietų. Įstatymų nustatyta tvarka, per savo renkamus organus, savivaldybės savarankiškai tvarkė švietimo, kultūros, sporto, higienos bei sanitarijos, soc. aprūpinimo, transporto, prekybos, komunalinius ir kai kuriuos kitus klausimus. Lėšų savo veiklai savivaldybės gaudavo iš gyventojams uždedamų mokesčių, rinkliavų, taip pat gaudavo valstybės paskolų, subsidijų, iš savo įmonės veiklos, taip pat vykdant natūrines prievoles.
Miestų, valsčių ir apskričių savivaldybių organai buvo tarybos ir valdybos. Valsčiui vadovavo viršaitis, miestams-burmistras, apskričiai- viršininkas. Tarybos buvo renkamos 5 metams, o jų vadovai-7m. Šiuo metu respublikos savivaldos klausimus reguliuoja vietos savivaldos įstatymas kurį seimas priėmė 1994.07.07, o 2000.10.12 jį pakeitė nauju įstatymu, kuris naujai išdėstė vietos savivaldos pagrindines sąvokas ir nuostatus.

Savivaldybė, tai valstybės teritorijos administracinis vienetas turintis juridinio asmens statusą bei Lietuvos respublikos konstitucijos laiduotą savivaldos teisę įgyvendinamą per savivaldybės tarybą. Vietos savivalda, tai valstybės teritorijos administracinio vieneto, savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos respublikos konstituciją ir įstatymus per gyventojų tiesiogiai išrinktą savivaldybės tarybą, bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas.Savivalda realizuojama vadovaujantis tokiais principais:
1. Savivaldybės ir valstybės interesų derinimas.
2. Tiesioginis toje savivaldybėje gyvenančių respublikos piliečių dalyvavimas renkant savivaldybės tarybą dalyvaujant gyventojų sueigose ir apklausose.
3. Savivaldos institucijų bei pareigūnų atsiskaitymas gyventojams.
4. Viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę.
5. Teisėtumas ir socialinis teisingumas.
6. Ekonominis savarankiškumas.

Savivaldybės institucijos yra atstovaujama institucija, tai savivaldybės taryba, vykdomosios institucijos, tai savivaldybės valdyba ir savivaldybės meras. Šios institucijos turi vietos valdžios ir viešo administravimo teises bei pareigas ir yra atsakingos už savivaldos principų ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais.

Savivaldybės tarybos narius, ne jaunesnius kaip 21m. amžiaus, 3m. laikotarpiui renka savivaldybės gyventojai-respublikos piliečiai remdamiesi visuotine lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tarybos savo darbe vadovaujasi tarybos statusu (NA), kuris nustato ir tarybos struktūrą. Tarybos pagrindinė veiklos forma yra posėdis. Taryba posėdžiuose svarstomais klausimais priima sprendimus ir organizuoja jų įgyvendinimą bei kontrolę. Tarybos posėdis yra teisėtas, jei jame dalyvauja viso tarybos naujų skaičiaus dauguma, o sprendimai priimami posėdy dalyvavusių narių balsų dauguma. Paruošti posėdžiui klausimus, priimti sprendimus ir juos kontroliuoti tarybai padeda sudaryti komitetai, komisijos taip pat partinės frakcijos arba grupės. Tarybos posėdžiai yra vieši, tačiau dalyvaujančių tvarką nustato statutas.

Taryba savo įgaliojimo laikui iš tarybos narių renka savivaldybės merą, o mero siūlymu- jo pavaduotoją. Meras ir pavaduotojas yra tiesiogiai atsakingi už jiems suteiktų įgaliojimų vykdymą. Taryba savo įgaliojimo laikui taip pat iš tarybos narių renka valdybą į kurios sudėtį turi įeiti meras ir jo pavaduotojas. Valdybos posėdis laikomas teisėtu, jei jame dalyvauja ne mažiau kaip 2/3 valdybos narių. Sprendimai priimami paprasta balsų dauguma.
Taryba savo įgaliojimo laikui taip pat skiria kontrolierių, o jo teikimu ir pavaduotoją. Jie turi būti LR piliečiai, turėti aukštąjį išsilavinimą. Kontrolierių pareiga, kontroliuoti ir audituoti savivaldybės įstaigų, įmonių, organizacijų veiklą (daugiausia finansus). Tarybos valdybos, mero sprendimus praktiškai įgyvendina, bei techniškai aptarnauja savivaldybės administracija, kuriai vadovauja savivaldybės administracija, kuriai vadovauja mero skiriamas administratorius. Pagal veiklos sritis administracijoje yra suformuoti departamentai, skyriai, poskyriai, kurie atlieka tam tikras konkrečias funkcijas. Jų vadovas skiria ir atleidžia administratorius.

Savivaldybės teritorija gali būti suskirstyti į tam tikrus padalinius, seniūnijas, kuriems vadovauja seniūnas, kurį skiria meras. Savivaldos institucijų kompetenciją galima skirti į savarankišką ir į valstybės deleguotą. Pagal savarankišką kompetenciją, savivaldos institucijos turi veikimo iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę, kiek tai leidžia LT konstitucija ir kiti norminiai aktai. Savivaldos institucijos priimdamos sprendimus valstybės deleguotos kompetencijos klausimais vadovaujasi įstatymais, valstybės nutarimais, bei kitais poįstatyminiais aktais. Savivaldos institucijų sprendimai neviršijantys jų kompetencijos yra privalomi visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms taip pat pareigūnams ir gyventojams.Kaip savivaldybės laikosi respublikos konstitucijos ir įstatymų ar tinkamai vykdo valstybės nutarimus, prižiūri vyriausybės atstovai. Piliečių skundus dėl savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria seimo kontrolieriai.

Savivaldybės herbu yra laikomas savivaldybės centro herbas, o jo neturint naudojamas valstybės herbas. Savivaldybės raštvedyba tvarkoma lietuvių kalba.Savivaldybės teritorijoje laikinai, bet ne ilgiau kaip iki tarybos kadencijos pabaigos, seimo sprendimu gali būti įvestas tiesioginis valdymas. Jo metu visos savivaldos institucijos netenka savo įgaliojimų (nušalinami) ir einamuosius klausimus tvarko ir sprendžia vyriausybės paskirtas atstovas. Tiesioginis valdymas gali būti įvestas:
1. Jei savivaldybės institucijos savo veiksmais kėsinasi į valstybės teritorijos vientisumą bei konstitucinę santvarką.
2. Jei teismai nustato, kad taryba nesilaiko konstitucijos ir nuolat pažeidinėja įstatymus.
3. Jei taryba neišrenka mero, mero pavaduotojo, nesuformuoja savivaldos institucijų, tris kartus nesusirenka į tarybos posėdį.
4. Jei taryba nevykdo valstybės nutarimo ir neatšaukia iš pareigų blogai dirbančio mero ir jo pavaduotojo.
Seimas priimdamas sprendimą laikinai įvesti centrinį valdymą kartu nustato naujų rinkimų į savivaldybę datą.

VII. DARBO SUTARTIES ĮSTATYMAS IR JO TAIKYMO PRAKTIKA.

Darbo teisiniai santykiai atsiranda DS pagrindu. Juos reglamentuoja LRDSĮ įsigaliojęs 1992.01.01.

Darbo sutartis, tai yra dvišalis susitarimas pagal kurį viena šalis, darbdavys, įsipareigoja sudaryti darbuotojui tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas ir mokėti jam sutartą DU, o darbuotojas įsipareigoja tinkamai atlikti jam pavestą darbą, pareigas, laikytis nustatytos darbo tvarkos, darbo drausmės, vykdyti pareigybinius įsipareigojimus ir darbo saugos reikalavimus.

Pagal šį įstatymą darbdaviu gali būti visų rūšių įmonių, organizacijų savininkai, taip pat jų vadovai, kurie yra paskirti, išrinkti ar kitokia tvarka įgalioti sudaryti, pakeisti ar nutraukti DS. Darbdaviai gali būti ūkininkai taip pat kiti fiziniai asmenys, kurie samdo darbuotojus tam tikriems patarnavimo darbams atlikti.

Darbuotoju gali būti nuolatinis LR gyventojas sulaukęs 16m. (darbinis teisnumas ir veiksnumas). Vaikai iki 16m., bet ne jaunesni kaip 13m.,gali sudaryti DS tik išimtinais atvejais ir į darbus, kurie leidžiami dirbti tokio amžiaus asmenims vyriausybės nustatyta tvarka. Be to, įdarbinant tokio amžiaus vaikus būtinas vieno iš tėvų arba globėjų rašytinis sutikimas, mokyklos vadovo rašytinis sutikimas ir gydytojo leidimas dirbti.

Sudarant DS, šalys būtinai turi susitarti dėl 3 pagrindinių DS sąlygų: darbo vietos, darbo funkcijų ir DU. Šios sąlygos vadinamos pagrindinėmis, kadangi vėliau šalys jų vienašališkai keisti nebegali. Apart pagrindinių DS sąlygų, darbuotojas su darbdaviu gali sutarti ir numatyti papildomas DS sąlygas, pvz: darbą ne visą darbo dieną, pamaininį darbą, papildomų neapmokamų atostogų suteikimą, apmokėjimą už mokymosi laiką ir panašiai.

Dažniausiai pasitaikanti papildoma DS sąlyga yra išbandymo laikotarpis. Išbandymo laikotarpį gali nustatyti tiek darbdavys tiek darbuotojas. Jo trukmė negali viršyti 3 mėn. (ilgesnis terminas gali būti numatytas tik atskiruose įstatymuose. Jei bandomąjį laikotarpį nustato darbdavys, tai jis įgauna teisę supaprastinta tvarka nutraukti DS, jei darbuotojas bandomojo metu pažeidinėja darbo drausmę, nevykdo arba netinkamai vykdo savo darbines pareigas. Supaprastinta tvarka reiškia, kad darbdavys gali atleisti darbuotoją iš anksto neįspėjęs ir nemokėdamas išeitinės kompensacijos. Jei bandomąjį laikotarpį nustato darbuotojas, tai jo metu jis gali nutraukti DS taip pat supaprastinta tvarka, tai yra padavęs prašymą darbdaviui- per 3 dienas. Bandomojo laikotarpio metu nei darbinės nei socialinės darbuotojo teisės nėra siaurinamos

Neleidžiama nustatyti bandomojo laikotarpio tokiais atvejais:

1. Asmenims, kuriems nesukako 18m.
2. Asmenims, kurie darbdavių susitarimu perkeliami dirbti iš kitos įmonės.
3. Asmenims, kurie įdarbinami konkurso būdu arba išlaikę kvalifikacinius egzaminus.
4. Asmenims, kurie įdarbinami į rezervines (kvotines) darbo vietas*.
5. Kitais įstatymų numatytais atvejais pvz.: sudarant sezoninio darbo ir vienkartinio DS.

Įstatymas numato tokias galimas DS rūšis:
1. Nuolatinio darbo-neterminuota sutartis.
2. Terminuota sutartis, bet neilgiau 5m.
3. Sezoninio darbo sutartis, bet neilgiau 8 mėn.
4. Trumpalaikio, vienkartinio, tam tikro darbo atlikimo sutartis.
Prieš sudarydamas DS darbdavys privalo pasirašytinai supažindinti darbuotoją su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybinėmis instrukcijomis, darbo saugos reikalavimais ir kolektyvine sutartimi kur ji sudaryta.

Darbdavys privalo pareikalauti, kad darbuotojas pateiktų pasą, o nepilnametis- gimimo liudijimą, soc. draudimo pažymėjimą, k/pr pažymą apie įregistravimą karinėje įskaitoje. Pagal būtinumą darbdavys taip pat gali pareikalauti iš darbuotojo dokumentų apie kvalifikaciją, išsilavinimą, pažymą apie sveikatos būklę, valstybinės kalbos žinojimą ir kitus dokumentus, jei tai neprieštarauja įstatymas.

DS sudaroma raštu panaudojant 1996m. seimo patvirtintą pavyzdinę sutarties formą. Sutartis sudaroma 2 egzemplioriais, turi būti registruojama, turėti numerį.Vienas sutarties egzempliorius kartu su asmens pažymėjimu yra atiduodamas darbuotojui. Įrašą soc. draudimo pažymėjime apie priėmimą į darbą darbdavys privalo padaryti 1 darbo dieną ir tą pačią dieną apie naują darbuotoją pranešti soc. draudimo įstaigai.

Darbuotojas privalo pradėti dirbti sekančią dieną pasirašius DS, jei kitas terminas nenurodytas sutartyje.

Darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas dirbtų darbus dėl kurių nebuvo sutarta sudarant DS. Jei darbdaviui atsiranda būtinumas skirti darbuotojui papildomą darbą, tai visų pirma yra reikalingas darbuotojo sutikimas.
· Jei papildomas darbas yra nuolatinio pobūdžio, tai jis įforminamas pakeičiant DS.
· Jei papildomas darbas yra laikino pobūdžio, tai šiam darbui sudaroma atskira terminuota arba vienkartinė DS.

Tačiau tam tikrais atvejais, kurie yra konkrečiai numatyti įstatyme darbdavys turi iniciatyvos teise siūlyti ir keisti DS:

1. Kada darbdavys keičia gamybą, jos technologiją arba pertvarko darbų organizavimą ir dėl to keičiasi DS sąlygos, tai darbdavys privalo apie tai raštu ne vėliau kaip prieš 1 mėn. įspėti darbuotojus apie numatomą DS pasikeitimą ir pasiūlyti jam dirbti naujomis darbo sąlygomis.
· Jei darbuotojas sutinka, bet jam sumažėja DU, tai darbdavys privalo ne mažiau 3mėn. mokėti darbuotojui ankstesnį DU.
· Jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis sąlygomis, tai darbdavys galį jį atleisti iš darbo ir privalo sumokėti 1 mėn. atlyginimo dydžio kompensaciją.

2. Kada darbdavys dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti darbuotojams sutarto darbo, tai susidaro padėtis, kuri vadinasi gamybine prastova.

Esant gamybinei prastovai nepriklausomai nuo jos trukmės darbdavys už visą prastovos laiką turi mokėti darbuotojams vyriausybės nustatytą minimalų DU.

Tačiau, jei tuo metu įmonėje yra kito darbo, kurį darbuotojas gali dirbti, tai darbdavys privalo jam raštu tą darbą pasiūlyti.
· Jei darbuotojas sutinka, bet jam sumažėja DU, tai darbdavys privalo primokėti iki ankstesnio DU.
· Jei darbuotojas atsisako jam siūlomo darbo, tai darbdavys už prastovos laiką jam gali mokėti 0.3 minimalaus DU.

3. Jei darbovietėje arba aplink ją susidaro ypatinga situacija, kuri gresia materialiniais nuostoliais arba reikia užkirsti kelią gaivalinei nelaimei, techninei avarijai arba likviduoti jų pasekmes, tai darbdavys turi teisę, bet kokį darbuotoją perkelti į bet kokį darbą kol pasibaigs tos aplinkybės, bet neilgiau 1 mėn. Po to darbuotojas turi būti grąžintas į ankstesnį darbą ar pareigas. Jei naujame darbe sumažėja darbuotojo DU, tai darbdavys privalo primokėti iki jo ankstesnio DU. Atsisakyti dirbti kitus darbus šiose aplinkybėse gali tik dėl sveikatos būklės.

DS nutraukimas

DSĮ 26str. numato DS pasibaigimo pagrindus. DS pasibaigimo pagrindai detalizuojami kai kuriose kitose šio įstatymo straipsniuose.

28 str. numato DS nutraukimą darbuotojo pareiškimu. Šiame straipsnyje nurodoma, kad darbuotojas norėdamas nutraukti neterminuotą DS privalo apie tai darbdavį įspėti raštu. Gavęs darbuotojo prašymą darbdavys turi teisę jo nepatenkinti 14 kalendorinių dienų, tačiau paskutinę šio termino darbo dieną jis turi su darbuotoju atsiskaityti ir išduoti sutvarkytus darbo dokumentus.

Jei darbuotojas savo pareiškime nurodo, kad nori nutraukti DS dėl ligos ar invalidumo, kurie trukdo jam dirbti, tai darbdavys privalo nutraukti DS darbuotojo prašomu terminu ir išmokėti 1 mėnesio atlyginimo dydžio piniginę kompensaciją.

Jei darbuotojas savo noru nori nutraukti anksčiau laiko terminuotą DS, tai jis tą gali padaryti tokiais atvejais:
1) dėl ligos ar invalidumo kurie trukdo jam dirbti
2) jei darbdavys grubiai pažeidė DS sąlygas.

Jei darbuotojas anksčiau laiko nori nutraukti sezoninio DS, tai jis tą gali padaryti padavęs prašymą- per 5 d. ir motyvai neturi reikšmės.

Darbuotojas turi teisę atšaukti paduotą prašymą per 3k.d. Vėliau šio klausimo sprendimas yra darbdavio kompetencija.

28-1 str. numato darbuotojo galimybę nutraukti neterminuotą DS ir terminuotą DS anksčiau laiko padavus prašymą per 7 kalendorinių dienų, jei darbovietėje gamybinė prastova tęsiasi daugiau kaip 30 dienų iš eilės arba daugiau kaip 60 dienų per metus arba jei darbuotojui 2 ir daugiau mėnesių nemoka viso jam priklausančio DU. Be to atleisdamas darbuotoją šio str. pagrindu darbdavys privalo išmokėti 2mėn. atlyginimo dydžio kompensaciją.

29str. DS nutraukimas darbdavio iniciatyva. Šio įstatymo str. nurodytas sąlygas ir aplinkybes, kurioms esant darbdavys gali nutraukti DS, galima suskirstyti į dvi grupes:

I. Kada DS nutraukiama nesant darbuotojo kaltės:
1. Įmonės likvidavimas, įmonės bankrotas.
2. Darbuotojų skaičiaus mažinimas.
3. Ilgalaikė darbuotojo liga.
4. Atsisakymas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis.

Norėdamas nutraukti DS, kai nėra darbuotojo kaltės, darbdavys privalo:
1. Apie numatomą DS nutraukimą įspėti darbuotoją raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėn., o jei darbuotojas yra nepilnametis arba turi invalidumą, arba jei šeimoje yra mažamečių vaikų iki 14metų, arba darbuotojui iki senatvės pensijos liko mažiau kaip 5m., tai juos įspėti reikia ne vėliau kaip prieš 4 mėn.
2. Jei darbovietėje tuo metu yra kito darbo, kurį darbuotojas gali dirbti (specialybė, kvalifikacija nesvarbi), tai toks darbas darbuotojui turi būti pasiūlytas.
3. Darbuotojams su kuriais nutraukiama DS turi būti išmokama išeitinė kompensacija, kurios dydis priklauso nuo atleidimo motyvų ir darbo stažo toje įmonėje, organizacijoje.
4. Jei darbuotojas yra profsąjungos organų narys, tai dėl DS nutraukimo būtinas profsąjungos sutikimas.
II. Kai DS nutraukiam dėl darbuotojo kaltės:
1. Girtuokliavimas darbo metu.
2. Pravaikštos.
3. Turto grobstymas.
4. Tyčinis turto gadinimas.
5. Sistemingas darbo drausmės pažeidimas.

Nutraukiant DS dėl darbuotojo kaltės išankstinio įspėjimo nereikia, kompensacija nemokama, tačiau jei darbuotojas yra renkamo profsąjungos narys, tai dėl jo atleidimo reikalingas profsąjungos sutikimas.

30 str. numato DS nutraukimą darbdavio valia. Šis str. negali būti taikomas valstybės ir savivaldybių įmonių, įstaigų organizacijų darbuotojams.
Šio straipsnio esmė yra ta, kad darbdavys gali nutraukti DS remdamasis svarbiomis aplinkybėmis, tačiau privalo darbuotojui išmokėti piniginę kompensaciją priklausančią nuo darbo stažo toje įmonėje:
1) iki 5m – 4 mėn. vidutinio DU kompensacija
2) nuo 5 iki 10m. – 6 mėn. vidutinio DU kompensacija
3) nuo 10 iki 20m. – 8 mėn. vidutinio DU kompensacija
4) virš 20m. – 12 mėn. vidutinio DU kompensacija

27 str. numato DS nutraukimą šalių susitarimu.Šiuo atveju viena iš šalių pasiūlo antrajai šaliai tartis dėl DS nutraukimo termino ir kompensacijos dydžio. Jei šalys susitaria, DS nutraukiama šio str.pagrindu.

Darbo laiko teisinis reguliavimas.

Darbo laikas, tai įstatymų nustatytas laikas per kurį darbuotojas paklusdamas vidaus darbo tvarkai ir kitiems norminiams aktams, reguliuojantiems darbo santykius, privalo dirbti jam pavestą darbą, eiti jam pavestas pareigas.

Darbo įstatymai nustato įvairias darbo laiko normas. Pagal darbo laiko trukmę, darbo laikas gali būti klasifikuojamas į:
1. Normalią darbo dieną ir normalią savaitę.
2. Sutrumpintą darbo laiką.
3. Ne visą darbo laiką.

Normali darbuotojų darbo laiko trukmė, visų rūšių ir nuosavybės formų įmonių , įstaigų ir organizacijose negali būti ilgesnė kaip 40 val. per savaitę (7d. laikotarpis), o kartu su viršvalandžiais, darbo laikas per 7d. laikotarpį negali viršyti 48 val.

Nepertraukiamai dirbančiose įmonėse arba atskiruose cechuose, baruose kur dėl gamybinių ar techninių ar kitų sąlygų negalima nustatyti normalios darbo laiko dienos, leidžiama nustatyti ilgesnę darbo dienos trukmę, kuri kartu su pertraukomis negali sudaryti 12 valandų per parą.

Išimtinais atvejais tam tikrų kategorijų darbuotojams pvz.: gydymo, soc. globos, vaikų auklėjimo įstaigų, avarinių tarnybų, spec. tarnybų darbuotojams ir kt., darbo laikas per parą gali viršyti ir 12 val., tačiau per savaitę negali viršyti 48 val. Tokių darbų sąrašą yra patvirtinusi LR vyriausybė 1996.02.20 nutarimu Nr. 248.

Ten, kur dirbama ilgesnė kaip normali darbo laiko trukmė yra įvedama suminė darbo laiko apskaita, o tai reiškia , kad darbo laikas apskaičiuojamas ne per savaitę, o per ilgesnį laikotarpį, bet ne ilgiau kaip per 4 mėnesius. Vidutinė darbo laiko trukmė per šį laiką negali viršyti normalios darbo laiko trukmės, o viršytas laikas kompensuojamas papildomu poilsio laiku.

Darbus, sąlygas, kuriomis esant gali būti įvesta suminė darbo laiko apskaita taip pat įvedimo tvarką nustato soc. apsaugos ir darbo ministerija. Šiuo metu suminės darbo laikos apskaitos negalima taikyti nepilnamečiams iki 18 m., dirbantiems labai kenksmingomis sąlygomis ir darbuotojams, kuriems įstatymas nustato sutrumpintą darbo laiką.

Sutrumpintas darbo laikas įstatymu nustatomas 16-18m. paaugliams, ne daugiau kaip 8 val. per parą ir ne daugiau kaip 40 val. per savaitę kartu su pamokų trukme. 13-16m. vaikams darbo laikas nustatomas iki 2 val. per dieną ir 12 val. per savaitę mokslo metu, ir 7 val. per dieną, ir 35 val. per savaitę ne mokslo metu.

Sutrumpintą darbo laiko įstatymas numato dirbantiems kenksmingomis sąlygomis, darbuotojams turintiems invalidumą ir darbuotojams kurių darbas susijęs su didesne protine ir emocine įtampa. Sutrumpinto darbo laiko kriterijus šiems darbuotojams nustato sveikatos apsaugos, soc. apsaugos ir darbo ministerijos ir soc. medicinos ekspertizės komisijos.

Darbuotojui susitarus su darbdaviu gali būti nustatyta ne visa darbo diena ar ne visa darbo savaitė, bet ne trumpesnė už pusė darbo dienos arba ne trumpesnė kaip 3 pilnos darbo dienos savaitėje. Šią tvarką nustato 1995.01.09 vyriausybės nutarimas Nr.21. 1999.05.28 vyriausybės nutarimu Nr. 683 anksčiau minėtas nutarimas buvo patikslintas ir kai kurių profesijų darbuotojams leista nustatyti darbo trukmę trumpesnę kaip pusę darbo dienos. Tai liečia pedagogus, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistus, socialinius darbuotojus, apskaitos darbuotojus, daugiabučių bendrijų darbuotojus ir kai kuriems kitiems. 2002.01.17 nutarimu NR. 59 šią tvarką leista taikyti ir dirbantiems studentams ir moksleiviams. Tačiau darbdavys privalo nustatyti ne visos darbo dienos trukmę jeigu to pageidauja nėščia moteris, krūtimi maitinanti moteris, turinti vaiką iki 14m. arba vaiką invalidą iki 16m., vyras vienas auginantis tokio amžiaus vaikus ir darbuotojas, kuris slaugo šeimos narį ir pateikia atitinkamą medicininę išvadą. Darbas ne visą darbo laiką neapriboja darbuotojų teisių nustatant jiems atostogų trukmę, taip pat apskaičiuojant darbo stažą įmonėje, taip pat taikant socialines garantijas. Tačiau šis darbo laikas apmokamas proporcingai dirbtam laikui.

Darbo įstatymai nustato bendrą nuostatą, kad švenčių dienomis nedirbama. Tačiau, jei darbų negalima sustabdyti dėl gamybinių ar techninių sąlygų arba teikiamų paslaugų sferoje, tai dirbti leidžiama, o konkretų tokių darbų sąrašą privalo nustatyti socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Darbas naktį apima laiką nuo 10 val. vakaro iki 6 val. ryto. Draudžiama skirti į naktinius darbus nepilnamečius iki 18m., nėščias moteris ir neįgalius asmenis, kuriems naktinis darbas draudžiamas.

Viršvalandiniu darbu laikomas darbas, kurį darbuotojas dirba viršydamas normalų savaitės darbo laiką, t.y. 40 val. Leidžiama dirbti per 2 dienas iš eilės ne daugiau 4 viršvalandžių ir ne daugiau 120 viršvalandžių per metus. Draudžiama skirti dirbti viršvalandinį darbą nėščias moteris, paauglius iki 18m. ir neįgalius asmenis jeigu tai draudžia medicininė išvada. Ypatingais atvejais, kai įmonėje reikia užtikrinti vidaus tvarką arba atlikti neatidėliotinus darbus, darbdavys turi teisę ne darbo metu taip pat ir poilsio ir švenčių dienomis paskirti darbuotojus budėti įmonėje. Budėjimo trukmė negali viršyti 8 val., budėjimas užskaitomas kaip pusė darbo laiko už kurį darbuotojas gali gauti kitą poilsio laiką arba prijungti prie atostogų tą trukmę arba prašyti apmokėti kaip už viršvalandžius.

Darbo dienų skaičius per savaitę, darbo dienos ar pamainos pradžia, pabaiga, pertraukos pailsėti ir pavalgyti, papildomos ir specialios pertraukos turi būti numatytos vidaus darbo tvarkos taisyklėse ir darbo grafikuose, kurie turi būti skelbiami viešai ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki jiems įsigaliojant.

Poilsio laiko teisinis reguliavimas

Darbo įstatymai išskiria tokias poilsio laiko rūšis:
1. Kasdieninis poilsis.
2. Kassavaitinis poilsis.
3. Švenčių dienos.
4. kasmetinės apmokamos atostogos.
5. Tikslinės atostogos.

Darbuotojams ne vėliau kaip po 4 darbo valandų turi būti suteikta pertrauka pailsėti ir pavalgyti, o jos trukmė yra nuo pusės iki dviejų valandų. Šis laikas į bendrą darbo laiką neįeina ir darbuotojas jį gali panaudoti savo nuožiūra. Darbuose, kur dėl gamybinių ar kitų specifinių darbo sąlygų pertraukos papietauti negalima nustatyti, darbdavys privalo sudaryti darbuotojams galimybę pavalgyti darbo metu įskaitant šį laiką į bendrą darbo laiką. Dirbant specifinėse darbo sąlygose pvz.: dideliame šaltyje lauke, nekukenamuose patalpose žiemą, karštuose cechuose, nuolatiniame triukšme, didelėje emocinėje įtampoje, darbdavys privalo suteikti darbuotojams papildomas trumpalaikes 10-15 min. trukmės pertraukas, kad darbuotojai galėtų pailsėti normalioje aplinkoje. Šių pertraukėlių laikas įskaitomas į bendrą darbo laiką.

Kasmetiniam poilsiui taip pat priskiriamas laikas, kurį privalo gauti krūtimi maitinanti motina. Tokios pertraukos turi būti suteikiamos kas trys darbo valandos, netrumpesnės kaip pusė valandos. Šios pertraukos taip pat įeina į bendrą darbo laiką. Po normalios darbo pamainos darbuotojas privalo gauti ne trumpesnę kaip 11 val. poilsio trukmę, o jeigu darbo pamaina yra ilgesnė ir pertrauka tarp dviejų darbo pamainų, bet ne trumpesnė kaip prieš tai dirbta pamaina.
Savaitės nepertraukiamo poilsio trukmė turi būti ne trumpesnė kaip 35 val. Bendra poilsio diena yra nustatyta sekmadienis, tačiau įmonėse, organizacijose kur teikiamos paslaugos arba kur gamyba nepertraukiama pagal slenkantį grafiką gali būti nustatytas kassavaitinis poilsis ir kitomis savaitės dienomis.

Švenčių dienos:
Sausio1- Naujieji metai
Vasario 16- LT valstybės atkūrimo diena
Kovo 11- valstybės nepriklausomybės atstatymo diena
Gegužės 1- darbo šventė
Pirmasis gegužės sekmadienis-motinos diena
Šv. Velykų pagal vakarietiškų krikščionių tradicijas-tai dvi dienos, data
kilnojama dažniausiai sekmadienį ir pirmadienį.
Liepos 6- valstybės diena
Rugpjūčio 15- žolinė
Lapkričio 1 – visų šventųjų ir mirusiųjų pagerbimo diena
Gruodžio 25-26- Šv. Kalėdos

Švenčių dienos yra nustatomos įstatymu. Asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį arba narystės pagrindais, nepriklausomai nuo jų profesijos ar užimamų pareigų turi teisę kasmet gauti apmokamas atostogas. Atostogų suteikimo tvarką reglamentuoja ir reguliuoja įstatymas, kuris buvo priimtas 1991 gruodžio mėn., o jo nuostatos yra privalomos visų rūšių ir nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose.

Kiekvienas darbuotojas, nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų kasmet privalo gauti 28 kal. d. trukmės atostogas, į jų trukmę neįskaitomas švenčių dienos. Nepilnamečiai iki 18m., darbuotojai turintys invalidumą ir tėvai, kurių šeimoje auga vaikas invalidas iki 16m. kasmet privalo gauti minimalias 35 kal .d. atostogas. Kai kurių profesijų ir specialybių darbuotojams kiti įstatymai ir normaliai aktai nustato ilgesnes kasmetines atostogas, tačiau jų trukmė negali būti ilgesnė kaip 58 kal. d.Teisę gauti pirmąsias apmokamas atostogas, darbuotojas įgauna po 6 nepertraukiamo darbo mėn., bet ne vėliau kaip iki savo darbo metų pabaigos. Tvarkingose įmonėse, organizacijose kiekvienais metais iki sausio 10d. yra sudaroma atostogų eilė, kurią viešai paskelbus, ji tampa privaloma tiek darbuotojui tiek ir darbdaviui, ir keisti grafiką leidžiama tik šalių susitarimu. Sustatant atostogų eilę pirmenybę pasirinkti atostogų laiką visa eilė kategorijų darbuotojų: nepilnamečiai iki 18 m., darbuotojai turintys invalidumą, nėščios moterys ir turinčios vaikų iki 14m. ar vaiką invalidą, darbuotojai kurie dirba ir mokosi, darbuotojai , kurie slaugo ligonius arba invalidus, darbuotojai sergantys chroniškomis ligomis, vyrai, savo žmonų nėštumo ir gimdymo atostogų metu. Darbdavys taip pat turi atsižvelgti į atostogų laiką, jeigu darbuotojas turi vykti gydytis arba turi šeimyninio poilsio kelialapį.

Įstatymas leidžia darbdaviui ir darbuotojui susitarus dalinti atostogas į kelias dalis, tačiau viena iš tų dalių turi būti ne trumpesnė kaip 14 kal. d. Pakeisti atostogų laiką, perkelti atostogas į kitus metus leidžiama tik darbuotojui sutikus. Jeigu dėl svarbių priežasčių darbdavys nori darbuotoją iš atostogų atšaukti, tai jis privalo gauti darbuotojo sutikimą, be to privalo nurodyti kada darbuotojas galės pasinaudoti likusių atostogų laiku.

Kasmetinių atostogų metu darbdavys savo iniciatyva neturi teisės nutraukti DS su darbuotoju, negali jo perkelti į kitą darbą ar bausti drausmine tvarka. Darbdavys neturi teisės apmokėti darbuotojui už nepasinaudotas atostogas išskyrus atvejus kada nutraukiam DS, darbdavys privalo apmokėti už visas nepasinaudotas atostogas. Jei darbuotojas atostogų metu suserga arba vykdo valstybinės ar visuomeninės reikšmės užduotis, tai šis laikas į atostogas jam neturi būti įskaitytas, t.y. atostogos turi būti pratęstos. Atlyginimas už atostogų laiką darbuotojams turi būti išmokėtas iki joms prasidedant, jei išmokos vėluoja, tai atitinkamą dienų skaičių atostogos turi būti pratęstos.

Tikslinės atostogos

Tikslinėms atostogoms yra priskiriamos:
1. Nemokamos atostogos.
2. Nėštumo ir gimdymo, ir vaiko priežiūros atostogos.
3. Mokymosi atostogos.

Įstatymas nustato, kad papildomas nemokamas atostogas kasmet turi teisę gauti nėščios moterys, nepilnamečiai iki 18m., neįgalūs asmenys, moterys auginančios vaikus iki 14m. arba vaiką invalidą iki 16m., vyras vienas auginantis tokio amžiaus vaikus ir darbuotojas slaugantis ligonius ne daugiau 30 kal.d. O vyrai, žmonų nėštumo ir gimdymo metu, iki 3 mėn. trukmės neapmokamos atostogos.

Visi kiti darbuotojai neapmokomų atostogų gali gauti tik tardamiesi su darbdaviu arba jeigu neapmokamos atostogos yra numatytos sudarant DS arba kolektyvinėje sutartyje.

Nėščioms moterims iki gimdymo yra suteikiamos 70 kal. d. atostogos, o po gimdymo- 56 kal.d., o jei gimdymas komplikuotas arba gimė du ir daugiau kūdikių- 70 kal.d. Šios atostogos bus apmokamos vidutiniu DU, jei iki joms prasidedant moteris turės 3 mėn. darbo stažą per pastaruosius vienerius metus arba 6 mėn. darbo stažą per pastaruosius 2 metus.

Po gimdymo atostogų moteris turi teisę gauti vaiko priežiūros atostogas iki kūdikiui sukaks 3m. Per šį laikotarpį, moteriai taikoma ankstesnė darbo vieta išskyrus įmonės likvidavimą. Šios atostogos apmokamos taip:
1. iki kūdikiui sukaks 1 m.- motinai mokama 60 %
2. nuo 1 m. iki 3 m.- mokama socialinė pašalpa.

Darbuotojai kurie dirba ir mokosi aukštesnėse ir aukštosiose mokslo įstaigose turi teisę gauti papildomas atostogas mokymosi reikalams. Tačiau apmokėti už tokių atostogų laiką darbdavys privalės tik tada, jei darbuotojas mokosi su juo siuntimu. Jei darbuotojas mokosi savo iniciatyva, tai apmokėjimo klausimas yra derybų objektas.

Drausminė darbuotojų atsakomybė

Sudarydamas DS ir ją pasirašydamas darbuotojas įsipareigoja tinkamai atlikti jam pavestą darbą, laikytis nustatytos darbo tvarkos ir darbo drausmės, ir jei jis šiuos įsipareigojimus pažeidžia, tai darbdaviui atsiranda teisė taikyti pažeidėjui atitinkamas poveikio priemones. Svarbiausias darbuotojo pažeidimo požymis yra jo kaltė, t.y. tyčiniai ar neatsargūs ar aplaidūs veiksmai, kuriais jis įvykdė pažeidimą.

Tačiau darbdavys taikydamas drausmės pažeidėjams poveikio priemones privalo laikytis tam tikros tvarkos ir taisyklių, kurių svarbiausios nuostatos būtų tokios:
1. Teisę skirti drausminio poveikio priemones turi tik įstatymo numatyti asmenys, kaip taisyklė- darbdaviai. Šią savo teisę jie gali perduoti ir kitam darbuotojui.
2. Įstatymai skiria bendrąją ir spec. drausminę atsakomybę.
3. Įstatymai išsamiai numato 4 bendrosios drausminės atsakomybės nuobaudas: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas ir išimtinais atvejais už grubius darbo drausmės pažeidimus-atleidimas iš darbo.
4. Darbdavys prasižengusiam darbuotojui turi teisę skirti vieną iš išvardintų nuobaudų, tačiau darbdavys turi suvokti, kad nuobaudos sunkumas turi atlikti pražangos dydį.
5. Prieš pareikšdamas drausminę nuobaudą, darbdavys privalo pareikalauti, kad darbuotojas pasiaiškintų raštu, tačiau atsisakymas pasiaiškinti neatima teisės darbuotoją bausti. Be to, darbdavys privalo išsiaiškinti ir kitas pražangos padarymo priežastis, aplinkybes ir įvertinti pasekmes.
6. Drausminė nuobauda yra įforminama raštu ir darbuotojas turi būti su nuobauda supažindintas pasirašytinai.
7. Drausminę nuobaudą darbdavys gali taikyti ne vėlia kaip per mėn. laiko nuo jos išaiškinimo ir nebegali darbuotojo bausti, jei nuo pražangos padarymo praėjo kaip 6 mėn.
8. Drausminė nuobauda galioja 1m., jei darbuotojas po nuobaudos toliau dirba gerai ir elgiasi tvarkingai darbdavys turi teisę ir anksčiau laiko nuobaudą panaikinti.

Drausminės nuobaudos gali būti taikomas tik susijusias su darbo santykiais. Drausminėse nuobaudose nėra piniginių baudų.

Kai kuriose ūkio šakose kur darbas reikalauja didesnis drausmės ir atsakomybės, atskirais įstatymais ir norminiais aktais darbuotojams yra nustatyta spec. drausminė atsakomybė, kuri pasireiškia įvairesnėmis ir net griežtomis drausminėmis nuobaudomis. Tokia tvarka yra taikoma geležinkelio transporto, upių ir laivyne, civilinėje aviacijoje, valstybės tarnyboje, teisėsaugos ir teisėtvarkos organuose, iš dalies ryšių sistemoje, muitinėje.

Materialinė darbuotojų atsakomybė

Darbuotojai, kurie savo veiksmais arba neveikimu padaro įmonės, organizacijos turtui materialinę žalą ir yra dėl to kalti, privalo šią žalą atlyginti. Darbdavys neturi teisės reikalauti atlyginti padarytą žalą, jei ji atsirado normalioje gamybinėje ūkinėje veikloje arba normalioje gamybinėje rizikoje arba dėl naujos technikos ar technologijų įsisavinimo. Darbdavys turi teisę reikalauti, atlyginti tik tiesioginę, tikrąją žalą. Galima reikalauti tik tai ką galima apčiuopti. Darbo įstatymai skiria dvi darbuotojų materialinės atsakomybės rūšis:

1. Ribotą materialinę atsakomybę
Pagrindinė darbuotojų materialinės atsakomybės rūšis yra ribota atsakomybė. Ji gali būti taikoma darbuotojams nepriklausomai nuo jų atliekamo darbo, užimamų pareigų, nuo kvalifikacijos ar specialybės. Dažniausiai ribota materialinė atsakomybė yra taikoma už medžiagų, pusfabrikačių, gaminių sugadinimą ar sunaikinimą, taip pat už darbuotojams išduotų įrankių, prietaisų, spec. rūbų ir kitų daiktų sugadinimą arba sunaikinimą. Vadovams, jų pavaduotojams taip pat įmonių struktūrinių padalinių vadovams ribota materialinė atsakomybė gali būti taikoma, jei buvo netinkamai organizuota materialinių ir piniginių vertybių apsauga ir apskaita, neužkirstas kelias gamybinėms prastovoms ir blogos produkcijos gamybai.

Ribotos materialinės atsakomybės esmė yra ta, kad už žalą, einant darbines pareigas, darbuotojai atsakys materialiai tikrosios žalos dydžiui, bet visais atvejais ne daugiau kaip savo 1 mėn. vidutiniu darbo užmokesčiu, be to žala turi būti padaryta ne tyčiniais veiksmais, bet dėl neatsargumo, nerūpestingumo ar nedidelio aplaidumo.

Nustačius, kad yra padaryta žala darbdavys privalo pareikalauti, kad darbuotojas paaiškintų raštu, tačiau atsisakymas pasiaiškinti darbdaviui neatima teisės nubausti. Be to, darbdavys privalo išsiaiškinti žalos padarymo priežastis ir aplinkybes bei įvertinti žalą pinigine verte. Darbdavys privalo pasiūlyti darbuotojui geranoriškai atlyginti padarytą žalą.

· Jei darbuotojas geranoriškai nesutinka atlyginti padarytos žalos, tai darbdavys turi teisę 2 savaičių laikotarpyje nuo žalos padarymo duoti raštišką nurodymą buhalterijai, kad pastarieji žalai atlyginti sumas išskaičiuotų iš darbuotojo DU. Išskaičiuoti leidžiama ne daugiau kaip 20% išmokamo DU Kas mėn. kol bus atlyginta žala, bet ne daugiau kaip 1 mėn. DU.

2. Pilnutinę (visišką) materialinę atsakomybę
Darbuotojai už padarytą žalą atsakys visu jos dydžiu, t.y. pilnutinai tik, konkrečiai įstatymų numatytais atvejais:
1. Kada su darbuotoju yra sudaryta atsiskaitytinai pilnutinės materialinės atsakomybės sutartis.
2. Kada materialinės vertybės atsiskaitytinai darbuotojas gavo pagal įgaliojimą ar pagal kitą vienkartinį dokumentą.
3. Kada žala yra padaryta tyčiniais veiksmais arba veiksmais už kuriuos darbuotojas gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
4. Kada žalą padaro neblaivus, apsvaigęs narkotikais ar kitomis toksinėmis medžiagomis darbuotojas.
5. Kada žala padaryta ne darbo metu arba ne darbo vietoje.
6. Kada pilnutinę materialinę atsakomybę darbuotojui nustato pačios jo pareigos.

Išieškojimo tvarka.
Išsiaiškinę, kad padaryta žala darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo raštiško pasiaiškinimo, išsiaiškinti žalos padarymo priežastis ir aplinkybes, įvertinti žalą pinigais, pasiūlyti darbuotojui atlyginti geranoriškai.
· Jei darbuotojas atsisako atlyginti padarytą žalą, o žalos dydis viršija 1 mėn. vidutinį DU, tai darbdavys neturi teisės duoti nurodymų, kad žalai atlyginti sumos būtų išskaitomos iš darbuotojo DU, o turi teisę 3 mėn. laikotarpyje nuo žalos padarymo kreiptis į teismą ir reikalauti, kad atlyginimas už padarytą žalą būtų iš darbuotojo išreikalautas prievartos būdu.

Teismas nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas ir atsižvelgęs į žalos padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltės laipsnį, darbuotojo materialinę padėtį ir jo ankstesnį darbą turi teisę sumažinti atlygintos žalos dydį. Tačiau, teismas, kaip taisyklė, nemažina atlygintos žalos dydžio, jei žala padaryta savanaudiškais tikslais.

Būtina žinoti, kad jeigu dėl padarytos materialinės žalos dalinai yra kaltas darbdavys arba jo administracija, tai teismas taip pat dalinai gali sumažinti atlygintinos žalos dydį.

DĮK 1451 str. nuoroda yra, kad jeigu darbuotojai išvien dirba kai kuriuos darbus, kurie susiję su perduotų jiems vertybių saugojimu, apdirbimu, pardavimu, pervežimu arba naudojimu gamybos procese ir kai neįmanoma atriboti kiekvieno darbuotojo materialinės atsakomybės, tai jiems gali būti taikoma kolektyvinė (brigadinė) materialinė atsakomybė.
Anksčiau brigadinė materialinė atsakomybė buvo taikoma tik prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse, įstaigose, organizacijose; vėliau jo sfera išsiplėtė ir į kitas gamybos ir aptarnavimo sritis.

Kolektyvinė materialinė atsakomybė padeda geriau ir plačiau užtikrinti materialiai nukentėjusių šalių interesus, verčia pačius darbuotojus daugiau kontroliuoti vienas kito veiksmus.

Sutartys dėl kolektyvinės materialinės atsakomybės sudaromos savanoriškai, jas pasirašo darbdavys ir visi kolektyvo nariai. Kas nori gali atsisakyti pasirašyti tokią sutartį, tačiau tokiu atveju, darbdavys įgyja teisę nutraukti DS. Kadangi, kolektyvas dirba išvien ir patikėtų vertybių apsauga priklauso nuo visų jos narių darnaus darbo, tai priimant naują narį, darbdavys privalo atsižvelgti į kolektyvo nuomonę. Sutartis paprastai įsigalioja nuo jos sudarymo momento ir galioja visam darbo laikui su materialinėmis vertybėmis. Jeigu į brigadą ateina naujas narys arba iš jo išeina darbuotojas, ta aplinkybė nelaikoma kolektyvo pasikeitimu ir sutartis nekeičiama. Tačiau, sutartyje padaromos atitinkamos atžymos. Kolektyvinę materialinės atsakomybės sutartį reikia įforminti iš naujo, jeigu keičiasi brigados vadovas arba daugiau kaip 50% brigados narių.

Darbo Ginčai. Sąvoka. Jų nagrinėjimo nuostatos ir tvarka.

Darbo proceso eigoje tarp darbdavio ir jo administracijos atstovų ir darbuotojų neretai kyla įvairaus pobūdžio nesutarimai. Jei ginčus pavyksta geranoriškai išspręsti, jie nelaikomi darbo ginčais. Tačiau, jei tarpusavio susitarimu jų išspręsti nepavyksta ir darbo ginčas įgauna ilgalaikį stabilų pobūdį, tai jį išspręsti gali procesinė nustatyta tvarka, specialūs kompetentingi organai.

Darbo ginčų atsiradimo priežastys yra labai įvairios, tačiau darbo teisės teorija ir teisminė praktika išskiria 3 pagrindines darbo ginčų atsiradimo priežastis:

1. Darbdavys ar jo administracijos atstovai nežino įstatymų ar kitų norminių aktų ir todėl taiko juos netinkamai arba klaidingai.
2. Darbdaviai ar jo administracijos atstovai žino įstatymus ir darbo santykius reguliuojančius aktus, tačiau sąmoningai juos pažeidinėja.
3. Darbuotojai patys pažeidinėja nustatytą darbo tvarką, darbo drausmę, siekia išvengti atsakomybės, neteisingai supranta įstatymus.

2000.06.20 LR seimas priėmė įstatymą, kuriuo nustatė darbo ginčų nagrinėjimo sąlygas ir tvarką visų rūšių ir nuosavybės formų įmonėse, įstaigose, organizacijose esančiose respublikos ribose ir už jos ribų, bet priklausančiose mūsų valstybės jurisdikcijai. Pagal minėtą įstatymą darbo ginčus nagrinėja:
1. Darbo ginčų komisija.
2. Tesimas.
Darbuotojas, kurio darbinės teisės yra pažeistos gali kreiptis su prašymu į darbdavį ir bandyti klausimą išspręsti tiesioginių debatų metu ( terminas yra 10d.). Jei tiesioginėmis derybomis, nesutarimo išspręsti nepavyksta, tai darbuotojas turi teisę per 20 darbo dienų kreiptis į darbdavį su raštišku prašymu, kad būtų sudaryta komisija darbo ginčui nagrinėti. Šį darbuotojo pareiškimą, darbdavys privalo priimti ir užregistruoti. Po to, darbdavys turi tartis su darbuotoju dėl komisijos sudėties, komisijos posėdžio vietos ir laiko. Komisija ginčą turi išnagrinėti per 1 mėn. nuo pareiškimo padavimo dienos.

Komisijos posėdis yra viešas. Komisija turi teisę susipažinti su visais ginčą liečiančiais dokumentais, taip pat išklausyti liudytojų parodymus, specialistų ar ekspertų išvadas. Posėdžio pradžioje yra išrenkamas pirmininkas ir sekretorius, kurie turi būti skirtingų šalių atstovai. Posėdis protokoluojamas. Komisija sprendimą tiek teigiamą tiek ir neigiamą priima bendru susitarimu ir rezultatą įrašo protokole. Apie priimtą sprendimą nedelsiant pranešama šalims. Jeigu komisijos nariai bendro susitarimo nepasiekė, ta aplinkybė taip pat įrašoma į protokolą ir pranešama šalims.

Komisijos sprendimas įsigalioja po 10 d. jį priėmus. Šalims jis yra privalomas vykdyti. Jeigu darbdavys nevykdo komisijos sprendimo, tai darbuotojas per 3 mėn. nuo sprendimo, tai darbuotojas per 3 mėn. nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, turi teisę kreiptis į teismo antstolių įstaigą ir prašyti, kad sprendimas būtų vykdomas priverstinai.

Absoliuti dauguma darbo ginčų turi būti nagrinėjami pradedant darbo ginčų komisijomis. Tačiau, įstatymas neuždraudžia toliau kreiptis į teismą tokiais atvejais:
1. Kai komisija nebuvo sudaryta.
2. Kai darbo ginčas per nustatytą terminą, t.y. 1 mėn., nebuvo išnagrinėtas komisijoje.
3. Dėl komisijos sprendimo.
4. Kai komisija nepriėmė sprendimo.
5. Kai darbuotojas dėl svarbių priežasčių praleido terminą kreiptis į darbdavį dėl komisijos sudarymo.

Tiesiogiai teismuose, t.y. nesprendžiant ginčo komisijoje, yra nagrinėjami tokie darbo ginčai:

1. Dėl darbuotojų atleistų iš darbo, nušalintų arba perkeltų į kitą darbą, gražinimo į darbą, taip pat dėl atleidimo iš darbo priežasčių formulavimo (terminas kreiptis yra 1 mėn. nuo darbuotojo teisės pažeidimo).
2. Dėl padarytos žalos, nelaimingo atsitikimo darbe arba profesine liga atlyginimo.
3. Dėl nepagrįsto atsisakymo priimti į darbą.

Darbuotojams darbo bylose nereikia mokėti teismo išlaidų mokesčio.

Kai kurie DU ir kitų išmokų ryšium su darbo santykiais teisinio reguliavimo klausimai

Darbuotojų dirbančių pagal DS, DU ir kitų išmokų ryšium su darbu klausimus iš esmės reguliuoja darbo apmokėjimo įstatymas galiojantis nuo 1991.02.01. Iš dalies šiuos klausimus taip pat reglamentuoja gyventojų pajamų garantijų įstatymas, respublikos profesinių sąjungų įstatymas, kai kurie DĮK straipsniai ir visa kita eilė norminių aktų.

Darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos ir principai yra privalomi visų rūšių ir nuosavybės formų, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms. Šio įstatymo pagrindinės nuostatos ir principai būtų tokie:

1. Darbuotojo DU priklauso nuo darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, nuo darbo kiekio, kokybės ir įmonės veiklos rezultatų. Valstybės tarnautojų ir kitų biudžetinių įstaigų, organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas papildomai nustato kiti įstatymai ir norminiai aktai.
2. Vyriausybė nustato minimalų valandinį atlygį (MVA), o darbuotojui nustatyta mėnesinė alga negali būti mažesnė už minimalią. Atsižvelgiant į kainų pasikeitimo indeksus DU gali būti indeksuojamas.
3. Jei yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tai darbas apmokamas taip:

· Už darbą kenksmingomis sąlygomis ne mažiau 1,5 valandinio tarifo,
· Už darbą labai kenksmingomis sąlygomis ne mažiau 2 kartus,
· Už viršvalandinį darbą ne mažiau 1,5 karto,
· Už darbą švenčių dienomis ne mažiau 2 kartus,
· Už darbą švenčių ir poilsio dienomis ne pagal grafiką darbuotojui leidžiama pasirinkti arba dvigubas apmokėjimas arba kita poilsio diena,
· Už darbą pavojingomis sąlygomis įstatymas įsakmiai nenurodo papildomo apmokėjimo, tačiau rekomenduoja darbdaviams DS arba kolektyvinėje sutartyje numatyti papildomą apmokėjimą iki 30% darbuotojo DU.

Jei vienu metu darbuotojui tenka dirbti esant keliems nukrypimams nuo normalių darbo sąlygų, tai už kiekvieną jų mokama atskirai.

4. Reglamentuojama apmokėjimo už gamybinę prastovą tvarka ir pamokėjimas už ne visą darbo dieną. Būtent:

· Esant gamybinei prastovai mokamas vyriausybės nustatytas DU minimumas, o jei darbuotojas atsisako jam siūlomo kito darbo, tai mokamas 0,3 atlyginimo minimumo už prastovos laiką.
· Už darbą ne visą darbo dieną mokama faktiškai atidirbtą laiką arba už pagamintą produkciją per tą laiką.

5. Vidutinis DU nustatomas įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis nuo kurių priskaitomas valstybinis soc. draudimas. Į vidutinį DU įskaičiuojamas: DU, išmokos už priverstinės pravaikštos laiką, apmokėjimai už visus nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, premijos pagal darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemas, natūrinių išmokų vertė pinigine išraiška.
6. Jei darbuotojas įstatymo numatytais atvejais yra atitraukiamas nuo pagrindinio darbo, bet ne mažesnį už vidutinį, moka arba kompensuoja ta įstaiga ar organizacija, kurios įsipareigojimus vykdo darbuotojas.
7. Ginčai darbo apmokėjimo klausimais nagrinėjami darbo ginčų sprendimo tvarka. Žinios apie darbuotojo DU teikiamos tik įstatyme numatytais atvejais ir tik darbuotojui sutikus.

1996.02.20 buvo priimtas įstatymas, kuris numatė, kad už ne laiku padarytas išmokas susijusias su darbo santykiais turi būti priskaičiuojami delspinigiai. Jie privalo būti skaičiuojami pradedant 8 diena po to , kai išmokos turėjo būti sumokėtos ir baigiamos skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Delspinigių dydis yra 00,06 priskaičiuotos išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kal.d. delspinigių skaičiavimas nutraukiamas padarius išmokas arba iškėlus įmonei bankroto bylą.

Kolektyvinių sutarčių įstatymas

Kolektyvinė sutartis yra pagrindinė darbuotojų kolektyvo priemonė derybose su darbdaviu dėl darbo apmokėjimo, darbo organizavimo, darbo sąlygų, darbo ir poilsio laiko bei kitų ekonominių, socialinių sąlygų nustatymo konkrečiame darbuotojų kolektyve.

Šia priemone naudojasi profesinės sąjungos atstovaudamos savo narius, o taip pat ir kitus kolektyvo darbuotojus, jei jie to pageidauja. Jei įmonėje yra kelios profsąjungos, tai derybose su darbdaviu atstovauja, šių profsąjungų bendra/jungtinė atstovybė.

LR priimti į darbo ir socialinės sferos įstatymai numatė kolektyvinės sutarties šalims galimybę nustatyti tas sąlygas ir nuostatas, kurios nesureguliuotos įstatymais arba leido nustatyti papildomas palyginti su įstatymu socialines, buitines garantijas bei lengvatas. Tačiau, kolektyvinėje sutartyje šalys negali nustatyti tokių sąlygų, nuostatų ir įsipareigojimų, kurie pablogintų darbuotojų padėtį palyginus su ta kurią reguliuoja LR įstatymai. Įstatymai numato tam tikras ribas, tam tikrus minimalius reikalavimus kurių privalo laikytis darbdaviai. Derybų metu tos ribos sukonkretinamos ir įrašomos į kolektyvinę sutartį. Sutartyje gali būti numatyti tik klausimai gerinantys darbuotojų darbo ir socialine sąlygas palyginus su įstatymų numatytu minimumu.

Kolektyvinės sutarties struktūrą, jos skyriai ir priedai įstatymu nėra apibrėžti. Šalys juos numato pačios. Tačiau, įstatymas rekomenduoja tokią sutarties formą (bazinę konstrukciją):

1. Bendrosios nuostatos.
2. Bendri įsipareigojimai.
3. DS sudarymo, keitimo ir nutraukimo klausimai.
4. Darbo ir poilsio laiko reglamentavimas.
5. Darbo apmokėjimo klausimai.
6. Darbo sauga ir gamybinė sanitarija.
7. Garantijos profsąjungoms.

Rekomenduojama, kad kartu su kolektyvine sutartimi būtų kaip priedai prie sutarties patvirtinti: premijavimo nuostatai, vidaus darbo tvarkos taisyklės, darbo apmokėjimo nuostatai, kasmetinių atostogų sutekimo eilė.

Kolektyvinės sutarties projekto paruošimo įmonėse, organizacijose yra sudaromos šalių susitarimu komisijos, kurių paruoštas projektas preliminariau turi būti apsvarstytas įmonės padaliniuose, o galutinis projektas svarstomas darbuotojų visuotiniame susirinkime arba jų atstovų konferencijoje. Teisėtai laikomas, jei susirinkime atstovauja ne mažiau 50% kolektyvo narių arba ne mažiau 2/3 konferencijos dalyvių (išrinktų atstovų). Sutartis priimama balsuojant viešai paprasta balsų dauguma, o jei susirinkime nėra kvorumo, tai per 15 d. gali būti kviečiamas pakartotinis susirinkimas ir tada kolektyvinė sutartis priimama nepriklausomai nuo dalyvių skaičiaus. Kolektyvinę sutartį pasirašo darbdavys ir kolektyvo įgalioti atstovai. Įstatymas numato, kad sutartis galioja 2m., tačiau sutartyje gali būti numatytas ir trumpesnis terminas. Jei iškyla būtinumas sutartį keisti arba papildyti, tai visa tai daroma tokia pat tvarka kaip ir priimant sutartį.

Jei darbdavys atsisako pasirašyti kolektyvinę sutartį arba nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, tai kolektyvas atstovų asmenyje turi kreiptis į teismą su atitinkamais reikalavimais.

Šalys privalo kolektyvui atsiskaityti nerečiau kas 6 mėn., o jei kolektyvas reikalauja, tai darbdavys privalo pateikti informaciją per 15 kal.d. Tačiau, kolektyvas ir profsąjunga privalo gerbti kolektyvinę sutartį, vykdyti savo įsipareigojimus ir būtina žinoti, kad darbdavys savo
Įsipareigojimus vykdo tinkamai kolektyvui sutarties galiojimui yra draudžiama streikuoti.*

VIII. ADMINISTRACINĖ TEISĖ

Administracinės teisės sąvoka ir dalykas

Administracinė teisė, yra teisės šaka, kurią sudaro visuma teisės normų reguliuojančių visuomeninius santykius kylančius valstybinio valdymo srityje (vykdomosios veiklos srityje).
Administracinė teisė nustato:

1. Valstybinio valdymo organų sudarymo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką (pvz. apskrities administravimas).
2. Valstybinio valdymo organų ir jų pareigūnų kompetencija.
3. Valstybinio valdymo organų vykdomosios ir tvarkomosios veiklos formas, metodus ir būdus.
4. Reguliuoja valstybinio valdymo organų tarpusavio santykius, taip pat santykius su visuomeninėmis organizacijomis bei piliečiais valstybinio valdymo srityje.

Teisiniai aktai, kuriuose išdėstytos administracinės teisės normos yra vadinami konstitucinės teisės šaltiniais. Visų pirma, tai yra mūsų konstitucija ir jos skirsnis nustatantis valdymo organų sistemą ir jų veiklos principus. Apart to, administracinės teisės šaltiniai gali būti seimo ir vyriausybės nutarimai, atskirų ūkio šakų norminiai aktai pvz.: muitinės kodeksas. Praktiniame gyvenime plačiausiai žinomas ir taikomas yra administracinės teisės pažeidimų kodeksas kaip vienas iš svarbiausių administracinės teisės šaltinis.

Administracinių teisinių santykių subjektais gali būti valstybinio valdymo organai (pvz. ministerija), visuomeninės organizacijos (profsąjungos), pareigūnai ir piliečiai.

Administraciniai santykiai atsiranda dėl įvykių ir dėl teisėtų ar neteisėtų kieno nors veiksmų, kurie pagal administracinės teisės normas sukelia atitinkamas teises ir pareigas šių santykių dalyviams (šalims).

Administraciniai santykiai turi tokius būdingus bruožus išskiriančius juos iš kitokių teisinių santykių:

1. Viena iš administracinių teisių šalių būtinai yra valdymo organas (šį organą atstovaujantis pareigūnas), o kita šalis gali būti piliečiai, visuomeninės organizacijos ir net kiti valdymo organai.
2. Administraciniai teisės santykiai atsiranda valstybinio valdymo organams vykdant jiems pavestas pareigas.
3. Ginčai tarp šalių paprastai sprendžiami administracine tvarka ir tik specialiai įstatymuose nustatytais atvejais šie ginčai sprendžiami teismuose.

Viešojo valdymo(administravimo) institucijų sistema

Viešojo valdymo institucijų sistema- teisiškai yra įtvirtinta konstitucijoje ir įstatymuose, kuriuose nustatyta šių institucijų tarpusavio santykių hierarchinė struktūrinė tvarka apibrėžti jų teisinės padėties pagrindai.

Viešojo valdymo institucijos yra atsakingos ir atskaitingos ją sudariusiems atstovaujamiems valdžios organams ir praktiškai įgyvendina jų priimtus aktus ir sprendimus, t.y. atlieka valstybės vykdymo funkciją.

Institucijų, įstaigų, tarnybų, valstybės tarnautojų ir kitų pareigūnų veiklos principus reglamentuoja viešojo administravimo įstatymas priimtas 1999. Pagal šį įstatymą viešojo valdymo sistemą sudaro:

1. Valstybinio administravimo subjektai (valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos, bei valstybės tarnautojai, kuriems įstatymas suteikia viešojo administravimo teises).

2. Savivaldybių administravimo subjektai (savivaldybės taryba, savivaldybės kontrolierius, meras, valdyba, jiems pavaldžios įstaigos bei tarnybos, savivaldybės tarnautojai), kuriems įstatymai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikė viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje.

3. Kiti administravimo subjektai (viešosios įstaigos bei nevyriausybinės organizacijos, kurioms įstatymų nustatyta tvarka suteikti viešojo administravimo įgaliojimai) pvz. KU.

Valstybinio administravimo valdymo subjektai skirstomi į centrinius ir teritorinius. Centriniai valstybinio administravimo subjektai administravimą vykdo visoje valstybės teritorijoje, tai vyriausybė, jos įstaigos ir ministerijos.

Vyriausybė yra aukščiausioji kolegiali (kolektyvi) valstybės institucija, kuri įgyvendina vykdomąją valdžią. Jos teisiniai pagrindai, sudėtis, sudarymo tvarka ir kompetencija yra apibrėžta konstitucijos 7 skirsnyje ir detalizuojama vyriausybės įstatyme.

Ministerijos yra šakinės kompetencijos valdymo institucijos vadovaujančios joms pavestoms valdymo sritims. Ministerijoms vadovauja ministrai, jų patariamoji institucija yra kolegija* svarstanti svarbiausius ministerijos veiklos klausimus.

Šiuo metu respublikoje yra 13 ministerijų. Kiekviena ministerija susideda iš departamentų, skyrių bei kitų padalinių. Ministerinė teisinė padėtis yra įtvirtinta konstitucijoje, vyriausybės įstatymuose bei ministerijų nuostatuose. Ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimams spręsti vyriausybės teigia vyriausybės įstaigas: departamentus (statistikos, kūno kultūros ir sporto), inspekcijas (valstybinė atominės energetikos saugos), tarnybas (vartotojų teisių ir valstybinės konkurencijos gynimo, valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba). Šių įstaigų uždaviniai ir funkcijos ir teisės yra nustatomos jų nuostatuose, o jų vadovai (gen. direktoriai, direktoriai, viršininkai) yra pavaldūs ministrui pirmininkui, o kartais ir ministrui (mažesnės apimties). Vyriausybė ministerijų veiklą koordinuoja per ministrus. Ji turi teisę panaikinti ministrų ar jiems pavaldžių įstaigų teisės aktus, jei jie prieštarauja konstitucijai ir kitiems aukštesnio lygio teisės aktams.

Sudėtinė valstybės valdymo dalis yra aukštesnieji, administraciniai vienetai vykdantys valstybinį administravimą tam tikroje teritorijoje t.y. apskritys. Apskrities valdymą organizuoja apskrities viršininkas, kurį skiria ir atleidžia vyriausybė, ministro pirmininko teikimu. Apskrities valdymo klausimus reglamentuoja 1994 priimtas apskrities valdymo įstatymas. Prie apskrities viršininko yra sudaroma taryba į kurią įeina viršininko pavaduotojas ir apskrities teritorijoje esančių savivaldybių merai.

Pagrindinai apskrities viršininko ir jo administracijos uždaviniai yra:

1. Įgyvendinti valstybės politiką, socialinio aprūpinimo, kultūros, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos ir kai kuriais kitais klausimais.
2. Koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų vyriausybės institucijų padalinių veiklą.
3. Derinti apskrities savivaldos vykdomųjų institucijų veiklą įgyvendinant regionines programas.
4. Numatyti ir rengti apskrities prioritetinės raidos krypčių programas.

Apskrities viršininko išleisti teisės aktai, neviršijantys jo kompetencijos, yra privalomi visiems administraciniams ir fiziniams asmenims esantiems toje teritorijoje ir juos panaikinti turi teisę tik vyriausybė.

Administracinės teisės pažeidimai, atsakomybė. Administracinės nuobaudos.

Administracinės teisės normos reguliuoja ne tik valstybinio valdymo funkcijas, bet ir reglamentuoja piliečių elgesio taisykles visuomenėje, pirmoje eilėje viešosiose vietose.

Lietuvos Respublikos įstatymų dėl administracinių teisės pažeidimų uždavinys yra saugoti visuomeninę santvarką, nuosavybę, socialines ekonomines, politines ir asmenines piliečių teises ir laisves, taip pat įmonių, įstaigų, organizacijų teises ir teisėtus interesus, nustatytą valdymo tvarką, viešąją tvarką, stiprinti teisėtumą ir užkirsti kelią teisės pažeidimams. Šiais įstatymais siekiama auklėti piliečius, kad jie nenukrypstamai laikytųsi LR Konstitucijos bei kitų įstatymų, gerbtų kitų piliečių teises, garbę, orumą, sąžiningai vykdytų savo pareigas, jaustų atsakomybę visuomenei.

Pagrindinis respublikos įstatymas dėl administracinių teisės pažeidimų yra LR administracinės teisės pažeidimų kodeksas.

Savivaldybių tarybos turi teisę priimti privalomus sprendimus už kurių nevykdymą arba netinkamą vykdymą taip pat gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Pirmoje eilėje, tai liečia ypatingas situacijas: stichines nelaimes, epidemijas, epizotrijas (ligos plintančios gyvulių tarpe).

Savivaldybės turi teisę priimti ir kito pobūdžio privalomas taisykles už kurių nesilaikymą taip pat gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Tai gali būti:

1. miestų ir kitų teritorijų tvarkymo švaros taisyklės,
2. želdinių priežiūros taisyklės,
3. kapinių priežiūros taisyklės,
4. naminių gyvūnų taisyklės,
5. prekybos turgavietėse taisyklės,
6. taip pat taisyklės numatančios žmonių apsaugą vandens telkiniuose.

Asmuo padaręs administracinį teisės pažeidimą atsako pagal įstatymus ir kitus norminus aktus galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu ir padarymo vietoje.

Norminiai aktai švelninantys arba panaikinantys atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus galioja atgal, tai yra taikomi ir prieš šių aktų išleidimo padarytiems teisės apžeidimams. Aktai nustatantys arba sugriežtinantys atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus atgal negalioja.

Valstybiniai organai, visuomenės organizacijos, darbo kolektyvai privalo rengti ir įgyvendinti priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, taip pat priemones siekiant išaiškinti ir šalinti tas priežastis bei sąlygas kurios padeda pažeidimams atsirasti.

Administracinės teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, jei už juos įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Administracinė atsakomybė už tokius pažeidimus atsiranda tada jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Administracinė atsakomybė turi tam tikrus ypatumus skiriančius ją nuo kitų teisės rūšių atsakomybėje, pirmoje eilėje nuo baudžiamosios atsakomybės:

1. Palyginus su baudžiamąja atsakomybe, administracinė atsakomybė yra mažiau griežta ir neužtraukia teistumo.
2. Administracinę atsakomybę taiko pareigūnas (atitinkamos institucijos atstovas) kuriam pažeidėjas tarnybiškai nepavaldus.
3. Pažeidėjams skiriamos sankcijos yra vadinamos administracinėmis nuobaudomis.
4. Administracinių bylų nagrinėjimo procedūra yra žymiai paprastesnė ir operatyvesnė.

Administracinės teisės pažeidimo subjektas (asmuo kuris pažeidinėja nustatytą tvarką) gali būti pakaltintas fizinis asmuo tiek LR pilietis tiek užsienietis kuriam iki pažeidimo dienos sukako 16 m.

Už įmonių, įstaigų, organizacijų padarytus administracinės teisės pažeidimus atsako jų pareigūnai.

Nepilnamečiams nuo 16 iki 18 m. taikomos visos įstatyme numatytos administracinės nuobaudos išskyrus areštą. Be to, jiems gali būti paskirta tik pusė numatytos piniginės baudos, o jei jie turto neturi, tai baudos išieškomos iš jų tėvų arba globėjų. Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 m. padarytus pažeidimus atsakomybėn traukiamo paauglių tėvai arba jų globėjai. Tokio amžiaus nepilnamečiams administracinė atsakomybė galima būti taikoma už:

1. Nedidelį chuliganizmą.
2. Narkotikų vartojimą.
3. Suaugusiųjų garbės ir orumo žeminimą.
4. Pirotechnikos naudojimo taisyklių pažeidimus.
5. Už alkoholio vartojimą.
6. Už viešosios tvarkos trikdymą.

Už administracinės teisės pažeidimus gali būti nutraukiami ir pareigūnai. Jiems baudos yra griežtesnės. Pagal tarptautines sutartis kai kurie užsieniečiai pvz.: diplomatinis personalas, parlamentinių ir vyriausybinių delegacijų atstovai ir jų šeimos nariai turi administracinių nuobaudų imunitetą. Kariai, policijos pareigūnai, vidaus reikalų ir saugumo organizacijų pareigūnai už pažeidimus atsako pagal drausmės statutus.

Administracinė nuobauda, tai teisinio poveikio priemonė, kurią taiko kompetentingi valstybės organai (pareigūnai) asmenims padariusiems administracinį teisės pažeidimą. Nuobaudos paskirtį ir tikslus nusako AK 20str. teigdamas, kad nuobauda pažeidėjui yra priemonė siekiant jį auklėti, kad laikytųsi įstatymų ir gerbtų bendro gyvenimo taisykles, o taip pat tai yra priverstinė priemonė tiek pažeidėjui tiek kitiems asmenims.

Įstatymas numato tokias administracinių nuobaudų rūšis:

1. Įspėjimas.
2. Bauda.
3. Daikto, kuris buvo pažeidimo padarymo įrankis arba tiesiog objektas ir pajamų, kurios buvo gautos pažeidimu-konfiskavimas.
4. Suteiktos asmeniui spec. teisės, pvz.: teisės vairuoti tam transporto priemones, teisės skraidyti, teisės medžioti ar žvejoti atėmimas.
5. Administracinis areštas.
6. Nušalinimas nuo pareigų.

Administracinės nuobaudos skirstomos į pagrindines ir papildomas. Pagrindinės nuobaudos gali būti skiriamos savarankiškai ir negali būti jungiamos prie kitų nuobaudų. Joms priskiriamos: įspėjimas, bauda, administracinis areštas. Papildomos nuobaudos yra daikto konfiskavimas, specialiosios teisės atėmimas ir nušalinimas nu pareigų. Jos gali būti skiriamos ir kaip pagrindinės. Pvz.: pagal AK 164 alkoholinių gėrimų pardavimas be specialaus leidimo užtraukia baudą nuo 1000 iki 2000 litų (pagrindinė nuobauda). Tačiau, straipsnis numato ir papildomą nuobaudą alkoholinių gėrimų konfiskavimą. Už administracinės teisės pažeidimą gali būti paskirta pagrindinė arba pagrindinė ir papildoma nuobauda.

Kodeksas numato tam tikrus administracinių nuobaudų skyrimo terminus. Nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo teisės pažeidimo padarymo, bet jei pažeidimas yra besitęsiantis pvz.: mokesčių nemokėjimas, tai nuobaudą galima skirsti per 6 mėn. nu pažeidimo paaiškėjimo dienos. Už administracinės teisės pažeidimus, prekybos, finansų apskaitos ir statistikos srityse galima bausti, jei nuo pažeidimo padarymo nėra praėję 1 metai.

Administracinių nuobaudų esmės konkretizavimas

1. Įspėjimas, tai švelniausia administracinė nuobauda kuri taikoma už pažeidimus nekeliančius didesnio pavojaus, pvz.: už rūkymą neleistinose vietose, už kapinių tvarkymo taisyklių pažeidimus, maudymąsi draudžiamose vietose. Įspėjimas laikomas administracine nuobauda, kai jis pareiškiamas raštu.

2. Bauda, tai plačiausiai taikoma turtinio pobūdžio piniginė nuobauda, kuri numatyta beveik už visus administracinės teisės pažeidimus. Pagal bendrą taisyklę piliečiams bauda negali būti mažesnė už 10 litų, o pareigūnams-20 litų. Didžiausios baudos taikomos už pažeidimus prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityse ir siekia net 100 000litų (banderolių padirbinėjimas, prekės ženklų padirbinėjimas ar pasisavinimas). Baudą pažeidėjas turi sumokėti per 15 dienų, jei ji per nustatytą laiką nesumokama, tai gali būti išieškota prievartos būdu iš atlyginimo, pensijos, stipendijos ar kito pažeidėjo turto. Jei pažeidėjas yra nepilnametis ir neturi turto, tai bauda išieškoma iš tėvų ar globėjų. Jei pažeidėjas neturi turto, tai bauda gali būti pakeista teismo sprendimu neapmokamais viešaisiais darbais iki 400 valandų arba administraciniu areštu iki 30 parų.

3. Daikto konfiskavimas, tai priverstinis ir neatlygintinas šio daikto ir pajamų pavertimas valstybės nuosavybe. Konfiskaciją vykdo teismo antstoliai, gali vykdyti policija, muitinės pareigūnai, inspektoriai (gamtos apsaugos).

4. Asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas, tai nuobauda taikoma, jei asmuo šiukščiai arba sistemingai pažeidžia nustatytą tvarką. Teisė gali būti atimama nuo 1 iki 5 metų.

5. Administracinis areštas, tai griežčiausia administracinė nuobauda. Ją skiria teisėjas iki 30 parų. Areštas negali būti skiriamas nėščioms moterims, turinčioms vaikų iki 12m., nepilnamečiams iki 18m. ir I, II grupių invalidams.Areštas gali būti atidėtas iki 1m., bet už tai pažeidėjas turi atidirbti nemokamų viešųjų darbų iki 400 val. Arešto metu atlyginimas nemokamas, bet darbo vieta paliekama.

6. Nušalinimas nuo pareigų skiriamas darbuotojams ryšium su tarnybinių pareigų atlikimu, tai labai specifiniai pažeidimai taikomi pvz.: už gamtos išteklių naudojimosi pažeidimus, pažeidimus turto privatizavimo.

BAUDŽIAMOJI TEISĖ

Baudžiamoji teisė, tai įstatymų sistema apibrėžianti nusikalstamų veikų ir bausmių už jas rūšis ir dydžius.

Baudžiamieji įstatymai taip pat nustato nusikaltėliams taikomų baudžiamosios atsakomybės priemonės pagrindus ir principus. Jų pagrindinis uždavinys užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką, apriboti atskirų visuomenės narių nusikalstamus pasireiškimus, atlikti prevencines funkcijas. Baudžiamosios teisės kodifikuotas aktas yra baudžiamasis kodeksas susidedantis iš 2 dalių bendrosios ir ypatingosios (specialiosios).

Nusikaltimas:sąvoka, požymiai ir sudėtis.

Nusikaltimu yra laikoma baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika, kuria kėsinamasi į LR visuomeninę santvarką, jos politinę ir ekonominę sistemas, nuosavybę, piliečių asmenybę, politines, darbines, turtines ir kitas jų teises bei laisves taip pat kitokia baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika kuria kėsinamasi į LR nustatytą teisėtvarką.

Nėra nusikaltimas toks veikimas ar neveikimas, kuris formaliai nors ir turi baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, bet dėl mažareikšmiškumo nėra pavojingas visuomenei.

Kiekvienam nusikaltimui yra būdingi 4 požymiai:

1. Pavojingumas visuomenei, būdinga tai, kad asmens veikimu ar neveikimu baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams ir interesams padaroma tam tikra žala pvz.: politinė, ekonominė, materialinė arba sukeliamas pavojus žalai atsirasti.

Nusikaltimo pavojingumas visuomenei laipsnis nustatomas atsižvelgiant į to nusikaltimo padarymo laiką, vietą, motyvus, žalos dydį ir kitokias aplinkybes. Remiantis pavojingumo visuomenei pobūdžiu ir laipsniu visi nusikaltimai yra skirstomi į 4 grupes:
· Itin sunkius
· Sunkūs
· Nelabai pavojingi visuomenei
· Mažareikšmius.

2. Priešingumas teisei, tai yra priešingumas teisei, rodo, kad tam tikras veikimas ar neveikimas yra baudžiamojo įstatymo draudžiamas, vadinasi negalima traukti asmens atsakomybėn , jei jo padaryta veika nelaikoma nusikaltimu.

Ši nuostata garantuoja asmenų neliečiamybę, nes niekas negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn kitaip kaip už padarytą nusikaltumą.

3. Kaltumas yra tas, kad veika padaroma kaltai, tai yra tyčia arba neatsargiai.

4. Baudžiamumas reiškia, kad veikia pagrindinis baudžiamosios teisės principas nusakantis, kad nė vienas nusikaltimas negali likti neišaiškintu, o nusikaltęs asmuo nepatrauktu atsakomybėn ir nubaustas kriminaline bausme.

Baudžiamosios atsakomybės subjektai yra psichiškai sveiki fiziniai asmenys, kurie turi 16 metų. Už itin sunkius nusikaltimus pvz.: nužudymas, išžaginimas, piktybinis chuliganizmas, plėšimas, narkotinių medžiagų, ginklų, šaudmenų grobimas ir kai kurie kiti, atsako asmenys ir nuo 14 metų amžiaus.

Nusikalstomoje veikloje baudžiamieji įstatymai išskiria 3 stadijas:

1. Rengimasis padaryti nusikaltimą.
2. Pasikėsinimas.
3. Baigtas nusikaltimas.

Už visus juos yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Labai reikšminga nuostata, kad subjektas atleidžiamas nuo atsakomybės, jei savanoriškai atsisakė jį įvykdyti rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje. Nusikalstama veika yra žymiai pavojingesnė, kai jų bendromis jėgomis padaro 2 ar daugiau asmenų (bendrininkavimas). Priklausant nuo to vaidmens, kurį atlieka bendrininkai, jie skirstomi į vykdytojus, organizatorius, kurstytojus ir padėjėjus.

Nusikaltimo sudėtis yra visuma juridinių požymių apibūdinančių padarytą veiką kaip nusikaltimą. Ji yra vienintelis ir pakankamas juridinis baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

1) Nusikaltimo objektas yra tas visuomeninis gėris, kurį baudžiamasis įstatymas saugo nuo nusikalstamo kėsinimosi. Tai gali būti: nuosavybė, žmogaus gyvybė, sveikata, viešoji tvarka, politinė sistema ir pan. kiekvienas nusikaltimas turi jam būdingą objektą.

2) Nusikaltimo subjektas yra pakaltinamas ir sulaukęs įstatymo nustatytą amžių asmuo. Pakaltinamu laikomas toks asmuo, kuris darydamas visuomenei pavojingą veiką suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Taigi, jis turi sveiką psichiką.

3) Nusikaltimo sudėties objektyvinė pusė pasireiškia nusikalstamu veikimu arba neveikimu. Daugumai nusikaltimų yra būtina, kad dėl veikimo ar neveikimo atsirastų žalingi padariniai pvz.: pagrobiamas arba nuniokojamas turtas, prarandama sveikata, sutrinka žmogaus biologinės funkcijos. Tačiau, kartais nusikaltimui pakanka tik paties veikimo ar neveikimo fakto pvz.: žmogus paliekamas pavojingoje padėtyje. Jeigu nusikalstamu veikimu arba neveikimu atsiranda žalingi padariniai, tai būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veikimo ar neveikimo ir žalingų padarinių.

4) Nusikaltimo sudėties subjektyvinė pusė apima subjekto kaltę, kuri pasireiškia tyčiniais arba neatsargiais veiksmais ir neveikimu.

Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, kai subjektas suprato pavojingą visuomenei savo veikimą arba neveikimo pobūdį, suprato , numatė padarinius ir jų siekė.

Dėl neatsargumo padaryto laikomas toks nusikaltimas, kurį asmuo numatė, kad gali sukelti pavojingus padarinius, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta arba padarinių nenumatė, bet galėjo juos numatyti.

Kiekvienas iš išvardintų nusikaltimo sudėties elementų turi vienodą reikšmę nustatant nusikaltimą. Jei bent vieno elemento nėra, tai nėra ir nusikaltimo sudėties, nėra ir baudžiamosios atsakomybės.

Baudžiamoji sistema ir jų rūšys

Kovojant su nusikaltimu naudojamos įvairios ūkinės, organizacinės, kultūrinės, auklėjamosios bei visuomeninio poveikio priemonės. Tačiau, negalima atsisakyti kriminalinių bausmių, kaip valstybės taikomų prievartos priemonių nusikaltėliams.

Kriminalinė bausmė skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ir apribojant nuteistojo teisės ir laisvės interesais.

Bausmių paskirtis yra:
1. Sulaikyti asmenis nuo nusikaltimo padarymo.
2. Nubausti nusikaltimą padariusį asmenį.
3. Atimti ir apriboti nuteistajam galimybes daryti naujus nusikaltimus.
4. Siekti, kad asmenys atlikę bausmę laikytųsi valstybėje galiojančių įstatymų ir nedarytų naujų nusikaltimų.

Bausme nesiekiama daryti fizinių kančių arba žeminti žmogaus orumą. Įstatymai nustato teismams privalomą ir išsamų bausmių sąrašą, bausmių skyrimo sąlygas, tvarką, kiekvienos bausmės rūšies ribas, todėl pats teismas negali skirti asmeninių bausmių kurios nėra nustatytos įstatyme.

LR BK 12 str. numato pagrindinę ir papildomas bausmes. Pagrindinėmis laikomos tokios bausmės:
1. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
2. laisvės atėmimas.
3. Pataisos darbai.
4. Piniginė bauda.

Šios bausmės gali būti skiriamos savarankiškai, tai yra ne kartu su kitomis bausmėmis. Asmeniui, kaip taisyklė, gali būti skiriama tik pagrindinė bausmė išskyrus atvejus kai bausmė skiriama už kelis padarytus nusikaltimus arba kai neatlikus bausmės yra padaromas kitas nusikaltimas. Laisvės atėmimas iki gyvos galvos yra griežčiausia bausmė, skiriama už genocidą, banditizmą ir už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Nuteisti asmenys laikomi kalėjime atskirai nuo kitų nuteistųjų. Ši bausmė neskiriama nepilnamečiams.

Laisvės atėmimo bausmė yra skiriama nuo 3 mėn. iki 20 metų, o jei bausmė skiriama dar neatlikus kitos bausmės tai iki 25 metų. Nepilnamečiams iki 18 metų, laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama iki 10 metų. Teismas taip pat skiria bausmės atlikimo vietas: vyrams –kolonijose gyvenvietėse, bendrojo sustiprinto ir griežtojo režimo kolonijose, moterims-kolonijose gyvenvietėse arba bendrojo režimo kolonijose, nepilnamečiams- bendrojo ir sustiprinto režimo auklėjimo darbų kolonijose.

Pataisos darbai be laisvės atėmimo skiriami nuo 2 mėn. iki 2 metų. Tai bausmės rūšys, kai bausmė atliekama dirbant pagal teismo nuosprendį ir iš uždarbio išskaitoma nuo 5 iki 20% kas mėnesį. Pataisos darbų atlikimo laikas neįskaitomas į darbo stažą. Nuteistieji savo prašymu negali būti atleisti iš darbo, o tie kurie piktybiškai vengia dirbti, bausmė gali būti pakeista laisvės atėmimu.

Bauda kaip pagrindinė bausmė gali būti skiriama nuo 100 iki 10 000 MGL, o už savarankiškus nusikaltimus nuo 200 iki 50 000 MGL. Nepilnamečiams nuo 10 iki 5000 MGL. Baudą reikia sumokėti per 2 mėn., jei nesumokama antstoliai išieško privartos būdu.

Papildomos bausmės gali būti skiriamos kartu su pagrindinėmis, bet ne daugiau kaip 2 papildomų. Jos yra tokios:

1. Turto konfiskavimas, tai priverstinis nuteistojo turto paėmimas neatlyginamai valstybės nuosavybėn.
2. Bauda nuo 10 iki 500 MGL.
3. Atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą, užsiimti tam tikra veikla laikotarpiui nuo 1 iki 5 metų.

Jei asmuo pripažįstamas kaltu padaręs 2 ar daugiau nusikaltimų, tai už kiekvieną nusikaltimą teismas skiria atskirai, o paskui bausmes subendrina, Tačiau, ir tuo atveju bausmės dydis negali viršyti 20 metų laisvės atėmimo, o nepilnamečiams-10metų.

Asmeniui, kuris pirmą kartą nuteisiamas pataisos darbais ar laisvės atėmimu ne daugiau kaip 3 metams už tyčinį nusikaltimą teismas priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį gali atidėti jo vykdymą nuo1 iki 3metų.

Atidėdama bausmės vykdymą teismas gali paskirti nuteistajam 1 ar kelis iš šių įpareigojimų:

1) atlyginti nusikaltimu padarytą žalą;
2) atsiprašyti nukentėjusio;
3) teikti nukentėjusiam pagalbą jo gydymo metu;
4) įsidarbinti ir be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos;
5) pradėti ar tęsti mokslą ir įsigyti specialybę;
6) išeiti gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos ar venerinės ligos kursą;
7) nekeisti gyvenamosios vietos;
8) atlikti nemokamų visuomenei naudingų darbų iki 1000 val.

Jei nuteistasis per baudos atidėjimo laiką įvykdė visus teismo įpareigojimus ir nepadarė pažeidimų, tai teismas gali jį visiškai nuo bausmės atleisti. Jei nuteistasis įpareigojimų nevykdo, pažeidinėja viešąją tvarką:girtuokliauja, nedirba ir panašiai, tai teismas gali panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą.

Skiriant bausmę atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis yra laikoma:

1. kad kaltininkas pats užkirto kelią žalingoms padaryto nusikaltimo pasekmėms arba savo noru atlygino padarytą žalą,
2. kad nusikaltimas padarytas grasinimu ar prievartos įtakoje arba materialinio, tarnybinio ar kitokio priklausomumo įtakoje.
3. Kad nusikaltimas padarytas didelio susijaudinimo įtakoje, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusio veiksmai.
4. kad nusikaltimas padarytas dėl susiklosčiusių, sunkių asmeninių ar šeimyninių aplinkybių.
5. kad nusikaltimas padarytas ginantis nuo pavojingų visuomenei veiksmų nors ir peržengiant būtinosios ginties ribas.
6. kad nusikaltimą padarė nepilnametis.
7. kad nusikaltimą padarė nėščia moteris.
8. kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi, padarė nusikaltimą, padėjo išaiškinti nusikaltimą arba pats atvyko ir prisipažino padarius nusikaltimą.

Skiriant bausmę sunkinančiomis laikomos:

1. kad nusikaltimą padaręs asmuo, kuris jau buvo padaręs tokį nusikaltimą anksčiau;
2. kad nusikaltimą padarė organizuota grupė;
3. kad nusikaltimas padarytas dėl savanaudiškų arba kitokių žemų paskatų arba sukėlė sunkias pasekmes;
4. kad nusikaltimas padarytas prieš mažametį ar nusenusį ar bejėgiškoje būklėje esantį žmogų ar kitaip nuo kaltininko priklausantį asmenį;
5. kad nepilnamečiai buvo kurstomi padaryti nusikaltimą;
6. kad nusikaltimas buvo padarytas su ypatingu žiaurumu arba pasityčiojant iš nukentėjusio;
7. kad nusikaltimas padarytas pasinaudojant visuomeninės nelaimės metu.
8. kad nusikaltimas padarytas visuotinai pavojingu būdu arba naudojant sprogstančias medžiagas ar šaunamuosius ginklus.

CIVILINĖ TEISĖ

Sąvoka.

Piliečiai ir organizacijos norėdami patenkinti savo poreikius ir interesus privalo veikti, o veikdami jie dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose, kuriuos reguliuoja teisės normos, todėl šie santykiai įgyja teisinę formą ir tampa teisiniais santykiais. Viena iš teisinių santykių rūšių yra civiliniai teisiniai santykiai, tai yra tie kuriuos reguliuoja ir reglamentuoja civilinės teisės normos.

Civilinė teisė yra vieningos teisės šaka, kurios normoms yra pavesta reguliuoti turtinius santykius išreikštus prekine forma, taip pat asmeninius santykius glaudžiai susijusius su turtiniais santykiais, o atskirais atvejais asmenims neturtinius santykius. Turtiniai santykiai yra visuomeniniai santykiai dėl materialinių gėrybių turėjimo, jų naudojimo ir perėjimo iš vienų asmenų kitiems taip pat dėl darbų atlikimo ir paslaugų suteikimo. Šie santykiai yra labai gausūs ir įvairūs.

Civilinei teisei reguliuoti priskiriami tie turtiniai santykiai, kuriuos sąlygoja prekinė piniginė forma. Juose yra būdingas atlygintinumo principas arba apsikeitimo lygiavertėmis gėrybėmis pradmuo. Tai ypač ryšku turtiniuose santykiuose, kurie atsiranda pirkimo-pardavimo, manų, nuomos, rangos ir kitokių sutarčių pagrindu. Tik palyginti retais atvejais civilinės teisės reguliuojami turtiniai santykiai nėra susiję su atlygintinumu, pvz.: dovanojimas, panauda, paslauga.

Greta turtinių santykių civilinė teisė, taip pat reguliuoja ir tokius asmeninius neturtinius santykius, kurie yra glaudžiai susiję su turtiniais, tai pvz.: santykius kurie atsiranda ryšium su mokslu, literatūros ar meno kūrinių autoryste, su išradimų autoryste. Autorystė yra asmeninė, ne turtinė gėrybė jos negalima įvertinti pinigais, tačiau ji yra susieta su materialiniu atlyginimu autoriui ar išradėjui ir todėl tokie santykiai reguliuotini civilinės teisės normomis.

Atskirais įstatymų įsakmiai numatytais atvejais, civilinė teisė gina ir tokius asmeninius neturtinius santykius kaip piliečio ar organizacijų orumą.

Civilinė teisė susideda iš kelių institutų, kurie išdėstyti tam tikra tvarka, sudaro jo sistemą:
1. Bendrieji nuostatai.
2. Nuosavybės teisė.
3. Prievolinė teisė.
4. Autorinė teisė.
5. Atradimų ir išradimų teisė.
6. Paveldėjimo teisė.

Piliečiai, kaip civilinės teisės subjektai (dalyviai civilinės teisės santykių)

Piliečiai dažniausiai dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose, jų teisinę padėtį šiuose santykiuose apsprendžia civilinis teisnumas ir veiksnumas.

Civiliniu teisnumu yra vadinamas galėjimas turėti civilines teises ir pareigas. Jis pripažįstamas lygus visiems LR piliečiams atsiranda žmogui gimus ir išnyksta jam mirus. Pagal mūsų LR įstatymus visi piliečiai gali turėti turtą kaip privačią nuosavybę, gali užsiiminėti ūkine, komercine veikla, steigti įmones, pasirinkti veikimo rūšį ir gyvenamą vietą.

Civiliniu veiksnumu yra vadinamas galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas, pvz.: sudarinėti įvairias sutartis ir jas vykdyti. Tačiau, tam reikalinga, kad žmogus sugebėtų sąmoningai vertinti savo veiksmus, suprasti jų reikšmę ir numatyti pasekmes, o toks sugebėjimas priklauso nuo žmogaus amžiaus ir psichinės būklės.

Vaikai iki 14 metų civilinio veiksnumo neturi. Visus turtinius santykius už juos atlieka jų tėvai arba globėjai. Vaikams yra leidžiama tik smulkūs buitiniai sandoriai. Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų turi ribotą veiksnumą, o tai reiškia, kad jie gali savarankiškai disponuoti atlyginimu, honorarais kitu teisėtu uždarbiu, stipendija. Tačiau, stambios apimties sandoriuose, ypač kas liečia nekilnojamąjį turtą, jie gali dalyvauti tik tėvams, globėjams sutikus. Veiksnumas visa apimtimi (pilnas civilinis veiksnumas) atsiranda tik sulaukus pilnametystės, tai yra 18 metų. Nuo to momento, pilietis savarankiškai gali dalyvauti visuose teisiniuose santykiuose ir už savo veiksmus atsako pats.

Piliečių teisnumą ir veiksnumą gali apriboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik teisminiu būdu. Psichiniams ligoniams ir silpnapročiams teismas gali paskirti globėją ir visuose turtiniuose santykiuose globėjas atstovauja globotinį. Piliečiams, kurie piktnaudžiauja alkoholiu arba narkotinėmis medžiagomis veiksnumas gali būti apribotas ir paskirta rūpyba. Rūpintojas kontroliuoja šio asmens dalyvavimą turtiniuose santykiuose.

Juridiniai asmenys kaip civilinės teisės subjektai.

Civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja ne tik fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys. Tai gali būti akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, valstybinės ir savivaldybių įmonės ir panašiai. Pagal Lietuvos respublikos civilinį kodeksą, juridinis asmuo apibrėžiamas tokiais požymiais:

1. Organizacinis vieningumas- būdingas juridinis asmuo kaip organizacijai ir pasireiškia atskirų juridinių asmens organų bei jo struktūrinių padalinių savitarpio ryšiais, sąveika ir pavaldumu vienas kitam bei pagrindiniam aukščiausiam organui. Pvz. AB sudaro akcininkai, kurių susirinkimas yra aukščiausiasis AB organas, stebėtojų taryba, valdyba, revizorius, administracija ir direktorius. Juridiniai asmenys įstatymų numatyta tvarka gali steigti filialus ir atstovybes kitose vietose, kurie atstovauja juridinį asmenį ir veikia pagal juridiniams asmenims išduotą įgaliojimą. Todėl, juridiniai asmenys atsako už savo filialo ar atstovybės veiklą.

2. Atskiras turtas. Kad juridinis asmuo galėtų veikti, jis turi turėti materialinę bazę: pinigines lėšas, pastatus, įrangą ir kitą turtą, kuris jam priklauso nuosavybės arba pasitikėjimo teise.

3. Galėjimas savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas. Juridiniai asmenys visus veiksmus, sutartis ir susitarimus sudaro savo vardu, todėl jis turi turėti savo pavadinimą (firmos vardą), kuris jį individualizuoja ir leidžia išskirti iš kitų juridinių asmenų. Šį vardą juridiniai asmenys naudoja komercinėje veikloje, reklamuodamas savo gaminį, pasirašydamas sutartis ir panašiai.

4. Savarankiška atsakomybė.Kadangi juridinis asmuo turi atskirą turtą ir savo vardu įgyja teises ir pareigas, tai jis savo vardu ir atsako už netinkamai ar neįvykdytas prievoles ar padarytą žalą. O tai reiškia, kad už juridinio asmens skolas neatsako jų steigėjai, o už steigėjų skolas neatsako juridinis asmuo. Tokia atsakomybė norminiuose aktuose vadinama ribota turtine atsakomybe.

Juridiniai asmenys ypač tie, kurie užsiiminėja ūkine komercine veikla, gali jungtis ir sudaryti tokius junginius: asociacijas, trestą, kartelį, koncerną, konsorciumą, šių junginių tikslas plėsti ūkinę gamybinę veiklą, diktuoti tam tikras sąlygas, o juridinis statusas tokių junginių labai įvairus.

Juridiniai asmenys gali būti steigiami tokia tvarka:
1. Potvarkine, kai kompetentinga valdžios ar valdymo institucija priima sprendimą dėl juridinio asmens steigimo. Pvz.: seimas priima nutarimą įsteigti naują ministeriją arba vyriausybė priima nutarimą įsteigti kontrolės instituciją.
2. Leidinine tvarka, kai įsteigti juridinį asmenį reikalingas kompetentingos valstybės institucijos leidimas. Pvz.:LTB turi teisę leisti kurtis naujiems komerciniams bankams.
3. Pareikštine normatyvine tvarka, kai įstatymas jau yra nustatęs tokių juridinių steigimo tvarką, tikslus ir organizacinę struktūrą, o suinteresuotiems asmenims tenka šia tvarka pasinaudoti. Pvz.: steigiamos AB, UAB, namų savininkų bendrijos, profsąjungos.

CK nustato, kad juridiniams asmenims teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo to momento, kai kompetentinga institucija patvirtina jo įstatus ar nuostatus, o jei įstatus reikia įregistruoti, tai nuo įregistravimo momento. O tai reiškia, kad juridinis asmuo tampa teisės subjektu, tai yra prisiima teises ir pareigas ir už savo veiksmus ir prievoles prisiima civilinę atsakomybę. Juridinis asmuo pasibaigia jį reorganizavus arba likvidavus įstatymų ar norminių aktų nustatyta tvarka. Reorganizuoti galima:
1. Apjungiant (sujungiant) įmones.
2. Skaldant įmone į kelias savarankiškas įmones.
3. Keičiant įmonės rūšį ir statusą.

Įmonė likviduojama, kai pasibaigia jos veiklos laikas arba kai teismas arba kreditoriai priima sprendimą likviduoti bankrutavusią įmonę. Šiuo atveju, institucija priėmusi sprendimą likviduoti įmonę skiria likvidatorių arba administratorių, kuris priima visos administracijos funkcijas ir vykdo jas iki likvidavimo proceso pabaigos.

Sandoriai.

Teisėti veiksmai, kuriais civilinės teisės subjektai siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilinius teisinius santykius yra vadinami sandoriais. Sandoriuose plačiai dalyvauja tiek piliečiai tiek juridiniai asmenys, o priklausomai nuo sandoryje dalyvaujančių šalių skaičiaus sandoriai skirstomi į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius sandorius.

Vienašaliame sandoryje išreiškiama vienos šalies valia, kuri sukuria kitiems subjektams atitinkamas civilines teises ir pareigas. Žymiai labiau mūsų visuomenėje yra paplitę dvišaliai sandoriai- sutartys. Šiame sandoryje veikia dvi šalys, išreiškiama dviejų šalių valią ir jis įvyksta kai šalių valia yra suderinama. Daugiašaliame sandoryje, kurie taip pat vadinami sutartimis arba susitarimais dalyvauja ir išreiškia savo valią daugiau kaip dvi šalys. Tokiais sandoriais siekiama tam tikro ūkinio tikslo ar rezultatų.

Sandorių sudarančių subjektų valia turi būti laisva ir gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba rašytine notarine forma. Fiziniai asmenys sandorius sudaro patys arba per savo atstovus išskyrus tokius sandorius, kuriuos sudaryti įstatymas leidžia tik asmeniškai, pvz.: testamentą, darbo sutartį. Juridinių asmenų sandorius sudaro pareigūnai arba organai, kuriems tokia teisė yra numatyta steigimo dokumentuose. Žodžiu galima sudaryti sandorius kuriems įstatymas arba šalių susitarimas nenustatė rašytinės formos. Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:
1. Fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip 5000 litų išskyrus sandorius, kurie įvykdomi jų sudarymo metu.
2. Juridinių asmenų steigimo sandoriai.
3. Prekių pirkimo/pardavimo išsimokėtinai sutartis.
4. Draudimo sutartis.
5. Taikos sutartis.
6. Asmens išlaikymo iki gyvos galvos sutartis.
7. Kilnojamųjų daiktų nuomos ilgesniam kaip vieniems metams terminui sutartis.
Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą ir pasirašant sandorio šalims arba apsikeičiant atskirais dokumentais, turinčius vienodą teisinę galią (rašytinės formos dokumentai prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafu, faksu arba kitomis telekomunikacijų priemonėmis jeigu užtikrinta teksto apsauga ir jeigu galima identifikuoti parašais.

Rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys, o jeigu dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitų priežasčių subjektas to padaryti negali, tai jo pavedimu sandorį gali pasirašyti kitas asmuo, kurio parašą tvirtina notaras arba kiti asmenys, kuriems įstatymas suteikią tokią teisę. Kartu būtina nurodyti kodėl sandorį sudarantis asmuo negalėjo pasirašyti. Kitiems asmenims priskiriami: įstaigos, organizacijos, mokymo įstaigų vadovai, vyr. gydytojai ir jų pavaduotojai, laivų kapitonai, karinių dalinių sandoriai dėl kurių yra tiesioginiai nurodymai įstatyme, pvz.: testamentas, nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartis, ilgalaikė žemės nuomos sutartis, dovanojimo sutartis, jeigu daikto vertė viršija 30000 litų.

Sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu taip pat gali būti sudaryti paprasta rašytine forma arba notarine forma, o paprasti rašytiniai sandoriai gali būti sudaryti notarine forma. Pagal sudarytą sandorį šalių teisės ir pareigos atsiranda nuo to momento, kuris yra nustatytos įstatyme arba šalių susitarime.

Įstatymų numatytais atvejais sandoriai turi būti įregistruojami atitinkamuose registro įstaigose. Jeigu tų įstaigų darbuotojai atlikdami registraciją arba kitais neteisėtais veiksmais padaro žalą subjektams, šią žalą atlygina valstybė. Kad sandoris galiotų yra privalomos tokios sandorio galiojimo sąlygos:
1. Sandorio turinys negali prieštarauti įstatymams.
2. Asmenys, kurie sudaro sandorį turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turėti atitinkamą teisnumą.
3. Sandoryje turi būti išreikšta tikroji jo dalyvių valia.
4. Sandoris turi būti išreikštas įstatymo nustatyta forma.

Sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento arba nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (įsigalioja tik po 14d. civilinėse bylose, 10d-baudžiamose). Jeigu pripažįstama negaliojančiu dalis sandorio, tai likęs sandoris ir jo nuostatos lieka galiojantys.

Nuosavybės ir teisės sąvoka.

Nuosavybės sąvoka vartojama dviem prasmėm: ekonomine ir teisine. Nuosavybė ekonomine prasme yra visuomeniniai santykiai tarp žmonių dėl gamybos priemonių ir jos produktų valdymo jais, naudojimosi ir disponavimu.
· Valdymas, tai faktiškas daikto turėjimas, betarpiškas viešpatavimas jam.
· Naudojimasis daiktu, tai naudingų daikto savybių eksploatavimas materialiniams ar kultūriniams poreikiams tenkinti.
· Disponavimas daiktu, tai teisinių santykių dėl to daikto likimo nustatymas, pakeitimas ar nutraukimas.

Savininkas paprastai pats savo daiktą valdo, juo naudojasi ir disponuoja. Bet jis gali valdymo ir naudojimosi teises perduoti kitam asmeniui neprarasdamas nuosavybės teisės.

Disponavimas daiktu yra svarbiausia savininko teisė. Paprastai disponuoti gali tik pats jo savininkas. Tačiau, išimties atveju ši teisė gali būti suteikta ir kitam asmeniui.

Nuosavybė teisine prasme yra bet kurios gamybos sąlyga. Ji egzistuoja bet kurioje visuomenėje su būdinga tai visuomenei nuosavybės forma. Nuosavybė teisine prasme yra vadinama nuosavybės teisė, kuri juridiškai įtvirtina ir gina konkrečioje visuomenėje nuosavybės santykius. Nuosavybės teisei skiriamas vienas iš pagrindinių vaidmenų civilinėje teisėje, nes nuosavybės teisė apsprendžia visų atitinkamos visuomenės turtinių teisinių santykių pobūdį.

Kas ekonomine ir teisine prasme pasakyta apie nuosavybę ir nuosavybės teisę, tai tik savotiškas nuosavybės esmės atspindys politikoje ir ideologijoje, kadangi nuosavybės klausimas visada buvo ir išlieka pagrindiniu santykiuose tarp valstybių, tarp jų sistemų ir tarp jų ideologijų. Taigi nuosavybės teisės formų traktavimas, tai nuosavybės teisės į tam tikrus objektus pripažinimas arba nepripažinimas.

Nuosavybės teisės bendrieji nuostatai. Nuosavybės teisės rūšys.

1990.02 tuometinis Lietuvos respublikos atkuriamasis seimas priėmė nuosavybės pagrindų įstatymą, kuris padėjo pagrindus naujai ekonominei ir teisinei situacijai Lietuvos respublikoje. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatytas ir valstybės turto dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas. Respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims ir formoms, o Lietuvos respublikos konstitucijos 46 str. įtvirtino, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise.

Šiuo metu mūsų valstybėje nuosavybę reguliuojantys ir reglamentuojantys įstatymai ir kiti norminiai aktai nustato, kad respublikoje yra privati ir viešoji nuosavybė. Jei įstatymai nedraudžia, tai taip pat leidžiama mišri nuosavybė bei Lietuvos ir užsienio juridinių asmenų, bei fizinių asmenų bendra nuosavybė, taip pat Lietuvos valstybės ir kitų valstybių bendra nuosavybė. Šiuos klausimus reglamentuoja tarpvalstybinės ir tarptautinės sutartys bei susitarimai.

Viešosios nuosavybės teisės subjektai yra valstybė ir savivaldybės pagal konstitucijos 47 str. 3d. valstybės išimtinei nuosavybei (tik valstybei) priklauso žemės gelmės, vidaus valstybinės reikšmės vandenys, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Valstybės nuosavybės teise turėtų priklausyti ir turtas būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: tai šalies aprūpinimas kuru, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis, visų rūšių komunikacijomis, automobilių kelių, geležinkelių, oro ir vandens transportas, vystymas socialinės, ekonominės infrastruktūros ir jų vystymas.

Savivaldybių nuosavybė, tai yra nauja savita nuosavybės forma. Valstybės savivaldos įstatymas nustato, kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro jų nuosavybė, o šio turto savininko funkcijos įgyvendina taryba. Įstatymas numato savivaldybių nuosavybės atsiradusius pagrindus būtent tai, kas gali būti savivaldybių nuosavybe. Visų pirma, tai turtas, kurį savivaldybėms perdavė valstybė. Savivaldybės nuosavybė taip pat gali atsirasti sukuriant naujus nuosavybės objektus ar sudarant įvairius sandorius.

Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis yra vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės valdžios ir vietiniai valdžios organai savo turtą valdo, naudoja bei disponuoja viešai bendriems interesams. Pasinaudodami rinkėjų, tiesiogiai jiems suteikta teise.

Privačios nuosavybė teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis, o nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas neribojant jo kiekio išskyrus turtą, kuris nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos valstybei arba turtas, kuris privačios nuosavybės teise yra apribotas įstatymais.

CK dėl kai kurių teisinio reguliavimo ypatumų išskiria bendrijų nuosavybę, bendrovių nuosavybę, ūkininkų nuosavybę, visuomeninių organizacijų nuosavybę taip pat bažnyčių ir kitų religinių organizacijų nuosavybę.

Bendroji nuosavybė.

Kai nuosavybės teisė į tam tikrą turtą priklauso ne vienam, o daugiau asmenų, ji vadinama bendrosios nuosavybės teise, o jos savininkais (bendrasavininkais) gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys taip pat ir valstybė. Civiliniai įstatymai numato dvi bendrosios nuosavybės rūšis:
1. Bendrąją dalinę nuosavybę.

Jai būdinga tai, kad čia kiekvienam iš bendrasavininkų priklauso tam tikra konkrečiai nustatyta nuosavybės dalis. Tos dalys gali būti lygios ir nelygios. Bendroji dalinė nuosavybė valdoma ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu-susitarimu. Esant nesutarimams valdymo, naudojimosi tvarką nustato teismas. Visi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviai proporcingai savo daliai turi teisę į bendrą turto duodamas pajamas, privalo dalyvauti turto išlaikymo išlaidose ir mokėti mokesčius.

Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių turi teisę perleisti kitam asmeniui savo dalį, tačiau jei tą dalį nori parduoti pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrasavininkai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina ir tomis sąlygomis kuriomis ji parduodama.

Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės savininkų turi teisę reikalauti atidalinti jį iš bendro turto. Jei nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai turtas dalinamas natūra, bet be žalos jo paskirčiai. O jei taip padaryti nėra galimybės, tai bendrasavininkas gauna ekvivalentą pinigais.

2. Bendrąją jungtinę nuosavybę.

Jai būdinga tai, kad bendrasavininkų nuosavybės dalys nuosavybėje nėra konkrečiai nustatytos. Jos nustatomos tik dalinant turtą tarp bendrasavininkų, kadangi šiuos subjektus sieja ne tik turtinai interesai, bet ir asmeniniai ryšiai- šeimyniniai ir giminystės santykiai, todėl jie tą turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendrai. Ryškiausias bendrosios jungtinės nuosavybės pavyzdys yra sutuoktinių turtas.

Paveldėjimo teisė.

Paveldėjimas, tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Paveldėti galima pagal įstatymą arba pagal testamentą (paveldimi materialūs kilnojami ir nekilnojami daiktai, vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai, autorinės teisės, taip pat kitos turtinės teisės bei prievolės).

Paveldėjimas testamentu:

Testamentą gali sudaryti tik veiksnus žmogus suvokiantis savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti fiziniam ar juridiniam asmeniui taip pat savivaldybėms ir valstybei. Testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę vieno ar kelių asmenų naudai (testamentinė išskirtinė). Testatorius taip pat gali palikti savo turtą visuomenei naudingiems tikslams arba labdarai. Testamentai gali būti oficialieji ir asmeniniai.

Oficialieji testamentai, tai dvejuose egzemplioriuose raštu sudaryti testamentai patvirtinti notaro arba Lietuvos respublikos konsulinio pareigūno. Testamente nurodoma jo sudarymo vieta ir laikas, pasirašo pats testatorius ir jo akivaizdoje jis patvirtinamas ir registruojamas. Testamento turinys konfidencialus. Vienas testamento egzempliorius atitenka testatoriui, o kitas- jį patvirtinusioje įstaigoje. Oficialiems testamentams taip pat prilyginami testamentai, kuriuos patvirtina ligoninių vyr. gydytojai ir budintys gydytojai, senelių ir invalidų namų direktoriai ir vyr. gydytojai, karinių dalinių vadai, laisvės atėmimo vietų įstaigų viršininkai, kaimo vietovėse seniūnai. Jei testatorius dėl ligos, fizinių ar kitų priežasčių negali testamento pats pasirašyti, tai už jį tai gali padaryti kitas veiksnus asmuo, notaro ir 2 liudytojų akivaizdoje, būtinai nurodant priežastis kodėl tai padaryta.

Asmeniniai testamentai, tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, data, vieta, išreiškiama valia (ką palieka) ir jo paties pasirašytas. Testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba. Šį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui arba konsuliniam pareigūnui.

Testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti. Jei sudaromas naujas testamentas, visas arba jo dalis pasinaikina. Testamento turinys paskelbiamas tik testatoriui mirus, o jį vykdo testatoriaus paskirtas testamento vykdytojas arba teismo paskirtas palikimo administratorius.

Sutuoktinai taip pat gali sudaryti bendrą sutuoktinių testamentą, kuriuo jie vienas kitą paskiria įpėdiniais turto po vieno iš jų mirties. Tokį testamentą notaro akivaizdoje pasirašo abu sutuoktiniai. Bet kuris sutuoktinis gali iki palikimo atsiradimo atšaukti savo valios išreiškimą. Tuo atveju testamentas netenka galios. Bendras sutuoktinių testamentas taip pat neteks galios, jei sutuoktiniai nutrauks santuoką.

Paveldėjimas pagal įstatymą:

Jeigu mirusysis nepaliko testamento, tai jo turtą paveldi įpėdiniai eilės tvarka, kurią nustato įstatymas. Pagal įstatymą mirusiojo turtas paveldimas lygiomis dalimis tokia tvarka:
· Pirmos eilės įpėdiniai yra palikėjo vaikai, įvaikiai ir vaikai gimę po j o mirties.
· Antros eilės įpėdiniai yra palikėjo tėvai, įtėviai ir vaikaičiai.
· Trečios eilės įpėdiniai yra palikėjo seneliai ir provaikaičiai.
· Ketvirtos eilės įpėdiniai yra palikėjo broliai ir seserys.

Jei nėra nei vienos eilės įpėdinių, tai turtą paveldi valstybė. Antros ir paskesnių eilių įpėdiniai paveldi jei nėra pirmesnės eilės įpėdinių.

Palikėją pergyvenęs sutuoktinis pagal įstatymą paveldi su pirmos ir antros eilės įpėdiniais. Paveldėdamas siu pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi ¼ palikimo, paveldėdamas su antros eilės įpėdiniais jis paveldi ½ palikimo. Jei nėra nei pirmos nei antros eilės įpėdinių, tai sutuoktinis paveldi visą turtą.

Įprastiniai namų apyvokos daiktai atitenka įpėdiniams, kurie gyveno kartu su mirusiuoju ne mažiau kaip metus.

*Privalomoji dalis- tenka1/2 turto išlaikytiniams nors ir pagal testamentą turtas buvo kitam asmeniui.

Leave a Comment