Teisė socialinių normų sistemoje

Įvadas

Šiame referate nagrinėjamas teisės vaidmuo teisinių socialinių normų sistemoje, šių normų rūšys bei veikimo sferos. Taipogi bus nagrinėjamos teisės sociologijos, kaip mokslo atsiradimo priežastys, jos tiriami objektai, kurie svarbūs valstybės gyvenime. Yra žinoma, kad norint tinkamai reglamentuoti santykius tarp individų ar jų grupių, sudarančių visuomenę, turi būti suformuota sistema, kuri apibrėžtų numatytus ir visuotinai priimtinus standartus bei taisykles. Todėl norint suprasti teisinės sociologijos atsiradimo būtinybę ir svarbą, jos vystimąsi, kaitą bei įtaką formuojant socialines visuomenės normas, mes turėsime paliesti sociologijos kaaip mokslo atsiradimo ištakas kuriantis valstybei. Taip pat būtina žinoti valstybės kūrimosi raidą, etapus ir kaip tai įtakojo teisės sociologijos bei socialinių normų atsiradimą. Svarbu išsiaiškinti teisės sociologijos funkcijas, kurios turi didelę reikšmę formuojant ir kontroliuojant valstybės teisinę sistemą, teisės reikalavimų tinkamą vykdymą, šalinant esamus sistemos trūkumus ar stengiantis užkirsti kelią spragų teisinėje sistemoje atsiradimui bei bandant suderinti teisinį valstybės mechanizmą su visuomenėje priimtomis gyvensenos normomis. Taip pat bus gilinamasi į socialinių normų sąvokas, rūšis bei veikimo sferas. Kokią įtaką daro viienokios ar kitokios socialinės normos formuojant visuomenės požiūrį į teisę ir teisėtvarką. Taip pat bus nagrinėjamos socialinių normų atsiradimo (susikūrimo) priežastys bei sąlygos, bus bandoma rasti pagrindinius faktorius, kurie neigiamai veikia visuomenės gyvenimą ir yra tiesiogiai susiję su teisės sociologija bei so

ocialinėmis normomis valstybės visuomenės gyvenime. Taip pat reikia pažymėti kaip socialinės normos ilgainiui tapo valstybės teisės nuostatomis bei įstatymais, kadangi tai įtakoja valstybės bei visuomenės interesus ir santykius, kadangi socialinės normos galioja ne vien tik valstybėje, jos taip pat gali būti išskirtos atskirai nustatytų individų socialinėmis normomis įvairiose organizacijose, grupėse ar visuomeniniuose junginiuose, kuriuos privalo kontroliuoti valstybės teisėtvarkos sistema.

Teisinės valstybės formavimasis

Iš istorinės patirties matyti, kad valstybės raidos ir jos atsiradimo priežastys toli gražu ne moralė ar religija – jos glūdi ekonomikoje ir socialiniame žmonių gyvenime. Mokslininkai grindžia išvadą, kad valstybinė organizacija pakeitė gimininę gentinę organizaciją ir tai įvyko ne dėl papročių ar religinių pažiūrų, o dėl ekonominių pirmykštės bendruomenės pokyčių.
Yra žinomi keli dideli darbo pasidalijimai: gyvulininkystės atsiskyrimas nuo žemdirbystės, amatų – nuo žeemdirbystės. Pavyzdžiui prekybos ir mainų atsiradimas lėmė gamybinių jėgų plėtrą, skatino žmones gaminti daugiau dalykų, nei būtina gyvybei palaikyti ir savo egzistencijai garantuoti. Svetimas darbas tapo ekonomiškai naudingas. Kaip pvz. karo belaisviai jau nebežudomi – jie padaromi vergais ir verčiami dirbti, o nesuvartoti produktai pasisavinami. Vėliau prasidėjo ir turtinis visuomenės sluoksniavimasis – atsirado turtingieji ir neturtingieji. Turtinė nelygybė ilgainiui pradėjo lemti ir socialinę nelygybę. Pamažu visuomenė išsiskyrė į skirtingų interesų ir skirtingos padėties grupes.
Visuomenei skaidantis iš buvusios bendros giminės narių išsiskyrė didikai. Ėmė ra

astis įvairūs šventikai ir vadai. Šie žmonės, naudodamiesi savo visuomenine padėtimi, savinosi didesnę karo grobio dalį, geriausius žemės sklypus, įsigijo daug gyvulių, amatininkų dirbinių, darbo įrankių. Savo valdžią ilgainiui tapusią paveldimą, jie naudojo ne tiek visuomenės, kiek savo asmeninių interesų apsaugai, kad išlaikytų vergus ir savo genties narius paklusnius. Tačiau ilgainiui gimininė gentinė santvarka ėmė irti. Šitaip irstančią gimininę gentinę santvarką pradėjo išstumti valstybinio pobūdžio organizacija. Gimininė gentinė organizacija naujomis ekonominėmis sąlygomis, nesant turtinės ir socialinės nelygybės, pasirodė netinkama raidos prieštaravimų draskomai visuomenei valdyti. Taip pradėjo kurtis valstybinės institucijos pirmykštės bendruomenės viduje pamažu išstumdamos bendruomenės institucijas arba suteikdamos joms naują pavidalą.
Pirmuoju valstybės požymiu galima laikyti ypatingo žmonių sluoksnio atsiradimą, kuris negamino jokių materialių dalykų, o užsiėmė vien valstybės (bendruomenės) valdymu. Kartu buvo nustatyti įvairūs mokesčiai ir rinkliavos šiam žmonių sluoksniui išlaikyti. Visuomenė ėmė skirstytis ne pagal giminystės ar kraujo ryšį, bet pagal administracinį teritorinį požymį. Atsirado nuolatiniai ginkluoti būriai, kurių paskirtis buvo valstybės teritorijos vientisumo gynyba nuo išorės priešų išpuolių ir kitų valstybių užkariavimas. Valstybė visuomenei nebuvo primesta iš šalies – ji susidarė ir natūraliai vystėsi bei tobulėjo.

Valstybė ir pilietinė visuomenė

Visuomenė, skirtingai nuo valstybės, egzistavo visada, bet ne visada ji buvo pilietinė. Ji atsirado atsiskyrus valstybei nuo socialinių junginių, atskyrus valstybę nu

uo santykinai savarankiškos visuomenės gyvenimo srities, daugybės visuomeninių santykių ir išlaisvinus juos nuo valstybės kontrolės.
Ikikapitalistinės luominės visuomenės valstybė praktiškai sutapo su tam tikra visuomenės dalimi ir buvo atskirta nuo gyventojų daugumos. Ten vyravo socialinė grupė, kuri organizavosi į valstybę, palaikančią luomų ribas ir saugančią bei ginančią aukštųjų luomų, kurių vardu buvo įgyvendinama valdžia, privilegijas.
Pilietinė visuomenė pradėjo formuotis naikinant luominę santvarką ir nelygybę, išlaisvinant visuomenės interesus nuo valstybės diktato. Tobulėjant pilietinei visuomenei, valstybės institucijų struktūroje atsiranda ir nustatomos atstovaujamosios įstaigos (parlamentai, turintys teisę tvirtinti mokesčius ir rinkliavas, priimti norminius aktus bei įstatymus). Atstovaujamos demokratijos atsiradimas yra pilietinės visuomenės susidarymo laikotarpio reiškinys. Svarbiausiu valstybės tikslu ilgainiui tapo jos sistemos pateisinimas ir teisėtumas, visuomenės apsauga ir bendrų jos interesų tvarkymas.
Ilgainiui valstybės interesai tapo politiniai, kuriuos valstybė turėjo pateisinti, kaip kad vykdomą savo politiką. Tam tikslui buvo kuriami įstatymai, kurie reglamentavo valstybės veiklą ir atsakomybę už vykdomos politikos laikymąsi. Tačiau ne visada valstybės vykdoma politika sutampa su pilietinės visuomenės nuomone ar interesais. Todėl valstybė įgyvendindama vadžios numatytos politikos tikslus naudoja įvairius metodus:
Įtikinimas – aktyvus poveikis žmonių valiai ir sąmonei idėjinėmis dorovinėmis priemonėmis siekiant paveikti jų požiūrį ir supratimą, kokia yra valstybės valdžios esmė, tikslai ir funkcijos. Įtikinimas yra visuma ideologinių, socialinių psichologinių individualios ar grupinės sąmonės po
oveikio priemonių, kurių rezultatas yra individo ar kolektyvo tam tikrų socialinių vertybių įsisąmoninimas ir priėmimas. Įtikinimo metodu skatinama iniciatyva ir ugdoma atsakomybė už savo veiksmus ir elgesį.
Prievarta – psichologinis, materialus ir fizinis įgaliotų institucijų ir pareigūnų poveikis asmeniui siekiant priversti jį veikti pagal valdančiojo subjekto valią valstybės interesais. Tai griežta organizuota poveikio priemonė, pagrįsta organizuota jėga, išreiškianti ir galinti užtikrinti besąlyginį valdančiojo objekto valios svyravimą. Prievarta riboja žmogaus laisvę ir įstumia jį į padėtį, kai nėra pasirinkimo, o tik siūlomas valstybės primestas elgesys. Valstybinė prievarta būna teisinė ir neteisinė:
– neteisinė prievarta būdinga despotinėms ir totalitarinėms valstybėms;
– teisinę prievartą reglamentuoja teisės normos. Valstybės teisinės prievartos teisėtumas, pagrįstumas ir teisingumas yra kontroliuojami, juos taipogi galima apskųsti teismui. Ši prievarta valstybės teritorijoje turi būti bendra ir visuotinė, teisės normos turi reglamentuoti jos apimtį, taikymo sąlygas, griežtai laikantis proceso normų.
Teisinė prievarta naudojama teisinėje valstybėje, kuri nesusilieja su visuomene ar kitomis visuomeninėmis organizacijomis. Ji turi savo priemonių sistemą, kuri užtikrina tinkamą rinkos ekonomikos bei visuomeninių, socialinių santykių efektyvų valdymą. Teisinė valstybė turi suverenitetą, pasireiškiantį aukščiausia valdžia piliečiams ir jų susivienijimams. Turėdama suverenitetą, valstybė nustato visiems privalomas elgesio taisykles ir užtikrina tinkamą jų vykdymą ir reikalui esant tam gali naudoti ir prievartą. Teisinės valstybės ypatumai:
– įstatymų viršenybė, kai nė viena valstybinė institucija ar visuomeninė organizacija neatleidžiama nuo įstatymų laikymosi;
– piliečių teisių ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, piliečių ir valstybės tarpusavio atsakomybės nustatymas, kai valdžia yra turi būti atsakinga piliečiams ir tai turi būti įtvirtinta valstybės konstitucijoje;
– valdžių pasidalijimo principas, kai valdžios yra nepriklausomos viena nuo kitos t.y. įstatymus leidžia parlamentas, juos vykdo vyriausybė, o teisingumą ir teisėtumą užtvirtina teismas;
– demokratinio režimo, teisėtumo ir konstitucingumo visuomenėje kūrimas ir palaikymas, kai realiai užtikrinamos piliečių teisės ir laisvės bei sudaromas šių garantijų apsaugos mechanizmas.
Tačiau vien šių ypatybių neužtenka, norint sukurti demokratišką ir teisinę valstybę. Tam reikia, kad valstybės piliečiai pasiektų aukštą politinio ir teisinio sąmojingumo lygį, būtiną žmonėms aktyviai dalyvauti politiniame, kultūriniame visuomenės gyvenime. Taip pat reikia, kad piliečiai įgytų patirties ir kompetencijos sąmojingai tvarkyti valstybės ir visuomenės reikalus. Todėl svarbu teisiškai ir politiškai šviesti visuomenę. Visose valstybės srityse turi vyrauti nuomonių ir samprotavimų pliuralizmas. Todėl demokratinėje teisinėje valstybėje galima tik valstybinė teisinė prievarta, kadangi valstybės pagrindas – pliuralizmas t.y. nuomonių sąveika.

Sociologijos ir teisės sociologijos formavimasis, jos samprata bei tikslai

Vystantis valstybei ilgainiui ėmė rastis bendradarbiavimo su piliečiais poreikis, kadangi visuomenės interesai užima gana svarbią vietą valstybės gyvenime. Tam, kad juos tirti ir nagrinėti atsirado atitinkami institutai galintys užtikrinti ir apibrėžti valstybės santykius su pilietine visuomene.
Sociologija – mokslas apie visuomenę, tuo tarpu teisės teorija – mokslas apie techninius dalykus. Sociologija – visuomenės ir jos grupių elgsenos tyrimai. Jos tikslai :

1) nustatyti, kokios jėgos įtakoja visuomenę, jos grupes;

2) nustatyti pokyčius visuomenėje;

3) nustatyti visuomenės struktūrinius pagrindus.
Sociologijos tikslai siekiami tiriant jėgas, lemiančias visuomenės suderinamumą ir konfliktus.
Bendras sociologijos tikslas – suprasti santykius tarp individų ir grupių bei nustatyti jų santykių tipus. Sociologijos ištakos – feodalinio visuomenės gyvenimo irimas. Atsiradus ankstyvajam kapitalizmui, susvyravo asmens statusas kaip socialinė kategorija. Šeima, giminė, bendruomenė, religija – statusą lemiantys veiksniai. Atsirado pozityvinis mokslas, kuris tyrinėja visuomenę. Pirmasis sociologijos sąvoką pavartojo O.Kontas (1799-1847): sociologija – tai mokslas, tiriantis visuomenės dėsnius, stebintis visuomenės elgseną ir rezultatus naudojantis visuomenės pagerinimui. Šiuolaikinė sociologija remiasi visais socialinių ir kitų mokslų teiginiais. Specifika sociologijoje – sociologas yra reiškinių viduje, o kartu ir stebi juos iš šalies.
Pavadinimas “teisės sociologija” kilęs iš trijų žodžių: lietuvių “teisė“, lotynų “societas” ir graikų “logos”. Iš šių žodžių junginio kyla daugiareikšmis terminas, nes vien jau lietuviškas žodis “teisė” yra daugiareikšmis terminas . Lietuvių kalbos žodis teisė, prancūzų – droit, anglų – right, vokiečių – recht, italų – diritto yra metafora, kuri pradžioje įgijo moralinę prasmę, o tik vėliau teisinę. Todėl tenka atsigręžti į pirminę teisės termino reikšmę. Pavyzdžiui, droit – tiesiog reiškia tiesią liniją. Todėl nors ir nėra vieningo teisės supratimo, bet sutinkama, kad teisė – visuma ir vertybė. Teisės sociologija suteikia sisteminį požiūrį į teisę kaip visumą, nes teisė – tai ne vien būdas, priemonė spręsti pavienius konfliktus.
Teisės sociologija kaip mokslas susiformavo XX a. pradžioje. Teisės sociologijos kaip mokslo susiformavimą lėmė šios pagrindinės priežastys:

Pirma, tai poreikis nustatyti visuomenės stabilumą ir jo priežastis. Vienas socialinio stabilumo veiksnių – socialinės normos, tarp kurių teisės normos – vienos svarbiausių, kaip ypatinga socialinių normų rūšis. Teisės normų tyrimo būtinumas – teisės sociologijos susiformavimo pirmoji priežasčių. Teisės sociologija susijusi su teisininkais ir sociologais, kurie pabrėžė visuomenės solidarumą. Jie ieškojo tvarkos ir atkreipė dėmesį į vertybes ir normas.
Antra priežastis susijusi su teisiniu pozityvizmu, kuris reiškia norminį požiūrį, kad teisė – normų visuma, išimtinai susijusi su įstatymų leidėjo valia. Jį teigė romanų – germanų teisinės sistemos tradicijos ir vystimasis. Valstybė, kuri savo galią ilgainiui iškovojo iš bažnyčios, iškėlė teisinės technikos, tuo pačiu ir teisininko profesijos reikšmingumą. XX a. kilo problema – ką reiškia teisinis pozityvizmas? Teisė atitrūksta nuo šaknų, ji nebesuprantama kaip visuomeninis reiškinys, bet suvokiama tik sąryšyje su įstatymų leidėjo valia. Išsivysčiusi sutarčių teisė, kuri rėmėsi dispozityviu požiūriu, nebuvo susieta su įstatymų leidėju, bet su korporacijų įstatais ir t.t. Tuomet iškilo kitokio požiūrio būtinumas ir XX a. per. plito teorijos, susijusios su Marksu ir Engelsu, Vėberiu, parodžiusios politikos reikšmę teisėje. Klausimas: “kas pirma : teisė ar valstybė?” teisės filosofijoje neiškilo, bet su klasės valios teorijomis parodyta, kad teisė ir visuomeninio sluoksnio vadovavimas susiję. Vėliau šis vadovavimas interpretuojamas kaip visuotinas interesų patenkinimas. Pozityvizmas nebegalėjo patenkinti politinių ir teisinių poreikių, nes teisė – ne įstatymų leidėjo valia, bet visuomeninių poreikių sąlygotas reiškinys. Visos visuomenės poreikiai liko nepastebėti ir vėliau atsirado teorija, kad teisė – teisininkam.
Tai pabrėžė ir Roskas Paundas [Pound] (1870-1964) – Harvardo universiteto (ir kitų JAV universitetų) teisės profesorius, kuris XX a. trečiajame dešimtmetyje sukūrė į teisę orientuoto socialinio susitelkimo teoriją, vadovavo amerikiečių Realistinės teisės mokyklai. Realistinės teisės mokyklos doktrina akcentavo, kad teisės normas kuria teisėjai ir kiti pareigūnai, vadovaudamiesi savo abstrakčiu naudingumo supratimu. Paundo į teisę orientuoto socialinio susitelkimo sampratą, kuri pratęsė ir užbaigė E.Erlicho “gyvosios” teisės teoriją. E.Erlichas laikomas teisės sociologijos pradininku. “Teisės sociologijos pagrindai” 1913 m. jis teigė, kad pozityvioji teisė neturi nieko bendro su realiais visuomenės santykiais ar realiu gyvenimu. Egzistuoja spontaniška, nepriklausanti nuo formaliai veikiančios teisės, tvarka, kuri susidaro derinant įvairias individualias ir kolektyvines valias. Tarp įvairių etninių grupių valios derinamos, kol įsirutuliuoja į vieningą taisyklių sistemą. Gali kilti konfliktai ir jie kyla, ir tai yra visiškai natūrali visuomenės būsena, bet tam, kad individai arba grupės išspręstų konfliktus, apsieinama be abstrakčių teisės normų. Konflikto dalyviai patys tą konfliktą ir išsprendžia. Teisininkai užsiima tik nenormaliais dalykais, nenormaliais gyvenimo atvejais. Abstrakčios normos svetimos visai visuomenei. Normos, kuriomis vadovaujasi visa visuomenė – gyvoji teisė – visuma įvairių normų, nebūtinai nustatytų valstybės. Žmonės laikosi normų ne todėl, kad bijotų sankcijų. Ją galima priskirti prie teisinio pliuralizmo atstovų: teisė ne vien normos, išleistos valstybės. Jeigu teisiniame pozityvizme teisės norma susijusi su valstybe, tai gyvojoje teisės teorijoje teisės norma sujungta su visuomene. Valstybė gali perimti tam tikros organizacijos taisykles ir jas pakelti į įstatymų lygį. Teisininkui teisė nebus tik valstybės pripažintos taisyklės, bet žmonės laikys teise visas taisykles. Gyvoji teisė – visuma persipynusių tvarkų. Jeigu valstybė sukuria abstrakčias normas, kurios jai specifiškai reikalingos ar kuria įstatymus iš tam tikrų taisyklių, tai valstybė pripažįsta, jog tam, kad ji galėtų įsakinėti, turi atsižvelgti į visuomenėje dominuojančią teisę. Tačiau jis nenurodė kriterijų, kada turi būti naudojama valstybės, kada gyvoji teisė. Yra santykių, kuriems būtinas oficialus reguliavimas. Kaip nėra kultūrų, kurios pripažįstamos viršesnėmis, taip nėra ir teisės sistemų. Taigi remiantis gyvosios teisės teorija Paundo idėja yra tokia: jei reali teisėtvarka arba veikianti teisė (law in action) yra svarbesnė už knyginę teisę (law in books), tai teisminė teisėkūra turi įveikti įstatymų leidėjo formalizmą, prisitaikant prie besikeičiančių sąlygų. Jis aiškiai suformulavo prieštaravimą tarp formaliosios teisės pastovumo ir socialinės tikrovės kintamumo, tarp būtinybės išsaugoti teisėtvarkos stabilumą ir poreikio skatinti kitimus teisėje problemą. Šią problemą Paundas bando išspręsti remdamasis funkcionalizmo paradigma, t.y. nagrinėdamas teisės normas, jų funkcijų visuomenėje požiūriu. Jis rašo, kad “mes kviečiame į pagalbą filosofiją, etiką, politiką ir sociologiją, kad jos padėtų išspręsti tokias problemas, kurias mes laikome teisės mokslo problemomis. Teisę reikia nagrinėti visais atžvilgiais, kaip labiau specializuotą fazę to, kas labiau platesniu požiūriu yra mokslas apie visuomenę” .

Trečia teisės sociologijos susiformavimo priežastis – poreikis susieti teisininko profesinę veiklą, jo interesus su gyvais, apčiuopiamais dalykais. Kaip teigia Parsons: “teisės mokslas turi įgyti empyriškumo”. Jei teisė tik sustingusi formuluotė, tai kaip priimami teisiniai sprendimai, kaip teisė taikoma? Ta pati norma gali būti skirtingai interpretuojama ir taikoma įvairių asmenų, įvairiais laikotarpiais. Konkretūs istoriniai, psichologiniai, politiniai faktoriai lemia teisės taikymą ar net jos sukūrimą. Teisės mokslo grindimas empyriškais metodais yra siekimas kuo labiau priartinti teisę prie praktinio gyvenimo. Susieti teisėkūrą ir teisės normas su realiai egzistuojančiais procesais. Teisė yra vienas iš valdymo būdų ir, jei norime ko nors pasiekti ekonominiame gyvenime, galime tai padaryti nustatant taisykles.
Todėl galima daryti išvadą, kad, jei sociologijos mokslas nagrinėja atskirų žmonių, žmonių grupes ir visos visuomenės socialinį gyvenimą, tai teisės sociologija – mokslas apie atskirų žmonių, žmonių grupių ir visuomenės teisinį gyvenimą. Taigi abu šie mokslai nagrinėja socialinį gyvenimą tik teisės sociologija krypsta į to gyvenimo teisinius reiškinius. Teisė iš sociologijos perėmė teisės, kaip solidarumo priemonės teoriją, iš kurios kilusios kategorijos perėjo į teisės dogmatiką ir mokslą, tyrimo metodus, analizės lygius ir sociologinį požiūrį.
Tyrimo metodai suskirstomi į grupes. Atsižvelgiant į tyrimo objekto savitumą ir tyrimo lygį, sociologinio tyrimo metodai tradiciškai skirstomi į šias grupes:
1) teisinių ir neteisinių dokumentų nagrinėjimo metodai;
2) stebėjimo faktų nagrinėjimo metodai;
3) eksperimentavimo metodai. Konkrečių metodų taikymas pasirinktoje tyrimų taktikoje vadinamas tyrimų technika, kuri gali būti skirtinga.
Analizės lygiai.
1) mikroanalizė; apima asmenis ir mažas grupes;
2) makroanalizė; apima stambias grupes, visą visuomenę, ryšius tarp tautų, korporacijų. Į kiekvieną problemą galima pažvelgti abiem lygiais. Iš bendrosios sociologijos perimtas ir šių keturių lygių išskyrimas:
1. Tarpasmeninis lygis; socialiniai ryšiai tarp dviejų ar daugiau asmenų nepriklauso nuo jų santykių tamprumo ir kokybės. Pagrindinis tikslas – nustatyti tokių santykių tipus, kurių nustatymas būtinas teisinio reguliavimo metodo ir būdo (administracinio ar civilinio) parinkimui.
2. Grupės lygis; tai aukštesnio, labiau apibendrinto lygio analizė. Grupė – tai žmonės, kuriuos suartina bendri interesai arba bendra priklausomybė, o jų santykiai ir lūkesčiai juos skiria nuo kitų grupių. Įvairių grupių klasifikacijų: tvirtos ir trumpalaikės, organizuotos ir nestabilios. Panašių interesų žmonės gali sudaryti socialines kategorijas arba statistines visumas. Socialinė kategorija gali peraugti į socialinę grupę ( pvz. panašaus amžiaus žmonės – socialinė kategorija, pensininkų draugija – socialinė grupė). Grupės ir kategorijos reikalauja skirtingo reguliavimo mechanizmo. Kategorijai – bendrasis, grupei – specialusis reguliavimas.
3. Visuomeninis lygis. Gali būti analizuojama kaip didelė grupė – išplėsta grupės samprata. Šio lygio analize stengiamasi nustatyti visa apimančius dėsningumus. T. y. jei pastebime visuomenės konfliktus, tai šiuo analizės būdu bandome nustatyti, kas už jų slypi. Visuomenės lygiui priklauso religija, tradicijos. Visuomenės klasifikuojamos įvairiai, gali būti skirstomos į:
1) šeimynines – visuomenės, kur šeima yra pagrindinė grupė, gaminanti prekes, atliekanti religines apeigas ir atsakanti už savo narių elgesį. Šeimos nario ir šeimos interesai neatskirti;
2) individualistines – asmens interesai svarbesni už šeimyninius, tradicinius.
4. Pasaulinis lygis. Šiame lygyje tiriami santykiai tarp pasaulinės sistemos elementų: tautų, korporacijų ir pan. Teisės sistemoje šis lygis lėmė tarptautinės teisės atsiradimą, kaip privatinę tarptautinę teisę.
Sociologinis požiūris, kaip jį apibūdina W.Mills padeda įvertinti istorinius įvykius, kaip individo išorinės veiklos ir vidinių pergyvenimų santykis, t.y. kokią įtaką kiekvieno žmogaus gyvenimas turi visuomenei, istorijai, politiniams įvykiams ir atvirkščiai. Šio požiūrio reikšmė sudaryta iš 2 dalių:
1) individas gali įvertinti savo likimą ir savo galimybes tik tuomet, kai jis įsivaizduoja save tam tikrame jam tekusiame istoriniame laikotarpyje ir gali žinoti arba supranta savo bendraamžių galimybes. Sociologiniai ar teisės sociologijos tyrimai yra pasmerkti žlugimui, jeigu jų nesiesime su asmenybėmis – žmonėmis.
2) ryšys tarp visuomeninės sistemos ir asmeninių sunkumų. Ši dalis ragina spręsti ir nustatyti momentą, kada asmeniniai sunkumai tampa visuomenės problema, reikalaujančia teisinio sureguliavimo. Teisinis reguliavimas – tam tikrų normų nustatymas tam tikriems santykiams sureguliuoti ir tik teisės sociologijos pagalba galima nustatyti, kuriuos santykius ir kokios teisės šakos normomis reikia sureguliuoti.
Teisės sociologijos samprata

– juridinė (teisinė sociologija);
– teisės sociologija.
Teisės sociologija (teisės filosofijos pakraipa) – mokslas apie atskirus žmones, žmonių grupes ir visos visuomenės teisinį gyvenimą.
Teisinė sociologija – mokslas apie visuomenės teisinį gyvenimą. Šalia teisinės sociologijos sąvokos naudojama teisės sociologijos sąvoka. Tokiu būdu skiriamos dvi orientacijos (kryptys):
1) teisės sociologijos pagrindinis mokslo objektas yra teisės normos ir reiškiniai. Teisės sociologijos apibrėžimas, kaip teisės sociologijos sritis tirianti teisės normų, struktūrą, dinamiką ir vaidmenį visuomenėje.
2) teisinė sociologija nagrinėja visus visuomeninius reiškinius, kurie susiję su teise. Teisė gali būti visuomeninio reiškinio pretekstas, priežastis arba pasekmė įskaitant prievartą, neveiklumą ir nukrypstantį elgesį.
Moksliniu požiūriu teisinė sociologija apima teisės sociologiją, nes pastarosios objektas telpa teisinės sociologijos objekte. Teisinės sociologijos objektas yra teisiniai reiškiniai . Teisiniai reiškiniai kurių teisinis pobūdis yra akivaizdus (pvz. įstatymai) arba, kurie yra išvestiniai iš visuomenės santykio su teise (pvz. šeima, atsakomybė, sutartis). Teisinė sociologija. apibrėžiama kaip bendrosios sociologijos šaka, kuri nagrinėja specifinius visuomeninius reiškinius kylančius iš visuomenės teisės sąryšio ir sąveikos. Teisė yra visuomenės padarinys, tai ir visi teisiniai reiškiniai yra visuomeniniai. Egzistuoja ir tokie neteisiniai socialiniai. reiškiniai, kurių skirtis nuo teisinių reiškinių nėra akivaizdi (pvz. moralės normos, papročiai). Ši skirtis tarp teisinių ir neteisinių socialinių reiškinių vadinama – teisiškumu.

Teisinių ir socialinių neteisinių reiškinių skirties (teisiškumo) samprata

Visi teisiniai reiškiniai yra socialiniai, bet ne visi socialiniai reiškiniai yra teisiniai. Iš trijų teisinės būties lygmenų nereikėtų išskirti vieno kaip pagrindinio svarbiausio, nes visi sudaro “gyvąją teisę”. Tai daroma, todėl, kad teisės norma yra juridinis elementas. Teisės norma turi specifinį bruožą, kuriuo remiantis ji išskiriama iš kitų socialinio elgesio taisyklių visumos. Tą specifinį bruožą vadiname teisiškumu. Teisiškumo formos: bet kuris teisės nagrinėjimas prasideda teisės ir moralės atskyrimu. Vienok, tai ką tradiciškai prieš pastatome teisei yra mokslas apie gėrį ir blogį. Per ilgą laikotarpį evoliucionavosi etikos ir moralės supratimas. Tiek etika, tiek moralė susijusi su bendruomenės valia. Bendruomenės papročiai kyla iš bendruomenės valios. Visos tradicijos ir papročiai yra moralinio pobūdžio. Laikomasi tų normų, kurios turi gilesnį pagrindą. Suplakamos socialinių teisės normų sistemos:
1) valstybės ir saugomos valstybės aparato galia, kuri gali būti panaudota kaip prievartos jėga;
2) apsauga susijusi su individualios sąžinės vidiniu balsu.
Valstybės aparatas kitų neteisinių normų nesaugo, išskyrus tuos atvejus, kaip papročiai paverčiami teisiniais papročiais. Teisiškumo problema atsiranda tik tuomet, kai kalbame apie teisės atskyrimą nuo tokių normų, kurių laikymasis ar nesilaikymas susijęs su visuomenės poreikiais. Tokią normų kategoriją, kurią negalima priskirti nei teisei, nei moralei vadiname papročiais. Amerikiečiai pasiūlė papročius skirti į dvi dalis:
1) papročiai – tokie, kurie visuomenėje turi nerašytą teisinę galią;
2) kasdieniai įpročiai.
Tokiu būdu turime trinarinę sistemą:
– teisė;
– papročiai;
– įpročiai.
Įpročiai menkiausiai susiję su teise. Tačiau kaip atskirti teisę nuo papročių? Papročių esmė ta, kad jų pažeidimas atneša žalą kitų interesams. Iškyla skirties bruožas – žalos padarymas kitų interesams.
Teisinė ir socialinė neteisinė skirtis šiuolaikinėse visuomenėse. Mūsų visuomenėse problema supaprastinta, nes šiuolaikinė visuomenė vadovaujasi rašytine teise. Viskas, kas telpa į kodeksus ir oficialiuose šaltiniuose, yra teisė. Atsiranda kitas požymis – kaltė. Teisiškumo problema iškyla ir kitu atveju, pradžioje turime socialinį neteisinį reiškinį , o vėliau tas reiškinys gali transformuotis į teisinį. Sunku išvesti ribą tarp socialinių neteisinių ir teisinių reiškinių. Žalos padarymas dažnai reiškia perėjimą iš papročių į teisę. Bet žala turi būti pakankamai didelė, kad ją nagrinėtų teismas.
Skirtis ankstyvuosiuose visuomenėse. Ankstyvosios visuomenės neturi valstybės, kurią galima panaudoti kaip veiksnį atskiriant teisinį nuo socialinio neteisinio. Šiuo atveju kalbame apie neaiškius papročius, neaiškias normas. Ankstyvosiose visuomenėse papročiai tai tokių socialinių normų sistema, kuri savo turinyje apima ir religines, ir teisines normas.
Teisinės ir socialinės neteisinės skirties istorinis kintamumas. Ar skirtis pastovi? Istorinė analizė atskleidė, kad teisinė ir socialinė neteisinė skirties linija yra paslanki, judanti. Nuolat vyksta šios skirties linijos slinkimas iš vienos sferos į kitą. Ir tokie slinkimai gali būti traktuojami ir kaip teisiniai reiškiniai. Atsižvelgiant į skirties slinkimo pobūdį, išskiriamos dvejos linijos slinkimo rūšys:
1) labai lėtas, laipsniškas skirties linijos slinkimas. Gali vykti tūkstantmečius ir šimtus metų;
2) šuoliškas krypties linijų pasikeitimas dėl teisėkūros valios. Šis procesas vyksta ir dabar ir ypatingai ženklus mūsų teisėkūros procese. Valdžia siekdama kuo greičiau gauti norimą rezultatą, įstatymais ima įtakoti papročius ir įpročius.
Teisiškumo kriterijaus paieška. Išvada, kad šiuolaikinėse visuomenėse egzistuoja dvejos normų sistemos:
– socialinės teisės normų;
– socialinės neteisės normų.
Teisės normos turi ypatingą specifiką. Norint išskirti teisiškumo požymius, reikia jų ieškoti teisės normos materialume. Negalima teigti, kad dėl savo prigimties vienos elgesio rūšys priklauso tik teisės sferai, o kitos neteisinei sferai. Teisiškumas iš anksto nėra susijęs su tam tikrais visuomeniniais santykiais. Teisiškumas – tai išorinė kokybė, kurią galima suteikti bet kuriam visuomeniniam santykiui. Egzistuoja dvi teisiškumo supratimo teorijos. Abi jos teisiškumo kriterijų ieško teisės realizavimo sferoje. Viena iš teorijų teisiškumo kriterijų laiko – prievartą. Antroji teorija teisiškumo kriterijų laiko – procesinę tvarką, kuriai esant normos gali būti pritaikytos ar nepritaikytos.
Prievartos kaip teisiškumo kriterijus. Laikantis E.Diurcheim sociologijos sampratos, prievartai suteikiamas klasikinio pobūdžio požymis. “Visuomenės viršenybė virš individo, kiekvienas individas turi paklusti visuomenės valiai”. Visuomenė, sukurdama normas, sukuria ir prievartą, kurią galima panaudoti esant elgesio nukrypimams.
Nagrinėjant socialines normas svarbu žinoti socialinio reiškinio sąvokas bei jų atsiradimo pagrindus bei jų veikimo sferas.

Socialinio reiškinio sąvoka

Objektas (bendriausia prasme) – visuomenės elgsenos tyrimai. Į sąvoką įeina ir socialinių reiškinių tyrimai. Visi žmogaus veiksmai skirstomi į:

1) sąmoningi (socialine prasme sąmoningas turi būti išreikštas išoriniais fiziologiniais procesais. Vidinių pergyvenimų netiria, nebent tai turėtų visuotinį, masinį poveikį);

2) nesąmoningi (čiaudulys).
Socialinis reiškinys – vieno arba vienų asmenų psichinė nuotaika arba išorinis poelgis arba juodu abu gali būti laikomi kito arba kitų buvimo arba nuotaikos funkcija. Kai vieno asmens psichiniai pergyvenimai arba išoriniai aktai yra keičiami kito asmens psichiniu pergyvenimu ar išoriniu aktu, t.y. kai tarp jų yra funkcionalinis ryšys, jie vienas kitą veikia, tai ir yra socialinis reiškinys. Tai būtinai turi būti išreiškiama išoriniais fiziologiniais procesais. Jis gali būti nulemtas iš anksto, visuomenės mums taikomos prievartos. Buvimas visuomenėje žmogui uždeda tam tikras pareigas, kurias žmogus vykdo bijodamas pasmerkimo arba tai iš jo yra nesąmoningai reikalaujama. Socialinis reiškinys yra nulemtas socialinės prievartos. Mūsų pojūčiai, poelgiai susiję su socialiniais reiškiniais anaiptol nėra lydimi mūsų vidinio poreikio vykdyti tas pareigas. Visos prievolės yra prievartinės, todėl socialinis reiškinys yra tam tikra prasme priverstinis (socialinio reiškinio požymis). Socialinis reiškinys – veikimo būdas, galįs priverčiamai veikti kitą individą, paplitęs visoje grupėje ir nepriklausantis nuo individualių pasireiškimų.

Socialinis pradas žmoguje.
Socialinių normų veikimo sferos

Aristotelis apibrėžė žmogaus socialumo prigimtį: žmogus yra socialinis gyvulys, mes neabejojame, kad pirminių žmonių gyvenimas buvo labai primityvus. Socialinėje mintyje vyrauja nuomonė, kad žmonių gyvenimas, galvojimas ir veikimas vyksta gamtos daiktų ir reiškinių visumos tarpe. Sužinoję, kad kolektyvumo pradas vyksta ir žemesnėse visatos viešpatijose ir kad žmonių visur ir visuomet kolektyviai gyventa ir gyvenama, galima aiškintis tuos veiksnius, kurie verčia žmonės bendrauti. Į pirmą vietą reikia išskirti tas sąlygas, kurios yra žinomos kaip priežastys augalams ir gyvuliams bendrauti.
Socialinio prado raida
– lyčių skirtumas ir lyčių aistra yra priežastis žmonėms jungtis ir bendrauti; Šis žmonių socialinis gyvenimo veiksnys yra vienas iš pirminių ir pagrindinių veiksnių;
– žmogui būtinai reikia jungti savo jėgas su kt. žmonių jėgomis sėkmingesnei kovai dėl būvio;
– žmonėms bendraujant susidaro ir įgyja ypatingos reikšmės socialiniam žmogaus gyvenimui tobulėti naujas veiksnys – žmogaus protas ir kt. jo sielos gabumai.
Galimi įvairūs veiksniai, kurie verčia žmones gyventi visuomenėje:
1) dirvožemis, klimatas, flora, fauna, geologinės, meteorologinės vietos sąlygos ir kt.
2) išoriniai faktoriai tam tikrai visuomenei ir tam tikrame laikotarpyje; t.y. kitų visuomenių veiksniai;
3) vidiniai elementai, kurių svarbiausi yra: rasė, tradicijos arba jausmai, kuriuose jos pasirodo, siekiniai, interesai, gabumai stebėti ir galvoti, žinojimo lygmuo ir t.t. Suvokimas taip pat yra tarp šių elementų.
Visuomenės elementai sutaro sistemą, kurią mes vadiname “socialine sistema”, kuri yra visuomenės tam tikro laiko gyvenimo sistema ir kuri, laikui einant, keičia savo formą ir būdą.
Yra išskiriami įvairūs veiksniai: fiziniai, fiziologiniai, ekonominiai, psichologiniai, kurie taip pat gali būti apibrėžti kaip kad: rasė, fizinė ir geografinė aplinka, organinis solidarumas, socialumas, prisitaikymas, bendruomenės interesas, ekonominė evoliucija, gyventojų skaičius jų tirštumas ir migracija, susipratimas. Tai įtakoja socialinių normų vystimąsi ir kaitą.
Kultūros atsiradimas ir vystimasis. Kultūra – visa kas žmogaus įgyta ir įgyjama kaupiant žinias, kuriant dailės kūrinius ir imant valdyti materialines gamtos jėgas.
Rasti tiesą – pirmasis žmogiško kultūrinio veikimo uždavinys.
– kultūros augimas stengiasi senas kultūros vertybes įgijus tuoj naujas sukurti;
– kultūros vertybių tarpe yra ir teisė;
– teisė – būtina sąlyga sėkmingam kultūros kūrimui; padeda siekti žmonijai savo idealo;
– kultūra kuriama tik ten, kur teisės tvarka saugoja esamas gėrybes ir laiduoja naujų gėrybių kūrimą.
Teisė apskritai sudaro sąlygas, kurios įgalina žmogų kurti ir tobulinti kultūrą. Bet ypatingai patogias sąlygas sudaro ta teisės dalis, kuri įgalina žmones veikti grupėmis, bendrovėmis.
Kultūros vertybės ir socialinės normos. Kultūra teisėje suprantama platesniu aspektu nei kitur. Apima visus grupinės veiklos aspektus: mąstymą, pažinimą, tikėjimą, jausmus, kurie susikaupė per ilgus sociologinių grupių egzistavimo amžius ir buvo perduodamos iš kartos į kartą. Nereikia painioti su civilizacija, kuri apima techninius būdus ir priemones, leidžiančius žmogui įsitvirtinti gamtoje. Kultūros vertybė yra tikėjimas arba jausmas, kuris apima daugybę žmonių ir yra laikomas svarbiu jų tapatybės faktoriumi. Ilgainiui kultūros sukurtos vertybės tapo papročiais, vėliau socialinėmis normomis bei įstatymais. Todėl bendriausios kultūros vertybės išreiškiamos tam tikromis normomis, kuriomis vadovaujamasi specifinėje situacijoje. Jos atspindi pageidavimą ar reikalavimą žmogaus elgesio, kuriuo jis vadovautųsi specifinėje situacijoje, kad pasiektų kažkokią vertybę (pvz. religinės normos. Teisė irgi išreiškiama normomis – teisės normomis. Bendriausia prasme teisės norma yra elgesio taisyklės).
W.Sumner teorija teigia, kad pačios bendriausios vertybės yra išreiškiamos normomis, kurios atspindi tam tikrus bendriausius draudimus ir reikalavimus. Tai moralė. Yra siauresnių elgesio taisyklių, kurios susijusios su tradicijomis arba papročiais.
Pačios svarbiausios kultūros normos – žmogžudystės, fizinės prievartos, kraujomaišos draudimai – vadinami morale. Šie draudimai įforminami įstatymais ir už jų nesilaikymą baudžiama.
Kokia yra teisės esmė? Žmonių grupėse vyksta tam tikra kova tarp elgesio būdų. Palaipsniui žmogui formuojant savo patyrimą ir panaudojant kitų patirtį, nustatoma elgesio nauda. Elgesio nauda (arba naudingas elgesys) perduodamas iš kartos į kartą ir tiek įsigali žmonių sąmonėje, kad jie naudoja tuos pačius būdus tiems patiems tikslams pasiekti. Taip atsiranda grupiniai veikimo būdai (reikalų tvarkymo). Šitie veikimo būdai nėra susiję su sąmoningu apsvarstymu. Tuo labiau jie nėra sąmoningai kuriami. Kai šie būdai įsitvirtina, yra pamėgdžiojimas, tradicija ir valdžia. Tai perduodama iš kartos į kartą. Laikui bėgant, teisės veikimo būdai tampa vis įsakmesni. Ima skirtis prasmės paaiškinimai. Grindžiami naudingumu, protingumu (arba baime) – vėliau aiškinami kaip tarnaujantys visuomenei. Tada jie tampa papročiais. Teisės šaknys irgi yra papročiai. Teisės nuo papročių skiriasi tuo, kad teisėje taikoma valstybės jėga. Tačiau žiūrint iš kitos pusės įstatymai turi atitikti visuomenėje egzistuojančius papročius, jei norima, kad jie būtų efektyvūs. Pvz. musulmonų šalyse negalima pritaikyti lyčių lygybės įstatymo, kadangi ten susiformavęs visiškai kitoks požiūris ir paprotys į moterį.
Nors valdantysis sluoksnis gali bandyti keisti papročius visuomenėje, tačiau yra tikimybė būti nesuprastam, kad visuomenė vadovaujasi papročiais ir yra konservatyvi. Ir jeigu įstatymų leidėjas nenori sulaukti priešiškumo, jis neturėtų leisti įstatymus prieš papročius arba turi tai daryti labai palaipsniui. Kita galimybė: įstatymas pasmerktas neefektyvumui, jei jis nukreiptas prieš papročius. Todėl galima drąsiai teigti, kad teisė – tautos kultūros reiškinys ir socialinių normų sistemos dalis.
Subkultūra ir teisė. Tačiau valstybėje yra ir diferencijuota visuomene, kurioje nusistovėjusi tam tikra kultūra, kuri skiriasi nuo dominuojančios kultūros. Atskirų grupių kultūra yra vadinama subkultūra. Subkultūra – apibrėžtas gyvenimo būdas, turįs daug bendro su dominuojančia kultūra, bet ir turintis tam tikrų apibrėžtų skirtumų. Subkultūra turi turėti dominuojančius skirtumus nuo bendrosios kultūros, tačiau vien skirtumų tam, kad susidarytų subkultūros grupė nepakanka. Tam reikia, kad tie skirtingi dėsningumai darytų bendrą įtaką grupės nariams, jų požiūriams, gyvenimo būdui ir sukurtų specifinį tapatybės jausmą. Šiuolaikinėje visuomenėje subkultūros grupė gali remtis lytimi, odos spalva, seksualine orientacija, profesija ir pan. Iš šių subkultūros grupių išsiskiria grupės, kurių normos neatitinka bendrų normų. Tai individai, grupės ar judėjimai, kurie užsiima veikla, pažeidžiančia dominuojančios kultūros normas ar vertybes, arba kai dominuojanti kultūra (jos atstovai) nusprendžia, kad subkultūros grupė yra priešinga dominuojančiai kultūrai. Jos nebūtinai turi būti nusikalstamos. Tai gali būti amoralus, šokiruojantis ar nepageidautinas elgesys pvz seksualinės mažumos, esant neįteisintai santuokai tarp vienos lyties asmenų, iš to sekantis nelegalus įvaikinimas, žurnalistai – brovimasis į asmeninį gyvenimą ir kaip to pasekmė – savižudybė (ir nėra jokios teisinės atsakomybės už tai) ar įvairios nusikaltėlių „šeimos“ ir k.t.
Teisinė akultūracija – bet koks vienos teisinės kultūros įskiepijimas į kitą. Galima paimti kultūrą (jos dalį) ir perkelti į savo socialinių normų sistemą ir tai nebūtinai visa apimantis procesas. Gali apsiriboti viena norma ar reiškiniu. Gali būti globalinė akultūracija. Kuomet kokia nors grupė, imigravusi į kitą šalį, perima kitos kultūros elementus, šis procesas yra vadinamas akultūracija. Tokiu būdu keičiasi abi kultūros, nors imigrantų kultūra patiria gilesnį poveikį negu šeimininkų kultūra.
Religija sociologiniu požiūriu. Religija taip pat yra svarbi formuojant socialinę aplinką ir normas. Daug faktorių lemiančių kultūrą remiasi religija.
Yra labai įvairių religijos sampratų. Pagal marksistinę sampratą, religija yra visuomenės sąmonės forma, iškreiptas tikrovės vaizdavimas, kuriame žemiškos jėgos vaizduojamos nežemiškomis.
Religijos supratimas kaip visumos vaizdiniai ir apeigos atėjęs iš Durkheimo, religiją apibūdino kaip grynai socialinį dalyką. Pagal jį, religiniai vaizdiniai yra kolektyviniai vaizdiniai, atspindintys kolektyvinę realybę. Religija – ne vien tik apeigų sistema, bet ir idėjų sistema, siekianti atspindėti pasaulį.
Spenceris: religija iš esmės yra tikėjimas visur buvimo kažko, kas peržengia proto ribas, nes visos religijos savo dogmomis sutaria dėl pripažinimo, kad pasaulis ir visa, kas jame glūdi ir jį supa, yra paslaptis, kuri turi būti išaiškinta. Religija – žmonių gyvenimo apibrėžimas ryšiu, vienijančiu žmonių dvasią ir paslaptingą dvasią, kuriai paklūsta pasaulis ir pats žmogus, ir su kuria jam gera jaustis susijungus.
Tikėjimas atspindi pažiūrų sistemą ir juos sudaro tam tikri vaizdiniai. Ritualai yra apibrėžto veikimo būdai. Jais sustiprinamas šventumo jausmas. Religinį ritualą lydi įvairios emocijos – džiaugsmas, liūdesys, ekstazė. Ritualas įgyja sociologinę prasmę, nes jis vienija individus, sutelkia grupę, sukelia saugumo jausmą.
Modernus religijos aiškinimas atėjęs iš S.Kierkegardo. Šis suvokimas yra daug nuosaikesnis, jame nėra priešpriešos su kitais tikėjimais, priešpriešos su netikėjimu. Tai modernus požiūris į religiją. Jis išima iš religijos reiklumą, nepakantumą kitoms religijoms ir iššūkius. Kitaip tariant, žmogus gali atrasti savo tikrąjį AŠ, tik tikėdamas tuo, kas įžeidžia protą (negali tikėti lengvai įtikinamu dalyku). Toks religijos supratimas atmeta religinių įrodymų pateikimą.
Kitas modernus supratimas: kai religija siejama su bendruomenės išaukštinimu. Tikėjimas siejamas ne su antgamtine jėga ar dogma, o su ištikimybe tam tikrai sanklodai ar bendruomenei ir tos bendruomenės vertybėms. Ir vėl svarbiausia ne doktrina ir įrodymai, o narystė. Narystės svarbumas gali būti sustiprinamas dėl įvairių priežasčių simboline doktrina.
Išimtis yra fundamentalizmas, kuriame nepripažįstama, kad religinės idėjos gali reikšti ką nors kita, o ne tą, ką jos konkrečiai teigia.
Šiuolaikinės religijos išpažinimo laisvės ribos apibrėžiamos teisėje. Religijos pasirinkimo laisvė yra įsitikinimuose, bet ne veiksmuose. Tokios ribos:
1) religijos pasirinkimo laisvė suteikiama žmogui sulaukus tam tikro amžiaus, t.y. pasiekus moralinę ir protinę brandą;
2) religiniai įsitikinimai neatleidžia nuo būtinybės laikytis įstatymų;
3) religinių sueigų metu išleidžiami potvarkiai dėl tokių sueigų nepavojingumo visuomenei;
4) kokio nors tikėjimo propaganda gali vykti tik per laisvą įsitikinimą to tikėjimo teisingumu. Religinių įsitikinimų negalima skleisti tarp vaikų, jei to nenori jų tėvai;
5) valstybė gali uždrausti kokį nors religinį mokymą, jei tai prieštarauja nusistovėjusiai moralei ar įstatymams.

Teisės socialinis pagrindas

Remiantis jau minėtomis socialinėmis normomis galima apibūdinti teisė socialinį pagrindą. Anksčiau į teisę buvo žiūrima, kaip į profesiją ar doktriną, t.y. teisė turėjo būti analizuojama ir suprantama savo vidinių kategorijų visuma, nekreipiant dėmesio į socialinę aplinką. Šis teisės suvokimas geriausiai išvystytas, nes paremtas pozityvistinio teisės mokslo suvokimu. Per ankstyvą požiūrį į socialumą per teisės prizmę galima atskleisti jos socialinį pagrindą: ar autonomiška, ar sąlygota teisės ir socialinės aplinkos ryšio. Tokiu būdu išryškėja trys pagrindinės teorijos:
1. W.Sumnerio teisės evoliucijos teorija – priešinę poziciją prieš pozityvistus teisininkus ir įstatymo leidėjus, kurie bando pakeisti socialinius santykius teisės pagalba. Jis pabrėžė, teisinės inovacijos nejautrumą, netikslumą, jei teisės socialinės šaknys yra ignoruojamos. Savo veikale ‘Papročiai’ 1906 m. W.Sumneris siekė paaiškinti socialinio susitelkimo jėgos veiksmus, kurie skatina tvarką ir vienybę visuomenėje . Jis remiasi surinkta etnografine medžiaga“, jei sudėtume viską ką išmokome iš antropologijos ir etnografijos apie primityvius žmones, visuomenę, suvoktume esminį jų gyvenimo uždavinį – išlikti. Remdamiesi malonumo ir skausmo patyrimu, žmonės tam uždaviniui įgyvendinti suformavo bandymų ir klaidų metodą. Kiekvienas mokydavosi iš kito patyrimo, taigi egzistavo susitarimas, kas naudingiausia. Palaipsniui būdai virto papročiais ir tapo visuotiniu fenomenu. Papročių konvencija – centrinė W.Sumnerio minčių ašis. Papročiai – grupinių reikalų sprendimo būdas. Tai nesąmoningi kūriniai, o istorinio kultūrinio patyrimo išdava. Jie įsisąmoninami per tradiciją, imitavimą, autoritetą. Papročių laikymasis kyla iš sankcijos, baimės (protėvių pyktis). Tačiau po truputį ima kilti idėjos naudingos visuomenei ir nėra tiesiogiai susijusios su papročiais, bet kad jos išsilaikytų, jos turi būti surištos su papročiais, antraip žmonės jas atmestų. Socialinio gėrio suvokimai pridedami prie papročių ir tampa morališkai privalomais pvz. “nevok, nemeluok”. Kai tiesos ir teisės elementai išplėtojami į gerovės doktrinas, papročiai perkeliami į kitą lygmenį. Tada jie pajėgia sukurti padarinius, savo ruožtu galinčius išsivystyti į naujas formas ir išplėsti savo įtaką žmonėms. Taigi teisė kyla ar turėtų kilti iš morališkai privalomų taisyklių. Ji glūdi jų šešėlyje, bet atskyrimo nuo jų tuo, kad yra garantuojama valstybės.
2. Pagal Savigny, teisė – tautos dvasios išraiška – viena svarbiausių išraiškos priemonių greta kalbos. Jo manymu, teisė – daug daugiau nei taisyklė ar teisminių precedentų rinkinys. Jis atspindi ir išreiškia visą kultūrinių pažiūrų visumą. Kultūra čia traktuojama plačiausia antropologine prasme – sudėtinga visuma, apimanti pažinimą, tikėjimą meną moralę papročius ir bet kokius kitus žmogaus, kaip visuomenės nario įgytus gebėjimus. Tautos ar žmonių bet kurio metu surašyta teisė ne kas kita, o nuolat besitęsiančio proceso – kultūros evoliucijos – statinis atspindys. Savigny pabrėžia, socialinių normų taisyklių kaitos, natūralių procesų sunykimą, kuris atsiranda, kai valstybė ignoruoja tuos procesus ir siekia įtvirtinti teisinę doktriną visą apimančioje sistemoje, t.y. kai ignoruojamas socialinis ryšys. Jis teigia, kad įstatymų leidžiamoji institucija būtina, kadangi įstatymų leidyba yra svarbi priemonė abejonėms dėl atsirandančios teisės ir įteisinant susiklosčiusią teisę pašalinti. Tačiau jis kelia reikalavimus įstatymų leidėjui, jis turi būti tautos dvasios atstovas, bet tas sunkiai pasiekiama, nes tuo metu teisė tolsta nuo bendruomenės gyvenimo šaknų ir nustoja būti jos žinių dalimi. Naujos teisės žinios tampa teisėjo, patyrusių žmonių veikla. Taigi Savigny perspėja teisininkus, kad negalima nutrūkti nuo tautos kultūros (dabartiniu supratimu nuo socialinio gyvenimo konteksto).
3. Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais tapo aišku, jos įstatymas – naujosios teisės šaltinis. Moderniosios pozityvinės teisės teorijos vystimasis pateikė koncepcijų, kuriose buvo atsiribojama nuo prigimtinės ir paprotinės teisės. Pripažįstama tik ta teisė, už kurios yra tik valstybės jėga. Jau minėtas E.Erlichas metė iššūkį teisiniam pozityvizmui. Pagal jį teisinis pozityvizmas apima tik tuos teisinius aspektus, kurie turi mažiausią ryšio su daugumos žmonių patyrimu, t.y. teisėtai atitrūksta nuo žmonių. Jis teigė, jog egzistuoja didžioji teisė, t.y. taisyklės, kurių realiai laikomasi socialiniame gyvenime, t.y. jo „gyvoji teisė“ veikia tam, kad užkirstų kelią ginčams, o kai jie iškyla, kad būtų išspręsti nesikreipiant į teisines institucijas. Taigi Erlichas pareiškė teiginį, nepriimtiną šiuolaikiniam teisininkui – teisė savo apimtimi yra daug platesnė nei vien tik normos, sukurtos ir taikomos valstybės institucijų. Šis požiūris gyvas ir dabar. Taigi pripažįstant gyvąją teisę turime pripažinti valstybės išleistas teisės normas. Tačiau šiuolaikinėse visuomenėse dominuoja valstybės teisė, todėl mes negalime vien tik abejoti pozityvinės teisės apibrėžimais, nes modernioji teisė įsitraukia į įstatymų leidybą, kontroliuoja teismus, jos dėka teisė administruojama, galioja valstybės įstatymai. Žinoma, negalima atmesti ir to, kad socialinio gyvenimo pobūdis gali būti ir toks, kuriame valstybinė teisė neturi prasmės, t.y. ją reikia derinti su socialinio gyvenimo kontekstu.

Išvados

Galima teigti, kad socialinės normos yra pakankamai svarbios teisinės valstybės gyvenime. Jomis grindžiamos teisėkūra ir įstatymų leidyba. Tačiau būtina detali nusistovėjusių socialinių normų analizė bandant visuomenei įdiegti naujoves ir pakeisti archajiškas dogmas bei požiūrius. Tai atlieka teisės sociologija, kuri stebi fiksuoja ir tyrinėja galimybes tinkamai ir savalaikiškai integruoti įstatymais ir norminais aktais paremtas naujoves. Šiuos tyrimus, analizę ir išvadų pritaikymą numato teisės sociologijos funkcijos, kurios vykdo visuomenės socialinių normų galimos kaitos stebėjimus ir bando pozityviai įdiegti į teisėkūrą, taip užtikrindamos savalaikę reakciją į galimus nuomonių, nuotaikų svyravimus visuomenėje. Dabar jau tiksliai žinoma, kad pilietinė visuomenė negali egzistuoti be teisės. Taip pat niekam nekelia abejonių teisės buvimo socialinė būtinybė ir nauda. Apmąstant teisės sociologinį naudingumą, neišvengiamai kada nors turėjo iškilti ir tokie klausimai: kokie ryšiai sieja visuomenę ir teise, kaip visuomenė ir teisė sąveikauja? Ieškoti atsakymų į juos verčia būtinybė sukurti teisinės realybės pažinimo ir valdymo instrumentarijų. Į šiuos klausimus negalima atsakyti vien iš teisės ar visuomenės pozicijos. Ieškant į šiuos ir kitus klausimus atsakymų, palaipsniui buvo sukurta teisės sociologija – socialinę – teisinę tikrovę nagrinėjantis mokslas.

Teisės sociologija, kaip ir bet kuri kita mokslinė disciplina, atlieka pažintinę ir praktinę funkciją. Ir šiame referate kaip išvados pateikiamos šio mokslo funkcijos, kurios atlieka svarbų vaidmenį valstybės visuomenės teisiniame gyvenime. Funkcijų pagrindu galima sąlyginai išskirti du teisės sociologijos lygius: teorinę – pažintinę teisės sociologiją ir taikomąją – praktinę teisės sociologiją.

Pažintinė teisės sociologijos funkcija

Pažintinė arba teorinė teisės sociologija – tai teisinės tikrovės pažinimo sąvokų, sampratų ir paradigmų sistema, kurią sudaro sukauptų, apmąstytų ir susistemintų, nusistovėjusių žinių rinkinys. Jos pažintinė funkcija – sociologiniais tyrimais gauti mokslinių žinių apie socialinę teisinę tikrovę, apie tai, kas vyksta realiame gyvenime. Mokslinių žinių gavimas – tai žinių apie teisinę tikrovę surinkimo, apmąstymo ir susisteminimo procesas, kuris grindžiamas faktais ir įrodymais. Pagrindinis teisės sociologijos mokslinių žinių gavimo principas – tai nuolatinis rėmimasis socialine ir teisine realybe.

Teisės sociologijos paskirtis nagrinėti teisinę tikrovę socialiniame kontekste. Įprasta teigti, kad savo tyrimais ji gali ir turi apimti visą teisinę tikrovę. Bet iki gali neaišku jos dydis, nes pati teisinės tikrovės sąvoka yra neapibrėžta. Ją sudaro ne vien dogmatinės teisės sferos elementai – įstatymai, papročiai, teisminė ir neteisminė praktika bei sutartys. Į teisinės sąvokos apimtį įeina ir teisės pažeidimai, ir faktinės situacijos, pvz. formaliai neįregistruotos santuokos šeima. Visa tai kartu paėmus sudaro tikrovę, kurią galima pavadinti pozityviąja teisine tikrove. Egzistuoja dar ir negatyvioji teisinė tikrovė, kuri – nematoma, bet labai svarbi. Ji apima teisės spragas, teisinį nihilizmą, įstatymo neveikimą ir kitus negatyvius teisinius reiškinius.

Teisės sociologinį pažinimą riboja teisei būdingas formalizmas. Bet tokie teisiniai reiškiniai sudaro tik mažąją teisinės tikrovės dalį. Pagrindinė teisinių faktų visuma nepalieka jokio ženklo ir tyrėjas vėliau gali nagrinėti tik tai, kas buvo formalizuota. Dėl to visada gresia teisinės tikrovės iškreipimo pavojus. Pavyzdžiui, nagrinėdami įvairių dovanojimų notarinius patvirtinimus, visiškai nekreipiame dėmesio į tai, kad įvyksta labai daug dovanojimo aktų be notarinės formos.

Teisės sociologijai svarbu ne tik surasti ir užregistruoti teisinį reiškinį, bet ir jį atskleisti, t.y. paaiškinti kodėl ir kaip jis atsirado, kokia jo sandara. Atskleisdama teisinės tikrovės reiškinius, teisės sociologija siekia jų paaiškinimą suformuluoti priežasties – pasekmės ryšio dėsningumo forma, kuri leistų prognozuoti reiškinio pasikartojimą ateityje. Čia teisės sociologija susiduria su socialinių mokslų metodologiniais sunkumais, nes teigiama, kad socialinių reiškinių priežastingumui negalima suteikti mokslinio dėsnio formą dėl dviejų priežasčių:
1) dėl socialinių reiškinių individualaus savitumo;
2) dėl socialinių reiškinių indeterminiškumo.
Tačiau ar šios priežastys atsispindi teisinių reiškinių prigimtyje ir dėl to riboja jų pažinimą? Iš tikrųjų teisiniai reiškiniai nėra vien individualiai autentiški. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šie reiškiniai yra kaip tik tokio pobūdžio, nes jie, kaip ir istoriniai įvykiai, nesikartoja. Niekada nebuvo visiškai tapačių reiškinių. Bet praktiškai įmanoma sukurti gerai apgalvotą tipologiją, kuri atmetusi kokius nors nesutampančius reiškinių bruožus, gali juos suvesti į vieną kategoriją. Šituo ir pagrįsta palyginamumas. Ir teisės sociologijoje žinomi faktai, kai teisiniai reiškiniai pasikartoja, t.y. pavaldūs priežastingumo dėsniams. Pavyzdžiui, Vakarų teisinių sistemų raidoje buvo du pakankamai simetriškos evoliucijos etapai: romėnų teisės raida nuo Romos pradžios iki Bizantijos ir prancūzų teisės raida nuo frankų periodo iki absoliučios monarchijos . Abiejų evoliucijų eigoje surandami panašūs reiškiniai: perėjimas iš formalizmo prie konsensualizmo ir – iš prievartinio vykdymo, nukreipto į skolininko asmenybę, prie prievartinio vykdymo, nukreipto į turtą. Bet kartu atveju reikia atsiminti, kad išvesti raidos dėsningumai nėra privalomi visoms teisinėms sistemoms.

Į atvejų teisinius reiškinius galime žvelgti dvejopai – ir kaip į individualaus, ir kaip į kolektyvinio pobūdžio reiškinius. Todėl negalima remtis vien jų savitumu. Kita vertus, teisinių reiškinių panašumo bruožai yra labiau išryškėję, nei kitų socialinių reiškinių, nes jų grupės turi atitikti atitinkamą teisės normą. Pavyzdžiui, kiekviena santuoka yra nepakartojamas kultūrinis reiškinys. Bet jeigu į santuoką pažvelgsime kaip teisinį reiškinį, tai visos santuokos gali būti apibūdintos vienu modeliu, nes teisės normos, dėka savo abstraktaus pobūdžio, apibrėžia nedidelį esminių ir formalių požymių skaičių. Šiuo būdu pagrįsta santuokų statistika. O tai reiškia, kad statistika gali būti dėsningumų nustatymo arba bent stebimų priklausomybių išskyrimo pagrindu.

Teisiniai reiškiniai nėra visada griežtai determinuoti (priežastingai nulemti), bet jie nėra ir visiškai indeterminiški. Tai reiškia, kad abu šie bruožai yra teisiniuose reiškiniuose. Bet dalinis teisinių reiškinių indeterminiškumas negali sukliudyti gauti jų priežastingumo analizės rezultatų. Teisinius reiškinius gali nulemti:
1. Įvairios prigimties ankstesni reiškiniai. Pavyzdžiui, klasikinis klausimas: kaip iš tikrųjų atsirado teisė? Teisininkai nagrinėja teisės istoriją kaip nuoseklią teisinių reiškinių raidą: reiškinys seka po reiškinio; įstatymas pakeičia anksčiau buvusį įstatymą, o paskesni sprendimai pakeis ankstesnius precedentus. Teisės sociologija negali pasitenkinti tokiais riboto priežastingumo paaiškinimais. Vienas svarbiausių jos uždavinių – paaiškinti teisinius reiškinius išeinant už pačios teisės ribų. Kitaip sakant, parodyti, kaip iš tikrųjų tai vyko. Todėl teisės sociologija gali pretenduoti į aukštesnį tiesos pažinimo lygį, nei kuriuo remiasi teisinė doktrina ar teisės norma. Pavyzdžiui, XX a. pradžioje buvo sugretinti istoriniai ir teisminiai įrodymai. Išaiškėjo, kad visada ribotu teisminiu įrodymu besiremianti teisinė tiesa nėra visavertė tiesa. Ji yra dirbtinė tiesa. Todėl romėnų teisininkai sakydavo – “teismo sprendimas laikomas tiesa” . Bet ne visada įmanoma priežastiniu požiūriu paaiškinti teisinius reiškinius. Būna ir tokių reiškinių, kurie nepasiduoda kauzalinei analizei, nes jie išreiškia ideologiją. Pavyzdžiui, musulmonų teisė ir Talmudo teisė.
2. Žmogiškoji valia. Ji yra esminė teisės varomoji jėga. O tai – indeterminiškumo sfera. Iš tikrųjų yra daug atvejų teisinių reiškinių, kurie atsiranda ir egzistuoja kaip individualios valios išraiška. Tai gali būti, pavyzdžiui, civilinės teisės reiškiniai – sutartis, testamentas. Egzistuoja didžiulė teisinė sfera, kurioje įvairiais būdais veikia individualioji laisvė. Bet visa tai vyksta tik atskiro individo lygyje. Galima atsiriboti nuo individualaus teisinių reiškinių indeterminiškumo, jeigu į vieną visumą surinktume tos pačios rūšies teisinių reiškinių atvejus ir juos imtume nagrinėti kaip kolektyvinius reiškinius pagal kokius nors jiems bendrus požymius. Pavyzdžiui, santuokų ir skyrybų per vienerius metus statistika.

Visiškai kitoje perspektyvoje atsiskleidžia priežastingumo problema, kai nagrinėjame pirminius teisinius reiškinius – teisės normą ir teismo sprendimą. Teisinis pozityvizmas ir prigimtinės teisės samprata paaiškina įstatymą ir teismo sprendimą kaip suverenios valios aktus; jie gali kilti psichologinių motyvų ar metafizinių nuostatų pagrindu, bet nesiejami su objektyviomis priežastimis. Ši problema sociologijoje sprendžiama kitaip: ieškomos regimos objektyvios kiekvieno įstatymo ir teisminio sprendimo priežastys. Tai gali būti socialinės, ekonominės, kultūrinės, ekologinės ir kitų rūšių priežastys. Todėl įstatymų leidėjo ir teisėjo subjektyvumas įsivaizduojamas objektyvioje plotmėje. Tai reiškia, kad į abiejų asmenų veiklą žiūrima ne kaip į jų asmenybinės valios išraišką, bet kaip į nulemtą neasmeninių veiksnių, kurie veikia visuomenėje.

Vienok neteisinga būtų griežtai atsiriboti nuo asmenybės vaidmens teisiniuose reiškiniuose. Istorija ne tik vyksta savaime, bet ir ją daro žmonės, asmenybės. Norint teisingai įvertinti asmenybės vaidmenį teisės kūrime, reikia iškelti bent du klausimus:
1) koks asmenybės vaidmuo bendruomenėje, kai santykius reguliuoja paprotinė (paprastoji) teisė?,
2) koks asmenybės vaidmuo šiuolaikinėse reformose?
Į pirmąjį klausimą šiuolaikinė etnologija atsako taip: nors teisė primityviose bendruomenėse susiklosto kaip kolektyvinio elgesio rezultatas, bet ir jose teisinės inovacijos gali kilti iš vado. Antrąjį klausimą 1969 m. išnagrinėjo H. Jamous’as, J. Commaille’is ir R. Pons–Vignon’as ir priėjo šios išvados: “ Įstatymų leidėjo sprendimas – tai istorinės situacijos produktas. Bet, kad ją išvystume, reikalinga charizmatinio lyderio veikla” . Taigi susiklosčiusių socialinių aplinkybių ir asmenybinės valios samplaika nulemia pirminių teisinių reiškinių – įstatymų ir teismo sprendimų atsiradimą. Tai reiškia, kad nei įstatymai, nei teismo sprendimai nėra gryno indeterminiškumo reiškiniai ir juos galima nagrinėti kaip objektyviai nulemtus reiškinius.

Teisės sociologijos pažintinė funkcija apima ir dogmatinės teisės kritinio įvertinimo funkciją. Tokią būtinybę suponuoja pats teisės mokslas, nes jis operuoja visiems privalomomis formulėmis ir sprendimais bei linkęs sutapatinti teisę su valdžia. Žinoma, teisė turi savo vidinį kritikos mechanizmą, kurį sudaro, pavyzdžiui, teisminio sprendimo apskundimas ir ieškinio dėl valdingų įgaliojimų viršijimo padavimas. Toks kritikos mechanizmas riboja tą kritiką, kuri neatitinka priimto žaidimo taisykles. Todėl reikalinga kritika, kuri būtų nesusieta su išankstinėmis nuostatomis ir kuri nėra integruota pačios sistemos ribose.

Šiuo atžvilgiu teisės sociologijos tyrimai gali sėkmingai padėti teisei, nes yra nuo teisės nepriklausoma mokslinė disciplina. Teisės sociologijos tyrimai demaskuoja įstatymų leidėjo politinį angažuotumą, išryškina tas jėgas, kurios daro jam spaudimą (lobistų grupės, suinteresuotos žinybos ir t.t.). Jie atskleidžia, kokie įstatymai nėra veiksmingi, kokius socialinius lūkesčius ir interesus visuomenės nariai sieja su teisėkūros subjekto veikla. Bet kita vertus, teisės sociologijos kritika turi tam tikras ribas: ji neturi griauti teisės kaip svarbiausio visuomenės kaip reiškinio reikšmės. Teisės sociologijos kritinės funkcijos esmė – padėti didinti teisės reikšmę ir socialinį veiksmingumą.

Praktinė teisės sociologijos funkcija

Teisės sociologijos praktinė funkcija – tai pagalba įstatymų leidėjui ir teisėjams. Todėl neatsitiktinai taikomoji teisės sociologija plėtojama kaip teisėkūros sociologija ir teismų sociologija. Teisės sociologijos praktinė pagalba atitinkamiems teisės subjektams grindžiama sociologinių tyrimų duomenimis ir jų pagrindu suformuluotomis išvadomis. Todėl reikia atsiminti, kad teisės sociologijos išvados būna skirtingo patikimumo: vienos visiškai argumentuotos, kitos – hipotetinio pobūdžio.
Pagalba įstatymų leidėjui. Išskiriamos dvi sociologinės pagalbos teisėkūros subjektui rūšys:
1. Įstatymų leidybinės veiklos mechanizmo sociologinis tyrimas. Ši sociologinės pagalbos rūšis dar vadinama išorinė teisėkūros sociologija.
2. Įstatymų turinio sociologinis tyrimas. Ši sociologinė pagalba dar vadinama vidinė teisėkūros sociologija.
Išorinė teisėkūros sociologija padeda įstatymų leidėjui šalia teisėkūros proceso. Tarkime, kad siekdamas tam tikrų tikslų įstatymų leidėjas nusprendė išleisti naują įstatymą, kurio sėkmingas priėmimas visuomenėje gali nulemti reformos eigą. Šiuo atveju įstatymų leidėjas gali pavesti teisės sociologams parengti reformą psichologiškai dar iki įstatymo išleidimo arba aiškinti jau priimtą įstatymą. Teisėkūra – tai veikla, kurios rezultatų veiksmingumas priklauso ne tik nuo jų kūrėjų, bet ir vartotųjų. Todėl įstatymų leidėjas turi nuolatos rūpintis savo viešaisiais ryšiais ir organizuoti “įstatymų vartojimą”.
Pakankamai dažni atvejai, kai visuomenė nepalaiko valdžios pradėtų reformų. Todėl iškyla būtinybė įtikinti visuomenę dėl rengiamos reformos būtinybės ir jos teisingumo. Visuomenę palenkti reformos tikslams galima keliais būdais:
1) iki įstatymo išleidimo. Viešosios nuomonės apklausos būdu išsiaiškinama, kokie pagrindiniai psichologiniai motyvai priešinami reformai; po to su įtikinamos informacijos pagalba mėginama tuos motyvus pašalinti;
2) išleidus įstatymą. Įvykusio fakto sampratos šalininkai teigia, kad paties įstatymo jėga gali įtikinti visuomenę jo reikalingumu. Bet yra ir daug nepritariančių šiai sampratai. Istorinė patirtis liudija, kad dažnai įstatymai būdavo neveiksmingi. Tačiau neįrodyta, kad išankstinis psichologinis parengimas suteikė įstatymui papildomo veiksmingumo. Tikriausia, kad įstatymo sėkmė labiausiai priklauso nuo lūkesčių, kuriais jį pasitinka viešoji nuomonė. Todėl įstatymų leidėjo veiklos sėkmę lemia jo sugebėjimas pamatyti ir suprasti visuomenės lūkesčius.
Teisės sociologijos išorinė pagalba teisėkūros subjektui gali tęstis ir po įstatymo priėmimo, visą jo galiojimo laiką, jeigu reikia priminti visuomenei apie jo galiojimą. Iš sociologinių apklausų gali įstatymų leidėjas gauti žinių apie vienų ar kitų galiojančių įstatymų nežinojimo lygį visuomenėje ir jomis remiantis nuspęsti, kada ir apie kuriuos įstatymus reikia periodiškai informuoti visuomenę, tam panaudojant populiariausias žiniasklaidos priemones. Sociologiniai tyrimai atskleidžia, kada tarp teisės normos ir rėmimosi ją turi egzistuoti juos sutalpinanti žmoniškoji grandis. Nes šiuolaikiniai įstatymai yra sudėtingi ir saviti. Paprastam žmogui jie yra svetimi. Jam reikalingas vadovas ir konsultantas, kuris nuvestų jį biurokratėjančios teisės labirintais. Socialinių reikalų patarėjai, profsąjungų konsultantai ir netgi notarai atlieka tokios jungiančios grandies funkciją. Jų veikla sujungia įstatymą ir subjektus, kurie turi remtis šiuo įstatymu. Bet ši veikla galėtų būti labiau pagrįsta, jeigu šiuolaikinė valstybė šiam reikalui panaudotų taikomąją teisės sociologiją.
Įstatymų turinio sociologinis tyrimas padeda įstatymų leidėjui parengti ir pataisyti įstatymus. Bet tai nėra įstatymų rengimas vietoje įstatymų leidėjo. Teisės sociologija bendradarbiauja su teisėkūra, bet neturi su ja susipinti. Teisės sociologija pabrėžia savo pagalbinį pobūdį.
Sociologiniai dokumentai – statistinės analizės, apklausų išvados – visiškai nepanašūs į įstatymus, kurie turi tam tikrą stilių. Šiuo požiūriu teisės sociologijai daug lengviau tiesiogiai paskelbti moralines taisykles, kurios nereikalauja griežtų formuluočių. Moralė gali priversti paklusti savo reikalavimams ir tais atvejais, kai jie suformuluoti visai miglotai; jiems paklūstama intuityviai.
Šiuolaikinėse visuomenėse teisės norma ir įstatymas neįsivaizduojamas be tam tikros formos ir aiškių paliepimų. Įstatymų leidyba – tai ne tik tam tikros formos išraiška, bet ir sugebėjimas racionaliai spręsti. Todėl įstatymų leidybos būtinas komponentas yra teisėkūrinis mąstymas, kuriuo remiantis įstatymų leidėjui tenka pasirinkti vieną iš daugelio galimų sprendimų. Sociologiškai išnagrinėtas reiškinys gali duoti įstatymų leidėjui pagrindą įvairių teisėkūrinių sumanymų apmąstymui. Pavyzdžiui, jeigu statistiniai duomenys praneša, kad teisėjai atmeta tik 5 procentus santuokos nutraukimo ieškinių, tai įmanomos dvi lygiareikšmės išvados:
1) civilinės būklės aktų registracijos institucijos dirba gerai;
2) reikia sustiprinti santuokos teisminio nutraukimo kontrolę.
Netgi ir tais atvejais, kai jau yra principinis sprendimas, jo apimtyje įmanoma parengti skirtingus įstatymų projektus. O kartais įstatymų leidėjui tikslingiau nepriimti sprendimo ir leisti problemai egzistuoti be įstatyminės reglamentacijos.
Pagalba teisėjams. Teisės sociologija gali padėti teisėjams dviem pagrindinėmis formomis:
1) sociologiniu eksperimentu;
2) sociologiniu aiškinimu.
Pirmuoju atveju teismas remiasi teisės sociologija kaip pagalbine priemone. Antruoju – teisės sociologija gali būti suprantama kaip teisėjo substitutas, t.y. papildomas įstatymo komentatorius. Šiuo atveju pabrėžiama “gali būti”, nes tik teisėjas gali atsižvelgti į kitų komentatorių įstatymo aiškinimą ir jam suteikti privalomąją galią.
Kai kurios pozityvistinėje teisėje vartojamos sąvokos turi sociologinį turinį. Viena labiausiai žinomų yra “gerųjų papročių” sąvoka, kuri vartojama greta kitų civilinės ir baudžiamosios teisės normų. Šiuolaikinėje teismų praktikoje teisėjai savo nuožiūra sprendžia, kurie teisės aktai arba faktai prieštarauja geriesiems papročiams. Jeigu nuosekliai laikomės logikos, tai teisingumo vykdymas įstatymo pagrindu reikalauja iš teismo kontroliuoti įvertinimo supratimą, kurį išreiškia pats įstatymas: įstatymų leidėjas pats nusprendė, kurie papročiai yra “gerieji”, t.y. geri papročiai. Čia slypi didelis pavojus, kad įstatymo leidėjo išskirti konkretūs “gerieji papročiai” gali neatsispindėti visuomenės elgesyje ir dėl to neatitikti gerųjų papročių supratimą.
Taigi iškyla būtinybė nagrinėti realius visuomenės elgesio modelius ir apie vienų ar kitų gerųjų papročių egzistavimą spręsti pagal pakankamai plačios atrankinės apklausos rezultatus. Akivaizdu, kad tokia sociologinė ekspertizė yra per brangi teismo proceso šalims. Bet tokius sociologinius tyrimus galėtų užsakyti arba aukščiausių pakopų teismų instancijos, arba Teisingumo ministerija. Apskritai, jau reikėtų įprasti prie minties, kad teismuose susikaupusias socialinės reikšmės abejones galima išspręsti pasitelkiant ne vien Konstitucinio teismo išvadas, bet ir atitinkamų sociologinių tyrimų išvadas. Pavyzdžiui, 1977 m. vienas Milano prokuroras paprašė Viešosios nuomonės tyrimo instituto išnagrinėti apklausos būdu baudžiamajame kodekse esančią sąvoką “ visuotinai pripažintas drovumo supratimas” .
Kita sociologinės pagalbos teisėjams forma yra sociologinis aiškinimas. Niekas neabejoja, kad įstatymus turi aiškinti jų leidėjas ir teismai. Bet ar gali šią funkciją įgyvendinti teisės sociologija? Į tokį klausimą XIX a. pabaigoje buvo neigiamai atsakyta. Iki šiol nesibaigia teigiamo atsakymo argumentų paieška, kuri suponavo kelias skirtingas sociologinio aiškinimo sampratas. Dabar teisės sociologijoje egzistuoja trys sociologinio aiškinimo sampratos:
1) socialinio aiškinimo samprata;
2) realistinio aiškinimo samprata;
3) taikomojo sociologinio aiškinimo samprata.
Sociologinis kaip socialinis aiškinimas į pirmą vietą iškelia visuomenės poreikius, o ne individo. Remiantis įvairių mokslininkų teiginiais, viskas kyla tik iš visuomenės. Tai logiška visuomenę pripažinti aukščiausia vertybe ir jos interesus laikyti atitinkamai aukščiau individo. Per šią prizmę aiškinamos įstatymo normos, kurios taikomos spręsti konfliktą. Dėl individų interesų paaukojimo vardan visuomenės interesų įgyvendinimo, iškyla pavojus, kad gali būti sutapatintos dvi sąvokos – sociologinis ir socialinis. Tuomet sociologinis aiškinimas gali iš mokslinio aiškinimo virsti politiniu. Kartais netgi sąmoningai tokio aiškinimo siekiama.
Toks sociologinis aiškinimas buvo paplitęs Sovietų Sąjungoje ir, šiek tiek, JAV -XX a. pirmojoje pusėje, nors abiejose šalyse jis buvo panaudotas skirtingiems politiniams rezultatams gauti. JAV Realistinės teisės mokykla akcentavo teisės gyvybę patyrime. Remiantis patyrimu kaip metodu, teisėjai galėjo konkrečiu socialiniu atveju aiškinti įstatymą. Taigi šiame metode atsispindi tam tikra sociologinė idėja. Šios mokyklos šalininkai – teisėjai buvo nepajėgūs sukurti įstatymų socialinio aiškinimo visuomenės lygyje strategijos, nes nagrinėjo tik atskirus kazusus. Bet jie siekė prisidėti prie visuomenės pažangos raidos skatinimo ir todėl išplėstai aiškindavo reformistinio pobūdžio įstatymus ir ribotai – konservatyviuosius. Toks sociologinis aiškinimas visada turėjo tą pačią prasmę: aiškintojas turi įstatymą pritaikyti prie socialinių pokyčių.
Įstatymų socialinis aiškinimas Sovietų Sąjungoje buvo įgavęs oficialiai pripažinto metodo statusą. Griežtai moksline prasme šio metodo negalima vadinti sociologiniu, nes jis susijęs su vienos klasės – pradžioje darbininkų, o vėliau – partinės nomenklatūros interesais. Šis metodas formuluojamas įvairiai:
1) teisėjas turi padaryti sprendimą, atitinkantį jo socialistinę teisinę sąmonę;
2) teisėjas turi padaryti sprendimą, atitinkantį šalies ekonominę ir socialinę santvarką. Šiuo ypatingu metodu prie tarybinės tikrovės buvo pritaikyti iš kapitalistinės santvarkos paveldėti įstatymai.
Realistinis sociologinis aiškinimas susiformavo dogmatinės jurisprudencijos formalizmo ir abstraktumo kritikos pagrindu. Teisės sociologijoje būta įvairių mėginimų sociologiniame įstatymų aiškinime atspindėti realizmą. Ryškiausi mėginimai yra:
1) aiškinti įstatymus interesų pagrindu;
2) aiškinti įstatymus jų įgyvendinimo praktikoje susiklosčiusių papročių pagrindu;
3) aiškinti įstatymus susiklosčiusių faktinių situacijų pagrindu.
Jeigu realistinio aiškinimo esmė yra paaiškinti įstatymo faktinį gyvenimą, tai akivaizdu, kad nepakanka kreipti dėmesį tik į jo atsiradimo priežastis. Tai, kas įvyko po įstatymo priėmimo, ypač greitų socialinių procesų kontekste, gali būti nepalyginamai svarbiau, nei jo atsiradimą nulėmę interesai. Įstatymo realų įgyvendinimo procesą neišvengiamai įtakoja kintančios socialinės sąlygos. Tiksliau sakant, jie abu patiria vienas kito skirtingos apimties įtaką, kurioje savaimiškai (be išankstinio plano) formuojasi tam tikra įstatymo įgyvendinimo tradicija, įstatymo įgyvendinimo praktikos papročiai. Jais remiasi teisėjai, aiškindami įstatymo įgyvendinimą naujomis socialinėmis sąlygomis. Tokiame teisės sociologijos aiškinime išryškėja romėnų teisininkų aiškinimo principas – “paprotys yra geriausias įstatymo aiškintojas”, vartotas paaiškinti sutartis ir įstatymus. Bet kartais sociologinis realizmas suprantamas labai siaurai – kaip faktinės realaus gyvenimo situacijos, kurios priešpastatomos nuo gyvenimo atitrūkusioms teisės normoms. Šiuo atveju sociologiniu realistiniu vadinamas toks aiškinimas, kuri leidžia apsaugoti faktinę situaciją. Teisėjas gali remtis šia aiškinimo pozicija tada, kai, pavyzdžiui, draugišku susitarimu įvykusio faktinio šeimyninių santykių nutraukimo padarinius jis prilygina santuokos teisinio nutraukimo padariniams, arba tada, kai pripažįstama moters, kurios sugyventinis žuvo nelaimingo atsitikimo metu, teisė reikalauti atlyginti žalą. Bet yra daug faktinių situacijų, kurioms negalima pritaikyti šio kriterijaus. Pavyzdžiui, kur reikia ieškoti tikrai realistinio kriterijaus ginče dėl tėvystės: biologiniuose ryšiuose ar faktiniuose santykiuose? Dabar atsižvelgiama į abiejų kriterijų derinį.
Taikomasis sociologinis aiškinimas grindžiamas pažintinės sociologijos mokslinių išvadų praktiniu pritaikymu. Toks požiūris yra sudėtingas ir reikalauja gero sociologijos mokslinės argumentacijos žinojimo. Sociologinės išvados dažnai būna prielaidų lygio ir dėl to sudėtinga jomis tiksliai pagrįsti sociologinį taikomąjį aiškinimą. Bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai teisėjai, patys to nežinodami, sėkmingai imasi teisinio fakto sociologinio aiškinimo. Pavyzdžiui, teisėjai gali atleisti tėvus nuo atsakomybės už savo paauglių vaikų netinkamą motociklų ir motorolerių naudojimą tuo atveju, kai tėvai įrodo, kad negalėjo uždrausti veikos, kuri užtraukia atsakomybę. Sociologiniai stebėjimai patvirtina, kad iš tikrųjų paaugliai savo nuožiūra naudoja motociklus ir motoroleriu, o tėvai yra bejėgiai sutrukdyti šiam reiškiniui. Taigi šiuo atveju sociologinių tyrimų išvados gali duoti mokslinį pagrindą paaiškinti sąvoką “ atleidimas nuo atsakomybės”.
Carbonnier iškėlė naują taikomojo aiškinimo formos idėją . Jeigu pripažįstame, kad geriau įstatymų leidybą derinti prie viešosios nuomonės, negu eiti prie ją, tai akivaizdu, kad ir aiškinti įstatymus geriau, remiantis jos nuomone. Jeigu įstatymas išleistas atsižvelgiant į apklausų rezultatus, tai siekiant išsiaiškinti šio įstatymo neaiškius teiginius, visiškai logiška vėl kreiptis pagalbos į apklausą. Tuomet aiškinimai, kuriais grindžiami teismo sprendimai, gali, jeigu juos suprato ir neteisininkai, užtikrinti šiems sprendimams didelį moralinį palaikymą ir atitinkamai didesnius šansus jų laisvanoriškam įvykdymui.
Dar yra viena svarbi aplinkybė, dėl kurios verta įstatymo aiškinimą remti viešąja nuomone. Išleidžiama ir tokių įstatymų, kurių adresatai priversti juos aiškinti iš karto savarankiškai, nesulaukus teisminio aiškinimo. Žinoma, toks aiškinimas lieka kasdienės – paprastos teisinės sąmonės lygyje. Bet išnagrinėjęs šitą lygį, teisminis aiškinimas galėtų įtvirtinti tai, kas buvo teisingai padaryta. Tokiu būdu teisminis įstatymo aiškinimas priartėtų prie sociologinio taikomojo aiškinimo ir taip būtų sukurtas labai svarbus įstatymo veiksmingumo palaikymo veiksnys, kuriame integruota viešoji nuomonė. Viešosios nuomonės reikšmės pripažinimas yra svarbus demokratinio gyvenimo standartų įtvirtinimas. Todėl reikia įprasti prie minties, kad viešoji nuomonė yra labai svarbus įstatymų aiškinimo pagrindas.

Naudoti šaltiniai ir literatūra:
A. Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius. Justitia. 2000
S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius. Justitia. 2000
Internetas

Leave a Comment