Skandinavijos šalių bendradarbiavimas įstatymo leidybos srityje XIX – XX a.

I. Komentuojamas įvykis
217. Skandinavijos šalių bendradarbiavimas įstatymo leidybos srityje XIX – XX a.
II. Šaltiniai
1. Zweigert K., Kotz H. Lyginamosios teisės įvadas.Vilnius.2001
2. Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. Vilnius.1998
3. Petrauskaitė A. Istorija. Vilnius. 1999
III. Bendras to meto istorinis kontekstas
XIX – XX a. įvyko keletas įvykių, kurie įtakojo ne tik Skandinavijos, bet ir visos Europos gyvenimą. Visų pirma Pramoninis perversmas jo metu pradėjo sparčiai vystytis pramonė ir prekyba taigi reikėjo naujų teisės normų reguliuoti visuomenės gyvenimą. Prancūzijos revoliucija bei politinių doktrinų susiformavimas ypač liberalizmo Skandinavijoje sulaukė labai didelio attgarsio: sustiprėjo tautų savimonė, pasididžiavimas sava kultūra, kalba, buvo bandoma panaikinti absoliutizmo liekanas, o sprendžiant valstybės reikalus, daugiau teisių suteikti piliečiams.
Napoleono epocha ir jo kodeksai padarė irgi labai didelę įtaka ir 1811m. Švedijos parlamentas sudarė komisiją, kuriai buvo pavesta parengti naują kodeksą, tas pats vyko ir Danijoje. Rengiant Švedijos naująjį kodeksą Napoleono civilinis kodeksas ypač didelę reikšmę turėjo reguliuojant šeimos bei paveldėjimo teisinius santykius.(1, psl.240 ir 3, psl. 156, 158, 164)
IV. Komentuojamo istorinio fakto prielaidos, ištakos
Skandinavijos šalių(arba Šiaurės šalių) teisės derinimui sąlygos buvo yppač palankios. Istorinės raidos bendrumas, kultūrų, kalbų panašumas(išskyrus suomių), rimtų politinių prieštaravimų nebuvimas, panašus gyventojų skaičius – visos šios aplinkybės lėmė bendradarbiavimą kuriant įstatymus.(2, psl.462)
Skandinavijos šalys – tai Norvegija, Suomija, Švedija, Danija, Islandija. Nors pastarosios dvi geografiškai nepriklauso Skandinavijai, tačiau jos priklauso sk

kandinavų teisės šeimai. Tarp šių šalių jau nuo seno egzistavo glaudūs politiniai bei kultūriniai ryšiai. Jos ilgą istorinį laikotarpį sudarė bendrus valstybinius junginius. Suomija XII – XIX a. pr. buvo Švedijos dalis taigi ir teisė buvo veikiama Švedijos teisės. Islandija XIII a. buvo kolonizuota Norvegijos. XIV – XVI a. Danija, Norvegija, Švedija buvo susijungusios į Danijos karalystę. XVI a. Šalys pasidalino į dvi konkuruojančias stovyklas: Danija ir Norvegija(su Islandija) ir Švedija (su Suomija). XIX a. pr. Švedija pralaimėjo karą Rusijai ir Suomija tapo Rusijos valdoma. Danija atidavė Norvegiją Švedijai, tačiau Islandija ir toliau buvo Danijos priklausomybėje. XX a. pr. visos šalys išsikovojo nepriklausomybę.(1, psl.238-241)
Bendras istorinis Skandinavijos šalių teisės pagrindas – senoji germanų papročių teisė, tačiau kiekvienoje šalyje turi tik jai būdingų ypatumų. Šie visi įstatymai attsirado atlikus kruopščius lyginamosios teisės tyrimus, ne tik kontinentinės(ypač Vokietijos), bet ir Anglijos teisės. Jų metu buvo tikrinama ar šios teisės turi Skandinaviškus santykius atitinkančių normų. Taigi savo struktūra, kalba, stiliumi šie įstatymai nelabai skiriasi nuo kontinentinės Europos atitinkamų įstatymų.(1, psl. 242)
V. Komentuojamo istorinio fakto aprašymas
1872m. Kopenhagoje įvyko Skandinavijos teisininkų susirinkimas, kurio tikslas – tolesnis Šiaurės šalių teisės unifikavimas. Šiame susirinkime buvo nutarta pirmiausia unifikuoti vekselių teisę ir jau 1880m. Švedijoje, Norvegijoje ir Danijoje įsigaliojo unifikuotas vekselių įstatymas. Nuo XIX a. pa
ab. Skandinavijos šalių jūrinei teisei būdingas vieningas įstatyminis pagrindas. Iki XX a. pr. buvo unifikuoti prekių ženklų, prekybos registro, firmų vardų, prekybinių įgaliojimų bei čekių įstatymai. XIX-XX a. sandūroje danų profesorius pasiūlė kodifikuoti ne tik prekybos teisę, bet ir kitą privatinės teisės dalį ir parengti Skandinavijos civilinį kodeksą. Nors šiai minčiai buvo pritarta, tačiau ji taip ir liko neįgyvendinta.(1, psl. 240-241)
Buvo priimtas įstatymas dėl kilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo įsigaliojęs XX a.pr.(1905m. – Švedijoje, 1906m. – Danijoje, 1907m. – Norvegijoje, 1922m. – Islandijoje). Šio įstatymo rengėjai atsižvelgė į 1893 metų Anglijos pirkimo ir pardavimo įstatymą bei Vokietijos civilinį kodeksą, be to buvo labai atsižvelgta į komercinių sluoksnių nuomonę, dėl šios aplinkybės pirkimo ir pardavimo įstatymui yra būdingos paprastos bei aiškios sąvokos ir sutarties įvykdymas tapo greitas ir nesudėtingas. Pagal šį įstatymą pardavėjas prekę pristatyti yra pavėlavęs jau tuomet, kai jis reikiamu laiku neperdavė prekės pirkėjui ar transportuotojui. Jei pardavėjas vėluoja pristatyti prekes, pirkėjas, gali sutartį tiesiog nutraukti ir nepratęsti jos įvykdymo termino. Sutartis nutraukta tokiu būdu nebus pripažinta negaliojančia nuo pat pradžių (taip yra pagal Vokietijos Civilinio kodekso 326 straipsnį) todėl pirkėjas gali reikalauti nuostolių atlyginimo. Šiame įstatyme sėkmingiau nei Vokietijos CK suformuluotos normos susiję su žalos atlyginimu, nekokybiškų prekių pristatymu.(1, psl. 241)
Po Pirmojo pasaulinio karo buvo unifikuotas dar vi
ienas įstatymas “Dėl sutarčių ir kitų sandorių turtinėje teisėje”. Kuriant šias normas remtasi Vokietijos bei Šveicarijos kodeksais. Jį sudaro 40 straipsnių. Kurie reguliuoja ypač didelę reikšmę turinčias problemas(sutarties sudarymas, įgaliojimo bei sandorių negaliojimo ir t.t.) Tačiau jame nebuvo normų reguliuojančių nepilnamečių sudarytų teisinių sandorių negaliojimą. Jas buvo numatyta įtraukti į specialų įstatymą, reguliuojantį visus nepilnamečių teisinės padėties aspektus.(1, psl. 242)
Turtinės teisės sferoje įsigaliojo dar keletas unifikuotų įstatymų – tai įstatymas dėl komisionierių, įstatymas dėl prekybos atstovų bei komivojažierių, įstatymas dėl pirkimo kreditan, įstatymas dėl draudimo sutarčių bei įstatymas dėl skolinių pasižadėjimų. Visi šie įstatymai buvo priimti lyginant kontinentinės Europos ypač Anglijos bei Vokietijos teisę buvo žiūrima ar ji turi skandinaviškus santykius atitinkančių normų. .(1, psl. 242)
Labai originalios normos buvo sukurtos vartotojų teisių apsaugos srityje. Štai 1973m įstatymu dėl plataus vartojimo prekių, pirkėjas perkantis asmeninio naudojimo prekes, gali reikalauti nuostolių atlyginimo, jei prekė nepristatoma laiku ar ji yra nekokybiška. Vartotojų draudimo įstatymas ypač plačias teises suteikė privatiems draudėjams.(1, psl. 242)
Unifikuojant šeimos teisę daugiau negu, kad turtinėje teisėje išryškėjo nacionaliniai skirtumai, tačiau ji buvo sėkminga. Daugiausiai unifikuota – santuokos teisė, normos, reguliuojančios vaikų teisinę padėtį bei įvaikinimą. Be to tokie klausimai, kaip sutuoktinių lygiateisiškumas, kaltės principo panaikinimas skyrybų atveju, vienodų teisių suteikimas santuokiniams ir nesantuokiniams vaikams, ilgiau gy
yvenančio sutuoktinio paveldėjimo teisių sustiprinimas Skandinavijos šalių teisėje buvo išspręsti anksčiau negu kontinentinėje Europoje. .(1, psl. 242-243)
VI. Komentuojamo istorinio fakto esmė ir reikšmė dabarčiai(ateičiai)
Sėkmingą teisinį bendradarbiavimą galima paaiškinti tuo, kad Šiaurės šalių teisė vystėsi panašiai, o pagrindą sudarė vokiečių teisinės idėjos. Romėnų teisė Skandinavijos šalis pasiekė tik XVI a., o tuo metu jau buvo išsivystę žemių ir miestų institutai, o jų normas sėkmingai taikė teismų sistemos.
Bendradarbiavimas žymiai pagerino įstatymų leidybos kokybę. Dėl nedidelio gyventojų skaičiaus kiekvienos iš šalių patirtis įstatymų leidyboje srityje buvo palyginti ribota, o apjungus kiekvienos patirtį galima sukurti kokybiškesnį ir geresnį įstatymą. Dėl šios priežasties XIX – XX a. sandūroje atsirado labai drąsių unifikavimo planų – buvo planuota parengti Skandinavijos civilinį kodeksą. Tačiau projekto realizavimas buvo atidėtas, o vėliau ir kiek primirštas. Skandinavijos teisininkų realizmas, sveika nuovoka to, ko reikia praktikoje lėmė, jog čia pritarimo nerado idėjos, susiję su koncepcijų ir nuo realybės atitrūkusių, nors ir kruopščiai apgalvotų, teorinių sistemų kūrimu. Čia iki šiol nėra tokių Civilinių kodeksų kaip Prancūzijoje ar Vokietijoje.(1, psl. 238, 244)
Dabar ilgametė Skandinavijos šalių bendradarbiavimo kuriant teise patirtis studijuojama kaip atitinkamo bendradarbiavimo Europos mastu modelis.(2, psl. 462)

Leave a Comment