Straipsnio „Karališkoji teisė: Vokietija, Ispanija, Flandrija, Vengrija, Danija“, analizė

Turinys

Įvadas 3Vokietijos politinis susiskaldymas 4Imperinė teisė 7Žemių teisė 8Išvados 13Panaudotos literatūros šaltiniai 14Priedas – straipsnio kopija 15ĮvadasPerskaičiau straipsnį Harold J. Berman knygoje „Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis“, knyga išleista Vilnius: Pradai – 1999 m., bendras puslapių skaičius – 875 p. Skaitytas straipsnis vadinasi „Karališkoji teisė: Vaokietija, Ispanija, Flandrija, Vengrija, Danija“, pasirinkau vieną šalį – Vokietiją, straipsnis apima 637 – 674 puslapius.Panagrinėsiu tai ką perskaičiau šiek tiek plačiau, pasinaudojusi kita literatūra aprašančia to laikotarpio Vokietijos teisę.Mažiau nei bet kurią kitą buvusios Romos imperijos dalį I tūkstantmetyje romėnų teisė buvo paveikusi Vokietiją, kurios teritorijoje romėnų gyventa nedaug. Vokietiją romėnų teisė pasiekė palyginti vėlai, tik XII a., daugiausia dvasininkijos, neapsiribojusius veikla bažnytinės teisės sferoje, dėka, ir jau imperatorius Frydrichas I ją paskelbė “pasauline teise”.Vokietijoje feodalinė viršūnė susiformavo iš gentinių kunigaikščių, virtusių stambiaisiais žemvaldžiais ir tarnybine aristokratija, savo rankose sutelkusia svarbiausias pasaulietines ir bažnytines pareigybes administracinėse apygardose – grafystėse (hercogai, grafai). XIII a. atsirado pasaulietiniai ir bažnytiniai teritorijų kunigaikščiai, kurie su imperatoriumi buvo susiję tik minimaliais siuzereniteto ir vasaliteto ryšiais, faktiškai naudodamiesi visiška politine valdžia. Vidutinieji ir smulkieji riteriai atsirado iš smulkių dvarininkų, net laisvųjų valstiečių, taip pat ir nelaisvų karaliaus ar feodalų tarnų, vykdančių kai kurias jiems pavestas administracines funkcijas.Hierarchijos principu feodalinė bajorija ir dvasininkija Vokietijoje buvo susiskirsčiusi į rangus, kurių, pasak “Saksų veidrodžio” būta septyni:Pirmoje vietoje buvo karalius (imperatorius); Antroje – aukščiausieji dvasininkijos hierarchai (arkivyskupai, vyskupai, abatai), buvę paties karaliaus vasalais; Trečioje – tiesioginiai karaliaus vasalai (kunigaikščiai pasauliečiai,hercogai, landgrafai ir t. t. ). Iš šių aukščiausiojo rango feodalų labai išsiskyrė nedidelė grupė vadinamųjų kurfiurstų (rinkėjų kunigaikščių), turėjusių teisę dalyvauti imperatoriaus rinkimuose, eiti svarbiausias imperijos pareigas; Ketvirtoje – po jų ėjo kunigaikščių vasalai (grafai); Penktoje – baronai (gavę riterio titulą už tarnybą); Šeštoje – baronų vasalai, o šių vasalai (septintoje) vadinti vienaskydžiais riteriais.

Vokietijoje galiojanti reikalavimas garbingiausius imperijos lenus suteikti kunigaikščiams neleido imperatoriui prijungti prie savo domeno išsilaisvinusias žemes, o svarbiausia neleido jam laisvai disponuoti imperijos lenais.Vokietijos politinis susiskaldymasPo Karolio Didžiojo mirties jo sukurtai imperijai greitai suskilus, vakarinių frankų paveldėtas imperatoriaus titulas X a. pabaigoje buvo paveržtas rytinių frankų, gyvenusių teritorijoje, po daugelio šimtmečių tapusioje Vokietija, monarchų. Dar du amžius imperija vadinosi Rytų frankų imperija. XI a. pradžioje susiklostė praktika, kad po imperatoriaus mirties paveldėtojas keliaudavo į Romą gauti iš popiežiaus rankų “romėnų imperatoriaus” karūną. XII a. pati imperija ėmė vadintis Romos imperija, XIII a. – Šventąja Romos imperija, XV a. – Šventąją vokiečių tautos Romos imperija. Jos imperatoriai, oficialiai laikomi Romos imperatorių ir Karolio Didžiojo įpėdiniais, buvo tituluojami kaizeriais, reiškiančio nuo IV a. vartotą romėnų imperatorių titulą (cezaris). Taigi imperijai šiuo laikotarpiu Vokietijos pavadinimas tinka tik sąlygiškai. Nepaisant didingo pavadinimo, įprasta prasme imperijoje monarcho nebuvo, kaizerio valdžia buvo labiau nominali. Į imperijos sudėtį įėjo penkios pagrindinės vokiškos hercogystės – Saksonija, Švabija, Bavarija, Frankonija ir Lotaringija, ir daug kitų smulkesnių darinių. Stiprėdami hercogai ir kiti imperijos kunigaikščiai pasiekė teisę rinkti imperatorių ir šia teise pirmą kartą pasinaudojo 1125m. Iš pradžių imperatoriaus rinkimų tvarka nebuvo tiksliau nustatyta, rinkimuose dalyvavo visi kilmingieji, daugiausia kunigaikščiai. Bet jau to paties amžiaus pabaigoje susiklostė praktika, kad imperatorių ėmė rinkti kolegija įtakingiausių kunigaikščių – kurfiurstų (kunigaikščių rinkėjai), tarp kurių buvo 3 bažnytiniai ir 3-4 kunigaikščiai pasauliečiai.Rinkdami imperatorių, kurfiurstai netrukus nustojo paisyti mirusio imperatoriaus įpėdinių pretenzijų: imperatoriumi galėjo tapti bet kuris kunigaikščių giminės kandidatas. Imperatorių valdžia buvo silpna jau XII a.pabaigoje. Paskui ji dar labiau nusilpo ir valstybė atsidūrė prie subyrėjimo ribos. Senoji imperija susidėjo iš imperatoriaus rūmų ir gentinių hercogysčių, o besikurianti naujoji – iš paties imperatoriaus nuosavos teritorijos – žemės (priklausomai nuo to, kurios žemės valdovas buvo išrinktas imperatoriumi, tai galėjo būti Švabija, Saksonija, Čekija ar kita), taip pat iš imperijos kunigaikščių valdomų žemių, pamažu praradusių daugelį gentinių hercogysčių bruožų ir virtusių teritoriniais politiniais dariniais.
Nuo XIII a. imperatorius valstybės valdžia naudojosi tik nominaliai, o faktiškai ji susitelkė kurfiurstų rankose. Imperijoje kūrėsi savarankiškai gyvuojantys teritoriniai dariniai su visiška politine kunigaikščių, imperatoriui pajungtų tik labai silpnais vasaliniais leniniais ryšiais, valdžia. Pamažu virsdami tikrais savo žemių monarchais, teritorijų kunigaikščiai paralyžavo realią imperatoriaus galią vietose. Dar labiau Šventąją vokiečių tautos Romos imperiją išsklaidė bažnytinė Reformacija: pietinė dalis liko katalikiška, o šiaurinė – protestantiška. Imperija neturėjo sostinės ir imperatorius dėl to neturėjo nuolatinės savo rezidencijos, valdė nuolat keisdamas buvimo vietą. Imperijoje nebuvo centrinio valdymo aparato, nuolatinių valdininkų, profesionalių teisėjų luomo, stipresnės fiskalinės valdžios, nebuvo galingesnės imperijos jurisdikcijos. Imperatorius faktiškai neteko galimybės skirti valdiniams mokesčius, o jo pajamos apsiribojo pajamomis, gaunamomis iš savo tiesiogiai valdomos žemės. Jis valdė padedamas dvaro, visą laiką keliavusio kartu su juo po imperijos teritoriją. Kancleris buvo jo sekretorius. Iždininkas atsako už imperatoriaus dvaro biudžetą. Imperatoriaus patarėjai skiriami tik tam kartui, kažkokiam specialiam reikalui. Bet tai nereiškė, kad nebuvo imperijos teisės. Imperatorius liko aukščiausiasis teisėjas, ir tai buvo susiję su tradicine karaliaus valdžios priederme palaikyti “taiką” ir prerogatyva įgyvendinti teisingumą: kur bebūdamas, imperatorius vadovavo teismo posėdžiams, taikė vietos ar genčių teisę ir šitaip įgyvendino universalų teisingumą. Jis išklausydavo ir spręsdavo apeliacijas dėl kunigaikščių ir bajorų, …taip pat miestų teismų sprendimų.Imperatorius liko valstybės galva, simbolizuojančia imperijos vienybę, bet neturėjo tikros valdžios ir tik koordinavo vokiečių feodalų karo ir užsienio politiką. Tokią jo padėtį teisiškai sankcionavo “Aukso bulė”, 1356m. išleista vokiečių imperatoriaus Karolio IV (tuo metu jis buvo Čekijos karalius).
Siekdamas įveikti Austrijos, Bavarijos ir popiežiaus pretenzijas į lemiamą vaidmenį Šventojoje Romos imperijoje ir sustiprinti Čekų karalystės padėtį, Karoli IV sukvietė Niurnbergo seimą ir jo nutarimų pagrindu paskelbė minėtą dokumentą, kuris iš pradžių vadinosi “Karolina“ imperatoriaus garbei, o po 10 metų, dėl pakabinto ant jo auksinio antspaudo imtas vadinti “Aukso bule”. Dokumentas įvirtino istoriškai jau susiklosčiusią praktiką, kad Šventosios Romos imperijos valdymas praktiškai koncentruojamas 7-ių kurfiurstų – Mainco, Kelno, Triro arkivyskupų ir Brandenburgo markgrafo, Čekijos karaliaus, Saksonijos hercogo ir Reino pfalcgrafo – rankose. Pagal Bulę, kurfiurstai vadovauja visiems imperatoriaus rūmų pareigūnams.“Aukso bulė” įtvirtino išskirtines kurfiurstų teises ir privilegijas. Pripažintas visiškas politinis jų savarankiškumas, įtvirtinta jų valdų neliečiamybė ir paveldimumas. Jie turėjo aukščiausios jurisdikcijos teisę.Įvirtinta lygi kurfiurstų padėtis su imperatoriumi. Pasikėsinimas į kurfiurstus buvo tolygus pasikėsinimui į imperatorių. “Aukso bulėje” nurodoma, kad išrinktasis imperatoriumi, prieš imdamasis valdžios reikalų, pirmiausia nedelsiant privalo savo raštais ir antspaudais patvirtinti visas privilegijas, teises ir laisves kiekvienam kurfiurstui, ir tai pakartoti po karūnavimo dar kartą. Kurfiurstų kolegija paskelbta nuolatiniu valstybės valdžios organu, posėdžiaujančiu kasmet po 1 mėnesį Frankfurte prie Maino ir svarstančiu svarbiausius reikalus. Kolegijos sutikimo reikėjo skirstant imperijos lenus. Kolegijai suteikta monopolinė teisė rinkti imperatorių, ji galėjo jį ir teisti bei nušalinti iš sosto. Taip “Aukso bulė”, galiojusi iki pat Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos pabaigos, teisiškai įtvirtino faktiškai jau gyvuojančią kelių stambiausių feodalų oligarchiją. Kurfiurstai savo didžiulę įtaką plėtė vis labiau: kiekvienas naujas imperatorius turėjo priimti kurfiurstų suformuluotus, jo valdžią ribojančius reikalavimus, pavadintus rinkimų kapituliacijomis. Imperatoriai turėjo teisę sušaukti diduomenę, dalyvauti nereguliariose politinėse asamblėjose. Ši institucija, pavadinta Reichstagu, nuo XIII a. virto reguliariu suvažiavimu, struktūros atžvilgiu kiek priminė tuometinius prancūzų Generalinius luomus. Nusistovėjo trijų kolegijų – kurfiurstų, kitų feodalų (išskyrus smulkiąją bajoriją) ir imperijos miestų atstovų – Reichstago struktūra. Dvasininkijos atstovai, nesudarydami savarankiško kolegijos, priklausomai nuo užimamos vietos bažnyčios hierarchijoje įėjo į pirmųjų dviejų sudėtį. Kolegijos posėdžiavo skyrium. Reichstagas neturėjo tikslo atstovauti imperijai kaip visumai, kiekvienas kunigaikštis ar imperijos miesto burmistras juose veikė net ne tiek savo luomo, kiek savo žemės ar miesto interesų vedamas.
Reichstagas buvo institucija, kurios padedami karaliai galėjo pasiekti bažnytinių, feodalinių, miestų magnatų pritarimą savo įstatymams. Bet apskritai Reichstago nutarimai privalomosios galios neturėjo. Reichstago nutarimu 1495m. įsteigtas Imperijos rūmų teismas. Jis buvo numatytas imperijos (pirmoji instancija) ir atskirų kunigaikštysčių (antroji instancija) valdinių civilinėms, baudžiamosioms ir administracinėms byloms nagrinėti. Pirmininkas turėjo būti didikas – kunigaikštis, grafas ar baronas, pusė narių turėjo susidėti iš riterių, kita pusė – iš teisės daktarų. Teismas turi vadovautis bendrąja teise, t. y. imperijos, skirta visoms į jos sudėtį įeinančioms žemėms, teise, o tokia buvo romėnų teisė. Imperijos teritoriją nutarta suskirstyti į 10 rūmų teismo apygardų su specialiais tvarkos sergėtojais kunigaikščiais priešakyje. Pastarieji turėjo vykdyt…i teismo nuosprendžius.Imperijos rūmų teismas veikė iki Šventajai vokiečių tautos Romos imperijai sužlungant. XIV a. daugumoje atskirų kunigaikštiškų valstybių susiformavo atskiros luomams atstovaujančios institucijos – landtagai, o XVI – XVIII a. jos tolydžio virto absoliutinėmis monarchijomis, kurių stambiausios – Prūsija ir Austrija. Šventoji vokiečių tautos Romos imperija gyvavo iki 1806m., kai dėl Napoleono Bonaparto kariuomenės smūgių buvo priverstas atsisakyti sosto paskutinis jos kaizeris Pranciškus II.Imperinė teisėVokietijos imperijos rėmuose egzistuojant daugybei praktiškai savarankiškų valstybių, apskritai viduram¬žių Vokietijos teisė gali būti suprantama arba kaip visos imperi¬jos teisė (imperijos teisė – Reichsrecht), dažnai vadinta tiesiog bendrąja teise (Uns comtnune), arba kaip kiekvienos atskiros že¬mės – hercogystės ar kunigaikštystės, įėjusios į imperijos sudė¬tį, teisė (žemės teisė – Landrecht), kartu esanti partikuliarinės imperijos teisės dalimi.Šventosios Romos imperijos rėmuose egzistuojant daugybei praktiškai savarankiškų valstybių, apskritai viduramžių Vokietijos teisė gali būti suprantama arba kaip visos imperijos teisė, dažnai vadinta tiesiog bendrąja teise, arba kaip kiekvienos atskiros žemės – hercogystės ar kunigaikštystės teisė (žemės teisė), kartu esanti partikuliarinės imperijos teisės dalimi.
Rašytoji frankų imperijos laikų teisė, šiai imperijai subyrėjus, nustojo galioti, ją pakeitė nerašyta teritorinė vietos papročių teisė. Kunigaikščių valdžios atsiradimas, o paskui visiškas centrinės valdžios nusilpimas lėmė didelį imperijos teisės partikuliarizmą. Iki XII – XIII a. bendrosios vokiečių teisės, nekalbant apie atskirais klausimais išleistus imperatorių aktus, formaliai nebuvo. Bet ilgainiui Šventojoje Romos imperijoje ėmė galioti kai kurie tie bendrieji teisės principai ir nuostatai, kuriuos pripažino įvairūs politiniai jos vienetai – jos žemės. Tie principai formavosi universalaus pobūdžio vokiečių papročių teisės normų ir imperatorių įstatymų leidybos bazėje. Labai reikšmingi XII – XV a. imperatorių išleisti vadinamieji taikos statutai, kuriuose, leisdamiesi į karo žygius, imperatoriai paprastai skelbė taiką savo šalies viduje ar atnaujindavo senąją, anksčiau paskelbtą tokią pat taiką. Taikos statutuose būta nemažai naujos teisės normų, įgyvendinamų imperijos lygiu, taip pat dažnai įtraukiamų į teritorinę kunigaikštysčių ir miestų teisę. Imperijos taikos statutuose vyravo baudžiamosios teisės normos, numatančios atsakomybę už nusikaltimus, keliančius didžiausią grėsmę valdinių taikai. Pirmasis imperijos taikos statutas (1103m.) daugiausia dėmesio skyrė nuosavybės ir gyvybės apsaugai. Vagys, padegėjai ar žudikai baudžiami apakinimu ar rankos nukirtimu, vėliau nustatyta mirties bausmė už nužudymą. Ilgainiui taikos pažeidimų turinys plėtėsi, o statutų normos apėmė vis naujus taikos pažeidėjus, t.y. numatė atsakomybę už vis įvairesnius nusikaltimus nuosavybei ar asmeniui.Gausiuose taikos statutuose buvo nustatyta atsakomybė už nepaklusimą bažnyčios jurisdikcijai, pinigų padirbinėjimą ir t.t. Bausmės dydis priklausė nuo nusikaltimo pobūdžio ir nusikaltėlio asmenybės. Buvo kreipiamas dėmesys į nusikaltimo “įžūlumą”, į recidyvą. Bendrininkai turėjo būt baudžiami kaip ir tiesioginis nusikaltimo vykdytojas. Už turtinius nusikaltimus dažniausiai taikytas įpareigojimas atlyginti žalą.
Statutai reikalavo, kad nukentėjusieji nesigriebtų savateismio; neteisėtas kerštas, paliaubų pažeidimas ir panašios veikos galėjo užtraukti kaltojo paskelbimą už įstatymo ribų.Vienas iš taikos statutų – imperatoriaus Maksimiliano 1495 m. paskelbta “amžinoji taika”. Taikos statutai turėjo vienyti feodalų, miestiečių, kitų visuomenės grupių pastangas kovai su įvairiais nusikalstamais kėslais. Statutuose esančios normos sudarė imperijos bendrosios teisės pagrindą.Žemių teisėKonkrečių žemių teisė – bendros visiems laisviesiems kiekvienos vokiečių kunigaikštystės gyventojams atskirai priimtos normos, pagal kurias veikė tos kunigaikštystės teismai, ėmė sparčiai plėtotis XIII a.Pagrindinį vaidmenį teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius vaidino Vokietijos teritorijų – žemių ir miestų – teisė. Konkrečių žemių teisė – bendros visiems laisviems kiekvienos vokiečių kunigaikštystės gyventojams atskirai priimtos normos, pagal kurias veikė tos kunigaikštystės (žemės) teismai, ėmė sparčiai plėtotis nuo XIII a. Kaip tik tada prasidėjo aktyvi kunigaikščių įstatymų leidyba, ribojusi papročių taikymą ir diegusi naujas teisės normas. Kiti žemės teisės šaltiniai – vietos teismų sprendimai, kunigaikščių valstybės institucijų aktai. Netrukus pasirodė pirmosios rašytinės papročių teisės ir aktų kompiliacijos. Žemių teisėje yra civilinės, šeimos ir kt. daugiausia “neviešų” teisės šakų normų. Iš žemių teisės šaltinių išsiskyrė keletas vietos papročių teisės rinkinių, kurios padarė įtaką ne tik konkrečios žemės, bet regiono, o kartais net ir visos Vokietijos teisės raidai. Iš žemių teisės šaltinių ypač išsiskyrė keletas vietos papročių teisės rinkinių, plačiai žinomų tuo, kad padarė didžiulę įtaką ne vien konkrečios žemės, bet ir regiono, o kartais – net visos Vokietijos teisės raidai. Iš tokių teisės rinkinių pirmiausia pažymėtinas „Saksų veidrodis“ sudarytas riterio ir teisėjo Rephofo, pasirodęs apie 1224-1230m. tai susistemintas teisės normų ir principų rinkinys, kurio šaltiniai daugiausia buvo užrašyta ir susisteminta Saksonijos ir iš dalies kai kurių kitų šiaurės Vokietijos sričių papročių teisė, kai kurie vokiečių imperatorių įstatymai. Saksų veidrodžio tekstas suskirstytas į dvi dalis.
Pirmojoje dalyje, pavadintoje „Žemės teisė“, daugiausia dėmesio skiriama konstitucinei teisei, luominiam visuomenės susiskirstymui ir su tuo susijusiems giminystės, kilmės, šeimos santykiu, paveldėjimo ir kitiems dalykams, nusikaltimams ir bausmėms, teismų santvarkai ir procesui. Pirmas straipsnis buvo skirtas valstybės ir bažnyčios santykiams nustatyti. „Saksų veidrodis“ pripažino imperatoriaus teisę visur, kur jis bebūtų, vykdyti teisingumą, kaldinti monetas, imti rinkliavas. „Saksų veidrodis“ reglamentavo gausias sutarčių rūšis. Taip pirkimo ir pardavimo, panaudos, samdos, pasaugos, bet apskritai sutartiniai santykiai dar menkai teišplėtoti. Turto perdavimo sandoriai buvo sudaromi teisme, tvirtinančiame patį jų faktą. Didelis dėmesys skiriamas žemės nuosavybės apsaugai nuo nuganymo, pasėlių sugadinimo. Nemažai dėmesio žemių teisė skyrė santuokos ir šeimos santykiams teisiškai reguliuoti. „Saksų veidrodis“ patvirtino sutuoktinių turto patenkančio į visišką vyro dispoziciją, bendrumo principą. Be jo kaip teisėto žmonos globėjo sutikimo ji negalėjo valdyti jokio turto. Paveldint ypač stengtasi, kad žemė liktų vyrų rankose. Paveldėjimui gauti reikalauta, kad gavėjo padėtis visuomenėje būtų tokia pati arba aukštesnė. Į paveldėjimą lygiomis dalimis galėjo pretenduoti visi sūnūs. Nemažai Saksų veidrodyje skirta kovai su „piktadarystėmis“. Daugeliu atveju neapsiribota žalos atlyginimu. Saksų veidrodis nustatė tokių rūšių mirties bausmę kaip kaulų laužymas ratu, sudeginimas lauže, pakorimas… Nustatytos luošinamosios bausmės – liežuvio išplėšimas. Antroje Saksų veidrodžio dalyje – Lenų teisė – reglamentuojami siuzereniteto ir vasaliteto santykiai (lenų rūšys, jų gavimo, laikymo ir netekimo tvarka). Sekant Saksų veidrodžiu, buvo parašyta keletas kitų Vokietijos teisės veidrodžių, tarp jų – „Švabų veidrodis“ pasirodęs apie 1275-1282m. ir atspindėjęs pietinių Vokietijos tautų – bavarų ir alemanų – įstatymus, taip pat imperatorių kapituliarijas, romėnų ir kanonų, šiek tiek papročių teisę.
“Saksų veidrodis” pripažino imperatoriaus teisę visur, kur jis bebūtų, vykdyti teisingumą, kaldinti monetas, imti rinkliavas. Tiktai nepajėgdamas visur būti ir teisti, imperatorius, pasak “Saksų veidrodžio”, grafų teismo įgaliojim…us perdavė kunigaikščiams. “Saksų veidrodyje” skelbiamos konstitucinės teisės nuostatos, teigiančios teisės viešpatavimo principą, išvedamą iš dieviškos jos kilmės, kvietė žemėse pripažinti imperatorių įstatymus.“Saksų veidrodis” reglamentavo gausias sutarčių rūšis: pirkimo, pardavimo, panaudos, samdos, pasaugos ir kt. Turto perdavimo sandoriai paprastai buvo sudaromi teisme, tvirtinančiame patį jų faktą. Detaliau reglamentuotos prievolės, atsirandančios iš padarytos žalos (pagrindinis dėmesys skriamas žemės nuosavybės apsaugai nuo nuganymo, pasėlių sugadinimo ir pan.). Už žalos padarymą buvo nustatyta ją atlyginti ir bauda. Prekinių piniginių santykių raida lėmė ir naujų civilinių teisinių normų atsiradimą, plačiau taikomos receptuotos romėnų teisės normos. Nemažai dėmesio žemių teisė skyrė santuokos ir šeimos santykiams teisiškai reguliuoti. Jai būdinga žemesnė moters padėtis šeimoje. Be vyro sutikimo žmona negalėjo valdyti jokio turto. Tačiau kartu iš šeimos turto buvo išskiriama tam tikra dalis (moters asmeninio naudojimo daiktai, namų reikmenys) ir ji buvo paveldima atskirai. Apskritai paveldint ypač stengtasi, kad žemė liktų vyrų rankose. Paveldėjimui gauti reikalauta, kad gavėjo padėtis visuomenėje būtų ta pati arba aukštesnė. Pagal lenų teisę, leną galėjo paveldėti tik vienas sūnus, o pagal žemių teisę, į pavedėjimą lygiomis dalimis galėjo pretenduoti visi sūnūs arba kiti giminaičiai. Paveldėti buvo šaukiami kraujo giminės iki septintos eilės. Vokiečių žemių teisė teisėtu laikė tik įstatyminį paveldėjimą. Nemažai “Saksų veidrodyje” skirta kovai su “piktadarystėmis”. Daugeliu atvejų neapsiribota žalos atlyginimu, pinigine bauda ar vergeldu, greta šių bausmių “Saksų veidrodis” nustatė mirties bausmę (kaulų laužimas ratu, pakorimas), nustatytos luošinamosios bausmės – liežuvio išplėšimas, rankos nukirtimas. Teisėjas, tinkamai nenubaudęs nusikaltėlio, pats turėjo būti nubaudžiamas nusikaltėliui skirtina bausme.
Antroje “Saksų veidrožio” dalyje – “Lenų teisė” – reglamentuojami siuzereniteto ir vasaliteto santykiai. Miestų (taip pat prekybos) teisės “Saksų veidrodis” neapima. Kazuistinės, ypač žemės teisės, normos atspindėjo to meto teismų praktiką. “Saksų veidrodžio” reikšmė didelė. Šiaurinėje Vokietijos dalyje jis imtas laikyti savarankišku autoritetingu teisės šaltiniu. Daugelis jo nuostatų, pritaikytų prekiniams piniginiams santykiams, tiesiog perėjo į kt. vokiškų teritorijų, tarp jų – ir į miestų, teisę. Juo remtasi net iki XX a. pradžios. Didelę reikšmę turėjo ir tai, kad “Saksų veidrodis”, nors iš pradžių parašytas lotyniškai, paties sudarytojo buvo išverstas į vokiečių kalbą ir labai prisidėjo prie bendros vokiečių teisinės kalbos visiems imperijos regionams sukūrimo. Sekant “Saksų veidrodžiu”, buvo parašyta keletas kitų Vokietijos “teisės veidrodžių” – pvz. “Vokiečių veidrodis”, plačiai buvo žinomas“Švabų veidrodis”, pasirodęs apie 1275-1282 metus ir atspindėjęs pietinių Vokietijos tautų – bavarų ir alemanų – įstatymus, taip pat imperatorių kapituliarijas, romėnų ir kanonų, šiek tiek papročių teisę. Šis taip pat privataus asmens sudarytas rinkinys greit įgavo oficialaus teisės šaltinio galią pietinėje Vokietijoje. “Veidrodžiai” šiek tiek kompensavo bendrų valstybinių įstatymų nebuvimą. O tai buvo svarbu, nes apskritai germanų teisę ilgai dengė romėnų teisės šėšėlis.Pagrindinį vaidmenį teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius vaidino Vokietijos teritorijų – žemių ir miestų – teisė.Konkrečių žemių teisė – bendros visiems laisviesiems kiek¬vienos vokiečių kunigaikštystės gyventojams atskirai priimtos nor¬mos, pagal kurias veikė tos kunigaikštystės (žemės) teismai, ėmė sparčiai plėtotis nuo XIII a. Kaip tik tada prasidėjo aktyvi kuni¬gaikščių įstatymų leidyba, ribojusi papročių taikymą ir diegusi naujas teisės normas. Kiti žemių teisės šaltiniai buvo vietos teismų sprendimai, kunigaikščių valstybės institucijų aktai. Netrukus pa¬sirodė pirmosios rašytinės papročių teisės ir aktų kompiliac…ijos.
Žemių teisėje yra civilinės, šeimos ir kitų daugiausia „ne¬viešų” teisės šakų normų.Iš žemių teisės šaltinių ypač išsiskyrė keletas vietos papro¬čių teisės rinkinių, plačiai žinomų tuo, kad padarė didžiulę įtaką ne vien konkrečios žemės, bet ir regiono, o kartais — net visos Vokietijos teisės raidai.Iš tokių teisės rinkinių pirmiausia pažymėtinas „Saksų veidrodis” sudarytas riterio ir teisėjo Rephofo, pasirodęs apie 1224-1230 m. Tai susistemintas teisės normų ir principų rinkinys, kurio šaltiniai daugiausia buvo užrašyta ir susisteminta Saksonijos ir iš dalies kai kurių kilų šiaurės Vokie¬tijos sričių papročių teisė, kai kurie vokiečių imperatorių įstaty¬mai; šią medžiagą papildė kanonų teisė, ypač tie jos komponen¬tai, kurie lietė popiežiaus jurisdikciją, šeimos teisę ir kai ku¬riuos kitus dalykus.„Saksų veidrodis“ pripažino imperatoriaus teisę visur, kur jis bebūtų, vykdyti teisingumą, kaldinti monetas, imti rinkliavas ir „Švabų veidrodis“, pasirodęs apie 1275-1282 metus ir atsispindėjęs pietinių Vokietijos tautų – bavarų ir alemanų – įstatymus, taip pat imperatorių kapituliarijas, romėnų ir kanonų, šiek tiek papročių teisę. Šis taip pat privataus asmens rinkinys greitai įgavo oficialaus teisės šaltinio galią pietinėje Vokietijoje.„Veidrodžiai“ šiek tiek kompensavo bendrų valstybinių įstatymų nebuvimą.XV a. antroje – XVI a. pirmoje pusėje kai kuriose vokiečių žemėse pasirodė baudžiamųjų ir proceso įstatymų rinkiniai – Tirolio (1499), Niurnbergo (1526) ir kt. Ypač paplito Bambergo (1507) rinkinys, įtvirtinęs vokiečių žemėje inkvizicinį procesą ir tapęs jau minėto imperijos teisyno „Karolinos“ pagrindu.Žemių teisės kūrimąsi ir raidą užbaigė vietos teisės kodifikavimo darbai. Išsamiausiai tai padaryta Bavarijoje: 1751 m. išleistas baudžiamasis, 1753 m. – teismo proceso, 1756 m. – civilinis kodeksai.Specifinis vokiečių baudžiamosios teisės bruožas buvo bauginantis jos žiaurumas.
1794 metais pasirodė „Bendroji žemės teisė prūsų provincijoms“, paprastai vadinama „Prūsų žemės teisynu“. Teisynas apėmė visas pagrindines teisės šakas: valstybinę, administracinę, civilinę, baudžiamąją, proceso. Šis teisynas propagavo savotišką visuomenės idealą:gerovės valstybę, kurioje apsišvietusio despoto valdžia apėmė visa, kas tik galėjo veikti individo gyvenimo sąlygas.Teisynas ne tik netapo tinkamu įstatymų leidybos meno pavyzdžiu, bet apskritai buvo sunkiai taikomas praktiškai.Teisyno apimčiai turėjo reikšmę ir tai, kad tai buvo luomi¬nės visuomenės įstatymų sąvadas, apimantis skirtingas kiekvie¬no luomo taisykles.Tokio pobūdžio teisynas patvirtino individo priklausomy¬bę nuo valstybės valdžios. Tačiau teisyno normose buvo nema¬žai dėmesio vertų pažangių dalykų.Nuosavybė teisyne vertinama kaip svarbiausia ir besąlygiška turtinė asmens teisė ir į ją žiūrima kaip į pagrindą, kuriuo remiasi visa civilinė teisė.Teisyne atsispindėjo visuomenėje plintantis reikalavimas vertinti santuoką ne kaip bažnytinį institutų, ne kaip neišardomą sakramentą, o kaip civilinę sutartį, kurią šalys gali nutraukti sa¬vo susitarimu. Tam tikslui buvo nustatytas valstybinis ištuokos procesas, sudarantis sutuoktiniams galimybę savo noru išsituokti.Šio teisyno nustatomos bausmės žiaurios — galvos nukirtimas kalaviju, kartuvės, sudeginimas ir kt….Išvados1. Vokietijoje feodalinė viršūnė susiformavo iš gentinių kunigaikščių, virtusių stambiaisiais žemvaldžiais ir tarnybine aristokratija, savo rankose sutelkusia svarbiausias pasaulietines ir bažnytines pareigybes administracinėse apygardose – grafystėse (hercogai, grafai).2. Po Karolio Didžiojo mirties jo sukurtai imperijai greitai suskilus, vakarinių frankų paveldėtas imperatoriaus titulas X a. pabaigoje buvo paveržtas rytinių frankų, gyvenusių teritorijoje, po daugelio šimtmečių tapusioje Vokietija, monarchų.3. Nuo XIII a. imperatorius valstybės valdžia naudojosi tik nominaliai, o faktiškai ji susitelkė kurfiurstų rankose. Imperijoje kūrėsi savarankiškai gyvuojantys teritoriniai dariniai su visiška politine kunigaikščių, imperatoriui pajungtų tik labai silpnais vasaliniais leniniais ryšiais, valdžia. Pamažu virsdami tikrais savo žemių monarchais, teritorijų kunigaikščiai paralyžavo realią imperatoriaus galią vietose.
4. Imperija neturėjo sostinės ir imperatorius, dėl to neturėjo nuolatinės savo rezidencijos, valdė nuolat keisdamas buvimo vietą. Imperijoje nebuvo centrinio valdymo aparato, nuolatinių valdininkų, profesionalių teisėjų luomo, stipresnės fiskalinės valdžios, nebuvo galingesnės imperijos jurisdikcijos. 5. Imperatorius faktiškai neteko galimybės skirti valdiniams mokesčius, o jo pajamos apsiribojo pajamomis, gaunamomis iš savo tiesiogiai valdomos žemės. Jis valdė padedamas dvaro, visą laiką keliavusio kartu su juo po imperijos teritoriją.6. Labai reikšmingi XII – XV a. imperatorių išleisti vadinamieji taikos statutai, kuriuose, leisdamiesi į karo žygius, imperatoriai paprastai skelbė taiką savo šalies viduje ar atnaujindavo senąją, anksčiau paskelbtą tokią pat taiką. Taikos statutuose būta nemažai naujos teisės normų, įgyvendinamų imperijos lygiu, taip pat dažnai įtraukiamų į teritorinę kunigaikštysčių ir miestų teisę. 7. Pagrindinį vaidmenį teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius vaidino Vokietijos teritorijų – žemių ir miestų – teisė. Konkrečių žemių teisė – bendros visiems laisviems kiekvienos vokiečių kunigaikštystės gyventojams atskirai priimtos normos, pagal kurias veikė tos kunigaikštystės (žemės) teismai, ėmė sparčiai plėtotis nuo XIII aPanaudotos literatūros šaltiniai1) Mindaugas Maksimaitis //Užsienio teisės istorija/ 2002 m. Vilnius 2 leidimas.2) Vokietijos imperijos civilinis kodeksas. Kaunas, 1927 m.3) Vokietijos valstybės baudžiamojo įstatymo knyga. Kaunas, 1935 m.4) Омелченко О. А. // Всеобчая история государства и права. Мoсква, 1999 г. T2. 5) Омелченко О. А. // Всеобчая история государства и права. Мoсква 2002 г. Т3