Turinys
Įvadas 21. Sutartys 42. Žodinės (verbalinės) sutartys 43. Rašytinės (literalinės) sutartys 54. Realinės sutartys 64.1. Paskolos sutartys 64.2. Panaudos sutartys 84.3. Pasaugos sutartys 84.4. Įkeitimo sutartys 95. Konsensualinės sutartys 95.1. Pirkimo pardavimo sutartys 95.2. Nuomos sutartys 115.3. Bendrovės sutartys 115.4. Pavedimo sutartys 125.5. Bevardės sutartys 126. Paktai 136.1. Pretorių paktai 136.2. Įstatyminiai paktai 137. Išvados 15ĮvadasSutartis – tai tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas sukurti, pakeisti ar baigti civilinius teisinius santykius. Primityvioje visuomenėje ne bet koks susitarimas turėjo teisinių padarinių. Žinoma, jau seniausiais laikais žmonės skolinosi, mainė, dovanojo ir t. t. Tačiau šie veiksmai dar neturėjo prievolinio teisinio pobūdžio. Apgaulė, žodžio nesilaikymas ir kita sukeldavo tokią pat nukentėjusiojo reakciją kaip ir bet kuri kita skriauda – kerštą. Seniausiais laikais baudžiamasis nusikaltimas (crimina publica) ir civilinės teisės pažeidimas (delictd) nesiskyrė. Tačiau pasitikėti vien kerštu kreditoriui ne visuomet buvo naudinga, todėl jis stengėsi nustatyti tam tikras papildomas garantijas, kad skolininkas įvykdytų savo įsipareigojimus. Iš tokių papildomų garantijų būtų galima paminėti, pavyzdžiui, priesaiką, dėl kurios sutartis tapdavo ginama kanonų teisės, o už jos nevykdymą galėjo būti taikoma sakralinė sankcija . Pamažu ir valstybės valdžia ėmė reguliuoti sutartinius santykius. Iš pradžių skolininkas galėjo gintis nuo kreditoriaus keršto savo jėgomis, o vėliau atsirado valstybės garantuojamas skolos išieškojimas. Tiesa, iš pradžių šis išieškojimas iš esmės dar buvo savivalė, bet jau sankcionuota ir kontroliuojama valstybės. Tik Petelijaus įstatymas 326 m. uždraudė kaustyti skolininkus grandinėmis, užmušti, parduoti trans Tiberim. Be to, kreditorius įpareigotas pirmiausiai įrodyti savo reikalavimą teisme. Taigi nexum, be abejo, buvo prievolės atsiradimo pagrindas: sutartis, sukelianti teisinių padarinių ir užtikrinta gynyba remiantis ieškiniu. Nexum — tai vienintelė sandorio, sukeliančio prievolės atsiradimą, forma Dvylikos lentelių įstatymuose.
Respublikos laikotarpiu, plėtojantis civiliniams turtiniams santykiams, atsiranda vis naujų turinių ryšių, kurių net patys gudriausi romėnų teisės interpretatoriai negalėjo įsprausti į ankštus ius civile rėmus. Naujiems santykiams išreikšti reikėjo rasti naujų, lankstesnių teisinių formų. Labai svarbus žingsnis tobulinant civilinę teisę buvo sponsio arba stipulatio sutartis. Stipulatio – tai formalus žodinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Kreditorius klausė, pavyzdžiui, „decem milia mihi darispondesne?”, o skolininkas atsakė paprastai, nekartodamas pažado turinio, — „spondeo”. Stipulatio – taip pat formalus sandoris, kaip ir nexum, bet tai jau abstraktus susitarimas. Būdama lanksti ir abstrakti, stipuliacija gana greitai imta plačiai taikyti ir procese. Didelę įtaką prievolių teisės raidai turėjo ir formuliarinio proceso atsiradimas. Žinome, kad formuliarinis procesas suteikė pretoriui galimybę imtis ginti net ir tuos asmenų tarpusavio santykius, kurių formaliai negynė ius civile. Pretorius gana aktyviai naudojosi tokia galimybe. Tad buvo pripažinta gana daug naujų prievolinių teisinių santykių. Stebėdama poreikius, romėnų teisė sankcionuodavo konkrečius sutarčių tipus. Pamažu sankcionuota tiek daug sutartinių santykių tipų, kad buvo galima patenkinti visus svarbiausius poreikius. Kiekvienas sutarčių tipas apėmė griežtai nustatytas sutarčių rūšis (1 pav.). Ši klasifikacija reiškė išsamų teisės pripažįstamų sutarčių sąrašą. Apskritai romėnų sutarčių teisėje ypač aiškiai matyti jų teisininkų gebėjimas formaliai, neišsižadant konservatizmo, būdingo romėnų teisei, pripažinti ir įforminti naujus visuomeninius santykius, stimuliuoti jų raidą. Štai kodėl romėnų teisė tiko ne tik Romos, bet ir vėlesnių epochų ūkiniam gyvenimui reguliuoti. Daug Romėnų teisės bruožų yra ir dabar galiojančioje Lietuvos respublikos civilinėje teisėje. Savo darbe bandysiu ieškoti, Romos imperijos gyvavimo metu galiojusių sutarčių ir dabar galiojančio Civilinio kodekso apibrėžtų, sandorių, atitikimo ar bendrų bruožų.1. pav. Sutarčių rūšys.1. SutartysRomėnų teisėje sutartys, kaip ir jų pagrindu atsirandančios prievolės, skirstytos į vienašales ir dvišales, o šios savo ruožtu – į dvišales lygiavertes (sina-lagmatines) ir nelygiavertes. Vienašalės sutartys yra tokios, kai tik viena šalis yra kreditorius (t. y. turi reikalavimo teisę), o kita- tik skolininkas (t. y. turi pareigą atlikti tam tikrus veiksmus). Vienašalės buvo žodinės ir rašytinės sutartys. Dvišalėmis pripažįstamos sutartys, kai abi šalys viena kitai yra (arba gali būti) ir kreditorius, ir skolininkas. Dvišalės lygiavertės (sinalag-matinės) sutartys yra tokios, kai prievolės atsiradimo momentu abi šalys yra vienu metu viena kitai ir kreditorius, ir skolininkas (konsensualinės sutartys). Dvišalėmis nelygiavertėmis sutartimis vadinamos tokios, kai atsirandant prievolei viena šalis yra tik kreditorius, o kita – tik skolininkas. Tačiau vykdydamas sutartinį įsipareigojimą skolininkas galėjo įgyti tam tikrų reikalavimo teisių ir kreditoriui, t. y. tapti jo kreditoriumi. Tokiomis sutartimis buvo pripažįstamos realinės sutartys, išskyrus paskolos sutartį. Paprastai šių sutarčių dalykas buvo neatlygintinas tam tikrų paslaugų teikimas ar daikto perdavimas. Vykdydamas šias sutartis skolininkas galėjo patirti tam tikrų išlaidų, ir jas savo ruožtu kreditorius privalėjo atlyginti . Dabar galiojantis civilinis kodeksas skelbia, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai. Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka. Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia ir daugiašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta trijų ir daugiau šalių valia .2.Žodinės (verbalinės) sutartys
Svarbiausia žodinė sutartis buvusi stipuliacija (sponsio). Ji buvo sudaroma labai formaliai. Kreditorius klausė: „centum mihi dare spondes?” Debitorius atsakė – ,spondeo”. Pasakymą „spondes – spondeo” vartojo tik piliečiai, ir tada sutartis vadinta sponsio. Peregrinai turėjo vartoti kitas formules: promittis -promitto, dabis – dabo,facies -faciam ir t.t., tada sutartis vadinta stipulatio. Vėliau jokio juridinio sponsio ir stipulatio skirtumo neliko. Labiausiai paplitusi nuomonė (P. F. Žiraro ir kt), kad sponsio iš pradžių buvo priesaika, kuria įsipareigojęs asmuo patvirtindavo savo pažadą. Sponsio tada gynė tik bažnytinės teisės normos, vėliau – ir valstybė. Išsilaisvinusi iš sakralinės formos, sponsio dėl paprastumo pasirodė tinkama ir peregrinams. Taigi greta sutarties civilinės formos sponsio atsirado ius gentium forma – stipulatio. Žodinį susitarimą įrodinėti sunku. Todėl, daugėjant sutarčių, reikėjo ieškoti būdų palengvinti jų įrodinėjimą. Dėl to po žodinio susitarimo imta sudarinėti rašytinį dokumentą — cautio. Iš pradžių cautio buvo tik stipuliacijos įrodymas ir savarankiškos prievolinės galios neturėjo. Vėliau atsirado rašytinio dokumento tikrumo prezumpcija. Kaip ir senovės Romos teisėje dabartinis civilinis kodeksas numato žodinius sandorius. Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Žodinė sandorių forma galioja taip pat kaip ir rašytiniai sandoriai. Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu .3. Rašytinės (literalinės) sutartysRašytinių sutarčių teisinė prigimtis yra tokia, kad prievolė atsiranda ne iš paprasto, o iš rašytinės formos susitarimo: „litterisfit obligatio” (raidė (raštas) kuria prievolę). Prievolės, atsirandančios iš rašytinių sutarčių, buvo vienašalės, formalios ir abstrakčios. Rašytine sutartimi formintos tik piniginės prievolės. Todėl ji buvo ne tokia patogi kaip stipuliacija. Rašytinės sutarties privalumas tas, kad ją galėjo sudaryti ne vienoje vietoje esančios šalys, taip pat nebyliai. Rašytinė sutartis taikyta tik romėnams. Peregrinai naudojosi kitokiais skolos dokumentais: singrafa buvo surašoma trečiuoju asmeniu dalyvaujant liudytojams. Tokią sutartį pasirašė skolininkas ir liudytojai. Chirografa buvo surašoma pirmuoju asmeniu ir pasirašoma skolininko. Imperijos laikotarpiu chirografomis naudojosi ir romėnai . Dabar rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą . Kaip skelbia LR civilinis kodeksas, paprasta rašytine forma turi būti sudaromi : 1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu; 2) juridinių asmenų steigimo sandoriai; 3) prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys; 4) draudimo sutartys; 5) arbitražiniai susitarimai; 6) kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metųterminui sutartys; 7) preliminarinės sutartys; 8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys; 9) taikos sutartys; 10) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą.4. Realinės sutartysRealinėmis vadinamos sutartys, kurioms galioti nepakanka paprasto šalių susitarimo, o reikalaujama faktiškai perduoti daiktą. Kol daiktas (sutarties dalykas) neperduotas, susitarimas teisinės reikšmės neturi. Pavyzdžiui, šiandieninis susitarimas su kuo nors rytoj paskolinti tam tikrą sumą kontrahentų dar neįpareigoja. LR civiliniame kodekse taip pat pasakyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.4.1. Paskolos sutartysPaskolos (mutuum) sutartimi viena šalis (kreditorius) duoda kitai (skolininkui) nuosavybėn tam tikrą kiekį pinigų arba kitokių rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų, o skolininkas įsipareigoja, suėjus tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrąžinti jam tokį pat kiekį pinigų arba tokių pačių daiktų. Mutuum – tai seniausia realinių sutarčių rūšis, neformali paskola. Seniausioje teisėje paskola forminta nexum. Pagal sudarymo formą nexum buvo analogiška mancipacijai. Tai sandoris, sudaromas dalyvaujant penkiems liudytojams ir svėrėjui. Skolininkas turėjo grąžinti skolą pagal analogišką aktą. Skolininkui laiku nesumokėjus, įvyksta condemnatio, paskirta skolininkui sudarant nexum – dažniausiai manus iniectio. Nexum dėl griežtumo ir formalumo visiškai netiko įprastiems buitiniams santykiams. Todėl jau seniausiais laikais greta nexum, matyt, sudaryti ir neformalūs, „kaimyniški” paskolos sandoriai, nors, žinoma, ieškinio galios iš pradžių jie neturėjo. Tik vėliau prieita prie išvados, kad palikti turtą, gautą mutuum būdu, skolininkui nėra pagrindo, ir kreditoriui suteikta teisė pateikti civilinį ieškinį dėl nepagrįsto skolininko praturtėjimo. Tačiau toks ieškinys rėmėsi ne paskolos sutarties pripažinimu, o paprastu faktu, kad daiktas be pagrindo perėjo iš kreditoriaus skolininkui. Taigi nusistovėjo būsimoji mutuum, kaip realinės sutarties, prigimtis. Sutartinė mutuum prigimtis išryškėjo vėliau. Vis dėlto ir vėlesnėje teisėje išliko pirmykštės pažiūros į šiuos santykius bruožų. Pirmiausia, mutuum sukūrė griežtai vienašalę prievolę. Jokios priešinės pretenzijos šioje sutartyje neleidžiamos. Antra, kreditorius gali reikalauti tik to, ką perdavė skolininkui. Vėliau pripažintos palūkanos turėjo būti numatytos atskira stipuliacija. Kas dėl paskolos palūkanų Cicerono laikais nustatyta maksimali 12 proc. metinė norma. Ji galiojo visą klasikinį laikotarpį. Justinianas ją sumažino iki 6 procentų. Procentai, viršijantys šią normą, įskaityti į pagrindinės skolos padengimą. Iš procentų gautai sumai prilygstant skolai, procentai nebemokėti. Justiniano kodifikuota teisė uždraudė procentus nuo procentų, t. y. lupikavimą . Šiuolaikiniame mūsų civiliniame kodekse paskolos sutartis ir palūkanos apibrėžiamos sekančiai: paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Nuo daiktų perdavimo momento paskolos gavėjui tenka daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų . Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu .4.2. Panaudos sutartis
Commodatum (panauda) — tai sutartis, kuria vienas asmuo — komodatorius (commodator), perduoda kitam – komodantui (commodans) tam tikrą daiktą laikinai nemokamai naudotis. Taigi panaudos dalykas gali būti tik individualiais požymiais apibrėžtas daiktas. Tuo ši sutartis skiriasi nuo paskolos. Kitas skirtumas yra tas, kad daiktas perduodamas ne nuosavybėn, o tik naudotis. Panauda turi būti nemokama, nes kitaip tai nuomos sutartis. Panauda – tai dvišalė sutartis. Komodantas privalo grąžinti daiktą sveiką. Sugadinęs arba pražudęs, už tai atsako, kad ir kokia būtų jo kaltė (omnis culpa). Kita vertus, panaudos gavėjas galėjo pare…ikšti komodatoriui tam tikrų reikalavimų, pavyzdžiui, jeigu panaudai gautas daiktas padarąs turtui nuostolių (sergąs vergas apkrėtė kitus). Apkaltintas neatsargumu arba tyčia (dolus, culpa lata), komodatorius atsakė už nuostolius . Dabartinė panaudos sutarties samprata tokia: neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės . Panaudos gavėjui tenka daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, jeigu daiktas žūtų ar būtų sugadintas naudojant jį ne pagal sutartyje numatytą paskirtį arba būtų perduotas trečiajam asmeniui be išankstinio panaudos davėjo rašytinio sutikimo. Daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika panaudos gavėjui taip pat tenka, jeigu jis naudojasi daiktu pasibaigus panaudos sutarties terminui arba jeigu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, jis galėjo išgelbėti daiktą šiam tikslui panaudodamas savo turtą, bet to nepadarė .
4.3. Pasaugos sutartis
Pasauga (depositum) — tai sutartis, pagal kurią vienas asmuo — deponentas (deponens), perduoda kitam – depozitarijui (depositarius), daiktą saugoti. Depozito dalykas tiesiogine prasme galėtų būti tik individualiais požymiais apibrėžtas daiktas. Tačiau romėnų teisė numatė perduoti ir rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, pavyzdžiui, pinigus. Tada reikėjo grąžinti tokį patį kiekį tos pačios rūšies daiktų. Tačiau tai yra depositum irregulare – netaisyklinga sutartis, artima paskolos, nes rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai pereina depozitarijaus nuosavybėn. „Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Pasaugos sutartis laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo saugotojui momento“ – skelbia LR civilinis kodeksas.
4.4 Įkeitimo sutartis
Romenų teisė įkeitimą (pignus) įvardija kaip viena iš daiktinių teisių. Tačiau pignus sukūrė ir tam tikrus prievolinius įkaito davėjo ir gavėjo santykius, saugomus actio pigneraticia in personam. Pagrindinė įkaito gavėjo prievolė yra sumokėjus skolą grąžinti nesugadintą, nepablogintą daiktą, o jos nesumokėjus – pasirūpinti, kad jis būtų kuo naudingiau parduotas, ir grąžinti likutį įkaito davėjui. Įkaito davėjo ieškinys yra actio pigneraticia in personam directa. Tam tikromis aplinkybėmis galėjo atsirasti ir įkaito davėjo atsakomybė, pavyzdžiui, kai įkeistas daiktas padarė žalos įkaito gavėjo turtui. Mūsų civiliniame kodekse įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkaito davėjui paliktas įkeitimo objektas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą . Įkeitimu gali būti užtikrintas bet kurios piniginės prievolės įvykdymas .5. Konsensualinės sutartys
5.1. Pirkimo- pardavimo sutartysSeniausiais laikais pirkimas-pardavimas vyko mancipacijos būdu. Vėliau mancipuoti tik res mancipi, o nemancipuojami perleisti cesijos arba tradicijos būdu. Visais šiais atvejais svarbiausias buvo daiktinės nuosavybės teisės perdavimo aktas, o susitarimas parduoti daiktą jokios reikšmės neturėjo. Pagrindiniai pirkimo-pardavimo sutarties elementai yra pirkimo ir pardavimo dalykas (merx) ir kaina (pretium). Pardavimo dalykas (merx) galėjo būti bet kuris daiktas, neišimtas iš civilinės apyvartos ir turintis ekonominę vertę (res corporales, incorpo-rales), net būsimi daiktai, pavyzdžiui, kitų metų derlius. Kaina (pretium) turėjo būti išreikšta tam tikru pinigų kiekiu. Kai sandorio kaina nurodyta ne pinigais, o tam tikru daiktiniu ekvivalentu, laikyta sudarius ne pirkimo-pardavimo, o mainų sutartį. Iš pirkimo—pardavimo sutarties kylančios prievolės dvišalės. Kiekviena šalis yra ir kreditorius, ir skolininkas. Dvišališkumas matyti net iš ieškinių pavadinimų: nėra actio directa ir contraria (kaip realinėse sutartyse), o yra actio empti (pirkėjo) ir actio venditi (pardavėjo). Pačios sutarties pavadinimas dvigubas. Šalių priešinės pareigos susijusios tarpusavyje: viena egzistuoja todėl, kad yra kita. Tai yra bet kurios dvišalės sinalagmatinės sutarties esmė. Pirkėjas turėjo iš esmės vieną pareigą— sumokėti sutartą kainą. Pardavėjo pareigos buvo sudėtingesnės. Sutarties tikslas – perkelti nuosavybės teisę pirkėjui. Todėl pagrindinė pardavėjo pareiga yra perduoti daiktą natūra. Bet ką daryti vėliau paaiškėjus, kad pardavėjas nebuvo savininkas? Šiuo atveju yra vadinamoji evictio, t, y. daiktas, kuris trečiojo asmens per teismą iš pirkėjo galėjo būti atimtas. Siekiant apsaugoti pirkėjo interesus evikcijos atveju, nustatyta, kad pirkėjas actio empti galėjo reikalauti iš pardavėjo atlyginti nuostolius, žinoma, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip .
Labai panašiai pirkimo – pardavimo sutarties sampratą apibrėžia LR civilinis kodeksas. Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) . Pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, vertybiniai popieriai ir kitokie daiktai bei turtinės teisės . Pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį . Pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę . Pirkėjo pareiga sumokėti kainą ir kitas išlaidas. Jis privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje .5.2. Nuomos sutartysRomos teisėje buvo trijų rūšių nuomos sutartys: Daiktų nuoma – locatio-conductio rei. Šia sutartimi viena šalis — nuomotojas (locator rei), įsipareigoja perduoti daiktą naudotis kitai šaliai – nuomininkui (conductor rei), o ši — mokėti nuomos mokestį (merx). Dabar nuomos sutarties samprata visiškai tokia pati: pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį . Darbo jėgos samdos sutartis (locatio-conductio operarum). Pagal šią sutartį, vienas laisvas žmogus (locator) patenka kito (conductor) dispozicijon, t. y. už nustatytą atlyginimą tam tikram laikui parduoda savo darbo jėgą. Rangos sutartis (locatio-conductio operis). Sudarydamas šią sutartį vienas asmuo įsipareigoja už nustatytą atlyginti atlikti kito asmens naudai tam tikrą darbą, pavyzdžiui, pastatyti namą. Medžiagos turėjo būti užsakovo, nes kitaip laikyta sudarius pirkimo-pardavimo sutartį . Pagal LR civilinį kodeksą rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti .5.3. Bendrovės sutartysRomoje egzistavo tokių rūšių bendrovės: a) absoliuti bendrovė (societas omnium bonorum). Tokiai bendrovei priklausė visas jos narių turtas, net įgytas atsitiktinai, pavyzdžiui, paveldėtas iš pašalinio asmens; b) ribota bendrovė (societas questus). Jai priklausė tik turtas, įgytas bendrovės ūkine veikla; c) societas unius negotiationis steigta tam tikrai ekonominei veiklai. Pavyzdžiui, susitariama bendrai prekiauti, o kita veikla bendrovės nariai versis atskirai; d) laikina bendrovė (societas unius rei). Tokios bendrovės steigtos siekiant sudaryti kokį nors vienkartinį sandorį pavyzdžiui, bendrai pirkti dvarą. Bendrovės sutartis buvo labai asmeniško pobūdžio. Liginant su dabartiniu civiliniu kodeksu, tokias bendroves galima būtu pavadinti privačiaisiais juridiniais asmenimis, kurių tikslas tenkinti privačius interesus.5.4. Pavedimo sutartysPavedimo sutartimi (mandatum) vienas asmuo pavedė kitam atlikti vieną ar kelis veiksmus. Nuo samdos ji skiriasi tuo, kad yra neatlyginama. Tai dvišalė nesinalagmatinė sutartis. Prievolės pagal šią sutartį yra asmeninės. Jos baigiasi vienai šaliai mirus arba atsisakius sutarties . Pagal dabartinį civilinį kodeksą pavedimo sutartį galima apibudinti sekančiai: Pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis . Jeigu pavedimo sutarties šalys yra fiziniai asmenys, preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė, išskyrus atvejus, kai įgaliotinio kito asmens vardu atliekami teisiniai veiksmai yra įgaliotinio profesinė ar verslo veikla. Kai viena arba abi pavedimo sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama, kad sutartis yra atlygintinė .5.5. Bevardės sutartysPagal esmę romėnų teisės specialistai jas teisingai priskiria prie realinių sutarčių, kadangi prievolės iš jų atsirasdavo tik vienai iš šalių savo prievolę įvykdžius. Kol nė viena šalis prievolės neįvykdė, tėra tik nudum pactum. Justiniano kodifikuotoje teisėje legalizuotos keturių rūšių bevardės sutartys: do ut des (duodu, kad duotum); do ut facias (duodu, kad padarytum); facio ut des (darau, kad duotum); f acio ut facias (darau, kad padarytum).Pripažindama bevardes sutartis, romėnų teisė žengė didelį žingsnį bet kurios sutarties sankcionavimo kryptimi, įgyvendindama principą pacta sunt servanda, t. y. sutarčių reikia laikytis, tapčiau tik su sąlyga, kad viena iš šalių jau vykdo tokią netipinę sutartį .6. PaktaiRomėnų teisė, pripažinusi bevardes sutartis, žengė svarbų žingsnį kurdama sutarčių sistemą. Tačiau sistema dar nebuvo baigta, dar nebuvo nuosekliai įgyvendintas principas pacta sunt servanda. Reikalas tas, kad bevardės sutartys ieškiniu gintos tik vienai šaliai savo prievolę įvykdžius. Iki to laiko, kol nė viena šalis savo prievolės neįvykdė, toks „nuogas” susitarimas, net pagal Justiniano kodifikuotą teisę, teisiškai buvo bereikšmis. Laikui bėgant atsirado išskirtinių susitarimų, kurių negalima priskirti nei prie tipinių, nei prie bevardžių sutarčių. Tokius susitarimus romėnai vadino pacta (paktais). Jie buvo panašūs į konsensualines sutartis, nes įsigaliodavo nuo susitarimo momento. Pretoriai pripažino susitarimus, kuriais susitariančios šalys atsisakė esamo ar galimo ginčo sprendimo teisme. Tokie paktai tik modifikavo esamą santykį, bet nesuteikė teisės į kokį nors naują ieškinį. Tokius susitarimus pagal mūsų civilinį kodeksą galima pavadini taikos sutartimi. Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus .6.1. Pretorių paktaiPretoriai kartais gynė tokius susitarimus, kurie, ius civile požiūriu, neturėjo sukurti prievolės. Jie galėjo pripažinti teisę į ieškinį, pagrįstą faktu (actionem infactuni), nusprendę, kad to reikalauja tikslingumo principas arba svarbus visuomeninis ar ūkinis interesas. Tokie susitarimai, ginti pretorių ieškiniais infactum, viduramžiais pavadinti pretorių paktais (pacta pretorid).6.2. Įstatyminiai paktaiĮstatyminiai paktai pripažinti tik dominate laikotarpiu imperatoriaus konstitucijų (leges), todėl vadinti pacta legitima. Tipiškiausi buvo pactum dotale, kompromisas ir dovanojimas. Kompromisas (compromissum) – tai susitarimas, kuriuo ginčo šalys perduoda ginčą spręsti privačiam teisėjui. Justiniano teisėje tokį paktą reikėjo sutvirtinti šalių priesaika dalyvaujant arbitrui. Dovanojimas (donatio) — tai neformalus susitarimas, kai viena šalis įsipareigoja kitai šaliai šios sutikimu padaryti tam tikrą turtinę naudą . Dabartinis civilinis kodeksas skelbia: pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui .Išvados
Didžiulis Romos teisininkų nuopelnas, kad labai įvairialypę ir daugiašakę romėnų privatinę teisę jie sugebėjo taip susisteminti, jog ši tapo išbaigta, tobula teisės sistema, kokios nerasime jokioje kitoje antikos valstybėje. Genialūs Romos teisininkai suformulavo daug teisės terminų, teisės principų ir juos sėkmingai taikome iki šiol. Romėnų teisė galėjo reguliuoti sudėtingiausius prekybos ir kitokius civilinės apyvartos santykius. Pagrindiniais teisės principais paskelbti: nuosavybės laisvė, teisės subjektų valios autonomija ir prievolinių santykių šalių lygybė. Šie principai skatino teisės subjektų iniciatyvą-būtiną ekonominio aktyvumo ir pažangos sąlygą. Visi šie principai paskelbti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Žinoma, kad jie skamba kiek kitaip, yra nemažai skirtumų, bet pamatai visai teisinei sistemai padėti jau prieš keletą šimtmečių. Žlugus valstybei, paprastai galios netenka ir jos teisė. Subyrėjus Romos imperijai, romėnų teisės toks likimas neištiko. Įvyko negirdėtas istorijoje dalykas – Vakarų Romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybės, jų tarpe galima paminėti ir Lietuvą, daugiau ar mažiau perėmė romėnų teisę. Šis daug šimtmečių trukęs procesas vadinamas romėnų teisės recepcija.
Išnagrinėjus sutarčių rūšis, galiojusias Romos teisėje, ir palyginus jas su dabar galiojančia sandorio samprata, galima drąsiai teigti, kad romėnų teisės recepcija pasiekė ir mūsų laikus. Kai kurie Lietuvos Respublikos civilinio kodekso straipsniai net pažodžiui atitinka prieš keletą šimtmečių suformuluotas teisines normas. Romos teisininkai taip pat pirmieji pradėjo formuluoti tam tikrus teisės principus ir nuostatas ne tik remdamiesi teisės normomis, bet ir analizuodami susidariusią socialinę sanklodą. Taigi, juos galima laikyti teisės mokslo, kaip atskiros žmonijos žinių srities, pradininkais. Mūsų teisininkai, ruošdami naują civilinį kodeksą, neabejotinai nagrinėjo esamą Lietuvos socialinę- ekonominę sanklodą, kad galėtų tinkamai pritaikyti ilgus metus kurtas teisines normas dabar esamai situacijai. Išnagrinėjus Romoje egzistavusias sutarčių rūšis, palyginus jas su dabartiniu civiliniu kodeksu ir darant galutinę išvadą, galima užtikrintai teigti, kad Romėnų teisė -tai tas kertinis akmuo, kuris padėjo sukurti dabartinį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą.Literatūra:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25d. referendume.V. 1996.2. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. Priimtas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864.3. Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė. V.,1999.4. Покровский И.А. История римского права. Санкт Петербург, 1998.