Tarptautine viesoji teise

VU Tarptautinės ir ES teisės katedrai-

Tarptautinės viešosios teisės klausimai

1.Tarptautinės teisės samprata. Tarptautinės teisės ypatybės.

4.Tarptautinės teisės sistema.

5.JTO tarptautinis teismas: kompetencija ir struktūra.

6.Pagrindinių tarptautinės teisės principų samprata ir sistema.

7.Diplomatinės ir konsulinės teisės sąvoka ir šaltiniai.

8.Valstybių bendradarbiavimas kovojant su nusikaltimais civilinės aviacijos srityje.

9.Valstybės – pagrindiniai tarptautinės teisės subjektai.

10.Diplomatinis personalas.Diplomatų akreditacija.

11.Europos Tarybos funkcijos.

12.Valstybių pripažinimas.

13.Diplomatinių atstovybių funkcijos.

14.Tarptautinis baudžiamasis teismas.

15.Tarptautinės teisės normų kūrimo ir užtikrinimo ypatybės.

16.Konsulinių atstovybių funkcijos.

17.Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis.

18.Tarptautinės teisės subjektai: sąvoka ir rūšys.

19.Diplomatų privilegijos ir imunitetai.

20.Tarptautinės teisės šaltiniai:rūšys ir beendras apibūdinimas.

21.Diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai.

22.Tarptautinės sutartys ir Lietuvos Respublikos teisės sistema.

23.Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas.

24.Tarptautinės jūrų teisės sąvoka ir šaltiniai.

25.Tarptautinės oro teisės sąvoka ir šaltiniai. Pagrindiniai oro principai.

26.Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas.

27.Vidaus vandenų ir teritorinės jūros režimas. Baudžiamosios jurisdikcijos taikymas.

28.Tarptautinių oro susisiekimų režimas.

29.Taikaus ginčų sprendimo principas.

30.Kontinentinio šelfo sąvoka ir režimas.

31.Pilietybės sąvoka, įgijimas ir netekimas.

32.Suverenios lygybės principas.

33.Išskirtinės ekonominės zonos sąvoka ir režimas.

34.Pabėgėliai ir jų teisinis statusas.

35.Tarptautinių organizacijų sąvoka ir rūšys.

36.Atvirosios jūros režimas.

37.Užsieniečių teisinė padėtis ir režimas.

38.Jungtinė tautų organizacija: tiikslai ir struktūra.

39.Europos Sąjungos teisingumo teismas.

40.Saugumo taryba.

41.Peticijos nepriimtinumo sąlygos.

42.Tarptautinės humanitarinės teisės sąvoka ir šaltiniai.

43.Tradiciniai teritorijos įgijimo būdai.

44.Valstybės teisių perėmimas.

45.Tarptautinis paprotys, kaip tarptautinės teisės šaltinis.

46.Tarptautinių organizacijų sąvoka ir prigimtis.

47.Tarptautinės sutarčių teisės sąvoka ir šaltiniai.

48.JTO specializuotos įstaigos.

49.Valstybių neutralitetas.

50.Tarptautinių sutarčių sudarymas: te

eksto paruošimas, sutarties pripažinimas teisiškai reikšminga.

51.Tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoka.

52.Tarptautinės teisės šaltiniai.

53.Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai.

54.Europos žmogaus teisių teismo bendra charakteristika.

55.Valstybės teritorijos prigimtis ir sudėtinės dalys.

56.Tarptautinės teisinės atsakomybės rūšys ir formos.

57. Žmogaus teisių samprata.

58. Tarptautinės sutarties sąvoka ir rūšys.

59.Tarptautinėcivilinės aviacijos organizacija (IKAO).

60.Jus cogens normos.

S1.Tarptautinės teisės samprata. Tarptautinės teisės ypatybės.

Tarptautinė teisė -TT normų sistema, reglamentuojančių santykius tarp valstybių. (1930 m.)

Tarptautinė teisė – tarptautinių sutarčių ir paprotinių teisės normų sistema, normų:

-atsirandančių iš esmės, valstybių valių derinimo procese,

-reglamentuojančių TT santykius tarp TT subjektų,

-siekiant užtikrinti pasaulyje taiką ir saugumą, vystyti valstybių bendradarbiavimą,

-o užtikrinant normas taikyti individualias ar kolektyvines poveikio priemones.

Tarptautinės teisės dalykas – tarptautiniai santykiai, kurie išeina už vienos valstybės ribų (nereglamentuoja santykių valstybės viduje).

Tarptautinės teisės metodas – koordinacinio pobūdžio. Subjektų lygybė. Pasirašius sutartį, privaloma jos laikytis. Pasirašyti ar ne, tai jau pačio subjekto pasirinkimo teeisė.

Tarptautinės teisės šaltiniai: 1) sutartys, 2) papročiai.

Tarptautinės teisės normos (iš kur atsiranda?) – valstybių valių derinimo rezultatas, tarptautinės teisės organizacijų veikla.

Valstybės valią lemia – 1) ekonomika, 2) politika, 3) teisinė sąmonė.

Konsensuso principas – valstybių valių derinimas. Klausimai sprendžiami paketais (nuolaida vienam klausimui, kad laimėti kitame klausime). Susilaikė = už.

Teisės normų specifika – jas užtikrina valstybė. Tam valstybė kuria daug institucijų. TT nėra institucijų užtikrinančių tarptautines teisės normas (išimtis – JT Saugumo taryba gali nuspręsti panaudoti jėgą. TT normos užtikrinamos pačių TT subjektų.

Priemonės: 1) retorsijos, 2) represalijos.

Retorsijos -valstybės reakcijos priemonės (kai dar nėra teisės pažeidimo): diplomatinių sa

antykių nutraukimas, muitų padidinimas, uždraudimas atvykti kitos valstybės piliečiams, embargas – uždraudimas pirkti tam tikros valstybės tam tikras prekes.

Represalijos – individuali valstybės reakcija (į teisės pažeidimą atsakoma t. pažeidimu). Pvz.: viena valstybė nacionalizavo kitos valstybės piliečių turtą.

Kolektyvinės priemonės – TT karo tribunolai (po II pasaul. Karo) Niurenbergo ir Tokijo tribunolai, Romos statutu įkurtas nuolatinis karo tribunolas.

Tarptautinės teisės subjektai: 1) valstybės, 2) organizacijos, 3) tautos, siekiančios nepriklausomybės, 4) valstybinio pobūdžio vienetai (Šv. sostas), 5) laisvieji miestai, 6) fiziniai asmenys (tik tam tikrose srityse: žm.t. srityje, kai išnaudoti visi vidaus gynimo būdai).

Tarptautinės teisės periodai: 1) klasikinis, 2) šiuolaikinis.

Klasikinis – H.Grocijus “Karo ir taikos teisė”, padėjo pagrindus jūrų teisei. Karo ir taikos teisė (nugalėtojo teisė).

Šiuolaikinės TT bruožai:

1.pasikeitė tikslai – Taikos ir saugumo teisė;

2.išaugęs TT organizacijų vaidmuo (1945 m. JTO įkūrimas, ES, ET ir kt. organizacijos);

3.didelis dėmesys žmogaus teisėms (tampa TT subjektu);

4.tampa kodifikuota (10 000 sutarčių, Lietuvos Respublika pasirašė 530).

Terminas “Tarptautinė teisė” netikslus. Turėtų būti “Tarptautinės bendrijos teisė”.

4. Tarptautinės teisės sistema

Teisės sistema – tai teisės vidinė struktūra su tam tikrais diferencijuotais ir kartu priklausomais elementais:

1) Teisės šakos,

2) Teisės institutas,

3) Teisės normomis.

TT sistema sudaryta iš bendrosios ir ypatingosios (specialiosios) dalies. Dalis susideda iš šakų ir pošakių:

Bendrojoje dalyje numatomi pagrindai (principai, tikslai, metodai).

Ypatingoji dalis – tai skirstymas į šakas, institutus, normas.

Tarptautinės teisės šakos:

Diplomatinė ir konsulinė teisė,

Tarptautinė sutarčių teisė,

Tarptautinė oro teisė,

Tarptautinė kosmoso teisė,

Tarptautinė humanitarinė teisė,

Tarptautinių organizacijų teisė

Tarptautinė ekonominė teisė

Tarptautinė jūros teisė ir t.t.

Šios teisės šakos jungia sm

mulkesnius elementus – teisės institutus. Jie reglamentuoja susijusius giminingus santykius. Pvz., jūrų teisę sudaro institutai: vidaus vandenų, gretutinės jūros, atvirosios jūros institutas, kontinentinio šelfo.

Pats institutas susideda dar iš smulkesnių elementų – tarptautinės teisės normų. Pvz., regioninės tarptautinės normos (pvz., Europos sąjungos)

Tarptautinės teisės sistema – savarankiška specifinė teisės sistema.

2 lygiavertės sistemos : nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės.

Tarptautinės teisės sistema kaip :

tarptautinių santykių reguliatorius,

mokslo sistema.

Tarptautinės teisės kursas: bendroji dalis (kas tai yra, kokie subjektai, atsakomybė ) ir ypatingoji dalis (konkrečios šakos : jūrų, sutarčių.).

Lietuvoje tarptautinės teisės mokslininkai: prof. Pranas Kūris, prof. Vilius Vadapalas.

5. JTO tarptautinis teismas: kompetencija ir struktūra

Teismo veikla reglamentuojama Statutu. Jis yra sudėtinė JTO įstatų dalis. Pagal šį Statutą teismą sudaro 15 teisėjų, renkamų 9-iems metams. Teisėjais gali būti kvalifikuoti teisininkai, teisėjų kvalifikacija turi būti tokia, kad savo pilietybės valstybėse jie galėtų užimti aukščiausias teismines pareigas arba būti teisininkais turinčiais pripažintą kompetenciją tarptautinės teisės srityje. Teisėjai turi veikti nepriklausomai. Taip pat teisėjai turi atstovauti visoms pasaulio teisinėms sistemoms. Rinkimų procedūra yra sudėtinga, teisėjui išrinkti reikia absoliučios balsų daugumos tiek Saugumo Taryboje, tiek Generalinėje Asamblėjoje, abiems šiems organams posėdžiaujant atskirai.

Tarptautinio teismo funkcijos:

1. Spręsti ginčus tarp valstybių

2. Teikti konsultacines išvadas Saugumo tarybos, Generalinės asamblėjos ir spec. įstaigų prašymus.

Tam kad ginčas būtų nagrinėjamas, būtina, kad valstybės pripažintų teismo jurisdikciją. Jos pripažinimas gali vykti trimis būdais:

1. Pasakant aplamai, kad pripažįstama JT

TO jurisdikcija;

2. Išvardinant konvencijas,dėl kurių kilę ginčai bus nagrinėjami teisme

3. Išvardinti klausimus dėl kurių ginčai bus nagrinėjami teisme.

Šis teismas nėra efektyvus, nes 1) jo jurisdikciją pripažįsta labai ribotai, ginčas bus nagrinėjamas, kai abi sutiks; 2) atskleidė JAV ir NIKARAGVOS byla. JAV sutiko, bet kai ginčas buvo išspręstas neigiamai, JAV pasakė, kad nepripažįsta T teismo sprendimų.

Procesas. Teismo procesas dėl ginčo apima rašytinę stadiją, kurioje šalys pateikia ir apsikeičia pareiškimais ir žodine viešo nagrinėjimo stadija, kurios metu į Teismą kreipiasi ginčo šalių atstovai ir advokatai. Pasibaigus žodinei nagrinėjimo stadijai, teismo teisėjai posėdžiauja uždarame posėdyje ir paskui paskelbia sprendimą viešai. Sprendimas yra galutinis ir apeliacinė tvarka neskundžiamas. Prieš spręsdamas bylą iš esmės, Teismas paprastai turi išnagrinėti keletą išankstinių prieštaravimų. Klausimas dėl išankstinių prieštaravimų išsprendžiamas atskirai, preliminariu sprendimu, tačiau kartais Teismas nusprendžia dėl jų vieningame kontekste, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės.

Ad hoc kolegijos. Atsirado po 1978 m. Tarptautinio Teismo procesinių taisyklių pakeitimo.Paprastai Teismas nagrinėja bylas esant 15 teisėjų, o kolegijų naudojimas suteikia šalims galimybę daryti įtaką teisėjų, kurie spręstų bylą skaičiui bei kolegijos sudėčiai. Tokie sprendimai kai kurių kritikuojami, nes ad hoc kolegijų galiojimai labai platūs ir tai daro Teismą panašiu į arbitražą, o ne į Teismą.

Sumarinio proceso kolegija sudaroma kiekvienais metais, bet ja praktikoje nebuvo pasinaudota. Po 1993 m. atsirado ir kolegija su aplinkos apsauga susijusiems ginčams nagrinėti. Kolegiją sudaro 7 teisėjai.

Sprendimų užtikrinimas. Teismo sprendimai yra privalomi. Pagal JT įstatų 94 str. Saugumo Taryba gali taikyti tiktai priemones, numatytas Įstatų VI skyriuje – dėl taikaus ginčų sureguliavimo, tačiau ne griežtesnes priemones pagal VII skyrių, kurių galima imtis tik tiesioginės grėsmės taikai atveju. Užtikrinimo problema nėra rimta jei valstybė Teismo jurisdikciją nori pripažinti konkrečioje byloje, ji paprastai pasirengusi vykdyti Teismo jurisdikciją; sunkiau yra įtikinti valstybę pripažinti Teismo jurisdikciją arba laikytis savo išankstinio įsipareigojimo dėl jurisdikcijos pripažinimo.

Teismo konsultacinė jurisdikcija nėra atvira valstybėms. Teisę prašyti konsultacinės išvados turi 6 JTO organai ir 16 specializuotų įstaigų. Tokios išvados turi liesti abstrakčią teisinę problemą, o ne konkretų ginčą Prašymą priėmus Teismas prašo valstybių ir organizacijų, galinčių suteikti naudingos informacijos, pateikti rašytinius arba žodinius paaiškinimus.

Kitaip nei sprendimai konsultacinės išvados yra neprivalomos jų paprašiusioms institucijoms ir yra tik konsultacinio pobūdžio. bet jos turi politinę įtaką ir dauguma atvejų jų laikomasi. Kai kurios konsultacinės išvados smarkiai pakeitė tarptautinės teisės plėtojimosi kryptį. Palyginus su bylų dėl ginčo skaičiumi ir Teisingumo Teismo atitinkama veikla, konsultacine jurisdikcija naudotasi mažai.

6. Pagrindiniai tarptautinės teisės principų samprata

Sąvoka. Teisės principu reikėtų laikyti idėją, vadovaujančias nuostatas.

Tarptautinės teisės komisija, apibendrinusi JTO dokumentus, kuriuose įvardijamas terminas principas, atskleidė kelis požymius:

1.Tarptautinės teisės (TT) principas – vadovaujantis pradas, aukštesnio lygio TT norma;

2. tai norma, kuri nusako TT tikslus;

3. tai norma, kuri traktuojama kaip programinio pobūdžio norma;

4. tai norma. kuri traktuojama kaip apibendrinančio pobūdžio norma.

TT principas – tai TT pradas, atskleidžiantis TT esmę bei vystymosi kryptis.

Teisės principų sistema.

1. Bendrieji. (teisingumas, humanizmas);

2. Šakiniai (būdingi kiekvienai teisės šakai);

3. Principai, būdingi institutams.

Bendrieji – TT pagrindiniai principai.

Pagrindiniai principai TT:

1. Pagrindiniai principai yra visuotinai pripažintos TT teisės normos;

JTO narės pripažįsta tas normas. Jų turinys gali būti keičiamas tik daugumos valstybių sutarimu.

2. pagrindiniai principai reglamentuoja pagrindinius TT klausimus;

3. Šie pagrindiniai principai yra universalios normos. Jos galioja visoje TT sistemoje.

4. Tai imperatyvinės normos (ius cogens);

a) jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas;

b) ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis;

c) bendradarbiavimas;

d) tautų apsisprendimo teisė;

e) nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas;

f) principas, įpareigojantis laikytis tarptautinių sutarčių;

g) valstybių suverenios lygybės principas.

1975 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje priimtas Helsinkio baigiamasis aktas. Jame atkartoti visi principai ir suformuluoti dar trys:

1. Valstybių teisių ir laisvių pagarbos principas;

2. Sienų neliečiamumo principas;

3. Teritorijos vientisumo principas.

Principų turinys.

Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas – šiuolaikinės tarptautinės teisės principas.

Klasikinėje teisėje šis principas objektyviai negalėjo egzistuoti, nes galiojo teisės į karą principas. Jėga buvo geriausias būdas apginti bet kokią teisę, bet tarptautinei bendrijai susidūrus su pasauliniais karais buvo pradėta kalbėti apie universalios tarptautinės organizacijos įkūrimą, kurios pagrindinis tikslas būtų – taikos ir saugumo palaikymas.

1918 m. organizacija įkurta Versalio sutarties pagrindu, nes sudėtine dalimi buvo Tautų sąjungos statutas. Jame nebuvo aiškaus jėgos uždraudimo, todėl tarptautinė bendrija ėmėsi žingsnių pasirašyti konkrečias sutartis, draudžiančias jėgos naudojimą tarptautiniuose santykiuose.

1928 m. Paryžiuje buvo pasirašyta pirmoji tarptautinė sutartis, vadinama Paryžiaus ar Brijano Kelogo paktu. Ją pasirašė 15 valstybių, iki II pasaulinio karo prisijungė 48 valstybės.

Aiški nuostata, kad karas kaip nacionalinės politikos priemonė yra draudžiamas.

1945 m. priimti JTO įstatai aiškiai įtvirtino jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą;

1. Imperatyviai uždraudė jėgos naudojimą ir grasinimą jėga, bet numatė išimtis. remiantis JTO įstatais, jėgos naudojimas galimas:

1. savigynos atveju;

2. saugumo tarybos sprendimu;

3. Realizuojant tautų apsisprendimo teisę.

Šio principo turinį papildė Niurnbergo ir Tokijo kariniai tribunolai. Jie nubaudė vadovus, pradėjusius karą.

Tarptautinė bendrija neišsprendė vienos svarbios problemos – jai nepavyko suformuluoti agresijos apibrėžimo. Valstybių pastangos pateikti agresijos apibrėžimą buvo ryškios prieš II – ąjį pasaulinį karą.

1933 m. Londone buvo pasirašytą konvencija dėl agresijos apibrėžimo, bet tai tik istorinis dokumentas, nes ją pasirašė tir 6 šalys (Afganistanas, Latvija, Iranas, Lenkija, Rumunija ir SSSR). Kai kurios prisijungė vėliau (Suomija, Turkija, Jugoslavija). Konvencija netapo masine sutartimi, todėl JTO ėmėsi iniciatyvos pateikti išsamų agresijos apibrėžimą. JTO iniciatyva 1967 m. buvo sukurtas specialus komitetas, kuriam pavesta parengti agresijos apibrėžimo projektą. Komisija pateikė tris agresijos apibrėžimo variantus. Iškilo problema, kuri įtvirtinta JTO statute – savigynos klausimas.

Nuomonė, kad turi būti pabrėžta, kad niekam neatimama teisė vykdyti kolegialią ar individualią savigyną. Tačiau savigynos teise galima naudotis tik atremiant ginkluotą užpuolimą

Ekonominis, ideologinis, politinis spaudimas negali būti preventyvaus karo priežastimi. Vyko daug ginčų dėl veiksmų sąrašo, kurie klasifikuojami kaip agresijos aktai.

1974 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas agresijos apibrėžimas. JTO patvirtintame agresijos apibrėžimo preambulėje nurodoma, kad agresija – viena iš sunkiausių ir pavojingiausių neteisėtos jėgos panaudojimo būdų. Kiekviena valstybė JTO narė privalo ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis, nesukeldama pavojaus taikai ir saugumui.

Agresijos apibrėžimas sukonstruotas remiantis 2 būdais:

1. pateiktas bendras apibrėžimas nurodant, kad agresija – tai bet kokios ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ar politinę priklausomybę, pažeidžiant bet kokiu būdu išvardintiems prieštaraujančiu JTO įstatams.

2. pateikiamas veiksmų sąrašas, kuriuos įvykdžius, galima sakyti, kad tai agresija.

3 str. įvardinti konkretūs veiksmai:

1. valstybės ginkluotų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją arba jos užpuolimas ar bet kokia karinė okupacija, aneksija, panaudojant jėgą kitos valstybės teritorijoje.

Okupacija – agresoriaus karinių pajėgų laikymas svetimoje teritorijoje.

Aneksija – prievartinis teritorijos prijungimas prie kitos valstybės teisinėmis priemonėmis.

2. kitos valstybės teritorijos bombardavimas, bet kokio ginklo prieš kitą valstybę panaudojimas.

3. valstybės uostų ir pakrančių blokada kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis.

4. valstybės sausumos, jūros ar oro ginkluotų pajėgų užpuolimas kitomis ar kitos valstybės ginkluotosiomis pajėgomis.

5. valstybės ginkluotųjų pajėgų, esančių kitos valstybės teritorijoje pagal sutartį panaudojimas pažeidžiant sutarties sąlygas arba ginkluotųjų pajėgų palikimas pasibaigus sutarties terminui.

6. valstybės, kuri suteikia savo teritoriją kitai valstybei, veiksmai, leidžiantys teritoriją naudoti vykdant agresiją prieš trečią valstybę (bendrininkavimo forma). Tai netiesioginės agresijos pavyzdys.

7. valstybės ar jos vardu siunčiamos į kitos valstybėsteritoriją ginkluotos gaujos, grupės, nereguliarios kariuomenės pajėgos ar samdiniai, kurių vykdomi ginkluoti užpuolimai yra tokie pavojingi, kad tai tolygu anksčiau išvardintiems agresijos aktams arba žymus valstybės dalyvavimas tokiuose agresijos aktuose.

Antras būdas konkretesnis, nes leidžia nustatyti agresijos buvimo faktą ir imtis atitinkamų priemonių.

Aktualus branduolinio ginklo nenaudojimo klausimas.

Sprendžiamas pasirašant sutartis.

1. sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo;

2. dėl bandymų uždraudimo.

Taikaus ginčų sprendimo principas.

Kalbant apie jo turinį pabrėžti imperatyvą – spręsti ginčus tik taikiomis priemonėmis. Jei viena nepadėjo, būtina imtis kitos priemonės.

Iškyla sąvokinė problema – ką laikyti tarptautiniu ginču?

TT doktrinoje dauguma autorių palaiko tarptautinio teisingumo teismo pateiktą ginčo definiciją. Byloje Graikija prieš Didžiąją Britaniją 1924 m. pažymėjo:

Ginčas – tai nesutarimas fakto ar teisės normos atžvilgiu, kai konfliktas tarp šalių interesų, tarp situacijos teisinio įvertinimo. Prof. Braunli teigė, kad valstybė pareikšdama pretenzijas visada turi jas pagrįsti teisės normomis. Taigi pretenzijos turi būti grindžiamos tarptautinės teisės normomis. Galima konstatuoti, kad ginče bus taikoma situacija, kai bus nustatytas ginčo dalykas ir kai bus suformuluotos teisinės pretenzijos.

Pagal JTO įstatus, ginčai gali būti dviejų rūšių:

1) ginčai, kurių buvimas sukelia pavojų taikai ir saugumui;

2) ginčai, kurių buvimas tokio pavojaus nesukelia.

Pirmu atveju tokį ginčą privalo konstatuoti saugumo taryba, imtis priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus taikai ir saugumui.

Šie ginčai turi būti sureguliuoti pradinėje stadijoje.

Dar ginčai skirstomi į:

juridinius

politinius.

TT doktrinoje nusistovėjo taikių priemonių sąrašas, kuriomis galima spręsti ginčus. Jos taikomos pradiniame ginčo etape. Dauguma ginčų derybų pagalba sureguliuojami:

1) derybos

2) geros paslaugos. Dalyvauja kita valstybė

3) tarpininkavimas. tai trečios valstybės veiksmai siūlant ne tik teritoriją bet ir ginčo sprendimo variantus. Gali tarpininkauti tiek valstybės, tiek tarptautinės organizacijos. Smulkiems ginčams spręsti (pasienio) gali būti sudaromos taikinamosios komisijos.

4) teisminė procedūra. Ar tai būtų arbitražas, ar teismas, yra viena iš kvalifikuočiausių formų, bet nėra iš efektyviausių, nes ginčą turi geranoriškai spręsti abi valstybės, taigi jos turi sutikti, kad ginčą nagrinės teismas.

Kai buvo įkurtas Teisingumo teismas, jis nagrinėjo vos daugiau kaip 100 ginčų.

Valstybių bendradarbiavimo principas

Pagal JTO įstatų 1 str. organizacijos tikslai yra palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, vystyti draugiškus santykius tarp tautų, įgyvendinti tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant ekonominio, socialinio, kultūrinio ir humanitarinio pobūdžio tarptautines problemas. Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, svarbų vaidmenį vaidina valstybių bendradarbiavimo principas.

Pagrindinės bendradarbiavimo sritys – tarptautinės taikos ir saugumo palaikymas, žmogaus teisių apsauga, visų formų rasinės ir religinės diskriminacijos panaikinimas, tarptautinių santykių vystymas ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, teisinėje ir prekybos srityse pagal suverenios lygybės ir nesikišimo principą.

Tautųapsisprendimo teisė

Šio principo turinį sudaro visų tautų teisė laisvai, be kišimosi iš kitur, nustatyti savo faktinį statusą, vystyti ekonomiką, kultūrą. Kiekviena valstybė turi gerbti šią teisę, bendrais ir pavieniais principais prisidėti prie tautų lygiateisiškumo principo įgyvendinimo. Tautų apsisprendimo teisės įgyvendinimo būdai yra suverenios ir nepriklausomos valstybės sukūrimas, laisvas prisijungimas prie nepriklausomos valstybės, susijungimas su ja, tautos laisvai pasirinkto politinio statuso nustatymas.

Nesikišimo į kitų valstybių vidaus reikalus principas.

Nepaisant valstybių savitarpio santykių draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai, individualiai ir kolektyviai kištis į vidaus ir užsienio reikalus, priklausančius kitos valstybės vidaus kompetencijai. Šis draudimas apima ginkluotą kišimąsi, grasinimą tokiu įsikišimu, politinius, ekonominius ar kitus prievartos aktus, kuriais siekiama priversti tarnauti savo interesams įgyvendinimą kitos valstybės teisių būdingų jos suverenumui ir tokiu būdu garantuoti bet kokius pranašumus, tiesioginės ir netiesioginės pagalbos teikimą teroristinei ar ardomajai veiklai, kuria siekiama nuversti smurtu kitos valstybės režimą.

Kištis į kitos valstybės vidaus reikalus neturi teisės ir tarptautinės organizacijos.

Principas, įpareigojantis laikytis tarptautinių sutarčių.

Atsirado kaip paprotinės teisės norma “pacta sunt servanda”.

Šio principo turinys: kiekviena valstybės privalo sąžiningai vykdyti įsipareigojimus, prisiimtus pagal JTO įstatus, įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų ir principų, prievoles pagal tarptautines sutartis.

Šis principas įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės Baigiamajame akte.

Valstybių suverenios lygybės principas.

Susideda iš dviejų susijusių dalių: valstybinio suvereniteto ir lygiateisiškumo. Valstybinis suverenitetas reiškia valstybių nepriklausomybę užsienio ir vidaus reikaluose, teisę savarankiškai nustatinėti savo veikimo būdą tarptautiniuose santykiuose ir visuomeninę bei politinę santvarką valstybės viduje. Suverenumas yra neatskiriama kiekvienos valstybės savybė. Jis egzistuoja nepriklausomai nuo tarptautinės teisės, bet juo remdamosi valstybės dalyvauja tarptautiniuose santykiuose ir kuria tarptautinės teisės normas.

Kiekvienos valstybės suverenumui būdingi šie elementai:

teisę į juridinę lygybę, vienodas su kitais teises ir pareigas;

teisę į teritorinį vientisumą;

laisvė ir politinė nepriklausomybė;

teisė laisvai pasirinkti ir ugdyti savo politines, socialines ekonomines bei kultūrines sistemas;

teisė įvesti savo įstatymus ir administracines taisykles;

teisė priklausyti ar nepriklausyti tarptautinėms organizacijoms;

teisė dalyvauti ar nedalyvauti tarptautinėse organizacijose;

teisė dalyvauti ar nedalyvauti dvišalėse arba daugiašalėse sutartyse, sąjunginėse sutartyse, būti neutraliu;

teisė savo nuožiūra užmegzti ir palaikyti santykius su kitomis valstybėmis;

Valstybių teisių ir laisvių gerbimo principas.

Pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių sąrašas pateikiamas 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje bei 1966 m. paktuose dėl žmogaus teisių.

Valstybės įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos, įsitikinimų laisvę, nepaisant rasės, lyties, kalbos ir religijos. Valstybės, kuriose yra tautinių mažumų, gerbs joms priklausančių asmenų teisę į lygybę prieš įstatymą, teisę į galimybę faktiškai naudotis žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Pagal žmogaus teisių ir laisvių gerbimo principą, visos valstybės privalo bendradarbiauti šioje srityje, ypač tuo atveju, kai teisių ir laisvių pažeidimai sukelia pavojų tarptautinei taikai ir saugumui.

Sienų neliečiamumo principas.

Jis glaudžiai susijęs su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu. Valstybės laiko neliečiamas viena kitos sienas, kaip ir visų valstybių Europoje sienas ir todėl jos dabar ir ateityje vengs bet kokių pasikėsinimų į tas sienas.

Teritorinio vientisumo principas.

Siejamas su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo ir valstybių suverenios lygybės principu. Į valstybių teritorinį vientisumą draudžiama kėsintis jėga arba grasinant ją panaudoti.

7. Diplomatinės ir konsulinės teisės sąvoka ir šaltiniai

Diplomatija – tai užsienio politikos įgyvendinimas taikiomis priemonėmis.

Tarp diplomatijos ir tarptautinės teisės – glaudus ryšys. Diplomatija kaip užsienio politikos įgyvendinimas remiasi tarptautinės teisės normomis. Ji įgyvendinama per TT normas. Iš kitos pusės, TT normos kuriamos diplomatijos dėka. Per diplomatiją TT normos ir realizuojamos, ir įgyvendinamos.

Diplomatija kaip mokslas tyrinėja diplomatijos istoriją, diplomatinę ir konsulinę teisę, diplomatinį protokolą, etiketą, šiuolaikinę diplomatiją, santykių tarp diplomatų reguliavimą.

Diplomatija – tai sritis, kurios dėka realizuojama užsienio politika. Ją aptarnauja TT šaka – diplomatinė ir konsulinė teisė.

Diplomatinė ir konsulinė teisė – dvi savarankiškos teisės šakos.

Diplomatinė ir konsulinė teisė – tai tarptautinės teisės šakos, nustatančios diplomatinių atstovybių bei konsulinių įstaigų teisinę padėtį, jų veiklos kryptis, šių institucijų bei jų darbuotojų privilegijas bei imunitetus, ir aplamai šios teisės šakos reglamentuoja diplomatinę bei konsulinę veiklą.

Diplomatinės ir konsulinės teisės šaltiniai

Diplomatinę veiklą reglamentuoja 2 rūšių normos

1)tarptautinės,

2) nacionalinės.

Tarptautinės sutartys:

1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių. 1991 m. ratifikavo Lietuva.

1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių (čia buvo svarbiausi).

1946 m. JTO konvencija dėl JTO specializuotų įstaigų privilegijų ir imunitetų.

1973 m. priimta konvencija dėl baudimo už nusikaltimus prieš asmenis, kurie naudojasi tarptautine apsauga, taip pat diplomatinius agentus.

Konsulinėje teisėje apstu dvišalių sutarčių. Pvz., Lietuvos konsulinėskonvencijos su Rusija, Lenkija, Kinija ir t.t.

Nacionaliniai teisės aktai kaip diplomatinės ir konsulinės teisės šaltiniai

1) 1991 m. LR įstatymas Dėl užsienio diplomatinių atstovybių statuso LR.

2) 1991 m. LR Diplomatinių atstovybių statuso įstatymas.

3) 1990 m. LR priėmė įstatymą Dėl diplomatinių rangų.

Daug LRV nutarimų, reglamentuojančių specialius su diplomatijos teise susijusius klausimus.

1995 m. priimtas Konsulinis statutas. Jis detalizuoja konsulines funkcijas ir jų atlikimo tvarką, nustatęs konsulinių įstaigų rūšis, įvedė garbės konsulus. Lietuvos Respublikos garbės konsulo statusą, funkcijas, privilegijas ir imunitetus nustato 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, tarptautinės sutartys. Konsuliniai santykiai reglamentuojami dvišalių sutarčių (dvišalė konsulinė konvencija).

1998 m. priimtas įstatymas “LR diplomatinės tarnybos įstatymas”, nustato Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos formavimo ir funkcionavimo teisinius pagrindus, diplomatų ir jų šeimos narių teisinę padėtį ir socialines garantijas. Šiame įstatyme nustatyta, diplomatinė tarnyba yra valstybės tarnybos dalis, kuri per Lietuvos Respublikos diplomatines tarnybos institucijas įgyvendina ir vykdo Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės nustatytą užsienio politiką.

Tiek diplomatinės, tiek konsulinės funkcijos atliekamos per institucijas. Galima išskirti:

bendros kompetencijos institucijos,

Prezidentas

Seimas

Vyriausybė

specialios, užsienio santykių, kurios dar skirstomos:

veikiančias valstybės viduje – URM;

veikiančias užsienyje:

diplomatinės atstovybės,

konsulinės įstaigos

diplomatinės atstovybės prie tarptautinių organizacijų. Jos gali būti 2 lygių:

diplomatinės ambasados,

diplomatinės midijos.

8. Valstybių bendradarbiavimas kovojant su nusikaltimais civilinės aviacijos srityje.

II pasaulinis karas davė postūmį civilinės aviacijos raidai. 1944 m. Čikagoje sukviesta tarptautinė konferencija, kuri turėjo paruošti eilę susitarimų civilinės aviacijos klausimais. Čikagos konferencijoje buvo paruošta 1944 m. konvencija dėl tarptautinės civilinės aviacijos. Čikagos konferencijoje priimtas sprendimas įkurti tarptautinę civilinės aviacijos organizaciją.

Čikagos sutarčių sistema įtvirtino ir civilinės aviacijos saugumo principą. Jis gali būti suprantamas dvejopai. Apima:

technines taisykles bei standartus, kurie suformuluoti kaip ICAO reikalavimai;

valstybių bendradarbiavimą su neteisėtais aktais, nukreiptais prieš civilinę aviaciją, prieš jos saugumą.

Sutartys:

1963 m. konvencija dėl nusikaltimų ir tam tikrų veiksmų, padarytų orlaiviuose (įsigaliojo 1997 02 19);

1970 m. Haga – konvencija dėl kovos su neteisėtu orlaivio pagrobimu;

1971 m. Monrealyje priimta konvencija dėl kovos su smurtu prieš civilinės aviacijos saugumą;

1988 m. Monrealyje prie šios konvencijos priimtas papildomas protokolas dėl kovos su smurtu tarptautinę civilinę aviaciją aptarnaujančiuose oro uostuose;

1991 m. Monrealyje priimta konvencija dėl plastikinių sprogstamųjų medžiagų žymėjimo (lengvesnio aptikimo tikslu).

Tokijo pirmoji konvencija įvardijo, kad nusikaltimai, padaryti orlaiviuose, yra nusikaltimai.

9. Valstybės – pagrindiniaitarptautinės teisės subjektai.

Sąrašas TT subjektų nėra nusistovėjęs. Valstybės yra pagrindiniai TT subjektai, nes pasaulis organizuotas valstybių egzistencijos pagrindu. Esminiai pokyčiai pasaulyje galimi tiek pozityvių, tiek negatyvių valstybių veiksmų dėka. TT normas taip pat kuria valstybės. Teisės teorijoje pateikiami valstybės kaip tarptautinio teisės subjekto požymiai. Jie nustatyti 1933 m. Montevidejo regioninėje konvencijoje dėl valstybių teisių ir pareigų. Ją pasirašė Lotynų Amerikos valstybės ir JAV. Šios konvencijos 1 str.: ”Valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas privalo turėti sekančius požymius:

nuolatiniai gyventojai,

apibrėžta teritorija,

vyriausybės,

galėjimas užmegzti ryčius su kt. valstybėmis.”

TT literatūroje minimi ir kiti požymiai: civilizacijos lygis, demokratijos laipsnis, valstybės funkcijų turėjimas, pasiruošimas laikytis TT normų.

Nuolatiniai gyventojai. Sunku įsivaizduoti valstybę su laikinaisiais gyventojais. Valstybėje turi būti nusistovėjusi bendruomenė: ar nacionaliniu, ar tautiniu pagrindu. Ši bendruomenė turi būti stabili. Tai ir yra vienos ar kitos valstybės piliečiai (pilietybės institutas), kurių ryšys su valstybe yra pastovus ir nenutrūkstamas.

Valstybės teritorija suprantama, kaip žemės rutulio dalis, susidedanti iš sausumos, vandenų, oro ir gelmių teritorijos, apibrėžta valstybių sienomis, kurios ribose įgyvendinama valstybės valdžia. Teritorijoje yra materialus valstybės egzistavimo pagrindas. Kiekvienos valstybės tikslas – tiksliai apibrėžti teritoriją.

Problema: ar gali valstybės būti tarptautiniu teisės subjektu, jei teritorija tiksliai neapibrėžta? Praktika. Izraelio teritorija nebuvo aiški stojant į JTO. Lietuvos sienos iki šiol nėra tiksliai nustatytos. Svarbu, kad turėtumėme su tam tikromis paklaidomis menamą teritoriją, kurioje gyventų nuolatiniai gyventojai.

Vyriausybė, t.y. valstybės valdžia. Kritikuotinas. Turėtų būti “valdžia” – 3 valdžios šakos.

Prancūzų mokslininkas Vellas teigia, kad tuos požymius (pastovūs gyventoja, valdžia, teritorija) sujungus į vieną elementą, kuris reiškia valstybės fizinį galėjimą arba kitaip pavadino materialus teisnumas.

Dar vienas požymis – galėjimas valstybėms užmegzti santykius su kitom valstybėmis – tada, kai yra įsitikinimas, kad bus laikomasi tarptautinės teisės normų, įsipareigojimai bus vykdomi. Tas sugebėjimas yra valstybės tarptautinės kompetencijos klausimas.

Dar vienas požymis, kuris įvardijamas kaip TT požymis – valstybės suverenitetas. Šis požymis nėra įtvirtintas Montevidejo konvencijoje. Suverenitetas formavosi savanorišku ir tautiniu pagrindu, ši kategorija susiformavo jau XVI a. Prancūzas Bodenas pateikė suvereniteto apibrėžimą: ”Tai valstybės viršenybė jos teritorijoje, o taip pat jos nepriklausomybė.”

Išskiriamos 2 suvereniteto pusės:

1) vidinė reiškia,kad valstybė gali būti traktuojama kaip teritorijos suverenas, valstybės valdžia valstybės teritorijoje yra aukščiausia visų asmenų, visų organizacijų, esančių teritorijoje atžvilgiu.Toks požymis vadinamasvisuotiniu.

2) išorinis, negalimas joks užsienio valstybės kišimasis į viešosios valdžios veikimą. Tokia savybė vadinama išimtinumu.

T.y. valstybės viršenybė šalies viduje ir nepriklausomumas tarpvalstybiniuose santykiuose. Suverenios valstybės principas naudingas visoms valstybėms ir jis turi būti derinamas su TT.

Nepriklausomybė siejama su santykiais su kitomis valstybėmis. TT teorijoje išskiriamos 2 kategorijos: 1) nepriklausomybė, kaip išorinio suvereniteto dalis, 2) suverenitetas kaipo toks.

Tarp jų priešpriešos nėra. Tačiau yra ir kita nuomonė – valstybė negali būti suvereni ir nepriklausoma, nes paklūsta teisei. Toks požiūris nepriimtas dėl kelių priežasčių:1) absoliutaus suvereniteto teorija nebeturi pagrindo egzistuoti; 2) kalbant apie valstybių suverenitetą, ji užtikrina tarptautinės teisės normos. Pvz., vienas iš pagrindinių tarptautinės teisės principų – suverenios lygybės.

Suverenitetas kaip valstybės požymis iš esmės negali būti ribotas. Bet valstybių vystymo tendencijos siejamos su integracija.

10 Diplomatinis personalas. Diplomatų akreditacija.

1998 m. sausio 6 d. LRV patvirtino Užsienio valstybių diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų bei tarptautinių organizacijų atstovybių narių akreditavimo LR nuostatus. Akreditavimas – diplomatinio atstovo užsienio valstybėje paskyrimo procedūra. Akredityvas suprantamas kaip protokolo tarnybos veikla, susijusi diplomatinių atstovybių ir kitų nutarimo pavadinime išvardintų asmenų, atvykusių į Lietuvą, registravimu. Akredityvas – tai ne tik registravimas, bet ir šių asmenų statuso nustatymas – pagal tarptautines konvencijas bei valstybės įstatymus. Akreditavimo dėka išduodamas akreditacijos pažymėjimas arba identifikacijos kortelė. Ši kortelė laikoma oficialiu dokumentu, patvirtinančiu asmens tapatybę, jo statusą bei diplomatinius imunitetus ir privilegijas, kurie taikomi LR teritorijoje.

Tam tikrų asmenų atžvilgiu akreditacijos procesas sudėtingesnis – diplomatinių atstovybių vadovų ir karo atašė. Prieš skiriant vadovą į pareigas, būtina gauti buvimo valstybės agrementą. Tai yra sutikimas. URM pateikia duomenis apie asmenį, nurodydama jo darbovietes, anketiniu duomenis, ir prašo sutikti, kad tas asmuo atstovautų. Šis procesas – slaptas. Juo nenorima pakenkti diplomato karjerai. Jeigu 1 mėnesio bėgyje negaunamas atsakymas, tai laikoma, kad sutikimas neduotas. Gavus sutikimą, diplomatinės atstovybės būsimam vadovui išduodamas įgaliojamasis raštas. Priklausomai nuo to, kam jis įteikiamas, skiriama akreditacija:

– prie valstybės vadovo,

– prie užsienio reiklų ministro.

Kai įteikiamas įgaliojamasis raštas, laikoma, kad ambasadorius faktiškai pradėjo savo darbą. Po įgaliojimo raštų įteikimų visi jo pasisakymai vertinami kaip valstybės atstovo pasisakymai.

1998 m. priimtas LR diplomatinės tarnybos įstatymas. LR diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti LR diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendintiLR užsienio politikos uždavinius ir ginti Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. LR diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi URM. LR diplomatinę atstovybę URM ministro teikimu, iš anksto apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, steigia arba likviduoja Vyriausybė.

Diplomatinis personalas Jis gali būti suskirstytas į 3 grupes:

diplomatai;

administracinis – techninis personalas;

aptarnaujantis personalas.

Prie diplomatinio personalo priskiriami darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas. Administracinis – techninis personalas: buhalteriai, vertėjai, kanceliarijos vedėjai – techniniai darbuotojai.Aptarnaujantis personalas: vairuotojai, kurjeriai, šveicoriai, liftininkai, kiemsargiai. Paprastai sudaro buvimo valstybės piliečiai.

Skirstymas reikalingas todėl, kad reikia nustatyti, kokia apimtimi šie asmenys naudojasi diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis. Diplomatinėje teisėje išskiriama ne tik diplomatų rangai, bet ir klasės. Pirmą kartą suklasifikuoti 1815 m. Vienos deklaracijoje. Ryšium su diplomatiniais rangais ir klasėmis naudojamos tam etiketo taisyklės. Diplomatinis atstovas lygu diplomatinės atstovybės vadovui. Diplomatinis agentas – tiek vadovas, tiek personalas.

Diplomatinių atstovybių vadovų klasės:

ambasadoriai arba nuncijai, akreduoti prie valstybių vadovų,

pasiuntiniai arba internuncijai, akredituoti prie valstybių vadovų;

reikalų patikėtiniai, akredituoti prie Užsienio reikalų ministerijos.

Diplomatinius rangus nustato pačios valstybės. 1990 m. įstatyme dėl diplomatinių rangų nustatyti tokie diplomatiniai rangai:

Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius,

LR nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras,

ministras patarėjas,

patarėjas,

pirmasis sekretorius,

antrasis sekretorius,

trečiasis sekretorius,

atašė.

Pirmus du ragus suteikta LR Prezidentas savo dekretu, URM Ministro teikimu.Šis rangas suteikiamas iki gyvos galvos. 3-8 – suteikia URM Ministras. Sudaroma atestacinė komisija. Galima išskirti 2 diplomatų kategorijos: a) karjeros, b) politikai. Atašė rangas suteikiamas tik po 1 metų diplomatinės tarnybos darbo. Atašė – tai ne tik diplomatinis rangas, bet tam tikra veiklos kryptis: karo (gali būti pagal kariuomenės rūšis); kultūros; spaudos.

11.Europos Tarybos funkcijos

***Yra Europos (viršūnių) Taryba ir Taryba***

ET – tai valstybių-narių arba jų vyriausybių vadovų, kartu su užsienio reikalų ministrais periodiški susitikimai. Susitikimai vyksta ne rečiau kaip 2 kartus per metus. Tokia institucija numatyta ES sutartyje, susitikimai vyksta nuo 7-ojo dešimtmečio. Tikslas – prieiti susitarimą, sprendžiant įvairius klausimus aukščiausiame lygyje. 1974 m. pripažinta tokia veiklos forma. Tai įtvirtina bendrasis Europos aktas (1987 m.). Įvestas pirmininkaujančio institutas ir pavesta pirmininkauti tuo metu taryboje pirmininkaujančios valstybės ar vyriausybės vadovui. ET kompetencija nėra aiškiai apibrėžta (ES sutarties 4 str.).

Funkcijos:

bendros politikos vadovavimas EB-joms ir Europos politikos bendradarbiavimui,

ET kaip paskutinės sprendimų priėmimo institucijos veikla. Nesusitarus Ministrams, gali bandyti susitarti valstybių vadovai.

ET veikia kaip ekonomikos ir pinigųpolitikos, socialiniais klausimais formos.

EB-jų veiklos tarptautinėje sferoje koordinavimas, bendrų pozicijų priėmimas.

Kandidatūrų į pirmininkus svarstymas.

Reiškiamos ir svarstomos valstybių narių vadovų pasiūlymai, nuomonės, steigiami komitetai pasiūlymams įgyvendinti.

Sprendimai ET priimami koncencuso keliu, turi būti visų valstybių-narių atstovų pritarimas, tačiau nėra balsuojama. ET taikomos tos pačios procedūros kaip ir taryboje.

ET priimami teisės aktai ir jų statusas:

deklaracijos

išvados

ET priimtų teisės aktų negali ginčyti kitos institucijos, jie nepatenka į teisingumo jurisdikciją, jie priskiriami guminių aktų rūšiai.

EB sutartyje yra nuostata, kad svarstant tam tikrus klausimus ET:

teikia išvadas dėl užimtumo situacijos bendrijoje,

teikia išvadą dėl tarybos rengiamų ekonominės politikos gairių,

svarsto Europos centrinio banko metinę ataskaitą.

12.Valstybių pripažinimas

Valstybių pripažinimo klausimas iškyla, kuomet atsiranda naujas tarptautinės teisės subjektas-valstybė. Po 2-ro pasaulinio karo susiformavo ~ 100 naujų valstybių. Tarptautinis teisinis pripažinimo institutas formavosi jau feodalizmo laikotarpiu. 1949 m. Jungtinės Tautos Tarptautinės teisės komisijai pavedė parengti konvenciją, kurioje atsispindėjo pagrindinės normos, kurių pagrindu vykdomas valstybių pripažinimas. Nors konvencijos ir nėra, tačiau valstybių pripažinimas vyksta. Pagrindiniai valstybių pripažinimo kriterijai: 1) realaus suvereno pirmas pripažinimas; 2) gyventojų plačiai remiamas civilinės valdžios funkcionavimas; 3) valstybės gebėjimas kontroliuoti teritoriją; 4) valstybės gebėjimas vykdyti tarptautinius įsipareigojimus. Visi šie kriterijai svarbūs. Valstybės pripažinimas – tai oficialus politinis teisinis aktas, kurį viena valstybė siunčia kitai konstatuodama pastarosios egzistavimo faktą ir siūlydama užmegzti atitinkamo lygio tarptautinius santykius. Tarptautinėje teisėje išskiriamos 3 valstybių pripažinimo rūšys: 1) de jure – tai pilnas pripažinimas, po kurio užmezgami aukščiausio lygio diplomatiniai santykiai; 2) de facto – pasirašomos sutartys, daugiausia konsuliniai santykiai (trūksta aukščiausio lygio); 3) at hoc – pasirašoma vienintelė sutartis ir lyg demonstruoja, kad subjektas. Bet pripažinimas gali būti tik pilnas. Pripažinimas dar skirstomas pagal adresatus: 1) vyriausybės – vyriausybė formuojama legitimiu, teisiniu keliu, vyriausybės pripažinimo klausimas neiškyla; 2) emigracinė vyriausybė – vyriausybė emigravusi į kitą šalį atstovauja savo valstybę; 3) valstybę pripažinus kariaujančia šalimi pradeda galioti atitinkamos sutartys.

13.Diplomatinių atstovybių funkcijos

Pagrindinės diplomatinių atstovybių funkcijos įvardijamos Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių:

akredituojančios valstybės atstovavimas buvimo valstybėje ir oficialių santykių palaikymas;

akredituojančios valstybės ir jos piliečių interesų buvimo valstybėje gynimas diplomatinės gynybos priemonėmis;

derybų su buvimo valstybės vyriausybe vedimas;

informacijos apie buvimo valstybės politinį, ekonominį gyvenimą rinkimas teisėtais būdais;

draugiškų santykių tarp buvimo valstybių skatinimas bei ekonominio, kultūrinio, mokslinio bendradarbiavimo vystymas.

LR diplomatinės tarnybos įstatyme numatyta dar viena funkcija: – diplomatinė atstovybė platina informaciją apie LR, jos politinę, socialinę, ekonominę padėtį, kultūra, papročius, tradicijas.

Diplomatinė atstovybė – aukščiausia politinė institucija. Ji steigiama sostinėje palaiko ryšį su aukščiausiomis centrinės valdžios institucijomis. LR diplomatinėms atstovybėms pavedamos ir konsulinės funkcijos. Konsulinės įstaigos yra pavaldžios diplomatinėms atstovybėms. Gali būti steigiamos diplomatinės atstovybės, prie tarptautinių organizacijų. Jų funkcijos sutampa. Specialios misijos gali būti kuriamos tiek prezidento, tiek užsienio reikalų ministro iniciatyva, konkretiems tarpvalstybinių santykių klausimams spręsti.

14. Tarptautinis baudžiamasis teismas.

Nuolatinio tarptautinio baudžiamojo tribunolo kūrimo idėja buvo iškelta 1899 m. Hagos konferencijoje. Pirmojo pasaulinio karo sąjungininkai 1919 m. įsteigė specialią komisiją ištirti atsakomybės už nusikaltimus, įvykdytus karo metu, klausimus. Buvo numatyta ištirti nusikaltimus ,,prieš žmoniškumo įstatymus” (tai buvo reakcija į armėnų genocidą, t.y. nužudymą daugiau nei 1 mln. armėnų, kurį 1915 m. įvykdė Otomanų (Osmanų) imperijos pajėgos, remiamos turkų gyventojų. Bet 1923 m. Lozanos Taikos sutartis su Turkija suteikė asmenims, apkaltintiems įvykdžius nusikaltimus ,,prieš žmoniškumo įstatymus”, amnestiją). Didžiausią indėlį apibrėžiant nusikaltimus taikai, žmoniškumui ir karinius nusikaltimus padarė Niurnbergo ir Tokijo tarptautiniai kariniai tribunolai. Pagal šių tribunolų statutus nusikaltimai taikai – agresyvaus karo ruošimas, pradėjimas ir vykdymas; kariniai nusikaltimai – karo įstatymų ir papročių pažeidimas (pvz.: įkaitų žudymas); nusikaltimai žmoniškumui – nusikaltimai, įvykdyti prieš civilius gyventojus (pvz.: civilių gyventojų – jų pavergimas, naikinimas, persekiojimas ir t.t.).

Tarptautinės bendrijos įkurti laikini kariniai tribunolai turi minusų:

įkuriami tik tam tikrai situacijai išsiaiškinti; laikino pobūdžio.

neturi struktūros, kuri padėtų įgyvendinti priimtus sprendimus.

neturi pastovios teisinės bazės.

Tautų Generalinė Asamblėja pavedė Tarptautinės teisės komisijai ištirti galimybę įsteigti nuolatinį tarptautinį kriminalinį teismą. Tačiau politinis šaltojo karo klimatas sutrukdė įvykdyti šią užduotį. Tik 1989 m. Generalinė Asamblėja vėl pakartojo savo pavedimą. Tarptautinės teisės komisija šią užduotį įvykdė 1993 m., patvirtindama Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto projektą ir jo komentarą. Jų pagrindu 1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų diplomatinė konferencija Romoje (dalyvavo 161 valstybė) priėmė universalią tarptautinę sutartį – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą. Tai sudėtinga ir detali tarptautinė sutartis, sui generis (savos rūšies) tarptautinis baudžiamasis ir baudžiamojo proceso kodeksas. Romosstatutą sudaro Preambulė ir 13 skyrių, skirtų: Teismo steigimui, jo jurisdikcijai bei taikomai teisei, bendriesiems BT principams, Teismo sudėčiai, bylų ikiteisminiam tyrimui, bausmėms, nuosprendžių apskundimui bei bylų peržiūrėjimui, valstybių bendradarbiavimui bei teisinei pagalbai, nuosprendžių vykdymui, Valstybių Dalyvių Asamblėjos steigimui bei veiklai, finansų klausimams ir bendroms organizacinėms nuostatoms.

Romos Statuto 34 str. ,,Teismo organai” numato:

,,Teismą sudaro šie organai: a) Prezidentūra (ją sudarys Teismo Pirmininkas, jo Pirmasis ir Antrasis Pavaduotojai, pageidautina ne vienos tautybės); b) Apeliacinis skyrius; Teisminis skyrius ir Ikiteisminis skyrius; (kiekviename Teismo skyriuje teismines funkcijas vykdys atitinkamai Apeliacinė, Teisminė ir Ikiteisminė kolegijos, sudarytos iš atitinkamų skyrių teisėjų); c) Prokuroro tarnyba (,,veikia kaip nepriklausomas ir atskiras Teismo organas. Ji atsakinga už pranešimų rengimą ir bet kokios esminės informacijos apie nusikaltimus, priskirtus Teismo jurisdikcijai, rinkimą ir tyrimo bei baudžiamojo persekiojimo Teisme vykdymą”); d) Sekretoriatas (aptarnauja teismą, registruoja bylas, kaupia archyvą)”.

Teismo oficialios kalbos – 6 (JTO kalbos): arabų, rusų, ispanų, anglų, kinų, prancūzų. Darbinės kalbos – 2: anglų, prancūzų.

Tarpt. Baudžiamojo teismo būstinė bus Hagoje.

Teismą sudarys 18 teisėjų, Valstybių Dalyvių Asamblėjos renkamų 9 metams.

Romos statutas įsigalios praėjus 60 dienų po to, kai jo dalyvėmis taps 60 valstybių (kai bus deponuotas 60 – tas ratifikacinis, patvirtinimo ar prisijungimo raštas). Tai gali įvykti negreitai.

Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijai priskiriami tik tam tikri, Romos Statute apibrėžti, nusikaltimai. Teismas turi jurisdikciją šiems nusikaltimams:

genocido nusikaltimui;

nusikaltimams žmoniškumui;

kariniams nusikaltimams;

agresijos nusikaltimui.

Statute pateikiami nusikaltimų apibrėžimai bei juos konkretizuojantys veiksmai. Pvz.: Tarptautinė bendrija diskutuoja, kaip būtų traktuojamas genocidas.Išskiriami įvairūs genocido tipai:

Politinis genocidas.Pasireiškia nacionalinės vyriausybės naikinimu.

Socialinis genocidas.Kai naikinami tautos intelektualiniai resursai, kai susidorojama su inteligentija.

Fizinis genocidas. Masinis žmonių žudymas dėl priklausymo rasei, politinei bendrijai.

Kai kas skiria rasinį genocidą – sterilizacija, vaikų žudymas.

Apibrėžiant nusikaltimus žmoniškumui skiriami tokie 2 požymiai:

platus mastas;

sistematiškumas, sistema veiksmų.

N a u j i e n a :statutas numato bausmių sistemą.

Romos Statuto 3 dalyje (,, Bendrieji BT principai”) išdėstomi visuotinai pripažinti principai, kuriais turi vadovautis Teismas:

nėra nusikaltimo be įstatymo, šiuo atveju – Statuto;

nėra bausmės be įstatymo, šiuo atveju – Statuto;

baudžiamojo įstatymo (Statuto) netaikymo atgal principas;

individualios atsakomybės principas – kolektyvinė atsakomybė draudžiama;

baudž. atsakomybės netaikymas mažamečiams ar nepilnamečiams asmenims;

asmens oficiali padėtis (valstybės ar Vyriausybės vadovas, parlamento Narys ir pan.) neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal Statutą ir šios atsakomybės nesušvelnina;

karo vadas atsako užnusikaltimus sau pavaldžių karių, jei nusikaltimo padarymo momentu jis kontroliavo pavaldžius karius, žinojo ar turėjo žinoti apie nusikaltimą, tačiau neužkirto jam kelio arba jį nuslėpė;

senaties terminai netaikomi Statute numatytiems nusikaltimams;

negali būti traukiami atsakomybėn ir baudžiami asmenys be kaltės (tyčios ar neatsargumo);

būtinoji gintis atleidžia nuo atsakomybės;

teisės taikymo klaida neatleidžia nuo atsakomybės;

įsakymo ar įstatymo vykdymas neatleidžia nuo atsakomybės už genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui, tačiau karinių nusikaltimų ir agresijos nusikaltimo atveju atleidimas nuo atsakomybės galimas nebent tada, kai asmuo turėjo teisinę pareigą vykdyti įsakymą, nežinojo apie įsakymo neteisėtumą ir įsakymas nebuvo akivaizdžiai neteisėtas.

Pagrindinės kriminalinės bausmės, kurias gali skirti Teismas, yra laisvės atėmimas iki 30 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos(77 str.). Paskirta bausmė bus atliekama toje valstybėje, kurią pasirinks Teismas iš sąrašo valstybių, pasiūliusių, kad tokios bausmės būtų atliekamos šių valstybių penitenciarinėse įstaigose (103 str.).

Universalios jurisdikcijos principas – valstybės privalo bausti karinius nusikaltėlius nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo vietos. Tai išplaukia iš 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos.

15.Tarptautinės teisės normų kūrimo ir užtikrinimo ypatybės

Tarptautinėje teisėje nėra vieningo teisės normų kūrėjo, o teisės normos kuriamos valstybių susitarimu. Valstybės, suinteresuotos, kad kuri nors elgesio taisyklė būtų įtvirtinta kaip teisiškai privaloma norma, siekia abipusių nuolaidų būdu derinant valstybių valią pasiekti susitarimą ir įtvirtinti jį kaip tarptautinį paprotį ar tarptautinę sutartį. Taigi tarptautinės teisės pagrindinis šaltinis yra tarptautinis paprotys ir tarptautinė sutartis, skirtingai nei nacionalinės teisės sistemose. Tarptautinės teisės normos užtikrinamos prievartos jėga, tačiau skirtingomis formomis nei nacionalinėje teisėje. Tarptautinėje teisėje nėra vieningo specialaus prievartos aparato, esančio aukščiau valstybių ir turinčio teisę ir galimybę priversti teisės subjektus vykdyti teisės normas. Prievartą tarptautinėje teisėje vykdo patys teisės subjektai individualiai arba kolektyviai. Tarptautinė teisė yra koordinacinio pobūdžio. Saugumo taryba nustato grėsmės taikai, taikos pažeidimo ar agresijos akto buvimą, pateikia rekomendacijas arba sprendžia, kokių imtis priemonių dėl tarptautinės taikos bei saugumo palaikymo ar atkūrimo. Gali imtis priemonių nesusijusių su ginkluotos jėgos panaudojimu, kaip ekonominių, diplomatinių ir kt. santykių visiškas ar dalinis nutraukimas, blokados, atsakomosios priemonės, retorsijos, represalijos. Draudžiama naudoti jėga ir net grasinti jėga.

16. Konsulinių atstovybių funkcijos.

Skirtumas tarp diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų: įstaiga – administracinė techninė institucija. Nutraukus diplomatinius santykius, konsulinė veikla nebūtinai baigiasi.

Remiantis 1995 m. statutu yra skiriamos rūšys:

Generaliniai konsulatai.

Konsulatai.

Vicekonsulatai.

Konsulinė agentūra.

Konsulatas, kaip įstaiga, aptarnauja atitinkamą teritoriją (Rusija nori atidaryti konsulatą Kaune). Konsulinis vadovas turi gauti egzekvatūrą.Iš esmės taikomi tie patys imunitetai ir privilegijos kaip ir diplomatams (prie diplomatų esantis administracinis techninis personalas turi privilegijas ir imunitetus tik funkcijų vykdymo metu ). Šiaip imunitetą gali suteikti abipusiu šalių susitarimu.

Personalui (3 kategorijai) privilegijos netaikomos. Imunitetus taip pat turi sutuoktinis ir vaikai.

Konsulinių atstovybių funkcijos:

bendrosios;

specialiosios.

Bendrosios:

atstovavimo;

interesų gynimo;

informacijos rinkimo;

bendradarbiavimo vystymo.

Specialiosios. Jos konkretizuojamos dvišalėse konvencijose. Detaliai apibrėžtos 1995 m. konsuliniame statute.

Funkcijos, susijusios su asmens areštu ir teisminiu nagrinėjimu. Visais atvejais, kai sulaikomas, suimamas valstybės pilietis, apie tai turi būti pranešta konsulinei įstaigai. Konsulinis pareigūnas turi teisę lankyti areštuotą pilietį, perduoti ir priimti korespondenciją, sintinius, prižiūrėti, kad teisminiame nagrinėjime deramai būtų atstovaujami to piliečio interesai, gali būti gynėjas. Konsulinės įstaigos atlieka nemažai notaro f – jų.

Pvz.: funkcijos, susijusios su turto palikimu. Konsulas išduoda leidimus įvežti ar išvežti turtui, kuris yra palikimo dalis. Išduoda leidimą realizuoti palikimo dalį, pervesti savo valstybės Valiutą į laisvai konvertuojamą ir pervesti į valstybę, kurioje pilietis gyvena.

Funkcijos, susijusios su pilietybės klausimais. LR įstatymai: nustatyta tvarka konsulas priima pareiškimus dėl pilietybės, registruoja LR piliečius, esančius užsienio valst. Registruoja LR piliečių mirties bei gimimo aktus. Atlieka santuokos formalumus, išduoda santuokos liudijimą. Konsulinis pareigūnas turi teisę pratęsti paso galiojimą, pakeisti pasą.

Funkcijos, susijusios su globa. Dėl nepilnamečio globos – konsulinis pareigūnas parenka tinkamus globėjus. Klasikinė pareigūno funkcija – konsulo pagalba laivams. Ji yra įvairi:

konsulinis pareigūnas turi teisę tirti bet kokį atsitikimą, įvykusį jo valstybės laive.

gali apklausti kapitoną, įgulos narius, peržiūrėti laivo dokumentus.

sprendžia ginčus tarp kapitono ir įgulos.

rūpinasi laivo įgulos gydymu.

rūpinasi, kad būtų sutvarkyti laivo atvykimo dokumentai į uostą.

lydi įgulos narį teisme ir valdžios institucijose.

privalo dalyvauti visuose procesiniuose veiksmuose prieš laivą (darant kratą ir pan.).

įvykus avarijai konsulas privalo organizuoti pagalbą laivams.

jei laivas įgyjamas užsienyje, konsulinis pareigūnas išduoda laikiną liudijimą, suteikiantį laivui plaukti su LR vėliava.

jei įplaukimas į uostą yra nesaugus, konsulinis pareigūnas turi perspėti laivo kapitoną.

teikia pagalbą ir orlaiviams.

konsulinio pareigūno viena iš funkcijų – informuoti sveikatos apsaugos ministeriją, VRM apie karantininius susirgimus, jų pobūdį,išplitimo ribas; jei atsirado pavojingų žemės ūkio augalų; jei atsirado pavojus išplisti žmonių, gyvulių susirgimams.

LR įstatymuose dar yra paminėta:

Pareigūnas tvirtina sutartis, testamentus, įgaliojimus, liudija dokumentų vertimus, jų tikrumą, priima saugoti dokumentus, tvirtina tų dokumentų tikrumą ir t.t. (už šiuos veiksmus imami mokesčiai).

17.Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis.

Santykis ir sąveika. Egzistuoja dualistinė ir monistinė teorija. Dualistai klasikai – Openheimas, Strupas teigia, kad TT ir nacionalinė teisė (NT) – tai dvi savarankiškos teisės sistemos. Klaida – šios dvi sistemos niekada tarpusavyje nesusisiekia. Jeigu ginčas kyla valstybės viduje – remiasi vidaus T normomis, už valstybės – TT. Bet šios dvi sistemos sąveikauja, susikerta ir t.t. Tarptautinė sutartis įsigalios, kada laikysimės LR įstatymu ir tarptautine konvencija. Du skrituliai.

Monistinė teorija – egzistuoja vieninga teisės sistema. Vienas skritulys. Kam atiduot pirmenybę? Dvi kryptys: primatas tarptautinei ir primatas nacionalinei. Egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Kam pirmenybė? Teismų praktika patvirtina, kad pirmenybė turi būti atiduota tarptautinei teisei. Jei pasirašė tarptautinę sutartį, turi suderinti savo NT su TT.

Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės. Valstybė negali remtis nacionaliniais teisės aktais tam, kad pateisintų tarptautinės sutarties nevykdymą. TT komisija parengė valstybės atsakomybės straipsnių projektą. TT pažeidimas yra tada, jei tai prieštarauja TT normoms.

Monistai grindžia, kad kuria vienas subjektas – kuria valstybė. Hansas Kelzenas – vieninga norma, ant kurios kūrėsi visa sistema. Sutarčių reikia laikytis – tai pagrindų pagrindas.

Laikui bėgant atsiranda Koordinacijos teorija. Džeraldas Ficmoris, neigdamas dualistinę ir monistinę teorijas, iškelia savarankišką koordinacijos teoriją. Egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Tarp jų galima kolizija, todėl sąveiką tarp šių teisės sistemų reikia spręsti koordinavimos keliu. Jis turi vykti nacionalinei teisei prisiderinant prie tarptautinės. Valstybei pasirašant tarptautinę sutartį, reikia pasižiūrėti, ar ji neprieštarauja tarptautinei teisei.

Remiantis LR Konstitucijos I38 str. Ir tarptautinių sutarčių įstatymu I999 06 20 LR K “Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis”. 1991m. Tarptautinių sutarčių įstatymas, jį vėliau pakeitė 1999m. Įstatymo galią turi tik Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys. Šis teiginys taikomas tik įsigaliojusioms tarptautinėms sutartims, deponavus raštus tarp tarptautinės sutarties depozitarą. Laiko tarpas tarp pasirašymo, ratifikavimo ir deponavimo gali būti net vieneri metai., pvz., Jūrų konvencija įsigaliojo po 60 raštų įteikimo.Po paskutinio 60 rašto įteikimo praėjus 1m. tam, kad priderintų nacionalinę teisę. Galioja tik paskelbtos tarptautinės sutartys (o LR 15% dar nepaskelbta). Hierarhija: konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai, poįstatyminiai aktai, kur tarptautinės sutartys? Ratifikuotos turi – įstatymų galią, neratifikuotos – poįstatyminių aktų. Jei tarptautinė sutartis nustato kitaip nei nacionaliniai įstatymai, tai vadovaujamasi tarptautiniais įstatymais (taip numatyta tarptautinių sutarčių įstatyme), nors tai turėtų reguliuoti konstitucija.

ES – savarankiška teisės sistema. Ji nesutampa nei su NT nei su TT.ES buvo įkurta tarptautinės sutarties pagrindu. ES teisingumo teismas 1963m. Van Gent & Los byloje (Olandijos piliečio) pasakė – galima padaryti išvadą, kad bendrija sukūrė naują teisinę tvarką, kurios naudai valstybės apribojo kai kurias suverenias teises. Subjektai ne tik valstybės, bet ir piliečiai. Vadinasi, egzistuoja savarankiška teisės sistema – EST. LR teisinė sistema turės derintis prie TT ir EST. Tai vadinama harmonizavimu. Jei LR taptų ES nare, tai 2/3 normų būtų ES. Mažiausiai kėsintųsi į baudžiamosios sritį, o daugiausiai – vartotojo, autorinių teisių, draudimo. Kai stojo į ES asocijuota nare, padarė pataisą konstitucijoj dėl žemės nuosavybės: iš pradžių buvo tik LR piliečiams, vėliau – ir kitiems. Todėl nuolat reikia derinti norminius aktus.

Implementavimas. Nėra sudėtinga implementuoti tarptautinių sutarčių, kurios yra tiesioginio veikimo. Tai tokios, kurias implementuojant į teisinę sistemą nereikia priimti papildomų teisės aktų. Netiesioginio veikimo – reikia priimti papildomus aktus. 1961m. Narkotikų konvencija – ratifikavusios valstybės įsipareigojo bausti už narkotikų pervežimą ir t.t. Turėjo įtvirtinti savo baudžiamojoje teisėje.

Teisinė sistema. Į ją įeina teisės sistema, teisės taikymas ir t.t. Europos žmogaus teisių konvencija – turi būti subjektyvi nuomonė (pašalino byloj teisėją, o kiti du liko, nes kreipėsi advokatas).

18.Tarptautinės teisės subjektai: sąvoka ir rūšys.

TT subjektais gali būti asmenys, turintys tarpt. teises ir pareigas ar potencialiai galintys turėti bei apginti tarptautines teises ir pareigas. 2 reikalavimai (2 subjektų rūšys): tarptautinės teisės subjektas ir tarptautinių santykių subjektas. Kiekvienas subjektas turi turėti teisnumą ir veiksnumą. Tarp TT subjektų teisnumas ir veiksnumas skiriasi. Reikia daryti skirtumą tarp subjekto, teisinio santykio subjekto.

TT subjektų sąrašas nenusistovėjęs, pvz., 1920m. pradžioj tarptautinių organizacijų statusas: svarbiausias subjektas – valstybės. Šiuo klausimu yra knyga “LR nepriklausomybės atkūrimas ir TT”. Požymiai sukodifikuoti 1933m. Monto Video konvencija “dėl valstybių teisių ir pareigų”. Tai regioninė konvencija, kurią pasirašė JAV ir Lotynų Amerikos valstybės. 1str. – valstybė, kaip TT subjektas privalo turėti šiuos požymius:

nuolatiniai gyventojai – stabili bendruomenė, nusistovėjusi. Nesvarbu kokiu pagrindu -nacionaliniu, tautiniu – svarbu stabilumas. Turi būti bendruomenė įvardinta kaip tos valstybės piliečiai – ryšys su valstybe pastovus;

apibrėžta teritorija. Valstybės teritorija suprantama kaip žemės rutulio dalis, susidedanti iš sausumos, vandens, oro ir teritorijos, apibrėžtos valstybės sienomis, kurios ribose įgyvendina valstybės valdžia. Teritorija – materialus valstybės egzistavimo pagrindas. Galima pripažinti TT subjektu V, kurios teritorija nėra tiksliai apibrėžta, kadangi teritorija turi būti numanoma (pvz., Izraelis, Albanija);

vyriausybė – daugiau politologinis terminas. Reikia kalbėt apie valdžią. Pvz., Afrikoje kai kur yra 8 valdžios. Turi būti minimum 3 grandys. Tai materialus pagrindas valstybės egzistencijai. Prof. Beilas sujungė 3 požymius ir vadina materialiu teisnumu (teritorija, gyventojai, valdžia), bet yra dar požymių;

galėjimas užmegzti ryšius su kitom valstybėm (ir vykdyti tarptautines sutartis);

Vienas pagrindinių valstybės požymių – valstybė tampa TT subjektais, nes jos turi suverenitetą. Ši kategorija atsiranda net 16a.autorius -Bodenas: 2 suvereniteto pusės:

1)vidinis;

2)išorinis.

Vidinis – valstybės viršenybė šalies viduje ir jos nepriklausomybė tarptautiniuose santykiuose.

1 požymis: valstybės valdžia valstybės teritorijoje yra aukščiausia. Ši valdžia turi būti savarankiška, nes niekas negali kištis į viešosios valdžios veikimą. Kartu valdžia prisiima atsakomybę kontroliuoti ir valdyti teritoriją.

2 požymis: valstybės santykiai su kitomis valstybėmis. Šis principas naudingesnis mažoms valstybėms (lygiaverčiai tarpvalstybiniai santykiai). Suverenios lygybės principas.

Kai kurie autoriai teigia, kad TT ir suverenitetas – valstybės nesuderinami. Nevisai, nes valstybės sprendžia, ar prisijungt prie tarptautinių sutarčių ar ne. Dabar sunkiai įmanomas absoliutus suverenitetas. Galutinis tarptautinių organizacijų tikslas – valstybių išlikimas vykstančioje konkurencinėje kovoje.

Suverenitetas ir nepriklausomybė. Valstybių pripažinimo klausimas iškyla, kai atsiranda naujas TT klausimas. Juozas Šatas teigia, kad po 2 PK susiformavo 100 naujų valstybių, iškilo pripažinimo klausimas. Pripažinimo institutas pradėjo formuotis dar feodalizmo laikotarpiu. Nesusiformavo kodifikuotas tarptautinio pripažinimo institutas. 1949m. JT TT komisijai pavedė parengti konvenciją, kurioje atsispindėtų pagrindinės normos, kurių pagrindu vyksta pripažinimas. Neparengė, nes tai super sudėtingas kl. Nesuformulavo valstybės pripažinimo kriterijaus. J.Šatas išskiria tokius kriterijus:

1. realaus suvereno pirmas pripažinimas;

2. gyventojų plačiai remiamas civilinės valdžios funkcionavimas;

3. valstybės gebėjimas kontroliuoti teritoriją;

4. valstybės gebėjimas vykdyti tarptautinius įsipareigojimus.

Šie kriterijai svarbūs ir aiškūs, išskyrus pirmąjį. To suvereno, kuris valdė iki tol, nepriklausomybės pripažinimas /Islandija/. Labai svarbus Rusijos pripažinimas – tai buvo pats svarbiausias pripažinimas. Vėliau – Vatikano. Po Rusijos pripažinimo – kelias į tarptautines organizacijas.

Yra daug politinių momentų, kurie neapčiuopiami, pvz., draugiškumas.

V pripažinimas – oficialus teisinis politinis aktas, kurį viena valstybė siunčia kitai, konstatuodama pastarosios egzistavimo faktą ir siūlydama užmegzti atitinkamo lygio tarptautinius santykius. Tuo aktu užmezgami atitinkami tarpt. santykiai.

V pripažinimo rūšys:

De jure – pilnas pripažinimas, po kurio užmezgami aukščiausio lygio santykiai – diplomatiniai santykiai.

De facto;

Ad hoc – tik sutarties pasirašymo atveju (pvz., pirkimo – pardavimo sutarčiai).

Pripažinimas turi būti tik pilnas. TT pripažinimas skirstomas tik pagal adresatus: pripažinimas kariaujančiai šaliai: vyriausybės pripažinimas – jei vyriausybė teisėtu keliu formuojama, problemų nėra (pvz., jeibūtų sudaryta Ivanovo vyriausybė). Imigracinės vyriausybės pripažinimo klausimas (Saudargas turėjo emigruoti į Lenkiją, jei kas).

Tautos, siekiančios nepriklausomybės. Tautos pagrindas – suverenitetas. Tai tautos teisė apsispręsti, puoselėti savo kultūrą, raštą, papročius, religiją. Kiekviena tauta turi teisę į gamtinius resursus, išlikti.

Tautinės mažumos turi teisę į kultūrą, kalbą ir t.t. TT reikalavimai:

Tauta, kuri siekia valstybingumo;

Tauta turi turėti atstovaujamąsias institucijas (pvz.palestiniečiai). Jei tauta siekia valstybingumo, tai visos priemonės jai leistinos, realizuojant tautų apsisprendimo teisę.

Laisvieji miestai – anomalija TT-je, netrafaretinis reiškinys. Vis tiek kam nors vėliau priklausys. Pvz., Vakarų Berlynas buvo TT subjektu. Tai pereinamo laikotarpio pavyzdžiai. Pvz., po 1 PK Klaipėda. Subjektiškumą laisvojo miesto nulemia tarptautinė sutartis.

Daug specialistų (8 prieš 2) pasisako, kad fiziniai asmenys yra TT subjektais. Tarptautinių santykių praktika rodo, kad fiziniai asmenys tam tikrose situacijose yra TT subjektai: žmogaus teisių apsauga; žmogaus atsakomybės institutas; diplomatinė ir konsulinė teisė. Šiose 3 sferose fizinis asmuo reiškiasi kaip TT subjektas.

Šiuolaikinėje TT pilnateisiai subjektai yra ir tarpt.organizacijos.

19.Diplomatų privilegijos ir imunitetai.

Diplomatas – diplomatinį rangą turintis LR pilietis, dirbantis pagal diplomato tarnybos sutartį ar terminuotą diplomato tarnybos sutartį. Diplomatų privilegijos ir imunitetai. Reikia skirti 2 rūšis:

diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai.

Diplomatų privilegijos ir imunitetai.

Tai skirtingos sąvokos. Pirmu atveju kalbam kaip apie institucijas, o antru – apie funkcijų atlikimą. Kai kurie autoriai pateikia bendrą. Diplomatų imunitetai ir privilegijos – visuma ypatingų teisių ir pirmenybių, kurios suteikiamos užsienio diplomatams bei diplomatinėms atstovybėms priimančioje valstybėje su tikslu, kad būtų sėkmingai vykdomos diplomatinių atstovybių funkcijos. Reikia skirti imunitetą nuo privilegijos. Imunitetas TT gali būti suprantamas kaip išėmimas iš jurisdikcijos tiek diplomato tiek diplomatinės atstovybės. Tai reiškia, kad priimančios valstybės įstatymai esant imunitetui nėra taikomi. Kalbant apie privilegijas – tai pirmenybės, kurios teikiamos diplomatams ir atstovybėms. Privilegijos ir imunitetai formavosi palaipsniui. Pirmą kartą visapusiškai imunitetai ir privilegijos buvo įtvirtinti Vienos konvencijoj dėl diplomatinių santykių.

Diplomatų imunitetai ir privilegijos: užtikrinamas asmens neliečiamumo imunitetas, artimas atstovybės imunitetui (29 konvencijos str.). Priimanti valstybė turi reikšti diplomatui tinkamą pagarbą ir imtis visų reikalingų priemonių, kad užkirstų kelią bet kokiam pasikėsinimui į jo asmenį, laisvę ir garbę. Asmuo neliečiamas – negali būti areštuojamas ar bet kokia forma sulaikomas. Bet gali būti sulaikytas betarpiškai darant nusikaltimą. Paaiškėjus, kad diplomatas – paleidžiamas. Paskui g.b.paskelbtas persona non grata. Turi palikti šalį, jei nepalieka, imunitetas dingsta.

Valstybė gali savo nuožiūra atsisakyti imuniteto, pvz., Gruzija, sužinojusi, kad Gruzijos diplomatas nušovė žmogų, atsisakė imuniteto (čia JAV buvo). Imunitetas užtikrina diplomato privačios rezidencijos neliečiamybę. Imunitetas ir jurisdikcija: baudžiamoji, civilinė, administracinė. Negalibūti taikoma atsakomybė už pažeidimus: baudžiamoji – 100%, jei valstybė neatsisako. Diplomatas kaip asmuo negali būti atvesdinamas kaip liudytojas (jei tik pats sutinka). Administracinė atsakomybė – taip pat 100%, o civilinė – jau su klausimu (pvz., avarija? Paprastai atlyginama). VK praktika – jokiu būdu nenagrinėti būtų teisme. Kiti sako, kad civilinė jurisdikcija taikoma, kai diplomatas veikia kaip privatus asmuo (bet nebūtinai).

Diplomatas atleidžiamas nuo bet kokių muitų ar mokesčių, išskyrus mokesčius už paslaugas.

Diplomato bagažas nėra tikrinamas kertant valstybės sieną, bet jei yra pagrindo manyti, kad daromas nusikaltimas, diplomato bagažas patikrinamas, bet turi dalyvauti diplomatas, o jei negali, tai atstovybės darbuotojas. Asmeninio naudojimo daiktai neapmuitinami.

Privilegijos. Diplomatams – pagarba, priėmimai. Mini savo valstybės šventes. Paskutiniai į priėmimą atvyksta turintys aukščiausią rangą (ir pirmi išeina).

Kiekvienas asmuo, turintis diplomatines privilegijas ir imunitetus, pradeda jais naudotis nuo atvykimo į priimančios valstybės teritoriją. Šį momentą reikia skirti nuo momento, kai diplomatas pradeda vykdyti savo funkcijas.

20. Tarptautinės teisės šaltiniai: rūšys ir bendras apibūdinimas.

T.T.Š. sąvoka yra viena iš painiausių. T.Š. suprantama 3 aspektais: 1.Materialine prasme 2. formos prasme 3. Pažintine prasme. Materialine prasme – faktoriai apibrėžiantys turinį, sąlygojantys teisę (ekonomika, politika, kultūra). Formos prasme – teisės normos (teisės norminiai aktai, paprotys, precedentas). Formos prasme kalbant apie T.T. – tarptautinės sutartys, tarptautiniai papročiai.

Klasikinį T.T. šaltinių sąrašą pateikia Tarptautinio teisingumo teismo Statuto 38 straipsnis:

1.tarptautinės konvencijos, tiek bendrąsias tiek specialiąsias, nustatančias normas, kurias aiškiai pripažįsta valstybės – ginčo dalyvės.

2.tarptautinį paprotį, kaip bendros praktikos, kuri pripažįstama teise, įrodymą.

3.bendrus teisės principus, kuriuos pripažįsta civilizuotos tautos.

Taip pat formos prasme prie šaltinių priskirtini ir teismo sprendimai, tarptautinė doktrina.

TT šaltinius galima skirti į pagrindinius ir pagalbinius. Pagrindiniai – tarptautinės sutartys ir tarptautiniai papročiai. Visus likusiuosius Saulius K. (kas nežino, tai čia tas, kuris mum dėstė TT) priskiria prie pagalbinių. Vadovėlis tokio paskirstymo nemini. Vadovėlyje prie TT šaltinių priskiriami tarptautinių organizacijų aktai, taip pat valstybių vienašaliai aktai, kurie g.b. tarptautinių įsipareigojimų šaltiniai. Teismo sprendimus toliau samprotaudamas Saulius vertina, kaip papildomus TT šaltinius, nes jis tik patvirtina teisės normą, o ne sukuria ją. Doktriną, monografiją pažintine prasme priskiria prie papildomų TT šaltinių.

Tarptautinės sutartys-terminas reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės, nepriklausomai nuo to, ar jį sudaro vienas, du ar daugiau dokumentų ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo (1969 m. Vienos konvencija). Tarptautinę sutartį gali sudaryti ir kiti T.T. subjektai – tarptautinės organizacijos, valstybiniai-teritoriniai vienetai ir t.t. Praktikoje žinomos ir tarptautinės sutartys sudarytos žodžiu – taip vadinami džentelmeniški susitarimai. Tarptautinės sutartys yra dviejų ir daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato, kurį reguliuoja T.T. Ji grindžiama šalių sutikimu. Tarptautinė sutartis yra labiausiai formalizuotas TT šaltinis, nes jos taisyklės įforminamos šalių pasirašytame dokumente (išskyrus džentelmeniškus susitarimus)

Tarptautiniam papročiui būdingi du sudėtiniai elementai: a) bendra praktika – reiškianti tam tikrų faktų, elgesio pasikartojimą, pastovumą b) tokios praktikos pripažinimą teisinę normą. Tai reiškia, kad valstybė ne tik laikosi tam tikrų taisyklių, bet ir aiškiai išreiškia savo įsitikinimą, kad tokia taisyklė yra privaloma. Kai kada iškyla įrodymo problema, kad toks paprotys egzistuoja. TT. nepripažįsta šaltinių hierarchijos, bet tarptautinė sutartis turi pirmenybę ta prasme, kad ji apibrėžta raštu, tai suteikia daugiau tikrumo valstybių tarpusavio santykiams. Tarptautinis teisingumo teismas Šiaurės jūros kontinentinio šelfo byloje, nurodė kad kontinentinio šelfo atribojimas atliekamas susitarimu tarp valstybių pagal tarptautinę teisę, tokiu būdu, kad būtų pasiektas teisingas sprendimas. Valstybėms, kurios neprisijungė prie 1958 metų Ženevos konvencijos “dėl kontinentinio šelfo” norma yra tarptautinis paprotys.

Bendrieji teisės principai. Teisininkų komitetas, kūręs Tarptautinio teisingumo teismo statutą, išvardindamas teisės šaltinius, siekė išvengti situacijų kuomet teismas negalėtų išspręsti bylos dėl spragos tarptautinėje teisėje. Tai parodo pagalbinį šio šaltinio pobūdį palyginus su sutartimi ir papročiu. Dažniausiai buvo pasinaudojama romėnų teisės principais. Praktika leidžia išskirti procesinius principus (negalima iš naujo spręsti tos pačios bylos, vėlesnis įstatymas pakeičia ankstesnį.), tuo tarpu materialinės teisės bendrieji principai labiau priimtini tada, kai tampa tarptautiniais papročiais, t.y. kai nusistovėjusi praktika leidžia juos taikyti.

Teismo precedentas nėra TT šaltinis. Jo sprendimas privalomas tik teisme dalyvaujančioms šalims ir tik šioje byloje, bet jie yra pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti.

Panašiai galima apibūdinti ir kvalifikuotų viešosios teisės specialistų doktriną-pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti. Tarptautinio teismo statutas pripažino, kad mokslinė analizė gali gana tiksliai paaiškinti tarptautinės teisės normas ir jų turinį.

Tarptautinių organizacijų rezoliucijos gali būti T.T.Š. dviem atvejais:

a. kai pati rezoliucija išreiškia tarptautinės teisės normas. (1970 Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 2625 išdėstyti pagrindiniai T.T. principai – Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas, taikus ginčų sprendimas.)

b. kai tarptautinės organizacijos rezoliucija gali būti patvirtinta universali tarptautinė sutartis (1966 metų Generalinės Asamblėjos rezoliucija priėmė ir atidarė pasirašymui Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir kitus) Rezoliucijos ne tik teisinis, betir politinis aktas, kuriuo valstybės siekia tam tikrų tikslų.

Vienašaliai aktai. Pripažįstama, kad vienašaliai aktai gali sukurti teisinius įsipareigojimus. Valstybė, vieną kartą užėmusi vienašaliu aktu tam tikrą poziciją kitų subjektų atžvilgiu jau negali sugrąžinti teisinių pasekmių, kurios dėl to atsirado (pavyzdžiui leidus plaukioti čiukčių povandeniniams laivams prie savo krantų, vienašališkas draudimas tai daryti bus neteisėtas, bet valstybė gali tą aktą paprasčiausiai panaikinti ir tai jau bus teisėta arba pripažinus valstybę negalima pripažinimo atšaukti, nes pripažinimas nėra pareiga).

Saulius šaltinių nedetalizavo, todėl neaišku ar to reikalaus egzamine (siūlau daryti prielaidą, kad ne).

21.Diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai.

Skiriamos dvi privilegijų ir imunitetų rūšys:

1.diplomatinių atstovybių privilegijos ir imunitetai 2.diplomatų imunitetai ir privilegijos

Pirmu atveju jos skirtos institucijai, antru atveju asmenims. Bendra tai, kad jų paskirtis užtikrinti jų normalų darbą, sėkmingą funkcijų atlikimą. Kai kurioje literatūroje netgi neskiria į rūšis įvardija kaip diplomatinės privilegijos ir imunitetai. Minėtą klausimą reguliuoja 1961 metų Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių ir 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių. Diplomatiniai imunitetai ir privilegijos – tai visuma ypatingų teisių ir pirmenybių, kurios suteikiamos užsienio diplomatams bei diplomatinėms atstovybėms priimančiojoje valstybėje su tikslu, kad būtų sėkmingai vykdomos diplomatinių atstovybių funkcijos.

Tarptautinėje teisėje imunitetas ir privilegijos suprantami kaip: imunitetas – išėmimas iš jurisdikcijos tiek diplomato, tiek diplomatinės atstovybės. Tai reiškia, kad priimančios valstybės įstatymai esant imunitetui nėra taikomi (panašiai savo sprendime dėl buvusios atstovybės patalpų gražinimo Lietuvai atsakė Prancūzijos teismai). Kalbant apie privilegijas jos suprantamos, kaip pirmenybės taikomos diplomatams, diplomatinėms atstovybėms. Diplomatinės privilegijos ir imunitetai. Formavosi palaipsniui. Vienos konvencijos (1961m.) 22 straipsnyje įtvirtintas diplomatinių atstovybių patalpų neliečiamumo imunitetas. Jame fiksuojamos dvejopos valstybių pareigos:

Įpareigoja valstybę susilaikyti nuo veiksmų, kurie gali pažeisti imunitetą. Draudžia patekti į diplomatinės atstovybės patalpą kitaip, nei su jos vadovo leidimu. Jis yra absoliutus. (Nei gaisro nei kitokiu kitu atveju be atstovybės vadovo sutikimo tai daryti negalima).

Aktyvi priimančios šalies pareiga imtis spec. priemonių, veiksmų, kad būtų užtikrinta diplomatinių atstovybių apsauga (T.b. apsaugotos nuo įsibrovimo, žalos padarymo, rimties trukdymo. Net demonstracijos turi vykti per atstumą).

Prie dipl. Atstovybių patalpų priskiriamas ir transportas. Jis naudojasi neliečiamumu. Jį sustabdyti galima, bet instrukcijos tarp URM ir VRM pagrindu.

Diplomatinės atstovybės pagal 24 str.naudojasi dokumentų ir archyvų neliečiamumu. 44 straipsnis imunitetą praplečia, netgi nutraukus santykius, arba ginkluoto konflikto metu imunitetas turi būti užtikrintas. Diplomatinis kurjeris taip pat naudojasi imunitetu ir privilegijomis (jo funkcijas gali atlikti laivo kapitonas, lėktuvo vadas). Atstovybės naudojasi ir fiskaliniu imunitetu, t.y. atleidžiamos nuo t.t. mokesčių: žemės rentos, bet nuo mokesčių už paslaugas jos neatleidžiamos. Dažniausiai taikomas proporcingumo principas nuo kokių mokesčių atleidžiaviena šalis, nuo tokių atleidžia ir kita. Dipl. Atstovybės turi teisę į savo simboliką dipl. Atstovybės vadovo mašina pažymima vėliavėle.

Diplomatinės atstovybės – aukščiausios politinės šalies atstovybės užsienio šalyje. Konsulinės – administracinės, techninės institucijos. Jos paprastai turi tokius pačius imunitetus ir privilegijas, kaip ir diplomatinės atstovybės. Nutraukus diplomatinius santykius konsulatai gali sėkmingai dirbti toliau.

22. Tarptautinės sutartys ir LR teisės sistema

Nagrinėdami klausimą remsimės dviem šaltiniais:1.LR konstitucijos 138 str. 3d. 2.LR tarptautinių sutarčių įstatymu 1991 birželio 20 d. Konstitucija skelbia “tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis”. Pagal jį tarptautinės sutartys (TS), kurios ratifikuojamos tampa sudėtine teisinės sistemos dalimi, o tai reiškia, kad jos tiesiogiai taikomos Lietuvos teisinėje sistemoje. Visi pareigūnai privalo jas taikyti ir jų laikytis. Kartu reikia pažymėti, kad tik įsigaliojusios sutartys yra teisinės sistemos dalis (kartais tarp ratifikavimo ir įsigaliojimo praeina ilgas laiko tarpas), antra ne visos įsigaliojusios sutartys yra tiesioginio taikymo. Tiesioginio taikymo sutartis yra tik tokia, kuri nustato teises ar pareigas nacionalinės teisės subjektams. 1991m.įstatymo 12 str. skelbia “LR TS turi LR teritorijoje įstatymų galią”. Konstitucinis teismas savo 1995 sausio 24d. išvadoje dėl žmogaus teisių konvencijos straipsnių taip įvertino Konstitucijos 138 str.3d. ir įstatymo santykį: ”Ratifikuota ir įsigaliojusi konvencija taps sudedamąja LR teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir LR įstatymai” 1995 spalio 17d. Nutarime pabrėžė, kad ratifikavimo nereikalaujančių įsigaliojusių LR tarptautinių sutarčių teisinė galia žemesnė už įstatymų teisinę galią ir prilygsta vyriausybės nutarimų teisinei galiai ir antra, LR TS, nereikalaujančios ratifikavimo, bet įsigaliojusios iki tol, kai įsigaliojo Konstitucija (1992 lapkričio 02d.), turi įstatymo galią. Jos tokią galią išsaugojo ir po Konstitucijos įsigaliojimo. Taikant TS iškyla klausimas dėl jų prieštaravimo nacionalinei teisei (Konstitucijos 7 str. skelbia – negalioja joks aktas prieštaraujantis Konstitucijai), Konstitucinis teismas nurodė, kad nors ši nuostata savaime negali padaryti negaliojančios TS, bet ji reikalauja, kad TS nuostatos neprieštarautų konstitucijos nuostatoms, jei prieštarautų būtų sudėtinga jas įgyvendinti vidaus teisėje.Šiuo metu šis klausimas iki galo nėra išspręstas. Teismų įstatyme nurodyta, kad teismas, priimdamas sprendimą vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja LR konstitucijai. Aukščiausiojo teismo statutas nustato, kad AT neviršydamas savo įgaliojimų sprendžia klausimus, kylančius iš TS. Iš to galima daryti išvadą, kad teismai neturėtų sudaryti kliūčių taikyti TS. Ratifikuotos TS prilyginamos įstatymams, o ratifikavimo nereikalaujančios TS – teisės aktams žemesniems negu įstatymas. Bet tai nepanaikina tos pačios teisinės galios aktų kolizijos klausimo. Lietuvos teisinėje sistemoje nėra normos, kuri nustatytų TS pirmenybę nacionalinės teisės aktų atžvilgiu. Civiliniame kodekse, civilinio proceso kodekse numatyta TS viršenybė. Tai apima tiek ratifikuotas, tiek neratifikuotas TS. Baudžiamojoje teisėje minėtas normų konkurencijos sprendimo būdas netaikomas. Teorijoje tarptautinės ir nacionalinės teisės problemą atspindi trijų teorijų atstovai: 1.Dualistinė skelbia, kad tarptautinė teisė ir vidaus teisė yra du skirtingi dalykai, turintys skirtingą reguliavimo objektą. Tarptautinė teisė reguliuoja santykius tarp suverenių valstybių, vidaus teisė reguliuoja santykius valstybės viduje. Tokiu būdu, jeigu ginčas viduje – remiasi nacionaline teise, jeigu išorėje – tarptautine teise. 2.Monistinė teorija – egzistuoja vieninga teisės sistema. Joje – ir tarptautinė, ir nacionalinė teisė sąveikauja, bet pirmenybę reikia teikti tarptautinei teisei. Laikui bėgant atsirado 3.Koordinacinė teorija. Ji teigia – egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Tarp jų galima kolizija, todėl sąveiką tarp šių teisės sistemų reikia spręsti koordinavimo keliu ir koordinavimas turi vykti nacionalinei teisei prisiderinant prie tarptautinės.

23.Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas.

Pagal turinį tai šiuolaikinis tarptautinės teisės principas. Klasikinėje tarptautinėje teisėje jis negalėjo egzistuoti, kadangi galiojo teisės į karą principas. Tuo laikotarpiu jėga buvo geriausias būdas apginti bet kokią teisę. Bet susidūrus su pasauliniais karais pradėta kalbėti apie universalios tarptautinės organizacijos įkūrimą, kurios pagrindinis tikslas – taikos ir saugumo palaikymas. 1918m.Versalio sutarties pagrindu jo sudėtinė dalis buvo tautų sąjungos statutas. Tačiau jame nebuvo aiškaus jėgos uždraudimo. 1928m. Paryžiuje buvo pasirašyta pirmoji daugiašalė sutartis, pradžioje ją pasirašė 15 valstybių. Iki antro pasaulinio karo 48 valstybės. Pagrindinė nuostata – karas kaip nacionalinės politikos priemonė yra draudžiamas. 1945m.buvo įtvirtintas jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principas. Imperatyviai buvo uždraustas grasinimas ir jėgos naudojimas. Remiantis JTO įstatais numatytos jėgos naudojimo išimtys. Jėgą galima naudoti: a)saviginos atveju, b)saugumo tarybos sprendimu, c)realizuojant tautų apsisprendimo teisę. Principo turinį papildė Niurnbergo ir Tokio kariniai tribunolai nubausdami praėjusio karo vadovus. Per šį laikotarpį tarptautinė bendrija neišsprendė vienos iš svarbiausių problemų-nepavyko suformuluoti agresijos apibrėžimo. 1933m. Londone pasirašyta konvensija dėl agresijos apibrėžimo, pasirašė 6 valstybės: Afganistanas, Lenkija, Latvija, Iranas, Rumunija ir SSSR, vėliau prisijungė Turkija, Suomija, Jugoslavija. Konvencija netapo masine sutartimi, todėl didžiosios JT ėmėsi iniciatyvos pateikti išsamų agresijos apibrėžimą. 1967m. sukurtas specialus komitetas, kuriam buvo pavesta parengti agresijos apibrėžimo projektą. Komisija nesugebėjo pateikti vieningo ir pateikė tris projektus. Diskutavo šiais klausimais: 1) kas yra jėga. Vieni jėgą apibrėžė tik karinę, kiti-ideologinis, politinis spaudimas, ekonominė prievarta. Jėgos supratimas siaurąją ir plačiąja prasme. SSSR atstovai pasisakė už platų jėgos suvokimą. Ir šiai dienai jėgos terminas nėra galutinai apibrėžtas. Iš agresijos apibrėžimo seka, kad jėga – kariniai veiksmai. 2. Ar reikia išskirti dvi agresijos rūšis- tiesioginę ir netiesioginę. Netiesioginės agresijos veiksmai apibrėžime buvo įvardinti. Iškilo problema dėl JTO statute įtvirtintos savigynos. Agresijos apibrėžime turi būti pabrėžta, kad niekam neatimama teisė vykdyti individualią ar kolektyvinę savigyną, tačiau šia teise galima naudotis tik atremiant ginkluotą užpuolimą, tai yra ideologinis ir kitoks spaudimas nesuteikia teisės savigynai ir negali būti karo priežastimi. Daug ginčų vyko dėl veiksmų, kurie klasifikuojami kaip agresijos aktai. 1974 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas agresijos apibrėžimas. JTO patvirtintame apibrėžime preambulėje nurodoma, kad agresija – tai viena iš sunkiausių ir pavojingiausių neteisėtos jėgos panaudojimo būdų. Valstybė JTO narė privalo ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis, nesukeldama pavojaus taikai ir saugumui. Apibrėžimas sukonstruotas remiantis dviem būdais: 1. Bendras apibrėžimas nurodant, kad agresija tai bet kokios ginkluotos jėgos panaudojimas prieš bet kokios valstybės suverenitetą, teritorinę neliečiamybę ir politinę santvarką. 2. Pateikiamas veiksmų sąrašas, kurį įvykdžius klasifikuojama, kad įvykdyta agresija:

1. valstybės ginkluotų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją arba jos užpuolimas, ar bet kokia karinė okupacija, ar bet kokia aneksija panaudojant jėgą kitos valstybės teritorijoje. Okupacija – karinių pajėgų laikymas užimtoje teritorijoje, aneksija-prievartinis teritorijos prijungimas.

2. kitos valstybės bombardavimas bet kokiais ginklais.

3. valstybės uostų ir pakrančių blokada kitos valstybės ginkluotomis pajėgomis.

4. valstybės sausumos, oro ar jūros ginkluotųjų pajėgų užpuolimas kitomis ginkluotosiomis pajėgomis.

5. valstybės ginkluotųjų pajėgų, esančių kitos valstybės teritorijoje pagal sutartį panaudojimas pažeidžiant sutarties sąlygas arba ginkluotųjų pajėgų palikimas pasibaigus sutarties terminui.

6. valstybės, kuri suteikia savo teritoriją kitai valstybei, veiksmai, leidžiantys teritoriją panaudoti vykdant agresiją prieš trečią valstybę.

7. valstybės ar jos vardu siunčiamos į kitos valstybės teritoriją ginkluotos gaujos, grupės, nereguliarios kariuomenės pajėgos ar samdiniai.

Remdamasi jais saugumo taryba gali konstatuoti agresijos buvimo faktą ir imtis atitinkamų priemonių. Branduolinio ginklo nenaudojimo klausimai sprendžiami pasirašant sutartis.

24. Tarptautinės jūrų teisės sąvoka ir šaltiniai.

Tarptautinė jūrų teisė (TJT) – viena iš seniausių šakų. Atsiradimas siejamas su normų, nustatančių jūros erdvių režimą, bei reglamentuojančių atskiras jūros naudojimo klausimus, atsiradimu. Ilgą laiką TJT buvo paprotinė teisės šaka. Madas TJT demonstravo galingos jūrų valstybės.

Lūžis XXa. įvyko, kada atsirado eilė sutarčių, reglamentuojančių įvairius klausymus.

Kas yra dalykas? Galima skirti, kad TJT normos reglamentuoja dvejopo pobūdžio tarptautinius santykius:

Santykiai, atsirandantys iš naudojimosi pasauliniu vandenynu. Laivyboje santykiai, santykiai žvejybos srityje, santykiai susiję su žmonių, krovinių gelbėjimu jūrose, santykiai susiję su aplinkos apsauga, santykiai susiję su jūrų uostų ir juose esančių laivų režimu, jūros kabelių apsauga ir režimais.

Santykiai, atsirandantys iš atskirų jūros erdvių statuso bei režimo. Jūros teritoriniai vandenys, gretutinė zona, išskirtinė ekonominė zona, atviroji jūra, jūros dugnas – kontinentinis šelfas ir tarptautinisrajonas už kontinentinio šelfo ribų. Pridedam salynų vandenis ir tarptautinius sąsiaurius ir kanalus, archipelagus tai gaunam tarptautinių vandenų.

Šaltiniai. TJT reglamentuoja bendrieji šaltiniai – 1958 m. keturios Ženevos konvencijos.

Konvencija dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos (LR ratifikavo 1992 m.)

Konvencija dėl kontinentinio šelfo;

Konvencija dėl atviros jūros;

Konvencija dėl žvejybos ir gyvųjų išteklių apsaugos.

JTO pastangomis priimti 1982 m. jūrų teisės konvencija. Ši konvencija tai virš 300 teisės normų jungianti sutartis. Konvencija susideda iš 17 skyrių, turinti nemažai priedų. Jau įsigaliojo. Apie 75 valstybes jau ratifikavo. Didžiosios valstybės JAV, FRA, RUS dar nėra ratifikavusios.

Krūva tarptautinių sutarčių: 1972 konvencija įtvirtinusi tarptautines taisykles, padedančias išvengti laivų susidūrimo.

1966 m. priimta konvencija dėl krovininės grimzlės linijos, 1960 m. ir 1974 m. buvo priimtos konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūrose. Konvencijų laivybos klausimais apie 100.

1910 m. Briuselio konvencija dėl pagalbos ir gelbėjimo jūrose. Ji padėjo pagrindus reguliuojant gelbėjimo klausimus. Gelbėjimas jūrose atliekamas neatlygintinai ir privalomas (žmonių), o turto ir laivo gelbėjimas yra atlyginamas atsižvelgiant į pavojingumo laipsnį ir gelbėjimą jūrose.

Į jūras išsilieja 10mln. tonų naftos per metus, 1 mln dyzelio, 5 tonos gyvsidabrio.

Konvencija 1954 m. dėl jūrų užteršimo nafta uždraudimo (Londono). Ji papildyta 1962, 1969, 1971, 1973 m. konvencija dėl kelio užkirtimo jūros užteršimui iš laivų. Specializuotos tarptautinės organizacijos pastangomis priimtos konvencijos “dėl žalos užteršus jūrą nafta” ir konvencija “dėl jūros užteršimo nafta dėl avarijų, įvykusių atviroje jūroje” atvejus.

Dauguma valstybių pripažino prieš regioninį užteršimą jūroje metodus.

2 konvencijos: 1974 m. “Regioninė Baltijos jūros apsaugos konvencija”.

Jei kalbėt apie žvejybą, sudaromos dvišalės sutartys. 1973 m. konvencija “Dėl žvejybos gyvujų organizmų apsaugos Baltijos jūroje ir Beftirose.

25. Tarptautinės oro teisės sąvoka ir šaltiniai. Pagrindiniai oro principai.

Tai nesena teisės šaka. Pirmieji bandymai prieš I pasaulinį karą. 1919 Paryžiuj priimta konvencija dėl oro navigacijos. Iki konvencijos buvo keliami klausimai – kaip gali būti panaudojama oro erdvė:

Laisvės principas (1 pozicija);

Oro erdvė, priklausanti valstybėms turi būti naudojama išlaikant pagarbą valstybės suverenitetui.

Iki II Pasaulinio karo nebuvo sudaryta tiek daug sutarčių, bet galima teigti, kad vyko didesnis susidomėjimas oro erdvės teritorija ir sutarčių skaičius augo. Galima sakyti, kad 1929 m. Varšuvoje priimta konvencija dėl taisyklių reglamentuojančių tarptautinius oro skrydžius unifikavimo. 1929 m. Varšuvoje priimta konvencija dėl pervežėjo atsakomybės ar skrydžius tarptautinėse linijose.

Po II pasaulinio karo atsirado visa eilė sutarčių, kurios ir dabar sudaro oro teisės pagrindą. 1944 m. JAV iniciatyva buvo sukviesta tarptautinė konferencija, kurios tikslas paruošti konvenciją, kuri pakeistų 1919 m. Paryžiaus konvenciją. Konferencija vyko audringai, ypač dėl tarptautinių komercinių skrydžių laisvės (nesutarta nei dėl kiekio, nei dėl turinio). 1944 m. priimta pagrindinė Čikagos konvencija, kuri ir dabar sudaro oro teisės pagrindą. Susideda iš sekančių dokumentų: konvencijos dėl civilinės tarptautinės aviacijos, susitarimų dėl tarptautinių oro transporto, dėl tranzitinių tarptautinių skrydžių, o taip pat įkurta ir priimtas statutas Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO). 1952 m. Romoje priimta konvencija dėl žalos, padarytos tretiems asmenims, užsienio oro laivais atlyginimo. Ši konvencija užpildė spragą, nes įvykus avarijoms iškila žalos atlyginimo klausimas.

Laikui bėgant iškilo reikalas užtikrinti civilinės aviacijos saugumą. Yra 3 pusės:

Užtikrinti tinkamas oro laivų technines charakteristikas.

Unifikuoti reikalavimus dėl laivų patikrinimo, pasiruošimo skrydžiams.

Užtikrinti saugumą nuo trečių asmenų.

Antru klausimu pasirašyta eilė sutarčių. 1963 m. konvencija dėl nusikaltimų ir kitų veiksmų atliekamų oro laive. Ši konvencija pirmą kartą įtvirtino, kad laivo nuvarymas – tai nusikaltimas ir asmenys, įvykdę jį, turi būti baudžiami. Bet konvencija nesureglamentavo kitų klausimų. Todėl 1970 m. Hagoje pasirašyta konvencija dėl kovos su neteisėtais oro laivų užgrobikais:

1) įpareigoti išduoti asmenis;

2) grąžinti pagrobtą laivą oro laivo registracijos valstybei.

1971 m. Konvencija Monrealyje dėl kovos su neteisėtais aktais, nukreiptais prieš civilinės aviacijos saugumą. 1988 m. prie šios konvencijos papildomas protokolas.

LR teisės aktai (dėl oro teisės):

LR oro erdvės naudojimo įstatymą priimė 1996 m. Jame reglamentuojama oro erdvės kontrolės apsaugos ir gynybos klausimai, nustatomas LR oro erdvės naudojimo tikslas ir prioritetas. Oro erdvė LR naudojama užsienio civilinių ir valstybės orlaivių skrydžiams ir prioritetas suteikiamas civilinės aviacijos tikslams. Karo atveju prioritetas suteikiamas krašto apsaugos tikslams.

Oro principai. TT nusistovėjo sekantys oro teisės principai:

Valstybės suvereniteto jo erdvės atžvilgiu, reiškia, kad oro erdvė priskiriama valstybės teritorijai ir jos naudojimo tvarką nustato valstybė.

Laisvo oro erdvės naudojimo principas tarptautinių teritorijų atžvilgiu (skrydžiai virš atviros jūros).

Pradedant paskutiniu dešimtmečiu prasideda formuotis atviro dangaus koncepsija. Pagal ją valstybės, remiantis abipusiškumo ir lygiateisiškumo pagrindais turi teisę pasinaudoti oro skrydžiais įvairių valstybių teritorijose. Be to valstybės gali įvesti kontrolę iš oro tam, kad būtų stebima valstybės karinė veikla.

1992 m. Helsinkyje pasirašyta sutartis dėl atviro dangaus. Tai naujo tipo sutartis, leidžianti kontroliuoti iš oro valstybės karinę veiklą. Valstybės, pasirašiusios šią sutartį, tokią kontrolės teisę įgys.

Konsultacinėkomisija turės teisę kontroliuoti, kaip laikomasi sutarties nuostatų. Kol kas ji neįsigaliojusi.

26. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas. (viskas iš knygos)

Šis principas buvo paskelbtas Prancūzijos revoliuciniuose dokumentuose, tačiau daugelis valstybių jo nesilaikė ir įvairiai pažeidinėjo. Pagrindiniai dokumentai, kuriuose įtvirtintas šis principas yra:

Suvienytųjų Nacijų Organizacijos (SNO – dabar JTO) įstatai 2str. 7 punktas;

1965 m. SNO Generalinės asamblėjos Deklaracija dėl kišimosi į valstybių vidaus reikalus neleistinumo, jų nepriklausomybės ir suvereniteto apsaugojimo;

1981 m. SNO Generalinės asamblėjos Deklaracija dėl intervencijos ir kišimosi į valstybių vidaus reikalus neleistinumo;

Deklaracija dėl tarptautinės teisės principų;

Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo baigiamasis aktas.

Šiuose dokumentuose yra pažymima, kad, nesvarbu, kokie valstybių savitarpio santykiai, draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai, individualiai ar kolektyviai kištis į vidaus arba užsienio reikalus, priklausančius kitos valstybės vidaus kompetencijai. Į šį draudimą įeina:

ginkluotas kišimasis, grasinimas tokiu kišimusi;

politiniai, ekonominiai ar kitokios prievartos aktai, kuriais siekiama pajungti savo interesams kitos valstybės jos suverenumui būdingų teisių įgyvendinimą ir tokiu būdu užtikrinti bet kokius pranašumus;

tiesioginės ir netiesioginės pagalbos teikimą teroristinei arba ardomajai ar kitokiai veiklai, kuria siekiama smurtu nuversti kitos valstybės režimą.

Kiekviena valstybė turi neatimamą teisę pasirinkti savo politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę sistemą be jokio kitos valstybės kišimosi. Kištis į kitų valstybių reikalus neturi teisės ir tarptautinės organizacijos, taip pat SNO.

Pagal tarptautinę praktiką valstybės vidaus kompetencijai priskiriama:

politinės ir ekonominės sistemos nustatymas;

įstatymų leidybą;

šalies ekonomikos, kultūros vystymas;

kita veikla susijusi su valstybės suvereniteto įgyvendinimu savo teritorijoje.

Plečiantis valstybių tarptautiniam bendradarbiavimui, jos savo valia kai kuriuos reikalus, esančius vidaus kompetencijoje, perduoda tarptautiniam teisiniam reguliavimui. Antai valstybė, pasirašiusi tarptautinį susitarimą dėl aplinkos apsaugos, kartu sutinka, kad kai kurie dalykai būtų reguliuojami tarptautine teisine tvarka.

Vidaus kompetencijai negali priklausyti tokie dalykai, kurie iš esmės sukelia pavojų taikai ir saugumui, pavyzdžiui, kolonializmas, agresyvūs veiksmai. Taigi ne viskas, kas vyksta valstybės teritorijoje, iš esmės priklauso valstybės vidaus kompetencijai.

SNO įstatuose pažymima, kad šis principas neliečia prievartos priemonių taikymo, pažeidus taiką ir įvykdžius agresijos aktus. Šiais atvejais SNO gali imtis įspėjamųjų ir prievartinių veiksmų prieš valstybę agresorę, remdamasi tarptautine teise, panaudodama SNO ginkluotąsias pajėgas, pagalbą bei atitinkamas aptarnavimo priemones.

27. Vidaus vandenų ir teritorinės jūros režimas. Baudžiamosios jurisdikcijos taikymas.

Jūrų vidaus vandenys. Prie jų priskiriami vandenys, esantys iki teritorinės jūros bazinės linijos, jūrų uostų vandenys, įlankų, užutekių, limanų vandenys. Kyla problemų dėl įlankų. Yra įlankos, į kurias natūralus įėjimas labai platus(pusė Baltijos jūros). Ar tai vidaus vandenys? Ją reikia laikyti istoriniais vandenimis. Įlankos, kurių įėjimas viršija 24 mylias gali būti pripažįstamos vidaus vandenimis, jei tai laikoma istoriniais vandenimis. Tai daroma atsižvelgiant į geografinę padėtį, istoriją, geografinę priklausomybę.

Vidaus vandenys – teritorijų dalis, kurių atžvilgiu pilnai taikomas suverenitetas (tai ir jūros uostai). Ką laikyti uostu?:

norminis uosto apibrėžimas;

bei doktrininis, išreiškiantis subjektyvinį autoriaus požiūrį.

LR priimtas Klaipėdos valstybinio jūros uosto įstatymas 1996 m. Jūros uostas skirtas komercinei bei ūkinei veiklai, krovinių transportavimui, ekspedicijos bei sandėliavimo operacijom vykdyti ir kroviniams į transporto priemones pakrauti, keleiviams ir paštui pervežti, laivams aptarnauti.

Uosto režimas – įplaukimo problema. Į Klaipėdą laikomasi laisvo laivų įplaukimo į jūros uostą principo (kai kurios savo uostus laiko uždarais). Laisvas įplaukimas reiškia civilius laivus. Karo laivų įplaukimas valstybės nuožiūra gali būti reglamentuojama įvairiai. LR reikalauja, kad karo laivas, įplaukdamas į uostą turėtų leidimą. 1995 m. Vyriausybė nutarimu patvirtino leidimų išdavimo tvarką karo laivams. Leidimus išduoda URM pasitarusi su KAM. Svarbu tikslai, tarpvalstybiniai santykiai su laivo valstybe, gynybiniai ir kiti interesai . Ne iš visų karo laivų prašomi leidimai. Tos kurios nereikalauja leidimų iš Lietuvos, iš tų ir nereikalauja. Laivų su branduolinėmis jėgainėmis teisinis režimas ypatingas (LR uždraustas). Atplaukęs laivas iškelia dvi vėliavas – rodo, kad paklūsta pakrantės šalies jurisdikcijai ir savo. Koks režimas: nacionalinis arba didžiausio palankumo. Nacionalinis toks pats režimas, kaip ir savo laivams, o didžiausio palankumo kaip ir trečių valstybių laivams.

Teritorinė jūra – tai prie valstybės kranto ar valstybės vidaus vandenų esanti jūros zona, kurios atžvilgiu taikomas valstybės suverenitetas, atsižvelgiant į tarptautinės teisės normas.

Dvigubas pobūdis:

teritorinė jūra, tai valstybės teritorijos dalis. Kur baigiasi teritorinė jūra, ten baigiasi valstybės teritorija;

teritorinėje jūroje turi būti užtikrinta taikaus praplaukimo teisė. Taikus – nesukeliantis pavojaus valstybei.

1982 m. konvencijoje 21 str. pateikiamas sąrašas, veiksmų, kuriais remiantis, galima konstatuoti, kad sukeliama grėsmė pakrantės valstybei. Teritorinėje jokia žvejyba, bandymai negalimi. Praplaukimas turi būti nenutrūkstamas, povandeniniai laivai, turi būti iškilę virš vandens.

Pakrantės valstybė turi užtikrinti saugų ir taikų praplaukimą teritorinėje jūroje, perspėti apie galimus pavojus. Nustatomi praplaukimo tvarka, koridoriai (tai pakrantės valstybės kompetencija).

1958 m. nepavyko susitarti dėl jūros pločio, kur buvo diskutuojama tarp 3 ir 12 jūrmilių.

1982 m. patvirtintas pirmą kartą jūros teritorinis plotis. Nusistato kiekviena valstybė iki 12 mylių. Yra ir 6 ir 12 ir t.t. LR – 12 mylių (kiek galima tiek ir imam). Nustatom 4 parametrais: 1) linija nuo kranto, 2) imam į ilgį 12 mylių (antras parametras); 3,4) atribojimas iš dešinės ir iš kairės. Didžiausio atoslūgio metu, labiausiai išsikišusius taškus – už jų vidaus vandenys. Jei nėra tarp valstybių 12 mylių, tai nustatoma vidurio linijos taisyklės pagalba (įtariu visiems po lygiai).

1982 m. konvencija įveda lygių atstumų metodą, atribojant, teritorinę jūrą tarp greta esančių valstybių (ne visada taikomas). Kitas principas yra susitarimo principas. Svarbu ekonominiai faktoriai, žvejybiniai faktoriai.

Gretutinė zona. Tai specialios paskirties zona. Institutas atsirado XIXa. Pirmoji valstybė nusistačiusi ją buvo Prancūzija, Didžioji Britanija (nors vėliau atsisakė ir tapo priešininke). Dėl ko valstybės nesutaria – dėl valstybių teisių apimties. Pirmą kartą institutas įtvirtintas 1958 m. konvencijoje “dėl gretutinės zonos ir teritorinės jūros” (LR ratifikavo). Joje pasakyta, kad atviros jūros zonoje, esančioje šalia teritorinės jūros pakrantės valstybės gali vykdyti kontrolę, būtiną tam, kad:

būtų užkirstas kelias muitų, fiskalinių, imigracijos ir sanitarijos normų pažeidimams pakrantės valstybės teritorijoje ar teritorinėje jūroje;

būtų galima nubausti kaltininkus už minėtų taisyklių pažeidimus, įvykdytus sausumos teritorijoje ar teritorinėje jūroje.

Gretutinės zonos plotis realiai yra 24 jūrmylės nuo pakrantės linijos, arba 12 mylių, nuo valstybės teritorijos linijos (antro parametro) 12+12. Taigi gali tikrinti iki įplaukimo į teritoriją, kontroliuoti ką įveža (prevencinė zona). Saugo valstybės interesus 4 srityse:

muitai;

mokesčiai;

sanitarija;

migracija.

Ši zona tenkina valstybių interesus.

Baudžiamosios jurisdikcijos taikymas. (pasvirusiu raštu iš knygos)

Vidaus vandenyse taikoma administracinė, civilinė ir baudžiamoji jurisdikcija. 1982 m. konvencijoje ir Ženevos konvencijoje sakoma, kad baudžiamoji jurisdikcija laivo atžvilgiu vykdoma jei nusikaltimų pasekmės paliečia pakrantės valstybę. Jei nusikaltimas trikdo šalies Vyriausybę ar teritorinės jūros gerą tvarką. Jei laivo kapitonas ar valstybės, su kurios vėliava plaukioja laivas, institucijos prašo pagalbos, jei reikia taikyti priemones, užkertančias kelią prekybai narkotikais. Jei įvyko nusikaltimas pirkėjo ir tai nepažeidė valstybės interesų (pvz., nupizdijo iš jūreivio 1000$) ir jei kapitonas neprašo, jurisdikcija netaikoma.

Bylos dėl užsienio laivų jūreivių bei kitų asmenų esančių laivuose, padarytų nusikaltimų teismingos pakrantės valstybių teismui. Tačiau praktiškai dažniausiai pakrantės valstybės organai susilaiko nuo baudžiamosios jurisdikcijos, jei laive padarytas nusikaltimas neliečia pakrantės valstybių interesų, nepažeidžia jos visuomeninės rimties ar saugumo, ar interesų asmenų, kurie nėra laivo įgulos nariai. Taip pat nesikišama į laivo vidaus konfliktus (santykiai tarp kapitono ir įgulos) – juos paprastai sprendžia laivo vėliavos valstybės organai (pvz., konsulai).

Užsienio laivai, būdami vidaus vandenys, privalo laikytis pakrantės valstybės radijo ryšio taisyklių, navigacinių uosto, muitinės, sanitarijos ir kitų taisyklių. Jiems paprastai draudžiama vykdyti versliniu, tyrimo ir paieškos darbus.

Atviroje jūroje laivas gali būti sulaikytas ir apžiūrėtas, jei yra pagrindoįtarti, kad laivas užsiiminėja nelegaliais dalykais: nesankcionuota transliacija, laivas neturi nacionalinės priklausomybės, laivas turi tą pačią nacionalinę priklausomybę arba atsisako iškelti vėliavą. Laivas gali būti patikrintas, jei įtarta, kad perveža narkotikus.

Atviroje jūroje egzistuoja persekiojimo karštais pėdsakais teisė (teisė susiformavo XXa. pradžioje). Jos esmė – kada laivas, esantis užsienio valstybės teritorijoje pažeidžia įstatymus, jis gali būti persekiojamas atvirojoje jūroje ir gali būti sulaikytas. Šiuo atveju persekiojimo pagrindu laikoma aplinkybė, kad persekiojimas yra tęsinys valstybės jurisdikcijos, kuris prasidėjo arba būtų prasidėjęs, jeigu laivas nebūtų palikęs teritorinės jūros. Yra išimtis: nepersekioti laivo kapitono jei dėl jo kaltės įvyksta laivų susidūrimas atviroje jūroje.

Taigi persekiojimas turi prasidėti teritorinėje jūroje arba ką tik ją palikus. Prieš pradedant persekiojimą laivui turi būti duotas aiškus signalas sustoti. Laivui nesustojus, persekiojimas turi būti nenutrūkstamas. Jį turi vykdyti tik spec laivai – karo laivai arba laivai esantys valstybės tarnyboje ir turintys tokią kompetenciją.

Baudžiamąją jurisdikciją pakrantės valstybė vykdo tik tada, kai:

praplaukiančiame laive padaryto nusikaltimo padariniai ją liečia;

nusikaltimu pažeidžiama rimtis pakrantės valstybėje ar gera tvarka teritorinėje jūroje;

laivo vėliavos valstybės diplomatinis agentas ar konsulas, ar laivo kapitonas prašo pagalbos;

nusikaltimas susijęs su nelegalia narkotikų ir psichotropinių medžiagų prekyba.

Jei nusikaltimas padarytas laive prieš jam įplaukiantį teritorinę jūrą ir laivas neįplaukia į vidaus vandenis, pakrantės valstybė negali vykdyti jurisdikcijos, išskyrus tokius atvejus, kai padaryta žala jūros aplinkai. Jei laivas išplaukė iš pakrantė valstybės vidaus vandenų į teritorinę jūrą pažeidęs pakrantės valstybės įstatymus (ar laive yra asmuo padaręs nusikaltimą pakrantės valstybėje), pakrantės valstybės kompetentingi organai gali laivą sulaikyti ir areštuoti nusikaltėlį.

Ar galimas persekiojimas už pažeidimus išskirtinėje ekonominėje zonoje? Dauguma autorių teigia, kad toks persekiojimas galimas. Persekiojimas galioja ir už pažeidimus kontinentiniam šelfe ir išskirtinėse ekonominėse zonose. Kur baigiasi persekiojimas – tik įplaukus į teritorinius kitos valstybės vandenis.

28. Tarptautinių oro susisiekimo režimas

Tarptautinė oro teisė – tarptautinės teisės šaka, reguliuojanti tarptautinius santykius, atsirandančius naudojant oro erdvę tarptautinio susisiekimo ir komercinės veiklos tikslams.

Orlaivių skridimas laikomas tarptautiniu, kai orlaivis perkerta daugiau kaip vienos valstybės sieną. Tarptautiniai skrydžiai reguliuojami 1944m. Čikagos konvencijos. Joje sakoma, kad tarpt. Skrydžiai gali būti vykdomi tik gavus leidimą (leidimų sistema). O tarpt, skrydis tai per daugiau nei 1 valstybės teritoriją. Kiekvienas oro laivas, užsiimantis tarptautine navigacija privalo turėti sekančius dokumentus:

1. registracijos liudijimas (laivo);

2. pažymėjimą dėl laivo tinkamumo skrydžiams, borto žurnalą.

3.skrisdamas virš užsienio teritorijos, oro laivas gali palaikyti radijo ryšį, bet tai gali daryti tik lėktuvo ekipažas.

Užsienio oro laivams, kurie yra virš valstybės teritorijos arba aerodrome taikoma tos valstybės jurisdikcija. Laivo atžvilgiugali būti vykdoma muitinė, sanitarinė, mokesčių kontrolė.

Čikagos konvencija išryškina, kad negalima oro laivų diskriminacija (nors realiai ir vykdoma).

(karo laivai turi visišką imunitetą).

Jei remtis LR įstatymais bei oro erdvės naudojimosi taisyklėmis, tai panašūs reikalavimai dėl registracijos yra užfiksuoti. Tam, kad skraidyti LR oro erdvėje, turi būti išduodami leidimai ir licenzijos. Skrydžiai viršgarsiniu greičiu LR teritorijoje draudžiami. Be LR leidimo draudžiama pervežti karinius krovinius. Draudžiama oro laivų skrydžiai virš miestų ir gyvenviečių mažinant skrydžių aukštį (žiūrima, kad leidžiamas triukšmas neviršytų normų).

Kiekvienas oro laivo kapitonas turi turėti paraišką skrydžiui (pateikti). Nurodyti, kad laivas pasirengęs skrydžiui, gavus informaciją dėl skrydžių sąlygų, tik tada skrydis tampa teisėtas. Jei per 20min. skrydis neįvyksta, reikia pakartotinio leidimo.

Tarptautinis oro susisiekimas – orlaivių skridimai iš vienos valstybės į kitos ar kitų valstybių teritorijas siekiant vykdyti atvirus bendram naudojimui keleivių bagažo, krovinių ir pašto pervežimams už atlyginimą.

Komerciniai skrydžiai – opi problema. Komerciniai skrydžiai ir komercinės teisės susijusios su keleivių, bagažo pervežimu, už atitinkamą mokestį. Bendra komercinių skrydžių teisė skirstoma į atskiras kategorijas, vadinamos oro laisvėmis.

Čikagos susitarime dėl tarptautinių skrydžių buvo užfiksuotos 5(8) “oro laisvės”:

1.Ji suteikia teisę tranzitiniam skrydžiui, nenusileidžiant į valstybės oro uostus.

2.Tai tranzitinio skrydžio teisė, nusileidžiant nekomerciniais tikslais (draudžiama – išlaipint, įsodinti keleivius,iškrauti bagažą, krovinius; galima – degalų, tech. remontui).

3.Teisė išlaipinti užsienio teritorijoje keleivius, iškrauti krovinį, paštą paimtus valstybėje, kur registruotas lėktuvas.

4.Suteikia teisę priimti keleivius, paštą, krovinius, gabenant į laivo registracijos valstybę.

5.Teisė paimti iš užsienio teritorijos keleivius, vykstančius į bet kurios trečiosios valstybės teritoriją, taip pat ten adresuotus paštą ir krovinius ir teisė išlaipinti keleivius, iškrauti bagažą, krovinius paštą, atvežtus iš bet kurios valstybės susitarimo partnerės teritorijoje.

Ilgainiui sugalvotos dar 3 detalizuojančios.

6.Teisė pervežti keleivius, krovinius paštą tarp trečiųjų valstybių per savo teritoriją.

7.Teisė vežioti keleivius, paštą ir krovinius tarp trečiųjų valstybių, aplenkiant valstybę, kurioje įregistruotas lėktuvas.

8.Kabotažas – pervežimai tarp punktų, esančių vienos valstybės teritorijoje.

29. Taikaus ginčų sprendimo principas

Ginčų taikaus sureguliavimo principas susijęs su jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principu ir reiškia valstybių pareigą ginčus tarp savęs spręsti taikiomis priemonėmis siekiant, kad nebūtų keliama grėsmė tarptautinei taikai bei saugumui ir teisingumui. Spręsti ginčus tik taikiomis priemonėmis. Jei viena priemonė nepadėjo, būtina imtis kitos.

Ginčas – tai nesutarimas fakto ar teisės normos atžvilgiu, tai konfliktas tarp šalių interesų, tarp situacijos teisinio įvertinimo.

Prof. Braunli teigė, kad valstybė pareikšdama pretenzijas, visada turi jas pagrįsti teisės normomis. Taigi, pretenzijos grindžiamos TT normomis.

Galima konstatuoti, kad ginču bus laikoma situacija, kai bus nustatytas ginčo dalykas ir kai bus suformuluotos teisinės pretenzijos. O jau po to sprendžiant ginčą bus gilinamasi ar jos pagrįstos.

Pagal JTO ginčai gali būti 2rūšių:

1) Ginčai, kurių buvimas sukelia pavojų taikai ir saugumui. Tokį ginčą turi konstatuoti saugumo taryba ir imtis priemonių kad nebūtų sukeltas pavojus taikai ir saugumui. Turi būti sureguliuoti jau pradinėje stadijoj.

2) Ginčai, nesukeliantys tokio pavojaus.

Dar ginčai skirstomi:

1) Juridiniai (teisiniai)

2) Politiniai.

Taikių priemonių sąrašas – derybos, tyrimas, tarpininkavimas, taikinimas, arbitražas, teisminis nagrinėjimas, kreipimasis į regionines organizacijas, pačių valstybių pasirenkamos taikios priemonės, sureguliavimo procedūra, dėl kurios susitarta prieš kylant ginčams.

Nusistovėjo priemonių sąrašas, kurių pagalba galima spręsti ginčus:

I.- Tiesioginės derybos.(sprendžiama pradiniame etape.).

Yra sekančios ginčų sprendimo priemonės:

II.Tarptautinė taikinamoji procedūra:

Tarpininkavimas – toks tarptautinių ginčų sprendimo būdas, kai ginčo šalių derybose dalyvauja trečioji valstybė, kuri siūlo ginčo išsprendimo variantą.

Geros paslaugos – nuo tarpininkavimo skiriasi tuo, kad trečioji valstybė nesiūlo ginčo šalims, kaip išspręsti ginčą, o tik padeda joms užmegzti kontaktus, susitikti deryboms vesti ir pan. pvz. teritorijos suteikimas deryboms.

Tarptautinio tyrimo komisijos sudaromos siekiant išsiaiškinti faktines tarptautinio konflikto aplinkybes ir priežastis.

Taikinimo komisijos – sudaromos pariteto pagrindu, reglamentuoja 1907m. Hagos konvencija)

III. Ginčų sprendimas tarptautinėse organizacijose.

IV.Tarptautinis arbitražas. Teisminė procedūra: arbitražas arba teisminė procedūra – ginčą sprendžia specialistai. Nėra iš efektyviausių. Ginčą turi spręsti abi šalys – taigi jos turi sutikti, kad ginčas bus nagrinėjamas. Toks sukurtas tarptautinis teismas išnagrinėjo tik šimtą bylų. Arbitražai – tarpininkauja trečia valstybė. Jei dvi valstybės renkasi arbitrą.

V. Tarptautinis teismas

30. Kontinentinio šelfo sąvoka ir režimas.

Kontinentinio šelfo koncepcijai formuotis didžiulės reikšmės turėjo JAV prezidento Trumeno proklamacija dėl jūros dugno. Dar 1943m. buvo atkreiptas dėmesys, kad JAV neturi galimybių apginti savo teisių į šios šalies KŠ esančius gyvuosius išteklius ir naudingąsias iškasenas. Taigi prezidentas išleido 2 deklaracijas: žvejybos ir KŠ. JAV pavyzdys buvo užkrečiamas ir dauguma valstybių vienašaliais aktais pradėjo reglamentuoti įvairius klausimus. Išryškėjo, kad nustatinėjama skirtinga pakrantės valstybių teisių apimtis, netgiskirtingas kontinentinių šelfo teisių apimtis. Išryškėjo, kad reikia tarptautinio dokumento. 1958m. KŠ konvencija. (ši jau pasenusi). 1982m. -nauja.

KŠ – tai pakrantės, jūros dugno ir jūros gelmių dalis, esanti už teritorinės jūros ribų iki 200 metrų gylio arba už šios ribos iki vietos, kur galima natūralių išteklių eksploatacija.(1958m.). Galima teigti, kad šioj definicijoj yra 3 kriterijai, pagal kuriuos nustatomas KŠ. Tai pakrantės jūros dugno dalis – tarsi natūralus sausumos tęsinys: iki 200 m. gylio arba iki tos ribos (3 kriterijus) kur galima jūros dugno eksploatacija. Kilo daug ginčų: ginčijosi dėl kitų dviejų kriterijų. Kai kurios valstybės siūlė gylį ir plotį – 100mylių. plotį ir 200m. gylį. Kai kas grindė 200m., kad baigiasi geologinis kriterijus. Po 20m. pakrantės eksploatacija manė, kad bus negalima. O 60m. Japonai tyrinėjo jau 5000m. gylį. Buvo siūlomi 3 terminai:

1.pakrantės valstybės taiko suverenitetą

2.suverenias teises turi

3.išimtines teises KŠ atžvilgiu.

Reikia daryti skirtumą tarp suvereniteto ir suverenių teisių. Suverenitetas – valstybės savybė, jo negalima prarasti. 1958m. buvo įtvirtinta, kad pakrantės valstybės turi suverenias teises, kurios siejamos su KŠ tyrimu bei eksploatacija. Pakrantės valstybės teisės ribojamos: eksploatuoti ir tyrinėti. Pakrantės valstybių teisės KŠ yra išskirtinės. Tai reiškia, kad jei pakrantės valstybė netyrinėja KŠ, tai kitos valstybės to daryti negali be tos valstybės sutikimo. 1982m. konvencijoj įnešta naujiena dėl KŠ. Dauguma valstybių pritarė kontinentinio šelfo koncepcijai. Tos teisės yra išskirtinės. Reikėjo apibrėžti KŠ ribas. 200m. gylis. Nuo 1982m. eksploatacinis kriterijus nebegalioja.

76 str. (1982m. konvencijoje) nurodoma, kad pakrantės valstybių KŠ apima jūros dugną ir po juo esančios žemės gelmės, kurie yra už teritorinės jūros per visą sausumos teritorijos natūralų tęsinį iki žemyno povandeninio krašto išorinės ribos arba per 200 jūros mylių skaičiuojant nuo teritorinės jūros bazinės linijos. Jei nėra pagilėjimo, tai KŠ riba yra 350 jūrmylių. KŠ riba gali būti ne toliau 100 jūrmylių nuo 2500 metrų izobatos(linijos jungiančios 2500m. gylį).

Baltijos jūra visa yra kontinentinė. 200 jūrmylių zonoj yra 80 procentų mineralinių išteklių. Suverenios teisės yra išimtinės, nes jeigu pakrantės valstybės nevykdo KŠ tyrimų arba jo neeksploatuoja tai niekas negali imtis tokios veiklos, neturėdamas aiškiai suformuluoto pakrantės valstybės sutikimo. Pakrantės valstybės turi suverenias teises į KŠ (Nors LR konstitucijoj parašyta, kad į KŠ turi išimtines teises – kaip ir klaida). Problema Nr. 1 KŠ delimitavimas. Tai KŠ rajono ribų nustatymas tam, kad pakrantės valstybės galėtų taikyti suverenias teises. KŠ tarp dviejų valstybių paprastai delimituojamas sudarius dvišales tarptautines sutartis. Garsus prancūzų specialistas prof. Weilas monografijoje dėl delimitavimo teigė, kad delimituojant KŠ pripažįstama, jog yra plotas į kurį pretenduoja abi valstybės. Jei nebūtų susikertančių teisių, nebūtų ką ir delimituoti. Lygių atstumų metodas gali būti taikomas ir delimituojant KŠ Delimitacijos procesas gali būti vykdomas 2 stadijom:

1.Pakrantės valstybės teisiniu pagrindu pagrindžia savo teises į KŠ ribas.

2.KŠ ribos nustatomos atsižvelgiant į ypatingasaplinkybes.

Kai kurios tarptautinio teismo bylos įveda kitą terminą – svarbios aplinkybės. Nėra išsamaus sąrašo ką laikyti tomis aplinkybėmis.

Protingos proporcijos. Galimi ištekliai KŠ. Navigacijos, saugumo interesai. Bendra kranto jūros konfigūracija. Didžiulę reikšmę turi salos (kiek gyvenamos, kas per sala ir t.t.)

Ginčas dėl KŠ ribų turi būti sprendžiamas valstybių derybose.

31. Pilietybės sąvoka, įgijimas ir netekimas.

Pirmiausia, pilietybė yra nacionalinės teisės kategorija. Tarptautinė teisė, identifikuodama savo tikslais konkrečios valstybės piliečius (diplomatinė gynyba ir pan.), paprastai vadovaujasi tais kriterijais, kuriais vadovaujasi ši valstybė, nustatydama, kas yra jos piliečiai.

Tarptautinės teisės požiūriu pilietybė laikoma nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su valstybe nepriklausomai nuo to, kur šis asmuo bebūtų. Šis ryšys leidžia valstybei vykdyti savo jurisdikciją šio asmens atžvilgiu net tada, kai jis yra užsienio valstybės teritorijoje ar tarptautinėse erdvėse (atvirojoje jūroje, Antarktidoje, kosminėje erdvėje ir pan.). Iki šiol tarptautinėje teisėje neabejotinai pripažinta, kad valstybė pati nustato savo pilietybės įgijimo sąlygas.

Principas, pagal kurį pilietybės nustatymas yra valstybės vidaus reikalas, nustatytas ir 1930 m. Konvencijos dėl kai kurių klausimų, liečiančių pilietybės įstatymų koliziją, 1 straipsnyje:

,,Kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos piliečiai. Šį įstatymą turi pripažinti kitos valstybės, jeigu jis atitinka tarptautines konvencijas, tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, liečiančius pilietybę.”

Tarptautinė teisė reguliuoja kai kuriuos pilietybės klausimus, pavyzdžiui, jei asmuo turi ne vieną pilietybę (bipatridas – asmuo, turintis dvi – gubą pilietybę) arba jos visai neturi (apatridas).

Yra 2 pilietybės įgijimo būdai:

gimimo faktas (filiacija);

natūralizacija (kai pilietybė suteikiama susidarius t.t. sąlygoms.

Filiacija. Reglamentuodami pilietybės įgijimą gimimo faktu, atskirų valstybių įstatymai paprastai laikosi šių principų:

nacionalinio arba kraujo teisės (ius saguinis);

teritorinio arba žemės teisės (ius soli);

mišraus.

Pagal 1-ą – naujagimio pilietybė priklauso nuo tėvų pilietybės ir nepriklauso nuo gimimo vietos.

Pagal 2-ą – vaiko pilietybė nepriklauso nuo tėvų pilietybės ir yra suteikiama pagal gimimo vietą.

3-ias būdas pasaulyje dažniausiai naudojamas. Šiuo atveju pilietybė suteikiama savo piliečių vaikams, taip pat daliai užsieniečių vaikų, gimusių valstybės teritorijoje.

Natūralizacija – pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės. Yra šeimyninio pobūdžio natūralizacija (santuoka su užsienio valstybės piliečiu, įvaikinimas) ir nešeimyninio pobūdžio natūralizacija (pilietybės netekimas asmens prašymu, pilietybės pakeitimas ir pan.).

Be bendrosios tvarkos (filiacija ir natūralizacija) pilietybė gali būti suteikiama ir išimtine tvarka. Tai dažniausiai būna reintegracija – senosios pilietybės gražinimas.

Pilietybė gali pasikeisti ir tada, kai valstybės teritorijos dalis pereina kitai valstybei. Automatiškas gyventojų pilietybės pasikeitimas ryšim su teritorijos perėjimo kitai valstybei vadinamas transferu. Kitas būdas yra optacija, kai perėjus teritorijai kitai valstybei, gyventojams suteikiama pilietybės pasirinkimo galimybė.

Pilietybė pasibaigia mirtimi. Valstybių įstatymai dauguma atveju numato išėjimą iš pilietybės – kai asmuo įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į valdžios organus su prašymu (dažniausiai emigruoti iš šalies). Nacionaliniai įstatymai paprastai yra nurodomi ir pagrindai, dėl kurių negalima išeiti iš pilietybės (paprastai tai būna tebesitęsiantis teismo procesas arba tardymo veiksmai ir pan. situacijos).

Pilietybės atėmimas. Dažniausiai taikomas už veiksmus, kurie pagal valstybės įstatymus laikomi nesuderinamais su atitinkamos valstybės pilietybe. Valstybių nacionaliniai įstatymai nustato ir automatišką pilietybės netekimą (pvz. tarnyba be leidimo kitos šalies karinėse pajėgose, kitos valstybės pilietybės įgijimas, gyvenimas užsienyje su negaliojančiu pasu t.t. laiką ir pan.).

Dviguba pilietybė gali atsirasti taikant dviejų valstybių pilietybės įstatymus vieno asmens atžvilgiu, pavyzdžiui, jo vedybų atveju, kurių pagrindu pagal antros valstybės įstatymus sutuoktinis galėtų įgyti šios valstybės pilietybę. Paprastai valstybės įstatymai nepripažįsta savo piliečiams kitos valstybės pilietybės, arba dvigubos pilietybės atveju pripažįsta savo piliečiui tik savo pilietybę su visomis iš pilietybės galinčiomis išplaukti pasekmėmis pagal šios valstybės įstatymus: pareiga atlikti karinę tarnybą, mokėti mokesčius ir pan. Tačiau kilus pilietybių kolizijai tarptautinėje plotmėje, tarptautinės teisės požiūriu reikėtų vadovautis efektyvumo principu. Kartu reikia pabrėžti, kad vidaus teisėje efektyvumo principas gali būti suprantamas kitaip negu tarptautinėje teisėje. Pavyzdžiui, 1991 metų Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 19 straipsnio 3 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama ,,nutraukus faktinius ryšius su Lietuvos valstybe”. Pagal šio Įstatymo 21 straipsnį asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jei jis ilgiau kaip trejus metus be pertraukos gyvena užsienyje su negaliojančiu Lietuvos Respublikos piliečio pasu arba stoja kitos valstybės tarnybon ar tampa kitos valstybės pareigūnu be Lietuvos Respublikos kompetentingų organų leidimo.

Tarptautinė teisė nedraudžia valstybei nustatyti, kad jos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, praranda jos pilietybę. Todėl, pavyzdžiui, nekelia jokių abejonių tarptautinės teisės požiūriu 1991 metų Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 19 straipsnio 2 punktas, nustatantis, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Tačiau jei Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis su kita valstybe numatytų dvigubos pilietybės galimybę, ši nuostata būtų netaikoma, nes Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 36 straipsnis nustato, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles, negu išdėstytos šiame įstatyme, tai taikomostarptautinės sutarties taisyklės. Žinoma, yra gana daug tarptautinių sutarčių, kuriomis siekiama išspręsti pilietybių daugeto koliziją, paprastai suteikiant bipatridui pasirinkimo {optacijos) galimybę. Vienu iš tokių pavyzdžių yra 1963 metais Europos Tarybos rėmuose Strasbūre sudaryta konvencija dėl pilietybių daugeto atvejų sumažinimo.

Įvairių valstybių pilietybės įstatymai gali nustatyti įvairius pilietybės įgijimo pagrindus. Asmuo pilietybę gali įgyti gimdamas (filiacijd), arba vėliau įgyti ją pagal valstybės įstatymus (natūralizacija), paprastai pragyvenęs šios valstybės teritorijoje tam tikrą laiką, nustatytą jos įstatymais (sėslumo cenzas), ir išlaikęs kalbos, konstitucijos pagrindų egzaminą ir pan. Pagal Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 12 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui pagal jo prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir atitinka šias sąlygas: 1) išlaikė lietuvių kalbos egzaminą (moka kalbėti ir skaityti lietuviškai); 2) turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje pastaruosius dešimt metų; 3) turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba nuolatinių legalų pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikos teritorijoje; 4) išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą; 5) yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę, arba raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Supaprastintas pilietybės įgijimo būdas įvairiose valstybėse gali būti taikomas, pavyzdžiui, vedybų su tos valstybės piliečiu ar piliete atveju arba tos valstybės tautybės asmeniui prašant suteikti jam pilietybę. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 14 straipsnio 1 dalis asmens santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu (piliete) atveju kartu su joje paminėtomis sąlygomis numato sutrumpintą 3 metų sėslumo cenzą – jei jis (ji) gyvena šioje santuokoje pastaruosius trejus metus Lietuvoje.

Įvairių valstybių įstatymai, reguliuojantys pilietybės įgijimą filiacijos pagrindu, gali vis dėlto vadovautis skirtingais pilietybės įgijimo pagrindais. Filiacijos atveju naujagimis gali įgyti savo tėvų pilietybę nepriklausomai nuo to, ar jis gimė tėvų pilietybės valstybėje ar už jos ribų (jus sanguinis, arba kraujo teisės principas), arba savo gimimo vietos valstybės pilietybę nepriklausomai nuo tėvų pilietybės (jus soli, arba žemės teisės principas). Jus sanguinis principą pirmiausia taiko Europos valstybių įstatymai, jus soli – Lotynų Amerikos valstybių įstatymai (pastarasis pasirinkimas savo laiku buvo susijęs su siekimu palengvinti emigrantų padėtį ir sukurti homogenišką visuomenę).

Lietuvos pilietybės įgijimas gimstant pirmiausia pagrįstas kraujo teisės principu. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 8 straipsnis ,,Vaikų, kurių tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, pilietybė” skelbia:

,,Vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, yra Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo to, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų.”

Tačiau Pilietybės įstatyme žemės teisės principas vyrauja, kai vaiko gimimo metu tik vienas tėvų buvo Lietuvos pilietis:

,,9 straipsnis. Vaikų, kurių vienas iš tėvų yra Lietuvos Respublikos pilietis, pilietybė.

Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metuvienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu:

1) jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje;

2) jis gimė už Lietuvos Respublikos ribų, bet tėvų arba vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir jeigu tuo metu abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo už Lietuvos Respublikos ribų, vaiko, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų, pilietybė, iki jam sukaks 18 metų, nustatoma pagal tėvų susitarimą.

Vaikas, kurio vienas iš tėvų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas buvo asmuo be pilietybės arba nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis nepriklausomai nuo gimimo vietos.”

Pagal Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 10 straipsnį, asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, gimusio vaiko pilietybės klausimas sprendžiamas tik pagal žemės teisės principą:

,,Asmenų be pilietybės, nuolat gyvenančių Lietuvoje, vaikas, gimęs Lietuvos Respublikos teritorijoje, įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę.”

1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės. Ši Europos Tarybos konvencija skirta ne tik pilietybės koliziniams klausimams reguliuoti, bet taip pat ir pilietybės pasikeitimo valstybių teisių perėmimo atvejais bei karinės prievolės klausimams spręsti, kai prievolininkas turi daugiau nei vieną pilietybę. Konvencijos 2 straipsnis lakoniškai apibrėžia pilietybę kaip ,,teisinį ryšį tarp asmens ir valstybės, kuris, tačiau, nerodo jo etninės kilmės”. Patvirtintas klasikinis principas, kad ,,kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai”, tačiau čia pat įtvirtinama, kad ,,šią teisę kitos valstybės pripažins tiek, kiek ji atitinka čia taikomas tarptautines sutartis, paprotinę tarptautinę teisę bei visuotinai pripažintus pilietybės teisės principus.

32. Suverenios lygybės principas.

Šį tarptautinės teisės principą sudaro dvi tarpusavyje susijusios dalys:

valstybinis suverenitetas;

lygiateisiškumas.

Valstybinis suverenitetas – tai valstybių nepriklausomybė tvarkant užsienio ir vidaus reikalus, teisė savarankiškai pasirinkti veikimo būdą tarptautiniuose santykiuose ir visuomeninę bei politinę santvarką valstybės viduje.

Lygiateisiškumas – tai, kad visos valstybės nepaisant ekonominių, politinių, socialinių ir kitų skirtumų, yra lygiateisės valstybių sandraugoje ir turi vienodas teises ir pareigas. Suverenios lygybės principo sąvoka yra atskleista JTO deklaracijoje dėl tarptautinės teisės principų ir Helsinkyje vykusio Pasitarimo baigiamajame akte. Pastarajame akte nurodoma, kad kiekvienos valstybės suverenitetui būdingi sekantys elementai:

teisė į juridinę lygybę, vienodos su kitomis teisės ir pareigos; teisė į teritorinį vientisumą;

laisvė ir politinė nepriklausomybė;

teisė laisvai pasirinkti ir ugdyti savo politines, socialines ekonomines bei kultūrines sistemas;

teisė įvesti savo įstatymus ir administracines taisykles;

teisė priklausyti arba nepriklausyti tarptautinėms organizacijoms;

teisė dalyvauti ar nedalyvauti dvišalėse arba daugiašalėse sutartyse, sąjunginėse sutartyse, būti neutraliam;

teisė savo nuožiūra užmegzti ir palaikyti santykius su kitomis valstybėmis

pabrėžtina, kad valstybių suverenios lygybės principas nesuteikia valstybėms neribotos elgesio laisvės tarptautiniuose santykiuose.

Tarptautinių santykių praktikoje pasitaiko, kad valstybėms, turinčioms didesnes pareigas, kartais suteikiamos ir didesnės teisės. Pavyzdžiui, dėl to, kad 5 didžiosioms valstybėms tenka didesnė atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo išsaugojimą, jos naudojasi JTO Saugumo taryboje didesnėmis teisėmis negu kiti jos nariai (veto teisė žr. žemiau). Manoma, kad šios papildomos teisės nepažeidžia valstybių suverenios lygybės principo, o tik pabrėžia šių šalių ypatingą vaidmenį ir padėtį įgyvendinant JTO tikslus ir principus.

33. Išskirtinės ekonominės zonos sąvoka ir režimas.

Ekonominės zonos koncepciją pasiūlė besivystančios valstybės mūsų amžiaus septintame dešimtmetyje. Tuo buvo siekiama pagerinti savo gyventojų ekonominės galios lygį plačiau naudojant gamtinius jūros išteklius.

1982 m. Konvencija dėl jūrų teisės ekonominę zoną įtvirtino kaip šiuolaikinės tarptautinės jūrų teisės institutą.

Ekonominė zona gali būti paskelbta jūrų rajonuose, kurie yra už valstybės teritorinių vandenų (teritorinės jūros) ribų ir greta jų, 200 jūros mylių pločio, skaičiuojant nuo tų pačių pirminių linijų, kaip ir teritoriniai vandenys (teritorinė jūra). Ekonominė zona tarp valstybių, kurių pakrantės yra priešais arba greta, delimituojama remiantis tarptautine teise sudaromu susitarimu.

Ekonominės zonos pakrantės valstybė vykdo suverenias teises, leidžiančias šioje teritorijoje žvalgyti, eksploatuoti ir išsaugoti tiek gyvūnus, tiek ir negyvus gamtos išteklius, esančius dugne, jo gelmėse bei dengiančiuose vandenyse, taip pat tuos išteklius valdyti ir suverenias teises dėl kitokios veiklos, kuris susijusi su ekonominiu minėtos zonos žvalgymu ir eksploatavimu.

Pakrantės valstybė: gali kurti dirbtines salas, įrenginius bei juos naudoti, atlikti jūrų mokslinius tyrimus, vykdyti jūros aplinkos apsaugą ir išsaugojimą.

Kitos valstybės, bet kurios kitos valstybės ekonominėje zonoje naudojasi laivybos, skridimų laisvėmis, laisve tiesti povandeninius kabelius ir vamzdynus, taip pat kitaip, tarptautinės teisės požiūriu, teisėtai, naudotis jūra. Vadinasi ekonominės zonos vandenys yra atvirosios jūros dalis neįeinanti į teritorinius vandenis. Užsienio laivai žvejoti ekonominėje valstybės zonoje gali tik remdamiesi tarptautinėmis sutartimis su pakrantės valstybe.

34. Pabėgėliai ir jų teisinis statusas.

Prieglobsčio teisė. Suprantama kaip valstybės teisė leisti užsieniečiui, kuris tėvynėje persekiojamas už politinę, mokslinę, religinę veiklą arba pažiūras, įvažiuoti ir gyventi priglobiančioje valstybėje, naudojantis pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis ir galimumu netrukdomai išvažiuoti.

Prieglobsčio suteikimas yra kiekvienos valstybės tradicinė suvereni teisė.

Tarptautinėje praktikoje yra dvi prieglobsčioformos: teritorinis prieglobstis ir diplomatinis prieglobstis.

Teritorinis prieglobstis yra visuotinai pripažintas šiuolaikinės tarptautinės teisės institutas, kurio pagrindinės normos yra išdėstytos 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ir 1967 m. Deklaracijoje dėl teritorinio prieglobsčio.

Diplomatinis prieglobstis, suteikiamas diplomatinių atstovybių patalpose, yra tik lokalinis tarptautinės teisės institutas, paplitęs Lotynų Amerikoje. Jį reguliuoja 1928 m. Havanos konvencija.

1946 m. Generalinė Asamblėja įsteigė Tarptautinę pabėgėlių organizaciją. 1950 m. ji buvo perorganizuota į Jungtinių Tautų Vyriausiąjį pabėgėlių komisariatą. Komisariatas rūpinasi materialine pagalba pabėgėliams, ieško jiems prieglobsčio.

Pagal 1951 m. Ženevos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso, pabėgėliu reikia laikyti asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Juo reikia taip pat laikyti apatridą, kuris negali grįžti į valstybę, kurioje jis ankščiau nuolat gyveno, dėl aukščiau nurodytų priežasčių. Pabėgėliais nelaikomi asmenys, kurie dėl ekonominių priežasčių siekia patekti ar jau pateko į kitos valstybės teritoriją, net ir tada, kai tai daryti juos skatina skurdas ar badas.

Pabėgėlio statusas neatskiriamas nuo teisės į prieglobstį. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad ,,persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis”. Nors Visuotinė žmogaus teisių deklaracija įtvirtina šią teisę, atrodo, kad teisė į prieglobstį dar netapo bendrosios tarptautinės teisės pripažinta žmogaus teise. 1967 m. Generalinės Asamblėjos Deklaracija dėl teritorinio prieglobsčio šios teisės expressis verbis neskelbia, apsiribodama savo 1 straipsnyje tuo, kad nustato, jog ,,prieglobstis, kurį kokia nors valstybė, pasinaudodama savo suvereniteto teisėmis, suteikia asmenims, turintiems pagrindo remtis Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos 14 straipsniu, įskaitant asmenis, kovojančius prieš kolonializmą, turi būti gerbiamas visų kitų valstybių”.

Taigi asmens teisė gauti teritorinį prieglobstį ir atitinkama valstybės pareiga jį suteikti gali tiesiogiai išplaukti tik iš 1951 m. Ženevos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ar kitų sutarčių.

Teisė į diplomatinį prieglobstį yra paprotinė norma Lotynų Amerikoje, įtvirtinta Amerikos Valstybių Organizacijos konvencijose – 1928 m. Havanos konvencijoje, 1933 m. Montevideo konvencijoje ir 1956 m. Karakaso konvencijoje, kur numatoma, kad persekiojamiems dėl politinių priežasčių asmenims gali būti suteiktas prieglobstis kitos valstybės – konvencijos dalyvės diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, karinėje bazėje ar kariniame laive. Ši norma susiformavo pirmiausia dėl to, kad ilgą laiką Lotynų Amerikos valstybių politiniam gyvenimui buvo būdingi dažni valstybiniai perversmai, kurių metu nuverstosios vyriausybės nariai bei šalininkai buvo priversti ieškoti prieglobsčio nuo naujos chuntos persekiojimų.

1951 m. Ženevos Konvencija dėl pabėgėlių statuso reguliuoja, tik teritorinio prieglobsčio suteikimą. Absoliučios teisės į prieglobstį ji nesuteikia ir yra skirta daugiau pabėgėlių statusui apibrėžti po to,kai jiems jau suteiktas prieglobstis. Paprastai prieglobsčio suteikimą reguliuoja ir valstybės vidaus įstatymai. Lietuvoje tam yra skirtas 1995 m. liepos 4 d. Įstatymas dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso. Prieglobsčio suteikimas pabėgėliui reiškia valstybės globos jam suteikimą. Pabėgėlis negali būti išsiųstas į Šalį, kurioje jam gresia persekiojimas. Suteikiant prieglobstį draudžiama bet kokia diskriminacija dėl rasės, pilietybės, tautybės, lyties ir pan. Pabėgėliams turi būti garantuotas nacionalinis režimas tokiose srityse, kaip religijos laisvė, teisė kreiptis į teismą, pradinis mokymas, apmokestinimas, pagrindinės darbo teisės ir socialinio aprūpinimo garantijos. Turto įsigijimo ir naudojimosi, o taip pat įsidarbinimo srityje jiems turi būti suteiktas didžiausio palankumo statusas, tai yra tokios teisės, kurios jau suteiktos bet kokiam kitam užsieniečiui. Toks pat režimas naudojamas teisei praktikuoti savo profesiją, teisei kilnotis.

35. Tarptautinių organizacijų (TO) sąvoka ir rūšys.

TO ir valstybių santykiai apibūdinami:

TO kuria valstybės. Valstybės nustato TO veikos kryptis, principus, struktūrą. TO negali veikti pažeisdama steigimo sutartį (tai – TO veiklą reglamentuojantis dokumentas).

Valstybės TO viduje tiek ir už jos ribų yra suverenios. Tapusios TO narėmis, valstybės nepraranda suvereniteto. Šiuo atveju laikomasi suverenios lygybės principo.

TO negali kištis į valstybės vidaus reikalus. Tačiau steigimo sutartyje gali būti numatytas ir t.t. priimtų sprendimų vykdymo kontrolės mechanizmas. Tai gali būti patikėta ir TO (pvz TATENA turi inspekcijos teisę).

TO veiklos mechanizmas. Yra įgyvendinamas pačių valstybių. T.y. TO priima sprendimus – rekomendacijas, o jas įgyvendina valstybės (beveik visi TO sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, nors g.b. ir išimčių).

Valstybės TO nariais tampa laisvanoriškai ir bet kada nustatyta tvarka gali atsisakyti narystės.

Viskas aukščiau išvardina leidžia apibūdinti TO kaip tarptautinės teisės subjektus sukuriamus valstybių iniciatyva. Vadinasi TO – išvestinis, nuo valstybių valios priklausantis TT subjektas.

Visa tai g.b. taikoma visoms TO išskyrus Europos sąjungai.

Pagrindas kurti TO yra steigimo sutartis. Tai valstybių daugiašalio bendradarbiavimo forma, turinti suderintus tikslus, veiklos principus, institucijų sistemą, nustatytą sprendimų priėmimo tvarką, procedūrą, teisinę reikšmę.

TO istorija

Pradėtos kurti 19 a. viena pirmųjų – tarptautinė elektros ryšių sąjunga (1865 m.). vėliau atsirado T pašto, meteorologijos ir kt. TO.

Iki I PK pasaulyje buvo 25 TO. Visos likusios iš dabartiniu metu veikiančių – pokario rezultatas.

TO gali būti klasifikuojamos įvairiais pagrindais:

vyriausybinės;

nevyriausybinės.

Geografiniu požiūriu:

regioninės,

universalios (dar vadinamos politinėmis organizacijomis, sprendžiančiomis įv. klausimus).

Specialiosios organizacijos (17 specializuotų JTO organizacijų).

ekonominės;

kultūrinės;

švietimo;

sporto.

Universalioji organizacija – Tautų sąjunga. Su jos įkūrimo siejama šiuolaikinės TT vystymosi pradžia.

36. Atvirosios jūros režimas.

Atvirosios jūros teisinį teorinį pagrindą pateikė Hugo Grocijus savo veikale “Laisvoji jūra” (1609 m.). 19 amžiaus pradžioje jūrų laisvės principas jau buvo visuotinai pripažintas.

Atviroji jūra – už valstybės teritorinių vandenų išorinė ribos esantys jūrų plotai, kuriais lygiomis teisėmis gali naudotis visos valstybės ir tautos.

Atvirosios jūros laisvės principas – vienas iš pagrindinių tarptautinės jūrų teisės principų, užfiksuotas 1958 m. Ženevos konvencijoje dėl atvirosios jūros ir 1982 m. Konvencijoje dėl jūrų teisės.

Atvirosios jūros teisė reiškia, kad jokia valstybė negali jai išplėsti savo suvereniteto, t.y. pasisavinti. Visos, tiek pakrantės, tiek ir kontinentinės valstybės (neturinčios išėjimo į jūrą) gali naudotis jūromis.

Laisvė naudotis atvirąja jūra tai:

laivybos laisvė;

žvejybos laisvė;

laisvė tiesti povandeninius kabelius ir vamzdynus;

laisvė skraidyti virš atviros jūros;

laisvė verstis jūriniais verslais ir naudotis gamtiniais ištekliais, įrengti dirbtines salas ar kitokius įrenginius, laisvai vykdyti mokslinius tyrimus.

Kiekviena valstybė turi laivybos laisvę. T.y. teisę laisvai su jos vėliava plaukioti atviroje jūroje. Valstybė laivams plaukiojantiems su jos vėliava, taiko savo jurisdikciją.

Atviroje jūroje laivą stabdyti ir apžiūrėti gali kitos valstybės karo laivas tik ypatingais atvejais, numatytais tarptautinėse konvencijose, kurių dalyvės yra tiek laivo vėliavos valstybė, tiek ir valstybė, kuriai priklauso karo laivas. Šie atvejai tai:

povandeninio telegrafo kabelio nutraukimas ar sugadinimas – pagal 1884 m. povandeninių kabelių apsaugos konvenciją.

Jei įtariama, kad užsienio prekybos laivas veža vergus – pagal 1958 m. Ženevos konvenciją dėl atvirosios jūros;

Jei įtariama, kad laivas užsiima piratavimu – pagal 1937 m. Nijono susitarimą ir 1958 m. Ženevos konvenciją dėl atvirosios jūros.

Jei laivas plaukiojantis su užsienio valstybės vėliava iš tikrųjų priklauso valstybei, kuriai priklauso karo laivas – pagal Ženevos konvenciją dėl atvirosios jūros.

Jei laivas pažeidė pakrantės valstybės įstatymus ir taisykles dėl jos ekonominės zonos ar kontinentinio šelfo naudojimo – pagal 1982 m. Konvenciją dėl jūrų teisės.

Jeigu įtariama, kad laivas atviroje jūroje užsiima neteisėta prekyba narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis – pagal 1982 m. konvenciją dėl jūrų teisės.

Jei laivas užsiima “radijo piratavimu” – neteisėtu radijo ar televizijos programų transliavimu – pagal 1982 m. Konvenciją dėl jūrų teisės.

Jei prekybos laivas plaukia be vėliavos, rodančios jo nacionalinę priklausomybę – pagal 1982 m. Konvenciją dėl jūrų teisės.

Kai kurių valstybių vidaus įstatymai taip pat numato galimybę persekioti atviroje jūroje užsienio laivą, padariusį teisės pažeidimus pakrantės valstybės vidaus ar teritoriniuose vandenyse.

Valstybės, pasirašiusios konvenciją dėl atvirosios jūros, įsipareigojo imtis reikiamų priemonių jūreivystės saugumui užtikrinti,visų pirma, kad laivai, plaukiojantys su jų vėliava, laikytųsi tarptautinių normų ir taisyklių.

Atvirosios jūros laisvė garantuoja visoms valstybėms teisę užsiiminėti verslais jūrose. Siekiant apsaugoti gamtos išteklius nuo išsekimo ar net išnaikinimo, valstybės bendradarbiauja reguliuodamos žvejybą ir kitus verslus. Iš sudarytų daugiašalių susitarimų paminėtini: 1946 m. konvencija dėl banginių medžioklės; 1957 m. laikinoji konvencija dėl kotikų išsaugojimo Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje; 1969 m. konvencija dėl gyvųjų išteklių išsaugojimo Pietryčių Atlante ir t.t.

1958 m. Ženevos konvencija dėl atviros jūros šiek tiek liečia ir jūros apsaugos nuo užterštumo klausimus. Šiuo klausimus vėlgi detalizuoja specialios tarptautinės sutartys: 1973 m. Konvencija dėl kelio teršimui iš laivų užkirtimo; 1954 m. konvencija dėl kelio jūrų teršimui nafta užkirtimo (1962 ir 1969 m. priimtos pataisos) ir etc.

37. Užsieniečių teisinė padėtis ir režimas.

Užsieniečiais vadinami užsienio valstybės piliečiai, laikinai ar nuolatos esantys atitinkamos valstybės teritorijoje. Užsieniečio teisinę padėtį reguliuoja valstybių, kuriose jis yra, vidaus įstatymai, taip pat tarptautinės sutartys. Tarptautinėje praktikoje labiausiai paplitę du užsieniečių režimai:

nacionalinis;

didžiausio palankumo.

Nacionalinis režimas, kai valstybėje užsieniečiai valstybėje naudojasi lygiomis su tos valstybės piliečiais teisėmis (išskyrus kai kurias politines teises, pvz. Rinkimų teisę).

Didžiausio palankumo režimas, kai valstybė suteikia užsieniečiams tokias teises, kokiomis jos teritorijoje naudojasi kitų valstybių piliečiai. Toks režimas paprastai nustatomas tarptautinėmis sutartimis (pvz. dėl prekybos) tiesiog, arba panaudojant vadinamąją nediskriminavimo išlygą.

Nacionalinis režimas paprastai nustatomas vidaus įstatymais savitarpiškumo pagrindu.

Valstybės, nustatydamos užsieniečiams konkretų teisinį režimą, neretai atsižvelgia į tai, laikinai ar nuolat jie gyvena valstybėje. Paprastai užsieniečiai nesinaudoja politinėmis teisėmis – rinkimų teise, teise užimti valstybinius postus ir t.t. buvimo valstybėje jiems nereikia atlikti karinės prievolės. Neretai užsieniečiams ribojama teisė įsigyti nekilnojamą turtą.

Paprastai užsieniečiai į valstybės teritoriją gali įvažiuoti tik gavę vizas, išduotas atitinkamų valstybės organų, dažniausiai konsulinių arba diplomatinių atstovybių. Vizos būna įvairios: daugkartinės (įvažiavimo, išvažiavimo), tranzito.

Tarptautinė teisė taip pat reguliuoja užsienio piliečių režimą svečiose valstybėse. Jau klasikinėje tarptautinėje teisėje nusistovėjo papročiai, nustatantys valstybių elgesio su užsieniečiais standartus (minimum standards of treatment of aliens). Šie standartai yra visuotinai pripažinti ir apima: užsieniečio teisę būti pripažintam teisinių santykių subjektu, užsieniečio teisę į humanišką elgesį, teisę į tai, kad suimtas ar teisiamas jis turėtų teisę į baudžiamojo proceso garantijas, teisę kreiptis į teismą, teisę į gyvybės ir laisvės apsaugą, teisę į kompensaciją, kai užsieniečio turtą nusavina užsienio valstybė ir t.t.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 straipsnis nustato, kad ,,Aukštosios susitariančios šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves,apibrėžtas šios Konvencijos pirmajame skyriuje.” Formulė ,,garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui” liečia tiek piliečius, tiek užsieniečius, tiek asmenis be pilietybės. Tiesa, Europos žmogaus teisių konvencija neturi daug nuostatų, skirtų būtent užsieniečių teisių apsaugai: Konvencijos 14 straipsnis draudžia diskriminaciją, Ketvirtojo protokolo 4 straipsnis draudžia kolektyviai išsiųsti iš šalies užsieniečius, Septintojo protokolo 1 straipsnis leidžia išsiųsti teisėtai atvykusį užsienietį tik pagal sprendimą, priimtą pagal įstatymą, taip pat suteikia jam teisę pateikti argumentų prieš išsiuntimą ir reikalauti, kad jo išsiuntimo byla būtų peržiūrėta, ir reikalauti, kad jis būtų pristatytas kompetentingam valdžios organui ar pareigūnui, sprendžiančiam jo išsiuntimo klausimą. Reikia pažymėti, kad nei Europos žmogaus teisių konvencija, nei bendroji tarptautinė teisė nenustato pareigos valstybėms įsileisti užsieniečius, neįpareigoja suteikti jiems prieglobstį. Nėra taip pat ir bendro draudimo išsiųsti užsieniečius. Užsieniečių teisių apsaugai yra skirta Generalinės Asamblėjos 1985 m. gruodžio 13 d. Asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, teisių deklaracija.

Pagal 1985 m. Deklaracijos 1 straipsnį užsieniečiu laikomas ,,bet koks asmuo, kuris nėra pilietis valstybės, kurioje jis, ar ji, yra.” Plačiąja prasme terminas ,,užsienietis” apima tiek kitos valstybės piliečius, tiek asmenis be pilietybės. Be abejo, asmens be pilietybės tarptautinis teisinis statusas yra šiek tiek siauresnis – nėra valstybės, kuri vykdytų jo diplomatinę gynybą.

Paprastai diplomatinę gynybą galima vykdyti tik savo piliečių atžvilgiu, todėl net valstybė, kurioje apatridas nuolat gyvena, negali vykdyti jo diplomatinės gynybos.

Elementarus tarptautinės teisės principas yra tai, kad valstybė turi teisę ginti savo pavaldinius, kai jiems padaryta žala priešingais tarptautinei teisei kitos valstybės veiksmais, iš kurios jiems nepavyko gauti savo reikalavimų patenkinimo įprastiniu keliu. Imdama į savo rankas vieno savo pavaldinių bylą arba imdamasi diplomatinių veiksmų ar kreipdamasi į tarptautines teismines institucijas, valstybė iš tikrųjų gina savo teises – jos teisę užtikrinti, savo pavaldinių asmenyje, pagarbą tarptautinės teisės normoms.

Bendroji tarptautinė teisė nepripažįsta užsieniečio teisės atvykti į užsienio valstybę – pastaroji pati nustato užsieniečių atvykimo ir buvimo jos teritorijoje taisykles. 1985 m. Deklaracijos dėl asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, žmogaus teisių 2 straipsnis ryšium su tuo nustato, kad ,,niekas šioje Deklaracijoje negali būti aiškinama taip, kad įteisintų bet kurio užsieniečio neteisėtą atvykimą arba buvimą, ar jokia jos nuostata negali būti aiškinama, kaip apribojanti bet kurios valstybės teisę priimti įstatymus ir taisykles, liečiančias užsieniečių atvykimą ir jų buvimo sąlygas bei tvarką, ar nustatyti skirtumus tarp piliečių ir užsieniečių. Tačiau šie Įstatymai ir taisyklės neturi prieštarauti šios valstybės tarptautiniams įsipareigojimams, įskaitant įsipareigojimus žmogaus teisių srityje.”

1985 m. Deklaracija išvardija pagrindines užsieniečių teises ir laisves, kurios kartu yra ir pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės: teisę į gyvybę ir asmens neliečiamybę, savavališko arešto ar suėmimo draudimą, teisę į asmeninį ir šeimos gyvenimą, lygiateisiškumą prieš teismą, minties, sąžinės ir įsitikinimų laisvę ir t.t. Kartu Deklaracija įtvirtina, pavyzdžiui, ir teisę išlaikyti savo kalbą, kultūrą ir tradicijas, teisę pervesti į užsienį pajamas, santaupas ar kitas pinigines lėšas. Deklaracija, darydama nuorodą į apribojimus, kurie demokratinėje visuomenėje gali būti nustatyti įstatymais tam, kad apsaugotų nacionalinį saugumą, visuomenės saugumą, viešąją tvarką, visuomenės sveikatą ar moralę, pripažįsta užsieniečiams taip pat ir šias teises ir laisves: teisę palikti šalį, teisę į išraiškos laisvę, taikių susirinkimų teisę, teisę turėti turtą tiek atskirai, tiek kartu su kitais. Be to, pripažįstama užsieniečio teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti šalyje gyvenamąją vietą. Teisėtai esančio valstybės teritorijoje užsieniečio sutuoktinis ir nepilnametis ar išlaikomas vaikas gali užsienietį lydėti, atvykti pas jį ir pasilikti su juo. Deklaracija taip pat skelbia ekonomines ir socialines užsieniečių teises: teisę į saugias bei sveikas darbo sąlygas, teisę į teisingą darbo užmokestį, lygų apmokėjimą už lygų darbą, teisę stoti į profsąjungas, teisę į sveikatos apsaugą, medicininį aptarnavimą, socialinį aptarnavimą, mokslą, poilsį. Deklaracija nustato, kad iš užsieniečio negali būti savavališkai atimamas jo teisėtai įgytas turtas. Užsienietis gali laisvai bet kuriuo metu susisiekti su savo pilietybės valstybės konsulatu ar diplomatine atstovybe, o jei jų buvimo šalyje nėra, – su kitos valstybės, kuriai patikėta ginti jo pilietybės valstybės interesus buvimo valstybėje, konsulatu ar diplomatine atstovybe.

Bendroji tarptautinė teisė nedraudžia nacionalizuoti užsieniečių turtą ar kitaip jį nusavinti visuomenės interesais. Tačiau visuotinai pripažinta, kad tokiu atveju užsienietis turi gauti greitą, visišką ir tikrą kompensaciją.

Pastaruoju metu užsieniečių teisinį režimą vis plačiau reguliuoja tarptautinės sutartys. Dvišalėmis sutartimis abiejų valstybių piliečiams gali būti suteikiamas nacionalinis režimas (atitinkantis savo valstybės piliečių režimą su tam tikromis išimtimis, pavyzdžiui, neliečiantis rinkimų teisės), abipusiškumo režimas (kai valstybė A suteikia valstybės B piliečiams tokį režimą, kokį valstybė B suteikia valstybės A piliečiams), didžiausio palankumo režimas (valstybė A suteikia valstybės B piliečiams ne blogesnį režimą nei jau suteiktas bet kokios trečios valstybės piliečiams). Tam tikros konvencijos yra priimtos ir Europos Tarybos rėmuose, pavyzdžiui, užsieniečių atvykimo ir buvimo sąlygoms skirta 1955 m. Europos Tarybos Konvencija dėl įsikūrimo. 1985 ir 1990 m. kai kurios Europos valstybės sudarė vadinamąsias Šengeno konvencijas, kuriose nustatė bendros vizų politikos taisykles, bendrą išorinių sienų kontrolę.

38. Jungtinių tautų organizacija: tikslai ir struktūra.

JTO struktūra. Pastaroji yra sudaryta iš 5 (o ne klasikinių 3) institucijų:

JTO generalinė asamblėja;

Saugumotaryba;

Ekonominė ir socialinė taryba;

Globos taryba;

Tarptautinis teismas;

Sekretoriatas;

Generalinė asamblėja – tai vienintelė institucija, kurioje atstovaujamos visos valstybės narės. Turi plačiausią kompetenciją. Kviečiama kasmet. Galimas neeilinis GA posėdis. Iniciatoriai – dauguma narių bei saugumo taryba.

Sprendžiamų klausimų ratas platus. Kiekvienos asamblėjos metu sprendžiama maždaug po 150 kl.

Atliekami (jos užsakymu) tyrimai. Rekomenduoja, kaip reikia spręsti susidariusią situaciją ar klausimą, ginčą tarp valstybių. Priima naujus narius. Renka nenuolatinius saugumo tarybos narius. Skiria tarptautinio teismo teisėjus.

Saugumo tarybai rekomendavus – skiria generalinį JTO sekretorių. Tvirtina JTO biudžetą bei nario mokesčio dydį.

Pagrindinis darbas vyksta plenarinėse sesijose bei komitetuose. Pastarųjų yra 6. Įvardinami numeracijos tvarka:

1-as sprendžia taikos ir nusiginklavimo klausimus;

2-as – ekonomikos ir finansų klausimus.

3-ias – socialinius, humanitarinius, kultūros klausimus;

4-as -specialius politinius klausimus bei dekolonizacijos problemas;

5-asis – administracinio valdymo ir biudžeto klausimai;

6-asis – teisės klausimai.

39. Europos sąjungos teisingumo teismas.

Teisingumo teismo (TT) pavadinimas yra nurodomas Europos bendrijos sutarties 4 str. sutrumpintas pavadinimas – Europos teisingumo teismas, oficialus pavadinimas – Europos bendrijų teisingumo teismas.

Europos bendrija kaip tarptautinė organizacija turi savo ypatingą teisinę tvarką. Šios teisinės tvarkos įgyvendinimui buvo būtinas t.t. mechanizmas, užtikrinantis vieningą teisės aiškinimą ir taikymą visuose bendrijos nariuose.

Pirmasis TT įkurtas 1951 m. įsteigus kitas 2 Europos bendrija teismas tapo bendras visoms 3 bendrijoms. Išliko t.t. skirtingas reglamentavimas t.t. klausimų atžvilgiu, priklausomai nuo klausimo srities. Egzistuoja 3 TT steigimo statutai. Jie yra beveik analogiški. Skirtumai labai nežymūs, daugiau redakcinio pobūdžio.

TT savo darbe vadovaujasi vieningomis procesinėmis taisyklėmis. Šios taisyklės buvo priimtos 1974/12/04 (yra keletas vėlesnių pakeitimų). Teisiniam teismo veiklos reglamentavimui yra skiriamos Europos bendrijų sutarties 164-188 straipsniai. Tai – pirminės nuostatos. Papildomieji protokolai – antrinės.

TT formavimui didelės įtakos turėjo Vokietijos, Italijos konstitucinių teismų politika.

Išskiriamos kelios sritys, kuriose TT kompetencija pasireiškia skirtingu lygiu:

veikia kaip konstitucinis teismas. Aiškina ir priima sprendimus dėl Europos bendrijų antrinės teisės atitikimo pirminei, aiškina teisinius santykius tarp bendrijų narių bei bendrijų institucijų, teises ir pareigas pagal steigimo sutartis.

Veikia kaip administracinis teismas kai nagrinėja ieškinius pareikštus fizinių ir juridinių asmenų dėl bendrijų institucijų pažeidimų, taip pat bendrijų institucijų tarnautojų ieškinius dėl darbo santykių.

Ginčuose dėl žalos atlyginimo veikia kaip civilinis teismas.

Steigimo sutartys numato, kad t.t. atvejais teismas gali veikti kai tarptautinis arbitražas.

Įsteigus pirmosios instancijos teismą nuo 1988 metų pirmos instancijos teismo sprendimų atžvilgiu veikia kaip apeliacinis teismas.

Tarptautiniai teisiniai įgaliojimai – teikia išvadas bendrijų nariams ar institucijoms dėl sudaromų bendrijų tarptautinių sutarčių atitikimoEuropos bendrijų pirminei teisei. Visa tai – kompetencijos sritys, o ne ieškinių rūšys.

TT sudarymas ir sudėtis

Dabartiniu metu yra 15 teisėjų ir 9 generaliniai advokatai. Nuo š.m. spalio mėnesio advokatų skaičius mažinamas iki 8. Nuostatos įtvirtintos EB sutarties 165-166 straipsniuose. Teisėjų skaičius atitinka valstybių narių skaičių. Sutinkamai su sutartimi teisėjai skiriami bendru valstybių narių sutarimu. Išrinkti teisėjai atstovauja ne valstybėms, kurios pateikė jų kandidatūras, mat TT yra viršvalstybinė institucija. Praktiškai teisėjai atstovauja savo teisinei sistemai.

Teisėjo kadencija – 6 metai. Gali būti perrenkami ir kitai kadencijai.amžiaus cenzo nėra. Egzistuoja rotacijos principas: kas 3 metai tesimo sudėtis atnaujinama trečdaliu.

Reikalavimus teisėjams nustato EB sutarties 167 str.:

nepriekaištinga reputacija.

Kvalifikacija. Ji turi atitikti reikalavimus keliamus teisėjo valstybėje aukščiausioms teisėjų pareigoms užimti.

Reikalavimo, kad tai privalo būti valstybės narės pilietis – nėra.

Skiriamas teisėjas atskirame posėdyje duoda teisėjo priesaiką. Papildomai gali užsiimti tik akademine veikla.

Sprendimai priimami kolegialiai. Užtikrinamas teisėjų pasitarimo slaptumas.

Imunitetas. TT teisėjas baudžiamojon atsakomybėn g.b. patrauktas tik vienbalsiai nusprendus visiems teisėjams. Panaikinus jo imunitetą bylą gali nagrinėti nacionalinis teismas nagrinėjantis aukščiausių teisėjų bylas.

Teismo pirmininkas. Renkamas iš narių tarpo 3 metams. Pagrindinės 2 funkcijos:

administracinės. Tai TT darbo organizavimas, teismo atstovavimas išoriniuose santykiuose, teismui priskirto turto valdymas (kartu su sekretoriumi).

teisminės. Pirmininkauja posėdžiuose ir svarstymuose, kai vyksta plenariniai posėdžiai, nedalyvauja kolegijose. Nagrinėja prašymus ir priima sprendimus dėl laikinųjų priemonių.

Generaliniai advokatai. Jų yra 9. Statusas panašus į teisėjų. Analogiškos nuostatos jų paskyrimo bei atleidimo atžvilgiu, taip pat reikalavimai kvalifikacijai (vienodos net mantijos).

Funkcijos:

posėdžiauja kartu su teisėjais kai nagrinėjami administracinės bylos.

Nedalyvauja priimant sprendimą.

Viena iš atliekamų funkcijų ypatumų – teikia nešališkas išvadas dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Pats institutas kilęs iš Prancūzijos teisinės sistemos (nepriklausomas teisininkas).

EB steigimo sutartyje generalinių advokatų institucijai yra skiriamas 166 str. čia yra apibrėžiamos jų funkcijos. Jos apibrėžiamos pagal kelis modelius:

Generalinis advokatas veikia kaip bendrijos advokatas – užtikrina bendrijų teisės laikymąsi.

Veikia kaip analitikas (neutralus bylos stebėtojas).

Veikia tiesiog kaip pirmos instancijos teisėjas o paties teismo sprendimas klasifikuotinas kaip antrosios institucijos sprendimas.

TT sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Praktikoje visuomet yra atsižvelgiama į generalinio advokato išsakomą nuomonę.

Pranešėją byloje skiria TT pirmininkas. Pirmininką renka ir generaliniai advokatai (kadencija – 1 m.). Pastarasis savo ruožtu taip pat skiria atstovą byloje.

Dar viena TT tarnautojų grupė – teisiniai patarėjai. Jie padeda rengti sprendimą.

Ieškinio pareiškimas:

Jeigu ieškinį pareiškia fizinis arba juridinis asmuo – byloje privalo dalyvauti advokatas

Bylas nagrinėja 3-5 teisėjų kolegija. Plenarinis posėdis – 9 teisėjai (nelyginis skaičius).

Posėdžio kalbą renkasi ieškovas. Jeigu ieškovas yra institucija – atsakovas.

TT praktikoje nėra teismo precedento. Tačiau precedentu yra dažnai remiamasi.

Vienas atvejis TT procese, kai gen. advokatai veikia kolegialiai – tai išvados dėl tarptautinių sutarčių. Šiuo atveju gen. Advokatų išvada nėra spausdinama.

Atsistatydinimas iš užimamų pareigų (ta pati procedūra ir teisėjams ir advokatams).

Kai neatitinka užimamų pareigų g.b. atleidžiami vienbalsiai nutarus teismui. T.p. gali atsistatydinti savo noru, raštu apie tai pranešdamas tarybai. Eina užimamas pareigas iki yra pakeičiamas.

Gali būti nušalinami dėl t.t. aplinkybių iš bylos svarstymo. Atvejai:

jeigu buvo atstovas šioje byloje;

nusišalina pats, teismo pirmininkas arba šalių pageidavimu;

jeigu kitaip susijęs su byla.

Teismo sekretorius.

Renkamas 6 metams slaptu teisėjų ir generalinių advokatų balsavimu. Vykdo teismines funkcijas, užtikrina procesinių dokumentų tvarkymą ir paskelbimą. Vykdo administracines funkcijas, teismo turto tvarkymą, pasirašo beveik visus teisėjų sprendimus.

Teisiniai asistentai.

Turi kiekvienas teisėjas ir advokatas (po 3). Padeda nagrinėti bylą, rengti išvadą. Gali būti skiriami arba renkami 2 arba 1 metams asmeninio pasitikėjimo pagrindu.

TT turi administracinį aparatą, biblioteką, vertimų centrą, įv. tarnybas, sekretoriatą, raštinę.

Teismo procesas

Procesas prasideda ieškininio pareiškimo pateikimu. Pareiškimas teikiamas teismo sekretoriui. Teismo pirmininkas skiria pranešėją. Advokatų pirmininkas – advokatą atstovą.

Stadijos:

rašytinė;

parengtinis tyrimas;

žodinė;

sprendimo priėmimas.

ilgesnė nei nac. Teismuose. Atsakovui nusiunčiamas ieškininis pareiškimas, po ko pastarasis turi laiko pareikšti savo atsikirtimus. Vėliau eilė ieškovui. Taip iki 4 dokumentų.

Atlikti sprendimą priima teisėjas pagal surinktą faktinę medžiagą. Tikslas – papildomų aplinkybių išsiaiškinimas, įrodymų surinkimas. Įrodymai:

ekspertų išvados;

liudytojų parodymai;

dokumentai.

tai teisėjo – pranešėjo kalba. Toliau pasisako šalių atstovai. Fizinius asmenis būtinai atstovauja advokatai. Kai atsakovu yra valstybė narė ar jos institucija – skiriamas agentas (V. tarnautojas ar pan.). vėliau pateikiama generalinių advokatų išvada su pasiūlomu bylos sprendimo projektu. Jis nėra aptariamas ar diskutuojamas. Taip ši stadija baigiasi.

Teismas pasišalina pasitarimui. Pasitarimo metu derinamas galutinis sprendimo variantas. Jame dalyvauja tik teisėjai. Priimamas vienas sprendimas. Sprendimą pasirašo visi teisėjai.Sprendimo kalba – prancūzų.

Sprendimo skundimas

TT sprendimai neskundžiami. Galimas tik sprendimo peržiūrėjimas (3 atvejai):

Trečiosios šalies peržiūra (asmuo, kuris nedalyvavo byloje kaip šalis gali pareikšti tokį reikalavimą jeigu priimtas sprendimas žeidžia jo interesus). Skundo pateikimo terminai – 2 mėn. Nuo sprendimo paskelbimo dienos.

Galima peržiūra jeigu po sprendimo priėmimo paaiškėjo naujos aplinkybės (kreipiasi šalys per 3 mėn. Nuo aplinkybių paaiškėjimo dienos, bet ne vėliau kaip po 10 metų).

galima kreiptis dėl sprendimo išaiškinimo.

Pirmosios instancijos teismas

Įsteigtas 1988 metais. Veikia prie TT. Steigimo priežastis – bylų skaičiaus augimas, specializacijos būtinybė. Bylos perduodamos sprendimu. Keletas teisėjų sprendžia bylas su fiziniais asmenimis ir juridiniais asmenimis (įskaitant ir tarnautojų bylas dėl darbo santykių).

Teisėje skyrimo tvarka analogiška TT. Kvalifikaciniai reikalavimai – turi atitikti valstybių narių keliamus reikalavimus teisėjams (žemesnė kvalifikacija nei TT teisėjams). Sudėtis – 15 teisėjų. Kadencija – 6 metai. Nėra skiriami generaliniai advokatai. Skirtingai nuo TT nėra plenarinių posėdžių.

Priimtų sprendimų skundimo pagrindai (skundžiama TT):

nekompetentingas;

žymus procesinis pažeidimas;

kitokiai būdais buvo pažeista EB teisė.

Pareiškimas dėl apeliacijos paduodamas per 2 mėn. nuo priėmimo (paskelbimo) dienos.

TT būstinė – Liuksemburge. Teisingumo teismo sprendimai numeruojami pridedant grifą C, o pirmos instancijos teismo – grifu T.

40. Saugumo taryba.

Saugumo taryba – viena svarbiausių JTO institucijų. ST darbe išskiriamos veiklos kryptys:

taikus ginčų sprendimas (pateikiami rekomendaciniai ginčo sprendimo variantai);

privalo konstatuoti iškilusį pavojų taikai ir saugumui, bei imtis priemonių (galimas net ginkluotos jėgos panaudojimas);

ST struktūra po 2-ojo Pasaulinio karo kito. Narių skaičius buvo padidintas iki 15 (5 nuolatiniai ir 10 perrenkami kas 10 metų).

1997 m. generalinis sekretorius pateikė pasiūlymą reformuoti JTO ir pirmiausiai ST. reformos tikslas – praplėsti narių skaičių. Planuojama jį padidinti iki 23. Kuriamos įvairios galimo praplėtimo formulės (Italija pateikė formulę 5+2-2 t.y. atimti 2 dabartinius nuolatinius narius (D. Britanija ir Prancūzija) ir pridėti 2 naujus – Europos sąjungą paliekant D. Britanijai ir Prancūzijai galimybę užimti šį postą paeiliui kas 2 metus).

Svarstoma ir galimybė praplėsti pastovių narių skaičių įtraukiant galingas industrines valstybes (Japonija, Vokietija). Kiti mini pretendentus – Braziliją, Indiją arba Afrikos valstybe – Keniją, Egiptą.

ST sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma įskaitant sutampančius nuolatinių narių balsus (t.y. nuolatiniai nariai visuomet turi būti “už”). Be to, nuolatiniams nariams yra suteikta veto teisė (t.y. nuolatinis narys gali pašalinti svarstomą klausimą iš dienotvarkės).

41. Peticijos nepriimtinumo sąlygos

Peticijos nepriimtinumo pagrindai yra penki:

1) nepriimtinumas ratione temporis – peticijoje skundžiami įvykiai turi būti atsitikę, kai valstybė prisiėmė įsipareigojimus vykdyti konvenciją ir protokolus. Svarbu nustatyti datą kada įsigaliojo konkrečioje valstybėje konvencija ir protokolai. Lietuvai konvencija įsigaliojo 1995.06.20. Nuo tos dienosprasidėjusius įvykius galima apskųsti. Iki to laiko valstybė nebuvo prisiėmusi įsipareigojimų. Prie ratione temporis kai kas priskiria ir 6 mėnesių terminą.

2) nepriimtinumas dėl to, kad nukentėjęs asmuo neišsėmė vidaus gynybos priemonių. Kokios jos, priklauso nuo pažeistos teisės. Jei teisė apginama teismine tvarka – visų instancijų teismai.

3) nepriimtinumas dėl to, kad praleistas 6 mėnesių terminas. 6 mėnesių taisyklė – suinteresuotas asmuo gali kreiptis laike 6 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos paskutinėje instancijoje. Žmogaus teisių komitete (JTO) terminas nėra nustatytas. Europos Žmogaus teisių konvencijos reikalavimas : 6 mėnesiai tam, kad neišblėstų įvykiai. 6 mėnesių laikotarpis nuo sprendimo sužinojimo dienos.

4) nepriimtinumas ratione materiae (iš esmės). Reiškia, kad visada tikrinama, ar pažeista laisvė ar teisė, nurodyta konvencijoje. Turi būti nurodytas straipsnis, kuris pažeistas. Socialinių teisių konvencija neįtvirtina. Teisės į darbą negali ginti. Asmenys dažnai skundžia nacionalinių teismų sprendimus, tačiau Europos žmogaus teismas nėra apeliacinė instancija, nagrinėjanti skundus dėl pažeistų teisių. Nebent pažeistos teisės, kurios įtvirtintos konvencijoje.

5) nepriimtinumas ratione personae (dėl netinkamo subjekto). Kas gali kreiptis? Fiziniai asmenys, grupės asmenų, nevyriausybinės organizacijos, kurie save laiko konvencijos pažeidimo aukomis. Gali kreiptis valstybė prieš valstybę, pvz. Airija prieš Didžiąją Britaniją. Atsakovas – valstybė. Ginčas su valstybe.

“Filtro” vaidmenį atlieka 3 teisėjai, kurie sprendžia peticijos priimtinumą. Iki 1996 m. pabaigos iš beveik 35 000 peticijų priimtinomis buvo pripažintos vos 3500.

Kai peticija priimtina, Europos žmogaus teisme prasideda komunikacijos procedūra – teismas suformuluoja vyriausybei klausimus, į kuriuos ji turi atsakyti 10 savaičių laikotarpyje. Visais atvejais, prieš nagrinėjant bylą, teismas bando pasiekti draugišką susitarimą, pvz., valstybė sumoka kompensaciją.

Piliečiui kreiptis į Europos žmogaus teismą nėra sudėtinga. Išlaidos :

už advokato paslaugas;

teismo išlaidos.

Jei pareiškėjas įrodo, kad jo finansinė būklė tokia, kad jis negali apmokėti visų išlaidų, teismas priima nemokamai. Jei kalta valstybė, ji padengia teismo ir advokato išlaidas.

Teismas netaiko sankcijų. Jis konstatuoja, kad įvyko pažeidimas ir tai konstatuodamas, įpareigoja sumokėti kompensaciją.

42. Tarptautinės humanitarinės teisės sąvoka ir šaltiniai.

Karas TT draudžiamas, tačiau kariniai konfliktai pastoviai vyksta. Klasikinėj TT egzistavo karo teisė, kurios tikslas buvo humanizuoti naudojamas kare priemones, palengvinti dalyvaujančių kare asmenų padėtį.

Tarptautinė humanitarinė teisė – tai sistema principų ir normų, taikomų reglamentuoti karinius konfliktus, apribojant karinės kovos priemones bei metodus, užtikrinant atskirų individų, dalyvaujančių konflikte teises ir padėtį, o taip pat nustatyti atsakomybę už tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus.

Tarptautinė humanitarinė teisė reglamentuoja:

1. Stengiasi reglamentuoti karo pradžią.

2. Neutralitetą tų valstybių, kurios nedalyvauja kare.

3. Riboja karinių priemonių, naudojamų kare, panaudojimą.

4. Gina karo aukas.

5. stengiasi užtikrinti kultūrinių vertybių apsaugą.

6. Nustato karo okupacijos režimo pagrindus.

7. reglamentuoja karinių veiksmų bei karo pasibaigimą.

8. Nustato valstybių ir fizinių asmenų atsakomybę už Tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus.

Struktūra – 2dalys:

1. Karo teisė, kuri reglamentuoja kariaujančių teises ir pareigas, priemonių taikymą.

2. Tikroji humanitarinė teisė, kuri užtikrina individų apsaugą:

a) karo belaisvių apsaugą,

b) civilių gyventojų apsaugą,

c) užsieniečių, nedalyvaujančių kariniame konflikte, apsaugą.

Šaltiniai:

Dvi šaltinių grupės:

1. Ženevos konvencijos (4):

Jų tikslas užtikrinti įvairių asmenų apsaugą karinio konflikto metu.

I-oji – sužeistų, sergančių bei asmenų, priklausančių reguliarioms karinėms pajėgoms, padėties pagerinimą.

II-oji konvencija reglamentavo elgesį su karo belaisviais.

III-oji – civilių gyventojų apsauga karo metu.

1977 m. prie šių konvencijų buvo pridėti papildomi protokolai.

IV-oji -konvencija dėl veikiančioje kariuomenėje sužeistų ir sergančių asmenų padėties pagerinimo.

2. Hagos konvencijos (svarbiausios):

1954 m. Hagos konvencija dėl kultūrinių vertybių apsaugos.

1993 m. konvencija dėl cheminio ginklo uždraudimo.

1972 m. konvencija draudžianti baktereologinio arba toksinio ginklo ruošimą, gamybą bei kaupimą. Tokio pobūdžio ginklai turi būti sunaikinti.

Eilė konvencijų dėl branduolinių ginklų. Buvo praktika talpinti branduolinį ginklą jūros dugne. Buvo priimta konvencija draudžianti tai daryti. Taip pat draudžiama vykdyti branduolinio ginklo bandymus žemėje, ore, vandenyje (o po žeme galima).

43. Tradiciniai teritorijos įgijimo būdai.

Tradiciniai teritorijos įgijimo būdai yra okupacija, senatis, natūralus teritorijos padidėjimas, teritorijos perleidimas ir nukariavimas, aneksija. Šiandien teritorija galėtų būti įgyjama tik ją perleidžiant sutartimi ar pagal tarptautinio teismo arba arbitražo sprendimą, arba tautos apsisprendimo keliu, kai tauta įgyvendina savo teisę sukurti nepriklausomą valstybę savo gyvenamojoje teritorijoje.

1. Okupacija. Anksčiau – tai teritorijos, kuri iki tol niekam nepriklausė, užėmimas. Užimta buvo laikoma tokia teritorija, kuri buvo kontroliuojama atvirai, nuolat, efektyviai ir taikiai.

2.Senatis – gana ginčytinas teritorijos įgijimo būdas. Tai iš esmės yra istorinių teisių į tą teritoriją įgijimas.

Jei egzistuoja nuolat pasyvus valstybės elgesys teritorijos atžvilgiu tai reiškia jos atsisakymą nuo teritorijos. Senatis siejama ir su tuo kiek ir kaip realiai galiojo valdžia toje teritorijoje.

3. Teritorijos padidėjimas. Gali būti natūralus ir dirbtinis. Natūralus – teritorijos padidėjimas dėl stichinių gamtos veiksnių.

4. Teritorijos perleidimas galimas tik pagal sutartį tarp suinteresuotų valstybių. Praeityje tai dažniausiai įvykdavokaip karo rezultatas. Dabartinė TT draudžia jėga priversti įforminti perleidimą

5. Nukariavimas. Klasikinės TT pripažįstamas su sąlyga, kad buvo visiškai užkariauta visa kitos valstybės teritorija. Priešingu atveju prievarta įgyta teritorijos dalis teisiškai galėjo atitekti kitai valstybei tik pagal sutartį su “nuskriaustąja valstybe”.

6. Teritorija kaip res communis (bendras daiktas) arba bendras žmonijos palikimas.

Šio amžiaus 7 deš. Prasidėjo procesas, siaurinantis bendras valstybių teises į pasaulinį vandenyną.

Valstybės nustatinėja ekonomines zonas -12 jūrmylių teritorinė jūra ir 200 jūrmylių išimtinės ekonominės zonos pakrantės valstybėms.

Delimitavimas – tarptautinių sienų aprašymas ir nustatymas. Delimitavus sienas sienos pažymimos žemėlapyje.Delimitavimo pagrindu vyksta demarkavimas – sienų pažymėjimas natūra (pastatant pasienio stulpus).

Pasienio juosta -5 m juosta, kurioje draudžiama bet kokia veikla išskyrus pasienio apsaugą.

Pasienio ruožas -5-7 km ruožas, kuriame draudžiama bet kokia veikla išskyrus pasienio apsaugą.

44. Valstybių teisių perėmimas.

Valstybių teisių perėmimas nėra dažnas reiškinys tarptautinėje praktikoje, nes gana retos yra jos priežastys: valstybių išnykimas, susijungimas ar teritorijos perleidimas (cesija). Paprastai tai susiję su didelėmis istorinėmis permainomis ir reiškia, kad vienos valstybės jurisdikcija tam tikros valstybės atžvilgiu pasibaigia, o kitos pradedama ten taikyti. Paprastai “teisių perėmimas” reiškia ir pareigų perėmimą.

Teisių perėmimo tarptautinėje teisėje sąvoka apibrėžta 1978m. Vienos konvencijoje dėl valstybių teisių perėmimo tarptautinių sutarčių atžvilgiu ir 1983m. Vienos konvencijoje dėl valstybių teisių perėmimo valstybinės nuosavybės, archyvų ir skolų atžvilgiu. Šios abi konvencijos iki šiol neįsigaliojo, nes valstybės, kurioms jos naudingiausios, neskuba prie jų prisijungti. Konvencijos atiduoda pirmenybę sutarčiai tarp valstybių, perimančių teises ir pareigas. Jų nuostatos turi vieną bendrą nuostatą, pagal kurią jos taikomos tada, kai susitarimas tarp pirmtakės ir perėmėjos nenumato kitaip.

Valstybės perima teises tarptautinių sutarčių atžvilgiu (pradeda jose dalyvauti), teises į valstybinį turtą, archyvus, skolas. “Nauja” valstybė arba valstybė – teisių perėmėja, neišvengiamai susiduria ir su teritorijos, kurią ji perima, gyventojų pilietybės problema; neretai jai tenka spręsti ir koncesijų, buvusios valstybės – pirmtakės išduotų užsieniečiams, tolesnio galiojimo klausimą. Šiose srityse tarptautinė teisė dar nėra nustačiusi pakankamai tvirtų normų. Valstybė-teisių perėmėja neatsako už valstybės pirmtakės pažeidimus.

Valstybių teisių perėmimas priklauso nuo konkrečių teritorinių pasikeitimų teisinės kvalifikacijos. Išskiriamos šios situacijos:

Viena valstybė tęsia kitos valstybės valstybingumą, tačiau nėra jai tapati (“kontinuiteto be identiškumo” pvz. Rusijos Federacija, tęsianti Sovietų Sąjungos teises ir pareigas).

Viena valstybė perima tik dalį kitos valstybės teisių ir pareigų (pvz. Armėnija, Gruzija, kt. atsiradusios buvusioms sovietinėms respublikoms tapus nepriklausomomis valstybėmis).

Nauja valstybė susikuria dekolonizacijos metu ir perima tik nežymią savo buvusios metropolijos teisių ir pareigų dalį.

Valstybės susijungia – viena valstybėperima abiejų valstybių teises ir pareigas (Iš dalies šią schemą atitinka Vokietijos pvz.: susijungiant VFR perėmė VDR valstybinę nuosavybę, tačiau neperėmė visų VDR tarptautinių sutarčių).

Valstybės teritorijos dalis sutartimi perduodama kitai v-bei (sutartinė cesija).

Tai – sąlyginės schemos. Valstybių teisų perėmimo srityje sprendžiamą vaidmenį vaidina valstybės-pirmtakės ir valstybės-teisių perėmėjos sutartis, kur jos yra laisvos numatyti, ką ir kaip perima.

Teisių perėmimas valstybinės nuosavybės atžvilgiu. Įtvirtintas 1983m. Vienos konvencijoje dėl valstybių teisių perėmimo valstybinės nuosavybės, archyvų ir skolų atžvilgiu. Valstybinis nekilnojamasis turtas, liekantis valstybės – teisių perėmėjos teritorijoje, pereina jai be kokios nors kompensacijos. Kilnojamasis valstybinis turtas (geležinkelio vagonai, laivai, lėktuvai) pereina vadovaujantis teisingo padalinimo principu: atsižvelgiama į tai, kiek toks kilnojamas turtas yra teisiškai susijęs su teritorija, atitenkančia valstybei – teisių perėmėjai (laivų ir lėktuvų registracijos vieta ir pan.).

Valstybės užsienio skola. Ją sudaro tiek pareiga grąžinti užsienio kreditą, tiek teisė reikalauti iš kitų valstybių, kad jos grąžintų kreditą, kurį išdavė valstybė-pirmtakė. Vadovaujamasi teisingo skolos paskirstymo taisykle. Valstybė -teisių perėmėja turi perimti skolos dalį, atitinkančią sumas, kurias ji gautų kaip kreditorius. Ypatingas “lokalizuotų skolų” režimas, kai tam tikri užsienio kreditai buvo lokalizuoti, panaudojant juos tam tikros teritorijos vystymui. Tokios skolos pereina kartu su teritorija.

Teisių į valstybinius archyvus perėmimas. Valstybiniai archyvai yra nacionalinio palikimo dalis, todėl ypatingai sunku juos pasidalinti. Sunku yra nustatyti, kas yra nacionaliniai archyvai, ypač tada, kai abi valstybės pretenduoja į buvusį nacion. palikimą. Municipaliniai archyvai turi likti savo vietose. Bendranacionaliniai archyvai turi didesnę vertę tada, kai jie nedalomi. Todėl valstybei – teisių perėmėjai turi būti suteikta teisė naudotis tokiais archyvais.

Teisių perėmimas tarptautinių sutarčių atžvilgiu. Susiduria du principai: sutarčių reikia laikytis (pacta sunt servanda); sutartis trečiosios valstybės neįpareigoja ir nesuteikia jai teisių be jos pačios sutikimo (pacta tertiis nec nocent nec prosunt). Valstybė teisių perėmėja, priklausomai nuo to, ar perėmėja yra pirmtakės tęsėja, ir nuo pačios sutarties pobūdžio, tampa valstybės – pirmtakės teisių tęsėja. Valstybė – teisių perėmėja, jeigu ji nėra pasiskelbusi valstybės – pirmtakės teisių tęsėja, yra laisva spręsti, ar dalyvauti pirmtakės daugiašalėje sutartyje. Atskirais atvejais politiniai – teritoriniai pasikeitimai laikomi aplinkybėmis, kurių pasikeitimas yra esminis sutarties likimui (pavyzdžiui, taip atsitinka su karinės sąjungos ir politinėmis sutartimis). Tada taikoma aplinkybių, esminių sutarties sudarymui, taisyklė, leidžianti sutartį anuliuoti vienašaliu aktu.

Narystė tarptautinėse organizacijose. Tarptautinių organizacijų steigimo sutartys (statutai, įstatai ir pan.) yra labai įvairios narystės klausimu. Paskutiniai įvykiai Rytų ir Centrinėje Europoje, o taip pat buvusioje Sovietų Sąjungoje leidžia bandyti taikyti skirtumus tarp valstybės – teisių tęsėjos ir “naujos” valstybės. Pirmuoju atveji Rusija beveik automatiškai užėmė SSRS vietą Jungtinėse Tautose, įskaitant nuolatinę vietą saugumo taryboje, o taip pat specializuotose Jungtinių Tautų įstaigose ir kitose tarptautinėse organizacijose. Kitos 9 sovietinės resp.(Baltarusija ir Ukraina bv. JT narės) priimtos kaip naujos natės.

Teisių perėmimas privatinės teisės kontraktų atžvilgiu. Valstybė – teisių perėmėja turi susilaikyti nuo veiksmų, kuriais daroma tiesioginė žala užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie sudarė privatinės teisės kontraktus su valstybe – pirmtake. Ji negali anuliuoti jų nesuteikdama teisingos, visiškos ir greitos kompensacijos. Valstybė – teisių perėmėja taip pat privalo laikytis arbitražo nuostatų, numatytų tokiuose kontraktuose.

Teisių perėmimas ir valstybių sienos. Teisių perėmimas nekeičia esamos sienos, nepriklausomai nuo to, ar ši siena nustatyta sutartimi, ar kokiu nors kitu būdu, pvz. Tarptautinio teismo ar arbitražo sprendimu arba yra istoriškai susiklosčiusi ir pripažinta tarptautinės bendrijos. Šį tarptautinė teisės principą, įtvirtintą 1969 bei 1978m. Vienos konvencijose, galima taikyti tik išorinių sienų atžvilgiu. Administracinė siena tarp buvusių provincijų ar federacijos respublikų, tapusių nepriklausomomis, nelaikoma valstybine siena. 1975m. Helsinkio pasitarimo Baigiamasis Aktas įtvirtino sienų Europoje neliečiamybę, o visos valstybės, tapusios nepriklausomomis po komunistinės sistemos žlugimo, šią neliečiamybę pripažino. Praktika ir doktrina patvirtina, kad tai liečia ir buvusias vidaus sienas.

Valstybių teisių perėmimo srityje negalima ignoruoti politinių ir ekonominių veiksnių.

45. Tarptautinis paprotys (Tp) – kaip tarptautinė teisės šaltinis.

Tarptautinis Teisingumo teismo Statutas Tp įvardina kaip -“bendra praktika, kuri pripažinta teise” ir skiria du sudėtinius elementus: a) tam tikrų faktų, elgesio (veiksmų, neveikimo) ir pan. pasikartojimą, pastovumą; b) tokios praktikos “pripažinimas teisine norma” reiškia, kad valstybės ne vien tik laikosi tam tikrų įprastinių taisyklių, bet aiškiai išreiškia savo įsitikinimą, kad tokia taisyklė yra privaloma.

Sprendžiant klausimą, ar egzistuoja vienas ar kitas Tp., svarbu įrodyti šio papročio egzistavimą: tai gali būti valstybių vidaus teisės aktai, valstybių vienašaliai tarptautiniai aktai (pareiškimai, protestai), tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimai, tarpt. org-jų rezoliucijos ir kt. Sudėtingiau įrodyti naujo Tp. atsiradimą: Tarptautinis Teismas yra nurodęs sąlygas, kurioms esant sutarties nuostata gali liudyti apie papročio susiformavimą: nuostata yra teisinė norma; ji neturi išlygų; norma atspindi vieningą praktiką, kurios laikosi ypatingai suinteresuotos ją taikyti valstybės; dalyvavimas konvencijoje yra “platus ir reprezentatyvus”.

Tp, esant intensyviems santykiams tarp valstybių, gali susiformuoti per gana trumpą laiką, todėl nebūtina laikytis nuostatos, kad papročiui susiformuoti reikia ilgo laiko.

Tarptautinė teisė nežino jokios šaltinių hierarchijos. Klaidinga teigti, kad tarpt. sutartis turi pirmenybę prieš Tp. Tarptautinėssutarties privalumas tas, kad ji raštu apibrėžia tarptautinių teisės normų turinį ir todėl suteikia daugiau tikrumo valstybių tarpusavio santykiams. Vargu, ar šiuolaik. valstybė gali aktyviai dalyvauti tarpvalstybiniuose santykiuose, jei ji nedalyvauja įvairiose tarptautinėse sutartyse (1961 Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, 1963 Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, 1969 Vienos konvencija dėl sutarčių teisės), tačiau iš kitos pusės, jei viena ar kita valstybė nedalyvautų vienoje ar kitoje konvencijoje, tai nereikštų, kad visuotinai pripažintos normos tai v-bei neprivalomos. Šios valstybės atžvilgiu jos būtų privalomos kaip tarptautiniai papročiai. Išskirtina tai, kad net tada, kai praktiškai beveik visos valstybės dalyvauja tarptautinėje sutartyje, kodifikuojančioje tarpt. teisės normas, šios normos išlieka kaip papročiai. Be to, universalių tarptautinių konvencijų normos neretai būna labai lakoniškos ir jų taikymui bei aiškinimui dažnai tenka analizuoti valstybių praktiką, t.y. nustatyti, kokie yra šių normų taikymo papročiai.

46. Tarptautinių organizacijų sąvoka ir prigimtis.

Vienas iš pagrindinių tarptautinės teisės požymių yra tarptautinių organizacijų stiprėjimas.

Egzistuoja 300 vyriausybinių organizacijų (kurios kuriamos valstybių iniciatyva) ir 4000 nevyriausybinių organizacijų (kuriamos fizinių asmenų iniciatyva).

Tarptautinė teisė reglamentuoja tik vyriausybinių organizacijų veiklą.

Tarptautinės organizacijos požymiai:

1. Tarptautinės organizacijos kūrėjais gali būti ne mažiau kaip 3 valstybės. Tai daugiašalio bendradarbiavimo forma.Skirstomos:

a) regioninės – tik tam tikro regiono organizacija (pvz.: Europos Taryba) kitų regionų šalys negali būti nariais.

b) universalios – politinės organizacijos (masiškiausia -JT)

c) specializuotos – vysto bendradarbiavimą tam tikroje specialioje srityje.

2. Tarptautinė organizacija kuriama tarptautinės sutarties pagrindu. Reiškia, kad tarptautinė organizacija pradeda gyvuoti tada, kai įsigalioja tarptautinė sutartis. Įkuriant tarptautinę organizaciją yra priimami organizacijos įstatai (statutas, chartija). Juose nusakomi organizacijos tikslai, veiklos principai, kompetencija, įgaliojimai, struktūra. Svarbu, kad būtų nustatyta tarptautinės organizacijos priėmimo procedūra ir teisinė galia. Tarptautinės teisės požiūriu svarbu kokių tikslų siekia organizacija.

1.Tikslai neturi prieštarauti Tarptautinės teisės normoms,

2.Jeigu organizacija neįgyvendina tikslų vadinasi ji gali nustoti egzistavusi.

3. Kiekviena organizacija turi turėti savo struktūrą (paprastai 3 grandžių) – visų valstybių – narių suvažiavimas (asamblėja, kongresas), vykdomąsias institucijas (veikia tarp suvažiavimų) ir pastoviai egzistuojančias institucijas (sekretoriatai). Kur yra organizacijos sekretoriatas – ten ir būstinė.

Teisinė tarptautinės organizacijos prigimtis.

Apibūdinant teisinę prigimtį reikia išsiaiškinti sąveiką ir santykius, kurie apibūdinami:

1. Tarptautinę organizaciją kuria valstybės, kurios nustato tarptautinės organizacijos veiklos kryptis, principus, struktūrą ir tarptautinė organizacija negali pažeisti tos sutarties (tai tarptautinės organizacijos veiklą ribojantis dokumentas).

2. Valstybės – organizacijos narės tiek organizacijos viduje tiek ir už jos ribų yra suverenios. Valstybės, tapusios tarptautinės organizacijosnarėmis nepraranda suvereniteto. Tarptautinė organizacija turi laikytis suverenios lygybės principo. Ji negali kištis į valstybės vidaus reikalus. Tarptautinės organizacijos veiklos mechanizmas įgyvendinamas pačių valstybių – tarptautinė organizacija priima sprendimus, įgyvendina valstybė. Beveik visi tarptautinių organizacijų priimami sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio.

3. Valstybė tarptautinės organizacijos nare tampa savanoriškai ir bet kada gali atsisakyti narystės.

Šie požymiai atskleidžia tarptautinės organizacijos teisinę prigimtį.

Tarptautinė organizacija – tai išvestinis, nuo valstybės valios priklausantis tarptautinės teisės subjektas.

Visa tai galioja visoms organizacijoms išskyrus ES.

Tarptautinė organizacija – tai remiantis tarptautine sutartimi įkurtas valstybių susivienijimas kaip daugiašalė bendradarbiavimo forma, turintis suderintus tikslus, veiklos principus, institucijų sistemą, aiškiai nustatytą sprendimų priėmimo tvarką, procedūrą, teisinę reikšmę.

47. Tarptautinės sutarčių teisės sąvoka ir šaltiniai.

Tarptautinės sutarčių teisės vaidmuo pastaruoju metu labai išaugo, nes tarptautinė sutartis, kaip pagrindinis tarptautinės sutarčių teisės šaltinis labai išplito.

Tarptautinė sutarčių teisė – tarptautinių teisės normų, kurios reguliuoja tarptautinių sutarčių sudarymą, veikimą, pasibaigimą, sistema.

Pagrindinis tarptautinės sutarčių teisės objektas yra tarptautinė sutartis. LR nuo 1990 m. pasirašė virš 400 tarptautinių sutarčių.

Pagrindinis tarptautinės sutarčių teisės šaltinis yra laikomas 1969 m. priimta Vienos konvencija “Dėl tarptautinės sutarčių teisės”. 1992 m. LR prisijungė prie Vienos konvencijos.

Ši konvencija reglamentuoja tarptautinių sutarčių sudarymo tvarką, pateikia definiciją, reglamentuoja galiojimo ir pasibaigimo klausimus Konvencija reglamentuoja tik tas sutartis, kurias sudaro valstybės.

1986 m. JTO iniciatyva buvo pasirašytas Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių tarp tarptautinių organizacijų ir valstybių ir tarptautinių organizacijų. Iki šiol neįsigaliojo.

Tarptautinių sutarčių sudarymą, vykdymą ir nutraukimą ir t.t. reguliuoja ir tarptautiniai papročiai. (tuos klausimus, kurie yra nesureguliuoti Konvencijos).

Atskiros valstybės vidaus teisė taip pat gali reguliuoti šios valstybės organų ir pareigūnų kompetenciją sudaryti ir vykdyti šios valstybės tarptautines sutartis. (pvz.: LR Konstitucija – prisiminti Prezidento įgaliojimus – pasirašo LR tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; taip pat – Tarptautinės sutartys yra LR teisinės sistemos dalis.

48. JTO specializuotos įstaigos.

Šiuo metu JTO veikia 17 specializuotų įstaigų. 1995 m. įkurta pasaulinė prekybos sąjunga.

Visos specialiosios įstaigos yra skirstomos į 3 grupes:

1. Ekonominio pobūdžio spec. įstaigos (Tarptautinis valiutos fondas,tarptautinė finansų korporacija, tarptautinės plėtros asociacija, tarptautinis plėtros bankas. Kai kas priskiria ir pasaulinę pašto sąjunga, tarptautinę jūrų organizacija ir pan.)

2. Socialinio pobūdžio spec. įstaigos.(tarptautinė darbo organizacija, pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija).

3. Įstaigos kultūros, švietimo, mokslo ir intelektualinės nuosavybės srityje. (UNESCO ir pasaulinė nuosavybės organizacija)

Visos jos turi tarptautinės organizacijos statusą. Šių įstaigų veiklą kontroliuoja JTO ir teikia rekomendacijas.

Lietuvos Respublika dalyvauja daugumos specializuotų įstaigų veikloje. Seniausiai dalyvauja pasaulinėje pašto organizacijoje (1922). Nuo 1940 m. TSRS pranešė, kad LT, LV, EST nebėra narės. Vėliau bandė atnaujinti narystę, tačiau buvo atsisakyta, kadangi valstybės okupuotos. Narystė atnaujinta 1992 m.

LR taip pat dalyvauja UNESCO, tarptautinėje darbo organizacijoje, maisto produktų ir žemės ūkio organizacijoje, yra tarptautinės jūrų organizacijos nare.

TATENA – tarptautinė atominės organizacijos narė. Organizacija pasisako, kad atominė energija būtų panaudota taikiems tikslams. Yra parengusi keletą konvencijų, turi atstovą LR, teikia pagalbą apmokant Ignalinos AE personalą.

49. Valstybių neutralitetas.

Valstybės neutraliteto teisinį pagrindą gali sudaryti:

1. tarptautinė sutartis su kitomis valstybėmis.

2. vidaus teisės aktas (dažniausiai Konstitucija)

1. Tarptautine sutartimi gali būti garantuojama šios valstybės nepriklausomybė ir teritorinis vientisumas iš vienos pusės ir neutralitetas, tai yra įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių į karą, iš kitos.

Neutrali valstybė neleidžia steigti savo teritorijoje užsienio karinių bazių, pati jų nesteigia užsienyje, neleidžia užsienio karinio tranzito per savo teritoriją.

Neutralitetas yra nustatomas savanoriškai ir jo galima atsisakyti – todėl jis neapriboja valstybės suvereniteto.

Neutrali valstybė turi neatimamą savigynos teisę. Be to, iškilus ginkluoto užpuolimo grėsmei ar užpuolimui prasidėjus, neutrali valstybė gali sudaryti laikinas karines sąjungas ir vykdyti kolektyvinę savigyną pagal JTO Įstatus.

Neutralitetas skiriasi nuo teritorijos neutralizavimo, kai tam tikra teritorija demilitarizuojama, atsisakant nuo karinių bazių ar ginklų dislokavimo joje.

2. Neutralitetas, nustatytas vidaus teisės aktu yra politinio pobūdžio. Kitos valstybės neturi jokių įsipareigojimų tokios valstybės neutraliteto atžvilgiu. Išimtis – klasikinis neutralitetas kare.

Šiuo metu neutrali valstybė yra tik Šveicarija.

Neutraliteto pagrindai yra įtvirtinti ir Austrijos konstitucinėje teisėje (1955 m. konstitucinis įstatymas dėl nuolatinio neutraliteto ). Taip pat Austrija yra įstojusi į JTO, kas įpareigojo ją, reikalui esant, perduoti Saugumo Tarybos žinion karinius dalinius, vykdyti Saugumo Tarybos nustatomas sankcijas.

1995 m. Austrija kartu su Suomija ir Švedija, vykdžiusios iki tol nuolatinio neutraliteto politiką pagal vidaus teisę, įstojo į Europos Sąjungą. Europos Sąjungos nariai pagal Mastrichto sutartį (1992 m.).

50. Tarptautinių sutarčių sudarymas: teksto paruošimas, sutarties pripažinimas teisiškai reikšminga.

Tarptautinės sutarties sudarymas – sudėtingas procesas,susidedantis iš eilės stadijų. Literatūroje skiriamos šios stadijos:

1. Sutarties teksto parengimas

2. Sutarties pripažinimas teisiškai reikšminga

3. Sutarties promulgacija (paskelbimas).Ji priklauso nuo rodomos iniciatyvos.

Svarbu įvertinti ar tikslinga sudaryti sutartį, prisijungti ir ratifikuoti. LR sprendimą dėl tikslingumo priima LR Prezidentas, LRV ar jos pavedimu ministerija.

Sutarties sudarymo iniciatyva – asmenys turi turėti atitinkamus įgaliojimus tarptautinei sutarčiai sudaryti. LR Tarptautinės sutarties sudarymo iniciatyvą turi LR Prezidentas, Ministras Pirmininkas, UR ministras, LR Vyriausybė ar jos nustatyta tvarka ministerijos ar jos įstaigos. Specialiųjų misijų vadovai turi gauti tokius įgaliojimus.

Įgaliojimus sudaryti tarptautines sutartis, kurios yra ratifikuojamos Seimo suteikia Prezidentas. Kitas tarptautines sutartis gali sudaryti asmenys gavę Ministro Pirmininko, ministerijos ar vyriausybės įstaigos įgaliojimus, pritarus URM. Įgaliojamuosius raštus išduoda URM.

1. Tekstas yra ruošiamas diplomatinėse konferencijose, diplomatiniais kanalais dvišalių derybų keliu. Sutarties teksto patvirtinimas reiškia, kad sutarties tekstas yra galutinis; fiksuojanti procedūra – parafavimas – inicialų parašymas arba sutarties delegacijos vadovų pasirašymas. Tada yra balsuojama dėl galutinio teksto. Kai sutartis pasirašyta -tekstas galutinis. Sutarties pasirašymas yra valstybės sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų jai privaloma. Prisijungiant prie sutarties ji nepasirašoma.

Apsikeitimas dokumentais, sudarančiais sutartį taip pat laikomas sutikimu, kad sutartis taptų privaloma.

2. Sutarties pripažinimas teisiškai reikšminga, prisiimami įsipareigojimai. LR tarptautines sutartis ratifikuoja LR Seimas. Ratifikavimas – tai priemonė parlamentui dalyvauti vyriausybės vykdomoje užsienio politikoje. Jas Seimui teikia Prezidentas. Sutartys yra ratifikuojamos įstatymu. Sutartys nereikalaujančios ratifikavimo yra patvirtinamos vyriausybės. Sutarties ratifikavimo stadijos: kiekviena valstybė gali daryti išlygas. Išlygos yra negalimos kai pati sutartis draudžia daryti išlygas, kai išlyga prieštarauja sutarties tikslams. Valstybė, padariusi išlygą turi pranešti visoms sutarties šalims. Paprastai yra informuojamas depozitaras – sutarties sergėtojas. Jo pareigos: saugoti sutartį, dauginti autentiškas sutartis ir jas išsiuntinėti, saugoti papildomus dokumentus, užregistruoti tarptautinę sutartį JTO sekretoriate. Užregistruotos sutartys turi būti paskelbtos per 6 mėn.

LR sutartys registruojamos URM. Ratifikuotos sutartys skelbiamos “VŽ”.

Priėmimas ir tvirtinimas – tai taip pat valstybės sutikimo dėl tarptautinės sutarties privalomumo formos. Šių aktų paskirtis panaši į ratifikavimo paskirtį – jais pritariama tarptautinės sutarties sudarymui.

Prisijungimas – tai aktas, kuriuo nepasirašiusi sutarties valstybė (šia prasme ji nėra “pirminė” sutarties dalyvė) išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo. Prie tarptautinės sutarties galima prisijungti, kai ji numato prisijungimo galimybę.

Reikia skirti sutarties ratifikavimą ir prisijungimą prie sutarties.

51. Tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoka.

Tai tarptautinės teisės institutas, kurio dėka užtikrinamas tarptautinės teisės normų funkcionavimas. Atsakomybės sąvoka ir klausimai yra problematiški.Teisės teorijoje egzistuoja dvi atsakomybės sąvokos sampratos: 1) retrospektyvine prasme 2) pozityvine prasme. Pirmąja prasme, atsakomybė suprantama kaip neigiamos pasekmės ar neigiamos poveikio priemonės asmeniui padariusiam pažeidimą. Čia pabrėžiama, kad atsakomybę gali taikyti tik specialios institucijos turinčios atitinkamą kompetenciją. Šios atsakomybės pagrindas yra teisės pažeidimas ir pažeidėjo kaltė. Antrąja prasme, atsakomybė gali būti traktuojama filosofine prasme, kaip pareiga ateičiai.

Plačiau, valstybių atsakomybė suprantama, kaip kaltos valstybės pareiga atstatyti nukentėjusios valstybės teises ir atlyginti žalą arba kaip pačios nukentėjusios valstybės ar kitų subjektų teisė pritaikyti kaltos valstybės atžvilgiu sankciją, kurią leidžia tarptautinė teisė.

Tarptautinės teisinės atsakomybės institutas ilgą laiką nebuvo kodifikuotas. Tarptautinę teisinę atsakomybę reguliuoja daugiausia tarptautiniai papročiai. Dabar tarptautinės teisinės atsakomybės institutą sudaro 4 rūšių normos:

normos reglamentuojančios valstybių atsakomybę;

normos reglamentuojančios tarptautinių organizacijų atsakomybę;

normos reglamentuojančios fizinių asmenų atsakomybę už tarptautinius nusikaltimus;

normos reglamentuojančios valstybių atsakomybę už žalą padarytą neteisėtais veiksmais (ši grupė atsirado nesenai).

Teigiama, kad tarptautinės atsakomybės pagrindas yra teisės pažeidimas, tačiau pažeidimas, kaip reiškinys turi savo sudėtį: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Taigi, reikia nustatyti, kad ši veika iš tikrųjų sudaro tarptautinės teisės pažeidimą, t.y. ar turi visus būtinus pažeidimo požymius. Pažeidėju (subjektas) gali būti valstybė, tarptautinė organizacija, fizinis asmuo, tačiau šis skirstymas yra labai abstraktus. Objektą turi sugoti tarptautinės teisės normos. Subjektyviąją pusę sunku analizuoti, ypač nustatant kaltę, nes kaltė – tai psichinis veikos santykis su pasekmėmis todėl sunkiai pritaikoma tokiam subjektui kaip valstybė. Tuo tarpu čia nesvarbus kaltės klausimas, svarbu, kad būtų priešinga veika tarptautinei teisei, bei tos veikos pasekmės ir tarp jų esantis priežastinis ryšys. Objektyvioji pusė – kaltė susiveda į padarytą žalą ir kaltus veiksmus, reikalaujama tiesioginio priežastinio ryšio. Tarptautinėje teisėje šių 4 požymių gali ir nebūti. Taikant valstybių tarptautinę atsakomybę neužtenka nustatyti vien tik tai, kad valstybė nesilaikė tam tikro tarptautinio įsipareigojimo, reikia, kad pažeidėju būtų valstybė, o ne privatūs asmenys.

Ilgą laiką atsakomybė, tarptautinėje teisėje vystėsi civilinės teisės įtakoje. Todėl čia, kaip ir civilinėje teisėje, išlieka aiškus skirtumas tarp atsakomybės už įsipareigojimų pažeidimą ar deliktą ir atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Pastaroji dar vadinama objektyviąja atsakomybe, t.y. atsakomybė be kaltės.

Tarptautiniai teisės pažeidimai gali būti išskiriami į dvi grupes:

tarptautiniai nusikaltimai;

tarptautiniai teisės pažeidimai, tai visi pažeidimai kurie nėra traktuojami kaip nusikaltimai.

Tarptautinių nusikaltimų yra skiriamos dvi kategorijos, tai tarptautiniai nusikaltimai ir teisinio pobūdžio nusikaltimai. Doc. Abramavičiaus nuomone, teisinio pobūdžio nusikalimais gali būti bet kurie BK numatyti nusikaltimai, su sąlyga, kad būtų pažeidžiami kelių valstybių interesai. Tuo tarpu tarptautiniais nusikaltimais gali būti nusikaltimai taikai; kariniai nusikaltimai; nusikaltimai žmonijai ir nusikaltimai žmoniškumui. Tarptautinio nusikaltimo požymiai: šiais nusikaltimais pažeidžiami ypač svarbūs valstybių įsipareigojimai užtikrinantys taiką, saugumą ir pan. Ypač pavojingi masiniai žmogaus teisų pažeidinėjimai. Bet, pagrindinė tarptautinės praktikos sritis yra valstybių atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus.

52. Tarptautinės teisės šaltiniai.

Viena iš tarptautinės teisės ypatybių yra ta jog valstybės, tarptautinės organizacijos ir kiti subjektai nėra vien tik pasyvūs subjektinių teisių ir pareigų turėtojai. Jie tiesiogiai dalyvauja tarptautinės teisės normų kūrime. Klasikinį tarptautinės teisės šaltinių sąrašą pateikia Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto 38 str.:

tarptautinės konvencijos – tiek bendrosios tiek specialiosios normos, kurias aiškiai pripažįsta valstybės ginčo dalyvės. Tarptautinė sutartis yra dviejų ar daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato, kurį reguliuoja tarptautinė teisė. Tarptautinė sutartis grindžiama sutarties šalių sutikimu. Tai labiausiai formalizuotas tarptautinės teisės šaltinis, nes jos taisyklės įforminamos šalių pasirašytame dokumente ar dokumentuose (išimtis – džentelmeniški susitarimai);

tarptautinis paprotys – kaip bendrosios praktikos įrodymas. Tarptautinio papročio elementai yra du, tai bendra praktika, kuri reiškia tam tikrų faktų, elgesio, veiksmų ar neveikimo pasikartojimą ar pastovumą, ir, tokios praktikos pripažinimas teisine norma, kas reiškia, kad valstybės ne tik laikosi tam tikrų įprastinių taisyklių, bet aiškiai išreiškia savo įsitikinimą (opinio juris), kad tokia taisyklė yra privaloma. Nacionalinėje teisinėje sistemoje akivaizdžiu teisinio papročio įrodymu gali būti teisminė praktika, kurią aukščiausieji teisminiai organai pripažįsta privaloma. Taigi, iškyla praktinių sunkumų įrodant atitinkamo papročio egzistavimą. Kaip įrodymai gali būti naudojami valstybių vidaus teisės aktai, tam tikros pozicijos laikymasis rengiant atitinkamos konvencijos projektą, komentarai dėl projekto turinio. Kad susiformavo paprotys gali paliudyti 4 sąlygos: nuostata yra teisinė norma; ji neturi išlygų; dalyvavimas konvencijoje yra platus ir reprezentatyvus; norma atspindi vieningą praktiką, kurios laikosi ypatingai suinteresuotos ją taikyti valstybės;

bendri teisės principai – kuriuos pripažįsta civilizuotos tautos. Yra lengviau įrodyti procesinių principų taikymą tarptautinėje teisėje, nes jie dažniausiai išplaukia iš procesinių veiksmų logikos. Todėl neretai apie bendruosius teisės principus kalbama kaip apie teisinės technikos taisykles. Materialinės teisės bendrieji principai labiau priimtini tada, kai nusistovėjusi praktika leidžia juos taikyti, todėl jie iš esmės tampa tarptautiniais papročiais;

teismų sprendimai ir viešosios teisės specialistų doktrina – kaip pagalbinė priemonė teisėsnormoms nustatyti ir aiškinti. Išlyga – teismo sprendimas yra privalomas tik šalims ir tik konkrečioje byloje. Formaliai – teismo precedentas nėra tarptautinės teisės šaltinis. Jų pagalba gali būti nustatoma, kad egzistuoja konkreti tarptautinės teisės norma, o taip pat nustatomas šios normos turinys. Taip pat teismų ir arbitražų sprendimai gali parodyti, kad susiformavo tam tikra anksčiau neegzistavusi norma. Pvz.: Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra svarbi priemonė Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatoms aiškinti. Tarptautinio Teismo Statutas pripažino doktriną, kaip pagalbinę priemonę tarptautinėms teisės normoms nustatyti. Mokslinė analizė gali gana tiksliai paaiškinti tarptautinės teisės normas ir jų turinį, jų yra ypatingas vaidmuo kodifikacijos procese.

Tarptautinių organizacijų rezoliucijos – jos gali būti šaltiniai tik 2 atvejais: kai ji pati išreiškia tarptautinės teisės normas, ir kai ja yra patvirtinta universali tarptautinė sutartis. Abiem atvejais Generalinės Asamblėjos rezoliucija tiesiogiai nesukuria valstybėms teisių ar įsipareigojimų. TO rezoliucijos kaip tarptautiniai aktai turi tam tikrų pranašumų prieš universalias konvencijas ar paprotį. Jų priėmimo procedūra yra greitesnė, o jų turinys yra formaliai apibrėžtas. Jos yra ne tik teisiniai bet ir politiniai aktai. Viena tarptautinių organizacijų rezoliucijų kategorija turi privalomą galią, tai – kai kurių specializuotų JT įstaigų reglamentai, pvz., ICAO. Tačiau dažniausiai jie turi iš esmės tarptautinių techninių taisyklių pobūdį;

Vienašaliai aktai – tik tie kurie sukuria tarptautinius įsipareigojimus. Dažniausiai vienašalis aktas yra valstybės ar vyriausybės pripažinimas, kurio pasekmė yra ta, jog viena valstybė nustato savo teisinę poziciją kitos atžvilgiu. Tai nėra pareiga, tačiau tai padarius atšaukti negalima.

Tarptautinė teisė nežino jokios šaltinių hierarchijos. Negalima teigti, kad tarptautinė sutartis yra pranašesnė ar turi pirmenybę prieš paprotį. Faktas, kad valstybė JT narė nėra ratifikavusi atskiros konvencijos, neatleidžia tos valstybės nuo normų vykdymo, šiuo atveju tos neratifikuotos normos jai būtų taikomos kaip papročiai. Nes, net ir tada, kai praktiškai beveik visos valstybės dalyvauja tarptautinėje sutartyje, kodifikuojančioje tarptautinės teisės normas, šios normos išlieka kaip papročiai.

53. Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai.

Tarptautinėje teisėje labai svarbu kada sutartis laikoma negaliojančia. Sutarties galiojimo sąlygų nesilaikymas sudarant sutartį gali sukelti sutarties negaliojimą. Negaliojimas gali būti absoliutus, kai sutartis negalioja nuo pat pradžių (ab initio) ir santykinis, kai valstybė gali ginčyti savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo jos atžvilgiu. Absoliutaus negaliojimo atveju, sutartis negalioja ab initio ir nesukuria jokių teisių ir įsipareigojimų. Remiantis 1969 m. Vienos konvencija “dėl tarptautinių sutarčių teisės”, skiriami tokie sutarties negaliojimo pagrindai:

dėl sutarties šalių teisnumo;

dėl sutarties šalies sutikimo tikrumo;

dėl sutikimo objekto neteisėtumo.

Pirmas – dėl valstybės teisnumo problemų nekyla, tačiau sutartys sudaromos per įgaliojimus turinčias institucijas, kurios gali viršyti savo įgaliojimus, kas sukeltų sutarties teisnumo problemą. Pavyzdžiui, kai atstovas įgaliotas išreikšti valstybės sutikimą, tačiau nesilaikošio apribojimo, išskyrus kai apie tokį apribojimą buvo pranešta kitai dalyvavusiai derybose valstybei prieš jai išreiškiant savo sutikimą.

Antras – į tarptautinę teisę ydų sąvoka atėjo iš CT (klaida, apgaulė, prievarta). Valstybė gali remtis klaida, kai ji nori užginčyti sutarties privalomumą, jei ši klaida yra susijusi su faktu ar situacija, kuriuos ši valstybė manė egzistuojant, ir kai ji suklydo dėl esminės sutarties sąlygos. Apgaulė yra tada kai valstybė sudarė sutartį paveikta kitos dalyvavusios derybose valstybės apgaulingo elgesio. Konvencija išskiria ir specialią ydą – tai valstybės vadovo papirkimas, kai valstybės sutikimas gautas kitai derybose dalyvavusiai valstybei tiesiogiai ar netiesiogiai papirkus jos atstovą. Šie negaliojimo pagrindai yra ginčytini, t.y. santykiniai. Ir tik prievarta, kaip tarptautinės teisės principo pažeidimas, daro sutartį niekinę, tai absoliutus negaliojimo pagrindas. Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymas išgautas grasinimo jėga ar jos naudojimo būdu pažeidžiant JT įstatuose įtvirtintus principus. Jungtinių Tautų narės įsipareigojo savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo prieš bet kokios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę ar bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su JT tikslais. Jėgos panaudojimas gali būti teisėtas, pvz., kai tai yra savigyna prieš ginkluotą užpuolimą. Bendras principas: valstybės valios suvaržymas sudarant sutartį gali padaryti šią sutartį negaliojančia taip pat politinio bei ekonominio šantažo panaudojimo atveju.

Trečias – vyravo nuomonė, kad niekas negali varžyti valstybių susitarimo laisvės. Prof. Jelnikas tvirtino, kad bet kokį tarptautinį aktą ar sutartį galima padaryti juridiškai pagrįstą, jei įjungsim į tarptautinės sutarties turinį. Šiuolaikiniai autoriai (Ross’as) teigia, kad neegzistuoja jokių apribojimų, jei dvi valstybės nori susitarti. Dėstytojo nuomone, tokie teiginiai klaidingi. Vienos konvencijos 53 str. sakoma, kad sutartis laikoma niekine, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja jus cogens normoms. Imperatyvinė tarptautinės teisės norma tai tokia norma, kurią pripažino tarptautinė bendrija ir kurios atžvilgiu negalimas nukrypimas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio pat pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma. Kiekvieną kartą jus cogens normos egzistavimas turi būti patikrintas Tarptautinio Teismo, kuris savo kompetencijoje turi teisę išaiškinti ar ta norma imperatyvinė ar ne, ir ar ji gali būti taikintina kaip imperatyvinė, nes šių normų išsamaus sąrašo nėra. Šis pagrindas yra priskiriamas prie absoliučių.

Negaliojimo pasekmės. Negaliojančios sutarties nuostatos neturi teisinės galios. Jei buvo atlikti kokie nors veiksmai, kiekviena iš sutarties šalių gali reikalauti padėties atstatymo. Jei prieš negaliojimą buvo atlikti veiksmai gera valia, tai jie nėra neteisėti. Jei sutartis prieštarauja imperatyvinei normai, tai šalys turi pašalinti visas pasekmes ir sutvarkyti savo santykius pagal jus cogens reikalavimus. Negalioja nukentėjusios valstybės sutikimas dėl imperatyvinės normos pažeidimo jos atžvilgiu.

54. Europos žmogaus teisių teismo bendra charakteristika

Jis neturi universalios jurisdikcijos (kaip Tarptautinis Teisingumo Teismas) spręsti bet kokį tarpvalstybinį ginčą. Tačiau Europos Sąjunga valstybių narių konvencinių įsipareigojimų užtikrinimui sukūrė du organus – Europos žmogaus teisių komisija ir E žmogaus teisių teismas, kurių būstinė Strasbūras. Konvencijos organu taip pat reikia laikyti ir E Tarybos Ministrų Komitetą, aišku tik tiek kiek jis turi kompetencijos byloms dėl Konvencijos pažeidimų nagrinėti. Ministrų Komitetas įgaliotas spręsti bylą tik po to kai ją jau išnagrinėjo Komisija, tačiau byla per 3 mėn. nuo pranešimo dar neperduota Teismui. Komitetas kontroliuoja kaip vykdomi Teismo sprendimai. Po Vienuoliktojo Protokolo įsigaliojimo Komisija bus panaikinta. Tai kritikuojama, nes Komitetas nėra teisminis organas (jį sudaro valstybių – E Tarybos narių atstovai). Komisija priima peticija fizinių asmenų, jų grupių bei nevyriausybinių organizacijų, teigiančių, kad tam tikra valstybė pažeidė jų teises, įtvirtintas E žmogaus teisių konvencijoje. Ji taip pat nagrinėja ir nustato tarpvalstybinius skundus dėl Konvencijos pažeidimo. Sekretoriatas nustato ar nėra kliūčių peticijai nagrinėti, ar turinys pakankamai konkretus ir pan. Peticijos nepriimtinumo pagrindai yra 5: ratione temporis – kai skundžiami įvykiai atsitikę iki Konvencijai įsigaliojant; nukentėjas asmuo neišsėmė vidaus gynybos priemonių; praleistas 6 mėn terminas; ratione materia – kai netinkamas pagrindas; ratione persone – kai netinkamas subjektas. Sekretoriatas, gavęs nepriimtiną pareiškimą, praneša pareiškėjui apie nepriimtinumo pagrindą. Jei pareiškėjas nesutinka, užpildytą, tačiau nepriimtiną peticiją Sekretoriatas pateikia Komisijos komitetui (po reformos – Teismo komitetui), kuris pripažįsta ar ne. Kai peticija priimtina, Komisija pradeda komunikacijos procedūrą, t.y. suformuluoja klausimus vyriausybei, kuri turi atsakyti per 10 d. Komisijos ir Teismo susirašinėjimas su šalimis negali būti skelbiamas. Pripažinus peticiją priimtina, byla nagrinėjama iš esmės. Tačiau iš pradžių Komisija dar pasiūlo šalims draugiškai susitarti. Po Konvencijos organų reformos (11 protokolo) Europos žmogaus teisių teismas taps nuolat dirbančiu organu. Teismo posėdžiai bus rengiami komitetuose, kolegijose ir Didžiojoje kameroje. Komitetus sudarys 3 teisėjai. Jų paskirtis – spręsti dėl peticijų priimtinumo. Kai nesutars, peticija bus perduodama nagrinėti kolegijai (ją sudarys 7 teisėjai), šalys savo samprotavimus pateiks raštu. Prieš priimdama sprendimą, Kolegija turės pasiūlyti šalims susitarti. Teismo sprendimas įsigalios nuo to momento, kai bylos peržiūrėjimas Didžiojoje kolegijoje taps neįmanomu. Vidaus priemonių išėmimo taisyklė reikalinga tam, kad valstybei būtų suteikta galimybė ištaisyti žmogaus teisių pažeidimą prieš skundui patenkant į tarptautinį lygmenį. Nei Teismas, nei Europos Tarybos Ministrų Komitetas negali įpareigoti valstybę imtis kokių nors veiksmų. Vienintelė galima Teismo taikoma sankcija – kompensacijos priteisimas ir įvykdyto žmogaus teisių pažeidimo nustatymas.

55. Valstybės teritorijos prigimtis ir sudėtinės dalys.

Tarptautinės teisės doktrinoje išskiriamos:

Valstybių teritorijos;

Tarptautinėsteritorijos.

Valstybės teritorija suprantama kaip žemės rutulio dalis susidedanti iš sausumos, vidaus vandenų, teritorinės jūros teritorijų, žemės gelmių ir oro erdvės virš jų, kurias riboja valstybės siena ir kurių rėžimas priklauso valstybės suverenitetui. Valstybės teritorijos prigimtį romėnų teisėje apibūdina du požymiai: 1) valstybė įgyvendina jus imperium teisę teritorijos atžvilgiu. Tai reiškia, kad valstybės valdžia teritorijoje yra aukščiausia ir visuotina. 2) valstybė įgyvendina Jus dominium teisę teritorijos atžvilgiu. Tai reiškia, kad valstybė valdo teritoriją ir, kad ją valdydama prisiima tam tikrus įsipareigojimus (nustatyti ir užtikrinti atitinkamą teritorijos rėžimą).

Valstybės teritorijos sudėtinės dalys:

sausumos

vandenų – maksimalus teritorinės jūros plotis yra 12 jūrmylių.

nacionalinė oro erdvė – jos viršutinė riba nėra tiksliai nustatyta, t.y. riba nustatoma vadovaujantis tarptautiniu papročiu, pagal kurį valstybės oro erdvė virš jos sausumos ir jūros teritorijos baigiasi ten, kur prasideda žemiausia žemės palydovo orbita.

gelmės.

Tarptautinės teisės teorijoje buvo priimta manyti, kad į valstybės teritorijos sąvoką įeina ir diplomatinių – konsulinių įstaigų teritorijos taip pat laivai, oro laivai. Ši teorija nėra reali, nes pvz. laive susiduria dviejų valstybių jurisdikcijos. Valstybė, steigdama diplomatinę atstovybę, jokiu būdu nepanaikina buvimo valstybės teritorinio suvereniteto atitinkamam žemės sklypui ar pastatui, nors ir įsigyja jį nuosavybės teisėmis. Diplomatinėm atstovybėm yra suteikti imunitetai, bet ne teritorinis suverenitetas. Yra teritorijų, kurios nepriklauso valstybėms – kosmosas, atvira jūra, tarptautinės upės, specialūs rajonai, kuriuose egzistuoja specialūs rėžimai (išimtinė ekonominė zona). Išimtinėje ekonominėje zonoje, pakrantės valstybė turi išimtines teises žvejoti, medžioti jūroje, atlikti mokslinius tyrimus ir pan. Tačiau ji neturi visų teritorinio suvereniteto atributų – ekonominėje zonoje išlieka kitų valstybių laivybos ir skraidymo teisė, teisė tiesti povandeninius kabelius ir vamzdynus. Tarptautinės teritorijos – tai teritorijos kurios gali būti traktuojamos kaip bendras žmonijos palikimas, kaip niekam nepriklausanti nuosavybės teise, kaip visai tarptautinei bendrijai priklausanti teritorija.

56. Tarptautinės teisinės atsakomybės rūšys ir formos.

Tarptautinės teisinės atsakomybės rūšys ir formos.

Tarptautinės teisės doktrinoje, išskiriamos tokios atsakomybės rūšys:

politinė

materialinė

moralinė (su šia dėstytojas nesutinka)

Šis skirstymas yra sąlyginis, nes jos tarpusavyje susijusios ir sunku atriboti, pvz. padaroma materiali žala, bet taikoma kartu ir politinė atsakomybė.

Atsakomybės formos tai būdai, kurių pagalba, teisės pažeidėjui, įgyvendinamos negatyvios pasekmės. Kiekviena atsakomybės rūšis turi atitinkamas atsakomybės formas. Kai yra taikoma politinė atsakomybė, jos formos gali būti: 1) sankcija; 2) retorsija; 3) represalija; 4) satisfakcija. Tarptautinėje teisėje retai yra sutinkamos teisės normos su sankcijomis, tačiau jos yra taikomos, pavyzdžiui, dėl agresijos, dėl apartheido. Pasekmė – pvz., diplomatinių sankcijų nutraukimas, embargas, boikotas ir pan. Galimas ir kolektyvinių sankcijų taikymas, su sąlyga, kad kiekviena tokia valstybė būtų nukentėjusi nuo pažeidimo. Retorsijos – tai poveikio priemonės, kurių imasi valstybėprieš kitą valstybę, atsakydama į pastarosios nedraugiškus veiksmus, ir tais veiksmais paliečiami valstybių ekonominiai interesai (pvz., muitų padidinimas ir pan.) t.y., kai valstybė, anksčiau gera valia suteikusi kaimyninės valstybės žvejybos ar prekybos laivams teisę naudotis jos uostu, vėliau šią teisę atšaukia. Tačiau, tai nėra tas pats kaip represalijos. Represalijos – tai atsakomieji valstybių veiksmai į teisės pažeidimą (pvz., už valstybių ir jos piliečių turto konfiskavimą, sutarčių nevykdymą, embargo kai neparduodamos prekės ir pan.). Nukentėjusio subjekto atsakomieji veiksmai prieš pažeidėją yra primityvios teisinės sistemos požymis, kuris jai besivystant yra vis labiau ribojamas ir turi išnykti. Satisfakcijos – kai valstybė pažeidėja stengiasi patenkinti nukentėjusią valstybę. Satisfakcija teikiama paprastai tada, kai užsienio valstybei padaroma moralinė žala. Tai vyksta išreiškiant apgailestavimą, viešai atsiprašant ar įsipareigojant nubausti nusikaltėlius, o ypatingai sunkių pažeidimų atvejais – atlyginant žalą. Atsakomosios priemonės kurių ėmėsi nukentėjusi valstybė, neturi būti neproporcingos tarptautinės teisės pažeidimo mastui ir sunkumui bei jo pasekmėms nukentėjusiai valstybei. Draudimai: draudžiama taikyti tokias atsakomąsias priemones: a) grasinimas jėga ar jos naudojimas pažeidžiant JT įstatus; b) didelis politinis ar ekonominis spaudimas, nukreiptas prieš valstybės – pažeidėjos teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę; c) veiksmai, kurie pažeidžia diplomatinių ar konsulinių agentų, diplomatinių patalpų, archyvų ir dokumentų neliečiamybę; d) veiksmai, kurie pažeidžia pagrindines žmogaus teises, ar atsakomoji priemonė nukreipta prieš nekaltus kitos valstybės piliečius; e) bet kokie kiti veiksmai, prieštaraujantys jus cogens normoms.

Materialinės atsakomybės formos:

reparacija – padarytos žalos atlyginimas pinigais arba natūra. Reparacija turi, kiek tai įmanoma, pašalinti visas neteisėtų veiksmų pasekmes ir atstatyti situaciją, kuri tikrai būtų egzistavusi, jei šie veiksmai nebūtų buvę įvykdyti;

restitucija – tai atitinkamų vertybių gražinimas natūroje. Tai kaip materialioji atsakomybės forma taikoma, kai iš kariaujančių valstybių turtas buvo išvežtas;

substitucija – kai negalima gražinti išvežto turto, bet tą turtą galima pakeisti kitu.

Principai, kuriais reikia vadovautis nustatant kompetencijas, – sumokėta suma turi būti lygiavertė turtui, kurį būtų tekę grąžinti vykdant restituciją, arba vietoje to – bendras žalos atlyginimas. Tarptautinėje teisėje egzistuoja ir tarptautinių organizacijų atsakomybė, kai jos atsako už savo veiksmus. Nauja: valstybės atsako už teisėtus veiksmus, tačiau tada kai tais veiksmais padaroma žala. Tarptautinėje teisėje labai greitai susiformulavo paprotinės normos įtvirtintos rašytiniuose dokumentuose už žalą padarytą kosminiais objektais, palydovais, kosminiais laivais. Tačiau pati veika, kosminio objekto paleidimas, savaime yra teisėta, bet kai padaroma žala – ji turi būti ir atlyginta.

57. Žmogaus teisių samprata

Žmogaus teisės – vertybės, kurios formavosi palaipsniui, kurių pagalba užtikrinama ne tik žmogaus egzistencija, ir normalus žmonių vystymasis. Žmogaus teisėmis turi rūpintis valstybė ir nacionalinė apsauga. Tarptautinis žmogaus teisių apsaugos mechanizmas buvo pradėtas formuoti konstatavus ypatybes: 1. Netolygus žmogaus teisių ir laisvių sąrašas įvairiose pasaulio valstybėse. 2. Sistemingi ir masiniai žmogaus teisių pažeidinėjimai atskirose valstybėse. Visuotinė žmogaus teisių chartija – tai kompleksinis dokumentas, susidedantis iš 1948 12 10 priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. Jos kūrėjai E.Rusvelt ir kiti galvojo, kad tai programinis dokumentas, kuriame suformuotas žmogaus teisių modelis ir kurį realizuos atskiros valstybės. Visuotinė Teisių deklaracija buvo laikoma rekomendaciniu dokumentu, bet vėliau ši deklaracija tapo tarptautine paprotine norma, kuri yra viena iš pagrindinių tarptautinės teisės šaltinių tarptautinės teisės klausimais. Todėl vėliau reikėjo atskiras teises sukonkretinti ir 1996m. buvo priimtos dvi tarptautinės sutartys: 1. Pilietinių ir politinių teisių paktas. 2. Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1str skelbia: “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.“ Taigi, žmogaus teisės yra neatskiriamos nuo žmogaus asmenybės, žmogaus teisės yra visuomeninės vertybės – laisvės, imunitetai ir privilegijos, kurių gali reikalauti žmogus, “kaip savo teisės”, kiekvienoje visuomenėje, kurioje jis gyvena. Doktrina išskiria “trijų kartų’ žmogaus teises. Pirmoji karta – prie jos priskiriamos individualios žmogaus teisės, įtvirtintos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje: teisė į gyvybę, laisvę bei asmens neliečiamybę. Antroji karta – kolektyvinės žmogaus teisės: tautų apsisprendimo teisė, tautos teisė laisvai disponuoti savo gamtos turtais ir ištekliais, kurios yra įtvirtintos 1966m. Tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose. Prie kolektyvinių teisių taip pat gali būti priskiriamos tautinių mažumų teisės, nors vyrauja nuomonė, kad tautinių mažumų teisės, kaip ir visos kitos žmogaus teisės, yra individualios. Trečia karta apima: teisę į taiką, vystymąsi, sveiką aplinką ir kt. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė nemažai rezoliucijų, tačiau “trečios kartos” teisės dar neturi pakankamai konkrečiai apibrėžto ir įpareigojančio teisinio turinio, nes jos yra naujo pobūdžio teisės. Regioninė žmogaus apsaugos teisių sistema, kurią vysto regioninės valstybės išsiskiria 1950m. priimta Europos pagrindinių teisių ir laisvių konvencija, priimta Europos Tarybos narių iniciatyva. Tai pirmoji sutartis įtvirtinanti aiškią ir efektyvią apsaugos sistemą. Jos dėka žmogus įgijo teisę pareikšti ieškinį savo valstybėje. Konvencija tapo privaloma visoms valstybėms – Europos Tarybos narėms. Konvencija įsigaliojo 1953m.. Šiai dienai Europos Tarybos nariais yra 41 valstybė. Todėl galima daryti išvadą, kad egzistuoja atskira Europos erdvė, kur galioja žmogaus teisių ir laisvių klausimai.

58. Tarptautinės sutarties sąvoka ir rūšys

Doktrininis apibrėžimas: Tarptautinė sutartis (Vokietija) – tai tarptautinės teisės reguliuojamas susitarimas tarp dviejų ar daugiau valstybių, kuris pakeičia, nustatoar panaikina šių valstybių tarpusavio teises ir pareigas.

Profesorius Kūris: Tarptautinė sutartis yra aiškiai išreikštas, dažniausiai rašytine forma, susitarimas tarp dviejų ar kelių valstybių dėl jų savitarpio teisių ir pareigų nustatymo, pakeitimo ar nutraukimo.

Pagal 1969 m. Vienos konvencijos 2 str. 1a punkto bendrą tarptautinės sutarties apibrėžimą, “Sutartis” reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo.” Išsireiškimas “reguliuojamą tarptautinės teisės tarptautinį susitarimą”, reiškia, kad turimos omenyje tik tarptautinės viešosios teisės sutartys. Tačiau yra išlyga, nes tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu – “džentelmeniški susitarimai”, kuriem netaikoma minėta konvencija.

Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai įsipareigojimai. Praktikoje tarptautinė sutartys gali būti vadinamos sutartimis, susitarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, apsikeitimais notomis ar laiškais ir kt.

Tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina sukurti tarptautinius įsipareigojimus. Ketinimas sukurti tarptautinius įsipareigojimus turi būti aiškus.

Tarptautinės teisės požiūriu nėra svarbu, kaip formuluojama tarptautinė sutartis: ar ji sudaroma tarp valstybių, tarp vyriausybių ar net tarp skirtingų valstybių ministerijų. Svarbiausias tarptautinės sutarties skiriamasis bruožas yra tas, kad ji nustato tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę, taip pat svarbu, kad tarptautinę sutartį sudarytų asmuo, galintis atstovauti sudarant tarptautinę sutartį savo valstybei, tarptautinei organizacijai ar kitam tarptautinės teisės subjektui.

Tarptautinių sutarčių rūšys

Tarptautinių sutarčių rūšių yra labai daug, todėl apžvelgti įmanoma tik svarbiausias:

Pagal sutarties šalių skaičių: 1.Dvišalės; 2.Daugiašalės, kurios dar skirstomos į: a) universalias (bendrąsias), jose gali dalyvauti visos valstybės, tai yra dalyvių skaičius neribojamas – tai dažniausiai yra sutartys, sudarytos Jungtinių Tautų rėmuose ir b) lokalines (grupines), dar vadinamos regioninėmis, jos yra uždaros, turinčios apibrėžtą dalyvių ratą ir kitos valstybės gali būti pakviestos tik bendrų tokios sutarties dalyvių sutikimu.

Pagal objektus: 1.Politinės (sąjungos, taikos, draugystės ir bendradarbiavimo); 2.Ekonominės (laisvos prekybos, techninės pagalbos, paskolų, žvejybos). Tačiau šis skirstymas sąlyginis, nes sunku įsivaizduoti “nepolitinę” sutartį tarp valstybių.

Priklausomai nuo to, kaip jos veikia valstybės teritorijoje: 1.Tiesioginio veikimo – galioja teisinėje sistemoje be papildomų dokumentų; 2.Netiesioginio veikimo – jos galiojimui valstybės teritorijoje reikia priimti papildomus dokumentus.

Pagal tai, kokias sritis sutartis reguliuoja: 1. Bendrapolitinės; 2. Konsulinės konvencijos; 3. Dėl teisinės pagalbos; 4. Bendradarbiavimo branduolinio saugumo srityje; 5. Turizmo klausimais.

Pagal tai, kaip valstybės prisiima teisinius įsipareigojimus:1. Ratifikuojamos – turinčios įstatymų galią; 2. Neratifikuojamos – neturinčios įstatymų galios.

Pagal sutarčiųpriėmimo ir parengimo iniciatorius: 1. JTO tarptautinės sutartys; 2. Europos Tarybos tarptautinės sutartys; 3. JTO specializuotų įstaigų tarptautinės sutartys.

59.Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (IKAO)

Svarbiausią tarptautinės oro teisės etapą sudarė 1944 metų Čikagos konvencija su 1962, 1971 ir 1973 metais priimtomis pataisomis. Ši konvencija ne tik įtvirtino pilno ir išimtinio valstybės suvereniteto virš jos esančios oro erdvės veikimo principą, bet ir turi tikslą reguliuoti kompleksą teisnių santykių tarp valstybių tarptautinės aviacijos srityje, registruoti orlaivius, sudaryti reikalavimus jų ekipažams ir t.t. Konvencija tuo pačiu yra ICAO steigimo aktas.

Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO) įkurta 1944m. Čikagos konvencijos pagrindu. Šiuo metu ICAO jungia 185 valstybes. LR prisijungė 1992m. ICAO būstinė yra Monrealyje, Kanadoje. Šiuo metu valstybė norėdama įstoti į ICAO turi išsiųsti JAV vyriausybei pranešimą apie savo prisijungimą. Po 30 dienų nuo tokio pranešimo gavimo ir kitų šalių supažindinimo su juo, šalis tampa pilnateise organizacijos nare. Narystė ICAO baigiasi po 12 mėnesių nuo to laiko, kai valstybė oficialiai paskelbia pie konvencijos denonsavimą. Narystė gali baigtis automatiškai – kai valstybė išstoja iš JTO. Jei valstybė nevykdo savo finansinių įsipareigojimų ICAO atžvilgiu, jos narystė gali būti sustabdyta.

Rimtas indėlis į tarptautinės oro teisės vystymąsi yra priimti ir priimami ICAO priedai prie Čikagos konvencijos, skiriami aprūpinti techninį – eksploatacinį ir ekologinį saugumą, turintys skrydžių tarptautinėmis oro trąšomis taisykles, taip pat reglamentuojantys orlaivių pripažinimą tinkamais skrydžiams ir t.t. Visi tie aktai – taisyklės, standartai, procedūros, priimamos ICAO ir kitų tarpvalstybinių aviacijos organizacijų, turi rekomendacijų statusą, ir formaliai, griežtąja šio žodžio prasme, teisės normomis (privalomomis elgesio taisyklėmis) nėra. Ir vis dėlto tokie aktai veikiant civilinės aviacijos srityje ragina valstybes laikytis panašaus pobūdžio nurodymų. Pastarieji valstybei tampa privalomais, jei valstybė tam tikro laikotarpio eigoje neišsiunčia ICAO patvirtinimo dėl nacionalinės įstatymleidybos ir konkrečios rekomendacijos (reglamento, taisyklės, procedūros) prieštaravimo tarpusavyje. Kiekviena valstybė bet kuriuo metu gali motyvuotai arba nenurodydama motyvų paskelbti nesilaikysianti tos ar kitos rekomendacijos ar net kokio nors Čikagos konvencijos priedo.

ICAO struktūra: Aukščiausia institucija – Asamblėja, kviečiama kas 3m. ji nustato pagrindines ICAO veiklos kryptis, tvirtina veiklos ataskaitas, ateities programas. Paprastai Asamblėjos sprendimai priimami balsų dauguma. Asamblėjoje renkama renkama Taryba, kuri yra nuolat veikianti institucija. Taryba renkama iš trijų valstybių narių. Taryba turi pateikti ataskaitas Asamblėjai, taip pat ji vadovauja smulkesnėms ICAO institucijoms. Smulkesnės institucijos: oro transporto komitetas (ekonominių ir komercinių aspektų tyrimas), oro navigacinė komisija (pataisų peržiūra ir naujų standartų bei rekomendacijų rengimas), oro transporto biuras, ICAO sekretoriatas, juridinis komitetas (teikia ICAO Tarybai konsultacijas Čiakgos konvencijos aiškinimo klausimais, įvairių tarptautinių sutarčių ruošimas), finansų komitetas (rekomenduoja Tarybai ICAO veiklos klausimais, kontroliuoja lėšų panaudojimą), neteisėto įsikišimo į civilinės aviacijos reikalus komitetas (techniniai klausimai dėl orlaivių užgrobimo, sabotažo, ginkluotų užpuolimų, Tarybai rekomendacijų teikimas).

Paskirsčius pagal regionus yra sukurtos dukterinės organizacijos: Europos civilinės aviacijos konferencija (Strastbūre), Afrikos civilinės aviacijos komisija (Adis-Abeboje), aprūpinimo saugios aeronavigacijos Afrikoje agentūra (Dakare), Centrinės Amerikos aeronavigacijos aptarnavimo organizacija, civilinės aviacijos Arabų šalių Taryba.

Europos oro navigacijos planavimo grupė – tai aukščiausia ICAO struktūra Europoje. Jos pagrindiniai uždaviniai: 1. Rūpintis, kad Europos regionų, oro navigacinių sistemų planai būtų suderinti su visuotiniu planu bei ICAO regionais. 2. Koordinuoti oro navigacijos sistemų politiką, atsižvelgiant į valstybių, oro paslaugų tiekėjų, interesus. 3. Sprendžiant konfliktus tarp valstybių siūlyti atitinkamus sprendimus. Lietuvos, Latvijos ir Estijos planavimo grupės darbe turi bendrą atstovą. Lietuva dalyvauja Rytų Europos regiono oro eismo tvarkybos grupėje.

ICAO, kaip tarptautinė organizacija, stengiasi įgyvendinti šiuos tikslus: 1. Užtikrinti civilinės aviacijos saugumą; 2. Skatinti orlaivių dizaino ir teikiamų operacijų įvairovę taikiems tikslams; 3. Užkirsti kelią ekonominei žalai dėl neprotingos konkurencijos; 4. Vengti diskriminacijos tarp valstybių narių; 5. Užtikrinti, kad valstybių narių teisės būtų gerbiamos ir kad kiekviena valstybė turėtų teisę naudotis tarptautinėmis oro linijomis.

60. Jus cogens normos

Jus cogens terminą pirmą kartą pavartojo 1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės, kurios 53 straipsnis nustato: “Sutartys, prieštaraujančios bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinei normai (jus cogens)”. Šiame straipsnyje yra taisyklė: sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinei normai. Imperatyvine norma laikoma norma, kurią tarptautinė valstybių bendrija kaip visuma pripažįsta kaip normą, nukrypimas nuo kurios yra neleidžiamas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio pat pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma. Jus cogens normų sąrašo iki šiol nėra pateikta. Rengiant konvencijos projektą kilo ginčai dėl tokio sąrašo suformulavimo, tačiau šie argumentai nulėmė kita: tai nėra šios konvencijos turinys; be to sunku apibrėžti tiksliai jus cogens normų sąrašą. 1969 metų Vienos konvencija palieka klausimą, kilus ginčui dėl konkrečios sutarties negaliojimo dėl jos prieštaravimo jus cogens normoms, spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui.

1969 metų Vienos konvencijos 64 straipsnis: “Jei atsiranda nauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinė norma, bet kuri galiojanti sutartis, kuri prieštarauja šiai normai, tampa niekine ir nustoja galios”. Jus cogens normų privalomumas nėra vienintelis imperatyvumo požymis, nes visos tarptautinės normos yra privalomos. Jus cogens normų teisinė prigimtis ir galia yra susijusi su tarptautinės teisės normų hierarchija. Sutartis, prieštaraujantijus cogens, yra niekinė dėl to, kad tam tikros vertybės ir šias vertybes įtvirtinančios normos pripažįstamos viršesnėmis už visas kitas ir jokia sutartis negali į jas kėsintis. Šiuo požiūriu galima jus cogens palyginti su konstitucinėmis normomis – principais valstybės vidaus teisėje.

Jus cogens – tokios normos, kurios sudaro visos tarptautinės teisės ir visų tarptautinių santykių bendrai pagrindą, tarptautinės teisėtvarkos ir politinio stabilumo pasaulyje pagrindą. Imperatyvinės normos turi aukščiausią juridinę galią, visos kitos tarptautinės teisės normos turi atitikti jus cogens normoms. Nė vienas tarptautinės teisės subjektas negali išeiti iš imperatyvinės teisės normų sienų, savavališkai, savo nuožiūra keisti jų teisinį turinį, o juo labiau jas pažeisti. Valstybės veiksmai, kuriais pažeidžiamos ar prieštaraujama imperatyvinėms normoms, yra tarptautinės teisėtvarkos grubus pažeidimas, tame tarpe agresija, sąlygojanti pagal JTO Saugumo Tarybos sprendimą pačias rimčiausias tarptautines sankcijas prieinant net iki JTO įstatų 4 straipsnio – agresoriaus nuslopinimas jėgos priemonėmis.

Imperatyviomis normomis (jus cogens) visų pirma yra tarptautinės teisės pagrindiniai principai, įtvirtinti JTO įstatuose, kurių juridinis turinys atskleistas 1970 metų Deklaracijoje dėl tarptautinių teisės principų, taip principai esantys 1975 metų Baigiamajame akte, kiti pagrindiniai principai, o taip pat įstatymų ir karo papročių laikymosi principas. Šie principai privalomi visiems tarptautinės teisės subjektams be išimties. Jie naudojami kaip primatas kitų tarptautinės taisės normų atžvilgiu. Skirtingai nuo kitų tarptautinės teisės normų – jie galioja atgal. Be to tik veiksmai yra pripažįstami tarptautinės teisės nusikaltimais. Principai gali būti teisnių pagrindu tarptautinių santykių reguliavime, jei nėra tiesioginio reguliavimo.

Tačiau lieka konkrečių jus cogens normų identifikavimo problema. Doktrinoje žinomi didelės apimties specialūs tyrimai,kurių pagrindu buvo nustatyta, kokios konkrečiai tai yra normos: jėgos draudimas tarptautiniuose santykiuose, tautų teisė į apsisprendimą, žmogaus teisės (genocido, kankinimų, vergijos uždraudimas ir pareiga bausti kaltus dėl to asmenis), pareiga bausti asmenis, kaltus užgrobus jūrlaivius, orlaivius, pagrobus įkaitus. Normos, nustatančios pareigą apsaugoti karo aukas ir bausti karo nusikaltėlius (humanitarinės teisės principai), draudimas pasisavinti visos žmonijos palikimą (atvirąją jūrą, jos dugną, Antarktį, dangaus erdvę ir kūnus). Tarptautinių teismų ir arbitražų sprendimuose galima rasti išvadų, kad viena ar kita norma yra imperatyvinė norma: tautų apsisprendimo principas (Tarptautinis arbitražas); tam tikros diplomatinės ir konsulinės teisės normos yra imperatyvinės (Tarptautinis Teisingumo Teismas); žmogaus, tautų ir etninių, religinių ar kalbinių mažumų teisės, o taip pat draudimas naudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose turi imperatyvinį pobūdį (Europos konferencijos Arbitražinė komisija).

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje jus cogens normų galia neapsiriboja vien tuo, kad jos padaro tam tikras sutartis negaliojančiomis. Tarptautinės teisės komisija, rengdama konvencijos dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus projektą, nustatė, kad tam tikros aplinkybės, kuriomis paprastai valstybė atleidžiama nuo atsakomybės už įsipareigojimo nevykdymą, negalioja, kai neįvykdytas imperatyvus įsipareigojimas. Pavyzdžiui: negalioja nukentėjusios valstybės sutikimas kitos valstybės įvykdytam jus cogens normų pažeidimui; negalima remtis būtinuoju reikalingumu jus cogens normų pažeidimui pateisinti; draudžiamos atsakomosios priemonės, kurias vykdant nesilaikoma jus cogens normų).

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai, bent tie, kurie įtvirtinti JTO įstatuose gali būti traktuojami kaip jus cogens normos. Tarptautinės teisės principų požymiai: 1. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai yra: 1. visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos. Tų normų turinį gali pakeisti tik dauguma valstybių. 2. Pagrindinius tarptautinės teisės principus reglamentuoja svarbiausius pagrindus. 3. Universalios teisės normos, kurios galioja visoje tarptautinės teisės sistemoje. 4. Imperatyvinės normos. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai – tai visuotinai pripažintos, universalios, reglamentuojančios svarbiausius tarptautinių santykių imperatyvinės tarptautinės teisės normos. Pirmą kartą pagrindiniai teisės principai įtvirtinti JTO įstatuose. 1970 metais JTO generalinėje asamblėjoje buvo priimta deklaracija dėl pagrindinių tarptautinės teisės principų. Joje užfiksuoti 7 principai, taip pat buvo pabandyta atskleisti šių principų turinį: 1. Nenaudoti jėgos ir grasinimų uždraudimas (plačiau žiūrėti 23 klausimą); 2. Ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis; 3. Bendradarbiavimo principas; 4. Laisvanoriškas tautų apsisprendimo principas; 5. Suverenios valstybių lygybės principas; 6. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas; 7. Principas, įpareigojantis laikytis tarptautinių sutarčių. (plačiau žiūrėti 6 klausime).

1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje buvo priimtas Helsinkio baigiamasis aktas. Kuriame buvo atkartoti visi 7 principai, taip pat suformuluoti dar 3 principai: 1. Teisių ir laisvių pagarbos principas; 2. Sienų neliečiamumo principas; 3. Teritorijos vientisumo principas. Tuo metu JAV politikoje ir apskritai žmonių teisės ir laisvės buvo pirmoje vietoje.

Taigi, gerbiamieji tai yra ir viskas. Dėkojame už dėmesį ir jei kas neaišku, tai skaitykit iš naujo.

Tarptautinė teisė© 6 Puslapis

Leave a Comment